Išilginių objektų predikacijos pobūdis. Subjektyvaus judėjimo sąvoka

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LII (2005), 23 - 39 Išilginių objektų predikacijos pobūdis. Subjektyvaus judėjimo sąvoka ROLANDAS MIKULSKAS Lietuvių kalbos institutas It is common, in many languages, to characterise a road, a path or an oblong object by means of a directional verb of motion. This article offers a fairly detailed analysis of such instances of the prolongated object mode of predication, based on Lithuanian language material. The regularity of the phaenomenon under discussion sheds doubt on attempts at explaining the use of such verbs of motion as serving the purposes of figurative speech and expressive imagery: it must spring from deeper cognitive sources. The cognitive nature of the prolongated object mode of predication is here examined with the aid of Langacker's notion of subjective movement. Attention is also drawn to the semantic and grammatical pecularities of verbs representing this type of predication. 0. ĮVADAS 0.1. Ne vienoje kalboje yra įprasta, kai kelias, takas ar kitas išilgai nusitęsęs objek- tas yra apibūdinamas kryptingą judėjimą reiškiančiais veiksmažodžiais. Nors tokių sakinių predikacija jokio objektyvaus judėjimo nežymi, tačiau juose vartojami judėji- mo veiksmažodžiai įtarimo kalbos vartotojui nekelia, t. y. šie sakiniai priimami kaip taisyklingai sudaryti. Antai visai įprastai skamba tokie pasakymai: (1) Kelias eina pagal upę LKŽ, 1073 (DZ). (2) Per lygumas bėga vieškelis LKZ, 726 (RS). (3) Nuo kur šitas kelias ateina? LKŽ,, 1080 (Dek). 0.2. Lietuvių kalbos žodyno duomenys rodo, kad tokia judėjimo reikšmės veiksmažo- džių vartosena kiek dažnesnė raštuose negu gyvojoje kalboje. Jeigu tą faktą aiškintu- me kitų kalbų įtaka rašytojams, tai tik patvirtintume šio kalbos reiškinio universalu- mą. Mat pakankamai tokios vartosenos atvejų yra fiksuota ir tarmėse. Kalbamo reiškinio paplitimas liudija jo sistemiškumą ir tam tikrą bendresnį pobūdį. Viena vertus, judėjimo reikšmės predikatais gali būti apibūdinami ne tik kelias, takas, vieš- kelis ar upė, bet ir laukas, pieva, šlaitas, tvora, miškas, randas ir pan. Apibendrintai būtų galima teigti, kad taip pat gali būti charakterizuojama visų objektų, vertinamų pagal ilgumo dimensiją, padėtis erdvėje. Trumpiau juos galėtume vadinti IŠILGINIAIS OBJEKTAIS. Plg.: (4) Prie dvaro ėjo dideliausios pievos LKŽ, 1073 (Zp). (5) Kalnai eit išilgai jariy krašto LKZ, 1073 (K, 11). (6) Aplink miestą ėjo mūro siena LKZ, 1073 (J. BALC). 24 | ROLANDAS MIKULSKAS (7) Tos balos nueina net in kitą parapiją LKŽ, 1091 (Rpm). (8) Išilgai eina balti ir raudoni dryžiai LKŽ, 1073 (Rpm). Kita vertus, kelio ar apskritai iSilginio objekto erdvinę padėtį kalboje apibūdina ne tik įprastiniai slinkties veiksmažodžiai. Tokia predikacija gali būti ne tik pagal horizontaliaja, betir pagal vertikaliąją ašį, plg.: (9) Kelias lengvai kilo į kalną LKŽ, 793 (Pė). (10) Paskui ten leidosi gražus šlaitas LKZ,, 253 (RS). (11) Stai mano kelias isnéré is kalnų į lygumą LKZ., 683 (SLC). VIII Netiesią kelio konfigūraciją apibūdina veiksmažodžiai, kurių predikacija aprėpia slink- ties veiksmą ne tik tiesios, bet ir šoninės ašies atžvilgiu, plg.: (12) Takas suka į kaimą, į sodybą, susigūžusią po senais topoliais LKZ, 88 (V. Bu). (13) Numindytas [takas] vinguriavo pačia skardžio pakraste LEZ... 467 (J. JABL). (14) Dar kelios ryškios raukšlės vingiavo per jo kaktą LKZ. 461 (J. Ap). (15) Parugém sau vyniojas takelis LKZ 474 (RS). (16) Keliukas kreivas raitési laukais LKZ, 77 (T. Ti). Geografing kelio padėtį kalboje gali rodyti ne tik vienvalenciai, bet ir dvivalenciai veiks- mazodziai, suponuojantys agentą ir patienta, taigi reiškiantys ne savaimini, o kauzuota judėjimą, plg.: 942 (PNMZ). 942 (I. SimoN). (17) Agrasty takai par sodą veda KZ... (18) I pamariy kaimą veda daug kelių LKZ,, 0.3. Aptariamo reiškinio reguliarumas verčia kritiškai žiūrėti į mėginimus tokią judeji- mo veiksmažodžių vartoseną sieti su figūratyvinės kalbos tikslais, t. y. su vaizdingos išraiš- kos siekiu. Neabejotinai išilginių objektų predikacija judėjimo veiksmažodžiais turi giles- nes, kognityvines, priežastis. Joms atskleisti ir skiriamas šis straipsnis. Kognityvinė išilginių objektų predikacijos prigimtis atskleidžiama remiantis langakeriška subjek- tyvaus judėjimo sąvoka. Kartu kreipiamas dėmesys į šiai predikacijai vartojamų veiks- mažodžių semantikos bei gramatikos specifiką. 1.0. Natūraliai kyla klausimas, kaip įmanoma, kad judėjimo veiksmažodžiai žymėtų statinę objektų padėtį erdvėje? Kokia tokios predikacijos logika? Juk paprastai sako- ma, kad judėjimo veiksmažodžiai žymi judančių objektų padėties kitimą erdvėje lai- kui bėgant. Tuo tarpu statinę objektų padėtį žymintys veiksmažodžiai (pvz.: sėdi, sto- vi, guli, tįso ir pan.) jokios erdvinių santykių evoliucijos nežymi. Tuo jie panašūs į būsenos veiksmažodžius, kurie taip pat nežymi jokių situacijos pokyčių laiko tėkmė- je. Tad žymimos erdvinės situacijos dinamizmas vs. stabilumas būtų pagrindinis kal- bamų veiksmažodžių semantikos skirtumas. Vis dėlto, pateikdama judėjimo veiks- mažodžius erdvinei kelio arba kitų išilginių objektų konfigūracijai nusakyti, kalba šį IŠILGINIŲ OBJEKTŲ PREDIKACIJOS POBŪDIS | 25 esminį skirtumą sugeba įveikti. A priori tokią vartoseną galima būtų paaiškinti tam tikru judėjimo sampratos labilumu. Šio labilumo pagrindą sudaro tai, kas vienija ju- dėjimą ir statinę padėtį žyminčius veiksmažodžius. Toks bendrumas turėtų siekti pa- čią veiksmažodžių kategorijos esmę, jos diferencinius požymius. 1.1. Paprastai teigiama, kad pagrindinis bruožas, skiriantis veiksmažodį nuo kitų gramatinių kategorijų, yra jo laikiškumas, arba sąsaja su vadinamuoju absoliučiuoju laiku (nepainiotinas su gramatiniu laiku, kuris yra deiktinės prigimties ir žymi veiks- mo santykį su kalbėjimo momentu). Kitaip tariant, veiksmažodis geba perteikti reiš- kiamos situacijos dinamiką. Pastarąją dar būtų galima vaizduotis kaip momentinių statinių padėčių kaitą, arba kaip tam tikrą šių padėčių sekos išsidėstymą laiko ašyje. Tačiau sunku būtų nesutikti su Ronaldu W. Langackeriu (2002: 59-100), kuris paste- bi, kad sąsajos su laiku būdingos ne vienintelei veiksmažodžio kategorijai. Pavyzdžiui, prielinksniai prieš ir po, prieveiksmiai vakar arba rytoj tai pat žymi laiko santykius. Kai kurie kompleksiniais vadinami prielinksniai gali net žymėti (erdvės) padėčių kaitą laikui bėgant. Langackeris kaip pavyzdį nurodo anglų kalbos prielinksnį across, kai šis vartojamas su judėjimo veiksmažodžiais. Atitinkamai lietuvių kalboje tokiomis savybėmis pasižymi prielinksniai skersai, išilgai, įžambiai, per, pro, kiaurai. Plg.: (19) Lapė bėga skersai kelio. (20) Kiškis liuoksi per dirvoną. Taigi galima būtų teigti, kad, pavyzdžiui, prielinksnio skersai, veiksmažodžio kirsti (ke- lią) ir deverbatyvo (kelio) kirtimas semantinis turinys yra tas pats — visi šie veiksmažodžiai žymi perėjimo iš vieno išilginio objekto krašto į kitą trajektoriją, kuriai įveikti, be abejo, reikalingas tam tikras laiko tarpas. 1.2. Dėl tokios dalykų padėties Langackeris siūlo diferencinių veiksmažodžio požy- mių ieškoti ne jo žymimų situacijų resp. konceptų turinyje, o atkreipti dėmesį į būdą, kuriuo šis turinys suvokiamas. Pabrėždamas temporalų, arba laikinį, veiksmažodžio kategorijos pobūdį, jis pastebi, kad pastarosios savybės pagrindą sudaro nuoseklus žymimos situacijos skenavimas. Kitaip tariant, procesą žyminti kalbos dalis suponuo- ja nuoseklią visų laike besirutuliojančios situacijos fazių peržvalgą. Tuo tarpu kitos santykius žyminčios kalbos kategorijos, kaip antai prielinksniai, būdvardžiai, prieveiks- miai, bendratys, dalyviai, jeigu ir turi sąsajų su laiku, vis dėlto esančios atemporalios, arba nelaikinės, ta prasme, kad jų reiškiamų konceptų turinys suvokiamas ne laipsniš- kai, o akumuliatyviu būdu. Nors toks suvokimo kelias suponuoja tam tikrą nuoseklios peržvalgos, laipsniško „surinkimo“, arba tiesiog koncepto kūrimo, fazę, tačiau faktiš- kai šių kategorijų paskirtis kalboje yra suteikti galimybę manipuliuoti tos kūrybos visuminiais „produktais“, arba geštaltais. Pastariesiems laiko profilis yra neaktualus. 1.2.1. Taip suvokiamas veiksmažodis žymi procesus. Tuo jis skiriasi nuo atempora- lius santykius žyminčių kalbos dalių. Nesunku pastebėti, kad šiai veiksmažodžio ka- tegorijos sampratai ypatingą svarbą įgyja paties suvokėjo resp. kalbovo (klausovo) | Suvokėjo, arba interpretatoriaus, ir kalbovo (klausovo) sąvokos nėra tapačios, tačiau priėmus kog- nityvistų siūlomą prielaidą dėl kognityvinių, arba mentalinių, ir semantinių, arba lingvistinių, struktūrų izomorfiškumo, kai kuriuose lingvistinio diskurso kontekstuose šios sąvokos gali viena kitą atstoti. 26 | ROLANDAS MIKULSKAS figūra'. Atitinkamai ir laikas Langackerio skiriamas į SUVOKTĄJĮ LAIKĄ (conceived time) (t) ir PROCESINĮ LAIKĄ (processing time) (T). Pirmasis laikas trumpai apibrėžia- mas kaip suvokimo OBJEKTAS, O antrasis — kaip suvokimo PRIEMONĖ. Suvoktajame lai- ke rutuliojasi mums pažįstamo pasaulio įvykiai, ir jis jsivestas vietoje tradicinio ab- soliutaus laiko. Procesinis laikas yra nauja sąvoka, žyminti kognityvinių operacijų trukmę. Atsižvelgdamas į šiuos parametrus Langackeris bet kurio proceso predikaci- [r]/ t; ją siūlo aprašyti formule C kurią reikėtų skaityti taip: suvokéjas (concep- T° tualizer) C tam tikru procesinio laiko momentu T, aktyvuoja, arba sužadina, statinio santykio r, konceptą ir vėliau jį susieja su atitinkamu suvoktojo laiko momentu f. Visą procesą galima pavaizduoti formule: gj Fite Li i Lad wi Low 3 Si formulė nenutriikstama seriją padėčių rs TT 5... r, išdėsto suvoktojo laiko ašyje £,, L ts5..41,,O procesinio laiko simbolių seka T, T,, T,,..., T, žymi, kad suvokėjas C nuo- sekliai peržvelgia, arba nuskenuoja, šią sudėtinę struktūrą. Apibendrinant būtų gali- ma pastebėti, kad tokiu būdu suprantama proceso predikacija skiriasi nuo nelaikinės kompleksinės predikacijos, taip pat žyminčios kryptingą padėčių distribuciją laiko ašyje, tuo, kad pastarojoje procesinio laiko parametras faktiškai nevaidina jokio vaidmens, arba, Langackerio žodžiais tariant, šiai predikacijai trūksta laiko profilio. 1.3. Lengva suprasti, kad langakeriška proceso samprata apima ir būsenas. Šias būtų galima laikyti ribiniu atveju, kuomet kai kurie proceso parametrai suvoktojo laiko tėkmėje nekinta, tačiau procesinio laiko parametras išlieka reikšmingas. Paprasčiau tariant, nuosekliai peržvelgiama ta pati situacijos padėtis. Pažymėjus, kad r. = r. + 1, anksčiau pateiktą proceso formulę lengvai galima pritaikyti būsenai resp. būsenos veiksmažodžių semantikai aprašyti: 5 nl [Bia [Bis J Suvoktojo laiko tėkmėje nekintancia, bet suvokėjo nuosekliai skenuojama situaciją šioje formulėje žymi simbolis R. Daugtaškiai iš abiejų pusių pabrėžia imperfektyvinę būsenos veiksmažodžių prigimtį. Langackeris juos skiria nuo perfektyvinių* veiks- mažodžių, galinčių žymėti objektyvius situacijos pokyčius, įvykstančius per tam tikrą (suvoktojo) laiko tarpą. Langackeris perfektyvumo sąvokos tiesiogiai nesieja su veikslo kategorija ir supranta ją kaip veiksmažodžio savybę signalizuoti predikuojamos situacijos kaitą. Jo perfektyviniai veiksmažodžiai apima tris (iš keturių) klasikinio Zeno Vendlerio (1967) skirstymo kategorijas — veiklos predikatus (activities), vyksmo predikatus (accomplishments) ir atsitikimo predikatus (achievements). Logikos IŠILGINIŲ OBJEKTŲ PREDIKACIJOS POBŪDIS | 27 1.4. TipiSka perfektyviniy veiksmažodžių poklasj sudaro judėjimo veiksmažodžiai. Judantis objektas, pats ar veikiamas išorinės jėgos, per tam tikrą (suvoktojo) laiko tarpa jveikia atitinkama atstuma, taigi situacijos kaita apibréziama fizinio objekto padėties erdvėje pokyčiu. Analizuodamas judėjimo veiksmažodžių savybę reikšti ne tik objektyvų, bet ir subjektyvų judėjimą Langackeris (2002: 149-166) bendrą judé- jimo predikacijos pobūdį siūlo aprašyti kiek modifikuota anksčiau aptarta formule: ši ka Lt |.» kai L) t >> | [[m] 1,] t, |- n Šią formulę reikėtų skaityti taip: judėjimo stebėtojas / suvokėjas C per procesinio laiko tarpą T, T,,..,T, seka judėjimo trajektoriją /,, L,,..., [ , kurią per suvoktojo laiko tarpą t, Ly... t, brėžia judantis objektas m (mover). Lokalinius simbolius suprantant ben- driau, ši formulė tinka ir abstrakčiam judėjimui apibūdinti. Abstraktaus proceso me- tu suvokėjas mintimis seka nematerialių esinių pokyčius laikui bėgant. Mentalinę pokyčių trajektoriją sudaro nuosekliai skenuojamos padėtys įsivaizduojamoje koky- binėje arba kiekybinėje skalėje. Anglų kalboje judėjimo veiksmažodžiai kur kas lais- viau nei lietuvių kalboje vartojami abstraktiems pokyčių procesams charakterizuoti, tačiau tokios vartosenos atvejų galima rasti ir mūsų kalboje, plg.: (21) Atlety varžybos vyko“ dvi valandas. (22) Koncertas eina į pabaigą. (23) Brolio sveikata eina geryn. 1.4.1. Sakiniai, kuriuose judėjimo veiksmažodžiai apibūdina kelio arba kito išilginio objekto konfigūraciją, iš dalies primena sakinius, kuriuose šie veiksmažodžiai profi- požiūriu pati perfektyvumo sąvoka, reikšdama tam tikros evoliucijos pabaigą, tiesiogiai kaitos nežy- mi, 0 yra iš pastarosios sąvokos išvedama. Kitais žodžiais, perfektyvumas yra kaitos implikuojamas. Kita vertus, nesunku pastebėti, kad ir ne visoms anksčiau išvardytoms predikatų kategorijoms iš prigimties būdinga kaitą žymėti. Antai veiklos predikatai jokios kryptingos kaitos, turinčios natūralią pabaigą, nežy- mi, plg.: Tėvas vaikščiojo po sodą ir mąstė. Tačiau tokios veiklos predikacijos ribą gali nubrėžti pats kalbovas, pavyzdžiui, pavartodamas delimi- tatyvinę veiksmažodžio formą, plg.: Tėvas rAvaikščiojo po sodą ir vėl sėdo dirbti. Šiuo atveju veiksmažodžio perfektyvumas sietinas ne su natūralia veiksmo pabaiga, bet su paties kalbovo resp. klausovo brėžiama veiksmo TRUKMES riba. Taigi taip plačiai suvokiamą veiksmažodžio perfektyvumą tik iš dalies lemia jo semantinė prigimtis. Langackerio nuomone, net mūsų patiriamos būsenos dažnai turi natūralias ribas, dėl to ir jas žymintys veiksmažodžiai tam tikromis aplinkybėmis gali būti interpretuojami perfektyviai. Todėl griežtos (prigimtinės) ribos tarp imperfektyvinių ir perfektyvi- nių veiksmažodžių brėžti negalime. Veiksmažodis vykti, žymintis abstraktų procesą, semantikos požiūriu yra gerokai atitrūkęs nuo konkretų judėjimą žyminčio savo pirmtako. Tokio veiksmažodžio žymimas procesas sakinyje gali būti kvalifikuoja- mas jau ne tik trukmės, kurią abstraktaus judėjimo atveju galima būtų laikyti tolygia įveiktam erdvės nuoto- liui konkretaus judėjimo atveju, bet ir vietos ar būdo atžvilgiu, plg.: Atletų varžybos vyko centriniame miesto stadione. Pakol kas susirinkimas vyksta sklandžiai. 28 | ROLANDAS MIKULSKAS liuoja abstraktų judėjimą. Tačiau esama ir skirtumų. Pirmiausia tai, kas šiuose saki- niuose „juda“, kartu sudaro ir šio judėjimo trajektoriją. Tačiau ši trajektorija nėra mentalinė, kaip abstraktaus judėjimo atveju, bet visiškai realus, geografiškai apibrė- žiamas objektas. Su realiu judėjimu šių sakinių predikaciją sieja ir daugiau ar mažiau eksplicitiškai juose reiškiama kryptis, plg.: (24) Vienas |kelias| eina pas mamužę, antras pas bernytį LKŽ, 1073 (KrvD 9). (25) Abu pažvelgė į vieskelj, pro sodybas nusivinguriuojantj į berzynq 1KZ, 462 (L. Dovyp). (26) Už Dargvainiy sikas ant Skujinés kelias LKZ,, 88 (Vv). Kita vertus, šių sakinių semantinis turinys jokio faktinio judėjimo nežymi: vadinamasis judėjimo subjektas laikui bėgant išlieka stabilus. Taigi šių sakinių veiksmažodžiai iš tiesų žymi imperfektyvinį procesą, kurį Langackeris siūlo aprašyti anksčiau pateikta formule (ii), šioje pastovaus santykio simbolį R pakeitus labiau apibrėžtu išilginio objekto lokacijos simboliu /M] L: iy 13 [M L] J.» [7 L] J,» [iw L] p> Si formulė rodo, kad stebėtojas, arba suvokejas, C kiekvienu suvoktojo laiko momentu f nuosekliai fiksuoja vis tą pačią išilginio objekto M erdvinę padėtį, arba lokaciją, L. Nesunku pastebėti, kad taip traktuojamas išilginis objektas formaliai niekuo nesiskiria nuo faktinio judėjimo subjekto: ir vienas, ir kitas apibrėžiami per lokalinį santykį. 1.5. Leksikografas, žvelgdamas į aptariamą judėjimo veiksmažodžių vartoseną, mato aiškų semantinio išplėtimo atvejį: iš prigimties perfektyviniai judėjimo veiksmažodžiai“ ima žymėti imperfektyvinius procesus, kurių semantinis turinys tolygus pastovios erdvi- nės išilginio objekto padėties profiliui. Tačiau iš kalbamų sakinių predikacijos neišnyksta krypties semantinis komponentas, kuris esmiškai yra susijęs su judėjimo konceptu. Fak- tinio judėjimo predikacijos atveju krypties raiškos turinį sudaro objekto erdvės padėčių Be to, skiriasi abstraktų ir konkretų judėjimą žyminčių veiksmažodžių gramatinės savybės: antai jų įvykio veikslo formoms padaryti vartojami skirtingi darybos formantai, plg.: Traukinys atvyko iš Kauno. Futbolo rungtynės vis dėlto įvyko. Konkretų judėjimą žyminčio šio veiksmažodžio įvykio veikslo formos padaromos su priešdėliais at-, nu-, par-, iš- ir be veiksmo baigties dėsningai dar žymi judėjimo kryptį suvokėjo, arba kalbovo (klausovo), atžvilgiu. Abstraktaus judėjimo atveju įvykio veikslo priešdėlinė forma tereiškia veiksmo baigtį. Kita vertus, faktas, kad abstraktų judėjimą tegali žymėti 3-iojo asmens formos, rodo, kad taip vartoja- mi šie veiksmažodžiai esmiškai tebesiejami su judėjimo konceptu. Juk abstrakčiai suvokiamo judėjimo predikacijai yra būtina suvokėjo perspektyva. Šios perspektyvos reiškėjai kalboje — kalbovas resp. klausovas —kalbamai predikacijai daro neprieinamas 1-ojo resp. 2-ojo asmens formas. i Pats laikas patikslinti, kad, kalbėdami apie išilginių objektų predikatus, faktiškai turime omenyje tik kryptingą judėjimą žyminčius veiksmažodžius, tokius kaip eina, bėga, suka, (kurlink), bet ne jų bekrypčius atitikmenis vaikščioja, bėgioja, sukiojasi ir pan., pastarieji yra priskirtini veiklos predikatų kategorijai ir iš esmės yra imperfektyvinės prigimties (nors ir gali būti perfektyvizuojami pridėjus delimitatyvinės funkcijos priešdėlius; plačiau žr. (2) išnašą). IŠILGINIŲ OBJEKTŲ PREDIKACIJOS POBŪDIS | 29 kaita (suvoktojo laiko tėkmėje), vertinama suvokėjo, arba kalbovo (klausovo), atžvil- giu. Kai judėjimo veiksmažodžiais apibūdinama statinė situacija, išilginių objektų loka- cijos krypčiai suvokti būtiną erdvės padėčių dinamiką suaktyvina pats suvokėjas. Pa- prasčiau tariant, pats kalbovas resp. klausovas žvilgsniu ar mintyse nuosekliai nuskenuoja visą sakinyje apibūdinamo kelio ar kito išilginio objekto konfigūraciją, faktiškai tokiu būdu paversdamas ją ekvivalentiška judėjimo trajektorijai. Kaip tokios peržvalgos kryptis lemia skirtingą predikatų pasirinkimą, aiškiai rodo tokios sakinių poros, kur apibūdina- ma iš esmės ta pati erdvės padėtis, tačiau implikuojama priešinga suvokėjų padėtis, plg.: (27) Krantas čia nuožulniai leidžiasi į paupį. (28) Upés krantas čia pamažu kyla į viršų. Analizuojant aptariamos predikacijos struktūrą svarbu pastebėti ypatingą suvokėjo at- liekamą vaidmenį joje, leidžiantį teisingai interpretuoti sakinio turinį. Iš šalies žiūrint, metaforiškai galima būtų teigti, kad išilgai profiliuojamo objekto juda pats suvokėjas, taip suteikdamas pamatinę sakiniu reiškiamai judėjimo predikacijai krypties dimensiją. Žinoma, normaliomis aplinkybėmis pats tokio sakinio sudarytojas ar interpretatorius savęs judančio minėta trajektorija nesuvokia. Tačiau, kad ir nesąmoningai, ir tik abstrak- čiai, mintyse, iš predikacijos subjekto perimta judėjimo funkcija leidžia kalbos vartoto- jui panašius sakinius laikyti prasmingais ir teisingai juos interpretuoti. Prielaidas šiai interpretacijai sudaro išilginio objekto nuoseklios peržvalgos ir kryptingo faktinio judė- jimo suvokimo bendrybės. Langackeris pabrėžia tokio mentaliniu skenavimu pagrįsto judėjimo subjektyvią prigimtį. Subjektyvaus judėjimo predikaciją faktiškai sudaro pra- dinė, arba akumuliatyvinė, situacijos suvokimo fazė, kuri realaus judėjimo interpretaci- jai, kaip žinome, yra nereikšminga. Būtent šios suvokimo fazės metu iš esmės statinę objekto padėtį žymintis judėjimo veiksmažodis ir išsaugo jo semantinei prigimčiai būti- ną krypties vektorių. Langackeris šią akumuliatyvinę fazę siūlo aprašyti formule: [ima [man] [mI] oo [m1] C..I7 [m,] I, [m,] I, [m,] I, (v) C IT, ; [m,] 1, C T ka - n Ji rodo, kad suvokejas C per procesinio laiko tarpą T,, T,, T,,..., T, tam tikra krypti- mi skenuodamas iSilgini objektą nuosekliai aktyvuoja visa jo konfigūraciją apibudi- nanti konceptą [M] L, kuris toliau (suvoktojo laiko tėkmėje) išlieka pastovus. IS šios formulės taip pat aiškiai matyti, kad būtent procesinio laiko ašis šią nuoseklią išilgi- nio objekto peržvalgą leidžia interpretuoti kaip tam tikrą (abstraktų) judėjimą. Taigi išilginių objektų predikatų vartosena ir sakinių su jais teisinga interpretacija parem- ta tuo, kad judėjimo konceptas iš objektyviosios sakinio predikacijos ašies, arba pro- 30 | ROLANDAS MIKULSKAS filio, perkeliamas į subjektyviąją suvokėjo interpretacijos ašį. Langackeris šią kogni- tyvinę operaciją apibrėžia kaip SUBJEKTIFIKACIJĄ. 1.6. Aptardamas su subjektifikacijos sąvoka siejamus semantinio išplėtimo bei grama- tines raidos procesus, Langackeris (2002: 315-341) plačiau išskleidžia ir jo savitai su- prantamą pačią subjektyvumo sąvoką. Pastaroji esanti tiek bet kurios tikrovės situacijos suvokimo, tiek ir atitinkamos kalbinės predikacijos neatskiriama dalis. Kaip suvokiama situacija suponuoja suvokėją, taip ir kalbos sakinys visada suponuoja kalbos vartotoją (kalbovą resp. klausovą). Kalbos sakinio predikacija neįsivaizduojama be jo sudarytojo resp. interpretatoriaus užimamos tam tikros padėties perteikiamų įvykių, kalbėjimo lai- ko ir vietos, informacijos naujumo / senumo atžvilgiu, kitaip tariant, be visų tų dalykų, kurie apibrėžia kalbėjimo aplinkybes. Todėl sakiniu profiliuojamos situacijos semantinis turinys būtinai aprėpia ir kalbėjimo kontekstą. Kitais žodžiais galėtume tarti, kad šios kalbos sakiniu reiškiamą predikaciją pagrindžiančios aplinkybės yra ne kas kita, kaip tam tikra su kalbovo resp. klausovo figūra siejama PERSPEKTYVA. Ši perspektyva funkcionuoja kaip predikacijos atrama ir kalboje gali būti reiškiama deiktinėmis gramatikos ar / ir leksikos priemonėmis. Tačiau paprastai didžioji dalis su suvokėjo perspektyva susijusios informacijos lieka už sakinio predikacijos ribų, t. y. eksplicitiškai neišreikšta. Langacke- ris pastebi, kad optimalios perspektyvos atveju suvokėjo pozicija lieka nepastebima, taigi maksimaliai SUBJEKTYVI, taip sakiniu profiliuojamai situacijai suteikdama didžiausio įma- nomo objektyvumo. Tokia padėtis, žinoma, esanti ideali. Paprastai kalboje paplitę įvairūs tarpiniai atvejai. Pavyzdžiui, dalis su kalbovo figūra susijusios informacijos, tarkime, san- tykinė jo lokacija, gali būti įtraukta į sakinio predikacijos akiratį. Tuomet tokiu sakiniu žymimos situacijos objektyvumas mazta. Plg. du sakinius su judėjimo veiksmažodžiais: (29) Žiūriu — tėvas keliu pareina nuo miško. (30) Kartais keliu praeina koks žmogus. Pirmasis sakinys įmanomas tik tomis aplinkybėmis, kai jo autorius (kuris čia kartu yra ir aktualusis situacijos stebėtojas), tėvas ir miškas yra išsidėstę daugmaž vienoje linijoje. Be to, priešdėlinė veiksmažodžio pareina forma rodo, kad sakinio autorius situaciją grei- čiausiai stebi iš namų. Implikuojami namai tampa tuo atskaitos tašku, kurio atžvilgiu erdvėje išdėstomi kiti situacijos dalyviai. Antrajame sakinyje stebėtojo pozicija nei kal- bėjimo laiko, nei vietos atžvilgiu nėra aiškiai apibrėžta. Ši svarbi aplinkybė leidžia antruo- ju sakiniu žymimai situacijai priskirti didesnį objektyvumo laipsnį nei pirmuoju atveju. 1.6.1. Patį finitiniu sakiniu reiškiamą situacijos profilį Langackeris apibūdina kaip asi- metrinį santykį tarp dviejų suvokinių, kuriuos jis vadina specifiniais TRAJEKTORIAUS (tra- jector) ir RIBOZENKLIO (landmark) terminais. Šie terminai žymi bendriausias predikaci- jos sąvokas, artimas suvokimo psichologijos figūrai ir fonui. Kaip ir pastarosios sąvokos, trajektorius ir riboženklis apibūdinami santykinio iškilumo terminais. Taigi trajekto- rius ir riboženklis esantys iškiliausi finitiniu sakiniu profiliuojamos situacijos dalyviai. Tik derėtų nepamiršti, kad iškilumo charakteristikas jiems suteikia suvokėjas, pats daž- niausiai išliekantis predikacijos užribyje (ar pakraštyje). Jeigu tarsime, kad situacijos profilis, apibrėžiamas kaip asimetrinis santykis tarp trajektoriaus ir riboženklio, suda- ro horizontalią sakinio predikacijos ašį, tuomet kita, vertikalioji, predikacijos ašis, impli- IŠILGINIŲ OBJEKTŲ PREDIKACIJOS POBŪDIS | 31 kuojanti situaciją interpretuojančio suvokėjo perspektyvą, turėtų būti brėžiama stat- menai profilio sintagmai. Atitinkamai horizontalioji ašis atstovauja objektyviajai pre- dikacijos pusei, o vertikalioji — subjektyviajai. Minėtos kognityvinės operacijos — sub- jektifikacijos — metu dalis objektyviosios informacijos perorientuojama į subjektyviaja interpretacijos ašį, t. y. dalis sakiniu predikuojamo semantinio turinio neprofiliuoja- ma, bet realizuojama per suvokėjo interpretacines galimybes. 1.6.2. Dabar, paisydami Langackerio apibrėžtos predikacijos objektyvumo vs. subjekty- vumo skirties, pazvelkime į mums rūpimus sakinius, kuriuose kelias ar kiti išilginiai ob- jektai apibūdinami judėjimo reikšmės veiksmažodžiais. Nesunku suprasti, kad šiuos saki- nius teisingai interpretuoti padeda faktas, kad didžioji dalis judėjimo predikatais objektyviai reiškiamo turinio perorientuojama į subjektyviąją suvokėjo ašį. Kitaip tariant, pats suvo- kėjas, arba kalbovas (klausovas), žvilgsniu ar mintyse paeiliui „nuskaitydamas“ visas išil- ginio objekto užimamas erdvės padėtis, vietoje predikacijos subjekto pats tokiu būdu su- teikia judėjimo sampratai būtinas temporalines ir įveikto atstumo charakteristikas. Tad subjektifikacijos esmę kalbamuose sakiniuose sudaro interpretatoriaus subjektyvus judė- jimas išilgai apibūdinamojo objekto. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad tokiu būdu tapdamas subjektyvaus judėjimo aktantu, suvokėjas netampa sakinio trajektoriumi. Mat su suvokė- ju siejama subjektyvumo sąvoka iš principo yra nesuderinama su trajektoriaus iškilumo charakteristika, nors šią ir pagrindžia. Taigi išoriškai tokio sakinio organizacija niekuo ne- siskiria nuo faktinį judėjimą profiliuojančių sakinių. Pavyzdžiui, sakinyje Šis kelias veda (eina) į miestą kelias yra predikacijos trajektorius (kartu ir sakinio subjektas), o miestas atlieka riboženklio funkciją. Tačiau tokio sakinio semantinis turinys yra jau pakitęs. Judė- jimo konceptą iš objektyviosios profilio ašies perorientavus į subjektyviąją interpretacijos ašį, likęs objektyvus predikacijos turinys težymi statinę objekto padėtį, o pats veiksmazo- dis reiškia imperfektyvinį procesą. Iš prigimties perfektyvinių kryptingo judėjimo veiks- mažodžių imperfektyvizacija turi rimtų gramatinių pasekmių, bet apie jas kiek vėliau. Tuo tarpu dar kartą norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad kalbamų sakinių semantiniame turinyje kai kas svarbaus iš judėjimo koncepto vis dėlto išlieka, būtent krypties konceptas. Grei- čiausiai tai yra sąlyga, be kurios judėjimo predikatų vartosena kalbamo tipo sakiniuose būtų apskritai neįmanoma. Kaip jau žinome, „judėjimo“ krypties vektorius sutampa su išilginio objekto peržvalgos kryptimi. Todėl tokių sakinių predikacija visada implikuoja stebėtojo, arba suvokėjo, lokaciją. Ši lokacija gali būti eksplicitiškai reiškiama, plg.: (31) Nuo tavo gimtosios gryčios slenksčio per kiemą, per seną sodą, per pievą paruge nuvingiuoja baltas takelis LKZ. 462 (J. MARCIN). XIX (32) Žilaitienė sėdėjo ir sėdėjo, vis žvelgdama pro langą į siaurą keliuką, nuvingiuojantį už alksnyno LKŽ,,, 462 (J. Barr). (33) Galėjo matyti bent puskilometrį nuo miestelio atvinguriuojančio vieškelio LKŽ,,, 466 (RS). (34) Nuo kaimo labai gražiai matyti, kaip atvingiuoja upė is tokių, is ty didelių girių LKŽ, „462 (RS). Pagrįstai galima manyti, kad šiame ir panašiuose sakiniuose upė yra traktuojama kaip tipiškas išilginis objektas, pavyzdžiui kelias, t. y. interpretatoriui čia talkina tas pats skenavimo judesys. Tačiau esama ir skirtumo. Pirmiausia dėl paties objekto prigimties. Galime užmerkti akis prieš tai, kad 32 | ROLANDAS MIKULSKAS Tačiau dažnai suvokėjo santykinė padėtis krypties atžvilgiu tokiuose sakiniuose ne- būna aiškiai apibrėžiama, tiesiog laikant ją savaime suprantamu dalyku. Savaime su- prantama padėtis (vadinamasis default atvejis) yra tokia, kai kelias ar kitas išilginis objektas driekiasi priešais suvokėjo akis (jis gali būti aktualusis stebėtojas ar keliau- tojas) tolyn, t. y. jo skenuojamas perspektyviai, plg.: (35) Numindytas [takas] vinguriavo pačia skardžio pakraste 1LKZ 467 (J. JABL). (36) Tas kelias vingura vingura par tq mišką LKZ 469 (Ms). (37) Keliuté sukas alksnynan LKZ, 88 (Kr). (38) Skersai mūsų kapotinj kelelis eidavo LKZ 1073 (Pc). 1.6.3. Apibendrindami galime tvirtinti, kad sakiniuose, kuriuose judėjimo veiksma- žodžiai apibūdina išilginius objektus, santykinė suvokėjo lokacija būtinai įtraukiama į predikacijos akiratį, o faktinį judėjimą profiliuojančiuose sakiniuose ši lokacija gali likti ir už predikacijos ribų. Tolesniam tyrimui svarbu pastebėti, kad būtinas suvokė- jo įtraukimas į aptariamų sakinių predikacijos akiratį užtikrina profiliuojamos situa- cijos glaudų ryšį su kalbėjimo momentu. O ši svarbi aplinkybė, kaip netrukus pama- tysime, daro tam tikrą įtaką veiksmažodžio veikslo formų pasirinkimui. 2.0. Kadangi aptariamos predikacijos sakiniuose vartojami judėjimo veiksmažodžiai faktiškai težymi imperfektyvinį procesą, natūralu būtų laukti, kad išilginio objekto konfi- gūracijai apibūdinti tinka tik eigos veikslo šių veiksmažodžių formos. Išties, surinkti duo- menys rodo, kad dažniausiai išilginių objektų predikatais eina eigos veikslo judėjimo veiksmažodžiai. Tačiau tam tikromis aplinkybėmis galimos ir įvykio veikslo formos. To- liau išsamiau aptarsime išilginių objektų predikacijos ir veikslo kategorijos santykį, nes būtent šis santykis, regis, lemia judėjimo veiksmažodžių kai kurių laiko formų vartosenos ribojimą. 2.1. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika (Ambrazas 1997: 289; plg. taip pat Ambrazas 1999: 694) konstatuoja veiksmažodžių, padaromų su kryptį reiškiančiais priešdėliais, laiko formų distribuciją eigos / įvykio veikslų atžvilgiu. Šių priešdėlinių veiksmažo- džių esamojo laiko formos paprastai turi eigos veikslo, o būtojo ir būsimojo laikų formos — įvykio veikslo reikšmes. Savaime suprantama, kad judėjimo veiksmažodžiai yra tipiškiausi tokios distribucijos reprezentantai. Siekdami išsiaiškinti, kiek ši di- upė, skirtingai nei kelias, tam tikra prasme yra judantis objektas. Tarkime, iš tolo galime ir neįžiūrėti upės vandens tekėjimo. Tačiau sunku atsiriboti nuo žinojimo, kad kiekvienai upei priskirtina srovės kryptis — iš aukštupio į žemupį — todėl išilginė upės konfigūracija visuomet vienakryptė. Dėl šios priežasties stebėtojas resp. kalbovas vienu metu, t. y. neapsisukęs aplinkui, negali tvirtinti, kad upė atvingiuoja (į kaimą) ir nuvingiuoja (nuo kaimo). Tuo tarpu apibūdindamas priešais kaimą besidriekiančio vieškelio konfigūraciją, kalbovas laisvai gali rinktis skenavimo resp. objekto profiliavimo sakiniu kryptį. Panašiai dėl nusistovėju- sios (prigimtinės) daiktų tvarkos išilginio objekto profiliavimo kryptis gali būti ribojama ir kai kuriais kitais atvejais. Pavyzdžiui, žinodami, kad normali žmogaus vieta (dėl svorio jėgos) yra ant žemės, o ne danguje, tegalime pasakyti: Gamyklos kaminas kyla (šauna) į dangų (į viršų), betne * Gamyklos kaminas leidžiasi (krenta) į žemę (į apačią). ISILGINIU OBJEKTŲ PREDIKACIJOS POBŪDIS | 33 stribucija reiškiasi aptariamais išilginių objektų predikacijos atvejais, turėtume atidžiau pažvelgti į ją lemiančias priežastis. 2.1.1. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad priešdėlinių judėjimo veiksmažodžių veikslas su gramatinio laiko formomis resp. abstrakčiomis deiktinėmis jų vertėmis sietinas ne tiesiogiai. Tiksliau būtų šių veiksmažodžių veikslo reikšmes sieti su deikti- niu būdu (t. y. kalbėjimo momento atžvilgiu) reiškiamu konkrečiuoju proceso laiku (vientisinio sakinio atveju) arba su santykiniu laiku (sudėtinio sakinio atveju). Kitaip tariant, veikslo pasirinkimas čia priklauso nuo visos proceso predikacijos arba nuo dviejų predikacijų sekos. Kai vientisiniu sakiniu profiliuojama konkretaus proceso eiga, šio proceso trukmė visiškai apima vadinamąjį atskaitos laiką (reference time), kuris gali sutapti, gali ir nesutapti su kalbėjimo momentu. Mat pasirinkus atitinkamą pasakojimo strategiją, prieš įsivaizduojamą suvokėją besirutuliojantis procesas, taigi ir atskaitos laikas, gali būti nukeliamas tiek į praeitį, tiek ir į ateitį“. Axelis Holvoetas (Holvoet, Čižik 2004: 152) šį proceso trukmės ir atskaitos laiko santykį vadina inkliu- zijos santykiu ir jį laiko pagrindine gramatine eigos veikslo charakteristika. Ir atvirkš- čiai, inkliuzijos santykio nebuvimas, jo manymu, gramatiškai charakterizuojąs įvykio veikslą. Mat įvykusio proceso momentas tegali sutapti su atskaitos laiku arba būti už jį pirmesnis. Šis santykinis pirmumas kalboje reiškiamas šalutiniu laiko sakiniu ir pri- klauso tik nuo profiliuojamų procesų sekos, o ne nuo deiktinio laiko, plg.: (39) Kai traukinys atvažiavo, keleivių minia pasipylė į peroną. (40) Kai traukinys atvažiuoja, keleivių minia pasipila į peroną. (41) Kai traukinys atvažiuos, keleivių minia pasipils į perong. Visais trim atvejais šalutinio dėmens predikatas, kuris čia yra priešdėlinis judėjimo veiks- mažodis, yra įvykio veikslo reikšmės, taigi anksčiau minėta distribucijos taisyklė yra pa- žeista. Atkreiptinas dėmesys į antrąjį sakinį, kurio predikatai, nors ir reiškiami esamojo laiko formomis, tačiau konkretaus esamojo laiko (t. y. sutampančio su kalbėjimo mo- mentu) nežymi. Šiuo sakiniu profiliuojami kartotiniai procesai nėra lokalizuojami su- voktojo laiko ašyje. Sakiniai, kurių suponuojamas suvokėjas nesantykiauja laiko atžvil- giu su jų žymimais procesais, yra artimi kontrafaktiniams teiginiams. Gramatikoje jie dar vadinami gnominiais posakiais (Janda 2004: 491-492). Tokiais posakiais paprastai reiškiamos pastovesnės situacijų ar veikėjų charakteristikos. Jų predikatais gali eiti tiek eigos, tiek ir įvykio veikslo veiksmažodžiai. Pastaruoju atveju profiliuojama arba įprasti- nių įvykių seka, arba potencialios veikėjo savybės". Agento galimybėms žymėti vartojami atitinkamos semantikos veiksmažodžiai, tarp kurių yra ir judėjimo veiksmažodžiai, plg.: (42) Petras nubėga šį atstumą per valandą. (43) Mama nuveda dukrelę į darželį per dvidešimt minučių. $ Galima čia prisiminti ir atvirkštinės perspektyvos atvejį, kai esamojo laiko veiksmažodžio formos vartojamos praeities įvykiams gyvai perteikti, t. y. į praeities įvykius siūloma žiūrėti dabarties akimis. Atitinkamai ir atskaitos laikas sutapatinamas su kalbėjimo momentu. 4 Šios savybės adekvačiai gali būti reiškiamos ir nefinitinėmis, pvz., bendraties, formomis. 34 | ROLANDAS MIKULSKAS Abiejuose sakiniuose predikatais einantys priešdėliniai judėjimo veiksmažodžiai yra įvykio veikslo, vadinasi, taip pat pažeidžia minėtą gramatinio laiko formų distribuci- jos veikslo atžvilgiu taisyklę. Apibendrindami galime konstatuoti, kad kalboje esama atvejų, kai finitinių sakinių predikatų veikslas nesąveikauja su deiktiniu laiku: eigos ar įvykio veikslo formų vartojimą juose lemia kiti faktoriai, o ne inkliuzijos santykio buvimas ar nebuvimas. 2.2. Grizdami prie išilginių objektų predikacijos atvejų pastebėsime, kad jų gretini- mas su gnominiais posakiais nėra daug žadantis. Mat būtinas suvokėjo įtraukimas į predikacijos akiratį resp. glaudus ryšys su kalbėjimo momentu neleidžia jų turinio pernelyg bendrai interpretuoti. Tad, nors išilginių objektų predikacijos žymi pasto- vias jų charakteristikas (kaip ir gnominiuose posakiuose), vis dėlto jų interpretacijos specifika, reikalaujanti kognityvinės subjektifikacijos operacijos, neleidžia profiliuo- jamų situacijų pernelyg atitraukti nuo kalbėjimo momento. Šis teiginys galioja nepai- sant to, kad ne visais atvejais aptariami sakiniai pasakomi jų autoriui resp. suvokėjui realiai stovint priešais nusakomąjį objektą. 2.2.1. Iš to, kas pasakyta, galime padaryti išvadą, kad kalbant apie išilginių objektų predikacijose vartojamų judėjimo veiksmažodžių veikslo reikšmes inkliuzijos (ar jos ne- buvimo) santykis išlieka aktualus. Natūralu, kad šiose paprastai geografinę objektų padėtį žyminčiose predikacijose dažniausiai vartojamos eigos veikslo reikšmę turinčios esamojo laiko formos. Žinoma, istoriniame pasakojime galimos ir būtojo laiko formos. Inkliuzijos santykis tokiais atvejais išlieka, plg.: (44) Metų metais mindžioti mediniai laiptai vedė į antrąjį aukštą LKŽ (45) Kelias buvo engus ir vedė per dirvas KZ... 942 (A. VaIciuL). (46) Iki pat pelkių bėgo žalios aukštos avižos LKŽ, 726 (J. Sv). 942 (J. BALT). XVIII 2.3. Veikslo atžvilgiu kalbamos predikacijos sakiniams artimiausi yra faktinį judėjimą profiliuojantys sakiniai, kuriuose eksplicitiškai reiškiamas artėjimas prie kalbovo resp. suvokėjo arba nutolimas nuo jo. Mat šios santykinės judėjimo kryptys implikuojamos ir subjektyvaus judėjimo (t. y. išilginio objekto skenavimo). Kai realus ar įsivaizduoja- mas objekto artėjimas reiškiamas priešdėliniais judėjimo veiksmazodziais®, abiem at- vejais įmanomos tik esamojo laiko formos. Žinoma, tai teigiant reikėtų atsiriboti nuo faktinį judėjimą galinčių žymėti gnominių ir kitų kontrafaktinių posakių. Matome, kad šiais atvejais vartojamų priešdėlinių judėjimo veiksmažodžių laiko formų distribucija veikslo atžvilgiu atitinka Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos autorių suformuluotą taisyklę. Tam tikras išlygas čia, regis, reikėtų daryti tik kauzuotą judėjimą reiškiančio veiksmažodžio vesti atitinkamiems priešdėliniams vediniams. Plg. sakinius: (47) a) Močiutė ožką veda(si) į tvartą. b) Močiutė ožką nu(si)veda į tvartą. (48) a) Kelias veda į mišką. b) Kelias nūveda į mišką DZ*. 3 Šiuo atžvilgiu gretintini priešdėlių at- ir nu- vediniai. IŠILGINIŲ OBJEKTŲ PREDIKACIJOS POBŪDIS | 35 Semantinis skirtumas tarp šių sakinių a ir b variantų yra tai, kad pastaruosiuose pabrėžia- mas vedamo objekto (realus ar įsivaizduojamas) nutolimas nuo suvokėjo. Žinoma, pasi- stengus galima įsivaizduoti tokio pabrėžimo reikalaujančias kalbines aplinkybes, tačiau kalbos jausmas sako, kad abiem atvejais b sakiniai skamba ne visai natūraliai, o a varian- tai yra visiškai priimtini. Tokio neįprastumo priežasčių, greičiausiai, reikėtų ieškoti šio veiksmažodžio semantinėje struktūroje, kuri, skirtingai nei slinkties veiksmažodžių, su- ponuoja ne vieną, o du aktantus — agentą ir patientą" (resp. sakinio subjektą ir objektą). 48-ojo pavyzdžio b sakinyje esanti tranzityvinio agento pozicija, regis, perša gnominę šio sakinio interpretaciją", kuri implikuoja ir įvykio veikslo reikšmę, o įvykio veikslo veiks- mažodis čia iš principo neįmanomas. Šis prieštaravimas ir paaiškina tokio sakinio ne- įprastumą. Faktinio judėjimo atveju taip pat natūraliau skamba tie su predikatu nuvesti sakiniai, kurių žymimas procesas nėra susijęs su konkrečiu kalbėjimo momentu, plg.: (49) Močiutė ožką dar nuveda į tvartą, bet karvės tai jau ne. (50) Kai nuvedu arklį prie ežero pagirdyti, paprastai — kartu ir išsimaudau. Esamuoju laiku kalbant apie artimiausioje ateityje planuojamus veiksmus, įvykio veikslas gali būti pasirenkamas vieno veiksmo pirmumui kito atžvilgiu pabrėžti, plg.: (51) Nuvedu vaiką į darželį ir bėgu į darbą. (Mama balsu svarsto ryto planus) Būtent tokių sakinių įprastumas, regis, ir apsunkina tiek veiksmažodžio vesti, tiek ir kitų kauzuotą judėjimą reiškiančių veiksmažodžių priešdėlinių esamojo laiko for- mų vartojimą santykinei nutolimo arba artėjimo krypčiai reikšti. 2.4. Judėjimo veiksmažodžiai žymi erdvės ir laiko atžvilgiu kvantifikuojamą veiks- mą, taigi iš principo yra perfektyviniai ta prasme, kad gali būti perfektyvizuojami. Priešdėlinės šių veiksmažodžių formos paprastai reiškia, kad judantis objektas įvei- kęs reikiamą atstumą pasiekia numatytą ribą, įveikia toli vs. arti ar viršus vs. apačia priešpriešas, peržengia vidaus vs. išorės ribą, pakeičia judėjimo kryptį, įveikia gamti- nę kliūtį ir pan. Šios reikšmės iš esmės atitinka įvykio veikslo turinį, tad priešdėliniai judėjimo veiksmažodžiai iš prigimties yra įvykio veikslo. Tą aiškiai rodo nefinitinės jų formos. Sakiniai, kuriuose vartojamos būtojo ar būsimojo laiko priešdėlinių judė- jimo veiksmažodžių formos, suteikia galimybę visiškai atsiskleisti jų įvykio veikslo reikšmei. Mat deiktinė laiko perspektyva leidžia realiai kvantifikuoti atliktą ar sie- kiamą atlikti veiksmą, įvertinti jo visumą kaip tam tikrą pasiektą rezultatą. Taigi ju- dėjimo veiksmažodžių priešdėliai yra aiškiausi įvykio veikslo rodikliai. Tačiau ši gra- matinė priešdėlių funkcija blokuojama sakiniuose, kurių profiliuojamas veiksmas vyksta konkrečiu esamuoju laiku. Galima sakyti, kad tuomet priešdėliai kalbamų ve- dinių struktūroje atlieka grynai semantinę funkciją — žymi judėjimo kryptį. 9 Kelio predikacijos atveju patientas resp. objektas suvokiamas labai neapibrėžtai. 0 Tokios interpretacijos priežastis galėtų būti didesnis tranzityvinio subjekto agentyvumas nei intranzityvi- nio. Agentyvumo laipsnis koreliuoja su kalbos sistemoje natūraliai funkcionuojančiomis „energijos perda- vimo grandinės“ ir „iniciatyvumo“ hierarchijomis (plg. Langacker 2002: 238-239). Prototipiniam agentui, koks paprastai esti tranzityvinio sakinio subjektas, įvairios „gnominės“ charakteristikos „limpa“ lengviau. 36 | ROLANDAS MIKULSKAS 2.4.1. Principinį įvykio veikslo reikšmės ir konkretaus esamojo laiko nesuderinamu- mą yra pabrėžusi Aldona Paulauskienė (1979: 67; 76-77). Laura Janda, siekdama atskleisti pačias veikslo kategorijos ištakas, sieja ją su materijos idealizuoto kognity- vinio modelio (ICM) metafora. Šis modelis yra veiksnus kalbant apie slavų kalbų veikslų vartojimą. Jos atlikta analizė (Janda 2004: 471-527) pagrįstai leidžia gretinti slavų kalbų (ypač rusų k.) įvykio veikslo reikšmes su materijos ICM kietosios sub- stancijos savybėmis, o eigos veikslo reikšmes — atitinkamai su takiosios substancijos savybėmis. Jeigu įvykio veikslas kalbos vartotojo suvokiamas kaip kietasis kūnas su visomis iš to išplaukiančiomis implikacijomis, tai savaime suprantama, kad laiko ašyje jis negali būti lokalizuojamas toje vietoje, kurią jau užima kitas kietasis kūnas — kal- bovas resp. suvokėjas. Priešingai, eigos veikslas, konceptualizuojamas kaip taki sub- stancija, gali būti suderinamas su kalbovo pozicija laiko ašyje, t. y. su kalbėjimo mo- mentu. Toks esmine materijos skirtimi remiamas kognityvinis aiškinimas, regis, puikiausiai tiktų ir kalbant apie lietuvių kalbos veikslo sąveiką su deiktiniu laiku. Iš esmės jis neprieštarauja ir Holvoeto pasiūlytam inkliuzijos santykio buvimo / nebu- vimo Kkriterijui. 2.4.2. Iš judėjimo veiksmažodžių, atrodo, glaudžiausiai su konkrečiu esamuoju laiku gali būti siejami tie priešdėliniai vediniai, kurie sakiniuose žymi objekto (realų ar įsivaiz- duojamą) artėjimą prie suvokėjo ar nutolimą nuo jo. Paprastai tai esti priešdėlių at-, nu-, par- (pastarasis tik faktinio judėjimo atveju) vediniai. Kaip jau esame užsiminę, tokie priešdėliniai veiksmažodžiai, reikšdami santykinę judėjimo kryptį, kartu į predikaci- jos akiratį būtinai įtraukia ir kalbovą resp. suvokėją, plg.: (52) Keliu ateina kažkoks žmogus. (53) Šis vieškelis ateina nuo miško. (54) Link ežero paruge nuvingiuoja takelis. Tokios predikacijos žymimą procesą, regis, kur kas sunkiau perfektyviai interpre- tuoti, nei tais atvejais, kai suvokėjas lieka už predikacijos ribų, plg.: (55) Perspeéti sąmokslininkai skubiai išeina pro atsargines duris. (56) Įmmokyklos kiemą išbėga pulkelis mokinių ir ima žaisti. 56-ojo sakinio predikatas išbėga, matyt, interpretuotinas kaip įvykio veikslo. 2.5. Sakiniai, kuriuose vartojami priešdėliniai judėjimo veiksmažodžiai, gali skirtis ne tik savo profiliuojamo proceso predikacijos struktūra, bet ir apimtimi. Įvykio veikslo priešdėlių į-, iš- vedinių formos paprastai težymi erdvinės priešpriešos vidus vs. išorė ribos peržengimą, t. y. jų predikacija koncentruojama į šią virsmo atkarpą ir yra arti- ma vadinamajai betarpiškai predikacijos apimčiai (immediate scope of predication)". Į tiesioginį predikacijos akiratį patenka tik ta veiksmo (t. y. judėjimo) atkarpa, kuri yra reikšminga ribos įveikimo atžvilgiu. Tokių sakinių profiliuojamas įvykis faktiškai neturi trukmės ir konstatuojamas ex post. Todėl predikatai įbėgti, išeiti, išvažiuoti ir '" Apie šį terminą žr. Langacker 2002: 318-319. ISILGINIU OBJEKTŲ PREDIKACIJOS POBŪDIS | 37 pan. kai kuriais veikslo reikšmės interpretavimo aspektais primena jau minėtus Vend- lerio skirstymo atsitikimo predikatus"“ (achievements) rasti, atsidurti, pasiklysti ir t. t. Kai šiomis priešdėlinėmis veiksmažodžių formomis žymimas konkrečiu esamuoju laiku vykstantis judėjimas, eigos veikslo reikšmė ne visada aiškiai suvokiama. Dažnu atveju ją sunku atskirti nuo įvykio veikslo reikšmės, plg.: (57) Į klasę uždusęs įbėga Jonukas. (58) Įklasę uzduses įbėgo Jonukas. Įdomu pastebėti, kad dėl siauros predikacijos apimties eigos veikslo reikšmė gali būti ne tokia ryški ir kelio ar kito išilginio objekto predikacijos atveju, plg.: (59) Sioje vietoje vieškelis įvingiuoja į plentą. (60) Istisas žemės plotas prieina Baltijos jūrą LKZ, 1101 (J. JABL). (61) Su Sventorium sueina kapinės LKZ, 1103 (RS). (62) Ant tvoros stovia gaidys, uodega prieina lig žemei, o balsas — dangun eina (varpas) LKŽ, 1101 LTR (PNMR). 2.6. Pagaliau nederėtų nutylėti to fakto, kad tam tikromis aplinkybėmis judėjimo veiks- mažodžių įvykio veikslo formos prasmingai gali būti vartojamos ir kelio predikacijos atvejais. Pavyzdžiui, adekvatus kelionės įspūdžių aprašymas gali pareikalauti atsitikimo kategorijos predikato, kuris, kaip žinome, tegali būti įvykio veikslo veiksmažodis. Papras- tai tam palanki kalbinė situacija susiklosto tuomet, kai tam tikru kelionės etapu kelio konfigūracija netikėtai kinta, arba kelionės pabaigoje keliautojas atsiduria nelauktoje vie- toje, plg.: (63) Kelias mus“ išvedė į pamiske. (64) Takelis išėjo ant balos LKŽ,, 1086 (A 1884, 21). (65) Kelelis įsuko į mišką, vingiuodamas tarp ištekinių pušų LKZ,.. 103 (V. Bus). (66) Takas jvingiavo į lauko keliuką LKZ, 468 (J. Avyz). (67) Štai mano kelias isnéré is kalnų į lygumą LKŽ,, 683 (SLC). Atkreiptinas dėmesys | tai, kad šių sakinių predikacija aprėpia ne visa kelio konfigū- racija, o tik tą atkarpą, kuri betarpiškai iškyla priešais keliautojo akis. Būtent keliau- tojo perspektyva atveria galimybes tokių predikatų (re)perfektyvizacijai. Mat betar- piškai predikacijos aprėpiama kelio atkarpa keliautojo resp. kalbovo interpretuojama ne kaip statinė konfigūracija, bet kaip dinamiška kelionės patirtis, t. y. suvoktajame Apie šių predikatų inherentinius semantinius veikslo požymius žr. Holvoet, Čižik (2004: 146— 151). Sakiniuose su eigos veikslo predikatu ši patiento resp. objekto pozicija nėra aiškiai apibrėžta, čia ji reiškiama eksplicitiškai. Vis dėlto šio sakinio aktantai nėra visaverčiai (t. y. prototipiški) — ta aiškiai rodo tai, kad šio sakinio negalima pasyvizuoti, plg.: * Kelio mes buvome išvesti į pamiske. 38 | ROLANDAS MIKULSKAS laike besirutuliojantis įvykis. Zinoma, prieš keliautojo akis atsiverianti kelio atkarpa normaliai gali būti nusakoma ir eigos veikslo judėjimo veiksmažodžiais, nors tokie atvejai ir nėra tipiški, plg.: (68) Irvėl bėga mūsų kelias. Bėga broliškosios Latvijos link LKŽ, 726 (J. Barr). Tačiau tik kelionės aplinkybėmis, kai stebėtojo žvilgsniu yra nuzvelgiama tik tam tik- ra (kuo nors ypatinga) kelio atkarpa, gali būti sąmoningai pasirenkamos judėjimo veiksmažodžių įvykio veikslo formos. 2.6.1. Galiausiai derėtų pasakyti, kad tokios dinamiškos interpretacijos reikalauja- mos Įvykio veikslo formos su anksčiau aptartomis eigos veikslo formomis, nulemto- mis holistinės, arba visuminės, suvokėjo perspektyvos, tesudaro semantinę priešpriešą. Gramatinė veikslų opozicija, tokia kaip faktinio judėjimo predikacijos atveju, čia mažai tikėtina dėl sunkiai suderinamų holistinės ir keliautojo perspektyvų, plg.: (69) Senelis ėjo ėjo ir priėjo mišką. (70) * Takas ėjo paruge ir išėjo į pamiškę. IŠVADOS 1. Kryptingą judėjimą reiškiančių veiksmažodžių vartojimo išilginių objektų predi- kacijai pamatą sudaro kognityvinė subjektifikacijos operacija. Šią savo ruožtu pa- grindžia subjektyvaus judėjimo sąvoka, kurios turinį sudaro situacijos suvokėjo at- liekamas nuoseklus kryptingas išilginio objekto skenavimas, arba peržvalga. 2. Judėjimo veiksmažodžiai, sakiniuose eidami išilginių objektų predikatais, iš esmės žymi tik statinę, t. y. laiko bėgyje nekintančią jų padėtį. Taip vartojami šie veiksmažo- džiai semantiniu atžvilgiu prilygsta būsenos veiksmažodžiams. 3.Išilginių objektų apibūdinimui vartojamų judėjimo veiksmažodžių valentinėje struk- tūroje krypties adverbialinis palydovas tampa būtinas. Tai yra aptariamos predikacijos conditio sine gua non. Išilginių objektų predikaciją modifikuojantis krypties vektorius sutampa su šios predikacijos implikuojamo suvokėjo / stebėtojo, kuris faktiškai yra kalbo- vas resp. klausovas, pasirenkama objekto skenavimo, arba peržvalgos, kryptimi. 4.Išilginių objektų predikatais dažniausiai eina eigos veikslo judėjimo veiksmažodžiai, mat paprastai jie čia težymi imperfektyvinį procesą. Dėl to, suprantama, jeigu šių objektų predikacijai pasirenkamos santykinę suvokėjo / stebėtojo lokaciją pabrėžiančios priešdėlinės judėjimo veiksmažodžių formos, jos tegali būti tik esamojo laiko. 5. Atvejai, kai priešdėlinės esamojo laiko judėjimo veiksmažodžių formos gali turėti įvykio veikslo reikšmę (pvz., gnominiuose sakiniuose), išilginių objektų predikacijose negalimi dėl vienos svarbios aplinkybės: būtinas suvokėjo / stebėtojo padėties įtrau- kimas į šios predikacijos akiratį nulemia glaudų profiliuojamos situacijos ryšį su kal- bėjimo momentu, todėl neįmanomas apibendrintas tos situacijos traktavimas. 6. Tam tikromis aplinkybėmis kelio predikacijai gali būti pasirenkamos judėjimo veiksmažodžių įvykio veikslo formos. Šios aplinkybės sietinos su etapine, arba ke- liautojo, perspektyva. Prieš keliautojo akis nusidriekusi kelio atkarpa jo gali būti in- IŠILGINIŲ OBJEKTŲ PREDIKACIJOS POBŪDIS | 39 terpretuojama dinamiškai (jos nusakymui pasirenkant atsitikimo kategorijos predi- kata) tuo atveju, kai šios atkarpos konfigūracija ar regima baigtis keliautojui pasiro- do nelaukta. Tokios dinamiškos interpretacijos reikalaujamos įvykio veikslo formos su holistinės, arba visuminės, suvokimo perspektyvos nulemtomis eigos veikslo for- momis sudaro ne gramatinę, 0 semantinę priešpriešą. SUTRUMPINIMAI DŽ*- Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, red. St. Keinys, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. LKŽ ,— Lietuvių kalbos žodynas 1 (2-as leid.), red. J. KRuoras, Vilnius: Mintis, 1968. LKŽ 7 Lietuvių kalbos žodynas 2 (2-as leid.),red. J. Kruoras, Vilnius: Mintis, 1969. LKŽ v— Lietuvių kalbos žodynas 5, red. K. Urvypas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959. LKŽ vn Lietuvių kalbos žodynas 7, red. J. KRuoras, Vilnius: Mintis, 1966. LKŽ vin — Lietuvių kalbos žodynas 8, red. J. KRuoras, Vilnius: Mintis, 1970. LKŽ x,“ Lietuvių kalbos žodynas 11, red. K. Urvypas, Vilnius: Mokslas, 1978. LKŽ «av — Lietuvių kalbos žodynas 14, red. K. Urvypas, Vilnius: Mokslas, 1986. LKZ XVIII tas, 1997. LKŽ ax — Lietuvių kalbos žodynas 19, red. V. VrrkaAuskas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institu- tas, 1999. — Lietuvių kalbos žodynas 18, red. V. ViTkauskas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institu- LITERATŪRA AMBRAZAS, V., red., 1997: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Trečiasis pataisytas leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. AMBRAZAS, V., red., 1999: Veikslas. Lietuvių kalbos enciklopedija, par. K. Morkūnas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. HorvoEr, A., Čižik, V. 2004: Veikslo priešpriešos tipai. Holvoet, A., Semėnienė, L., red., Gramatinių kate- gorijų tyrimai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 141—162. JANDA, L. A. 2004: A metaphor in search of a source domain: The categories of Slavic aspect. Cognitive Linguistics 15, 471-527. LANGACKER, R. W. 2002: Concept, Image, and Symbol: The Cognitive Basis of Grammar, 2" ed., Berlin/ New York: Mouton de Gruyter. PAULAUSKIENE, A. 1979: Gramatinés lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos, Vilnius: Mokslas. VENDLER, Z. 1967: Linguistics in Philosophy, Ithaca: Cornell University Press. Rolandas Mikulskas Gauta 2005 01 27 Lietuviy kalbos institutas P. Vileišio 5, 10308 Vilnius [email protected]