Mažmožiai 14, 15

Pastabos Van Langendonck, W. 2007: Theory and Typology of Proper Names. Berlin–New York: Mouton de Gruyter. Žukauskaitė, J. 1961: Kaip vartojimas jungiamuoju žodžiu ir jungtuku. In: Kazlauskas, Laigonaitė & Urbutis, red., 1961, 217–278. Rolandas Mikulskas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva 14 mažmožis Keisti yra dabar tarmių tekstų žodynėliai. Šitaip sakau susipažinęs su A. Leskauskaitės Kučiūnų krašto tekstų (2006) knygos žodynėliu (p. 401–425). Visi juk žinome, kad tarmės, šnektos dabar egzistuoja greta bendrinės kalbos (mokykla, radijas, televizija, valdžios raštinės), dvikalbystės (net daugiakalbystės), žargono (slengo) – jaunimo, mokinių, raštinių darbuotojų šneka. Mokslui, žodžių etimologijai, tarmių istorijai svarbiausia yra paveldėtoji leksika, o naujovės įdomios tik sociologiškai. Tarptautinių žodžių iškraipos yra laikinos, įsigilinus nebebūna nei tokių faktų, kaip anàlìzas, garnizònas, fabrìkė, kantòra (1!), karasėlė (2), liminãdas, litinántas ‚leitenantas‘, nãrvas ‚nervas‘, pìlstùkas, rãdija, šakmãtai, šoferis, šoferiauti, šoferiukas (kokie negirdėti dzūkiški žodžiai!), trìperis (?), vìtirinõrius ‚veterinaras‘ (dėl nekirčiuotų e redukcijos). Kučiūnų kraštas buvo Bérznyko (autorės paverstu Béržininkais) visiškai sulenkėjusios, kovojusios prieš Lietuvą parapijos dalis, tai tų skolinių daug, jie dabar net pajuokiami, stribų ir kitokių veikėjų (ypač prekybininkų) išplatinti: bajãvas, -à, blestvà (tekste blę.stva – 158 p., vadinasi, pakartotas svetimas žodis), basanõškė (tekste basanõšku – p. 366), burtãkas (Lp, Drsk girdėta, jaunimo bòrdą.kas!), cielkà (2) ‚nekaltybę išlaikiusi mergina‘ (tekste cielkos, p. 388, vėl pakartotas svetima kalba žodis – autorės sulietuvinamas), bufãikė ‚vatinė‘, dačià (?) (Švendubrės dvikalbių dã. ča), davãi ‚nagį‘, dũryti ‚kvailinti‘ (iš prezidento Brazausko rinkimų kampanijos), centrafũga (!), fãinas ‚puikus‘, lapkà (tekste lã.pka, p. 262 – vadinasi, grynas svetimas žodis), načiãlnykas (grynai rusiškas žodis), pašlòvica (!) ‚patarle‘, põdlas ‚niekšingas‘, pratìbnas ‚šleikštus, priešingas‘, tùžolas ‚sunkus‘, zakõnas ‚įstatymas‘, zastãvas (iš lenkų sargybos) ir t. t. Jau latvių didysis mokslininkas J. Endzelynas recenzijoje apie K. Būgos LKŽ pirmuosius sąsiuvinius yra mokęs, kad daugiakalbių žmonių var- 155 Pastabos tojami nuogi skoliniai nėra tarmių istorijos dalykai, tiktai šnekos atspindys (todėl ir J. Otrebskis atskirai pateikė Tverečiaus slaviškus, tarmei nepritaikytus, nuogus šnektos žodžius dėl valdžios teikimo, mokymo ir pan.). Kartais autorė neįtraukia į žodynėlį savų žodžių – šūniažolė ,tokia piktžolė‘, tùs, tó ,tas, ta‘ ir kt., bet svetimųjų net visi deminutyvai, visokie tarimų linktelėjimai į šoną (kolkozas ir kt.) surašomi surašomi! Nei Instituto taryba, nei Instituto dialektologai nepastebi net iškraipymų: iš dasėkti negali būti dàsiekia, dàsiėkė; tas dzūkų tik žiūro – ne žiūri; tekste diėgu· (p. 380), o diėgas (3), iškėsti, bet iškėte – tai nauja lietuvių kalbos kirčiavime; tekste radau formą véntėris, žod. veñteris (dzūkų visur, kur teko būti, iš žvejų girdėta tiktai véntėris); rántauti = réntauti (sukietinta r) ir kt. Negirdėta dzūkuose nuo Chylinskio vykusi ai, a redukcija, įspėta dar prof. J. Balčikonio laikais, vėliau filosofo A. Griškos nuo Armóniškių ir pan., todėl nesuvokta maišãčis = maišàtis ir pan. Nebėra kaimų bendruomenių, padėdavusių išlaikyti tarmių leksikos, fonetikos, morfologijos sistemas, lietuvių šnekamoji kalba darosi marga, mes nesekame tarmių leksikografijos dalykų (pvz., F. Filino teorijos, vokiečių leksikografijos, latvių) ir skelbiam net neišsiaiškintų šnektos dalykų (juk net taip akcentuojami báldai, iš žemaičių báldai (2), į šnektas ateinantys iš krautuvių, apie tai reikia pažymėti kur, o ne tvirtinti lyg nuo amžių buvusį duomenį. Žiūrėsime, koks bus visų dzūkų tos pat autorės tarminis žodynas (pakartotų svetimų kalbų, žargono duomenų) kratinys (juk čia ar nebaščikas yra nebaščikas, tai visai neaišku). Šia knyga reikia naudotis atsargiau, nekritiškai parengta, nesuprantamas tikslas ir tikrumas. 15 mažmožis Atrodė ir atrodo, kad mūsų bendrinė kalba turi beveik puikiai sutvarkytus, iš gyvosios kalbos (šnektų) užrašytus vietovardžius (K. Būgos, J. Balčikonio, K. Almino, A. Salio, A. Vanago, V. Maciejauskienės ir kitų kalbininkų rūpesčiu ir tyrinėjimu). Imu į rankas skaityti LKI vietovardžių sektoriaus (buv. skyriaus) vadovo K. Garšvos knygą Lietuvių kalbos paribio šnektos (habilitacija) ir skaitau pakraipytus, ne iš gyvosios kalbos paimtus vietovardžius. Rodūnios lietuviai yra sakę tik Plikiai, -ių (4), ne Plikiai (2) – p. 26, ar yra būtina senovės Bérznyką vadinti Beržininkais (p. 31), Šlynakiemis bus bene Šlynakiemis (p. 33), Radžiūčiai (p. 33) = Radžiūčiai, į Telšius 156 Pastabos (p. 46, visai nauja kalbotyroje) = į Télšius (3), Skúodą (p. 46) = Skúodą, Dūkšto (p. 59, 291) (vns. kilm.) = Dūkšto, Brūnaviškis (p. 102) = Brūnava (1). Ir šiaip kirčiai labai svyruoja, pvz.: tėvas (2x, p. 35) = tėvas (3), tuoj (p. 41) = tuõj, kyla (p. 50) = kýla, valgíui (p. 54) = valgìui, šėlti (p. 54) = šėlti, plienas (p. 56) = pliēnas, pūota (p. 56) = puõta, kiemas (p. 56) = kiēmas, bū́ra (p. 66) = býra, negiėst (p. 101) = negiėsta, t. y. negieda, aviėts (p. 101) = avietės (atitrauktas kirtis), tū-kart (p. 106) = tãkart, salýkla (p. 106) = salýkla, valnìste. = valnìste. (p. 122), bėkt (p. 274) = bėgt, bėg’ō – p. 281 (= b’ė˙g’ō), žiēmō – p. 281 (= ž’iemō ). Suprantama, dar prof. J. Balčikonio mokyti buvom, kad rytų lietuviai sunkiai skiria priegaides, kai kirčiuojami pagrindiniu kirčiu dvibalsiai ie, uo, ilgieji balsiai e, o, i, u, tai visai nenuostabu, ir mokslinė redaktorė L. Grumadienė (dabar Kalėdienė) to negirdi, yra visai betarmė, net su žargono kvapeliu. Tokia yra dabar mūsų kalbotyros padėtis. Seniau, J. Balčikonio laikais, betarmių žmonių stengdavos į LKŽ ir Institutą apskritai nepriimti. Gal todėl ir K. Vosylytės Kupiškio tarmės žodyne šiuo atveju žymima tik kirčio vieta (nors yra ir abejotinų dalykų). Naujiena mūsų tarmėtyroje paskelbtas būsimojo laiko vns. pirmojo asmens -siu galūnės kietinimas dūosu, nešižanysu – p. 274 (ar ne kitas čia darbybinis formantas, pagal akad. Z. Zinkevičių) – čia net problema, girdima Zt, Brt, Pjv, girdėta PrL, Tóvėje, prie Labguvós, dideliuose Žemaičių tarmės plotuose ir pan. Atidumo trūksta knygoje, nors tu ką daryk, nors knyga labai reikalinga: už Lietuvos ribų vieni palikti lietuviai, užmirštami Lietuvos, pereina į kitus etnosus energingai (gerai, kad dr. M. Sivickienė daug leksikos užrašė iš Málkavos, Litvinkos ir kitų vietų). Vis liks brūkštelėjimai kalbos istorijoje. Vytautas Antanas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva Kas tas neaiškus ežero vardas Vazbys? Nelabai didelis, 5,6 ha ploto ežeras pavadinimu Vazbys1 yra Utenos seniūnijoje, 7 km nuo Utenos, kelio į Kuktiškes dešinėje pusėje, į pietus nuo Kymėnų kaimo ir į vakarus nuo Galinavos. Aš kalbininkui Aleksandrui Vanagui esu sakęs, kad toks parašy- 1 Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963, 188. 157