Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis „Lietuviški vardai“
Full text
JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ
Istituto di lingua lituana
Ambiti di ricerca: analisi dei dialetti nelle fonti scritte, lessicografia e lessicologia dialettali, sociolinguistica.
IL LESSICHETTO MANOSCRITTO DI MATAS SLANČIAUSKAS
NOMI LITUANI
Dizionario manoscritto Nomi lituani di Matas Slančiauskas
ANNOTAZIONE
L’articolo presenta per la prima volta alla comunità scientifica il lessichetto manoscritto di Matas Slančiauskas Nomi lituani, compilato intorno al 1911–1918. Si esaminano la struttura del manoscritto e le sue parti costitutive e si conduce un’analisi linguistica di queste ultime. Il materiale del lessichetto manoscritto Nomi lituani viene sintetizzato, mettendo in luce il valore duraturo del lavoro di M. Slančiauskas. L’intero materiale del manoscritto è presentato in appendice all’articolo.
ANNOTAZIONE
L’articolo presenta per la prima volta alla comunità scientifica il dizionario manoscritto Nomi lituani di Matas Slančiauskas. Il dizionario fu compilato da M. Slančiauskas intorno al 1911–1918. L’articolo esamina la struttura del manoscritto, ne presenta e descrive le sezioni strutturali e ne conduce l’analisi linguistica. Il materiale del dizionario manoscritto Nomi lituani è riassunto mettendo in luce il valore duraturo dell’opera compiuta da M. Slančiauskas. Tutto il materiale del manoscritto è riportato nelle appendici dell’articolo.
INTRODUZIONE
L’eredità manoscritta di Matas Slančiauskas (1850 II 21–1924 III 11), relativa agli studi linguistici, non è ancora interamente nota alla comunità scientifica e al pubblico. Questo articolo presenta il dizionarietto manoscritto di M. Slančiauskas Nomi lituani, conservato presso la Biblioteca dell’Istituto di letteratura e folclore lituani.
PAROLE CHIAVE: nomi propri di persona, diminutivi, etnonimi e denominazioni di gruppi etnici, grafia fonetica, sottodialetto di Šiauliai dell’aukštaitiano occidentale.
PAROLE CHIAVE: nomi propri di persona, diminutivi, etnonimi e denominazioni di gruppi etnici, grafia fonetica, sottodialetto di Šiauliai dell’aukštaitiano occidentale.
124
Acta Linguistica Lithuanica LXX
Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai
ani di letteratura e folclore. È contrassegnato da due segnature: quella della Società scientifica lituana e quella dell’LLTI. Segnatura completa: LMD I 1060. 6 fasc. 564.
M. Slančiauskas non diede alcun titolo a questo manoscritto. L’autrice ritiene del tutto giustificato chiamarlo Nomi lituani, poiché la prima parte inizia con il titolo Nomi lituani, mentre nel resto del testo rimangono soltanto un numero e la parola nomi, per esempio: 2 nomi, 3 nomi, 4 nomi [...] 12 nomi. Le altre due parti hanno i titoli Kas=Kits e Nomi=e=denominazioni (appellativi), che designano determinate realtà; è quindi possibile applicare all’intero manoscritto il titolo della prima parte, Nomi lituani. Il manoscritto di M. Slančiauskas è definito dizionarietto, poiché non vi sono soltanto elencate parole lituane (cognomi, nomi di villaggi, forme diminutive e così via), ma molte sono raggruppate in base all’occupazione e alcune sono spiegate con affermazioni generali. Nel seguito si userà il termine «dizionarietto Nomi lituani.»
M. Slančiauskas non indicò quando esattamente fu scritto il dizionarietto Nomi lituani. È possibile che, in vecchiaia, cercasse di portare a termine quanti più lavori possibile: scriveva memorie, raccoglieva folclore e compilava raccolte di folclore, senza prestare attenzione alla datazione. Secondo il folclorista Norbertas Vėlius, il dizionarietto Nomi lituani fu compilato nel periodo 1911–19151.
M. Slančiauskas era solito cucirsi da sé quaderni utilizzando fogli di carta destinati a vari usi2. Il quaderno del dizionarietto Nomi lituani è composto da 24 pagine di carta rigata a colonne. La pagina misura 11,5 cm di larghezza e 17,5 cm di altezza. Sulla carta sono chiaramente visibili e leggibili 8 colonne tracciate longitudinalmente, denominate in russo come segue: Мѣсяцъ, Число, № Арт., Паръ (questa sezione è suddivisa in colonne più piccole, contrassegnate con 1, 2, 3.). Всего паръ., Цѣна, Руб., Коп. Le colonne longitudinali sono attraversate da 17 righe. In ogni pagina M. Slančiauskas vi ha scritto, numerato e sottolineato nomi (varðai). La numerazione della prima parte del dizionarietto, Nomi, inizia con il numero 2 e termina con il 13. Se i nomi non entrano in una pagina e sono continuati nella successiva, quest’ultima resta senza numero3.
La seconda parte del dizionarietto è contrassegnata con il numero 14 e intitolata Kas=Kits, mentre la terza parte, intitolata Nomi=e=denominazioni (appellativi), è contrassegnata con il numero 15. Le sei pagine successive non sono numerate.
Che cosa sono queste parole che M. Slančiauskas definisce nomi, denominazioni e appellativi? Oggi si potrebbero suddividere in alcuni gruppi: a) nomi propri (nomi di persona e toponimi); b) denominazioni dei membri della famiglia e degli strati sociali, e loro derivati con forme diminutive
1 Norbertas Vėlius definisce il manoscritto semplicemente una raccoltina, cfr.: «Preparò anche una raccoltina dedicata agli studi linguistici, nella quale inserì i cognomi lituani che aveva raccolto, i nomi affettuosi e diminutivi dei membri della famiglia, nonché le denominazioni lituane di altre nazionalità e di singoli ceti e gruppi sociali». Per maggiori dettagli, cfr. Vėlius 1974: 27.
2 Plačiau žr. Švambarytė-Valužienė 2011: 53–65.
3 L’elenco dei nomi 6 e dei nomi 11 prosegue nelle altre pagine del dizionarietto.
Straipsniai / Articles
125
JANINA ŠVAMBAR YTĖ-VALUŽIENĖ
con suffissi; c) etnonimi (denominazioni di popoli o gruppi etnici e relative spiegazioni); denominazioni di gruppi sociali, designazioni basate sulla religione, denominazioni usate nel folclore e altre denominazioni corredate da brevi descrizioni. In totale, il glossario Lietuviški vardai contiene 382 parole, di cui 274 presentate nella prima parte Vardai, 57 nella seconda parte Kas=Kits e 51 nella terza parte Vardai=ir=vadinimai (nušaukimai).
Il glossario è articolato in tre parti, discusse in base alla struttura della denominazione dell’oggetto e messe in relazione con le attuali ricerche scientifiche; viene inoltre esaminata la natura terminologica dell’espressione linguistica del glossario Lietuviški vardai.
L’obiettivo dell’articolo è descrivere la struttura del glossario manoscritto e svolgerne un’analisi linguistica. A tal fine sono state formulate le seguenti domande: a) quando e come è stato compilato il manoscritto; b) quali sono le sue parti costitutive; c) quale materiale linguistico vi è presentato e in che modo; d) se esso trova riscontro nei lavori e negli schedari della linguistica lituana; e) come valutare il materiale presentato nel contesto delle ricerche contemporanee.
Nell’articolo si adottano metodi descrittivi, comparativi, quantitativi e di organizzazione strutturale del materiale.
DEL GLOSSARIO MANOSCRITTO
LIETUVIŠKI VARDAI: PANORAMICA
Vardai4
M. Slančiauskas vi include i nomi propri: cognomi e toponimi della regione di Joniškis. A pagina 13 compare un’aggiunta tra parentesi, che specifica che i cognomi e i Vardai sodžiu «Vardai sodžių» provengono dalla parrocchia di Saločiai (distretto di Pasvalys).
M. Slančiauskas raggruppava i cognomi in base alla desinenza ricorrente; perciò, nelle diverse pagine, sono riportati nomi di struttura ogni volta diversa. Si osserva che l’autore prestava attenzione non solo alle desinenze delle parole (i suffissi), ma anche alla struttura della parola (i composti), probabilmente alla ricerca di possibili origini dei cognomi.
Alle pp. 1–2 i cognomi sono riportati da M. Slančiauskas in ordine alfabetico e in colonna, indicando la forma bisillabica, quella breve e la variante con il suffisso –ūnas. M. Slančiauskas collega i due cognomi con il segno =, ad esempio: Jankus = Jankunas, Mankus = Mankunas, Mickus = Mickunas, Mitkus = Mitkunas, Morkus = Morkunas, Norkus = Norkunas, Prankus = Prankunas, Ratkus = Ratkunas, Rimkus = Rimkunas, Stankus = Stankunas, Sutkus = Sutkunas, imkus = imkunas, Tautkus = Tautkunas, Vaitkus = Vaitkunas, Vaitiekus = Vaitiekunas, Vitkus = Vitkunas. Laddove la parola bisillabica
4 In questa parte dell’articolo sono presentati i cognomi così come li ha trascritti Matas Slančiauskas. L’autrice dell’articolo, nei limiti consentiti dal materiale fornito da M. Slančiauskas, indica il possibile metodo di formazione dei cognomi.
126
Acta Linguistica Lithuanica LXX
Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai
La variante non è indicata: sono riportati soltanto i cognomi, per esempio: Bratkunas, Laikunas, Petrikunas, Šaikunas, Tvaskunas. In queste pagine Slančiauskas ha riportato anche i cognomi: Kaunas, Kaunys, Kunas, Perkunas.
A p. 3, intitolata 2 vardai, M. Slančiauskas ha individuato antichi antroponimi a due temi, il cui elemento finale è -mantas (forma dialettale -mantis), per esempio: Daumantas, Eišmantas, Jomantas, Kamantas, Lymantas, Skirmantas, Talmantas, Vidmantas, Vismantas, Žymantas e Normantis.
A p. 4, da M. Slančiauskas intitolata 3 vardai, i cognomi con -as e -is riflettono l’alternanza della terminazione del tema, con -tautis: Bertautis, Butautis, Gažtautis, Viltautis, ma Bytautas, Cirtautas, Goštautas, Kontautas. Gli antroponimi di M. Slančiauskas riconducibili alla parola tauta, sono presentati in modo che -tautis ricorra come secondo o primo elemento di una parola composta; cfr.: Mintautas, Nutautas, Gintautas, Žutautas e Tautkus, Taučiunas, Tautginis, Tautkunas, Tautvaišas.
A p. 5, 4 vardai, gli antroponimi riportati da M. Slančiauskas con -gėla, -gėla(i)s, -gaila(ius), -gilas, -gelaitis sono riconducibili alle parole gėlti, gėlà, gailėti (gaili), gailùs, per esempio: Daugela, Jagela; Mingelas, Jaugelis, Mangelis; Skirgaila, Songaila, Svidrigaila; Vižgailius; Norgilas; Daugelaitis. Un cognome, probabilmente lettone, è Kežgalins.
A p. 6, 5 vardai, con due trattini lunghi M. Slančiauskas separa i cognomi il cui elemento composto è akis. Per prima cosa elenca gli antroponimi in cui questo elemento costituisce l’inizio del nome, per esempio: Akas, Akilaitis, Akunis, Akis, Akylius. Dopo il primo trattino presenta i cognomi in cui l’elemento -akis (-akas) è la terminazione dell’antroponimo, per esempio: Baltakas, Baltakis, Jautakis, Ylakis, Kaulakis, Ketrakis, Keturakis, Laurnakis, Mylakis, Pašakis, Plačakis, Plakis. Dopo il secondo trattino Slančiauskas riporta i seguenti cognomi: Rudakis, Smalakis, Spirakis, Šakis, Taurakis, Žalakis.
Alle pp. 7–8, 6 vardai, M. Slančiauskas riporta cognomi con -eikis, per esempio: Adeikis, Vijeikis, Brazdeikis, Dirbeikis, Dirmeikis, Kanteikis, Kiauleikis, Kušleikis, Lapeikis, Lydeikis, Maldeikis, Mišeikis, Petreikis, Rimeikis, Rupeikis, Rusteikis, Sereikis, Saveikis, Skabeikis, Šateikis, Šileikis. Accanto ad alcuni cognomi M. Slančiauskas riporta anche le forme abbreviate: Alseikis = Alsys, Budreikis = Budrys, Jauneikis = Jaunys, Juodeikis = Juodis, Noreikis = Noras, Rimeikis = Rimas. M. Slančiauskas ha annotato numerosi cognomi di questo tipo, perciò non sono entrati in una sola pagina.
A p. 9, 7 vardai, M. Slančiauskas ha scritto in caratteri più piccoli: Romas = Romutis = Romutaitis; Rimas = (Rimaitis). Uno dei cognomi è scritto persino così: RimVydas. Negli antroponimi riportati, gli elementi ram-, rim-, rom- ricorrono più spesso all’inizio della parola oppure, come l’elemento -rimas, alla fine, per esempio: Ramonas, Ramačiūnas = Romančionis, Rimkus, Rimkunas, Rimeikis, Rimgaila; Mantrimas, Kantrimas, Putrimas.
A p. 10, 8 vardai, M. Slančiauskas riporta quattro cognomi con -kantas, -kantis, riconducibili alla parola kančia, kęsti, per esempio: Viskantas, Daukantas, Girkantis, Žukantis.
A p. 11 M. Slančiauskas presenta 9 ir 10 vardai. 9 vardai sono distinti i cognomi con l’elemento -gail(a), riconducibile alla parola gailà, gailėti, che è usata come elemento di un antroponimo
Straipsniai / Articles
127
JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ
sillaba iniziale e finale, ad es.: Gailis, Gailutis, Gailiūnas; Songaila, Rimgaila, Višgaila. 10 nomi I nomi propri elencati da Slančiauskas con gli elementi gáudyti, gūdas, -ė, ad es.: Gudas, Gudaitis, Gudanis (probabilmente lettone), Gelgaudas, Lygudas.
pp. 12–13, 11 nomi, cognomi elencati da M. Slančiauskas con il suffisso –(i)ulis, ad es.: Bandžiulis, Bičiulis, Baciulis, Baltulis, Baliulis, Batulis, Beniulis, Braziulis, Bulys, Didžiulis, Gatulis, Jarulis, Jatulis, Jeniulis, Kaziulis, Keršulis, Kukulis, Liulis, Mačiulis, Matulis, Pakulis, Pečiulis, Pranciulis, Raziulis, Sabulis, Samulis, Spudulis, Staniulis, Stasiulis, Tamulis, Vaičiulis, Veniulis, Valiulis, Žigulis. In questo elenco sono stati inclusi anche tre cognomi con il suffisso –(i)uolis, separati da tre asterischi, ad es.: Skruolis, Šniuolis, Vijuolis.
p. 14 (12 nomi) cognomi elencati da M. Slančiauskas con il suffisso –(g)inis (as) e la sua forma dialettale –(g)ins, collegabile alla parola gìnti e usata come secondo elemento di un antroponimo bitematico, ad es.: Butgins, Dauginis, Metgins, Ogins, Tautgins, Vidginis, Virginis. Metgins e Ogins potrebbero essere cognomi lettoni. Accanto a un cognome, tra parentesi, M. Slančiauskas ha annotato: Longins (latino).
p. 15 (13 nomi) cognomi e nomi di villaggi della parrocchia di Saločiai (distretto di Pasvalys) annotati da M. Slančiauskas; per questo, accanto all’intestazione, tra parentesi, compare il rimando (saločių parapijoje pavardės «cognomi della parrocchia di Saločiai»). Qui M. Slančiauskas non cercò di raggruppare gli antroponimi e i toponimi, ma si limitò a trascrivere tutto ciò che gli aveva riferito qualcuno che probabilmente viveva a Saločiai o proveniva dalla parrocchia di Saločiai. Tra i cognomi si ricordano: Meldutis, Ožela, Mičiuks, Matulions, Dulmans, Mašals, Mašaliuks, Mikaliuns, Tijunas, Užkurs, Švežiks, Putelis, Če pulis, Kepuls, Žiedelis, Verkys, Kriaučiuns, Liesvenčiuns, Liudvigs, Šaučiuns, Strielčiuns. Un cognome non è stato annotato chiaramente: Kulbokas? M. Slančiauskas scrive sistematicamente le desinenze dei cognomi che terminano in –is, mentre tronca le altre terminazioni. Tra i nomi si ricordano Indre, Tuoms, Aleksandra, Liudvigs, Rapols, Vince. I primi due sono riportati accanto ai cognomi, gli altri dopo gli asterischi, il segno di separazione usato da Slančiauskas. Nella seconda colonna sono elencati i vardai sodžiu «nomi dei villaggi». Tra questi si ricordano: Bajorai, Baltpamušis, Dzietoniai (Dcietoniai?), Dzeltenpamušis, Gniaužei, Grybkelei, Kemenai, Kubiliunai, Sadogala, Šakarnei, Tervedenai, Žilpamušis.
Panoramica linguistica e statistica della sezione Vardų
Nella prima parte del lessico Lietuviški vardai sono presentati 240 cognomi dei dintorni di Joniškis, 26 del distretto di Pasvalys e della località di Saločiai, nonché i nomi di 12 villaggi di Saločiai. In totale M. Slančiauskas ha raccolto 274 antroponimi e toponimi. M. Slančiauskas ha classificato gli antroponimi in base alla struttura⁵. In primo luogo sono elencati i cognomi patronimici bitematici
5 L’autrice segue l’opinione espressa da Vitalija Maciejauskienė riguardo alla valutazione dei cognomi dal punto di vista della formazione. Per maggiori dettagli si veda Maciejauskienė 2001: 167–187.
128
Acta Linguistica Lithuanica LXX
Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai
di origine, e dopo il segno = sono presentate le loro varianti con suffissi (cfr. Vardai). I cognomi annotati da M. Slančiauskas sono collegabili sia ad appellativi sia a nomi propri (akis, bičiulis, Rimas, Romas). Alcuni cognomi (Sutkunas, Ginkunas, Juodeikis, Tautinis e simili) sono diventati toponimi6.
Dal confronto dei cognomi con il Lietuvių pavardžių žodynas (d’ora in avanti LPŽ) è emerso che 81 cognomi sono tuttora attestati nei dintorni di Joniškis, Skaistgiris, Žagarė e Kriukai (cfr. la tabella dell’appendice 1). Altri 88 cognomi sono menzionati nel LPŽ, ma non sono attestati nei dintorni di Joniškis; sono invece noti nei dintorni di Šiauliai (nell’area di Meškuičiai, Gruzdžiai e Šakyna) (cfr. la tabella dell’appendice 2). 51 cognomi non sono inclusi nel LPŽ, ma per molti cognomi (o per le loro radici) si sono trovati corrispondenti nella schedatura degli antroponimi storici della Sezione di onomastica dell’Istituto di lingua lituana (LKI VS IAK). Alcuni cognomi sono probabilmente lettoni7 (cfr. la tabella dell’appendice 3).
I 26 cognomi della parrocchia di Saločiai, nel distretto di Pasvalys, si distribuiscono come segue: 20 sono registrati nel LPŽ e noti nella regione di Pasvalys, 2 sono attestati nella regione di Joniškis e 4 hanno corrispondenze nella schedatura LKI VS IAK (cfr. la tabella dell’appendice 4).
La maggior parte dei cognomi annotati da M. Slančiauskas presenta i suffissi –(i)ulis e –eikis, rispettivamente in numero di 36 e 328. Con i suffissi e le loro varianti –ela, –elis e –(i)unas, –(i)unis sono stati annotati 6–7 cognomi per ciascuno9. M. Slančiauskas ha annotato tre cognomi per ciascuno dei suffissi –aitis, –(i)uolis, –(i)ulis. Due cognomi presentano il suffisso –(i)uk(a)s e un cognome ciascuno i suffissi –ylius, –(i)on(i)s, –an(a,i)s, –al(a)s, –ur(a, y, i)s, –ika(a)s, –okas, –ol(a)s (cfr. la tabella dell’appendice 6)10. I cognomi suffissati sono in totale 148, mentre i suffissi e le loro varianti sono 17. Oltre ai suffissi più spesso segnalati dagli studiosi di antroponimia, –aitis, –(i)ūnas, e ai suffissi diminutivi –elis, –elė, –(i)ukas, M. Slančiauskas ha raccolto cognomi con suffissi patronimici: –eikis, –(i)unis, –(i)uolis, –ylius, –(i)on(i)s, –an(a,i)s, –al(a)s, –ur(a, y, i)s, –ika(a)s, –okas, –ol(a)s, e con il suffisso diminutivo –(i)ulis (cfr. la tabella 1).
M. Slančiauskas ha annotato anche cognomi antichi, la cui base è costituita da antroponimi bitematici (cfr. la tabella dell’appendice 7)11. Nella prima parte del lessico Lietuviški vardai, i cognomi antichi bitematici della sezione Vardai sono formati da 9 temi, che ricorrono come primo-
6 Sutkūnai (distretto di Šiauliai), Ginkūnai (distretto di Šiauliai), Juodeikiai (distretto di Joniškis), Tautiniai (distretto di Šiauliai)
7 Per maggiori dettagli si veda ЛАФ 187–191.
8 Gli studiosi di onomastica distinguono i cognomi patronimici derivati con i suffissi –aitis, –ėnas, –(i)onis, –(i)ūnas, –elė, –elis, –ėlis, –ikas, –(i)ukas, –utis, –užis, –iška, –iškis. Per maggiori dettagli si veda LPŽ 14; Maciejauskienė 1991: 230; 1994: 5, 84; Ragauskaitė 2005: 34, 37.
9 Apie pavardžių variantus plačiau žr.: Lietuvių pavardžių žodynas 1985: 17–18; Maciejauskienė 1991: 118–119; 1994: 53–63; Ragauskaitė 2005: 92.
10 Apie pavardes su mažybinėmis priesagomis plačiau žr.: Maciejauskienė 1991: 240; 1994: 12–13; Ragauskaitė 2005: 100, 103, 104.
11 Apie dvikamienes pavardes plačiau žr. Maciejauskienė 1994: 83, 91–92; Maciejauskienė 2001: 178.
Straipsniai / Articles
129
JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ
o come secondo elemento di un cognome bimembre (sono stati presentati in totale 118 cognomi). Di questi, ben 25 cognomi hanno come etimone -corpo; 22 – Taut-, -tautas; 17 – -akas, -akis; 14 – Gail-, -gaila, -gailin(a)s, -gilas; 12 – Ram-, Rom-, Rim-, -rimas; 11 – -mantas, -mantis; 8 – -ginis, -gins; 5 – Gud-, -gudas (cfr. la tabella dell’appendice 7).
Oggi in Lituania è ancora in uso il 71,1% dei cognomi annotati da Slančiauskas più di cento anni fa. I cognomi annotati da M. Slančiauskas attestati storicamente costituiscono il 28,9% (cfr. LKI VS IAK).
1 TABELLA. Cognomi con suffissi e cognomi a due componenti registrati da M. Slančiauskas
Cognomi con suffisso
Numero di cognomi
Cognomi a due componenti
Numero di cognomi
–(i)ulis
36
-kūnas
25
-eikis
32
Taut-, -tautas
22
-ela, -elis
6 ciascuno
-akas, -akis
17
–(i)unas, –(i)unis
7 ciascuno
Gail-, -gaila, -gailin(a)s, -gilas
14
-aitis, –(i)uolis, –(i)ulis
Dopo 3
Ram-, Rom-, Rim-, -rimas
12
–(i)uk(a)s
2
-mantas, -mantis
11
-ylius, –(i)on(i)s, –an(a, i)s, –al(a)s, –ur(a, y, i)s, –ik(a)s, –okas, –ol(a)s
Dopo 1
-ginis, -gins
8
Gud-, -gudas
5
Nel glossario, i nomi di 12 villaggi della parrocchia di Saločiai, nel distretto di Pasvalys, trascritti da M. Slančiauskas, sono stati confrontati con il Dizionario dei toponimi (di seguito VŽ), il Repertorio della divisione amministrativo-territoriale della RSS Lituana (di seguito Ž I, Ž II) e il dattiloscritto Elenchi dei luoghi abitati conservato presso l’LKI (di seguito LKI GVS). La maggior parte dei toponimi è stata inclusa nelle parti I e II di Ž, ben 8. Tre di essi sono inclusi nel VŽ. Uno è menzionato nel dattiloscritto dei fascicoli toponomastici conservato nell’LKI GVS (si veda la tabella dell’appendice 5)12.
12 Per ulteriori informazioni sui fascicoli toponomastici, si veda LVŽ XVII–XVIII.
130
Acta Linguistica Lithuanica LXX
Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai
In sintesi, si può affermare che in questa parte del glossario Lietuviški vardai i cambiamenti nei nomi di persona e nei toponimi nell’arco di oltre cento anni non sono molto rilevanti, il che indica la stabilità dell’uso dei nomi di persona e dei toponimi.
Kas=kits
A p. 16, nel testo intitolato da M. Slančiauskas Kas=kits, sono presentati in tre colonne i derivati con vari suffissi diminutivi delle parole tėvas, sūnus, vaikas; motina, duktė, sesuo; ponas, žmogus. M. Slančiauskas osserva che per indicare la figlia e la sorella si usano due parole diverse; perciò esse e i loro derivati sono presentati con un trattino o separatamente, cfr.: Dukte – dukra, Sesuo – sesuva, Motina, Moče. Tra i suffissi si segnalano: a) -aitis, -aitė (tevaitis, sunaitis, vaikaitis, Motinaite, Dukraite, Dukraite, sesaite, seseraite, ponaitis, žmogaitis)13; b) -elis, -ela | -(i)ala, per esempio: tevelis, Motinela, sunelis, Duktiala – dukriala, Vaikelis, seserela, ponelis, žmogelis; c) -ytis, per esempio: tevytis, sunytis, Vaikytis, Motinyte, sesyte – seseryte, žmogytis; d) -utis, per esempio: tevutis, sunutis, Vaikutis, žmogutis, e) -utis, -(i)utė, per esempio: močiutė, dukrute, žmogutis, f) -(i)ukas, per esempio: poniukas.
M. Slančiauskas presenta anche derivati delle parole menzionate formati con due suffissi (a due stadi): -elaitis (tevelaitis, sunelaitis, ponelaitis), -utelis, -utela (tevutelis, sunutelis, Vaikute-lis, močiutela), -uželis, -užela (tevuželis, sunuželis, Vaikuželis, dukružela, ponuželis, žmoguželis), -uty tis (sunutytis), -elytis (Vaikelytis, žmogelytis), -elaitis, -elaitė (seselaitė, žmog elaitis), -eliukas (poneliukas), -utėlis (ponutelis, žmogutelis). I derivati con suffissi a due stadi sono per lo più formati da forme maschili delle parole menzionate.
Aspetti linguistici e statistici
Kas=kits: rassegna della sezione
Nella seconda parte del glossario Lietuviški vardai, intitolata Kas=kits, più precisamente in una singola pagina, M. Slančiauskas ha elencato 57 parole in tre colonne. Si tratta di derivati formati da 8 sostantivi semplici (primitivi). Sei di essi designano relazioni di parentela e sono termini di parentela, mentre due indicano una persona e ne descrivono lo strato sociale. Dai termini di parentela, i sostantivi primitivi tėvas, sūnus, vaikas, močia, motina, duktė, dukra, sesuo, seserys, sono stati ricavati 43 derivati suffissali: 34 di questi sono formati con un solo suffisso e 23 con due suffissi (si vedano le tabelle degli allegati 11 e 13). Dalle parole žmogus e ponas sono stati ricavati 14 derivati suffissali a uno o due stadi (si veda la tabella dell’allegato 12). Perché M. Slančiaus-
13 In tutta questa pagina solo le parole iniziali sono scritte con la maiuscola, ma l’autore inizia con la maiuscola tutti i derivati delle parole Motina, Duktė e Vaikas. Nell’articolo si rispetta l’ortografia di M. Slančiauskas.
Straipsniai / Articles
131
JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ
È difficile dire oggi perché siano state scelte queste parole. Una cosa è certa: erano tra le più usate nella lingua, mentre le forme diminutive-affettive e la varietà della loro formazione e del loro uso sono una caratteristica del parlato dialettale, conservata fino a oggi in tutti i dialetti lituani; non fa eccezione la parlata di Joniškis, le cui parole udite M. Slančiauskas trascrisse nel glossario14.
I derivati suffissali annotati da M. Slančiauskas presentano i suffissi diminutivi più comuni e più diffusi nella lingua lituana -aitis, -aitė; -elis, -(ia)ela; -ytis, -ytė; -utis, -(i)ute15. I derivati diminutivi si formano anche con combinazioni dei suffissi menzionati -elaitis, -elaite; -elytis; -utelis, -utela; -utyis; -uželis, -užela16. Il derivato con il suffisso -ina motina aveva già perso il valore diminutivo nel XVI–XVII secolo (Ambrazas 2000: 106–107, 195). Il valore diminutivo dei derivati di secondo grado di questa parola con -inaite, -inela, -inyte è evidente. Anche il derivato con il suffisso -uva sesuva, collettivo oppure riferito a un gruppo di persone che possiedono una certa caratteristica, è analizzabile dal punto di vista della formazione (Ambrazas 2000: 51, 181).
Le parole con un solo suffisso diminutivo costituiscono il 59,6% di tutte quelle annotate da M. Slančiauskas. I derivati con i suffissi -aitis, -aite e -elis, -ela costituiscono il 15,8%, quelli con i suffissi -utis, -(i)ute il 12,3%, mentre quelli con -ytis, -yte costituiscono il 10,5% del totale dei derivati (si veda la Tabella 2).
La quota dei diminutivi di secondo grado Kas=kits è pari al 40,4%. Con i suffissi -utelis e -uželis, -užela essi costituiscono il 10,5%; con il suffisso -elaitis, -elaite l’8,8%, e con -elytis, -elyte il 3,5%.
Il suffisso diminutivo, come elemento derivazionale, non è sempre usato per indicare un significato vezzeggiativo; si confrontino: močiute e močiutela, oppure ponelis, poniukas, poneliukas (Macienė 2005: 35–41).
2 TABELLA. Diminutivi di primo e secondo grado annotati da Slančiauskas.
Parole base | Suffissi di primo grado | Suffissi di secondo grado figlia, | -aitė, | -elaite, figlia, | -aitis, | -elaitis, madre, | -(ia)ela, | -elytis, signore, | -elis, | -inaite, sorelle, | -ina, | -inela, sorella, | -yte, | -inyte, figlio, | -ytis, | -utela, padre, | -(i)ute, | -utelis, bambino, | -utis, | -utyis, persona | -uva | -užela, -uželis
14 Plačiau žr. Joniškio šnektų pratimai ir tekstai 2001: 35.
15 Per maggiori dettagli sulla ricchezza dei diminutivi nella lingua lituana e sui suffissi diminutivi, si vedano DLKG 87–93; Ambrazas 2000: 93, 97, 103, 108, 109, 127.
16 Per maggiori dettagli sui derivati con due suffissi, si vedano DLKG 93–94.
132
Acta Linguistica Lithuanica LXX
Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai
Nella seconda parte Kas=kits salta all’occhio l’uso delle maiuscole da parte di M. Slančiauskas. Ogni parola-base inizia con la maiuscola, mentre i derivati con la minuscola. Solo tre parole – Motina, Duktė, Vaikas – e i loro derivati hanno regolarmente l’iniziale maiuscola. Si può solo ipotizzare perché M. Slančiauskas scrivesse le maiuscole. Forse perché nella famiglia Slančiauskas crescevano quattro figlie, forse perché i due figli maschi nati morirono poco dopo, forse perché, dopo la morte della prima moglie, Barbora Čepulytė, M. Slančiauskas sposò una seconda moglie, Ona Zalogaitė... Comunque la si pensi, la maiuscola non era certo casuale.
Nomi=e=denominazioni (appellativi)
Dalle pp. 17–23, M. Slančiauskas elenca in ordine alfabetico e descrive brevemente etnonimi, denominazioni di gruppi etnici e vari nomi di esseri presenti nel folklore. Tutte le parole messe in evidenza dall’autore sono sottolineate; tra parentesi sono riportati i sinonimi. M. Slančiauskas spiega ogni lemma con una o più frasi. Le parole spiegate nella terza parte Nomi=e=denominazioni (appellativi) possono essere suddivise in alcuni gruppi e trattate nel seguente ordine: etnonimi (nomi di popoli o gruppi etnici e relative spiegazioni); nomi di gruppi sociali, denominazioni religiose, altre denominazioni e nomi usati nel folklore. Per discuterne è utile il criterio valutativo basato sull’opposizione proprio | affine (o riconoscibile), proprio | peculiare. Per i nomi di popoli o gruppi etnici è appropriata l’opposizione proprio | affine. Slančiauskas usa il nome lietuvi̇ninkai e intende per lietuvininkas un lituano della Lituania Maggiore o Minore e, in parte, un prussiano, per esempio: Girenai o Giruzei, un tempo si chiamavano così i Lietuvininkai; Herulei sono gli stessi dei Girulei.; Ci sono molti lietuvninkai tra i Prusai.17 Tra i gruppi etnici della Lituania, M. Slančiauskas ne menziona soltanto due: i dzūki e i samogiti: Džiukai, in una zona del governatorato di Suvalkai i lituani vengono chiamati džiukai.; Žemaitėi, sono gli stessi lietuvininkai, solo che parlando usano il samogito e vivono nella parte più bassa della Lituania, verso il mare. Affine è anche il gudas, cfr.: Un tempo i Gudai erano chiamati polacchi e russi; oggi gli Žemaičei chiamano così quegli stessi lituani che vivono nella zona di Vilnius. M. Slančiauskas menziona anche antiche tribù: Jatvežei, Jatvingai, Juodvyžei erano gente del popolo lituano, ma furono sterminati da un gran numero di eserciti; Scitai o Skitai era l’antico nome dei lituani, prima che vivessero in Lituania (incompiuto); i Trakai sono una stirpe dei nostri lituani. Dunque, affine è una persona che parla in modo un po’ diverso e vive in una regione diversa della Lituania o in terre vicine.
Con l’opposizione proprio | facilmente riconoscibile, M. Slančiauskas designa popoli che hanno avuto legami storici con la Lituania e che, perciò, secondo M. Slančiauskas, non necessitano di
17 M. Slančiauskas appone il punto in modo discontinuo alla fine delle frasi esplicative.
Straipsniai / Articles
133
JANINA ŠVAMBARytĖ-VALUŽIENĖ
una spiegazione più ampia, cfr.: I Greci – (Grekai – Grekonys), gente di cui si parla da tempo immemorabile ovunque; i Francesi, tutti gli Žemaičei li conoscono; gli Svedesi, conosciuti da tempi antichi e noti a tutti noi; i Turchi, gente di cui si è sentito parlare e che molti hanno visto; i Tedeschi, i nostri vicini più conosciuti fin dall’antichità; Žuivedai o Svedesi, non lontano da noi, al di là del mare; gli Ebrei, popolo noto a noi e in tutto il mondo fin dai tempi antichi.
I popoli ben noti (o un po’ meno noti) sono descritti da M. Slančiauskas in modo altrettanto conciso, cfr.: Danai, (Dakai) Danije è una terra poco conosciuta da noi, benché vicina; gli Estai sono gli stessi Čiuknas; i Finnai sono anch’essi una stirpe di Čiuknas, vivono oltre San Pietroburgo; Zaksai o Saksai, i tedeschi di Sassonia; Igaunei, in lettone gli stessi Čiuknas; Ingelčikai sono Anglikai, anglikonai; Kaklai sono gente di stirpe maskoliu; Valakai oggi sono detti Italiani, nei dintorni di Ryma (– Roma); Rusai (– Ruskei) sono i Maskolei del nostro regno – gli Slavonai; Rusynai, gente della nazione slavona che vive sotto il dominio austriaco.
M. Slančiauskas designa i popoli anche secondo l’opposizione proprio | peculiare. Come peculiarità si menziona il carattere combattivo o militare di un popolo, per esempio: Tutorei o Tatarai erano anticamente conosciuti meglio dai lituani come guerrieri. M. Slančiauskas osserva anche un tratto dei popoli come l’adattabilità, per esempio: Vokžydžei sono ebrei vestiti alla tedesca e che correggono la pronuncia secondo il suono del tedesco. Nelle spiegazioni dei nomi dei paesi si riflette la peculiarità produttiva, nota e apprezzata in Lituania, cfr.: Anglikai (Anglikonai, Angeliškai): ci sono noti da tempi remotissimi; dal carbone si ricavano ogni sorta di oggetti in ferro e soprattutto d’acciaio; Holendai – (Olandai) comprando tele olandesi e tele lenderskas di qualità migliore. M. Slančiauskas sottolinea le peculiarità culturali di un paese e descrive il tenore di vita della popolazione, per esempio: I Gotai erano gente di stirpe tedesca; scritture gotiche, chiese in stile gotico; i Čiuknas, che vivono oltre Riga, sono gente agiata. In base alle peculiarità dello stile di vita di un popolo (per esempio, comportamenti non caratteristici dei lituani), M. Slančiauskas menziona solo alcuni popoli: Cigonai, gente dalla pelle scura, ben nota da noi e ovunque, mercanti di cavalli, ladri, imbroglioni, truffatori; Kalmukai (Kalmikai) sono gente della stirpe dei Tutorai, un tempo erano un altro genere di persone, ma ora li hanno disabituati.
Tra i nomi dei gruppi sociali M. Slančiauskas menziona soltanto i nobili, i contadini proprietari e gli affittuari, descrivendoli in base al possesso di proprietà e alle distinzioni gerarchiche, cfr.: Bajorai, la classe superiore della nostra gente, nota a tutti; Ūkininkai, i nostri proprietari terrieri; Ynamei sono i nostri contadini con una piccola casa; nei sobborghi delle cittadine, quelli che possiedono una casetta così così o un pezzetto di terra.
Nella terza parte del glossario Nomi lituani, Nomi=e=denominazioni (appellativi), i gruppi umani sono distinti anche su base religiosa. Tra questi vanno ricordati gli žiniai e i bambizai, cfr.: Žinei sono gli antichi sacerdoti lituani – žinei, žiniūnai – sapienti, Bambizai, i nostri cattolici chiamano così i calvinisti e i luterani.
Tra le altre denominazioni si possono annoverare nomi di persone o gruppi di persone che indicano una qualche peculiarità individuale relativa all’aspetto, al comportamento, allo stile di vita o simili. Le parole annotate da M. Slančiauskas sono anarchistas, bačkyras, burliokas,
134
Acta Linguistica Lithuanica LXX
Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai
eidukas, šunburnis, vingras, žygūnas sono spiegati così: Anarchistai, ora sono diventati persone molto malvagie, incendiano e distruggono i regni, picchiano i sovrani e le autorità; Bačkyr<...>
JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ
denominazioni – 7 (cfr. la tabella dell’appendice 9). Designazioni in base allo status sociale ecc. – 9 (cfr. la tabella dell’appendice 10).
M. Slančiauskas inizia la descrizione con parole che denotano vicinanza, familiarità e contatti antichi con il popolo lituano, cfr.: vive, quelli (loro, stessi), (tutti) noti a tutti (conosciuti), (i re) nostri, che vengono da noi, esistiti nell’antichità, quelli (esistiti, persone, forse, nostri, ebrei), sentiti dire, una volta, più conosciuti. Così M. Slančiauskas descrive le opposizioni proprio|affine, peculiare. Le parole usate più spesso sono loro, questo, quelli, esistiti.
La descrizione è formulata generalmente con una frase semplice espansa (talvolta con elementi della frase coordinati), ad es.: Girenai o Giruzei, forse un tempo erano lituani con questo nome; gli zingari, persone dalla pelle scura ben note a noi e ovunque, mercanti di cavalli, ladri, truffatori, impostori.
M. Slančiauskas non evita neppure descrizioni più ampie mediante frasi semplici, separate da virgole; perciò vanno considerate frasi composte coordinative senza congiunzione, cfr.: Gli inglesi (anglicani, inglesi): ci sono noti fin dall’antichità; dal carbone si ricavano ogni sorta di oggetti di ferro e i migliori manufatti d’acciaio. I calmucchi (Kalmikai) sono persone della stirpe dei Tutori, in passato erano un altro popolo, ma ora li hanno disabituati18.
È usata anche la frase composta subordinativa, cfr.: Gli Sciti, o Skitai, erano un antico nome dei lituani, quando ancora in Lituania non vivevano (parola incompiuta di M. Slančiauskas).
L’autore crea un testo più complesso quando descrive personaggi mitologici o delle fiabe. Per esempio, il testo sulle streghe e gli stregoni è costruito con frasi semplici e composte in modo da formare una descrizione adeguata della voce spiegata (cfr. Nomi=e=denominazioni (appellativi)).
Nella sezione Nomi=e=denominazioni (appellativi), il rapporto tra frasi semplici e composte è 39:17. In totale vi sono 56 frasi. Nelle descrizioni, le frasi semplici espanse costituiscono il 69,4%, mentre le frasi composte coordinative senza congiunzione e subordinative costituiscono il 30,4% del totale.
M. Slančiauskas usa i seguenti segni di interpunzione: il trattino, le parentesi, la virgola, il punto e i due punti. Il punto, come segno di fine frase, è posto alla fine della frase, ma non in modo coerente: dopo otto frasi il punto è omesso. Talvolta M. Slančiauskas usa i due punti per separare le parole esplicative, ad es.: Gli Abrinakei: vivono chissà dove, lontano, oltre il mare, sulle isole. Con il trattino M. Slančiauskas separa i sinonimi, che di norma sono riportati tra parentesi, separati da trattini o dal segno di uguaglianza, ad es.: abrine – (vogone – skučiula); Greci – (Grekai – Grekonys); Olandesi – (Olandai); re lituani – žinei, žiniūnai – žinotojei; Žygunai (= Žygunotai). Il prefisso ne- è separato con un trattino dal verbo o dalle forme verbali (ne – nustovėdavę), oppure dalle parole stabili
18 Plačiau žr. Labutis 1998: 172–177.
136
Acta Linguistica Lithuanica LXX
Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai
le combinazioni (šioke – toke)19. Il principale segno di interpunzione usato da M. Slančiauskas è il trattino, con cui si separano: a) una parola esplicativa; b) gli elementi omogenei della frase; c) le proposizioni coordinate composte senza congiunzione; d) le proposizioni subordinate composte, ad es.: Anarchistai, asą dabar kilę labai nedori žmonys, jie deginą ir partiją karalystes, mušą valdonus ir vyresnybę; Cigonai, pas mums ir visur gerai žinomi juodi žmonys, arklių mainininkai, vagys, sukčei, šalbierei; Kalmukai (Kalmikai) tie asą iš Tutoriu kartos žmonys, jie esdavę kita karta žmonis, tiktai dabar juos atpratin; Danai, (Dakai) Danije mums mažai ta žeme pažystama, kad ir netoli.
Il punto e virgola è stato usato da M. Slančiauskas una sola volta in una frase coordinata composta senza congiunzione, ad es.: Anglikai, (Anglikonai, Ingeliškai): tie nuo senų senoves mums žinomi; iš anglijos visokius geležies ir geriause pliena daiktus gaunama.
Le spiegazioni di M. Slančiauskas si basano sui seguenti criteri valutativi: a) i rapporti con la Lituania; b) la produzione e la qualità dei prodotti; c) la guerra e la combattività; d) la religione e la sua diffusione; e) lo stile di vita e il comportamento; f) caratteristiche inaccettabili dal punto di vista umano; g) l’eccezionalità del carattere e della resistenza; h) l’eccezionalità della lingua e dell’abbigliamento.
Le spiegazioni della sezione Vardai=e=vadinimai (nušaukimai) riflettono gli orientamenti valoriali, culturali, storici e comunitari, nonché le concezioni innate, della fine del XIX e dell’inizio del XX secolo.
ORTOGRAFIA E RIFLESSI DIALETTALI DEL VOCABOLARIO MANOSCRITTO LIETUVIŠKI VARDAI
Ortografia e riflessi dialettali
Tutte le lettere usate da M. Slančiauskas sono quelle della lingua standard. Nelle parole poste a lemma si trova talvolta la lettera Ž, cfr.: Žygunai, Žygunotai, Žinei, Žemaičėj20. Questa grafia è incoerente, poiché nelle spiegazioni delle parole poste a lemma viene usata la lettera ž, ad es.: žinei, žiniunai, žinotojei, žygiuotojei, žiniu.
M. Slančiauskas segue l’ortografia fonetica, cioè scrive come pronuncia21. L’ortografia fonetica si riflette al meglio nelle desinenze delle parole, per esempio nelle forme del nominativo o dello strumentale plurale, la cui desinenza è –(i)ai dopo una vocale palatalizzante,
19 Apie stabiliausius žodžių junginius plačiau žr. Marcinkevičienė 2001: 81–98; Švambarytė-Valužienė 2013.
20 Si mantengono le maiuscole nei punti in cui M. Slančiauskas le ha usate.
21 Per maggiori dettagli sulla punteggiatura, cfr. pp. 11–12, nella sezione «Vardai=e=vadinimai (nušaukimai)».«
Straipsniai / Articles
137
JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ
sono scritte: Abrinakei, keleivei, Igaunei, Jatvežei, Juodvyžei, sukčei, šalbierei, žmonel ei, Giruzei, žemaičei, Herulei, žmonel ei, Raganei, Ruskei, Maskolei, Šunburnei, Tutorei, žemturei, Vienakei, Vokečei, Vokžydžei, Ynamei, sodiečei, Žinei, žinotojei, žygiuotojei, nešiotojei, marškineis. Persino la forma avverbiale labiausei è scritta con -ei.
Tra alcune delle caratteristiche distintive del sottodialetto šiauliškiai degli altai occidentali, nella sua parte settentrionale, che comprende il distretto di Joniškis, figurano: a) l’abbreviazione delle vocali lunghe non accentate; b) la trasformazione della e, ei iniziale di parola in a, ai; c) l’abbreviazione delle desinenze; d) la velarizzazione di l davanti alle vocali e, ę, ei, ė, e; e) la pronuncia šlekiavimas22. Queste caratteristiche sono ben rispecchiate nel glossario Lietuviški vardai del parlante dell’altai occidentale šiauliškiai M. Slančiauskas. La vocale -a della desinenza -as viene omessa nel nominativo singolare dei nomi e degli aggettivi e nelle forme verbali invariabili, per esempio: uiltaks, „sveiks“, gerdams, Driuts, Bačkyrs, Kriaučiūns „Kriaučiūnas“, Liudvigs „Liudvikas“, Butgins „Butginas“.
Nei nomi e gli aggettivi, le desinenze -ė, -ės dei casi nominativo e genitivo singolari e nominativo e locativo plurali sono rese da M. Slančiauskas come -e, -es, cioè abbreviate; cfr.: Vince „Vincė“, Indre „Indrė“, abrine „abrinė“, žeme, žemes „žemė, žemės“, už mares „už marės, už marių“, gadynes „gadynės“, karalystes „karalystės“, senoves „senovės“, pavardes „pavardės“, drobes „drobės“, kares karese „karės, karėsė, karai, karuose“.
Nei nomi propri, la desinenza -ys al nominativo singolare è per lo più abbreviata (ma non sempre) e scritta -is; cfr.: Plakis „Plakys“, Šakis „Šakys“, Liulis „Liulys“, ma anche Kaunys, Verkys.
L’abbreviazione delle desinenze si riflette nell’ortografia dei nomi e degli aggettivi al genitivo singolare e plurale; cfr.: šioke „šiokią“, toke „tokią“, grintele „grintelę“, koki⦿ „kokį“, mažuma „mažumą“, žinogu „žmogų“, gimine „giminę“, Ryma „Rymą“, Roma „Romą“, liga „ligą“, kalba „kalbą“, samti „samtį“, je „ją“, kita karta „kitą kartą“, nakti „naktį“, mariu „marių“, saliu „salių, salų“, Suvalku „Suvalkų“, Tutoriu „Tutorių, totorių“, Slavonu „Slavonų“, miesteliu „miestelių“, žiniu „žinių“, sodžiu „sodžių“, saločiu „Saločių“. È vero, non sempre questi casi sono scritti senza segno di nasalizzazione. Nel glossario di M. Slančiauskas si trovano forme che riflettono un’ortografia morfologica; cfr.: vyresnybe, vandeni, karta, arkliu, Lietuviu, karviu, apšaku, musu, žmoniu, pakraščių.
Il locativo singolare di nomi, aggettivi e pronomi è abbreviato in due modi: si usa la forma più breve, terminante in vocale -o, -y, oppure una forma leggermente più lunga in -i; cfr.: kakto „kaktoje“, gubernijo „gubernijoje“, pasviet y „pasvietyje“, žemesniojo vietoj „žemesniojoje vietoje“, senovej „senovėje“, rankoj „rankoje“, toj „toje“, pusej „pusėje“, Lietuvoj „Lietuvoje“.
Nelle desinenze del nominativo e dell’accusativo singolare e del nominativo e dell’accusativo plurale di nomi e aggettivi, delle forme verbali declinabili (participi) e dei pronomi personali che li sostituiscono jis, ji e del possessivo savas, -a, le vocali -(i)a, -o(s) sono rese da M. Slančiauskas con -e o -a; cfr.:
22 Per maggiori dettagli, cfr. LKTCH 60–65.
138
Acta Linguistica Lithuanica LXX
Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai
Danije «Danimarca», valdze «potere, autorità», geriause «migliore», anglije «Inghilterra», pliena «acciaio», maskolijes «Russia», Saksonijes «Sassonia», pajure «costa», olendriškas «olandese», lenderskas «olandese», Rygas «Riga», gotiška «gotico», sava «proprio», senoses «antica», bažnyčias «chiese», laksty davuses «che erano solite andare in giro», atimdavusias «che erano solite togliere», pagadindavusias «che erano solite rovinare», jes «loro».
Si scrivono in modo specifico con la tilde le forme flesse del verbo — participi di vari tempi e diatesi, al singolare e al plurale, al nominativo — cfr.: sakydavęs, atsakydavęs, paklysta, sugavę, kilę, degina, mušą, buvę, nešiodavę, išžudę, apiburdavę, pagadindavę, nutverdavę, mesdavę, sudegindavę, varę, pamatę, čypdavę, pavirsdavę, pasiversdavę, galedavę, apsirėdę. Solo pochi participi (atiduodavęs «avrebbe restituito», buvo «erano stati», asa «che è, che sia») sono stati scritti da M. Slančiauskas in forma dialettale.
Si abbreviano non solo le forme nominali, ma anche gli infiniti e le forme finite dei verbi, per es.: užduot, užgert, vaikščioj, tur, gyven, vadin, ma girdeti «udire».
L’abbreviazione delle desinenze è osservabile anche nella parlata degli abitanti di Joniškis di oggi23.
Nelle radici delle parole, le vocali lunghe ē, ū sono state trascritte da M. Slančiauskas come e, u; ciò significa che l’abbreviazione delle vocali lunghe, in quanto caratteristica dialettale, è mantenuta, cfr.: sueda «mangia», driuti «sbriciolarsi», musu «nostro», dziukais «dz(i)ūkai», Girenai «Girėnai», buk «sii», esdavę «erano soliti essere», Prusai «Prussiani», turedavus «avrebbe tenuto», edą «che mangia», girdeti «udire», galeda ve «avrebbero potuto», «deku» «grazie», apsiredę «vestiti», begdavę «erano soliti correre», nustovedavę «si fermavano», apželus «ricoperto di vegetazione», Ukininkai «agricoltori», kalbedami «parlando», pajure «costa», Tevas «padre», sunaitis «figlio», ma Prancūzai.
Le vocali lunghe y, ē, ū si abbreviano anche nei suffissi delle parole, cfr.: išpjaustitais «intagliati», apgargażejus «annerito, bruciato», skambėjimu «con il suono», Jankunas «Jankūnas», Gailiunas «Gailiūnas», Kubiliunai «Kubiliūnai», žmogutelis «omino».
Anche altre parole di M. Slančiauskas sono scritte come si pronunciano, per es.: minavojemi «menzionati», teip «così», teipat «allo stesso modo».
La vocale aperta e è resa con ia, per es.: liadais «con i ghiacci», neprigardavus «senza ubriacarsi», sesiala «sorellina, sorella», duktiala «figliolina, figlia», dukri a la «figlioletta».
Il dittongo ie è trascritto in forma dialettale, cioè reso con e oppure i(y), per es.: vokėčių «tedeschi», toki «tali», pryžodis «proverbio».
La i breve è resa con y, il che indica l’allungamento delle vocali brevi, una caratteristica tipica dei dialetti occidentali dell’altolituano šiauliškiai, per es.: styliaus «stile», kalvynas «collina».
23 Per maggiori dettagli, si veda Joniškio šnektų pratimai ir tekstai 2001 oppure CD, 2005.
Straipsniai / Articles
139
JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ
Al posto della vocale lunga y (i) M. Slančiauskas scrive in, o viceversa, cfr.: grintelė «grytelė», kuningas «kunigas», surakytus «surakintus».
Tra le caratteristiche dialettali va menzionato l’uso della vocale a all’inizio della parola, dove nella lingua standard si ha e, cfr.: asa «esą», asąs «esąs».
Anche l’indurimento della consonante l davanti a suoni del tipo e, ė, ei è segnalato da M. Slančiauskas, cfr.: skučiula «skučiulė, recipiente scavato nel legno con coperchio, per conservare burro, ricotta, panna acida o grasso», veislas «veis lės», Motinela «motinėle», močiutela «močiutėla», Dukterela «dukterėlė», dukružela «dukružėlė», Duktiala «duktelė, duktė», dukriala «dukrelė», seserela «seserėlė», sesiala «seselė, sesuo».
Tra gli esempi di pronuncia «alla šlekia» si possono individuare le parole: Giružei «Giružiai», valadze «valdžia», zmonys «žmonys, žmonės» (altrove – žmonys), Žemaitei «Žemaičiai», Džiukai «Džiūkai», dziukais «džiukais, džiūkais».
Tra i tratti morfologici dialettali si segnalano:
a) la mescolanza dei temi, cioè la flessione secondo il paradigma dei temi in a delle forme plurali dei temi in i e in e, cfr.: raumenai, raumenais «raumenys, raumenimis», žmonys, žmonis «žmonės, žmonės»;
b) l’uso di forme femminili (nella lingua standard si usa il maschile), cfr.: dietro mares «dietro il mare, marės», saliu «delle isole, salės», kares, kariu (karės, karių);
c) l’uso di forme più brevi delle parole, cfr.: gelžies «geležis», Liuterus «liuteronus»;
d) l’uso delle forme non abbreviate degli avverbi seniaus «seniau», labjaus «labiau»;
e) l’uso delle forme pronominali, cfr.: geresnėses «geresnės», žemesniojo «žemesnėje».
Nel glossarietto di M. Slančiauskas Lietuviški vardai troviamo anche l’uso dialettale della preposizione par («attraverso, per»; par daug «troppo»), nonché ant su e altre forme per indicare il luogo (given ant Vilniaus toj pusej «vive dall’altra parte di Vilnius, vive dalla parte di Vilnius»), e su su con il caso strumentale per indicare il mezzo (su vandeniu užduot «dare con acqua, far bere acqua»).
Tra il lessico dialettale si segnalano nomi ancora oggi usati dagli abitanti di Joniškis, per esempio: kelinių «dei pantaloni», abrine «abrinė, recipiente scavato nel legno con coperchio, per conservare burro, ricotta, panna acida o grasso», vogone «vogonė, vedi abrinė», skučiula «skubiulė, vedi abrinė».
Si segnalano anche altri nomi, usati raramente o per nulla nella lingua standard: žemturei «žemturiai, chi possiede terra», Žygunai «Žygūnai, chi viaggia diffondendo notizie», Žygunotai «Žygunotai, vedi Žygūnai», Žuivedai «Žuivėdai, žuvėdai, svedesi», vald onas «sovrano, chi governa».
Tra i verbi o le loro forme più espressivi si ricordino: apgargažėjus «apgargažėjus, bruciato in grumi», partijį «che devastano».
140
Acta Linguistica Lithuanica LXX
Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai
Come si evince dalle affermazioni esposte in precedenza, nel glossarietto di M. Slančiauskas Lietuviški vardai si riflettono le diverse caratteristiche fonetiche, morfologiche e lessicali dei dialetti šiauliškiai dell’area alto-lituana occidentale solo perché l’autore adottava un’ortografia fonetica.
CONCLUSIONI
Il glossarietto manoscritto di M. Slančiauskas Lietuviški vardai, composto da tre parti distinte dall’autore: Vardai, Kas=kits, Vardai=e=vadinimai (nušaukimai), viene presentato per la prima volta alla comunità lituanistica e al pubblico. Il glossarietto manoscritto va anzitutto considerato un monumento della storia della lingua. Merita inoltre attenzione per diverse ragioni linguistiche: per l’uso continuativo nella lingua dei nomi propri come fenomeno linguistico; per l’impiego di formanti morfologici, più precisamente derivazionali, oltre centosessant’anni fa. È importante anche da un punto di vista psicologico, sia per le concezioni assiologiche e la visione del mondo dello stesso M. Slančiauskas, sia per la sua capacità di sintetizzare la singolarità dei fenomeni del mondo.
Nella prima parte del glossarietto Lietuviški vardai, intitolata Vardai, sono riportati 274 antroponimi e toponimi: 240 cognomi provenienti dai dintorni di Joniškis, 26 dal distretto di Pasvalys e 12 nomi di villaggi di Saločiai. Dei cognomi annotati da M. Slančiauskas oltre centosessant’anni fa, ben il 71,1% è ancora in uso in Lituania, mentre il 28,9% è attestato storicamente.
Nella seconda parte, Kas=kits, M. Slančiauskas ha registrato 57 derivati suffissali. Sono formati con i suffissi diminutivi -aitis, -aitė; -elis, -(ia)ela; -ytis, -ytė; -utis, -(i)ute. Le parole con un solo suffisso diminutivo costituiscono il 59,6%. I suffissi -aitis, -aitė e -elis, -ela rappresentano il 15,8%; i suffissi -utis, -(i)ute il 12,3%, mentre -ytis, yte costituiscono il 10,5% di tutti i derivati. I diminutivi a due stadi rappresentano il 40,4% dei derivati. Quelli con i suffissi -utelis e -uželis, -užėla costituiscono il 10,5%; quelli con il suffisso -elaitis, -elaite l’8,8%, e quelli con -elytis, -elyte il 3,5% dei derivati.
Nella terza parte del manoscritto, Vardai=ir=(vadinimai (nušaukimai), i termini etnici descritti da M. Slančiauskas (nomi di popoli o gruppi etnici e relative spiegazioni), le denominazioni di gruppi sociali, religiose e di altro tipo, nonché quelle usate nella tradizione folklorica, sono piuttosto ingegnosi e riflettono il punto di vista dell’autore stesso sull’oggetto descritto. Sono valutati sulla base delle opposizioni savas | saviškis, savas | savitas, mettendo in luce determinati comportamenti, stili di vita, luoghi, bellicosità e così via di persone e popoli.
Nel glossarietto di M. Slančiauskas Lietuviški vardai si riflettono le caratteristiche più importanti dei dialetti šiauliškiai dell’area alto-lituana occidentale: l velare davanti alle vocali e, ė e al dittongo ei; allungamento delle vocali brevi; caduta delle vocali brevi in fine di parola; uso di determinate forme morfologiche; peculiarità del lessico e dell’espressione sintattica. Tutte le caratteristiche dialettali menzionate sono così ben riflesse soltanto perché M. Slančiauskas si atteneva ai principi dell’ortografia fonetica.
Straipsniai / Articles
141
JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ
LITERATŪRA
Ambrazas Saulius 2000: Daiktavardžių darybos raida II. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. Vytautas Ambrazas. Autoriai: V. Ambrazas, K. Garšva, A. Girdenis, E. Jasaitienė, P. Kniūkšta, S. Krinickaitė, V. Labutis, A. Laigonaitė, E. Oginskienė, J. Pikčilingis, A. Ružė, N. Sližienė, K. Alvydas, V. Urbutis, A. Valeckienė, E. Valiulytė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994.
Joniškio šnektų pratimai ir tekstai 2001: Ats. red. Janina Švambarytė, sud. Nerija Bartkutė, Rasa Dumčiūtė, Aušra Kaikarytė, Lina Kazlauskaitė. Šiauliai: J. K. Vasiliausko įmonė [arba: Joniškio šnektų pratimai ir tekstai, elektroninis išteklius. Šiauliai: Dipolis, 2005].
Labutis Vitas 1998: Lietuvių kalbos sintaksė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
LKI GVS – Gyvenamųjų vietų sąrašai (Vietovardžių bylos). Mašinraštis. 2 knyga.
LKI VS IAK – Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus Istorinių asmenvardžių kartoteka.
LKTCH – Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija. Mokslinė redaktorė Laima Grumadienė, sud. Rima Bacevičiūtė, Audra Ivanauskienė, Asta Leskauskaitė, Edmundas Trumpa. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2004.
LPŽ – Lietuvių pavardžių žodynas 1–2, ats. red. Aleksandras Vanagas. Vilnius: Mokslas, 1985–1989.
LVŽ – Lietuvos vietovardžių žodynas I A–B, red. kolegija: Laimutė Baluodė, Grasil da Blažienė, Vytautas Kardelis, Alma Ragauskaitė, Sergejus Temčinas, Jürgen Udolph; autoriai: Laimutis Bilkis, Marija Razmukaitė, Vitalija Maciejauskienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008.
Maciejauskienė Vitalija 1991: Lietuvių pavardžių susidarymas. Vilnius: Mokslas.
Maciejauskienė Vitalija 1994: Lietuvių pavardės: raida ir kilmė. Habilitacinis darbas. Vilnius: Lietuvos informacijos institutas.
Maciejauskienė Vitalija 2001: Dėl lietuvių pavardžių vertinimo darbų požiūriu. – Acta Linguistica Lithuanica 44, 167–187.
Macienė Jurgita 2005: Deminutyvų stilistika. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla.
Marcinkevičienė Rūta 2001: Tradicinė frazeologija ir kiti stabilūs žodžių junginiai. – Lituanistica 4, 81–98.
Ragauskaitė Alma 2005: XVI–XVIII a. kauniečių asmenvardžiai. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla.
Švambarytė-Valužienė Janina 2011: Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Liuberiszka arba senų ubagų kalba (1892). – Baltu filologija 20(2), 53–65.
142
Acta Linguistica Lithuanica LXX
Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai
Švambarytė-Valužienė Janina 2013: Frazeologijos pateikimo principai Mato Slančiausko žodyne. – Acta Linguistica Lithuanica 69, 81–89.
Vėlius Norbertas 1974: M. Slančiauskas – folkloro rinkėjas. – Šiaurės Lietuvos pasakos. Vilnius: Vaga, 22–30.
VŽ – Vietovardžių žodynas, vyr. red. Aldonas Pupkis, sud. Marytė Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002.
Ž I–II – Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 1–2, rengė Zigmundas Noreika, Vincentas Stravinskas. Vilnius: Mintis, 1974–1976.
ЛАФ – Сталтмане Велта Эрнестовна. Латышская антропонимия. Фамилии. Москва: Наука, 1981.
PRIEDAS
1 LENTELĖ. Pavardės, fiksuotos Lietuvių pavardžių žodyne Joniškio krašte
Pavardės Slančiausko žodynėlyje, psl.
Lokalizacija Joniškio krašte
Adeikis 6
Jnš, Žg
Alsys 6
Sk
Bačiulis 11
Jnš, Sk
Balakas 5
Jnš, Sk, Žg
Bijėikis 6
Sk
Bytautas 4
Jnš
Braziulis 11
Jnš
Budrys 6
Jnš
Bulys 11
Jnš
Butautis 4
Jnš, Sk, Žg
Dapkus 1
Jnš
Dauginis 12
Jnš, Žg
Daukantas 8
Žg
Didžiulis 11
Kri
Gailiunas 10
Jnš
Gatautis 4
Jnš
Gintautas 4
Jnš
Ginkus 1
Jnš
Goštautas 4
Jnš, Sk, Žg
Jarulis 11
Jnš, Žg
Pavardės Slančiausko žodynėlyje, psl.
Lokalizacija Joniškio krašte
Jatulis 11
Jnš, Kri
Jautakis 5
Žg
Juodeikis 6
Žg
Juodis 6
Jnš, Kri, Sk
Kaunas 1
Jnš
Kaziulis 11
Jnš, Žg
Keturakis 5
Jnš, Žg,
Kontautas 4
Žg
Kukulis 11
Žg
Laikunas 1
Žg
Lydeikis 6
Žg
Liulis 11
Žg
Mačiulis 12
Jnš, Žg
Mandeikis 6
Sk
Mankus 1
Jnš
Matulis 12
Žg
Mickus 1
Jnš, Žg
Morkunas 1
Jnš, Sk
Norkunas 1
Jnš
Norkus 1
Jnš
Straipsniai / Articles
143
JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ
Pavardės Slančiausko žodynėlyje, psl. | Lokalizacija Joniškio krašte Pakulis 12 | Jnš Pečiulis 12 | Jnš Pranciulis 12 | Sk, Žg Pranckus 1 | Sk, Žg Ramonas 8 | Jnš, Sk, Žg Ratkus 1 | Jnš Rimaitis 8 | Jnš Pavardė parašyta skliaustuose. Rimgaila 8, 10 | Kri Rimkunas 1, 8 | Jnš Rimkus 1, 8 | Jnš, Žg Romutis 8 | Jnš Sabulis 12 | Jnš Samulis 12 | Jnš Staniulis 12 | Jnš Stasiulis 12 | Jnš, Žg Stankunas 1 | Jnš, Žg Stankus 1 | Žg, Jnš, Sk Sutkus 1 | Jnš Šimkunas 2 | Jnš
Pavardės Slančiausko žodynėlyje, psl. | Lokalizacija Joniškio krašte Šimkus 2 | Jnš, Sk, Žg Tamulis 12 | Jnš Tautkus 2, 4 | Jnš, Sk, Žg Tautvaišas 4 | Jnš, Sk, Žg Udrakis 5 | Žg Vaičiulis 12 | Žg Vaitkus 2 | Jnš, Žg Valiulis 12 | Jnš, Žg Vatiekunas 2 | Jnš, Sk Vatiekus 2 | Sk Vaitkunas 2 | Jnš Veniulis 12 | Sk Vitkunas 2 | Jnš Vitkus 2 | Jnš, Žg Žalakis 5 | Jnš Žygmantas 3 | Jnš, žodyne nuoroda į Zigmantas. Šlėkiavimo pavyzdys Žigulis 12 | Jnš, Sk, Žg
2 LENTELĖ. Pavardės, surašytos Slančiausko žodynėlyje, fiksuotos ir lokalizuotos Lietuvių pavardžių žodyne Šiaulių apylinkėse. Prie pavardės pažymėtas žodynėlio puslapis
Alseikis 6 Akis 5 Akunis 5 Baliulis 11 Baltakis 5 Baltulis 11 Bandžiulis 11 Bartkunas 1 Batulis 11 Beniulis 11 Bičiulis 11
Brazdeikis 6 Budreikis 6 Cirtautas 4 Daumantas 3 Deikis 6 Dirmeikis 6 Eišmantas 3 Gailis 10 Gelgudas 10 Girkantas 9 Gudaitis 10
Gudanis 10 Gudas 10 Jankunas 1 Jeniulis 11 Jomantas 3 Ylakis 5 Kanteikis 6 Kantrimas 8 Kaulakis 5 Keršulis 11 Ketrakis 5
Kiauleikis 6 Kunas 1 Lapeikis 6 Laumakis 5 Lygeikis 6 Lymantas 3 Mačys 1 Mantrimas 8 Mažeikis 6 Mintautas 4 Mišeikis 6
144
Acta Linguistica Lithuanica LXX
Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai
Mitkus 1
Morkus 1
Noras 6
Noreikis 6
Nutautas 4
Perkūnas 1
Petreikis 6
Pranckunas 1
Putrimas 8
Razulis 12
Rimdeikis 6
Rimas 6, 8
Rimeikis 6, 8
RimVydas 8
Romas 8
Rudakis 5
Rupeikis 6
Rusteikis 6
Saveikis 6
Sereikis 6
Skabeikis 6
Skirmantas 3
Skruolis 12
Smalakis 5
Spirakis 5
Spudulis 12
Sudeikis 7
Sungaila 10
Šaikunas 2
Šakis 5
Šateikis 7
Šileikis 7
Šniuolis 12
Talmantas 3
Taurakis 5
Tvaskunas 2
Vidginis 13
Vidmantas 3
Virginis 13
Viskantas 9
Vismantas 3
Žutautas 4
3 LENTELĖ. Pavardės, nepatekusios į Lietuvių pavardžių žodyną, bet paliudytos LKI VS IAK ar ЛАФ
Pavardė Slančiausko žodynėlyje, psl.
Atitikmenys LKI VS IAK ir ЛАФ
Akas 5
LKI VS IAK Akatis
Aklailaitis 5
LKI VS IAK Akelaycia
Akylius 5
Po šia pavarde įterptos pavardės Aukštakis, Ankštakis.
Bartkus 1
LKI VS IAK Bartkienė
Bertautis 4
Bratkunas 1
LKI VS IAK Bratkus
Butgins 13
Dapkunas 1
LKI VS IAK Dapkunas
Dirbeikis 6
LKI VS IAK Дырба
Gailutis 10
LKI VS IAK Gaylis, Gailus
Gatulis 11
LKI VS IAK Gatulis
Gažtantis 4
LKI VS IAK Gažutis
Ginkunas 1
LKI VS IAK Ginkunas
Jankus 1
LKI VS IAK Jankus
Jauneikis 6
LKI VS IAK Jawniškis
Jaunys 6
LKI VS IAK Jawnis
Kamantas 3
LKI VS IAK Kaman
Kaunys 1
Straipsniai / Articles
145
JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ
Pavardė Slančiausko žodynėlyje, psl.
Atitikmenys LKI VS IAK ir ЛАФ
Kušleikis 6
LKI VS IAK Kulis, Kuфlene
Lygudas 10
LKI VS IAK Ligučka
Longins 13
ЛАФ Logins (191), Lontāns (187), Lodēns (189) Sk liausteliuose Slančiauskas prirašė: (lotynu)
Mačekunas 1
Mankunas 1
LKI VS IAK Mankunas
Metgins 13
LKI VS IAK Medginis; ЛАФ Metens (189)
Mickunas 1
LKI VS IAK Mickunas
Mylakis 5
LKI VS IAK Miǰlachicia
Mitkunas 1
LKI VS IAK Mitkunas
Normantis 3
LKI VS IAK
Nortautis 4
LKI VS IAK Nortowt
Ogins 13
ЛАФ Ogrēns (190)
Pašakis 5
Petrikunas 1
LKI VS IAK Petrikucia
Plačakis 5
Plakis 5
LKI VS IAK Plakis
Rimigailis 10
LKI VS IAK Rymgayīa
Romutaitis 8
LKI VS IAK Помутайтис
Stirpeikis 7
LKI VS IAK Stypeyko Jnš yra žinoma pavardė Stripeikis
Striupeikis 7
LKI VS IAK Strypeyko
Sutkunas 1
LKI VS IAK Sutkunas
Tautavilis 4
Taučiunas 4
LKI VS IAK Tautckunas
Tautinis 4
Tautginis 4
LKI VS IAK Tawtgin
Tautgins 13
LKI VS IAK Tawtgin
Tautkunas 2, 4
LKI VS IAK Tawtkus
Viltautis 4
LKI VS IAK Wiłtowt, Wiłtutaitis
Vijuolis 12
LKI VS IAK Wijuckas, Wypuk, Wijunaycie
Višgaila 10
LKI VS IAK Wisginajicia
Vytautas 4
LKI VS IAK Vitautis
Žukantis 9
LKI VS IAK Zukas
146
Acta Linguistica Lithuanica LXX
Mato S lančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai
4 LENTELĖ. Saločių (Pasvalio r.) pavardės
Pavardė S lančiausko žodynėlyje, psl.
Atitikmuo LPŽ
Nėra atitikmens LPŽ
Lokalizacija
Aleksandra 14
+
Nežinoma apie Saločius
Čepuls 14
+
Žinoma Jnš, Žg
Dulmans 14
+
Indre 14
+
Vardas?
Kepuls 14
+
Kraučiūns 14
+
Jnš, Žg
Kulbokas 14
+
Liesvenčiuns 14
+
Liudvigs 14
+
Nežinoma apie Saločius
Mašaliuks 14
Mašals 14
+
Matulionis 14
+
Meldutis 14
+
Mičiuks 14
+
Mikaliuns 14
+
Nežinoma apie Saločius
Ožela 14
+
LPŽ Oželas apie Saločius
Putelis 14
+
Žinoma Saločiuose ir Sk
Rapols 14
+
Nežinoma apie Saločius
Strielčiuns 14
+
Nežinoma apie Saločius
Šaučiuns 14
+
Nežinoma apie Saločius
Švežiks 14
+
Žinoma Jnš
Tijunas 14
+
Nežinoma apie Saločius
Tuoms 14
Užkurs 14
+
Nežinoma apie Saločius
Verkys 14
+
Nežinoma apie Saločius
Vince 14
+
LKŽ Vinca, Vincius. Nežinoma apie Saločius
Žiedelis 14
+
Straipsniai / Articles
147
JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ
5 LENTELĖ. Kaimų vardai (Pasvalio r., Saločiai)
Kaimo (sodžiaus) vardas
Atitikmo VŽ
Atitikmuo Ž I, Ž II
Atitikmo LKI GVS
Bajorai
Baltpamušis
Ž II 85
Džietoniai (Džieto-nei?)
Dzeltenpamušis
Gniaužei
LKI
Grybkelei
Gripkeliai Ž I 179
Kemenai
VŽ 170
Ž II 133
Kubiliunai
VŽ 184
Ž I 179, Ž II 143
Sadogala
Saudogala Ž I 179, Ž II 273
Šakarnei
VŽ 360
Ž I 179, Ž II 297
Tervedenai
Žilpamušis
Ž I 180, Ž II 361
6 LENTELĖ. Slandžiausko sugrupuotos vienkamienės pavardės
Priesagos
Pavyzdžiai
-aitis, -elaitis
Akilaitis, Romutaitis, Daugelaitis
-al(a)s
Mašals
-an(a, i)s
Dulmans
-eikis
Adeikis, Alseikis, Vijeikis, Budreikis, Brazdenkis, Dirmeikis, Jauneikis, Juodeikis, Kantrikis, Kiauleikis, Kušleikis, Lapeikis, Lydeikis, Lygeikis, Maldeikis, Mažeikis, Mišeikis, Noreikis, Petreikis, Rimdeikis, Rimeikis, Rupeikis, Rusteikis, Sereikis, Saveikis, Skaben kis, Striupeikis, Sudeikis, Stirpeikis, Šateikis, Šileikis
-ela | -elis, -elaitis
Daugela, Jagela, Mangelis, Ožela, Putelis, Žiedelis
-ik(a)s
Švežiks
-ylius
Akylius
-okas
Kulbokas
-ol(a)s
Rapols
-(i)on(i)s
Matulions
-(i)uk(a)s
Mičiuks, Mašaliuks
148
Acta Linguistica Lithuanica LXX
Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai
Priesagos
Pavyzdžiai
–(i)ulis
Bandžiulis, Bičiulis, Bačiulis, Baltulis, Baliulis, Batulis, Beniulis, Braziulis, Bulys, Didžiulis, Gatulis, Jarulis, Jatulis, Jeniulis, Kaziulis, Keršulis, Kukulis, Liulis, Mačiulis, Matulis, Pakulis, Pečiulis, Pranciulis, Raziulis, Sabulis, Samulis, Spudulis, Staniulis, Stasiulis, Tamulis, Vaičiulis, Veniulis, Valiulis, Žigulis, Čepuls, Kepuls,
–(i)unas | –(i)unis
Akunis, Mikaliuns, Tijuns, Kriaučiūns, Liesvenčiūns, Šaučiuns, Strielčiūns
–(i)uolis
Skruolis, Šniuolis, Vijuolis
–ur(a, y, i)s
Užkurs
–utis
Meldutis, Romutis, Gailutis
7 L E N T E L Ė. Slančiausko sugrupuotos dvikamienės pavardės
Kamienas
Pavyzdžiai
–akas (–akis)
Balakas, Baltakis, Jautakis, Ylakis, Kaulakis, Ketrakis, Keturakis, Laumakis, Mylakis, Pašakis, Plačakis, Rudakis, Smalakis, Spirakis, Taurakis, Udrakis, Žalakis
Gail- | –gaila, –gailius, –gailin(a)s, –gilas
Gailis, Gailutis, Gailiunas, Songaila, Rimgaila, Višgaila, Jagaila, Kaišgaila, Kežgailins, Skirgaila, Songaila, Svidrigaila, Višgailius, Norgilas
–ginis (–gins)
Butgins, Dauginis, Lingins, Mergins, Ogins, Tautgins, Vidginis, Virginis
Gud- | –gudas
Gudas, Gudaitis, Gudanis, Gelgudas, Lygudas
–kantas (–kantis)
Viskantas, Daukantas, Girkantas, Žukantis
–kunas (kūnas)
Bartkunas, Bratkunas, Dapkunas, Ginkunas, Jankunas, Laikunas, Mankunas, Mačekunas, Mickunas, Mitkunas, Morkunas, Norkunas, Prankunas, Petrikunas, Ratkunas, Rimkunas, Stankunas, Sutkunas, Šaikunas, Šimkunas, Tautkunas, Tvaskunas, Vaitkunas, Vaitiekunas, Vitkunas
–mantas (–mantis)
Daumantas, Eišmantas, Jomantas, Kamantas, Lymantas, Normantis, Skirmantas, Talmantas, Vidmantas, Vismantas, Žygmantas
Ram-, Rom-, Rim- | –rimas
Ramonas, Ramačiunas, Romančionis, Rimaitis, Kantrimas, Mantrimas, Putrimas, Rimkus, Rimkūnas, Rimeikis, RimVydas, Rimgaila
Taut- | –tautas (is)
Bertautis, Bytautas, Butautis, Cirtautas, Gatavუტis, Gažtantis, Goštautas, Gintautas, Kontautas, Mintautas, Nortautis, Nutautas, Tautkus, Taučiūnas, Tautginis, Tautkunas, Tautinis, Tautvaišas, Tautavilis, Viltautis, Vytautas, Žutautas
Straipsniai / Articles
149
JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ
8 LENTELĖ. Tautų, etninių grupių pavadinimai Słančiausko žodynėlyje
Tautų, etninių grupių pavadinimai, psl.
Aiškinimas
Anglikai (Anglikonai, Ingeliškai) 17
Anglai, žymūs plieno gaminiais
Cigonai 18
Juodi žmonės, vagys, sukčiai, šalbieriai, arklių mainininkai
Čiuknas 18
Prasni žmogeliai, gyvenantys už Rygos
Danai (Dakai) 18
Danija
Džiukai 18
Džūkai, Suvalkų gubernijoje gyvena
Estai 18
Tie patys, kas čiuknos
Finnai 18
Čiuknų veislės, gyvena anapus Peterburgo
Girenai ar Giruzei 18
Lietuvininkai
Herulei 19
Tie patys, kas Girulei
Gotai 18
Vokiški žmonės
Gudai 19
Lietuviai, kas gyvena ant Vilniaus toj pusėj
Graikai – (Grekai – Grekonys) 19
Seniai minavojami žmonės
Holendai – (Olandai) 19
Olandiškos drobės gerosios perkant
Igaunei 19
Latviškai tie patys Čiuknos
Ingelčikai 19
Anglikai, anglikonai
Jatvėžei, Jotvingai, Juodvyžei 19
Lietuvių tautos žmogeliai
Kaklai 19
Maskolių kartos žmonės
Kalmukai (Kalmikai) 19
Totorių kartos žmonės
Prancūzai 20
Visi Žemaičiai žino
Prusai 20
Daug lietuvininkų yra
Rusai (- Ruskei) 20
Maskoliai, Slavonai
Rusynai 20
Po Austrijos valdžia Slavonų tautos žmonės gyvena
Saksai arba Zaksai 20
Vokiečių žmonės
Scitai arba Skitai 20
Lietuvių senovės vardas, kol dar Lietuvoje jie negyveno
Švedai 21
Nuo senovės minavojami ir mūsų visiems žinomi
Trakai 21
Lietuvių giminė
Turkai 21
Girdėti ir daugumai matyti žmonės
Tutorei arba Tatarai 21
Lietuviams pažįstami karuose
Valakai 21
Italais vadinas apie Romą
Vokėčei 22
Kaimynai iš gilios senovės
Vokžydžiai 22
Žydai, vokiškai apsirėdę
150
Acta Linguistica Lithuanica LXX
Mato S lančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai
Tautų, etninių grupių pavadinimai, psl.
Aiškinimas
Zaksai arba Saksai 22
Saksonijos vokiečiai
Žemaičei 22
Lietuvninkai, gyvenantys žemesnėje vietoje ant pajūrio
Žuivedai arba Švedai 23
Netoli nuo mūsų, už marių
Žydai 23
Nuo senų laikų mums ir visame pasaulyje pažįstama tauta
9 LENTELĖ. Tautosakiniai, mitologiniai įvardijimai Slančiausko žodynėlyje
Tautosakiniai, mitologiniai pavadinimai, psl.
Aiškinimas
Abrin akiai 17
Vienaa kai, jūrose gyvenantys
Eidukai 18
Žmonės, išpjautais raumenimis kojose, greiti, nešiodavę gromatas
Raganas ir Raganei 20
Burtininkai
Šunburnei 21
Apžėlę žmonės
Vienakei 21
Kas Abrin akiai
Vilktakai 21
Iš žmonių vilkais pavirsdavę
Žinei 22
Senovės Lietuvių kuningai
10 LENTELĖ. Socialinių sluoksnių, žmonių profesinės ir socialinės veiklos įvardijimai Slančiausko žodynėlyje
Socialinių sluoksnių, profesinės ir socialinės veiklos ir kt. pavadinimai, psl.
Aiškinimas
Anarchistai 17
Labai nedori žmonės, naikina karalystes, muša valdinkus ir vyresnybę
Bačkyrai 17
Driūti žmonės, ėdą arklius, šunis, kates
Bajorai 17
Aukštesnioji žmonių karta
Bambizai 17
Kalvinai arba liuterai
Burliokai 17
Raudonais iš kelnių išlindusiais marškiniais žmonės, ateinantys iš maskolijos
Ukininkai 21
Žemturiai
Vingrai 22
Žmonės, kasmet vaikščiojantys su vaistais
Ynamei 22
Grintelniņkai sodiečiai ir prie miestelių pakraščių gyvenantys žmonės
Žygunai (= Žygunotai) 22
Kuningai žygiuotojai, žinių nešiotojai
Straipsniai / Articles
151
JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ
11 LENTELĖ. Giminystės terminai (vienos priesagos vediniai, vienpakopiai) Slანčiausko žodynėlio dalyje Kas=Kits
Priesagos ir kamienai | –aitis, –aite | –elis, –ela (–(i)ala) | –ytis, –yte | –utis, –(i)ute | –ina | –uva Tev– | + | + | + | + | | Sun– | + | + | + | + | | Vaik– | + | + | + | + | | Moč– | | | | + | | Mot– | | | | | + | Dukt– | + | + | | | | Dukr– | + | + | | + | | Ses– | + | + | + | + | | + Seser– | + | + | + | | | Iš viso: | 7 | 7 | 5 | 6 | 1 | 1
12 LENTELĖ. Ponas ir Žmogus vediniai Slანčiausko žodynėlio dalyje Kas=Kits
Priesagos ir kamienai | –aitis | –elis | –ytis | –utis | –elaitis | –elytis | –utelis | –užėlis | Iš viso: Pon– | + | + | | + | + | | + | + | 6 Žmog– | + | + | + | + | + | + | + | + | 8
13 LENTELĖ. Giminystės terminai (dviejų priesagų vediniai, dvipakopiai) Slანčiausko žodynėlio dalyje Kas=Kits
Kamienai ir priesagos | Tev– | Sun– | Vaik– | Moč–, Mot– | Dukt–, Dukr– | Ses– –elaitis, –elaite | + | + | | | | + –elytis | | | + | | | –utelis, –utela | + | + | + | + | | –užėlis, –užėla | + | + | + | | + | –utytis | | + | | | | –inaite | | | | + | | –inela | | | | + | | –inyte | | | | + | | Iš viso | 3 | 4 | 3 | 4 | 1 | 1
152
Acta Linguistica Lithuanica LXX
Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai
Manuscript Dictionary Lithuanian Names by Matas Slančiauskas
S U M M A R Y
The manuscript legacy of Matas Slančiauskas (21st Feb. 1850–11th Mar. 1924), dedicated to the matters of language, is not yet known to the academic community and society. This article aims to present the manuscript dictionary Lithuanian Names by Matas Slančiauskas held in the manuscript collection of the Institute of Lithuanian Literature and Folklore and marked by two signatures: Lithuanian Scientific Society (Lith. LMD) and Institute of Lithuanian Literature and Folklore (Lith. LLTI) (Full signature: LMD I 1060. 6 sąs. 564).
According to the folklorist Norbertas Vėlius, Slančiauskas compiled the dictionary Lithuanian Names around 1911–1915.
Slančiauskas used to bind books from the sheets of paper of different uses. The book of the dictionary Lithuanian Names is made of 24 pages of columnar paper. Page width – 11.5 cm, height – 17.5 cm. 8 longitudinal columns can well be seen on the paper; they bear the following Russian titles: Мѣсяцъ, Число, № Арт., Паръ (this part is subdivided into smaller parts marked as 1. 2. 3.), Всего паръ., Цѣна, Руб., Коп. Longitudinal columns are drawn crosswise, each with 17 lines. In each page the columns bear the names (Lith. vardai (vardài)), which are numbered and written in winding characters. The numbering of the first part of the dictionary, Names, starts with number 2 and ends with 13. If the names do not fit in a single page and are moved into the next page, this page is left unnumbered.
The second part of the dictionary Kas–Kits is marked by number 14, while the third part, Vardai=ir=vadinimai (nušaukimai) (Names=and=Callings), bears number 15. The following six pages are not numbered.
Įteikta 2013 m. rugpjūčio 30 d.
JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ
Lietuvių kalbos institutas
Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva
[email protected]
Straipsniai / Articles
153