„Lietuvos vietovardžių žodynas“. 1 tomas: A–B

Acta Linguistica Lithuanica LX (2009), 135 – 144 Recenzijos Reviews Lietuvos vietovardžių žodynas. 1 tomas: A–B1. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2009. ISBN 978-9955-704-70-6 (1 tomas), 978-9955-704-71-3 (bendras) Lietuvių kalbos institutas po ilgo tylėjimo išleido šiai mokslo įstaigai tinkantį ir privalomą veikalą — Lietuvos vietovardžių žodyną, išsamųjį A ir B raidėmis prasidedančių vardžodžių nagrinėjimą. Daugiausia teksto rašė dr. L. Bilkis, dr. M. Razmukaitė, habil. dr. V. Maciejauskienė. Į darbą buvo įtraukta didelė pasaulio žymių mokslininkų grupė, ne lituanistų, nors filologijos baruose daug nudirbusių. Sudarytojai parengė reikšmingos toponiminės medžiagos žodyną, pagarbiai pateikė prof. A. Vanago žodyno įvadą, anglišką jo vertimą ir kitų dalykų. Vos ne šimtą metų kelios kartos entuziastingai rinko duomenis, dabar stengėsi garbingai apibendrinti. Dar velionis prof. habil. dr. A. Vanagas įkvėpė visiems mokslinę mintį, skatino dirbti, kurti. Sumenkus Instituto lituanistikos tyrinėjimams, toks didelis išsamus darbas, tikrinių žodžių istorijos ir kilmės aiškinimas yra vertas didelio pagyrimo ir džiugesio, — gal suspur­dės mokslinio tyrimo ugnelės, gal ir LKŽ neskelbta medžiaga bus pajudinta ir suspindės kitaip, beklaidžiais keliais, bus panaudota turima 450 tūkstančių lapelių kartoteka. Minčių ir vilčių šis vietovardžių žodynas teikia daug. Skaitai visokių vietų pavadinimus ir matai savo tautos ir humoro jausmą, ir poetiką, ir šiurkštesnį kokį sūrų prakaitą laisčiusio tautos maitintojo ūkininko žodį ar kokį netikėtą darinį. Stengiamasi aiškinti kiekvieno žodžio kilmę ar teikti lietuvių ir kitų ide. kalbų pavyzdžių pagal K. Būgą, J. Balčikonį, J. Gerullį, Z. Zinkevičių, kitus baltistus ir ypač slavistus. Tai iškelia veikalą reikšmę, nors būna vienareikšmiškų slavistikos krypties aiškinimų. Vis dėlto vos pradėjus skaityti žodyną, daug kas neaišku, nes daug kas eilutė po eilutės nepaaiškinta, pavyzdžiui, kodėl kartojamas panašus kokio duomens tekstas, 1 Sudarytojai ir autoriai antraštiniame puslapyje nenurodyti (red. past.). 135 Recenzijos kodėl labai sunku rasti nuorodos žr. žodį per kelis puslapius ne pagal abėcėlę išdėstyto kokio vietovardžio lizdo, kodėl teikiame tų pačių žodžių kelis lizdus ir pan. Kaip čia atsitiko, kad Avižlys ir iš jo išvestiniai žodžiai teko ir naujajam, 40 metų miestui Vnt, fabrikiniams Sirutavičių Kairiškiams ir pagaliau Pp (p. 245); Ignalinos apylinkių óza paverstas aizà (plg. A. Salio RRₙ 580); visai nerasta garsaus Ažiėrkų kaimo Gardino r., sunaikinto Gudijoje (p. 249–250); Ąžlupys (ir šlaito upelis) Btg visai negirdėtas dalykas — to Ąžlupio negalėjau rasti žodyne (tai Ąžuolo lupys? — kas per daryba?); Ąžpurviai, Ašpurviai (p. 256) ne apskritai kuršiškas, o atsikėlusių iš Kuršo latvių; rytietiškas priešdėlis Až- nebūdingas Drž (p. 256), čia kažkas kita; Bakšėnai — garsus kaimas, LKŽ turi daugybę medžiagos, viskas tenka Slm, o čia jau Alz; Bakšėneliai Slm, net Bkš santrumpa iš Ivado užmiršta; net žargono Bakūras vietovardininkams vienas džiaugsmas, gal kas kitaip mano — p. 315; keliūtė Blnk, transkribuota keliūtė dėl balsių ilginimo? (p. 339); nenurodyta, iš kur imta Baltagalvinė (p. 341); Krž yra Balgalvinė, ne Baltagalvinė (p. 345); nėra garsios kelio smuklės Baltóji prie Krš; Baltāšiškės Druskininkų m. dalies (p. 343); Lk turi tik Barborėlė, ne Barborėlę (p. 368); ir ežerėlio netaria Sd, tik ežerėlį (p. 383); Škn liėkno ir užsimušdamas nerasi, turi tik liėkną (p. 388); Grdm (Gardamo??) Bártininkai skamba kaip stebuklas, gal čia Grdn? — p. 389; Rdn buvo tik Bartkėvyčios dvaras ir patį Bartkėvyčią esu matęs, kol neišvežė, visi Rdn ir Krš taip vadino — p. 390; Bartkuški vos pavyko rasti Bartkaus lizde — p. 390; Barziai Blt, Barzūnai Vlkš, Barzūpė Pgg — juos jungia zd > z (p. 395); Baukštė / Baukštininkai Klp yra tik tarimas, rašyba — p. 403; Bauškuralės krūmai yra tik germanizuota forma, tai Bauğštininkai p. 404, ar ir kita germanistikos įtaka pasipils (p. 404); Bãzė Bl — ten buvo radijo bazė (vietovardis?). Teksto rašytojai aiškiai yra gerai pasirengę visais lietuvių kalbos klausimais, nors redaktorių kolegija beveik visi lietuvių kalbos mokslo turi kaip autodidaktai, tai pataisyti vargiai ką galėjo, o reikėjo pasakyti, kad dirvōnas (p. XCIX) yra vieno F. Kuršaičio, svyravusio taisyklingai kirčiuoti; prūdas imtas nelauktai kirčiuoti p. 269; rašybinės leksikos santrumpas kaip niekad gavo daug skolinių: prd. = prūdas (p. CLXVIII), rv. (= ravas, nors yra ir griovys), vienur revà, kitur dial. rieva (ten pat); matyti visokių įvairavimų, aiškintinų dalykų. Lietuvių kalbai nebūdingas dėsnis ištarti tuos pačius ar asimiliuotus priebalsius, o žodyne dažnai tai laikoma raida, plėtra, kai bene bus tarties rašyba: Abriès-kelis (< *Abriėsk-kelis) — p. 8; ir tarties reiškinys Ąžuolupys daromas lietuvių istorinės gramatikos reiškiniu < *Ąžuollupis (p. 273), gal antrasis sandas -upys (?). Tokių nuorodų yra gana daug. Tai ne raidos, bet kalbos tarties dalykai (iš dalies ir dažnai neoficialios „vietos“ rašybos rajonuose, buvusiose apylinkėse ir seniūnijose). 136 Recenzijos Nežinia, kaip čia pasidarė, kad Įvade parašytas Bbr (Babrūngas) — p. CLXX, vėliau pasidarė Bābrungas (ir Babrungas) — p. 286 — kaip šitaip, nors tikrinta, ir girdėta vien Babrūngas, taip teigia ir netoli tos upės gimęs prof. A. Salys (žr. jo raštų II 499, taip pat NdŽ paskutinio sąsiuvinio p. 202); atkreiptinas dėmesys babr — šaknies dariniai kaip ir lietuviški, o jau Babraunīkai (-ykai), Babroniškė prie Kaniavõs slaviškiausi nuo strujų (p. 287); kirčiuojama Bābrungenai ir Babrungēnai (p. 288) — tikrinant šitaip neteko girdėti, tiktai -ēnai; ir kitur vinguriuojama: rašoma Babrungēnų kelias Plt, liepiama žr. Babrungēnai, Babrūngo prūdas siunčiamas tik į Babrūngą, kurio pirmoji forma esanti Bābrungas (p. 288); Bacianāi Dkšt, Bacēniškė Dkšt esantys (ar buvę) žadiniai, iš ten turi kitus balsius (p. 289); Bādros bemaž iš vienų tik dadininkų (Pnd, Šmn (kaip tas Klr prikibo?) — p. 294 yra aiškios Bēdros (plg. Bēdre (-ės Pnd) p. 411. Ktč (ten pat); Āntšvenčiai / Ántšvenčiai Všvl = Ántšvenčiai (ten pat), liko netranskribuotų formų: Anžuolė End (?), Anžuolija Skdv, Šll (tai Pdv, Padie v yčio k.), Anžuolynė Šln, Trg, Anžuolytė Šln, Anžuolkelmis Klm, Anžuolo kakta Varn, Anžuolyt-ravis Klm (Grimzdžių k.) — p. 140 — tai visur yra šaknies ąžuol- dariniai iš nosinius balsius išlaikiusių šaknų būrio; yra variantas Ažūorytravis Knr, nors tariama anžu·lītravīs (p. 272), kelių kilometrų upeliukas su dviem variantais; ãpgraužos Klm (ne kartojamas), bet ten *r̥i prieš au > rau dažniausiai, todėl girdėta ãpgraužas ~ āpgraužos, p. 144; kur bus daug įvardžiuotinių formų (pvz., apskritasis, -oji (-oja)), tai čia šnektų morfologija vienodinta, kas naudositės, būkite atsargūs: ž. apskritasis, rytiečių apskritasiai, -ója ir pan. (p. 156); apstabamóji Lk taisytina į apstābamoji (kaip ir žinomoji) — p. 158; apstatēlis Tvr = apstatēlis (ten pat); aptvarēlis ir aptvarālis Jdr ar ne ta pati dr. (p. 161–162); Apuōlė ir apuolūs skirtingos šaknys: apūolė ir āpuolos, t.y. Apuōlė ir apuolūs (p. 162); Apušrotynēlis Vkš turi priesagą -ēlis (p. 167); didžiai įtartina forma tyrēlis: daiktavardis yra Týrėlis Krš, Rdn, Trš, Pp ir kitur, miestelėnai Šiauliuose, Kuršėnuose, Šaukėnuose ir kt. taria ti.rė.lis, reikėjo su giminiu bro lenais bartis — kad čia nebūtų taip (p. 165); Ātaka, Atakā yra tik rašyba — tai Āttaka, Attaka, Atteka, susijusi su atitekėti — p. 201; prie Trš kaimas àtuōnė, upelis àtuōni:s, o transkribuoti reiktų Atuonys, Atuoniai pagal tarimą — p. 201; ašymas greičiau bus iš Atvašymo, nes žemaičių šnektos čia įnirtingai meta šalin v (p. 202); Bagdāniškė Aps = Bagdõniškė (p. 296 — iš žadininkų šnektos); Bēltė SmlB — tokio kirčiavimo lietuvių šnektose apskritai nėra (p. 423). Susvyruoja ir etimologiški straipsniai, kas ne pagal K. Būgą, J. Balčikonį ir kt. pirma puolama į slavų, germanų žemes, o ne į savo baltų vietas. Apeliatyvas ābrē tikrai yra baltiškas, o į tokį lizdą įrašomas Ābramas rst Dbk, Abramynė ir kt. (p. 7). 137 Recenzijos Žodyno autorių visai nepatraukė dėmesio J. Gerullio ir Chr. Stango didžios vertės veikalas „Lietuvių žvejų tarme Prūsuose“ (1933), todėl nerasime kaimo prie pat Labguvos Agilas (p. VII–VIII, 96), kur dar kalbėta lietuviškai, Beižgiosas „Gilijos šaka“ (p. 96), Beržynė (p. 96), Akmina (t. akmėna), aukštaičių (p. 96) ir kt. Iš šio žodyno nesužinosime nieko iš A. Salio parengto „Lietuvos žemėlapio vardynas“, Bostonas, Lietuvos enciklopedijos leidykla, 1956, p. 12–46. Vilniaus rajone yra upė Airūpė, rajono vos ne beraščiai valdininkėliai įvardijo Európa (p. 27), net du kartus rašoma kaip faktas, nors žodyno įvade (p. CLXIII) cituojama Europa kaip tikrybė. Antapunė JrgA (p. 118) yra nuo Pūnios, ne nuo Punėlės — būtų visai kita forma; įvardžiuotinis būdvardis aštrójo Švnčl yra iš á.štrasai, ne nuo aštrùsis (p. 119); jei Kl yra Ánties kalvále (p. 123), ko iš tarimo ộ.ñtes pẽ.ìke Lk, Užv, Žr jau yra Ánties pélkė (ten pat); Židikų ántmolis yra ántmolis (p. 128); pagal fonemiką galelėliai iš Kur negali būti iš senoviškiausios formos galéjis (p. 133). Pertvarkyta visa vietovardžių teikimo tvarka. LKŽ, visos „Lietuvių kalbos gramatikos“ laikėsi svarbių miestelių, buv. valsčių centrų, parapijų vietų, kur buvo ir šnektų stabilūs dalykai. Dabar čia lyg ir imamasi seniūnijų priklausymo ir net kaitos. Tokių seniūnijų daug atsisakyta, tai jų gausa negali padėti nustatyti šnektų faktų paplitimo klausimo, tarmės. Pavargsti ir vartydamas tą santrumpų sąrašą, nustatyti šnektų dalykus. Reiktų net kokios santrumpų skrajutės, atsisakyti kolūkių ir brigadų kėlimo, įvairavimo, kai vienas kaimas (pvz., Bakšėnai ir kt.) turi po kelias santrumpas. Visi kalbininkai mokam atmintinai LKŽ visas vietovių istoriškų vietų (apskričių, valsčių, parapijų) santrumpas, o čia daug kas pakeista ir kiek pamaišyta. Gal dėl to, kad tarmėms net velionio prof. A. Vanago įvade apie tarmiškų vietovardžių transponavimą rašoma labai aptakiai ir naiviai, o yra toks mokslinis reikalavimas: transponuojama pagal tarmių fonetinių dėsnių atliepimus bk (plg. p. XXI–XXII, XXIII (apie Sūbačių, Karsaškiškį ir kt.). Aiškiai ir šiuo atveju yra praleidimų, pvz., Aluošià bk (t.y. bžk), Apūšvangis bžk ir kt. Kur Lietuvoje skiriamos priegaidės (net Kp), sakoma liėknas (2, 4), o liėknas bus iš neskiriančių priegaidžių šnektų (prasideda p. 3 ir eina dažnai dvi formos per visą žodyną). Žodžio apeliatyvo ablingà nėra kalboje (klausinėta, nerasta), K. Būgos sugalvota reikšmė iš vietovardžio Ablingà. Mano senelių žemė buvo Abromáitiškė, ne Abromaitiškė (p. 6), pripažinkim ž. pavardes Abromãvyčia, Kasparãvyčia, Silvestrãvyčia, todėl buvo Abromãvyčios ganyklos Rdn (p. 9). Abromavyčynė dr. yra Kv (ten pat), ne Abromavičinė. Taip pat nepakanta žemaičiams tenka ir dėl Antanãvyčios pavertimo Antanavičiumi (p. 117). 138 Recenzijos Molėtų apylinkėje Čiulėnuose yra Aigelaĩ, red. L. Bilkio nuomone, tai Eigėlaĩ. Žemaičių (Kln, Trg, Krtv akuopų tarimu taikyti rytiečių fonemų tuo atsiradimo iš skolinių ir bendrinės kalbos nėra reikalo: žemaičiai visus kamieno ir galūnių kirčiuotus *a > o > uo. Vis dar lyg neišsprendžiamas žodžių pradžios al- ir el- klausimas. Žodyno 8 p. Aldija ‖ Áldija yra iš visų šnektų, kur e- > a-, ar bus kada išaiškinta tikrybė (daug kur Éldija) — p. 55, nors prie Áldos nedrąsiai nurodoma ald ← eld (p. 55). Ta pati a- ‖ e- rekonstravimo problema ir dėl formų Aleną, Aleninė ir t.t. (p. 60), visos šnektos čia e- > a-; net spėjama, kad reikia sieti su alėti „srovinti“; Alkėrius mš Dkš (prie Skuodo) — vėlyvi slavizmai, turintys ie, taip ir paliekami (negi miestas, slėsorius ir kt.) — p. 67; argi lietuviai pajėgiam ištarti Alk-kalis, Alk-kapis, o jokios pastabėlės (p. 67); visaip gali būti, bet ar negali būti, kad keistas gali pasirodyti Ālojos visiškas slaviškumas, kai čia pat ir Ālovė, ir aln-, alt- bei kitos šaknys, plg. ir latv. Elėja, ir kitus — p. 76; Amėrika Lž, Als ir kitur yra tik tarminis dėsningas trumpai kirčiuoto balsio ilginimas (p. 85); kur susiduria t ir d, visur tariamas vienas priebalsis d, ar taip ir teigti (kaip tada bus visur, An Duõkiškį ir daugybė kitų apskritai ar vietovardžiai (kaip visur kelius aiškina visa gyvenimą: ọn_telšūn, ọn_daubios ir t.t. (nuo 97 p.). Bagalìnės pievoms, Bāgaliui Vž nei lenkų pavardės Bagal, Bagalski gali padėti (p. 294) – tai aiškiai be- dalelytės (su ne-, te- telšiškiuose ir varniškiuose pakeitimu platėjant e junginiais ba-, na-, ta-), kaip sakė senosios ravėtojos, valdžios prisakytos nuravėti plotų plotus: sanš.m žmogų tuokes bagalėnes vã.gas Šv, ba gā.la varā er d.šis ešuokst ba gā.la vārkštọ.nt Jdr; dėl Vž bagal- tiek iečių prilaužyta, rasta tiek lenkiškų ir kitokių pavyzdžių, o čia tik begal- atsinešta aiškiai (p. 294–295); Āpso žadininkiška forma Bagdāniškė atstatytina Bagdōniškė (p. 296); visko mačiau, bet kad dzūkišką miestelį nukeltų į Žemaičius, tai ne: Bėižionys yra Trakų rajone, o ne Telšių!!! (p. 418) ir dar iš lenkų visas pasiskolintas; Beižionių kalnas jau vel atkeltas į senąją vietą; Beldauskaičių sōdas Ššt yra Baldauskaičių sōdas (p. 421) dėl al dvigarsio redukcijos; Bėlmontas visą mūsų suktumą parodė (p. 423); istorija rodo štai ką: A. Salys, J. Balčikonis, net P. Skardžius ir kt. nenorėjo į bk lietuviškus žodžius dvigarsio ol, tai Ndž, A. Salio raštuose tik Bėlmantas, pavartykite, neslėpkite to, kam tai visai nuslėpti, kas norės, tas ras ir traukys pečiais (plg. p. 423); LKŽ I 738 belà iš Rt dėl svetimo žodžio nemokėtos tarties; ar tikrai turime sieti su italų kalba? Bendróvės Ob = Bendróvės (p. 430); Benekainys — bk senų lietuvių išlaikytas, liepiama lyginti su gudų kalba, iškreipta forma Benekonis (p. 432); Trg Bènškiškė yra negalimà (p. 434), tik Beñškiškė; klõnė Rtn = klõnė (p. 436); pasirodė ir Biržytė (p. 49), nors visame tekste 139 Recenzijos daugiausia Biržytė yra; bišyti, -ija, -ijo J „vadinti biesu“ yra vienas autodidakto sukurtas žodis (LKŽ I² 853), kaip ir VPU studentų sukurtas „dėsningas“ miestas „miestas“, vikas „viėkas“ ir kt., apgautas net prof. V. Grinaveckis — yra tik biešyti; Pakenė K. Klv yra Pakinė (p. 507), kaip Kinė, ne polonizuota Kenà, kaip neteikiama netgi didžiųjų lenkų kalbininkų J. Otrębskio, W. Smoczyńskio ir kt.; LUEV rėmėmės K. Būga, Jo, matyt, neįsisavinta teisybės, žodžiu peikta J. Balčikonio šių eilučių autoriui; Bliovokas ir Blivokas Žl (p. 516) gali rodyti dėsnio ú > i vėlesnį plitimą; Blūdinėlis = Blūdinėlis keitimas būtinas (p. 518); į slavėjimo dúdas pūtusiems Pakaunės gyventojams būdinga Bosisuvka (p. 539), istorija nesena; painus Bož- ir Buož- šaknų klausimas: pvz., Grk tariame buožė.li, transponuota Boželė (p. 546), Babrūngo k. Božiu tarimo nežinau, pagal transponavimą turėtų tarti búožė (p. 542), bet jo vartojimo plotas nežinomas, nes nereikšmingas kaimas, tik vieni eiliniai ūkininkai; Breslaujá mst. buvusioje lietuviškoje parapijoje, Broslavas ež., o kiti sinonimai yra apslavėjusių žmonių (p. 360–361); Briánkio raistas Smn tik rašyba = Brénkio r. (p. 561); nieko nežinau dėl ež. Briédvaišio kilmės, bet Tt girdėjau apie brîvaišė ežerą (p. 567); Tárpkojis Krtv yra tarpkuojis (p. 567); Brunavà (p. 575) buvo Lietuvos parapija, išmainyta į Šventają, lietuvių buvo, kelios gyveno prie Papilės, viena doc. Ancevičiaus motina, atsimenu tarimą brũ.nava, kitų dviejų negirdėjau, visos išmirusius — nerado ir K. Garšva, nieko nerašė savo knygoje; plg. Brūniškį prie Rùsnės, Brūnupį up. prie Všv; Bruožiai, Bruoželiai ir kt. (p. 576) Blk, nes Gudijos ir Pažemaitės lietuviai o balsį pakeičia dvibalsiu uo (Erž visus o > uo), Krš apylinkėse buvo tik būdas ~ Būdos (p. 589), ne Būdai; Rdn buvo tik Bugáiliškė (p. 599), iš Bugáilos gyvenimo daug medžiagos esu užsirašęs, ypač smarki šeimininkė buvusi, ko čia pakeista tvirtagale priegaide; Bukantės takelis — tiktai mokytojų sugalvotas, liaudis nežinojo (p. 605); Bukantiškė Stk = Bukantė, kas nelenkuoja (p. 605); Smn buvo tik Būkūnykai (p. 607); Būkonto pievos ateivio žmogaus tarta pagal bažnyčios knygas = Būkanto p. (p. 609); Bulikų kunkulynė (p. 613) prastai transponuota, tiktai Bulikų kankolynė – LKŽ klaida, an > un dėsningai; Bulkšos vienkiemis Rdn = Bulkšo gyvenimas (p. 614). Tai kilusios abejonės ir netikrumai skaitant ir perskaičius visą tomą. Labai sujauktos įvardžiuotinės tarminės formos. Rytų Lietuvoje yra ãklasai (-iai), -ója, tai visaip rasi (yra habil. dr. A. Valeckienės 1985 metais nurodyti mokslo veikaluose plotų žemėlapiai: čia visaip rašoma, matyt, kaip rinkėjai pranešė. Aklàsis Kv, Lž, Nt, o sako ten á.klasis, o Jonavos r. Markutišky visai neturi įvardžiuotinių formų, todėl Aklasis Ežeras (didžiąja raide, kaip rašybininkų apie 1980 metus norėta rašyti Pirtis, Pelkė, Vidurinė Mokykla, Bažnyčia ir kt.). Už Krš plačiai visi vartoja formą Upýna (apie Dirvonėnus), Akmenõs net nežino (p. 38). Rambyno kalno tilžėnų šnekta 140 Recenzijos niekaip negalėta ištarti akmenbalė (bent akmenbalė) — p. 41, o Krš yra tik ākmino dirvōnas (ten pat); Tl yra tariama akmenōute, kaip ir Ub, Šts (ten pat); Plt tarp savęs sako kūliarežis, o Akmeniės rėžis tik atvykėliams (ten pat). Fiktyvūs yra įvardžiuotiniai vietovardžiai Akranglioja Rait, Akranglioji Lp, Akruglioji Dg (p. 49), o prie Akruglės labai taisyklingos formos (ten pat); vėl pasirodė bk Aukštasis vietoj Áukštastiai — p. 232; p. 242–243 atsisakyta žemaitiškųjų Avėtymo, Avėčios ir kitų formų; Baltōsios várnos raistėlis = Baltōsios várnos raistėlis (p. 346); Baltūlis Mtz netoli stotelė prieš Valkininkus, pakeitęs kitų lietuvių baltāsis (p. 348); Lzd neturi formos Akmenuotasis, tik Akmenuotas (bent prideda tusāi, o Škt ir bk yra akmenuōtasis (p. 47)). Kažin, ar šeimininkų ūkių pavadinimai yra vietovardžiai. Koks Aleksandráičio dvaras Trš visai užmirštas; kaip ir Alejūno vienkiemis Rdn (panaši forma ir Rt) — p. 58; žemės valdytojų pavardės ar lemia vietovardį, jei žemės savininkų niekas su ja dabar nesieja (p. 133); tarties ir rašybos rezultatas yra daugelio formų dvigubinimas ar priegaidės keitimas: Ánt sieniai Plt (taria ánčėinė), Ántsietuvis Nmk = Ántsietuvis (taria únčítuvis), Ántsakiai ir Ánčakiai Rs = Ántsakiai (p. 135). Ántšyšiai, Ántšyšiai, Ántšyšių pievos Ktč = Ántšyšiai, -ių pievos (ten pat) = Ántšyšiai. Lietuvių kalba neturi dėsnio ištarti tuos pačius ar asimiliuotus priebalsius. Čia dažnai laikoma raida, plėtra, o bene bus tarties rašyba: Abriès-kelis (< *Abriesk-kelis) — p. 8 ir tt. Tokių nuorodų yra gana daug. Tai ne raidos, bet kalbos tarties dalykai (iš dalies ir dažnai neoficialios „vietos“ rašyba rajonuose, buvusiose apylinkėse ir seniūnijose). Iš retų kirčiavimo nuokrypių bus bene Lìeptas „upelis“ esąs iš liéptas (p. 43) = liėptas; niekur tarmėse nekirčiuojama Aleksėikos Grnd (p. 59), arba Aleksėikos ar Alekseikos (p. 59), ir rašyba ne mūsų; Akūlovo vienkiemis Rdn ar nebus iš Dubinių sentikių kaimo nuo Stolypino laikų (p. 51); Akūotninkai jau buvo „Vilniaus krašto žodyno“, lituanistas J. Vosylius, dirbęs po Sibiro autobusų stotyje Vilniuje, išgirdo ir džiūgavo 1961 metais (girdėjęs Okuótnikai), nereikia abejoti (p. 52); kaip iš rytiečių šnektų į Skdv atėjo Aliksnynai, nežinia, sakė man visur ten Alksnynai (net alksninai) — p. 63; Alijōsis Vp iš Alijōsius, kai šnektoje ’u > i; Alyvà visoje Lietuvoje bemaž 2 kirčiuotės, o čia pavirto 1 kirčiuotės. Alyvinis, Alyvos sódas (ypač sōdnas tik Alyvų) — p. 66; liėknas Lenkimu, pasirodo, yra Lėknas (atsiprašau, liėknas, ko netikrinis?) — ir visai prapuolė tas liėknas) — p. 68; viena karteniškė man tarė tiktai 141 Recenzijos Kūlupis esąs, ne Aklūlupis (p. 75); priešdėlio ant- (prieš p, b tariami am-) dariniai žodžiuose kirčiuojami tvirtagališkai: Ámbrastve Vkš, ne Ámbrastvė (p. 83); kokio kalbėsenos stiliaus tarimo junginiai An Bōbriškį, An Bareikiūs (p. 89) ir kitur tariama, nežinia; Vakarų aukštaičių Šātrija (p. 95) išmokta tarti iš mūsų mokyklų prastos kalbos vos ne visoje Lietuvoje, nes buvo nuo amžių taisyklės -ija formos savi yra 2 kirčiuotės, o tarptautiniai žodžiai komūnija, litānija, Graīkija, jei neturi kokio lietuvių prisidėjimo, kūrimo Vokietijā, Prancūzijā ir kt.; Angeliškis Užv iš naujai išmokto ā.nūola kažin ar turi e (p. 99); į Angerklio keitimą Ingerkliu labai gerai pastebėta, bet neatkreiptas dėmesys (p. 99), nes ir Anturkės / Inturkės klausimo nekelta, nes minima tik Inturkė (p. CLCXXII) viena forma, o žodynai kiek teikė — net neminimas čia NdŽ ir LKŽ ir t.t., rytiečių ant- ir int- santykiavimas ilgai truko, įsigalėjo int-, bet buvę tarta ir ūnturk’e. Āntupio lenkimai iš Žlg, nesamo kaimo ar miestelio tai Krg, Krt, tikriausiai kolūkio, nes ānt- žodžio ar kokio trumpinio neturi — p. 137; Žemaičiuose pakeistas vietovardis Āntagluonis Trg (Vaīdlai) vietoj humoristinio Minkštapaūčiai, bet tai nepaveldėta (p. 113); Ateistų kapaī tiktai nuo 1975 metų, kai kilo antireliginė isterika, dabar beveik nebežinoma (p. 204); vėl atsirado, kaip „tikras“ faktas Trgn sūduvā „klampynė“ (p. 219) — tai iš fantazijos srities; Aukščioja ilg ame straipsnyje (p. 221–226) įvardžiuotinių formų nelabai sutvarkyta iš A. Valeckienės nurodytų Vidurio Lietuvos ir pietų aukštaičių šnektų; Rsn iš sakytojo Deivilaičio girdėta 1958 m. Aūkšt Ši:sà (t + š = č taip skambėjo man tada = Aukšta Šyšā (p. 228 — Aukšt Šyšos pievos; Aukštakalnis Mlt (Čiulėnų k.) pramanas, neišgirsta tvirtagalė priegaidė (p. 227), taip esą ir Dglš, apslavejusiuose po Joninių žudynių Dbg (p. 227); iš Varn tarimo Aukštāpė.Įkė nukeltinis kirtis skiemenyje ė.l palaikytas pagrindiniu (p. 229); įtartinas Nv, Kv, Pp Aūkštdvaris; Mlt (tuose Čiulėnuose). Atrodo, kad daug kas yra fonetikos reiškinių plotų nesuvokimas; iš Lz yra Babrėnai (p. 287) ir Bebrėnai (p. 410), o kilmės pavardės bemaž tos pačios surašytos (Babrāitis, Babrānskas, Babbravičius — p. 287 ir Bēbris, Bebravičius, Bebrun- — p. 410); Bedinikei Užv siunčiamosios Bedinės niekaip neradau (p. 413), čia gali būti Bēdinikė, nes ē išliktų į Bgs santrumpą iš LKŽ lyg ir čia nusinešęs, nes čia jau nespjauta į valsčiaus Glv trumpinį (p. 295); Bajorėlis Žlb yra tik Bajorēlis (p. 308); sukirčiuota plyniā, net *plynià, plýnė (p. 309); Bālvis ež. Trš yra prie Pabalvės k., dabar stumiantis senąjį vardą iš gyvenimo (p. 351); dvejopos Bambl- ir Bumb- šaknys iš tų pat vietų: Bambalynės kūlynai Stp (Joniškis didysis) — p. 354 ir Bumbalinė K lov, Pušalotas p. 615; Bāmbėnai Int[urkė] Mlt ir Bùmbalis / Bumbalýs Jon — p. 615; kodėl Rdn bumbeikė (? bọmbė.k.lė) aiškinama žodžiu bumbėtti, o ten yra tik bọ.mb = bámba iš bọmbėte, p. 615; 354; Bambinai (Paš) = Skd (p. 354) ir Bùmbinai (Il) p. 616 — teisus A. Vanagas; Bambliāi su visu lizdu p. 142 Recenzijos 354–355 ir Bumbliȧi irgi su visu lizdu — pirmasis lizdas visai geras, transponuota visai išmintingai, o antrasis dauguma netransponuota (išskyrus Stlg, Rait, o 3 kartus sukirčiuota žvyrduobė = žvyrduobė, į neviltį varo; tas pats yra kitiems Bamb-Bumb-santykiams: reikėjo žiūrėti bamb- > bumb- ir suvalkietiškąjį atvejį su bumbėti forma, t.y. dėl onomatopėjos; ar Lkm yra du ežerai: Bandinis — p. 356 ir Bundinis — p. 618 (aiškiai kažkas nesužiūrėta); sena maldelė ... Įsibėgėję kurti santrumpas, sukuria ir neįtraukia į sąrašą, pvz., Pšk (2*) — p. 474, Bijūtiškis visada priklausė Mlt ir puiki buvo demonstruota rytų aukštaičių tarmė, ne VU dėstytojų, pasiilgusių šlėktų lenkų kalbos (p. 475; kaip Bikavos up. Vn (p. 476) kolūkio raštinėje Plnk (nes tokio kaimo nėra) pasidarė Bikavà (p. 475), sunku suvokti (ir net tą Bikavą siunčia į tikresnę formą Bikavà (ten pat); ko čia autorių nesuprasta bilijišo (Ant, Mlt) — tai l. jubiliejaus žodis: jubiliejiniai 1900 metų minėjimai Šatrijos, Girnikų, Medvegalio piliakalniuose ir kitur taip minėti, vadinti, ten ir lituanistinė veikla prasidėjo (p. 479); Bimbalìnė juokais buvo vadinama bendriniu daiktavardžiu kumetynas (p. 481); Bliorkis Bsg iš tiesų spėjamas (p. 516) yra Bliurkės (Bliùrkis (p. 520), Bsg, nes yra paplatėjęs io (trumpasis ’o iš ’u), tiktai kam kartoti, Bliūdìnėlis ež. Ign ir 3 bliūdìnėliai Klt yra formos su priesaga -ėlis (p. 518); Blazài Kin = Blazāi — balsis a ir priebalsis z atsirado iš latviškai kalbančių kursininkų (p. 522); Bobutės Išimtinė ar. Vkš ‘senatvės atlyginimas‘ (bendrinis įprastas žodis) — p. 531; Bolševikas nj. paniekos žodis (p. 536); Botāgas pv. Krš = Vatā.ga (p. 541); Blėnda (p. 512) ir Blinda (p. 514–515) klausimo esmė yra dvigarsio en padėtis šnektose; daug kur svyruojama, įvairiai tariama, bet reikia bent susieti su en > in vertimo plotu: en išlaikymą rodo Krž, Rg, Btrm, Rtn, Grdn, Jkn, Msn (jei tai teisybė), o nepalaiko Auk, Kltn, Pkn, Čk, Rsn, Jsv ir kt., vadinasi, esama svyravimo, o gal ir užrašinėjimo netikrumas, transponavimo dėsnių neapibrėžtumas, Blérbalė tik rašyba (p. 512 > *Blerbbalė rašymas netinka; Bliatkiškė Trk visai netikusi rašyba ar transpozicija; Blindalėlis Žlb (p. 515) — suliteratūrina — priesaga -ėlis ir pan. Bumbalinė yra Bambalinė dėl am > um (p. 615), t. p. Bumbalynė Pšl irgi bus Bambalinė (am > um, o i kirčiuotas pailginamas (ten pat); Bùmbalis / Bumbahýs Jon (Berž) taip pat am > um (ten pat); nekalbu jau apie Rdn bọ.mb –bámba, bambėti, ne bumbėti (p. 619), tai Bumbeikė, Bumbeikės šaltinėlis, ne šaltinėlis (p. 615); Bumbinai II = Bambinai am > om, palaikyti um — A. Vanago bus teisybė (p. 616); Buojis turi daug palaikančių duomenų (p. 620), o Bojinės Štk, kaip svetimos kilmės žodis perdėtai transponuotas (p. 534); Krš buvo dvaras Bùrbos (pagal savininko pavardę), 143 Recenzijos po tėvo mirties liko trys dukterys, Burbikėmis vadinamos, ėjusios mokslus Vakarų universitetuose, viena, nusigavusi į Lenkiją, pasidarė žymi mokslininkė chemikė Burbo, su pavarde *Burbikis nieko bendro, nuo Burbikių ir tą būv. dvarą visi Krš vadina Burbikėmis, jaunimas Burbikėse kelia šokius ir t.t. (p. 623); ir Kvotkėlių dvarą Krš dalijant savanoriams, pavadinimas buvo „sulietuvintas“ Bijūnėliais, tai Bijūnėlio pavardė niekinė (p. 475); Burkštinas kodėl siejamas su avinu, nes gintaro reikšmę turi, bent būtų priminta tai (p. 628); Bušeikos kelnės L1 yra Mušeikos Kelnės (p. 636); Šatrija į Plt nunešta mokytojų, kaip ir rašytojos pravardę platina kokia partijos lyderė (p. 640). Sunkų darbą užsivertė vardynininkų grupelė, nepalaikomi būrio redakcijos su lituanistika iš tolo susipažinusių mokslo asmenybių. Jei ir toliau nebus žinoma vietovardžių istorija, fonetinių dėsnių visuma ir jų plotai, kirčiavimo faktai, tai klystama bus daugiau ir klaidinsime visą kalbotyrą. Ne viską aš surašiau, kas nors iš mokytojų patys ras, tik reikia norėti pažinti esmę. Dabar kur veizi (žemaitiškai), vis kas ima ir užkliūva. Tokiam įžymiam darbe nesvarbių faktų (miškų Būnkėrių), juokavimo objektų su valstybių ar pasaulio šalių pavadinimais atsargiau dėčiau — tai juokauja lietuviai. Štai Kuršėnų žemaičiai turėjo Jeruzolimą dvarininko Gruževskio žemėje, seniai, 25 metai kaip užmiršta, pasijuokė ir metė. Vytautas Antanas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva 144