scieee AI-readable full text Open interactive document viewer

Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis „Lietuviški vardai“

Janina Švambarytė-Valužienė

Full text

JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ Instituto de la Lengua Lituana Líneas de investigación: análisis dialectal de fuentes escritas, lexicografía y lexicología dialectales, sociolingüística. EL DICCIONARIO MANUSCRITO DE MATAS SLANČIAUSKAS NOMBRES LITUANOS Diccionario manuscrito Nombres lituanos de Matas Slančiauskas RESUMEN En este artículo se presenta por primera vez a la comunidad científica el diccionario manuscrito de Matas Slančiauskas Lietuviški vardai, compilado hacia 1911–1918. Se examina la estructura del manuscrito, se describen las distintas partes que componen el diccionario y se realiza un análisis lingüístico de estas. Se sintetiza el material del diccionario manuscrito Lietuviški vardai, destacando el valor perdurable de la obra de M. Slančiauskas. Todo el material del manuscrito se presenta en el apéndice del artículo. ANOTACIÓN El artículo presenta por primera vez a la comunidad académica el diccionario manuscrito de Matas Slančiauskas Lithuanian Names. M. Slančiauskas compiló el diccionario hacia 1911–1918. El artículo analiza la estructura del manuscrito, presenta y describe sus partes y lleva a cabo un análisis lingüístico de estas. Se resume el material del diccionario manuscrito Lithuanian Names, destacando el valor perdurable de la labor realizada por M. Slančiauskas. Todo el material del manuscrito se incluye en los anexos del artículo. INTRODUCCIÓN El legado manuscrito de Matas Slančiauskas (1850 II 21–1924 III 11) dedicado a cuestiones lingüísticas aún no es plenamente conocido por la comunidad científica ni por el público. En este artículo se presenta el diccionario manuscrito de M. Slančiauskas Lietuviški vardai, conservado en la Biblioteca de Manuscritos del Instituto de Literatura y Folclore de Lituania. PALABRAS CLAVE: nombres propios, diminutivos, etnónimos y nombres de grupos étnicos, escritura fonética, subdialecto de Šiauliai del aukštaitiano occidental. PALABRAS CLAVE: nombres personales, diminutivos, etnónimos y nombres de grupos étnicos, escritura fonética, subdialecto de Šiauliai del aukštaitiano occidental. 124 Acta Linguistica Lithuanica LXX Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai … de la literatura lituana y del folclore. Está identificado con dos signaturas: la de la Sociedad Científica Lituana y la del LLTI. Signatura completa: LMD I 1060. 6 cuadernos. 564. M. Slančiauskas nunca dio un nombre a este manuscrito. La autora considera plenamente justificado llamarlo Lietuviški vardai, porque la primera parte comienza con el título Lietuviški vardai y, más adelante, en el texto solo aparecen un número y la palabra vardai, por ejemplo: 2 vardai, 3 vardai, 4 vardai [...] 12 vardai. Las otras dos partes llevan los títulos Kas=Kits y Vardai=ir=vadinimai (nušaukimai), que designan determinadas realidades, por lo que es posible aplicar al manuscrito entero el título de la primera parte, Lietuviški vardai. El manuscrito de M. Slančiauskas se denomina diccionario porque no solo contiene palabras lituanas (apellidos, nombres de pueblos, formas diminutivas, etc.), sino que muchas de ellas están agrupadas por ocupación y algunas se explican mediante afirmaciones generales. En adelante se emplea el término diccionario Lietuviški vardai. M. Slančiauskas no indicó cuándo se escribió exactamente el diccionario Lietuviški vardai. Es posible que, ya anciano, se esforzara por realizar tantas tareas como pudiera: escribía sus memorias, recopilaba folclore y preparaba colecciones de folclore, sin prestar atención a fecharlas. Según el folclorista Norbertas Vėlius, el diccionario Lietuviški vardai se preparó entre 1911 y 19151. A M. Slančiauskas le gustaba coser sus propios cuadernos con hojas de papel destinadas a diversos usos2. El cuaderno del diccionario Lietuviški vardai está confeccionado con papel rayado en columnas, de 24 páginas. La página mide 11,5 cm de ancho y 17,5 cm de alto. En el papel se distinguen claramente ocho columnas trazadas a lo largo, rotuladas en ruso de la siguiente manera: Мѣсяцъ, Число, № Арт., Паръ (esta sección está dividida en otras más pequeñas, marcadas con 1, 2, 3.). Всего паръ., Цѣна, Руб., Коп. Las columnas longitudinales están cruzadas por 17 renglones. En ellas, M. Slančiauskas escribió, numeró y ordenó con líneas onduladas en cada página los nombres (varðai). La numeración de la primera parte del diccionario, Nombres, comienza con el número 2 y termina en el 13. Si los nombres no caben en una página y continúan en la siguiente, esta queda sin numerar3. La segunda parte del diccionario está marcada con el número 14 y titulada Kas=Kits; la tercera parte, titulada Vardai=ir=vadinimai (nušaukimai), lleva el número 15. Las seis páginas siguientes no están numeradas. ¿Qué son esas palabras que M. Slančiauskas denominó nombres, denominaciones y apelativos? Hoy podrían clasificarse en varios grupos: a) nombres propios (nombres de personas y topónimos); b) denominaciones de los miembros de la familia y de los estratos sociales, así como sus derivados con formas diminutivas. 1 Norbertas Vėlius se refiere al manuscrito simplemente como colección; cf.: «También preparó una pequeña colección dedicada a cuestiones lingüísticas, en la que reunió apellidos lituanos, nombres cariñosos y diminutivos de los miembros de la familia y denominaciones lituanas de otras nacionalidades, así como de distintos estamentos y grupos sociales». Para más información, véase Vėlius 1974: 27. 2 Plačiau žr. Švambarytė-Valužienė 2011: 53–65. 3 La lista de 6 vardai y 11 vardai termina en otras páginas del diccionario. Straipsniai / Articles 125 JANINA ŠVAMBAR YTĖ-VALUŽIENĖ sufijos; c) etnónimos (nombres de pueblos o grupos étnicos y sus explicaciones); nombres de grupos sociales, denominaciones según la religión, nombres empleados en el folclore y otros nombres, junto con breves descripciones. En total, el glosario Lietuviški vardai contiene 382 palabras, de las cuales 274 aparecen en la primera parte, Vardai; 57, en la segunda parte, Kas=Kits; y 51, en la tercera parte, Vardai=ir=vadinimai (nušaukimai). El glosario consta de tres partes, que se examinan atendiendo a la estructura de la denominación del objeto y se vinculan con la investigación científica actual; además, se analiza el carácter terminológico de la expresión lingüística del glosario Lietuviški vardai. El objetivo del artículo es describir la estructura del glosario manuscrito y realizar un análisis lingüístico del mismo. Para ello, se plantean las siguientes preguntas: a) cuándo y cómo se compiló el manuscrito; b) cuáles son sus partes constitutivas; c) qué material lingüístico contiene y cómo se presenta; d) si este queda reflejado en los trabajos y ficheros de la lingüística lituana; e) cómo debe valorarse el material presentado en el contexto de la investigación actual. En el artículo se aplican métodos descriptivos, comparativos, cuantitativos y de estructuración del material. EL GLOSARIO MANUSCRITO LIETUVIŠKI VARDAI: RESEÑA Vardai4 M. Slančiauskas incluye entre ellos nombres propios: apellidos y topónimos de la región de Joniškis. En la página marcada con el número 13 hay una nota entre paréntesis que indica que los apellidos y Vardai sodžiu «Vardai sodžių» proceden de la parroquia de Saločiai (distrito de Pasvalys). M. Slančiauskas agrupó los apellidos según sus terminaciones recurrentes; por ello, en distintas páginas aparecen nombres de estructuras diversas. Se observa que el autor prestó atención no solo a las terminaciones de las palabras (sufijos), sino también a su estructura (compuestos), probablemente en busca de posibles orígenes de los apellidos. En las págs. 1–2, M. Slančiauskas presenta los apellidos en orden alfabético y en columna, indicando la forma bisilábica, la forma corta del apellido y la variante con el sufijo –ūnas. M. Slančiauskas vincula ambos apellidos con el signo =, por ejemplo: Jankus = Jankunas, Mankus = Mankunas, Mickus = Mickunas, Mitkus = Mitkunas, Morkus = Morkunas, Norkus = Norkunas, Prankus = Prankunas, Ratkus = Ratkunas, Rimkus = Rimkunas, Stankus = Stankunas, Sutkus = Sutkunas, imkus = imkunas, Tautkus = Tautkunas, Vaitkus = Vaitkunas, Vaitiekus = Vaitiekunas, Vitkus = Vitkunas. Allí donde la palabra bisilábica 4 En esta parte del artículo se presentan los apellidos tal como los anotó Matas Slančiauskas. La autora del artículo, en la medida en que lo permite el material recopilado por M. Slančiauskas, señala el posible modo de formación de los apellidos. 126 Acta Linguistica Lithuanica LXX Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai No se indica la variante; solo se anotan los apellidos, por ejemplo: Bratkunas, Laikunas, Petrikunas, Šaikunas, Tvaskunas. En estas páginas, Slančiauskas también anotó los apellidos: Kaunas, Kaunys, Kunas, Perkunas. En la página 3, titulada 2 nombres, M. Slančiauskas distingue antiguos nombres personales ditemáticos cuyo elemento final es -mantas (forma dialectal -mantis), por ejemplo: Daumantas, Eišmantas, Jomantas, Kamantas, Lymantas, Skirmantas, Talmantas, Vidmantas, Vismantas, Žymantas y Normantis. En la página 4, titulada por M. Slančiauskas 3 nombres, los apellidos con -tautis: Bertautis, Butautis, Gažtautis, Viltautis, pero Bytautas, Cirtautas, Goštautas, Kontautas. reflejan la alternancia de las terminaciones de tema -as y -is. Los nombres personales de M. Slančiauskas relacionados con la palabra tauta, se presentan de manera que -tautis se emplea como segundo o primer elemento de una palabra compuesta; compárese: Mintautas, Nutautas, Gintautas, Žutautas y Tautkus, Taučiunas, Tautginis, Tautkunas, Tautvaišas. En la página 5, 4 nombres, los nombres personales anotados por M. Slančiauskas con -gėla, -gėla(i)s, -gaila(ius), -gilas, -gelaitis se relacionan con las palabras gėlti, gėlà, gailėti (gaili), gailùs, por ejemplo: Daugela, Jagela; Mingelas, Jaugelis, Mangelis; Skirgaila, Songaila, Svidrigaila; Vižgailius; Norgilas; Daugelaitis. Un apellido, probablemente letón, es Kežgalins. En la página 6, 5 nombres, M. Slančiauskas separa con dos rayas largas los apellidos cuyo elemento compuesto es akis. Primero anota los nombres personales en los que este elemento aparece al comienzo, por ejemplo: Akas, Akilaitis, Akunis, Akis, Akylius. Después de la primera raya se presentan los apellidos en los que el elemento -akis (-akas) aparece al final del nombre personal, por ejemplo: Baltakas, Baltakis, Jautakis, Ylakis, Kaulakis, Ketrakis, Keturakis, Laurnakis, Mylakis, Pašakis, Plačakis, Plakis. Después de la segunda raya, Slančiauskas presenta estos apellidos: Rudakis, Smalakis, Spirakis, Šakis, Taurakis, Žalakis. En las páginas 7–8, 6 nombres, M. Slančiauskas presenta apellidos con -eikis, por ejemplo: Adeikis, Vijeikis, Brazdeikis, Dirbeikis, Dirmeikis, Kanteikis, Kiauleikis, Kušleikis, Lapeikis, Lydeikis, Maldeikis, Mišeikis, Petreikis, Rimeikis, Rupeikis, Rusteikis, Sereikis, Saveikis, Skabeikis, Šateikis, Šileikis. Junto a algunos apellidos, M. Slančiauskas anota también formas abreviadas: Alseikis = Alsys, Budreikis = Budrys, Jauneikis = Jaunys, Juodeikis = Juodis, Noreikis = Noras, Rimeikis = Rimas. M. Slančiauskas anotó numerosos apellidos de este tipo, por lo que no cabían en una sola página. En la página 9, 7 nombres, M. Slančiauskas escribió con letras más pequeñas: Romas = Romutis = Romutaitis; Rimas = (Rimaitis). Uno de los apellidos aparece escrito incluso así: RimVydas. En los nombres personales anotados, los elementos ram-, rim-, rom- aparecen por lo general al principio de la palabra o (como el elemento -rimas) al final, por ejemplo: Ramonas, Ramačiūnas = Romančionis, Rimkus, Rimkunas, Rimeikis, Rimgaila; Mantrimas, Kantrimas, Putrimas. En la página 10, 8 nombres, M. Slančiauskas anota cuatro apellidos con -kantas, -kantis, relacionados con las palabras kančia, kęsti, por ejemplo: Viskantas, Daukantas, Girkantis, Žukantis. En la página 11, M. Slančiauskas presenta 9 y 10 nombres. En 9 nombres se distinguen apellidos con el elemento -gail(a), relacionados con la palabra gailà, gailėti, que se emplea como nombre personal Straipsniai / Articles 127 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ elemento inicial y final, por ejemplo: Gailis, Gailutis, Gailiūnas; Songaila, Rimgaila, Višgaila. 10 nombres Los antropónimos registrados por Slančiauskas con los elementos gáudyti, gūdas, -ė, por ejemplo: Gudas, Gudaitis, Gudanis (probablemente letón), Gelgaudas, Lygudas. págs. 12–13, 11 nombres, apellidos registrados por M. Slančiauskas con –(i)ulis, por ejemplo: Bandžiulis, Bičiulis, Baciulis, Baltulis, Baliulis, Batulis, Beniulis, Braziulis, Bulys, Didžiulis, Gatulis, Jarulis, Jatulis, Jeniulis, Kaziulis, Keršulis, Kukulis, Liulis, Mačiulis, Matulis, Pakulis, Pečiulis, Pranciulis, Raziulis, Sabulis, Samulis, Spudulis, Staniulis, Stasiulis, Tamulis, Vaičiulis, Veniulis, Valiulis, Žigulis. En esta lista se incluyeron tres apellidos con el elemento –(i)uolis, separados por tres asteriscos, por ejemplo: Skruolis, Šniuolis, Vijuolis. pág. 14 (12 nombres): apellidos registrados por M. Slančiauskas con el elemento –(g)inis (as) y su forma dialectal –(g)ins, relacionada con la palabra gìnti y empleada como segundo elemento de un antropónimo de dos temas, por ejemplo: Butgins, Dauginis, Metgins, Ogins, Tautgins, Vidginis, Virginis. Metgins y Ogins podrían ser apellidos letones. Junto a un apellido, M. Slančiauskas escribió entre paréntesis lo siguiente: Longins (latín). pág. 15 (13 nombres): apellidos y nombres de aldeas de la parroquia de Saločiai (distrito de Pasvalys) anotados por M. Slančiauskas; por eso, junto a la denominación figura entre paréntesis la indicación (saločių parapijoje pavardės «apellidos en la parroquia de Saločiai»). M. Slančiauskas no intentó agrupar aquí antropónimos y topónimos, sino que simplemente anotó todo lo que aportó alguna persona, probablemente residente en Saločiai o procedente de la parroquia de Saločiai. Entre los apellidos cabe mencionar: Meldutis, Ožela, Mičiuks, Matulions, Dulmans, Mašals, Mašaliuks, Mikaliuns, Tijunas, Užkurs, Švežiks, Putelis, Če pulis, Kepuls, Žiedelis, Verkys, Kriaučiuns, Liesvenčiuns, Liudvigs, Šaučiuns, Strielčiuns. Un apellido no está anotado con claridad: Kulbokas? M. Slančiauskas escribe sistemáticamente las terminaciones de los apellidos que acaban en –is, mientras que las demás terminaciones se abrevian. Entre los nombres cabe mencionar Indre, Tuoms, Aleksandra, Liudvigs, Rapols, Vince. Los dos primeros aparecen junto a apellidos, y los demás, después de asteriscos, el signo de separación empleado por Slančiauskas. En la segunda columna están anotados los vardai sodžiu «nombres de las aldeas». Entre ellos cabe mencionar: Bajorai, Baltpamušis, Dzietoniai (Dcietoniai?), Dzeltenpamušis, Gniaužei, Grybkelei, Kemenai, Kubiliunai, Sadogala, Šakarnei, Tervedenai, Žilpamušis. Panorama lingüística y estadística de la sección Vardų La primera parte del glosario Lietuviški vardai incluye 240 apellidos de los alrededores de Joniškis, 26 del distrito de Pasvalys, de Saločiai, y 12 nombres de aldeas de Saločiai. En total, M. Slančiauskas registró 274 antropónimos y topónimos. M. Slančiauskas clasificó los antropónimos según su estructura⁵. En primer lugar se anotaron los apellidos patronímicos de dos temas 5 La autora sigue la opinión expresada por Vitalija Maciejauskienė sobre la evaluación de los apellidos desde el punto de vista de la formación de palabras. Para más detalles, véase Maciejauskienė 2001: 167–187. 128 Acta Linguistica Lithuanica LXX Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai de origen, y tras el signo = se presentan sus variantes con sufijos (véase Vardai). Los apellidos anotados por M. Slančiauskas se relacionan tanto con nombres comunes como con nombres propios (akis, bičiulis, Rimas, Romas). Algunos apellidos (Sutkunas, Ginkunas, Juodeikis, Tautinis y otros) se han convertido en topónimos6. Al comparar los apellidos con el Diccionario de apellidos lituanos (en adelante LPŽ), se constató que 81 apellidos siguen siendo conocidos en los alrededores de Joniškis, Skaistgirys, Žagarė y Kriukai (véase la tabla del anexo 1). Otros 88 apellidos también aparecen en LPŽ, pero no están documentados en los alrededores de Joniškis; se conocen, en cambio, en los alrededores de Šiauliai (en la zona de Meškuičiai, Gruzdžiai y Šakyna) (véase la tabla del anexo 2). 51 apellidos no están incluidos en LPŽ, pero se encontraron correspondencias de muchos de ellos (o de sus raíces) en el fichero de antropónimos históricos de la sección de Onomástica del Instituto de la Lengua Lituana (LKI VS IAK). Algunos apellidos probablemente sean letones7 (véase la tabla del anexo 3). Los 26 apellidos de la parroquia de Saločiai, en el distrito de Pasvalys, se distribuyen así: 20 figuran en LPŽ y son conocidos en la región de Pasvalys; 2 apellidos se encuentran en la región de Joniškis, y de 4 apellidos hay correspondencias en LKI VS IAK (véase la tabla del anexo 4). Los apellidos anotados por M. Slančiauskas con los sufijos –(i)ulis y –eikis son los más numerosos: 36 y 32, respectivamente8. Con los sufijos y sus variantes –ela, –elis y –(i)unas, –(i)unis se anotaron entre 6 y 7 apellidos de cada tipo9. M. Slančiauskas registró 3 apellidos con cada uno de los sufijos –aitis, –(i)uolis, –(i)ulis. Se registraron dos apellidos con el sufijo –(i)uk(a)s y un apellido con cada uno de los sufijos –ylius, –(i)on(i)s, –an(a,i)s, –al(a)s, –ur(a, y, i)s, –ika(a)s, –okas, –ol(a)s (véase la tabla del anexo 6)10. En total hay 148 apellidos sufijados y 17 sufijos y variantes. Además de los sufijos más citados por los investigadores de antropónimos, –aitis, –(i)ūnas, y de los sufijos diminutivos –elis, –elė, –(i)ukas, M. Slančiauskas registró apellidos con sufijos patronímicos: –eikis, –(i)unis, –(i)uolis, –ylius, –(i)on(i)s, –an(a,i)s, –al(a)s, –ur(a, y, i)s, –ika(a)s, –okas, –ol(a)s y con el sufijo diminutivo –(i)ulis (véase la tabla 1). M. Slančiauskas también registró apellidos antiguos cuya base son antropónimos de dos temas (véase la tabla del anexo 7)11. En la primera parte del glosario Lietuviški vardai, en la sección Vardai, los apellidos antiguos de dos temas se forman a partir de 9 temas, que aparecen en primera po- 6 Sutkūnai (distrito de Šiauliai), Ginkūnai (distrito de Šiauliai), Juodeikiai (distrito de Joniškis), Tautiniai (distrito de Šiauliai) 7 Para más detalles, véase ЛАФ 187–191. 8 Los investigadores de onomástica distinguen apellidos patronímicos de origen con los sufijos –aitis, –ėnas, –(i)onis, –(i)ūnas, –elė, –elis, –ėlis, –ikas, –(i)ukas, –utis, –užis, –iška, –iškis. Para más detalles, véase LPŽ 14; Maciejauskienė 1991: 230; 1994: 5, 84; Ragauskaitė 2005: 34, 37. 9 Apie pavardžių variantus plačiau žr.: Lietuvių pavardžių žodynas 1985: 17–18; Maciejauskienė 1991: 118–119; 1994: 53–63; Ragauskaitė 2005: 92. 10 Apie pavardes su mažybinėmis priesagomis plačiau žr.: Maciejauskienė 1991: 240; 1994: 12–13; Ragauskaitė 2005: 100, 103, 104. 11 Apie dvikamienes pavardes plačiau žr. Maciejauskienė 1994: 83, 91–92; Maciejauskienė 2001: 178. Straipsniai / Articles 129 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ como primer o segundo componente de un apellido de dos temas (en total se presentan 118 apellidos). De ellos, el componente de 25 apellidos es el etimón -kūnas; 22, Taut-, -tautas; 17, -akas, -akis; 14, Gail-, -gaila, -gailin(a)s, -gilas; 12, Ram-, Rom-, Rim-, -rimas; 11, -mantas, -mantis; 8, -ginis, -gins; 5, Gud-, -gudas (véase la tabla del apéndice 7). En la actualidad se utiliza en Lituania el 71,1% de los apellidos anotados por Slančiauskas hace más de cien años. El 28,9% de los apellidos anotados por M. Slančiauskas están documentados históricamente (véase LKI VS IAK). 1 TABLA. Apellidos con sufijos y apellidos de dos temas recopilados por M. Slančiauskas Apellidos con sufijo Número de apellidos Apellidos de dos temas Número de apellidos –(i)ulis 36 -kūnas 25 -eikis 32 Taut-, -tautas 22 -ela, -elis 6 cada uno -akas, -akis 17 –(i)unas, –(i)unis 7 cada uno Gail-, -gaila, -gailin(a)s, -gilas 14 -aitis, –(i)uolis, –(i)ulis 3 cada uno Ram-, Rom-, Rim-, -rimas 12 –(i)uk(a)s 2 -mantas, -mantis 11 -ylius, –(i)on(i)s, –an(a, i)s, –al(a)s, –ur(a, y, i)s, –ik(a)s, –okas, –ol(a)s 1 cada uno -ginis, -gins 8 Gud-, -gudas 5 Los nombres de 12 aldeas de la parroquia de Saločiai, distrito de Pasvalys, anotados por M. Slančiauskas en el pequeño diccionario, se compararon con el Diccionario de topónimos (en adelante VŽ), el Directorio de la división administrativo-territorial de la República Socialista Soviética de Lituania (en adelante Ž I, Ž II) y el mecanuscrito Listas de lugares habitados (en adelante LKI GVS), conservado por el LKI. La mayoría de los topónimos aparecen en las partes Ž I y II: nada menos que 8. Tres de ellos están incluidos en VŽ. Uno se menciona en el mecanuscrito de expedientes de topónimos conservado en LKI GVS (véase la tabla del apéndice 5)12. 12 Para más información sobre los expedientes de topónimos, véase LVŽ XVII–XVIII. 130 Acta Linguistica Lithuanica LXX Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai En resumen, puede afirmarse que los cambios en los nombres personales y los topónimos durante más de cien años no son muy marcados, lo que demuestra la estabilidad del uso de los nombres personales y los topónimos en esta parte del glosario Lietuviški vardai. Kas=kits En la p. 16, en Kas=kits, título que le dio M. Slančiauskas, aparecen dispuestos en tres columnas los derivados con diversos sufijos diminutivos de las palabras tėvas, sūnus, vaikas; motina, duktė, sesuo; ponas, žmogus. M. Slančiauskas señala que se usan dos palabras diferentes para designar a la hija y a la hermana; por ello, estas y sus derivados se presentan con guion o por separado, cf.: Dukte – dukra, Sesuo – sesuva, Motina, Moče. Entre los sufijos cabe mencionar: a) -aitis, -aitė (tevaitis, sunaitis, vaikaitis, Motinaite, Dukraite, Dukraite, sesaite, seseraite, ponaitis, žmogaitis)13; b) -elis, -ela | -(i)ala, p. ej.: tevelis, Motinela, sunelis, Duktiala – dukriala, Vaikelis, seserela, ponelis, žmogelis; c) -ytis, p. ej.: tevytis, sunytis, Vaikytis, Motinyte, sesyte – seseryte, žmogytis; d) -utis, p. ej.: tevutis, sunutis, Vaikutis, žmogutis; e) -utis, -(i)utė, p. ej.: močiutė, dukrute, žmogutis; f) -(i)ukas, p. ej.: poniukas. M. Slančiauskas también presenta derivados de las palabras mencionadas con dos sufijos (de dos niveles): -elaitis (tevelaitis, sunelaitis, ponelaitis), -utelis, -utela (tevutelis, sunutelis, Vaikute-lis, močiutela), -uželis, -užela (tevuželis, sunuželis, Vaikuželis, dukružela, ponuželis, žmoguželis), -uty tis (sunutytis), -elytis (Vaikelytis, žmogelytis), -elaitis, -elaitė (seselaitė, žmog elaitis), -eliukas (poneliukas), -utėlis (ponutelis, žmogutelis). La mayoría de los derivados con sufijos de dos niveles proceden de las formas masculinas de las palabras mencionadas. Lingüística y estadística Kas=kits: resumen de la sección En la segunda parte del glosario Lietuviški vardai, Kas=kits, más exactamente en una página, M. Slančiauskas escribió 57 palabras en tres columnas. Se trata de derivados formados a partir de 8 sustantivos simples (primitivos). Seis de ellos expresan relaciones de parentesco y son términos de parentesco; los otros dos designan a una persona y describen su estrato social. A partir de los sustantivos primitivos que son términos de parentesco tėvas, sūnus, vaikas, močia, motina, duktė, dukra, sesuo, seserys se presentan 43 derivados sufijales: de ellos, 34 derivados con un sufijo y 23 con dos sufijos (véanse las tablas de los apéndices 11 y 13). Se presentan 14 derivados sufijales de uno y dos niveles formados a partir de las palabras žmogus ir ponas (véase la tabla del apéndice 12). ¿Por qué Slančiaus- 13 En toda esta página solo las primeras palabras se escriben con mayúscula, pero el autor escribe con mayúscula inicial todos los derivados de las palabras Motina, Duktė y Vaikas. En el artículo se sigue la ortografía de M. Slančiauskas. Straipsniai / Articles 131 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ Por qué se eligieron estas palabras es difícil de decir ahora. Una cosa está clara: eran de uso frecuente en la lengua, y las palabras con formas diminutivas-afectivas, la variedad de su formación y su uso son rasgos del habla dialectal que se han conservado hasta hoy en todos los dialectos lituanos; no son una excepción las hablas de Joniškis, donde M. Slančiauskas anotó en el glosario las palabras que oyó14. Los derivados sufijales registrados por M. Slančiauskas emplean los sufijos diminutivos más frecuentes y populares en lituano -aitis, -aitė; -elis, -(ia)ela; -ytis, -ytė; -utis, -(i)ute15. Los derivados diminutivos se forman con combinaciones de los sufijos mencionados -elaitis, -elaite; -elytis; -utelis, -utela; -utyis; -uželis, -užela16. El derivado con el sufijo -ina motina perdió ya su significado diminutivo en los siglos XVI–XVII (Ambrazas 2000: 106–107, 195). El valor diminutivo de los derivados de dos niveles de esta palabra con -inaite, -inela, -inyte es evidente. Desde el punto de vista de la formación, también es segmentable el derivado con el sufijo -uva sesuva, que es colectivo o designa a un grupo de portadores de una cualidad (Ambrazas 2000: 51, 181). Las palabras con un solo sufijo diminutivo constituyen el 59,6% de todas las palabras registradas por M. Slančiauskas. Los derivados con los sufijos -aitis, -aite y -elis, -ela representan el 15,8%; los derivados con los sufijos -utis, -(i)ute, el 12,3%; y los de -ytis, -yte, el 10,5% del total de derivados (véase la tabla 2). Los diminutivos de dos niveles Kas=kits constituyen el 40,4%. Con los sufijos -utelis y -uželis, -užela suman el 10,5%; con el sufijo -elaitis, -elaite, el 8,8%; y con -elytis, -elyte, el 3,5%. El sufijo diminutivo, como elemento derivativo, no siempre se usa para expresar un significado de pequeñez; compárense močiute y močiutela, o ponelis, poniukas, poneliukas (Macienė 2005: 35–41). 2 TABLA. Diminutivos de uno y dos niveles registrados por Slančiauskas. Palabras base | Sufijos de un nivel | Sufijos de dos niveles hija, | -aitė, | -elaite, hijita, | -aitis, | -elaitis, madre, motina, | -(ia)ela, | -elytis, señor, | -elis, | -inaite, hermanas, | -ina, | -inela, hermana, | -yte, | -inyte, hijo, | -ytis, | -utela, padre, | -(i)ute, | -utelis, niño, | -utis, | -utyis, persona | -uva | -užela, -uželis 14 Plačiau žr. Joniškio šnektų pratimai ir tekstai 2001: 35. 15 Para más información sobre la abundancia de diminutivos en lituano y los sufijos diminutivos, véase DLKG 87–93; Ambrazas 2000: 93, 97, 103, 108, 109, 127. 16 Para más información sobre los derivados con dos sufijos, véase DLKG 93–94. 132 Acta Linguistica Lithuanica LXX Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai En la segunda parte Kas=kits llama la atención la escritura de las mayúsculas de M. Slančiauskas. Cada palabra base comienza con mayúscula, mientras que los derivados se escriben con minúscula. Solo la primera letra de tres palabras —Motina, Duktė, Vaikas— y de sus derivados se escribe sistemáticamente con mayúscula. Solo cabe especular sobre por qué M. Slančiauskas escribía mayúsculas. Quizá porque en la familia Slančiauskas crecieron cuatro hijas; quizá porque los dos hijos que nacieron murieron poco después; quizá porque, tras la muerte de su primera esposa, Barbora Čepulytė, M. Slančiauskas se casó con una segunda esposa, Ona Zalogaitė... Sea cual sea la interpretación, la mayúscula no era en absoluto casual. Nombres=y=denominaciones (apelativos) En las páginas 17 a 23, M. Slančiauskas enumera en orden alfabético y describe brevemente etnónimos, nombres de grupos étnicos y diversos nombres de seres presentes en el folclore. El autor subraya todas las palabras destacadas y ofrece sinónimos entre paréntesis. M. Slančiauskas explica cada lema en una o varias oraciones. Las palabras explicadas en la tercera parte, Nombres=y=denominaciones (apelativos), pueden dividirse en varios grupos y tratarse en el siguiente orden: etnónimos (nombres de pueblos o grupos étnicos y sus explicaciones); nombres de grupos sociales, denominaciones religiosas, otras denominaciones y nombres usados en el folclore. Para analizarlos resulta pertinente el criterio valorativo de la oposición propio | perteneciente al grupo (o reconocible), propio | característico. Para los nombres de pueblos o grupos étnicos es pertinente la oposición propio | perteneciente al grupo. Slančiauskas emplea la denominación lietuvi̇ninkai y entiende por lietuvininkas al lituano, hombre o mujer, de Lituania Mayor o Menor y, en parte, al prusiano; por ejemplo: Girenai o Giruzei, antaño fueron también lituanos con ese nombre; Herulei, los mismos que Girulei.; Hay muchos prusianos y lietuvninkai.17 De los grupos étnicos de Lituania, M. Slančiauskas menciona solo dos: los dzūkos y los samogitios: Džiukai, en una comarca de la gobernación de Suwałki llaman džiukai a los lituanos; Žemaitėi, son los mismos lietuvininkai, solo que al hablar lo hacen a la manera samogitia y viven en esa parte de Lituania, en la zona más baja junto al litoral. También «los propios» y «gudas», cf.: Antiguamente llamaban gudas a los polacos y rusos; ahora los samogitios llaman así a los mismos lituanos que viven en la parte de Vilna. M. Slančiauskas también menciona tribus históricas: Jatvežei, Jatvingai, Juodvyžei: eran gentes del pueblo lituano, pero innumerables ejércitos los exterminaron; Scitai o Skitai era un antiguo nombre de los lituanos, cuando aún no vivían en Lituania (inacabado); Trakai, son nuestro linaje lituano. Así pues, «propio» y «perteneciente al grupo» designan a una persona que habla de manera algo distinta y vive en distintas tierras de Lituania o de países vecinos. Con la oposición propio | fácilmente reconocible, M. Slančiauskas designa pueblos que han tenido vínculos históricos con Lituania y que, por ello, según M. Slančiauskas, no necesitan una explicación más amplia 17 M. Slančiauskas coloca de manera inconsistente un punto al final de las oraciones explicativas. Straipsniai / Articles 133 JANINA ŠVAMBARytĖ-VALUŽIENĖ de una explicación más amplia, cf.: Griegos (Grekai, Grekonys): gente de la que se habla por todas partes desde antaño; Franceses, todos los samogitios los conocen; Suecos, conocidos desde antiguo y familiares para todos nosotros; Turcos, gente de la que se ha oído hablar y que muchos han visto; Alemanes, nuestros vecinos más conocidos desde tiempos remotos; Judíos o suecos, no están lejos de nosotros, al otro lado del mar; Judíos, un pueblo que desde antiguo nos es conocido, como también lo es en todo el mundo. Los pueblos bien conocidos (o algo menos conocidos) son descritos también muy brevemente por M. Slančiauskas, cf.: Daneses (Dakai): Dinamarca es una tierra poco conocida para nosotros, aunque esté cerca; Estai, son los mismos que los Čiuknas; Finnai, también una rama de los Čiuknas que vive al otro lado de San Petersburgo; Zaksai o Saksai, los alemanes de Sajonia; Igaunei, en letón, los mismos Čiuknas; Ingelčikai son anglos, anglicanos; Kaklai, gente de la estirpe de los moscovitas; Valakai hoy se llaman italianos, los de los alrededores de Roma (– Roma); Rusai (– Ruskei) son los moscovitas de nuestro reino: eslavos; Rusynai, gente de los pueblos eslavos que vive bajo el dominio de Austria. M. Slančiauskas también nombra los pueblos según la oposición propio | característico. Como rasgo distintivo se menciona el carácter combativo o militar de un pueblo; por ejemplo: Los Tutorei o Tatarai eran más conocidos por los lituanos de antaño como guerreros. M. Slančiauskas observa también un rasgo de los pueblos como la adaptación; por ejemplo: Vokžydžei: judíos vestidos a la alemana y que modifican su habla para que suene alemana. En las explicaciones de los nombres de países se refleja la singularidad productiva conocida y valorada en Lituania, cf.: Anglikai (Anglikonai, Angeliškai): conocidos por nosotros desde tiempos remotos; del carbón se obtienen toda clase de objetos de hierro y los mejores de acero; Holendai – (Olandai) al comprar, las telas holandesas, las telas lendeniskas, son mejores. M. Slančiauskas destaca la singularidad cultural de un país y describe el nivel de vida de sus habitantes; por ejemplo: Los godos eran gente alemana; los escritos son góticos, las iglesias de estilo gótico; los Čiuknas, que viven más allá de Riga, son gente acomodada. Según la singularidad de las costumbres de un pueblo (por ejemplo, conductas poco habituales entre los lituanos), M. Slančiauskas menciona solo unos pocos pueblos: Cigonai: gente de tez oscura, bien conocida aquí y en todas partes, tratantes de caballos, ladrones, estafadores y carteristas; Kalmukai (Kalmikai) son gente de la estirpe de los Tutorei; antes eran gente, pero ahora se han desacostumbrado. De los nombres de grupos sociales, M. Slančiauskas menciona solo a los nobles, los agricultores y los inquilinos, y los describe según la posesión de bienes y su posición jerárquica; cf.: Bajorai, la clase superior de nuestra gente, conocida por todos; Ūkininkai, nuestros propietarios de tierras; Ynamei, nuestros aldeanos que viven en casas de una sola habitación y quienes, en las afueras de las pequeñas ciudades, poseen una casita más o menos modesta o un pequeño trozo de tierra. En la tercera parte del glosario Nombres lituanos, Nombres=y=denominaciones (apelativos), los grupos humanos se distinguen también por su religión. Entre ellos cabe mencionar a los žiniai y los bambizai, cf.: Žinei: sacerdotes lituanos de la antigüedad; žiniai, žiniūnai: conocedores; Bambizai, así llaman nuestros católicos a los caloynos y a los luteranos. Entre otras denominaciones se incluyen nombres de personas o grupos humanos que señalan alguna característica distintiva por su aspecto, conducta, forma de vida, etc. Las palabras anotadas por M. Slančiauskas son anarquista, bačkyras, burliokas, 134 Acta Linguistica Lithuanica LXX Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai eidukas, šunburnis, vingras, žygūnas se explican así: Anarchistai, asą dabar kilę labai nedori žmonys, jie deginų ir partiją karalystes, mušą valdonus ir vyresnybę; Bačkyr<...> JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ denominaciones: 7 (véase la tabla del anexo 9). Designaciones según el estatus social, etc.: 9 (véase la tabla del anexo 10). M. Slančiauskas comienza la descripción con palabras que expresan cercanía, familiaridad y antiguos contactos con el pueblo lituano; compárese: gyvena, tie (asą, patys), (visi) visiems žinomi (žino), (kuningai) mūsų, kur pas mums ateina, senovėj buvę, tai (tie, buvę, žmonys, buk, musu, žydai,), girdėti, kitąkart, labiausiai pažystami. Así expresa M. Slančiauskas las oposiciones savas|saviškis, savitas. Las palabras más frecuentes son asą, tai, tie, buvę. La descripción suele hacerse mediante una oración simple ampliada (a veces con elementos sintácticos coordinados), por ejemplo: Girenai ar Giruzei, tai buk buvę kita kart Lietuvninkai tuo vardu; Čigonai, pas mums ir visur gerai žinomi juodi žmonys, arklių mainininkai, vagys, sukčei, šalbierėi. M. Slančiauskas tampoco evita descripciones más extensas mediante oraciones simples, separadas entre sí por comas; por ello, se consideran oraciones compuestas yuxtapuestas, compárese: Anglikai, (Anglikonai, Ilgeliškai): tie nuo senu senovės mums žinomi; iš anglies visokius geležies ir geriause pliena daiktus gaunama. Kalmukai (Kalmikai) tie asą iš Tutoriu kartos žmonys, jie esdavę kita karta žmonis, tiktai dabar juos atpratin18. También se emplea la oración compuesta subordinada; compárese: Scitai arba Skitai tai buvę lietuviu senoves vardas kol da lietuvoj jie negy (palabra inacabada de M. Slančiauskas). El autor construye textos más complejos cuando describe personajes mitológicos o de cuentos. Por ejemplo, el texto sobre brujas y hechiceros se construye con oraciones simples y compuestas, de modo que forme una descripción apropiada de la palabra definida (véase Vardai=ir=vadinimai (nušaukimai)). En la sección Vardai=ir=vadinimai (nušaukimai), la proporción entre oraciones simples y compuestas es de 39:17. En total hay 56 oraciones. En las descripciones, las oraciones simples ampliadas representan el 69,4%, mientras que las compuestas yuxtapuestas y subordinadas constituyen el 30,4% del total. M. Slančiauskas utiliza los siguientes signos de puntuación: raya, paréntesis, coma, punto y dos puntos. El punto, como signo de cierre de oración, se coloca al final de esta, pero de manera irregular: en ocho oraciones no se ha puesto punto. A veces, M. Slančiauskas utiliza los dos puntos para separar las palabras explicativas, por ejemplo: Abrinakei: gyvena kažinkur toli už mariu ant saliu. M. Slančiauskas separa con una raya los sinónimos, que normalmente se presentan entre paréntesis, separados por rayas o por el signo de igualdad; por ejemplo: abrine – (vogone – skučiula); Graikai – (Grekai – Grekonys); Holendai – (Olandai); Lietuvių kuningai – žinei, žiniūnai – žinotojei; Žygunai (= Žygunotai). La raya separa el prefijo ne- del verbo o de sus formas (ne – nustovėdavę), o también elementos estables de las palabras 18 Plačiau žr. Labutis 1998: 172–177. 136 Acta Linguistica Lithuanica LXX Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai conjunciones (šioke – toke)19. El principal signo de puntuación utilizado por M. Slančiauskas es el guion, con el que se separan: a) la palabra explicativa; b) los miembros homogéneos de la oración; c) las oraciones compuestas coordinadas sin conjunción; d) las oraciones compuestas subordinadas; por ejemplo: Anarchistai, asą dabar kilę labai nedori žmonys, jie deginą ir partiją karalystes, mušą valdonus ir vyresnybę; Cigonai, pas mums ir visur gerai žinomi juodi žmonys, arklių mainininkai, vagys, sukčei, šalbierei; Kalmukai (Kalmikai) tie asą iš Tutoriu kartos žmonys, jie esdavę kita karta žmonis, tiktai dabar juos atpratin; Danai, (Dakai) Danije mums mažai ta žeme pažystama, kad ir netoli. M. Slančiauskas utilizó el punto y coma una sola vez, en una oración compuesta coordinada sin conjunción; por ejemplo: Anglikai, (Anglikonai, Ingeliškai): tie nuo senų senoves mums žinomi; iš anglijos visokius geležies ir geriause pliena daiktus gaunama. Las explicaciones de M. Slančiauskas se basan en los siguientes criterios valorativos: a) las relaciones con Lituania; b) la producción y la calidad de los productos; c) la guerra y el espíritu combativo; d) la religión y su difusión; e) el modo de vida y el comportamiento; f) las cualidades inaceptables desde el punto de vista humano; g) el carácter y una resistencia excepcional; h) la singularidad de la lengua y la vestimenta. Las explicaciones de la sección Nombres=y=denominaciones (designaciones) reflejan las actitudes valorativas, culturales, históricas y comunitarias, así como las disposiciones innatas, de finales del siglo XIX y principios del XX. ORTOGRAFÍA Y RASGOS DIALECTALES DEL VOCABULARIO MANUSCRITO NOMBRES LITUANOS Ortografía y rasgos dialectales Todas las letras que utiliza M. Slančiauskas son las mismas que en la lengua estándar. En las palabras destacadas aparece ocasionalmente la letra Ž, compárese: Žygunai, Žygunotai, Žinei, Žemaičėj20. Esta grafía es irregular, pues al explicar la palabra destacada se emplea la letra ž; por ejemplo: žinei, žiniunai, žinotojei, žygiuotojei, žiniu. M. Slančiauskas sigue la ortografía fonética, es decir, escribe tal como él mismo pronunciaba21. La ortografía fonética se refleja mejor en las terminaciones de las palabras; por ejemplo, las formas del nominativo plural o del instrumental, cuyas terminaciones son –(i)ai tras una vocal palatalizadora, 19 Apie stabiliausius žodžių junginius plačiau žr. Marcinkevičienė 2001: 81–98; Švambarytė-Valužienė 2013. 20 Se conservan las mayúsculas allí donde M. Slančiauskas las escribió. 21 Para más información sobre la puntuación, véanse las págs. 11–12, en la sección «Nombres=y=denominaciones (designaciones)».» Straipsniai / Articles 137 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ se escriben: Abrinakei, keleivei, Igaunei, Jatvežei, Juodvyžei, sukčei, šalbierei, žmonel ei, Giruzei, žemaičei, Herulei, žmonel ei, Raganei, Ruskei, Maskolei, Šunburnei, Tutorei, žemturei, Vienakei, Vokečei, Vokžydžei, Ynamei, sodiečei, Žinei, žinotojei, žygiuotojei, nešiotojei, marškineis. Incluso la forma adverbial labiausei está escrita con -ei. Algunas de las características distintivas del dialecto de Šiauliai de los aukštaitianos occidentales en su zona septentrional, que abarca el distrito de Joniškis, son: a) el acortamiento de las vocales largas átonas; b) la transformación de e, ei iniciales en a, ai; c) el acortamiento de las terminaciones; d) la pronunciación dura de l ante las vocales e, ę, ei, ė, e) y la pronunciación šlekiavimas22. Estas características están bien reflejadas en el opúsculo lexicográfico Nombres lituanos, del hablante del dialecto de Šiauliai de los aukštaitianos occidentales M. Slančiauskas. Se elimina la vocal -a de la terminación -as en el nominativo singular de los sustantivos y adjetivos, así como en las formas verbales no flexionadas, por ejemplo: uiltaks, «sveiks», gerdams, Driuts, Bačkyrs, Kriaučiūns «Kriaučiūnas», Liudvigs «Liudvikas», Butgins «Butginas». En los sustantivos y adjetivos, M. Slančiauskas escribe las terminaciones -ė, -ės del nominativo singular, genitivo singular y nominativo plural, locativo como -e, -es, es decir, las acorta; compárese: Vince «Vincė», Indre «Indrė», abrine «abrinė», žeme, žemes «žemė, žemės», už mares «už marės, už marių», gadynes «gadynės», karalystes «karalystės», senoves «senovės», pavardes «pavardės», drobes «drobės», kares karese «karės, karėsė, karai, karuose». En los nombres personales, la terminación -ys del nominativo singular suele acortarse (aunque no siempre) y se escribe -is; compárese: Plakis «Plakys», Šakis «Šakys», Liulis «Liulys», pero también Kaunys, Verkys. El acortamiento de las terminaciones se refleja en la escritura del acusativo singular y del genitivo plural de los sustantivos y adjetivos; compárese: šioke «šiokią», toke «tokią», grintele «grintelę», koki «kokį», mažuma «mažumą», žinogu «žmogų», gimine «giminę», Ryma «Rymą», Roma «Romą», liga «ligą», kalba «kalbą», samti «samtį», je «ją», kita karta «kitą kartą», nakti «naktį», mariu «marių», saliu «salių, salų», Suvalku «Suvalkų», Tutoriu «Tutorių, totorių», Slavonu «Slavonų», miesteliu «miestelių», žiniu «žinių», sodžiu «sodžių», saločiu «Saločių». Es cierto que no siempre estos casos se escriben sin tilde nasal. En el vocabulario de M. Slančiauskas hay formas que reflejan una ortografía morfológica; compárese: vyresnybe, vandeni, karta, arkliu, Lietuviu, karviu, apšaku, musu, žmoniu, pakraščių. El locativo singular de los sustantivos, adjetivos y pronombres se acorta de dos maneras: se emplea la forma más breve, acabada en vocal -o, -y, o una algo más larga con -i; compárese: kakto «kaktoje», gubernijo «gubernijoje», pasviet y «pasvietyje», žemesniojo vietoj «žemesniojoje vietoje», senovej «senovėje», rankoj «rankoje», toj «toje», pusej «pusėje», Lietuvoj «Lietuvoje». En las terminaciones del nominativo singular, genitivo singular, nominativo plural y acusativo plural de los sustantivos, los adjetivos y las formas verbales declinables —los participios—, así como del pronombre personal que los sustituye, jis, ji, y del posesivo savas, -a, M. Slančiauskas representa con la vocal -e o -a las vocales -(i)a, -o(s) que aparecen en las terminaciones; compárese: 22 Véase más ampliamente LKTCH 60–65. 138 Acta Linguistica Lithuanica LXX Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai Danije «Dinamarca», valdze «poder, autoridad», geriause «la mejor», anglije «de Inglaterra», pliena «de acero», maskolijes «de Moscovia», Saksonijes «de Sajonia», pajure «de la costa», olendriškas «holandés, neerlandés», lenderskas «lendersko, neerlandés», Rygas «de Riga», gotiška «gótico», sava «propio», senoses «de la antigua», bažnyčias «iglesia», laksty davuses «que solían correr», atimdavusias «que solían quitar», pagadindavusias «que solían estropear», jes «ellas». Se escriben de forma excepcional con tildes nasales las formas flexionadas del verbo —diversos tiempos y voces de participios en singular y plural—, cf.: sakydavęs, atsakydavęs, paklysta, sugavę, kilę, degina, mušą, buvę, nešiodavę, išžudę, apiburdavę, pagadindavę, nutverdavę, mesdavę, sudegindavę, varę, pamatę, čypdavę, pavirsdavę, pasiversdavę, galedavę, apsirėdę. Solo unos pocos participios (atiduodavęs «atiduodavęs», buvo «buvę», asa «asą, esą») fueron escritos por M. Slančiauskas en dialecto. Se abrevian no solo las formas nominales, sino también los infinitivos y las formas personales de los verbos, por ejemplo: užduot, užgert, vaikščioj, tur, gyven, vadin, pero girdeti «oír». La reducción de las terminaciones también se observa en el habla actual de los habitantes de Joniškis23. En las raíces de las palabras, M. Slančiauskas transcribió las vocales largas ē, ū como e, u; esto significa que la reducción de las vocales largas, como rasgo dialectal, se conserva, cf.: sueda «suėda», driuti «driūti», musu «nuestro», dziukais «dz(i)ūkais», Girenai «Girėnai», buk «sé», esdavę «solían ser», Prusai «prusianos», turedavus «solía tener», edą «que come», girdeti «oír», galeda ve «podían», «deku» «gracias», apsiredę «vestidos», begdavę «solían correr», nustovedavę «solían permanecer de pie», apželus «cubierto de vegetación», Ukininkai «agricultores», kalbedami «hablando», pajure «de la costa», Tevas «padre», sunaitis «hijito», pero Prancūzai. Las vocales largas y, ē, ū también se reducen en los sufijos de las palabras, cf.: išpjaustitais «recortados», apgargażejus «chamuscado, quemado», skambėjimu «con el sonido», Jankunas «Jankūnas», Gailiunas «Gailiūnas», Kubiliunai «Kubiliūnai», žmogutelis «hombrecito». Otros términos de M. Slančiauskas también se escriben tal como se pronuncian, por ejemplo: minavojemi «mencionados», teip «así», teipat «asimismo». La vocal abierta e se representa mediante ia, por ejemplo: liadais «con hielos», neprigardavus «sin emborracharse», sesiala «hermanita, hermana», duktiala «hijita, hija», dukri a la «hijita». El diptongo ie se transcribe según el dialecto, es decir, se convierte en e o i(y), por ejemplo: vokėčių «alemanes», toki «tales», pryžodis «refrán». La i breve se representa mediante y, lo cual indica el alargamiento de las vocales breves, rasgo característico de los hablantes de Šiauliai del dialecto aukštaitiano occidental; por ejemplo: styliaus «estilo», kalvynas «herrero». 23 Para más información, véase Joniškio šnektų pratimai ir tekstai 2001 o CD, 2005. Straipsniai / Articles 139 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ En lugar de la vocal larga y (i), M. Slančiauskas escribe in, o a la inversa; compárese: grintelė «grytelė», kuningas «kunigas», surakytus «surakintus». Entre los rasgos dialectales cabe mencionar el uso de la vocal a al comienzo de palabra, donde en la lengua estándar aparece e; compárese: asa «esą», asąs «esąs». M. Slančiauskas también indica la pronunciación dura de la consonante l ante sonidos del tipo e, ė, ei; compárese: skučiula «skučiulė, recipiente de madera ahuecado con tapa para guardar mantequilla, requesón, nata o manteca», veislas «veis lės», Motinela «motinėle», močiutela «močiutėla», Dukterela «dukterėlė», dukružela «dukružėlė», Duktiala «duktelė, duktė», dukriala «dukrelė», seserela «seserėlė», sesiala «seselė, sesuo». Como casos de pronunciación šlekiavimas pueden distinguirse las palabras: Giružei «Giružiai», valadze «valdžia», zmonys «žmonys, žmonės» (en otros lugares, žmonys), Žemaitei «Žemaičiai», Džiukai «Džiūkai», dziukais «džiukais, džiūkais». Entre los rasgos morfológicos dialectales cabe mencionar: a) la mezcla de temas, es decir, la declinación de las formas plurales de los temas en i y en e según el paradigma de los temas en a; compárese: raumenai, raumenais «raumenys, raumenimis», žmonys, žmonis «žmonės, žmonės»; b) el uso de formas femeninas (en la lengua estándar, masculinas); compárese: už mares «už marių, marės», saliu «salų, salės», kares, kariu (karės, karių); c) el uso de formas más cortas de palabras; compárese: gelžies «geležis», Liuterus «liuteronus»; d) el uso de formas adverbiales no apocopadas seniaus «seniau», labjaus «labiau»; e) el uso de formas pronominales; compárese: geresnėses «geresnės», žemesniojo «žemesnėje». En el glosario de M. Slančiauskas, Lietuviški vardai, encontramos también el uso dialectal de la preposición par (par daug «demasiado»), y de ant su, entre otras, para expresar lugar (given ant Vilniaus toj pusej «vive por el lado de Vilna, vive en la zona de Vilna»), así como de su su con el instrumental para indicar medio (su vandeniu užduot «dar de beber con agua, abrevar con agua»). Entre el léxico dialectal cabe mencionar los sustantivos que todavía se usan entre los habitantes de Joniškis, por ejemplo: kelinių «kelnių», abrine «abrinė, recipiente de madera ahuecado con tapa para guardar mantequilla, requesón, nata o manteca», vogone «vogonė, véase abrinė», skučiula «skubiulė, véase abrinė». También cabe mencionar otros sustantivos que rara vez se usan o no se usan en absoluto en la lengua estándar: žemturei «žemturiai, quienes poseen tierra», Žygunai «Žygūnai, quienes viajan difundiendo noticias», Žygunotai «Žygunotai, véase Žygūnai», Žuivedai «Žuivėdai, žuvėdai, suecos», vald onas «valdovas, quien gobierna». Entre los verbos o formas verbales más expresivos cabe recordar: apgargažėjus «apgargažėjus, quemado y formado en grumos», partijį «que saquean». 140 Acta Linguistica Lithuanica LXX Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai Como se desprende de las afirmaciones expuestas anteriormente, en el glosario de M. Slančiauskas Lietuviški vardai se reflejan diversas características fonéticas, morfológicas y léxicas de los dialectos de Šiauliai del alto lituano occidental únicamente porque el autor empleó una ortografía fonética. CONCLUSIONES El glosario manuscrito de M. Slančiauskas Lietuviški vardai, compuesto por tres partes diferenciadas por el autor: Vardai, Kas=kits, Vardai=ir=vadinimai (nušaukimai), se presenta por primera vez a la comunidad lituanística y al público. El glosario manuscrito debe valorarse ante todo como un monumento de la historia de la lengua. Además, merece atención por varias razones lingüísticas: por el uso continuado en la lengua de los nombres propios como fenómeno lingüístico; por el uso de formantes morfológicos, más precisamente derivativos, hace más de ciento sesenta años. También es importante desde el punto de vista psicológico, tanto por las actitudes axiológicas y la percepción del mundo del propio M. Slančiauskas como por su capacidad para sintetizar la singularidad de los fenómenos del mundo. En la primera parte del glosario Lietuviški vardai, titulada Vardai, se presentan 274 nombres de personas y topónimos: 240 apellidos de los alrededores de Joniškis, 26 del distrito de Pasvalys y los nombres de 12 pueblos de Saločiai. De los apellidos anotados por M. Slančiauskas hace más de ciento sesenta años, hasta un 71,1% se sigue usando en Lituania en la actualidad, mientras que un 28,9% está documentado históricamente. En la segunda parte, Kas=kits, M. Slančiauskas recopiló 57 derivados sufijales. Están formados con los sufijos diminutivos -aitis, -aitė; -elis, -(ia)ela; -ytis, -ytė; -utis, -(i)ute. Las palabras con un solo sufijo diminutivo constituyen el 59,6%. Los sufijos -aitis, -aitė y -elis, -ela representan el 15,8%; los sufijos -utis, -(i)ute, el 12,3%; y -ytis, yte, el 10,5% de todos los derivados. Los diminutivos de dos grados constituyen el 40,4% de los derivados. Los formados con los sufijos -utelis y -uželis, -užėla representan el 10,5%; los formados con el sufijo -elaitis, -elaite, el 8,8%; y los formados con -elytis, -elyte, el 3,5% de los derivados. En la tercera parte del manuscrito, Vardai=ir=(vadinimai (nušaukimai), los etnónimos descritos por M. Slančiauskas (nombres de pueblos o grupos étnicos y sus explicaciones), así como los nombres de grupos sociales, los nombres religiosos y otras denominaciones, además de las usadas en el folclore, son bastante ingeniosos y reflejan la perspectiva del propio autor sobre el objeto descrito. Se valoran a partir de las oposiciones propio | de los nuestros, propio | peculiar, resaltando ciertos comportamientos de las personas y los pueblos, su modo de vida, su lugar de origen, su belicosidad, etc. En el glosario de M. Slančiauskas Lietuviški vardai se reflejan las características más importantes de los dialectos de Šiauliai del alto lituano occidental: l velarizada ante las vocales e, ė y el diptongo ei; alargamiento de las vocales breves; supresión de vocales breves en las terminaciones; uso de determinadas formas morfológicas; singularidad léxica y sintáctica. Todas estas características dialectales se reflejan tan fielmente únicamente porque M. Slančiauskas se basó en los principios de la ortografía fonética. Straipsniai / Articles 141 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ LITERATŪRA Ambrazas Saulius 2000: Daiktavardžių darybos raida II. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. Vytautas Ambrazas. Autoriai: V. Ambrazas, K. Garšva, A. Girdenis, E. Jasaitienė, P. Kniūkšta, S. Krinickaitė, V. Labutis, A. Laigonaitė, E. Oginskienė, J. Pikčilingis, A. Ružė, N. Sližienė, K. Alvydas, V. Urbutis, A. Valeckienė, E. Valiulytė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. Joniškio šnektų pratimai ir tekstai 2001: Ats. red. Janina Švambarytė, sud. Nerija Bartkutė, Rasa Dumčiūtė, Aušra Kaikarytė, Lina Kazlauskaitė. Šiauliai: J. K. Vasiliausko įmonė [arba: Joniškio šnektų pratimai ir tekstai, elektroninis išteklius. Šiauliai: Dipolis, 2005]. Labutis Vitas 1998: Lietuvių kalbos sintaksė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. LKI GVS – Gyvenamųjų vietų sąrašai (Vietovardžių bylos). Mašinraštis. 2 knyga. LKI VS IAK – Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus Istorinių asmenvardžių kartoteka. LKTCH – Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija. Mokslinė redaktorė Laima Grumadienė, sud. Rima Bacevičiūtė, Audra Ivanauskienė, Asta Leskauskaitė, Edmundas Trumpa. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2004. LPŽ – Lietuvių pavardžių žodynas 1–2, ats. red. Aleksandras Vanagas. Vilnius: Mokslas, 1985–1989. LVŽ – Lietuvos vietovardžių žodynas I A–B, red. kolegija: Laimutė Baluodė, Grasil da Blažienė, Vytautas Kardelis, Alma Ragauskaitė, Sergejus Temčinas, Jürgen Udolph; autoriai: Laimutis Bilkis, Marija Razmukaitė, Vitalija Maciejauskienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. Maciejauskienė Vitalija 1991: Lietuvių pavardžių susidarymas. Vilnius: Mokslas. Maciejauskienė Vitalija 1994: Lietuvių pavardės: raida ir kilmė. Habilitacinis darbas. Vilnius: Lietuvos informacijos institutas. Maciejauskienė Vitalija 2001: Dėl lietuvių pavardžių vertinimo darbų požiūriu. – Acta Linguistica Lithuanica 44, 167–187. Macienė Jurgita 2005: Deminutyvų stilistika. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla. Marcinkevičienė Rūta 2001: Tradicinė frazeologija ir kiti stabilūs žodžių junginiai. – Lituanistica 4, 81–98. Ragauskaitė Alma 2005: XVI–XVIII a. kauniečių asmenvardžiai. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Švambarytė-Valužienė Janina 2011: Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Liuberiszka arba senų ubagų kalba (1892). – Baltu filologija 20(2), 53–65. 142 Acta Linguistica Lithuanica LXX Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai Švambarytė-Valužienė Janina 2013: Frazeologijos pateikimo principai Mato Slančiausko žodyne. – Acta Linguistica Lithuanica 69, 81–89. Vėlius Norbertas 1974: M. Slančiauskas – folkloro rinkėjas. – Šiaurės Lietuvos pasakos. Vilnius: Vaga, 22–30. VŽ – Vietovardžių žodynas, vyr. red. Aldonas Pupkis, sud. Marytė Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. Ž I–II – Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 1–2, rengė Zigmundas Noreika, Vincentas Stravinskas. Vilnius: Mintis, 1974–1976. ЛАФ – Сталтмане Велта Эрнестовна. Латышская антропонимия. Фамилии. Москва: Наука, 1981. PRIEDAS 1 LENTELĖ. Pavardės, fiksuotos Lietuvių pavardžių žodyne Joniškio krašte Pavardės Slančiausko žodynėlyje, psl. Lokalizacija Joniškio krašte Adeikis 6 Jnš, Žg Alsys 6 Sk Bačiulis 11 Jnš, Sk Balakas 5 Jnš, Sk, Žg Bijėikis 6 Sk Bytautas 4 Jnš Braziulis 11 Jnš Budrys 6 Jnš Bulys 11 Jnš Butautis 4 Jnš, Sk, Žg Dapkus 1 Jnš Dauginis 12 Jnš, Žg Daukantas 8 Žg Didžiulis 11 Kri Gailiunas 10 Jnš Gatautis 4 Jnš Gintautas 4 Jnš Ginkus 1 Jnš Goštautas 4 Jnš, Sk, Žg Jarulis 11 Jnš, Žg Pavardės Slančiausko žodynėlyje, psl. Lokalizacija Joniškio krašte Jatulis 11 Jnš, Kri Jautakis 5 Žg Juodeikis 6 Žg Juodis 6 Jnš, Kri, Sk Kaunas 1 Jnš Kaziulis 11 Jnš, Žg Keturakis 5 Jnš, Žg, Kontautas 4 Žg Kukulis 11 Žg Laikunas 1 Žg Lydeikis 6 Žg Liulis 11 Žg Mačiulis 12 Jnš, Žg Mandeikis 6 Sk Mankus 1 Jnš Matulis 12 Žg Mickus 1 Jnš, Žg Morkunas 1 Jnš, Sk Norkunas 1 Jnš Norkus 1 Jnš Straipsniai / Articles 143 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ Pavardės Slančiausko žodynėlyje, psl. | Lokalizacija Joniškio krašte Pakulis 12 | Jnš Pečiulis 12 | Jnš Pranciulis 12 | Sk, Žg Pranckus 1 | Sk, Žg Ramonas 8 | Jnš, Sk, Žg Ratkus 1 | Jnš Rimaitis 8 | Jnš Pavardė parašyta skliaustuose. Rimgaila 8, 10 | Kri Rimkunas 1, 8 | Jnš Rimkus 1, 8 | Jnš, Žg Romutis 8 | Jnš Sabulis 12 | Jnš Samulis 12 | Jnš Staniulis 12 | Jnš Stasiulis 12 | Jnš, Žg Stankunas 1 | Jnš, Žg Stankus 1 | Žg, Jnš, Sk Sutkus 1 | Jnš Šimkunas 2 | Jnš Pavardės Slančiausko žodynėlyje, psl. | Lokalizacija Joniškio krašte Šimkus 2 | Jnš, Sk, Žg Tamulis 12 | Jnš Tautkus 2, 4 | Jnš, Sk, Žg Tautvaišas 4 | Jnš, Sk, Žg Udrakis 5 | Žg Vaičiulis 12 | Žg Vaitkus 2 | Jnš, Žg Valiulis 12 | Jnš, Žg Vatiekunas 2 | Jnš, Sk Vatiekus 2 | Sk Vaitkunas 2 | Jnš Veniulis 12 | Sk Vitkunas 2 | Jnš Vitkus 2 | Jnš, Žg Žalakis 5 | Jnš Žygmantas 3 | Jnš, žodyne nuoroda į Zigmantas. Šlėkiavimo pavyzdys Žigulis 12 | Jnš, Sk, Žg 2 LENTELĖ. Pavardės, surašytos Slančiausko žodynėlyje, fiksuotos ir lokalizuotos Lietuvių pavardžių žodyne Šiaulių apylinkėse. Prie pavardės pažymėtas žodynėlio puslapis Alseikis 6 Akis 5 Akunis 5 Baliulis 11 Baltakis 5 Baltulis 11 Bandžiulis 11 Bartkunas 1 Batulis 11 Beniulis 11 Bičiulis 11 Brazdeikis 6 Budreikis 6 Cirtautas 4 Daumantas 3 Deikis 6 Dirmeikis 6 Eišmantas 3 Gailis 10 Gelgudas 10 Girkantas 9 Gudaitis 10 Gudanis 10 Gudas 10 Jankunas 1 Jeniulis 11 Jomantas 3 Ylakis 5 Kanteikis 6 Kantrimas 8 Kaulakis 5 Keršulis 11 Ketrakis 5 Kiauleikis 6 Kunas 1 Lapeikis 6 Laumakis 5 Lygeikis 6 Lymantas 3 Mačys 1 Mantrimas 8 Mažeikis 6 Mintautas 4 Mišeikis 6 144 Acta Linguistica Lithuanica LXX Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai Mitkus 1 Morkus 1 Noras 6 Noreikis 6 Nutautas 4 Perkūnas 1 Petreikis 6 Pranckunas 1 Putrimas 8 Razulis 12 Rimdeikis 6 Rimas 6, 8 Rimeikis 6, 8 RimVydas 8 Romas 8 Rudakis 5 Rupeikis 6 Rusteikis 6 Saveikis 6 Sereikis 6 Skabeikis 6 Skirmantas 3 Skruolis 12 Smalakis 5 Spirakis 5 Spudulis 12 Sudeikis 7 Sungaila 10 Šaikunas 2 Šakis 5 Šateikis 7 Šileikis 7 Šniuolis 12 Talmantas 3 Taurakis 5 Tvaskunas 2 Vidginis 13 Vidmantas 3 Virginis 13 Viskantas 9 Vismantas 3 Žutautas 4 3 LENTELĖ. Pavardės, nepatekusios į Lietuvių pavardžių žodyną, bet paliudytos LKI VS IAK ar ЛАФ Pavardė Slančiausko žodynėlyje, psl. Atitikmenys LKI VS IAK ir ЛАФ Akas 5 LKI VS IAK Akatis Aklailaitis 5 LKI VS IAK Akelaycia Akylius 5 Po šia pavarde įterptos pavardės Aukštakis, Ankštakis. Bartkus 1 LKI VS IAK Bartkienė Bertautis 4 Bratkunas 1 LKI VS IAK Bratkus Butgins 13 Dapkunas 1 LKI VS IAK Dapkunas Dirbeikis 6 LKI VS IAK Дырба Gailutis 10 LKI VS IAK Gaylis, Gailus Gatulis 11 LKI VS IAK Gatulis Gažtantis 4 LKI VS IAK Gažutis Ginkunas 1 LKI VS IAK Ginkunas Jankus 1 LKI VS IAK Jankus Jauneikis 6 LKI VS IAK Jawniškis Jaunys 6 LKI VS IAK Jawnis Kamantas 3 LKI VS IAK Kaman Kaunys 1 Straipsniai / Articles 145 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ Pavardė Slančiausko žodynėlyje, psl. Atitikmenys LKI VS IAK ir ЛАФ Kušleikis 6 LKI VS IAK Kulis, Kuфlene Lygudas 10 LKI VS IAK Ligučka Longins 13 ЛАФ Logins (191), Lontāns (187), Lodēns (189) Sk liausteliuose Slančiauskas prirašė: (lotynu) Mačekunas 1 Mankunas 1 LKI VS IAK Mankunas Metgins 13 LKI VS IAK Medginis; ЛАФ Metens (189) Mickunas 1 LKI VS IAK Mickunas Mylakis 5 LKI VS IAK Miǰlachicia Mitkunas 1 LKI VS IAK Mitkunas Normantis 3 LKI VS IAK Nortautis 4 LKI VS IAK Nortowt Ogins 13 ЛАФ Ogrēns (190) Pašakis 5 Petrikunas 1 LKI VS IAK Petrikucia Plačakis 5 Plakis 5 LKI VS IAK Plakis Rimigailis 10 LKI VS IAK Rymgayīa Romutaitis 8 LKI VS IAK Помутайтис Stirpeikis 7 LKI VS IAK Stypeyko Jnš yra žinoma pavardė Stripeikis Striupeikis 7 LKI VS IAK Strypeyko Sutkunas 1 LKI VS IAK Sutkunas Tautavilis 4 Taučiunas 4 LKI VS IAK Tautckunas Tautinis 4 Tautginis 4 LKI VS IAK Tawtgin Tautgins 13 LKI VS IAK Tawtgin Tautkunas 2, 4 LKI VS IAK Tawtkus Viltautis 4 LKI VS IAK Wiłtowt, Wiłtutaitis Vijuolis 12 LKI VS IAK Wijuckas, Wypuk, Wijunaycie Višgaila 10 LKI VS IAK Wisginajicia Vytautas 4 LKI VS IAK Vitautis Žukantis 9 LKI VS IAK Zukas 146 Acta Linguistica Lithuanica LXX Mato S lančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai 4 LENTELĖ. Saločių (Pasvalio r.) pavardės Pavardė S lančiausko žodynėlyje, psl. Atitikmuo LPŽ Nėra atitikmens LPŽ Lokalizacija Aleksandra 14 + Nežinoma apie Saločius Čepuls 14 + Žinoma Jnš, Žg Dulmans 14 + Indre 14 + Vardas? Kepuls 14 + Kraučiūns 14 + Jnš, Žg Kulbokas 14 + Liesvenčiuns 14 + Liudvigs 14 + Nežinoma apie Saločius Mašaliuks 14 Mašals 14 + Matulionis 14 + Meldutis 14 + Mičiuks 14 + Mikaliuns 14 + Nežinoma apie Saločius Ožela 14 + LPŽ Oželas apie Saločius Putelis 14 + Žinoma Saločiuose ir Sk Rapols 14 + Nežinoma apie Saločius Strielčiuns 14 + Nežinoma apie Saločius Šaučiuns 14 + Nežinoma apie Saločius Švežiks 14 + Žinoma Jnš Tijunas 14 + Nežinoma apie Saločius Tuoms 14 Užkurs 14 + Nežinoma apie Saločius Verkys 14 + Nežinoma apie Saločius Vince 14 + LKŽ Vinca, Vincius. Nežinoma apie Saločius Žiedelis 14 + Straipsniai / Articles 147 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ 5 LENTELĖ. Kaimų vardai (Pasvalio r., Saločiai) Kaimo (sodžiaus) vardas Atitikmo VŽ Atitikmuo Ž I, Ž II Atitikmo LKI GVS Bajorai Baltpamušis Ž II 85 Džietoniai (Džieto-nei?) Dzeltenpamušis Gniaužei LKI Grybkelei Gripkeliai Ž I 179 Kemenai VŽ 170 Ž II 133 Kubiliunai VŽ 184 Ž I 179, Ž II 143 Sadogala Saudogala Ž I 179, Ž II 273 Šakarnei VŽ 360 Ž I 179, Ž II 297 Tervedenai Žilpamušis Ž I 180, Ž II 361 6 LENTELĖ. Slandžiausko sugrupuotos vienkamienės pavardės Priesagos Pavyzdžiai -aitis, -elaitis Akilaitis, Romutaitis, Daugelaitis -al(a)s Mašals -an(a, i)s Dulmans -eikis Adeikis, Alseikis, Vijeikis, Budreikis, Brazdenkis, Dirmeikis, Jauneikis, Juodeikis, Kantrikis, Kiauleikis, Kušleikis, Lapeikis, Lydeikis, Lygeikis, Maldeikis, Mažeikis, Mišeikis, Noreikis, Petreikis, Rimdeikis, Rimeikis, Rupeikis, Rusteikis, Sereikis, Saveikis, Skaben kis, Striupeikis, Sudeikis, Stirpeikis, Šateikis, Šileikis -ela | -elis, -elaitis Daugela, Jagela, Mangelis, Ožela, Putelis, Žiedelis -ik(a)s Švežiks -ylius Akylius -okas Kulbokas -ol(a)s Rapols -(i)on(i)s Matulions -(i)uk(a)s Mičiuks, Mašaliuks 148 Acta Linguistica Lithuanica LXX Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai Priesagos Pavyzdžiai –(i)ulis Bandžiulis, Bičiulis, Bačiulis, Baltulis, Baliulis, Batulis, Beniulis, Braziulis, Bulys, Didžiulis, Gatulis, Jarulis, Jatulis, Jeniulis, Kaziulis, Keršulis, Kukulis, Liulis, Mačiulis, Matulis, Pakulis, Pečiulis, Pranciulis, Raziulis, Sabulis, Samulis, Spudulis, Staniulis, Stasiulis, Tamulis, Vaičiulis, Veniulis, Valiulis, Žigulis, Čepuls, Kepuls, –(i)unas | –(i)unis Akunis, Mikaliuns, Tijuns, Kriaučiūns, Liesvenčiūns, Šaučiuns, Strielčiūns –(i)uolis Skruolis, Šniuolis, Vijuolis –ur(a, y, i)s Užkurs –utis Meldutis, Romutis, Gailutis 7 L E N T E L Ė. Slančiausko sugrupuotos dvikamienės pavardės Kamienas Pavyzdžiai –akas (–akis) Balakas, Baltakis, Jautakis, Ylakis, Kaulakis, Ketrakis, Keturakis, Laumakis, Mylakis, Pašakis, Plačakis, Rudakis, Smalakis, Spirakis, Taurakis, Udrakis, Žalakis Gail- | –gaila, –gailius, –gailin(a)s, –gilas Gailis, Gailutis, Gailiunas, Songaila, Rimgaila, Višgaila, Jagaila, Kaišgaila, Kežgailins, Skirgaila, Songaila, Svidrigaila, Višgailius, Norgilas –ginis (–gins) Butgins, Dauginis, Lingins, Mergins, Ogins, Tautgins, Vidginis, Virginis Gud- | –gudas Gudas, Gudaitis, Gudanis, Gelgudas, Lygudas –kantas (–kantis) Viskantas, Daukantas, Girkantas, Žukantis –kunas (kūnas) Bartkunas, Bratkunas, Dapkunas, Ginkunas, Jankunas, Laikunas, Mankunas, Mačekunas, Mickunas, Mitkunas, Morkunas, Norkunas, Prankunas, Petrikunas, Ratkunas, Rimkunas, Stankunas, Sutkunas, Šaikunas, Šimkunas, Tautkunas, Tvaskunas, Vaitkunas, Vaitiekunas, Vitkunas –mantas (–mantis) Daumantas, Eišmantas, Jomantas, Kamantas, Lymantas, Normantis, Skirmantas, Talmantas, Vidmantas, Vismantas, Žygmantas Ram-, Rom-, Rim- | –rimas Ramonas, Ramačiunas, Romančionis, Rimaitis, Kantrimas, Mantrimas, Putrimas, Rimkus, Rimkūnas, Rimeikis, RimVydas, Rimgaila Taut- | –tautas (is) Bertautis, Bytautas, Butautis, Cirtautas, Gatavუტis, Gažtantis, Goštautas, Gintautas, Kontautas, Mintautas, Nortautis, Nutautas, Tautkus, Taučiūnas, Tautginis, Tautkunas, Tautinis, Tautvaišas, Tautavilis, Viltautis, Vytautas, Žutautas Straipsniai / Articles 149 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ 8 LENTELĖ. Tautų, etninių grupių pavadinimai Słančiausko žodynėlyje Tautų, etninių grupių pavadinimai, psl. Aiškinimas Anglikai (Anglikonai, Ingeliškai) 17 Anglai, žymūs plieno gaminiais Cigonai 18 Juodi žmonės, vagys, sukčiai, šalbieriai, arklių mainininkai Čiuknas 18 Prasni žmogeliai, gyvenantys už Rygos Danai (Dakai) 18 Danija Džiukai 18 Džūkai, Suvalkų gubernijoje gyvena Estai 18 Tie patys, kas čiuknos Finnai 18 Čiuknų veislės, gyvena anapus Peterburgo Girenai ar Giruzei 18 Lietuvininkai Herulei 19 Tie patys, kas Girulei Gotai 18 Vokiški žmonės Gudai 19 Lietuviai, kas gyvena ant Vilniaus toj pusėj Graikai – (Grekai – Grekonys) 19 Seniai minavojami žmonės Holendai – (Olandai) 19 Olandiškos drobės gerosios perkant Igaunei 19 Latviškai tie patys Čiuknos Ingelčikai 19 Anglikai, anglikonai Jatvėžei, Jotvingai, Juodvyžei 19 Lietuvių tautos žmogeliai Kaklai 19 Maskolių kartos žmonės Kalmukai (Kalmikai) 19 Totorių kartos žmonės Prancūzai 20 Visi Žemaičiai žino Prusai 20 Daug lietuvininkų yra Rusai (- Ruskei) 20 Maskoliai, Slavonai Rusynai 20 Po Austrijos valdžia Slavonų tautos žmonės gyvena Saksai arba Zaksai 20 Vokiečių žmonės Scitai arba Skitai 20 Lietuvių senovės vardas, kol dar Lietuvoje jie negyveno Švedai 21 Nuo senovės minavojami ir mūsų visiems žinomi Trakai 21 Lietuvių giminė Turkai 21 Girdėti ir daugumai matyti žmonės Tutorei arba Tatarai 21 Lietuviams pažįstami karuose Valakai 21 Italais vadinas apie Romą Vokėčei 22 Kaimynai iš gilios senovės Vokžydžiai 22 Žydai, vokiškai apsirėdę 150 Acta Linguistica Lithuanica LXX Mato S lančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai Tautų, etninių grupių pavadinimai, psl. Aiškinimas Zaksai arba Saksai 22 Saksonijos vokiečiai Žemaičei 22 Lietuvninkai, gyvenantys žemesnėje vietoje ant pajūrio Žuivedai arba Švedai 23 Netoli nuo mūsų, už marių Žydai 23 Nuo senų laikų mums ir visame pasaulyje pažįstama tauta 9 LENTELĖ. Tautosakiniai, mitologiniai įvardijimai Slančiausko žodynėlyje Tautosakiniai, mitologiniai pavadinimai, psl. Aiškinimas Abrin akiai 17 Vienaa kai, jūrose gyvenantys Eidukai 18 Žmonės, išpjautais raumenimis kojose, greiti, nešiodavę gromatas Raganas ir Raganei 20 Burtininkai Šunburnei 21 Apžėlę žmonės Vienakei 21 Kas Abrin akiai Vilktakai 21 Iš žmonių vilkais pavirsdavę Žinei 22 Senovės Lietuvių kuningai 10 LENTELĖ. Socialinių sluoksnių, žmonių profesinės ir socialinės veiklos įvardijimai Slančiausko žodynėlyje Socialinių sluoksnių, profesinės ir socialinės veiklos ir kt. pavadinimai, psl. Aiškinimas Anarchistai 17 Labai nedori žmonės, naikina karalystes, muša valdinkus ir vyresnybę Bačkyrai 17 Driūti žmonės, ėdą arklius, šunis, kates Bajorai 17 Aukštesnioji žmonių karta Bambizai 17 Kalvinai arba liuterai Burliokai 17 Raudonais iš kelnių išlindusiais marškiniais žmonės, ateinantys iš maskolijos Ukininkai 21 Žemturiai Vingrai 22 Žmonės, kasmet vaikščiojantys su vaistais Ynamei 22 Grintelniņkai sodiečiai ir prie miestelių pakraščių gyvenantys žmonės Žygunai (= Žygunotai) 22 Kuningai žygiuotojai, žinių nešiotojai Straipsniai / Articles 151 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ 11 LENTELĖ. Giminystės terminai (vienos priesagos vediniai, vienpakopiai) Slანčiausko žodynėlio dalyje Kas=Kits Priesagos ir kamienai | –aitis, –aite | –elis, –ela (–(i)ala) | –ytis, –yte | –utis, –(i)ute | –ina | –uva Tev– | + | + | + | + | | Sun– | + | + | + | + | | Vaik– | + | + | + | + | | Moč– | | | | + | | Mot– | | | | | + | Dukt– | + | + | | | | Dukr– | + | + | | + | | Ses– | + | + | + | + | | + Seser– | + | + | + | | | Iš viso: | 7 | 7 | 5 | 6 | 1 | 1 12 LENTELĖ. Ponas ir Žmogus vediniai Slანčiausko žodynėlio dalyje Kas=Kits Priesagos ir kamienai | –aitis | –elis | –ytis | –utis | –elaitis | –elytis | –utelis | –užėlis | Iš viso: Pon– | + | + | | + | + | | + | + | 6 Žmog– | + | + | + | + | + | + | + | + | 8 13 LENTELĖ. Giminystės terminai (dviejų priesagų vediniai, dvipakopiai) Slანčiausko žodynėlio dalyje Kas=Kits Kamienai ir priesagos | Tev– | Sun– | Vaik– | Moč–, Mot– | Dukt–, Dukr– | Ses– –elaitis, –elaite | + | + | | | | + –elytis | | | + | | | –utelis, –utela | + | + | + | + | | –užėlis, –užėla | + | + | + | | + | –utytis | | + | | | | –inaite | | | | + | | –inela | | | | + | | –inyte | | | | + | | Iš viso | 3 | 4 | 3 | 4 | 1 | 1 152 Acta Linguistica Lithuanica LXX Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Lietuviški vardai Manuscript Dictionary Lithuanian Names by Matas Slančiauskas S U M M A R Y The manuscript legacy of Matas Slančiauskas (21st Feb. 1850–11th Mar. 1924), dedicated to the matters of language, is not yet known to the academic community and society. This article aims to present the manuscript dictionary Lithuanian Names by Matas Slančiauskas held in the manuscript collection of the Institute of Lithuanian Literature and Folklore and marked by two signatures: Lithuanian Scientific Society (Lith. LMD) and Institute of Lithuanian Literature and Folklore (Lith. LLTI) (Full signature: LMD I 1060. 6 sąs. 564). According to the folklorist Norbertas Vėlius, Slančiauskas compiled the dictionary Lithuanian Names around 1911–1915. Slančiauskas used to bind books from the sheets of paper of different uses. The book of the dictionary Lithuanian Names is made of 24 pages of columnar paper. Page width – 11.5 cm, height – 17.5 cm. 8 longitudinal columns can well be seen on the paper; they bear the following Russian titles: Мѣсяцъ, Число, № Арт., Паръ (this part is subdivided into smaller parts marked as 1. 2. 3.), Всего паръ., Цѣна, Руб., Коп. Longitudinal columns are drawn crosswise, each with 17 lines. In each page the columns bear the names (Lith. vardai (vardài)), which are numbered and written in winding characters. The numbering of the first part of the dictionary, Names, starts with number 2 and ends with 13. If the names do not fit in a single page and are moved into the next page, this page is left unnumbered. The second part of the dictionary Kas–Kits is marked by number 14, while the third part, Vardai=ir=vadinimai (nušaukimai) (Names=and=Callings), bears number 15. The following six pages are not numbered. Įteikta 2013 m. rugpjūčio 30 d. JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] Straipsniai / Articles 153