M. Stryikowskio veikalo „Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi“ teonimai: „Chaurirari“

ROLANDAS KREGŽDYS Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: lyginamoji baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų gramatika, baltų religija ir mitologija, šaltiniotyra. M. STRYJKOWSKIO VEIKALO KRONIKA POLSKA, LITEWSKA, ŻMÓDZKA I WSZYSTKIEJ RUSI TEONIMAI: CHAURIRARI Theonyms in M. Stryjkowski’s work Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi: Chaurirari A N O T A C I J A Studijoje analizuojama Motiejaus Stryjkowskio veikale Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi (1582) paminėto teonimo Chaurirari etimologija ir šios dievybės funkcijų raida. Vienintelį, moksliniais argumentais grįstą, šio dievo vardo kilmės aprašą iki šiol pateikė tik Vladimiras Toporovas. Deja, Toporovo rekonstruotas *Kaur-aris ‚rusvos spalvos (ugnies simbolikos elementas) arklio dievybė‘, remiantis darbiniu tatpuruṣa kompozito modeliu, yra kazuistinis dėl rekonstruotos antrojo sando lyties bl. *aris ‚arklys‘, nepaliudytos jokiame baltų rašytiniame šaltinyje. Toks aiškinimas kelia didelių abejonių ir dėl mitologinės motyvacijos, mat nei baltų, nei slavų religinėje sistemoje nėra žinomas arklio – dievybės (!!!) – kultas (išskyrus rudimentinius totemizmo reliktus). Remiantis nauja teonimo etimologija bei dievybės funkcijų analize, teigiama, kad dievybės vardas Chaurirari nėra ἅπαξ λεγόμενον, kaip manyta iki šiol. Spėtina, kad šis teonimas reflektuoja keliuose XVIII a. Mažosios Lietuvos leksikografų ir kultūros veikėjų darbuose užfiksuotą nomen proprium (teonimą) Kaukarius ‚kalnų dievas‘ (Jokūbo Brodovskio ir Kristijono Gotlybo Milk aus žodynai). Be minėto teonimo analizės, taip pat pateikiami dar kelių, iki šiol, spėtina, klaidingai su Chaurirari sietų leksemų kilmės aprašai (subst. r. dial. kaýp ‚medinis plaktukas žuviai apsvaiginti‘, verb. r. dial. kaýpитъся, pykti; raukytis, būti niūriam, paniurusiam; būti išdidžiam; būti užsispyrusiam‘). E S M I N I A I Ž O D Ž I A I: tatpuruṣa kompozitas, ἅπαξ λεγόμενον; progresyvinė asimiliacija, regresyvinė asimiliacija; morfofonetinė transpozicija, teonimas. K E Y W O R D S: tatpuruṣa compound, ἅπαξ λεγόμενον; progressive, regressive assimilation; morphophonetic transposition, theonym. 50 Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII M. Stryikowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari A N N O T A T I O N The study deals with the topics of etymological analysis and brief nasc ence (consequently, a hierarchical position in the Baltic pantheon) of the theonym Chaurirari mentioned in Maciej Stryikowski’s work Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi (1582). The one and only scientific examination of the issue was carried out by Vladimir Toporov. It must be stated with many regrets that tatpuruṣa composite Lith. *Kaur-aris ‘tawny tint (element of fire symbolism) horse deity’, reconstructed by the author of the hypothesis, is not acceptable due to reconstruction motivation of unauthenticated (in any written source of Baltic mythology and religion) Balt. *aris ‘horse’. Providing that non-existence of a horse-deity cult in Baltic and Slavic religious systems, save totemic vestiges, such an interpretation is doubtful in relation to mythological motivation. Being based on the new theonym etymology and analysis of the deity functions, a proposition has been made that Chaurirari could not be interpreted as ἅπαξ λεγόμενον. The lexeme may be correlated with nomen proprium (theonym) Kaukarius ‘ghats God’, which is mentioned in several Lithuania Minor lexicographical lexicons of the 18th century (Brodowski’s and Milke’s thesauruses). Save the mythologeme, the study presents an analysis of Russ. dial. кау́р ‘mallet used to knock out a fish’ and Russ. dial. кау́риться ‘to sulk; to wince, to gloom; to stand tall; to recalcitrate’, which were wrongly classed as Baltisms. „[…] etiam interpretatio nominis habet acumen, cum ad ridiculum convertas, quamobrem ita quis vocetur […]“ (Cicero De oratore 257) Pirmą kartą lietuvių ir žemaičių dievybę Chaurirari rašytiniuose šaltiniuose mini Motiejus Stryikowskis veikale Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi (Stryikowski 1582: 144): „Chaurirari końłki Bog, temu pietuchy rolłe, cerłtwe, rożney barwy ofiarowali, aby łę też konie takie mnożyły, á kiedy go o pokoy prołili od ich nieprzyjaciół [bo go też mieli za Boga woyny] iak Grekowie y Rzymianie Marła, tedy za piecem na łiodłach liedząc ofiary y modły mu czynili.“ Šį sakinį Dominykas Urbas (BRMŠ II 546) verčia taip: „Chaurirari, žirgų dievas; tam aukodavo gaidžius, augalotus, stiprius, įvairių spalvų, kad ir žirgai veistųsi tokie, Straipsniai / Articles 51 ROLANDAS KREGŽDYS o kai jį maldaudavo taikos, kad priešai nepultų (nes jį laikė ir karo dievu), kaip graikai ir romėnai Marsą, tai užpečky ant balnų sėdėdami, jam meldėsi ir aukas aukojo.“ Identiškai šį sakinį į vokiečių kalbą anksčiau yra išvertęs Vilhelmas Mannhardtas (1936: 330), į rusų kalbą – Vladimiras Toporovas (Топоров 2000: 173). Deja, Urbas sakinio pradžią verčia gana laisvai (le. temu ‚todėl‘ (Linde V 616) keičia į ‚tam‘, kurį galima suvokti kaip parodomąjį įvardžio lie. tas datyvo linksnį), o pabaigą interpretuoja abejotinai, mat pateikia informaciją, apie kurią Striykowskis net neužsimena – taip iškreipiama šios mitologemos uzualinė reikšmė: I. Jis nerašo apie jokių „užpečki“, t. y. užkrosnį, mat nei lietuviai, nei žemaičiai Striykowskio gyvenamuoju laikotarpiu – XVI a. – jokių krosnių, už kurių būtų galima užlįsti ir ten aukoti, nestatė (į šį labai svarbų faktą dėmesį anksčiau yra atkreipęs Rimantas Balsys (2006: 176)1), o tam tikru būdu sukraudavo nesumūrytų akmenų krūvą (krušni (tokios buvo ne tik gyvenamųjų patalpų, bet ir pirties, jaujos krosnys)) duobėje ar ant aslos arba tiesiog kūrendavo ugnį trobos ar pirkios ugniavietėje (atviruose ugniakuruose; plačiau žr. LE V 234); akmenines krāsnis plūktinėmis ir plytinėmis krosnimis imta keisti tik XIX a. viduryje (LE XIII 223–225). Tokius pat faktus, t. y. dūminę pirkčią be jokių krosnių, mini ir Janas Długoszas (Longinus). Apibūdindamas lietuvių buitį, jis teigia, kad lietuviai kartu su gyvuliais gyveno dūminėse pirkiose: „Nulius illi stubarum aut aedificiorum nobilium, sed tantummodo tugurii unius usus [...]. In ea domo se, uxores, pignora, servos, ancillas, pecus, armentum, frumentum et omnem supellectilem condunt [...]“ (BRMŠ I 560–561) (dar žr. Łowmiański 1989: 82). Apie dūminę pirkią pasakoja ir Pilypas Kalimachas: „[...] ignis in medio tugurii, circa quem accubitus ac discubitus sine loci alicuius electione aut observantia, neque ullius rei domesticae ordo aut disciplina“ (BRMŠ I 601). Johanneso Boemo Aubiečio teigimu, lietuviai deramų gyvenamųjų namų neturi: „Vaporaria seu stubas habent nullas“ (BRMŠ II 358). Panašią informaciją pateikia ir Sigismundas Herberšteinas: „In humilibus casis, iisque oblongioribus vitam ducunt, in quibus ignis in medio conservatur [...]. Solent enim sub eodem, quo ipsi habitant, tecto, sine ullo interstitio pecora habere“ (BRMŠ II 393). Janas Łasickis taip pat pasakoja apie dūminį būstą (‚landynę‘): „Mapalia, quae turres appellant, sursum angusta, atque qua fumus et foetor exeat, aperta, ex tignis, asseribus, stramine, corticibus faciunt, in his homines cum omni peculio, in pauimento tabulato stante, habitant“ (BRMŠ II 579). 1 Balsys (2006: 314) lygina Urbo pateikto vertimo informaciją su Łasickio veikale De Diis Samagitarum [...] neva panašiu mitologiniu faktu – dievo Pesseias slėpimusi už židinio tarp ką tik atsivesto prieauglio. Deja, Striykowskis nemini jokio židinio (žr. toliau), o Pesseias (šio teonimo kilmei skirtinas atskiras darbas) slepiasi ne tarp ką tik atsivesto prieauglio, mat lo. pullos reiškia visai kitą sememą (plg. Łasickis 1969: 42) – ją galima teisingai interpretuoti, tik tinkamai aprašius minėto teonimo kilmę (dar žr. Kregždys 2010: 51–52). 52 Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII ALL_62_63_maketas.indd 52 2011.06.17 08:23:50 M. Stryikowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari Tiesa, Henrikas Łowmiańskis (1935: 43) teigia, kad diduomenės gyvenamieji pastatai (curiae, villae) labai skyrėsi nuo dūminėse pirkiose gyvenusiųjų. Deja, itin patikimų duomenų apie senuosius buitinius baltų pastatus nėra išlikę, išskyrus pasakojimus apie religinio pobūdžio statinius ir gyvenvietes (plačiau žr. Kregždys 2009: 131–133, 150–152). II. BRMŠ pateikiamas blogas frazeologizmo le. za piecem liedząç vertimas, mat le. za piecem siedzieć reiškia ne ‚užpečkyje sėdėti‘, kaip nurodoma BRMŠ („užpečky [...] sėdėdami“), bet ‚tyliai sėdėti = ramiai elgtis‘ (Linde IV 676). Be to, prepozicinė konstrukcija na fjodłach reiškia ne ‚ant balnų sėdėdami‘, bet ‚raiti‘, plg. le. siodło (metonim.) ‚zum Reiten‘ (Linde V 243). Vadinasi, Stryikowskis pabrėžia, kad dievui buvo aukojama tyloje resp. ramiai elgiantis. Taigi Baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose Urbo pateikiamą dievybę Chaurirari apibūdinantį Stryikowskio teksto vertimą reikėtų vertinti kaip koreguotiną: „Chaurirari, žirgų dievas; todėl aukodavo didelius, stiprius, įvairių spalvų gaidžius, kad ir žirgai tokie veistųsi, o kai jį prašė gelbėti nuo priešų (nes jį laikė ir karo dievu) kaip graikai ir romėnai Marsą, tuomet ramūs raiti jam meldėsi ir aukas aukojo.“ Antikinių motyvų paminėjimas suponuoja teiginį, kad Stryikowskis pateikia ne autentišką informaciją, bet prasimanymus, mat graikų ir romėnų apeigos Arėjui resp. Marsui buvo atliekamos triukšmingai (plg. žynių salijų šokius (plačiau žr. Zieliński 1999: 229; CM 505)), t. y. šių dievų funkcinė (taip pat ir prigimtinė) konotacija sieta su judėjimu, triukšmu, aistringumu (jis nulemdavo ir žmonių vaisingumą) ir pan. (plg. Нильссон 1998: 154; Taxo-Годи 1999: 92, 112, 136, 151, 205, 229, 261, 289, 299, 526, 530, 596–597, 656; Zieliński 1999, 113, 115, 118–119, 354). Be to, nevertėtų ignoruoti seniai žinomo fakto, kad Arėjas yra ne graikų, bet trakų2 dievybė (Taxo-Годи 1999: 289), kurių vitališkumas išjuokiamas jau Iliadoje. Galima atsargiai spėti, kad neaiškios reikšmės teonimą Stryikowskis mėgino interpretuoti, susiedamas jį su panašiai skambančiais lietuvių kalbos žodžiais – galbūt lie. kãras ‚Krieg‘, kaip ir vėliau juo sekę autoriai (žr. toliau). Jo minima informacija apie ramų aukojimą, matyt, yra paties autoriaus prasimanymas, būdingas naujojo tikėjimo išpažinėjams, siejusiems pagoniškas apeigas su krikščioniška tradicija (apie tai žr. Kregždys 2009, 141–142, 165–166). Todėl Stryikowskio teiginys apie dievybės karinę funkciją, lyginant ją su graikų Arėjumi ir romėnų Marsu, matyt, traktuotinas kaip eseistinis-beletristinis. Taigi atsargiai galima teigti, kad autentiškais laikytini du faktai: 1) dievybės vardas yra Chaurirari; 2) Chaurirari – ‚žirgų dievas‘. 2 Minėtina, kad šios dievybės vardas užfiksuotas Kretos ir Mikėnų kultūros laikotarpio rašto paminkluose (Казанскене, Казанский 1986: 140–141), todėl morfologinė žodžio struktūra gali būti helėniška, bet kulto ypatybės iki šiol linkstama vertinti kaip superstatinės, nulemtas Mažosios Azijos tautų poveikio. Straipsniai / Articles 53 ROLANDAS KREGŽDYS Balsys (2006: 134, 152, 154), aptardamas galimas Chaurirari skirtas apeigas, itin daug dėmesio skiria gaidžio aukojimui aprašyti. Jis taip pat išvardija beveik visus mėginimus paaiškinti teonimo kilmę: Dionizas Poška (LM I 41) jį suvokia kaip Szaurirar; Simonas Stanevičius (LM I 95) dėl lietuvių kalbai nebūdingos tokios fonetinės ir morfologinės struktūros lyties apskritai abejoja jos autentiškumu; Mannhardtas (1936: 339) atsargiai spėja, kad teonimą galima būtų skaityti kaip karorius ir sieti jį su lie. kàras „Krieg“. Algirdas Julius Greimas (1990: 418) vardo kilmės neaiškina, tik pripažįsta, kad iki šiol niekam nepavyko to padaryti, nors neatmeta galimybės mitologemą aiškinti kaip vieną Velino epitetą, t. y. anot jo, ši „karo žirgo [...] epifanija apibūdina neabejotinai vieną svarbiausių Velino funkcijų.“ Yra ir daugiau mėginimų atskleisti Chaurirari kilmę, tačiau jie nepagrįsti lingvistiškai, todėl ir nevertintini. Na, o Jonas Balys konstatuoja, kad šio teonimo reikšmės „sveiku protu jau niekas nebegalės išspręsti“ (JBR II 56). Tokio teiginio svarumu, žinoma, reikėtų labai abejoti, mat „[...] имя в своей тайне превышает способности «среднего» человека, находящегося вне пространства, в котором можно уразуметь тайну имени и именословия“ (Топоров 2004: 373). Paskutinį ir vienintelį moksliniais argumentais grįstą šios dievybės vardo morfologinės raidos aprašą mėginęs pateikti Toporovas (Топоров 2000: 172–174; 2006: 190–194) iškėlė naują, bet visiškai neįtikėtiną žodžio kilmės hipotezę3. Žinoma, reikia sutikti su jo labai argumentuotu (pateikiami prūsų ir lietuvių kalbos pavyzdžiai: pr. chelmo ‚kepurė‘ GrA 61 ↔ pr. kelmo ‚t. p.‘ GrG 40 (plg. PEŽ II 160) ir kt.) teiginiu apie inicialinio Ch- tarimą kaip K- (Топоров 2000: 174; 2006: 190), tačiau teonimo etimologinė analizė yra kazuistinė. Teigdamas, kad Chaurirari yra lapsus calami reprezentantas (plg. „[...] вторая половина имени (-rari) есть результат весьма распространённой графической ошибки удвоения слога [...]“ (Топоров 2000: 174–175; 2006: 190)), rekonstruoja lytį *Kaur-aris ‚rusvos spalvos (ugnies simbolikos elementas) arklio dievybė‘, neva suponuojančią dvejopą darybinį modelį: 1) sufiksinį vedinį lie. *kaur- + suff. -ar-is ← subst. lie. kàuras ‚pelėsiai, musai, kaužai‘ BŽ 371, J, Kl; ‚sukietėjusi nemazgotų indų riebalų pluta‘ (LKŽe) arba subst. lie. kàuras ‚plaukas, gauras‘ J, Jnš, VoL 327 (LKŽe) – todėl mitologema reflektuoja koloristinį denotatą ‚širmumas, žilumas, rusvumas‘; 2) kompozitą lie. *kaur- ‚pelėsio spalvos objektas‘ + lie. *arīs ‚arklys‘ (~ bžn. sl. opь ‚eržilas‘, r. opь ‚žirgas‘, č. oř, t. p.‘, hidr. le. Orz ‚Narevo upės intakas‘, Orzyc ‚t. p.‘, s. le. orz (dar žr. Фасмер III 155)). Pirmoji Toporovo hipotezė sunkiai pagrindžiama semantiškai, mat suff. -ar-vedinys *Kaur-aris, remiantis šio sufikso lietuvių kalbos darybinių atitikmenų se- 3 Iki tol šis tyrėjas apsiribodavo neutraliu šios mitologemos apibrėžimu: „[...] таинственного лошади-ного бога Chaurirari у Стрыйковского [...]“ (ПЯ I 136). 54 Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII M. Stryikowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari memine raišką, turi reflektuoti referento denotatą ir jo konotacinę vertę, t. y. reikėtų rekonstruoti protosememą *,supelėjęs daiktas ↔ toks kaip pelėsiai‘ arba *,gauruotas (apžėlęs) subjektas‘ ~ subst. lie. stābaras ,sausas, tvirtas stiebas‘ Ds, ,koks nors niekam tikęs daiktas‘ Sb ← subst. lie. stābas ,statula ar koks daiktas, laikomas dievu ir garbinamas‘ DŽ, KB II 53 ir kt.; ,statula‘ S. Dauk.; ,stulpas‘ M, L, Rtr ir kt.; ,pavidalas, forma‘ TlŽ; ,paralyžius, apopleksija‘ SD 241, B ir kt. (LKŽe); subst. lie. ùmaras ,viesulas, vėtra‘ Q 496, K 474 ← adj. lie. ùmas ,staigus‘⁴; subst. lie. žābaras ,šatras, virbas‘ Rsn ir kt., ,smulkios šakos, jauni medukai, krūmai‘ Jrb, ,skalda, rupus žvirgždas‘ Nms, Vkv ← lie. žābas ,virbas, žabaras, šakelė‘ LV IV 677 ir kt.; ,stiebas, stagaras‘ Kpr, Mžš ir kt.; ,rykštė (mušti)‘ T, Š ir kt.; ,krūmas, krūmynas‘ RtŽ, A. Baran. ir kt.; ,šakelė, iš kurios auginamas krūmas, augalas‘ Šmn, Sur; ,žąslai‘ K. Būg. ir kt. (LKŽe) (daugiau pavyzdžių žr. Skardžius 1996: 302–304). Be to, pritarus tokiam Toporovo spėjimui, reikėtų rekonstruoti protosememą *,pelėsio spalvos arklių dievas‘. Remiantis tokia hipoteze, reikėtų spėti, kad baltų panteone turėtų būti ir kitų spalvų arklių dievybių. Deja, baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose tokių duomenų nėra, todėl šis spėjimas laikytinas nelogišku. Antroji hipotezė neįmanoma morfologiškai (tad ir etimologiškai – šių dviejų lygmenų neatsiejamas ryšys pastaruoju metu nuolat pabrėžiamas (plg. PEŽ III 13; Откупщиков 2006: 216)), mat spėjimo autorius jam argumentuoti pasitelkia subst. lie. arklys ,namini s vienanagis gyvulys, kuriuo dirbama, važiuojama, jojama (Equus caballus)‘ R, K, Kp, Jnš, Jnšk, Gs, Rm, SD 30, B, Sk ir kt. (LKŽe) darybos analizę – pabrėžtina, klaidingą leksemos struktūrinę raidą. Toporovas teigia, kad lie. arklỹs, la. ārkls ,arklys‘⁵ (ME I 141) yra padarytas su sufiksu -kl-, vartojamu įrankių pavadinimams (nomina instrumenti) daryti (plg. la. ārkls ir la. dial. ārkls ,arklas‘ (žr. ME ibd.; Breidaks 2006: 118)), ir lie. *aris ,žirgas‘. Deja, toks spėjimas klaidingas iš esmės, mat lie. arklỹs yra nomen qualitatis (kaip ir subst. lie. pirklỹs (žr. toliau)) ir vestinas ne iš niekuomet baltų kalbose neegzistavusio lie. *aris ,žirgas‘ (žr. toliau) ar verb. lie. árt i ,su arkliu, plūgu dirbti, purenti žemę‘ SD 229, R ir kt.; ,ardyti, rausti‘ LTR (An); ,laikyti savo valioje, spausti, engti‘ Arm, Vvr, Lp; ,nesutikti, rietis‘ Tvr, Drs (LKŽe) (tokį klaidingą aiškinimą pateikia Pranas Skardžius (1996: 196) – juo, matyt, sekė ir Toporovas), bet lie. ārklas ,prietaisas žemei arti, žagrė, žambis‘ K, J ir kt. (LKŽe) (plg. Ambrazas 1993: 153), t. y. suponuojama protosemema *,tas, kuris tempia arklą‘, plg. lie. pìrklas ,pirkinys‘ SD 4 Gali būti, kad pamatinė šios lyties forma buvo ne adj. lie. ūmas ,staigus‘, bet subst. lie. ūmas NdŽ, ūmas Dgl ,staigumas, skubumas, greitumas, greitis‘ Jnš, Lk ir kt. (LKŽe). 5 Šis la. ārkls ,arklys‘ reflektuoja vidinę semantinio lygmens kaitą, kai vienas referento konotatų suponuoja antrinio denotato atsiradimą, t. y. ,arklas‘ → ,arklys‘ (plačiau apie tokią kaitą žr. Kregždys 2010a: 24–25). Straipsniai / Articles 55 ALL_62_63_maketas.indd 55 2011.06.17 08:23:50 ROLANDAS KREGŽDYS 123 ir kt.; „užmokestis už pirkinį‘ SP II 203–204 (LKŽe) (← verb. lie. pirkti ‚įsigyti už pinigus‘ H, Pb ir kt.; ‚užprašyti už pinigus specialias pamaldas‘ Žem, Rm, Rdn; ‚tam tikru būdu įgyti, laimėti‘ SP I 227, II 203 ir kt.; ‚mokant kuo, vadyotis, gelbėtis‘ Žd ir kt. (LKŽe) (plg. Skardžius 1996: 193 – kitaip šio žodžio darybą aiškina Ambrazas (1993: 98))) → subst. lie. pirklỹs, -ė ‚kas verčiasi daiktų pirkimu ir pardavimu‘ Š, NdŽ, Sim, Tsk (LKŽe), t. y. šios leksemos traktuotinos kaip fleksiniai vediniai – denominatyvai (!!!). Būtina aptarti ir ekstralingvistinį faktorių, suponuojantį Toporovo hipotezės klaidingumą – žirgo ir ariamojo gyvulio tapatinimą. Kiekvienas žemdirbys puikiai žino, kad žirgu resp. eržilu ne tik arti neįmanoma, bet ir joti itin pavojinga – tam ir sumanytas žirgų romijimas, t. y. žirgo pavertimas ariamuoju, darbiniu gyvuliu. Daug anksčiau į tokį semantemų ‚žirgas‘ ir ‚arti‘ nesuderinamumą dėmesį atkreipė Maksas Vasmeris (Фасмер III 155). Deja, jis savo teiginio neargumentuoja, tik konstatuoja faktą, kad mėginimas susieti subst. r. орь ‚žirgas‘ su verb. r. opáть ‚arti‘ yra nesėkmingas. Su šiuo Vasmerio teiginiu galima sutikti tik iš dalies – jis visiškai teisus, matyt, įžvelgdamas semantinį šių žodžių nesuderinamumą, bet klysta nustatydamas darybos pamatą. Jokių abejonių nekyla, kad r. опь ‚žirgas‘ yra verb. r. opáть tematinio formato s. sl. *i vedinys (dėl jo plačiau žr. Хабургаев 1974: 194) – tokių veiksmažodinių vedinių rusų kalboje itin gausu: subst. r. вонь ‚bjaurus kvapas‘ ← verb. r. вонять ‚smirdėti‘ (Даль I 240), subst. r. хворь ‚skausmas, liga, negalia, liūdesys ir kt.‘ ← verb. r. хворать ‚skaudėti, silpti, sirgti ir kt.‘ (Даль IV 545–546), subst. r. копь ‚šachta; vieta, kur kasama rūda, anglis, druska‘ ← verb. r. копать ‚rausti, kasti ir pan.‘ (Даль II 157) (šių pavyzdžių deverbatyvinę kilmę galima argumentuoti ne tik jau minėtu r. копь semantine konotacija, t. y. atlikto veiksmo referencija, bet ir semema subst. r. ломь ‚tai, kas sulaužyta‘ ← verb. r. ломать ‚padalinti jėgą, (su)laužyti‘ (Даль II 264–265)) ir kt. Semantinė subst. r. опь ‚žirgas‘ genezė visiškai aiški. Jį reflektuoja verb. r. opáть ‚kalbėti užkimus, meluoti, niekus taukšti ir kt.‘ dialektuose vartojamą sememą ‚žvengti (skleisti žirgui būdingus garsus)‘ (plg. CPHF XXIII 330). Taigi galima teigti, kad subst. r. опь ‚žirgas‘ yra ne baltų ir slavų, o tik slavų kalboms būdingas deverbatyvas, todėl lie. *aris ‚žirgas‘ rekonstrukcija negalima. Toporovo rekonstruotas tatpuruṣa tipo kompozitas *Kaur-aris ‚rusvos spalvos (ugnies simbolikos elementas) arklio dievybė‘ kelia didelių abejonių ir dėl mitologinės motyvacijos, mat nei baltų, nei slavų religinėse sistemose nėra žinomas arklio – dievybės (!!!) – kultas (išskyrus rudimentinius totemizmo reliktus, kuriuos Andrejus Prochorovas (Прохоров 2002: 423–424, 433, 437) linkęs interpretuoti kaip arklio deifikacijos epizodus, nors jokių patikimų tokio drąsaus spėjimo argumentų nepateikia; kai kurie šio tyrėjo teiginiai tiesiog stebina: žūtbūt norėdamas įrodyti zoomorfinio objekto garbinimo egzistavimą vakarų slavų žemėse, jis nuro- 56 Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII M. Stryikowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari do savo sukurtą čekų mito interpretaciją (Прохоров 2002: 427), neturinčią visiškai nieko bendra su gyvulio kultu, mat vieną karžygio atributų – arklį – kažkodėl interpretuoja kaip dieviškumo simbolį (plačiau žr. Крегждис 2009: 265–266)6. Be to, rašytiniuose baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose užsimenama apie baltų, o ne rusvų ar rausvų (ar dar kitokios spalvos) arklių svarbą prūsų kulto apeigose (o gal ir šių gyvūnų garbinimą), plg. Petro Dusburgiečio (BRMŠ I 335–336, 346) ir Simono Grünavo (BRMŠ II 80, 116–117) duomenis (dar žr. Beresnevičius 2006) (baltas arklys Rigvedoje simbolizuoja Indros žirgą, plg. jo epitetą s. i. haryā́çva ‚raitelis ant balto arklio‘ (RV VII 32, 14–15)). Taigi Toporovo hipotezė apie šios dievybės pirminę arklių globos funkciją taip pat koreguotina, mat mitologemos etiologinė ir etimologinė raida suponuoja šią funkciją esant antrinę (žr. toliau). Remiantis atlikta analize, galima teigti, kad Toporovo pasiūlyti lietuvių dievybės Chaurirari kilmės aiškinimo būdai yra koreguotini iš esmės. Analizuojant teonimų morfologinę raidą, būtina paisyti specifinių žodžių darybos ypatybių, būdingų religinio kulto leksemoms, reflektuojamų ne tik Stryikows- 6 Toporovo (ПЯ I 136) teiginys, neva kumelės pieno gėrimas per religines apeigas (baltų nekrokulto elementas) ir arklio laidojimas kartu su mirusiuoju turėtų būti siejamas su prūsų arklio kultu yra kažkuo pagrįstinis, mat jo autorius sieja dievybės atributiką su pačiu dievu. Remiantis šia metodika, reikėtų teigti ir deivės bitės garbinimą, mat per tas pačias (laidojimo – žr. Kregždys 2010b: 13–14) apeigas vargšai gėrė ne kumelių pieną, o midų, padarytą iš bičių medaus: Wulfstano kelionės iš Hydaby (Schleswig) į Truso (Rytų Prūsija) aprašė (plačiau žr. Kregždys 2011) pasakojama apie itin svarbius vakarų baltų laidotuvių gėrimų gamybos ir vartojimo faktus: 1) and se cyning and þa ricostan men drincað myran meolc, and þa unspedigan and þa þeowan drincað medo (SRP I 733) „ir valdo vas, ir patys turtingiausi vyrai geria kumelių pieną, o vargšai ir vergai geria midų“; 2) and ne bið þær nænig ealo gebrowen mid Éstum, ac þær bið medo genōh „ir neverai visai jokio alaus, bet čia pakankamai yra midaus“ (SRP ibd.). Pabrėžtina, kad Viačeslavas Ivanovas (Иванов 1974: 75–138), itin detaliai aprašęs ide. mitologemą arklys (taip pat ir arklių svarbą laidotuvių apeigose; žinoma, dabar daugelis šiame darbe išvardytų teiginių yra diskutuotini (pvz., aukojamųjų žmogus → arklys → jautis sekos interpretacija; moters aukojimo prasmė; deivės, o ne paprastos merginos, kaip teigia Ivanovas, veido padengimo riebalų sluoksniu prasmė (kurios Ivanovas apskritai neaptaria, nors šis motyvas turi lemiamą reikšmę); dvynių mitologemos interpretacija; kinkinio dešiniojo arklio svarba aukojimui ir jo prasmė ir daugelis kitų motyvų)), jokių arklio deifikacijos faktų nenurodo. Taigi šį Toporovo svarstymą, matyt, reikėtų traktuoti kaip koreguotiną, nors minėtų etnografinių motyvų autentiškumu abejoti nėra jokio pagrindo (bibliografiją žr. ПЯ I 136), plg. galimą kultūrinį atitikmenį vakarų slavų lechitų areale: kašubų nekrokulto apeigose taip pat minimas kumelių pieno gėrimas, tik jas aprašęs Aleksandras Gura (Гура 1997: 550), nesigilinęs į baltų mitologijos dalykus, leksinį junginį kašub. pjic kobělim donotę verčia ‚gerti kumelės mešlą‘, nors žodis kašub. donotę, neaiškus Gurai (junginio vertimas baigiamas klaustuku), matyt, aiškintinas kaip adjektyvinės kilmės substantyvas: kašub. donota ‚pienas‘ ← kašub. *do-j(e)n-ota ‚melžimas; pienas‘ (< suff. -ota, plg. le. wilg-ota ‚saikinga drėgmė, drėgnumas‘ (Linde VI 235), le. mork-ota ‚drėgmė‘ (Linde III 135); dėl reikšmės plg. s. i. dóha ‚melžimas; pienas‘) < adj. vak. sl. *doj(b)nъ ‚melžiamas‘ (< subst. vak. sl. *doja ‚melžimas‘ (< subst. prasl. *doja ‚t. p.‘ < verb. prasl. *dojiti ‚melžti, maitinti krūtimi‘ (ЭССЯ V 53–54, 57)) → č. důje ‚t. p.‘ (ЭССЯ V 52)) → s. le. dojny ‚melžiamasis‘ (1452 m.), le. dojny ‚(arch.) susijęs su melžimu; melžiamas‘ (ЭССЯ V 56). Straipsniai / Articles 57 ROLANDAS KREGŽDYS kio aptariamo Chaurirari, bet ir daugelio kitų šio ypatingo leksinio sluoksnio var- dažodžių struktūroje⁷. Vienas pagrindinių veiksnių, lėmusių nagrinėjamos leksinės semantinės grupės narių morfologinę struktūrą – tabu fenomenas, kurio nepaisymas ⁷ Aptariant įvairių ide. tautų sakralinės sferos leksikos kilmę, būtina paisyti rekonstrukcinio lygmens morfofonetinių žodžio struktūros kaitų (nulemtų ir tabu fenomeno), suponavusių nebūdingų morfotaktinių grandžių atsiradimą (plačiau žr. Маковский 1998: 155, 158–160). Ignoruojant šiuos kitimus, t. y. taikant atomistinį nagrinėjimo metodą, padaroma nemaža klaidų, plg. rytų slavų Kijevo panteono dievybės Стрибог lygšiolinius kilmės aprašymus, neturinčius absoliučiai nieko bendra ne tik su dievybės funkcijų aprašymu, bet ir su morfologine teonimo struktūra (plačiau žr. Крегждис 2010: 212–215) – sukuriamos niekuomet neegzistavusios, neva ide. prokalbės leksikos sluoksniui priskirtinos lytys, kurių morfologinė struktūra neįmanoma ne tik dėl segmentų fonotaktinio grupavimo ypatumų, bet ir dėl semantinio pagrįstumo, pvz., niekaip negalėdami paaiškinti su šia dievybe siejamo r. стрый (arch. стрый, стрый) ‚tėvo brolis, dėdė (tėvo brolis)‘ (Даль IV 340) kilmės, Viačeslavas Ivanovas ir Tamazas Gamkrelidzė, pritardami Marc Vey (1931: 65–66; Вей 1958: 96) hipotezei apie sl. stri- < ide. *pətri-, ‚tėvas‘, rekonstruoja neįtikėtinos konstrukcijos, neva ide. prokalbėje vartotą giminystės termino lytį *–pʰ|h|h|r– // *pʰ|H|tʰ|h|r– (Гамкрелидзе, Иванов 1984: 538, 765, 777, 791), kurios, matyt, net labiausiai įgudęs fonologijos specialistas ne tik negalėtų ištarti, bet ir motyvuoti tokios lyties struktūros atsiradimo. Atlikus šių leksemų analizę, paaiškėjo, kad jų kilmė visiškai nesietina su giminystės terminija, o iki šiol itin senais žodžiais laikyti r. cmpūй (arch. cmpūй, cmpūй), Стрибог reflektuoja vėlyvus senosios rusų kalbos morfofonetinius kitimus (plačiau žr. Крегждис 2010: 214, 216). Minėtiems iš esmės koreguotiniems spėjimams rastis didžiausią įtaką turėjo Olego Trubačiovo (Трубачев 2006: 20, 28, 49, 53, 201 (pirmasis leidimas 1959 m.)) prancūzų lingvisto Vey spėjimo apie radicialinio str- kilmę palaikymas, pasitelkiant bulg. пасторок, пастрок ‚patevis‘ < *po-p(ə)tor (← *pātor, *pster ‚tėvas‘). Oswaldas Szemerényi (Семереньи 1967: 15) griežtai neigė galimybę lie. tėvas ‚pater‘ kildinti iš *ptē-vas, kurio radicialinį *ptē Jozefas Mikkola (1908–1909: 124) teigia esant ide *patēr variantą, o r. cmpūй ‚tėvo brolis, dėdė (tėvo brolis)‘ kildina iš ide. *ptr- (< *ttr-), ši kažtuistinį teiginį savo darbuose išplėtojo minėtasis Vey, André Vaillant’as (1950: 82), Georgijus Shevelovas (1964: 191), bet griežtai sukritikavo Christianas Stangas ir kt. (plačiau žr. Семереньи 1967: 15)). Visiškai teisingas ir motyvuotas Szemerényi (1977: 7) išsakytas abejones apie sl. *stryjb kildinimą iš ide. *pater Trubačiovas paneigia ir pateikia tokią motyvaciją: I. „[...] совсем упускает из виду еще один вероятный славянский его континуант – болг. пастрок ‘отчим’ < и.-е. *pō-pətor-.“ (Трубачев 2006: 201); II. „Этимологически прозрачно болг. пастрок ‘отчим’ < *po-ptor. Несколько затруднителен вопрос о развитии значения ‘пасынок’. Образование с суффиксом -ъkъ вряд ли восходит здесь к глубокой древности, ср. др.-чешск. pastore и болг. пастроче с суффиксом -е-, -ent-. Здесь не исключено первоначальное значение принадлежности (‘отчимов, неродной сын’ = ‘пасынок’). Обращает на себя внимание отсутствие pastorkъ в восточнославянских языках. Единичное др.-русск. посторъкъ, вероятно, заимствовано. Из южнославянских языков происходит алб. pasterk ‘пасынок’“ (Трубачев 2006: 49); III. „С префиксом pa-: русск. паотец (В. И. Даль: ‘неродной отец, воспитатель приемыша’), ср. литовск. patevis ‘отчим’ – tevas ‘отец’. Сюда же, возможно, относится болг. пастрок, пастрокор ‘отчим’ < *popator“ (Трубачев 2006: 27–28). Deja, visi šie Trubačiovo teiginiai, matyt, koreguotini ne tik todėl, kad jų autorius nepateikia patikimo resp. lingvistiniais argumentais, o ne Vey spėjimais, grįsto bulg. пасторок, пастрок ‚patevis‘ kilmės aprašo, bet gretina visai skirtingos etimologijos leksemas (žr. toliau). Pirmiausia atmestinas atomistinio nagrinėjimo nulemtas teiginys, neva lie. patėvis, patėvis ‚netikras tėvas, antrasis motinos vyras pirmojo vyro vaikams‘ K, SInt ir kt. (LKŽe) giminingas r. нао́мець ‚patevis, įvaikio augintojas; antrasis tėvas‘ (Даль III: 16) ir bulg. пастрок, пастрок ‚patevis‘ (< ide. *popator). Visų šių žodžių kilmė skirtinga: 1) lie. patėvis, patėvis ‚netikras tėvas, antrasis motinos vyras pirmojo 58 Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII M. Stryjowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari suponuoja a priori klaidingų žodžių kilmės teorijų radimąsi. Atomistinis metodas, kuris iki šiol onomastikos tyrimuose dažnai yra pr idisponuojantis, nulemia itin negatyvų šios kalbotyros šakos objekto (ir ypač jo etimologinės analizės) vertinimą: vyro vaikams‘ ← praef. pa- + subst. lie. tėvas, vyras (ppr. vedęs) savo vaikui‘ Lex 90, SD 1104 ir kt.; ,vienas iš gimdytojų‘ Mžš; ,moters suoktinis, vyras‘ Šts ir kt.; ,šešuras‘ LKA I 195; ,vyresnio amžiaus vyras, pagyvenęs žmogus (kreipiantis)‘ NdŽ, Jdr, Plv; ,grindėjas, kūrėjas‘ A 1884, 244, DP 534 ir kt.; ,kerdžius‘ rš.; ,dvasininko ar vienuolio prievar dis‘ NdŽ, rš.; ,kulto tarno titulas‘ NdŽ, J. Marc.; ,kas atsidavimu bažnyčiai, tikėjimui nusipelnęs pagarbos‘ P, DP 5 ir kt.; ,Dievo prie vardis‘ WP 146, PK 16 ir kt.; ,Dievas‘ Mž 105 ir kt.; ,bičių motina‘ LKA I 172 (LKŽe); šis praef. pa- ≤ praef. lie. po-, (funkcija) nuoseklumo santykiams reikšti‘ (žr. Kregždys 2010a: 222 (190 išnaša)), plg. lie. pósūnis ,netikras sūnus, žmonos ar vyro sūnus iš ankstesnių vedybų‘ Lex84, SD242, Q507, R ir kt.; ,pažastinis ūglis, atžala‘ Kb ↔ lie. dial. pãšūnis ,posūnis‘ Pb (LKŽe); lie. pódūkra, ,pa dūkra‘, iš ankstesnės santuokos gimusi duktė (vėliau į tą šeimą atėjusiam kitam suoktiniui), netikra duktė‘ Krtv, Alk, Brs, Ds ir kt. ↔ lie. dial. padukra ,podukra‘ Q 507 (LKŽe); lie. pamergė ,jaunųjų palydovė senoviškose vestuvėse‘ Grž, Jnšk ir kt.; ,(menk.) apie puoš(e)ivą, tinginčią dirbti merginą‘ Lkš ↔ lie. dial. póm ergė, pomergė ,pamergė‘ Št ir kt. (LKŽe) ir kt., o r. ná-отец ,patėvis, įvaikio augintojas; antrasis tėvas‘ reflektuoja vertinį (kalkę – apie morfologinius ir semantinius rusų kalbos vertinius iš graikų kalbos plačiau žr. Шанский 1959: 201–203) gr. πάππος ,senelis (tėvo arba motinos tėvas); kai kurių augalų sėklų apatinė dalis; pirmieji smarko barzdaplaukiai (gvvaplaukiai); mažas paukštelis, kurio lizde kiaušinį padeda gegutė‘ (Liddell, Scott 1882: 1302); (vėlyv. // Bizant.) senelis‘ (Lampe 1961: 1006) – semema ,mažas paukštelis, kurio lizde kiaušinį padeda gegutė‘ suponavo reikšmės ,(pa-, į-)tėvis‘ (t. y. ,paukštis, auginantis ne savo paukščiuką‘ → ,žmogus, auginantis ne savo vaiką‘) atsiradimą. Ilgainiui dėl homofonijos vyko kontaminacija su (vėlyv.//Bizant.) gr. πάπας (πάππας, παπᾶς) ,tėvas; pagarb us šventiko (ir vyskupo) kreipinys (Romos ir Aleksandrijos bažnyčiose)‘ (Lampe 1961: 1006; Дьяченко 1993: 406) → (vėlyv. // Bizant.) gr. *παπαδίτης ,berniukas, auklėjamas šventiko‘ (Lampe ibd.) (< gr. πάπας ,šventikas‘ + gr. διαζάω ,gyventi, palaikyti gyvybines jėgas‘ (+ –της (nomen agentis formantas)) → r. dial. nána ,senelis; krikštatėvis‘ (СРНГ XXV 203). Vadinasi, r. ná-отец ,patėvis, įvaikio augintojas; antrasis tėvas‘ pirmasis sandas yra tiesioginė graikų bažnytinio termino (substantyvo, o ne prefikso (!!!)) refleksija resp. jokiu būdu negali būti lyginama su lietuvių kalbos atitikmenimis (prefikso lie. po- vediniais) resp. ide. *po-p(ə)tor ,pa-tėvis‘ rekonstrukcija negalima (!!!). Tai nėra pirmoji Trubačiovo klaida vertinant slavų kalbų skolinius iš graikų kalbos (plačiau apie tai žr. Семереньи 1967: 20). Osvaldas Szemerényi (Семереньи 1967: 19) labai teisingai pastebėjo, kad „Наиболее серьезная ошибка заключается в том, что даже для признанных заимствований очень часто рассматривается лишь ближайший источник, тогда как не менее важно обнаружить и наиболее отдаленный, который может дать правильный этимон, «первичное значение»“ (šį teiginį galima suvokti ir kaip tiesioginio resp. substratinio elemento nustatymo būtinybės akcentavimą); 2) Trubačiovo postulatas „Этимологически прозрачно болг. пастрок ‘отчим’ < *ро-pator.“, matyt, vertintinas kaip pokštas, mat ši pietų slavų leksema su ide. giminystės terminų raida neturi absoliučiai nieko bendra: a) bulg. náстpok, nacтopok ,patėvis‘ (masc.) negali būti nagrinėjamas atskirai nuo bulg. náстроче ,posūnis, podukra‘ (neutr.) (su suff. -ък-, -че (pastarasis reflektuoja pirminę bulgarų palatalizaciją – žr. Маслов 1981: 55)) – jų kilmė ta pati, t. y. adj. bulg. nбcтър, –pa, –po, –пу ,margas; nevienodas, sudarytas iš skirtingų elementų‘ (Бернштейн 1953: 650) (su –ъ– ↔ –а– // –а– ↔ –ъ– (nekirčiuotu (kirčio vieta senuosiuose bulgarų tekstuose ir dabartinėje kalboje dažnai skiriasi – Маслов 1981: 46)), plg. bulg. настърва ,margumas‘ (Бернштейн 1953: 520)) (verb. bulg. nбcтр я, –их ,marguliuoti, (išsi-)skirti‘ (Бернштейн 1953: 650) // настъря ,marguliuoti, raibuliuoti‘ (Бернштейн 1953: 649)) + suff. –áк– (nomina qualitatis darybinis modelis (!!!) – žr. Маслов 1981: 77); b) bulg. пастрок (< *nбcт–b–pok (su –b– absorbcija dėl nekirčiuotumo resp. „gyvosios“ balsiokaitos – Straipsniai / Articles 59 ALL_62_63_maketas.indd 59 2011.06.17 08:23:51 ROLANDAS KREGŽDYS Radoslavo Katičičiaus (Katičić I 48) nuomone, daugelis onomastinių leksemų kilmės aprašų grindžiami liaudies etimologijos principais, o Aleksandra Superanska-ja (Суперанская 1986: 78) teigia, kad tokie tyrimai visuomet yra hipotetinio lyg- žr. Маслов 1981: 135)), насторок kilmę iš verb. bulg. пъстрѣя ‘marguliuoti, raibuliuoti‘ patvirtina -о- ↔ -е- kaita – labai senos bulgarų balsiko kaitos refleksija, plg. verb. bulg. лежа́ ‘gulėti; kalėti‘ ↔ subst. bulg. ло́же ‘patalynė‘ (plačiau žr. Маслов 1981: 53), t. y. adj. bulg. пъстр ‘nevienodas, sudarytas iš skirtingų elementų‘ + suff. -ъk- (↔-áк-) > subst. bulg. *пъстрък, ‘ne tos pačios giminystės žmogus ⇒ ne vienos motinos ir//ar tėvo vaikas resp. (pa-,į-)tėvis‘ > bulg. náстрок, насторок ‘patėvis‘ // bulg. náстроче ‘posūnis, podukra‘ (su radialinio -о-↔-у- // a ↔ъ // b↔ у- (bulgarų fonologinių kitimų ypatybės – plačiau žr. Маслов 1981: 37, 44)). Remiantis šia analize galima paneigti Trubačiovo teiginius apie: I. ide. *po-p(a)tor (← *pator, *pster ‘tėvas‘ rekonstruojamo galimybę – tokių lyčių ide. prokalbėje niekuomet nebuvo ir būti negalėjo (ide. kalbos iki šiol nepriskiriamos semitų kalbų grupei, kurioms būdingas trijų ir daugiau konsonantemų avokalinės fonotaktinės grandys (!!!)); II. r. стрий (arch. строй, стрый), ‘tėvo brolis, dėdė (tėvo brolis)‘ kilmė yra tokia: dėl hipokoristiko r. dial. ся ‘sesuo‘ Tverė (Даль IV 383) ir subst. r. dial. тятя ‘tėvas; sesuo‘ Riazane (Даль IV 456) kontaminacijos rusų kalboje galėjo atsirasti adj. r. *се(я)стриной ‘priklausantis tėvui‘ > subst. r. *се(я)стрина ‘tai, kas priklauso tėvui‘ (apie suff. *-īn-ā žr. Хабургаев 1974: 203–204) (→ subst. r. сестренцынь ‘visa, kas jų, kas jiems asmeniškai priklauso‘ (Даль IV 179) – sufiksų *-īn- + *-īk- vedinys (apie tokį darybinį modelį plačiau žr. Хабургаев 1974: 201)) ⇒ subst. r. *(ся)стр(ин)ой ‘tėvo brolis, dėdė‘ (su ся- afereze (ją nulėmė c-...c- kartojimasis, plg. lie. overė, ‘voverė‘ = voverė, t. p.‘; angl. óm /aim/ ← I am (Gaivenis, Keinys 1990: 12), dar plg. avd. ukr. Ле́ра ← Ба-ле́рий (Скрипник, Дзятківська 2005: 45 (apie rusų asmenvardžių hipokoristikų darybą plačiau žr. Суслова, Суперанская 1991: 99, 111, 115–116)) ir suff. -ин- absorbcija (apie tokius fonetinius kitimus plačiau žr. Крегждис 2009, 281 (37 išnaša)) → r. (arch.) строй ‘t. p.‘. Su šios formos morfologiniais kitimais sietinas ir r. стрий ‘tėvo brolis, dėdė‘ atsiradimas, tik jis daug paprastesnis: subst. r. *се(я)стрия ‘tai, kas priklauso tėvui‘ (nomen collect.) (plg. s. sl. а́даѝть ‘brolija‘ (nomen collect.)) → subst. r. *се(я) стрий ‘tėvo brolis, dėdė‘ (pagal analogiją su r. céстрия ‘pusseserė‘ ir su fleksinio g. fem. formanto *-ā kitimu į g. masc. -ъ pagal analogiją su r. бραтний ‘jam (t. y. broliui – R. K.) priklausantis, būdingas‘ (Даль I 124)) → subst. r. стрий ‘t. p.‘ (su се(я)- afereze) (plačiau žr. Крегждис 2010: 214); III. s. r. Стри-богъ ← (*C-mp-u- ← *-втриС) ← *Сирть-богъ (? anagraminė kamieno transpozicija su inicialinio C- metateze dėl fonotaktinės grandies TPИС- nebuvimo rusų kalboje (jungtis СТРИ- šioje rytų slavų kalboje gana dažna: r. стрúба ‘arklys‘ (žaidimuose‘); стрикъ ‘juosta, riba ir kt.‘, стрий (arch. строй, стрый) ‘tėvo brolis, dėdė (tėvo brolis)‘ (Даль IV 340)) ← r. (arch.) срть ‘vandens sūkurys, akivaras, viesulas ir kt.‘ (Даль IV 188), t. y. pirmasis karmadhāraya kompozito sandas (apie tokį žodžių darybos tipą praslavų kalboje plačiau žr. Хабургаев 1974: 192) reflektuoja šakninės morfemos transpoziciją (plačiau žr. Крегждис 2010: 216). Dėmesys atkreiptinas ir į dar vieną Trubačiovo (Трубачев 2006: 49) nurodomą kalbinį faktą – s. sl. пасторъкъ ‘πρόγονος; prigvinuš‘, kuris nefiksuojamas pagrindiniame senosios slavų leksikos sąvade (ССЯ III 18–19 (jame surinktos visos IX–XII a. šios kalbos leksemos)), o s. r. посторокъ немниман autoritetingiausiuose bažnytinės slavų kalbos rinkiniuose (ЦСЦ III 171; СЦРЯ III 162, 394), išskyrus Grigorijaus Djačenko leidinį (Дьяченко 1993: 409), kuriame minimi ir tie žodžiai, kurie yra seni tik autoriaus nuomone (žr. s. v. баба-яга), t. y. jie pateikiami be šaltinio nuorodos (!!!). Panašių keistos žodžių interpretacijos pavyzdžių pasitaiko ir Emilio Benvenisto veikaluose (žr. Бенвенист 1995: 177): r. dial. стрий ‘dėdė‘ aiškinamas kaip senosios slavų kalbos žodis (!!!) (plg. „[...] ст.-сл. stryjь ‘брат отца‘ (общеславянский термин, который отсутствует, однако, в русском [...]“ (Бенвенист 1995: 179)), nors šios kalbos pagrindiniame sąvade tokia lytis nenurodoma (žr. ССЯ IV 181–190), bet pateikiama bažnytinės slavų kalbos žodynuose reikšmė ‘tėvo / motinos brolis‘ (ЦС IV 179; СЦРЯ IV 239), 60 Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII ALL_62_63_maketas.indd 60 2011.06.17 08:23:51 M. Stryikowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari mens, grįsti itin mažai tikėtinais argumentais. Jurijus Otkupščikovas (Откупщиков 1988; 2006: 216), norėdamas paneigti šią įsigalėjusią nuomonę, suformulavo onomastinių lyčių tyrimo metodiką, grįstą detalia darybine, o ne semantine ar fonetine leksemų analize, kurios šalininkas buvo Antoine Meillet (plačiau žr. Мейе 1954: 40). Minėtina, kad morfologinės analizės svarbą aprašant žodžio kilmę nuolat pabrėždavo ir Vytautas Mažiulis (plg. PEŽ III 13). Vis dėlto etimologizuojant teonimus ir kitas mitologemas remtis vien šiuo metodu, kurio svarba, matyt, abejoti neverta, nepakanka, plg. rytų aukštaičių tabuizuotų augalų, pasak Eugenijos Šimkūnaitės (2001: 30, 71), „nešvarių pavadinimų – šifravimo priemonės, drauge ir baubo ligai atbaidyti; žodinės magijos; žinių išslaptinimo“ skambesį⁸ – visi jie reflektuoja ne tik visiškai pakitusią pamatinio (substratinio) žodžio morfologinę struktūrą (leksema keičiama frazeologizmu: „velnio ridikas“ ↔ lie. dial. šunbuilė ‚dėmėtoji nuokana‘ (Jasiūnaitė 2010: 286)), bet ir referentinę kaitą. Tokie pat substratinių formų ir rašytiniame šaltinyje užfiksuotų lyčių struktūriniai neatitikimai būdingi ir to paties kaip ir Stryikowskio gyvenamojo laikotarpio kultūros veikėjo Łasickio veikale De Diis Samagitarum Cæterorumque Sarmatarum, & falforum Chriſtianorum. Item de religione Armeniorum (1582) (plačiau apie jį žr. LE XIV 181–183; BRMŠ II 577–579; Łasickis 1969) minimiems teonimams, plg. Salaus9, Klamals10, Atlaibos11, Tawals12 ir kt. (Kregždys 2010: 51–52). Šiuos teonimus, taip t. y. leksema nėra senosios slavų kalbos veldinys, bet rusų kalbos dialektizmas, žinomas iš grafo Karamzino История Государства Российскаго ir Кормчая книга II 209 (vėlyvo laikotarpio rusų bažnytinių postulatų rinkinys) (žr. СЦСРЯ ibd.). 8 Plg. ‚avies spiros‘ = alksnio kankorėžiai, gyvatžolė, vingiorykštė; ‚raudonosios rupūžės‘ = degsnio šaknia-stiebiai; ‚mergiotės ar bernioko šlapimas‘ = klevo ar beržo sula; ‚juodosios rupūžės‘ = beržo juodgrybis; ‚pelėšudžiai‘ = skalsiai; ‚Saula baltuos nuometuos‘ = vaistinė ramunėlė; ‚pinki kiškučiai ražienoj‘ = pušies pumpurai (plačiau žr. Šimkūnaitė 2001: 31, 74–75). Dar plg. ‚velnio ridikas‘ = nuodingoji nuokana; ‚velnio uoga‘ = keturlapė vilkuogė (Jasiūnaitė 2010: 286, 292). 9 Salaus ← (morfotaktiškai autentiška dialektinė lytis) Salius < *Sáulius (su -áu- > -a.- (Ragainės šnektos ypatybė)) ← lie. saulė ‚sol‘. 10 Klamals < *kalmal(i)s ‚kaulamalys‘ (artimosios metatezės tipas; keičiama antrojo to paties kamieno morfemos fonotaktinė struktūra, t. y. AXBY → AB(XY)) ↔ *,tas, kuris mala kaulus, t. y. kaulų resp. sąnarių ligų dievybė‘ < *kaula-malis ‚t. p.‘ < (tatpuruṣa kompozitas) *kaula-malūnis ‚t. p.‘, plg. subst. lie. malūnis ‚malūno vedėjas, malimo specialistas‘ ~ subst. lie. malūninis ‚malūno vedėjas, malimo specialistas‘ ← adj. lie. malūninis ‚susijęs su malūnais‘ (dar žr. Kregždys 2009b: 121). 11 Atlaibos < *lai-ta-bas (pirmųjų dviejų skiemenų metatezinis tipas, t. y. AB → BA) < subst. lie. laitas ‚plūktinė kluono ar gryčios asla, padas‘; ‚krosnies apačia, padas‘ ir kt. + subst. lie. lãbas ‚gerovė, nauda‘, ‚geris‘, ‚turtas, lobis, gerybė‘ ir kt. ⇒ (tatpuruṣa kompozitas) *Laitalabas // *Laitalabis ‚laito turtas ↔ ant plūktinės (matyt, jaujos) pilamų grūdų dievybė ↔ jaujunis‘. 12 Tawals – prusizmas, reflektuojantis subst. lie. dial. (MLiet.) tãvas ‚tėvas‘ (< pr. taws, t. p.‘) ↔ *Taval-lis ‚tėvelis‘ (eufemizmas (?) dėl tabu) → Tavolas ‚t. p.‘. Straipsniai / Articles 61 ROLANDAS KREGŽDYS pat ir visus kitus Łasickio išvardytus dievybių vardus tyrę ir jų kilmės aprašus mėginę pateikti tyrėjai juos aiškina kaip iškraipytus ar net prasimanytus, nors visi šio autoriaus minimi nomina propria reflektuoja autentišką baltų leksinę medžiagą – kartais net didžiai archajišką. Pagrindinė ligšiolinių Łasickio, Stryikowskio ir kt. autorių klaidingos mitologemų kilmės analizės priežastis – jau minėtas beatodairiškas atomistinio metodo taikymas. Nagrinėjant onomastines lytis pamirštama, kad dievų (ir uranistinių, ir chtoniškųjų) vardai pirmiausia turi būti išanalizuoti, remiantis rekonstrukciniu metodu, mat sakralinės sferos terminai (ypač dievų vardai) dėl tabu iškraipomi ir transponuojami taip, kad pirminis jo variantas tegali būti atstatomas. Ne itin naudingos teonimo vardo kilmei nustatyti yra galimos dievybių funkcijos, mat dažnai jos būna pramanytos, o kartais visai nežinomos (plačiau žr. Крегждис 2009: 257–259). Tabuizuotų teonimų morfeminės struktūros kaitos tendencijos būdingos ne vien tik baltų teonimų, bet ir slavų bei kitų ide. (ir ne ide.) genčių sakralinės leksikos darbai (plg. r. dial. анчу́тка ‚velnias, piktoji dvasia‘ (Oriolas, Simbirskas, Tula, Riazane ir kt.) < r. dial. анчу́т ‚velnias‘ < *анчуд, t. p.‘ (morfologinis perteikimas; dar plg. sporadinę -д- ↔ -м- kaitą: r. чудо́къ ↔ чуто́къ ‚nedaug, vos vos; vyno taurė‘ (Даль IV 613)) ~ r. dial. анчибо́д, t. p.‘ (Топоров 1973: 31) < r. dial. *начуд, t. p.‘ (morfofonetinė transpozicija dėl tabu) ← verb. r. начудить (начудесить, начудотворить) ‚prikrėsti eibių; stebinti keistu elgesiu‘ (dar žr. Kregždys 2009, a21); r. dial. у͡дага́нка ‚ragana‘ (Kolyma) (žr. Власова 2008: 499) < *yagdanка ← verb. r. yagdyvatь ‚atspėti, susivokti; sužinoti remiantis neįprastais ženklais (požymiais) ir kt.‘ (Даль IV 464–465)¹³; slavų perkūnijos dievo Perun, vartojamo pietų 13 Šio žodžio kilmės aprašas, pateiktas Aleksandro Anikino (Аникин 2000: 580), yra motyvuotas liaudies etimologijos metodika (daugybė tokio nagrinėjimo pavyzdžių pateikiama Platono Lukaševičiaus veikale (žr. Лукашевич 1847)), mat aptariamą leksemą priskyręs skoliniams iš jakutų удаган ‚šamanė, ragana, burtininkė‘, o pastarąjį – iš mongolų удаган ‚šamanė‘, hipotezės autorius pamiršo nurodyti: I. pirminį skolinimosi šaltinį (!!!), mat sieti jį su Anikino nurodomu tiurkų *iduk ‚šventas‘ nepatikima ne tik dėl tokios formos vartosenos stokos gyvojoje kalboje (tai, matyt, vienas pagrindinių kazuistikos bruožų, kai pateikiama neva autentiška prolytė, paremta vieninteliu argumentu – asterisku (!!!); be to, toks skolinys nenurodomas rusų kalbos tiurkizmų sąvade (Шипова 1976: 342–343)), bet ir morfofonetinio skolinio ir substratinės formos neatitikimo (!!!); II. morfologinių kitimų grandi – visiškai neaišku, (a) kodėl jakutų удаган ‚šamanė, ragana, burtininkė‘, suponuojantis moteriškosios giminės referentą, rusų kalboje vartojamas su suff. r. -ка; (b) jei spėtume, kad toks morfologinis kitimas nulemtas kontaminacijos su r. dial. шаманка ‚keiksmažodis‘ (apie šio žodžio kilmę plačiau žr. Фасмер IV 401; Аникин 2000: 688), reikėtų paaiškinti, kaip rusų kalbos Sibiro dialekte galėjo būti pradėtas vartoti skolinys, savo morfologine struktūra neatitinkantis morfotaktinės šios kalbos sistemos. Be to, vienas pagrindinių argumentų, suponuojančių Anikino hipotezės klaidingumą – šioje rytų slavų kalboje ir jos Sibiro dialekte plačiai vartojamas jau minėtas tos pačios semantinės vertės skolinys r. шаманъ, шаман́ка ‚laukinų Sibiro genčių apgavikų kasta, kurių atstovai, besiverčiantys burtininkavimu, apgaudinėja žmones‘ (CAP VI 850), шаман, шаманка ‚kulto tarnautojai, bendraujantys su dvasiomis; burtininkas, žiniuonis, gebantis sukelti ekstazės būseną‘ (БТСРЯ 1489), t. y. Anikino „hipotezė“ neatitinka visuotinų superstatinės 62 Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII M. Stryikowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari slavų tabu nulemtą morfeminę transpoziciją (metatezę): bulg. неперуна, неперуда, непнепуда, нпеперуда (MC 431); pagal anagraminį transpozicijos modelį pakeistą slavų turtų ir galvijų dievybės Волос vardą, plg. r. Соловей-разбойник ← Волос (skaityti iš kairės į dešinę) (žr. MC 496)). Tai pačiai grupei priskirtini ir rytų slavų teonimas Стрибог, minimas seniausiame Kijevo Rusios Nestoro metraštyje (tiksliau, jo nuorašuose), Мокошь ir kt. (plačiau žr. Крегждис 2010: 211–213). Toks fenomenas taikytas ir iki šiol jo paisoma tariant neindoeuropiečių aukščiausiojo judėjų dievybės tetragramos pavidalo YHWH vardą, kuris iš pradžių buvo vienos piemenų genties (Judo gentkartės) dievukas (MC 633). Išanalizavus keturis Łasickio veikale minimus teonimus, paaiškėjo, kad du (Salaus, Tavvals) reflektuoja morfotaktiškai autentiškas dialektines lytis, o du – paki- leksikos atsiradimo postul atų: skoliny s – „обращение к лексическому фонду других языков для выражения новых понятий, дальнейшей дифференциации уже имеющихся и обозначения неизвестных прежде предметов (нередко сами эти понятия и предметы становятся известными носителям данного языка лишь вследствие контактов с теми народами, из чьих языков заимствуются соответствующие слова).“ (Ахманова 1969: 150–151); „Adoption of a linguistic expression from one language into another language, usually when no term exists for the new object, concept, or state of affairs“ (Bussmann 2006:139). Abejotinas Anikino šio žodžio kilmės nustatymo metodikos bruožas – visiškas sinchroninės analizės nebuvimas. Anikinas neanalizuoja ir nedetalizuoja rusų kalbos leksikos ypatybių, bet imasi rekonstruoti ne ide. kalbų kitimus (dar žr. Аникин 2009: 155 (šis tyrėjas ne tik rusų kalbos veldinius aiškina – žinoma, nepateikdamas nei morfologinės, nei semantinės analizės rezultatų (nes tokios neatlieka) – kaip skolinius iš tiurkų kalbų, bet imasi ir baltų kalbų leksikos „finizacijos“ – lie. odą, jūrą, kadagys ir kt., pasak Anikino, yra aiškiausi skoliniai iš finų kalbų (Аникин 2009: 155); keista, bet vertindamas Wojciecho Smoczyńskio veikalą ir priekaištaudamas jam dėl menko kirilika parašytų darbų citavimo, pats recenzentas, aptardamas baltų leksikos kilmės hipotezes, ignoruoja lotyniškąja abėcėle parašytus svarbiausius baltistikos darbus, kuriuose tokie „teiginiai“ jau seniai paneigti (Būga II 273; PEŽ II 65, 55–56; LEW 516 ir kt.))), nors r. удаганка ‚ragana (keiksmažodis)‘ deverbatyvinė kilmė (žr. aukščiau), o ne skolinio statusas, abejonių nekelia (be to, minėtus tiurkų kalbų pavyzdžius reikia vertinti kaip skolinius iš rusų kalbos, o ne priešingai (!!!)): r. dial. зад ‚aiškiaregys‘ Oloneco gubernija (1846 m.), Vologda, Jaroslavlis, Kostroma, Permė, Vakarų Rusija; ‚мяслюс, ką nors (į-, at-)spėjantis žmogus‘ Jaroslavlis (1853 m.); ‚žiniuonis‘ Vologda, Permė (CPHF VI 90), r. dial. задь ‚žiniuonis; burtininkė, žynė‘ Vakarų Rusija (Даль I 339) ← r. dial. *задан ‚t. p.‘ (su suff. -ан apokopavimu dėl kontaminacijos su r. зад ‚gyvatė‘ (CPHF VI 89) – sakralinės sferos terminu (!!!) (~ (dėl morfologinės nomina agentia struktūros) r. молчанъ ‚šuo, kandantis, bet ne lojantis‘ (← verb. r. молчать ‚tylėti, būti ramiam ir kt.‘) (Даль II 343) (daugiau pavyzdžių žr. Зализняк 1980: 494–496)) ↔ r. зада́нка ‚būrėja‘ Uralas 1963 m. (CPHF VI 90). Struktūrinių kaitų nepaisymas nulėmė visiškai skirtingos kilmės resp. darbybos leksemų – homofonų r. зад ‚gyvatė‘ ir r. dial. зад ‚aiškiaregys ir kt.‘ susiejimą į vieną leksinį semantinį lizdą (CPHF VI 89–90). Vienas pagrindinių r. удаганка ‚ragana (keiksmažodis)‘ (< *уагаданка ‚ragana, aiškiaregė‘) deverbatyvinės kilmės įrodymų – leksinis semantinis ukrainiečių kalbos atitikmuo (ir darybiniu, ir semantiniu aspektu) ukr. угадник (вгадник) ‚aiškiaregys‘ ↔ угадниця (вгадниця), t. p. (fem.)‘ ← verb. ukr. угадуватися (вгадуватися) ‚numatyti, nujausti, būti prietaringam; 2. nuspeti, (į-, at-)spėti; 3. sužinoti‘ (→ ukr. угадництво (вгадництво) ‚mokėjimas (į-, at-)spėti‘ (žr. СУМ 371). Straipsniai / Articles 63 ALL_62_63 maketas.indd 63 2011.06.17 08:23:51 ROLANDAS KREGŽDYS tusias formas, kurių struktūrinė kaita aiškintina pagal: I. artimosios metatezės tipą, kuomet keičiama antrojo to paties kamieno morfemos fonotaktinė struktūra, t. y. AXBY → AB(XY) (Klamals); II. pirmųjų dviejų skiemenų metatezinį14, arba artimosios (vienas šalia kito esančių skiemenų) metatezės tipą, keičiant pirmąją to paties kamieno morfemą antrąja, t. y. AB → BA (Atlaibos) (žr. 7–10 išnašas). Remiantis šiais argumentais ir lietuvių kalbai nebūdinga nagrinėjamos dievybės vardo morfofonetine struktūra, formuluotina nauja teonimo Chaurirari kilmės hipotezė – spėtina, kad jis reflektuoja II-ojo tipo morfotaktinę kaitą: lie. *Kauriraris ‚arklių dievas‘ < subst. lie. *kaurikaris ‚t. p.‘ (r...r < r...k (artimoji progresyvinė asimiliacija)) ↔ subst. lie. *kaurikanis (r...r < r...n (tolimoji progresyvinė asimiliacija)) < subst. lie. *kaukarinis ‚t. p.‘ (morfotaktinė metatezė dėl tabu (?) (plačiau žr. Kregždys 2010: 51–52; 2010₍: 88) < adj. lie. *kaukarinis ‚priklausantis Kaukariui‘ (plg. mitologemas subst. lie. rugìnis ‚tokia pasakų būtybė‘ Mš; ‚rudens mėnuo, rugsėjis‘ S. Dauk (LKŽe) ← adj. lie. rugìnis, -ė ‚iš rugių padarytas, pagamintas‘ SD 463 ir kt.; ‚priklausantis rugiams‘ N, Nmč, Aps, Ps, Pb, Vžns, Dv, L. Paukš., Švn; ‚susijęs su rugiais‘ Lz; ‚tinkamas rugiams auginti (apie žemę)‘ KzR, Krsn, Alk, Smn; ‚prinokstantis kartu su rugiais‘ Skr, Stak, Lkv, Ggr, Rt; ‚dainuojamas, rugius pjaunant‘ Švnč ir kt.; ‚plintantis, parazituojantis ant rugių ar rugiuose‘ LBŽ, F; ‚rugiuose būnantis, gyvenantis‘ LKK XIII 140 (Grv) (LKŽe); subst. lie. jaũrinis 14 Plg. metatezės pavyzdžius, spėtina, nulemtus tabu fenomeno: 1) lie. dial. vilbãtas ‚(mit.) žmogus, galintis pasiversti arba kitų būti paverstas vilku‘ BŽ 305 ir kt.; ‚(prk.) apie bijaurų, žiaurų žmogų‘ Ant, Ut (LKŽe) < *viltakas ‚vilkolakis‘ < vilk-takas Š; panašaus kitimo būta ir latvių kalboje (o tai tik patvirtina galimą tabu fenomeno veikimą – bendrabaltiškas mitologinis-religinis motyvas): la. vilkata Latvju dainas 19392, 2; vilkate 19424; vilkatis 19392 (plg. Būga I 221); 2) la. klemu (māte) (su afrikatizuoto c- (< *k-) > k- dėl pozicijos prieš priebalsį (!!!) (plačiau žr. Endzelynas 1957: 40)) ← la. ceļmu māte ‚kelmų motina ↔ velnių motina ↔ velnienė‘, dėl velnio lokalizacijos, sietinos su „kelmu“, plg. lie. dial. (žem.) kėlmas ‚toks keiksmas, nenorint minėti velnio‘ Dr, Užv (t. y. velnio eufemistinis kreipinys ~ po kelmų išeiti ‚pradingti, žūti‘ Dr → ‚nueiti po velnių‘, plg. užskas išėję puõ_kelmų Dr; adj. lie. (žem.) kėlmiškas, -ė ‚labai blogas, velniškas‘ (žr. DūnŽ 128) (tokį spėjimą galima paremti ir bluko(-io) (latvizmas) // trinkos, rąsto, t. y. kelmo (rąsto dalies), paminimu per Užgavėnes (plg. LE XXXII 368), kuris, matyt, simbolizavo velnią, o šis, remiantis baltų mitologijos duomenimis, siejamas su požemio buveine, kurioje buvo šalta (JBR I 9) – vadinasi, šios šventės metu varomas lauk šaltis, žiema (!!!). Tokia pat šios apeigos prasmė, matyt, buvo būdinga ir Kalėdų trinkos vilkimo apeigoms (plačiau žr. Vaicekauskas 2005: 75–76)). Dar plg. sporadinius ir ekstralingvistinių faktorių nulemtus metatezinius kitimus baltų kalbose: verb. lie. mąstakuoti ‚mojuoti, mosuoti, mosikuoti‘ A. Vien. ~ maskatuoti, mäskatuoti Gl; ‚judėti pakabu-siam, tabaluoti, plėvesuoti‘ Dkš, Dbk ir kt.; ‚drebėti‘ Er; judinti, siūbuoti, mosuoti‘ Vd, Sb ir kt.; ‚ką nors daryti, dirbti rankomis mosuojant‘ Dbk ir kt.; ‚skubiai eiti‘ Ds ir kt.; ‚važiuoti, vykti (ppr. be reikalo)‘ Er, Pc; ‚liežuviu malti, plepėti‘ Dbk, Dgl, Ut; išdykauti, siausti Rm; ‚keistai taisytis, puoštis, maivytis‘ Rm (LKŽe) (daugiau pavyzdžių žr. Būga II 410); 3) pr. wubri ‚blakstiena‘ E 82 ← pr. *bruwi ‚antakis‘ (dėl kontaminacijos su v. wimpro ‚Wimper‘ (PEŽ IV 266)). 64 Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII ALL_62_63_maketas.indd 64 2011.06.17 08:23:52 M. Stryjkowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari ‚velnias‘ (Vėlius 1987: 40) ← adj. lie. jáujinis, -ė, jaujos; jaujoje džiovintas (prieš kuliant); iš jaujos kultas; jaujoje mintas‘ Ggr ir kt. (LKŽe); subst. lie. javinė ‚javų deivė‘ [K] ↔ subst. lie. javinis ‚javų sandėlio prižiūrėtojas, javų atsargų surašinėtojas‘ [K]; Lex 55 ir kt. ← adj. lie. javinis, -ė ‚javų‘ K I 537 ir kt. (LKŽe) ir kt. (dar žr. Крегждис 2009: 305)) ← nomen proprium (teonimas) lie. Kaukarus 59812 (Kaukarius) ‚kalnų dievas; Berg Gott‘, minimas Jokūbo Brodovskio (JBŽ II 175; III 364) (vėliau šiuo šaltiniu pasinaudojo ir Kristijonas Gotlibas Milkus (plg. LKE 417; JBR II 158)), reflektuojantis itin seną resp. pirminę šios dievybės protosemą (!!!) (žr. toliau). Toks mitopoetinių atitikmenų buvimas resp. kartojimasis įvairaus laiko autorių veikaluose, pasak Toporovo, „nėra atsitiktinumas, ne išimtis, bet būtinybė ir dėsningumas, nulemti paslaptingos ir gilios prasmės“ (Топоров 2007: 112), t. y. vienas pagrindinių argumentų, suponuojančių reikšminio vieneto autentiškumą ne tik formaliuoju aspektu, bet ir prasminiu-kultūriniu (plg. pr. Curche *,ragutųjų galvijų dievybė‘, minima XIII a. Kristburgo sutartyje, ir XVII a. gyvenusio Mato Pretorijaus (BRMŠ III 261) nurodomą dievybę Karwaitis ‚veršiukų dievas‘ (žr. Крегждис 2009: 286, 305, 319)). Kad būtų nustatytas lie. Kaukarus darybinis pamatas, jo analizę, matyt, vertėtų pradėti nuo fleksinio formato -ius aptarimo, mat įprastai vediniai su suff. *-ių- suponuoja veiksmažodinius abstraktus, plg. subst. lie. gýrius ‚pagyrimas, garbė‘ DP 150, 320 ir kt. (Skardžius 1996: 76). Vis dėlto būtina pabrėžti, kad lietuvių tarmėse itin dažnai vartojamos tą pačią sąvoką reiškiančios *-i̯ō- ir *-i̯ū-kamienų lytys (plg. lie. dėdžius ‚dėdė‘ Vlkv, Sasnava ↔ lie. dial. dėdis Jrb, Skr – tai gana senas reiškinys (plg. Kazlauskas 1959: 41; Zinkevičius 1966: 255)), o *-i̯ō-kamienų lytys vartojamos greta ē kamieno atitikmenų (plg. lie. dial. pasáulė Krtn ‚pasaulis‘ ↔ avd. lie. Sáulīs Brš, Ob, Rk, Saulis Kn, Mdž ir kt.; Saulỹs Pn, Švnčl, Trgn; Saũlius Alv ir kt. (Zinkevičius 1966: 219)). Šio kitimo priežastis labai aiškiai yra nusakęs Kazimieras Būga (RR II 665; dar žr. Zinkevičius 1966: 224), teigęs, kad kamienų įvairavimo priežasčių reikia ieškoti deklinacinėje skirtingų kamienų mišimo sistemoje – ypač žemaičių bei su jais besiribojančių vakarų aukštaičių šnektų plotuose, t. y. čia dėl nekirčiuotų fleksinių formantų trumpėjimo (pirmiausiai, žinoma, pajūrio žemaičių šnektose) (i̯ā-kam. gen. sg.) -ās > -es // -ēs (ē-kam.) → iā-kam. ↔ ē-kam., o iā-kam. ↔ *-i̯ū-kam., plg. Karliáučia ‚Karaliaučius‘ (Gerullis, Stang 1933: 18) dėl tos pačios priežasties, kodėl vyko ir *-i̯ū- kam. perėjimas į *-i̯ō-kam., t. y. dėl nom. pl. formų šių kamienų lyčių deklinacinio išlyginimo (morfologinė neutralizacija), plg. (nom. pl.) lie. vaišius ‚fructus‘, (nom. pl.) vaišiai ↔ lie. sėnys ‚rūmai, puošnūs namai‘ SD⁵ 48 ~ (acc.pl.) fienius ŽCh 139₁₄ (< *sieniai) (plačiau žr. Būga II 554–555; dar žr. Girdenis, Girdenienė 1997: 291). Straipsniai / Articles 65 ROLANDAS KREGŽDYS Vadinasi, galima spėti, kad nom. prop. lie. Kaukarius ‚kalnų dievas‘ galėjo atsirasti pagal analogiją15 su avd. lie. Šaulius Krš (LPŽ II 683) (← *saulius ‚sol‘ < *saulia ‚t. p.‘ < (ē-kam.) lie. saulė ‚t. p.‘), suponuojantis -iō- kam. lytį *Kaukaris ‚t. p.‘ (~ avd. lie. Šaulis, Saulìs, Saulỹs ← *saulis, -ys) ↔ subst. lie. kaũkoris ‚kauburys, krūva‘ Klvr (LKŽe; dar žr. Ambrazas 1993: 138; 2000, 116), o ši iš ō kam. lie. *Kaukaras16 ‚t. p.‘ < (leksinė metonimija) subst. lie. kaũkaras ‚kalnelis, kalva, kaubrys‘ B, R, MŽ² 118 ir kt.; ‚kalno viršūnė‘ M, S. Dauk., RB 4 Moz 23,9; ‚žemės pakilimas, kupstas, kapčius‘ B, J; ‚kakta, pakaušis‘ Kair (LKŽe) (dar plg. lie. kaũkoras, o 73 ‚mandragora‘ (CGL I 75); t. y. reflektuojama „vaisingumo“ semema (LE XVII 225), kuri sietina su viena pagrindinių chtoniņės dievybės funkcijų – sėkmingu palikuonių susilaukimu resp. gausa). Jau minėta, kad semema ‚kalnų dievas‘, matyt, yra pirminė, todėl būtina nustatyti, kaip atsirado Stryikowskio minima ‚arklių dievybės‘ reikšmė. Šią problemą galima išspręsti, tik atlikus subst. lie. kaũkaras ‚kalnelis, kalva, kaubrys‘ ir kt. morfologinę (tai ir etimologinę) analizę. Iki šiol šis lietuvių žodis aiškinamas kaip subst. lie. kaukas suff. -ara- vedinys (Skardžius 1996: 303). Fraenkelis (LEW I 230) jį veda iš subst. lie. kaũkas ‚au glys, votis, kiauniezis‘ K, J, LsB 194, N (LKŽe). Toks lyginimas visiškai suprantamas ir aiškus, mat abi leksemos suponuoja referentą „iškilumas; tas, kas iškilę, išsišikę“. Vis dėlto reikšminis ryšys tarp šių žodžių ir subst. lie. kaũkas ‚turtus nešanti namų dvasia, aitvaras‘ B, R ir kt.; ‚nekrikštyto vaiko vėlė‘ K, C I 1059, J; ‚velnias‘ Lš; ‚persenęs, sudžiūvęs, susivėlusiai plaukais žmogus; senoviškas prietaringas žmogus‘ Mrj; ‚kaukaspenis‘ Kp; ‚neūžauga, mažas žmogus‘ K (LKŽe) yra visiškai neaiškus. Vadinasi, neaiški ir pastarojo žodžio kilmė, nors būtent sąsajų su šia mitologema ir lie. *Kaukaras resp. dievybe *Kaukariniu buvimas nulėmė Stryikowskio minimos reikšmės ‚arklių dievybės‘ atsiradimą, mat remiantis tautosakos duomenimis, nustatyta, jog kaukai, kaip ir aitvarai, prižiūri arklius (LE XI 186; (velniai – tai būdinga ir slavams (jie arklius net vadina „juodais velniais“)) plg. Vėlius 1977: 124, 126; (kaukai) 184, 186–189, 193) (čia minėtina, kad kaukų lyginimas su aitvarais taip pat neatsitiktinis (tai, žinoma, atskiro tyrimo reikalaujanti problema) – dažnai jų funkcinė konotacija būna identiška (JBR II 158; LE ibd.), plg. lie. aitvaras ‚žmonėms turtus nešanti pasakų būtybė‘ SD 129, 15 Panašų analogijos veikimą suponuoja ir kitų lietuvių leksemų deklinacinių tipų kitimų tendencijos, plg. ō kam. lie. žvyras Varn, Krž, žvyras (3) Škt ‚smėlio, žvirgždo ir gargždo mišinys‘ J ir kt.; ‚žemė, dirva, kurioje daug gargždo‘ Jrb ir kt.; ‚žvirgždo akmenukas‘ Pv, Akm, Krž, Jrb, Skdv; ‚organizme susidarančios nuosėdos, smėlis‘ Škt (LKŽe) ~ iū- kam. lie. dial. žvȳrius (2) NdŽ ir kt., žvȳrius (4) Alv ir kt. ‚t. p.‘ (plg. Žvyriaus didelį kaupą suvežėm LTR žr. s. v. kaũpas – LKŽe). 16 Pastaroji mitologema, matyt, nulėmė pejoratyvinės kilmės subst. lie. kaukaras ‚girtuoklis‘ Q 22, Mit I 227 (LKŽe) atsiradimą, mat karčema – įprasta velnio lokalizacija (Vėlius 1987: 53–54, 94) (remiantis rusų folkloro duomenimis, visi girtuokliai yra velnio valdžioje (!!!) – Власова 2008: 542–543, 547). 66 Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII M. Stryikowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Žmódzka i wszystkie Rusí teonimai: Chaurirari N, J ir kt.; ‚vaikų į orą už siūlo leidžiamas žaislas, lakdynė‘ J. Jabl.; ‚nenuorama, padauža‘ Slnt, Krn, Tj (LKŽe); ‚branktas (arklio pakinktų dalis)‘ (Vėlius 1977: 174)). Tiesa, remiantis lietuvių tautosakos duomenimis (LTR 1583/51), kaukų etiologija yra siejama su arklių kūno dalimis – jie perinami iš juodo ežilo kiaušių (plačiau žr. Vėlius 1977: 183). Mažiulis (PEŽ II 148–150), analizuodamas minėtų rytų baltų leksemų ir subst. pr. cawx ‚velnias‘ E 11 genetines sąsajas, priskyrė prūsų žodžiui jokiame rašytiniame šaltinyje ar tautosakoje neminėtą, neva šiai dievybei būdingą, konotacinę sememą *,tas, kuris sulinkęs, susikūprinęs ir pan.‘ (PEŽ II 149). Su tokiu Mažiulio teiginiu sutikti negalima dėl labai paprastos priežasties – nei subst. pr. cawx ‚velnias‘, nei subst. lie. kaũkaras ‚kalnelis, kalva, kaubrys‘ negali būti vedami iš adj. bl. *kauka- ‚sulinkęs, susikūprinęs‘ < adj. ide. *kouko-(: *keuko-) ‚lenkiantis (linkstantis, sulinkęs) dengiančiai‘ / ‚dengiantis (dengtas) lenkiančiai (linkstančiai, lenktai)‘ < verb. ide. *(s)keuk- / *(s)kouk- / *(s)kūk- ‚dengti(s) lenkiančiai (linkstančiai) / lenkti (linkti) dengiančiai‘ (PEŽ II 150), mat šie žodžiai suponuoja ne „sulinkimo“, bet „išsikišimo, išsišovimo, buvimo aukštai“ konotatus (plg. Urbutis 1981: 77) – semantinę jų konotaciją diferentinę (apie referentinę šių lyčių vertę plačiau žr. Paulauskas 1987: 64–65, 86) (panašias išvadas suponuoja ir LIV (I 319) pateikiami iliustraciniai ide. ? *keuk- ‚sich biegen‘, t. y. ‚linkti, kukti, (su)kumpti‘ pavyzdžiai: verb. s. i. (Ved.) ut-kucant- ‚raitytis; susikūprinti; sulinkti‘, v.p. n-gwč- ‚nusilenkti‘, air. cúar ‚kreivas‘, s.-kr. kûka ‚kablys‘, lie. kaũkas ‚kankorėžis‘ (beje, tokia reikšmė nėra minima LKŽ (!!!)), t. y. nekreipiamas dėmesys į itin svarbų faktą, kad įlinkimas resp. ‚dauba‘ nėra išlinkimas resp. ‚kalva‘). Vadinasi, šių žodžių kilmė yra visai kita, nei aiškinama Fraenkelio (LEW ibd.) ir Mažiulio (PEŽ ibd.) (jais seka ir Liubovė Kurkina, susiejusi lie. kaũkaras su sl. *čukorb – plg. Куркина 1992: 164) darbuose¹⁷. Vienas argumentų, kuriais Mažiulis grindžia savo spėjimą apie galimą adj. bl. *kauka- ‚sulinkęs, susikūprinęs‘ rekonstrukciją – klaidingas Etimologinio slavų kalbų žodyno autorių teiginys (žr. ЭССЯ XIII 86–87, 94), neva subst. r. kyka ‚kumštis, sugniaužta plaštaka‘ (apie jo kilmę plačiau žr. Фасмер II 404) lygintinas su r. dial. kyka ‚girinis, gyvenantis pirtyje‘ (plg. CPHH XVI 30) – jie pateikiami kaip vieno leksinio semantinio lizdo nariai. Deja, šie žodžiai yra visiškai skirtingos kilmės – r. dial. kyka ‚girinis, gyvenantis pirtyje‘ (ЭССЯ XIII 87) yra lalvortas (matyt, suponuotas onomatopėjinio bu-bu, apuoko ar pelėdos garsų pamėgdžiojimo, ir pejoratyvinės reikšmės (taip pat lalvorto) r. káka ‚fu; bjaurastis, blogis, purvas, išmatos‘ (Даль II 75) kontaminavimo), reflektuojantis regresyvinę asimiliaciją (dėl kalbos 17 Šis aiškinimas kartojamas ir naujausiuose prūsų leksikologijai skirtuose veikaluose (plačiau žr. Brazaitis 2010: 150). Straipsniai / Articles 67 ALL_62_63_maketas.indd 67 2011.06.17 08:23:52 ROLANDAS KREGŽDYS vartotojo (vaiko (!!!)) blogos artikuliacijos: k…κ ← 6…κ) r. бу́ка ‚velnias; mitinė būtybė‘ ir kt. (CPHF III 262), ‚pabaisa (baubas), kuriuo protingi auklėtojai gasdina vaikus; antžmogis; lokys; piktas, žiaurus, neveikiamas žmogus‘ (Даль I 138). Kitas, Mažiulio pasitelktas, pr. caws ‚velnias‘ giminaitis – la. kaūcens ‚paprastoji rupūžė; varlė‘ (ME II 172), taip pat visai kitos kilmės, nei nurodo spėjimo autorius. Jis traktuotinas kaip subst. la. kauca ‚staugimas, rėkimas, bliovimas‘ (ME ibd.) ir suff. -ęn-s vedinys (~ la. meita ‚duktė; mergaitė, mergina, tarnaitė‘ → meitēns ‚mergiotė; mergytė‘, la. māsa ‚sesuo‘ → la. māsēns ‚pusbrolis, brolėnas‘ (Endzelīns 1951: 303); dar plg. subst. lie. tylā ‚nebuvimas triukšmo, garsų; tyluma, rimtis, ramybė, ramumas‘ FrnW, KŽ ir kt.; ‚tylėjimas‘ SD 151 ir kt.; ‚tykus oras, štilis‘: NdŽ, GTŽ, DŽ; ‚tyki vieta, tylus kampelis‘ Vd; ‚nekalbus žmogus, tylūnas‘ NdŽ, K (LKŽe) → tylēnis, -ē ‚tylus žmogus, tylūnas‘ DŽ, NdŽ ir kt.; ‚viešai nereiškiantis savo pažiūrų žmogus‘ DŽ (LKŽe); lie. gárbanà ‚susiraitę plaukai, vilnos ar augalai‘ K ir kt. (LKŽe) → lie. dial. gerbēnis, -ē ‚kieno plaukai gerbenėti‘ Pc, Sml ir kt. (LKŽe) (dar žr. Skardžius 1996: 235) ir kt.), o la. kauca yra deverbatyvas, vestinas iš verb. la. kàukt ‚kaukšti, kriokti, raudoti; verkti, kūkčioti; triukšmauti; švilpti (apie vėją); traškėti, braškėti; (ausį) veriančiu garsu skambėti18 (ME II173), plg. la. kaūkuris ‚švilpiantis viesulas‘ (ME ibd.). Taigi Mažiulio pateikiamas pr. caws resp. lie. kaūkas kilmės aprašymas yra koreguotinas. Aptariamų lie. kaūkaras, lie. kaūkas, pr. cawx ‚velnias‘ kilmės nustatymo problema lengvai sprendžiama, remiantis teisingai Mažiulio įžvelgta semantine ir genetine šių leksemų sąsaja su rupūžės pavadinimu – senovės baltų penatu (labai abejotinas spėjimo autoriaus mitologemos vertinimas (žr. toliau)). Tik priešingai Mažiuliui (PEŽ II 148), su minėtais žodžiais sietinas ne onomatopėjinės kilmės la. kaūcens, bet subst. la. kaupis ‚rupūžė‘ (EH I 594), la. kaūpiņš ‚rupūžė, varlė; ant žemės paviršiaus pūpsantis grybas‘, la. kàupenis2 ‚rupūžė‘, la. kaūpītis ‚rupūžė, varlė‘ (ME II 177), suponuojančiais ne kokį nors paslaptingą mitologinį „penato“ referentą – todėl nereikia rekonstruoti niekuomet neegzistavusios lyties la. *kaūk-ena ‚kaukinis, priklausanti kaukams (penatams)‘ (PEŽ ibd.), bet etimologiškai lengvai pagrindžiamą sememą ‚išsik išimas, išsišovimas ant žemės‘19 ↔ la. kau-pis ‚kriauklės kiautas‘ (ME ibd.). Skirtingų akcentinių formų kilmės, kurių ypatingą reikšmę pabrėžia Mažiulis (PEŽ ibd.), priežastys lengvai paaiškinamos lietuvių kalbos atitikmenimis, reflek- 18 Onomatopėjinę la. kaūcens kilmę galima argumentuoti ir la. kauķis ‚rupūžė‘ (ME II 357) < verb. la. kaukstēt ‚kiau kiau viaukšėti, kiauksėti ir pan.‘ < (onomat.) la. kàuku ‚kiau kiau‘ (ME ibd.). 19 La. kaūpiņš ‚niekinamasis menko žmogaus ar gyvūno įvardijimas‘ (EH I 594) suponuoja apeliatyvinę žodžio reikšmės kilmę, matyt, pagal referento „rupūžė“ resp. „varlė“ pejoratyvinę konotaciją. 68 Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII M. Stryikowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Žmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari tuojančiais pamatines šių lyčių formas: subst. lie. kaūpas, káupas ‚iškilimas, kauburys, krūva‘ K ir kt.; ‚bulvės ar daržovės, supiltos į krūvą, uždengtos šiaudais ir užkastos žemėmis; rūsys‘ Brt ir kt.; ‚saiko perviršijimas, perviršis‘ R, SD 398 ir kt.; ‚kas virš normos, daugiau kaip reikia, viršus‘ Kt, Slk ir kt.; ‚viršugalvis‘ Ds (LKŽe). Pabrėžtina, kad istoriškai šių lyčių šaknis yra silpnoji bazė, o akūtinių lyčių atsiradimas nulemtas kolektyvo formanto *-ā (plačiau žr. Kregždys 2010a: 29–31), plg. subst. lie. káupa ‚kauburys‘ ↔ lie. dial. káupas ‚t. p.‘ (taip ir s.-kr. kùpa ‚krūva‘ ↔ kùp ‚t. p.‘ (žr. Būga II 442); Būga (I 441) g. masc. lytį vertina kaip inovaciją), la. kuõpa ‚krūva, ryšulys (javų pėdas), guba‘, adv. la. dial. kuõpā ‚kartu‘ ↔ lie. dial. kuopa ‚kaugė, kūgis, stirta‘ (plg. Būga II 355) < subst. bl. *kaupa- ‚kaup­tumas‘ < adj. bl. *kaupa- ‚kauptas‘ (plg. PEŽ II 151) < verb. bl.-sl. *kaup-/*kūp- ‚krauti į krūvą; kyšoti‘ (< ide. *keup- ‚t. p.‘ (Pokorny (IEW 591) rekonstruojama semema ‚linkti, lenkti(s) ir pan.‘ aukščiau minėtų leksemų semantinei raidai aiškinti visiškai netinka, todėl keistina)) > verb. lie. kaũpti ‚kasti į krūvą, daryti kaupą‘ K, J; ‚sukasti žemes apie augalo kamieną ar apie ką kita, kaupuoti‘ K, N, Krsn, Ktk, J; ‚rinkti, telkti, koncentruoti‘ Mrs; ‚grobsti, griebti sau‘ J (LKŽe). Taigi galima spėti, kad lie. kaũkaras, lie. kaũkas, pr. caux reflektuoja progresyvinės asimiliacijos nulemtą fonetinės žodžio struktūros kaitą (k…p > k…k): subst. bl. *kaupa- ‚kauptumas‘ (→ (suff. -(a)ra- vediniai) lie. kauprà ‚kalva‘, kaũparas ‚kauburys‘ V1 (Būga I 447); la. kaupra ‚kalva‘ (EH I 595), la. kàupre2 ‚nedidelė kalva; kalnagūbris‘ (ME II 177), la. kàupris2 ‚kalnagūbris; pakaušis‘ (EH I 595)) ⇒ *kauka- ‚t. p.‘, plg. nom.prop. lie. Kaũkas ‚renka visokius daiktus ir nešasi namo‘ Tv (Butkus 1995: 255) (Kauno apylinkėje lie. kaũkas suvokiamas tik kaip šykštus, visa namo tempiantis žmogus (!!!) – R. K.) ↔ verb. lie. kaũpti ‚grobsti, griebti sau‘ (žr. aukščiau). Tokio kitimo būta, matyt, jau baltų ir slavų prokalbėje²⁰, plg. s.-kr. kùpa ‚krūva, kaupas; medžių, žmonių grupė; kupeta; šūsnis‘ // kùp ‚t. p.‘, hidr. Kùpa ‚upė Kroatijoje; Κόλαπις (mini Strabonas)‘ (RHS 789, 791; dar žr. Būga II 442) ↔ slov. kúk ‚kalva‘ (plg. PEŽ II 150), kr. kùk ‚(anat.) žmogaus ir gyvūno šlaunikaulio viršutinė (išsikišanti) dalis; akmens viršus‘ (RHJ: 517; RHS: 20 Ankstyvos šio proceso kilmės prielaidą suponuoja ir prūsų toponimikos bei hidronimikos pavyzdžiai, reflektuojantys vietovardžių su šaknies –p- ir –k- galimų variantų egzistavimą: top. pr. (Pietų Prūsija) Kaukenynen 1400 (Gerullis 1922: 58; Blažienė 2005: 271), top. pr. Kaucaliskis 1331, Kaukelawke 1394 (Gerullis ibd.), top. pr. Koken 1755, Nūwe Kuckendorff 1380 ir kt. (Przybytek 1993: 102–103, 315) ~ hidr. (up.) pr. Caupeaps 1395, top. pr. Kaupsitten 1343 (Gerullis ibd.). Daryti tokią atsargią prielaidą galima, remiantis itin gausia (su šakniniu –p-) latvių toponimine medžiaga bei akivaizdžių fonetinių alternantų egzistavimu šioje rytų baltų kalboje: top. la. Kaupa, Kaũpas, Kaũpes ~ top. lie. Káupos; top. la. Kàupari2, Kauper-kalns; Kaũpes-kalns ↔ top. la. Kaukuri, Kaũkure, Kauk̦u kalns ir kt. (daugiau pavyzdžių žr. Endzelīns 1961: 63, 67–68). Todėl galima labai atsargiai spėti, kad kai kurie prūsų ir lietuvių kauk- šaknies toponimai ir hidronimai sietini ne su „kauko“ resp. „velnio“, bet „kalvos“ resp. „kalno“ referentine konotacija (!!!). Straipsniai / Articles 69 ALL_62_63_maketas.indd 69 2011.06.17 08:23:52 ROLANDAS KREGŽDYS 753), s.-kr. kùk (kūk), kūka ‚didžiulis akmuo, riedulys‘, top. (Bosnijoje) Kùk // Kūk ‚didžioji kalva‘ (RHS ibd.)21. Tokią spėjimą galima argumentuoti ir mitologiškai, mat yra žinoma, kad „Kaukas, kaip rusų дворовой, švedų ritomte, norvegų Nisse, suomių tanh(u)an haltija, tallitonttu, riihenhaltija ir kitos būtybės, labiau susiję su jauja, tvartu, o ne žmonių gyvenamąja vieta – jis neša grūdus, šieną, rūpinasi arkliais ir t. t.“ (Vėlius 1977: 188), t. y. kaukas krauna krūvas resp. kaupia, plg. jau minėtą verb. lie. kaũpti reikšmes ‚kasti į krūvą, daryti kaupą‘ ir ‚rinkti, telkti, koncentruoti‘ (LKŽe). Taigi tampa akivaizdu, kad ir Fraenkelis, ir Mažiulis vienam leksiniam semantiniam lizdui priskyrė visai skirtingos kilmės ir reikšmės žodžius – fonetinius homonimus (homofonus): subst. lie. kaũkas ‚turtus nešanti namų dvasia, aitvaras‘, ‚nekrikštyto vaiko vėlė‘, ‚velnias‘, ‚persenęs, sudžiūvęs, susivėlusiais plaukais žmogus; senoviškas prietaringas žmogus‘, ‚kaukaspenis‘, ‚neūžauga, mažas žmogus‘ (LKŽe) < ide. *keup- ‚krauti į krūvą; kyšoti‘ (tokia semema neišskirta IEW 591; kitaip aiškinama PEŽ II 61) ≠ subst. lie. kaũkas ‚žvejų įrankis – medinis kablys ar lankas, su kuriuo atsuka po ledu netiesiai einančią kartį‘ Vdšk, Srj, Klt, Ign, Rš, Švnč, Lkm, Plš, Nmn; ‚kartis vežimui priveržti, veržtuvė‘ Dglš (LKŽe) < verb. ide. *keuk- ‚(su, iš)linkti‘ (IEW 588–589) (dar žr. PEŽ II 150). Remiantis atlikta analize, galima drąsiai teigti, kad Brodovskio ir Milkaus žodynuose minima nomen prop. (teonimas) Kaukarius semema ‚kalnų dievas‘ yra pirminė, o Stryikowskio 21 Petaras Skokas s.-kr. kùk, gen. kùka ‚šlaunikaulio viršutinė dalis ir kt.‘ sieja su s.-kr. kàlk (< prasl. *klьkbъ), šlaunis; coxa, femur‘ ir veda iš ide. *kl̥k- ‚(su)linkti‘ (Skok II 225), tačiau jo paties nurodomas top. Kùk (Milna, Brač) ‚aukštuminė vietovė su snieguota kalva‘ suponuoja ne „sulinkimo“, bet „išsikišimo“ referentą (!!!), t. y. jis sietinas ne su s.-kr. kàlk ‚kulšis‘, bet s.-kr. kùk (kūk), kūka ‚didžiulis akmuo, riedulys‘ (RHS 753), o pastarasis – su s.-kr. küp (Vuk, Kosmet, ŽK) ‚krūva, kaupas; medžių, žmonių grupė; kupeta; šūsnis‘, kúpa (Vuk) ‚krūva, acervus; nendrių glėbys‘, lygintinas su lie. kaũpas (plg. Skok II 225, 236–237). Skokas taip pat įžvelgė šių leksemų genetines sąsajas – prolyčių ide. *queu-p ↔ ide. *queu-k- skirtumus įvardija tik skirtingų formantų *-k- ir *-p- kaita (Skok II 237). Toks atsainus šių žodžių vertinimas nulėmė tos pačios kilmės leksemų (reflektuojančių progresyvinės asimiliacijos kaitą: k…p → k…k) skaidymą į atskirus leksinius semantinius lizdus, t. y. šių žodžių prolytė yra prasl. *kupъ ‚krūva, kaupas‘ > s. sl. εὔιυ, σωρός, acervus‘, bulg. куп ‚krūva; gausybė, daugybė‘ ir kt. (plačiau žr. ЭССЯ XIII 114). Čia minėtinas ir visiškai neįtikėtinas Olego Trubačiovo (ЭССЯ XIII 115) spėjimas, neva akcentinis s.-kr. kȕp resp. lie. kaũpas neatitikimas aiškintinas skirtingų prolyčių rekonstrukcija: ide. *kou-p-o- ↔ ide. *kou-ə-p-o-. Spėjimo autorius kažkodėl ignoruoja Būgos (I 441) teiginį, kad s.-kr. kȕp (g. masc.) vertintinas kaip inovacija, t. y. ši forma radosi iš s.-kr. kȕpa, o pastarosios akūtas, matyt, suponuotas kolektyvo formato ide. *-ā (plačiau žr. Kregždys 2010a: 31–41). Būgos hipotezę galima argumentuoti ir ide. kalbose pasitaikančia nomina collectiva → g. masculinum gramatinės kategorijos raida (žr. Kregždys 2010a: 54–55). Vadinasi, galima iškelti hipotezę, kad serbų ir kroatų kalbose vartojama leksinė semantinė gretybė kȕpa ‚krūva, kaupas; medžių, žmonių grupė; kupeta; šūsnis‘ // kȗp ‚t. p.‘, remiantis Būgos spėjimu, yra vėlyva, todėl s.-kr. kȕp akutas atsiradęs pagal analogiją su g. fem. kȗpa (plačiau apie šią lytį žr. ЭССЯ XIII 107–108), o ne reflektuoja ide. *kou-ə-p-o-, kuri, matyt, niekuomet neegzistavo. 70 Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII M. Stryikowskio veakalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkieji Rusi teonimai: Chaurirari *Kaukarinis ‚arklių dievybė‘ – antrinė, suponuota funkcinės dievybės konotacijos, t. y. lie. kaũkas suponuoja protosememą *,kalvoje gyvenanti dievybė, kur ji krauna = kaupia turtus‘. Vadinasi, priešingai Baliui (JBR II 158), galima drąsiai teigti, kad šis teonimas turėtų būti traktuojamas kaip vienas Velino epitetų. Be minėto teonimo analizės, būtina aptarti kelių rusų kalbos leksimų, spėtiną, klaidingai Toporovo (Топоров 2000: 184; 2006: 200) susietų su Chaurirari, kilmę: 1. Dial. r. kaýp ‚medinis ilgakotis plaktukas žuviai apsvaiginti‘ (vartojamas Urale, Sibire, Obės upės baseine (vakarų Sibiras)) (CPHI XIII 138), kurį Toporovas įvardija baltizmu (Топоров ibd.), neva reflektuojančiu subst. lie. kaũras ‚ilgas pagalys degutui maišyti verdant‘ (LKŽe). Šiuo spėjimu negalima tikėti ne tik dėl rusų leksemos paplitimo arealo, t. y. leksema užfiksuota niekuomet baltų negyventoje teritorijoje (nebent tai tremties vieta – tiesa, duomenys apie žodžio vartojimą surinkti 1908 m.), bet ir dėl minėto lietuvių žodžio kilmės: lie. kaũras – adaptacinis slavizmas, sietinas su r. *ковыр ‚įrankis lėtam maišymo procesui įvardyti‘ ↔ r. ковы́рка ‚tai, kuo kasama, skaptuojama, išpjaunama, (su)pinama; karnų ar beržo tošies parišalas, kuriuo užtempiama vyža, smūgis; negražus lėtapėdis žmogus‘ (CPHI XIV 38) (← verb. r. ковыря́ть ‚sukineti, pasukti, irtis (irklais), ką nors daryti lėtai, neva-lyvai‘ (CPHI XIV 39–40; Даль II 129)) ~ r. копу́шка ‚lėtas žmogus; nevykėlis‘ ↔ kóna ‚t. p.‘; r. копа́ло ‚iltis‘ ↔ копа́лка ‚bet koks kasimo įrankis‘ (Даль II 157). Dėl r. dial. kaýp ‚medinis ilgakotis plaktukas žuviai apsvaiginti‘ kilmės galima iškelti hipotezę, kad jis genetiškai sietinas su r. коварный ‚tas, kuris kala apkaustus, grandines, pančius‘ (Даль II 127) < subst. r. коварь ‚kalvis‘ (Даль ibd.) < verb. r. кова́ть ‚apdoroti plaktuku metalą, suteikti metalui bet kokią formą; lyg ant priekalo ritmiškai plakti plaktuku‘ (Даль ibd.), t. y. grafiškai jis traktuotinas kaip fonetinės kodifikacijos pavyzdys, reflektuojantis absorbcinę lytį (be šakninio -v-, plg. r. кавунь ‚arbūzas, moliūgas‘ ↔ dial. r. kaýп ‚t. p.‘ (Даль II 71)), suponavusią formą *kaur ← *koar (fonetinės šaknies struktūros kaita dėl rusų kalbai neįprastos fonotaktinės grandies -oa-). Reikšminis kitimas referentas ⇕ konotatas ⇒ referentas (Aᴮ → Bᴬ) aiškintinas, remiantis vidinės semantinės kaitos principu (plačiau žr. Kregždys 2010a: 24–25): Straipsniai / Articles 71 ALL_62_63 maketas.indd 71 2011.06.17 08:24:01 ROLANDAS KREGŽDYS 2. Verb. r. dial. kaýputься ‚pykti; raukytis, būti niūriam, paniurusiam; būti išdidžiam; būti užsispyrusiam‘ (Даль II 98; dar žr. CPНГ XIII 138) taip pat nėra baltizmas, kaip teigia Toporovas, mat yra denominatyvas, pasiskolintas iš turkų kovur ‚rudas‘, kazach. konur ‚šviesberis, palvas, sartas; juodbėras (su juoda uodega ir karčiais)‘ (Фасмер II 211) – tikėtina tokia semantinės šio veiksmažodžio raidos seka: ‚rudas, juodbėras‘ ↔ ‚parudęs, pajuodęs‘ ↔ ‚pajuodęs, parudęs (tamsios spalvos), todėl ir paniuręs‘ ↔ ‚piktas‘ ↔ ‚susiraukęs, nes piktas‘ ↔ ‚paniuręs, todėl ir susiraukęs‘. Išvados 1) teonimas Chaurirari reflektuoja pirmųjų dviejų skiemenų metatezinį, arba artimosios (vienas šalia kito esančių skiemenų) metatezės, tipą, keičiant pirmąją to paties kamieno morfemą antrąja – suponuotina morfotaktinė kaita: lie. *Kauriraris ‚arklių dievas‘ < subst. lie. *kaurikaris ‚t. p.‘ (r...r < r...k (artimoji progresyvinė asimiliacija)) ↔ subst. lie. *kaurikanis (r...r < r...n (tolimoji progresyvinė asimiliacija)) < subst. lie. *kaukarinis ‚t. p.‘ (morfotaktinė metatezė dėl tabu) < adj. lie. *kaukarinis ‚priklausantis Kaukariui‘; 2) dievybės vardas Chaurirari nėra ἅπαξ λεγόμενον. Jis sietinas su keliuose XVIII a. Mažosios Lietuvos leksikografų ir kultūros veikėjų darbuose užfiksuotu nomen proprium (teonimu) Kaukarius ‚kalnų dievas‘; 3) lie. kaũkaras, lie. kaũkas, pr. cawx reflektuoja progresyvinės asimiliacijos nulemtą fonetinės žodžio struktūros kaitą (k...p > k...k): subst. bl. *kaupa- ‚kauptumas‘ > subst. lie. kaũpas, kãupas ‚iškilimas, kauburys, krūva‘ (→ (suff. –(a)ra– vediniai) lie. kauprà ‚kalva‘, kãuparas ‚kauburys‘; la. kaupra ‚kalva‘, la. kàupre² ‚nedidelė kalva; kalnagūbris‘, la. kàupr̃is² ‚kalnagūbris; pakaušis‘) ⇒ *kauka– ‚t. p.‘; 4) Brodovskio ir Milkaus žodynuose minima nom. propr. (teonimas) Kaukarius semema ‚kalnų dievas‘ yra pirminė, o Stryjkowskio *Kaukarinis ‚arklių dievybė‘ – antrinė, suponuota funkcinės dievybės konotacijos; 5) subst. r. dial. kaýp ‚medinis plaktukas žuviai apsvaiginti‘ ir verb. r. dial. kaýputься ‚pykti; raukytis, būti niūriam, paniurusiam; būti išdidžiam; būti užsispyrusiam‘ nėra baltizmai. LITERATŪRA BRMŠ I–IV – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sud. Norbertas Vėlius. 1–2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996–2001; 3–4. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003–2005. 72 Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII M. Stryikowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari Būga I–III – Būga Kazimieras. Rinktiniai raštai 1–3, sud. Zigmas Zinkevičius. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958–1961. CGL I – Clavis Germanico-Lithvana. Rankraštinis XVII amžiaus vokiečių–lietuvių kalbų žodynas A–E. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995. DūnŽ – Vitkauskas Vytautas. Šiaurės rytų dünininkų šnektų žodynas. Vilnius: Mokslas, 1976. EH I–II – Endzelīns Jānis, Hauzenberga Edite. Papildinājumi un labojumi K. Mīlenbacha Latviešu valodas vārdnīcai 1–2. Rīgā: Kultūras fonda izdevums, 1934–1946. IEW I–II – Pokorny Julius. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch 1–2. Bern und München: Francke Verlag, 1959–1969. JBR I–V – Balys Jonas. Raštai 1–5, par. Rita Repšienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998–2004. JBŽ I–III – Brodovskis Jokūbas. Lexicon Germanico=Lithvanicum et Lithvanico=Germanicum. Rankraštinis XVIII amžiaus žodynas, 1–3, parengė Vincentas Drotvinas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2009. Katičić I–II – Katičić Radoslav. Ancient Languages of the Balkans 1–2. The Hague & Paris: Cambridge University Press, 1976. LE I–XXXVII – Lietuvių enciklopedija 1–37. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985. LEW I–II – Fraenkel Ernst. Litauisches etymologisches Wörterbuch 1–2. Heidelberg: Vandenhoeck & Ruprecht, 1962–1965. Linde I–VI – Linde M. Samuil Bogumil. Słownik języka polskiego 1–6. Warszawa: w Drukarni Xieży Pijarów, 1807–1814. LIV – Lexikon der indogermanischen Verben. Wiesbaden: Dr. Ludwig Reichert Verlag, 1998. LKE – Lietuvių kalbos enciklopedija, red. Vytautas Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas, elektroninis variantas, redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. red.), Jonas Paulauskas, Rიტutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. www.lkz.lt. LM I–III – Lietuvių mitologija 1–3. Vilnius: Mintis, 1995–2003. LPŽ I–II – Lietuvių pavardžių žodynas 1–2, red. Aleksandras Vanagas. Vilnius: Mokslas, 1985–1989. ME I–IV – Mūlenbachs Kārlis. Latviešu valodas vārdnīca 1–4, red. Jānis Endzelīns. Rīga: Izglītības ministerija, Kultūras fonds, 1923–1932. Straipsniai / Articles 73 ALL_62_63_maketas.indd 73 2011.06.17 08:24:01 ROLANDAS KREGŽDYS PEŽ I–IV – Mažiulis Vytautas. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1. Vilnius: Mokslas, 1988; 2–3. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993–1996; 4. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. RHJ – Rječnik hrvatskoga jezika. Zagreb: Leksikografski zavod Miroslav Krleža i Školska knjiga, 2000. RHS – Rječnik hrvatskoga ili srpskoga jezika 1–5, red. Tomislav Maretić. Zagreb: Knjižarnici jugoslavenske akademije, 1898–1903. RV – R̥gvedaSaṃhitā. Skok II – Skok Petar. Etimologijski rječnik hrvatskoga ili srpskoga jezika 2. Zagreb: Jugoslavenska Akademija Znanosti i Umjetnosti, 1972. SRP I – Scriptores rerum Prussicarum: Die Geschichtsquellen der Preussischen Vorzeit bis zum Untergange der Ordensherrschaft, hrsg. von Theodor Hirsch, Max Töppen und Ernst Strehlke, Bd 1. Leipzig: Verlag von S. Hirzel, 1861. БТСРЯ – Большой толковый словарь русского языка, ред. С. А. Кузнецов. Санкт Петербург: Норинт, 2000. Даль I–IV – Даль Владимир. Толковый словарь живого великорусского языка 1–4. Москва: Русский язык, 1989–1991. ПЯ I – Топоров Владимир Николаевич. Прусский язык: Словарь A–D. Москва: Наука, 1975. САР VI – Словарь Академии Россійской 6. Санктпетербургъ: Императорская Академія Наукъ, 1794. СМ – Славянская мифология. Энциклопедический словарь. Москва: Международные отношения, 2002. СРНГ I–XLIII – Словарь русских народных говоров 1–43. Ленинград: Наука, 1965–2009. ССЯ I–IV – Словарь старославянского языка 1–4. Санкт Петербург: Издательство Санкт-Петербургского университета, 2006. СУМ – Словник української мови X. Київ: Наукова думка, 1979. ЦЦСЯ I–IV – Словарь церковно-славянскаго и русскаго языка 1–4. СанктПетербургъ: типографія Императорской Академіи Наукъ, 1847. Фасмер I–IV – Фасмер Макс. Этимологический словарь русского языка 1–4. Москва: Прогресс, 1986–1987. ЦС I–V – Пётръ Алексьевъ. Церковный словарь 1–5. Санкт Петербургъ: типографія Ивана Глазунова, 1817–1819. 74 Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII M. Stryikowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari ЭССЯ – Этимологический словарь славянских языков. Отв. ред. О. Н. Трубачёв. Москва: Наука, 1974–. Kiti sutrumpinimai kaip LKŽe (žr. www.lkz.lt). Ambrazas Saulius 1993: Daiktavardžių darybos raida. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Ambrazas Saulius 2000: Daiktavardžių darybos raida 2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Balsys Rimantas 2006: Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Beresnevičius Gintaras 2006: M. Strijkovskio „Kronikos“ lietuvių dievų sąrašas (2). http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/394-gintaras-beresneviius-m-strijkovskio-kronikos-lietuvi-diev-sraas-2.html?catid=123%3A2006-nr-89-rugpjūtisrugsėjis. Blažienė Grasil da 2005: Baltische Ortsnamen in Ostpreußen. Stuttgart: Franz Steiner Verlag. Brazaitis Kristina 2010: Johannes Bobrowski Pruzzische Vokabeln. Dunedin: University of Otago. Breidaks Antons 2006: Darbu izlase 1. Rīga: LU Latviešu valodas institūts. Bussmann Hadumod 2006: Routledge Dictionary of Language and Linguistics. London & New York: Routledge. Butkus Alvydas 1995: Lietuvių praardės. Kaunas: Æsti. Endzelīns Jānis 1951: Latviešu valodas gramatika. Rīga: Latvijas valsts izdevniecība. Endzelīns Jānis 1961: Latvijas PSR vietvārdi 2. Rīga: Latvijas PSR Zinātņu akadēmijas izdevniecība. Endzelīnas Janis 1957: Baltų kalbų garsai ir formos. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Gerullis Georg 1922: Die altpreußischen Ortsnamen. Berlin: Walter de Gruyter & Co. Gerullis Georg, Stang Christian 1933: Das Fischerlitauisch in Preussen. Kaunas: Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys. Girdenis Aleksas, Girdenienė Danutė 1997: 1759 metų „Ziwato“ indeksas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Greimas Algirdas Julius 1990: Tautos atminties beieškant. Vilnius & Chicago: Mokslas. Straipsniai / Articles 75 ALL_62_63_maketas.indd 75 2011.06.17 08:24:02 ROLANDAS KREGŽDYS Jasiūnaitė Birutė 2010: Šventieji ir nelabieji frazeologijoje ir liaudies kultūroje. Vilnius: VU leidykla. Kazlauskas Jonas 1959: Daiktavardžių (i)u linksniavimo nykimas. – Lietuvių kalbotyros klausimai 2, 17–45. Kregždys Rolandas 2009: Pr. Romow pagal Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kroniką“ ir kitos istorinės interpretacijos iki mūsų laikų (toponimo etimologinė analizė, lokalizacija). – Senovės baltų kultūra 8. Vilnius: Kronta, 120–184. Kregždys Rolandas 2009a: Iš baltizmų leksikografinės problematikos: dial. r. ančūm-ka. – Liutkevičienė Danutė & Zabarskaitė Jolanta. Nuo Konstantino Sirvydo iki Didžiojo žodyno. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 21. Kregždys Rolandas 2009b: Ide. suff. *-ko- semantinė sklaida baltų kalbose. – Res humanitariae 6, 112–132. Kregždys Rolandas 2010: Baltiškųjų teonimų perteikimo ir dievų funkcijų nustatymo problematika Jano Łasickio veikale „De Diis Samagitarvm Cæterorvmque Sarmatarum, & falſorum Chriſtianorum. Item de religione Arme-niorum“: Salaus, Klamals, Atlaibos, Ta-wals. – Perspectives of Baltic Philology. International conference abstracts. Poznań: Uniwer-sytet im. Adama Mickiewicza w Poznaniu, 51–52. Kregždys Rolandas 2010a: Baltų kalbų leksinės semantinės gretybės (paveldėtieji ō/ā kamienų kūno dalių pavadinimai). Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas. Kregždys Rolandas 2010b: Velionio išlydėjimo papročio, aprašyto Sūduvių knygelėje, verificavimo klausimu. – Etnologija: istorija, dabartis ir perspektyvos. Tarptautinės konferencijos tezės. Vilnius: LII leidykla; 13–14. Kregždys Rolandas 2010c: Motiejaus Strijkovskio veikale „Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi“ paminėto teonimo Chaurirari kilmė, dievybės funkcijos. – XI tarptautiska baltistu kongresa „Baltu valodu pagātne, tagatne un nākotne“ referātu tēzes. Riga: Latvijas Universitāte un Latvijas Universitātes Latviešu valodas institūts, 88–89. Kregždys Rolandas 2011: Baltų metempsichozė: velionio išlydėjimo papročio, aprašyto P. Orozijaus kronikos Wulfstano intarpe ir Sūduvių knygelėje, verificavimo klausimu. – Res humanitariae 8 (studija spausdinama). Lampe Geoffrey W. H. 1961: A Patristic Greek Lexicon. Oxford: Clarendon Press. Łasickis Jonas 1969: Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus. Vilnius: Vaga. Liddell Henry George, Scott Robert 1882: A Greek-English Lexicon. New York, Cincinnati: American book company. Łowmiański Henryk 1935: Prusy pogańskie. Toruń: Instytut popierania nauki. 76 Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII ALL_62_63 maketas.indd 76 2011.06.17 08:24:02 M. Stryjkowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari Łowmiański Henryk 1989: Prusy – Litwa – Krzyżaci. Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy. Mannhardt Wilhelm 1936: Letto-Preussische Götterlehre. Riga: Herausgegeben von der Lettisch-Literärischen Gesellschaft. Mikkola Jooseppi Julius 1908–1909: Zur slavischen Etymologie. – Indogermanische Forschungen 23(1–2), 124–138. Monier-Williams Monier A. 1872: A Sanskrit-English Dictionary. Oxford: At the Clarendon Press. Paulauskas Jonas 1987: Sisteminis lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslas. Przybytek Rozalia 1993: Ortsnamen baltischer Herkunft im südlichen Teil Ostpreußens. Stuttgart: Franz Steiner Verlag. Shevelov George Y. 1964: A prehistory of Slavic. The historical phonology of Common Slavic. Heidelberg: Carl Winter. Skardžius Pranas 1996: Rinktiniai raštai 1; par. Albertas Rosinas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Stryjkowski Maciej Osostevicius 1582: Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi. Krolewen. Szemerényi Oswald 1977: Studies in the kinship terminology of the Indo-European languages with special reference to Indian, Iranian, Greek and Latin (Acta Iranica 16. Textes et mémoires 7). Leiden: E. J. Brill; Téhéran-Liége: Bibliothèque Pahlavi. Šewc-Schuster Hinc 1984: Gramatika hornjo-serbskeje rěče. Budyšin: Ludowe nakładnistwo Domowina. Šimkūnaitė Eugenija 2001: Gyvenimo receptai. Vilnius: Žuvėdra. Urbutis Vincas 1981: Baltų etimologijos etiudai. Vilnius: Mokslas. Vaicekauskas Arūnas 2005: Lietuvių žiemos šventės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. Vaillant André 1950: Grammaire comparée des langues slaves 1. Lyon-Paris. Vey Marc 1931: Slave st- provenant d’i.-e. *pt- . – Bulletin de la Société de Linguistique 32(1), 65–66. Vėlius Norbertas 1977: Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Vilnius: Vaga. Vėlius Norbertas 1987: Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Vilnius: Vaga. Zieliński Tadeusz 1999: Religia Cesarstwa Rzymskiego. Toruń: Adam Marszałek. Zinkevičius Zigmas 1966: Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis. Straipsniai / Articles 77 ALL_62_63_maketas.indd 77 2011.06.17 08:24:02 ROLANDAS KREGŽDYS А н и к и н А л е к с а н д р Е в г е н ь е в и ч 2000: Этимологический словарь русских диалектов Сибири. Москва-Новосибирск: Наука. А н и к и н А л е к с а н д р Е в г е н ь е в и ч 2009: (rec.) W. Smoczyński. Słownik etymologiczny języka litewskiego. 789 s.; Indeks wyrazów litewskich. 308 s. Wilno: Printer Polyglott, Jost Gippert, Frankfurt a. Main, 2007. – Вопросы языкознания 2009 (4), 152–156. А х м а н о в а О л ь г а С е р г е е в н а 1969: Словарь лингвистических терминов. Москва: Советская энциклопедия. Б е н в е н и с т Э м и л ь 1995: Словарь индоевропейских социальных терминов. Москва: Прогресс. Б е р н ш т е й н С а м у и л Б о р и с о в и ч 1953: Болгарско-русский словарь. Москва: Государственное издательство иностранных и национальных словарей. В е й М а р к 1958: К этимологии древнерусского ‘Стриbog’. Вопросы языкознания 3, 96–99. В л а с о в а М а р и н а Н и к и т и ч н а 2008: Энциклопедия русских суеверий. Санкт-Петербург: Издательский Дом „Азбука-классика“. Г а м к р е л и д з е Т а м а з В а л е р и а н о в и ч, И в а н о в В я ч е с л а в В с е в о л о д о в и ч 1984: Индоевропейский язык и индоевропейцы 1–2. Тбилисси: Universiteta. Г у р а А л е к с а н д р В и к т о р о в и ч 1997: Символика животных в славянской народной традиции. Москва: Индрик. Д ь я ч е н к о Г р и г о р и й 1993: Полный церковно-славянский словарь (со внесением въ него важнѣйшихъ древне-русскихъ словъ и выраженій). Москва: Издательский отдел Московского Патриархата. З а л и з н я к А н д р е й А н а т о л ь е в и ч 1980: Грамматический словарь русского языка. Словоизменение. Москва: Русский язык. И в а н о в В я ч е с л а в В с е в о л о д о в и ч 1974: Опыт истолкования древнеиндийских ритуальных и мифологических терминов, образованных от. aśva- «конь» (жертвоприношение коня и дерево aśvattha в древней Индии). – Проблемы истории языков и культуры народов Индии. Москва: Наука, 75–138. К а з а н с к е н е В а н д а П е т р о в н а, К а з а н с к и й Н и к о л а й Н и к о л а е в и ч 1986: Предметно-понятийный словарь греческого языка. Крито-микенский период. Ленинград: Наука. К р е г ж д и с Р о л а н д а с 2009: Прусс. Curche: этимология теонима, функции божества; проблематика установления культовых соответствий на почве обрядовой традиции восточно-балтийских, славянских и других индоевропейских народов. – Studia Mythologica Slavica 12, 249–320. 78 Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII M. Stryikowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkich Rusi teonimai: Chaurirari Крежджис Роландас 2010: Восточнославянские боги Киевской Руси: Стрибог (сопоставительный анализ данных славянской и балтийской мифологических систем). – Studia Mythologica Slavica 13, 211–232. Куркина Любовь Викторовна 1992: Диалектная структура праславянского языка по данным южнославянской лексики. Ljubljana: Slovenska akademija znanosti in umetnosti. Лукашевич Платонъ 1846: ЧАРОМЖТІЕ, или священный языкъ маговъ волхвовъ и жрецовъ. Петръгородъ: типографія К. Винегебера. Маковский Марк Михайлович 1998: Метаморфозы слова (Табуирующие маркеры в индоевропейских языках). – Вопросы языкознания 4, 151–179. Маслов Юрий Сергеевич 1981: Грамматика болгарского языка. Москва: Высшая школа. Мейе Антуан 1954: Основные особенности германской группы языков. Москва: Изд. иностранной литературы. Нильссон Мартин 1998: Греческая народная религия. Санкт-Петербург: Алетейя. Откупщиков Юрий Владимирович 1988: Догреческий субстрат. Ленинград: Изд. ЛГУ. Откупщиков Юрий Владимирович 2006: Об этимологии гидронима Ловать. – Индоевропейское языкознание и классическая филология – X. Материалы чтений, посвященных памяти профессора Иосифа Моисеевича Тронского. 19–21 июня 2006 г. Санкт-Петербург: Наука, 215–219. Прохоров Андрей Аркадьевич 2002: О мифологической основе сюжета конного состязания в славянских исторических преданиях и фольклоре. – Балто-славянские исследования 15, 410–454. Семереньи Освальд 1967: Славянская этимология на индоевропейском фоне. – Вопросы языкознания 4, 3–25. Скрипник Лариса Григорівна, Дзятківська Ніна Пантелеймонівна 2005: Власні імена людей. Київ: Наукова думка. Суперанская Александра Васильевна и др. 1986: Теория и методика ономатических исследований. Москва: Наука. Суслова Анна Владимировна, Суперанская Александра Васильевна 1991: О русских именах. Ленинград: Лениздат. Тахо-Годи Аза Алибековна, Лосев Алексей Фёдорович 1999: Греческая культура в мифах, символах и терминах. Санкт-Петербург: Алетейя. Straipsniai / Articles 79 ALL_62_63_maketas.indd 79 2011.06.17 08:24:02 ROLANDAS KREGŽDYS Топоров Владимир Николаевич 1973: Из истории балто-славянских языковых связей: анчу́тка. – Baltistica 9(1), 29–44. Топоров Владимир Николаевич 2000: Из индоевропейской этимологии 6(1–2). – Этимология 1997–1999, 172–185. Топоров Владимир Николаевич 2004: Исследования по этимологии и семантике 1. Москва: Языки славянских культур. Топоров Владимир Николаевич 2006: Исследования по этимологии и семантике 2. Москва: Языки славянских культур. Топоров Владимир Николаевич 2007: К интерпретации былины „Путешествие Вавилы со скоморохами“. – Имя: семантическая аура. Москва: Языки славянских культур. Трубачев Олег Николаевич 2006: История славянских терминов родства и некоторых древнейших терминов общественного строя. Москва: КомКнига. Хабургаев Георгий Александрович 1974: Старославянский язык. Москва: Просвещение. Шанский Николай Максимович 1959: Очерки по русскому словообразованию и лексикологии. Москва: Государственное учебно-педагогическое издательство министерства просвещения РСФСР. Шипова Елизавета Николаевна 1976: Словарь тюркизмов в русском языке. Алма-Ата: Наука. Theonyms in M. Stryjkowski’s work Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi: Chaurirari SUMMARY The study deals with the topics of etymological analysis and brief nascence (consequently, hierarchical position in the Baltic pantheon) of the theonym Chaurirari mentioned in Maciej Stryjkowski’s work Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi (Krolewen, 1581). Cryptogram methods are used to explain the changes, which appeared in the morphological structure of the word probably by virtue of a taboo phenomenon. Changes of the lexeme are explained by means of areal studying and synchronous methods. Being based on the analysis carried out, the main conclusion has been made to which Vladimir Toporov had come earlier that the theonym cited in Stryjkowski’s writing reflects authentic linguistic material which can not be 80 Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII M. Stryjkowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari ascertained without paying attention to detailed analysis of the lexeme each component. The other conclusions are as follows: 1) theonym Chaurirari reflects juxtapositionally metathesis of the front syllables, i.e. contact metathesis type has been set to explain the morphotactical shift: Lith. *Kauriraris ‘horse God’ < Lith. *kaurikaris ‘ditto’ (r...r < r...k (contact progressive assimilation)) ↔ Lith. *kaurikanis (r...r < r...n (incontiguous progressive assimilation)) ‘ditto’ < Lith. *kaukarinis ‘ditto’ (morphotactical metathesis due to taboo) < adj. Lith. *kaukarinis ‘appending to Kaukarius’; 2) theonym Chaurirari can not be interpreted as ἅπαξ λεγόμενον. The lexeme may be correlated with nomen proprium (theonym) Kaukarius ‘ghats God’, which is mentioned in several Lithuania Minor lexicographical lexicons of the 18th century; 3) Lith. kaū̌karas, Lith. kaū̌kas, Pruss. cawx reflect phonetic structural shift caused by progressive assimilation (k...p → k...k): Balt. *kaupa- ‘accumulation’ > Lith. kaūpas, káupas ‘boss, hump, heap’ → (derivatives with suff. -(a)ra-) Lith. kauprà ‘hill’, kaūparas ‘hump’; Latv. kaupra ‘hill’, Latv. kàupre2 ‘small hill; sierra’, Latv. kàupris2 ‘sierra; sconce’) ⇨ *kauka- ‘ditto’; 4) nom. propr. (theonym) Kaukarius sememe ‘ghats God’ mentioned in Brodowski’s and Milke’s lexicons is attributable to parent drift, while Stryjkowski’s *Kaukarinis ‘horse God’ to accessory, presupposed by functional connotation of the god; 5) Russ. dial. кау́р ‘mallet used to knock out a fish’ and Russ. dial. кау́риться ‘to sulk; to wince, to gloom; to stand tall; to recalcitrate’ are not Baltisms. Įteikta 2010 m. lapkričio 17 d. ROLANDAS KREGŽDYS Lietuvių kalbos institutas Vileišio g. 5, Vilnius LT-10308 El. paštas – [email protected] Straipsniai / Articles 81