1759 metų „Ziwato“ „u“ ir „iu“ kamieno daiktavardžiai ir jų raida

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIII (2005), 91–99 1759 metų Ziwato u ir jų kamieno daiktavardžiai ir jų raida SONATA VAIČIAKAUSKIENĖ Vilniaus pedagoginis universitetas The article presents an analysis and a systematic description of the inflection of u and jų stem nouns in the 18th century Žemaitian Ziwatas. The evolution of these inflectional types and the possible causes of changes are examined with the aid of internal reconstruction and external comparison. The data thus obtained are compared with those of the nominal inflection system of the modern North Žemaitian dialect of Kretinga. 1. ĮVADAS Dabartiniai kalbotyros tyrinėjimai neabejotinai leidžia teigti, kad 1759 metų Ziwatas – geriausias XVIII amžiaus šiaurės žemaičių kretingiškių1 tarmės paminklas. Leidinyje to meto lenkų kalbos rašmenimis aiškiai ir nuosekliai pateikiama tarmės fonologinė sistema, gramatikos ir morfologijos bruožai. Jau Būga (1958: 561–578), analizuodamas fonetinius balsių pakitimus lietuvių tarmėse, dažnai remiasi Ziwato fiksuotomis žodžių formomis. Kadangi Ziwato morfologija yra archajiška, būtų tikslinga palyginti šio raštijos paminklo ir dabartinės kretingiškių tarmės daiktavardžių kait ymo paradigmas, atkreipti dėmesį į jų raidos skirt ybes. Taigi šio straipsnio tikslas – aprašyti Ziwato u ir jų kamieno daiktavardžių galūnių raidą ir, svarbiausia, palyginti su dabartine šiaurės vakarų žemaičių kretingiškių tarmės2 daiktavardžių kait ybos sistema. Darbe remiantis vidinės rekonstrukcijos ir lyginamuoju metodu aiškinami istoriniai vard ažodžio raidos procesai, kitimų priežastys bei motyvai. Apie Ziwato rašybą jau ne kartą rašyta (plačiau žr. Girdenis 1972: 173–191, 1980: 111–116, 2001: 292–326; Girdenis, Girdenienė 1997: 11–44; Girdenis, Skirmantas 1998: vii–xiv, 292–326; Vaičiakauskytė 2001: 119–133, 2002a: 4–7; 2002b: 223). 2. u IR jų KAMIENO DAIKTAVARDŽIŲ PARADIGMOS Visi u ir jų kamieno daiktavardžiai yra vyriškosios giminės, turi septynis linksnius (vardininką, kilmininką, naudininką, galininką, įnagininką, vietininką ir šauksmenin- 1 Apie tai, kad Ziwatas parašytas pajūrio žemaičių Kretingos apylinkių tarme (Girdenis 1972: 173–191; Girdenis, Girdenienė 1997: 11–19; Girdenis, Skirmantas 1998: vii–xiv). 2 Toliau tekste ši tarmė trumpinama: ŠVŽK. 92 SONATA VAIČIAKAUSKIENĖ ką), tris skaičius (vienaskaitą, daugiskaitą ir dviskaitą); u kamieno daiktavardžiai nuo u kamieno skiriasi tik priebalsio minkštumu kamiengalyje. 1 LENTELĖ. u KAMIENAS Vienaskaita Daugiskaita V. žmogus 113 ~ žmùogos V. sunus 1214 ~ sū·rus K. žmogaw 211 ~ žmùogaus K. funu 7218 ~ sū·nũ· / sū·nũ·n N. žmoguy 922 ~ žmùogų N. sunums 28926 ~ su·nùms / su·nõms G. žmogų 23 ~ žmùogo G. funus 5916 ~ sū·nìs Įn. žmogumi 412, žmogų 3041, ~ žmũogòmì, žmũogò Įn. funumis 6317, ~ sū·nòmìs Vt. žmogų 1939, žmoguy 2142, ~ žmũogõu Vt. dangufy 8727, ~ dõngùsè Š. žmogaw 2526 ~ žmũogãu Š. sunus 14322 ~ sū·nus Dviskaita G. du funu 11723 ~ dò sūnò 2 LENTELĖ. i̯u KAMIENAS Vienaskaita Daugiskaita V. karalus 113 ~ karã·lõs V. prietelẹy 23826 ~ prìetelệ K. karalaws 1824 ~ karãlãus K. karalu 11323 ~ karã·lù N. karaluy 362 ~ karãlòu N. karalems 3425 ~ karãlēms G. karalu 20512 ~ karã·lò G. karalus 3714 ~ karãlùs Įn. karalumi 19123, karalu 19015, ~ karã·lomì, karãlò Įn. razkažėys 272 ~ raškaz̃ė·s Vt. Roju 23314, WILNIAw I25 ~ rùojū, vĩlnōu Vt. razkažujfy31214 ~ raškažũ·sè Š. karalaw 1135 ~ karãlãu Š. karaley 1094 ~ karalė· 1759 M. ZIWATO U IR IŲ KAMIENAS 93 2.1. Vienaskaitos vardininko galūnė yra -us, pvz.: Stojos, jogey wynas žmogus fenas, wardu Symeonas, Dwaſes [żwetos prypilditas 38₃₋₄; Eſį karalus židu yſzgymy̆mes Dowida garbingas, kurſay wardon Diewa karalaw pagyrtas ateyti 113₁₁₋₁₃. ŠVŽK tarmėje vienaskaitos vardininkas turi galūnę -os ~ -us (žmùogos ~ žmogùs, karã.į̇s ~ karãlius). Galūnės balsio u virtimas į o rodo, kad galūnėje prieš išvirtimą buvo trumpasis balsis, plg. la. tìrgus „turgus“, got. sunus „sūnus“, skr. súnuś: dar žr. Zinkevičius (1980: 232). Kyla klausimas, kaip Ziwato tarmėje buvo tariama vienaskaitos vardininko galūnė -us? Ziwato balsis u reiškia ir kretingiškių o; plačiau apie tai žr. Vaičiakauskytė (2002a: 13). 2.2. Vienaskaitos kilmininko galūnės yra šios: -aws = [aus] ir -aus, pvz.: Neftowiu apey daykta dwarna, ale apey dufzy žmogaws pakarna 44₂₂₋₂₃; Tas Majeftots karalaws yſzwŷfur paſzwęftas, nes nu Dwaſes S. Seney buwa yſzprowitas 30₁₃₋₁₄; Apey antgymyma Pona Jezusa Chriſtufa Karalaws Dangaws 24₁₅. Lyginamojoje tarmėje vienaskaitos kilmininkas sutampa su Ziwato forma (žmùogaus ~ žmogaus, karãliaus ~ karãliaus). Galūnė -aus < *-ōus, plg. la. tìrgus (-us < -aus), got. sunaus; dėl šios galūnės kilmės dar žr. Mažiulis (1970: 263–272; Zinkevičius 1980: 232). 2.3. Vienaskaitos naudininko galūnė yra -ūy = [ou]³, pvz.: Dāgu mizermam žmoguy atwerſiu 157₆; Pagrīža, yr ant nuwgos žiemes ang watgi padieje Karaluy Dangaws 57₁₆₋₁₇. ŠVŽK tarmėje vienaskaitos naudininko galūnė yra -ou (žmùogou ~ žmogùo, karãļou ~ karãliuo) ir sutampa su o kamieno vienaskaitos naudininku (dar plg. Vaičiakauskytė 2002a: 14). Kalbininkai nesutaria dėl šio linksnio kilmės. Kai kurie iš jų – Endzelynas (1957: 123–124), Kazlauskas (1959: 22, 1968: 221), Zinkevičius (1980: 233) – mano, kad tai o kamieno fleksija, įsibrovusi į u kamieną. Mažiulis (1970: 272) linkęs galvoti, kad u kamieno galūnė *-ō yra ne paskolinta iš o kamieno, bet atsiradusi iš baltų *-au, reprezentuojančio iu kamieno formą. Logiškiausia būtų manyti, kad ši galūnė yra paimta iš o kamieno, juolab nei senuosiuose raštuose, nei tarmėse neaptikta reliktinės u kamieno galūnės (Zinkevičius 1966: 248). Be to, u linksniavimo tipas indoeuropiečių kalbose nebuvo gausus. Dėl to jis buvo veikiamas stipresnių linksniavimo tipų (Kazlauskas 1959: 19). Aptariamojo linksnio fleksija -ou kildintina iš *-ō (Girdenis 2001: 377); kaip ir o kamieno (plg. Vaičiakauskytė 2002a: 14). Čia veikiausiai apibendrintas „oksitoninis“ variantas. 2.4. Vienaskaitos galininko galūnė yra -u, pvz.: Teypo yr tu turiek už šietona tą žmogų; kurſay atrodoy mitaſty kuny[zku stuzba Diewa 88₁₇₋₁₉; Po anu eyta [zwečiavę Panna, Karalu Dangaws yr žiemes ant raku [awa neždama 39₆₋₈. Kretingiškių šnektoje aptariamojo linksnio galūnėje vietoj laukiamo -u yra -o (žmùogᵒ ~ žmogù, karã.įᵒ ~ karãliu). Ši galūnė kildintina iš senovinės lietuvių *-ūn. Žemaičių tarmėje nekirčiuotų galūnių *-ų ir *-u yra sutapę į tą patį -ọ (Vai- 3 Dėl šios galūnės atstatymo plačiau žr. Girdenis, Girdenienė (1997: 12). 94 | SONATA VAIČIAKAUSKIENĖ čiakauskytė 2002a: 18). Taigi morfemoje, kuri niekada nebūna kirčiuota, balsis u dėsningai paplatėja į o. Matyt, Žiwato šio linksnio galūnė jau buvo tariama kaip ir dabartinėje kretingiškių tarmėje. Tai įrodo tas faktas, jog ir vienaskaitos vardininko galūnė -us tariama kaip -os (dar žr. 2.1.). 2.5. Vienaskaitos įnagininko galūnės yra šios: -u ir -umi, pvz.: <…> nes [mertis kaypo [z[a]zulietis fu žmogui eyta <…> 304₁–₂; Sytay wyfij y[zganity, yr par tawi Diewa žmogumi turem 290₂₆–₂₇; <…> tada tieja kalbi, jog a[ž efmi Karalus, nes a[ž Karalu yr užgymiaw <…> 192₂₄–₂₅; Pytotas kławle Jezula milawfi apey rozmaitus dayktus, o a[ža bliway apey tay ar efj karalumi židu 191₂₂–₂₃. Lyginamojoje tarmėje vienaskaitos įnagininko galūnė yra -o (žmũog˚ ~ žmogù, kàràl˚ ~ karaliù), kuri, kaip ir vienaskaitos naudininkas, sutampa su o kamieno galūne. Žiwato analizė rodo, kad XVIII amžiaus viduryje kretingiškiai pagrečiu dar vartojo vienaskaitos įnagininko formą su galūne -omi, kuri yra sudėta iš kamiengalio ir galūnės -mi. Tarmėje nepaplatėjęs galūnės balsis rodo, kad pirminė galūnė buvo *-mĩ (Būga 1958: 566–567). Tikra galūnė turėtų būti -mĩ, plg. s. sl. сынъ. Žemaičių vienaskaitos įnagininką -mi yra naujai atsiradusi. Matyt, ji buvo apibendrinta pagal daugiskaitos įnagininką *-mīs; plg. Mažiulis (1970: 210–213). Formos su -mi laikytinos senomis u kamieno vienaskaitos įnagininko lytimis. Kai kuriuose senuosiuose kalbos paminkluose galūnę -mi dar turi ir u kamieno būdvardžiai (Daukšos Postilėje: báisumi, brágumi; Sirvydo raštuose: teysumi, sotumi) (Zinkevičius 1957: 23). Stipri u ir o kamienų sąveika žemaičių tarmėje, matyt, išstūmė senąją įnagininko fleksiją. Galūnė -mi labai neproduktyvi, nes jos neturėjo ir mišriojo linksniavimo (ypač i kamieno) daiktavardžiai (plačiau apie tai žr. Vaičiakauskytė 2002a: 54–55). Taigi u kamieno vienaskaitos įnagininko galūnė buvo apibendrinta pagal produktyvesnį – vyriškojo – linksniavimo tipą. Žiwatas fiksuoja senosios įnagininko formos nykimą ir naujosios, t. y. jo kamieno fleksijos įsigalėjimą. Vėlesniuose kalbos paminkluose pastarosios įnagininko formos dažnėja. Ypač tai pasakytina apie žemaičių raštus (Kazlauskas 1959: 24). Kaip rodo analizuojamo teksto pavyzdžiai, XVIII amžiaus viduryje šiaurės žemaičiai kretingiškiai dažniau dar vartojo senąsias vienaskaitos įnagininko formas. 2.6. Vienaskaitos vietininko galūnės yra šios: -u, -uy = [ou], -ąw = [ou]⁴, -uj, -ujy, pvz.: <…> a[ž negalu nie jokios kaltibes atraty tamy žmogų, diet kurios turietum nu myrty <…> 193₈–₁₀; Pytotas teypag tare: a[ž ne randu pryčinas [merte tamy žmoguy 214₁–₂; O dabar wie[t] fu pazwalenu wirefniu Ziamayty[fzka y[fztumocitas yr drukawotas Wilniq I₂₄–₂₅; O ką ylžryfį ant ziemes bus y[fzyftas yr Danguj 88₃–₄; <…> diet munes, link[minkietes yr dyawiakietes, nes zapwotas jufu ita Dangujy 63₂₃–₂₄. ŠVŽK tarmėje vienaskaitos vietininko galūnė yra -ou (tõrgõu ~ turgùo(je), rĩojõu ~ rōjuo(je). Šią galūnę galima kildinti iš *-ójēn (Girdenis 1962: 97; 2001: 377). ⁴ Tik kartą tekste pasitaikė vienaskaitos vietininko forma su šia galūne (žr. pateiktą pavyzdį). Galūnė -ou eina po nosinio priebalsio n, tad balsis, matyt, todėl ir galėjo būti nazalizuotas. 1759 M. ZIWATO u IR jų KAMIENAS | 95 Kalbininkai nesutaria dėl šio linksnio kilmės ir raidos. Kazlauskas (1959: 26–29, 1968. 156–159) mano, kad vietininkų postpozicija *-en čia yra prilipusi prie *turgō tipo formos. Pastarąją galima lyginti su s. indų vietininko forma sūnāu, kadangi dvibalsis *-ōu lietuvių kalboje galėjo virsti ō (aukštaičių uo). Taigi formos, prie kurios priaugo postpozicija *-en, senoji išvaizda galėjo būti *turgō. Vadinasi, senoji baltiškoji u kamieno vienaskaitos vietininko forma yra *turgō5. Taip atsirado inesyvo forma torgojė. Peršasi išvada, kad žemaičių vienaskaitos vietininko galūnė -ou < *-ō. Vėliau dėl morfologinio trumpėjimo žodžio gale nukrito -je. Greičiausiai žemaičių vienaskaitos vietininko galūnė *-ō yra senesnė nei aukštaičių turima -uje (Zinkevičius 1966: 248–249). Analizuojamame tekste kartą pasitaikiusi vienaskaitos vietininko forma šuny 15320, matyt, yra atsitiktinė korektūros klaida, bet gali būti ir sporadiškas o kamieno padarinys. 2.7. Vienaskaitos šauksmininko galūnė yra -aw = [au], pvz.: waykiele zidu [žakieles aliwa mede pyrmu neždamy, giedoje, yžganik mus karalaw židu 1134–5 Lyginamojoje tarmėje vienaskaitos šauksmininkas sutampa su Ziwato teksto šauksmininku (sū-nāu ~ sūnāu, karāl̄iau ~ karāliau). Galūnė -au < *-ōu, plg. got. sunau. Tai grynas kamienas su pamatiniu kamiengalio balsio laipsniu (Zinkevičius 1980. 234). 2.8. Daugiskaitos vardininko u kamieno daiktavardžių galūnė yra -us, o iu kamieno – -ey, pvz.: Užpewna Jawa pyktufius Tiewus Jekate, nes yr jus tu pačiu Sunus, kury Prarakus užmušytnie <...> 12113–15; Apałztalay, yr wyły prietele yžwaykščioje, nie kokie neturiu, kurfay man padietum 23825–27 Dabartinėje kretingiškių tarmėje apskritai aptariamų kamienų visa daugiskaitos paradigma yra perėjusi į (i)o kamieną. Daugiskaitos vardininko galūnės yra -a, arba -e (sūnā- ~ sūnai, karālē- ~ karāliai). u kamieno daugiskaitos vardininko fleksija senuosiuose XVI–XVII amžiaus lietuvių kalbos paminkluose išlikusi sveika. Net XVIII–XIX amžiaus žemaičių tarmės pagrindu rašytuose veikaluose dar yra išlikusių u kamieno daugiskaitos vardininkų (plg. Kazlauskas 1959: 32). Tai liudija ir analizuojamas Ziwato tekstas (žr. pirmą pateiktą pavyzdį). Nors, kita vertus, Ziwato žodžio sūnus daugiskaitos paradigmoje galėjo išsilaikyti u kamieno senoji fleksija dėl dažno šio žodžio vartojimo6 ir šio žodžio sakralumo. Be to, gali būti, kad autorius siekė išvengti digrafo -aa žemaitiškoje šio linksnio galūnėje. Nereikėtų pamiršti, kad u kamieno daugiskaitos vardininko galūnė yra išlikusi rytų uteniškių tarmės paribyje su anykštėnais, pvz.: Leliūnuose (Rinkauskienė 1999: 23). Remiantis tuo, kas pasakyta, galima teigti, kad o kamienas pradėjo brautis į u kamieną ne taip seniai. Tačiau tame pačiame Ziwate, kaip rodo pateiktas pavyzdys, iu kamieno daiktavardžiai visuotinais vartojami su io kamieno galūne; iu kamieno daiktavardžiai dar turi senąją daugiskaitos vardininko formą 5 Del šio linksnio kilmės ir raidos dar plg. Mažiulis (1970: 286–287). 5 Analizuojamame tekste daugiau nepasitaikė u kamieno daiktavardžių daugiskaitos vardininko, taip pat ir daugiskaitos naudininko, galininko ir įnagininko formų, išskyrus daiktavardį žmogus. Tačiau šio daiktavardžio daugiskaitos paradigma apskritai yra ne u kamieno. 96 | S O N A T A V A I Č I A K A U S K I E N Ė senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose (Kazlauskas 1959: 31), bet ir XVI amžiaus raštuose dažnesnės io kamieno lytys. Galūnės -ūs nykima žemaičiuose (apskritai u kamieno daugiskaitos formų keitima o kamienu) galėtume lengvai paaiškinti, jeigu šiaurės žemaičių galūnę -o kildintume iš *-ū (akūtinio ar nekirčiuoto cirkumflekso), pvz.: dvбskaitos vardininko ir galininko galūnė (sūːn)-o < *(sūn)-ū (Girdenis 2000a. 334). Šiaurės žemaičių -u virto į -o po cirkumfleksinių ir atvirų akūtinių galūnių trumpėjimo. Sutrumpėjusi daugiskaitos vardininko galūnė turėjo sutapti su vienaskaitos vardininko galūne. Veikiausiai dėl šios priežasties u kamieno galūnė -ūs ir išstūmė produktyviąją o kamieno galūnę -ai. Daugiskaitos vardininko galūnės -ūs kilmė iki šiol nėra aiški. Kazlauskas (1968: 224) mano, jog aptariamojo linksnio forma yra kilusi iš *-ųes, atsiradusio u kamieno daugiskaitos vardininke dėl ū kamieno įtakos. Zinkevičius (1980: 234) šią galūnę taip pat kildina iš *-ųes, kuri buvusi pasidaryta su kamiengaliu u dėl kitų linksnių įtakos, jeigu tik galūnė -ūs nėra analoginis darinys pagal kitų kamienų modelį. Veikiausiai daugiskaitos vardininko galūnė -ūs buvo įsivesta pagal kitų kamienų analogiją. Tiek būdvardžių, tiek ir daiktavardžių paradigmoje pagrindiniai linksniai yra vardininkas ir galininkas. Greičiausiai aptariamų daiktavardžių daugiskaitos vardininko -ūs galėjo atsirasti pagal analogiją: jei dgs. gal. *geràs : dgs. vard. *gerós, tai dgs. gal. *sūnus : dgs. vard. x, iš čia x = sūnūs. Daugiskaitos šauksmininkas sutampa su vardininku tiek Žiwato tekste, tiek ir dabartiniame kretingiškių plote. 2.9. Daugiskaitos kilmininko galūnė -u arba -ų, pvz.: Paſakikiet mąn, kurſay yſz tu ſunu dwiyu dare waly Tiewa ſawa 117₂₇–₂₈; Buwa taſay ſugrižymas yſz Egyptu apey ſzwęty Tryiu Karalu 44₆–₇ ŠVŽK tarmėje daugiskaitos kilmininko forma sutampa su paliudyta Žiwato (sūnuː ~ sūnų, tɔrgù ~ turgų, karà.ǐ ~ karalių). (i)u kamieno forma sutampa su (i)o kamieno lytimis. Veikiausiai u kamieno (kaip ir kitų kamienų) kirčiuota kilmininko galūnė dar buvo tariama su nosiniu balsiu, juolab kad ir dabartinėje lyginamojoje tarmėje daug kur vartojamos formos su -n ar su -m (Zinkevičius 1966. 77; Vaičiakauskytė 2002a: 18). 2.10. Daugiskaitos naudininko u kamieno galūnė yra -ums, o iu kamieno – -ems, pvz.: Dwilekta karuna ira stypre riedima, kuri ira yſz akmenies brąngie, kure duda Diewas Sunums ſawa yr yſzrinktieſyms, kaypo paraſita ira Pſalmieſy 298₁₂–₁₄; Jeſus ſatdziawſis, apſyjoywyſys wyſam ſwietuy, karalems, yr madryjms Pagonu 34₂₅–₂₆. Lyginamojoje tarmėje daugiskaitos naudininko galūnės yra (i)o kamieno (sūnām ~ sūnām, karàlēm ~ karaliams ). u kamieno senovinis dėmuo *-umus (*sūnumus), kur slypi kamiengalis -u- ir galūnė -mus (plg. o kamieno daugiskaitos naudininko formas; žr. Vaičiakauskytė 2002a: 19). Kalbamojo linksnio galūnės raida veikiausiai buvo tokia: *-umus → -oṃos → -oṃs. Kaip rodo senųjų raštų analizė (Kazlauskas 1959: 34–35), XVI–XVII amžiaus kai kuriuose raštuose u kamieno daugiskaitos naudininkas dar turi senąją u kamieno 7 Dėl šios galūnės kilmės ir raidos dar žr. Mažiulis (1970: 297–304). 1759 M. Ziwato u ir įu kamienas 97 fleksiją, nors, reikia pasakyti, u kamieno naudininkas senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose pasitaiko retai. Ziwatas rodo, kad XVIII–XIX amžiuje, matyt, u kamieno daugiskaitos naudininko formos dar buvo žemaičių pavartojamos. Nors, kaip jau buvo minėta, Ziwato žodžio sūnus daugiskaitos paradigmoje galėjo išsilaikyti u kamieno senoji fleksija dėl dažno šio žodžio vartojimo. įu kamieno daugiskaitos naudininko galūnė yra *-umus, tačiau jau XVI–XVII amžiaus lietuvių kalbos paminkluose vyrauja įo kamieno šio linksnio formos (Kazlauskas 1959: 34). Ziwato visi minėto kamieno daiktavardžiai turi įo kamieno daugiskaitos naudininko lytis. 2.11. Daugiskaitos galininko galūnė yra -us, pvz.: Tynay diet dyde Sopule, kuri pry appiawfima kietėje, kartey werkie, nes kumeli dydey jubteba yr czayma už kytus Surus jwieta turieje 32₂₆–₂₈; Yžleydufi Karalus jzwęčiawfe Maria Ju S. Juzupu, giwena anoy Jzopo pry prakarta ligi kieturiolektay dyinay <…> 37₁₄–₁₆. Kretingiškių tarmėje daugiskaitos galininkas sutampa su Ziwato teksto galininku (sūnūs ~ sūnus, karaliūs ~ karalius). Kalbininkai nesutaria dėl aptariamojo linksnio formos kilmės, plg. Mažiulis (1970: 297), Kazlauskas (1968: 225); u kamieno daugiskaitos galininko fleksija -us < *-ūs, kaip atitinkama į kamieno galūnė -is < *-īs (Būga 1958: 568; Zinkevičius 1980: 235, 1966: 251). Taigi galūnė *-ūs galėjo atsirasti ir kitų kamienų pavyzdžiu. Siaurojo -u < *-ū buvimas daugiskaitos galininko formoje tikrai pagrindžia mintį, jog žemaičiuose pirmiausia turėjo trumpėti cirkumfleksinės galūnės, o akutinis trumpėjo vėliau (Girdenis 2001: 172, 2000a: 405–406). 2.12. Daugiskaitos įnagininko u kamieno daiktavardžių galūnė yra -umis, o įu kamieno – -eys = [e·s], pvz.: Palayminty pakaju daruntis, nes anyi Sunumis Diewa bus wadinty 63₁₆–₁₈; <…> kada anfay budamas Ponu y Jawa garby neje razkažieys, ale werkymays yr ubagjty 27₂–₃. Dabartinės ŠVŽK tarmės daugiskaitos įnagininko galūnė sutampa su o kamieno (plg. Vaičiakauskytė 2002a: 19), (tōrgās ~ tūr̄gais, karālēs ~ karāliais). Ziwato tekste, kaip rodo pateikti pavyzdžiai, daugiskaitos įnagininkas dar turėjo išlaikęs senąją u kamieno galūnę -umis, kurią sudaro kamiengalis -u- ir senoji galūnė *-mīs. įu kamieno daiktavardžių paradigmoje visuotinai įsigalėjusios įo kamieno lytys. 2.13. Daugiskaitos vietininko galūnė yra -ufy = [u·sę], pvz.: Ponas Jezufas ant to atfake kalbiedamas: Btagasłowitas efi, Symonay Baryonay, nes ne kunas ne krawjes ne apjowie taw to, ale Tiewus muna, kurfay ira Dangufy 87₂₄–₂₇; Tada tuw ćiefu tabiawłey linkfmifes kunay nuwarginty, ne kaypo kury razkažiufy yfzkawoty 312₁₃–₁₅. Minėtina kartą rasta Ziwato daugiskaitos vietininko forma su galūne -ufy (plg. su į kamieno daugiskaitos vietininko formomis, žr. Vaičiakauskytė 2002a: 60), būtent: <…> weyžiek jogiey antigyme ne ražkažiuju, aley ubagižkoy [myrdymcioy [tayneliey, ant plykos yr myktos ziemes terp badi[tiu <…> 25–26₂₈–₂. Lyginamojoje tarmėje fonetiškai sutapo (i)o ir (i)u kamienų daugiskaitos vietininkai, plg.: *miškūs(e) ir *turgūs(e) (tūrgūs(e) ~ tūrgūs(e), vāišūs(e) ~ vaišiūs(e)) (Zinkevičius 1966: 251). Beveik visi šiaurės žemaičiai išlaiko nesutrumpėjusią daugiskaitos vietininko galūnę -ūse. Morfologiškai sutrumpėjusios formos su galūne -ūs vartojamos tik Kretingos apylinkėse, žr. Aleksandravičius (1963: 104), Girdenis (2000a: 393, 2000b: 17). Galbūt kalbamojo linksnio -ū- galima būtų kildinti iš *ō 98 SONATA VAIČIAKAUSKIENĖ (plg. o kamieno daugiskaitos vietininko formas, žr. Vaičiakauskytė 2002a: 21); dar žr. Girdenis (2000b: 336). Kartą pavartota daugiskaitos vietininko lytis su galūne -su yra archa(i)jiška daugiskaitos vietininko forma (plačiau žr. Vaičiakauskytė 2002b: 233). 2.14. Vyriškosios giminės aptariamojo kamieno daiktavardžių dviskaitos galininko galūnė yra -u = [o], pvz.: <…> buwa wynas žmogus kurſay turieje du ſunu, atejys pry pyrmoje tare: ſunaw eyk šiēdiena dyrpty y winīčiy, o unſay nenorieje 11722–24 Dabartinėje lyginamojoje tarmėje vardžodžio dviskaitos galininko formos sutampa su paliudytomis Ziwato (dò sū·nò ~ dù sūnu). Lietuvių kalbos skaitvardžiai dù, dvì vestini iš *dō, *dvḗ. Taigi vyriškosios giminės vardžodžio dviskaitos galininko (beje, kaip ir vardininko) galūnė -o sutrumpėjo iš *-ō⁸. 3. IŠVADOS 1. 1759 metų Ziwato nuosekli analizė parodė, kad XVIII amžiaus viduryje kretingiškių tarmėje vyko vardžodžio neproduktyviųjų kamienų perėjimas į produktyviuosius. Dabartinės kretingiškių tarmės u kamieno paradigma nuo XVIII amžiaus vidurio pakito. 2. u ir (i)u kamieno būdvardžių (anksčiau nei daiktavardžių) paradigmas paveikė produktyvieji linksniavimo tipai, todėl u kamieno daiktavardžiai Ziwato tekste bent tam tikrais atvejais sporadiškai galėjo dar turėti senąsias daugiskaitos vardininko, naudininko ir įnagininko galūnes⁹. Dabartinėje kretingiškių tarmėje turimos o kamieno galūnės. 3. Ziwatas fiksuoja u kamieno senosios vienaskaitos įnagininko formos nykimą ir naujosios, t. y. (i)o kamieno, lyties įsigalėjimą. 4. Sutrumpėjusi u kamieno daugiskaitos vardininko galūnė turėjo sutapti su vienaskaitos vardininko galūne. Veikiausiai dėl šios priežasties galūnė -ūs ir išstūmė produktyvioji o kamieno galūnė -ai. 5. Jau XVIII amžiaus viduryje kretingiškių (i)u kamieno daugiskaitos paradigmoje visuotinai vyravo (i)o kamieno formos. LITERATŪRA ALEKSANDRAVIČIUS, J. 1963: Kretingos tarmės daiktavardžio kait ybos ypatybės ir galūnių raida. Kalbotyra 9, 101–117. BŪGA, K. 1958: Rinktiniai raštai 1. Sudarė Z. Zinkevičius. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. ENDZELYNAS, J. 1957: Baltų kalbų garsai ir formos. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. GIRDENIS, A. 1962: Tirkšlių tarmės morfologija ir žodžių daryba (rankraštis). GIRDENIS, A. 1972: Baltiškųjų *t̑j, *d̑j refleksai 1759 m. „Žyvate“. Baltistica 8 (2), 173–191. GIRDENIS, A. 1980: Dėl vieno prielinksnio formos XVIII a. šiaurės žemaičių kretingiškių tarmėje. Baltistica 16 (2), 111–116. 8 Dėl dviskaitos vardininko ir galininko galūnių kilmės dar žr. Mažiulis (1970: 181–182). 9 Tai galima teigti tik su išlyga (dar plg. 2.8, 2.10 ir 2.12). 1759 M. Ziwato u ir jų KAMIENAS | 99 Girdenis, A., Girdenienė, D. 1997: 1759 metų „Žiwato“ indeksas Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla Girdenis, A., Skirmantas, P. 1998: 1759 metų „Žiwatas“ (faksimilinis leidynys). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla Girdenis, A. 2000a: Kalbotyros darbai 1. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Girdenis, A. 2000b: Kalbotyros darbai 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Girdenis, A. 2001: Kalbotyros darbai 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Kazlauskas, J. 1959: Daiktavardžių (i)u linksniavimo nykimas. Kalbotyra 1, 51–67. Kazlauskas, J. 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika. Vilnius: Mintis. Mažiulis, V. 1970: Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai. Vilnius: Mintis. Rinkauskienė, R. 1999: Rytų aukštaičių uteniškių vardažodis: dabartinė padėtis ir istorinė raida (disertacija). Vilnius. Vaičiakauskytė, S. 2001. 1759 „Žiwato“ o, io, io kamienų daiktavardžiai ir jų raida. Kalbotyra 50 (1), 119–133. Vaičiakauskytė, S. 2002a: 1759 „Žiwato“ vardažodžio linksniavimo sistema (disertacija). Vilnius. Vaičiakauskytė, S. 2002b. 1759 „Žiwato“ i ir priebalsinio kamieno daiktavardžiai ir jų raida. Baltistica 36 (2), 223–236. Zinkevičius, Z. 1957: Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai. Vilnius Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Zinkevičius, Z. 1966: Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mokslas. Zinkevičius, Z. 1980: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 1. Vilnius: Mokslas. Sonata Vaičiakauskienė Lietuvių kalbos katedra Vilniaus pedagoginis universitetas T. Ševčenkos g. 31, Vilnius