Wege der deutschen Entlehnungen in die ostpreußische Zeitung „Naujasis Tilžės keleivis“ (1924–1940)

Acta Linguistica Lithuanica LIV (2006), 27 – 47 Vokiškųjų skolinių keliai Rytų Prūsijos laikraštyje Naujasis Tilžės keleivis (1924–1940) INDRE BROKARTAITE-PLADIENĖ Šiaulių universitetas Šiame straipsnyje bandoma įvertinti laikraščio Naujasis Tilžės keleivis paliudytų vokiškųjų skolinių chronologinį sluoksniavimąsi; laikraštis leistas paskutiniais Prūsijos lietuvių kalbinės bendruomenės gyvavimo dešimtmečiais. Apžvelgiamos šios skolinių grupės tipologinės ypatybės (struktūra, chronologinis pasiskirstymas). Aptariamos pagrindinės vokiečių kalbos atmainos, įvairiu mastu buvusios vokiškųjų skolinių šaltiniais Rytų Prūsijos lietuvių kalboje: tai Rytų Prūsijos žemutinės vokiečių kalbos tarmės ir iš raštų kalbos išsirutuliojusi bendrinė kalba, išplėtojusi profesinius bei politinius variantus. Taip pat dėmesio skiriama lietuvių kalbos atmainoms, galėjusioms veikti vokiškųjų skolinių struktūrinę transformaciją arba jų išstūmimą; būdams, kuriais vokiškieji skoliniai buvo adaptuojami Prūsijos lietuvių kalboje nuo XVIII a.; viešoms diskusijoms dėl jų vartojimo Rytų Prūsijos rašytinėje lietuvių kalboje; taip pat mastui, kuriuo besiformuojanti bendrinė kalba veikė jų vartojimą laikraštyje Naujasis Tilžės keleivis. 0. PASTABOS Lietuviškas laikraštis Naujasis Tilžės keleivis, 1924–1940 m. leistas Tilžėje, suteikia galimybę tirti vokiškuosius skolinius Rytų Prūsijos lietuviškoje spaudoje laikotarpiu, kai Prūsijos lietuvių kalba1 jau buvo savarankiška kalbos atmaina, pasi- 1 Minėtame laikraštyje šią mažumos kalbą jos vartotojai patys vadina sinoniminiais terminais Prūsų lietuvių/lietuvi(n)inkų kalba (vokiškai: Preußisch- 27 INDRĒ BROKARTAITĖ-PLADIENE ta, kurios savitumą iš esmės formavo kalbų kontaktų ir visuomenės dvikalbystės padariniai (plg. Schiller 1999: 225–226, 228). Šio straipsnio, paremto kontaktinės lingvistikos pagrindais2, tikslas – atsekti vokiškųjų skolinių kelius į minėtą laikraštį, todėl juo siekiama aprėpti dvi užduočių sritis: 1. Teoriškai apibrėžti tyrimo objektą (vokiškuosius skolinius laikraštyje Naujašis Tilžės keleivis); tam reikia ir platesnio teorinio požiūrio (tipologinių bei struktūrinių ypatumų analizės), ir istorinės apžvalgos. 2. Pateikti pavyzdžių, iliustruojančių vokiškųjų skolinių kelius į laikraštį Naujašis Tilžės keleivis, remiantis surinkto tekstyno kokybine analize. 1. TIRIAMOJO OBJEKTO YPATUMAI Vokiečių kalbos skoliniai Naujašis Tilžės keleivis galima apibūdinti kaip sunkiai klasifikuojamą ir nesistemingą tyrimo objektą, pasižymintį terminologiniu, tipologiniu ir struktūriniu Litauisch) arba Rytprūsių lietuvių kalba (vok. Ostpreußisch-Litauisch). Iš šių dviejų politinę priklausomybę atspindinčių pavadinimų pirmasis labiau įsitvirtino vokiškoje literatūroje, o geografiškai tikslesnį pavadinimą Ostpreußisch-Litauisch vartoja Zinkevicius (2002b: 476). Lietuvių kalbotyroje teikiama pirmenybė terminui Mažosios Lietuvos lietuvių kalba (vok. Kleinlitauische), kurį vokiečių autoriai taip pat pateikia kaip Preußisch-Litauisch sinonimą (žr. Hinderling, Hasselblatt 2004: 3272). Šiandien visi šie pavadinimai laikomi istoriniais terminais, nes prūsų lietuvių kalbinė bendruomenė jau nyksta. 2 Kontaktinė lingvistika tiria situacijas, kai susiduria dvi (ar daugiau) kalbų ir bent viena iš jų dėl šio kontakto pakinta. Šį kitimą reikia laikyti glaudžiai susijusių lingvistinių ir ekstralingvistinių reiškinių kompleksu (Oksaar 2004: 3160, Clyne 1996: 12). Kalbų kontaktų tyrimai laikomi palyginti jauna ir dinamiška lingvistikos disciplina, kuri vis dar siekia aiškiai apibrėžti savo teorijas ir instrumentarijų; jau pasiekta žinių pažanga enciklopediškai dokumentuota dviejuose kontaktinės lingvistikos HSK serijos tomuose (Goebl, Nelde, Stary, Wölck 1996, 1997). 28 Deutsche Entlehnungen im Naujasıs Tilžės keleivis reikalauja patikslinimų. Kadangi tokio pobūdžio tyrimams nėra vientisos teorinės sistemos, šiame skyriuje aptariami pagrindiniai minėtame laikraštyje vartojamų skolinių požymiai ir tyrimo metodika, remiantis konceptualiais skolinių tyrimais bei vokiečių kalbos skolinių kitų prūsų lietuvių pirminių šaltinių tyrimais. 1.1. Terminologinės, struktūrinės ir tipologinės pastabos Dėl laikraščio tematikos tiriamasis objektas įvardijamas rezultato ir proceso aspektus aprėpiančiu terminu SKOLINYS3. Korpuso chronologinę įvairovę galima pailiustruoti šiais pavyzdžiais4: … Bernas, ant Staldo (1) Bertainio (2) stowėdamas, nuwirto …. (1926-52-3, Iß muſu Kraßto), … apſirėdžjuſi jūdu Kedeliu (3) … (1924-62-3, Iß muſu Kraßto), … atidengė Piningų (4) Szmugeli (5)… (1938-72-3, Iß muſų Kraßto), … nuwirto ant Szaſijos (6) į Kampą ſukdamas … (1926-8-4, Margumynai), … Wokietijos Führeris (7) ir Reichskancleris (8) Adolf Hitler … (1937-46-2, Politikos Naujienos) Nors staldas „tvartas“, bertainis „daržinės skyrius, esantis prie kuliamosios aikštelės šonų“, kedelis „moteriškas sijonas, švarkelis“, piningas „pinigas, moneta“, szmugelis „kontrabanda“, szaſija „plentas“ kitais šaltiniais (žr. Alminauskis 1935, Čepienė 1995, Kurschat 1883) taip pat patvirtinti kaip vokiečių kalbos skoliniai, führeris „vadovas, lyderis“, reichskancleris 3 Remiantis Betzo tipologija, vokiečių specialiojoje literatūroje skolinys tapo plačios reikšmės sąvoka (apimanti žodžio skolinimąsi ir kalkę kaip rezultatą, taip pat skolinimosi procesą), todėl savo turiniu nebeatitinka lietuviško atitikmens skolinys (Lehnwort). 4 Čia pateikiami pavyzdiniai sakiniai, išspausdinti Naujasıs Tilžės keleivis vokišku gotikiniu šriftu, perteikiami lotynišku spausdintiniu šriftu (išsaugant kai kurias būdingas gotikinio šrifto raides). 29 INDRE BROKARTAITE-PLADIENĖ „Reichskanzler“ laikytini vėliau perimtais žodžiais, kurie kituose raštuose dar nebuvo įsitvirtinę. Todėl, mano nuomone, chronologiniu požiūriu būtų prasminga kalbėti apie dvi skolinių grupes: 1. Natūralių vokiečių ir lietuvių kalbų kontaktų keliu perimtas skolinių žodynas, vartotas tiek šnekamojoje, tiek rašytinėje Prūsijos lietuvių kalboje; šis laikraštis neabejotinai laikytinas tik antriniu jo vartojimo šaltiniu (1, 2, 3, 4, 5, 6 pavyzdžiai). Tiriant tokių vokiškų skolinių kalbinius ypatumus Naujasisis Tilžės keleivis leidinyje, remiuosi lyginamuoju metodu: pavyzdžiai lyginami su dialektologinių tyrimų duomenimis (gretimose tarmėse, žr. Zinkevičius 2002a), su įrašais Rytų Prūsijos žodynuose (Drotvinas 1987, Kurschat 1883, Alminauskis 1935), taip pat su šių žodynų leksikologiniais tyrimais (Čepienė 1993, 1995, 2000b) ar kitais Rytų Prūsijos raštais (Čepienė: 1998a, 1998b, Kaukienė: 1997, Palionis: 1995). Lyginti su kitais Rytų Prūsijos lietuviškais laikraščiais galima tik labai ribotai, nes, J. Range (1994: 216) ir Z. Zinkevičiaus (2002b) teigimu, vokiškas skolinių sluoksnis Prūsijos lietuvių spaudoje iki šiol tėra apytikriai ištirtas, kaip ir vokiški skoliniai ankstesnių laikotarpių Rytų Prūsijos spaudoje (žr. Palionis 1995: 175). 2. Spaudai kaip komunikacijos priemonei būtini nauji skoliniai, kurių dalis tebevyksta skolintis, tačiau tekstuose jie vartojami dažnai (7, 8 pavyzdžiai); kai kurių jų fonologinė ir morfologinė integracija vis dėlto menka (7 pavyzdys). Sinchronijos dinamikos požiūriu tokie žodžiai priskirtini skoliniams5, nes šis laikraštis jiems apskritai yra pirminis pasirodymo šaltinis. Jų kalbinė analizė daugiausia atliekama remiantis C. Berning (1960), K. Doerr (2002), S. Müller (1994) ir A. Wolf (1991) darbais. 5 Vaicekauskienė (2004: 8) definiert die dynamische Synchronie als variablen Gebrauch von Fremdwörtern in Verbindung mit den primären Ergebnissen dieser Entwicklung, d.h. als die Herausbildung bestimmter Verhältnisse zum Sprachsystem (s. dazu auch Tesch 1978: 23–24, Bechert, Wildgen 1991: 9, Wolff 2004: 21, Coseriu 1975: 138). 30 Deutsche Entlehnungen im Naujasis Tilžės keleivis Dar viena pastaba susijusi su struktūrine korpuso įvairove. Kadangi kalbų kontaktai grindžiami dinamišku modeliu, pavyzdžiuose taip pat esama struktūrinių mišinių ir hibridizacijų (plg. Bechert, Wildgen 1991:154, Vaicekauskienė 2004: 124, Weinreich 1976). Skolinių struktūra apima ir žodžių skolinimąsi (1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 12 pavyzdžiai), ir kalkiavimą (9, 10, 11a pavyzdžiai), ir hibridus (11b pavyzdys): Beto važiuoja vienas Trukis (9) iš Klaipėdos (1924-54-4, Gelžkeltrukiu (10) Važiavimo Sąrašas) Orlaiviu (11a) (1925-44-1, Naujausios žinios) ... tapė didyjis Oršėpis (11b)... fudaskytas (1925-72-1, Naujaulios žinios) Winterhilfēs (12) Darbas bus šią žiemą prawedamas. (1936-63-1, Politikos Apžwalga) Žinoma, reikia išskirti struktūriškai prototipinius ir periferinius elementus, o skolinius atskirti nuo jų plėtinių kalboje (darinių, pamėgdžiojimų). Struktūriniu požiūriu vokiškais skoliniais čia pirmiausia vadinami žodžių skolinimosi rezultatai Wortentlehnung (jie savo ruožtu skirstomi į Lehnwörter ir Fremdwörter; vis dėlto Range (1994: 218) nemano, kad šis skirtumas baltų kalboms yra prasmingas). Liaudiškosios skolinių formos apima kasdienes leksikos sritis ir dažniausiai pateikiamos kaip asimiliuoti skoliniai (1, 2, 3, 4, 5 pavyzdžiai). Šiai grupei priskiriami ir vokiškos kilmės internacionalizmai (reichskancleris „Reichskanzler“), ir per vokiečių kalbą atėję internacionalizmai (szafija „Chausse“, automobylas „pasenusi forma: automobilis“). Be žodžių skolinių, čia nagrinėjamos ir vyraujančios vertinių formos (pirmiausia kalkės (trukis < Zug, gelžkeltrukis < Eisenbahnzug, orlaivis < Luftschiff) ir hibridinės formos (oršėpis < liet. oras + liet. šēpis / vok. Schiff). Įvairios skolinių formos, įvedant naują pavadinimą, dažniausiai varžosi dėl įsitvirtinimo, pavyzdžiui, kalkė ir hibridinė forma (orlaivis vs. oršėpis). J. Range (1994: 211) Prūsijos lietuvių kalbos vertinius laiko kalbinėmis interferencijomis, kurios atsirado keliu 31 INDRĖ BROKARTAITE-PLADIENĖ literatūrinių skolinių. Taigi 9, 10 ir 11 pavyzdžiai leidžia manyti, kad tekstų autoriai taip pat sąmoningai prisidėjo prie skolinio formos nustatymo; todėl reikalinga istorinė apžvalga, kuri padėtų nustatyti, kokiu mastu istorinės aplinkybės galėjo paveikti vokiečių kilmės skolinių išteklių kiekį Naujasis Tilžės keleivis. 1.2. Apie istorines prielaidas Surinkto korpuso negalima laikyti tikru XX a. pradžios rašytinės prūsų lietuvių kalbos vokiečių kilmės skolinių išteklių atspindžiu; tai didele dalimi lemia laikraščio specifika, pavyzdžiui, tekstų autorių požiūris į kalbą ir lingvistinės žinios, taip pat nevienoda skolinių kokybė (bendroji leksika ir specialieji terminai). Nors skolinių vartojimas Rytų Prūsijos lietuviškuose laikraščiuose dažnai priklausė nuo konkretaus asmens6, Naujasis Tilžės keleivis siekė išsaugoti lietuvių kalbą ir buvo priskiriamas prie patriotinių laikraščių. Jis ne tik teikė informacijos apie politinį, socialinį ir kultūrinį gyvenimą, bet ir skatino Rytų Prūsijos lietuvius puoselėti kultūrą ir kalbą (Kaunas 1996: 548). Jo redaktorius Enzys Jagomast buvo žinomas kaip lietuviškų raštų leidėjas Rytų Prūsijoje ir aktyvus kultūros veikėjas; tapatybės klausimai buvo aptariami Vydūno straipsniuose7. Dėl šios priežasties Naujasis Tilžės 6 Nach Palionis (1995: 175) kam es dabei meistens auf den Herausgeber an: auch im Keleivis von F. Kurschat (bis 1880) gibt es entbehrliche Entlehnungen: festungas ‚Festung‘, kurbas ‚Korb‘. Alminauskis (1935: 14) führt auch unbegründete Verwendung von Entlehnungen an: „Fehlt dem Zeitungsschreiber für irgendeinen Ausdruck das litauische Wort, so bedient er sich des deutschen Wortes mit litauischer Endung. Zu solchen Fremdwörtern gehören bestimmt armekoras „Armeechor“, hautitsas „Hauptitze“. Am Anfang des 20 Jhs. störten solche Bildungen die zweisprachigen Leser nicht mehr. 7 Pavyzdžiui, 1924 m. pasirodė jo straipsniai vokiečių ir lietuvių kalbomis: Nr. 1 Tėviškės žemė / Tėvynės žemė, Nr. 2 Tikrasis lietuvių gymis / Tikrasis lietuvių veidas, Nr. 8 Klaipėdos krašto bažnyčia / Bažnyčia Klaipėdos krašte (taip pat polemika: Nr. 20 pastoriaus Römerio atsakymas, Nr. 33 Vydūnas: Atsakymas į atsakymą), Nr. 21 Vokiečiai ir Lietuviai / Vokiečiai ir lietuviai, Nr. 37 Lūkesčiai / Lūkesčiai, Nr. 43 Kaip mums pasielgt reikėtų / Kaip mums reikėtų elgtis. 32 Deutsche Entlehnungen im Naujasis Tilžės keleivis keleivis suprastinas ne tik kaip kalbos vartosenos8 registras, bet ir kaip kultūros produktas, iš dalies – ir kaip korpuso planavimo priemonė; tai atsispindi retuose kalbos puoselėjimui skirtuose straipsniuose (ypač 1936–1938 m.). 2. VOKIEČIŲ KILMĖS SKOLINIAI NAUJASIS TILŽĖS KELEIVIS: VOKIEČIŲ KALBOS VARIETETAI, IŠ KURIŲ SKOLINTASI, IR PRŪSŲ LIETUVIŲ KALBOS TARPININKAVIMAS Šis darbas, žinoma, glaudžiai susijęs su istoriniais ir sociokultūriniais reiškiniais Prūsų Lietuvoje nuo XIII a. iki XX a. vidurio, taip pat su kiekvienos kalbos sociolingvistine diferenciacija. Pagrindiniai šio tyrimo klausimai yra šie: iš kokių vokiečių kalbos varietų skolinių į prūsų lietuvių tarmes ir raštus pateko jau anksčiau ir todėl aptinkami ir laikraštyje? Iš kokių vokiečių kalbos varietų skolinių perimta tiesiogiai? Tiriant vokiečių kalbos šaltinio varietus, šia analize siekiama išskirti būdingas temines grupes ir apibrėžti skolinių išteklių dalykines sritis. Aptariant prūsų lietuvių kalbos tarpines varietetes, taip pat nagrinėjama, kokiu mastu atitinkamos to meto konceptualiosios tendencijos veikė skolinių vartojimą. Visa tai reikalauja chronologinio požiūrio ir terminologinio aiškumo; vis dėlto tai galima pateikti tik labai schemiškai, nes neišvengiamai esama persidengimų ir sąveikos. Ankstyviausiu skolinių šaltiniu (vokiečių tarmėmis) galima laikyti vietinę tarmę (kolonistų tarmę) Niederpreußisch (taip pat: Ostpreußisch), daugiausia paplitusią buvusioje Prūsų Lietuvoje ir priskiriamą prie Niederdeutsch (taip pat: Plattdeutsch) bendrine sąvoka. Vakarų aukštaičių ypatybėmis pagrįstos 8 Bei der Untersuchung der Entlehnungen wurde auch Grosses (2002: 257) Hinweis in Acht genommen, dass die Zeitung eine mosaikartige Gemeinschaftsarbeit vieler Autoren ist, wobei die Gefahr subjektiver Spracherscheinungen entsteht. Deswegen wurde in dieser Forschung die individuelle Verwendung (z.B. wenn die Entlehnung nur einmal vorkommt) als Sonderfall behandelt. 33 INDRE BROKARTAITE-PLADIENĖ Prūsijos lietuvių tarmės gali būti laikomos lietuviškomis tarpinėmis atmainomis. Kaip jaunesnė skolinimosi atmaina gali būti laikoma istoriškai išskiriama vokiečių rašytinė kalba. Prūsijos lietuvių rašytinė kalba laikoma galima tarpine atmaina. Jauniausia skolinimosi atmaina vadinama vokiečių bendrine kalba (tokia, kokia buvo užfiksuota ir sunorminta žodynuose bei gramatikose XX a. pradžioje) arba aukštaičių vokiečių kalba (čia šis terminas laikomas priešprieša žemaičių vokiečių kalbai, nors dabartiniu metu jis tapo nevienareikšmis). Dėl istorinių priežasčių negalima nurodyti jokios prūsų lietuvių kalbos atmainos kaip tarpinės atmainos. 2.1. Bendroji leksika, pasiskolinta iš vokiečių kolonistų tarmių, ir jos prūsų lietuvių tarpinės atmainos Pagrindiniai skolinimosi iš vokiečių kolonistų tarmių šaltiniai, žinoma, buvo Rytų Prūsijos lietuvių tarmės. Nuo XIII a. pradžios vokiečių leksika į prūsų lietuvių kalbą per intensyvius liaudiškosios kalbos kontaktus pateko žodžiu. Laikraštyje vartojami iš vokiečių tarmių į prūsų lietuvių kalbą patekę materialinės kultūros daiktavardžiai, atskleidžiantys kai kuriuos Rytų Europos socialinės istorijos aspektus (plg. Čepienė 1993; plg. lenkų kalboje Wiktorowicz 2002: 337). Tai skoliniai iš šių teminių grupių: namų apyvokos daiktai (kurbas „krepšys“ < ostpr. korb, korv9, dekis „antklodė“ < ostpr. dęk), drabužiai (kedelís „moteriška striukė“ < ostpr. kėdel, ceikis „audinys“ < ostpr. zeik), pastatai ir jų dalys (staldas „tvartas“ < mnd. stall, stuba „kambarys“ < ahd. stuba), statybinės medžiagos (balkis „sija, gegnė“ < mnd. balke, planka „lenta“ < ostpr. planke), administracinė leksika (vaktmistras „viršila“ < ostpr. wachméster), maistas (šmanta „grietinėlė, grietinė“ < ostpr. šmant, plume / pliume „slyva“ < ostpr. plume). Apie jų įsitvirtinimą prūsų lietuvių kalboje liudija išplėstos formos, ypač mažybiniai vediniai (Ked分lukas „maža moteriška striukė“, 9 Rytų Prūsijos skolinių formos pateikiamos remiantis Alminauskiu (1935), Drotvinu (1987), Fraenkeliu (1962), Kurschatu (1883). 34 Deutsche Entlehnungen im Naujasis Tilžės keleivis Stubelė, mažas kambarys'). Kai kuriuose skoliniuose galima atsekti raidą nuo žemutinės vokiečių kalbos formos (Burgermijtras) iki aukštutinės vokiečių kalbos formos (Burgermejteris, Bürgemejteris). Kadangi daug tokių skolinių žinoma iš XX a. Vakarų Lietuvos tarmių dialektologinių tyrimų, jie turėjo būti paplitę ir šnekamojoje prūsų lietuvių kalboje. Tačiau kalbant apie jų asimiliaciją, tik nedaugeliu pavyzdžių galima įrodyti, kad laikraštis tiesiogiai perėmė šnekamojoje prūsų lietuvių kalboje vartotas skolinių formas: pavyzdžiui, žodžiui „kalėjimas, pataisos namai“ Naujasis Tilžės keleivis vartoja ne liaudies etimologijos pakeistą formą šiktūžė, o Cuktūžė, kuri labiau atitinka pradinę formą zuchthūs. Laikraščio pavyzdžiai leidžia manyti, kad Naujasis Tilžės keleivis buvo vartojamos kituose rašytiniuose šaltiniuose paplitusios liaudiškų skolinių rašytinės formos. Taigi prūsų lietuvių rašytinė kalba pasirodo esanti tarpinė atmaina. Vokiečių kalbos skoliniai iš šnekamosios prūsų lietuvių kalbos (kai kuriais atvejais ir tiesiogiai) pateko į rašytinę kalbos atmainą (religinius raštus, žodynus, vėliau ir į spaudos kalbą). Iš tiesų Naujasis Tilžės keleivis vartojami liaudiškos kilmės skoliniai, naudoti XVI–XVII a. raštuose, pvz., stunda „valanda“, turmas „bokštas“, stukis „gabalas“ (plg. Čepienė 1998a, 1998b, 2000b). Tačiau galima teigti, kad kalbos puoselėjimo idėjos, susijusios su skoliniais Prūsijos Lietuvoje, praktiškai buvo įgyvendinamos tik nedideliu mastu. Bendra Rytų Prūsijos lietuvių rašytinė kalba formavosi vakarų aukštaičių tarmės pagrindu; Danielis Kleinas ją kodifikavo savo 1653 ir 1654 m. gramatikose (Rimša 1972: 75, Palionis 1995: 39). XVIII a. idėjos gryninti ir plačiau vartoti prūsų lietuvių kalbą plito kartu su vokiečių kalbos gryninimo idėjomis. Michaelio Mörlino traktatas Bedencken über das principium primarium in lingva lithvanica (1706) buvo religinės raštijos reformos projektas10 (Girčienė 2003: 397; taip pat Aleknavičienė, Schiller 2002: 91–97, 10 Traktate raginta vengti polonizmų ir germanizmų (nereikėtų vartoti nieko, kas vokiška, jei galima rasti kitokį pasakymą) ir pernelyg nepasitikėti liaudies kalba, nes ji esanti sugadinta germanizmų. Neaiškioms sąvokoms reikia parinkti aprašomuosius pavadinimus, o ne 35 INDRĖ BROKARTAITĖ-PLADIENE Palionis 1995: 125). Dieses Traktat veranlasste philologische Diskussionen zur Sprachsäuberung: Mörlin z.B. sah keine Möglichkeit eines Kompromisses hinsichtlich der Verwendung von Wörtern nichtlitauischer Herkunft, Perkuhn warf ihm die umschreibende Übersetzung vor (Aleknavičienė, Schiller 2003: 36–47). Mörlins Ideen hinsichtlich der Entlehnung wurden hauptsächlich von Johannes Schulze, Philipp Ruhig, Ludwig Rhesa fortgesetzt. In den Schriften herrschte jedoch Unsicherheit bei der Verwendung von Entlehnungen. Die Textverfasser verwendeten für denselben Begriff an einer Stelle das Lehnwort, an einer anderen schon die litauische Entsprechung (Palionis 1995: 84–88), nicht alle hatten ausreichende linguistische Kenntnisse: So schlug Rhesa vor, manche deutsche Entlehnungen durch Wörter slawischer Herkunft zu ersetzen (Jonikas 1987: 402). Deutsche Entlehnungen waren bei manchen Autoren schon Bestandteil der Sprache und wurden in Wörterbüchern nicht speziell markiert, Philipp Ruhig z.B. betrachtete sie als einheimische Wörter und gab keine Randbemerkungen dazu (Girčienė 2003: 398). Als die litauische Schriftsprache in Ostpreußen seit Mitte des 19. Jhs. wegen der äußerst restriktiven sprachpolitischen Gesetze einem starken Assimilationsdruck seitens des Deutschen ausgesetzt war und stufenweise zurückzog, vermieden nur bestimmte Einzelgänger in ihren Schriften die deutschen Entlehnungen. So empfahl Ludwig Rhesa cuktūžė ‚Zuchthaus‘, jegerė ‚Jäger‘, bekeris ‚Bäcker‘, gruntas ‚Grundlage‘, skūnė ‚Scheune‘ durch apkalimas, medėjas, kepėjas, tvirtumas, kluonas zu ersetzen (Palionis 1995: 174). Rytprūsių gramatikos ir žodynai taip pat negali būti laikomi atrama, nes jie buvo skirti ne paprastiems kalbėtojams, o tarnavo moksliniams interesams. Privalumas yra tik tas, kad rašomosios kalbos vartojimas Rytprūsiuose XVIII a. buvo standartizuotas gramatikomis ir žodynais (Palionis 1995: 169). Leksikografinė veikla Rytprūsiuose suintensyvėjo tik XIX a. antrojoje pusėje11, tačiau nepasiekė tokio masto kaip Didžiojoje Lietuvoje. Gali būti vartojami siauri dialektizmai. Rašomosios kalbos tikslas – užtikrinti sėkmingą komunikaciją (Jonikas 1986: 391-395). 11 Kurschato žodyne (Wörterbuch der littauischen Sprache: Deutsch-littauisches Wörterbuch I. Teil 1870, II. Teil 1874, Littauisch-deutsches Wörterbuch 1883) yra daug lietuvių leksikos, surinktos Tilžės ir Ragainės apylinkėse 36 Deutsche Entlehnungen im Naujasis Tilžės keleivis 2.2. Skoliniai iš vokiečių rašomosios kalbos ir jų sklaida per prūsų lietuvių kalbą Skolinių mastą XVIII–XIX a. prūsų lietuvių raštuose lėmė tiek natūraliosios ir socialinės tikrovės pokyčiai, tiek vokiečių rašomosios kalbos formavimasis. XVII–XVIII a. žemutinės vokiečių kalbos vartojimo sritys apsiribojo buitine komunikacija; XVII a. pradžioje buvo išstumta ir žemutinės vokiečių kalbos rašytinė forma. Visą naujosios aukštaičių vokiečių kalbos laikotarpį buvo dirbama siekiant norminti kalbą, tačiau vientisumas pasiektas tik apie 1900 m. XVIII–XIX a. prūsų lietuvių kalba turėjo apibrėžti ir aprašyti naujus socialinius, administracinius bei politinius santykius. Svetimas kanceliarinio stiliaus specialusis žodynas XVIII a. dėl dažnesnių įstatymų perspausdinimų pateko į prūsų lietuvių rašomąją kalbą kaip skoliniai. Laikraštyje Naujasis Tilžės keleivis aptinkama daug ekonomikos ir teisės terminų – žodinių skolinių, kurie, pasak Palionio (1995:152–154), jau buvo pasirodę leidinyje Prūsų valdžios gromatos, pagraudenimai ir pasakymai lietuvių valstiečiams, pavyzdžiui, landrotas „žemės tarėjas“, urlaubs „atostogos“. Laikraštyje vartojami vertiniai, susiformavę XIX a. Rytprūsių spaudoje kaip nauji religiniai ir socialiniai terminai, pavyzdžiui, F. Kurschato sukurtas ligonbutis „ligoninė“, draugbro lis „brolis“, geležkeltrūkis „traukinys“, laikraščio redaktoriaus Kelkio sukurtas geležkelis „geležinkelis“. Pažymėtina, kad padaugėjo ir per vokiečių rašomąją kalbą į prūsų lietuvių kalbą patekusių internacionalizmų. Tai rodo, kad XVII–XVIII a. pati vokiečių kalba buvo smarkiai veikiama kitų kalbų. Žemutinės vokiečių kalbos Hanzai praradus prekybos viešpatavimą, buvo perimta olandų kilmės skolinių (šleužė buvo. Neaiškūs žodžiai pateikiami skliaustuose, autentiški žodžiai išbraukiami; tai įgijo ir praktinę reikšmę, nes jie buvo vartojami Didžiajai Lietuvai skirtuose laikraščiuose „Aušra“ ir „Varpas“. Tačiau ypač šio žodyno vokiečių-lietuvių dalyje yra daug leksinių germanizmų (bukštavas, ėdelmonas, steliuoti, stundas) (Palionis 1995: 195–198). 37 INDRĖ BROKARTAITĖ-PLADIENĖ „šliuzas“, apfelsynė „apelsinas“); absoliutizmo laikotarpiu išryškėjo prancūzų kalbos įtaka (kostymas „kostiumas“, tortė „tortas“, hotelė „viešbutis“, gardynai „užuolaidos“). XIX–XX a. sustiprėjo anglų kalbos įtaka; dėl tiesioginių kontaktų politikos, mokslo ir prekybos srityse daugėjo žodžių perėmimų (sztreikis „streikas“, lokomotyvė „lokomotyvas“). Be to, Naujasis Tilžės keleivis buvo vartojamas reikalingas skolintas specialusis žodynas, kurio didžioji dalis sudaryta iš lotynų ir graikų kalbų šaknų (pvz., Automobylas „dabartinė forma: automobilis“) arba perimti nauji internacionalizmai iš kitų Rytprūsių periodinių leidinių (pvz., deputiertas „deputatai“, profeseris „profesorius“, teateris „teatras“); daugelis detalių aiškiai rodo tarpininkavus vokiečių kalbą (Palionis 1995: 218–220). Taigi svetimų žodžių dalies didėjimą laikraštyje Naujasis Tilžės keleivis (ir apskritai prūsų lietuvių kalboje) lėmė ne tik to meto politinė padėtis, bet ir platesnė pramoninių valstybių civilizacinė raida. Po Pirmojo pasaulinio karo visame pasaulyje prasidėjo techninė evoliucija, dėl kurios labai išsiplėtė specialiųjų sričių žodynas; specialioji leksika skolintų internacionalizmų pavidalu (vokiečių kilmės arba per vokiečių kalbą) pateko ir į minėto laikraščio tekstus. XIX a. pabaigoje į klausimą apie skolinių vartojimą nebuvo galima rasti vienareikšmio atsakymo. „Aušra“ (1883–1886) redaktoriai negalėjo nei teoriškai pagrįsti draudimo vartoti svetimžodžius, nei praktiškai jų išvengti. Ypač kliudė nepakankamas jų lingvistinis išsilavinimas ir romantinis požiūris į lietuvių kalbą. Kur kas svarbesnį vaidmenį atliko laikraštis „Varpas“, ypač kai Jablonskis jame leido perspausdinti savo kalbos straipsnius ir recenzijas. Rašomosios kalbos gryninimu rūpinosi ir Kudirka. „Varpas“ buvo daug leksinių variantų, nes stengtasi pakeisti nelietuviškus žodžius arba kurti naujus terminus: ligonbutis / ligongulis / ligongulta / ligongnamis „ligoninė“ (Palionis 1995: 233–234). Laikraščių „Varpas“ ir „Ūkininkas“ redaktoriai, kurdami naujadarus, buvo santūresni nei „Aušra“ redaktoriai. Naujų terminų variaciją skirtinguose Rytprūsių laikraščiuose iš dalies galima paaiškinti pastangomis užtikrinti bendrą suprantamumą, 38 Deutsche Entlehnungen im Naujasis Tilžės keleivis paaiškinti. Taigi telegrafas „telegrafas“ Keleivis buvo vadinamas, pavyzdžiui, vielu pustas, vielinis pustas, žaibinis pustas, o laikraštyje Aušra – tolrašiš „nuotolinis rašytuvas“. Buvo įprasta greta lietuviško atitikmens skliaustuose nurodyti skolintą žodį (Girčienė 2003: 403). Ši tradicija tęsiama ir Naujasis Tilžės keleivis: greta žodžio skolinio fallčirmas „parašiutas“ randami lietuviški atitikmenys, sudaryti kaip vertiniai (Iššigelbėjimo Prietaisas, Nufileidimo Įtaisymas, Nufileidimo Skėtis, Oro Skėtis), arba kalkės (Kritimo Skėtis). 2.3. Aukštosios vokiečių kalbos skoliniai ir netiesioginė lietuvių bendrinės kalbos įtaka XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Rytų Prūsijos rašytinės kalbos skolinimosi procesui ypač svarbus aukštosios vokiečių kalbos formavimasis. 1871 m. įkūrus Vokietijos imperiją, vokiečių kalbos prestižo kėlimas įgijo agresyvų pobūdį: vokiečių kalba tapo pasauline kalba ir turėjo būti atitinkamai vertinama. XX a. Prūsija perėjo prie atviros kultūrinės mažumų asimiliacijos politikos (Palionis 1995: 256, Polenz 1998: 9), o tai, žinoma, turėjo įtakos prūsų lietuvių skolinių žodynui. Vokiečių bendrinei nacionalinei kalbai plisti padėjo bendrinės kalbos normos įtvirtinimas ir atgijęs susidomėjimas purizmu (pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje geležinkelių ir pašto terminija jau anksti sistemingai keičiama vokiškais žodžiais (Bahnsteig vietoj Perron, Fahrkarte vietoj Billet, Briefumschlag vietoj Kuvert); 1885 m. įkurta Bendroji vokiečių kalbos draugija puoselėjo kalbą, siekė ją gryninti ir stiprinti nacionalinę savimonę (Stedje 1989: 148–151). Vadovaujantis šiomis idėjomis, gimnastikos srityje buvo kuriami nauji terminai ir vokiški atitikmenys, kurie Naujasis Tilžės keleivis taip pat vartoti kaip žodžių skoliniai: maršuoti „žygiuoti“, turnuoti „mankštintis“. Nacionalsocializmo laikotarpiu ši agresyvi kalbos politika Rytų Prūsijoje buvo dar labiau sugriežtinta. Nacionalsocialistinę specialiąją leksiką daugiausia sudarė seniai žinomi žodžiai, kurių reikšmė iš dalies buvo pakeista arba iš naujo interpretuota; ryški buvo polinkio į šūkius ir santrumpas tendencija (plg. Wolf 1991, Müller 1994: 57, 39 INDRĖ BROKARTAITE-PLADIENĖ Doerr 2002: 32). Zwei Gruppen von Neubildungen der sog. Reichssprache lassen sich im Naujasis Tilžės keleivis erkennen: (a) als Funktionswörter dienende Neuprägungen, die häufig durch Halbaffixe gekennzeichnet sind, z.B. Reich- (reichskanc leris ‚Reichskanzler‘), -karte (lebensmittelkartė ‚Lebensmittelkarte‘). (b) die Neubildungen mit propagandistischen Qualitäten, die als Tarnwörter und Euphemismen funktionieren, z.B. Winterhilfe ‚Winterhilfswerk‘ (s. dazu auch Doerr 2002: 38). Im Naujasis Tilžės keleivis neigt man dazu, daraus Lehnübersetzungen (Žiemos pagalba) zu machen, der richtige Inhalt bleibt jedoch versteckt12. Viele dieser Begriffe besitzen in der o.e. Zeitung nicht selten zwei Formen: Wortentlehnung (mit geringer linguistischer Eingliederung) und Lehnübersetzung (Beispiel für die literarische Entlehnungsform). Net Vokietijos imperijoje Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu kalbos puoselėjimas vis labiau buvo pajungtas nacionalizmui, o svetimžodžių vartojimas vadintas dvasine tėvynės išdavyste (Stedje 1989: 164, Müller 1994: 95–96). O Hitleris svetimžodžius vertino teigiamai: jų vartojimas turėjo padaryti įspūdį daugumai žmonių, kurie nesupranta svetimų posakių arba supranta juos netiksliai (Müller 1994: 54). Naujasis Tilžės keleivis pasirodo esąs pirminis daugelio šių skolinių vartojimo šaltinis: tekstų autoriai stengiasi perimti naujų politinių skolinių srautą ir pateikti juos skaitytojui tekstuose, nors beveik nesvarstoma, kuri forma – žodžio skolinys ar skolinta daryba – būtų tinkamesnė. Lietuviškos tarpinės atmainos apibrėžimas šiuo atveju ypač sudėtingas. Jau XVIII a. Rytų Prūsijoje ir Didžiojoje Lietuvoje lietuvių rašytinė kalba funkcionavo ir plėtojosi skirtingai (Palionis 1995: 163). Šių dviejų atmainų santykis atrodo paradoksalus: nors XIX a. viduryje ir antrojoje pusėje prūsiškosios lietuvių rašytinės kalbos atmainos vartojimas buvo gerokai apribotas ir dėl sociopolitinių priežasčių ji niekada nepasiekė aukštosios kalbos lygio prūsų lietuvių kalbinėje bendruomenėje— 12 Winterhilfswerk (santrumpa Winterhilfe) buvo pirmiausia pateikiamas kaip funkcinis žodis, tačiau iš tiesų tai buvo priedangos pavadinimas mokesčiams ir karo finansavimui. 40 Deutsche Entlehnungen im Naujasis Tilžės keleivis taip pat buvo pagrindas dabartinei lietuvių bendrinei kalbai formuotis13. Kita vertus, nors nepriklausomybės metais (1918–1940) lietuvių kalba tapo valstybine, skolinių perėmimui Prūsų Lietuvoje ji galėjo turėti tik netiesioginės įtakos, nes šios kalbos atspindėjo dvi skirtingas gyvenimo tikroves (socialines, politines ir kt.). Nors atrodo, kad Naujasis Tilžės keleivis tekstų autoriams perimant ir perteikiant naujus skolinius buvo suteikta daug laisvės, atidžiau panagrinėjus galima nustatyti, kad kai kurios kalbos puoselėjimo idėjos vis dėlto buvo perimtos iš Lietuvos. Lietuvoje 1918–1940 m. buvo suformuluoti pagrindiniai skolinių norminimo principai (remiantis Būgos teoriniais darbais, Skardžiaus slavizmų tyrimais ir Alminauskio germanizmų tyrimais). Tarpukariu lietuvių bendrinės kalbos leksika buvo gryninama ir turtinama remiantis liaudies kalbos (tarmių) duomenimis (Palionis 1995: 252–256). Deja, tarpukariu Rytų Prūsijoje šio principo praktiškai nebuvo galima taikyti, nes vietos lietuvių kalbinė mažuma jau buvo itin dvikalbė. Naujasis Tilžės keleivis pateikiami lietuvių bendrinės kalbos naujadarai kaip atitikmenys ir nurodoma, kad kai kurie jų galėtų pakeisti vokiškus skolinius14; taip pat pateikiami lietuviški Prūsų Lietuvos kalboje įsitvirtinusių vokiškų skolinių atitikmenys15, tačiau dažnai apeliuojama ne į lingvistinius argumentus, o į jausmus: 13 XVII a. viduryje iš pietų Rytų Prūsijoje gyvenusių lietuvių tarmės susiformavo aukštaičių rašto kalba. 14 Pavyzdžiui, sąjunga, paskaita, uždavinys (1936-16-3), menas, įvykis, gamta (1936-18-3), padermė, tauta (1940-13-3) ir kt. 15 „Medžiaga – wokiškai būtų Material arba Stoff, dėl to nereikia vartoti nelietuvišką žodį „Ceikis“, o fakti „Medžiaga“ Rūbams, Maišas yra tas pats kaip „žakas“, bet žodis „žakas“ (wok. Sack) liet. Rašto Kalboje nevartojamas“ (1936-71-2). „Krofnis – tai yra lietuviškas Pavadinimas Wietoje žodžių „Kakalis“ arba „Peczius“, Kakalis iš wok. „Kachel-Ofen“ (1936-23-4, Jaunimo Kampelis) 41 Indre Brokartaite-Pladiene Daugiau nebegalime faktyti „Szpygelis“ arba „Zerkolas“, nes vienas žodis yra wokifßkas, kitas lenkißkas, bet mes turime gražiai faktyti „Weidrodis“, tai yra tas Daiktas, kuris Weidą rodo, Kėdė reikia fakyt Wietoj negražaus žodžio „Sztülė“, kuris imtas iš wokifßkosios Kalbos. Taip pat netinka wartoti ir žodį „Krafe“, nes tai yra flawißkolios Kalbos žodis. Laikrodis – graželnis žodis negu Pawadinimas „Zėgorius“, kuris paßidarė iš wok. Žodžio „Zeiger“ arba platt-wokißkojo „Zėger, Sėger“ (1936-23-4, Jaunimo Kampelis). Tokios kalbos puoselėjimo skiltys Naujasis Tilžės keleivis daugiausia pasirodydavo 1936–1938 m.; besiformuojanti lietuvių aukštaičių bendrinė kalba norminimo procese buvo laikoma pavyzdžiu tik tam tikrose srityse ir ne be leidėjo tikslo16. 3. BAIGIAMOSIOS PASTABOS Apskritai galima teigti, kad Naujasis Tilžės keleivis vartojami vokiški skoliniai atsirado dėl glaudžių vokiečių ir lietuvių kalbų kontaktų Rytų Prūsijoje; galimais skolinių šaltiniais laikytini įvairūs vokiečių kalbos variantai – nuo vokiečių kolonistų tarmių iki bendrinės vokiečių kalbos. Negalima nuvertinti ir Prūsų Lietuvos kalbos variantų (tarmių, rašto kalbos) tarpininkavimo. Šį sudėtingą reiškinį labai supaprastintai vaizduoja 1 pav. Naujasis Tilžės keleivis liaudiški žodžių skoliniai (bendroji leksika) galėjo būti perimti ne tiesiogiai iš vokiečių kolonistų tarmių, o tarpininkaujant šnekamajai Prūsų Lietuvos kalbai, ypač Prūsų Lietuvos rašto kalbai, kurioje jie jau anksčiau buvo lingvistiškai adaptuoti. Daugelis šių žodžių skolinių buvo aptariami jau XVII–XVIII a. ir turėjo taiklių lietuviškų atitikmenų, tačiau vis tiek įsitvirtino Prūsų Lietuvos kalboje. Prūsų Lietuvos rašto kalboje (Biblijos vertimuose, laikraščiuose) formavosi literatūriniai skoliniai, t. y. buvo kuriama daug individualių skolinių, kurie vėliau pateko į Naujasis Tilžės keleivis tekstus. 16 Pasak D. Kauno, šio laikraščio leidybą iš dalies finansavo ir Lietuvos vyriausybė. 42 Deutsche Entlehnungen im Naujasıs Tilžės keleivis Kalbant apie skolintą specialybės žodyną, pirmiausia reikia pabrėžti didelę vokiečių rašomosios kalbos ir vokiečių bendrinės kalbos įtaką; skolinių esama tiek atskirose specialiosiose kalbose (su skolintais internacionalizmais), tiek reichsdeutsche kalbos srityje. Skolindamiesi tekstų autoriai rinkosi įvairias skolinio formas, kurios tarpusavyje konkuravo. Daugeliu atvejų laikraštis buvo laikomas pagrindiniu vokiečių kalbos skolinių šaltiniu, o nepriklausomos Lietuvos bendrinė kalba darė tik netiesioginę įtaką: ji skatino prūsų lietuvių kalbos gryninimo tendencijas ir siūlė atitikmenis kai kuriems seniems žodiniams skoliniams. 1 pav. Vokiečių kalbos skolinių keliai laikraštyje Naujasıs Tilžės keleivis 43 Indrė Brokartaitė-Pladiene LITERATŪRA Aleknavičienė, O., Schiller, Ch. 2002: Rastas antras Michaelio Mörlino Principium primarium in lingua Lithuanica (1706) egzempliorius. Archivum Lithuanicum 4, 79–98. Aleknavičienė, O., Schiller, Ch. 2003: Jacobas Perkuhnas prieš Michaelį Mörliną, Johanna Schultzą ir Philippą Ruhigą traktate Wohlgegruendetes Bedenken Uber die Ins Litthauſche Uberſetzte Zehen Fabeln Æſopi, Und derſelben paſſionirte Zuſchrifft (1706). Archivum Lithuanicum 5, 15–50. Alminauskis, K. 1935: Die Germanismen des Litauischen. Teil 1: Die deutschen Lehnwörter im Litauischen. Kaunas: Šv. Kazimiero D-jos Knygynas. Bechert, J., Wildgen, W. 1991: Einführung in die Sprachkontaktforschung. Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft. Berning, C. 1960: Vom „Abstammungsnachweis“ zum „Zuchtwart“. Vokabular des Nationalsozialismus. Berlin–New York: Walter de Gruyter. Clyne, M. 1996: Sprache, Sprachbenutzer, Sprachbereich. In: H. Goebl, P.H. Nelde, Z. Starý, W. Wolck, Hrsg., 1996, 12–22. Coseriu, E. 1975: Synchronie, Diachronie und Typologie. In: D. Cherubim, Hrsg., Sprachwandel. Reader zur diachronischen Sprachwissenschaft. Berlin–New York: Walter de Gruyter. Čepiene, N. 1993: Germanizmai XVII a. Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarmėje (remiantis „Lexicon Lithuanicum“). Lietuvių kalbotyros klausimai 30, 37–46. Čepiene, N. 1995: Lietuvių kalbos germanizmai ir jų fonetinė adaptacija. Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius. Čepiene, N. 1998a: Mikalojaus Daukšos raštų germanizmai. Lietuvių kalbotyros klausimai 34, 31–38. Čepiene, N. 1998b: Jono Bretkūno Biblijos germanizmai. Baltistica. V priedas, 91–96. Čepiene, N. 2000a: Germanizmai Mažosios Lietuvos raštuose. In: Mažosios Lietuvos enciklopedija 1. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 463–464. 44 Deutsche Entlehnungen im Naujasīs Tilžės keleivis Čepienė, N. 2000b: Vokiškos kilmės namų apyvokos daiktų pavadinimai F. W. Haacko, P. Ruigio ir K. G. Milkaus žodynuose. Acta Linguistica Lithuanica 43, 34–38. Doerr, K. 2002: Nazi-Deutsch: An Ideological Language of Exclusion, Domination and Annihilation. In: R. Michael, K. Doerr, Nazi-Deutsch / Nazi-German: An English Lexicon of the Language of the Third Reich. Westport: Greenwood Publishing Group, 27–46. Drotvinas, V. 1987: Lexicon Lithuanicum. Rankraštinis XVII a. vokiečių-lietuvių kalbų žodynas. Vilnius: Mokslas. Fraenkel, E. 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch. Bd.1, 2. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. Girčienė, J. 2003: Leksikos gryninimo polinkiai bendrinės lietuvių kalbos istorijoje. Archivum Lithuanicum 5, 391–410. Goebl, H., Nelde, P.H., Starý, Z., Wölck, W., Hrsg., 1996/1997: Kontaktlinguistik. Ein internationales Handbuch zeitgenössischer Forschung. Halbbd. 1, 2. Berlin–New York: Walter de Gruyter. Grosse, S. 2002: Zur deutschen Sprache zwischen 1918 und 1933. In: D. Cherubim, J. Karlheinz, A. Linke, Hrsg., Neue deutsche Sprachgeschichte: mentalitäts-, kultur- und sozialgeschichtliche Zusammenhänge. Berlin–New York: Walter de Gruyter, 253–268. Hinderling, R., Hasselblatt, C., 2004: Baltisch / Deutsch. In: W. Besch, A. Betten, O. Reichmann, S. Sonderegger, Hrsg., Sprachgeschichte. Ein Handbuch zur Geschichte der deutschen Sprache und ihrer Erforschung. 3. Teilbd. Berlin–New York: Walter de Gruyter, 3269–3282. Jonikas, P. 1987: Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje. Visuomeniniai lietuvių kalbos istorijos bruožai. Čikaga: Lituanistikos instituto leidykla. Kaukienė, A. 1997: Klaipėdos krašto vakarų aukštaičių tarmė. Brolių Vil­iaus ir Makso Gaigalaičių raštų kalbos pagrindu. Klaipėda: KU leidykla. Kaunas, D. 1996: Mažosios Lietuvos knyga. Lietuviškos knygos raida 1547–1940. Vilnius: Baltos lankos. 45 Indre Brokartaitė-Pladienė Kurschat, F. 1883: Wörterbuch der littauischen Sprache. 2. Littauisch-deutsches Wörterbuch. Halle a. S.: Buchhandlung des Waisenhauses. Müller, S. 1994: Sprachwörterbücher im Nationalsozialismus: die ideologische Beeinflussung von Duden, Sprachbrockhaus und anderen Nachschlagewerken während des „Dritten Reichs“. Stuttgart: M&P, Verlag für Wissenschaft und Forschung. Naujasis Tilžės Keleivis. Tilžė, 1924–1940. Oksaar, E. 2004: Terminologie und Gegenstand der Sprachkontaktforschung. In: W. Besch, A. Betten, O. Reichmann, S. Sonderegger, ed., Sprachgeschichte. Ein Handbuch zur Geschichte der deutschen Sprache und ihrer Erforschung. 3. Teilbd. Berlin–New York: Walter de Gruyter, 3160–3170. Palionis, J. 1995: Lietuvių rašomosios kalbos istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Polenz, P. von 1998: Vom Sprachimperialismus zum gebremsten Sprachstolz. Das 20. Jahrhundert in der sprachenpolitischen Geschichte der deutschsprachigen Länder. In: H. Kämper, H. Schmidt, Hrsg., Das 20. Jahrhundert. Sprachgeschichte –Zeitgeschichte. Berlin–New York: Walter de Gruyter, 9–26. Range, J. 1994: Zur Erforschung des Lehngutes in den baltischen Sprachen. Linguistica Baltica 3, 211–231. Rimša, V. 1972: Rytų Prūsijos lietuvių kalbos elementai dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje. Kalbotyra 24 (1), 75–81. Schiller, Ch. 1999: [Rec.] Audronė Kaukienė, Klaipėdos krašto vakarų aukštaičių tarmė. Brolių Viliaus ir Makso Gaigalaičių raštų kalbos pagrindu. Archivum Lithuanicum 1, 222–228. Stedje, A. 1989: Deutsche Sprache gestern und heute: Einführung in die Sprachgeschichte und Sprachkunde. München: Wilhelm Fink Verlag. Tesch, G. 1978: Linguale Interferenz. Theoretische, terminologische und methodische Grundfragen zu ihrer Erforschung. Tübingen: TBL–Verlag Narr. Vaicekauskiene, L. 2004: Naujųjų lietuvių kalbos svetimžodžių norminimo teorija ir praktika. Daktaro disertacija. Vilnius. 46 Deutsche Entlehnungen im Naujasis Tilžės keleivis Weinreich, U. 1976: Sprachen in Kontakt: Ergebnisse und Probleme der Zweisprachigkeitsforschung. Hrsg. und Nachwort von A. de Vincenz. München: Beck. Wiktorowicz, J. 2002: Die deutsch-polnische Nachbarschaft und ihre Widerspiegelung in der polnischen Sprache. In: D. Cherubim, Hrsg., Neue deutsche Sprachgeschichte. Berlin–New York: Walter de Gruyter, 337-348. Wolf, A. 1991: Wandel im Jargon des Nationalsozialismus. Freiburg im Breisgau: Padagogische Hochschule. Wolff, G. 2004: Deutsche Sprachgeschichte von den Anfängen bis zur Gegenwart. Ein Studienbuch. Tübingen, Basel: A. Francke Verlag. Zinkevičius, Z. 2002a: Mintys pasirodžius lietuvių kalbos atlaso I tomui. In: Ders., Rinktiniai straipsniai 1. Vilnius: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, 404–410. Zinkevičius, Z. 2002b: Zum Einfluss des Deutschen auf das Ostpreußisch-Litauische am Anfang des 20. Jahrhunderts. In: Ders., Rinktiniai straipsniai 2. Vilnius: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, 393–398. Indrė Brokartaitė-Pladienė Šiaulių universitetas Humanitarinis fakultetas P. Višinskio g. 38, LT-76352 Šiauliai [email protected] 47