A Semantic–Pragmatic Theory of Proper Names

WILLY VAN LANGENDONCK Leveno universitetas Tyrimų sritys: sinchroninė lingvistika, konstrukcijų gramatika ir priklausomybių sintaksė, referencija ir semantika, onomastika, vardų teorija, žymėtumas, prototipiškumas, ikoniškumas, žodžių tvarka, gramatinės kategorijos, tokios kaip apibrėžtumas, generiškumas, skaičius, gramatiniai santykiai, prielinksniai. SEMANTINĖ-PRAGMATINĖ TIKRINIŲ VARDŲ TEORIJA Semantinė pragmatinė tikrinių žodžių teorija ANOTACIJA Šiuo straipsniu siekiama pateikti išsamią semantinę-pragmatinę tikrinių vardų analizę, reaguojant į redukcionistinį Richardo Coateso tikrinių vardų pragmatinės teorijos požiūrį (ALL 2012). Teigiama, kad vardai turi bent dviejų rūšių presuponuojamą informaciją: gramatinius požymius (ypač apibrėžtumą) ir kategorinę (bazinio lygmens) presuponuojamą informaciją, kuri leidžia vardus suskirstyti į poklasius. Visa tai siejama su teiginiu, kad vardai ne tik unikaliai referuoja vartojant kalbą (tai dažna funkcija, nors ir ne vienintelė), bet ir unikaliai denotuoja nusistovėjusios lingvistinės konvencijos lygmeniu. Kad šis požiūris būtų priimtinas, būtina skirti vardą nuo vardo lemos. Šis skirtumas svarbus ir galimų konotacijų sričiai bei vardų vertimo klausimui. Pateikiami gramatiniai, filosofiniai, psicho- ir neurolingvistiniai įrodymai. ANOTACIJA Šio straipsnio tikslas – pateikti išsamią semantinę pragmatinę tikrinių žodžių analizę reaguojant į redukcionistinį požiūrį, kurį Richardas Coatesas išdėstė pragmatinėje tikrinių žodžių teorijoje (ALL 2012). Straipsnyje siekiama įrodyti, kad tikriniai žodžiai remiasi bent dviejų rūšių prielaidomis: gramatiniais požymiais (ypač apibrėžtumu) ir kategorine (pradinio lygmens) RAKTINIAI ŽODŽIAI: unikali denotacija, referencija, vardo lema, presuponuojama informacija, apibrėžtumas, bazinio lygmens reikšmė, nusistovėjusi lingvistinė konvencija, gramatika, vertimas. ESMINIAI ŽODŽIAI: unikali denotacija, referencija, tikrinio žodžio lema, prielaida, apibrėžtumas, pradinė reikšmė, nustatyta lingvistinė konvencija, gramatika, vertimas. Straipsniai / Articles 99 WILLY VAN LANGENDONCK prielaida, kuri sudaro sąlygas tikrinių žodžių subkategorizavimui. Visa tai yra susiję su teiginiu, kad tikriniai žodžiai ne tik nurodo unikalų objektą kalbos vartosenoje (dažna, tačiau ne vienintelė funkcija), tačiau ir pažymi jį nustatytos lingvistinės konvencijos lygiu. Kad tai taptų priimtina, svarbu išskirti tikrinį žodį ir tikrinio žodžio lemą. Šis išskyrimas taip pat susijęs su įmanomų konotacijų sritimi bei tikrinių žodžių vertimo klausimu. Straipsnyje pateikiami gramatiniai, filosofiniai, psicholingvistiniai ir neurolingvistiniai įrodymai. 0. ĮVADAS Kai kuriuose onomastikos sluoksniuose pragmatika – dažniausiai siaurąja kalbos vartojimo prasme – atrodo esanti madinga tema, padedanti suprasti tikrinius vardus [toliau – vardai]. Tuomet vardai apibrėžiami nebe a priori, o interaktyviai, remiantis diskursu ir pokalbiu (De Stefani and Pepin 2006: 131). Coates (2006b: 38) teigia: „... bet kuriuo atveju tai, kas vienam kalbos vartotojui yra vardas, kitam tokiu gali nebūti“. Atrodo, tai reiškia, kad kalbėtojas sprendžia, kaip apibūdinti „tikriniškumą“. Tačiau nors tiesa, kad pragmatinis požiūris į kalbą ir vardų tyrimus apima konteksto, diskurso, sąveikos kalbos ir kt. studijas, tai nebūtinai reiškia, kad kalbos vartotojas turėtų spręsti, ar tam tikri žodžiai yra tikriniai vardai. Kraštutine forma toks postmodernus požiūris reikštų, kad vardų teoretikui gresia nedarbas. Pasirodo, mūsų baimė buvo per ankstyva, nes Coates (2000; 2005; 2006a; 2006b; 2009; 2012) išplėtoja visavertę pragmatinę vardų teoriją, kuri iš tiesų yra tokia pat a priori kaip ir kitos teorijos: Pragmatinė „tikriniškumo“ teorija (PTP). (žr. jau Van Langendonck 2007a: 65–71). PTP pragmatiką aiškina kaip kalbos vartojimo tyrimą, o vardų teoriją – kaip vardų vartosenos tyrimą; abu šie apibrėžimai suprantami gana siaurai. Todėl gramatika ir net semantika beveik neįtraukiamos. Taigi PTP, regis, siekia sumažinti sąvokų, reikalingų vardams apibūdinti, skaičių. Vis dėlto literatūroje pateikta išsamesnių pragmatikos sampratos apibrėžimų, tad Occamo skustuvo naudoti nebūtina. Apskritai, regis, saugiau tiesiog kalbėti apie lingvistinę teoriją, apimančią semantiką, pragmatiką ir gramatiką. Šiuo atveju pragmatika ir semantika glaudžiai susipynusios, o kai kuriems kalbininkams net neatskiriamos. Pavyzdžiui, skirtis tarp teigiamos ir presuponuojamos reikšmės yra ir pragmatinė, ir semantinė. Apsvarstykime daug aptartą sakinį The King of France is bald („Prancūzijos karalius yra plikas“), kuriame karaliaus egzistavimas presuponuojamas (nors ir mentaliniame, fikciniame pasaulyje), o plikumas teigiamas. Semantiniu požiūriu egzistavimo presuponavimas išlieka ir neigiamame sakinyje, o teiginys – ne: The King of France is not bald. Yra pragmatiškesnė presuponavimo sampratos versija, pagal kurią tai yra 100 Acta Linguistica Lithuanica LXIX A Semantic-Pragmatic Theory of Proper Names rule compatible with the semantic one (Horn 1996).1 Last but not least, grammar needs no longer be the poor cousin of pragmatics, neither for names, nor for other word classes. Šiame straipsnyje daugiausia nagrinėsiu „tikriniškumo“ semantinius ir pragmatinius aspektus ir sieksiu sukurti patenkinamą vardų teoriją, apimančią visas tris sudedamąsias dalis – pragmatiką, semantiką ir gramatiką, kaip pirmasis visos lingvistikos atžvilgiu pasiūlė filosofas Morris (1938). Šiuo tikslu aptarsiu PTP, nurodysiu jos trūkumus ir pasiūlysiu sprendimus, pagrįstus semantiniais bei pragmatiniais svarstymais ir patvirtintus morfosintaksiniais kriterijais. Morfosintaksė išsamiai aptariama Van Langendonck (forthcoming). Pirmiausia reikia paminėti skirtį tarp vardo ir vardo lemos. Van Langendonck (1999; 2007a: 7–8, 95–102) įvedu ir išsamiai aptariu skirtį tarp vardo ir tikrinės lemos.2 Vardas – tai nusistovėjusioje onomastinėje ir kalbinėje konvencijoje konkrečiai esybei priskirta raiška (buvusi langue, žr. toliau), vartojama, pavyzdžiui, sakiniuose arba biografiniame, enciklopediniame pavardžių ar kitų vardų žodyne (pvz., Le Petit Robert des noms propres, 2000). O tikrinė lema tėra onomastinio žodyno įrašas, kuriuo konkreti esybė dar neįvardijama. Dažniausiai tokių žodynų (pavyzdžiui, vardų leksikono sąrašų) paskirtis – pateikti etimologijas. Šios „iš atsargų paimtos“ lemos (Coates 2006b: 39) skirtos įvairiems vardams sudaryti, o kiekvienas jų konkrečiam denotatui priskiriamas ad hoc, unikaliai. Pačios tikrinės lemos nei žymi, nei nurodo. Tačiau jos turi tokį potencialą, į kurį dažniausiai įeina ir prototipinė kategorija, pavyzdžiui, „moteriškumas“ vardo Mary atveju. Čia tiktų Coateso žodžiai: jos „kategorizuojamos pagal lūkesčius...“ (Coates 2012: 132, fn. 16). Tačiau turėtų būti aišku, kad tai netaikoma vardams, įsitvirtinusiems onomastinėje konvencijoje. Jie žymi ir kategorizuoja unikaliai, yra parengti vartoti diskurse nuorodai ar galbūt kreipiantis į ką nors. Atkreipkime dėmesį 1 Horn (1996: 305) characterizes presuppositional meaning in the following way: “To presuppose something is to take it for granted in a way that contrasts with asserting it”; or: “A proposition is presupposed if and only if it is (treated as) non-controversially true in every world within the working context set.” – Strawson (1950 [1971: 12, 25]) speaks of ‘implications’, and later on (1959), of ‘presuppositions’. 2 Coates (2006b: 28; 2012: 132, fn. 16) appears to confound name-form (i.e. phonological shape), proprial lemma and proper name. That is why for this author, denotation is not considered unique, and names are not categorized absolutely. – Brendler (2008) makes distinctions similar to those in Van Langendonck (2007a): proper name = nomen; proprial lemma = archinomen; name in language-use = nome. Hence, implicitly, he distinguishes between unique denotation and reference. – Even the language philosopher Strawson (1950 [1971: 6–8]) distinguishes between ‘an expression’ and ‘a use of an expression’, where an expression is akin to a lemma, since it is said not to refer yet. Straipsniai / Articles 101 WILLY VAN LANGENDONCK kad ne visos lemos yra tikrinės. Kai kurios yra bendrinės, pavyzdžiui, gladiator, iš kurio kilo filmo pavadinimas Gladiator. Todėl vartosiu terminą „vardo lemos“, apimantį visas galimas lemas. The PTP is built around two ideas (Coates 2012: 119; 120), which are implicitly present in language philosophical work like that of Mill (1843) and Strawson (1950 [1971] respectively, quoted in Coates (2012: 119–120):3 1) Tikriniai vardai neturi prasmės 2) Vardo esmė glūdi referencijoje, o ne denotacijoje Nors pirmasis teiginys nėra neįprastas, tačiau pernelyg kategoriškas, antrasis yra gana prieštaringas ir turi toli siekiančių pasekmių. Aptarsiu abu teiginius ir apžvelgsiu keturias ypatingas PTP išvadas: – Tikriniai vardai nesudaro apibrėžtos aibės – Tikriniai vardai nepriskiriami logiškai patikimoms kategorijoms – Tikrinių vardų negalima išversti – Tikrinių ir netikrinių raiškų sąsajos teorizavimas turi neurofiziologinių (ir psicholingvistinių) implikacijų 1. TIKRINIAI VARDai NETURI PRASMĖS Norėdami išsiaiškinti „prasmės“ sąvoką, galime kelti konkrečius klausimus, kuriuos uždavė Stephen Ullmann ir kiti mokslininkai, pavyzdžiui: Ką reiškia žodis „table“? Arba Ką suprantate sakydami „table“? Jei tokie klausimai prasmingi, vadinasi, žodis turi „prasmę“, t. y. apibrėžiamąją leksinę reikšmę. Iš tiesų žodį table galime apibrėžti taip, kaip jis pateikiamas žodynuose. Paprastai tokie žodžiai, šiuo atveju bendrinis daiktavardis table, yra daugiareikšmiai, t. y. jiems būdinga darni semantinių požymių visuma, kurios vienas požymis dažnai yra prototipinis. Pavyzdžiui, Websterio žodyne a table apibrėžiama kaip baldas, sudarytas iš lygaus plokščio paviršiaus, pritvirtinto prie kojų; ši reikšmė artima „tablet“ ar turinio sąrašo reikšmei ir t. t. Remdamiesi šiomis reikšmėmis galime nustatyti referentus. Priešingai, vardų atveju vyrauja žymėjimas, o ne toliau aptariamos reikšmės. Kaip teigia Ullmann (1969: 33): „Negalima sakyti, kad supranti tikrinį vardą; galima tik sakyti, kad žinai, į ką jis nurodo, kieno tai vardas. 3 Note that neither Strawson (1950) nor Burge (1973) apply a possible distinction between reference and denotation, so it is obvious that they ‘choose’ the concrete notion of reference, and not the abstract concept of denotation. It is the more obvious to Burge, who sees names as predicative structures with a free variable, hence also accepting “modified proper names” like an Alfred (p. 429). But in such a framework, names cannot be said to be senseless. 102 Acta Linguistica Lithuanica LXIX A Semantic-Pragmatic Theory of Proper Names tikrinį vardą; galima tik sakyti, kad žinai, į ką jis nurodo, kieno tai vardas.4 Nėra prasmės klausti: Ką reiškia žodis „London“? arba: Ką suprantate sakydami „London“? Tai galioja ir įvardžiams: nėra prasmės klausti: Ką suprantate sakydami „he/she“ arba „this“? Taigi, atrodo, nei vardai, nei įvardžiai neturi prasmės, t. y. apibrėžiamosios leksinės reikšmės, jau nekalbant apie daugiareikšmę struktūrą.5 1.1. Presuponuojamosios vardų reikšmės Nors vardams negalima priskirti teigiamosios, apibrėžiamosios reikšmės (arba prasmės), jie gali turėti presuponuojamųjų reikšmių. Jas reikia skirti nuo konotacijų ar asociacijų. Konotacijos yra atsitiktiniai vardų arba vardinių leksemų požymiai (žr. toliau), o presuponuojamosios reikšmės yra būdingos visiems vardams ir atsispindi jų morfosintaksiniuose požymiuose. Skiriu gramatinę ir kategorinę reikšmes. A. Gramatinė reikšmė Ir vardai, ir (bent jau asmeniniai bei parodomieji) įvardžiai turi vadinamąsias gramatines reikšmes (priešingai nei Coates 2006b: 39; 2012: 124), pavyzdžiui, apibrėžtumą, kuris suponuoja egzistavimą ir unikalumą realiame arba mentaliniame pasaulyje. Pavyzdžiai: London, the Rhine; he/she, this, palyginti su neapibrėžtaisiais somebody, something. Apibrėžtumą galima vadinti silpnąja deiksės forma (vardų atveju taip pat žr. La Palme-Reyes 1993 toliau). Mano požiūriu, diskurse tiek vardai, tiek (asmeniniai ir parodomieji) įvardžiai turi unikalią referenciją, tačiau vardai taip pat turi unikalią denotaciją, o įvardžiai – tik neunikalią denotaciją. Kaip matysime, PTP atmeta unikalią denotaciją bet kuriai kategorijai. Atkreipkite dėmesį, kad dvigubas vardų ir įvardžių panašumas deiksės (apibrėžtumo) ir apibrėžiamosios prasmės nebuvimo požiūriu, o PTP atveju – ir unikalios denotacijos nebuvimo požiūriu, reiškia, kad ši 4 Similar observations were by made by Nicolaisen (1995: 391); for German: Boesch (1957: 32) and Debus (1980: 194). But Brendler (2005: 108–109) rejects the relevance of such statements since he adheres to a kind of maximum meaningfulness theory for names. 5 Coates (2012: 121) mentions the term intension, but I think we can dispense with this term, at least as conceived of in the PTP. In this approach, this notion seems to resemble what many researchers, including myself, call categorical meaning. – In the same paragraph, Coates says: “Names cannot not have sense” by Lyons’ (1977) definition. This must be a typing error and should read: “Names cannot have sense”. Straipsniai / Articles 103 WILLY VAN LANGENDONCK teorija negali atskirti šių dviejų daiktavardinių klasių (apie referenciją ir denotaciją žr. toliau).6 Kitos vardams ir (asmeniniams bei parodomiesiems) įvardžiams bendros gramatinės reikšmės yra skaičius (the Ruwenzori, palyginti su the Andes; she, palyginti su they) ir giminė (lotynų Julius, palyginti su Julia; anglų he, palyginti su she). Be to, priešingai nei įvardžiai, vardai turi daugiau presuponuojamųjų reikšmių negu vien gramatiniai požymiai. B. Kategorinė (bazinio lygmens) reikšmė Names, but not name lemmas (compare Coates 2012: 125) have an inherent categorical or, more precisely, a basic level presupposition. Geach (1957, section 16) and Searle (1958) claim this categorical knowledge to be necessary for all uses of a name in order to preserve the referent’s identity. In a long footnote, even the ‘tag’ theorist Kripke (1972, comments, p. 351–352, fn. 58) brings up categorical meaning in names. Strawson (1959: 171, 198) sees ‘sortal universals’ in a sentence like Fido is a dog, an animal, a terrier, and speaks of ‘a presupposition of empirical fact’. Some linguists argue in the same vein: Van Langendonck (1968), Kalverkämper (1978: 89, confounding name and name lemma), Kleiber (1996: 582; 2004, section 4.4), Kuryłowicz (1980), Cisl aru (2006: 2012), Leroy (2012). Examples are: Paris is a city, and The Thames is a river. It is true that one can say: The (river) Thames is not a river, but this implies a contradiction between the presupposition that the Thames is a river and the assertion that it is not. Such categorical presuppositions make the subcategorization of names (not of name lemmas) possible (compare Brendler 2004; Debus 2012, and see below). Psicholingvistai taip pat įžvelgia varduose kategorinę, tiksliau – bazinio lygmens reikšmę. La Palme Reyes et al. (1993: 445) pateikia formulę: [Freddie: dog] = [this: dog], tai reikia suprasti taip: „Freddie rūšyje ŠUO“ yra „this rūšyje ŠUO“. Taigi varduose esama deiktinio komponento (this), kaip ir įvardžiuose, tačiau taip pat esama kategorinės reikšmės (dog), kuri kitais atvejais būdinga bendriniam daiktavardžiui. Taigi vardai užima tarpinę padėtį tarp įvardžių ir bendrinių daiktavardžių (taip pat žr. Molino 1982: 19; papildomų įrodymų žr. Van Langendonck 2007a: 169–171). 6 Coates (2006b: 41) claims that pronouns do have sense. For instance, in this/these vs. that/those, the notion of proximity indicates the difference. First, this is not (defining) sense, but a grammatical feature. I cannot reasonably ask: “What do I understand by this?” Second, proximity is almost only relevant where this and that are opposed, e.g. this, not that! Compare the phrase That George Bush in sentence (4), where that is used emotively. Third, in other pronouns, proximity does not play a part. 104 Acta Linguistica Lithuanica LXIX A Semantic-Pragmatic Theory of Proper Names Neurolinguistic evidence is provided by Bayer (1991). A German aphasic with deep dyslexia could not read names aloud, but she was able to specify elementary features like ‘masculine’, ‘feminine’, ‘city’, or ‘country’ belonging to a name. In fact, these are basic level presuppositions. Bayer distinguishes them (with a different Dutch term) from associations (connotations, see below). He argues that associations belong to the ‘episodic memory’, whereas the categorical meaning belongs to the ‘semantic memory’ (see Van Langendonck 2007a: 110–113). It will be clear that a strictly Millian approach (Coates 2009) cannot account for the conclusions drawn from these neurolinguistic phenomena. For grammatical evidence concerning categorical meaning, see section 3, b). To gali pakakti presuponuojamoms reikšmėms apibūdinti. Kitokio pobūdžio oniminės reikšmės yra konotacinės reikšmės. 1.2. Konotacinės arba pragmatinės vardų ar vardų lemų reikšmės Van Langendonck (2007a: 81ff.) distinguishes between two kinds of connotative meanings: some of them pertain to the referent and others to the name lemma or the etymology. Su vardų referentu susijusios konotacinės arba asociacinės reikšmės yra atsitiktinės (papildomos; plg. Coates 2012: 133–138). Kokios reikšmės, jei tokių esama, suaktyvinamos, priklauso nuo konteksto ir žinių apie realųjį pasaulį. Kitos asociacinės reikšmės siejamos su vardo lema sinchroniniu požiūriu arba etimologijos pagrindu, jei ji tebėra skaidri. Abi konotacinių reikšmių rūšys yra pragmatinės par excellence. A. Pragmatinė reikšmė, siejama su vardo lema arba etimologija Esama vardų, kurių lemos reikšmė sinchroniškai skaidri, pavyzdžiui, pravardžių, literatūros kūrinių ar magiškų vardų atveju. Šis skaidrumas galėjo palaipsniui išnykti, todėl tenka kalbėti apie etimologinę, istorinę reikšmę. - Neutralios konotacijos gali būti sinchroniškai išlikusios vardų lemose. Pavyzdžiui, vardas the Rocky Mountains vis dar pasako, apie ką kalbama. Reikšmė „uolėti kalnai“ kontekste gali būti suaktyvinta arba ne. - Emotyvinė reikšmė būdinga kai kurioms sinchroniškai skaidrioms vardų lemoms, pavyzdžiui, mažybiniams (pvz., olandų Jan-tje, Marie-ke) ir augmentatyviniams Straipsniai / Articles 105 WILLY VAN LANGENDONCK vardažodžių formos (pvz., flamandų / olandų tarmių Bert-en, Miel-e), išraiškingi alternatyvūs vardažodžių lemų variantai, ypač pravardės arba mažybiniai vardai, tokie kaip flamandų / olandų den Dikke „storulis“, de Witte „baltaodis“, den IJzeren „geležinis“, Belgenland vietoj België „Belgija“, Absurdistan kaip Afganistano Afghanistan pravardė (žr. Van Langendonck 2007a: 22, 195–197; plg. Palmer 1976). Čia pažymėsiu, kad žmonės į vardažodžių lemų, pavyzdžiui, vardų, formą gali įtraukti emocinių konotacijų. Pavyzdžiui, kai kuriems vardų davėjams patinka itališki mergaičių vardai, pvz., Gigliola; kiti nemėgsta tokių vardų formų kaip Detlev ir pan. Kaip žinoma, šiais laikais Vakarų šalyse vardai turėtų skambėti gražiai (žr. Van Langendonck 2010b). – Fikcija, literatūra ir vardai. Charakteronimai Fikcijoje dažnai pasitelkiamos su vardažodžio lema susijusios konotacijos, pvz., Snieguolė. Ypač reikėtų prisiminti literatūros charakteronimus, tokius kaip Doll Tearsheet, Becky Sharp, Titus Groan ir pan. (Coates 2012: 136). – Vardai ir magija Seni germanų asmenvardžiai, tokie kaip Bern-hard „stiprus kaip lokys“, rodo magišką linkėjimo pobūdį. Čia ypač aiškiai matyti, kad reikšmė priklauso lemmai, nes tą pačią vardažodžio lemą galėjo turėti daugybė žmonių. Taip pat žinome, kad maždaug nuo 1000 metų šios reikšmės pamažu išnyko. Šiais laikais tik etimologas žino, ką prieš tūkstantį metų reiškė vardas Bernard. Esama ir kitų etimologinės reikšmės atvejų. – Etimologinė reikšmė Skaidraus etimologinio žodžio konotacijos gali būti siejamos su jo kilme; pavyzdžiui, pavardė Baker gali priminti kepėją, bet nebūtinai. Be abejo, etimologinės reikšmės gali klaidinti: Longbridge jau nebėra tiltas, o vietovė (Coates 2012: 135). Peak’s Tunnel jau nebėra tunelis, o tiltas (žr. toliau). B. Pragmatinė reikšmė, susijusi su denotatu arba referentu Esama konotacijų, susijusių su denotatu arba referentu. Matome kontinuumą nuo enciklopedinių požymių iki mažiau objektyvių, subjektyvių konotacijų. Reikšmės „aspektai“ priklauso objektyvių konotacijų aibei. – Matome kontinuumą nuo su denotatu susijusių enciklopedinių konotacijų, kaip, pavyzdžiui, Napoleonas pralaimėjo Vaterlo mūšį, iki išties subjektyvių asociacijų, kurios paprastai siejamos su diskurso referentu, pavyzdžiui, Atrodo, kad Ann nemėgsta Obamos. Neuropsichologas Semenza (2009) pabrėžia bendrinių daiktavardžių nuoseklių reikšmių aibių ir galimų nenuoseklių vardų konotacijų aibių skirtumą. Pavyzdžiui, tarp teiginių nėra semantinio ryšio 106 Acta Linguistica Lithuanica LXIX A Semantic-Pragmatic Theory of Proper Names teiginių: Obama yra Jungtinių Valstijų prezidentas, Obama turi žmoną ir vaikų, Obama nevalgo mėsainių ir t. t. Čia nėra apeliatyvams būdingo daugiareikšmiškumo. – Galiausiai esama šių reikšmės „aspektų“, kaip juos vadina Cisl aru (2006; 2012), remdamasis prancūzų, rumunų ir rusų kalbų medžiaga. Nors bazinio lygmens miestų pavadinimų reikšmė yra „miestas“, o šalių pavadinimų – „šalis“, šie geografiniai vardai dažnai įgyja papildomų, metonimijos nulemtų reikšmių. Anglų kalbos pavyzdžiai: (1) Paryžius išrinko naują merą < Paryžiaus piliečiai išrinko naują merą (2) Amerika nusprendė paskelbti karą terorizmui < Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė nusprendė paskelbti karą terorizmui Asmenvardžiai, ypač menininkų, gali žymėti jų sukurtus kūrinius: (3) Rodin se trouve dans la troisième salle du musée (Lemghari 2011) „(Rodino kūriniai) eksponuojami trečiojoje muziejaus salėje“ Kai visas šias „reikšmes“ (presuponicijas ir konotacijas) sudedame ir prilyginame vienas kitai, tampa suprantama, kodėl kai kurie žmonės laiko vardus daugiausia reikšmės iš visų kalbos dalių turinčia kategorija. Maksimalaus reikšmingumo teorija (Van Langendonck 2007a: 39 ir toliau, 51, 58; Coates 2012: 137–138) aptinkama jau Jesperseno (1924: 66) darbuose, o pastaruoju metu – ir kognityvinėje lingvistikoje (plačiąja prasme). Langackeris (1991), o visai kitokioje kognityvinėje sistemoje – Hansackas (2004) ir Brendleris (2008), yra šiuolaikiniai šio požiūrio šalininkai. Tačiau iš ankstesnių argumentų aišku, kad labai neįtikėtina visas reikšmes, atliekančias skirtingas prasmės, presuponicijų ar konotacijų funkcijas, laikyti lygiavertėmis. Galime daryti išvadą, kad pirmojoje didžiojoje diskusijoje apie vardų filosofiją tarp Johno Stuarto Millio ir Bertrando Russello (Gottlobo Frege’s idėjų įtakoje) abu klysta: Millio (1843) ir Coateso (2012) „etiketės“ teorijos pagrįstai atmeta (apibrėžiamąją) prasmę, tačiau ignoruoja presuponicijas (XIX a. nežinotas), ypač vardams būdingą kategorinę presuponiciją (bet ne vardų lemoms būdingą), o Russello (1918) aprašymo teorija, regis, leidžia vardams („trumpiems aprašymams“) turėti apibrėžiamąją prasmę. Nors vardai gali turėti su denotatu arba referentu, vardo lema ar etimologija susijusių reikšmių, visa tai priklauso pragmatiniam vardų vartojimui diskurse. Nors neigiu, kad vardai turi apibrėžiamąją prasmę, pirmiau aptartos gramatinės ir kategorinės presuponicijos, taip pat net konotacinės reikšmės, skiria vardus nuo beprasmių žodžių. Atmetus bet kokią prasmę ar presuponicinę reikšmę, būtų sunku semantiškai atskirti vardus nuo beprasmių žodžių. Coateso išeitis – skirti prasmę nuo reikšmės, pastarąją suprantant gana plačiai. Taigi vardai turi reikšmę tuo, kad „jie „reiškia“ individus, kai yra vartojami“ (Coates 2006b: 41–42). Coates (2012: 133) rašoma, kad „bet kurio vardo reikšmė nustatoma per Str aipsniai / Articles 107 WILLY VAN LANGENDONCK referencija“, be to, pagrindinė vardo reikšmė yra jo denotacija. Tačiau tai reiškia, kad suplakama reikšmė ir denotacija, arba referencija (apie šį nesusipratimą žr. Strawson 1971: 10). Šiaip tokie teiginiai gana painūs. Kitaip nei anglų kalboje, kitose Vakarų Europos kalbose sąvokoms prasmė ir reikšmė versti vartojamas tik vienas žodis. Net anglų kalboje abiem sąvokoms nusakyti tėra vienas veiksmažodis: reikšti (nes jausti reiškia ką kita). Todėl nematau, kuo sąvokos „reikšmė“ įvedimas svarbus PTP numatytam tikslui. Galiausiai pirmiau aptarti semantiniai argumentai patvirtina Saussure’o tezę (atitinkančią šiuolaikinę kognityvinę lingvistiką, žr. Langacker 1987; 1991), kad visi kalbiniai elementai turi ir formą, ir reikšmę, priešingai Coates (2006b: 41), kuris atmeta šį Van Langendonck (2007a: 69) teiginį. Kaip ten pažymėjau, Coates (2006a: fn. 16) daro nuolaidą pripažindamas, kad vardai nėra „beprasmiai“. „Kai kurias iš šių „reikšmių“ geriausia būtų vadinti asociacijomis.“ Taigi klausimas iš esmės susiveda į „prasmės“ ir „reikšmės“ santykio pobūdį. Mano nuomone, nereikia postuluoti kelių iš esmės skirtingų semantinių kategorijų rūšių (Van Langendonck 2007a: 69; taip pat cituojama Coates 2006b: 41). Tačiau ten pridūriau, kad viskas priklauso nuo reikšmių funkcijos, kuri susijusi su konstrukcijomis, kuriose tos reikšmės vartojamos. Pavyzdžiui, gramatinė reikšmė „artumas“, kuri tam tikruose kontekstuose aktuali porose this/that ir these/those (bet ne kituose įvardžiuose), negali būti vadinama „apibrėžiamąja prasme“ (žr. 6 pastabą). Pateikime dar vieną pavyzdį: sąvoka „moteriškoji lytis“ leksiškai perteikiama daiktavardžiu woman, bet gramatiškai – įvardžiu she ir vardu Mary (jei, pavyzdžiui, juo įvardijama Jėzaus motina). Iš tiesų pastaraisiais dviem atvejais vartojame gramatinį terminą „moteriškoji giminė“ (taip pat žr. Van Langendonck 2007a: 85). 2. DENOTACIJA IR DENOTATAI, REFERENCIJA IR REFERENTAI If we keep with Coates (2012) to Lyons (1977), we can hold: “Reference is the act of picking out an individual referent in a context of utterance”. “Denotation is the range of potential referents of a word or other expression (its extension), that is, it is an abstraction from reference...”⁷ The PTP holds that the essence of names 7 In Van Langendonck (2007a) the term ‘referent’ is used in the sense of ‘denotatum’, as has been a fairly common practice. However, in this paper (and theoretically everywhere), it is imperative to sharply distinguish between ‘denotation’ in established linguistic convention (see below) and ‘reference’ in language use. – Note, by the way, that in the first place, denotation and reference are considered here as mental. Whether the mental denotata correspond to real world entities is a philosophical issue. Snow White is a name, just like Obama. 108 Acta Linguistica Lithuanica LXIX A Semantic-Pragmatic Theory of Proper Names yra kontekste unikaliai referuoti ir, regis, taip pat denotuoti, nors ne unikaliai (Coates 2012: 121). Ši tezė kelia didesnę problemą nei požiūris, kad vardai neturi prasmės. Unikalią referenciją (t. y. kalbos vartojimo atveju) taip pat užtikrina apibrėžtieji aprašomieji pasakymai (pvz., Nyderlandų karalienė atsisakė sosto) ir apibrėžtieji įvardžiai (pvz., Ji atsisakė sosto). Šiuo požiūriu PTP negali atskirti vardų nei nuo apibrėžtųjų įvardžių, nei nuo apibrėžtųjų bendrinių daiktavardžių frazių. Net denotacija neatskiria įvardžių nuo vardų ar bendrinių daiktavardžių, nes PTP sistemoje visų trijų nominaliųjų kategorijų denotacija nėra unikali. Pavyzdžiui, įvardis I denotuoja visų kalbėtojų klasę ir neribotame skaičiuje vartosenos atvejų referuoja į konkretų kalbėtoją. Su PTP vartojama „referencijos“ sąvoka kyla ir daugiau problemų. Pirma, kaip pažymi Strawson (1971: 25), esama ne tik apibrėžtosios referencinės vartosenos, pavyzdžiui, neapibrėžtosios referencijos. Kalbant apie vardus, kurių „esminė paskirtis – unikaliai referuoti į individus“ (Coates 2012: 30), turėtume bent jau kalbėti apie „apibrėžtąją referenciją“. Kita problema tokia: jei vardų apibrėžtis iš esmės priklauso tik nuo to, ar jie kalbos vartojimo atveju referuoja į esybę, galime klausti, ar tai tinkamas tikrinių vardų statuso apibūdinimas. 1 lentelėje Coates (2006b: 29) pateikia „trinoda necessitas“ – tris vardo funkcijas: referenciją, kreipimąsi ir nominaciją. Tačiau jei „tikrinių vardų statusas“ sutapatinamas su (beprasmiu) referavimu kalbos vartojimo atveju (Coates 2006b: 30, 42; 2012), susiduriame su svarbiu klausimu, kaip, viena vertus, susijusios referencija ir denotacija, o kita vertus – kreipimasis ir nominacija (įvardijimas). Tikra problema ta, kad pastaraisiais dviem atvejais „referavimo“ nėra: griežtai kalbant, kreipdamasis į ką nors kalbėtojas tuo vardu „nereferuoja“, bent jau jei „unikalaus referavimo vartosena“ apibūdinama tiksliai; Strawson (1950 [1971: 1]) ją prilygina „paminėjimui, teiginio apie ką nors pateikimui, kalbėjimui apie ką nors“. Vokatyviniame sakinyje John, come here! John kreipiamasi į pašnekovą, o ne „referuojama į jį“, t. y. ne kalbama apie jį. Todėl, nors „referavimas“ diskurse (prasmingas ar ne) yra pagrindinė vardų paskirtis, jis negali apibrėžti pačių vardų. Tai būtų panašu į vardų sutapatinimą, pavyzdžiui, su asmenvardžiais – taip kartais iš tiesų daroma, nes vyrai ir moterys yra dažniausiai įvardijamos esybės. Nominacija kelia dar vieną problemą. Sakinyje I christen you John sukuriamas denotatas. Ir vėl čia nėra „referavimo“. Nominacija sukuria denotaciją, kuri vardų atveju yra ad hoc ir unikali. Be to, vadinamasis „ostensinis apibrėžimas“ (Algeo 1973; Van Langendonck 2007a: 34, 37), pavyzdžiui, Tai Jennifer, taip pat nėra paprastas referavimo aktas. Taigi reikia suprasti, kad referavimas diskurse yra tik viena iš galimų vartosenų, nors ir dažniausia. Todėl, neskaitant jo dažnumo, jį reikėtų laikyti lygiaverčiu kreipimuisi, nominacijai ir ostencijai. O unikali denotacija gali būti laikoma šių keturių vardų funkcijų pagrindu: referencijos, kreipimosi, nominacijos ir Straipsniai / Articles 109 W I L L Y V A N L A N G E N D O N C K ostencijos. Kitaip tariant, denotacija yra abstrakcija, apimanti ir kreipimąsi bei ostenciją, ir referenciją; ją dažnai sukuria nominacija (suteikimas). Galiausiai reikėtų pažymėti, kad šios keturios funkcijos būdingos ir bendriniams daiktavardžiams, todėl neatskiria jų nuo vardų. Apie referavimo aktą žr. pirmiau. Kreipiamasi ir bendriniais daiktavardžiais bei įvardžiais, ne vien vardais, pvz., Kevin/You/Boy, come here! Bendrinių daiktavardžių nominacija pasitaiko astronomo teiginyje Pavadinkime šią pulsuojančią žvaigždę „pulsaru“, o ostencija – Tai pulsaras sakinyje. Ostencijai artimi „identifikavimo teiginiai“, tokie kaip Tai tas vyras, kuris per vieną dieną du kartus perplaukė sąsiaurį, kurie skiriasi nuo įprasto sakinio, pavyzdžiui, Tas vyras per vieną dieną du kartus perplaukė sąsiaurį (Strawson 1971: 25). Dabar norėčiau aptarti referencijos, denotacijos ir unikalios denotacijos santykį. Kadangi tikrinių vardų statusas apibrėžiamas vien kaip „beprasmis referavimas“, keista, kad PTP apskritai pripažįsta vardų denotaciją. Coates (2012: 121) mano, kad vardo denotacija yra „epifenomenas, kylantis dėl pakartotinės sėkmingos referencijos, pasiekiamos jį ištariant“. Kita vertus, Coates (2012: 120–121; 137) teiginį, kad tikrinių vardų statusas yra beprasmis denotavimas, laiko „nenuosekliu ir akivaizdžiai klaidingu“ – tai apgailėtinas teiginys, nes iš tikrųjų jis turi omenyje štai ką: „Vardai denotuoja individus, bet jų unikali denotacija nėra“ (Coates 2006b: 37, 42). Tačiau, kas keista, unikali denotacija pripažįstama tokių raiškų kaip Paukščių takas ir net Saulė atveju (ten pat, p. 32), nors visatoje yra daugybė saulių. Tad kodėl atmesti intuityviai suprantamą ir plačiai pripažįstamą vardų unikalumą? Keista, bet Coates (2006b: 29) teigia: „žmonių atveju įgytas vardas tampa unikalaus individualaus tapatumo centru“; šis teiginys beveik prilygsta tvirtinimui, kad bent asmenvardžių denotacija yra unikali. Panašiai į klausimą, kaip vardas vartojimo kontekste identifikuoja referentą, Coates (2012: 136) atsako taip: „Bendromis žiniomis apie savavališką, bet stabilią ir griežtą kalbinės formos sąsają su individu.“ Iš tiesų būtent tai ir reiškia unikali denotacija. Pati „referento“ sąvoka yra nepakankama. Be to, Coates (2006b: 41) teigia, kad įvardžių, kaip „deiktinių raiškų“, nereikėtų painioti su vardais, „kurių referencijos potencialas gali būti daugialypis, bet kiekvienu atveju fiksuotas (arba rigid, jei kam priimtinesnis Kripke terminas“ (plg. Kripke 1972 = 1980). Tačiau tą patį galima pasakyti apie apibrėžtuosius įvardžius: jų referencijos potencialas gali būti daugialypis, bet kiekvienu atveju fiksuotas arba rigidiškas. Iš tiesų nei Kripke, nei Strawson (1950 [1971: 23]) neatskiria vardų nuo įvardžių, matyt, todėl, kad, kaip ir dauguma kalbos filosofų, jie neatskiria (unikalios) denotacijos nuo referencijos taip pat, kaip neatskiria „nusistovėjusios kalbinės konvencijos“ nuo „kalbos vartojimo“ (ankstesnės sąvokos – langue ir parole; žr. toliau). Štai kodėl Kripke (1972: 345, fn. 16) gali nesunkiai teigti: „Demonstratyvai gali būti vartojami kaip rigidiški žymikliai, o laisvieji kintamieji – kaip neapibrėžtų objektų rigidiški žymikliai.“ Tai reiškia, kad rigidiškas 110 A c t a L i n g u i s t i c a L i t h u a n i c a L X I X A Semantic-Pragmatic Theory of Proper Names žymėjimas kalbos vartosenoje yra net ne „beprasmiškas žymėjimas“, o tiesiog (unikalus) „beprasmis referavimas“. Vis dėlto atrodo, kad jo „rigidinio deskriptoriaus“ sąvoka pirmiausia skirta būtent unikaliai tikrinei denotacijai nusakyti. Kripke’o požiūriu, tikrinis vardas yra rigidinis deskriptorius ta prasme, kad „bet kuriame galimame pasaulyje jis žymi tą patį objektą“ (Kripke 1972: 269). Pavyzdžiui, tokiu vardu kaip Nixon referuojame rigidiškai, nurodydami tą patį asmenį bet kokiame kontekste (arba „pasaulyje“, filosofijos terminija), todėl galime teigti: „niekas kitas, tik Nixonas, galėjo būti Nixonas“ (p. 270), tačiau Nixonas, pavyzdžiui, galėjo nebūti prezidentu. Būtina tiesa yra tai, kad Nixonas yra Nixonas, bet ne tai, kad jis yra ar buvo JAV prezidentas, ir net ne tai, kad jis buvo vadinamas Nixon. Unikalumas išsaugomas darant prielaidą, kad bet kuriame kontekste referavimo priežastinė grandinė veda prie to paties referento. Donnellan (1974: 3) pasisako už tai, ką jis mieliau vadina „istorinio aiškinimo teorija“, nes priežastingumas iš tikrųjų čia nedalyvauja. Coates (2012: 133) priartėja prie istorinio aiškinimo teorijos, kai vardo denotaciją laiko „nuolatiniu ir rigidišku ryšiu, ekstensiniu būdu nustatytu su istoriškai įsitvirtinusiu referentu (-ais)“.8 Ar tą patį galima pasakyti apie bendrinius daiktavardžius ar įvardžius? Regis, ne. Tiesa, Nixonas lieka Nixonas, tačiau įvardis he arba apibrėžtasis aprašas the president skirtingose situacijose ir diskursuose nebūtinai nurodo tą patį žmogų. Galima prieštarauti, kad Nixonu galėjo būti vadinami skirtingi žmonės. Tačiau tai galima paaiškinti atsitiktine homofonija. Quine (1960: 130) ir Searle (1971: 139) kalba apie homoniminius tikrinius vardus, nors terminas „homonimija“ paprastai vartojamas kalbant apie apeliatyvų homofoniją (plg. Strawson 1974: 60).9 Bet kuriuo atveju čia nėra polisemijos. Atsižvelgus į tai, atrodo akivaizdu, kad vardas turi unikalią denotaciją.10 Tačiau tai įmanoma tik pasitelkus skirtį tarp esybei priskirto vardo ir proprialinės leksemos arba, bendriau tariant, vardo leksemos. Kadangi Coates (2012: 122) neįžvelgia skirtumo tarp šių dviejų sąvokų, name jo tekste reikėtų suprasti kaip name lemma ten, kur jis rašo: „Išėmus iš konteksto, vardas Howard Archer denotes bet kurį asmenį, turintį šį vardą.“ Aš tai suformuluočiau taip: sudėtinės proprialinės leksemos Howard Archer potencialas apima skirtingus unikalius denotatus, kuriems ši leksema pritaikoma ad hoc būdu. Nė vienas taip vadinamas žmogus neprivalo 8 McKinsey (2010) pasisako (prieš Kripke’ą ir kitus) už individualistinį požiūrį į referavimą vardais. 9 Even in 1950, Strawson (1971: 23) sees a name as “governed by ad hoc conventions for each particular set of applications of the word to a given person”, although on the same page, he speaks of “the lingering superstition that a name is logically tied to a single individual”. 10 Brendler (2008) accounts for the difference between common and proper nouns by means of set-theory. Whilst proper nouns (names) indicate a one-element class in the brain, common nouns indicate a more-than-one element class (but see Van Langendonck 2006 [2011]; 2010a). Straipsniai / Articles 111 WILLY VAN LANGENDONCK turėti ką nors bendra su savo bendravardžiais. Kitas argumentas už unikalią denotaciją kyla iš vertimo galimybių. Tarkime, kad keli vyrai vadinami De Cremer (iš viduramžių flamandų / nyderlandų kalbos cremer „prekybininkas“). Vienu atveju tai yra Mercatoro pavardė. Iš tiesų tik šis garsus geografas vadinamas šiuo vardu. Kiti žmonės, vadinami De Cremer, taip nebus vadinami. Pažvelkime į vietovardžius. Yra bent du miestai, vadinami Bergen: vienas Belgijoje, kitas Norvegijoje. Tačiau tik belgiško miesto vardą Bergen galima išversti kaip Mons (prancūzišką endonimą). Flandrijoje yra trys miestai, vadinami Mechelen. Nors visų trijų vardų etimologija ta pati, didžiausio miesto vardas prancūzų ir anglų kalbomis verčiamas kaip Malines, antrasis, Mechelen(-Bovelingen), prancūziškai vadinamas Marlinne, o trečiojo, Mechelen(-aan-de-Maas), vardas neverčiamas.11 Apeliatyvams būdingos polisemijos čia nėra. Bet kurį asmenį, į kurį kreipiamasi anglišku apeliatyvu baker, vokiškai galima vadinti Becker, o prancūziškai boulanger, nes laikoma, kad visi jie kepa duoną. Tas pats pasakytina apie apibrėžtuosius įvardžius: bet kurį vyrą, angliškai nurodomą įvardžiu he, vokiškai galima nurodyti įvardžiu er, o prancūziškai – il arba lui. Taigi klausimas yra ne apie leksinę reikšmę ar jos nebuvimą, bet apie unikalią denotaciją ar jos nebuvimą. Todėl nei the sun, nei the pope nėra nei vardai, nei „pavieniai denotatai“, kaip teigia Coates (2012: 123). Saulės yra daugybė, popiežių taip pat yra buvę daug. Kiekviename pasakyme jų reikšmė iš esmės ta pati. Žodžiai sun ir pope turi aiškią leksinę reikšmę, tarkime, atitinkamai „žvaigždė“ ir „pontifex maximus“. Neseniai popiežius (Benedictus) atsistatydino, todėl buvo išrinktas naujas popiežius, naujas pontifex maximus. Tai, kad vardai suteikiami unikaliai ad hoc tvarka, ne tik intuityviai ir logiškai akivaizdu, bet ir būtina norint atskirti vardus nuo įvardžių bei apibrėžtųjų aprašų, taip pat išsaugoti tapatybę, kaip teigia ne vienas filosofas. Kai kurie logikai kalba apie „individualiąsias konstantas“. Panašiai Anderson (2007: 291) teigia: „Įvardžiai... nuo vardų pirmiausia skiriasi tuo, kad neturi pastovaus referento.“ Andersono vartojamą vardų terminą „pastovus referentas“ akivaizdu suprasti kaip „unikali denotacija“. Todėl Strawsono (1950 [1971: 23]) teiginys „kad žodis ‘he’ skirtingais atvejais gali būti vartojamas kalbant apie skirtingus žmones ar gyvūnus; taip pat gali būti vartojamas žodis ‘John’ ir frazė ‘the cat’.“ yra klaidinantis. Tai teisinga tik paviršiniu kalbos vartosenos lygmeniu ir nepaiso skirtumo tarp vardo ir leksemos, nors paties Strawsono „išraiškos“ sąvoka beveik sutampa su leksemos sąvoka (žr. 2 pastabą). 11 Prie Mechelen pavadinimų pridedami elementai, t. y. Mechelen atveju aan-de-Maas, o Bovelingen atveju – atitinkamai, oficialiai skirti šiems homofoniniams vardams atskirti, tačiau vietos gyventojai jų nevartoja (žr. Goossens 1986). Taip pat atkreipkite dėmesį, kad šie papildomi elementai yra ad hoc ir fiksuoti, t. y. jų negalima pakeisti kitais, kaip būtų galima apeliatyvų atveju, net ir kalbant apie tą patį referentą; plg.: kepykla ant kampo gali būti arba nebūti kepykla sankryžoje ir t. t. 112 Acta Linguistica Lithuanica LXIX A Semantic-Pragmatic Theory of Proper Names Anglų kalboje labai dažni homoniminiai asmenvardžiai, tokie kaip John ir Brown, nėra visuotinis reiškinys. Tikrinių asmenvardžių leksinės temos, iš kurių susidaro daugybė vardų ir pavardžių, nuo krikščionybės įvedimo yra svarbus indoeuropiečių antroponiminių onomastikonų vardų leksinių temų poklasis (plg. Van Langendonck 2007a).12 Aptarkime vardo ir leksinės temos santykį. Paimkime anglų onomastikono tikrinę leksinę temą Mary. Galima teigti, kad ji paprastai, nors ne visada, lemia konkrečių moterų denotaciją. Tarp unikalių šios leksinės temos denotatų yra, be kita ko, Mary, Jėzaus motina, arba Mary Stuart ir kitos. Šie denotatai vėliau gali būti vartojami kaip referentai diskurse. Apsvarstykime išvedimą: tikrinė leksinė tema Mary → vardai su unikaliu denotatu (pvz., Mary, Jėzaus motina; bazinis lygmuo: moteris) → diskurso referentai In fact, Coates’ adoption of the useful notion of bestowal (Coates 2006b: 29, 40) implies that often a name lemma is explicitly assigned ad hoc to one entity at a time, which is then denoted uniquely. Although name lemmas are often proprial (e.g. John, Mary), they are not seldom non-proprial (e.g. the film Gladiator), or constitute a complex lemma (e.g. the novel The Old Man and the Sea). Thus, unlike Coates (2012: 121) claims, name-bestowal is not “established through acts of reference...”, but rather, as Kripke (1972) contends, by a “baptismal” act, or more generally, a naming act. Surely, names do not always come into being by bestowal. Evolution may be more frequent (see Coates 2005: 3; 2012: 124). Many names gradually develop from definite descriptions or other constructions by repeated unique use in context, in this case “through acts of reference...” Only in this case we do have gradual onymization. The order in the above schema should then be reversed: diskurso referentai the rocky mountains → vardas su unikaliu denotatu (the Rocky Mountains, bazinis lygmuo: kalnų grandinė) → vardo leksinė tema the Rocky Mountains Tai nepaneigia fakto, kad toks vardas kaip the Rocky Mountains vis tiek gali būti laikomas turinčiu unikalų denotatą. Vardo unikalios denotacijos sąvokos svarbą netiesiogiai nurodo psichologai: Valentine, Brennen ir Brédart (1996: 179) teigia: „... tikrinių vardų frazių mazgai [tokie kaip Jack Nicholson] nesijungia tiesiogiai su tapatybei specifine semantine sistema, o tik per asmens tapatybės mazgą (PIN). PIN yra ikileksinis mazgas, vaizduojantis individą“, t. y. „konkretų įrašą arba adresą konceptualiosios atminties sistemoje“ (Hollis and Valentine 2001: 99). Taigi PIN galima prilyginti unikaliam denotatui, galinčiam tapti refer- 12 Kitose kalbose dažnai aptinkame bendrinius žodžius primenančių leksinių temų, pavyzdžiui, žr. Van de Velde (2006; 2008; 2009). Stripsniai / Articles 113 WILLY VAN LANGENDONCK entu diskurse. Paprastai be denotato negalima referuoti (tačiau žr. toliau). Vis dėlto nauji vardai gali lengvai atsirasti, nes vardai sudaro atvirą klasę (priešingai nei teigia Anderson 2004: 457; plg. Coates 2006b: 30). Jeigu jie įsitvirtina, jie įtraukiami į onomastikoną kaip denotatai, o į diskursą patenka kaip referentai arba kreipiniai. 3. VARDAI, NUSISTOVĖJUSI KALBINĖ KONVENCIJA IR GRAMATIKA Požiūris, kad vardai turi unikalią denotaciją ir gali referuoti diskurse, dera su Langackerio (1987) nusistovėjusios kalbinės konvencijos samprata (anksčiau langue arba kompetencija), sudarančia kontinuumą su kalbos vartosena (anksčiau parole arba atliktimi). Kaip denotacija yra referencijos ir pan. abstrakcija, taip nusistovėjusi kalbinė konvencija yra kalbos vartosenos abstrakcija. Tik nusistovėjusios kalbinės konvencijos lygmeniu prasminga kalbėti apie gramatiką arba morfosintaksę, kurias dauguma kalbininkų laiko kalbinės sistemos šerdimi. Taip vardams galima suteikti tikrą vietą gramatikoje kaip struktūrinei kategorijai, lygiavertei visoms kitoms žodžių klasėms. Aptarkime šiuos skirtumus. A) Įsitvirtinusi kalbinė konvencija Langackerio įsitvirtinusios kalbinės konvencijos samprata yra lanksti ir naudinga, taip pat ir tikriniams vardams. Kaip jos dalį išskiriame įsitvirtinusią onomastinę konvenciją. Vardai įsitvirtina onomastinėje konvencijoje suteikimo būdu arba palaipsniui onimizuojantis. Tai leidžia mums pateikti tris pastebėjimus. 1) Nors PTP pripažįsta, kad referavimo aktai nustato tikrinių daiktavardžių denotaciją (Coates 2006b: 39; 2012: 121), neaišku, kur ši denotacija randa savo vietą, jei vardai apibrėžiami referavimo kalbos vartosenoje požiūriu. Akivaizdu, kad unikali denotacija priklauso įsitvirtinusiai kalbinei konvencijai. PTP atmetus šį unikalumą, vėl neįmanoma atskirti vardų nuo įvardžių, nes pagal šią teoriją abu iš esmės referuoja kalbos vartosenoje, net jei atrodo, kad jie ir denotuoja, tačiau PTP požiūriu ne unikaliai. Įsitvirtinusios kalbinės konvencijos sąvokos stoka paskatino tokius filosofus kaip Bertrand Russell ([1918] 1964: 201; 1919: 179) teigti, kad tikrieji vardai yra „logiškai tikriniai vardai“, t. y. referuojantys žodžiai, tokie kaip this arba that (plg. Kripke 1972: 345, išn. 16; žr. pirmiau). Russellas paprastus vardus vadino „sutrumpintais aprašais“. Be abejo, tokie referuojantys žodžiai kaip this arba that tam tikrame kontekste referuoja unikaliai, tačiau kitame kontekste referentas bus kitoks. Vis dėlto, rimtai vertinant Kripke’s terminą „rigid designator“, vardai denotuoja unikaliai bet kuriame kontekste. 114 Acta Linguistica Lithuanica LXIX A Semantic-Pragmatic Theory of Proper Names 2) Nuo įsitvirtinusios onomastinės konvencijos iki vardų vartojimo kalboje ir rašte egzistuoja kontinuumas. Galime vardą pavartoti vos vieną kartą, o paskui jį pamiršti, todėl jis neįsitvirtina onomastinėje konvencijoje. Pavyzdžiui, kalbėdami apie nepopuliarų svečią galėtume pasakyti: Hitler is coming tonight. Šiame pavyzdyje Hitler kol kas yra tik naujas diskurso referentas, o ne įsitvirtinusios onomastinės konvencijos denotatas. Tai vienas kraštutinumas. Kitas vardų kraštutinumas – daugelis jų visuomenėje vartojami šimtmečius, pavyzdžiui, šeimų pavardės, miestų, šalių, upių pavadinimai ir panašiai. 3) Įsitvirtinusios onomastinės konvencijos sąvoka leidžia pripažinti, kad gerai įsitvirtinę vardai gali būti žinomi ir vartojami tik mažose bendruomenėse, pavyzdžiui, šeimos pravardės, kaip antai olandiškas Ons Pop „Mūsų lėlė“, taip ją vadino jos tėvas. Tai įsitvirtinęs vardas šioje mažoje flamandų bendruomenėje (Van Langen-donck 2007a: 286). Kitas kraštutinumas – visame pasaulyje žinomi vardai, tokie kaip Africa arba Mandela. B) Gramatika ir vardai Pagal PTP, kurioje vardų esmė yra referuoti diskurse, gramatikai, aprašančiai vardus, vargu ar lieka vietos. Coatesas teigia: „tikriniškumą geriausia suprasti kaip pragmatinę, o ne gramatinę ar struktūrinę sąvoką“ (Coates 2000: 1166; 2005: 3; 2006a: 369). Nors Coatesas (2006b: 39) pripažįsta, kad esama „tikrinių daiktavardžių“ (tokių kaip Mary, John), ši sąvoka vadinama „epifenomenu, susijusiu su onomastiniu referavimu“, o onomastinis toliau neapibrėžiamas. Remiantis Websterio žodyno žodžio „epifenomenas“ apibrėžtimi, tai reikštų, kad tikrinis daiktavardis arba tikrinė daiktavardinė frazė (Coates 2006a) yra antrinis reiškinys, lydintis referavimą vardais ir jo nulemtas. Tačiau kadangi Coatesas (2006a) onomastinį referavimą supriešina su semantiniu referavimu, įvardžiai taip pat yra onomastiniai, nes, kaip ir vardai, neturi apibrėžiamosios reikšmės. Kitaip tariant, sąvokas „onomastinis“, „vardas“ ir „tikrinis daiktavardis (frazė)“ dar reikia iš tikrųjų apibrėžti (taip pat žr. Anderson 2007: 120, cituojama Coates 2006b: 39). Tikriniai vardai yra žodžiai, kaip ir kiti (taip pat Anderson 2003: 360; žr. ir Nübling, Fahlbusch and Heuser 2012). Nukrypstant nuo bendrosios žodžių klasių sampratos, įrodinėjimo našta tenka nukrypstančiajam. Kita vertus, jei iš esmės pritariame PTP, kodėl panaši analizė neturėtų būti taikoma visiems kalbos leksemoms: daiktavardžiams, veiksmažodžiams ir t. t.? Jei taip, teigiame, kad įsitvirtinusi kalbinė konvencija yra kalbos vartojimo epifenomenas arba, kalbant įprastesniais terminais, įsitvirtinusi kalbinė konvencija yra kalbos vartosenos abstrakcija; vargu ar tai galima vadinti nauja įžvalga. Ką laimėjome PTP samprotavimu? Ką ji siūlo Straipsniai / Articles 115 WILLY VAN LANGENDONCK – iš esmės reiškia tai, kad pabrėžiamas referavimo ir kalbos vartojimo vaidmuo, o denotacijos ir įsitvirtinusios kalbinės konvencijos vaidmuo sumenkinamas. Tačiau dėl to neišvengiamai ignoruojamas gramatikos vaidmuo apibrėžiant vardus ir kitas kalbines kategorijas. PTP požiūriu vardai net nėra struktūrinė kategorija (žr. pirmiau), nors juos atskirti nuo kitų daiktavardžių – bendrinių daiktavardžių ir įvardžių – yra itin sunku. Užuot taip darę, turėtume laikytis požiūrio, kad gramatika aprašo įsitvirtinusią kalbinę konvenciją, apibrėžia vardus kaip turinčius unikalų denotatą greta pamatinės vardo leksemos ir kaip daiktavardžių poklasį, kuris anglų kalboje vartoja artikelius, o įvardžiai jų nevartoja, pavyzdžiui, that modifikuoja George Bush (4) pavyzdyje, o Britain’s modifikuoja Jeremy Irons (5) pavyzdyje: (4) That George Bush is a nice guy. (Vandelanotte and Willemse 2002: 22) (5) Britain’s Jeremy Irons was present at the premiere in New York. (Vandelanotte and Willemse 2002: 25) Be to, galime atskirti vardus nuo bendrinių daiktavardžių. Artimi apoziciniai junginiai, kurių forma yra [(žymimasis artikelis) + daiktavardis + (žymimasis artikelis) + daiktavardis], pavyzdžiui, Fido the dog, yra svarbūs apibrėžiant vardus anglų kalboje ir nustatant kategorinę vardo reikšmę (Van Langendonck 2007a: 4, 131).13 Vardas yra tas vienetas, kuris ne apibūdina, o identifikuoja, t. y. Fido. Apeliatyvas dog nurodo kategorinę presupozyciją. Gramatiniai, t. y. morfosintaksiniai, požymiai, žinoma, priklauso nuo kalbos.14 Nors dauguma indoeuropiečių kalbų, regis, turi artimųjų apozicijų (pavyzdžiui, prancūzų la ville de Paris, olandų de stad Amsterdam arba lenkų miasto Kraków „(tas) miestas (Krokuva)“, kai kurios kitos kalbų grupės neturi lygiagrečių struktūrų.15 Tai nekelia problemų, jei „vardą“ suprantame vienodai, t. y. kaip lyginamąją sąvoką (plg. Haspelmath 2010, kur ši sąvoka aptariama) „unikaliai denotuojančią nominaliąją raišką, turinčią bazinio lygmens presupozyciją, bet neturinčią apibrėžiamosios reikšmės“. Kiekviena kalba naudojasi turimomis struktūromis. Taigi bantų kalbose tikriniškumui žymėti vartojamos daiktavardžių klasės ir derinimo žymėjimas. Pavyzdžiui, bantų kalboje etonų „tikriniai vardai – tiek senoviniai hidronimai, oikonimai ar klanų vardai, tiek improvizuotos pravardės – visada priklauso 1a klasei“ (Van de Velde 2006; 2008). Mėnesių pavadinimai pasirodo artimoje apozicijoje, pavyzdžiui, 13 Moltmann (2013) aptaria „sortalus“ ir artimąsias apozicijas su vardais iš kitos perspektyvos. 14 See also Haspelmath (2010): “Descriptive formal categories cannot be equated across languages because the criteria for category-assignment are different from language to language.” 15 Be abejo, ne visos artimosios apozicijos perteikia bazinio lygmens reikšmę; pavyzdžiui, President Obama nereiškia, kad Obama būtinai yra prezidentas. Dažniausiai bazinio lygmens reikšmė nėra aiškiai išreikšta, ypač prototipinių vardų, tokių kaip asmenvardžiai, atveju, kai ji laikoma savaime suprantama. 116 Acta Linguistica Lithuanica LXIX A Semantic-Pragmatic Theory of Proper Names birželio mėnuo. Tai reiškia, kad jie yra vardai. Tai patvirtina ir kitos kalbos. Okeaninėje tuvalu kalboje mėnesių pavadinimai turi oniminį statusą: kai kas nors paklausia mėnesio pavadinimo, pavartojamas klausiamasis įvardis, naudojamas vardams. Panašiai ir rapanui kalboje, kuria kalbama Velykų saloje, mėnesių pavadinimai žymimi „asmeniniu žymekliu“ a, nurodančiu oniminį statusą, pvz., i a hora iti „rugpjūtį“ (Idiatov 2007, cituojama pagal Van Langendonck and Van de Velde 2007: 459–461). Unikali vardų denotacija atspindi gramatinį faktą, kad vardai nevartoja ribojamųjų santykinių sakinių, kaip ne kartą teigta (taip pat žr. Van Langendonck 2007a: 143). Pavyzdžiui, olandiškai negalima pasakyti: (6) *Karel, kuris gyvena Londone, atvyksta rytoj. „Charlesas, kuris gyvena Londone, atvyksta rytoj“ Priešingai, galiu pasakyti: (7) De Karel, kuris gyvena Londone, atvyksta rytoj. „Tas Charlesas, kuris gyvena Londone, atvyksta rytoj“ Nors (6) pavyzdyje nuorodos į Karel negalima apriboti, nes vartojamas vardas su unikalia denotacija, (7) pavyzdyje apribojimas galimas, nes daiktavardinėje frazėje de Karel yra apeliatyvizuota tikrinio vardo lema. Kaip jau argumentavau, net pagrindinio lygmens presuponavimą patvirtina morfologiniai ir (arba) sintaksiniai požymiai. Šalių pavadinimai paprastai turi priesagą, nurodančią šalies statusą, pvz., Fin-land, German-y, Chin-a (žr. Van Langendonck 2007a: 202–206). Nors daugumoje indoeuropiečių kalbų artimosios aplikacijos gali perteikti pagrindinio lygmens reikšmę (plg. Fido the dog, the river Thames), kai kuriose bantų kalbose pagrindinio lygmens reikšmė nurodoma derinimu. Van de Velde (2009: 224) teigia: „Tikriniai vardai kirundi kalboje lemia tokį patį derinimo modelį kaip bendrinis daiktavardis, vartojamas jų pagrindinio lygmens kategorijai įvardyti.“ Daugiau gramatinių įrodymų, patvirtinančių vardų statusą ir pagrindinio lygmens presuponavimą varduose, pateikiu Van Langendonck (ruošiamame spaudai) darbe. 4. PTP išvados Tikriniai vardai nesudaro apibrėžtos aibės Šį požiūrį galima pagrįsti, jau vien todėl, kad jokia leksinė kategorija nesudaro apibrėžtos aibės. Pagrindinė neaiškios ribos tarp vardo ir apeliatyvo priežastis yra ta, kad esama prototipinių vardų, tokių kaip vardai ir pavardės bei vietovardžiai (visų jų pagrindą sudaro daugiausia tikriniai leksemų variantai), ir mažiau Straipsniai / Articles 117 W I L L Y V A N L A N G E N D O N C K prototipinių vardų, pavyzdžiui, kalbų pavadinimų, kai vien nuo konstrukcijos priklauso, ar daiktavardis funkcionuoja kaip vardas, ar kaip bendrinis daiktavardis; plg. (a) Kalkatungu is an exotic language; (b) I’ll never learn any Kalkatungu (Van Langendonck 2007a: 65, 70, 243). (a) pavyzdyje kalbos pavadinimas iš tiesų yra oniminis, o (b) pavyzdyje jis elgiasi kaip kiekybiškai apibrėžtas bendrinis daiktavardis. Prekybos ir prekių ženklų pavadinimai yra panašus atvejis (Van Langendonck 2007a: 235–238; 2007b). Skaičiai gali būti laikomi vardais, apeliatyvais arba būdvardžiais – tai vėlgi priklauso nuo konstrukcijos (Van Langendonck 2007a: 239 ff.); plg.: (a) Three is a sacred number; (b) the number three [apozicija]; (c) I saw three lions. (a) ir (b) pavyzdžiuose three yra vardas, o (c) pavyzdyje jis funkcionuoja kaip savotiškas būdvardis. Taigi gramatika gali mums padėti, nors PTP nepateikia jokių formalių, t. y. morfosintaksinių, įrodymų, nes pagal šią teoriją gramatika, regis, tėra epifenomenas (žr. pirmiau). Mėnesių pavadinimai sudaro dar vieną ribinę oniminę kategoriją. Nors šie pavadinimai dažnai vartojami apozicijoje, jų denotatas ne visada atrodo unikalus dėl cikliško mėnesių pobūdžio; plg.: (a) June was fairly hot (neciklinis) ir (b) June is always hot (ciklinis). Todėl dėl mėnesių pavadinimų statuso daug ginčijamasi (plg. Van Langendonck 2007a: 55, 64). Neatmestina, kad tokie ribiniai vardai skirtingose kalbose interpretuojami nevienodai, pavyzdžiui, kaip vardai arba apeliatyvai (žr. pirmiau). Gramatika taip pat gali padėti analizuojant tokius junginius, kurių leksemos nėra tikrinės, ypač kai jų pagrindą sudaro apeliatyvai, pavyzdžiui, the Old Vicarage (Coates 2006a). Žinoma, kai šis junginys vartojamas kalboje, jo statusą lemia kontekstas, kaip ir įprastos homonimijos atveju. Tačiau nusistovėjusios kalbinės konvencijos lygmeniu (kuris PTP niekada neminimas) egzistuoja du junginiai: vardas the Old Vicarage ir apeliatyvu paremtas daiktavardinis junginys the old vicarage. Pastaruoju atveju junginys yra tikras frazinis junginys, nes į jį galima įterpti kitų elementų, pavyzdžiui, the old but still beautiful vicarage. To neįmanoma padaryti varde the Old Vicarage, kuris funkcionuoja kaip [artikelis + oniminis žodis Old-Vicarage]. Be to, čia galime paversti vardą apeliatyvu, sakydami: I don’t know of another Old Vicarage. Galiausiai tokiuose varduose kaip the Rocky Mountains, the North Sea, the Atlantic Ocean bazinio lygmens reikšmė išreikšta formaliai. Taip būna ne visada, kaip rodo PTP mėgstamas pavyzdys Peak’s Tunnel, kuris iš tikrųjų yra tiltas, o ne tunelis (Coates 2012: 125). Todėl galime numanyti kontinuumą nuo sinchroniškai skaidrių vardų, tokių kaip the North Sea, iki vardų, kurių etimologiškai skaidri, tačiau sinchroniškai klaidinanti konotacija panaši į Peak’s Tunnel. Paskutinis dalykas: atrodo, kad žmonės abejoja dėl tokių junginių kaip the universe arba the internet. Iki šiol jie yra tikri pavieniai denotatai, t. y. vienetiniai objektai, tačiau nepavadinčiau jų vardais, nes nėra jokios kategorinės presupozi cijos. Tai, kad jie paprastai nerašomi didžiąja raide, rodo jų apeliatyvinį statusą, nors tai nėra tikras įrodymas. 118 A c t a L i n g u i s t i c a L i t h u a n i c a L X I X A Semantic-Pragmatic Theory of Proper Names Tikriniai vardai nepriklauso logiškai tvirtoms kategorijoms Ši tezė vėl suplaka vardą (priskirtą esybei) ir vardo leksemą (dar nepriskirtą). Būtina suvokti, kad unikalumas ir bazinio lygmens reikšmė priskiriami ne vardo leksemos, o vardo, žyminčio unikalų denotatą, lygmeniu. Čia nėra nieko nelogiška. Mary yra tikrinė leksema, kuri gali būti suteikta moterims, bet, be abejo, ir kitoms esybėms, pavyzdžiui, laivams. Tačiau Mary žymi unikalų asmenį, kai leksema ad hoc suteikiama konkrečiai moteriai kaip vardas. Daugiau nei vieną denotatą gali turėti ne vardas, o vardo leksema (žr. pirmiau; plg. Coates 2006b; 2012: 125). Tikimybinis kategorizavimas (Coates 2012: 121; 125–129) susijęs su leksema, turinčia potencialą žymėti kelis denotatus, o ne su vardu. Tikėtina, t. y. prototipiškai, leksema Mary žymi konkrečią moterį ir, žinoma, ne vieną, tačiau kiekvieną kartą ad hoc ir unikaliai. Mano nuomone, vardai ne tik nurodo į diskurse esančius objektus, bet ir sudaro unikalius denotatus žyminčių raiškų kategoriją; jie skirstomi į subkategorijas pagal kalbines kategorijas, remiantis sinchronine bazinio lygmens reikšme. Todėl Peak’s Tunnel nebūtinai turi būti tunelis (Coates 2012: 125). Šiais laikais šis vardas žymi tiltą. Semantiškai skaidrūs istoriniai bendriniai pavadinimai iš tiesų gali klaidinti. Taigi žymėjimo ir kategorizavimo požiūriu vardai skiriasi nuo įvardžių ir bendrinių daiktavardžių (t. y. apibrėžtųjų aprašų), o PTP šis skirtumas nėra aiškus. Tikriniai vardai negali būti verčiami Pagal PTP, vardai negali būti verčiami, nes jie neturi prasmės. Tačiau bus aišku, kad viskas priklauso nuo to, kaip suprantama vertimo sąvoka. Websterio žodyne „versti“ apibrėžiama kaip „perkelti į savo ar kitą kalbą“. Dauguma kitų kalbų žodynų taip pat pateikia šį platų apibrėžimą. Taigi ispanų kalbos žodis traducir Diccionario castellana (1987) apibrėžiamas kaip „volver una cosa de una lengua en otra“. Olandų kalbos Van Dale (2005) žodyne vertalen „versti“ apibrėžiamas kaip „van de ene taal in de andere overbrengen“ (perkelti iš vienos kalbos į kitą). Panašiai ir Koenen-Endepols (1970): „in een andere taal overzetten“. Vokiečių kalbos Duden (1999) žodyne übersetzen „versti“ apibrėžiamas kaip „in einer anderen Sprache [wortgetreu] wiedergeben“ (perteikti kita kalba). Kai kuriuose žodynuose į apibrėžimą įtraukiama prasmė (arba reikšmė). Prancūzų kalbos Nouveau Petit Robert de la langue française (2010) pateikia išsamų apibrėžimą: traduire = „padaryti taip, kad tai, kas buvo pasakyta viena natūraliąja kalba, būtų pasakyta kita, siekiant abiejų pasakymų semantinio ir raiškos lygiavertiškumo“. Straipsniai / Articles 119 WILLY VAN LANGENDONCK natūraliąja kalba būtų pasakyta kita kalba, siekiant abiejų pasakymų semantinio ir raiškos lygiavertiškumo). Oxford English Dictionary (1991) apibrėžimas dviprasmis: to translate = „perkelti iš vienos kalbos į kitą“ arba „pakeisti į kitą kalbą, išsaugant prasmę“. Jei vadovausimės platesniu ir įprastesniu vertimo apibrėžimu, net jei tai „laisvas“ apibrėžimas (Coates 2012: 129), vardus galėsime lengvai įtraukti. Prancūziškasis apibrėžimas ir antroji OED apibrėžimo versija, regis, taikomi sakiniams. Tokiu atveju vardai sakinyje problemų nekelia, net jei jie neverčiami. Šiuo metu reikia padaryti daugiau skirtumų. Pirmiausia vėl turėtume skirti vardus nuo tikrinių vardų ar kitokių vardinių lemų. Kartais verčiami vardai, kartais – tik vardinės lemos. 1) Kalbant apie vardus, būtina padaryti dar vieną skirtumą. Vardai, turintys pamatinę tikrinio vardo lemą, arba neverčiami, arba verčiami ad hoc, nepasitelkiant prasmės, tačiau išlaikant „denotacinį lygiavertiškumą“ (apie šį terminą žr. Coates 2012: 130). Pavyzdžiui, toks vardas kaip vokiečių Mönchengladbach veikiausiai niekada neverčiamas; Belgijos miesto vardas Liège į vokiečių kalbą verčiamas Lüttich, į olandų – Luik, t. y., Coateso terminais tariant, jie „turi tą patį denotatą“. Atkreipkite dėmesį, kad šie denotatai turi būti laikomi unikaliais. Jei būtų dar vienas Liège, vertimas veikiausiai būtų kitoks arba jo visai nebūtų (plg. anksčiau minėtą Mechelen). Vardai, kurių pamatinė apeliatyvinė lema yra skaidri, gali būti arba nebūti verčiami pasitelkiant skaidrųjį turinį. Toks vardas kaip the Rocky Mountains vokiečių ir olandų kalbomis verčiamas retai, tačiau prancūzų kalba – visada: les Montagnes Rocheuses (Michel Rateau, asmeninis pranešimas). Tačiau vokiškas vietovardis der Schwarzwald į anglų kalbą verčiamas kaip the Black Forest, į prancūzų – la Forêt Noire, o į olandų – het Zwarte Woud. Išties galima tikėtis, kad „skaidrių“ pamatinių elementų vertimas bus gana savavališkas ir gali skirtis priklausomai nuo kalbos. New York į prancūzų, vokiečių ar olandų kalbas neverčiamas, tačiau ispanų kalboje skaidrusis elementas New „išverčiamas“: Nueva York; taip pat ir lenkų kalboje: Nowy York. Lyonsas (1977) skiria asmenvardžius ir vietovardžius. Paprastai asmenvardžiai neverčiami, pavyzdžiui, John Major prancūzų kalboje neverčiamas kaip Jean (le) Majeur. Tačiau svarbių istorinių asmenybių vardai verčiami, pavyzdžiui, Carolus Magnus (lot.) = Charlemagne (pranc.) = Charlemagne (angl.) = Karl der Grosse (vok.) = Karel de Grote (oland.). Humanistai savo pavardes versdavo į lotynų kalbą. Mercatorius iš pradžių vadinosi De Cremer (žr. pirmiau). Liaudies etimologija yra trikdantis veiksnys verčiant vardus. Coatesas (2012: 131) pateikia Hereford pavyzdį: XX a. pradžios airių romų kalba šis vardas buvo perteiktas kaip Hairy Foot.16 16 Dėl sociolingvistinių aspektų, susijusių su vietovardžių suteikimu keliomis kalbomis, žr. Walther (1968). 120 Acta Linguistica Lithuanica LXIX A Semantic-Pragmatic Theory of Proper Names 2) Priešingai, kartais verčiamos tik tikrinių vardų lemos. Taip yra su keliais vardais, pavyzdžiui, John, Jean, Johann, Jan, arba Juan kildinami iš pirminės tikrinio vardo lemos Johannes. Flandrijoje tas pats vyras kartais gali būti vadinamas Jan (olandiškai) arba Jean (prancūziškai). Panašiai nemažai vyrų, vadinamų Piet (olandiškai), taip pat vadinami Pierre (prancūziškai). Kitas pavyzdys – Miriam, iš kurios kilę Mary, Marie, Maria ir kt. Žinoma, tai, kur baigiasi suprantama sinchronija ir prasideda nesuprantama diachronija, priklauso nuo žmonių žinių (plg. Brendler 2008). Taigi, skiriant vardą nuo vardo lemos, galima nubrėžti išsamesnį vardų vertimo vaizdą. Prasmė (arba reikšmė) vertimui problemų nekelia. Tikrinės ir netikrinės raiškos sąsajos teorizavimas turi neurofiziologinių (ir psicholingvistinių) implikacijų PTP teigia: „semantinę referenciją tarpininkauja leksinė ir gramatinė reikšmė, todėl jos apdorojimo sąnaudos yra didesnės“ (Coates 2012: 124); taigi bendrinių daiktavardžių atveju jos didesnės nei vardų. Toliau (p. 132): „vardų apdorojimo sąnaudos mažesnės nei visiškai išreikštų semantiškai referuojančių raiškų“. Iš to kyla Onymic Reference Default Principle (ORDP), teigiantis, kad „numatytoji bet kurios lingvistinės sekos interpretacija yra kaip vardo (t. y. ji neturi prasmės)“. Tačiau ką apskritai galima interpretuoti, jei prasmės visiškai nėra? Kalbėdamas apie beprasmius žodžius, Coatesas (2006b: 41) pats teigia: „Negalėsite nieko referuoti vartodami žodį tegumai, kol nepasakysiu, kokia jo prasmė“. Būtent tai žmonės ir nori sužinoti. Bet kokiu atveju, ORDP teiginiams pagrįsti nepateikiama jokių eksperimentinių ar kitokių įrodymų. Jei vardai turi kategorinę reikšmę, kaip teigiau aš ir daugelis kitų, vadinasi, pirminiai yra bendriniai daiktavardžiai, nes aptariamos kategorijos kildinamos iš bendrinių daiktavardžių. Išties Langackeriui (1991) bendriniai daiktavardžiai yra pagrindiniai daiktavardžiai (plg. Van Langendonck 2007a: 51, 117). Coatesas (2012: 132) net spėja, kad „tikrinė / oniminė referencija grindžiama trumpesne neuronų grandine arba veiksmingiau veikiančiomis sinapsėmis“, nors tokie neuropsichologai kaip Semenza ir Zettin (1988: 718) tik siūlo, „kad tikriniai vardai, kaip ir kai kurios kitos kategorijos, galėtų būti apdorojami nepriklausomai semantinėje sistemoje“. Apdorojimo sąnaudos neminimos. Iš psichologijos gerai žinoma, kad žmonės automatiškai stengiasi suteikti prasmę bet kuriai garsų ar raidžių sekai; tai patvirtina bendrinių daiktavardžių, turinčių apibrėžiamąją prasmę, lingvistinį pirmumą. Kalbant apie vardus, jei norint atgaminti vardą vienintelė užuomina yra bazinio lygmens prasmė (jos PTP net nepateikia) ir pasirenkamas arba bet kuriuo atveju, Straipsniai / Articles 121 W I L L Y V A N L A N G E N D O N C K nenuoseklią konotacijų visumą, atpažinimo procesas bus sudėtingas. Tačiau bendrinių daiktavardžių atveju esama nuoseklios, polisemės reikšmių visumos, kuri gali gerokai lengviau padėti identifikuoti esybę. Iš tiesų psicholingvistai dabar daro prielaidą, kad „palyginti su bendriniais pavadinimais [t. y. bendriniais daiktavardžiais, WVL], žmonių vardus išmokti ir įsiminti sunku“ (Hollis and Valentine 2001: 99). Ši mintis kilo iš psichologinių eksperimentų, pavyzdžiui, to, po kurio buvo aprašytas Baker–baker paradoksas (Valentine, Brennen and Brédart 1996: 39). Trumpai tariant, šis paradoksas teigia, kad paprastai žmonės, pamatę vyro nuotrauką, gana lengvai susieja ją su apeliatyvu baker, tačiau gerokai sunkiau – su homofoniška pavarde Baker. Valentine, Brennen and Brédart (1996: 39) teigia: „vardai prisimenami rečiau nei profesijos, net kai kalbama apie tuos pačius objektus“, kaip B/baker (pavardės ir apeliatyvo) atveju. Manoma, kad smegenyse egzistuoja tiesioginis ryšys tarp vyro ir pavardės, o susijusių reikšmių tinklas (bread, bakery ir kt.) leidžia žmogui geriau įsiminti vyro ir profesijos baker ryšį nei vyro ir vardo Baker ryšį. Tai taip pat paaiškina, kodėl žmonės, senstant, daug lengviau pamiršta vardus nei bendrinius daiktavardžius (James 2004). Tokie psicholingvistiniai duomenys prieštarauja Onymic Reference Default Principle, bent jau taip, kaip šis principas suformuluotas PTP. Kita vertus, reikia pasakyti, kad šie psichologiniai duomenys nepaneigia teiginio, jog oniminė referencija yra „numatytasis referencijos būdas“ (Coates 2012: 132). Panašiai Van Langendonck (2007a: 51, 117ff.; 2008) teigia, kad vardai yra prototipiniai referencijos (denotacijos) daiktavardžiai, pasižymintys nežymėtomis gramatinėmis ypatybėmis, pavyzdžiui, apibrėžtumu, dažniausiai vienaskaita, konkretumu ir negenericumu. Atsižvelgiant į tai, turėjo paaiškėti, kad susiduriame su paradoksu: vardai yra prototipinė ir patogiausia denotacijos bei referencijos priemonė, tačiau juos sunkiau atgaminti nei semantiškai išsamiai artikuliuotas bendrinių daiktavardžių frazes, nes vardams trūksta apibrėžiančiosios reikšmės. Šiuo klausimu Coates (2012: 132) teigia, „kad kai tik išraiška įgyja oniminę referenciją, t. y. tampa vardu, kelio atgal nebėra...“ Tikėtina, kad taip ir yra. Prarasti konkrečią reikšmę lengviau, nei ją susigrąžinti. Šis teiginys primena gausią gramatikalizacijos literatūrą, kurioje argumentuota, kad gramatinės morfemos prarado savo leksinę reikšmę ir negali sugrįžti prie savo leksinės kilmės (žr., be kita ko, Brinton and Traugott 2005). Kalbėdamas apie vardus, Van Langendonck (2009) daro išvadą, „kad vardai nėra nei gramatikalizuotos, nei leksikalizuotos apeliatyvinės arba neoniminės konstrukcijos..., tačiau bent jau „evoliuciniai vardai“, t. y. vardai, kilę ne iš proprialinės (ar kitos) leksemos atlikus ilokucinį aktą (vardai, filmų pavadinimai ir kt.), yra patyrę desemantizacijos procesą, galintį paskatinti įvairius formalius procesus, kaip ir gramatinių kategorijų atveju, kai taip pat vyksta desemantizacija.“ 122 Acta Linguistica Lithuanica LXIX A Semantic-Pragmatic Theory of Proper Names 5. IŠVADOS Bendrosios mano išvados yra tokios: PTP tezė, kad vardai neturi reikšmės, turėtų būti patikslinta. Jie neturi apibrėžiančiosios reikšmės, tačiau turi presupozycijų, t. y. gramatinę reikšmę ir kategorinę arba bazinio lygmens presupozyciją, taip pat vardų leksemose glūdinčių konotacinių pragmatinių reikšmių, tokių kaip emocingumas, literatūrinis ir maginis turinys, ir galiausiai – su vardo denotatu arba referentu susijusių konotacinių antrinių reikšmių, pavyzdžiui, enciklopedinės ar subjektyvios informacijos ir reikšmės aspektų. Prielaida, kad vardams būdinga kategorinė (bazinio lygmens) presupozycija, iš esmės remiasi vardų ir vardų leksemų skirtimi; ryškiausias pastarųjų tipas yra proprialinės leksemos. Vardų leksemos turi tik potential denotuoti ir priskirti kategorijai. Kai filosofai ir psichologai svarsto kategorinę reikšmę, jie, regis, priskiria ją pačiam vardui, o ne jo leksemai. Teiginį, kad vardo esmė glūdi referencijoje, o ne denotacijoje, reikėtų apversti: denotacija yra pirminė ir unikali. Priešingu atveju negalėtume net atskirti vardų nuo apibrėžtųjų aprašų ir apibrėžtųjų įvardžių. Kalbos vartosenoje referenciją, kreipimąsi, įvardijimą ir ostenciją reikėtų laikyti lygiaverčiais dalykais. Todėl pati referencija negali apibrėžti vardų. Tik pripažindami unikalią denotaciją galime kalbėti apie vardus, veikiančius nusistovėjusios kalbinės konvencijos sistemoje ir referuojančius kalbos vartosenoje. Morfosintaksė atspindi šią padėtį: pavyzdžiui, vardai nevartojami su apribojamaisiais pažyminio šalutiniais sakiniais, o tam tikrose glaudžiose apozicijose atskleidžia savo kategorinę reikšmę – bent jau daugelyje indoeuropiečių kalbų, taip pat sutapdinimo modeliuose bent vienoje bantu kalboje – kirundi. Psicholingvistika ir neurolingvistika patvirtina šias analizes. Tai, ar vardai į onomastikoną patenka suteikimo būdu, ar dėl pakartotinės apeliatyvų ar kitų konstrukcijų referencijos, padėties nekeičia. Patikimą sinchroninį vardų kategorizavimą užtikrina jiems būdinga bazinio lygmens reikšmė ir prielaida, kad jų denotacija yra unikali. Nei paprastas vertimo apibrėžimas, nei toks, kuriame atsižvelgiama į reikšmę, netrukdo manyti, kad kai kuriuos vardus, o galbūt ir jų leksemas, galima išversti, nors ir skirtingais būdais. Nepateikiama jokių eksperimentinių ar kitokių įrodymų, pagrindžiančių PTP Onymic Reference Default Principle, nors oniminė referencija, regis, yra „numatytasis referencijos būdas“, jei „referencijos“ pagrindas yra „unikali denotacija“. Galiausiai norėčiau pabrėžti, kad gramatika patvirtina šios teorijos semantinių-pragmatinių sampratų ir tezių tikėtinumą.17 Teiginys, kad 17 Ši teorija iš esmės nesiskiria nuo Van Langendonck (2007a) tezių. Tačiau čia daugiausia dėmesio skyriau skirtumui tarp unikalios denotacijos ir unikalios referencijos, patikslinau kitas sąvokas, tokias kaip vardo leksema, presupozycija ir konotacija, ir pateikiau keletą minčių apie vardų vertimą. Straipsniai / Articles 123 WILLY VAN LANGENDONCK teiginys, kad PTP nėra tinkamos vietos vardų gramatikai, yra nesuprantamas, nes akivaizdžiai prieštarauja kalbos faktams. Įvairiausiose kalbose vardus galima atskirti nuo apeliatyvinių konstrukcijų (apibrėžtųjų aprašų) ir apibrėžtųjų įvardžių (žr., be kita ko, neseniai paskelbtus darbus: Anderson 2007; Idiatov 2007; Van de Velde 2006; 2008; Van Langendonck 2007a ir būsimą publikaciją). Iš tiesų neįsivaizduojama, kad tik viena kalbinė kategorija, t. y. vardai, neturi tinkamo (t. y. tik „epifenomeninio“) gramatinio statuso. REFERENCES Algeo John 1973: On Defining the Proper Name (University of Florida Humanities Monograph 41). Gainesville: University of Florida Press. Anderson John M. 2003: On the structure of names. – Folia Linguistica 37: 347–398. Anderson John M. 2004: On the grammatical status of names. – Language 80: 435–474. Anderson John M. 2007: The grammar of names. Oxford: Oxford University Press. Bayer Joseph 1991: Representatie van algemene namen en eigennamen in het mentale lexicon: neurolinguistische evidentie [Representation of common nouns and proper names in the mental lexicon: neurolinguistic evidence]. – Tabu 21(2): 53–66. Boesch Bruno 1957: Die Eigennamen in ihrer geistigen und seelischen Bedeutung für den Menschen. – Der Deutschunterricht 9(5): 32–50. Brendler Silvio 2004: Klassifikation der Namen. – Namenarten und ihre Erforschung. Ein Lehrbuch für das Studium der Onomastik, ed. by Andrea Brendler, Silvio Brendler. Hamburg: Baar, 69–72. Brendler Silvio 2005: Über den gerechten Tod der Auffassung vom Namen als bilaterales Zeichen. – Proceedings of the XXIst International Congress of Onomastic Sciences (Uppsala 2002), ed. by Eva Brylla, Mats Wahlberg. Uppsala: SOFI. Vol. I, 98–117. Brendler Silvio 2008: Nomematik. Identitätstheoretische Grundlagen der Namenforschung (insbesondere der Namengeschichte, Namenlexikographie, Namengeographie, Namenstatistik und Namenstheorie). Hamburg: Baar, 2008. Brinton Laurel J., Elizabeth Closs Traugott 2005: Lexicalization and language change. Cambridge University Press. Burge Tyler 1973: Reference and proper names. – Journal of Philosophy 70/14: 425–439. Cislaru Georgeta 2006: Propriétés catégorielles des noms de pays. – Onoma 41: 83–113. 124 Acta Linguistica Lithuanica LXIX A Semantic-Pragmatic Theory of Proper Names Cislaru Georgeta 2012: Les facettes des toponymes: des données contextuelles aux modèles sémantiques. – Colloque international: Défis de la toponymie synchronique. Structures, contextes et usages. (Université Rennes 2). To appear. Coates Richard 2000: Singular definite expressions with a unique denotatum and the limits of properhood. – Linguistics 38/6 [370 of the continuous series], 1161–1174. Coates Richard 2005: A speculative psycholinguistic model of onymization. – Naming the world. From common nouns to proper names (RIOn International Series 1), ed. by Brozović–Rončević, Dunja and Enzo Caffarelli. Roma: Società Ed. Romana, 3–12. Coates Richard 2006a: Properhood. – Language 82: 356–382. Coates Richard 2006b: Some consequences and critiques of The Pragmatic Theory of Properhood. – Onoma 41: 27–44. Coates Richard 2009: A strictly Millian approach to the definition of the proper name. – Mind and Language 24.4, 433–444. Coates Richard 2012: Eight issues in the Pragmatic Theory of Properhood. – Acta Linguistica Lithuanica 66, 119–140. Debus Friedhelm 1980: Onomastik. – Lexikon der Germanistischen Linguistik, hrsg. von Hans Peter Althaus, Helmut Henne, Herbert Ernst Wiegand. Tübingen, 187–198. Debus Friedhelm 2012: Namenkunde und Namengeschichte. Eine Einführung. Berlin: E. Schmidt Verlag. De Stefani Elwys, Pepin Nicolas 2006: Une approche interactionniste de l’étude des noms propres: les surnoms de famille. – Onoma 41: 131–162. Donnellan Keith 1974: Speaking of nothing. – The Philosophical Review 83: 3–31. Geach Peter 1957: Mental Acts. London: Routledge and K. Paul. Goossens Jan 1986: Die Namen der belgischen Gemeinden und ihre Schreibung. – Amtlicher Gebrauch des geographischen Namengutes, ed. by Bozen E. Kühebacher, 225–242. Hansack Ernst 2004: Das Wesen des Namens. – Namenarten und ihre Erforschung. Ein Lehrbuch für das Studium der Onomastik, ed. by Andrea Brendler, Silvio Brendler. Hamburg: Baar. Haspelmath Martin 2010: Comparative concepts and descriptive categories in crosslinguistic studies. – Language 86/3, 663–687. Hollis Jarrod, Valentine Tim 2001: Proper-Name Processing: Are Proper Names Pure Referencing Expressions? – Journal of Experimental Psychology: Learning, Memory, and Cognition, Vol. 27, No. 1, 99–116. Horn L. R. 1996: Presupposition and implicature. – The Handbook of Contemporary Semantic Theory, ed. by Sh. Lappin. Oxford: Blackwell, 299–319. Straipsniai / Articles 125 WILLY VAN LANGENDONCK Idiatov Dmitry 2007: A typology of non-selective interrogative pronominals. Doct. diss. University of Antwerp. Online manuscript. James L. E. 2004: Meeting Mr. Farmer versus meeting a farmer: specific effects of aging on learning proper names. – Psych aging 19, 515–522. Jespersen Otto 1924: The Philosophy of Grammar. With a New Introduction and Index by James D. McCawley. Chicago/London: The University of Chicago Press. Kalverkämper Hartwig 1978: Textlinguistik der Eigennamen. Stuttgart. Kleiber Georges 1996: Noms propres et noms communs: un problème de dénomination. – Méta 41(4), 567–589. Kleiber Georges 2004: Peut-on sauver un sens de dénomination pour les noms propres? – Jean-Christophe Verstraete (ed.). Grounding and headedness in the noun phrase. Studies for Willy Van Langendonck. Special Issue of Functions of Language 11 (1), 115–145. Kripke Saul 1972: Naming and necessity. – Semantics of Natural Language, ed. by Davidson, Donald, and Gilbert Harman, 2nd ed. Dordrecht/Boston, 253–355. Kuryłowicz Jerzy 1980: The linguistic status of proper nouns (names). – Onomastica 25, 5–8. Langacker Ronald W. 1987: Foundations of Cognitive Grammar, vol. I: Theoretical Prerequisites. Stanford: Stanford University Press. Langacker Ronald W. 1991: Foundations of Cognitive Grammar, vol. II: Descriptive Application. Stanford: Stanford University Press. La Palme Reyes Marie, MacNamara John, Reyes G. E., Zolfaghari H. 1993: Proper names and how they are learned. – Memory 1(4): 433–455. Lemghari El Mustapha 2011: Complexité sous-catégorielle des noms propres métonymiques et continuum massif vs comptable. To appear in: Proceedings of the 24th International Congress of Onomastic Sciences (Barcelona). Leroy Sarah 2012: Toponymes et constructions toponymiques en français. – Colloque international: Défis de la toponymie synchronique. Structures, contextes et usages. (Université Rennes 2). To appear. Lyons John 1977: Semantics. Cambridge: Cambridge University Press. McKinsey Michael 2010: Understanding proper names. – Linguistics and Philosophy 33/4: 325–354. Molino Jean 1982: Le nom propre dans la langue. – Jean Molino et al. (eds.). Le nom propre. Langages 16 (66), 5–20. Moltmann Friederike 2013: Names, sortals, and the mass-count distinction. Online manuscript. 126 Acta Linguistica Lithuanica LXIX A Semantic-Pragmatic Theory of Proper Names Morris Charles 1938: Foundations of the theory of signs. – International Encyclopedia of Unified Science. Nicolaisen Wilhelm F. H. 1995: Name and appellative. – Name Studies. An International Handbook of Onomastics (Handbook of Linguistics and Communication Science 11), ed. by Ernst Eichler, Gerold Hilty, Heinrich Löffler, Hugo Steger, Ladislav Zgusta. Berlin: Mouton de Gruyter, vol. I, art. 56, 384–393. Nübling Damaris, Fahlbusch Fabian, Heuser Rita 2012: Namen. Eine Einführung in die Onomastik. Tübingen: Narr/Francke. Palmer F. R. 1976: Semantics. A New Outline. Cambridge: Cambridge University Press. Pepin Nicolas, Elwys De Stefani, eds. 2010: Eigennamen in der gesprochenen Sprache. Tübingen: Narr/Francke. Quine Willard V. O. 1960: Word and Object. Cambridge/Mass.: M.I.T. Press. Russell Bertrand 1918 [1964]: The philosophy of logical atomism. – Logic and Knowledge. Essays 1901–1950, ed. by R. C. Marsh. London: Allen and Unwin. Original edition 1918. Russell Bertrand 1919: Descriptions. – Introduction to Mathematical Philosophy. London, chapter 16, 167–180. Searle John 1958: Proper names. – Mind 67, 166–173. Searle John 1971: The problem of proper names. – Semantics. An Interdisciplinary Reader in Philosophy, Linguistics and Psychology, ed. by Danny Steinberg, Leon A. Jak obovits. Cambridge: Cambridge University Press, 134–141. Semenza Carlo 2009: The neuropsychology of proper names. – Mind and Language 24/4, 347–369. Semenza Carlo, Zettin Marina 1988: Generating proper names: a case of selective inability. – Cognitive Neuropsychology 5, 711–721. Strawson Peter F. 1950 [1971]: On referring. – Mind, new series 59 (1950), number 235: 320–344. Reprinted with footnotes in: Strawson, Peter F. 1971. Logico-Linguistic Papers, 1–27. London: Methuen. Strawson Peter F. 1959: Individuals. An Essay in Descriptive Metaphysics. London: Methuen. Strawson Peter F. 1974: Subject and Predicate in Logic and Grammar. London: Methuen. Ullmann Stephen: 1969. Words and their Use. London. Valentine Tim, Brennen Tim, Brédart Serge 1996: The cognitive psychology of proper names: on the importance of being Ernest. London: Routledge. Straipsniai / Articles 127 WILLY VAN LANGENDONCK Vandelanotte Lieven, Willemse Peter 2002: Restrictive and non-restrictive modification of proprial lemmas. – Word 53(1), 9–36. Van de Velde Mark L. O. 2006: Multifunctional agreement patterns in Bantu and the possibility of genderless nouns. – Linguistic Typology 10(2), 183–221. Van de Velde Mark L. O. 2008: A grammar of Eton. Berlin: Mouton de Gruyter. Van de Velde Mark L. O. 2009 [2012]: Agreement as a grammatical criterion for Proper Name status in Kirundi. – Onoma 44, 219–241. Van Langendonck Willy 1968: Review of F. Debus. Aspekte zum Verhältnis Name – Wort (Groningen: Wolters 1966). – Beiträge zur Namenforschung 3, 203–205. Van Langendonck Willy 1999: Neurolinguistic and syntactic evidence for basic level meaning in proper names. – Functions of Language 6(1), 95–138. Van Langendonck Willy 2006 [2011]: Name theory and set theory: the return of the maximum meaningfulness view of names. – Onoma 41, 45–62. Van Langendonck Willy 2007a: Theory and Typology of Proper Names. Berlin: Mouton de Gruyter. Van Langendonck Willy 2007b: Trade and brand names: proper or common nouns? – Names in Commerce and Industry: Past and Present (colloquium Antwerpen 2006), ed. by Ludger Kremer and Elke Ronneberger-Sibold. Berlin: Logos, 2007, 23–33. Van Langendonck Willy 2008: Not common nouns but proper names are the prototypical nouns. – I nomi nel tempo e nello spazio. Atti del XXII Congresso Internazionale di Scienze Onomastiche, vol. 1, ed. by Maria-Giovanna Arcamone, Donatella Bremer, Davide De Camilli, Bruno Porcelli. Pisa, ETS, 815–822. Van Langendonck Willy 2009: Proper names, grammaticalization and lexicalization. – Teoretické a komunikační aspekty proprií. Prof. Rudolfu Šrámkovi k životnímu jubileu, ed. by M. Harvalík, Eva Minářová, Jana M. Tuskova. Brno: Masarykova Univerzita, 89–102. Van Langendonck Willy 2010a: Names and identity. On the nomematic approach. Review article of Silvio Brendler, Nomematik, Identitätstheoretische Grundlagen der Namenforschung (insbesondere der Namengeschichte, Namenlexikographie, Namengeographie, Namenstatistik und Namenstheorie). Hamburg: Baar, 2008. Beiträge zur Namenforschung 45/2, 193–220. Van Langendonck Willy 2010b: Europäische Personennamensysteme: Ein Handbuch von Abasisch bis Zentralladinisch. Hrsg. von Brendler, Andrea & Brendler, Silvio. 2007. Anlässlich der 65. Geburtstage von Rosa Kohlheim und Volker Kohlheim. Hamburg: Baar. – Acta Linguistica Lithuanica 62–63, 179–193. Van Langendonck Willy Forthcoming: Names and Grammar. – Oxford Handbook of Names and Naming. Oxford: Oxford University Press. 128 Acta Linguistica Lithuanica LXIX A Semantic-Pragmatic Theory of Proper Names Van Langendonck Willy, Van de Velde Mark 2007: Naar een universele theorie van eigennamen [Towards a universal theory of proper names]. – Handelingen van de Koninklijke Commissie voor Toponymie & Dialectologie 74, 429–467. Walther H. 1968: Mehrnamigkeit von Siedlungen als sprachsoziologische Erscheinung. – Leipziger namen kundliche Beiträge 2, 19–28. Semantinė pragmatinė tikrinių žodžių teorija SANTRAUKA Šis straipsnis – reakcija į redukcionistinį požiūrį, kurį Richardas Coatesas išdėstė publikacijoje „Eight Issues in the Pragmatic Theory of Properhood“ (Acta Linguistica Lithuanica 66, 2012, 119–143). Joje autorius tikrinius žodžius, kaip specifinės leksikos vienetus, aptaria pragmatinės lingvistikos teorijos aspektu, pagrįstu dviem esminėmis idėjomis: tai, kad tikriniai žodžiai neturi reikšmės ir kad tikrinių žodžių esmė – įvardijimas, o ne denotacija. Tokius teiginius reikėtų vertinti gana kritiškai, nes šios nuostatos ne visai pagrįstos. Tai galima įrodyti atlikus išsamią semantinę pragmatinę tikrinių žodžių analizę. Šiuo aspektu išanalizavus tikrinius žodžius ir pateikus gramatinių, filosofinių, psicholingvistinių ir neurolingvistinių įrodymų galima teigti, kad: 1) tikriniai žodžiai turi specifinę semantiką, kuri susijusi su žmonių psichika, t. y. patirtimi, kalbėjimo situacija, suvokimu ir visu enciklopediniu žinojimu, lemiančiu sėkmingą komunikaciją. Semantinis santykis yra santykis ne tarp žodžio ir daikto, bet tarp dviejų mentalinių fenomenų – žodžio reprezentacijos ir pasaulio reprezentacijos individo sąmonėje; 2) tikriniai žodžiai ne tik įvardija unikalų objektą kalbos vartosenoje, bet ir pažymi jį nustatytos lingvistinės konvencijos lygiu. Kad tai taptų priimtina, svarbu išskirti tikrinį žodį ir tikrinio žodžio lemą. Šis išskyrimas susijęs su konotacijos sritimi. Įteikta 2013 m. balandžio 4 d. WILLY VAN LANGENDONCK University of Leuven, Department of Linguistics Blijde-Inkomststraat 21–3308, BE–3000 Leuven, Belgium [email protected] Straipsniai / Articles 129