Dėl „Lietuvių kalbos tarmių chrestomatijos“ recenzijos

Pastabos pagrindinio žodžio formą. Tačiau apibrėžime iškeliamas „formos pasirinkimas ne pagal pagrindinio žodžio junglumą“ faktiškai neatskiria šliejimo nuo derinimo, nes šis kriterijus tinka abiem prijungimo tipams. Taigi, nors prijungimo tipų apibrėžimai, palyginti su ankstesniais DLKG leidimais, gerokai pakito, bendras vidinių prieštaravimų skaičius liko daugmaž vienodas, arba net nežymiai padidėjo. Ir ateityje atidžiai stebėsime šioje universitetiniam dėstymui taip svarbioje gramatikoje taikomos prijungimo sampratos raidą. Įdomu, kaip prijungimo tipai bus apibrėžiami kituose Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos leidimuose, kurių ateityje neabejotinai sulauksime dar daug. AMBRAZAS, V. 2005: [Rec.] Axel Holvoet, Artūras Judžentis, red., Sintaksinių ryšių tyrimai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2003. Acta Linguistica Lithuanica 52, 167–170. HOLVOET, A., JUDŽENTIS, A. 2003: Sintaksinių ryšių tipai. In: A. HOLVOET, A. JUDŽENTIS, red., Sintaksinių ryšių tyrimai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 11–35. HOLVOET, A., JUDŽENTIS, A., 2005a: Sintaksinės priklausomybės tipai: papildymai ir patikslinimai. In: A. Holvoet, R. Mikulskas, red., Gramatinių funkcijų tyrimai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 11–38. DLKG1 = Vytautas Ambrazas, red., Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. DLKG4 = Vytautas Ambrazas, red., Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Ketvirtoji pataisyta laida. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. Axel Holvoet Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5 LT-10308 Vilnius, Lietuva Dėl Lietuvių kalbos tarmių chrestomatijos recenzijos1 Akivaizdu, kad kiekviena knyga gyva tik tada, kai turi ryšį su skaitytoju. Visų autorių ar sudarytojų noras – išgirsti kuo daugiau atsiliepimų apie parengtą leidinį. Lietuvių kalbos tarmių chrestomatijos (Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2004, 328, 1 Acta Linguistica Lithuanica 52, 170–174. 107 Pastabos [16] p., ISBN 9986-668-56-5; toliau – Chrestomatija) sudarytojai irgi džiaugiasi kiekviena nuomone apie savo darbą. Vienas iš pirmųjų leidinį įvertino garbusis mūsų tarmių tyrėjas V. Vitkauskas. Išsamioje recenzijoje pastebėta nemažai transponavimo ir transkripcijos netikslumų, apsirikimų, atsiradusių tvarkant sudėtingą tekstą. Už visas pastabas rengėjai labai dėkingi. Tačiau su kai kuriomis gerbiamo recenzento išsakytomis mintimis nesinori sutikti, kai kuriais svarstomais klausimais Chrestomatijos autorių nuomonė šiek tiek kitokia. Todėl keletą savo nuostatų norėtume aptarti plačiau. Pirmiausia recenzijoje neteisybė yra tai, kad „visai nutylima 1970 metų tolygi chrestomatija“. Sudarytojai suprato, kad naujoji Chrestomatija tęsia ankstesnių panašių darbų seriją, iš kurių dialektologams neabejotinai svarbiausias iki šiol yra Lietuvių kalbos tarmės (Vilnius: Mintis, 1970). Nesinorėtų sutikti ir su tuo, kad 1970 metų chrestomatija tolygi šiam leidiniui. Panašumas tarp šių knygų tik toks, kad abiejose yra tekstų iš visų lietuvių kalbos tarmių. Naujovių Chrestomatijoje gerokai daugiau: remiamasi kitu, dabartiniam dialektologijos mokslui priimtinu, A. Girdenio–Z. Zinkevičiaus sukurtu tarmių skirstymu2, pateikiami kitokio pobūdžio aprašai, iliustraciniai žemėlapiai, kitas įrašų atrankos principas. Leidinys pritaikytas šiuolaikiniam vartotojui, leidžiantis naudotis kompiuterinės technikos galimybėmis ir atspindintis, kaip teigia recenzijos autorius, jaunesniosios kalbininkų tarmėtyrininkų kartos požiūrį į tarmes. Visi šie dalykai bei santykis su ankstesniais leidiniais Chrestomatijos įvade plačiai aptarti (p. 13, 14). Taigi ar galima teigti, jog ankstesnė chrestomatija visai nutylima? Nelabai aiški recenzijos autoriaus pozicija dėl tarmių „sugadinimo“ radijų, televizija ir, kaip teigiama, įvairiausiomis mokyklomis. Ar tokių „sugadintų“ tekstų, V. Vitkausko nuomone, leidiniuose teikti ir analizuoti išvis nederėtų? Dialektologams jau pribrendo laikas atsisakyti siauros tarmės sampratos ir nuostatos, kad geras tik tas pateikėjas, kuris kalba kaip iš dialektologijos vadovėlio. Norėdami tirti šiuolaikinę tarmių situaciją, privalome pripažinti, kad jos sparčiai kinta (ne nyksta, o būtent kinta!), ir 1960–1970 metais fiksuotų ypatybių dažnai nė su žiburiu nerastume. Turėtume suprasti, kad dėl pokyčių tarmės netampa menkesnės, o kintantis tarminis 2 Chrestomatijoje pateiktas ir K. Jauniaus–A. Salio skirstymas. Kai kurioms patarmėms, pavyzdžiui, dabartinių vakarų aukštaičių, jis netgi labiau tinkamas. Beje, dabartiniame skirstyme vartojami patarmių pavadinimai, tokie kaip rytų aukštaičiai panevėžiškiai ir kiti, iš tikrųjų sukurti A. Girdenio siūlymu. Tai pripažįsta ir pats skirstymo bendraautoris Z. Zinkevičius (1994: 19). Kaltinti rengėjus autorystės nutylėjimu tikrai nederėtų. 108 Pastabos kalbėjimas – mažiau vertingas3. Besikeičiantis tarmių ir bendrinės kalbos santykis, paribio tarmių sąveika, tarmių skiriamųjų ir kitų ypatybių pokyčiai irgi reikalauja kruopštaus įsižiūrėjimo ir tyrimo. Gal tai, ką recenzentas vadina „tarmių sistemos pažeidimais“, tėra jų nenutrūkstamo kitimo ir raidos faktai? Tikrai ne visur recenzijos autoriui derėtų remtis pastebėjimais iš jo paties lankytų šnektų arba kalbininkų nuomonėmis iš praėjusio amžiaus vidurio. Chrestomatijoje pateikta nemažai tekstų, užrašytų XX amžiaus pabaigoje, o per tiek laiko pasikeitė ne tik pateikėjai, bet ir kai kurios jų kalbos ypatybės arba garsų žymėjimo tradicijos. Leidinyje tekstai skaitytojui bene pirmąkart pateikiami stengiantis užrašyti realų pasakotojo tarimą fonetine transkripcija. Tiesa, ji gerokai supaprastinta dėl rašmenų trūkumo ir specifinių knygos tikslų. Anksčiau dažnai transkribuota laikantis sistemos, t. y. fonologine transkripcija, perteikiančia tik apibendrintą šnektos vaizdą. Deja, tarminio kalbėjimo dažnai negalima įsprausti į jokius iš anksto nusibrėžtus rėmus. Aišku, transkribuoti laikantis principo „čia turi būti tariama taip“ nepalyginamai lengviau. Stengiantis užrašyti taip, kaip tariama, nelengva išvengti klaidų, tačiau toks tekstas tyrėjui vertingesnis. Todėl Chrestomatijoje, kaip mini recenzijos autorius, iš tikrųjų ne vienoje vietoje pasitaiko, kad tame pačiame tekste, kartais ir tame pačiame sakinyje, žodis užrašytas nevienodai. Žinoma, galima tokius nevienodumus laikyti „sugadintais“, tačiau vargu ar leistina jų nefiksuoti. Chrestomatijos įvade transkripcijos principai aiškiai nusakyti (p. 12), todėl autorių nuomonė šiuo klausimu turėtų būti aiški. Galima tik sutikti su recenzentu, kad iš trumpo, 15–20 minučių tetrunkančio, pokalbio su pateikėju nauda menka. Šiuolaikinės technikos priemonės leidžia užrašyti gana ilgus, kartais net 4–5 valandų trukmės tekstus. Visi Chrestomatijoje esantys įrašai – ištraukos iš bent valandą trunkančių pasakojimų. Ilgesnių tekstų pateikti buvo neįmanoma, jų trukmę lėmė kompaktinės plokštelės talpa. Padiskutuoti norėtųsi dėl kai kurių transkripcijos dalykų. Vienas iš dažniausiai recenzento kritikuojamų atvejų – priebalsių minkštumo žymėjimas samplaikose, kur vartojami priebalsio n gomuriniai variantai ŋ (kietasis) ir ŋ’ (minkštasis). V. Vitkausko nuomone, minkštasis variantas įmanomas tik prieš minkštuosius k’, g’, o kietasis – tik prieš kietuosius. Ši autoriaus nuostata ginama ne tik recenzijoje, tam skirtas atskiras Mažmožis tame pačiame Acta Linguistica Lithuanica numeryje (Vitkauskas 2005: 3 Kitas reiškinys, beje, daug skaudesnis – mažėjantis tarmės ir tarminio kalbėjimo prestižas tarp jaunimo ir visoje visuomenėje. Būtent tuo dialektologams ir visiems kalbininkams reikėtų ypač susirūpinti. 109 Pastabos 161). Iš tikrųjų samplaikose lietuvių bendrinės kalbos priebalsiai beveik visuomet esti arba visi minkštieji, arba kietieji pagal regresyvinio asimiliacinio minkštinimo dėsnius (plg. Girdenis 2003: 242, Pakerys 2003: 181). Tarmėse asimiliacinio minkštinimo įvairovė didesnė, tačiau šiuo atveju diskutuoti reikėtų ne dėl n gomurinių alofonų, o dėl priebalsių k, g minkštėjimo laipsnio samplaikose. Gomurinio sonanto kietumo–minkštumo skirtumai4 girdėti palyginus žodžius laŋkštùs : laŋ'kšti5 , dæŋktà : deŋkti, diŋ.ktu. : diŋ'.kti ir kt. Nuo tolesnio skiemens priešakinio ar užpakalinio vokalizmo priklauso ne tik sonanto kietumas ar minkštumas, skiriasi ir viso pirmesnio skiemens kokybė. Iš regresyvinės garsų derinimo grandinės iškrinta tik priebalsiai k, g. Fonologijos specialistų ne kartą pastebėta, kad šie priebalsiai samplaikose minkštėja labai menkai arba išlieka visai kieti, tačiau netrukdo minkštėti prieš juos esantiems garsams, pvz.: al'ks'n'ùs, smul'kmẽ, vẽr'.kti, – šiuose žodžiuose sonantų minkštumas aiškiai girdimas. Recenzento minimas prof. A. Girdenio straipsnis (2000: 165–167) skirtas visai ne gomurinių sonantų minkštumo problemai, o priebalsių k, g minkštėjimo laipsniui. Jame teigiama, kad ankstesniais metais lietuvių kalbininkai (J. Gerulis, P. Jonikas, J. Balčikonis, E. Mikalauskaitė ir kt.) laikėsi nuomonės, jog samplaikose k, g neminkštėja (Girdenis 2000: 165). Tik prieš keliolika metų imta manyti, kad bendrinėje kalboje priebalsių samplaikos ištisai patiriančios asimiliacinį minkštinimą (Pakerys 1986: 286). Deja, šio naujesnio požiūrio neparemė nei tarmių faktai, nei eksperimentiniai tyrimai. Minimame straipsnyje prof. A. Girdenio daroma išvada, kad priebalsiai k, g samplaikose artimesni kietiesiems, net ir būdami minkštųjų apsuptyje. Taigi tokio tipo junginiai tartini al'ks'n'ùs, pravir'.gdi·s, č'ir'kšl'ìs ir kt. Laikantis šio požiūrio transkribuoti visi Chrestomatijos tekstai, tai kaip galima teigti, kad joje „einama net prieš knygos konsultantą prof. habil. dr. A. Girdenį“ (Vitkauskas 2005: 161)? Recenzijoje tarsi su priekaištu teigiama, kad daugelio patarimų tekstuose supriešakėjęs balsis e išvirstąs „žemaitiškuoju“ ė. Žemaitiškasis ė < i tikrai skiriasi nuo ė < e, tačiau tuo pačiu ženklu žymimi kelių patarimų skirtingi garsai. Trūkstant išsamaus 4 Rengiant straipsnį, samplaikų minkštumo klausimu teko diskutuoti su doc. dr. Ž. Markevičiene. Jos nuomone, gomuriniai nosiniai sonantai samplaikose minkštėja labai nežymiai, būtent dėl tos priežasties, kad eina prieš neminkštėjančius k, g. Šiai problemai spręsti reikėtų eksperimentinių tyrimų. 5 Tiesiai prieš priešakinės eilės balsius priebalsių minkštumas niekur nežymimas. 110 Pastabos ženklų rinkinio, dialektologams tai tenka daryti gana dažnai, pavyzdžiui, vienodai žymimas rytiečių katė.s aiškiai skiriasi nuo žemaičių vė.sa. Trumpasis nekirčiuotas e prieš minkštąjį priebalsį daugelyje patarmių tariamas labai uždarai, nežymėti tokio ryškaus kokybinio varianto negalima. Fonemos /e/ visų vartojamų alofonų ženklų eilutė tekstuose atrodo taip: ę – daug uždaresnis už e, labai įtemptas diftongiškas balsis, dažniausiai vartojamas pietinių vakarų aukštaičių kauniškių – suvalkiečių, jo žymėjimas leidiniuose įvairuoja; ę – šiek tiek uždaresnis už e balsis, dažniausiai tariamas nekirčiuotas prieš minkštąjį priebalsį arba tvirtagaliame ir nekirčiuotame dvibalsyje ei; e – pagrindinis „neutralus“ alofonas; ė – šiek tiek atviresnis už e balsis; æ – labai atviras diftongiškas balsis, vartojamas prieš kietąjį priebalsį. Bene daugiausia „pylos“ nuo recenzento kliuvo vakarų aukštaičių kauniškių skyriui. Kadangi šio straipsnio autorei, kilusiai iš kauniškių ploto, daugiausia teko prisidėti prie skyriaus rengimo, dėl kai kurių minčių irgi norėtųsi padiskutuoti. Pirmiausia dėl tvirtrapradžių dvigarsių dėmenų i, u trukmės ir kokybės. Iš tikrųjų iki šiol tradiciškai buvo manoma, kad šiaurinė kauniškių dalis (Jurbarko, Šakių šnektos) ir pietiniai jų kaimynai zanavykai (Griškabūdžio, Jankų apylinkės) yra bene vieninteliai iš viso lietuvių kalbos ploto, neilginantys šių dvigarsių dėmenų6 (Zinkevičius 1966: žemėl. Nr. 70, 72; LKT 1970: 180–192; LKA 1982: 38, žemėl. Nr. 20)7. Taip teigiama beveik visuose ankstesnių metų dialektologų darbuose nuo pat recenzijoje minimo F. Kuršaičio laikų. Deja, remiantis vien klausa, be jokių eksperimentinių tyrimų. Chrestomatijoje esantys žemėlapiai, beje, rengti pagal Lietuvių kalbos atlasą, tai nurodyta Įvade (p. 14), todėl juose palikta šaltinyje vaizduota padėtis. Pastaraisiais metais pradėta kelti hipotetinė mintis, kad ir šios šnektos negalėtų būti išimtis iš viso lietuvių kalbos ploto. Skirtingą prozodinę sandarą (trumpuosius balsius ir dvigarsius) turinčių skiemenų požymiai turėtų neabejotinai skirtis. Žinoma, jog lietuvių kalbos tvirtrapradžių dvigarsių vienas iš svarbiausių požymių – di- 6 Pastebėtina, kad LKA veliuoniškių plote cirkumfleksinių (tęstinių) dvigarsių pirmieji dėmenys i, u žymimi pusilgiai (1982: žemėl. Nr. 21). Pagal tokį žymėjimą atrodo, kad jie ilgesni negu tvirtrapradžių, kas vargiai tikėtina. 7 Greta esančiame pietų žemaičių raseiniškių plote daugiau autorių žymi pusilgius ir net ilguosius tvirtrapradžių dvigarsių dėmenis i, u (Zinkevičius 1966: žemėl. Nr. 70, 72; Grinaveckis 1973: 130–132; LKT 1970: 102–128). Taigi skirtingų patarmių analogiškų garsų žymėjimo tradicijos iki šiol skyrėsi. 111 Pastabos desnė pirmojo dėmens trukmė (plg. Pakerys 1982: 159). Todėl imta galvoti, kad ir šiame plote aptariamųjų dvigarsių dėmenys i, u galbūt nėra trumpieji (plg. Girdenis 1996: 111). Įtvirtinti šią nuomonę kol kas sekasi sunkiai, jau vien dėlto, kad, kaip teigia recenzijos autorius, pasitvirtinus hipotezei, Lietuvoje nebeliktų vietų, kur dėmenys tariami trumpai, o bendrinės kalbos tarties normos reikalauja tarti būtent taip. Atidžiau pasiklausius daugiau šiaurinių kauniškių šnektų tekstų, be jokių eksperimentinių tyrimų pirmiausia aiškiai išgirstas ne kiekybinis, o kokybinis dvigarsių dėmenų skirtumas nuo ilgųjų ir nuo trumpųjų balsių. Dvigarsių dėmenys atrodo atviri, mažai įtempti, todėl Chrestomatijoje visur žymėti ženklais i, u (būtent pabraukimas, kurio recenzentas nepastebėjo, žymi atvirumą). Ekspresyviau kalbant ir pabrėžiant žodį, kartais šie garsai dar labiau paplatėja ir virsta balsiais ẹ, ọ, panašiais į žemaitiškus. Šiame plote pasitaiko daug bendrų su žemaičiais ypatybių, tik ne visada pasireiškiančių sistemingai. Todėl ir tvirtapradžių dvigarsių dėmenų i, u platėjimas – dažnas reiškinys. Gaila, kad recenzentas, atidžiau nepasigilinęs į transkripcijos ženklus, apkaltino Chrestomatijos rengėjus nesamais dalykais. Knygoje tikrai nebuvo teigiama, kad šiaurinės kauniškių šnektos taria taip pat, kaip kapsai apie Marijampolę, Prienus ir kitur. Užrašymai pí.rmas : pí.rmas, dú.nda : dú.nda žymi visiškai skirtingą kokybinį tarimą, pirmųjų nėra nė viename tekste iš šiaurinio kauniškių ploto, jų sistemai toks ilginimas svetimas. Beje, autorius mini, kad klausantis aptariamųjų šnektų dvigarsių, girdimas i, u plastelėjimas, taigi pripažįstama, kad iš klausos jie skiriasi nuo trumpųjų balsių. Atlikus nemažai eksperimentinių kiekybės tyrimų (Bacevičiūtė 2001; Bacevičiūtė, Leskauskaitė 2004; Bacevičiūtė 2004, 88–94; Vaišnienė, Bacevičiūtė 2005, 292–303), matavimais nustatyti tokie garsų trukmės santykiai: dvigarsių dėmenų i, u ir trumpųjų balsių – 1 : 0,63; dvigarsių dėmenų i, u ir ilgųjų balsių – 1 : 1,23. Taigi trukme tvirtapradžių dvigarsių dėmenys i, u skiriasi ir nuo trumpųjų, ir nuo ilgųjų balsių, bet artimesni ilgiesiems⁸. Čia verta pastebėti, kad tiriant garsus išryškėjo neatitikimas tarp realių požymių ir klausa suvokiamo, audicinio, įspūdžio. Kadangi kokybiškai šie pailgėję dvigarsių dėmenys labai skiriasi nuo ilgųjų–įtemptųjų i-, u- iš klausos gana dažnai suvokiami kaip trumpieji. Tačiau išmatavus trukmę, trumpaisiais jų laikyti negalima. Todėl ir Chrestomatijoje jie visur žymėti kaip pusil- 8 Didesnė trukmė lemia tai, kad minimos šnektose pasitaiko šių dvigarsių dėmenų dvibalsinimo atvejų. Dažni tarpiniai variantai tarp i, u ir ẹ, ọ, šiek tiek sudvibalsinti ʹe, ʹo. 112 Pastabos giai atvirieji. Beje, iš klausos aiškiai girdimas trumpųjų balsių ir dvigarsių dėmenų skirtumas, pvz.: spìre : sp.r, kùras : kù.r. Recenzijos autorius stebisi, kad Chrestomatijoje vakarų aukštaičiams kauniškiams priskiriama Jurbarko šnekta. Tačiau pagal dabartinį tarmių skirstymą jurbar­kiškiai ir yra tikriausi kauniškiai, neatitraukiantys kirčio iš žodžio galo. Teisybė, kad Jur­barko šnekta šiek tiek skiriasi nuo pietinėje Nemuno pusėje esančių kauniškių šnek­tų, būdama arčiau žemaičių ploto, turi daugiau žemaitiškų ypatybių, bet negi dėl to laikysime ją žemaičiais? Šiaurės vakarų aukštaičiai (turbūt reikia suprasti – A. Sa­lio skirstymo aukštaičiai vakariečiai žiemiečiai, plg. Salys 1992: 102) dabartiniame skirstyme juk nėra skiriami. Be to, teiginys, kad Jurbarko šnektoje nekirčiuoti o, e atvirose galūnėse atliepiami tik balsiais a, e, jau neatitinka tikrovės. Naujausi ste­bėjimai, atlikti 2003 metų vasarą Smalininkuose ir vėliau aplinkiniuose punktuose, rodo, kad trumpieji i, u vartojami pramaišiui su e, a daug toliau į vakarus nuo LKA (1982: 49, 56, žemėl. Nr. 32, 38) nurodytos ribos ties Skirsnemune. Kitų patarimų aprašuose ir tekstuose recenzentas didelių klaidų įžvelgė mažiau, didžiąją dalį pastabų sudaro transkripcijos ir transponavimo neatitikimai. Išsakyti diskusinės mintis norėtųsi dėl kelių svarbesnių pastabų. Recenzento abejojama dėl šiauliškių formos plàukai. Pasak jo, turėtų būti rašoma pláukai⁹, t. y. atitrauktinį kirtį turinčiuose skiemenyse nesą priegaidžių skirtumų. Jau senokai pastebėta, kad atitrauktinio kirčio priegaides skiria ne tik šiaurės žemai­čiai kretingiškiai, bet ir kiti žemaičiai bei rytų aukštaičiai panevėžiškiai (Salys 1992: 124–125; Garšva 1977: 83; Kačiūskienė 2006: 56; Girdenis, Židon­ytė 1994: 119 4 išn. ir kt.). Dabartiniu metu šiauliškių šnektų (tiesa, tik pietinių) prozodiją išsamiai ištyrusi R. Kazlauskaitė. Eksperimentiniais tyrimais jos įrodyta, kad Pašūsvio šnek­toje, greičiausiai ir visoje pietinėje šiauliškių dalyje, atitrauktinio kirčio priegaidės dvibalsiniuose ir dvigarsiniuose skiemenyse skiriasi. Jas ryškiausiai diferencijuoja pirmojo dėmens kokybė: neoakūtinių dvigarsių pradinis dėmuo mažiau redukuo­tas, grynesnis negu atitinkamas neocirkumfleksinių skiemenų dėmuo (Kazlauskaitė 2005: 322). Chrestomatijos rengėjai šio požiūrio ir laikėsi. Diskutuoti galima dėl šiauliškių tvirtagalės priegaidės pirmojo sando trukmės. Recenzijos autorius teigia, kad šiauliškių priegaidės esančios tik muzikinės, t. y. pri­klausančios nuo tono judėjimo. Tvirtagalės priegaidės pirmojo sando pabrėžimas jo esą nepagrįstas, taigi turėtų būti žymima išein, šauǧdava, o ne išè.in, šà.ugdava. Šiau- 9 Žymėjimas šiuo atveju yra sutartinis dalykas. Galima būtų rašyti ir plàukai : làukai, bet gravis ryškiau parodo priegaidžių skirtumą. 113 Pastabos rinių šiauliškių priegaides išsamiai eksperimentiškai tyrusi A. Laigonaitė. Jos tikrai teigiama, jog „tvirtagaliuose dvibalsiuose didžiausias balso tvirtis sutelktas į pirmąjį komponentą, bet pastarasis yra maždaug tokio pat ilgumo, kaip ir antrasis dvibalsio komponentas“ (1958: 91). Tyrimas yra vienas iš pirmųjų eksperimentinių darbų. Juo šiuo metu, pasikeitus eksperimentų metodikai ir priemonėms, aklai pasitikėti negalima. Lietuvių kalbos priegaidžių požymiai ilgą laiką buvo apibūdinami, tęsiant F. Kuršaičio muzikinės priegaidės (apibūdinamos tono kitimu) ir K. Jauniaus dinaminės priegaidės (apibūdinamos intensyvumo kitimu) tradicijas. Praėjusio amžiaus 6–7-to dešimtmečio darbuose šie terminai buvo populiarūs. Tačiau po prof. A. Pakerio tyrimų (1982) visų fonetikos specialistų vieningai pripažįstama, kad lietuvių kalbos priegaidė, kaip ir kirtis, yra mišrios prigimties reiškinys ir negali būti apibūdinama vienu kuriuo nors požymiu, tik jų kompleksu. Vargu ar galėtų šiaurinis šiauliškių kampas išsiskirti iš bendros sistemos. Jei tvirtagalė priegaidė koncentruojama pirmajame dėmenyje, tai ryškesni esti visi jo požymiai (grynesnė kokybė, aukštesnis tonas, didesnis intensyvumas, ilgesnė trukmė), o ne kuris nors vienas. Be to, šiauliškių tvirtagaliai skiemenys net ir iš klausos aiškiai skiriasi nuo turinčių atitrauktinį kirtį tvirtagalės prigimties skiemenų, poras ā.ušra ‚aušrą‘ : aušra ‚aušrą‘ diferencijuoja būtent pirmojo dėmens kiekybė. Dėl šakyniškių ir žagariškių kirčiuotų balsių i, u ilginimo – jau minėta, kad Chrestomatijoje garsus stengiasi transkribuoti taip, kaip jie tariami. Klausantis tekstų girdėti, kad ilginimas Žagarėje nesistemingas: vienur tariama vienaip, kitur – kitaip. Taip ir stengiasi rašyti. Beje, kalbantis su jaunesniais iš tų vietų kilusiais žmonėmis10, girdėti, jog pastaruoju metu dar labiau linkstama šiuos balsius ilginti. Matyt apibendrinama kaimyninėse šnektose esanti situacija. Nelabai aišku, kodėl recenzentui iš aprašymo (p. 78) ir žemėlapio (po p. 76) neaiškūs pietų aukštaičių balsių ę / ęː ir oː / ɔː vartojimo arealai. Aiškiai pasakyta, kad uždarieji balsiai vartojami rytinėje pietų aukštaičių dalyje, maždaug iki Nemuno, atvirieji – vakarinėje. Tokios pat nuomonės laikosi ir Ž. Markevičienė, kuri, perklausiusi ir iššifravusi daugybę pietų aukštaičių tekstų, teigia, jog „uždari oː, ęː tariami šiaurinėse ir rytinėse šnektose – tai Trakų, Kaišiadorių rajonai, Varėnos rajono rytinė dalis. <…> Kitur (Alytaus, Lazdijų rajonuose, Varėnos rajono vakarinėje dalyje, apie Druskininkus) tariami atviri ɔː, ęː, neretai net atviresni už uteniškių“ (1999: 10 Iš Joniškio kilusios ir gerai šiaurines šiauliškių šnektas pažįstančios kolegės A. Kaikarytės teigimu, dabartiniu metu žagariškiai ir šakyniškiai linksta ilginti aptariamuosius balsius iki pusilgų, tik ne visada sistemingai. 114 Pastabos 27–28). Laikantis šio požiūrio, Chrestomatijoje pateikti visi pavyzdžiai bei tekstai, išskyrus tuos atvejus, kur ištarta nedėsningai. Norėtųsi atsakyti į porą pastabų, skirtų rytų aukštaičių skyriui. Pirmiausia dėl iľiatyvo ir inesyvo formų priegaidžių. Ankstesniuose darbuose šių linksnių priegaidžių žymėjimas buvo nenuoseklus. Dažniausiai abiejų linksnių formose žymėta tvir tapradė priegaidė. Tik pastaraisiais metais pradėta kelti mintis, kad tose rytų aukštaičių šnektose, kur vartojamos sutrumpėjusios iľiatyvo ir inesyvo formos, jas skiria priegaidė, plg.: ainù pæ.vǯs ir arḱlùs gà.na.s pæ.vǯs (Rinkauskienė 1999: 5). Įdomu, kad tvirtagališkai iľiatyvo formas kirčiavęs J. Jablonskis – Šiauliuõsna, daržùõsna, daržùõsen, Salõsna, Salõsen (1957: 72). Tiesa, jo žymėjimas sukritikuotas, esą, būdamas vakarų aukštaitis, jis negalėjo tinkamai sukirčiuoti gimtojoje tarmėje neturimų formų11 (Zinkevičius 1966: 214). Šiai hipotezei patvirtinti (arba paneigti) reikia atlikti eksperimentinių tyrimų, tačiau iš klausos sutrumpėjusios formos skiriasi. Recenzijos autoriaus nuomone, rytų aukštaičių širvintiškių plote priesaga -ytė turėtų būti kirčiuojama tvirtapradžiai, pvz.: mergí·tes, sukní·te, nabagí·č’u ir kt. Tačiau kuo toks tvirtinimas remiamas, neaišku, nes širvintiškiai priklauso kirtį atitraukiančių šnektų plotui ir visos formos, kurios gali padėti nustatyti priegaidę, kirčiuojamos kamiene. Iš klausos šio tipo formų priegaidės atrodo visai nepanašios į tvirtapradę. Beje, tokių priesagų balsis ir kitų tyrėjų žymimas vidurinės priegaidės ženklu, pvz.: smal·te, mar·te (Markevičienė12 1999: 100–109). Dėl daugelio žemaičiams skirtų pastabų galima sutikti, tačiau kai kurios iš jų irgi abejotinos. Visai neaiškus teiginys, kad „afrikatų č, dž buvimo plotai nėra tvarkingai aprašyti“. Be aprašo, esančio p. 198, afrikatų vartojimo arealai ir paplitimo laipsnis nurodyti žemaičių tarmės ypatybių lentelėje (po p. 200) ir iliustruoti kiekvienos patarmės žemėlapyje. Skaitytojas tikrai gali surasti reikiamą informaciją. Žodis balandis dabar gal ir žinomas visai Lietuvai, iš knygų išmoktas, ypač po tiek metų intensyvios taikos balandžio vartosenos, bet anksčiau balandžio ir karvelio 11 Tačiau daugelio dialektologų nuomone, iš visų aukštaičių būtent vakarų aukštaičiai kauniškiai geriausiai suvokia priegaidžių skirtumus. 12 Vidurinė priegaidė širvintiškių tekstuose autorės žymima visose kirčiuotose ilgosiose balsiniuose skiemenyse, pvz.: pasakí·s’u, víena, mó·tera, pà·sakaya, cigó·ne. Ž. Markevičienės ir V. Markevičiaus (1995: 69–72) tyrimų duomenys rodo, kad širvintiškių kirčiuoti ilgieji balsiai žymiai (daugiau negu dvigubai!) trumpesni negu bendrinės kalbos, o esant tokiai mažai trukmei, tiesiog neįmanoma ryškiai ištarti priegaidžių. 115 Pastabos izoglosa tikrai skyrė žemaičių ir aukštaičių tarmes13 (plg. LKA 1977: 149, žemėl. Nr. 76). Ir dar keletas minčių dėl tų atvejų, kuriuos recenzentas laiko transkripcijos klaidomis. Išskyrus tas vietas, kur tikrai likę netikslumų, klaidų dažnai įžvelgiama ten, kur, autoriaus nuomone, tarimas neatitinkąs tarmės sistemos. Nereikėtų pamiršti, kad didžioji dalis siūlomų taisyti žodžių įgarsinti, pvz.: mė·ds, ūkṣ (p. 18, 19), kàmul·is, sú·n°s (p. 196, 197). Atidžiau pasiklausius, girdėti, kad transkribuota taip, kaip tariama. Tą patį galima pasakyti ir apie ištisinius tekstus: stengiasi transkribuoti pagal tarimą, nors tai ir neatitiko apibendrinto šnektos vaizdo. Pavyzdžiui, Katyčiuose galūnių tarimas įvairuoja – i.sib'r'úove, pradė·i·, sukrúovi, viėž, kad ir kaip norėtume, jog būtų tariama i.sib'r'úove, pradė·ie, sukrúove, viėže. Žagarės tekste frazėse rė·ik bã.ndo.s ganí·t' ‘reikia bandos ganyti’ ir to.z__ bãndas než'u.rė·si ‘tos bandos nežiūrėsi’ akivaizdžiai vartojama ne ta pati forma, todėl ir tarimas skiriasi. Recenzijoje teigiama, jog „mokslo veikaluose atidumas ir teisybė – būtini dalykai“. Tai protinga ir teisinga nuostata, kurios mokslininkams derėtų visur laikytis. Tačiau kuo leidinys sudėtingesnis (Chrestomatija su didžiuliu kiekiu transkribuotų tekstų tikrai nebuvo lengva nei rengėjams, nei leidėjams), tuo sunkiau jame išvengti netikslumų. Kad nuo klaidų nesame nė vienas apsaugotas, geriausiai rodo pats recenzijos tekstas. Visiškai neaišku, kaip suprasti recenzento siūlymą deŋ'.kt' ‚dingti‘ taisyti deŋgt' (nesuprastas žodis, užrašytas pusiau transkripcija, pusiau bendrinės kalbos rašmenimis). Cituojant pavyzdžius (nesvarbu, ar taisytinus, ar ne) iš recenzuojamos Chrestomatijos, derėtų juos pateikti tiksliai taip, kaip buvo užrašyti. Tačiau neatitikimų su Chrestomatijos tekstu yra vos ne kiekviename recenzijoje pateiktame žodyje, pvz.: deŋ'.kt' ~ deŋ'.kt' (p. 18), ž'un'ks'n'us ~ ž'uŋ'ks'n'us (p. 22), ír ~ í.r (p. 51), aštúntais ~ aštúntais (p. 51), devín.tais ~ devíntais (p. 51), ʊa ~ ùà (p. 54), plàukai ~ plàukai (p. 63), ǧ.lei ~ ǧ.lei (p. 69), ú.žlips' ~ ú.žlips' (p. 70), lá.kstà.s ~ lā·kstà.s (p. 70), bã.ndo.s ~ bã.ndo.s (p. 71), než'u.rė·si ~ než'u.rė·si (p. 71), mokeš'čėi ~ mokeš'čėi (p. 75), rėi.ška ~ rėi.ška (p. 75), laŋ.k'e ~ laŋ.kæ (p. 77), namõpi ~ namõpi (p. 93), dalí·kas ~ dalí·kas (p. 95), vīlkas didždã.use(s) ~ vīl.kas ziǧé.use(s) (p. 115), dur'nís'te ~ dur'nís'te. (p. 141), nedóra.s ~ nedō·ra.s (p. 141), kaimī.ŋka ~ kaimī.ŋ-ka (p. 141), bú.dava ~ bú.dava. (p. 147), liktarnė.la.s ~ liktarnė.la.s (p. 147), iš-plė·ždava. ~ išplė·ždava. (p. 147), pakiŋ'kl'ū·kai ~ pakiŋ'kl'ū·kai (p. 166) ir t. t. Nedi- 13 Jokio balandžio nežino ir autorės gimtosios šnektos, visi vyresni žmonės, ragavę mažiau mokslų, vartoja tik karvelį. 116 Pastabos deli trūkumai – tai taškelio, tai brūkšnelio nepadėta, tai vietoje redukuoto balsio paprastas parašytas, tai vėl kas. Tačiau transkribuojant visi taškeliai ir brūkšneliai turi savo paskirtį. Dar sykį ačiū recenzijos autoriui už suteiktą galimybę išsakyti kai kurias diskusines pastabas dialektologijos klausimais. LITERATŪRA Bacevičiūtė, R. 2001: Mišriųjų dvigarsių kiekybė šiaurinėse kauniškių šnektose. In: Paribio kalbų ir tar mių problemos: Tarptautinės mokslinės konferencijos, skirtos Europos kalbų metams, pranešimai: Šiauliai, 2001 m. balandžio 27 d. Šiauliai, 12–19. Bacevičiūtė, R. 2004: Šakių šnektos prozodija ir vokalizmas. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Bacevičiūtė, R., Leskauskaitė, A. 2004: Akūtinių dvigarsių pirmųjų dėmenų [i], [u] trukmė aukštaičių šnektose. In: Baltų ir kitų kalbų fonetikos ir akcentologijos problemos. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 9–20. Garšva, K. 1977: Akcentuacijos ir vokalizmo sąryšis šiaurės vakarų aukštaičių panevėžiškių tarmėje. Lietuvių kalbotyros klausimai 17, 76–88. Girdenis, A. 1996: [Rec.:] A. Salys, Raštai 4: Lietuvių kalbos tarmės. Roma: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, 1992. Baltistica 31 (1), 101–114. Girdenis, A. 2000: Dėl [k], [g] minkštumo prieš kitus priebalsius. Kalbotyra 48 (1)–49 (2), 165–167. Girdenis, A. 2003: Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Girdenis, A., Židon yte, G. 1994: Šiaurės panevėžiškių (Rozalimo šnektos) balsių sistema. Baltistica 29 (2), 115–154. Grinaveckis, V. 1973: Žemaičių tarmių istorija (fonetika). Vilnius: Mintis. Jablonskis, J. 1957: Rinktiniai raštai 1. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Kačiūskienė, G. 2006: Šiaurės panevėžiškių tarmės fonologijos bruožai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Kazlauskaitė, R. 2005: Atitrauktinio kirčio priegaidės Pašūvio šnektoje. In: Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 1. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 313–324 117 Pastabos LKA 1977 – Lietuvių kalbos atlasas 1: Leksika. Vilnius: Mokslas. LKA 1982 – Lietuvių kalbos atlasas 2: Fonetika. Vilnius: Mokslas. LKT 1970 – Lietuvių kalbos tarmės (chrestomatija). Vilnius: Mintis. Markevičienė, Ž. 1999: Aukštaičių tarmių tekstai 1. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Markevičienė, Ž., Markevičius, V. 1995: Kelios pastabos apie Vidiškių šnektos balsių ir dvibalsių trukmę. Kalbotyra 44 (1), 69–72. Pakerys, A. 1982: Lietuvių bendrinės kalbos prozodija. Vilnius: Mokslas. Pakerys, A. 1986: Lietuvių bendrinės kalbos fonetika. Vilnius: Mokslas. Pakerys, A. 2003: Lietuvių bendrinės kalbos fonetika. Vilnius: Enciklopedija. Rinkauskienė, R. 1999: Rytų aukštaičių uteniškių vardažodis: dabartinė padėtis ir istorinė raida. Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. Salys, A. 1992: Raštai 4: Lietuvių kalbos tarmės. Roma: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija. Vaišnienė, D., Bacevičiūtė, R. 2005: Dėl pietų žemaičių raseiniškių ir šiaurinių vakarų aukštaičių kauniškių dvigarsių [i, u + l, m, n, r]. In: Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 1. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 292–303. Vitkauskas, V. 2005: Mažmožis 7. Acta Linguistica Lithuanica 52, 161. Zinkevičius, Z. 1966: Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis. Zinkevičius, Z. 1994: Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Rima Bacevičiūtė Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva [email protected] 118