Intranzityvinio subjekto žymėjimas vardininku ir / arba kilmininku

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LII (2005), 67 – 82 Intransityvinio subjekto žymėjimas vardininku ir / arba kilmininku* LORETA SEMĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius In this paper the factors determining the use of the nominative and the genitive as markers of the intransitive subject in Lithuanian are examined. The following preliminary conclusions are formulated: subjects which are prototypical with regard to categorial properties are marked with the nominative, though this rule may be overridden by other factors connected with number, referentiality etc. Less prototypical subjects may be marked with the nominative or genitive; animacy is not the most prominent factor determining the choice. Definiteness and word order are important factors. Definite subjects in sentences with unmarked word order show a strong preference for the nominative. In less typical configurations such as VSdef or SindefV, the nominative and the genitive are often used as markers of definiteness and indefiniteness respectively. 0. ĮVADINĖS PASTABOS 0.1. Lietuvių kalbos neigiamų intransityvinių sakinių subjektas1 reiškiamas trejopai: i) neigiamuose intransityviniuose sakiniuose, kaip ir teigiamuose intransityviniuose sakiniuose, vartojamas intransityvinio subjekto (toliau ir subjekto) vardininkas, pvz.: (1) Jonas miega. (2) Jonas nemiega. * Straipsnis pradėtas rengti spaudai 2003 metais stažuotės Vokietijoje metu (Carl von Ossietzky universi-tetas, Oldenburgas). Autorė nuoširdžiai dėkoja stažuotės vadovui prof. habil. dr. Gerdui Hentscheliui už visokeriopą pagalbą ir patarimus, taip pat stažuotę finansavusiam DAAD fondui (Vokietija). Prof. habil. dr. Axeliui Holvoetui dėkoju už pastabas, išsakytas Gramatikos seminarų metu. Už atidų straipsnio skaitymą, vertingas pastabas bei pataisymus esu nuoširdžiai dėkinga dr. Rolandui Mikulskiui ir straipsnio recenzentams. 1 Lietuvių kalbos gramatikos tyrimuose vartojamos veiksnio, kaip sintaksinės kategorijos, ir subjekto, kaip semantinės kategorijos, sąvokos (Balkevičius 1963: 74tt; Paulauskienė 1994: 107tt, 115). Vienuose gramatikos darbuose teigiamų ir neigiamų intransityvinių sakinių subjekto vardininkas ir subjekto kilmininkas laikomi veiksniais (Ambrazas, ed., 1997: 476; Balkevičius 1963: 77), kitur neigiamų intransityvinių sakinių subjekto kilmininkas sintaksiškai aiškinamas kaip papildinys, o teigiamų intransityvinių sakinių subjekto vardininkas laikomas veiksniu (plg. Ulvydas, red., 1976: 291; Ambrazas, red., 1994: 606, 625; Labutis 1998: 220; Sirt autas, Grenda 1988: 25, 107; Paulauskienė 1983: 190tt). Veiksnys tradiciškai apibrėžiamas remiantis formaliu – linksnio – kriterijumi ir sintaksinio ryšio tipu: juo paprastai laikomas vardininko linksniu išreikštas vardažodis, kuris siejamas tarpusavio sąsajos ryšiu (derinamas plačiąja prasme) su tariniu (Ambrazas, red., 1994: 487; plg. Jablonskis 1957: 453tt; Ulvydas, red., 1976: 279tt; Sirtautas, Grenda 1988: 54, 57, 86; Ambrazas, ed., 1997: 475tt; Labutis 1998: 211tt). Straipsnyje vartojama intransityvinio subjekto (subjekto) sąvoka suprantama tipologiniu požiūriu; toks intransityvinis subjektas žymi vienviečių predikatų vienintelį argumentą, kuris sintaksiniu požiūriu gali būti reiškiamas ne tik vardininku, bet ir kitais linksniais (kilmininku, naudininku, galininku ir pan.) (plačiau žr. Holvoet 1991: 50t, 80). 68 | LORETA SEMĖNIENĖ ii) teigiamų intranzityvinių sakinių subjekto vardininką keičia subjekto kilmininkas2, pvz.: (3) Jonas yra namie. (4) Jono nėra namie3. iii) neigiamuose intranzityviniuose sakiniuose, skirtingai nei teigiamuose, iš principo gali būti vartojamas tiek subjekto vardininkas, tiek kilmininkas, plg.: (5a) Iš pradžių, kai atsisveikinau su „Žalgiriu“, buvo sunku. Dar tebežaisdamas puoselėjau viltį: baigsiu – imsiuos trenerio darbo. Betgi tada Kaune neatsirado žmogus, galėjęs pasiūlyti man tokias pareigas. Jeigu nekviečia – nejaugi pradėsi pats prašytis? KT (5b) Gydytoją Reginą Valatkienę pakeitus kolegai šiauliečiui ne vienas medikas stebėjosi: kodėl R. Valatkienė nebegali būti vyr. gydytoja, nejaugi Kaune neatsirado žmogaus, galinčio ją pakeisti? Apskrities vyr. gydytojas K. Stankaras šiandien sako besigailįs, kad atstatydino R. Valatkienę. KT (6a) Dailininkas palaidotas Rasų kapinėse, bet kapas neišliko, nors vieta, kurioje buvo laidojami mokslininkai, žymūs dailininkai, visuomenės veikėjai, žinoma. KT (6b) Mirė poetas ir švietėjas 1897 m. Varšuvoje, kur tuo metu gydėsi. Jo kapo neišliko. Sovietmečiu S. Gimžausko vardas buvo nutylimas, nė vienas jo eilėraštis nebuvo spausdintas. KT (7a) Prancūzams, lenkams, vokiečiams nebuvo išnykimo pavojaus, dar daugiau – jie absorbavo kitas tautas, jų sąskaita augo. Ir jiems nekilo klausimas: kas mes esame? Tai buvo savaime suprantamas dalykas. KT (7b) Skaitant Jurgio Jankaus laiškus, nė karto nekilo klausimo: kiek čia yra kasdienybės žmogaus ir kiek yra rašytojo, tai yra žmogaus, kuriam talentas padeda į viską žvelgti […] iš aukščiau. KT 0.2. Kaip teigiama literatūroje, pastaraisiais atvejais vieno iš linksnių vartojimas priklauso nuo intranzityvinio sakinio semantinio tipo. Leonardas Babby (1980a; 1980b: 225t), atsižvelgdamas į tai, kokiu linksniu neigiamuose intranzityviniuose sakiniuose yra žymimas subjektas, skiria neigiamus konstatuojamuosius sakinius (angl. negated declarative sentences) su subjekto vardininku ir neigiamus egzistencinius sakinius (angl. negated existential sentences) su subjekto kilmininku. Neigiamų egzistencinių sakinių kilmininku žymimas subjektas esąs neapibrėžtas ir tokie sakiniai paprastai yra reminiai, nors kartais galima fakultatyvi tema, žymima vietos nurodymu. Neigiamuose konstatuojamuosiuose sakiniuose sakinio tema reiškiama apibrėžto subjekto vardininku, o predikatas su būtinu vietos reikšmės nurodymu žymi 2 Apie atvejus, kai teigiamo sakinio vardininkas keičiamas neigiamo sakinio kilmininku (neiginio kilmininku) žr.: Ambrazas, red. (1994: 584), Šukys (1998: 107tt); plg. Ambrazas, ed. (1997: 668t). 3 Plg. Jono Šukio (1998: 68) teiginį: „Dėl vokiečių kalbos įtakos arčiau buvusios Prūsijos sienos ir žemaičių paribiais klaidingai pasakoma ir Ji nėr namie (= Jos nėr(a) namie), […] taigi nepaisoma, jog neiginys linksnį čia turi keisti“. Akademinėje lietuvių kalbos gramatikoje (Ambrazas, ed., 1997: 666tt, plg. Ambrazas, red., 1994: 625) teigiama, kad intranzityviniai sakiniai, kuriuose neigiama ko nors egzistencija (visų pirma sakiniai su būti), dažniau reikalauja kilmininko, o ne vardininko. INTRANZITYVINIO SUBJEKTO ŽYMĖJIMAS 69 sakinio rema. Neigiamais konstatuojamaisiais sakiniais laikomi ir tokie atvejai, kai referentiškai apibrėžtas subjektas žymimas neiginio kilmininku (plg. sakinį (4)). Vladimiro Borschevo ir Barbaros Partee (2002a: 5tt, 2002b: 8tt; 2002c: 8tt) nuomone, egzistenciniai sakiniai visada susiję su eksplicitiniu ar implicitiniu, t. y. paaiškėjančiu iš platesnio konteksto, vietos nurodymu, žyminčiu sakinyje temą. Kitaip tariant, semantiniu požiūriu egzistencija visada susijusi su buvimu tam tikroje vietoje (angl. being in a location). Skirtingai nei Babby, autoriai laikosi nuomonės, kad skirtumas tarp neigiamų lokatyvinių sakinių (pagal Babby, konstatuojamųjų sakinių), kuriuose subjektas paprastai žymimas vardininku, ir neigiamų egzistencinių sakinių, kurių subjektas tipiškai reiškiamas kilmininku, greičiau susijęs ne su temos vs. temos skirtumais, bet su sakinio perspektyva, t. y. intranzityvinių sakinių skirtumai remiasi egzistencinėje / lokatyvinėje situacijoje (angl. existence / location situation) pasirenkamu perspektyvos centru (angl. Perspectival Center) (Babby terminais kalbant, tema). Egzistencinių sakinių perspektyvos centras yra vieta, o lokatyvinių sakinių – daiktas. Esama sakinių, interpretuotinų kaip tarpiniai lokatyvinių ir egzistencinių sakinių atvejai. Tokiais galima laikyti lokatyvinius sakinius su subjekto kilmininku (dar žr. Holvoet 2005: 3t)⁴. 0.3. Išsamiau nedetalizuojant klausimo istorijos bei skirtingų tyrėjų nuomonių⁵, viena vertus, galima būtų teigti, kad žymėtuose neigiamuose intranzityviniuose (5a) – (7b) tipo sakiniuose subjekto žymėjimui pasirenkami du skirtingi linksniai rodo kokią nors (semantinę, sintaksinę ar kt.) sakinių priešpriešą. Kitaip tariant, taip teigiant būtų remiamasi prielaida, kad sakinio branduoliui⁶ priklausančios sintaksinės funkcijos (subjekto) žymėjimas skirtingu linksniu nėra atsitiktinis, bet yra motyvuotas. Kita vertus, būtų galima manyti, kad dviem skirtingais linksniais žymimi sakinių skirtumai iš principo yra neesminiai, o dviejų linksnių vartojimas pagrečiui yra iš esmės sinonimiškas ir lygiavertis, t. y. intranzityvinio subjekto vardininkas ir kilmininkas yra vartojami kaip morfosintaksiniai variantai⁷. Remiantis prielaida, kad esant tam tikroms semanti- 4 Elena Padučeva (1997: 103) neigiamus intranzityvinius sakinius su neiginio kilmininku skiria į du – egzistencinių ir percepcinių – sakinių tipus. Egzistenciniais sakiniais teigiama, kad „X (daiktas) neegzistuoja tam tikroje vietoje ar apskritai pasaulyje“; percepciniais sakiniais teigiama, kad „X nėra stebėtojo percepcijos lauke (rus. перспективное пространство Субъекта сознания)“. Percepcinių sakinių X (subjektas) gali būti žymimas ne tik kilmininku, bet ir vardininku; egzistencinių sakinių X (subjektas) paprastai (bet ne visada) žymimas kilmininku (t. p.: 106tt). Aldonos Paulauskienės (2001: 159) manymu, „yra tokių atvejų, kai neiginys leidžia vardininką ir kilmininką vartoti sinonimiškai. Taip esti, kai loginis subjektas nesutampa su gramatiniu veiksniu ir reiškiamas naudininku: Ar neliko ir man koks kąsnelis (kokio kąsnelio)?“⁴ 5 Darbų, skirtų neigiamų tranzityvinių ir neigiamų intranzityvinių sakinių galininko / kilmininko ir vardininko / kilmininko skirtingam aiškinimui, apžvalgą žr. Hentschel (1992a). Dar žr. Greville G. Corbetto (1986) sudarytą bibliografiją apie galininko / kilmininko vartojimą neigiamuose tranzityviniuose rusų kalbos sakiniuose. 6 Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (Ambrazas, red., 1994: 587t) sakinio branduolys apibrėžiamas kaip kiekvienam sakiniui gramatiškai būtinos žodžių formos, t. y. tarinys (predikatas) su gramatiškai būtinomis sakinio dalimis. 7 Remiamasi Gerdo Hentschelio morfosintaksinių variantų samprata. Morfosintaksiniai variantai – tai vienoje fiksuotoje struktūrinėje pozicijoje, kuri susijusi su ta pačia situacijos perspektyva, vartojamos kelios (mažiausiai dvi) to paties semantinio argumento skirtingos morfosintaksinės formos, galinčios viena kitą pakeisti be reikšmės skirtumų (plačiau žr. Hentschel 1992a; 2001; plg. Valiulytė 1992: 50; Švambarytė 1992: 7t). Pasak Babby (1980a: 66tt), netgi tais atvejais, kai galima abiejų 70 | LORETA SEMĖNIENĖ nėms ir / ar formalioms sakinį sąlygomis labiau tikėtinas, bet nebūtinas vienas ar kitas intranzityvinio subjekto linksnis, reikėtų išsiaiškinti, kas gali veikti dažnesnį vieno iš linksnių pasirinkimą konkrečiu atveju. Toliau straipsnyje atsiribojama nuo (1) – (4) tipo sakinių ir, atsižvelgiant į kitų kalbų tyrimus ir atskirų tyrėjų išvadas, konkrečiau kalbama apie semantinių (gyvas / negyvas, apibrėžtas / neapibrėžtas) ir sintaksinio (žodžių tvarkos) kriterijų koreliaciją su subjekto linksniu (5a) – (7b) tipo sakiniuose. 1. GYVUMO IR APIBRĖŽTUMO KORELIACIJA SU INTRANZITYVINIO SUBJEKTO LINKSNĮ 1.0. Daugelyje tyrimų, aptariant neiginio įtaką (objekto ar subjekto) linksnio vartojimui, neretai ieškoma sąsajų tarp gyvumo (arba individualumo) bei apibrėžtumo ir negyvumo (abstraktumo) bei neapibrėžtumo8. 1.1. Dažnai gyvumo hierarchija skiriama pagal apibendrintą gyvumo požymį gyvas vs. negyvas. Nag rinėjant lietuvių kalbos intranzityvinio subjekto raiškos būdus pasirodė tikslinga gyvumo hierarchijos įtaką neiginio subjekto linksniui aptarti atsižvelgiant į tris skirtingas (asmens, daiktavardžio (ar daiktavardiškai vartojamo žodžio) tipo, gyvumo požymio) hierarchijas (plačiau žr. Croft 1990: 111tt, 127tt; plg. Comrie 1989: 128, 185tt): 1, 2 ASMENŲ ĮVARDIS > 3 ASMENŲ ĮVARDIS > TIKRINIS VARDAS > GYVĄ (ASMENĮ > GYVŪNĄ) BŪTYBĘ ŽYMINTIS BENDRINIS DAIKTAVARDIS > NEGYVĄ (KONKRETŲ > ABSTRAKTŲ) DAIKTĄ ŽYMINTIS BENDRINIS DAIKTAVARDIS. Atsižvelgiant į gyvumo arba individualumo9 hierarchiją teigiama, kad vardininku (arba galininku neigiamuose tranzityviniuose sakiniuose) linkstama reikšti kuo gyvesnį arba individualesnį daiktavardžiu (arba daiktavardiškai vartojamu žodžiu) žymimą referentą (plg. Babby 1980a: 11t; Timberlake 1986: 339; Behnke 2005: 88tt). 1.1.1. Iš tiesų matyti, kad, kai neigiamų intranzityvinių sakinių subjektais eina aukščiausiai gyvumo hierarchijoje esantys asmeniniai įvardžiai, nepaisant to, ar jie nurodo gyvus (asmenis, gyvūnus) ar negyvus (konkrečius, abstrakčius) daiktus, paprastai jie žymimi vardininku, pvz.: (8) Norėtum pamokyti mane šio žaidimo, paskambink. Telefono numeris pas Arūną. „Vaida A. iš „Exemplum“, šis laiškas skirtas tau. Aš tavo gyvenime jau neegzistuoju, tačiau tu esi tarsi eleksyras mano sielai, klimpstančiai kasdienybės tirščiuose“. KT neiginio linksnių vartosena, esama tam tikrų (kartais subtilių) funkcinių sakinių skirtumų, todėl sintaksiniu požiūriu esą negalima kalbėti apie linksnių „laisvuosius variantus“ (angl. free variation) (dar plg. Haiman 1985: 19, 71). 8 Apie gyvumo ir / arba apibrėžtumo hierarchijų įtaką subjekto linksniui neigiamuose rusų kalbos intranzityviniuose sakiniuose žr. Babby (1980a); Hentschel (1992a); Behnke (2005); apie minėtų hierarchijų įtaką objekto linksniui neigiamuose tranzityviniuose sakiniuose plačiau žr. Hentschel (1992a); Ueda (1992); Mustajoki, Heino (1991); Schaller (1978); Švambarytė (1992); Timberlake (1986); plg. Holvoet (1991: 99tt). Plg. Mustajoki, Heino (1991) ir Ueda (1992) darbų kritiką in: Hentschel (1996, 1998). 9 Pagal gyvumo (siaurąja prasme), apibrėžtumo, skaičiaus, konkretumo ir kitus požymius individualumo (angl. individuation) hierarchija skiriama Alano Timberlake (1986). INTRANZITYVINIO SUBJEKTO ŽYMĖJIMAS 71 (9) Petroniškių kaime netoli piliakalnio buvo rastas pinigų lobis. Jis neišliko. KT (10) Dainininkas Deivis figūruoja net trijose nominacijose: geriausio atlikėjo, albumo bei dainos. „Toks dėmesys tikrai labai malonus. Manau, kad jis neatsirado be pagrindo, nes buvo pakankamai ilgai dirbama, kad atsidurčiau ten, kur dabar esu“. KT Subjekto pozicijoje esantis 3-iojo asm. asmeninis įvardis yra reiškiamas ne tik vardininku, bet ir kilmininku tais atvejais, kai turi žymėtą daugiskaitos formą. Todėl būtų galima manyti, kad pastaruoju atveju kilmininko vartojimą greičiau lemia ne gyvumo požymis, o būtent žymėta daugiskaitos forma, plg. (11) – (13) sakinius (plg. Padučeva 1997: 112)¹⁰. Tai teigti leistų faktas, kad žemiau gyvumo hierarchijoje skiriamas tikrinis vardas paprastai reiškiamas prototipiška subjekto forma – vardininku (plg. Timberlake 1986: 339; Babby 1980a: 11t) (taip pat žr. toliau), plg. (14) – (15) sakinius. (11) T. Kosciuška pavaizduotas profiliu, o prie jo kojų – sukilėliams ginklus atstoję dalgiai. A. Vivulskis sukūrė ir daugiau darbų, tačiau jie neišliko. KT (12) Sunku ką nors konkrečiau pasakyti apie prostituciją Lietuvoje XIX amžiaus pradžioje. Pirmiausia trūksta faktų. Taip yra ne tik dėl to, kad jų neišliko, bet ir todėl, kad tuo metu policijos kontrolė buvo silpna, nesudarinėti nei prostitučių, nei viešnamų sąrašai, kaip tai daryta antrojoje amžiaus pusėje. KT (13) Abu šie tariamieji prielinksniai yra verstiniai iš kaimynų slavų kalbų (vardan – senesnis, ženklan – naujesnis). Tarmėse jų nepasitaiko, ypač ženklan. Prielinksniu arba polinksniu (KKP pripažįsta tik prielinksniu) pavartotą vardan linkstama toleruoti. KT (14) Raimondas turi žmoną, vaikus, motiną. Mes privalome žinoti, kur jis būna. […] Raimondas neatsirado ir rytą. Motinai šovė mintis pasižiūrėti, ar visi sraigtasparniai savo vietose. Tačiau ji nuvažiavo ne į jų dislokavimo vietą, bet į remonto įmonę. KT (15) [Žvaigždkasty(s)] jai ir pranešė baisią žinią apie Juodąjį mėnulį. Pamatęs Dūnios išgąstį, žvaigždkastys paaiškino, kad Juodasis mėnulis kasdienėje realybėje neegzistuoja, bet vis tiek nepermaldaujamai veikia žmogaus likimą. Dūnia pagalvojo apie savo Juodąją skylę, kuri tikrovėje irgi neegzistavo. KT Tais atvejais, kai intranzityvinis subjektas reiškiamas bendriniais daiktavardžiais, pagrečiui vartojamas ir vardininkas, ir kilmininkas (plg. sakinius (5a) – (7b)). Matyti, kad neigiamame intranzityviniame sakinyje gyvi bendriniai daiktavardžiai netgi dažniau žymimi neprototipišku subjekto linksniu (kilmininku) negu mažiau prototipiški subjektai – negyvi bendriniai daiktavardžiai (žr. 1 lentelę; dar žr. toliau). 10 Płg. Šukys (1998: 70; dar žr. t. p.: 100t) teigia tam tikra prasme priešingai: „neapibrėžto kiekio kilmininkas vartotinas, kai pirmą kartą pristatoma nežinomo ar nebūtino žinoti skaičiaus daiktų, reiškinių bei asmenų grupė, kartais – ir tam tikros visumos neapibrėžta dalis. […] Kai neapibrėžta grupė skaitytojui ar klausytojui jau buvo pristatyta, toliau apie ją kalbama kaip apie apibrėžtąja vartojamas vardininkas“. Toliau (Šukys 1998: 101) teigiama, kad „dalies (kiekio) kilmininkas dažniausiai reiškiamas daugiskaitos formą turinčiu konkrečiuoju daiktavardžiu. Paprastai toks kilmininkas vartojamas tik tada, kai nežinomo ar nebūtino žinoti kiekio vienarūšių daiktų grupė minima pirmą kartą. Toliau apie tą grupę jau kalbame kaip apie žinomą ir vartojame vardininką. […] Renkantis dalies kilmininką, daugiausia lemia veiksmažodžio reikšmė, nemaža – ir daiktavardžio skaičius, jo reikšmė; be to, svarbu kontekstas“. 72 | Loreta Semėnienė 1 LENTELĖ. GYVUMO IR BENDRINIŲ DAIKTAVARDŽIŲ REIŠKIAMO INTRANZITYVINIO SUBJEKTO LINKSNIŲ KORELIACIJA11 GYVAS (asmuo, gyvūnas) NEGYVAS (konkretus, abstraktus) NOM 56 (44 %) NOM 224 (64 %) GEN 71 (56 %) GEN 125 (36 %) Iš to, kas pasakyta, matyti, kad aukščiausiai gyvumo hierarchijoje esantys vardai (asmeniniai įvardžiai, tikriniai vardai) paprastai žymimi intranzityvinio subjekto vardininku, žemiau ir žemiausiai hierarchijoje esantys vardai gali būti žymimi tiek vardininku, tiek kilmininku. Pastaruoju atveju intranzityvinio subjekto vardininkas ir kilmininkas vartojami kaip morfosintaksiniai variantai. Pripažįstant Gerdo Hentschelio (1996: 276tt) kritiką, esą neiginio linksnio aiškinimas, remiantis gyvumo hierarchija, esąs tik faktų aprašymas ir būtina ieškoti kitų vieno iš neiginio linksnių pasirinkimo priežasčių, toliau aptariama apibrėžtumo ir intranzityvinio subjekto linksnio koreliacija. 1.2. Apibrėžtumas, pasak Babby (1980a: 12; plg. Hentschel 1992a; Gladrov 1992; 240tt; Plungian 2003: 286t), pasako mums, kaip kalbėtojas vertina klausytojo žinias12. Apibrėžtas vardažodis (daiktavardis ar daiktavardiškai vartojamas žodis) suprantamas kaip jau minėtas diskurse. Toks vardažodžiu žymimas referentas paprastai yra žinomas klausytojui, jis gali referentą identifikuoti ir išskirti iš kitų tos pačios klasės referentų. Tokiu vardažodžiu perteikiama jau turima, t. y. sena, informacija. Vardažodžio apibrėžtumas gali aiškėti ne tik iš kalbinio konteksto, bet ir iš situacijos ar pašnekovams bendro žinių fondo (angl. general knowledge). Pastaraisiais atvejais, nepaisant to, kad vardažodis nėra minimas ankstesniame kalbiniame kontekste, jis yra implicitiskai „aktyvus“, t. y. numanomas iš situacijos konteksto13. Neapibrėžtu vardažodžiu žymimas referentas konteksto atžvilgiu yra paprastai neidentifikuojamas: tokiu vardažodžiu perteikiama nauja informacija; vardažodžiu žymimas referentas dar nežinomas klausytojui. 11 Lentelės sudarytos remiantis Kauno VDU Kompiuterinės lingvistikos centro dabartinės lietuvių kalbos tekstyno duomenimis (prieiga internetu: http://donelaitis.vdu.lt). 12 Plačiau apie apibrėžtumą žr. Lyons (1999a; 1999b); Givón (1978a). Christopheris Lyonsas (1999a: 253tt) apibrėžtumą aiškina kaip gramatinę kategoriją; apibrėžtumas yra identifikavimo gramatikalizacija (angl. grammaticalization of identifiability). Talmy Givónas (1984: 399tt, 427tt) priešpriešą apibrėžtas vs. neapibrėžtas skiria, atsižvelgdamas į klausančiojo gebėjimą nustatyti vardažodžio referentinį apibrėžtumą (angl. specify) ir referentinį tapatumą (angl. referential identity). Apie apibrėžtas vs. neapibrėžtas žymėjimą lietuvių kalboje rašyta nedaug (žr. Ambrazas, ed., 1997: 142tt; Ambrazas, red., 1994: 174tt; Grenda 1979; Valeckienė 1986; 1998: 261tt; Rosinas 1980; Kalėdaitė 2002: 169tt; plg. Lyons 1999a: 83). 13 Larsas Behnke (2005: 78t), remdamasis Givóno aktualumo (angl. topicality) sąvoka, skiria tris jo laipsnius: nauja informacija (vardažodis pirmą kartą minimas diskurse); implicitinė informacija (daiktavardis nėra minimas ankstesniame kontekste, bet yra implicitiškai numanomas (via asociacijas) iš situacijos), sena informacija (ankstesniame diskurse minėtas vardažodis). Daroma išvada, kad nė vienas iš aktualumo laipsnių neturi lemiamos įtakos intranzityvinio subjekto linksnio vartojimui. INTRANZITYVINIO SUBJEKTO ŽYMĖJIMAS 73 Apibrėžtumo hierarchija (APIBRĖŽTAS > NEAPIBRĖŽTAS14) susijusi su gyvumo hierarchija: kuo gyvesnis (individualesnis) daiktas, tuo daiktą žymintis vardažodis (daiktavardis ar daiktavardiškai vartojamas žodis) yra apibrėžtesnis. Ir atvirkščiai, kuo apibrėžtesnis daiktą žymintis vardažodis, tuo mažesnė neiginio kilmininko vartojimo tikimybė (Timberlake 1986: 339, 342; plg. Babby 1980a: 60t, 67t; Paulauskienė 2001: 160, 162)15. 1.2.1. Intranzyvinio subjekto pozicijoje esantys 1 ir 2-ojo asm. asmeniniai įvardžiai yra inherentiškai apibrėžti; jie, kaip minėta (žr. 1.1.1.), paprastai žymimi vardininku (plg. (8) sakinį)16. 3-iojo asm. asmeninių įvardžių, kurie taip pat yra apibrėžti, žymėjimą linksniu gali įtakoti skaičius: vienaskaitos 3-iojo asm. asmeniniai įvardžiai žymimi vardininku (plg. (9) – (10) sakinius), daugiskaitos 3-iojo asm. asmeniniai įvardžiai žymimi ir vardininku, ir kilmininku (plg. (12) – (15) sakinius) (plg. Timberlake 1986: 342). Panašiai kaip asmeniniai įvardžiai vartojami ir daiktavardiškieji parodomieji įvardžiai tas, šis ir pan. ar šalutiniame sakinyje subjekto pozicijoje einantys santykiniai įvardžiai kuris, kuri, kurie taip pat yra apibrėžti: intranzityvinis subjektas neretai reiškiamas vardininku (plg. Hentschel 1992a), pvz.: (16) Edvardas laukė Igno kabinete, tačiau kai šis nepasirodė, pats nuėjo į sūnaus kambarį. Ignas jau ruošėsi miegoti. – Kodėl neužėjai? – paklausė tėvas. – O kam? – abejingai paklausė sūnus. – Aš pavargęs. KT (17) Apaštalas, dar prieš mums žinomą I-ąjį laišką anksčiau minėtajį, buvo parašęs tai bendruomenei laišką, kuris iki mūsų laikų neišliko. Laiškas Korintiečiams (II-asis) buvo parašytas Makedonijoje 57 metų rudenį. KT Kilmininko dažniau galima tikėtis tais atvejais, kai daiktavardiškaisiais parodomaisiais įvardžiais arba šalutiniame sakinyje subjekto pozicijoje einančiais santykiniais įvardžiais žymimas nereferentiškas daiktas (plg. (13) sakinį), plg.: (18) K. Regelis tai numatė dar 1922 m. gruodyje, paskelbdamas užsienio spaudoje, jog reikalingas specialistas sodininko pareigoms, nes Lietuvoje tokio neatsirado. Tuo tarpu laikinai vyresniuoju sodininku buvo paskirtas K. Grybauskas, o nuo 1924 m. – P. Martynaitis, iki tol dirbęs ūkvedžiu Fredos dvare. KT (19) Maskva pasiūlė jubiliejiniu ženklu apdovanoti ir meno darbuotojus, jeigu jie savo kūriniuose vaizdavo tarybinės milicijos darbą. Tokių Lietuvoje neatsirado. KT 14 Apie apibrėžtumo hierarchiją (apibrėžtas vs. neapibrėžtas) plačiau žr. Croft (1990: 115tt). 15 Babby (1980a: 12tt; plg. Hentschel 1992a; Padučeva 1997; Behnke 2005) manymu, neiginio kilmininkas intranzityviniuose sakiniuose yra neapibrėžtumo rodiklis. 16 Atskiro dėmesio verti tokie neigiami intranzityviniai (lokatyviniai) sakiniai, kaip: nejaugi tu vakar nebuvai namie; nejaugi tavęs vakar nebuvo namie, kuriuose asmeninis įvardis (ar kitas referentiškai apibrėžtas vardažodis) gali būti žymimas vardininku arba kilmininku. Lieka klausimas, ar visada vardininkas ir kilmininkas žymi semantinius skirtumus. Jei taip, tai kokius, jei ne – kada abu linksniai gali būti vartojami kaip morfosintaksiniai variantai. Plačiau apie referentiško apibrėžto subjekto, žymimo vardininku arba kilmininku, semantinius skirtumus žr. Padučeva (1992: 56tt); Borschev, Partee (2002b: 25t, 32tt; 2002c: 10t); Holvoet (2005: 3t). 74 | LORETA SEMĖNIENĖ (20) Skinnerio nuomone, negalima daryti skirtumo tarp moralių ir nemoralių visuomeninių santvarkų, tik tarp tų, kurios išliko, ir tų, kurios neišliko. Išlikimas esantis aukščiausia visuomeninė vertybė. KT (21) Vazų tapyboje užfiksuota daug buities daiktų, kurių dėl jų neilgamažiškumo neišliko. Tai ir aukštos lėkštos, kuriose, kaip lovose, pusiau gulomis įsitaisę puotaudavo graikai. KT Tikriniais vardais žymimi referentai paprastai būna apibrėžti; intranzityviniam subjektui žymėti dažniausiai vartojamas vardininkas (plg. (14) – (15) sakinius) (plg. Gladrov 1992: 255). Tam tikrais atvejais galimas ir neiginio kilmininkas, plg.: (22) Istorikai teigia, kad prūsų materialinė kultūra buvo net aukštesnė, negu lietuvių. Bet jie neturėjo savo valstybės, tebūvo genčių samplaika. Neatsirado tarp jų Mindaugo. Galima tik pasvarstyti, kas būtų nutikę, jeigu, tarkime, Herkus Mantas būtų pasirodęs istorijos arenoje ne 1260-aisiais. KT Čia, skirtingai nei ankstesniuose sakiniuose (14) – (15), tikriniu vardu žymimas neindividualus daiktas; sakinyje kalbama ne apie konkretų (identifikuojamą, individualų) asmenį vardu Mindaugas, o apie tai, kad tarp prūsų neatsirado tokio tipo žmogaus, kaip lietuvių karalius Mindaugas. Dėl panašių priežasčių, t. y. dėl neindividualizuojamo, nereferentiško daikto žymėjimo, neiginio kilmininku gali būti žymimas tikrinis vardas ir tuo atveju, kai jis vartojamas kartu su parodomuoju įvardžiu, plg.: (23) Jį pažiūrėję jie gal būtų pakeitę savo sprendimus. „Matyt, visai tu neturi širdies, jei su savim lyg budelis elgies“, – V. Š. rašė sonete. Deja, neatsirado tokio Hamleto, drąsaus, aikštingo pranašo-filosofo. Katalikui klausimas „būti ar nebūti“ yra išspręstas. Būti! KT Apibrėžtumo požiūriu asmeniniams įvardžiams ir tikriniams vardams didžiausią priešpriešą sudaro abstrakčius daiktus žymintys bendriniai daiktavardžiai, kurie dažnai yra neapibrėžti. Pastaruoju atveju galima būtų galima tikėtis dažno neiginio kilmininko (plg. Gladrov 1992: 255). Bet, kaip matyti iš sakinių (24) – (25), vartojamas tiek vardininkas, tiek neiginio kilmininkas (dar plg. (7a) – (7b) sakinius): prototipiškas subjekto linksnis – vardininkas – vartojamas netgi dažniau nei kilmininkas¹⁷. Plg.: (24) Atrodytų, anoks įvykis – versle kasdien žlunga daugybė derybų ir nutrūksta šimtai sandorių. Tačiau šįkart Lietuvoje vos nekilo panika. Pirmiausia dėl to, kad viskas, kas susiję su „Mažeikių nafta“, sukelia kone tokias pat aistras kaip ir artėjančios Kalėdos. KT (25) Jau kitą savaitę ketinama skelbti privalomąjį oficialų pasiūlymą supirkti likusias Kauno alaus daryklos akcijas. Nors rinkoje nekilo panikos, vertybinių popierių makleriai intensyviai svarsto, kiek už akciją mokės Estijos holdingas. KT 17 Abstrakčius daiktus žymintys bendriniai daiktavardžiai NOM žymimi 97 (61%) sakiniuose, o GEN – 62 (39%) sakiniuose. INTRANZITYVINIO SUBJEKTO ŽYMĖJIMAS 75 Neigiamuose intranzityviniuose sakiniuose vardininkas ir neiginio kilmininkas vartojami pagrečiai ir tais atvejais, kai abstrakčius daiktus žymintys bendriniai daiktavardžiai konteksto atžvilgiu yra apibrėžti, plg.: (26) Ar kapitonui Henrikui Žalandauskui niekada nebuvo kilusi mintis viską čia mesti ir likti ten, kur vertinamas žmogaus darbas? Ne, sako jis, tokia mintis nekilo. Kapitonas tikina nesuprantąs, kodėl žmonės palieka Lietuvą. KT (27) Betgi ji baisiausiai supyks, ims bartis, egoiste mane vadinti. Reikia laukti progos, kad ji nematytų, negirdėtų. O tokia proga vis nepasitaiko. KT (28) Bet lietuvių gyvenamose žemėse dar buvo likę pagonybės reliktų. Tad ir iškilo patiems lietuviams klausimas, kas gi jie esą. Tokio klausimo nekilo, pavyzdžiui, lenkams, nes jie savoje valstybėje tada sudarė daugumą, o iki Reformacijos beveik visi Lenkijos gyventojai buvo lenkai. KT Tik neiginio kilmininko galima būtų tikėtis su abstrakčius daiktus žyminčių neigiamuoju neapibrėžiamuoju įvardžiu niekas (plg. Hentschel 1992a). Bet, kaip matyti iš sakinių (29) – (30), vartojamas ne tik intranzityvinio subjekto kilmininkas, bet ir vardininkas, plg.: (29) Žinojau, kad rizikuoju. Tačiau baimė, atsakomybė – viskas dingsta, kai užeina noras vogti. Niekas neegzistuoja. KT (30) Kūrybai turi atiduoti didžiąją dalį savęs, savo jausmų ir išgyvenimų. „Kurdarnas tarsi atsiduri savame pasaulyje, o aplink tave nieko neegzistuoja“, – tikina A. Deltuva. KT Panašiai kaip apibrėžti ir neapibrėžti abstrakčius daiktus žymintys bendriniai daiktavardžiai (ar neapibrėžiamasis įvardis niekas) reiškiami apibrėžti ir neapibrėžti gyvus (asmenis, gyvūnus) ir negyvus (konkrečius) daiktus žymintys bendriniai daiktavardžiai. Matyti, kad nepaisant apibrėžtumo ir gyvumo vartojamas tiek vardininkas, tiek kilmininkas (dar žr. (5a) – (6b) sakinius), plg.: (31) Prietaisas, skirtas demonstruoti planetų su palydovais judėjimui apie Saulę, taigi pagal M. Koperniko sistemą. Iki mūsų dienų šis įdomus prietaisas neišliko. Vėlesniais laikais mokymui įgytas kitas, kurį dabar galima pamatyti universiteto bibliotekos Mokslo muziejuje. KT (32) Jis bando polemizuoti su kai kuriais Cicerono teiginiais, išdėstytais veikale „Apie oratorių“. Viso šio Cezario veikalo neišliko, o iš jo fragmentų galima spręsti, kad Cezaris buvo griežtas analogijos kalboje šalininkas, bandęs nustatyti vieningas lotynų k. formas. KT (33) Bet koks egzistavimas prasideda Laike: kol neegzistuoja daiktas, negali egzistuoti ir jo laikas. KT (34) Aš taip norėčiau būti rytoj Jūsų spektaklyje, kad ryžtuosi paskutinei priemonei – trukdyti Jus. Tikra bėda, kad teatre man neatsirado bilieto… Rašau dėl visa ko ir prašau atleisti mano grynai vaikišką įkyrumą. Dvasia ištikimas J. Baltrušaitis. P. S. Atsakymo rytoj atsiųsiu žmogų. KT Iš to, kas pasakyta, matyti, kad žymėtuose neigiamuose intranzityviniuose sakiniuose prototipiškas subjekto žymėjimas vardininku būdingas tais atvejais, kai sub- 76 | LORETA SEMĖNIENĖ jektas reiškiamas prototipiškai: apibrėžtais asmeniniais įvardžiais (ypač 1 ir 2-ojo asm.), tikriniais vardais. Regis, esama polinkio vartoti neiginio kilmininką, kai tikriniu vardu (žr. (22) sakinį), parodomuojų įvardžiu (žr. (18) – (19) sakinius) ar parodomuoju įvardžiu su tikriniu vardu (žr. (23) sakinį) arba su bendriniu daiktavardžiu žymimas objektas yra neindividualus, nereferentiškas18. Kai intranzityvinis subjektas kategorinių savybių atžvilgiu yra mažiau prototipiškas (t. y. jo raiškai nebūdingas inherentinis apibrėžtumas), jis gali būti reiškiamas tiek tipišku, tiek netipišku subjekto linksniu, t. y. gyvus ar negyvus daiktus žymintys bendriniai daiktavardžiai reiškiami sinonimiškai ir vardininku, ir neiginio kilmininku19. Tada konteksto atžvilgiu abiem intranzityvinio subjekto linksniais gali būti žymimas ir apibrėžtas, ir neapibrėžtas daiktavardis. Matyti, kad vardininku linkstama žymėti apibrėžtą (gyvą, negyvą) bendrinį daiktavardį, o kilmininku – neapibrėžtą (žr. 2a lentelę) (plg. toliau). Tiesa, ten, kur kilmininko būtų galima tikėtis labiausiai, t. y. su mažiausiai tipiškais subjektais – abstrakčius neapibrėžtus daiktus žyminčiais bendriniais daiktavardžiais, jo vartojimo tendencijos yra mažesnės (plg. 2b lentelę). Vadinasi, galima manyti, kad neapibrėžtą bendrinį daiktavardį lietuvių kalboje greičiausiai linkstama žymėti ne tik morfologiškai (linksniu), bet ir kitais būdais (plg. Gladrov 1992: 242tt). 2A LENTELĖ. GYVUMO IR APIBRĖŽTUMO KORELIACIJA SU BENDRINIU DAIKTAVARDŽIU REIŠKIAMO INTRANZITYVINIO SUBJEKTO LINKSNIU Gyvas (asmuo, gyvūnas) | Negyvas (konkretus, abstraktus) | NOM | GEN | NOM | GEN | apibrėžtas | 36 (71 %) | 15 (29 %) | apibrėžtas | 130 (73 %) | 47 (27 %) | neapibrėžtas | 13 (22 %) | 45 (78 %) | neapibrėžtas | 57 (49 %) | 59 (51 %) 18 Šiuo klausimu straipsnyje daryti konkretesnes išvadas nesinorėtų, viena vertus, dėl negausios empirinės medžiagos, kita vertus, referentiškumo įtaką intranzityvinio subjekto linksniui derėtų konkrečiau panagrinėti ir tais atvejais, kai subjektas reiškiamas mažiau ar mažiausiai prototipiškomis priemonėmis – gyvus (asmenis bei gyvūnus) ar negyvus daiktus žyminčiais bendriniais daiktavardžiais. Tačiau tai nėra šio straipsnio tikslas. 19 Nepaisant to, intranzityvinio subjekto vardininkas ne visada keičiamas kilmininku ar atvirkščiai. Esama atvejų, kai vieno iš linksnių vartojimą lemia kontekstas, sintaksinė distribucija ir pan., pvz.: [Varšui] buvo pavesta slapta užduotis perduoti Skirgailos grasinimus Vytautui: „tu saugokis manęs, o aš tavęs“. Atrodo, kad niekur kitur neišliko užfiksuotas šio tarno, Varšo, vardas. KT. Vargu ar įmanoma (bent jau stilistiškai) penkis kilmininkus vartoti pagrečiu, plg.: Atrodo, kad niekur kitur neišliko užfiksuotas šio tarno, Varšo, vardo(?). INTRANZITYVINIO SUBJEKTO ŽYMĖJIMAS 77 2B LENTELĖ. GYVUMO IR APIBRĖŽTUMO KORELIACIJA SU BENDRINIU DAIKTAVARDŽIU REIŠKIAMO INTRANZITYVINIO SUBJEKTO LINKSNIU GYVAS (asmuo, gyvūnas) | NOM | GEN | NEGYVAS (konkretus) | NOM | GEN | NEGYVAS (abstraktus) | NOM | GEN | apibrėžtas | 36 | 15 | 79 | 24 | 51 | 23 | (71%) | (29%) | (77%) | (23%) | (69%) | 31%) | neapibrėžtas | 13 | 45 | 11 | 20 | 46 | 39 | (22%) | (78%) | (35%) | (65%) | (54%) | (46%) 1.3. Tai, kas iki šiol pasakyta apie intranzityvinio subjekto neiginio linksnį, galima pavaizduoti taip: NOM > NOM / GEN ASMENINIS ĮVARDIS / TIKRINIS VARDAS > GYVO / NEGYVO DAIKTO BENDRINIS DAIKTAVARDIS APIBRĖŽTAS > APIBRĖŽTAS / NEAPIBRĖŽTAS 2. ŽODŽIŲ TVARKOS IR INTRANZITYVINIO SUBJEKTO LINKSNIŲ KORELIACIJA 2.1. Nežymėta žodžių tvarka lietuvių kalbos intranzityviniuose sakiniuose yra SV20. Prototipiškas subjektas eina sakinio pradžioje, reiškiamas asmeninių įvardžių (ypač 1 ir 2-ojo asm.) ir tikrinių vardų vardininku (Hentschel 1993: 105; 1992b: 238)21. Paprastai prototipišku subjektu reiškiama sena informacija: duota, jau žinoma (apibrėžta) informacija linkstama sakyti pirma naujos, nežinomos (neapibrėžtos) informacijos. Remiantis šiais teiginiais, kyla klausimas, ar tais atvejais, kai neigiamuose intranzityviniuose sakiniuose subjektas iš principo gali būti reiškiamas morfosintaksiniais (vardininko, kilmininko) variantais, vardininkas (kuriuo, kaip minėta, linkstama žymėti apibrėžtus daiktavardžius) dažniau eina sakinio pradžioje, t. y. prototipiškoje subjekto pozicijoje22. Kitaip tariant, ar tais atvejais, kai intranzityvinis subjektas reiškiamas apibrėžtus bendrinius daiktavardžius žyminčiu vardininku, žodžių tvarka sakinyje yra nežymėta – SV. 20 Plg. „Aktualiai skaidomuose sakiniuose, kurių branduolį sudaro S ir V, vyraujanti ir neutrali yra žodžių tvarka SV“ (Ambrazas, red., 1994: 648). 21 Dar apie prototipiškus subjekto požymius žr.: Givón (1984: 145–168, 422; 1990: 960); Keenan (1976); plg. Comrie (1989: 107, 110–122, 128tt); Sasse (1982). 22 Apie žodžių tvarkos įtaką neigiamų tranzityvinių sakinių objektui žr.: Mustajoki, Heino (1991: 194tt); Hentschel (1992a; 1992b: 240tt); Švambarytė (1992: 11tt; 1998: 55tt); plg. Oginskienė (1979). 78 | LORETA SEMĖNIENĖ Turimi duomenys rodo, kad iš tiesų apibrėžtą gyvą ar negyvą bendrinį daiktavardį, žymimą vardininku, linkstama sakyti predikato prepozicijoje. Kita vertus, ne ką rečiau sakinio pradžioje atsiduria ir apibrėžtas bendrinio daiktavardžio kilmininku žymimas gyvas ar negyvas daiktas (žr. 3 lentelę). 3 LENTELĖ. ŽODŽIŲ TVARKOS IR APIBRĖŽTO INTRANZITYVINIO SUBJEKTO ŽYMĖJIMO LINKSNIŲ KORELIACIJA Apibrėžtas gyvas (asmuo, gyvūnas) | Apibrėžtas negyvas (konkretus, abstraktus) | SV | VS | SV | VS | NOM | 28 (78 %) | 8 (22 %) | NOM | 102 (78 %) | 28 (22 %) | GEN | 11 (73 %) | 4 (27 %) | GEN | 28 (60 %) | 19 (40 %) Remiantis tuo, kad apibrėžtas vardininku ir kilmininku reiškiamas bendrinis daiktavardis dažniausiai eina predikato prepozicijoje, darytina prielaida, kad neapibrėžtas vardazodis dažniau pasakomas predikato postpozicijoje (VS). Matyti, kad neapibrėžtą bendriniu daiktavardžiu žymimą gyvą ar negyvą daiktą, nepaisant to, ar jis reiškiamas intranzityvinio subjekto vardininku, ar kilmininku, linkstama sakyti po predikato, t. y. sakiniui būdingesnė VS žodžių tvarka (žr. 4 lentelę). 4 LENTELĖ. ŽODŽIŲ TVARKOS IR NEAPIBRĖŽTO INTRANZITYVINIO SUBJEKTO ŽYMĖJIMO LINKSNIŲ KORELIACIJA Neapibrėžtas gyvas (asmuo, gyvūnas) | Neapibrėžtas negyvas (konkretus, abstraktus) | SV | VS | SV | VS | NOM | 3 (23 %) | 10 (77 %) | NOM | 15 (26 %) | 42 (74 %) | GEN | 13 (29 %) | 32 (71 %) | GEN | 13 (22 %) | 46 (78 %) Taigi lietuvių kalbos duomenys patvirtina Babby (1980a: 115tt; 1980b: 227tt) mintį, esą neigiamuose intranzityviniuose sakiniuose su neiginio kilmininku žodžių tvarka atspindi apibrėžtos vs. neapibrėžtos informacijos žymėjimą: jei sakinio modelis yra SGenV, intranzityvinio subjekto kilmininku žymima apibrėžta informacija, jei sakinio modelis VSGen – tuomet intranzityvinio subjekto kilmininkas žymi neapibrėžtą informaciją. Tačiau duomenys rodo, kad neigiamuose intranzityviniuose sakiniuose su subjekto vardininku žodžių tvarka taip pat koreliuoja su apibrėžtos vs. neapibrėžtos informacijos žymėjimu: jei sakinio modelis yra SNomV, intranzityvinio subjekto vardininku dažniausiai pasakoma apibrėžta informacija, jei sakinio modelis VSNom – INTRANZITYVINIO SUBJEKTO ŽYMĖJIMAS 79 intransityvinio subjekto vardininku paprastai pasakoma neapibrėžta informacija. Kitaip tariant, lietuvių kalbos neigiamuose intransityviniuose sakiniuose apibrėžtumas / neapibrėžtumas glaudžiai susijęs su žodžių tvarka. Būtų galima teigti, kad teksto informacinės struktūros atžvilgiu neigiamų intransityvinių sakinių žodžių tvarka nėra visiškai laisva. Kai sakinyje apibrėžtumo / neapibrėžtumo požiūriu vartojama žymėta žodžių tvarka, tuomet dažniau atitinkamai pasirenkamas vardininkas arba kilmininkas (žr. 5 lentelę). Kitaip tariant, pagal izomorfizmo principą matyti polinkis viena linksnio forma koduoti vieną turinį, kita forma – kitą. 5 LENTELĖ. ŽODŽIŲ TVARKOS BEI APIBRĖŽTUMO / NEAPIBRĖŽTUMO IR INTRANZITYVINIO SUBJEKTO ŽYMĖJIMO LINKSNĮ KORELIACIJA Sakinio modelis | NOM | GEN Sdef V | 130 (77 %) | 39 (23 %) Sindef V | 18 (41 %) | 26 (59 %) VSdef | 36 (61 %) | 23 (39 %) VSindef | 52 (40 %) | 78 (60 %) 3. BAIGIAMOSIOS PASTABOS Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima teigti, kad tais atvejais, kai neigiamuose intransityviniuose sakiniuose subjektas iš principo gali būti reiškiamas morfosintaksiniais vardininko ir kilmininko variantais, vieno iš linksnių pasirinkimui gali turėti įtakos keletas ar keliolika veiksnių: vienų įtaka linksniui konkrečiu vartojimo atveju yra didesnė, kitų – mažesnė. Čia trumpai aptarti semantiniai ir sintaksiniai kriterijai leidžia daryti tokias negalutines išvadas: (i) Kategorinių savybių atžvilgiu prototipiški subjektai žymimi vardininku, išskyrus atvejus, kai linksnio pasirinkimą lemia kiti kriterijai, pavyzdžiui, skaičiaus, referentiškumo ir pan. Kategorinių savybių atžvilgiu mažiau prototipiški intransityviniai subjektai gali būti reiškiami vardininko ir kilmininko morfosintaksiniais variantais, tačiau dažnesnis vieno linksnio vartojimas greičiau veikiamas ne gyvumo, o kitų požymių. (ii) Dažnesnis vieno iš intransityvinio subjekto linksnių vartojimas iš dalies koreliuoja su apibrėžtumu ir žodžių tvarka sakinyje. Esama polinkio apibrėžtumo ir formaliu požiūriu nežymėtuose sakiniuose vartoti intransityvinio subjekto vardininką, ir atvirkščiai. Sakiniuose, kuriuose apibrėžtas arba neapibrėžtas bendrinis daiktavardis eina jam netipiškoje (atitinkamai VSdef ar Sindef V) pozicijoje, linkstama vardininką pirmuoju, o kilmininką antruoju atveju pasirinkti apibrėžtumo vs. neapibrėžtumo diakritiniam žymėjimui. 80 | LORETA SEMĖNIENĖ ŠALTINIAI KT – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Kompiuterinės lingvistikos centro dabartinės lietuvių kalbos tekstynas (prieiga internetu: http://donelaitis.vdu.lt). LITERATŪRA AMBRAZAS, V., red., 1994: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. AMBRAZAS, V., ed., 1997: Lithuanian Grammar, Vilnius: Baltos lankos. BABBY, L. H. 1980a: Existential sentences and Negation in Russian, Ann Arbor: Karoma. BABBY, L. H. 1980b: Word Order, Case and Negation in Russian Existential sentences. In: Chvany, C. V., Brecht, R. D., eds., Morphosyntax in Slavic, Columbus: Slavica Publishers. BALKEVIČIUS, J. 1963: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. BEHNKE, L. 2005: A discourse-functional perspective on the nominative-genitive-variation in Russian negated existential sentences. Zeitschrift für Slawistik 50 (1), 75–94. BORSCHEV, V., PARTEE, B. H. 2002a: Existential sentences, BE, and the Genitive of Negation in Russian. www-unix.oit.umass.edu/~partee/docs/ancy4.pdf BORSCHEV, V., PARTEE, B. H. 2002b: The Russian Genitive of Negation in Existensial sentences: The Role of Theme-Rheme Structure Reconsidered. www-unix.oit.umass.edu/~partee/GenNegTravaux.PDF BORSCHEV, V., PARTEE, B. H. 2002c: Genitive of Negation and Scope of Negation in Russian Existential sentences. www-unix.oit.umass.edu/~partee/docs/Partee-BorschevFASL10.pdf BRECHT, R. D., LEVINE, J. S., eds., 1986: Case in Slavic, Columbus: Slavica Publishers. COMRIE, B. 1989: Language Universals and Linguistic Typology. Syntax and Morphology, 2nd ed., Oxford: Basil Blackwell. CORBETT, G. G. 1986: The Use of the Genitive or Accusative for Direct Object of Negated Verbs in Russian: A Bibliography. In: Brecht & Levine 1986, 361–371. CROFT, W. 1990: Typology and Universals, Cambridge etc.: University Press. GIVÓN, T. 1978a: Definiteness and Referentiality. In: Greenberg, J. H. e.a., eds., Universals of Human Language. Vol. 4: Syntax, Stanford: University Press, 291–330. GIVÓN, T. 1984, 1990: Syntax. A functional-typological introduction. Vols. 1–2, Amsterdam: John Benjamins. GLADROV, V. 1992: Определенность / неопределенность. In: Бондарко, А. В., ред., Теория функциональной грамматики. Субъектность. Объектность. Коммуникативная перспектива высказывания. Определенность / неопределенность, Санкт-Петербург: Наука, 232–266. GRENDA, Č. 1979: Apibrėžtumo / neapibrėžtumo požymių opozicija veiksmažodžių konstrukcijose su daiktavardžiu. Kalbotyra 30 (1), 32–38. HAIMAN, J. 1985: Natural Syntax: Iconicity and erosion, Cambridge etc.: University Press. HENTSCHEL, G. 1991: Drei Strategien zur Verdeutlichung der Subjektrolle in russischen Sätzen: Zu Variation und Wandel im Russischen und zur typologischen Differenzierung slavischer Sprachen. In: Klein, E., Duteil, E. P., Wagner, K. H., Hrsg., Betriebslinguistik und Linguistikbetrieb, Tübingen: Max Niemeyer Verlag, 297–309. HENTSCHEL, G 1992a: Konstanten der Kasusvariation. Zum Nominativ-Instrumental- und Akkusativ-Genitiv-Wechsel im Russischen. Habilitationsschrift. Göttingen. [Rankraštis.] HENTSCHEL, G. 1992b: Zum Einfluß der Konstituentenfolge auf die Kasuswahl im Russischen. Lingua 87, 231–255. HENTSCHEL, G. 1993: Haben Kasus Bedeutungen oder sind sie diakritische Kategorie? Zeitschrift für Slavische Philologie 43 (1), 97–112. HENTSCHEL, G. 1996: О квантитативных препятствиях на пути к качеству: Замечания к: Mustajoki, A., Heino, H., Case Selection for the Direct Object in Russian Negative Clauses, Helsinki, 1991 (Slavica Helsingiensia, 9). Russian Linguistics 20, 265–281. INTRANZITYVINIO SUBJEKTO ŽYMĖJIMAS 81 Hentschel, G. 1998: [Rec.], Ueda, M.: The Interaction between Clause-level Parameters and Context in Russian Morphosyntax: Genitive of Negation and Predicative Adjectives, München: Verlag Otto Sagner, 1992 (Slavistische Beiträge, 295). Russian Linguistics 22, 333–340. Hentschel, G. 2001: On defining „variable marking“ or „marking variation with nominal groups“. In: Boeder, W., Hentschel, G., Hrsg., Variierende Markierungen von Nominalgruppen in Sprachen unterschiedlichen Typs, Oldenburg: BIS (Studia Slavica Oldenburgensia, 4), 15–28. Holvoet, A. 1991: Transitivity and Clause Structure in Polish: A Study in Case Marking, Warszawa, Slawistyczny Ośrodek Wydawniczy. (Prace Slawistyczne, 95.) Holvoet, A. 2005: Intransityvinių sakinių tipai: egzistenciniai, lokatyviniai ir posesyviniai sakiniai. www.lki.lt/php/files/intranzityv.pdf Jablonskis, J. 1957: Rinktiniai raštai 1, sudarė J. Palionis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Kalėdaitė, V. 2002: Existential sentences in English and Lithuanian: a contrastive study, Frankfurt am Main etc.: Peter Lang. (European University Studies, Series XXI: Linguistics, 248.) Keenan, E. 1976: Toward a universal definition of „subject“. In: Li, Ch. N., ed., Subject and Topic, New York: Academic Press, 303–333. Labutis, V. 1998: Lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Lyons, C. 1999a: Definiteness, Cambridge: Cambridge University Press. Lyons, C. 1999b: Definiteness. In: Brown, K., Miller, J., eds., Concise Encyclopedia of Grammatical Categories, Amsterdam etc.: Elsevier, 125–132. Mustajoki, A., Heino, H. 1991: Case Selection for the Direct Object in Russian Negative Clauses, Helsinki. (Slavica Helsingiensia, 9.) Oginskienė, E. 1979: Galininko vartojimas vietoj neiginio kilmininko. Kalbos kultūra 35, 25–31. Padučeva, E. V. 1992: О семантическом подходе к синтаксису и генитивном субъекте глагола быть. Russian Linguistics 16 (1), 53–63. Padučeva, E. V. 1997: Родительный субъекта в отрицательном предложении: синтаксис или семантика. Вопросы языкознания 1997 (2), 101–116. Paulauskienė, A. 1983: Lietuvių kalbos morfologijos apybraiža, Kaunas: Šviesa. Paulauskienė, A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija: Paskaitos lituanistams, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Paulauskienė, A. 2001: Lietuvių kalbos kultūra, Kaunas: Technologija. Plungian, V. A. 2003: Общая морфология: Введение в проблематику, Москва: Эдиториал УРСС. Rosinas, A. 1980: Dar kelios mintys dėl baltų kalbų artikelio, arba artroido. Kalbotyra 31 (1), 96–98. Sasse, H.-J. 1982: Subjektprominenz. In: Heinz, S., Wandruszka, U., Hrsg., Fakten und Theorien: Beiträge zur Romanischen und Allgemeinen Sprachwissenschaft, Tübingen, 267–286. Schaller, H. W. 1978: Das direkte Objekt in verneinten Sätzen des Russischen, Frankfurt am Main etc.: Peter Lang. (Symbolae Slavicae, 5.) Sirtautas, V., Grenda, Č. 1988: Lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Mokslas. Šukys, J. 1998: Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos, Kaunas: Šviesa. Švambarytė, J. 1992: Correlation of Genitive and Accusative in the Collections of Folk-lore of J. Basanavičius. Thesis of candidate of philology, Vilnius. Švambarytė, J. 1998: Objekto galininko ir kilmininko linksnių kaita prie neiginio J. Basanavičiaus publikuotuose pasakojamosios tautosakos rinkiniuose. Lituanistica 3 (35), 53–60. Timberlake, A. 1986: Hierarchies in the Genitive of Negation. In: Brecht & Levine 1986, 339–359. Ueda, M. 1992: The Interaction between Clause-level Parameters and Context in Russian Morphosyntax: Genitive of Negation and Predicative Adjectives, München: Verlag Otto Sagner. (Slavistische Beiträge, 295.) Ulvy das, K., red., 1976: Lietuvių kalbos gramatika 3. Sintaksė, Vilnius: Mokslas. 82 | LORETA SEMĖNIENĖ VALECKIENĖ, A. 1986: Apibrėžtumo / neapibrėžtumo kategorija ir pirminė įvardžiuotinių būdvardžių reikšmė. Lietuvių kalbotyros klausimai 25, 168–188. VALECKIENĖ, A. 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. VALIULYTĖ, E. 1992: Iš sintaksinės sinonimikos. Lituanistica 4 (12), 50–55. Loreta Semėnienė Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva [email protected] Gauta 2005 03 29