Lozorius Zengštokas. „Giesmes Chriksczionischkos ir Duchaunischkos ir jų šaltiniai“

116 | RECENZIJOS LITERATŪRA Gobel, R. 1973: A propos du voyage de F. de Saussure en Lituanie. Cahiers Ferdinand de Saussure 23, 7-24. Mauro, T, de 1972: Notes biographiques et critiques sur F. de Saussure. In: F. de Saussure, Cours de linguitique générale, Paris: Payot, 319-404. Smoczynski, W. 2000: Starolitewskie Zmuo, Zmunj na tle prabaltyckich rzeczownikéw atematycznych. Acta Linguistica Lithuanica 43, 18-33. Stang, Cu. S. 1966: Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen. Oslo: Universitetsforlaget. ZiNKEVIČIUS, Z. 1980: Lietuvių kalbos istorine gramatika 1. Vilnius: Mokslas. Juozas Karaciejus Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308, Vilnius LOZORIUS ZENGSTOKAS GIESMES CHRIKSCZIONISCHKOS IR DUCHAUNISCHKOS IR JŲ ŠALTINIAI Parengė Guipo MICHELINI Vilnius: Baltos lankos, 2004, 584 p., ISBN 9955-584-71-8 2005 metų pradžioje „Baltų lankų“ leidykla (2004 metų data) išleido iš karto bibliografi- ne retenybe tapusį Lozoriaus Zengštoko 1612 metų giesmyną Giesmes Chriksczionischkos ir Duchaunischkos. Retenybe tapo todel, kad, nors knygos „rengimą ir leidimą parėmė Valsty- binė lietuvių kalbos komusija prie Lietuvos Respublikos Seimo“ (p. 4), beveik iki 2005 metų pabaigos šis leidinys į knygynus taip ir neatkeliavo, o pati leidykla irgi jau seniausiai tvirtina jo nebeturinti. Todėl nejučia kyla įvairių klausimų: kam šis leidinys buvo skirtas ir kodel Valstybinės lietuvių kalbos komisijos remto leidinio niekur negalima gauti? Juk nesinorėtų teigti, kad Valstybine lietuvių kalbos komisija jau pradėjo remti asmeninius privačių paren- gejų leidinius. O gal šiuo leidiniu norėta priminti sovietinius „visuotinio deficito“ laikus?.. Leidinys pradedamas knygos parengėjo Guido Michelinio dvikalbiu „Įvadu“ (lietuvių k. — p. 7-13; anglų k. — p. 14-21). Po jo fotografuotiniu būdu spausdinamas Lozoriaus Zengštoko giesmyno tekstas su šaltiniais (p. 22-523), Berlyno egzemplioriuje esančių rankraštinių giesmių perrašymai su šaltiniais (p. 524-526), 3 priedai, iš kurių tik pirmas — „Vilniaus egzemplioriuje trūkstami lapai ir rankraštinės giesmės iš Berlyno egzemplioriaus“ (p. 527-548) — yra tiesiogiai susijęs su Zengštoko giesmynu (antras ir trečias, t. y. „Keli pavyz- džiai iš 1588 m. Karaliaučiuje išleisto giesmyno Geistliche Lieder und Psalmen“ (p. 549-558) ir „Keli pavyzdžiai iš 1599 m, Niurnberge išleisto giesmyno Geistliche Lieder und Psalmen“ (p. 559-571) yra daugiau iliustracinio pobūdžio), o pabaigoje — „Šaltiniai ir bibliografija“ (p. 572-573) bei „Giedamų tekstų sąrašas pagal pirmąsias eilutes“ (p. 574-584). Recenzuojamos knygos „Įvade“ parengėjas, trumpai nurodęs Lozoriaus Zengštoko giesmyno ryšį su ankstesniais Martyno Mažvydo ir Jono Bretkūno giesmynais bei apibūdinęs dviejų iki mūsų dienų išlikusių perleidžiamo giesmyno egzempliorių būklę, toliau pabrėžia, jog dėl to, kad 50 giesmių tekstai „iki Zengštoko leidimo buvo publikuoti daugiau nei kartą, rengiant šį RECENZIJOS | 117 leidinį kilo klausimas, kurį lietuvišką variantą pateikti šalia fotografuotinio teksto: Mažvy- do ar Bretkūno. Mūsų pasirinkimą lėmė svarbus faktas, jog Zengštokas, perspausdindamas tekstus, dažniau rėmėsi paskutiniu jų leidimu, t. y. 1589 m. knygomis, todėl pasirinkta šalia fotografuotinio teksto visuomet pateikti Bretkūno nurodytą lietuvišką šaltinį, išnašose aptariant tuos atvejus, kai buvo pakeista Giesmių Chriksczionischkų morfologija, leksika ar sintaksė“ (p. 8). Tiek tekstologijos požiūriu, tiek lyginant visų trijų giesmynų tekstus šios Guido Michelinio pastabos iš esmės yra teisingos. Tačiau retkarčiais šalia fotografuotinio L. Zengštoko giesmyno pateikiamas perrašytas Bretkūno tekstas šiame leidinyje prašyte pra- šosi platesnių komentarų, Juoba kad jau pats recenzuojamo leidinio pavadinimas „Lozoriaus Zengštoko Giesmes Chriksczionischkos ir Duchaunischkos ir jų šaltiniai“ įpareigoja pateikti kiek galima tikslesnius Zengštoko tekstų šaltinius. Be to, Zengštoko parengtos knygos pavadini- mas Giesmes Chriksczionischkos ir Duchaunischkos aiškiausiai sako, kad šios knygos pagrindą sudaro Mažvydo ir Bretkūno giesmynai. Todėl to trečdalio Zengštoko giesmyne spausdina- mų tekstų, kurie Jau buvo ir Mažvydo, ir Bretkūno giesmynuose, analizė šiame leidinyje, be jokios abejones, turėtų būti detalesnė. Kitais žodžiais, skaitytojas ir rašomosios lietuvių kalbos tyrinetojas iš recenzuojamo leidinio turetų gauti tikslų atsakymą, ar rengdamas šiuos tekstus Zengštokas naudojosi Mažvydo giesmynu, ar ne. Dabar gi iš parengėjo pasakymo, kad Zengštokas „dažniau rėmėsi paskutiniu jų leidimu“, lyg ir galima būtų suprasti, kad ne visada šiems tekstams parengti buvo pasikliauta Bretkūno 1589 m. konvoliutu. Bet konkrečiau, ku- riais atvejais ir kuriems tekstams neapsiribota vien Bretkūnu, deja, nei „Įvade“, nei išnašose niekur nė žodeliu neužsiminta. Todėl iš karto kyla abejonės, ar šiems jau bent porą kartų iki Zengštoko spausdintiems kūriniams Guido Michelinis tiksliai nustatė lietuvišką šaltinį. Juk, kaip jau yra pastebėjusi Inga Strungytė, „giesmių analizė parodė, kad ant Zengštoko darbo stalo gulėjo ne tik šios dvi knygos (t. y. Mažvydo ir Bretkūno giesmynai. — J. K. ), bet ir Mažvydo Katekizmas' (Strungytė 2004: 73). Žinoma, jokių lietuviško šaltinio pasirinkimo problemų nekyla tik dėl 26 iš Mažvydo Giesmėse Chriksczoniskose išspausdintų tekstų bei dar dėl 25, perkeltų iš 1589 m. Bretkūno religinių knygų, kur šios giesmes taip pat buvo išspausdintos pirmą sykį (p. 8). Tačiau tame pačiame puslapyje esantis G. Michelinio teiginys, kad „lietuvių kalbos istorijai (kursyvas mano — J. K.) svarbesni pirmą sykį spausdinami Zengštoko giesmyno kūriniai“ (p. 8) nėra tikslus ir prašyte prašosi komentavimo, nes lietuvių kalbos istorijai šie tekstai yra buvę nebuve. Kiekvienam kalbos istorikui aišku, kad naujieji Zengštoko giesmių tekstai lietuvių kalbos ' Tesa, toliau šiame darbe, aptarusi Zengštoko sutapimus su Mažvydo giesmynu bei Katekizmu, pridetoje 11 išnašoje autore teigia, kad jos minimus „Zengštoko taisymus ir sutapimus su Mažvydo giesmynu taip pat nurodė ir Guido Michelinis neseniai išleistoje knygoje (Michelini 2004). Tačiau sąsajų su Mažvydo Katekizmu italų kalbininkas nepastebejo“ (Strungytė 2005: 73, išn. 11). Kadangi Strungytė išnašoje nenurodo dabar recenzuojamos knygos puslapių, todėl neaišku, kur ji tuos Guido Michelinio nurodymus perskaitė, Tikslumo dėlei būtina pridurti, kad nei recenzuojamo leidinio „Įvade“, nei prie šių 50 giesmių tekstų, kurie iki Zengštoko jau buvo spausdinti Mažvydo ir Bretkūno leidiniuose, pridetuose komentaruose, kuriuose daugeliu atvejų iš tikrųjų nurodyti Bretkūno ir Zengštoko (ne visi!) taisymai, konkrečiai nepaminėta, kad būtent čia Zengštoko teks- tas yra artimesnis Mažvydo tekstui. Tokią išvadą, lygindamas pateiktus faktus, skaitytojas privalo pasidaryti pats (Zr. recenzuojamo leidinio puslapius: 35 — išn. 1, 43 — išn 1; 51 —išn. 1; 53 — išn. 1; 57 — išn. 1; 63 — išn, 1; 67 — išn. 2; 69 — išn. 1; 73 -15n 1; 81 —- išn 1; 83 —1i1šn 1; 91 — išn. 3; 129 —-išn. 1; 175 — išn. 1; 183 — išn 1; 199 — išn. 2, 201 — išn 2; 211 — išn. 3; 217 — išn. 1; 269 — išn. 1; 291 — išn. 1; 339 — išn. 2; 341 — išn 2; 397 — išn. 1, 415 — išn. 1; 447 — išn. 1; 449 — išn. 1; 459 - išn. 2; 465 — išn. 1, 493 — išn. 3). 118 | RECENZIJOS istorijai jokios įtakos neturėjo ir vargu ar tures. Jeigu kokios nors įtakos jie ir galėtų turėti, tai ne lietuvių kalbos istorijai, bet lietuvių rašomosios kalbos istorijai. Todėl nelabai malonu, kai lingvistiniame leidinyje, parengtame profesionalaus kalbininko, randi taip netiksliai vartoja- mus lingvistinius terminus. Tokia terminų lietuvių kalbos istorija ir lietuvių rašomosios kalbos istorija sinonimiška interpretacija kažin ar leistina, juo labiau kad kalbotyra iš humanitarinių mokslų yra bene daugiausia tikslumo reikalaujantis mokslas. Todėl norėtųsi, kad kalbininkų parengtuose darbuose būtų laikomasi preciziškesnės lingvistinių terminų vartosenos. Bene daugiausia vietos „Įvade“ prof. G. Michelinis skiria naujai išverstoms ir pirmą kartą Zengštoko išspausdintoms giesmėms, kurių iš viso yra 49 (mat, anot recenzuojamo leidinio parengėjo, giesmių tekstus Danguisies mus Tiewe, Tawesp wienop Jezu Christe ir Wieschpats mana wiernas piemuo tekstus „galima laikyti naujais tų pačių šaltinių, kuriuos naudojo anksčiau pasirodžiusių lietuviškų giesmynų sudarytojai, vertimais“ (p. 8). Kadangi knygos pavadinime teigiama, kad šiame leidinyje greta lietuviško giesmių teksto pateikiami ir šal- tiniai, todel vėlgi noretųsi čia rasti ir tikslesnį apibūdinimą, nes ir šiuo atveju lieka neaišku, ar minėtų giesmių tekstai yra iš tikrųjų nauji vertimai, ar tik laikytini naujais vertimais. O gal tik nauja vertimo redakcija? Taigi iš visų, Guido Michelinio teigimu, L. Zengštoko giesmyne pirmą kartą spausdinamų 52 tekstų (su ką tik minėtomis trimis giesmėmis) didžiausią grupę sudaro vertimai iš vo- kiečių kalbos. Jai priskiriami 27 tekstai. Pateikęs šių 27 giesmių lietuviškus pavadinimus, parengejas tvirtina, Jog „visi šie lietuvių vertėjų panaudoti vokiški tekstai išleisti XVI a.“ (p. 9). Ir tohau patikslina, kad tik vienas iš ju išspausdintas M. Liutherio Gerstliche Lieder 2-ojoje dalyje, 14 — 1584 m. Niurnberge išleistame giesmyne Psalmen/Geistliche Lieder und Kirchen- gesenge. Toliau dar pridūręs, kad būtent Niurnberge „XVI šimtmečio pabaigoje išėjusiame žinomame giesmyne Geustliche Lieder und Psalmen“ (p. 9) yra 22 lietuviškų giesmių vokiški atitikmenys, parengejas toliau daro tokią išvadą: „Kadangi du iš penkių šiame leidinyje trūkstamų šaltinių [...] vėliau įtraukti į 1611 m. leidimą, tik trys tekstai neturi atitikmenų Niurnbergo giesmynuose, kuriais būtų galeję naudotis vertimų į lietuvių kalbą autoriai“ (kursyvas mano — J. K.) (p. 9) Vadinasi, vėlgi, atrodo, prof. G. Michelinio samprotavimuose nesueina galai. Iš šios autoriaus išvados skaitytojas gali pasidaryti dar vieną išvadą, kad Zengštokas ir jo talkininkai galėjo pasinaudoti ir 1611 m. vokišku giesmynu. Bet, turint omenyje to meto knygų rengimo sąlygas ir spaustuvių technines galimybes, kyla labai didelių abejonių, kad taip būtų buvę. Tuo, galimas daiktas, nelabai tiki ir pats knygos parengėjas, nes po kelių eilučių jau teigia, kad šio „giesmyno talkininkai nebūtinai (kursyvas mano - J. K.) turėjo naudotis minėtomis huteronu publikacijomis, nes galėjo po ranka turėti 1588 m. Karaliaučiuje išėjusį giesmyną ,,Geistliche Lieder und Psalmen“, kuriame išspausdinti 24 lietuviškų vertimų vokiški originalai“ (p. 9). Iš pastarosios citatos, logiškai mąstant, galima pasidaryti tik vieną išvadą, kad pirmiausia lietuviško giesmyno rengeju akys, be Jokios abejonės, krypo į 1588 m. Karaliaučiuje išleistą vokišką giesmyną, kuris taip pat buvo liuteroniškas, o Niurnbergo giesmynai galbūt galejo būti tik papildomas šaltinis. Todėl ar ne per daug Guido Michelinio „Įvade“ spejimų del Zengštoko giesmyno šaltinių, juoba kad juos buvo privalu (kaip rodo pats knygos pavadinimas) kiek galima tiksliau nustatyti. Dabar ir toliau lieka ne visai aišku, kada lietuviško vertimo šaltinis nustatytas palyginti tiksliai, o kada tik apytikriai, juoba kad iš vėlesnio teiginio, jog 22 naujai išverstų giesmių šaltiniai pateikiami pagal Karaliaučiaus giesmyną (p. 9), išeitų, kad galų gale parengėjas linkęs manyti, jog pagrindinis šių naujai RECENZIJOS | 119 išverstų giesmių šaltinis vis dėlto bus buvęs būtent šis 1588 m. Karaliaučiuje išleistas gies- mynas Geistliche Lieder und Psalmen. Toliau skaitant prof. G. Michelinio „Įvadą“ paaiškėja ir dar vienas įdomus dalykas. Atrodo, kad rengiant šią knygą buvo vadovautasi principu „kad tik būtų kitomškai“. Tai, kad šis prof. G. Michelinio paaiškinimą. „Zengštoko Giesmes Chriksczionischkos ir Duchaunischkos fotografuotiniu būdu perspaus- dinamos iš defektinio Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos egzemplioriaus, trūkstamus lapus papildant taip pat defektinio (tik kitose vietose) Valstybinės Prūsijos kultūros paveldo bibliotekos Berlyne egzemplioriaus lapais; kad aiškiau matytųsi, kokiose vietose perspausdin- tas egzempliorius yra defektinis, nuspręsta antrojo lapus įdėti į giesmyną perrašius, o tik priede perspausdinti fotografuotiniu būdu...“ (p. 10; kursyvas mano — J. K.) Iš karto kyla klausimas, nuo kada defektinis egzempliorius tampa unikumu? Logiškai galvojant, kadangi šiuo atveju turime du to paties egzemplioriaus defektinius egzempliorius, vadovaujantis minėtu prof. G. Michelinio principu, dabar reikėtų fotografuotiniu būdu atski- rai išleisti Valstybinės Prūsijos kultūros paveldo bibliotekos Berlyne egzemplioriu, perrašius jame trūkstamus lapus iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos egzemplioriaus. Tada tikrai turetume ištisinį tekstą, Deja, tokiais principais parengtų leidinių kol kas neteko matyti. Ir kažin ar jie reikalingi, juoba kad Lietuvoje iki šiol niekas taip nedarė, Be to, jeigu parengėjas taip labai troško išskirti Lietuvoje esančio egzemplioriaus defektuotas vietas, tai iš Berlyno egzemplioriaus paimtas fotokopijas galėjo pažymėti specialiu ženklu (šiandieninės techni- kos sąlygomis tai, berods, nesunku padaryti), o jų perrašus pateikti dar ir prieduose. Tada būtume turėję ištisinį Zengštoko tekstą, o ne tarp fotografuotinio teksto jterptus perrašytus puslapius, tuo labiau kad Vilniaus egzemplioriuje įterpti perrašyti tekstai ne tik „sugadina“ fotografuotinį Zengštoko tekstą, bet ir tam tikra prasme klaidina skaitytoją, nes perrašymuose neišlaikytas ne tik originalaus Zengštoko teksto eilučių ilgis (1), bet ir pridaryta didesnių ar mažesnių klaidų (2). 1. Plg. giesmės Tawefp Schaukiu Jefu Chrifte 1-os strofos Michelinio perrasa, išspausdintą p. 230 (a), su originalu, kurio fotokopija išspausdinta I priede p. 528 (b): a) Tawelp Schaukiu Jefu Chrifte / Jichklaufik mana (chaukima / DŪkem lofka (cheme c3ele / neulzleifk man filwarta / Ape tikra Wiera kalbu / Ta norek tu man dūti / taw giwenti / Artimui but geru / tawa [30di laikiti. b) Tawelp Schaukiu Jelu Chrifte / Jichklaufik mana [chauksma / Dūkem lofka fcheme c3efe / neulz= leifk man [ilwarta / Ape tikra Wiera kalbu / Ta no = rek tu man dūti / taw giwenti / Artimui but geru / tawa [30di laikiti. 2. PERRAŠYMO KLAIDOS ORIGINALAS p. 230 DŪkem p. 528 Dūkem p. 230 Ta p. 528 Ta p. 232 atmin's / ...Linklmin's p. 529 atmines / ... Link[mines p. 234 Togidelei p. 530 Togdelei 120 | RECENZIJOS p. 234 PUliu p. 530 Pūliu p. 236 Per p. 531 per p. 408 DŪk p. 532 Dūk p. 408 dŪme p. 532 dūme p. 408 dŪk p. 533 dūk p. 410 thU p. 534 thi p. 410 dUft (3x) p. 534 duft p. 410 DUft p. 534 Dilt p. 410 [chaukenczUfus p. 534 (chaukenc3ūfus Ta pačia proga čia tiesiog būtina pridurti, kad, vadovaudamasis tokiu principu ir kilodamas iš įprastos vietos į priedus Zengštoko giesmyno fotokopijas, dvi iš jų parengėjas, atrodo, „pa- metė“ ir dėl to recenzuojamas leidinys tam tikra prasme irgi yra defektinis. Mat, pradedant giesme Pagimde mumus [chen diena ir baigiant giesme Schwenta Dwaffe mufump, „Registro“ fotokopijos pirmame priede nera (plg. p. 544-545), o perraše (p. 523) šio tarpo giesmių sąrašas išspausdintas. Vadinasi, Berlyno egzemplioriuje tas lapas yra, nes, jeigu jo nebūtų ir šiame egzemplioriuje, tai tikriausiai šios „Registro“ dalies neturėtume ir prie Zengštoko giesmyno pateiktame perraše. Aptardamas pateikiamų šaltinių perrašytų tekstų rašybą, knygos parengejas teigia, kad čia „laikantis ankstesnėse Michelinio publikacijose priimtų principų: vartojamas išplėstas dabartinis šriftas, o ne gotikinės raidės (todėl, pvz., f keičiama s) ir balsių raidės su „šakele“ pateikiamos kiek kitokia forma; originalo V/v prieš priebalsį perrašomos U/u, o antroji (ret- sykiais ir tolesnė) didžioji raidė ilgesniame žodyje keičiama į mažąją (pvz., ATeik į Ateik)“ (p. 11). Šitoks paaiškinimas ir prie jo pateikti pavyzdžiai, mano manymu, nepakankami. Pirmiausia nieko neparašyta, kuo gi dabartinis šriftas yra išplėstas. Ar to išplėtimo esmę sudaro tik jame vartojamas digrafas f8, ar ir dar kas nors? Be to, šio digrafo vartosena ir reikšmė M. Mažvydo ir J. Bretkūno giesmynuose, berods, nėra visai adekvati, todėl prade- dančiam pažintį su mūsų senaisiais raštais skaitytojui šį faktą, rodos, taip pat ne pro šalį būtų priminti. Jeigu „išplėsto dabartinio šrifto“ esmę sudaro tik f8 , tada vėlgi skaitytojui būtų įdomu sužinoti, kodėl jam suteikiama išskirtinė vertė, nes iš tikrųjų jį sudaro ta pati „ilgoji“ [ir 3. Taip pat reikėtų „Įvade“ konkretizuoti ir pateikti bent vieną pavyzdį, iš kurio būtų aišku ir skaitytojui nereikėtų perrašų tekste ieškoti, kaip perteikiamos originalo balsių raidės su „šakele“. Taigi iš to, kas pasakyta, atrodo, nekyla abejonių, kad ankstesnėse publi- kacijose G. Michelinio priimti principai, kuriais jis vadovavosi ir rengdamas šį leidinį, nėra iki galo aiškūs ir jų aptarimas prašyte prašosi konkretizavimo, nes moksliniuose leidiniuose (kaip savo parengtas knygas beveik visada įvardija prof. G. Michelinis) parengejo pasirinkti principai skaitytojui neturėtų kelti jokių abejonių ir papildomų klausimų. Taip pat šiek tiek dviprasmiškas yra ir tvirtinimas, kad recenzuojamas leidinys „turėtų padė- ti ne vien tiksliau apibūdinti Zengštoko giesmyno ryšius su Mažvydo ir Bretkūno giesmynais, bet ir geriau išryškinti Zengštoko knygos svarbą lietuvių giesmynų istorijoje, pagrindžiant tai konkrečiais duomenimis (pavyzdžiui, faktu, kad per 30 naujų šio leidinio tekstų — tarp kurių yra tokie vertingi originalūs ar pusiau originalūs kūriniai kaip Christe geribes diena praeia, Chwola taw buk saldus Diewe, Teip Diews swieta pamileta — perimta į 1666 m. Kleino giesmyną). Be abejo, neigiamas J. Lebedžio vertinimas [...], su kuriuo iš esmės sutinka ir RECENZIJOS | 121 Z. Zinkevičius [...], yra pernelyg vienpusiškas“ (p. 11), Iš G. Michelinio teiginio galima pasidaryti išvadą, kad Mažosios Lietuvos giesmynų autoriai gana savarankiškai atrinkinėjo savo rengiamiems giesmynams tekstus ir dėjo juos savo nuožiūra. Iš tikrųjų taip nebuvo, nes giesmynų rengėjai nebuvo laisvi ir tradiciją privalėjo palaikyti. Todėl dalis tuo metu populiarių konsistorijos aprobuoty giesmių ir keliavo iš giesmyno į giesmyną. Vadinasi, kad Danielius Kleinas peremė 30 naujų Zengštoko giesmių, nereikėtų laikyti Zengštoko giesmyno kuo nors išsiskiriančiu iš kitų, juoba kad, Jurgio Lebedžio duomenimis, Kleinas į savo 1666 m. giesmyną iš Mažvydo, Bretkūno ir Zengštoko giesmynų paėmė daugiau kaip pusę giesmių (Lebedys 1977: 115). Kadangi Kleinas, rengdamas Naujas Giefmiu Knigas, naudojosi visais trimis ankstesniais giesmynais, savaime suprantama, kad iš Zengštoko giesmyno jis ėmė tik šiame giesmyne pirmą kartą spausdintus tekstus. Taigi faktas, kad Kleinas naudojosi Zengš- toko giesmynu, nėra koks nors specifinis šio giesmyno bruožas, nes, kaip taikliai dar 1944 m. yra pastebėjęs V. Biržiška, „kiekvienas naujai paruoštas giesmynas nebuvo koks naujas originalus darbas, bet senesnio papildymas ar pataisa“ (Biržiška 1998: 462). Antra vertus, norint paneigti arba bent priversti skaitytoją suabejoti Jurgio Lebedžio ir Zigmo Zinkevičiaus pateiktu Zengštoko giesmyno įvertinimu, atrodo, neužtenka pasakyti, kad jis „yra pernelyg vienpusiškas“, bet reiketų pateikti bent vieną kitą pavyzdį, O kai tų pavyzdžių nera, susidaro įspūdis, kad šitaip sakoma tik siekiant sureikšminti savo darbą. Kad tai neatrodytų tušti žodžiai ir nesusidarytų įspūdis, jog čia kartais be reikalo prieka- biaujama, belieka dar kartą prisiminti Jurgio Lebedžio vertinimą, kad šis „giesmynas nera reikšmingas nei literatūrinės kalbos, nei eilėdaros atžvilgiu“ (Lebedys 1977: 110-111). Taigi tiek Lebedys, tiek ir Zinkevičius, vertindami Zengštoko giesmyną ir sakydami, kad didesnės reikšmės rašomosios kalbos raidai jis neturėjo, nieko neperdeda, nes jo reikšmės lietuvių rašomosios kalbos istorijoje iš tikrųjų negalima lyginti nei su L. Rėzos Psalteru Dovydo, nei su D. Kleino giesmynu. Be to, Lebedys dar prideda, kad ne tik rašomosios kalbos, bet ir eiledaros atžvilgiu (kursyvas mano — J. K.) jis nėra reikšmingas. Šio Lebedžio teiginio nepa- neigia ir geriausio lietuvių eilėdaros tyrinėtojo Juozo Girdzijausko darbai, kuris, kalbėdamas apie Mažvydo tekstų eilėdaros redagavimus, sako, kad Bretkūno „pastangos šiuo atveju yra žymiai nuoseklesnės negu Zengštoko“ (Girdzijauskas 1966: 69). Be to, prisiminus Jurgio Lebedžio kruopštumą, vargu ar jam, vertinant Lozoriaus Zengštoko giesmyną, įtakos galėjo turėti 1793 m. vokiečių kalba išėjusi G. Ostermejerio Pirmoji lietuviškų giesmynų istorija, kaip linkęs įtarti G. Michelinis (žr. p. 13, išn. 49). Iki šiol daugiausia dėmesio čia buvo skirta „Įvado“ teiginiams, Keliantiems didesnių ar mažesnių abejonių ir, atrodo, reikalaujantiems kurių ne kurių tikslinimų. Tačiau nereikia manyti, kad G. Michelinis čia nepateikia jokių naujų faktų. Pirmiausia, turėdamas po ranka pirminius lietuviškų protestantiškų giesmių kitakalbius šaltinius, jis gerokai pakoreguoja Dainoros Pociūtės sudarytą „XVI-XVII a. prūsų Lietuvos bažnytinių giesmių sąrašą“ (žr. Po- ciūtė 1995: 147-175), nes šio sąrašo sudarytoja, rengdama spaudai monografiją XVI-XVII a. protestantų bažnytinės giesmės, tokių galimybių neturėjo. Taip pat dabar recenzuojamas leidinys nuo ankstesnių Guido Michelinio parengtų ir „Baltų lankų“ leidykloje išleistų leidinių skiriasi dar ir tuo, kad jame fotokopijų kokybė nepaly- ginamai geresnė negu, sakysim, Simono Vaišnoro Zemcziugos Theologischkos ir J. Bretkūno Giesmių Duchaunų kopijų, nors diakritikai ir šiame leidime turetų būti aiškesni. Šiaip ar taip šiuo leidiniu jau būtų galima pasinaudoti, jeigu, kaip buvo sakyta, jį galima būtų įsigyti. 122 | RECENZIJOS Po Zengštoko giesmių lietuviškų šaltinių perrašų, išnašose pateikiamuose komentaruose neretai aptariami lietuviškuose giesmynuose anksčiau spausdintų tekstų vertimo bei redaga- vimo dalykai. Tačiau atidžiau paskaičius ir panagrinėjus šiuos komentarus velgi kyla klau- simas, kokiais kriterijais vadovaujantis jie buvo rašomi. Reikalas tas, kad vienur parengėjas šiuose komentaruose gana smulkiai fiksuoja visus pakeitimus (plg. p. 37, išn. 1; p. 47, išn. 1 ir kt.), kitur apie juos net neužsimenama, nors tų pakeitimų, kai jie nutylimi, yra kartais netgi daugiau. Tuo nesunkiai galima įsitikinti palyginus Zengštoko iš Mažvydo giesmyno (a) ir iš Bretkūno 1586 metų leidinio (b) perspausdintų tekstų pridėtus komentarus: a) pavyzdžiui, prie Mažvydo tekstų Awinelis Pona Diewa ir Pone Diewe aukfczaujefis pateikti tokie komentarai: „Tekstas ir melodija pateikiami pagal Gesmes Chriksczomskas (p. 260-263). Zengštokas pakeite Wede į Weda (1-oji strofa)“ (p. 159, išn. 1) ir „Tekstas pateikiamas pagal Gesmes Chriksczoruskas (p. 409-412). Galima jį laikyti p. 42b-43b pateikiamos Lutherio gies- mes Dis sind die heilgen zehen Gebot laisvu vertimu (plg. Michelinio leidinį Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai, p. 471). Zengštokas pakeitė Newoksi į Newoki (p. 205, išn. 1)“. O prie teksty „Skambek linkfmai balse mana ir O Jefau Chrifte [wieta atpirktojau išnašose pateikti tokie komentarai: „Tekstas pateikiamas pagal Gesmes Chriksczoniskas“ (p. 368-372) (p. 277, išn. 2) ir „Tekstas pateikiamas pagal Gesmes Chriksczoniskas (p. 425-429), Gal tai originalus kūrinys“ (p. 473, išn. 1). Palyginus prie Mažvydo perrašytų tekstų pateiktus ko- mentarus, logiška išvada būtų, kad paskutinius abu Mažvydo tekstus Zengštokas perspausdino be jokių pakeitimų. Deja, taip nėra. Abu pastaruosius Mažvydo tekstus Zengštokas šiek tiek redagavo. Mažvydo giesmės tekste Skambek linkfmai balfe mana Mažvydo gime MZ 370, Zengštokas pakeitė į gimęs; redu Mz 370, — į budu (p. 278); kuna diino Mz 371, — į dūno kuna; fchwentam Duchui Mz 372, — į Schwentai Dwaffei (p. 280). Dar daugiau pakeitimų giesmės O Jefau Chrifte [wieta atpirktojau tekste. Čia mumus Mz 426, pakeista į mus (p. 472); niefšai ir Raizdas MZ 427, „— į fchafchai ir Raides (p. 474); Gimditoijus ir watkus MZ 427, „—į Gimditoius waikus (p. 474); Jog Mz 427 —į Jeng (p. 474); Jr ing diewa Mž 429, — į Jng Diewa (tikėti) (p. 476). (b) Panašiai yra ir iš Bretkūno Giesmių Duchaunų bei Kancionalo paimtų giesmių komen- taruose. Pavyzdžiui, prie giesmių Puliu Adama pageda ir Eiket manefp bila Chriftus perrašų pridėti tokie komentarai: „Tekstas pateikiamas pagal Giesmes Duchaunas (giesmė nr. 41). Zengštokas pakeitė amfšna smerczia į amfšinu smercziu (3-ioji strofa) ir pridėjo gale Amen“ (p. 235, išn. 1). „Tekstas pateikiamas pagal Giesmes Duchaunas (giesmė nr. 66). Zengštokas pakeitė tur ir ghis į ghissai tur (9-oji strofa)“ (p. 309, isn. 1). O prie giesmių Mes meldziam waikai tawi ir O Diewe Malonus buki perrašų G. Michelinis pateikia tokius komentarus: „Tekstas pateikiamas pagal Giesmes Duchaunas (giesmė nr. 64)“ (p. 405, išn. 1) ir „Tekstas pateikiamas pagal Giesmes Duchaunas (giesmė nr. 59)“ (p. 461, išn. 1). Taigi ir čia išeitų, kad Zengštokas į savąjį giesmyną šiuos Bretkūno tekstus perkėlė nieko juose nekeisdamas. Tačiau giesmėje Mes meldziam vaikai tawi Zenštokas Bretkūno eilutę Perfšegnok burna sawa pakeitė į PerfSegnok nasrais fawa, o eilutę Aprodik meile tawa / Jr wissa gelbéki — į parodik meile tawa / Jr wiffam... (p. 404). Giesmėje O Diewe Malonus būki recenzuojamo giesmyno sudarytojas Zengštokas Bretkūno teksto eilutes Nūg mana wiffa piktibe, Tawesp keli taifiti, Tada ifch offieru pakeitė į Nig mana wiffu piktibiu (p. 460), Tawesp taifiti (p. 462), Kada ifch affieru (p. 462). RECENZIJOS | 123 Šie pavyzdžiai, mano galva, pakankamai aiškiai rodo, kad moksliniame leidinyje toks laisvai pasirenkamas komentavimas taip pat nėra geras dalykas. Komentavimo principai kartu su leidinio parengimo principais turėtų būti aiškiau išdėstyti knygos įvadiniame straipsnyje. Dabar gi galima manyti, kad, kai parengėjas turėjo laiko ar noro, tuos tekstų skirtumus nurode, o kai laiko ar noro nebuvo, pasitenkino tik nuoroda, iš kur perrašytas tekstas paimtas. Ir dar kartą būsimus recenzuojamo leidinio skaitytojus, kuriems nusišypsos laimė nežinia kokiais keliais šį leidinį įsigyti, reikia įspėti, kad ir šiame G. Michelinio leidinyje pateiktuose perrašytuose Mažvydo ir Bretkūno tekstuose (kitakalbių tekstų perrašymai netikrinti) yra likę didesnių ar mažesnių netikslumų, todėl pasikliauti vien čia pateikiamais perrašymais nevertėtų, bet kiekvieną kartą derėtų pasižiūrėti ir į originalą. Kad būtų lengviau ir patogiau orientuotis, čia pateikiami M. Mažvydo (1) ir J. Bretkūno (2) tekstų perrašymuose pastebėti netikslumai. 1 PERRAŠYTO M. MAŽVYDO TEKSTO NETIKSLUMAI Recenzuoja- G. Michelinio Originalo (Mž) Originalo (Mž) tekstas mo leidinio perrašymas puslapiai puslapis 41 Jsraela:/ 541. .. Jlraela: 41 su tewais musu: 542, .. [u tewais mulu 107 Potam drebeya 443-444, Potam drebeija (ya fe = yra kustodas) 107 Toks smerti prime ~~ 444_, Toke [mert1 prieme 107 kuri priemei 445, kure priemei 119 neatremki 448 neattremki 123 Ir kop 453, , ir kop 139 grabop 276. ,, grabob 167 karaliauti 246, Karaliauti 207 Ne prieteli sawa 411, Ne priteli [awa 215 d ngui 587, dangui 277 czista 369, cziltas 281 O karaliau 419, O Karaliau 285 Garbinkem 422 Garbinkiem 359 mirsim Rodi 417. .. mirfim / Rodi 475 Del 426 Diel 9 124 | RECENZIJOS 2. PERRAŠYTO J. BRETKŪNO TEKSTO NETIKSLUMAI Recenzuoja- G. Michelinio J. Bretkūno 2001 m. leidimas Originalo tekstas mo leidinio perrašymas Knygos dalis ir Knygos puslapis giesmės numeris puslapis 35 teip Diewas esti GD 1 21 taip Diewas elt 35 Nūg GD 1 21 Nug 59 est GD 4 25 elti 59 Diews dawe GD 4 25 Diewas dawe 61 Walnai plelšdams GD 4 26 Walnai taw plelšdams 61 gesme GD 4 26 gielme 65 Taip esti GD 48 100 Taip elt 65 Marias Mergaites GD 48 101 Marias mergaites 69 palinksmink GD 50 103 Palinklmink 73 Be angina... GD 51 104 Be Angina... / palšeidima palšeidima 73 est ghis li./ GD 51 105 elt ghis li. 81 O Schwenta GD 5 27 O [chwenta 113 kaip Rasbainiks GD 63 121 Kaip Ralbainiks 113 ischpleschita buwa GD 63 121 ilchplelchita 131 swents GD 10 32 [chwents 139 smertis Biwats GD 11 33 [mertis /Biwats meile/ meile / 205 mumus stoieise GD 16 39 mums [toieile 209 mums nug GD 17 39 mumus nug 209 man sirdis GD 17 39 man [chirdis 209 Neulšmuschk GD 17 40 NeulBumulchk 229 O ghrieschnasis GD 67 128 O grielchnalis 239 Tas wien GD 42 90 Tas wiens 265 dik mumus Paraphrasis 162 dik mums 317 Prie saw GD 73 139 Prieg [aw 417 Atleisk mumus GD 37 74 Atleilk mums 435 biauriais GD 24 50 biaurais 447 Tiews GD 38 80 Diews 447 est GD 38 80 elti 449 walia GD 38 81 wale 457 nagaus GD 28 55 negaus 457 Ni nu GD 28 55 Nug nu 459 būk taw Dangaus GD 29 56 buk taw dangaus 465 liudij GD 60 115 ludij 499 Kaip Kollectos 227 kaip 505 b rna d ti Kollectos 233 būrna duti 513 atsiusk Kollectos 241 atliunfk RECENZIJOS | 125 Prie pastarųjų perrašymo netikslumų dar atskirai verta nurodyti visiškai nepagrįstą Bret- kūno 37 giesmės tekste veiksmažodžio attolitumbei atstatymą į attoli[fn]tumbei (p. 419), nes lietuvių kalbose tarmėse (taip pat ir Mažojoje Lietuvoje) buvo vartojamas šio veiksmažodžio variantas (at)tolyti. Taip pat nesuprantama, kodėl Bretkūno giesmyno 30 giesmės tekste esančiam gieraffis paties Bretkūno pateiktame klaidų atitaisyme Kleiaghimus taipo pataifik taisytam į gerafis recenzuojamo leidinio parengėjas padarė išimtį ir perraše paliko giera/fis (p. 461), nors kitų giesmių perrašymuose į Bretkūno taisymus Michelinis atsižvelgė. Atskiro paaiškinimo ar komentaro prašosi ir 17 Kancionalo giesmes gale esančios eilutės Garba taw Diewe perrašytame tekste (p. 495) praleidimas, juoba kad eilutė yra ir Zengštoko giesmės pabaigoje (p. 494). Be to, recenzuojamo leidinio 83 puslapyje esančioje 1-oje išnašoje netiksliai nurodyta giesmės Diekavokim nu mes wissi Mažvydo giesmyno puslapiai: vietoj 215-217 turėtų būti 218-219. Tai tokie būtų šio leidinio netikslumai bei abejonių keliantys teiginiai, Tačiau šiomis pastabomis, jokiais būdais, nenoreta tikrai reikalingo leidinio sumenkinti. Jomis tik norėta atkreipti dėmesį, kad senųjų raštų rengimas spaudai yra labai sunkus ir daug kruopštumo reikalaujantis darbas. Todėl kiekvienas jų rengėjas nusipelno pagarbos, jeigu stengiasi netikslumų nekartoti, o remėjams ir leidėjams ateityje derėtų būti apdairesniems, kad pa- našių nesusipratimų, kai vos tik išleistas leidinys tampa bibliografine retenybe, perleidžiant senuosius raštus nepasikartotų. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI BirZiska, V. 1998: Lietuviškos bibliografijos istorija. Kn.: Knygotyros darbai, Vilnius: Pradai, 456-523 BaErkūNas, J. 2001: Giesmės Duchaunas ir kitos 1589 metų liturgines knygos. Parengė habil. dr. Guido Michelini. Vilnius: Baltos lankos. GIiRDZIJAUSKAS, J. 1966: Lietuvių ededara. Silabines-toninės sistemos susiformavimas, Vilnius: Vaga. LesEbDys, J. 1977: Senoji lietuvių literatūra, Vilnius: Mokslas. Mazvypas, M. 1993: Katekizmas ir kiti raštai, Vilnius: Baltos lankos. Pocrūre, D. 1995: XVI-XVII a. protestantų bažnytinės giesmes, Vilnius: Pradai. SrTRUNGYTĖ, I. 2004: Mažvydo katekizmo giesmių redakcijos XVI-XVII a. Rytų Prūsijos giesmynuose. Acta Linguistica Lithuanica 51, 69-80. Zingevicius, Z. 1988: Lietuvių kalbos istorija 3. Senųjų raštų kalba, Vilnius: Mokslas. Juozas Karaciejus Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva