Прус. «aukis» ‘grif’ EV 708: слышимый или видимый образ птицы?

Acta Linguistica Lithuanica LVI (2007), 41 – 63 Prūs. aukis ‘grifas’ EV 708: girdimas ar regimas paukščio vaizdinys? †Анатолий Непокупный Autorius, sekdamas Nesselmannu, daro prielaidą, kad OPr. aukis ‘grifas’ (EV 708), o ne mitinė būtybė, žymi egzistuojantį paukštį – barzdotąjį grifą (Gypaëtus barbatus). Jis atmeta kai kurių mokslininkų siūlomą skaitymą ankis ir sieja aukis su lietuvių kalbos veiksmažodžiu aukúoti ‘linguoti, sūpuotis’, manydamas, kad šis žodis nėra onomatopėjinis, bet nurodo vizualinį sklandančio plėšriojo paukščio vaizdą. …jis sklando žydrame vandenyne, suglaudęs snapą… (I. Brodskis. „Rudeninis vanago klyksmas“) 0. Šių eilučių autoriui ne kartą teko įsitikinti teiginio, kad dalyko logika atsispindi jo raidos istorijoje, o siužeto dinamika – kūrinio kompozicijoje, teisingumu. Šis tyrimas taip pat nėra šios taisyklės išimtis. Elbingo prūsų kalbos žodyne (toliau trumpinama – ЭС, o cituojant paminklą – EV) antras pagal gausumą po didžiausios teminės grupės „Žmogus“ (Mensch EV 67–168) yra skyrius „Paukštis“ (Vogel EV 706–773). Tačiau reikšminga ir tai, kad ne mažiau motyvuotas ir taip pat antras, bet jau pagal vietą paties Vakarų baltų unikumo ornitoniminės dalies ribose yra ir tas straipsnis, kuriame vok. grif išverstas prūs. aukis (EV 708). Būtent šiai pastarajai leksemai ir skirsime dėmesį. Mūsų minėto prūsiško paukščio pavadinimo tyrimu siekiama rasti atsakymus į tris klausimus: 1. Ką atspindi tiriamasis ornitonimas – mitą ar tikrovę? 41 Анатолий Непокупный 2. Kokia yra aptariamo paukščio pavadinimo išorinė forma ES, kitaip tariant, kaip tiksliai šiame paminkle reikėtų skaityti vakarų baltų atitikmenį vok. grif? 3. Kokia yra prūsų ornitonimo vidinė forma, t. y. kokių etimologinių sąsajų galima įžvelgti su prūsų ir kitų baltų kalbų leksika? Tai lemia bendrą tiek antraštėje suformuluotos temos analizės, tiek kai kurių jos tyrimo rezultatų išdėstymo planą. Ypatingas dėmesys skiriamas, pirma, laikotarpiui, taip sakant, „pradiniam kapitalo kaupimui“, kai filologai tik pirmą kartą susipažino su Elbingo žodynu, ir, antra, tuo metu gautų rezultatų panaudojimo šiuolaikinėje baltistikoje korektiškumui. Čia pirmiausia turime omenyje ES pirmojo leidėjo ir pirmojo tyrėjo G. G. F. Nesselmanno darbus; nuo jo prasideda mus dominančio prūsų ornitonimo klausimo istorija. 1.0. Savo komentaru prie EV 708 straipsnio 1873 m. Prūsų kalbos tezaure Nesselmannas faktiškai nustatė tolesnių atitinkamo vakarų baltų ornitonimo tyrimų programą visam XX amžiui ir XXI amžiaus pradžiai. O pirmasis prieštaravimas, į kurį atkreipė dėmesį mokslininkas, buvo pasirinkimas iš dviejų atsakymo į klausimą variantų: kas slypi už vokiečių ir prūsų leksemomis žymimo pavadinimo – mitinis gyvūnas ar tikras paukštis? 1.1. Net atmesdamas teorinę galimybę tapatinti aptariamą vokišką formą su nuo antikos laikų žinomu mitinės būtybės, turinčios liūto kūną ir erelio galvą bei sparnus, pavadinimu („es ist aber schwerlich an den fabelhaften γρύψ zu denken“), termino „baltų kalbos“ autorius nurodė, kad vokiškas prūsų ornitonimo atitikmuo taip pat reiškia grifą – avinėlį, arba barzdotąjį grifą („das deutsche Greif bezeichnet auch den Geier, Geieradler“). 1.2.0. Nesselmannas išties buvo teisus, aiškindamas EV 708 įrašo ornitologinį turinį, liudija daugybė argumentų, tačiau pirmiausia – itin platus kultūrinis-istorinis kontekstas, kuriame pasirodo taip arba 42 Прус. aukis ‘grif’ EV 708 kitaip tarpusavyje susiję tikrų paukščių ir mitinio „metiso“ pavadinimai. 1.2.1. Taigi, pasak lotynų kalbos ornitonimų tyrimo autoriaus, „pasakiškas gyvūnas, pusiau erelis, pusiau liūtas, kilęs iš Persijos, neturėtų būti čia minimas [t. y. šia tema skirtame darbe. – А. Н.], jei Plinijus [Vyresnysis Gamtos istorijoje. – А. Н.] X, 136 nebūtų priskyręs jo paukščiams“ (André 1967: 89). Tačiau kai verčiant Bibliją iš senosios hebrajų kalbos į graikų kalbą prireikė pateikti paukščių, kuriuos Mozės Penkiaknygėje buvo draudžiama valgyti kaip „nešvarius“, sąrašą, „juodajam sąrašui“ vadovavo erelis (ἀετός), atitinkantis sen. hebr. nešer, o antroje vietoje atsidūrė jau „pusiau erelis“: mitinės būtybės pavadinimas (γρύψ) buvo panaudotas naujai, kaip ornitonimo peres, pateikto Senojo Testamento originale, atitikmuo. Palyginkime graikiškojo ir lotyniškojo „nešvarių“ paukščių sąrašų pradžias, kurias, remdamasis svarbiausiais šaltiniais, sudarė žymus anglų semitologas H. R. Driveris (atitinkamai Trečioji ir Penktoji Mozės knygos): 1. nešer ἀετός aquila 2. peres γρύψ gryps (Driver 1955: 7). Tačiau pateikiant abu ornitonimų atitikmenų rinkinius, siejamus su pradine semitų kalbų forma graikų ir lotynų kalbose, būtina pažymėti, kad sen. hebr. nešer – tai „greičiau ne erelis, o neabejotinai iš pradžių grifas (the vulture), veikiausiai – grifas (arba grifas maitvanagis) (the griffon-vulture)“ (ibid., 8), ką patvirtina šiuolaikinis arabų k. nisr „grifas“ (vulture), kuris, priklausomai nuo konteksto, vartojamas ir reikšme „erelis“ (eagle) (ibid., 9). Kadangi ir Nr. 2 abiejų minėtų knygų paukščių sąrašuose – sen. hebr. peres „matyt, taip pat yra grifas (a vulture)“ (ibid.), vadinasi, galima manyti, kad Senojo Testamento „nešvarių“ paukščių pavadinimų krikščioniškuose (graikų ir lotynų) vertimuose opozicija erelis – grifas (< „pusiau erelis“) mūsų požiūriu išryškėja labiau negu pirminiame senovės hebrajų variante. 43 Анатолий Непокупный Plg. atitinkamas eilutes dabartiniame rusų Penkiaknygės tekste: Kunigų knyga (XI, 13) – Iš paukščių šių bjaurėkitės: erelio, grifo, jūrinio erelio… Pakartoto Įstatymo knyga (XIV, 12) – Tačiau šių iš jų jums valgyti nevalia: erelio, grifo ir jūrinio erelio… Kaip matome, pateiktose ištraukose erelis eina prieš grifą. Veikiausiai būtent tuo galima paaiškinti, kodėl Trautmannas negalėjo priimti, regis, jam netikėto „figūrų sukeitimo“, kurį aptiko Elbingo žodyne: 708 ‘grifas’: grif aukis 709 ‘erelis’: are arelie [*arelis]. 1.2.2. Grįždami prie pagrindinio mūsų dėmesio objekto – ikikrikščioniškosios ir krikščioniškosios antikos ornitonimų grandinės sen. žydų peres – gr. γρύψ – lot. gryps, su kuria lyginant ir reikėtų nagrinėti jos viduramžišką tęsinį vok. grif – prūs. aukis (EV 708) apskritai ir ypač Nesselmanno (1873 m.) pateiktą jo ornitologinį įvertinimą, pereikime prie pradinio semitų paukščio pavadinimo semantinės charakteristikos, kurią anksčiau buvome palietę tik iš dalies (1.2.1). Pasak anksčiau cituoto straipsnio „Paukščiai Senajame Testamente“ autoriaus, tiek biblinės hebrajų, tiek kitų semitų kalbų – ir mirusiųjų (akadų), ir gyvųjų (arabų) – kontekste ornitonimas peres reiškia ‘smasher’, t. y. ‘tai, kas pribloškia; triuškinantis smūgis’, o tai leidžia šį pavadinimą tapatinti, be kita ko, su ereliu žuvininku arba tiesiog ‘barzdotuoju grifu’ (“…that it may be identified with the ‘bone-breaker’, i.e. ossifrage or bearded vulture…”) (ibid., 9). Taip pat verta pažymėti, kad, pateikdamas pastarąjį paukščio terminą (daiktavardinį junginį), tyrėjas papildomai nurodo, jog kitas, jau arabiškas ornitonimas, reiškiantis ‘bone-breaker’, taip pat žymi Gypaëtus barbatus (ibid.), t. y. grifų rūšį – vanaginių šeimos paukštį, kurio sparnų mojis siekia 2,7 m, o svoris – iki 7 kg; jis paplitęs Pietų Europos, Azijos ir Afrikos kalnuose. 1.2.1–2. Taigi istoriškai nuoseklioje or- 44 Прус. aukis ‘grif’ EV 708 ornitonimų, būtent: sen. žyd. peres – gr. γρύψ – lot. gryps – vok. grif – prūs. aukis – abiejuose jo galuose – tiek pradžioje, tiek pabaigoje, nepriklausomai vienas nuo kito ir remiantis skirtingomis kalbomis – atsiskleidžia ta pati ornitologinė reikšmė – Gypaëtus barbatus. Šiame fakte reikėtų įžvelgti įrodymą, kad Nesselmannas neabejotinai teisus, interpretuodamas Elbingo žodyno 708-ojo straipsnio turinį būtent kaip „paukščio“ – grif aukis. Beje, verta priminti, kad kitoje (po pirmiau pateiktos, žr. 1.2.1) eilutėje iš Kunigų knygos ir Pakartoto Įstatymo pirmiausia įvardijamas būtent peslys. Palyginkime atitinkamai: (XI, 14) – Peslį ir sakalą su jų veisle… (XIV, 13) – Ir peslį, ir sakalą, ir gyrfalconą su jų veisle… 1.3. Kitaip nei Nesselmannas, nusprendęs jo paties suformuluotą semantinę alternatyvą realiai egzistuojančio paukščio naudai (Nesselmann 1873: 6), su juo polemiką pradėjęs Trautmannas tvirtai pareiškė: “aukis Mask. V. 708 ‘grif’ [‘der fabelhafte Vogel Greif…’] ” (Trautmann 1910: 306). Tokį tikrumą, regis, nemaža dalimi lėmė ir tai, kad vokiečių leksikologijoje įprasta paties pavadinimo Vogel Greif atsiradimą (skirtingai nuo Fabeltier Greif) datuoti tik XVI a. (Grimm 1935: 10), o tai gerokai peržengia ES sukūrimo laikotarpio ribas, kai vartota sava forma grif. Sekdamas pirmojo prūsų paminklų rinkinio leidimo autoriumi, tą patį apibrėžimą „der fabelhafte Vogel Greif“ pakartojo J. Endzelīnas (Endzelīns 1943: 146), vėliau – V. N. Toporovas (1975: 148): “aukis ‘grif’ (сказочная птица)” ir galiausiai V. Mažiulis, kuris, trumpai išdėstęs klausimo istoriją, taip pat prisijungė prie Trautmanno pozicijos (Mažiulis 1988: 111–112). Tačiau leiskime sau nepasiduoti vardų magijai ir aklai nesekti didžiausių XX a. baltistikos autoritetų – tiek R. Trautmanno, tiek jo poziciją (vertinant aptariamą ornitonimą) palaikiusių J. Endzelīno, V. N. Toporovo ir V. Mažiulio – pėdomis; paklauskime savęs: kas iš tikrųjų suteikė pirmajam iš minėtų tyrėjų pasitikėjimo savo požiūrio teisingumu, jei jis net laikė galimu polemiškai užsipulti 45 Анатолий Непокупный ...skiškas išpuolis prieš prūsų kalbos tezaurą sudariusį autorių – „wie Nesselmann, Thes[aurus linguae prussicae] 6 will“ (Trautmann, ten pat), t. y. „kaip [priešingai cituojamo teiginio autoriaus įsitikinimui. – A. N.] nori Nesselmannas“? Prieštaraudamas pastarajam ir teigdamas, kad pasakų grifas jau vien dėl savo padėties priešais erelį (pabraukta mūsų. – А.Н.) negali būti „peslys“ („schon wegen seiner Stellung vor dem Adler nicht ‘Geier’“), Trautmannas, regis, tylomis rėmėsi tradiciniu erelio, „kaip visuotinai pripažinto paukščių karaliaus ir dangaus valdovo“, vaizdiniu (plg. Гура 1997: 610). Tačiau ar toks „karalius“ išlaikė savo statusą (ir, atitinkamai, savo vietą) ir ES? Kaip tik ir yra taip, kad jau ne. 1.4. ES paukščių sąrašą atveria anaiptol ne erelis, o mažytis nykštukas (arba plėšrišakis), laimėjęs varžybas dėl monarcho titulo (pasakos siužetas AT [А. Аарне – С. Томпсона] 221 A – „Kas skrenda aukščiausiai?“) ir atsidūręs „plunksnuočių karalystės“ priešakyje; šios „gyventojų surašymo“ fragmentas pateiktas seniausiame baltų kalbų leksikone – prestors EV 707 (Непокупный 1998: 113–114). Prūsų paukščio pavadinimo etimologija, pirmą kartą pasiūlyta mūsų pranešime Antrajame prūsų kolokviume (Mogilany prie Krokuvos, 1996 m. spalio 3–6 d.), iki tol neturėjusio savo „genealogijos“, sulaukė ne tik žodinio („gyvo“ atgarsio), bet vėliau ir rašytinio Tarptautinio forumo dalyvių palaikymo (Stundžia 1996: 279; Schmalstieg 1997: 255; Blažek 1998: 15). Pats savaime svarbus prūs. prestors „iškodavimas“ leido žengti pirmuosius žingsnius, pereinant nuo nusistovėjusios tradicijos Vakarų baltų ornitonimus nagrinėti išimtinai – taip sakant – „po vieną“ prie sistemos elementų paieškų; būtent tos sistemos kontekste ir derėtų analizuoti kiekvieną „atskirai paimtą“ formą, taip pat ir iškart po „lyderio“ einantį prūs. aukis EV 708. Vadinasi, Trautmanno iškeltas klausimas dėl aukis vietos jau buvusio (čia, ES) „paukščių karaliaus“ atžvilgiu dabar turėtų būti galutinai „nurašytas į archyvą“: peslys už erelį didesnis, todėl straipsniai išdėstyti tokia tvarka: pirmiausia apie pirmąjį – EV 708, o paskui apie antrąjį – 709 (prūs. arelie (< *arelis)). 46 Прус. aukis ‘grif’ EV 708 Kaip parodė mūsų tolesnis E. S. struktūros tyrimas, nors atskirų gyvūnų rūšių „pristatymas“ trijose faunos grupėse pradedamas nuo didžiausių padarų, paukščių sąrašui padaryta išimtis, nes čia kalbama jau ne apie fizinį, o apie socialinį matmenį: vok. Konigelyn EV 707 „karaliukas“ užima tą pačią vietą po antraštinio Vogel 706 „paukštis“ kaip König 405 „karalius“ – po rubrikos žodžio Herre 404 „ponas“, t. y. tai pirmosios vietos atitinkamuose teminiuose blokuose (Непокупний 2005: 70–71). Tačiau „kontrasto principu“ po išties „pasakiško paukščio“ (bet tik folkloriniame karaliaus vaidmenyje) eina ir iš tikrųjų didžiausias plunksnuočių atstovas – peslys (čia jau į pirmą planą iškyla grynai kiekybiniai „argumentai“: kūno ilgis, sparnų mojis, svoris). Kalbant apie paties pavadinimo kilmę – prūs. aukis EV 708, čia siūlomą versiją pirmą kartą iškėlėme (kaip preliminarų pasiūlymą) savo pranešime tarptautinėje konferencijoje, skirtoje J. Endzelīno gimimo dienai, kuri vyko Latvių kalbos institute (Ryga) 2002 m. vasario 21–22 d. (Непокупний 2002: 45). 1.1–4. Kaip E. S. faunos leksikoje nėra „viso“ liūto, taip pat šiame paminkle nėra ir jo „pusės“ (derinyje su „puse“ erelio). Situacija, susiklosčiusi aptariant EV 708 antraštinio žodžio grif interpretaciją, daug kuo primena tą patį požymių „išsidėstymą“, kuris pastebimas ir prūs. weloblundis EV 437 atveju. Pirma, egzotiško gyvūno – „dykumos laivo“ – pavadinimas čia perkeltas ne į pasakišką, o į visiškai realų arklio ir asilo hibridą, t. y. mulą; antra, pastarojo paplitimo regionas – be kita ko, pietų Europa. Palyginkime, kaip apie tai rašo knygos Viduramžių Vakarų civilizacija autorius: „Mulai ir asilai buvo nepakeičiami ne tik įveikiant kalnuotas vietoves Viduržemio jūros regione; gyvulių nešulininkų transportas buvo plačiai naudojamas ir ten, kur reljefo sąlygos, regis, to nereikalavo“ (Ле Гофф 2005: 263). 47 Анатолий Непокупный Ir vis dėlto pagrindine egzotiško prūsiško zoonimo referento lokalizacijos nuoroda mums tebėra šiaurinės Viduržemio jūros apylinkės, sutampančios su įvairių ornitonimo grif EV 708 referentų paplitimo arealu, kaip jį interpretavo Prūsų kalbos tezaur autorius. Žr. žemėlapius „Bartgeier“, „Gänsegeier“ ir kt. (Fischer 1963: 64, 98, 118). Nėra nė menkiausios abejonės, kad nuo Trautmanno (1910) reikėtų grįžti prie Nesselmanno (1873) ir palikti už E. S. tyrimo ribų klausimą, ar jo faunos leksikoje apskritai atsispindi kokie nors fantastiniai padarai. 2.0. Prie anksčiau aptartos ekstralingvistinės opozicijos interpretuojant EV 708 straipsnį – pasakiškas padaras ar tikras paukštis (žr. 1) – pats Nesselmannas pridėjo dar vieną opoziciją, šįkart jau grynai kalbotyrinę. Objektyvūs sunkumai, su kuriais tyrėjai susidūrė tinkamai suvokdami E. S. rankraštinį tekstą (šiandien turimos tik fotokopijos), paskatino iškelti tai, ką anksčiau apibrėžėme kaip prūsiško atitikmens vok. grif EV 708 išorinės formos klausimą (žr. 0). 2.1. Tai paaiškina, kodėl Prūsų kalbos tezauro autorius, gilindamas savo pažintį su E. S., faktiškai papildė šio paminklo tyrimų istoriją dar viena alternatyva: šįkart kalbėta apie du to paties prūsų ornitonimo grafinės formos perskaitymo variantus; šiuo žodžiu buvo išverstas vok. grif. Taigi, jei 1868 m. pirmasis E. S. leidėjas prūsišką vok. grif EV 708 atitikmenį perskaitė kaip aukis, tai po penkerių metų nuomonę jau pakeitė ir leksinėje formoje įžvelgė ankis („In der Ausgabe des Voc. hatte ich aukis geschrieben, ankis ist aber unbedingt vorzuziehen“). Neabejotina, kad peržiūrėdamas ankstesnę nuomonę apie autentišką prūsų formą, mokslininkas rėmėsi galimybe kitaip perskaitytą ornitonimo formą susieti su tokiais grifo pavadinimais kaip bažn. sl. иногъ, ногъ ir pan. (Nesselmann 1873: 6). 2.2.0. Reikia pažymėti, kad ir dėl naujo Nesselmanno pasiūlyto EV 708 straipsnio prūsiškosios dalies identifikavimo varianto Trautmannas vėl tapo Prūsų kalbos tezauro autoriaus oponentu, kai priėmė A. Bezzenbergerio versiją, kuris tiriamąjį perskaitė 48 Прус. aukis ‘grif’ EV 708 нами птичье название именно как aukis (Trautmann 1910: 306). Подчеркнем: к такому видению структуры западнобалтийского орнитонима учитель Траутмана шел своим собственным путем, тогда как ученик Бецценбергера – лишь следовал за метром. Manome, kad būtina apie tai pasisakyti visiškai aiškiai, nes naujausiuose darbuose apie paukščio fragmentą EV net ir skirtingai autoriams rekonstruojant pavadinimo formą ima ryškėti bendra tendencija A. Bezzenbergerio ir R. Trautmanno požiūrius į prūsišką plunksnuočio pavadinimą EV 708 pateikti kaip du skirtingus vakarų baltų žodžio tyrimo istorijos etapus. Plg.: 1) “Bezzenberger 1874: 1236 <Ankis> Trautmann 1910: 306 <Aukis>” (Dini 1993: 212) ir 2) “Bezzenberger (1874: 123) las Ankis, Trautmann (1910: 306) hingegen Aukis” (Hinze 1996–97: 147; paryškinta mūsų. – А.Н.). Kaip matome, pirmuoju atveju skaitytojui formų skirtumas tarsi nulemtas „chronologinių žirklių“ egzistavimo, o antruoju – abu tyrinėtojai jau supriešinami vienas su kitu: Bezzenbergeris skaitė Ankis, o Trautmannas, priešingai, – Aukis. Bet ar iš tikrųjų viskas buvo būtent taip? Atsigręžkime į pirminius šaltinius. 2.2.1. Pirma, jei abiem pirmiau nurodytais atvejais Bezzenbergeris ir pateikė formą ankis, tai buvo tik aptariamo G. G. F. Nesselmanno Prūsų kalbos tezaurą sudarančio žodyno straipsnio antraštė, t. y. iš tiesų trumpiausia „citata“, perteikianti ką tik minėto leksikografo interpretaciją. Plg. atitinkamą recenzento pastabų prie straipsnių fragmentą: Prūsų kalbos tezaurą “– Ankis. Ar ksl. nogū turi ką nors bendra su šiuo žodžiu, atrodo labai abejotina. Got. áinaha, áinakls bet kuriuo atveju reikia atmesti” (Bezzenberger 1874: 1236). Kaip matome, recenzijos autorius, laikydamas pradinę formą savaime suprantama, kartu reiškia nepasitikėjimą jos etimologizavimo korektiškumu. Pateiktas tekstas nė kiek neįrodo, kad Bezzenbergeris jau pirmąsyk susipažinęs su „tezauriniu“ pateik 49 Анатолий Непокупный prūsų ornitonimo, iškart tapo būtent jo skaitymo kaip *ankis šalininku. Jei leksikografo pateikti sugretinimai recenzentui atrodo „labai abejotini“, o siūlomi giminiški žodžiai – „tolimi“, ar galima tokių vertinimų autorių laikyti Nesselmanno bendraminčiu dėl pradinės prūsiško paukščio pavadinimo formos rekonstrukcijos? 2.2.2. Antra, tarp dviejų Bezzenbergerio recenzijų apie Nesselmanno prūsų Tezaurą (1874 m.) ir H. Hirtho Indoeuropiečių kirtį (1896 m.) taip pat buvo paskelbtos trumpos jo etimologinės pastabos; vienoje jų jau pateikta germanų-baltų-slavų paralelė, kurioje, autoriaus žodžiais tariant, „sutelkiami po viena šaknimi“ žodžiai, vartojami „gyvūnų balsams“ žymėti: sen. v. vok. ūwila „pelėda“, latv. auka „audra“ ir serb. yka „šauksmas“ (Bezzenberger 1890: 120). Būtent šie pavyzdžiai vėliau pateks į tyrėjo teiginį apie prūsų aukis, parengdami dirvą šio ornitonimo onomatopėjinei interpretacijai. Kalbant apie kitokį nei Nesselmanno formos skaitymą – aukis vietoj ankis, nereikėtų pamiršti, kad būtent Bezzenbergeris, parengęs ir kartu su W. Simonu išleidęs E. S. fotokopiją (žr. Mažiulis 1966: 29), galėjo prūsų žodį nagrinėti ne tik per etimologijos prizmę, bet ir tiesiogiai matyti jo įrašą atitinkamame rankraštinio paminklo puslapyje! 2.2.3. Galiausiai, trečia. Apie kokį R. Trautmanno požiūrio supriešinimą su A. Bezzenbergerio nuomone gali būti kalbama, jei mokinys visiškai pritaria savo mokytojo pozicijai? Kad būtų vaizdžiau, pateiksime abu tekstus originalo kalba: 1. А. Bezzenberger (1896: 304): „Darau prielaidą apie apofoninę eilę ōu, ou, ū (plg. W. Schulze K. Zs XXVII 422), būdingą liet. (ap-)úo<u>kas ‘naktinė pelėda, mažoji pelėda’, latv. (ap-)ogs ‘mažoji pelėda’ (su g, atsiradusiu dėl rus. pugač įtakos?) – prūs. aukis ‘grifas’, latv. auka ‘audringas vėjas’, žem. vok. ukati ‘džiūgauti’, serb. uka ‘klyksmas’ – latv. ūkšot (unkšēt) ‘piemenų šūksniai vienas kitam’. Taip pat skr. ūl-ūka ‘pelėda, mažoji pelėda’, lot. ul-ucus (? Singer PB. Beitr. XII 212), air. uch ‘atodūsis’, got. auhjōn ‘triukšmauti’ (auí?), s. v. vok. ūwila ‘pelėda’, ūfo ‘didysis apuokas’, sen. skand. ugla ‘pelėda’, anglosaks. ēow“ 50 Прус. aukis ‘grif’ EV 708 „Gryps“ (Holtzmann. Gram. S. 225) iš euó-z (= prūsų aukis?; reikšmių sutapimas labai stebina). 2. R. Trautmann (1910: 306): “aukis Mask. V. 708 ‘grif’ [‘der fabelhafte Vogel Greif’; schon wegen seiner Stellung vor dem Adler nicht ‘Geier’, wie Nesselmann, Thes. 6 will]: li. apúokas ‘Nachteule, Käuzchen’, le. auka ‘Sturmwind’; nslov. úkati ‘jauchzen’; le. ūkšot ‘das gegenseitige Sichzurufen der Hirten’; skr. ūlūka ‘Eule’; ir. uch ‘Seufzen’; got. auhjon ‘lärmen’; anord. ugla ‘Eule’; ags. eów ‘gryps’. Bezzenberger. BB. 21. 304n”. Pakanka net trumpo žvilgsnio į abi citatas, kad įsitikintume vienu dalyku: aptariant prūsų ornitonimo EV 708 tyrimų istoriją, nuo šiol jokiu būdu negalima atsieti Trautmanno nuo Bezzenbergerio, juo labiau – priešinti antrojo pirmajam. Ir skaitymas (aukis), ir prūsų atitikmens vok. grif EV 708 onomatopėjinė etimologija išimtinai priklauso Adalbertui Bezzenbergeriui (1896 m.). 2.2.4. O Reinholdas Trautmannas, Bezzenbergerio mokinys, tik sekė savo mokytoju, kai 1910 m., pirma, priėmė jo etimologiškai pagrįstą ornitonimo formą aukis, o antra, pakartojo didžiąją dalį (9 iš 14) jo sudaryto giminiškų indoeuropiečių leksemų sąrašo; būtent šias leksemas aptikęs jo mokytojas pateikė lemiamą argumentą tokiai (o ne Nesselmanno 1873 m. siūlytai formai ankis) paukščio pavadinimo grafinio pavidalo interpretacijai. Apskritai galima teigti, kad Trautmannas faktiškai tapo ir prūsų formos, ir jos „iš Bezzenbergerio perimtos“ etimologijos populiarintoju, nors pastarojo autorystė kartais net pasislepia už jo mokinio vardo (plg. Mažiulis 1988: 112). 2.2.1–4. Taigi vargu ar teisinga Bezzenbergeriui priskirti teiginį, esą 1874 m. jis prūsų ornitonimą EV 708 suvokė kaip ankis, kaip teigiama jau minėtoje šiuo klausimu skirtoje literatūroje. Iš tikrųjų pirmojo prūsų kalbos etimologinio žodyno kūrimo bandymo recenzentas tik – sakykime taip – „citavo“ 51 Анатолий Непокупный tą pavadinimo formą, prie kurios (atsisakęs pirminio perskaitymo varianto – aukis) apsistojo Nesselmannas. Negana to, pastarojo pasiūlytas pr. ankis sugretinimas su s. sl. ногъ jo kritikui atrodė „labai abejotinas“ (Bezzenberger 1874: 1236), ir tai iš esmės perkėlė, regis, jau rastą autoriaus Te-zaurusa etimologinį pagrindą naujam prūsiškojo pavadinimo aiškinimui į labai netvirtų dalykų sritį. Ar tai, kas pasakyta, gali liudyti, kad recenzentas pritarė ornitonimo EV 708 formos aiškinimui būtent kaip ankis? 2.2.5. Nustatę tikrąją Bezzenbergerio vietą prūsiškojo vok. grif atitikmens EV 708 tyrimų istorijoje, pamėginkime atsekti mokslininko minties raidą arba bent jau nubrėžti pagrindinius pr. aukis grafinės formos interpretavimo ir etimologinio turinio plėtojimo etapus. 1) Iš pateiktos apžvalgos aiškėja, kad iš pradžių (1874 m.) tyrėjui galėjo kilti abejonių dėl Nesselmanno pasiūlytos pirmosios (chronologiškai) jo rekonstruotos prūsų ornitonimo formos ankis, skirtos ES, etimologijos pagrįstumo. 1873 m. Nesselmannas jai buvo teikęs pirmenybę prieš savo ankstesnį perskaitymo variantą aukis, pateiktą jo paties parengto pirmojo Elbingo žodyno leidime 1868 m. (žr. Dini 1993: 212). 2) Vėliau (1890 m.) Karaliaučiaus universiteto profesorius paskelbė etimologinį tyrimą, skirtą, be kita ko, germanų, baltų ir slavų refleksams, atliepiantiems ide. *keuq-, kur vienoje eilėje atsidūrė sen. vok. aukšt. ūwila ‘pelėda’ ir latv. auka ‘audra’: tereikėjo žengti vieną žingsnį, kad būtų pereita prie dar vieno paukščio pavadinimo – šįkart pr. aukis. 3) Ir galiausiai (1896 m.) toks sugretinimas – anaiptol ne su variantu ankis, o tik su forma aukis – ir įvyko, kai Bezzenbergeris tiesiogiai ir išsamiausiai ėmėsi mūsų tiriamo ornitonimo, surasdamas jam tvirtą vietą gana ilgoje įvairioms indoeuropiečių kalboms priklausančių žodžių grandinėje, siejamoje balsių kaitos santykiais (ōu, ou, ū). 2.2.6. Būtina pažymėti, kad po Trautmanno (Trautmann 1910: 306) pr. aukis forma ir etimologija pagal Bezzenbergerio 1896 m. interpretaciją pateko į visus etimologinius žodynus (arba jų etimologines dalis 52 Прус. aukis ‘grif’ EV 708 общих словарей) балтийских языков XX ст. (MF 1923, 221 – s. v. auka; Endzelins 1943: 146; Fraenkel 1962: 11 – s. v. арйокаѕ; Топоров 1975: 148–149; Mažiulis 1988, 111–112; Karulis 1992: 87 – s. v. auka). Tačiau 1993 m. beveik šimtmečio tradiciją netikėtai nutraukė iškart du straipsniai: viename iš jų raginta grįžti prie 1873 m. Nesselmanno versijos – *ankis (B. Schlerath – žr. Hinze 1996–97: 147–148), kitame siūlytas trečias kelias – *aubis (Dini 1993: 214). Jei dabar mėgintume išdėstyti pagrindinius prūsiškojo vok. grif atitikmens EV 708 tyrimų istorijos etapus, tokią „kroniką“ būtų galima pateikti šioje lentelėje: Metai Forma I Autorius Forma II Autorius Forma III Autorius 1868 aukis Nesselmannas – – – – 1873 → → ankis Nesselmannas – – 1896 –//– Bezzenbergeris – – – – 1910 –//– Trautmannas – – – – 1943 –//– Endzelīnas – – – – 1975 –//– Toporovas – – – – 1988 –//– Mažiulis – – – – 1992 –//– Karulis – – – – 1993 – – –//– Schlerathas aubis Dini 2.2.7. Nurodę, kad esama trijų skirtingų ornitonimo perskaitymo variantų (taip pat žr. Blažek 1998: 8–9), vis dėlto ir toliau laikomės vieno iš jų. Tai Nesselmanno (1868–1873) – Bezzenbergerio (1896) – Trautmanno (1910) ir jų sekėjų linija: jie prūsų paukščio pavadinime EV 708 įžvelgė formą aukis. 3.0. Vadovaudamiesi pačioje mūsų tyrimo pradžioje paskelbtu planu (žr. 0), apibrėžę prūsiškojo ornitonimo aukis išorinį pavidalą (žr. 2), pereikime prie jo vidinės formos, t. y. etimologijos, aptarimo. Jei Bezzenbergeris nustatė, kad – kaip minėta pirmiau (žr. 2.2.2) – šiame paukščio pavadinime vartojama šaknis reiškia „gyvūnų balsus“ (Bezzenberger 1890, 120), tai taip buvo nustatyta garsų mėgdžiojamoji kilmė- 53 Анатолий Непокупный ornitonimo Nr. 2 įrašymą į ES plunksnuočių registrą. Ir šiam požiūriui vieningai pritarė naujausių prūsų kalbos etimologinių žodynų autoriai. Plg.: „Galima manyti, kad kalbama apie paukščio pavadinimą, kurio pagrindas – būdingo šauksmo pamėgdžiojimas“ (Топоров 1975: 148). Dar kategoriškiau, pateikęs jau minėtų prūsų aukis atitikmenų eilę, pasisakė V. Mažiulis: „Visi šie žodžiai galiausiai yra onomatopėjinės kilmės“ (Mažiulis 1988: 112). Vis dėlto jau šimtmetį trunkanti prūsų aukis EV 708 etimologizavimo tradicija anaiptol neatmeta galimybės ieškoti ir kitos šio ornitonimo vidinės formos. 3.1. Siekdamas vaizdžiai iliustruoti savo tezę apie gyvosios kalbos formų geografinio įvairavimo įvairovę, Pr. Skardžius pateikė tokią liudijimų suvestinę: „… tai, kas Veliuonos gyventojams [Jurbarko r. miestelis. – А.Н.] yra peslȳs ‘tam tikra vanago rūšis, Milan (Milvus)’, Kuliai, Mosėdis [atitinkamai Plungės ir Skuodo r. miesteliai. – А.Н.] ir kt. vadinama klýkis, Jurbarke ir Kvėdarnoje [Šilalės r. miestelis. – А.Н.] – súopis, o Dusetose [to paties pavadinimo rajono centras. – А.Н.] – liṅgė“ (Skardžius 1943: 571–572). Jei šią sinonimų eilę surikiuosime abėcėlės tvarka – klýkis, liṅgė, peslȳs, súopis, paaiškės, kad pagal vidinę formą pateiktoji serija skirstoma į dvi dalis – ornitonimus, viena vertus, grindžiamus paukščio balsu, kita vertus – jo skridimu. Taigi liet. klýkis ‘raudonasis peslys (Milvus milvus)’, kaip vieno iš paukščių pavadinimas (LKŽVI 88), sudarytas iš garsą pamėgdžiojančio veiksmažodžio klýkti ‘klykti (apie paukščius)’ (žr. Fraenkel 1962: 271), šiuo požiūriu priešpriešinamas liet. peslȳs ‘peslys, Accipitridae šeimos plėšrusis paukštis (Milvus)’ (LKŽIX 869): iš ide. *pet- ‘skristi, kristi’ (Fraenkel, ibid., 579). O dėl likusių pavyzdžių iš Skardžiaus „plėšriųjų paukščių“ serijos, dar 1921 m. K. Būga priėjo prie mūsų tyrimui itin įdomios apibendrinamosios išvados: „Kaip liṅgė ‘lingė’ gavo savo vardą iš „lingavimośi“ (‘siūbavimo’. – А.Н.), taip ir bendrą reikšmę turintis… 54 Прус. aukis ‘grif’ EV 708 …suopis [‘suopis’] turėjo gauti [pavadinimą] iš „supavimosi“, „supimosi““ (Būga 1959: 359), t. y. ‘siūbavimo’. Taigi, jei Skardžiaus surinktame plėšriųjų paukščių pavadinimų sinonimų rinkinyje alternatyvių vidinių formų – paukščio balso ar skridimo – santykis parodė, kad vyrauja pastaroji (3: 1), tai šioje etimologizavimo versijoje Būga nustatė bendrą dviejų ornitonimų deverbatyvinį modelį: liñgė ← lingúoti ir súopis ← sùpti, t. y. ‘siūbuoti’ → ‘paukštis’. Tai paskatina mus ieškoti veiksmažodžio, kuris padėtų atsakyti į klausimą dėl prūsų aukis vidinės formos. 3.2.1. Kaip šiam tyrimui pagrįsti itin pravertė visai kitam tikslui Skardžiaus sudaryta daiktavardžių sinonimų eilė (žr. pirmiau), taip ir Lietuvių kalbos akademinis žodynas dabar labai parankiai pateikia mums reikšme sutampančių veiksmažodžių seriją: „aukúoti … sùpti, lingúoti, liūliúoti: Močia arba auklė aukúoja kūdikį, t. y. ant rankų linguoja, šokina“ (LKŽ, 496), kurį iliustruojantį pavyzdį galima išversti: ‘motina arba auklė supa kūdikį, t. y. linguoja ant rankų, kilnoja, liūliuoja’. Palyginę abi ką tik pateiktų darinių grandines – (I) aukúoti, lingúoti, liūliúoti, sùpti, viena vertus, ir (II) klỹkis, liñgė, peslỹs, súopis – kita vertus, matyti, kad tarp tų veiksmažodžių formų, kurios, kitaip nei lingúoti ir sùpti, neturi atitinkamo deverbatyvo (plg. toje pačioje sekoje liñgė ir súopis), yra ir aukúoti. Todėl savaime kyla klausimas: gal liet. aukúoti ir prūsų aukis yra genetiškai susiję? 3.2.2. Mums žinomų lokalių veiksmažodžio aukúoti vartojimo lietuvių kalbos tarmėse pavyzdžių labai nedaug: tai Šakiai (ibid.) ir Šakyna, Šiaulių r. (Būga 1959: 642). Dėl pastarosios vietovės turime dr. I. Ermanitės patvirtinimą: ji šių eilučių autoriui pranešė (Vilnius, Lietuvių kalbos institutas, 2006 m. birželis), kad žodį aukúoti, -úoja, -ãvo ‘supti, linguoti, liūliuoti (vaiką)’ buvo girdėjusi iš savo motinos, kilusios būtent iš Šakynos. 55 Анатолий Непокупный Dar vieną teritoriniu požiūriu lokalizuotą atsakymą į mūsų klausimą esame skolingi dr. B. Stundžienei (ten pat, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, tuo metu) – raaukúoti ‘trumpai vaiką pakilnoti, pasupti’: Paaukuok vaiką, gal nustos verkti (Pasvalio apylinkės, Panevėžio apskritis), t. y. ‘Pasupk vaiką, gal nustos verkti’. Be to, turint omenyje, kad pagrindinės iliustracijos iš minėto LKŽ straipsnio nukreipia į A. Juškos leksikografinį darbą, nebus pro šalį pažymėti ir jo autoriaus surinktos pirminės medžiagos lokalizaciją: „tai bendras šnekamosios kalbos žodynas [gyv. vietų] Pušaloto, Veliuonos, Vilkijos, Alsėdžių ir jų apylinkių“ (Tolutienė 1961: 151). Kadangi išvardytos vietovės atitinkamai priklauso Pasvalio, Jurbarko, Kauno ir Plungės rajonams, iš esmės išryškėja du veiksmažodžio aikúoti vartojimo arealai: 1) abiejuose Nemuno krantuose (plg. pirmiau pateiktą nuorodą į Šakių miestelį) ir 2) palei šiaurinį Lietuvos pakraštį (plg. Šakinės patvirtinantį liudijimą ir tokios formos užrašymą Pasvalio apylinkėse). 3.2.3. Toks pat „lopšinės“ pobūdis šiam veiksmažodžiui būdingas ir lietuvių kalbos paminkluose: seniausias tiriamojo žodžio vartojimo pavyzdys pažymėtas J. Bretkūno tekstuose (Fraenkel 1962: 24 – s.v. aikà), t. y. 1590 m. (baigus versti Bibliją) arba 1591 m. (išleidus Postilę). Kiek vėliau panašus liudijimas pasirodė ir 1599 m. M. Daukšos Postilėje (430/13), kur kalbama apie „šventojo kūdikio“ sūpavimą (pusdalyvis – aukiodamas) (LKŽ, 496). Ir nors XVII a. vokiečių–lietuvių leksikografijos rankraštiniuose paminkluose liet. aikuoti aiškinamas tik kaip „sprengen in die Höhe“ (CGLIII 559 / 551; LL 353 / 82), XVIII a. išleisti dvikalbiai žodynai straipsniuose apie „aukóji“ pateikia išsamiau išskleistą reikšmę. Plg. „ich sprenge ein Kind, hebe es auf und nieder“ (Ruhig 1747: 10) ir „ich hebe ein Kind auf, wiege es auf den Armen“ (Mielcke 1800: 15). Mūsų manymu, ta pati „lopšinės“ semantika greičiausiai slypi ir pirmiau minėtuose XVII a. leksikonų liudijimuose, kuriuose po „sprengen in die Höhe“ reikėtų numanyti „ein Kind“. Kita vertus, Rytprūsių regiono Lituanica mūsų dispozicijoje turi ir vienintelį tekstą, kuriame pavartotas ieškomas veiksmažodis. Antai viename Kristijono Donelaičio poemos Metai siužetų, 56 Прус. aukis ‘grif’ EV 708 datuojamame 1765–75 m., kalbama apie tai, kad mergaitės, mėgdžiodamos suaugusiuosius, žaidžia su savo lėlėmis, „sūpuodamos jas ant alkūnių“ (aukiodamos ant alkuńių; LKŽ, 496). 3.2.4.0. Pirmiau pateiktos LKŽ citatos (3.2.1) šaltinis yra A. Juškos Lietuvių kalbos žodynas. Čia būtina pabrėžti, kad „visa žodyno medžiaga paimta iš žmonių kalbos, o ne paveldėta iš jau paskelbtų darbų ir žodynų“, o pats autorius tai „laikė vertingiausiu savo darbo bruožu“ (Tolutienė 1961: 150). Vadinasi, A. Juškos liudijimus tyrėjas surinko ne tik „iš pirmų rankų“, bet jie kartu yra visiškai nepriklausomi nuo kitų autorių duomenų, todėl pastarųjų įtaka atmestina. 3.2.4.1. Straipsnyje apie aukiuoti žodyno autorius išskyrė, be kita ko, dvi reikšmes: 1. ‘sūpuoti ant rankų; hojdać na ręku dziecię’ ir 2. ‘sūpuoti metant iš apačios į viršų; bujać – kołysać z góry na dół’ (Юшкевич 1897: 177). Kiekvieną iš šių semantinių charakteristikų leksikografas iliustravo vienu pavyzdžiu ir pateikė savo paaiškinimą. Taigi paskutiniuoju atveju skaitome: „Vilnys aukioja sielį (phyt drzewa), valti ant Nemuno, vandens, т. у. linguoja, supuoja“ (ten pat), t. y. ‘bangos siūbuoja plaustą, valtį Nemune, vandenyje’. Deja, šis tiriamojo veiksmažodžio vartojimo antrąja reikšme liudijimas – priešingai nei „lopšinio“ reikšmės – taip ir liks vienintelis Akademiniame žodyne. Kalbant apie vaiko sūpavimą, aukiuoti šia reikšme bent dukart pavartotas vestuvinėse dainose, kurias tas pats tyrėjas užrašė Veliuonoje ir jos apylinkėse. Plg. [dukrele] Ant baltų rankų aukiuota, Margo vygele vyguiota (Юшкевич 1883: 140 № 159), т. е. [Дочурка, которую] ‘На белых руках баюкали / В пестрой колыбели качали’. 3.2.4.2. Tačiau kitą šio žodyno straipsnį itin įdomu nagrinėti ne semantiniu, o žodžių darybos aspektu: „Aúkas, -ka m. ‘vaiko sūpavimas ant rankų, globa; hoj­danie na ręku. V. aukioti“ (Juškevičius 1897: 176). Šis straipsnis, įtrauktas į pirmąjį (1941 m.) LKŽ leidimą (¹LKŽ, 386), 57 Анатолий Непокупный buvo pakartota ir antrajame (²LKŽ, 474). Mūsų temai tokia forma ypač reikšminga. Štai kodėl. Liet. aūkas yra toks pat fleksinis vedinys iš auküoti, kaip ir prūs. aukis EV 708 iš atitinkamo prūsų veiksmažodžio. Abu žodžiai skiriasi tik tuo, kad lietuvių deverbatyvas žymi veiksmą, o prūsų – veikėją. Vis dėlto negali neatkreipti dėmesio aplinkybė, kad, V. Mažiulio nuomone, būtent prūs. *aukas (t. y. rekonstrukcija, tapati realiai paliudytam lietuviškam žodžiui!) turėjo būti ankstesnis už Elbingo ornitonimą aukis (Mažiulis 1988: 112). Kad ir kaip ten būtų, pats prūsų ir lietuvių bendrumo faktas, vartojant tą patį darybos modelį, liudija bendros kalbinės patirties gilumą, kai genetiškai tapačios darybos priemonės taikomos žinomam (lietuvių) ir numanomam (prūsų) veiksmažodžiams. 3.3. Prūs. aukis EV 708 nagrinėjimas lietuvių kalbos liudijimų šviesoje turi itin įtikinamą ir, be to, iš esmės ornitologinį pagrindimą – atitinkamą paukščių skrydžio techniką. Kaip žinoma, grobio tykodami plėšrieji paukščiai ilgai sklendžia ore. Plg.: „Visos stambios peslių rūšys yra geri sklandytojai, kurie, sukinėdamiesi ratu, gali lengvai išsilaikyti dideliame aukštyje“ (Fischer 1963: 10). Šio pobūdžio „skrydžio analizę“ nepaprastai tiksliai pateikė nežinomas Haličo-Voluinės metraščio pasakojimo autorius, aprašydamas 1245 m. įvykius ir vaizduodamas tai, ką danguje išvydo kunigaikščio Danieliaus Romanovičiaus kariuomenė: „…ir buvo ženklas toks virš kariuomenės: atskrido ereliai ir daugybė varnų, tarsi didelis debesis; paukščiai žaidė, ereliai klykė, plaukiojo savo sparnais ir kilo į orą, kaip niekada anksčiau; ir šis ženklas [ne]buvo į gera“ (ГВЛ 107/685). Įvairių paukščių rūšių skrydžio būdo stebėjimai apibendrinti ir suformuluoti vienu iš jų pavadinimo darybos principų- 58 Прус. aukis ‘grif’ EV 708 mo. Tokį paukščių įvardijimo būdą taiko ne tik baltų, bet ir slavų ornitonimija. Pavyzdžiui, praslav. *lelbъ, *lel’akъ, *lelikъ ‘ožiaragis (Caprimulgus europeus)’ ir kt. (taip pat balt. dial. леля́к ‘vanagas’) „dauguma tyrėjų sieja su praslav. *lelěti, *lelějati [‘siūbuoti(s), linguoti(s), sūpuoti(s)’. – A. N.] … manydami, kad paukštis taip pavadintas dėl jam būdingo „siūbuojančio“ skrydžio“ (ЭССЯ 14: 105). Plg. ir 1779 m. lenkų knygoje apie paukščius: tam tikra sakalo rūšis (Falco cherrug Gray) vadinama sokół pływacz, nes „latając tak właśnie jak pływa po powietrzu“ (Strutyński 1972: 106), t. y. pažodžiui „plaukikas“, kuris skrenda taip, „tarsi plauktų oru“. 3.1–3. Visa tai, kas pasakyta pirmiau, leidžia užtikrintai pasiūlyti prūsų ornitonimo aukis EV 708 alternatyvią „skrydžio“ etimologiją, priešingą iki šiol gyvavusiai „garsinei“ etimologijai. Remiantis liet. aukúoti ‘siūbuoti, sūpuoti, liūliuoti’, galima laikyti, kad prūs. aukis yra toks pat fleksinis vedinys kaip ir liet. lĩngė ‘pelėsakalis’ arba súopis ‘suopis’. Labai svarbu tai, kad abu vediniai sudaro tvirtą semantinį-tipologinį kontekstą mūsų tiriamam prūsų ornitonimui teritoriniu požiūriu artimiausiame vakarų baltų kalbiniam arealui priklausančiame lietuvių kalbos areale. Taigi 2-asis pavadinimas ES ornitonimų registre, sudarytas pagal tą patį modelį „siūbavimas“ → „paukštis“, jau nustatytą lietuvių leksikoje (žr. 3.1), yra dar vienas argumentas prieš tai, kad straipsnyje grif aukis EV 708 galėjo būti kalbama apie kokią nors pasakų būtybę, o ne realiai egzistuojantį paukštį. Prūs. aukis vidinės formos rekonstrukcija ne tik patvirtina būtent tokio rankraštinio ornitonimo įrašo perskaitymo varianto teisingumą, bet ir įtraukia jį į platų baltų vedinių kontekstą, apimantį bendras reikšmes ‘aukštuma’, ‘aukštas’, ‘kilti’, ‘aukštai’ ir pan. Jei abiejuose naujausiuose prūsų kalbos etimologijos žodynuose ornitonimas aukis EV 708, interpretuojamas pagal įsigalėjusią onomatopėjinę sampratą, yra izoliuotas vakarų baltų leksikos darinys (toponiminės paralelės, griežtai kalbant, neleidžia vienareikšmiškai nustatyti numanomos jų formų semantikos), tai mūsų atveju aptariamas paukščio pavadinimas jau nėra vieni- 59 Анатолий Непокупный …kim. Šioje formoje išskiriama šaknis *auk- kaitaliojasi su *uk-, kurią, kaip dar anksčiau nustatė A. Bezzenbergeris, reprezentuoja prūsų aukščiausiojo laipsnio priešdėlis uska-; jis priklauso tai pačiai eilei kaip liet. aikúoti ‘supti, kelti aukštyn, į viršų’. Plg. J. Endzelīno užuominą apie abiejų šių formų ryšį (Endzelīns 1943: 268). Taigi, jei seniai egzistuojanti prūsų ornitonimo EV 708 etimologinė versija buvo siejama su liet. íkauti ‘ūkauti, šauktis’, tai mūsų pasiūlytoji – su homonimišku veiksmažodžiu íkáuti ‘nešioti ant rankų, supti’ (plg. Fraenkel 1962: 1159–1160; LKŽXVII 400–401). Tačiau atitinkamas garsą pamėgdžiojantis bendraties „dvynys“ aptartajam aukščiau aikúoti nėra paliudytas. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA André, J. 1967: Les noms d’oiseau en latin. Paris: Librairie C. Klincksieck. Bezzenberger, A. 1874: [Anzeige] G. H. F. Nesselmann. Thesaurus Linguae Prussicae. Berlin, 1873. Göttingische Gelehrte Anzeigen. Stück 39. 30. September 1874, 1221–1250. Bezzenberger, A. 1890: Etymologien. Beiträge zur Kunde der indogermanischen Sprachen, herausgegeben von A. Bezzenberger, Bd. 16, 120. Bezzenberger, A. 1896: [Anzeige] H. Hirt. Der indogermanische Akzent. Ein Handbuch. Strassburg, 1895. Beiträge zur Kunde der indogermanischen Sprachen, herausgegeben von A. Bezzenberger und W. Prellwitz, Bd. 21, Heft 1, 289–315. Blažek, V. 1998: Old Prussian bird names. In: W. Smoczyński, ed., Colloquium Pruthenicum secundum. Papers from the Second International Conference on Old Prussian held in Mogilany near Kraków, October 3rd–6th, 1996. Kraków: Universitas, 7–23. Būga, K. 1959: Rinktiniai raštai II. Sudarė Z. Zinkevičius. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. CGL = Clavis Germanico-Lithuana. Rankraštinis XVI amžiaus vokiečių-lietuvių žodynas. III: M–S. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijos leidybos institutas, 1997. 60 Прус aukis ‘grif’ EV 708 Dini, P. U. 1993: Linguistica e filologia baltica: pruss. VE 708 e lit. Bārbis. Linguistica Baltica 2, 211–239. Driver, G. R. 1955: Birds in the Old Testament I. Birds in low. Palestine Exploration Quarterly 87, 5–20. Endzelīns, J. 1943: Senprūšu valoda. Ievads, gramatika un leksika. Rīgā: Universitātes apgāds. ЭСЯ 14 = Slavų kalbų etimologinis žodynas. Protoslavų leksikos fondas. 14. Red. O. N. Trubačiovas. Maskva: Наука. Fischer, W. 1963: Die Geier. Wittenberg: A. Ziemsen Verlag. Fraenkel, E. 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag – Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. Grimm, J. & W. 1935: Deutsches Wörterbuch. Bd. 4, 1. Abteilung, 6. Teil. Leipzig: Verlag von S. Hinzel. Гура, А. В. 1997: Символика животных в славянской народной традиции. Москва: Индрик. ГВЛ = Haličo-Voluinės metraštis. Tyrimai. Tekstas. Komentarai. Red. M. F. Kotliaras. Kijevas: Наукова думка, 2002. Hinze, F. 1996/1997: Senojo prūsų kalbos laukinių paukščių ir naminių paukščių pavadinimai. Linguistica Baltica 5, 145–181. Юшкевич, А. 1883: Литовские свадебные народные песни, записанные А. Юшкевичем и изданные И. Юшкевичем. Санкт-Петербург: Издание Отделения русского языка и словесности импер. АН. Юшкевич, А. 1897: Литовский словарь с толкованием слов на русском и польском языках. Санкт-Петербург. Karulis, K. 1992: Latviešu etimoloģijas vārdnīca divos sējumos. I. A–O. Rīga: Avots. Ле Гофф, Ж. 2005: Цивилизация средневекового Запада. Екатеринбург: У-Фактория. 61 Анатолий Непокунный LKŽ = Lietuvių kalbos žodynas I. Redagavo J. Balčikonis. Vilnius, 1941; I. Antras leidimas. Vilnius: Mintis, 1968; VI. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962; IX. Vilnius: Mintis, 1973; XVII. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. LL = Lexicon Lithuanicum. Rankraštinis XVII a. vokiečių-lietuvių kalbų žodynas. Vilnius: Mokslas, 1987. Mažiulis, V. 1966: Prūsų kalbos paminklai. Vilnius: Mintis. Mažiulis, V. 1988: Prūsų kalbos etimologijos žodynas. 1. A–H. Vilnius: Mokslas. ME = Mühlenbachs, K. Latvių kalbos žodynas. Redagavo, papildė ir tęsė J. Endzelīns. I. Ryga: Izglītības ministrija, 1923. Mielcke, Chr. G. 1747: Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches Wörterbuch. Königsberg: Hartungsche Hofbuchdruckerey. Непокунний, А. П. 2005: Дохристиянські початки прусської та німецької назв королька в Ельбінзькому словнику. Мовознавство 3–4, 69–79. Непокунный, А. 1998: Прусское название христианского священника: prestors EV 707. In: W. Smoczyński, ed., Colloquium Pruthenicum secundum. Papers from the Second International Conference on Old Prussian held in Mogilany near Kraków, October 3rd–6th, 1996. Kraków: Universitas, 109–119. Непокунный, А. П. 2002: К прусским этимологиям Я. Эндзелина: реальное и сказочное в семантике названий двух птиц Эльбингского словаря. In: Valodas vienību semantika un tās izpētes aspekti. Akadēmika Jāņa Endzelīna 129. dzimšanas dienas atceres starptautiskās zinātniskās konferences materiāli. Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 43–45. Nesselmann, G. H. F. 1873: Thesaurus linguae Prussicae. Der preussische Vocabelvorrath… Berlin: F. Dümmlers Verlagsbuchhandlung. Ruhig, Ph. 1747: Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon. Königsberg: Johann Heinrich Hartung. Schlerath, B. 1993: Altpreußisch aukis ‘Grif’ und litauisch apuokas ‘Eule’. In: Sprache in der Slavia und auf dem Balkan. Slavistische und balkanologische Aufsätze Norbert Reiter zum 65. Geburtstag, hg. von U. Hinrichs, H. Jachnow, 62 Prus. aukis ‘grif’ EV 708 R. Loner, Y. Schubert. Vysbadenas: Harrassowitz (= Opera Slavica N. F., Bd. 13), 225–232. Schmalstieg, W. R. 1997: [Rec.] V. Mažiulis. Prūsų kalbos etimologijos žodynas II, Vilnius, 1993; III, Vilnius, 1996. Baltistica 32 (2), 249–256. Skardžius, Pr. 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Strutynski, J. 1972: Polskie nazwy ptaków krajowych. Wrocław–Warszawa–Kraków–Gdańsk: Zakład Narodowy im. Ossolińskich. Stundžia, B. 1996: Colloquium Pruthenicum secundum. Baltistica 31 (2), 279–280. Tolutiene, B. 1961: A. Juška leksikografas. Literatūra ir kalba 5, 87–377. Топоров, В. Н. 1975: Прусский язык. Словарь. А–D. Москва: Наука. Trautmann, R. 1910: Die altpreußischen Sprachdenkmäler. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. 63