Greule Albrecht. „Deutsches Gewässernamenbuch. Etymologie der Gewässernamen und der Zugehörigen Gebiets-, Siedlungs- und Flurnamen“

HARALD BICH LMEIER Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg Friedrich-Alexander-Universität Erlangen-Nürnberg Sächsische Akademie der Wissenschaften Mokslinių tyrimų kryptys: senoji europinė hidronimija, indoeuropiečių, keltų ir germanų etimologija, istorinė fonologija ir morfonologija, mikėnų kalba, senoji indoarijų sintaksė. Greule Albrecht VOKIEČIŲ VANDENVAR DŽIŲ PAVADINIMŲ ŽODYNAS. VANDENVAR DŽIŲ PAVADINIMŲ IR SU JAIS SUSIJUSIŲ REGIONŲ, GYVENAMŲJŲ VIETŲ BEI LAUKŲ PAVADINIMŲ ETIMOLOGIJA Bendradarbiaujant Sabine Hackl-Rößler. Berlin – Boston: de Gruyter, 2014, 634 S., 2 Karten in den Umschlagdeckeln. ISBN 987-3-11-019039-7 Šiuo pristatomu Vokiečių vandenvardžių žodynu [DGNB] Albrechtas Greule pirmą kartą pateikė išsamią vokiškosios kalbinės erdvės vandenvardžių apžvalgą. Vien už tai A. Greule nusipelno padėkos ir pripažinimo. Knyga parengta per daugelį metų trukusį darbą 2006–2012 m. (p. 8) ir gali būti laikoma ankstesnių jo platesne prasme suprantamos toponomastikos darbų apibendrinimu. Jis pasirodė praėjus dvejiems metams po veikalo apie vokiškus vietovardžius, kurį parengė Manfredas Niemeyeris (2012), tačiau savo koncepcija ir rengimo procesu nuo jo gerokai skiriasi: Vokiečių vietovardžių žodynas [DONB] galėjo remtis ankstesnių darbų eile ir yra beveik 90 autorių bendras darbas. Jame aptariami Recenzijos / Reviews 269 HARALD BICH LMEIER Gyvenviečių, kuriose gyvena maždaug 8 000 ar daugiau gyventojų, pavadinimai. Kadangi prie DONB rengimo, be pripažintų onomastikos specialistų ir (visų pirma germanistų) kalbininkų, prisidėjo daug istorikų, kalbotyros aiškinimai nemažoje dalyje straipsnių, ypač aptariančių ikivokiškus pavadinimus (jų elementus), dažnai yra pasenę. Be to, DONB tikslinė auditorija buvo veikiau kalbotyros mėgėjai, o ne vietovardžių tyrėjai. DGNB atsiradimas, priešingai, yra pirmiausia vieno autoriaus kruopštaus darbo rezultatas. Čia aptariama apie 3 000 vokiškojo arealo vandenvardžių. Todėl visas veikalas, o ypač kalbotyros lygio požiūriu, yra gerokai vientisesnis už DONB. Šiuo požiūriu taip pat reikėtų pabrėžti, kad DGNB pirmą kartą pateiktas didelės apimties onomastinis darbas, susijęs su dabartiniais toponimais plačiąja prasme, kuriame mėginta įterpti šiuolaikinės indoeuropeistikos žinias. To negalima pakankamai pabrėžti, turint omenyje, kad didžioji dauguma tos kartos tyrėjų tebesilaikė Hanso Krahe’s ir Juliaus Pokorny indoeuropeistikos lygio (taigi galiausiai – prieškario lygio). DGNB sudaro trys dalys: įvadas į vandenvardžių darybą ir tyrimus (p. 1–5) bei bendros pastabos apie knygos atsiradimą, straipsnių sandarą, terminų paaiškinimai ir kt. (p. 7–17). Pagrindinę dalį sudaro pats „vardynas“ (p. 21–619), o veikalą užbaigia literatūros sąrašas (p. 621–634). Pastaruoju naudotis kiek keblu, nes vieno autoriaus darbai išvardyti chronologiškai, tačiau „vardyne“ cituojama pagal pavadinimo raktažodžius, kurie literatūros sąraše kiekvieno įrašo pavadinime išspausdinti kursyvu. Pirmoje kiekvieno „vardyno“ įrašo dalyje pateikiamas vandens telkinio pavadinimas bendrinės kalbos forma, o tiems pavadinimams, kurie sudaryti su giminės požiūriu vienareikšmiškai nenustatytais pamatiniais žodžiais, – žymimasis artikelis, kartu nurodantis giminę; taip pat pateikiami duomenys apie upės vietą ir ilgį bei, nors ne visada, apie (tarmišką) tarimą. Toliau nurodomos kelios svarbios istorinės pavadinimo formos, paprastai įskaitant pirmąjį paliudijimą. Po jų pateikiami etimologiniai ir kalbos istorijos aiškinimai, o galiausiai nurodoma svarbiausia literatūra. Vienodai skambantys vandenvardžiai sujungiami į vieną straipsnį, tačiau, žinoma, jų etimologijos gali skirtis; tokiu atveju kiekvieno porūšio aiškinimas pateikiamas atskirai. Kai etimologija sutampa, ji visiems pavadinimams bendrai nurodoma tik straipsnio pabaigoje. 270 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Greule Albrecht. Deutsches Gewässernamenbuch. Etymologie der Gewässernamen und der Zugehörigen Gebiets-, Siedlungs- und Flurnamen Sabine Hackl-Rößler prisidėjus. Iš esmės straipsniuose pateikiami patikimi duomenys, tačiau pasitaiko ir neatitikimų, kuriuos iš dalies galima paaiškinti veikalo rengimo procesu. A. Greule, nustatydamas šaknis, paprastai laikosi LIV², tačiau greta jų dar pasitaiko pasenusių J. Pokorny būdingų rašybos variantų: pavyzdžiui, „urig. *h₂em(H)-e- ‘gießen, begießen’“ (p. 125, s.v. Emme) pateikiama greta „ig. *ama- (> gm. *ama-) ‘energisch vorgehen, anpacken’“ (pvz., p. 126, s.v. Ems; plg. IEW 36). Pastarasis, be abejo, reiškia urindogermanų *h₂emh₃- (LIV² 265f.), kaip aiškiai matyti, pavyzdžiui, p. 127, s.v. Emsbach, kur rašoma: „urig. *h₂emh₃- (> ig. *ama-) ‘anfassen, anpacken’“. Taigi A. Greule tarp urindoeuropiečių prokalbės ir atskirų kalbų įterpia tarpinį indoeuropiečių kalbos etapą, kurio fonologinė būklė iš esmės atitinka IEW rekonstruotąją. Lieka neaišku, ar A. Greule turi omenyje tikrą tarpinį etapą, ar taip tiesiog mėgina atsižvelgti į skaitytojus, kuriems sunku suprasti laringalų teoriją. Tačiau kalbant apie pastarąją šaknį, kuri, regis, be išplėtimo paliudyta germanų kalboje tik sen. islandų ama ‘plagen, belästigen’, ami ‘Plage’ ir pan. (IEW 778; de Vries 1962: 8; EDPG nėra), dėl semantikos vis tiek abejotina, ar ji iš tiesų gali būti aptariamame ir daugelyje kitų vandenvardžių, kuriems siūloma ar buvo siūloma tokia kilmė, ar verčiau (visada?) reikėtų remtis urindoeuropiečių *h₂em(H)- ‘gießen, begießen’. Juolab kad galima rekonstruoti urgermanų leksemą *ami-, *ama- ‘Wasserlauf’ (cituojama pagal DGNB 126), kuri, be abejo, veikiau sietina su minėta „urig. *h₂em(H)-e- ‘gießen, begießen’“. Šiuos nenuoseklumus galima priskirti tam, kad nebuvo atliktas dar vienas korektūros etapas, tačiau jie galėjo atsirasti ir dėl leidyklos nustatytos darbo tvarkos (asmeninė A. Greule’s žinutė): užbaigtų vardyno straipsnių, kiek įmanoma, nebereikėjo pildyti, perrašyti ar kitaip keisti. Dėl šio reikalavimo vėliau abėcėlėje einantys straipsniai dažnai yra naujesni tiek moksliškai, tiek bibliografiškai už ankstesnius. Kadangi veikalas rengtas šešerius metus (rinkta medžiaga ir rašyti straipsniai), daug ko nebuvo įmanoma įtraukti. Gaila, nes pastaraisiais metais pasirodė keletas darbų, paskatinusių tam tikrą paradigmų kaitą seniausių vandenvardžių sluoksnių tyrimuose; ši kaita matyti ir kituose A. Greule’s darbuose, be to, jis pats ją nurodo (Greule 2011: 125): tai šiuolaikinės indoeuropeistikos metodų ir vaizdavimo būdų perėmimas. Iš leidyklos nustatytų reikalavimų kyla dar viena problema, kuri pažįstama ir iš dviejų naujausių ‘Kluge/Seebold’ leidimų (EWdS²⁴, EWdS²⁵), naudotų kaip DGNB pavyzdys (p. 8): etimologinėje dalyje paprastai pateikiamas tik vienas pavadinimo aiškinimas, o jo aptarimas ar net Recenzijos / Reviews 271 HARALD BICHlMEIER Konkuruojančių pasiūlymų aptarimas pasitaiko retai. Taigi prie kiekvieno aiškinimo anaiptol ne visada aišku, ar tai seniai visuotinai pripažinta etimologija, galbūt tik modernizuotai užrašyta, ar A. Greule’s (naujas) pasiūlymas, kuris gali būti ir paties autoriaus suformuluotas bei anksčiau jau paskelbtas. Kadangi kiekviename straipsnyje literatūros nuorodos labai trumpos, ir iš jų negalima nieko spręsti, nebent turima cituojama literatūra ir galima ją patikrinti. Kaip pavyzdys gali būti pateiktas įrašas Ems-Bach1 (p. 127): 795 Hemisa, 805 (XII a. nuorašas) Emisa, Heimese, 1420 Emse. Vardas kildinamas iš iki senosios aukštosios vokiečių kalbos laikotarpio *Amisa; svarstomas germaniškas aiškinimas, siejamas su šaknimi „liesti, griebti“, kaip pirmiau pateikta prie Ems, arba keltų etimologija, siejama su šaknimi „pilti, lieti“, kuri taip pat siūloma Šveicarijos vietovardžiams Oberems, Niederems (Valė) 1101–1300 Emesa, 1270 Hemesa, kildinamiems iš keltų vandenvardžio *Amisā- (plg. LSG 660, 899). Tam pačiam upeliui (tačiau ten nurodytam kaip „Emsbach“) Greule 1998: 11 = 2007: 48 dar priskiria etimologiją: „indoeurop. *Amesā, s-vedinys iš indoeurop. *am- ‘upės vaga, griovys’. Dėl lygiagrečių vardų tai senosios Europos vardas.“1 Konkuruojančių pasiūlymų nepateikimas ir itin trumpos literatūros nuorodos pasauliečiui gal ir beveik nesvarbūs, tačiau tam, kas DGNB naudoja moksliniam darbui, tai, žinoma, apsunkina darbą: neišvengiamai atsiras tyrėjų, kurie sugalvos „naujų“ minčių apie vandenvardžius, nors kiti jas jau seniai yra išsakę. Be to, daugeliu atvejų galima nesutikti su etimologijomis arba etimonų kalbine klasifikacija, ypač su jų priskyrimu keltų ar senosios Europos / indoeuropiečių ikikalbinio laikotarpio sluoksniui. Taigi vardai Isar (dešinysis Dunojaus intakas) < Isara (244 ir toliau), Isel (kairysis Dravos intakas) < 1312 Isel < *Isala (246), Isen (kairysis Ino intakas) < Isana (246) tradiciškai apibūdinami kaip „venetiški–ilirų“, tačiau keltų aiškinimas tebėra įmanomas ir keltologiniuose darbuose jau seniai laikomas savaime suprantamu:2 Galiausiai iki šiol nėra tikrai aišku, ar priebalsių apsuptas laringalas žodžio viduje, t. y. priešpaskutiniame skiemenyje, „senosios Europos“ vandenvardžių sluoksnyje iš tiesų buvo vokalizuotas kaip *a-, 1 Plg. Bichlmeier 2015b apie keletą vandenvardžių, kuriuose, kaip manoma, esama būtent šios šaknies. 2 Vgl. etwa Pokorny 1914: 293; DLG² 191; Delamarre 2012: 165. 272 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Greule Albrecht. Vokiečių vandenvardžių knyga. Vandenvardžių ir su jais susijusių sričių, gyvenviečių bei laukų vardų etimologija Padedant Sabine Hackl-Rößler. o keltų kalboje tai patikimai paliudyta.3 Be to, minėtasis būdvardis keltų kalboje paliudytas ir kaip bendrinis žodis: senosios airių kalbos žodis „voverė“, íaru, yra vedinys iš rekonstruojamo protokeltų būdvardžio su individualizuojančia on priesaga ir kildintinas iš iki senosios airių kalbos laikotarpio *isarōn- „greitasis“, iš protokeltų būdvardžio *isaro- „greitas“ < ir proindoeuropiečių *h₁ish₂-ró-.4 Taigi *Isa-l/r/nā- < gali būti keltų kilmės iš proindoeuropiečių *h₁ish₂-l/r/néh₂-, tačiau ar jis gali būti ir ikikeltų kilmės, reikia laikyti neaiškiu, kol nepateikiama vandenvardžių pavyzdžių, rodančių proindoeuropiečių *KHK- > *KaK- vokalizaciją, ir ne pavyzdžių, aptinkamų vėliau keltų apgyvendintoje teritorijoje ar kalbinėje aplinkoje. Apskritai būtent tokių vardų priskyrimą tam tikram kalbiniam sluoksniui sunkina tai, kad visada reikia atsižvelgti ir į priesagos variantą *-eró-, nesvarbu, ar jis aiškinamas, kaip Hardarson 2011, kaip proindoeuropiečių *-ró- vr̥ddhi atmaina, ar kitaip. Būtent šiuo atveju dėl proindoeuropiečių *-h₂-e- > *-a- žodžio viduje galutinai taptų neįmanoma aiškiai priskirti vardus vienam iš šių dviejų kalbinių sluoksnių.5 Tokių atvejų galima rasti daugybę. Tokios apimties veikale neišvengiamai pasitaiko klaidų, kurios kyla ne vien dėl to, kad tyrėjas dėl atskirų garsų raidos ar panašių dalykų laikosi kitokios nuomonės ir todėl prieina kitokią išvadą nei A. Greule. Taip yra Luhe vardyno atveju (kairysis Naabo intakas; DGNB 328). A. Greule, remdamasis senosios aukštosios vokiečių kalbos paliudijimu Loua (apie 905 m. [XII a. nuorašas]) ir šiuolaikine tarme [lɔu], siūlo keltų *lōu̯ā- < iš vėlyvosios proindoeuropiečių *pl̥ōu̯ā- (su tipišku keltų p išnykimu), kaip šaknies proindoeuropiečių *pleu- „tekėti“ (LIV² 487 ir toliau: „plaukti, sklandyti“) pailgintojo laipsnio vedinį. Toks kildinimas neįmanomas, nes protokeltų kalboje nebuvo *ō: proindoeuropiečių *ō žodžio viduje virto *ā, o žodžio gale – *ū.6 Kaip alternatyvų sprendimą siūloma Aukštutinio Pfalco vandenvardį laikyti germanišku vediniu, sudarytu arba iš proindoeuropiečių šaknies *leu- „teršti“ (LIV² 414): tuomet pagrindas būtų proindoeuropiečių *lōu̯-o- „teršimas, purvas“ arba *lou̯-ó- „teršiantis, teršėjas“; germanų kalbai visiškai priimtinas vr̥ddhi vedinys proindoeuropiečių *lōu̯-o- iš vieno iš šių darinių būtų reiškęs „turintis purvo, pasižymintis purvu“ → „purvinas“ arba „skirtas teršėjui“ 3 Vgl. McCone 1996: 51f.; etwas abweichend EDPC 6: nur in erster Silbe?; Zair 2012: 193–201, zu *isarā- 197. 4 Plg. Ziegler 2001. 5 Vgl. dazu Bichlmeier 2011, 2015a mit weiterer Literatur. 6 Plg. McCone 1996: 54–65; EDPC 8, 9. Rezencijos / Reviews 273 HARALD BICHlMEIER „priklausantis“, o pirmasis variantas yra labiau tikėtinas; arba, su išlyga, kad reikėtų daryti prielaidą apie semantinį poslinkį, galima manyti, jog galėjo egzistuoti ir vr̥ddhi vedinys indoeuropiečių *louh₃o/eh₂- > protogermanų *lou̯a/ō-, iš kurio o-laipsnio vedinyje *lóuh₃-o- „skalbimas“ arba *louh₃-ó- „skalbiantis, skalbėjas“ galėjo būti sudarytas (šaknis indoeuropiečių leuh₃- „skalbti“ [LIV² 418]).7 Tačiau paskutiniai pateikti pavyzdžiai neturėtų būti laikomi esmine DGNB kritika. Priešingai, jie parodo, kokio didelio masto tyrimų dar reikia Vidurio Europos seniausiųjų vandenvardžių sluoksnių srityje. Neįžvelgti šio tyrimų poreikio ir iš dalies būtinybės pasivyti kitus reiškia užsimerkti prieš tikrovę. H. Krahe’s, W. P. Schmid’o ir J. Udolph’o darbai šia tema, šiandien metodikos (taigi paprastai ir rezultatų) požiūriu iš esmės pasenę, būtinai turi būti peržiūrėti atsižvelgiant į dabartinę indoeuropeistikos būklę (kaip recenzentas ne kartą ragino). A. Greule’is, parengęs DGNB, žengė didelį žingsnį teisinga kryptimi. Ši jo knyga dar daugelį metų bus pamatinis veikalas ir galės tapti vertingu pagrindu tolesniems tyrimams. Dabar pagaliau reikėtų, kad indoeuropeistai išsamiai ir visapusiškai ištirtų bent seniausiuosius Vidurio Europos vandenvardžių sluoksnius, įtraukdami į daugiatomį veikalą ir ankstesnių pasiūlymų aptarimą. DGNB tam yra visai nebloga pradžia. LITERATŪRA Bichlmeier Harald 2011: Bayerisch-österreichische Orts- und Gewässernamen aus indogermanistischer Sicht: Teil 2: Isar und etymologisch Verwandtes sowie Addenda zu dem Beitrag in den BONF 46 (2009), 3–63. – Blätter für oberdeutsche Namenforschung 47, 2010[2011], 21–31. Bichlmeier Harald 2015: Einige indogermanistische Anmerkungen zum Namen der Luhe (Obpf.) (Bayerisch-österreichische Orts- und Gewässernamen aus indogermanistischer Sicht 7). – Blätter für oberdeutsche Namenforschung 52, 2015. [im Druck] Bichlmeier Harald 2015a: Isar, Isel, Isen, Iser, Isny – Reflexe einer keltischen Gewässernamensippe in Bayern und Österreich mit einem Anhang zu Isura (Bayerisch-österreichische Orts- und Gewässernamen aus indogermanistischer Sicht 8). – Österreichische Namenforschung 42, 2014[2015]. [im Druck] 7 Vgl. zum ganzen Komplex ausführlich Bichlmeier 2015. 274 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Greule Albrecht. Vokiečių vandenvardžių žodynas. Vandenvardžių ir su jais susijusių regionų, gyvenviečių bei laukų vardų etimologija Bendradarbiaujant Sabine Hackl-Rößler. Bichlmeier Harald 2015b: Ammerbach und etymologisch Verwandtes. – Österreichische Namenforschung 42, 2014[2015]). [im Druck] Delamarre Xavier 2012: Noms de lieux celtiques de l’Europe ancienne (-500/ +500). Dictionnaire. (Collection Les Hespérides) Arles: Éditions Errance. de Vries Jan 1962: Altnordisches etymologisches Wörterbuch. 2. erg. Aufl. Leiden: Brill. DLG2: Delamarre Xavier: Dictionnaire de la langue gauloise. Une approche linguistique du vieux-celtique continental. Préface: Pierre-Yves Lambert. 2e édition revue et augmentée. Paris: Éditions Errance 2003. EDPC: Matasović Ranko: Etymological Dictionary of Proto-Celtic. (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series 9) Leiden – Boston: Brill 2009. EDPG: Kroonen Guus: Etymological Dictionary of Proto-Germanic. (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series 11) Leiden – Boston: Brill 2013. EWdS24: Kluge Friedrich / Seebold Elmar: Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache. 24., durchges. u. erw. Aufl. Berlin – New York: de Gruyter 2002. EWdS25: Kluge Friedrich / Seebold Elmar: Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache. 25. Aufl. Berlin – Boston: de Gruyter 2011. Greule Albrecht 1998: Gewässernamenschichten im Flußgebiet der Lahn. – Nail Robert (Hg.): Die Welt der Namen. Sechs namenkundliche Beiträge. (Schriften der Universitätsbibliothek Marburg 87) Marburg: Universitätsbibliothek Marburg, 1–17. Greule Albrecht 2007: Etymologische Studien zu geographischen Namen in Europa. Ausgewählte Beiträge 1998–2006 herausgegeben von Wolfgang Janka und Michael Prinz. (Regensburger Studien zur Namenforschung 2) Regensburg: edition vulpes. Greule Albrecht 2011: Arbeits- und Darstellungstechniken des Deutschen Gewässernamenbuchs. In: Ziegler, Arne / Windberger-Heidenkummer, Erika (Hgg.): Methoden der Namenforschung. Methodologie, Methodik und Praxis. Berlin: Akademie-Verlag, 117–126. Harðarson Jón Axel. 2011: Um orðið járn í fornnorrænu og forsøg þess. – Orð og tunga 13, 93–121. IEW: Pokorny Julius: Indogermanisches etymologisches Wörterbuch. I. Band. München – Basel: A. Francke 1959. LIV2: Rix Helmut et al.: Lexikon der indogermanischen Verben. Die Wurzeln und ihre Primärstammbildungen. Zweite, verb. u. erw. Aufl. Wiesbaden: Reichert 2001. Recenzijos / Reviews 275 HARALD BICHIMEIER LSG: Lexikon der schweizerischen Gemeindenamen. Dictionnaire toponymique des communes suisses. Dizionario toponomastico dei communi svizzeri, hrsgg. vom Centre de Dialectologie an der Universität Neuchâtel unter der Leitung von Andres Kristol. Frauenfeld – Stuttgart – Wien: Huber, Lausanne: Editions Payot 2005. McCone Kim 1996: Towards a Relative Chronology of Ancient and Medieval Sound Change. (Maynooth Studies in Celtic Linguistics 1) Maynooth: Department of Old and Middle Irish, St. Patrick’s College. Niemeyer Manfred (Hg.) 2012: Deutsches Ortsnamenbuch. Berlin – Boston: de Gruyter. Pokorny Julius 1914: Herkunft und Etymologie des Wortes Eisen. – Kuhns Zeitschrift 46, 292–294. Zair Nicholas 2012: The Reflexes of the Proto-Indo-European Laryngeals in Celtic. (Brill’s Studies in Indo-European Languages and Linguistics 7). Leiden – Boston: Brill. Ziegler Sabine 2001: Altirisch íaru, das „flinke“ Eichhörnchen. – Fritz, Matthias / Zeilfelder, Susanne (Hgg.): Novalis Indogermanica. Festschrift für Günter Neumann zum 80. Geburtstag. Graz: Leykam, 587–590. Pateikta 2015 m. birželio 2 d. HARALD BICHIMEIER Friedrich-Alexander-Universität Erlangen-Nürnberg Institut für Vergleichende Indogermanische Sprachwissenschaft Kochstr. 4/16, D-91054 Erlangen [email protected] Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg Orientalisches Institut Seminar für Indogermanistik und Allgemeine Sprachwissenschaft Ludwig-Wucherer-Str. 2, D-06108 Halle (Saale) [email protected] Sächsische Akademie der Wissenschaften Arbeitsstelle Jena Etymologisches Wörterbuch des Althochdeutschen Zwätzengasse 12, D-07743 Jena [email protected] 276 Acta Linguistica Lithuanica LXXII