Marijampolės apskrities Marijampolės valsčiaus vietovardžių darybos ir kilmės polinkiai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LII (2005), 91–118 Marijampolės apskrities Marijampolės valsčiaus vietovardžių darybos ir kilmės polinkiai Dalia Sviderskienė Lietuvių kalbos institutas An attempt is here undertaken to analyse the toponymy of one borough in the Marijampolė district with regard to formation and origin. The investigation is based on authentic material from pre-war Lithuanian questionnaires, now in the collections of the Onomastics Department of the Institute of the Lithuanian Language. The toponyms are classified into water names, names of settlements and field names. With regard to origin, names derived from appellatives predominate and make up 71% of the hydronyms and 61% of the field names. Names of settlements are more often (in 70% of the cases) based on proper names, or on appellatives referring to persons. With regard to derivational type, secondary place names clearly predominate and make up 66% of the names of settlements and 86% of the water names. 0. ĮVADAS Straipsnio pagrindu pasirinkta vertinga medžiaga – tarpukario Lietuvos anketų duomenys. Tai yra iš gyvosios kalbos užrašyti vietovardžiai, kurių rinkimas pradėtas ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Švietimo ministerijos Valstybės archeologijos komisijos, tuo laiku priklausiusios Kauno Vytauto Didžiojo muziejui, ir Pavardžių ir vietovardžių keitimo komisijos iniciatyva. Buvo parengti vietovardžių surašymo lapai, pavadinti Žemės vardai. Šie lapai siuntinėti pradinių mokyklų mokytojams ir girininkams, kurie, vadovaudamiesi specialiai parengta instrukcija (Aminauskis 1934), kelerius metus (daugiausia 1935–1937 m.) užrašinėjo vietovardžius ir užpildytus lapus grąžindavo minėtai komisijai. Anketos išliko ir šiuo metu saugomos Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus fonduose. Jose užrašyta apie 150 000 vienetų vardų. Iki šiol paskelbta apie 500 Viduklės apylinkėse užfiksuotų upėvardžių ir žemėvardžių, kurie pateikiami be jokių komentarų abėcėlės tvarka pagal anketose pateiktus kaimų ar viensėdžių vardus (Razmukaitė 2002: 1065–1068). Straipsnyje konstatuojama, kad jie įvairios kilmės ir darybos, pastebima, jog tai daugiausia iš bendrinių žodžių atsiradę ir padaryti vardai, susiję su žemės paviršiaus ir pan. ypatybėmis, bet išsamiau apie tai kalbėti – jau kito, atskiro straipsnio uždavinys. Taigi ši autentiškumo požiūriu vertinga medžiaga netirta. 92 | Dalia Sviderskienė Išsamesnių arealinių tyrimų, išryškinančių skirtingų Lietuvos regionų vietų vardų1 darybos ir kilmės ypatumus, beveik nėra. Galima paminėti Ilonos Mickienės daktaro disertaciją (Mickienė 2001) ir kai kurių Lietuvos valsčių – Kvėdarnos, Lygumų, Raguvos, Seredžiaus, Stačiūnų, Viduklės gyvenamųjų vietų vardų darybos bei kilmės tyrimus, paskelbtus atskirais straipsniais „Versmės“ leidyklos parengtuose ir išleistuose leidiniuose (Razmukaitė 2001a: 589–593; 2001b: 788–792; 2001c: 1062–1071; 2003: 929–931; 2004: 865–869). Šis straipsnis – pirmas bandymas darybos ir kilmės požiūriu įvertinti Marijampolės apskrities vieno (Marijampolės) valsčiaus vietovardžius. Išsamesnes tarpukario Lietuvos šios apskrities vietų vardų studijas minėtais aspektais straipsnio autorė ketina tęsti. Renkant duomenis iš anketų išrašyti 488 Marijampolės valsčiaus vietovardžiai straipsnio autorės buvo norminami. Norminant laikytasi pagrindinių kriterijų ir principų, turinčių senas tradicijas tvarkant vandenvardžius, gyvenamųjų vietų, įvairius kitus žemės paviršiaus objektų vardus (žr. Vanagas 1975: 48–57; 1991a: 11–14; 1991b: 4–7). Taigi straipsnyje bus teikiamos autentiškos, t. y. senųjų vietinių gyventojų vartotos lytys, bet tarmės (vakarų aukštaičių pietinės dalies – kauniškių) dėsningi fonetiniai pakitimai, atsispindintys vietovardžiuose, keičiami bendrinės kalbos atitikmenimis. Laikantis šios nuostatos, nustatyti normines lytis nebuvo sudėtinga (galbūt ir todėl, kad bendrinei kalbai pradžią davė būtent ši, o ne kita tarmė), bet, kilus neaiškumų, bandyta remtis platesniu vieno ar kito vietovardžio kontekstu. Straipsnyje pateikiami visi anketose užrašyti tų pačių vietovardžių kirčiavimo ir jų lyčių variantai. Aptariant šio valsčiaus vietovardžių darybą, laikomasi Aleksandro Vanago hidronimų darybos tyrimui pasirinktos struktūrinės-gramatinės klasifikacijos (žr. Vanagas 1970: 21–27). Pagal ją vietovardžiai skiriami į pirminius ir antrinius. Antriniai dar skirstomi į vedinius (priešdėlių, priesagų, galūnių), sudurtinius (arba dūrinius), sudėtinius. Pirminiais laikytini tie vietų vardai, kurie darybos (arba toponimizacijos) procese nėra įgiję darybinių formantų. Šiai grupei priskiriami ir daugiskaitiniai (vadinamieji pluralia tantum) vietovardžiai. Pastarieji gali būti atsiradę iš apeliatyvo ar onimo daugiskaitos vardininko, kita vertus, skaičiaus pasikeitimas galėtų liudyti ir darybinį elementą – daugiskaitos formos galūnę. Daugiskaitiniai vietovardžiai laikomi ir tada, kai skiriasi apeliatyvo bei vedinio giminės forma. Pradėjus surinktos medžiagos mokslinį vertinimą, pamatinių žodžių, darybos afiksų nustatymą, paaiškėjo, kad tai sudėtingas, daug žinių, išmanymo reikalaujantis darbas. Turint galvoje pagrindinę lietuvių vietovardžių kilmės supratimo nuostatą (vietos vardo kilmė suprantama ne kaip jo šaknies genetinė etimologija, o tik kaip pačios toponiminės leksemos atsiradimo šaltinis (žr. Vanagas 1980 ir kt.)), aiškėja, kad tiriamų vietovardžių etimonais gali būti lietuvių bei kitų kalbų (šiame regione dažniau slavų, germanų) bendriniai ir tikriniai žodžiai. Nustatant įvairios darybos vietovardžių, užrašytų anketose, pamatinius žodžius (bendrinius žodžius, asmenvardžius, kitus vietovardžius), naudotasi šiais pagrindiniais šal- 1 Anketose vietovardžiai skirstomi apskritimis (smulkiau valsčiais), todėl tai padaryti įmanoma. MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI 93 tiniais: Lietuvių kalbos žodyno (LKŽ) tomais, Lietuvių pavardžių žodynu (LPŽ), Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynu (ATSŽ) ir Lietuvių vardų kilmės žodynu (Kuzavinis, Savukynas 1997). Visų šių šaltinių bibliografiniai duomenys nurodyti straipsnio gale pateiktame literatūros sąraše. Prie Aleksandro Vanago išanalizuotų darybos ir kilmės atžvilgiu vandenvardžių (jie sudaro didžiąją dalį) duodama nuoroda į Lietuvos hidronimų etimologinį žodyną (Vilnius, 1981; toliau – LHEŽ). Kitų kalbų bendriniai bei tikriniai žodžiai taip pat naudoti Marijampolės apylinkių vietovardžių kilmei aiškinti. Tie šaltiniai yra įvairūs ir patikimi darbai – žodynai, sąrašai ir pan., abėcėlinė istorinių asmenvardžių kartoteka, saugoma LKI Vardyno skyriuje (toliau – IAK). Jais daugiausia teko remtis, kai tiriamiesiems vietovardžiams aiškinti atitinkamų bendrinių žodžių, asmenvardžių ar vietovardžių lietuvių antroponimikos ir toponimikos darbuose nepavyko rasti. Visi šie šaltiniai taip pat yra literatūros sąraše. Tiriamo Marijampolės valsčiaus vietovardžiai atskirose grupėse ir pogrupiuose teikiami abėcėlės tvarka. Anketose nesukirčiuotos vietovardžių lytys paliktos nekirčiuotos. Vietovardžių darybos afiksai (priešdėliai, priesagos ar kt.) brūkšneliu jungiami prie pamatinės šaknies, taip pat brūkšneliais jungiami ir sudurtinių vietovardžių (dūrinių) sandai. Prie visų aptariamų vietovardžių užrašomi tam tikri duomenys: vietovardžiais įvardijamų (vandenvardžių, gyvenamųjų vietų ir kt.) objektų lokalizacijos nuorodos2. Remtasi jau sudarytais Vardyno skyriuje pradėto rašyti Lietuvos vietovardžių žodyno sutrumpinimų sąrašais (santrumpų sąrašas pateikiamas straipsnio gale). Po dvitaškio, žyminčio, su kokiu bendriniu žodžiu ar vardažodžiu siejamas vietovardis, pateikiama tame Lietuvos regione paplitusių baltų, slavų ar kt. apeliatyvų reikšmės, asmenvardžiai, vietovardžiai. Su žvaigždute rašoma vardažodžio ar bendrinio žodžio lytis, kai ji rekonstruota, t. y. ji neužrašyta turimuose šaltiniuose, tačiau teoriškai galėjusi būti. Jeigu tiriamojo vietovardžio kilmė ne visai aiški, rašomas brūkšnys ir aprašomuoju būdu bandomi aiškinti kilmės polinkiai. Po santrumpos „plg.“ toliau vietovardis siejamas su bendros kilmės bendriniais ar tikriniais žodžiais. Keletu atvejų buvo beveik neįmanoma nustatyti, kas: bendrinis ar tikrinis (paprastai asmenvardis) žodis yra rūpimo vietovardžio kilmės šaltinis. Tokiais bei kitais atvejais (kai neaišku, ar vietovardis kilęs iš neišvestinio, ar iš išvestinio apeliatyvo), atsižvelgiant į įvardijamo objekto pobūdį, vietovardžio struktūrą, visos kilmės aiškinimų versijos pateikiamos atskiruose atitinkamų skyrių poskyriuose, pavadintuose „Galimos dvejopos kilmės vietovardžiai“. Problemiškas pasirodė ir priesaginių deminutyvinių vietovardžių darybos būdo bei darybos pamato leksinio statuso nustatymas. Lietuvių toponimikoje yra nuostata, kad „absoliuti dauguma deminutyvų, teoriškai galinčių būti pamatiniais žodžiais, nėra nominaciniai nomenklatūriniai geografiniai terminai, kadangi leksine prasme jie nėra neutralūs, išreiškia ir tam tikrą vertinamąjį emocinį aspektą. Išimtis būtų ne- 2 Kai vandenvardžių, gyvenamųjų vietų vardų, užrašytų anketose ir publikuotuose šaltiniuose (ATSŽ, LHEŽ), lokalizacijos nuorodos nesutampa, jos pateikiamos tokios kaip publikuotuose šaltiniuose (šalia skliaustuose). 94 | Dalia Sviderskienė bent nominacinis terminas upėlis. Tokių apeliatyvų beafiksė toponimizacija nėra dažnas vietovardžių radimosi būdas. Žinoma, tai nereiškia, kad jis negalimas, tačiau išskirti šių atvejų beveik neįmanoma, todėl visi helonimai3, turintys deminutyvų darbai būdingas priesagas, laikytini priesagų vediniais“ (Bilkis 1999: 52). Tokį deminutyvų vertinimą bandyta pritaikyti ir įvairioms kitoms vietovardžių klasėms, aptariamoms šiame straipsnyje. Visi Marijampolės valsčiaus vietovardžiai pagal įvardijamų objektų rūšį skiriami į tris stambias grupes: vandenvardžius (balų, ežerų, griovių, kūdrų, pelkių, šaltinių, tvenkinių, upių, upelių ir kt. hidroobjektų įvardijimus), gyvenamųjų vietų (dvarų, kaimų, jų dalių, viensėdžių, geležinkelio stočių, sodybų ir pan.) ir įvairių kitų žemės paviršiaus objektų (arimų, aukštumų, dirbamų žemių, dirvų, duobių, durpynų, ganyklų, kalnų, kalvų, kelių, laukų, lygumų, miškų, pievų, salų, takų ir kt.) vardus. Pastarieji vietovardžiai šiame straipsnyje sąlygiškai vadinami žemėvardžiais4, manant, kad šis terminas geriausiai apibūdina žemės reljefo tikrinius vardus – tiek stambesnius (dronominus, oronimus ir kt.), tiek smulkesnius (agronimus, dromonimus ir kt.)5. 1. VANDENVARDŽIAI Jų užrašyta 70 (~14%). 1.1. Iš bendrinių žodžių (apeliatyvinių leksemų) kilę vandenvardžiai 1.1.1. PIRMINIAI: Degimas b.: liet. degimas ‘išdegusi vieta (pieva, pelkė, miškas), degėsė’; Dūrpinyčia b.: liet. dūrpinyčia ‘vieta, kur kasamos ar iškastos durpės’; Išgrauža (|| Žydėseupė) prd.: liet. išgrauža ‘vandens išgraužta vieta’; Laikštė up. – manoma, jog yra su determinantų -t- iš liet. laikšės ‘didelė pelkė, kimšynas, lieknas’, plg. Laikšės plk. (VG), pv. (ŠAUK) (LHEŽ 178); Nendrynas b.: liet. nendrynas ‘nendrėmis apaugęs plotas’; Prūdas b., prd., tv.: prūdas ‘tvenkinys’; Statūjis (|| Statūlis) rv.: liet. statūjis, plg. liet. statūsis, dar plg. liet. statūs, -i ‘tiesiai ar beveik tiesiai kylantis aukštyn’; Švendrynė kdr.: liet. švendrynė ‘švendrių ar švendrų priaugęs plotas’. 1.1.2. VEDINIAI: 1.1.2.1. Galūnių vediniai: -ė: Bāls-ė up.: liet. *balsas ‘baltas’, plg. liet. balsis ‘baltas gyvulys’, balsys ‘baltas šuo, kiškis’, balsius ‘baltas šuo’, bālsvas, bālsvas ‘balzganas, apybal­tis’ (LHEŽ 57); Raūsv-ė up. (GŽ): liet. raūsvās ‘šviesiai raudonas, apyraudonis’ (LHEŽ 274); Žvirgžd-ė up.: liet. žvirgždas ‘žvyras, upės dugne akmenukai’ (LHEŽ 408); 3 Dėl termino žr. Bilkis (1997: 35–57). 4 Dėl termino žr. Jonikas (1990: 563). 5 Nuo detalesnio terminų ir jų pasirinkimo motyvų aptarimo šiame straipsnyje atsiribojama, nes tai jau kito straipsnio uždavinys. MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI 95 -is: Smilg-is up.: liet. smilga ‘varpinių šeimos žolė su šluotos pavidalo žiedynu’ (LHEŽ 309). 1.1.2.2. Priesagų vediniai: -ainis: Šil-ainis up.: liet. šilas ‘spygliuočių miškas, žalgiris’, plg. pr. sylo ‘šilas’, lat. sils ‘šilas’ (LHEŽ 331); -anta: Šlav-antà up. – sietina su liet. šluoti ‘su šluota valyti, braukti’, liet. šlavù ‘šluoju’, liet. šlaviaũ, lat. slaucīt ‘šluoti’ (LHEŽ 333)6; -elis: Prūd-ėlis b.: liet. prūdas ‘tvenkinys’ (Bilkis 1999: 65–66); -imas: Praplės-imas b. – sietina su liet. praplėšti, praplėšti, -ia, prãplėšė ‘plėšiant, draskiant padaryti skylę, tarpą, plyšį’ (Bilkis 1998: 103), plg. liet. plėšti, -ia, -ė ‘arti (plėšinį)’; -inė: Aš-inė b.: liet. ašìs ‘tiesioji, einanti per kieno centrą’ (Bilkis 1998: 115); Drusk-inė b.: liet. druska ‘tam tikras sūrus mineralinis junginys (natrio chloridas)’ (Bilkis 1998: 109); -ynė: Marm-ynė b. – sietina su liet. marmėti, márma, -ėjo ‘su garsu kunkuliuoti, maišytis; burbuliuoti, gurguliuoti’ (Bilkis 1998: 124); Totork-ynė b.: liet. totorkà, totõrkė ‘balinis ajeras (Acorus calamus)’; -inis: Kermuš-inis up.: liet. kermušė ‘laukinis česnakas’ (LHEŽ 153); Sodýb-inis up.: liet. sodýba ‘žemė apie namus su visais trobesiais; vieta, kurioje buvo trobos – tekėjimo vietos prasmė’ (LHEŽ 310); -ynas: Rūd-ýnas up. – sietina su liet. rūdà ‘neapdirbta gamtos medžiaga, iš kurios gaminami metalai; rūdis; prasta pelkėta žemė su durpių priemaiša’, rūdas ‘rūdis’, rūdė ‘prasta pelkėta žemė su durpių priemaiša’, rūdis ‘rūdynas’, rūdys ‘geležies oksidavimosi medžiaga; parudavusios vietos’ (LHEŽ 282); Totork-ýnas b.: liet. totorkà, totõrkė ‘balinis ajeras (Acorus calamus)’; -iškė: Nendr-iškė b.: liet. néndre ‘varpinių šeimos vandens augalas ilgu tuščiaviduriu stiebu (Phragmites communis)’ (Bilkis 1998: 130); Pirtin-iškė b.: liet. pirtìnis, -ė ‘pirčiai tinkantis <...>’, dar plg. liet. pirtis ‘tam tikras pastatas ar patalpa, kur maudomasi, vanojamasi’; -iškis: Riõgl-iškis upl. – sietina su liet. riõglinti (-yti), -ina, -ino ‘nerangiai eiti, vilktis’, plg. liet. rioglỹs, -ė ‘kas nevikrus, nerangus, groizdas, kerėpla’; Vedèg-iškis šlt.: liet. vedegà ‘lenktais ašmenimis kirvis loviams ar geldoms skobti, kapoklė, tešlyčia’; -onis: Iev-ónis up.: *Ievonis, kuris iš liet. ievà (t. ievà) ‘medis, žydintis baltais kvepiančiais žiedais (Padus)’ (LHEŽ 135, 136); -(i)ukai: Šanč-iùkai b.: liet. šančius ‘išrausta duobė, griovys’ (Bilkis 1999: 80); -ukė(s): Aps-ùkės plk. – sietina su *apsis ar pan., plg. pr. abse ‘epušė, drebulė’ (Mažiulis 1988: 42); -ulis: Stat-ùlis (|| Statùjis) grv.: liet. statùs, -i ‘tiesiai ar beveik tiesiai kylantis aukštyn’. Vandenvardžių priesagų paplitimas parodytas 1 lentelėje. 6 Dėl vandenvardžių su šaknimi šlav- semantikos dar žr. Savukynas (1960: 297). 96 | DALIA SVIDERSKIENĖ 1 LENTELĖ. VANDENVARDŽIŲ PRIESAGŲ PRODUKTYVUMAS Priesagos Kiekybinė išraiška Procentinė išraiška -ainis; 1; 5; -anta; 1; 5; -elis; 1; 5; -imas; 1; 5; -yn-; -ynas; 2; 10; -ynė; 2; 10; -in-; -inė; 2; 10; -inis; 2; 10; -išk-; -iškė; 2; 10; -iškis; 2; 10; -onis; 1; 5; -uk-; -(i)ukai; 1; 5; -ukė(s); 1; 5; -ulis; 1; 5 Iš lentelės matyti, kad labiau paplitusios vandenvardžių priesagos yra -ynas, -ynė, -inė, -inis, -iškė, -iškis – su jomis sudaryta apie 10 proc. vedinių. Kitos priesagos (-ainis, -anta, -elis, -imas, -onis, -(i)ukai, -ukė(s), -ulis) – pavienės. 1.1.3. SUDURTINIAI VANDENVARDŽIAI (DŪRINIAI): 1.1.3.1. Antrasis sandas iš apeliatyvų balà, ùpė, ùpis: (a) pirmasis sandas būdvardis: Juód-upė up.; Juód-upis upl.: liet. juodas, juodà (LHEŽ 137–138); Skriaud-upis up. – matyt, sietina su liet. skriaudùs ‘sraunus’ (LHEŽ 305); (b) pirmasis sandas daiktavardis: Kàrkl-a-balė b.: liet. ‘gluosninių šeimos medis ar krūmas (Salix cinerea)’; Kiàul-ia-balė b.: liet. kiaulė ‘naminis gyvulys, auginamas mėsai, riebalams (Sus domesticus)’; Rýt-upis || Ryt-upėlis7 up. – matyt, sietina su liet. rýtas ‘dienos pradžia’ (LHEŽ 279); Šeš-upė up. – šaknies kilmė ne visai aiški, tačiau siejama su liet. šešėlis ‘nuo šviesos užstojama tamsi vieta’; kita vertus, hidronimai su šeš- gali būti išlaikę senesnę reikšmę ‘šaltas, vėsus’ (LHEŽ 329–330); Šùn-ia-balė b.: liet. šúo, šùns ‘naminis gyvulys, laikomas namams saugoti, medžioklei ir kt.’; Var̃l-ia-balė b.: liet. varlė ‘varliagyvių klasės gyvūnas su ilgomis užpakalinėmis kojomis (Rana)’. 7 Dėl upėvardžio lyties Ryt-upėlis žr. Vanagas (1970: 127). MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI | 97 1.1.3.2. Antrasis sandas – tikrinis žodis (upės vardas): Sen-ā-rausvē || Sen-ā-rausvis up.: liet. sēnas, -à ir Raušvē up. (Gž) (LHEŽ 295); Sén-šešupē up. vaga: liet. sēnas, -à ‘jau kuris laikas esantis, seniai atsiradęs <...>’ ir Šešupē up. 1.1.4. SUDĖTINIAI KILMININKINIAI VANDENVARDŽIAI8: 1.1.4.1. Metaforinis kilmininkinis užrašytas tik vienas – Ežio karčemā b.: liet. ežys ‘toks nedidelis apaugęs spygliais gyvulėlis (Erinaceus europaeus)’ ir skol. karčemā ‘smuklė’, kurio pirmasis dėmuo eina nederinamuoju pažyminiu, antrasis – perkeltine reikšme vartojamo apeliatyvo vardininkas. 1.1.4.2. Topografiniai kilmininkiniai vandenvardžiai, turintys lokalinę reikšmę: Piliakalnio ežeras ež.: liet. piliakalnis ‘kalnas, kur stovi ar stovėjo pilis, pilies kalnas’ ir liet. ežeras; Kapinių upėlis upl.: liet. kapinės ‘numirėlių laidojimo vieta, kapai’ ir liet. upėlis; Sodo upėlis upl.: liet. sodas ‘žemės plotas, kuriame auga vaismedžiai ir vaiskrūmiai’ ir liet. upėlis. 1.2. Iš kitų vietovardžių kilę vandenvardžiai Šiame skyriuje tik vienas pavyzdys – Tarpučių brastà br. Tai sudėtinis kilmininkinis brastos vardas, kurio pirmasis dėmuo kilęs iš kaimo vardo Tarpučiai (Šn), antrasis – topografinės reikšmės daiktavardis liet. brastà ‘negili upės vieta, per kur galima perbristi, pervažiuoti’. 1.3. Vandenvardžiai, kilę iš asmenvardžių ir apeliatyvinių asmenų pavadinimų Marijampolės valsčiuje pastarųjų užrašyta 16. Keli iš jų priesagų -in-, -yn-, -išk- vediniai, kita dalis (apie du trečdaliai) – sudurtiniai vandenvardžiai, likę – sudėtiniai. 1.3.1. PRIESAGŲ VEDINIAI: -in-: Buoz-inė rst.: pvd. Buózis ar liet. buózė ‘<...> turtingas valstietis, kitų išnaudotojas’; Žyd-inė b., prd.: liet. žýdas, -ė ‘žydų tautos žmogus’; -yn-: Medel-ynė prd.: pvd. Medėlis; -išk-: Mėlnyk-iškė kdr.: pvd. Mėlnykas. 1.3.2. SUDURTINIAI VANDENVARDŽIAI (DŪRINIAI): 1.3.2.1. Antrasis sandas atsiradęs iš bendrinių žodžių, kaip antai: balà, kálnas, upėlis, ùpis (geografinių nomenklatūrinių terminų): Daukš-ia-kalnis b.: pvd. Daukšys ar pan.; Kamenīt-upis upl.: avd. *Kamentas ar pan., plg. pvd. Kamentāvičius; Kliūč-bale b.: pvd. Kliūčius; Puođž-iu-pelis (<*Puođž-iu-upelis) up. – gal sietina su liet. puođžius ‘puodų dirbėjas’ ar su Puođžius avd. (LHEŽ 268); Ramošk-a-balė b.: pvd. Ramoška; Róž-balė b.: pvd. Róžas; Šáb-a-balė b.: pvd. Šábas; Žyd-balė b.: liet. žýdas, -ė ‘žydų tautybės žmogus’. 8 Dėl terminų vartojimo žr. p. 32. 98 | Dalia Sviderskienė 1.3.2.2. Antrasis sandas – tikrinis žodis (upės vardas): Žyd-šešupė (|| Išgrauža) prd.: liet. žydas, -ė ‘žydų tautybės žmogus’ ir Šešupė up. 1.3.3. SUDĖTINIAI VANDENVARDŽIAI. Pirmasis vandenvardžio dėmuo – asmenvardžio kilmininko forma, antrasis – bendrinis žodis (brastà, plýnė): Kriaũčiūno brastà br.: pvd. Kriaũčiūnas ir liet. brastà ‘negili upės vieta, per kur galima perbristi, pervažiuoti’; Puõdžiaus plýnė b.: pvd. Puõdžius ar liet. puõdžius ‘puodų dirbėjas’ ir liet. plýnė ‘plyna vieta, lyguma’. 1.4. Galimi dvejopos kilmės vandenvardžiai Šią grupę sudaro pora pavyzdžių: priesagos -inė vedinys Šlek-inė prd.: pvd. Šlekys arba sietina su liet. šlek ‘šliurks (kartojant nusakomas žliugsėjimas)’, plg. liet. šlekėti, šleka, -ėjo ‘tekėti, sroventi’; darinys Žyd-grabė up., kurio pirmasis sandas greičiausiai kilęs iš liet. žydas ‘žydų tautybės žmogus’, tačiau gali nieko bendra neturėti su šiuo etnonimu ir būti susijęs su žydėjimo, žiedų (gėlių) ar pan. reikšmėmis’ (LHEŽ 401); antrasis sandas – iš bendrinio žodžio liet. grabė ‘griovys’. 1.5. Neaiškios kilmės vandenvardžiai Užrašytas tik vienas Kalavýnas prd. – galbūt iš liet. *kalavynas, plg. liet. *kalavijynas, dar plg. liet. kalavijas ‘prie balų, ežerų, upių augantis augalas panašiais į kalaviją lapais; ajeras (Acorus calamus)’. Atlikus trumpą Marijampolės apskrities Marijampolės valsčiaus vandenvardžių kilmės bei darybos apžvalgą, galima pateikti tam tikras išvadas (žr. 2 lentelę): 2 LENTELĖ. VANDENVARDŽIŲ KILMĖ IR DARYBA Vandenvardžiai pagal kilmę Vandenvardžiai pagal darybą Iš viso Pirm iniai Vediniai Galinūnių Priesagų Priešdėlių Sudurtiniai (dūriniai) Sudėtiniai Iš bendrinių žodžių 9 4 20 – 13 4 50 (~71%) Iš kitų vietovardžių – – – – – 1 1 (~1,5%) Iš asmenvardžių ir apeliatyvinių asmenų pavadinimų – – 5 – 9 2 16 (~23%) Galimi dvejopos kilmės – – 1 – 1 – 2 (~3%) MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI | 99 2 LENTELĖS TĘSINYS Vandenvardžiai pagal kilmę Vandenvardžiai pagal darybą Iš viso Pirminiai Vedini: Galūnių, Priesagų, Priešdėlių Sudurtiniai (dūriniai) SudėtiniaiNeaiškios kilmės 1 – – – – – 1 (~1,5%)Iš viso 10 (~14%) 4 (~6%) 26 (~37%) – 23 (~33%) 7 (~10%) 70 Iš lentelės matyti, kad kalbamoje teritorijoje vyrauja iš bendrinių žodžių (apeliatyvinių leksemų) kilę vandenvardžiai, dažniausiai sudaromi su priesagomis ir sudūrimo būdu. 2. GYVENAMŲJŲ VIETŲ VARDAI Jų anketose užrašyta 73 (~15%). 2.1. Iš bendrinių žodžių (apeliatyvinių leksemų) kilę gyvenamųjų vietų vardai 2.1.1. PIRMINIAI: Nárt̄as k. (LDVN): liet. nártas ‘kampas, kertė, sąspara’; Senóvė sod.: liet. senóvė ‘seniai tręštas laukas’. Pluralia tantum lyt ys: Kazėrmės k. dalis: liet. *kazermė, plg. liet. kazármė ‘kareivinės’; Pabaigai k. (MŠKC): liet. pabaigas ‘gale esanti baigiamoji ko nors dalis’; Pagiriai k. dalis: liet. pagirys ‘girios pakraštys’; Piliakalniai k. (ŠN): liet. piliakalnis, piliakalnis ‘kalnas, kur stovi ar stovėjo pilis, pilies kalnas’. 2.1.2. PRIESAGŲ VEDINIAI: -ėlis: Tabūn-ėlis k.: skol. tabūnas ‘pulkas, būrys’; -iškiai: Molýn-iškiai k. dalis: liet. molýnas ‘molinga, molio žemė, dirva’; Triob-iškiai k. (Trkš): liet. triobà ‘gyvenamasis namas, pirkia’. 2.1.3. SUDURTINIAI GYVENAMŲJŲ VIETŲ VARDAI (DŪRINIAI). Jų antrieji sandai yra iš bendrinių daiktavardžių kalnas, laukas, vietà, pirmieji sandai – taip pat daiktavardžiai: kalnas: Čýk-a-kalnis (|| Bendoriai) k.: liet. čýkas ‘baravykus seniau vadindavo čykais’; Dýb-a-kalnis k. (Trkš): liet. dýbà, dýbas ‘kelio rodomas stulpas’; laukas: Výšn-ia-laukis k. (PDVN): liet. vyšnia ‘erškėtinių šeimos vaismedis sultingomis, raudonomis su kaulėliu uogomis (Cerasus)’; vieta: Būd-viečiai k. (JRGŽ): liet. būdà ‘palapinė, pastogė, namelis (sargo, piemuo ar kt.)’; Svirn-a-viečiai of. (|| Migliai) k.: liet. svirnas ‘trobesys, kur pilami grūdai’. Užrašytas vienas vietovardis, kurio abu sandai yra slavizmai – Star-a-polė (|| Marijámpolė of.) mst.; pirmasis sandas sietinas su lenk. stary, rus. старый ‘senas’, antrasis – su brus., rus. поле, lenk. pole ‘laukas’ (plg. Vanagas 1996: 146). 100 | DALIA SVIDERSKIENĖ 2.2. Iš kitų vietovardžių kilę gyvenamųjų vietų vardai. 2.2.1. VEDINIAI: 2.2.1.1. Priesagos -ėliai: Vart-ėliai vs. (Graž): Vartai k. (Ras) (Razmukaitė 1991: 55). 2.2.1.2. Priešdėlių (su lietuvišku (baltišku) po- ir slavišku pod-): po-: Pō-piliakalnis k. (Šn): Piliakalnis kln., plkn. (MRJ)9; pod-: Pod-katilškiai k. dalis: Katiliškiai k. (ŠN); Pod-pakusinė sod.: Pakusinė k. (ŠN). 2.3. Iš asmenvardžių ir apeliatyvinių asmenų pavadinimų kilę gyvenamųjų vietų vardai 2.3.1. PIRMINIAI (pluralia tantum lytvs): Ašmonai k.: avd. Ašmonas; Bendoriai (|| Čv-kakalnis) k.: avd. Bendorius ar pan. arba liet. bendorius ‘kubilius’; Domeikai k. (ŠN): avd. *Domeikas ar pan., plg. avd. Domeiką; Griškai k.: avd. *Gr iškas ar pan., plg. pvd. Gr išką; Karužai k. (ŠN): avd. *Kar užas ar pan., plg. pvd. Kar užą arba liet. karuža, karūžas ‘vaivada; prievaizdas’; Katilai k. dalis: avd. Katilius arba liet. katilius ‘katilų dirbėjas, taisytojas ar pardavėjas’; Kižiai k. (Trkš): avd. Kižys ar pan., plg. liet. kižas ‘žmogus, kuris pyksta dėl niekų’; Kukliai k. (LZD): avd. Kūklis, Kuklys ar pan.; Mikai k. dalis: avd. Mikas ar pan.; Mikuliai gyv. vt.: avd. Mikulis ar pan.; Nemurai (|| of. Mar-ciniškiai) k. (ŠN): avd. Nėmuras; Paršeliai k. (ŠN): avd. Paršelis ar pan., plg. liet. paršelis prk. niek. apie nesubrendusį, jauną žmogų; Pietariai k. (Trkš): avd. Pietaris ar pan.; Puškepuriai k. (ŠN): avd. *Puškepuris ar pan., plg. liet. puškepurė ‘kepurė be pamusalo ir snapelio’10; Sarakai k. (ŠN): avd. *Sarakas ar pan., plg. pvd. Saraką, Sarakaūskis; Skaisčiūnai k. (Mškč): avd. *Skaisčiūnas, plg. pvd. Skaistys, dar plg. liet. skaistūs, -i ‘doras, taurus’; Šeštokai gelež. st. (ŠŠt): avd. Šeštokas (Razmukaitė 1994a: 53; 1994b: 12); Šunskai mstl. (ŠN): avd. Šunskas ar pan.; Tursučiai k. (ŠN): avd. *Tursutis ar pan., plg. pvd. Tūrsa, Tursus arba liet. tūrsa ‘kas tursina, eina atkišęs užpakalį (ppr. mažas ar storas žmogus); kas mėgsta gulėti’. Kita vertus, kai kurie gyvenamųjų vietų vardai, pvz.: Domeikai k. (ŠN), Gr iškai k., Kar užai k. (ŠN), Sarakai k. (ŠN) gali būti traktuojami ir kaip galūnių vediniai, tiesiog atsiradę iš atitinkamų asmenvardžių Domeiką, Gr išką, Kar užą, Saraką. 2.3.2. VEDINIAI: Priesagų vediniai: -avas (slav.): Aleksandr-avas k. (Trkš): avd. Aleksandra, Aleksandras (Vanagas 1990: 382; Razmukaitė 1998: 61, 62–63); -inė: Babal-inė k. (Pdvn): avd. *Babalis ar pan., plg. pvd. Babaliauskas, Babaliaūs-kas; Gud-inė k. (Trkš): avd. Gūdas arba liet. gūdas ‘baltar usis (kartais lenkas ar rusas)’; Mikal-inė dv.: avd. Mikalas (Vanagas 1967: 111; Razmukaitė 1983: 148); Radžiūn-inė (|| of. Gūstabūdis) k. (ŠN): avd. Radžiūnas; 9 Neatmestina kilmės iš liet. piliakalnis galimybė. 10 Dėl rekonstruoto etimono *Puškepuris dar plg. pvd. Pūškarininkis, Pūškepalis, Pūškunigis (Butkus 1995: 360). MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI 101 -ynė: Abrom-ynė sod.: avd. Abrōmas (Razmukaitė 1983: 148; 1998: 65, 68); Berlišk-ynė sod.: avd. *Berliškis ar pan., plg. pvd. Berlickas, dar plg. avd. Antonius Berlis 1729–1771 m. (IAK); Bisk-ynė sod.: avd. Biskis, Biskỹs ar pan.; Civinsk-ynė sod.: avd. Civìnskis ar pan.; Daugėl-ynė sod.: avd. Daugėla ar pan.; Duobin-ynė vs.: avd. Duõbinis ar pan.; Kail-ynė vs.: avd. Kailius ar pan. arba liet. kailius ‘kailių dirbėjas, kailiadirbys, odžius, odminys’; Klein-ynė vs.: avd. Kleinỹs ar pan.; Liauk-ynė sod.: avd. Liáukas ar pan.; Mač-ynė vs.: avd. Mačỹs ar pan.; Majaùsk-ynė sod.: avd. Majáuskas ar pan.; Monik-ynė sod.: avd. Mònika, Mònikas ar pan.; Palaik-ynė sod.: avd. Palaikis ar pan.; Paskin-ynė sod.: avd. *Paskinis ar pan., plg. pvd. Paskà, Paskėvičius, dar plg. lenk. pvd. Paskiński (SNPᵥᵢᵢ 214); Pečiul-ynė sod.: avd. Pečiulis ar pan.; -iškė(s): Lyder-iškės k. (Trks): avd. Lyderis ar pan.; Rūd-iškės k. (Šil): avd. Rūde, Rūdis, Rūdys (Vanagas 1996: 203); Vekeriót-iškė k. (Šn): avd. Vekeriótas ar pan.; -iškiai: Bliūdž-iškiai k. (Šn): avd. Bliūdžius ar pan. arba liet. bliūdžius ‘bliūdų pardavėjas; bliūdų taisytojas’; Marcin-iškiai of. (‖ Nemurai) k. (Šn): avd. Marciñas ar pan.; Medėl-iškiai k. (Trks): avd. Medėlis ar pan. Šių vietovardžių priesagų paplitimas parodytas 3 lentelėje. 3 LENTELĖ. GYVENAMŲJŲ VIETŲ VARDŲ PRIESAGOS Priesagos | Kiekybinė išraiška | Procentinė išraiška | -avas (slav.) | 1 | 4 | -inė | 4 | 15 | -ynė | 15 | 57 | -išk- | -iškė(s) | 3 | 12 | -iškiai | 3 | 12 Iš lentelės matyti, kad dažniausia gyvenamųjų vietų vardų lietuviška (baltiška) priesaga -ynė (apie 57% visų kalbamų priesaginių vietovardžių), o kitas priesagas pagal paplitimą būtų galima pateikti tokia tvarka: -inė (~15%), -iškė(s) (~12%), -iškiai (~12%), -avas (~4%). 2.3.3. SUDURTINIAI GYVENAMŲJŲ VIETŲ VARDAI (DŪRINIAI). Šiame valsčiuje jų nėra daug. Fiksuotų dūrinių pirmieji sandai – iš asmenvardžių ir apeliatyvinio asmens pavadinimo; antrieji – iš apeliatyvinių leksemų būda, kaimas, laũkas, polis: Gùst-a-būdis of. (‖ Radžiūninė) k. (Šn): avd. Gùstas ar pan. ir liet. būda ‘palapinė, pastogė, namelis (sargo, piemens ar kt.)’; Karō-laukis (< *Karol-laukis) k.: avd. Kārolis ar pan. ir liet. laũkas; Marijām-pole gelež. st.; Marijām-pole of. (‖ Starapolė) mst.: *Marijanpole, iš liet. marijõnas ‘Marijos ordino vienuolis’ ir skol. polis, iš gr. polis ‘miestas, tvirtovė’ (Vanagas 1996: 144–145); Žemk-a-kaimis k. dalis: avd. *Žemka ar pan., plg. pvd. Zemkauskis, dar plg. lenk. pvd. Zemka (SNPₓ 480) ir liet. kãimas. 102 | DALIA SVIDERSKIENĖ 2.3.4. Sudėtinis kilmininkinis gyvenamosios vietos vardas Marijampolės valsčiuje užrašytas vienas: Žilinskų Senynė sod.: avd. Žilinskas, Žilinskai ir liet. *senynė, plg. liet. sėnas, -à ‘jau kuris laikas esantis, seniai atsiradęs <...>’. 2.4. Galimi dvejopos kilmės gyvenamųjų vietų vardai Užrašyti keli priesagų -in- ir -yn- vediniai: Diėl-inė k. (Šn) – galima būtų manyti, kad tai asmenvardinės kilmės vv. iš avd. *Dielis, *Dielius ar pan., plg. pvd. Diėlininkas; kita vertus, vv. gali būti iš liet. dielė ‘lenta’ arba dielė ‘krauju mintanti gelujų vandenų kirmėlė, siurbėlė (Hirudo medicinalis)’; Gryb-inė k. (Šn) – gali būti iš avd. Grýbas, tačiau neatmestina ir iš liet. grýbas ‘glebus, minkštas sporinis augalas; kremblys’ kilmės galimybė; Sidabr-ýnė vs.: avd. Sidabra, Sidabras ir pan. arba iš liet. sidãbras ‘brangusis, nerūdijantis baltas metalas’. Žemiau pateikiama lentelė, rodanti Marijampolės valsčiaus gyvenamųjų vietų vardų darybos būdų ir kilmės polinkius (žr. 4 lentelę). 4 LENTELĖ. GYVENAMŲJŲ VIETŲ VARDŲ DARYBOS BŪDAI IR KILMĖ Gyvenamųjų vietų vardai pagal kilmę Gyvenamųjų vietų vardai pagal darybą Pirminiai Ved iniai Galūnių Priesagų Priesdėlių Sudurtiniai (dūriniai) Sudėtiniai Iš viso Iš bendrinių žodžių 6 – 3 – 6 – 15 (~21%) Iš kitų vietovardžių – – 1 3 – – 4 (~5%) Iš asmenvardžių ir apeliatyvinių asmenų pavadinimų 19 – 26 – 5 1 51 (~70%) Galimi dvejopos kilmės – – 3 – – – 3 (~4%) Iš viso 25 (~34%) – 33 (~45%) 3 (~4%) 11 (~15%) 1 (~1%) 73 Taigi šiame valsčiuje vyrauja asmenvardinės kilmės priesaginės darybos gyvenamųjų vietų vardai, nors gana gausu ir pirminių (ypač daugiskaitinės raiškos) vietovardžių. 3. ŽEMĖVARDŽIAI Anketose jų užrašyta 345 (~71%). MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI 103 3.1. Iš bendrinių žodžių (apeliatyvinių leks emu) kilę žemėvardžiai 3.1.1. PIRMINIAI: Akulioriai pv.: skol. akulioriai ‘akiniai’; Álksna dr.: liet. álksna ‘alksnių priaugusi vieta, alksnynas’; Alksnynas pv.: liet. alksnynas ‘alksnių miškas, alksnytė’; Apskritainė pv.: liet. apskritainis, -ė ‘pailgai apskritas; apvalus’; Aukštoji dr.: liet. aukštoji, plg. liet. aukštas, -a ‘turintis didelį aukštį, didelį mastą nuo apačios į viršų’; Bedruškė ar., pv.: liet. bedruškis, -ė ‘be druskos’; Blusynė drb. ž.: liet. blusynė ‘prasta vieta, žemė’; Cigānska b.: liet. *cigānska, plg. lenk. cygański (WSPR 114), brus. цыганскі (SBM 862) ‘čigonų’; Degimas b., pv.: liet. degimas ‘išdegusi vieta (pieva, pelkė, miškas), degėsė’; Draustinė pv.: liet. draustinė ‘kurį laiką draudžiama ganyti pieva’; Dubióji pv.: liet. dubióji, plg. liet. dubùs, -i ‘įdubęs, įdubotas, gilus; duobėtas, duburiuotas’; Dūburys ar., dr.: Duburys pv.: liet. duburys, duburỹs ‘įdubimas žemėje, duobė, dauba’; Dūbusis pv.: liet. dūbusis, plg. liet. dùbus, -i ‘įdubęs, įdubotas, gilus; duobėtas, duburiuotas’; Duobė kp.: liet. duobė ‘iškasta ar šiaip įdubusi vieta žemėje; kapas’; Dzelkà l. dalis: *dzelka ar pan., plg. lenk. działka (Vaitkevičiūtė 1979: 109) ‘sklypas’; Epušótas pv.: liet. epušótas ‘epušių miškas, epušynas’; Garždžas dr.: liet. garždžas ‘dirva su žvirgždo podirviu’; Giraitė gn., mš.: liet. giraitė ‘miškelis’; Gražioji pv.: liet. gražioji, plg. liet. gražùs, -i ‘riebus, tarpus, vešlus’; Gruinė pv.: liet. gruinė ‘plika, netikusi pieva’; Ilgóji pv.: liet. ilgóji, plg. liet. ìlgas, -à ‘kas tęsiasi į ilgumą, toli (erdvėje)’; Išdaga (|| Išdaginė) pv.: liet. išdaga ‘išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas’; Išgrauža (|| Žydšėsūpė) pv.: liet. išgrauža ‘vandens išgraužta vieta’; Išmata dr., drb. ž.: liet. išmata ‘nederlinga žemė lauke (nesėjama, near iama); bendras kaimo žemės plotas’; Kaktà dr.: liet. kaktà ‘veido dalis viršum akių’; Kalkýnė kln.: liet. kalkýnė ‘vieta, kur yra daug kalkinių akmenų; kalkėta vieta’; Karklynė pv.: liet. karklynė ‘vieta, priaugusi karklų’; Káulinyčia pv.: liet. káulinyčia ‘vieta, kur kaulai sudėti’; Kelmýnė pv.: liet. kelmýnė ‘vieta, kur nupjovus medžius palikta daug kelmų’; Kepùrė pv.: liet. kepùrė ‘kuokštas’; Kūkis pv.: liet. kūkis ‘kablys, vašas’; Kupstýnė drp., pv.: liet. kupstynė ‘kupstuota vieta, pieva’; Liepýnas aukšt.: liet. liepýnas ‘liepomis apaugusi vieta’; Lūgas vt.: liet. lūgas, lūgas ‘upės užliejama dubi vieta’; Márgas l.: liet. márgas ‘žemės matas’; Nadáuka dr.; Nadáukos (t. Nada’vkos) drb. ž.: skol. *nadáuka, plg. lenk. naddawka, naddawki ‘tai, kas duota virš nurodytos normos’ (SJP₃₃ 34); Opatkà dr.: *opatkà, plg. lenk. opatka ‘karpažolių šeimos augalas (Euforbia mirsinites)’ (SJP₃₃ 791); Pálios dr.: liet. pálios ‘užakusių ežerų vietoje didelės pelkės, tyrumai’; Papartýnas dr.: liet. papartýnas ‘vieta, kur auga paparčiai’; Piliakalnis dr., kln., plkln.; Piliãkalnis (|| Maskoliãkalnis) kln.: liet. piliak alnis, piliãkalnis ‘kalnas, kur stovi ar stovėjo pilis, pilies kalnas’; Plynià pv.: liet. plynià ‘plyna vieta, lyguma’; Prūdas lm., pv.: prūdas ‘tvenkinys’; Pūsinė pv.: liet. pūsìnis, -ė ‘apimantis pusę’; Rāvas ar.: rāvas ‘griovys’; Salà ar., pv.: liet. salà ‘ariamos žemės, dirvos plotelis tarp pievų’, dar plg. liet. saloj ‘atkampiai, sunkiai prieinami’; Sénkelis kl.: liet. sénkelis ‘senas kelias’; Senóvė dr., pv.: liet. senóvė ‘seniai treštas laukas’; Skeršakelis kl.: liet. skeršakelis ‘kelias, einantis skersai laukų, dirvų’; Slabadà lg.: *slabada, plg. lenk. sloboda ‘maža gyvenama kaimo vietovė <...>’ (SJP₆ 209); Sodyba ar., dr., pv.: liet. sodyba ‘vieta, kurioje buvo trobos, sodybvietė’; Šaltinis pv.: liet. šaltinis ‘iš žemės tekanti vandens versmė’; Šilainė dr.: liet. šilainė ‘smiltinga, leng- 104 | DALIA SVIDERSKIENĖ va žemė, šilažemis’; Taukióji pv.: liet. taukióji, plg. liet. taukùs, -ì ‘vešlus, tarpus’; Vengelniča dr., drp.: *vengelníca, plg. lenk. węgelníca ‘anglinė’ (WSPR 1136); Zagáinikas mš., pv.: *zagainikas, plg. lenk. zagajnik ‘giraitė, miškelis’ (WSPR 1239); Žardis gn.: liet. žardis ‘ilga kartis’; Žiogis pv.: liet. žiõgis ‘liūnas, klampynė upės ar ežero pakraštyje’. Prie šios grupės būtų galima priskirti ir daugiskaitinius (vadinamuosius pluralia tantum) žemės paviršiaus objektų vardus: Atšėliai ar.: liet. atšėlys ‘dirva, kurioje buvo vasarojus ir tais pačiais metais sėjami žieminiai javai arba kurioje sėjami tie patys javai ar daržovės paeiliui dvejus ar daugiau metų’; Brókai dr.: liet. brókas ‘burokas’; Degìmai d., pv.; Degìmai (|| Pabaliai) pv.: liet. degìmas ‘išdegusi vieta (pieva, pelkė, miškas), degėsė’; Dūburiai pv.: liet. dūburys ‘įdubimas žemėje, duobė, dauba’; Duõbės s.: liet. duobė ‘iškasta ar šiaip įdubusi vieta žemėje’; Kapináitės kp.; Kapináitės (|| Prancūžkapinės) l.: liet. kapináitės ‘kaimo kapinės; kapeliai’; Ká pinės kp., krnt.: liet. ká pinės ‘numirėlių laidojimo vieta, kapai’; Líėpos pkrnt.: liet. líepa ‘karpytais lapais medis medingais žiedais ir plačiu vainiku (Tilia)’; Magýlos dr., kp.: skol. magýlos ‘kapinės (ppr. žydų)’; Pabaliai (|| Degimai) pv.: liet. pabalỹs ‘pieva (ppr. nuganyta, nušienauta); pievos kraštas prie dirvos’; Paklanai pv.: skol. pàklanas, paklãnas ‘dovana, įteikiama rodant, norint įsigyti palankumą, įsiteikti’; Rūdos (|| Šaltiniai) pv.: liet. rūdà ‘gamtinė mineralinė medžiaga, iš kurios gaunami metalai’; Šaltiniai (|| Rūdos) pv.: liet. šaltìnis ‘iš žemės tekanti vandens versmė’; Užgrabiai drp., gn.: liet. ùžgrabis ‘užgriovis’; Varýklos kl.: liet. varyklà ‘kelias, kuriuo gyvuliai varomi į ganyklą, genesys’; Vìganės pv.: *viganė, plg. lenk. wygoń ‘vieta, kur ganosi banda, ganykla’ (WSPR 1146); Zascenkos pv.: *zascenka, plg. lenk. zaścianki ‘vieta už sienos’ (SJP VIII 303). 3.1.2. VEDINIAI: 3.1.2.1. Galūnės -ė vediniai: Dūb-ė pv.: liet. dūbai ‘palaida ruda žemė’, dar plg. liet. dūbai ‘kapai’; Rūd-ė dr.: liet. rūdas, -à ‘tamsiai geltonas’. 3.1.2.2. Priesagų vediniai: -aitė: Bal-aitė pv.: liet. balà ‘klanas, valka’; Plyn-aitė drp.: liet. plỹnė, plynìa ‘plyna vieta, lyguma’; -aitis: Kampin-aitis pv.: liet. kampinis, -ė ‘kraštas, šalis; pusė’; -elė(s): Buiz-ėlė pv.: liet. buizà, buĩzė, buizė ‘didelė purvynė, makalynė, pamurys’; Daub-ėlė pv.: liet. daubà ‘slėnys, klonis, griova’; Kalv-ėlė ar.: liet. kalvà ‘pakili vieta, nedidelis kalnelis’; Rūd-ėlė pv.; Rūd-ėlės pv.: liet. rūdà, rūdė ‘žemė su rūdos priemaiša’; -elis, -eliai: Lauk-ėlis dr.: liet. laũkas ‘dirbama žemė, pasėlių plotas’; Marg-ėliai dr.: liet. márgas ‘žemės matas’; -ėlis: Alksnyn-ėlis dr., pv.: liet. alksnýnas ‘alksnių miškas, alksnytė’; Apatk-ėlis pv.: *apatkas, plg. lenk. opatek, opątka, opątki ‘karpažolių šeimos augalas (Euforbia mirsinites)’ (SJP III 791); Vidgir-ėlis pv.: liet. vidgìris, vidgirỹs ‘girios vidurys’; -ienė: Kūl-ienė (t. Kūlijenė) dr.: liet. kūlė ‘javų grybas, parazitas, paverčiantis grūdus juoda mase (Ustilago)’ arba liet. kūlė ‘javų kūlimas; kūlimo metas’; -ynas: Totork-ýnas pv.: liet. totorkà, totõrkė ‘balinis ajeras (Acorus calamus)’; MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI 105 -inė: Blus-inė pv.: liet. blusà ‘parazitinis šokuojantis vabzdelis (Pulex irritans)’; Dil-gėl-inė pv.: liet. dilgėlė ‘žolinis augalas, kurio stiebas ir lapai su dilginančiais plaukeliais (Urtica)’; Dilg-inė pv.: liet. dilgė, dilgė ‘dilgėlė’; Išdag-inė (|| Išdaga) pv.: liet. išdaga ‘išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas’; Kam̆p-inė mš., pv.: liet. kam̆pas ‘kraštas, šalis; pusė’; Kast-inė d.: liet. kāstas, -à, plg. liet. kāsti, kāsa, kāsė ‘kapstyti; rausti; daryti duobę, griovį’; Maišyt-inė pv.: liet. maišytas, -a, plg. liet. maišyti, maišo, maišė ‘jauti, netvarką daryti; kliudyti, trukdyti’; Plik-inė pv.: liet. plikė ‘tuščia, neapaugusi vieta’; Saul-inė pv.: liet. sáulė ‘to dangaus kūno spinduliai, šviesa, atokaita’; Vogt-inė pv.: liet. vōgtas, -à, plg. liet. vōgti, vãgia, vōgė ‘be leidimo, neteisėtai (ppr. slapta) ką nors (svetimo) imti ar jėga grobti’; Žolyn-inė l.: liet. žolynas ‘bet koks žolinis (augantis ar skintas) augalas; piktžolė’; Žuv-inė krnt.: liet. žuvìs ‘stuburinis vandens gyvūnas, kvėpuojantis žiaunomis ir judantis pelekais (Piscis)’; -inis: Kam̆p-inis dr., pv.: liet. kam̆pas ‘kraštas, šalis; pusė’; Karčem-inis drb. ž.: skol. karčemà, karčėma ‘smuklė’; -ynė: Barsuk-ynė pv.: liet. barsùkas ‘plėšrus žvėrelis šiurkščiais plaukais (Ursus meles)’; Džindr-ynė dr.: liet. džindra ‘sukietėjęs daiktas’; Lenkt-ynė l. dalis: liet. leñktas, -à ‘lanko formos’, plg. liet. leñkti, -ia, -ė ‘daryti ką lanko formos, riesti’; Pakul-ynė dr.: liet. pākulos ‘nušukuotų linų ar kanapių pluoštai; pašukos, nuošukos’; Pemp-ynė dr., pv.: liet. pémpė ‘nedidelis sėjikų šeimos pelkių paukštis (Vanellus vanellus); Žalt-ynė pv.: liet. žaltys ‘nenuodingas į gyvatę panašus roplys (Natrix)’; -iškis: Lazdyn-iškis pv.: liet. lazdynas ‘krūmas ar medis, ant kurio auga riešutai (Corylus avellana)’; Septyniok-iškis drp.: liet. *septyniokas, plg. liet. dvejokas, -a ‘dvejopas, toks ir toks’, liet. trejokas, -a ‘kuris trijų rūšių’; Žąsl-iškis klv.: liet. žąslai ‘žabtai’; -ka (slav.): Alej-kà tk.: skol. alėjá, alėjà ‘takas parke arba sode’; -lė: Durp-lė (|| Durpabalė) pv. – sietina su liet. durpti, -sta, -o ‘gaisti’, plg. liet. dūrpė, dūrpes ‘susigulėjusios ir apanglėjusios pelkių augalų liekanos’; -(i)ukas, -(i)ukai: Alksnyn-ukas mš.: liet. alksnynas ‘alksnių miškas, alksnytė’; Kakl-iùkas pv.: liet. kāklas ‘kūno dalis, jungianti galvą su liemeniu; kas panašu į kaklą (kokio daikto dalis)’; Lap-ùkai pv.: liet. lāpas ‘augalo kvėpavimo organas, dažniausiai plonos žalios plokštelės pavidalo (folium)’; Šanč-iùkai kln.: liet. šančius ‘žemių pylimas; pylimas, žymintis ribą tarp laukų, miškų’; Taks-iùkas pv. – sietina su liet. taksėti, tàksi, -ėjo ‘tvaskėti, plakti’; -(i)ukė(s): Aps-ùkės gn., pv. – sietina su *apsis ar pan., plg. pr. abse ‘epušė, drebulė’ (Mažiulis 1988: 42); Smalin-iùkė pv.: liet. smalinė ‘duobė smalai degti, degutinė’; -utė: Duob-utė pv.: liet. duobė ‘iškasta ar šiaip įdubusi vieta žemėje’; Lank-utė dr., pv.: liet. lankà ‘didelė lygi pieva, dažniausiai prie upės, potvynio metu užliejama vandens’; Plyn-utė pv.: liet. plýne ‘pelkė, raistas’. Žemiau pateikiama žemės paviršiaus objektų darybinių priesagų paplitimo lentelė (žr. 5 lentelę): 106 | Dalia Sviderskienė 5 LENTELĖ. IŠ APELIATYVŲ KILUSIŲ ŽEMĖVARDŽIŲ PRIESAGOS Žemėvardžiai Priesagos Kiekybinė išraiška Procentinė išraiška 1. Lietuviškos (baltiškos) -ait- | -aitė | 2 | 4 -aitis | 1 | 2 -el- | -elė(s) | 5 | 9 -elis, -eliai | 2 | 4 -ėlis | 4 | 7 -ienė | 1 | 2 -yn- | -ynas | 1 | 2 -ynė | 7 | 12 -in- | -inė | 13 | 23 -inis | 3 | 5 -iškis | 3 | 5 -lė | 1 | 2 -(i)uk- | -(i)ukas, -(i)ukai | 5 | 9 -(i)ukė(s) | 3 | 5 -utė | 4 | 7 Iš viso | 55 | 98 2. Slaviška -ka (slav.) | 1 | 2 Iš viso | 1 | 2 Iš lentelės matyti, kad labiausiai paplitusi Marijampolės valsčiuje yra priesaga -inė – su ja sudaryta apie 23 proc. vedinių. Antroje vietoje pagal paplitimą -ynė (~12%), toliau: -(i)ukas, -(i)ukai, -elė(s) (~9%); -ėlis, -utė (~7%); -inis, -iškis, -(i)ukė(s) (~5%); -aitė, -elis, -eliai (~4%); -aitis, -ienė, -ynas, -lė (~2%). Su slaviška priesaga -ka sudaryta apie 2 proc. vedinių. MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI | 107 3.1.3. SUDURTINIAI ŽEMĖVARDŽIAI: 3.1.3.1. Antrieji šių vietovardžių sandai yra iš apeliatyvų – geografinių nomenklatūrinių terminų (balà, ežeras, giria, kal̃nas, píeva) ir kitų objektų pavadinimų (bū́dà, daržas, kìrtis, márgas, vietà): balà: Álksn-ia-balė pv.: liet. álksnis ‘beržinių šeimos medis (Alnus)’; Dùlk-ia-balė pv.: liet. dùlkė ‘labai smulkus krislelis, dalelytė, nuotrupa’, plg. liet. dulkėti, dùlka (-ėja), -ėjo ‘kilti, darytis dulkėms’; Dùrp-a-balė (|| Dùrplė) pv.: liet. dùrpa, dùrpė, dùrpės ‘susigulėjusios ir apanglėjusios pelkių augalų liekanos’; Gáiš-balės drb. ž.: liet. *gaišas ar pan., plg. liet. gaišti, gaišta, gaišo ‘nykti, dingti, prapulti’; Gal-ù-balis drp., pv.: liet. gãlas ‘mažas kokio daikto gabalas’; Garn-ã-balė pv.: liet. garnys ‘gūžas, gūžutis, garnys, starkus, busilas, didutis (Ciconia)’; Kãrkl-a-balė pv.: liet. kãrklas ‘gluosninių šeimos medis ar krūmas (Salix cinerea)’; Karõs-balė pv.: liet. karõsas ‘kaulingoji atvirapūslė karpinių (Cyprinidae) šeimos žuvis’; Kiãul-ia-balė pv.: liet. kiaũlė ‘nam inis gyvulys, auginamas mėsai, riebalams (Sus domesticus)’; Kùmp-a-balė pv.: liet. kùmpas, -à ‘su iškilimu, kauburiu, nelygumu’, plg. liet. kùmpti, -sta, -o ‘darytis pilnam, pampti’; Málk-a-balė pv.: liet. málkos ‘supjaustytų ir suskaldytų medžių pagaliai kurui’; Mùrg-a-balė pv.: liet. mùrgas ‘žemės matas’; Peléd-balė drp., pv.: liet. pelėda ‘plėšrus didelėmis akimis nakties paukštis (Strix)’; Prūd-balė pv.: liet. prūdas ‘tvenkinys’; Saũs-balė pv.: liet. saũsas, -à ‘be drėgmės, be vandens, nesušlapęs, išdžiūvęs’; Spárd-a-balė pv. – sietina su liet. spárdyti, -o, -ė ‘judinti kojas, kepestuoti, kebernotis, kabaruotis’; Stadál-balė pv.: liet. stadalė ‘daugiametis dekoratyvinis krūmas arba medis (Cornus)’; Šáltin-balė pv.: liet. šáltinis ‘iš žemės tekanti vandens versmė’; Šùn-ia-balė pv.: liet. šuo, šùnìs ‘naminis gyvulys, laikomas namams saugoti, medžioklei ir kt.’; Tarp-ù-baliai pv.: liet. tárpas ‘daiktus skirianti erdvė, vieta’; Trák-a-balė pv.: liet. trãkas ‘aukšta, sausa pieva, apaugusi retais krūmais bei medžiais, miško aikštelė; pieva, kur yra beržų’; Várl-ia-balė pv.: liet. varlė ‘varliagyvių klasės gyvūnas su ilgomis užpakalinėmis kojomis (Rana)’; bū́dà ‘palapinė, pastogė, namelis (sargo, piem ens ar kt.)’: Pakūč-būdis pv.: skol. pã-kūčia, pakūčià ‘trobos kampas, kuriame stovi stabas’; daržas ‘žemės sklypas prie sodybos daržovėms’: Karčėm-daržis dr., drž.: skol. karčėmà, karčėma ‘smuklė’; ežeras: Ákl-a-žėris (< *Ákl-a-ežeris) pv.: liet. ãklas, -à ‘tamsus; uždaras, aklinas’; giria ‘didelis miškas’: Saũs-giria mš.: liet. saũsas, -à ‘be drėgmės, be vandens, nesušlapęs, išdžiūvęs’; Tárp-giris pv.: liet. tárpas ‘daiktus skirianti erdvė, vieta’; kal̃nas: Barabón-kalnis kln.: skol. barabònas ‘bugnas’; Barsù-kalnis (< *Barsuk-kalnis) kln.: liet. barsùkas ‘plėšrus žvėrelis šiurkščiais plaukais; opšrus (Ursus meles)’; Raudón-kalnis ar., kln.: liet. raudónas, -a ‘rusvas ir rausvuma’; Špic-ã-kalnis aukšt.: skol. špicas ‘smailusis galas, smaigalys’; Žvýr-ia-kalnis dr.: liet. žvyras ‘smėlio, žvirgždo ir gargždo mišinys’; kìrtis ‘įkirtimo žymė, rantas; vienu dalgio smūgiu nupjaunamas plotas’: Šikn-a-kirtis krnt. dalis : liet. šiknà ‘užpakalis, sėdynė’; márgas ‘žemės matas’: Bùl-ia-margis dr.: liet. bùlius ‘veislinis jautis’; Lauk-margis pv.: liet. laũkas ‘lygi be medžių vieta; dirbama žemė, pasėlių plotas’; 108 | DALIA SVIDERSKIENĖ pìeva: Blùs-a-pievė pv.: liet. blusà ‘parazitinis šokuojantis vabzdelis (Pulex irritans)’; Čyk-ā-pievė pv.: liet. čykas ‘baravykus seniau vadindavo čykais’; Ìlg-a-pievė pv.: liet. ìlgas, -à ‘kas tęsiasi į ilgumą, tolį (erdvėje)’; Jáuč-ia-pievė pv.: liet. jáučias, jáutis ‘naminis gyvulys, karvės patinas’; Plyt-ā-pievė pv.: liet. plytà ‘keturkampis deg tas molio luistelis statybai’; Šùn-pievė pv.: liet. šuo, šūns ‘naminis gyvulys, laikomas namams saugoti, medžioklei ir kt.’; Višt-a-pievė pv.: liet. vištà ‘naminis paukštis, laikomas kiaušiniams ir mėsai (Gallina)’; vietà ‘plotas, erdvė, kurioje kas yra ar vyksta’: Brāvor-vietė dr.: skol. brāvoras ‘spirito varykla ar alaus darykla’; Šiùr-vietis pv. – sietina su liet. šiūrti, šiūra, šiūro ‘plikti’. Žemiau pateikiama antrųjų sandų paplitimo lentelė (žr. 6 lentelę): 6 LENTELĖ. IŠ APELIATYVŲ KILUSIŲ ŽEMĖVARDŽIŲ ANTRIEJI SANDAI Antrieji sandai Kiekybinė išraiška Procentinė išraiška -bal- 24 49 -būd- 1 2 -darž- 2 4 -ežer- 1 2 -gir- 2 4 -kaln- 6 13 -kirt- 1 2 -marg- 2 4 -piev- 7 15 -viet- 2 4 Kaip rodo tyrimo rezultatai, daugiausia dūriniu antrajame sande turi leksema balà (~49%), žymiai mažiau pìeva (~15%) ir kálnas (~13%). Kitos leksemos labai retos. 3.1.3.2. Antrasis sandas – tikrinis žodis (upės vardas): Sén-šešupis dr., pv.: liet. sėnas, -à ‘jau kuris laikas esantis, seniai atsiradęs <...>’ ir Šešupė up. 3.1.4. SUDĖTINIAI ŽEMĖVARDŽIAI. Pagal pirmąjį dėmenį jie skirtini į kilmininkinius ir kvalifikacinius (plg. Vanagas 1970: 25, 258, 273). Šie gali būti skiriami į metaforinius ir topografinius (dėl terminų žr. Savukynas 1963: 237). 3.1.4.1. Kilmininkiniai: 3.1.4.1.1. Metaforiniai kilmininkiniai: Āšarų kelėlis kl.: liet. āšara, āšaros ‘tyras, skaidrus akių liaukų skystis’ ir liet. kelėlis, plg. liet. kėlias ‘žemės ruožas, kuriuo einama, važiuojama’. Kaip matyti iš užrašymo, pirmasis dėmuo eina nederinamuoju pažyminiu, o antrasis – perkeltine reikšme vartojamo apeliatyvo vardininkas. MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI | 109 3.1.4.1.2. Topografiniai kilmininkiniai: Ievų kalnas pkrnt.: liet. ievos, plg. liet. ievà ‘medis, žydintis baltais kvepiančiais žiedais (Prunus padus)’ ir liet. kal̃nas; Kapinių salà s.: liet. kapìnės ‘numirėlių laidojimo vieta, kapai’ ir liet. salà ‘iš visų pusių vandens apsuptas sausumos plotas’; Karčemõs daržas dr.: skol. karčemà ‘smuklė’ ir liet. daržas ‘žemės sklypas prie sodybos daržovėms’; Lýdimo lankà pv.: liet. lýdimas ‘iškirstas ar išdegintas plotas miške, kirtimas, skynimas’ ir liet. lankà ‘didelė lygi pieva, dažniausiai prie upės, potvynio metu užliejama vandens’; Plýtnyčios kal̃nas kln.: skol. plýtnyčia ‘plytų gamykla’ ir liet. kal̃nas; Vidūkaĩmio kapìnės kp.: liet. *vidùkaimis ‘kaimo vidurys’, plg. liet. vidùs ‘vidinė ertmė, plotas, vidinė dalis, pusė’ ir liet. kãimas, dar plg. liet. vidùpievis ‘pievos vidurys’. Pastarieji užrašymai rodo, kad vienų vietovardžių pirmasis dėmuo – apeliatyvo kilmininkas, nusakantis kokią vietos ypatybę: ievų, vidūkaimio, kitų – turintis lokalinę reikšmę: kapinių, karčemõs, lýdimo, plýtnyčios. Visų užrašytų sudėtinių vietovardžių antrieji dėmenys – dažniausiai geografiniai nomenklatūriniai terminai (kal̃nas, kapinaitės, kapìnės, lankà, piẽva, salà ir pan.) bei kiti pavadinimai. 3.1.4.2. Kvalifikaciniai žemėvardžiai: Ìlgosios piẽvos pv.: liet. ìlgosios, plg. liet. ìlgas, -à ‘kas tę­siasi į ilgumą, toli (erdvėje)’ ir liet. piẽvos, plg. liet. piẽva; Naujos kapìnės kp.: liet. naujas, -à ‘neseniai atsiradęs <...>’ ir liet. kapìnės; Sėnos kapinaitės kp.: liet. sẽnas, -à ‘jau kuris laikas esantis, seniai atsiradęs <...>’ ir liet. kapinaitės, plg. liet. kapìnės. 3.2. Iš kitų vietovardžių kilę žemėvardžiai 3.2.1. PIRMINIS: Skriaudūtis pv.: Skriaudūtis (|| Skriaudutėlis) up. 3.2.2. PRIESAGOS -inẽ VEDINYS: Balsup-inė drb. ž.: Bálsupiai k. (MŠKČ). 3.2.3. SUDURTINIS ŽEMĖVARDIS: Nãrt-kelis vŠkl.: Nãrtas k. (LDVN) ir liet. kẽlias ‘žemės ruožas, kuriuo einama, važiuojama’. 3.2.4. SUDETINIAI ŽEMĖS PAVIRŠIAUS OBJEKTŲ VARDAI. Visi užrašytieji – vietovardiniai (topografiniai) kilmininkiniai su antruoju dėmeniu topografinės reikšmės daiktavardžiu: Nemurų smiltynė l., lg.: Nemurãi k. ir liet. smiltynė ‘vieta, kur daug smilčių, smėlynas’; Pempynės kelel̃is (|| Pimpiakelis) kl.: Pempynė pv. ir liet. kelẽlis, plg. liet. kẽlias ‘žemės ruožas, kuriuo einama, važiuojama’; Raũsvės piẽva drb. ž., pv.: Raũsvė up. (Gž) ir liet. piẽva; Šimýnės kelẽlis kl.: Šimýnė vs. ir lirt. kelẽlis, plg. liet. kẽlias; Tarpūčių kapinaitės kp.: Tarpūčiai k. (Šn) ir liet. kapinaitės, plg. liet. kapìnės. 3.3. Iš asmenvardžių ir apeliatyvinių asmenų pavadinimų kilę žemėvardžiai. 3.3.1. PIRMINIAI: Čigánka d.: skol. čigánka ‘čigonė; prk. apie suktą moterį’. 3.3.2. VEDINIAI. Priesagų: -auka (slav.): Dambr-áuka dr.: avd. *Dambra ar pan., plg. pvd. Dambráuskas; -ynas: Rusl-ýnas kln.: pvd. Ruslỹs; -inė: Abrom-inė drb. ž.: avd. Abrõmas; Arminait-inė drb. ž.: pvd. Armináitis; Bender-inė pv.: pvd. Beñderis; Bielsk-inė pv.: pvd. Biẽlskis; Boguš-inė drb. ž.: pvd. Bògušas ar 110 | DALIA SVIDERSKIENĖ pan.; Buož-inė pv.: pvd. Buóžis ar liet. búožė ‘<...> turtingas valstietis, kitų išnaudotojas’; Degut-inė pv.: pvd. Degùtis ar liet. degùtis, -ė ‘kas degutą dega, juo verčiasi’; Didval-inė drb. ž.: pvd. Didvalis; Gavėn-inė drb. ž.: pvd. Gavėnas; Gram-inė drb. ž.: pvd. Grāmas; Kėlert-inė drb. ž.: pvd. Kėlertas; Lasavič-inė drb. ž.: pvd. Lasāvičius; Miliauck-inė drb. ž.: pvd. Miliaūckas, Miliaūckas; Petrušk-inė dr.: pvd. Petruškà; Raduš-inė drb. ž.: pvd. Radušis; Senk-inė ar.: pvd. Senkus; Tad-inė pv.: v. Tãdas, plg. pvd. Tadáuskas; Žyd-inė pv.: liet. žýdas, -ė ‘žydų tautybės žmogus’; Žitk-inė dr.: pvd. Žitkus; -ynė: Abrom-ynė (|| Žydýnė) l.: avd. Abrōmas; Antan-ynė dr.: v. Antãnas; Baltrukon-ynė ar., drb. ž.: pvd. Baltrukónis; Bučinsk-ynė drb. ž.: pvd. Bučinskas ar pan.; Girait-ynė dr., pv.: pvd. Giráitis; Grin-ynė pv.: pvd. Grinius; Gvazdik-ynė ar., drb. ž.: pvd. Gvazdikas; Janulait-ynė drb. ž.: pvd. Januláitis; Jaudeg-ynė ar.: pvd. Jáudegis; Jer-ynė dr.: pvd. Jerýs; Jurgel-ynė dr.: pvd. Jurgėlis ar pan.; Jusel-ynė drb. ž.: pvd. Jùselis; Katil-ynė dr., pv.: pvd. Katilius ar liet. katìlius ‘katilų dirbėjas, taisytojas ar pardavėjas’; Kibiz-ynė pv.: avd. *Kibiza ar pan., plg. liet. kibyza ‘liesas, aukštas žmogus; stypla’; Mauš-ynė pv.: avd. *Mauša ar pan., plg. avd. Wojciech Mauszas 1662 m. (IAK), dar plg. prvd. Maušà, Maušas, Maušius (Butkus 1995: 304); Miliausk-ynė drb. ž.: pvd. Miliauskas, Miliaūskas; Minuk-ynė dr.: avd. *Minukas, plg. pvd. Miniūkas; Mokol-ynė drb. ž.: pvd. Mōkola; Oliadrisk-ynė pv.: avd. *Oliadriskis, plg. pvd. Ōlis ir liet. drìskis, -ė; driškius, -ė ‘sudriskęs’; Ol-ynė dr., pv.: pvd. Ōlis; Paliok-ynė drb. ž.: pvd. Paliōkas; Plečkait-ynė drb. ž.: pvd. Plečkaitis; Raul-ynė sklp.: pavd. Raūlas; Silvestr-ynė dr., pv.: v. Silvèstras, Silvėstras; Skink-ynė drb. ž.: pvd. Skiñkis, Skinkys; Smalensk-ynė drb. ž.: pvd. Smalénskas; Tamoš-ynė l.: avd. Tamōšius; Virbick-ynė drb. ž.: pvd. Virbickas; Žyd-ynė (|| Abromýnė) l.: liet. žýdas, -ė ‘žydų tautybės žmogus’; -iškė(s): Ašmon-iškė dr.: pvd. Ašmōna, Ašmōnas; Barbėn-iškė drb. ž.: avd. *Barbėnas, plg. pvd. Barbėnka, dar plg. lenk. pvd. Barba, Barbas (SNP₁ 171, 172); Kaž-iškė l.: pvd. Kažys; Mėlnyk-iškė ar.: pvd. Mėlnykas; Žil-iškės pv.: pvd. Žìlis, Žìlius ar pan.; -iškis: Bób-iškis pv.: pvd. Bóbis ar pan. arba liet. bóba ‘ištekėjusi moteris; sena moteris, senė’; Malv-iškis pv.: avd. *Malvis ar pan., plg. avd. Brasowa Malwiene 1673 m. (IAK); dar plg. lenk. pvd. Malwa (SNP₁ 159); Mántvil-iškis pv.: pvd. Mántvila, Mántvilas; Paulel-iškis pv.: avd. *Paulel is, plg. v. Pãulius, pvd. Paulėvičius; Šiačiūk-iskis pv.: pvd. Šiačiūkas ar liet. šiačiūkas ‘batsiučio sūnus’. Iš kitų vietovardžių kilusių žemėvardžių priesagų paplitimą žr. 7 lentelėje. 7 LENTELĖ. IŠ KITŲ VIETOVARDŽIŲ KILUSIŲ ŽEMĖVARDŽIŲ PRIESAGOS Žemėvardžiai Priesagos Kiekybinė išraiška Procentinė išraiška -auka (slav.) 1 1,5 -ynas 1 1,5 -inė 19 29 MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI | 111 7 LENTELĖS TESINYS Žemėvardžiai; Priesagos; Kiekybinė išraiška; Procentinė išraiška; -ynė; 35; 53; -išk; -iškė(s); 5; 7,5; -iškis; 5; 7,5; Iš viso; 66; 98,5 Iš lentelės matyti, kad daugiausiai vedinių sudaroma su priesaga -ynė (~53%), mažiau: -inė (~29%), -iškė(s), -iškis (~7,5%). Kitos priesagos mažai paplitusios (po ~1,5%). 3.3.3. Sudurtiniai žemėvardžiai (dūriniai): 3.3.3.1. Antrieji sandai iš apeliatyvų – geografinių nomenklatūrinių terminų (balà, kálnas, kėlias, laũkas, piẽva, salà, ùpis) ir kitų objektų pavadinimų (daržas, kãpinės, lankà, márgas): balà: Brazak-balė pv.: avd. *Brazakas ar pan., plg. lenk. pvd. Brazek (SNP₁ 472); Daukš-ia-balė pv.: pvd. Daukšys; Nemūr-balė pv.: pvd. Nėmura, Nėmuras; Prancūz-balė pv.: liet. prancūzas, -ė ‘prancūzų tautos žmogus’; Prūs-balė pv.: pvd. Prūsas arba liet. prūsas, -ė ‘buvusios Rytų Prūsijos, Klaipėdos krašto gyventojas, vokietis; liuteronas’; Ramošk-a-balė drp.: pvd. Ramoška; Skerdž-ia-balė pv.: liet. skerdžius ‘vyriausias piemuo, bandos prižiūrėtojas, kerdžius’; Šab-a-balė pv.: pvd. Šabas; Šik-a-balė pv.: pvd. Šikas; daržas: Kálv-ia-daržis drž.: pvd. Kálvis ar liet. kálvis ‘kas verčiasi metalo kalimo amatu’; Saldūk-daržis ž.: pvd. Saldūkas; kálnas: Bliūdž-ia-kalnis kln.: pvd. Bliūdžius ar liet. bliūdžius ‘bliūdų pardavėjas; bliūdų taisytojas’; Gudãč-kalnis klv.: avd. *Gudãčius ar pan., plg. pvd. Gudačevskis, dar plg. lenk. pvd. Gudacz (SNP₃ 577); Kėdž-ia-kalnis kln.: pvd. Kėdys ar pan. arba liet. kedýs ‘mažo ūgio žmogus’; Páuž-ia-kalnis kln.: pvd. Páuža, Pauža; Ramošk-a-kalnis kln.: pvd. Ramoška; Raũl-ia-kalnis kln.: avd. Raũlas; kãpinės: Prancūz-kãpinės (‖ Kapináitės) l.: liet. prancūzas, -ė ‘prancūzų tautos žmogus’; Žyd-kãpinės kp.: liet. žydas, -ė ‘žydų tautybės žmogus’; kėlias: Pìmp-ia-kelis (‖ Pempýnės kelėlis) kl.: pvd. Pìmpė; Raũl-a-kelis kl.: avd. Raũlas; Sikùč-kelis kl.: pvd. Sikučius, Sikutis; lankà ‘didelė lygi pieva, dažniausiai prie upės, potvynio metu užliejama vandens’: Žyd-lankė pv.: liet. žydas, -ė ‘žydų tautybės žmogus’; laũkas: Gudýn-laukė pv.: pvd. Gudýnas; márgas: Kazùk-margis ar.: avd. *Kazukas ar pan., plg. pvd. Kazukáitis, dar plg. avd. Shymon Kazukas 1816 m. (IAK); 112 | DALIA SVIDERSKIENĖ pieva: Dumč-ia-pievė pv.: pvd. Dumčius ar liet. dumčius ‘galvočius, patarėjas; žymus viršininkas, prievaizdas’; Merg-a-pievė pv.: liet. mergà ‘suaugusi netekėjusi moteris, mergina’; Šemš-ia-pievė pv.: pvd. Šemšys; Žyd-pievė pv.: liet. žydas, -ė ‘žydų tautybės žmogus’; salà ‘iš visų pusių vandens apsuptas sausumos plotas’: Biėl-salė s.: pvd. Bielys ar pan.; ùpis: Kament-upis pv.: avd. *Kamentas ar pan., plg. pvd. Kamentavičius. Žemėvardžių antrųjų sandų paplitimas parodytas 8 lentelėje. 8 LENTELĖ. IŠ KITŲ VIETOVARDŽIŲ KILUSIŲ ŽEMĖVARDŽIŲ ANTRIEJI SANDAI Antrieji sandai Kiekybinė išraiška Procentinė išraiška -bal- 9 29 -darž- 2 6 -kaln- 6 19 -kapin- 2 6 -kel- 3 10 -lank- 1 3 -lauk- 1 3 -marg- 1 3 -piev- 4 13 -sal- 1 3 -up- 1 3 Lentelės duomenys rodo, kad daugiausia dūrinių antrajame dėmenyje turi leksemas balà (~29%), kal̃nas (~19%) ir pieva (~13%). Retesnės leksemos kė̃lias (~10%), daržas ir kãpinės (~6%), pavienės – lankà, laũkas, márgas, salà, ùpis. 3.3.3.2. Antrasis sandas – tikrinis žodis (upės vardas): Žyd-šešupė (|| Išgrauža) pv.: liet. žydas, -ė ‘žydų tautybės žmogus’ ir Šešupė up. 3.3.4. SUDETINIAI ŽEMĖVARDŽIAI. Visi užrašytieji – kilmininkiniai: Brūndzų giraitė grv.: avd. Brūndza ir liet. giraitė, plg. liet. girià; Evangelikų kapai kp.: liet. evangelikai, plg. liet. evangėlikas, -ė ‘protestantas’ ir liet. kapai; Kálvio daržas dr.: liet. kálvis ‘kas verčiasi metalo kalimo amatu’ ir liet. daržas ‘žemės sklypas prie sodybos daržovėms’; Marijonų kapai kp.: liet. marijōnai, plg. liet. marijōnas ‘Marijos ordino vienuolis’ ir liet. kapai; Stačiūtiškių kapai kp.: liet. stačiūtiškiai, plg. liet. stačiūtiškis, -ė ‘kas išpažįsta MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI | 113 stačiatikybė’ ir liet. kapai; Žuvėlės pieva pv.: pvd. Žuvėlė, Žuvelis ir liet. pieva. Visi pateikti vietovardžiai turi posesyvinę reikšmę. 3.4. Galimi dvejopos kilmės žemėvardžiai Keliais atvejais buvo sunku nustatyti, ar vietovardžiai susidarę iš augalų, paukščių ir kitų gyvūnų pavadinimų, geobotaninių terminų ar pan. kilusių asmenvardžių, ar iš apeliatyvų – augalų pavadinimų ar kitų bendrinių žodžių. Darybos požiūriu tai vediniai bei dūriniai. 3.4.1. PRIESAGŲ VEDINIAI: -inė: Baland-inė pv.: pvd. Balandis ar liet. balarādis ‘toks paukštis, karvelis; laukinis karvelis (Columba)’; Mešk-inė pv.: pvd. Meška, Meškis arba liet. meška ‘lokys’; liet. meškis, meškis ‘lokys, meška (patinas); riebus apystambis kumeliukas’; Padaž-inė pv.: liet. padažas ‘valgío dažnys, mirkalas’ arba iš liet. padažinis, -ė ‘kaip padažas, skystas’; Šer-inė pv.: pvd. Šerys arba liet. šerys ‘prasta, kieta žolė’; kita vertus, neatmestina kilmės galimybė iš liet. šerinis, -ė ‘šiurkštus, kietas kaip šeriai’; Vanag-inė pv.: pvd. Vanagas arba liet. vānagas ‘vanagų poseimio rūšis, plėšrus paukštis trumpu lenktu snapu ir aštriais nagais’; -iškė: Kātar-iškė dr., pv.: adv. *Katara ar pan., plg. pvd. Katárskis, dar plg. adv. Stanislaw Katarunes 1638 m. (IAK) arba skol. katara ‘būda, palapinė’; Šaln-iškė pv.: pvd. Šalna arba liet. šalna ‘šarma, šerkšnas’; -iškis: Brid-iškis drp., pv.: adv. *Bridys ar pan., plg. pvd. Bridžius, arba liet. bridà ‘brydė; šlapumas, purvas’; Kanap-iškis pv.: pvd. Kanāpis arba liet. kanāpė, kanāpis ‘kultūrinis augalas, iš jo stiebo gaunamas pluoštas, o iš sėklų spaudžiamas aliejus; to augalo sėkla, grūdas (Cannabis sativa)’. 3.4.2. SUDURTINIAI (DŪRINIAI): balà: Strāzdž-ia-balė drp.: pvd. Strāzdas arba liet. strāzdas ‘giesmininkų šeimos paukštis (Turdus)’; Šārk-a-balė pv.: pvd. Šārka arba liet. šārka ‘varnų šeimos paukštis su baltomis plunksnomis sparnuose (Pica pica)’; Šlek-balė pv.: pvd. Šlekys arba sietina su liet. šlek ‘šiurkštus (kartojant nusakomas žilgsėjimas)’, plg. liet. šlekėti, šleka, -ėjo ‘tekėti, sroventi’; Vanag-balė pv.: pvd. Vānagas arba liet. vānagas ‘vanagų poseimio rūšis, plėšrus paukštis trumpu lenktu snapu ir aštriais nagais’; būda: Žebr-ā-būdis pv.: pvd. Žebrys ar pan. arba liet. žebras, -ā ‘taškuotas, margas’; pieva: Galīn-pievė pv.: pvd. Galīnis arba liet. galinis, -ė ‘daikto kraštinė dalis (pradžia, pabaiga)’, plg. liet. gālas ‘kraštas, siena; riba’. 3.5. Neaiškios kilmės žemėvardžiai Užrašyta keletas neaiškios kilmės bei darybos vietovardžių, dėl kurių galima spėlioti: Drapiev-iškis pv. – galbūt priesagos -išk- vedinys, kurio kamienas Drapiev- (< *Drap-piev-) sietinas su pvd. Drapà, Drapas ar pan., ir liet. pieva; Grainės dr. – galėtų būti susijęs su skol. *grainė ar pan., plg. vok. greinen ‘verkšlenti, bėdoti, dejuoti’ (Križi- 114 | DALIA SVIDERSKIENĖ nauskas 1992: 450); Šilam-balė pv. – greičiausiai anketose užrašyta netiksli pievos vardo lytis; sudėtinio vietovardžio pirmojo sando šilam- leksemos atitikmenų rasti nepavyko, bet manant, kad dėl priebalsių supanašėjimo šilam- atsirado iš šilan-, tai pastarasis sandas galėtų būti asmenvardinės kilmės, atsiradęs iš avd. *Šilanas ar pan., plg. pv. Šilánskas, Šilánskis. Žemiau pateikiamoje lentelėje matyti, kokios kilmės įvairių kitų žemės paviršiaus objektų vardai vyrauja Marijampolės valsčiuje ir koks darybos būdas yra dažniausias. Duomenys pateikiami skaičiais ir procentais (žr. 9 lentelę). 9 LENTELĖ. ŽEMĖVARDŽIŲ DARYBOS BŪDAI IR KILMĖ Žemėvardžiai pagal kilmę | Žemėvardžiai pagal darybą | Pirminiai | Vedininiai | Galūnių | Priesagų | Priešdėlių | Sudurtiniai (dūriniai) | Sudėtiniai | Iš viso | Iš bendrinių žodžių | 91 | 2 | 55 | – | 50 | 11 | 209 (~61%) | Iš kitų vietovardžių | 1 | – | 1 | – | 1 | 7 | 10 (~3%) | Iš asmenvardžių ir apeliatyvinių asmenų pavadinimų | 1 | – | 66 | – | 32 | 6 | 105 (~30%) | Galimi dvejopos kilmės | – | – | 11 | – | 6 | – | 17 (~5%) | Neaiškios kilmės | 1 | – | 1 | – | 1 | – | 4 (~1%) | Iš viso | 94 (~27%) | 2 (~1%) | 134 (~39%) | – | 90 (~26%) | 24 (~7%) | 345 Tyrimų rezultatai rodo, kad šiame valsčiuje daugiausia užrašyta smulkiųjų žemės paviršiaus objektų vardų, kilusių iš bendrinių žodžių, perpus mažiau iš asmenvardžių ir apeliatyvinių asmenų pavadinimų; dažniausias jų darybos būdas – priesagų vediniai. 4. IŠVADOS Atlikus Marijampolės valsčiaus visų trijų vietovardžių sluoksnių (vandenvardžių, gyvenamųjų vietų vardų, žemėvardžių) dar ybinę bei kilmės analizę, galima teigti, kad vietovardžių sluoksniai yra skirtingi, saviti, tačiau turi ir panašumų. Todėl galima daryti tokias išvadas: MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI | 115 4.1. Daryba 4.1.1. Vietovardžių darybos tyrimai rodo, kad daugiau yra antrinių vietovardžių (jų skaičius svyruoja nuo 66% gyvenamųjų vietų vardų sluoksnyje iki 86% vandenvardžių sluoksnyje). Pirminiai vietovardžiai būdingesni gyvenamųjų vietų vardų sluoksniui (jie sudaro apie trečdalį šių vietovardžių – 34%; žemėvardžių sluoksnyje jų yra 27%, vandenvardžių – 14%). 4.1.2. Iš antrinių vietovardžių visuose sluoksniuose gausiausia yra priesaginių vedinių grupė. Daugiausia priesaginių vedinių yra gyvenamųjų vietų vardų (~45%), mažiausiai – vandenvardžių sluoksnyje (~37%). 4.1.3. Sudūrimo būdu padaryti vietovardžiai yra būdingesni vandenvardžiams (~33%) ir žemėvardžiams (~26%); sudėtiniai vietovardžiai, kurių atitinkamuose sluoksniuose nėra gausu, dažnesni vandenvardžių sluoksnyje (~10%). 4.1.4. Visuose vietovardžių sluoksniuose mažiausiai yra galūnių ir priešdėlių vedinių. Galūnių vedinių vandenvardžių sluoksnyje ~6%, priešdėlių vedinių – tik ~4% gyvenamųjų vietų vardų sluoksnyje. 4.2. Kilmė 4.2.1. Pagal kilmę daugiausia vietovardžių yra kilę iš bendrinių žodžių (apeliatyvų): vandenvardžių ~71% ir žemėvardžių ~61%. 4.2.2. Gyvenamųjų vietų vardų sluoksnyje vyrauja iš asmenvardžių bei apeliatyvinių asmenų pavadinimų kilę vietovardžiai (~70%). Šis pamatas būdingas ir žemėvardžiams (~30%), ir vandenvardžiams (~23%). LOKALIZACIJOS NUORODŲ SUTRUMPINIMAI Graž – Gražiškiai (Vilkaviškio r.) Gž – Gižai (Vilkaviškio r.) JRgŽ – Jūrgežeriai (Marijampolės r.) Ldvn – Liudvinavas (Marijampolės r.) Lzd – Lazdijai Mrj – Marijampolė Mškč – Meškučiai (Marijampolės r.) Pdvn – Padovinys (Marijampolės r.) Prn – Prienai Ras – Rasiai (Vilkaviškio r.) Šauk – Šaukenai (Kelmės r.) Šil – Šilavotas (Prienų r.) Šn – Šunskai (Marijampolės r.) Šst – Šeštokai (Lazdijų r.) Trkš – Trakiškiai (Marijampolės r.) Vg – Vaiguva (Kelmės r.) 116 | DALIA SVIDERSKIENĖ KITI SUTRUMPINIMAI ar. – arimas, ariama žemė aukšt. – aukštuma b. – bala brus. – baltarusių d. – duobė dr. – dirva drb. ž. – dirbama žemė drp. – durpynas drž. – daržas dv. – dvaras gyv. vt. – gyvenamoji vieta gelež. st. – geležinkelio stotis gn. – ganykla grv. – griovys k. – kaimas k. dalis – kaimo dalis kdr. – kūdra kl. – kelias kln. – kalnas klv. – kalva kp. – kapai krnt. – krantas l. – laukas lat. – latvių l. dalis – lauko dalis lenk. – lenkų lg. – lyguma liet. – lietuvių lm. – loma mst. – miestas mstl. – miestelis mš. – miškas niek. – niekinamasis, niekinamai of. – oficialus, oficialiai plg. – palygink plk. – pelkė plkln. – piliakalnis pkrnt. – pakrantė pr. – prūsų prd. – prūdas prk. – perkeltinė reikšmė ppr. – paprastai pv. – pieva rus. – rusų s. – sala slav. – slavų sklp. – sklypas (žemės sklypas) sod. – sodyba šlt. – šaltinis tk. – takas tv. – tvenkinys upl. – upelis up. vaga – upės vaga MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI 117 vok. – vokiečių vs. – viensėdis vškl. – vieškelis vt. – vieta ž. – žemė ŠALTINIŲ SUTRUMPINIMAI ATSŽ – Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 1–2, Vilnius, 1974, 1976. IAK – LKI Vardyno skyriaus istorinių asmenvardžių kartoteka LHĖŽ –1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, VANAGAS, A. red., Vilnius: Mokslas, 1981. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas 1–20, Vilnius, 1956–2002. LPŽ – Lietuvių pavardžių žodynas 1–2, VANAGAS, A. red., Vilnius: Mokslas. SBM – Слоўнік беларускай мовы, Мінск: Выдавецтва „Беларуская Савецкая Энцыклапедыя“ імя Петруся Броўкі, 1987. SJP – Słownik języka polskiego 1–8, Warszawa, 1902–1927. SNP – Słownik nazwisk współcześnie w Polsce używanych 1–10, wydał K. RYMUT, Kraków: Polska Akademia Nauk, Instytut Języka Polskiego, 1992–1994. VŽ – Vietovardžių žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. WSPR – Wielki słownik polsko-rosyjski, Warszawa–Moskwa: Wiedza Powszechna, Sowietskaja Encyklopedia, 1967. LITERATŪRA ALMINAUSKIS, K. 1934: Instrukcija Lietuvos žemės valdymui surašyti, Klaipėda: Rytas. BILKIS, L. 1997: Lietuvių helonimai: termino teikimas, sąvoka, vieta toponiminėje sistemoje. Lituanistica 1 (29), 35–57. BILKIS, L. 1998: Lietuvių priesaginės darybos helonimai. Daktaro disertacija, Vilnius. BILKIS, L. 1999: Lietuvių priesaginiai deminutyviniai helonimai. Acta Linguistica Lithuanica 41, 51–95. BUTKUS, 1995: Lietuvių pravardės, Kaunas: Aesti. JONIKAS, P. 1968/1990: Asmenvardžiai ir vietovardžiai, Lietuvių enciklopedija 15, Boston: Lietuvių enciklopedijų leidykla. Perleista: Vilnius: Lietuvos enciklopedijų redakcija, 1990. KRIŽINAUSKAS, J. 1992: Vokiečių–lietuvių kalbų žodynas 1, Vilnius: Mokslas. KUZAVINIS, K., SAVUKYNAS, B. 1997: Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslas. MAŽIULIS, V. 1988: Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1, Vilnius: Mokslas. MICKIENĖ, I. 2001: Telšių rajono toponimų daryba. Daktaro disertacija, Kaunas. RAZMUKAITĖ, M. 1983: Asmenvardiniai priesaginės darybos Lietuvos TSR oikonimai. Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A ser. 2 (83), 146–153. RAZMUKAITĖ, M. 1991: Lietuvos oikonimai, išvesti iš kitų oikonimų. Lituanistica 2 (6), 53–60. RAZMUKAITĖ, M. 1994a: Klaipėdos krašto oikonimija. Lietuvių kalbotyros klausimai 31, 152–162. RAZMUKAITĖ, M. 1994b: Šeštokai ar Šeštokai? Gimtoji kalba 7, 12–13. RAZMUKAITĖ, M. 1998: Lietuvos priesaginiai oikonimai. Daktaro disertacija, Vilnius. RAZMUKAITĖ, M. 2001a: Gyvenamųjų vietų vardai. Lygumai. Stačiūnai. Vilnius: Versmė, 589–593. RAZMUKAITĖ, M. 2001b: Raguvos apylinkių gyvenamųjų vietų vardai. Raguva. Vilnius: Versmė, 788–792. RAZMUKAITĖ, M. 2001c: Gyvenamųjų vietų vardai. Veliuona. Vilnius: Versmė, 589–593. 118 | Dalia Sviderskienė Razmukaitė, M. 2002: Viduklės apylinkių vardynas. Viduklė. Kaunas: Simono Stanevičiaus bendrija, 1062–1071. Razmukaitė, M. 2003: Seredžiaus apylinkių gyvenamųjų vietų vardai. Seredžius. Vilnius: Versmė, 929–931. Razmukaitė, M. 2004: Kvėdarnos apylinkių gyvenamųjų vietų vardai (kilmė ir daryba). Kvėdarna. Vilnius: Versmė, 865–869. Savukynas, B. 1960: Ežerų vardai. Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 219–226. Savukynas, B. 1963: Kilmininkiniai lietuvių vietovardžiai. Lietuvių kalbotyros klausimai 6, 235–246. Vaitkevičiūtė, V. 1979: Lenkų–lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas. Vanagas, A. 1967: Lietuvos gyvenamųjų vietų vardai, kilę iš vienaskaitos asmenvardžio. Baltistica 3 (1), 111–116. Vanagas, A. 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis. Vanagas, A. 1975: Vietovardžių norminimas. Kalbos kultūra 28, 48–57. Vanagas, A. 1980: K. Būga – lietuvių onomastikos pradininkas. Lietuvių kalbotyros klausimai 20, 7–35. Vanagas, A. 1990: Ойконимы Литвы с суффиксами славянского происхождения -ava, -avas. M. Kondratiuk, red., Balto-słowiańskie związki językowe. Wrocław–Warszawa–Kraków: Zakład Narodowy imienia Ossolińskich, Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 381–388. Vanagas, A. 1991a: Vietovardžių norminimo principai. Gimtoji kalba 4, 11–14. Vanagas, A. 1991b: Vietovardžių norminimo principai (2). Gimtoji kalba 5, 4–7. Vanagas, A. 1996: Lietuvos miestų vardai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Vilnius: Mokslas. Dalia Sviderskienė Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva [email protected] Gauta 2004 09 14