„Lietuvos vietovardžių žodynas“. 1 tomas: A–B

Acta Linguistica Lithuanica LX (2009), 135 — 144 Recenzijos Reviews Lietuvos vietovardžių žodynas. 1 tomas: A-B’. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2009. ISBN 978-9955-704-70-6 (1 tomas), 978-9955-704-71-3 (bendras) Lietuvių kalbos institutas po ilgo tylejimo išleido šiai mokslo įstaigai tinkantį ir privalomą veikalą — Lietuvos vietovardžių žodyną, išsamųjį A ir B raidėmis praside- dančių vardažodžių nagrinėjimą. Daugiausia teksto rašė dr. L. Bilkis, dr. M. Razmukaitė, habil. dr. V. Maciejaus- kienė. Į darbą buvo įtraukta didelė pasaulio žymių mokslininkų grupe, ne lituanistų, nors filologijos baruose daug nudirbusių. Sudarytojai parengė reikšmingos toponi- minės medžiagos žodyną, pagarbiai pateikė prof. A. Vanago žodyno įvadą, anglišką jo vertimą ir kitų dalykų. Vos ne šimtą metų kelios kartos entuziastingai rinko duomenis, dabar stengė- si garbingai apibendrinti. Dar velionis prof. habil. dr. A. Vanagas įkvėpe visiems mokslinę mintį, skatino dirbti, kurti. Sumenkus Instituto lituanistikos tyrinėjimams, toks didelis išsamus darbas, tikrinių žodžių istorijos ir kilmės aiškinimas yra vertas didelio pagyrimo ir džiugesio, — gal suspurdės mokslinio tyrimo ugnelės, gal ir LKŽ neskelbta medžiaga bus pajudinta ir suspindės kitaip, beklaidžiais keliais, bus panaudota turima 450 tūkstančių lapelių kartoteka. Minčių ir vilčių šis vietovardžių žodynas teikia daug. Skaitai visokių vietų pava- dinimus ir matai savo tautos ir humoro jausmą, ir poetiką, ir šiurkštesnį kokį sūrų prakaitą laisčiusio tautos maitintojo ūkininko žodį ar kokį netikėtą darinį. Stengia- masi aiškinti kiekvieno žodžio kilmę ar teikti lietuvių ir kitų ide. kalbų pavyzdžių pagal K. Būgą, J. Balčikonį, J. Gerullį, Z. Zinkevičių, kitus baltistus ir ypač slavis- tus. Tai iškelia veikalo reikšmę, nors būna vienareikšmiškų slavistikos krypties aiš- kinimų. Vis dėlto vos pradėjus skaityti žodyną, daug kas neaišku, nes daug kas eilutė po eilutės nepaaiškinta, pavyzdžiui, kodėl kartojamas panašus kokio duomens tekstas, ' Sudarytojai ir autoriai antraštiniame puslapyje nenurodyti (red. past.). 135 Recenzijos kodėl labai sunku rasti nuorodos žr. žodį per kelis puslapius ne pagal abėcėlę išdės- tyto kokio vietovardžio lizdo, kodėl teikiame tų pačių žodžių kelis lizdus ir pan. Kaip čia atsitiko, kad Avižlys ir iš jo išvestiniai žodžiai teko ir naujajam, 40 metų miestui Vnt, fabrikiniams Sirutavičių Kairiškiams ir pagaliau Pp (p. 245); Ignalinos apylinkių dza paverstas aiza (plg. A. Salio RR, 580); visai nerasta garsaus Aziėrkų kaimo Gardino r., sunaikinto Gudijoje (p. 249-250); Ąžlupys (ir šlaito upelis) Btg visai negirdėtas dalykas — to Ąžlupio negalėjau rasti žodyne (tai Ąžuolo lupys? — kas per daryba?); Ažpurviai, Ašpurviai (p. 256) ne apskritai kuršiškas, o atsikėlusių iš Kuršo latvių; rytietiškas priešdėlis Až- nebūdingas Drž (p. 256), čia kažkas kita; Bakšėnai — garsus kaimas, LKŽ turi daugybę medžiagos, viskas tenka Slm, o čia jau Alz; Bakšėneliai Slm, net Bkš santrumpa iš Įvado užmiršta; net žargono Bakūras vieto- vardininkams vienas džiaugsmas, gal kas kitaip mano — p. 315; keliūtė Blnk, trans- kribuota keliūte dėl balsių ilginimo? (p. 339); nenurodyta, iš kur imta Baltagalvinė (p. 341); Krž yra Balgalvinė, ne Baltagalvinė (p. 345); nėra garsios kelio smuklės Baltėji prie Krš; Baltūšiškės Druskininkų m. dalies (p. 343); Lk turi tik Barborėlę, ne Barborėlę (p. 368); ir ežerėlio netaria Sd, tik ežerėlį (p. 383); Škn liekno ir užsimušda- mas nerasi, turi tik liekną (p. 388); Grdm (Gardamo??) Bdrtininkai skamba kaip ste- buklas, gal čia Grdn? — p. 389; Rdn buvo tik Bartkėvyčios dvaras ir patį Bartkėvyčią esu matęs, kol neišvežė, visi Rdn ir Krš taip vadino — p. 390; Baftkuškį vos pavyko rasti Bartkaus lizde — p. 390; Barziai Blt, Barzūnai Vlkš, Barzūpė Pgg — juos jun- gia zd > z (p. 395); Baūkštė / Baūkštininkai Klp yra tik tarimas, rašyba — p. 403; Bauškuralės krūmai yra tik germanizuota forma, tai Baūgštininkai p. 404, ar ir kita germanistikos įtaka pasipils (p. 404); Bazé Bl — ten buvo radijo bazė (vietovardis?). Teksto rašytojai aiškiai yra gerai pasirengę visais lietuvių kalbos klausimais, nors redaktorių kolegija beveik visi lietuvių kalbos mokslo turi kaip autodidaktai, tai pataisyti vargiai ką galėjo, o reikėjo pasakyti, kad dirvonas (p. XCIX) yra vieno F. Kuršaičio, svyravusio taisyklingai kirčiuoti; prūdas imtas nelauktai kirčiuoti p. 269; rašybines leksikos santrumpas kaip niekad gavo daug skolinių: prd. = prūdas (p. CLXVIII), rv. (= ravas, nors yra ir griovys), vienur revd, kitur dial. rieva (ten pat); matyti visokių įvairavimų, aiškintinų dalykų. Lietuvių kalbai nebūdingas dėsnis ištarti tuos pačius ar asimiliuotus priebalsius, o žodyne dažnai tai laikoma raida, plėtra, kai bene bus tarties rašyba: Abriės-kelis (< *Abriesk-kelis) — p. 8; ir tarties reiškinys Ąžuolupys daromas lietuvių istorinės gramatikos reiškiniu < *Ąžuollupis (p. 273), gal antrasis sandas -upys (?). Tokių nuorodų yra gana daug. Tai ne raidos, bet kalbos tarties dalykai (iš dalies ir dažnai neoficialios „vietos“ rašybos rajonuose, buvusiose apylinkėse ir seniūnijose). 136 Recenzijos Nežinia, kaip čia pasidarė, kad Įvade parašytas Bbr (Babrūngas) — p. CLXX, vėliau pasidarė Babrungas (ir Babrūngas) — p. 286 — kaip šitaip, nors tikrinta, ir girdėta vien Babrūngas, taip teigia ir netoli tos upės gimęs prof. A. Salys (žr. jo raštų II 499, taip pat ir NdŽ paskutinio sąsiuvinio p. 202); atkreiptinas dėmesys babr — šaknies dariniai kaip ir lietuviški, o jau Babraunifikai (-ykai), Babronikiškė prie Kaniavos sla- viškiausi nuo strujų (p. 287); kirčiuojama Babrungénai ir Babrungėnai (p. 288) — ti- krinant šitaip neteko girdėti, tiktai -ėnai; ir kitur vinguriuojama: rašoma Babrungėnų kelias Plt, liepiama žr. Babrungėnai, Babrūngo prūdas siunčiamas tik į Babrūngą, kurio pirmoji forma esanti Babrungas (p. 288); Bacianai Dkšt, Bacėniškė Dkšt esantys (ar ninkų (Pnd, Šmn (kaip tas Klr prikibo?) — p. 294 yra aiškios Bėdros (plg. Bėdre (-ės Pnd) p. 411. Ktč (ten pat); Aritšvenčiai / Antšvenčiai Všvl = Antšvenčiai (ten pat), liko netranskribuotų formų: Anžuolė End (?), Anžuolija Skdv, SII (tai Pdv, Padievy- čio k.), Anžuolynė Šln, Trg, Anžuolytė Šln, Anžuolkelmis Klm, Anžuolo kakta Varn, Anžuolyt-ravis Klm (Grimzdžių k.) — p. 140 — tai visur yra šaknies ąžuol- dariniai iš nosinius balsius išlaikiusių šaknų būrio; yra variantas Ąžuorytravis Knr, nors tariama anžulitravis (p. 272), kelių kilometrų upeliukas su dviem variantais; ūpgriaužos Klm (ne kartojamas), bet ten *ri prieš au > rau dažniausiai, todėl girdėta dpgraužas — apgraužos, p. 144; kur bus daug įvardžiuotinių formų (pvz., apskritasis, -oji (-oja)), tai čia šnektų morfologija vienodinta, kas naudositės, būkite atsargūs: ž. ūpskritasis, rytiečių apskritasiai, -dja ir pan. (p. 156); apstabamėji Lk taisytina į apstūbamoji (kaip ir žinomoji) — p. 158; apstatėlis Tvr = apstatėlis (ten pat); aptvarėlis ir aptvardlis Jdr ar ne ta pati dr. (p. 161-162); Apuolė ir apuolūs skirtingos šaknys: apoule ir apūolos, t.y. Apuolė ir apolūs (p. 162); Apušrotynėlis Vkš turi priesagą -ėlis (p. 167); didžiai įtartina forma tyrėlis: daiktavardis yra Tyrelis Krš, Rdn, Trš, Pp ir kitur, miestelėnai Šiauliuose, Kuršėnuose, Šaukėnuose ir kt. taria ti.rė.lis, reikėjo su giminių brolėnais bartis — kad čia nebūtų taip (p. 165); Ataka, Ataka yra tik rašyba — tai Attaka, Attaka, Atteka, susijusi su atitekėti — p. 201; prie Trš kaimas atouniė“, upelis dtuuniis, o transkribuoti reiktų Atuonys, Atuoniai pagal tarimą — p. 201; ašymas greičiau bus iš Atvašymo, nes žemaičių šnektos čia įnirtingai meta šalin v (p. 202); Bagdaniškė Aps = Bagdoniské (p. 296 — iš žadininkų šnektos); Bėltė SmlB — tokio kirčiavimo lietuvių šnektose apskritai nėra (p. 423). Susvyruoja ir etimologiški straipsniai, kas ne pagal K. Būgą, J. Balčikonį ir kt. pirma puolama į slavų, germanų žemes, o ne į savo baltų vietas. Apeliatyvas ūbrė tikrai yra baltiškas, o į tokį lizdą įrašomas Abramas rst Dbk, Abramynė ir kt. (p. 7). 137 Recenzijos Žodyno autorių visai nepatraukė dėmesio J. Gerullio ir Chr. Stango didžios ver- tės veikalas „Lietuvių žvejų tarme Prūsuose“ (1933), todėl nerasime kaimo prie pat Labguvos Ągilas (p. VII-VIII, 96), kur dar kalbeta lietuviškai, Beigžiogis „Gilijos šaka“ (p. 96), Beržynė (p. 96), Akmina (t. akmena), aukštaičių (p. 96) ir kt. Iš šio žodyno nesužinosime nieko iš A. Salio parengto „Lietuvos žemelapio vardynas“, Bostonas, Lietuvos enciklopedijos leidykla, 1956, p. 12-46. Vilniaus rajone yra upė Airūpė, rajono vos ne beraščiai valdininkėliai įvardijo Europa (p. 27), net du kartus rašoma kaip faktas, nors žodyno įvade (p. CLXIII) cituo- jama Europa kaip tikrybė. Antapunė JrgA (p. 118) yra nuo Punios, ne nuo Punėlės — būtų visai kita forma; įvardžiuotinis būdvardis ūštrojo Švnčl yra iš d.štrasai, ne nuo aštrūsis (p. 119); jei Kl yra Antės kalvūle (p. 123), ko iš tarimo 6.rites pė.lke Lk, Užv, Žr jau yra Anties pėlkė (ten pat); Židikų afitmolis yra dntmolis (p. 128); pagal fonemiką galelėliai iš Kur negali būti iš senoviškiausios formos galéjis (p. 133). Pertvarkyta visa vietovardžių teikimo tvarka. LKŽ, visos „Lietuvių kalbos gra- matikos“ laikėsi svarbių miestelių, buv. valsčių centrų, parapijų vietų, kur buvo ir šnektų stabilūs dalykai. Dabar čia lyg ir imamasi seniūnijų priklausymo ir net kaitos. Tokių seniūnijų daug atsisakyta, tai jų gausa negali padėti nustatyti šnektų faktų paplitimo klausimo, tarmės. Pavargsti ir vartydamas tą santrumpų sąrašą, nustatyti šnektų dalykus. Reiktų net kokios santrumpų skrajutės, atsisakyti kolūkių ir brigadų kėlimo, įvairavimo, kai vienas kaimas (pvz., Bakšėnai ir kt.) turi po kelias santrum- pas. Visi kalbininkai mokam atmintinai LKŽ visas vietovių istoriškų vietų (apskričių, valsčių, parapijų) santrumpas, o čia daug kas pakeista ir kiek pamaišyta. Gal dėl to, kad tarmėms net velionio prof. A. Vanago įvade apie tarmiškų vieto- vardžių transponavimą rašoma labai aptakiai ir naiviai, o yra toks mokslinis reika- lavimas: transponuojama pagal tarmių fonetinių dėsnių atliepimus bk (plg. p. XXI- XXII, XXIII (apie Sūbačių, Karsakiskj ir kt.). Aiškiai ir šiuo atveju yra praleidimų, pvz., Aluosia bk (t.y. bžk), Apūšvangis bžk ir kt. Kur Lietuvoje skiriamos priegaidės (net Kp), sakoma liėknas (2, 4), o lieknas bus iš neskiriančių priegaidžių šnektų (prasideda p. 3 ir eina dažnai dvi formos per visą žodyną). Žodžio apeliatyvo ablinga nėra kalboje (klausinėta, nerasta), K. Būgos su- galvota reikšmė iš vietovardžio Ablinga. Mano senelių žemė buvo Abromaitiškė, ne Abromaitiske (p. 6), pripazinkim ž. pa- vardes Abromūavyčia, Kasparavycia, Silvestravycia, todėl buvo Abromūvyčios ganyklos Rdn (p. 9). Abromavyčynė dr. yra Kv (ten pat), ne Abromaviciné. Taip pat nepakanta žemaičiams tenka ir dėl Antanavycios pavertimo Antanavičiumi (p. 117). 138 Recenzijos Molėtų apylinkėje Čiulėnuose yra Aigelai, red. L. Bilkio nuomone, tai Eigėlai. Žemaičių (Kln, Trg, Krtv akuopų tarimu taikyti rytiečių fonemų uo atsiradimo iš sko- linių ir bendrinės kalbos nėra reikalo: žemaičiai visus kamieno ir galūnių kirčiuotus *a > 0 > uo. Vis dar lyg neišsprendžiamas žodžių pradžios al- ir el- klausimas. Žodyno 8 p. Aldija || Aldija yra iš visų šnektų, kur e- > a-, ar bus kada išaiškinta tikrybė (daug kur Eldija) — p. 55, nors prie Aldos nedrąsiai nurodoma ald — eld (p. 55). Ta pati a- || e- rekonstravimo problema ir dėl formų Alena, Alenine ir t.t. (p. 60), visos šnek- tos čia e- > a-; net spėjama, kad reikia sieti su aléti ,sroventi‘; Alkėrius mš DKS (prie Skuodo) — vėlyvi slavizmai, turintys ie, taip ir paliekami (negi mėstas, slėsorius ir kt.) — p. 67; argi lietuviai pajėgiam ištarti Alk-kalis, Alk-kapis, o jokios pastabėlės (p. 67); visaip gali būti, bet ar negali būti, kad keistas gali pasirodyti Alojos visiškas slaviškumas, kai čia pat ir Alovė, ir aln-, alt- bei kitos šaknys, plg. ir latv. Elėja, ir kitus — p. 76; Amėrika Lž, Als ir kitur yra tik tarminis dėsningas trumpai kirčiuoto balsio ilginimas (p. 85); kur susiduria t ir d, visur tariamas vienas priebalsis d, ar taip ir teigti (kaip tada bus visur, An Duokiškį ir daugybė kitų apskritai ar vieto- vardžiai (kaip visur kelius aiškina visą gyvenimą: on telšūn, on 1 daubiios ir t.t. (nuo 97 p.). Bagalinés pievoms, Bagaliui Vž nei lenkų pavardės Bagal, Bagalski gali padėti (p. 294) — tai aiškiai be- dalelytės (su ne-, te- telSiskiuose ir varniSkiuose pakeitimu platéjant e junginiais ba-, na-, ta-), kaip sakė senosios ravetojos, valdžios prisakytos nuravéti plotų plotus: san3.m žmūogū' tiokes bagalėries vd.gas Sv, ba gd.la vara’ er d.šis ešūokst ba ga.la varkstéd.nt Jdr; dėl Vz bagal- tiek iečių prilauZyta, rasta tiek lenkiškų ir kitokių pavyzdžių, o čia tik begal- atsinešta aiškiai (p. 294-295); Apso Zadininkiska forma Bagdaniškė atstatytina Bagdoniškė (p. 296); visko mačiau, bet kad dzūkišką miestelį nukeltų į Žemaičius, tai ne: BéiZionys yra Trakų rajone, o ne Telšių!!! (p. 418) ir dar iš lenkų visas pasiskolintas; Beižionių kalnas jau vel atkeltas į senąją vietą; Beldauskdičių sodas Ššt yra Baldauskdičių sodas (p. 421) dėl al dvigarsio redukcijos; Belmontas visą mūsų suktumą parodė (p. 423); istorija rodo štai ką: A. Salys, J. Bal- čikonis, net P. Skardžius ir kt. nenorėjo į bk lietuviškus žodžius dvigarsio ol, tai NdŽ, A. Salio raštuose tik Belmantas, pavartykite, neslepkite to, kam tai visai nuslėpti, kas nores, tas ras ir traukys pečiais (plg. p. 423); LKŽ I 738 bela iš Rt dėl svetimo žodžio nemokėtos tarties; ar tikrai turime sieti su italų kalba? Bendrovės Ob = Ben- drovės (p. 430); Benekainys — bk senų lietuvių išlaikytas, liepiama lyginti su gudų kalba, iškreipta forma Benekonis (p. 432); Trg Bėnskiškė yra negalima (p. 434), tik Beriskiškė; kloné Rtn = kléné (p. 436); pasirodė ir Biržytė (p. 49), nors visame tekste 139 Recenzijos daugiausia Biržytė yra; bisyti, -ija, -tjo J „vadinti biesu“ yra vienas autodidakto sukur- tas žodis (LKŽ I? 853), kaip ir VPU studentų sukurtas „dėsningas“ mistas „miestas“, vikas „viekas“ ir kt., apgautas net prof. V. Grinaveckis — yra tik biésyti; Pakenė k. Klv yra Pakinė (p. 507), kaip Kinė, ne polonizuota Kend, kaip neteikiama netgi didžiųjų lenkų kalbininkų J. Otrebskio, W. Smoczynskio ir kt.; LUEV rėmėmės K. Būga, Jo, matyt, neįsisavinta teisybės, žodžiu peikta J. Balčikonio šių eilučių autoriui; Blio- vokas ir Blivokas Žl (p. 516) gali rodyti dėsnio 'u > i vėlesnį plitimą; Bliūdinėlis = Bliūdinėlis keitimas būtinas (p. 518); į slavėjimo dūdas pūtusiems Pakaunės gyven- tojams būdinga Bosisuvka (p. 539), istorija nesena; painus Bož- ir Buož- šaknų klau- simas: pvz., Grk tariame buošė.li, transponuota Boželė (p. 546), Babrūngo k. Božių tarimo nežinau, pagal transponavimą turėtų tarti buožė (p. 542), bet jo vartojimo plotas nežinomas, nes nereikšmingas kaimas, tik vieni eiliniai ūkininkai; Breslauja mst. buvusioje lietuviškoje parapijoje, Broslavas ež., o kiti sinonimai yra apslavė- jusių žmonių (p. 360-361); Bridnkio raistas Smn tik rašyba = Brėnkio r. (p. 561); nieko nežinau dėl ež. Briedvaišio kilmes, bet Tt girdėjau apie bfivaiše ežerą (p. 567); Tarpkojis Krtv yra tarpkuojis (p. 567); Brunava (p. 575) buvo Lietuvos parapija, iš- mainyta į Šventąją, lietuvių buvo, kelios gyveno prie Papilės, viena doc. Ancevičiaus motina, atsimenu tarimą bru.nava, kitų dviejų negirdėjau, visos išmirusios — nera- do ir K. Garšva, nieko nerašė savo knygoje; plg. Briniskj prie Rūsnės, Brūnupį up. prie Všv; Bruožiai, Bruožėliai ir kt. (p. 576) Bnk, nes Gudijos ir Pažemaitės lietuviai o balsį pakeičia dvibalsiu uo (Erz visus 0 > uo), Krš apylinkėse buvo tik būdas — Būdos (p. 589), ne Būdai; Rdn buvo tik Bugdiliškė (p. 599), iš Bugdilos gyvėnimo daug medžiagos esu užsirašęs, ypač smarki šeimininkė buvusi, ko čia pakeista tvirtagale priegaide; Bukaritės takelis — tiktai mokytojų sugalvotas, liaudis nežinojo (p. 605); Bukaritiské Stk = Bukaritė, kas nelenkuoja (p. 605); Smn buvo tik Būklinykai (p. 607); Būkonto pievos ateivio žmogaus tarta pagal bažnyčios knygas = Būkanto p. (p. 609); Bulikų kunkulynė (p. 613) prastai transponuota, tiktai Bulikų kankolynė — LKŽ klaida, an > un dėsningai; Bulkšos vienkiemis Rdn = Bulkšo gyvėnimas (p. 614). Tai kilusios abejonės ir netikrumai skaitant ir perskaičius visą tomą. Labai sujauktos įvardžiuotinės tarminės formos. Rytų Lietuvoje yra dklasai (-iai), -ėja, tai visaip rasi (yra habil. dr. A. Valeckienės 1985 metais nurodyti mokslo vei- kaluose plotų žemėlapiai: čia visaip rašoma, matyt, kaip rinkėjai pranešė. Aklasis Kv, Lz, Nt, o sako ten d.klašis, o Jonavos r. Markutišky visai neturi įvardžiuotinių formų, todel Aklasis Ežeras (didžioji raidė, kaip rašybininkių apie 1980 metus noreta rašyti Pirtis, Pelkė, Vidurinė Mokykla, Bažnyčia ir kt.). Už Krš plačiai visi vartoja formą Upyna (apie Dirvonėnus), Akmenės net nežino (p. 38). Rambyno kalno tilžėnų šnekta 140 Recenzijos niekaip negalėta ištarti akmėnbalė (bent akmėnbalė) — p. 41, o Krš yra tik akmino dirvénas (ten pat); Tl yra tariama akmenoute, kaip ir Ub, Sts (ten pat); Plt tarp savęs sako kiiliarézis, o Akmeniés rézis tik atvykėliams (ten pat). Fiktyvūs yra jvardZiuotiniai vietovardžiai Akrangliéja Rait, Akrangli6ji Lp, Akru- glioji Dg (p. 49), o prie Akruglés labai taisyklingos formos (ten pat); vėl pasirodė bk Aukštasis vietoj Aukštasiai — p. 232; p. 242-243 atsisakyta žemaitiškųjų Avėtyno, Avėčios ir kitų formų; Baltosios varnos raistėlis = Baltosios varnos raistėlis (p. 346); Baltūlis Mtz netoli stotelė prieš Valkininkus, pakeitęs kitų lietuvių baltasis (p. 348); Lzd neturi formos Akmenuotasis, tik Akmenuotas (bent prideda tusai, o Škt ir bk yra akmentiotasis (p. 47)). Kažin, ar šeimininkų ūkių pavadinimai yra vietovardžiai. Koks Aleksandraicio dvaras Trš visai užmirštas; kaip ir Alejūno vienkiemis Rdn (panaši forma ir Rt) — p. 58; žemės valdytojų pavardės ar lemia vietovardį, jei žemės savininkų niekas su ja dabar nesieja (p. 133); tarties ir rašybos rezultatas yra daugelio formų dvigubinimas ar priegaidės keitimas: Afitsieniai Plt (taria driceifié), Aritsietuvis Nmk = Antsietuvis (taria ūnčituvis), Afitsakiai ir Aričakiai Rs = Antšakiai (p. 135). Aritšyšiai, Antšyšiai, Antšyšių pievos Ktč = Antšyšiai, -ių pievos (ten pat) = Antšyšiai. Lietuvių kalba neturi dėsnio ištarti tuos pačius ar asimiliuotus priebalsius. Čia dažnai laikoma raida, plėtra, o bene bus tarties rašyba: Abriės-kelis (< *Abriesk-ke- lis) — p. 8 ir t.t. Tokių nuorodų yra gana daug. Tai ne raidos, bet kalbos tarties da- lykai (iš dalies ir dažnai neoficialios „vietos“ rašyba rajonuose, buvusiose apylinkėse ir seniūnijose). Iš retų kirčiavimo nuokrypų bus bene Lieptas „upelis“ esąs iš lieptas (p. 43) = liėptas; niekur tarmėse nekirčiuojama Aleksėjkos Grnd (p. 59), arba Aleksčikos ar Alekseikos (p. 59), ir rašyba ne mūsų; Akūlovo vienkiemis Rdn ar nebus iš Dubinių sentikių kaimo nuo Stolypino laikų (p. 51); Aktotninkai jau buvo „Vilniaus krašto žodyno“, lituanistas J. Vosylius, dirbęs po Sibiro autobusų stotyje Vilniuje, išgir- do ir džiūgavo 1961 metais (girdėjęs Okiiotnikai), nereikia abejoti (p. 52); kaip iš rytiečių šnektų į Skdv atėjo Aliksnynai, nežinia, sakė man visur ten Alksnynai (net alksninai) — p. 63; Alijošis Vp iš Alijošius, kai šnektoje ‘u > i; Alyva visoje Lietuvoje bemaž 2 kirčiuotės, o čia pavirto 1 kirčiuotės. Alyvinis, Alyvos sodas (ypač sodnas tik Alyvų) — p. 66; liėknas Lenkimų, pasirodo, yra Lieknas (atsiprašau, lieknas, ko ne tikrinis?) — ir visai prapuolė tas liėknas) — p. 68; viena karteniškė man tarė tiktai 141 Recenzijos Kūlupis esąs, ne Aklūlupis (p. 75); priešdėlio ant- (prieš p, b tariami am-) dariniai žodžiuose kirčiuojami tvirtagališkai: Ambrastve Vkš, ne Ambrastvė (p. 83); kokio kal- bėsenos stiliaus tarimo junginiai An Bobriškį, An Bareikiūs (p. 89) ir kitur tariama, nežinia; Vakarų aukštaičių Šatrija (p. 95) išmokta tarti iš mūsų mokyklų prastos kalbos vos ne visoje Lietuvoje, nes buvo nuo amžių taisyklės -ija formos savi yra 2 kirčiuotės, o tarptautiniai žodžiai komunija, litūnija, Graikija, jei neturi kokio lietu- vių prisidėjimo, kūrimo Vokietija, Prancūzija ir kt.; Angėliškis Užv iš naujai išmokto d.fiuola kažin ar turi e (p. 99); į Angerklio keitimą Ingerkliu labai gerai pastebėta, bet neatkreiptas dėmesys (p. 99), nes ir Anturkės / Inturkes klausimo nekelta, nes minima tik Inturkė (p. CLCXXII) viena forma, o žodynai kiek teikė — net neminimas čia NdZ ir LKŽ ir t.t., rytiečių ant- ir int- santykiavimas ilgai truko, įsigalėjo int-, bet buvę tarta ir uriturk'e. Aritupio lenkimai iš Žlg, nesamo kaimo ar miestelio tai Krg, Krt, tikriausiai kolūkio, nes arit- žodžio ar kokio trumpinio neturi — p. 137; Žemaičiuose pakeistas vietovardis Antagluonis Trg (Vaidilai) vietoj humoristinio Minkštapaūčiai, bet tai nepaveldėta (p. 113); Ateistų kapai tiktai nuo 1975 metų, kai kilo antireliginė isterika, dabar beveik nebežinoma (p. 204); vėl atsirado, kaip „tikras“ faktas Trgn sūduva „klampynė“ (p. 219) — tai iš fantazijos srities; Aukščioja ilgame straipsnyje (p. 221-226) įvardžiuotinių formų nelabai sutvarkyta iš A. Valeckienės nurodytų Vidurio Lietuvos ir pietų aukštaičių šnektų; Rsn iš sakytojo Deivilaičio girdeta 1958 m. Aūkšt Šisa (t + š = č taip skambėjo man tada = Aukšta Šyša (p. 228 — Aukšt Šysos pievos; Aukštakdlnis Mlt (Čiulėnų k.) pramanas, neišgirsta tvirtagalė priegaidė (p. 227), taip esą ir Dglš, apslavejusiuose po Joninių žudynių Dbg (p. 227); iš Varn tarimo Aukštapė.lke nukeltinis kirtis skiemenyje ė.l palaikytas pagrindiniu (p. 229); įtartinas Nv, Kv, Pp Aūkštdvaris; Mlt (tuose Čiulėnuose). Atrodo, kad daug kas yra fonetikos reiškinių plotų nesuvokimas; iš Lz yra Babrėnai (p. 287) ir Bebrėnai (p. 410), o kilmės pavardės bemaž tos pačios surašytos (Babrditis, Babranskas, Babravi- čius — p. 287 ir Bėbris, Bebravičius, Bebrun- — p. 410); Bedinikei Užv siunčiamosios Bedinės niekaip neradau (p. 413), čia gali būti Bėdinikė, nes ė išliktų į Bgs santrumpą iš LKŽ lyg ir čia nusinešęs, nes čia jau nespjauta į valsčiaus Glv trumpinį (p. 295); Bajorélis Žlb yra tik Bajorėlis (p. 308); sukirčiuota plynid, net *plynia, plynė (p. 309); Balvis ež. Trš yra prie Pabalvės k., dabar stumiantis senąjį vardą iš gyvenimo (p. 351); dvejopos Bambl- ir Bumb- šaknys iš tų pat vietų: Bambalynės kūlynai Stp (Joniš- kis didysis) — p. 354 ir Bumbaliné Klov, Pušalotas p. 615; Bambenai Int[urkė] Mlt ir Būmbalis / Bumbalys Jon — p. 615; kodėl Rdn bumbeikė (? bombė. kle) aiškinama žo- džiu bumbėti, o ten yra tik bė.mb = bamba iš boritbiete, p. 615; 354; Bambinai (Pas) = Skd (p. 354) ir Būmbinai (Il) p. 616 — teisus A. Vanagas; Bambliai su visu lizdu p. 142 Recenzijos 354-355 ir Bumbliai irgi su visu lizdu — pirmasis lizdas visai geras, transponuota visai išmintingai, o antrasis dauguma netransponuota (išskyrus Stlg, Rait, o 3 kartus sukirčiuota žvyrduobė = žvyrduobė, į neviltį varo; tas pats yra kitiems Bamb- Bumb- santykiams: reikėjo žiūrėti bamb- > bumb- ir suvalkietiškąjį atvejį su bumbeti forma, t.y. dėl onomatopėjos; ar Lkm yra du ežerai: Bandinis — p. 356 ir Bundinis — p. 618 (aiškiai kažkas nesužiūrėta); sena maldelė ... Įsibėgėję kurti santrumpas, sukuria ir neįtraukia į sąrašą, pvz., Pšk (2*) — p. 474, Bijūtiškis visada priklausė Mlt ir puiki buvo demonstruota rytų aukštaičių tarmė, ne VU destytojų, pasiilgusių šlėktų lenkų kalbos (p. 475; kaip Bikavos up. Vn (p. 476) kolūkio raštineje Plnk (nes tokio kaimo nėra) pasidarė Bikava (p. 475), sunku suvokti (ir net tą Bikavą siunčia į tikresne forma Bikava (ten pat); ko čia au- torių nesuprasta bilijūšo (Ant, Mlt) — tai I. jubiliejaus žodis: jubiliejiniai 1900 metų minėjimai Šatrijos, Girnikų, Medvegalio piliakalniuose ir kitur taip minėti, vadinti, ten ir lituanistinė veikla prasidėjo (p. 479); Bimbalinė juokais buvo vadinama ben- driniu daiktavardžiu kumetynas (p. 481); Bliorkis Bsg iš tiesų spėjamas (p. 516) yra Bliurkės (Bliurkis (p. 520), Bsg, nes yra paplatėjęs io (trumpasis "o iš "u), tiktai kam kartoti, Bliūdinėlis ež. Ign ir 3 bliūdinėliai Klt yra formos su priesaga -ėlis (p. 518); Blažai Kin = Blazai — balsis a ir priebalsis z atsirado iš latviškai kalbančių kurši- ninkų (p. 522); Bobutės Išimtinė ar. Vkš „senatvės atlyginimas‘ (bendrinis įprastas žodis) — p. 531; Bolševikas nj. paniekos žodis (p. 536); Botūgas pv. Krš = Vata.ga: (p. 541); Blénda (p. 512) ir Blinda (p. 514-515) klausimo esmė yra dvigarsio en padėtis šnektose; daug kur svyruojama, įvairiai tariama, bet reikia bent susieti su en > in vertimo plotu: en išlaikymą rodo Krž, Rg, Btrm, Rtn, Grdn, Jkn, Msn (jei tai teisybė), o nepalaiko Auk, Kltn, Pkn, Čk, Rsn, Jsv ir kt., vadinasi, esama svyravimo, o gal ir užrašinėjimo netikrumas, transponavimo dėsnių neapibrėžtumas, Blėrbalė tik rašyba (p. 512 > *Blerbbalė rašymas netinka; Bliatkiškė Trk visai netikusi-rasyba ar transpo- zicija; Blindalėlis Žlb (p. 515) — suliteratūrina — priesaga -elis ir pan. Bumbalinė yra Bambalinė dėl am > um (p. 615), t. p. Bumbalynė Pšl irgi bus Bambalinė (am > um, o i kirčiuotas pailginamas (ten pat); Būmbalis / Bumbalys Jon (Berž) taip pat am > um (ten pat); nekalbu jau apie Rdn bd.mb -bdmba, bambėti, ne bumbėti (p. 619), tai Bumbeikė, Bumbeikės šaltenėlis, ne šaltinėlis (p. 615); Bumbinai II = Bambinai am > om, palaikyti um — A. Vanago bus teisybė (p. 616); Buėjis turi daug palaikančių duomenų (p. 620), o Bojinės Štk, kaip svetimos kilmės žodis perdėtai transponuotas (p. 534); Krš buvo dvaras Būrbos (pagal savininko pavardę), 143 Recenzijos po tėvo mirties liko trys dukterys, Burbikėmis vadinamos, ėjusiomis mokslus Vaka- rų universitetuose, viena, nusigavusi į Lenkiją, pasidarė žymi mokslininkė chemikė Burbo, su pavarde *Burbikis nieko bendro, nuo Burbikių ir tą buv. dvarą visi Krš vadina Burbikėmis, jaunimas Burbikėse kelia šokius ir t.t. (p. 623); ir Kvotkėlių dvarą Krš dalijant savanoriams, pavadinimas buvo ,sulietuvintas“ Bijūnėliais, tai Bijūnėlio pavardė niekinė (p. 475); Burkštinas kodėl siejamas su avinu, nes gintaro reikšmę turi, bent būtų priminta tai (p. 628); Bušeikos kėlnės Ll yra Muščikos Kelnės (p. 636); Šatrija į Plt nunešta mokytojų, kaip ir rašytojos pravardę platina kokia partijos ly- derė (p. 640). Sunkų darbą užsivertė vardynininkų grupele, nepalaikomi būrio redakcijos su lituanistika iš tolo susipažinusių mokslo asmenybių. Jei ir toliau nebus žinoma vieto- vardžių istorija, fonetinių dėsnių visuma ir jų plotai, kirčiavimo faktai, tai klystama bus daugiau ir klaidinsime visą kalbotyrą. Ne viską aš surašiau, kas nors iš mokytojų patys ras, tik reikia norėti pažinti esmę. Dabar kur veizi (žemaitiškai), vis kas ima ir užkliūva. Tokiam įžymiam darbe nesvarbių faktų (miškų Būnkerių), juokavimo objektų su valstybių ar pasaulio šalių pavadinimais atsargiau dėčiau — tai juokauja lietuviai. Štai Kuršėnų žemaičiai turėjo Jeruzolimą dvarininko Gruževskio žemėje, seniai, 25 metai kaip užmiršta, pasijuokė ir metė. Vytautas Antanas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva 144