1759 metų „Ziwato“ „u“ ir „iu“ kamieno daiktavardžiai ir jų raida

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIII (2005), 91-99 1759 metų Ziwato u ir iu kamieno daiktavardžiai ir jų raida SONATA VAIČIAKAUSKIENE Vilniaus pedagoginis universitetas The article presents an analysis and a systematic description of the inflection of u and ju stem nouns in the 18th century Žemaitian Ziwatas. The evolution of these inflection- al types and the possible causes of changes are examined with the aid of internal recon- struction and external comparison. The data thus obtained are compared with those of the nominal inflection system of the modern North Žemaitian dialect of Kretinga. 1. ĮVADAS Dabartiniai kalbotyros tyrinėjimai neabejotinai leidžia teigti, kad 1759 metų Zi- watas — geriausias XVIII amžiaus šiaurės žemaičių kretingiškių' tarmės paminklas. Leidinyje to meto lenkų kalbos rašmenimis aiškiai ir nuosekliai pateikiama tarmės fonologinė sistema, gramatikos ir morfologijos bruožai. Jau Būga (1958: 561-578), analizuodamas fonetinius balsių pakitimus lietuvių tarmėse, dažnai remiasi Ziwato fiksuotomis žodžių formomis. Kadangi Ziwato morfologija yra archajiška, būtų tikslinga palyginti šio raštijos paminklo ir dabartines kretingiškių tarmės daiktavardžių kaitymo paradigmas, atkreipti dėmesį į jų raidos skirtybes. Taigi šio straipsnio tikslas — aprašyti Ziwato u ir ju kamieno daiktavardžių galūnių raidą ir, svarbiausia, palyginti su dabartine šiaurės vakarų žemaičių kretingiškių tarmes? daiktavardžių kaitybos sistema. Dar- be remiantis vidinės rekonstrukcijos ir lyginamuoju metodu aiškinami istoriniai vardažodžio raidos procesai, kitimų priežastys bei motyvai. Apie Ziwato rašybą jau ne kartą rašyta (plačiau žr. Girdenis 1972: 173-191, 1980: 111-116, 2001: 292-326; Girdenis, Girdenienė 1997 11-44; Girdenis, Skirmantas 1998: vii—xiv, 292-326; Vaic¢iakauskyte 2001: 119-133, 2002a: 4-7; 2002b: 223). 2. u IR iu KAMIENO DAIKTAVARDZIU PARADIGMOS Visi u ir iu kamieno daiktavardžiai yra vyriškosios giminės, turi septynis linksnius (vardininką, kilmininką, naudininką, galininką, įnagininką, vietininką ir šauksminin- s Apie tai, kad Ziwatas parašytas pajūrio žemaičių Kretingos apylinkių tarme (Girdenis 1972: 173-191; Girdenis, Girdenienė 1997: 11-19; Girdenis, Skirmantas 1998: vii-xiv). ? Toliau tekste ši tarme trumpinama: SVZK. 92 | SONATA VAIČIAKAUSKIENE ka), tris skaičius (vienaskaitą, daugiskaitą ir dviskaitą); ru kamieno daiktavardžiai nuo u kamieno skiriasi tik priebalsio minkštumu kamiengalyje. 1 LENTELE. u KAMIENAS i Vienaskaita k — Daugiskaita V. žmogus 1,, — žmūogės V. sunus 121, — sūnus * = 5 ~ K. Zmogaws 2, — Zmuogaus N. Zmoguy 9,, ~ Zmuogéu N. sunums 289, ~ sunūms / sunoms G. Zmogu 2, ~ Zmiiogo G. funus 59,, ~ sūnūs In. žmogumi 41,, žmogu 304, — žmūogėmi, In. funumis 63,, ~ stinomis žmūogėd Vt. žmogu 193,, žmoguy 214, — žmūogou Vt. dangufy 87, ~ dongūsė Š. žmogaw 25,, — žmūogūu Š. sunus 143,, ~ sūnus Dviskaita — G. du Junu 117,,— do sino 2 LENTELE. tu KAMIENAS Sal Usa ~ Vienaskaita d . i Daugiskaita o V. karalus 1,, — kara.los V. prieteley 238,, — prietelé: ik K. karalaws 18,, ~ karaldus K. karalu 113, ~ kara.lu N. karaluy 36, ~ karalou N. karalems 34,, ~ karaléms G. karalu 205,, ~ kara.lo — — ——r—— — G. karalus 37, ~ karalis In. karalumi 191,,, karalu 190, ~ In. razkazieys 27, ~ raskažės kara.lomi, karalo S Kami man Vt. Roju 233,,, WILNIAw L,. — riiojéu, Vt. razkažiufy312,, ~ raskažūsę vilndū Š. karalaw 113, — karaldu Š. karaley 109, — karalé 1759 M. ZIWATO U IR ili KAMIENAS | 93 2.1. Vienaskaitos vardininko galūnė yra -us, pvz.: Stojos, jogey wyinas žmogus Jenas, wardu Symeonas, Dwajes [zwetos prypylditas 38, „; Efi karalus židu yfzgymynes Dowida garbingas, kurfay wardon Diewa karalaw pagyrtas ateyti 113 11-13 ŠVŽK tarmėje vienaskaitos vardininkas turi galūnę -os ~ -us (žmuogos ~ Zmogus, kara.l*s ~ karalius). Galūnes balsio u virtimas į o rodo, kad galūnėje prieš išvirtimą buvo trumpasis balsis, plg. la. tirgus „turgus“, got. sunus „sūnus“, skr. stints; dar žr. Zinkevičius (1980: 232). Kyla klausimas, kaip Ziwato tarmėje buvo tariama vienaskaitos vardininko galū- nė -us? Ziwato balsis u reiškia ir kretingiškių o; plačiau apie tai žr. Vaičiakauskytė (2002a: 13). 2.2. Vienaskaitos kilmininko galūnės yra šios: -aws = [aus] ir -aus, pvz.: Neftowiu apey daykta dwarna, ale apey dufzy Zmogaws pakarna 44,, ,.; Tas Majeftots karalaws YyfjzwyjJur pafzweftas, nes nu Dwafes S. Seney buwa yfzprowitas 30, |: Apey antgymyma Pona Jezufa Chriftufa Karalaus Dangaws 24. Lyginamojoje tarmeje vienaskaitos kilmininkas sutampa su Ziwato forma (žmiogūus ~ žmogaūs, karaldus ~ karūliaus). Galūne -aus < *-dus, plg. la. tirgus (-us < -aus), got. sunaus; dėl šios galūnės kilmės dar žr. Mažiulis (1970: 263-272; Zinkevičius 1980: 232). 2.3. Vienaskaitos naudininko galūnė yra -uy = [ou)?, pvz.: Dagu mizernam žmo- guy atwerfiu 157 ; Pagriža, yr ant nuwgos žiemes aną walgi padieje Karaluy Dangaws 5716 \7* SVZK tarmėje vienaskaitos naudininko galūnė yra -ou (Zmiiogéu ~ žmoguo, karalou~ karūliuo) ir sutampa su o kamieno vienaskaitos naudininku (dar plg. Vaiciakauskyté 2002a: 14). Kalbininkai nesutaria dėl šio linksnio kilmės. Kai kurie iš ju — Endzelynas (1957: 123-124), Kazlauskas (1959: 22, 1968: 221), Zinkevičius (1980: 233) — mano, kad tai 0 kamieno fleksija, įsibrovusi į u kamieną. Mažiulis (1970: 272) linkęs galvoti, kad u kamieno galūnė *-0 yra ne paskolinta iš o kamieno, bet atsiradusi iš baltų “-au, reprezentuojančio iu kamieno forma. Logiškiausia būtų manyti, kad ši galūnė yra paimta iš o kamieno, juolab nei senuosiuose raštuose, nei tarmėse neaptikta reliktinės u kamieno galūnės (Zinkevičius 1966: 248). Be to, u linksniavimo tipas indoeuropiečių kalbose nebuvo gausus. Dėl to jis buvo veikiamas stipresnių links- niavimo tipų (Kazlauskas 1959: 19). Aptariamojo linksnio fleksija -ou kildintina iš *-0 (Girdenis 2001: 377); kaip ir 0 kamieno (plg. Vaičiakauskytė 2002a: 14). Čia veikiausiai apibendrintas „oksitoninis“ variantas. 2.4. Vienaskaitos galininko galūnė yra -u, pvz.: Teypo yr tu turiek už šietona tą žmogu; kurfay atrodyi mitafty kunyfzku stuzba Diewa 88. ,; Po anu eyta [zwečiawfe Panna, Karalu Dangaws yr Ziemes ant raku fawa neždama 39, |, Kretingiškių šnektoje aptariamojo linksnio galūnėje vietoj laukiamo -u yra -0 (žmūog" ~ žmogų, kard.l? ~ karšlių). Ši galūnė kildintina iš senovinės lietuvių *.ufi. Žemaičių tarmėje nekirčiuotų galūnių *-ų ir *-u yra sutapę į tą patį -o (Vai- 8 Del šios galūnės atstatymo plačiau žr. Girdenis, Girdeniené (1997: 12). 94 | SONATA VAIČIAKAUSKIENE čiakauskytė 2002a: 18). Taigi morfemoje, kuri niekada nebūna kirčiuota, balsis u dėsningai paplatėja į o. Matyt, Ziwato šio linksnio galūnė jau buvo tariama kaip ir dabartinėje kretingiš- kių tarmėje. Tai įrodo tas faktas, jog ir vienaskaitos vardininko galūnė -us tariama kaip -os (dar žr. 2.1.). 2.5. Vienaskaitos įnagininko galūnės yra šios: -u ir -umi, pvz.: <...> nes [mertis kaypo Jzajfzulietis Ju žmogu eyta <...> 304, „į Sytay wyjy yfzganity, yr par tawi Diewa žmogumi turem 290, ; <...> tada tiefa kalbi, jog afz efmi Karalus, nes afz Karalu yr užgymiaw <...> 192, „; Pytotas ktawjfe Jezufa milaw[i apey rozmaitus dayktus, o afa bliway apey tay ar efi karalumi židu 191, Lyginamojoje tarmėje vienaskaitos įnagininko galūnė yra -o (Zmuog’ — žmogū, karal® ~ karaliū), kuri, kaip ir vienaskaitos naudininkas, sutampa su o kamieno galūne. Ziwato analizė rodo, kad XVIII amžiaus viduryje kretingiškiai pagrečiui dar vartojo vienaskaitos įnagininko formą su galūne -omi, kuri yra sudėta iš kamien- galio ir galūnės -mi. Tarmėje nepaplatėjęs galūnės balsis rodo, kad pirminė galūnė buvo *-mi (Būga 1958: 566-567). Tikra galūnė turėtų būti -mi, plg. s. sl. syrnbmb. Žemaičių vienaskaitos įnagininką -mi yra naujai atsiradusi. Matyt, ji buvo api- bendrinta pagal daugiskaitos įnagininką *-mis; plg. Mažiulis (1970: 210-213). Formos su -mi laikytinos senomis u kamieno vienaskaitos įnagininko lytimis. Kai kuriuose senuosiuose kalbos paminkluose galūnę -mi dar turi ir u kamieno būd- vardžiai (Daukšos Postilėje: bdisumi, brggumi; Sirvydo raštuose: teysumi, sotumi) (Zinkevičius 1957: 23). Stipri u ir o kamienų sąveika žemaičių tarmėje, matyt, išstūmė senąją įnagininko fleksiją. Galūnė -mi labai neproduktyvi, nes jos neturėjo ir mišriojo linksniavimo (ypač i kamieno) daiktavardžiai (plačiau apie tai žr. Vaičiakauskytė 2002a: 54-55). Taigi u kamieno vienaskaitos įnagininko galūnė buvo apibendrinta pagal produk- tyvesnį — vyriškojo — linksniavimo tipą. Ziwatas fiksuoja senosios įnagininko formos nykimą ir naujosios, t. y. io kamieno fleksijos įsigalėjimą. Vėlesniuose kalbos paminkluose pastarosios įnagininko formos dažnėja. Ypač tai pasakytina apie žemaičių raštus (Kazlauskas 1959: 24). Kaip rodo analizuojamo teksto pavyzdžiai, XVIII amžiaus viduryje šiaurės žemaičiai kretin- giškiai dažniau dar vartojo senąsias vienaskaitos įnagininko formas. 2.6. Vienaskaitos vietininko galūnės yra šios: -u, -uy = [ou], -ąw = [ou]*, -uj, -ujy, pvz.: <...> afz negalu nie jokios kaltibes atrafty tamy žmogu, diet kurios turietum nu myrty <...> 193, „„; Pylotas teypag tare: afz ne randu pryčinas fmerte tamy žmoguy 214, „; O dabar wiet Ju pazwaleny wirefniuiu Ziamaytyfzka yfztumocitas yr drukawotas Wilniaw 1,, „; O ką yfzryši ant ziemes bus yfzryftas yr Danguj 88. „; <...> diet munęs, linkfminkieties yr dyiawkieties, nes zaptotas jufu ita Dangujy 63,, ,, ŠVŽK tarmėje vienaskaitos vietininko galūnė yra -ou (torgou ~ turguo(je), riojou ~ rojuo(je). Šią galūnę galima kildinti iš *-6jén (Girdenis 1962: 97; 2001“ 377). 4 Tik kartą tekste pasitaikė vienaskaitos vietininko forma su šia galūne (žr. pateiktą pavyzdį). Galūnė -ou eina po nosinio priebalsio n, tad balsis, matyt, todėl ir galėjo būti nazalizuotas. 1759 M. ZIWATO Lt IR iu KAMIENAS | 95 Kalbininkai nesutaria dėl šio linksnio kilmės ir raidos. Kazlauskas (1959: 26-29, 1968. 156-159) mano, kad vietininkų postpozicija *-en čia yra prilipusi prie *turgo tipo formos. Pastarąją galima lyginti su s. indų vietininko forma sūnau, kadangi dvibalsis *-ou lietuvių kalboje galėjo virsti 0 (aukštaičių uo). Taigi formos, prie kurios priaugo postpozicija *-en, senoji išvaizda galėjo būti *turgo. Vadinasi, se- noji baltiškoji u kamieno vienaskaitos vietininko forma yra *turgo®. Taip atsirado inesyvo forma torgoje. Peršasi išvada, kad žemaičių vienaskaitos vietininko galūnė -ou < *-0. Vėliau dėl morfologinio trumpėjimo žodžio gale nukrito -je. Greičiausiai žemaičių vienaskaitos vietininko galūnė *-6 yra senesnė nei aukštaičių turima -uje (Zinkevičius 1966: 248-249), Analizuojamame tekste kartą pasitaikiusi vienaskaitos vietininko forma Juny 153,, matyt, yra atsitiktinė korektūros klaida, bet gali būti ir sporadiškas o ka- mieno padarinys. 2.7. Vienaskaitos šauksmininko galūnė yra -aw = [au], pvz.: waykiele zidu [zakieles aliwa mede pyrmu neždamy, giedoie, yfzganik mus karalaw židu 113, _ Lyginamojoje tarmeje vienaskaitos šauksmininkas sutampa su Ziwato teksto šauksmininku (stiūnau ~ sūnaū, karaldu~ karaliau). Galūnė -au < *-du, plg. got. sunau. Tai grynas kamienas su pamatiniu kamiengalio balsio laipsniu (Zinkevičius 1980. 234). 2.8. Daugiskaitos vardininko u kamieno daiktavardžių galūnė yra -us, o iu ka- mieno — -ey, pvz.: Užpewna [awa pyktufius Tiewus [ekate, nes yr jus tu pačiu Sunus, kuryi Prarakus užmušiynieie <...> 121,, ,,; Apafztalay, yr wy[y prieteley nu munys yJzwaykscioje, nie kokie neturiu, kurfay man padietum 238, „, Dabartinėje kretingiškių tarmėje apskritai aptariamų kamienų visa daugiskaitos paradigma yra perėjusi į (i)o kamieną. Daugiskaitos vardininko galūnės yra -a, arba -e (siūnd: — sunai, karalė ~ karaliai). u kamieno daugiskaitos vardininko fleksija senuosiuose XVI-XVII amžiaus lie- tuvių kalbos paminkluose išlikusi sveika. Net XVIII-XIX amžiaus žemaičių tarmės pagrindu rašytuose veikaluose dar yra išlikusių u kamieno daugiskaitos vardininkų (plg. Kazlauskas 1959: 32). Tai liudija ir analizuojamas Ziwato tekstas (žr. pirmą pateiktą pavyzdį). Nors, kita vertus, Ziwato žodžio sūnus daugiskaitos paradigmoje galėjo išsilaikyti u kamieno senoji fleksija del dažno šio žodžio vartojimo® ir šio žo- džio sakralumo. Be to, gali būti, kad autorius siekė išvengti digrafo -aa žemaitiškoje šio linksnio galūnėje. Nereikėtų pamiršti, kad u kamieno daugiskaitos vardininko galūnė yra išlikusi rytų uteniškių tarmės paribyje su anykštenais, pvz.: Leliūnuose (Rinkauskienė 1999: 23). Remiantis tuo, kas pasakyta, galima teigti, kad o kamienas pradėjo brautis į u kamieną ne taip seniai. Tačiau tame pačiame Ziwate, kaip rodo pateiktas pavyzdys, iu kamieno daiktavardžiai visuotinai vartojami su io kamieno galūne; iu kamieno daiktavardžiai dar turi senąją daugiskaitos vardininko formą 3 Del šio linksnio kilmės ir raidos dar plg. Mažiulis (1970: 286-287). i Analizuojamame tekste daugiau nepasitaike u kamieno daiktavardžių daugiskaitos vardininko, taip pat ir daugiskaitos naudininko, galininko ir įnagininko formų, išskyrus daiktavardį žmogus. Tačiau šio daiktavardžio daugiskaitos paradigma apskritai yra ne u kamieno. 96 | SONATA VAIČIAKAUSKIENE senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose (Kazlauskas 1959: 31), bet ir XVI amžiaus raštuose dažnesnės io kamieno lytys. Galūnės -ūs nykimą žemaičiuose (apskritai u kamieno daugiskaitos formų keitimą o kamienu) galėtume lengvai paaiškinti, jeigu šiaurės žemaičių galūnę -o kildin- tume iš *-ū (akūtinio ar nekirčiuoto cirkumflekso), pvz.: dviskaitos vardininko ir galininko galūnę (sitn)-o < *(sūn)-ū (Girdenis 2000a. 334). Šiaurės žemaičių -u virto į -0 po cirkumfleksiniy ir atvirų akūtinių galūnių trumpėjimo. Sutrumpėjusi daugiskaitos vardininko galūnė turėjo sutapti su vienaskaitos vardininko galūne. Veikiausiai dėl šios priežasties u kamieno galūnę -ūs ir išstūme produktyvioji o ka- mieno galūne -ai. Daugiskaitos vardininko galūnės -ūs kilmė iki šiol nėra aiški. Kazlauskas (1968: 224) mano, jog aptariamojo linksnio forma yra kilusi iš *-uues, atsiradusio u kamieno daugiskaitos vardininke dėl ū kamieno įtakos. Zinkevičius (1980: 234) šią galūnę taip pat kildina iš *-uues, kuri buvusi pasidaryta su kamiengaliu u dėl kitų linksnių įtakos, jeigu tik galūnė -ūs nėra analoginis darinys pagal kitų kamienų modelį", Veikiausiai daugiskaitos vardininko galūnė -ūs buvo įsivesta pagal kitų kamienų analogiją. Tiek būdvardžių, tiek ir daiktavardžių paradigmoje pagrindiniai linksniai yra vardininkas ir galininkas. Greičiausiai aptariamų daiktavardžių daugiskaitos vardininko -ūs galėjo atsirasti pagal analogiją: jei dgs. gal. *gerds : dgs. vard. *gerds, tai dgs. gal. *sūnus : dgs. vard. x, iš čia x = sūnūs. Daugiskaitos šauksmininkas sutampa su vardininku tiek Ziwato tekste, tiek ir dabartiniame kretingiškių plote. 2.9. Daugiskaitos kilmininko galūnė -u arba -'u, pvz.: Pafakikiet magn, kurfay yfz tu funu dwyiu dare waly Tiewa fawa 117, ,„; Buwa tafay fugrižymas yfz Egyptu apey Jawety Tryiu Karalu 44, , SVZK tarméje daugiskaitos kilmininko forma sutampa su paliudyta Ziwato (stinu- ~ sūnų, torg“ ~ turgų, kara.l* ~ karalių). (i)u kamieno forma sutampa su (i)o kamieno lytimis. Veikiausiai u kamieno (kaip ir kitų kamienų) kir¢iuota kilmininko galūne dar buvo tariama su nosiniu balsiu, juolab kad ir dabartinėje lyginamojoje tarmėje daug kur vartojamos formos su -n ar su -m (Zinkevičius 1966. 77; Vaičiakauskytė 2002a: 18). 2.10. Daugiskaitos naudininko u kamieno galūnė yra -ums, o iu kamieno — -ems, pvz.: Dwilekta karuna ira stypre riedima, kuri ira yfz akmenies brangie, kurę duda Diewas Sunums Jawa yr yfzrinktiefyms, kaypo parasita ira Pfalmiefy 298 , | ; Jesus saldziawfis, apfyjowyjys wyfam fwietuy, karalems, yr madryifyms Pagonu 34. Lyginamojoje tarméje daugiskaitos naudininko galūnės yra (i)o kamieno (su. nams — sūnams, karalėms — karaliams). u kamieno senovinis demuo *-umus (*sūnumus), kur slypi kamiengalis -u- ir galūnė -mus (plg. o kamieno daugiskaitos naudininko formas; žr. Vaičiakauskyte 2002a: 19). Kalbamojo linksnio galūnės raida veikiausiai buvo tokia: *-umus — -omos —> -oms. Kaip rodo senųjų raštų analizė (Kazlauskas 1959: 34-35), XVI-XVII amžiaus kai kuriuose raštuose u kamieno daugiskaitos naudininkas dar turi senąją u kamieno 7 Del šios galūnės kilmės ir raidos dar Zr. Mažiulis (1970: 297-304). 1759 M. ZIWATO U IR il KAMIENAS | 97 fleksija, nors, reikia pasakyti, u kamieno naudininkas senuosiuose lietuviy kalbos paminkluose pasitaiko retai. Ziwatas rodo, kad XVIII-XIX amžiuje, matyt, u kamie- no daugiskaitos naudininko formos dar buvo žemaičių pavartojamos. Nors, kaip jau buvo minėta, Ziwato žodžio sūnus daugiskaitos paradigmoje galėjo išsilaikyti u kamieno senoji fleksija dėl dažno šio žodžio vartojimo. du kamieno daugiskaitos naudininko galūnė yra *-umus, tačiau jau XVI-XVII amžiaus lietuvių kalbos paminkluose vyrauja io kamieno šio linksnio formos (Kazlauskas 1959: 34). Ziwato visi minėto kamieno daiktavardžiai turi io kamieno daugiskaitos naudininko lytis. 2.11. Daugiskaitos galininko galūnė yra -us, pvz.: Tynay diet dyde Sopule, kuri pry apipiaw(tima kietieje, kartey werkie, nes kuneli dydey [ubtetna yr czuyna uz kytus Sunus Jwieta turieje 32, „; Yfzleydufi Karalus [zweciawfe Maria fu S. Juzupu, giwena anoy Jzopo pry prakarta ligi kieturiolektay dyinay <...> 37, , |. Kretingiskiy tarméje daugiskaitos galininkas sutampa su Ziwato teksto galininku (sinus ~ sūnus, karalūs ~ karalius). Kalbininkai nesutaria dėl aptariamojo linksnio formos kilmės, plg. Mažiulis (1970: 297), Kazlauskas (1968: 225); u kamieno daugis- kaitos galininko fleksija -us < *-ūs, kaip atitinkama i kamieno galūnė -is < *.is (Būga 1958: 568; Zinkevičius 1980: 235, 1966: 251). Taigi galūnė *-ūs galėjo atsirasti ir kitų kamienų pavyzdžiu. Siaurojo -u < *-ū buvimas daugiskaitos galininko formoje tikrai pagrindžia mintį, jog žemaičiuose pirmiausia turėjo trumpėti cirkumfleksinės galūnės, 0 akūtinės trumpėjo vėliau (Girdenis 2001: 172, 2000a: 405-406). 2.12. Daugiskaitos įnagininko u kamieno daiktavardžių galūnė yra -umis, o iu kamieno — -eys = es], pvz.: Palayminty pakaju daruntis, nes anyi Sunumis Diewa bus wadinty 63,, .; <...> kada anfay budamas Ponu y [awa garby neje razkaZieys, ale werkymays yr ubagifty 27, , Dabartinės SVZK tarmės daugiskaitos jnagininko galūnė sutampa su o kamieno (plg. Vaičiakauskytė 2002a: 19), (tūrgūs ~ turgais, karalės ~ karaliais). Ziwato tekste, kaip rodo pateikti pavyzdžiai, daugiskaitos įnagininkas dar turėjo išlaikęs senąją u kamieno galūnę -umis, kurią sudaro kamiengalis -u- ir senoji galūnė *-mis. iu kamieno daiktavardžių paradigmoje visuotinai jsigaléjusios io kamieno lytys. 2.13. Daugiskaitos vietininko galūnė yra -ufy = [use], pvz.: Ponas Jezufas ant to atJakie katbiedamas: Btagastowitas efi, Symonay Baryonay, nes ne kunas ne krawjes ne apjowyie taw to, ale Tiewus muna, kurfay ira Dangufy 87, „; Tada tuw čiefu tabiawfey link/mifes kunay nuwarginty, ne kaypo kuryi razkaziufy yfzkawoty 312,, ,, Minėtina kartą rasta Ziwato daugiskaitos vietininko forma su galūne -ufu (plg. su i kamieno daugiskaitos vietininko formomis, žr. Vaičiakauskytė 2002a: 60), būtent: <...> weyziek jogiey antgyme ne razkaziufu, aley ubagijzkoy Įmyrdyncioy [tayneliey, ant plykos yr myktos ziemes terp bądiftiu <...> 25—26,, , Lyginamojoje tarmėje fonetiškai sutapo (i)o ir (i)u kamienų daugiskaitos vieti- ninkai, plg.: *miškūs(e) ir *turgūs(e) (turgūs(e) — turgūs(e), vaisi-s(e) — vaisiūs(e) (Zinkevičius 1966: 251). Beveik visi šiaurės žemaičiai išlaiko nesutrumpėjusią daugiskaitos vietininko galūnę -ūse. Morfologiškai sutrumpėjusios formos su galūne -ūs vartojamos tik Kretingos apylinkėse, žr. Aleksandravičius (1963: 104), Girdenis (2000a: 393, 2000b. 17). Galbūt kalbamojo linksnio -ū- galima būtų kildinti iš *6 98 | SONATA VAICIAKAUSKIENE (plg. o kamieno daugiskaitos vietininko formas, žr. Vaičiakauskytė 2002a: 21); dar žr. Girdenis (2000b: 336). Kartą pavartota daugiskaitos vietininko lytis su galūne -su yra archajiška daugis- kaitos vietininko forma (plačiau žr. Vaičiakauskytė 2002b: 233). 2.14. Vyriškosios giminės aptariamojo kamieno daiktavardžių dviskaitos galininko galūnė yra -u = [0], pvz.: <...> buwa wyinas žmogus kurfay turieje du funu, atejys pry pyrmoie tare: Junaw eyk Siediena dyrpty y winičiy, o unfay nenorieie 117, ,.. Dabartinėje lyginamojoje tarmėje vardažodžio dviskaitos galininko formos sutam- pa su paliudytomis Ziwato (do sind ~ du sūnu). Lietuvių kalbos skaitvardžiai di, dvi vestini iš *do, *dvé. Taigi vyriškosios giminės vardažodžio dviskaitos galininko (beje, kaip ir vardininko) galūnė -o sutrumpėjo iš *-6 *. 3. IŠVADOS 1. 1759 metų Ziwato nuosekli analizė parodė, kad XVIII amžiaus viduryje kretin- giškių tarmėje vyko vardažodžio neproduktyviųjų kamienų perėjimas į produkty- viuosius. Dabartinės kretingiškių tarmės u kamieno paradigma nuo XVIII amžiaus vidurio pakito. 2. uir (i)u kamieno būdvardžių (anksčiau nei daiktavardžių) paradigmas paveikė produktyvieji linksniavimo tipai, todėl u kamieno daiktavardžiai Ziwato tekste bent tam tikrais atvejais sporadiškai galėjo dar turėti senąsias daugiskaitos vardininko, naudininko ir įnagininko galūnes". Dabartinėje kretingiškių tarmėje turimos o ka- mieno galūnės. 3. Ziwatas fiksuoja u kamieno senosios vienaskaitos įnagininko formos nykimą ir naujosios, t. y. (i)o kamieno, lyties įsigalėjimą. 4. Sutrumpėjusi u kamieno daugiskaitos vardininko galūnė turėjo sutapti su vie- naskaitos vardininko galūne. Veikiausiai dėl šios priežasties galūnę -ūs ir išstūmė produktyvioji 0 kamieno galūnė -ai. 5. Jau XVIII amžiaus viduryje kretingiškių (Du kamieno daugiskaitos paradigmoje visuotinai vyravo (i)o kamieno formos. LITERATŪRA ALEKSANDRAVIČIUS, J. 1963: Kretingos tarmės daiktavardžio kaitybos ypatybės ir galūnių raida. Kalbo- tyra 9, 101-117. Būca, K. 1958: Rinktiniai raštai 1. Sudare Z. Zinkevičius. Vilnius Valstybinė politines ir mokslinės literatūros leidykla. EwozELyNas, J. 1957: Baltų kalbų garsai ir formos. Vilnius: Valstybine politines ir mokslinės literatūros leidykla. Girpenis, A. 1962: Tirkšlių tarmės morfologija ir žodžių daryba (rankraštis). Giroenis, A. 1972: Baltiškųjų *tj, *dj refleksai 1759 m. „Žyvate“. Baltistica 8 (2), 173-191. GiRDENIS, A. 1980: Del vieno prielinksnio formos XVIII a. šiaures žemaičių kretingiškių tarmeje Baltis- tica 16 (2), 111-116. 8 Dėl dviskaitos vardininko ir galininko galūnių kilmės dar žr. Mažiulis (1970: 181-182). ą Tai galima teigti tik su išlyga (dar plg. 2.8, 2.10 ir 2.12). 1759 M. ZIWATO u IR iu KAMIENAS | 99 Giroenis, A., GIRDENENE, D. 1997: 1759 mėtų „Ziwato“ indeksas Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų lei- dykla Girpenis, A., Skirmantas, P. 1998: 1759 metų „Ziwatas“ (faksimilinis leidinys). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla Gmoenis, A. 2000a: Kalbotyros darbai 1. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Grpenis, A. 2000b: Kalbotyros darbai 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Girpenis, A. 2001: Kalbotyros darbai 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. KazLAuskaAs, J. 1959: Daiktavardžių (i)u linksniavimo nykimas. Kalbotyra 1, 51-67. KazLaAuskas, J. 1968: Lietuvių kalbos istorine gramatika. Vilnius: Mintis. Mažiuus, V. 1970: Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai. Vilnius: Mintis. RiNKAUSKIENĖ, R 1999“ Rytų aukštaičių uteniškių vardažodis: dabartinė padėtis ir istorinė raida (disertaci- ja). Vilnius. VaičiakaAUskYTE, S. 2001. 1759 „Ziwato“ o, jo, {io kamienų daiktavardžiai ir jų raida. Kalbotyra 50 (1), 119-133. VAIČIAKAUSKYTĖ, S. 2002a: 1759 „Ziwato“ vardažodžio linksniavimo sistema (disertacija), Vilnius. VAIČIAKAUSKYTĖ, S. 2002b 1759 „Ziwato“ i ir priebalsinio kamieno daiktavardžiai ir jų raida. Baltistica 36 (2), 223-236. ZiNkKEVIČčIus, Z. 1957: Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai. Vilnius Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. ZiNKEVičiIUs, Z. 1966: Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mokslas. ZinkeviCius, Z. 1980“ Lietuvių kalbos istorine gramatika 1. Vilnius: Mokslas. Sonata Vaičiakauskienė Lietuvių kalbos katedra Vilniaus pedagoginis universitetas T. Ševčenkos g. 31, Vilnius