Žodžių istoriją iškreipiame

Pastabos Žodžių istoriją iškreipiame Išėjo iš spaudos gražiai tvarkytas ir norėta pateikti įvairių tarmių leksikos pavyz- džių rinkinukas Lietuvių tarmės — II dalis (Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2005 m.), 64 p. (knygelės sudarytojai R. Bacevičiūtė, A. Leskauskaitė, D. Vaišnienė, red. A. Laučka, M. Lučinskienė). Skiriama mokyklai, kur bus galima viską ir angliškai, jei negalės lietuviškai pasiskaityti ir sužinoti, kaip mūsų kaimo žmonės vadino ir vadina buities reikmenis. Remtasi LKA ekspedicijų medžiaga, svarbiausiais kalbos šaltiniais — LKŽ, tar- mių žodynais ir t. t. Daugeliu atvejų pasiekta gerų rezultatų, bet reikia dėl kai ko ir pasakyti abejonių. Eilutėse apie dūonkubilį minimi jo sinonimai minkytūvis, minkytūvas šiaurės žemaičių šnektose. Deja, minkytuvis (ir minkytuvė Ms) užrašytas ir paskelbtas LKA, 25 žem., LKZ, 222-223, visi klausinėti žmonės, net filologijos mokslo daktarai ir šiaip tarmę mokantys žemaičiai dažniausiai turi forma m'i.n'k'i.tūv"s / m'i.nk'i. tov's, kuris knygelėje net nepaminėtas (klausti žemaičiai purtėsi ypač minkytūvo varianto — ar ne studentų pramanas). Skolinys iš latvių kalbos abrė apie Skn, Za pagal dr. A. Jonaitytę tariamas „latviškai“ ab'r'e, taip pat ir dūnininkų šnektoje ab'r'i (DūNŽ 21) — tai be jokių įrodinėjimų rodo to žodžio latvišką kilmę (bet ty- rėjams liks nežinomas). Panašiai ne viskas pasakyta apie vandens iš šulinio traukiamą indą. To žodžio istorija aiški. Prūsų Lietuvos tarmės vartojo žodį kibiras (tai rodo Schleicherio, Jurkšaičio, F. Kuršaičio raštai, LKZ, 725, J, J.Jabl; vyr. redaktorius K. Ulvydas, senoji Zodynininké B. Vosylytė 1958 m. net neįrašė į LKŽ, miestelėnų kibiras su pakeistu kirčiu, nes tai jiems buvo nepaveldėta forma, pats girdėjau pokalbį Žo- dynų skyriuje). Plokštelėje (t. y. disketėje) paminėta ir senoji forma kibiras, bet neišryškinta, nubrukta prie sinonimų. Naujų tyrimų lyg ir nebuvo (seniau, iki 1975 metų, kibirą teko užrašyti Sc, Rsn (net iš sakytojo M. Deivelaičio), Šv (Būdviečių, Pempiškių, Tvaskučių k.), buvo ir Vvr, toliau Birbinčiuose prie Klaipėdos, net 1965 m. liuteronų Buikiškės k. prie Vainuto (miestelėnų forma kibiras, pagal K. Būgą turįs naują kirtį dėl prisitaikymo, tik jis ir pateiktas vaikams mokytis). Istorija rodo buvus gan didelį kibiro vartojimo plotą (Prūsų Lietuva — mūsų bendrinės kalbos lopšys), nors tų šnektų net minėti vengiame. Gaila, kad nepaminėta valgio kastinis antrosios kirčiuotės forma (plg. LKZ, 395), apie Klp bd.ltas"s s'v'é-sc irgi negirdėta, ar nebus kitas valgis, prastesnis 125 Pastabos sviestas (įvardžiuotinės formos ten yra bene prastas's, Zal'és'is, p'ė.rmasi's ir kt. Tai ar blunkančiose šnektose (daug vietinių žmonių dėl netvarkos, mūsų nekultūros ir dabar bėga iš savo gimtųjų vietų), ar dėl šnektos fonetikos nepagavimo prastokai užfiksuota). Vėdaras (ir dešra) apie Prk, Kin, ŠLu vadinama vokiškai vė.ršk'is / vo.rts — vūrškis, vūrštas (taip teikta ir LKŽ 3; 986, bet ten ir nepažvelgta ar žemaitiško garso 0 nesuprasta, bent neišgirsta o, plg. dar LKA, 85 žem. 32). Kažin ar kur Lietuvoje tariama ropė (p. 61), kaip teigiama angliuojantiems vai- kams ar mokslininkams — yra tik ré-p'e- / ro-p* / rūop"“ ir pan., taip pat abejotini grustūvas, grustūkas p. 48 (= grūstūvas, grūstūkas). Būkime atidesni... Vytautas Antanas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva 126