Žodžių istoriją iškreipiame

Pastabos Žodžių istoriją iškreipiame Išėjo iš spaudos gražiai tvarkytas ir norėta pateikti įvairių tarmių leksikos pavyzdžių rinkinukas Lietuvių tarmės – II dalis (Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2005 m.), 64 p. (knygelės sudarytojai R. Bacevičiūtė, A. Leskauskaitė, D. Vaišnienė, red. A. Laučka, M. Lučinskienė). Skiriama mokyklai, kur bus galima viską ir angliškai, jei negalės lietuviškai pasiskaityti ir sužinoti, kaip mūsų kaimo žmonės vadino ir vadina buities reikmenis. Remtasi LKA ekspedicijų medžiaga, svarbiausiais kalbos šaltiniais – LKŽ, tarmių žodynais ir t. t. Daugeliu atvejų pasiekta gerų rezultatų, bet reikia dėl kai ko ir pasakyti abejonių. Eilutėse apie diūnkubilį minimi jo sinonimai minkytūvis, minkytūvas šiaurės žemaičių šnektose. Deja, minkytūvis (ir minkytuvė Ms) užrašytas ir paskelbtas LKA, 25 žem., LKŽVIII 222–223, visi klausinėti žmonės, net filologijos mokslo daktarai ir šiaip tarmę mokantys žemaičiai dažniausiai turi formą m′i.n′k′i.tùv′s / m′i.n′k′i.tov′s, kuris knygelėje net nepaminėtas (klausti žemaičiai purtėsi ypač minkytūvo varianto – ar ne studentų pramanas). Skolinys iš latvių kalbos abrė apie Škn, Žg pagal dr. A. Jonaitytę tariamas „latviškai“ àb′r′e, taip pat ir dūnininkų šnektoje àb′r′i (DunŽ 21) – tai be jokių įrodinėjimų rodo to žodžio latvišką kilmę (bet tyrėjams liks nežinomas). Panašiai ne viskas pasakyta apie vandens iš šulinio traukiamą indą. To žodžio istorija aiški. Prūsų Lietuvos tarmės vartojo žodį kìbiras (tai rodo Schleicherio, Jurkšaičio, F. Kuršaičio raštai, LKŽV 725, J, J.Jabl; vyr. redaktorius K. Ulvydas, senoji žodynininkė B. Vosyl y tė 1958 m. net neįrašė į LKŽV miestelėnų kìbiras su pakeistu kirčiu, nes tai jiems buvo nepaveldėta forma, pats girdėjau pokalbį Žodynų skyriuje). Plokštelėje (t. y. disketėje) paminėta ir senoji forma kìbiras, bet neišryškinta, nubrukta prie sinonimų. Naujų tyrimų lyg ir nebuvo (seniau, iki 1975 metų, kìbirą teko užrašyti SG, RSN (net iš sakytojo M. Deivelaičio), Šv (Būdviečių, Pempiškių, Tvaskučių k.), buvo ir Vvr, toliau Birbinčiuose prie Klaipėdos, net 1965 m. liuteronų Buikiškės k. prie Vainuto (miestelėnų forma kìbiras, pagal K. Būgą turįs naują kirtį dėl prisitaikymo, tik jis ir pateiktas vaikams mokytis). Istorija rodo buvus gan didelį kìbiro vartojimo plotą (Prūsų Lietuva – mūsų bendrinės kalbos lopšys), nors tų šnektų net minėti vengiame. Gaila, kad nepaminėta valgio kastinis antrosios kirčiuotės forma (plg. LKŽV 395), apie Klp bá.ltaˈs′s s′v′ėˈsc irgi negirdėta, ar nebus kitas valgis, prastesnis 125 Pastabos svìestas (įvardžiuotinės formos ten yra bene praštàs's, žalès'is, p'ę.rmàs's ir kt. Tai ar blunkančiose šnektose (daug vietinių žmonių dėl netvarkos, mūsų nekultūros ir dabar bėga iš savo gimtųjų vietų), ar dėl šnektos fonetikos nepagavimo prastokai užfiksuota). Vėdaras (ir dešrą) apie Prk, Kin, Šlu vadinama vokiškai vọ.ršk'is / vọ.ršts ~ vùrškis, vùrš tas (taip teikta ir LKŽxix 986, bet ten ir nepažvelgta ar žemaitiško garso o nesuprasta, bent neišgirsta o, plg. dar LKA1 85 žem. 32). Kažin ar kur Lietuvoje tariama rōpė (p. 61), kaip teigiama angliuojantiems vaikams ar mokslininkams – yra tik rō·p'ę. / rō·p'ę / rūop'e ir pan., taip pat abejotini grustùvas, grustùkas p. 48 (= grùstùvas, grùstùkas). Būkime atidesni... Vytautas Antanas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva 126