Jano Otrębskio „Gramatyka języka litewskiego“ (III – 1956, I – 1958, II – 1965): istorija ir dabartis

JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: lietuvių rašomosios kalbos istorija, senosios ir dabartinės lietuvių kalbos sintaksė ir semantika. JANO OTRĘBSKIO GRAMATYKA JĘZYKA LITEWSKIEGO (III – 1956, I – 1958, II – 1965): ISTORIJA IR DABARTIS Jan Otrębski’s Gramatyka języka litewskiego (III – 1956, I – 1958, II – 1965): History and Today ANOTACIJA Straipsnyje aptariama Jano Otrębskio parengtos Gramatyka języka litewskiego (I, II, III) rašymo ir leidybos eiga, gramatinio aprašo turinys ir pateikimo būdas. Klasikinė, į duomenų grupavimą, o ne teorinius klausimus dėmesį telkianti J. Otrębskio lietuvių kalbos gramatika žavi iliustracinės medžiagos gausumu ir sugebėjimu ją valdyti. Viena J. Otrębskio suplanuotų, bet nespėtų atlikti šios gramatikos užduočių buvo žodžių formų indekso parengimas. Pasinaudojus šių dienų techninės galimybėmis tai galima būtų padaryti su dvigubo naudingumo koeficientu: elektroninis gramatikoje vartojamų žodžių formų su jų lenkiškais atitikmenimis registras leistų turėti ir OGI žodžių formų rodyklę, ir puikų lietuvių–lenkų kalbų žodyną. ESMINIAI ŽODŽIAI: Janas Otrębs kis, gramatika, lietuvių kalba, morfologija, žodžių daryba. ANNOTATION The article discusses the process of writing and publishing of Gramatyka języka litewskiego (I, II, III) by Jan Otrębski as well as the content of grammatical description and its way 200 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Jano Otrębski Gramatyka języka litewskiego (III – 1956, I – 1958, II – 1965): istorija ir dabartis of presentation. Otrębski’s classical grammar of the Lithuanian language focusing on data grouping rather than theoretical issues fascinates by the abundance of illustrative material and the ability to handle it. One of the tasks planned but unaccomplished by Otrębski was the compilation of a word-form index. By taking advantage of modern-day technical capacities it could be done with a double-efficiency coefficient: an electronic register of the word forms used in the grammar with their Polish equivalents would enable us to have both a word-form index of Otrębski’s grammar and an excellent Lithuanian-Polish dictionary. KEYWORDS: Jan Otrębski, grammar, Lithuanian language, morphology, derivational morphology. 0. ĮVADINĖS PASTABOS Žymaus lenkų kalbininko Jano Otrębskio (1889–1971) nuopelnus lituanistikai vainikavo trỳs XX a. 6–7 dešimtmetyje pasirodę lietuvių kalbos gramatikos Gramatyka języka litewskiego (toliau – OGJL) tomai. Praėjus 50 metų nuo paskutinio šios gramatikos tomo išleidimo pravartu pažvelgti į J. Otrębskio parengtą lietuvių kalbos gramatiką. Ar ji sietina vien su pagarba mokslo ir kultūros paveldui, ar vis dar yra ir gali būti aktuali? Šie klausimai lemia ir straipsnio struktūrą: OGJL ypatybės aptariamos vertinant J. Otrębskui rūpėjusius gramatinio aprašo klausimus, išnašose pateikiant nuorodų apie OGJL autoriaus gramatinių nuostatų vertinimus ir apie ryškesnius skirtumus bei sąsajas su kitais gramatiniais lietuvių kalbos aprašais1. Straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama trečiajam OGJL tomui Nauka o formach – ne tik dėl neabejotino jo originalumo, bet ir siekiant aktualizuoti turimą šio tomo vertimo į lietuvių kalbą2 publikavimo klausimą. 1 Kiek daugiau dėmesio skiriama OGJL gretinimui su Dabartinės lietuvių kalbos gramatika (toliau – DLKG). 2 Juozo Balčikonio parengtas OGJL3 vertimas taip ir nebuvo publikuotas: vertimo rankraštis antraštė „Prof. Jonas Otręmbskis // Lietuvių kalbos gramatika // Tomas III // Morfologija // autorizuotas vertimas“ yra saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (šifras F178). Straipsniai / Articles 201 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 1. OGJL LEIDYBOS EIGA IR RAŠYMO YPATUMAI 1956–1965 m. valstybinė Varšuvos mokslo leidykla išspausdino tris OGJL tomus: Nauka o formach (1956), Wiadomości wstępne. Nauka o głoskach (1958) ir Nauka o budowie wyrazów (1965). Autorius buvo sumanęs parašyti dar ir ketvirtą – lietuvių kalbos sintaksei skirtą – tomą3, o penktame – pateikti visų keturių gramatikos tomų dalykines ir žodžių formų rodykles. Sumanytoji OGJL struktūra neatitiko rašymo ir spausdinimo eiliškumo (III, I, II), todėl be jokios įžangos pirmiausia pasirodęs OGJL3 kiek stebino skaitytojus4, paaiškinimų apie veikalą tikslus ir sandarą sulaukusius tik pasirodžius pirmajam gramatikos tomui (žr. OGJL1 XII). Adresatu pasirinkęs elementariai filologiškai išprususi skaitytoją J. Otrębskis galėjo apsieiti be gramatinių klasių ar kategorijų apibūdinimų (išimtis daroma tik lietuvių kalbos savitumą rodantiems gramatiniams poklasiams5) ir telktis prie dėstomo dalyko raiškos – kalbos kategorijos / klasės / poklasio duomenų ir požymių klasifikavimo ir kuo įvairiapusiškesnės pavyzdžių panoramos. OGJL pateikia lietuvių kalbos duomenis bent trimis lygmenimis: teoriniai dalykai iliustruojami ne vien to meto literatūrinės lietuvių kalbos (ir rašomosios, ir šnekamosios), bet ir tarmių bei senosios lietuvių kalbos pavyzdžiais. Plataus iliustracinės medžiagos spektro pasirinkimą J. Otrębskis aiškina tuo, kad neperžiūrėjus senosios lietuvių kalbos ir tarmių teikiamos medžiagos būtų sunku suprasti lietuvių literatūrinės kalbos mįsles, fonetikos, leksinių variantų ir sintaksės svyravimus (ten pat, VIII). Lietuvių kalbos medžiaga OGJL dažnai lyginama su kitų indoeuropiečių kalbų duomenimis6. Iliustracinis lietuviškas tekstas kirčiuojamas ir verčiamas į lenkų kalbą. 3 Plg. nuorodas apie numatomą platesnį tam tikrų klausimų išdėstymą būsimame sintaksės tome (OGJL3 274) ar darbo tikslus pristatančią įžangą (OGJL1 IX, XI, XII). 4 Recenzuodamas OGJL3 Pranas Skardžius tokį pateikimą be nuorodų susiejo su tikslu „parašyti išsamų liet. kalbos gramatikos vadovėlį“ (Skardžius 1998a: 702). 5 Lietuvių kalbos reiškiniams, neturintiems analogiškų atitikmenų kitose indoeuropiečių kalbose, J. Otrębskis skiria daugiau dėmesio. Plg. būtojo dažninio laiko (OGJL3 221–224) ar įvardžiuotinių būdvardžių apibūdinimus (ten pat, 121). 6 Būta nuomonių, kad tie lyginimai nepakankami, plg. Skardžius 1998a: 702. 202 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Jano Otrębskio Gramatyka języka litewskiego (III – 1956, I – 1958, II – 1965): istorija ir dabartis 2. DALYKINIS OGJL TURINYS 2.1. 1956: trečiasis tomas Formų mokslas (Nauka o formach)7 OGJL rašymo ir leidybos procesas prasidėjo žodžiu formų mokslui8 skirtu tomu, kuriame pateikiamas darbybinis ir / ar kait ybinis gramatinių klasių (arba kalbos dalių) aprašas. OGJL3 aprašomos šios kalbos dalys: daiktavardis, būdvardis, įvardis, skaitvardis, veiksmažodis, prieveiksmis, prielinksniai ir polinksniai, jungtukai ir dalelytės bei jaustukai. Skyriai ir poskyriai pavadinami lenkiškai arba lotyniškai9. DAIKTAVARDŽIO skyrius pradedamas trumpomis įvadinėmis pastabomis apie šios kalbos dalies raišką gramatinėmis linksnio, skaičiaus, giminės kategorijomis. Įžanginėje dalyje trumpai pristatomi septyni linksniai10 bei lietuvių ir lenkų kalbų linksniavimo skirtumai (OGJL3 1). J. Otrębskio manymu, to meto praktinėse lietuvių kalbos gramatikose įsigalėjęs iš Danieliaus Kleino Grammatica Lithuanica (1653) beveik be pakitimų perimtas penkių daiktavardžio linksniuočių modelis esąs paviršutiniškas ir nepakankamas (ten pat, 6), todėl jis kait ybos paradigmas susieja su istoriniais daiktavardžio kait ybos kamienais11: -o- (vyras, svečias); -ā- / -iā- (jūra, giria); -(i)ē- (upė); -i- (ausis); -u- (sūnus) ir priebalsiniu (duktė, -ers; akmuo, -ens)12. Kiekvienos linksniuotės paradigmoje 7 Apie OGJL3 žr. Skardžius 1998a: 701–708, 741–745. 8 J. Balčikonio vertime į lietuvių kalbą tomo pavadinimui pasirinktas morfologijos terminas. 9 Išimtis daroma tik vieninteliam būdiniui, žr. OGJL3 244. 10 Aptardamas istorinę lietuvių kalbos būklę J. Otrębskis nepamiršta ir nykstančių ar jau išnykusių iliatyvo, aliatyvo, adesyvo (OGJL3 76–81). 11 Panašus yra ir Jānio Endzelīno pateiktas daiktavardžių aprašas pagal –(i)o–, –iā–; –(i)ē–; –i–; –u– ir priebalsinį kamienus (plg. Endzelīnas [versta iš 1948 m. leidinio] 1957: 104–130). 12 DLKG taip pat teikia vardžodžių linksniavimo aprašą pagal kait ybos kamienus su penkiomis (i)a, (i)u, (i)o, ē, i linksniuotėmis (ir dar kiek smulkesniu skirstymu į 12 paradigmų) žr. DLKG 68–69. Lietuvių kalbos enciklopedijoje Vytautas Ambrazas siūlo dar labiau supaprastintą linksniavimo ypatybių aprašą pagal kait ybos kamienus, plg. LKE 328–329. Ir DLKG, ir LKE siūlomas linksniuočių modelis senojo priebalsinio kamieno daiktavardžius priskiria prie i kamieno, žr. DLKG 69, LKE 329. Straipsniai / Articles 203 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ pateikiama ir šauksmininko13 forma14 (tai paranku skaitytojui, ieškančiam pilnų linksniavimo paradigmų15), aptariamos kirčiavimo ypatybės ir polinkis šauksmininko raiškai rinktis trumpinius ar mažybines formas (ten pat, 1–2). OGJL3 daug praktiškų patarimų, plg., pavyzdžiui, nuorodą dėl galimų sunkumų nustatant –i– kamieno daiktavardžių giminę ir šioje situacijoje gelbstinčią vienaskaitos naudininko galūnę (–iai ar –iui) ar trumpinių žymėjimo subtilybes16. J. Otrębskio manymu, kai kurie –i kamieno žodžiai yra senosios nek otrosios giminės paveldas – remdamasis gretinimu su kitomis indoeuropiečių kalbomis šiam paveldui jis priskiria daiktavardžius akìs ir širdìs (ten pat, 37). Pristatydamas lietuvių kalbos daiktavardžio giminės kategoriją J. Otrębskis skiria gramatinę ir prigimtinę giminę (RODZAI NATURALNY), pavyzdžiui, vyras, žmona17, o aptardamas pastarąją nurodo, kad lietuvių kalboje (kaip ir kitose kalbose) esama daiktavardžių, kuriais gali būti įvardijami abiejų natūralių giminių subjektai – šiems daiktavardžiams būdinga moteriškosios giminės forma ir galimybė įvardyti abiejų prigimtinių / „natūralių“ giminių subjektus18, pvz.: bliūva ‘plaksa’, tvýla ‘ktos milczący, zamknięty w sobie’, nenúopena ‘nienasycony’, radvilà ‘znajdek’, vėpla ‘gapa’ ir pan. (ten pat, 3–4, 5, 24, 37). Pabrėždamas išskirtinę kirčiavimo reikšmę J. Otrębskis išdėsto daiktavardžio kirčiavimo pagrindus19 (ten 13 Apie galimybę šauksmininko formų perteikiamas pragmatines funkcijas laikyti ne linksniu, o atskira gramatine kategorija žr. Judžentis 2012: 72–73. 14 Paminėjus J. Otrębskio dėmesį šauksmininko formų įvairovei, tenka pastebėti ir tai, kad kartais kokio varianto paradigmoje ir pritrūksta (plg. pateiktis vėji (OGJL3 17) ir vėjau (DLKG 71)). 15 Su daugiskaitos vardininku sutampantis šauksmininkas nėra įtrauktas į DLKG daiktavardžio linksniuočių paradigmas (žr. DLKG 71, 73). 16 Plg. pastabą apie raidę f. (femininum) žymimus moteriškosios giminės –i– kamieno daiktavardžius (OGJL3 4, 37) su paaiškinimu, kad tai vienintelė daiktavardžių grupė, kurios pagrindinis bruožas (kamiengalis) nėra pakankamas gramatinės giminės rodiklis – giminė nustatoma pagal vienaskaitos naudininko galūnę (ten pat, 36–37). 17 Plg. J. Otrębskio nurodomos gramatinės (dabar vad. morfologinės) ir natūraliosios giminės neatitikties pavyzdžius, tokius kaip Daukšà, dailìdė, tėtė, dėdė ar tik tarmėse vartojamą gražùs pamer-gỹs, senųjų raštų daiktavardžius pelùs, žmonės junginiuose tomis pelùmis, žmones savàs (OGJL3 4–5). Kitokią nuomonę apie „natūralią giminę“ žr. Skardžius 1998a: 702. 18 Apie hibridinius (substantiva communia) daiktavardžius daugiau žr. Judžentis 2012: 34–36. 19 Visapusišką lietuvių kalbos daiktavardžio kirčiavimo sistemos būklės ir raidos aprašą J. Otrębskis laikė labai sudėtinga ir jo rašomos gramatikos tikslus viršijančia užduotimi (OGJL3 65). Skardžiaus OGJL3 recenzijoje užsimena turįs J. Otrębskui priekaištų dėl kirčiavimo, bet jų „dėl specialumo“ neišsako, žr. Skardžius 1998a: 708. Dalis OGJL3 siūlomų kirčiavimo neatitikimų gali būti susijusi su skirtingais tarminių kirčiavimų variantais, plg., pavyzdžiui, gėiba (OGJL3 23) ir LKŽ pateiktį geibà; kitokios galūnės vediniais (plg. veidmainỹs (OGJL3 70) ir mums dabar labiau priimtiną veidmainis) ir pan. 204 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Jano Otrębskio Gramatyka języka litewskiego (III – 1956, I – 1958, II – 1965): istorija ir dabartis pat, 7–10). Vietoj tuometinėse lietuvių kalbos gramatikose ir žodynuose įsigalėjusio kirčiuočių grupavimo pagal kirčio pastovumo vietą ir intonacinę skiemens kokybę (ten pat, 8), OGJL autorius sakosi pasirinkęs Kazimiero Jauniaus siūlytą fonetiniais pagrindais pagrįstą kirčiuočių modelį (ten pat, 9), o skaitytojo patogumui pateiksias dvi ar tris reikiamas20 formas, pvz.: jūra, (jūr)-os, ranką, (rañk)-os, rañką (ten pat, 10). Svarbu pabrėžti, kad OGJL3 lietuvių kalbos daiktavardžių vartojimas aptariamas ne vien tuometinės rašomosios literatūrinės kalbos plotmėje (užsiimant apie vartoseną šnekamojoje kalboje21), bet ir istoriniu aspektu22. Būdvardžio paradigmos pateikiamos su abiejų giminių formomis23. Šiame skyriuje J. Otrębs kis išskirtinį dėmesį skiria būdvardžiui dīdis, dīdi: aptaria jo kait ybą, kilmę, vartoseną tarmėse ir senuosiuose raštuose (ten pat, 85; 88; 92; 93–94; 117–118, 119; 120; 142) bei darybines variacijas – dideli s, -ė linksniavimo paradigmą (ten pat, 108), pateikia įdomių terminės įvardžiuotinių būdvardžių dv ikaitos su postpoziciniu skaitvardžiu vartosenos pavyzdžių, pvz.: kietuojudu, geruojudu; kietiejidvi, geriejidvi (ten pat, 122). Aprašydamas niekatrosios giminės būdvardžius – tam vartojami terminai rodzaj nijaki ir neutrum (ten pat, 124, 127) – jiems priskiria žodį pawoiu, pavartotą Mikalojaus Daukšos Postilės (toliau – DP) sakinyje Regí kaip pawoiu yr būt geriufę DP 27211 (kaip ir bet kuris DP pavyzdys, šis sakinys J. Otrębskio gramatikoje cituojamas su lenkišku Jakubo Wujeko postilės atitikmeniu, plg.: Widźiß iako niebiepieczno ieft być w rofkoby.) (ten pat, 125). Aptardamas -io-, f. -ė- kamieno būdvardžius J. Otrębskis nurodo galimą daiktavardinę sudurtinių būdvardžių vartoseną ir pateikia skirtingas – būdvardžio ir daiktavardžio – funkcijas galinčio atlikti minkštaširdis24 (bet tik daiktavardinė tokių sudurtinių žodžių vartosenai 20 Įdomu, kad šiuo požiūriu J. Otrębs kis nesirenka kirčiuotės nustatymui svarbesnių daugiskaitos naudininko ir galininko, nors ir nurodo šių linksnių svarbumą kirčio vietos nustatymui, pabrėždamas, kad abejotinais atvejais lietuviai patys taip tikrinasi daiktavardžio kirčiavimo galimybes (OGJL3 9, 64–65). Apie šiuos linksnius, kaip kriterijų, kuriuo remiantis nustatoma kirčiuotė, žr. Laigonaitė 1978: 35–36; apie kirčiavimo mokymuisi parankų daugiskaitos naudininko ir / ar kilmininko kirčio vietos dėsnį dar žr. Stundžia 1995: 14. 21 Plg. sutrumpintų vienaskaitos vietininko (valdžioje: valdžioj, gerklėje: gerklėj) bei daugiskaitos įnagininko (valdžiomis: valdžiōms, katėmis: katėms) ir pan. formų pateiktis (OGJL3 32, 35). 22 Plg. J. Otrębs kio išskirtinį dėmesį daiktavardžio dviskaitai (pvz., dvi dukteri, du sūnu), kuri jau tuometinėje lietuvių kalboje galėjo būti neįprasta (OGJL3 2, 81–85). 23 Plg. J. Endzelīno pateiktą tik vyriškos giminės būdvardžių paradigmą (Endzelynas 1957: 130–136). 24 Plg. gretimuose puslapiuose esančias būdvardiskąją ir daiktavardiškąją paradigmas su skirtingomis vienaskaitos naudininko ir vietininko parinktimis (OGJL3 107, 108). Straipsniai / Articles 205 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ priskiria šauksmininką25). OGJL autorius artima aukštesnio laipsnio absoliutinei vartosenai (OGJL3 129) laiko vadinamuosius nepilną ar per didelį ypatybės kiekį nusakančius būdvardžius su priešdėliais apý-, pó- ir priesagomis -ókas, f. -óka26, plg.: apý-dykis, f. apý-dykė ‘prawie próżny, niepełny’, pó-žalis, pó-žalė ‘trochę za surowy; niedopieczony’, gerókas, geróka ‘dość dobry; dość porządny’27 ir aptaria nebūdvardinės kilmės laipsniuojamų darinių, tokių kaip vyrèsnis, vyríausias, šunèsnis, pirmèsnis, pirmíausias ir pan., laipsnio formų padarymo iš galimai išnykusių būdvardžių galimybę (ten pat, 133)28. Įvardžio skyriuje J. Otrębskis pateikia aptariamų įvardžių kilmės paaiškinimus, daug dėmesio skiria dviskaitai, pamini įdomių tarminių jos formų, tokių kaip vẽ-du, vẽ-dvi ar nuo-du (ten pat, 139). Šiame skyriuje nerasime žodžio támsta29, kurį J. Otrębskis laiko daiktavardžiu, galinčiu reikšti abi prigimtines / natūraliąsias gimines (ten pat, 5). Įdomiais pavyzdžiais iliustruojama niekas vartosena, pavyzdžiui, antro neiginio apsuptyje – niekuo nedėtas ‘niewinny; bez braków, nienaganny’ ar junginyje niekai mergaitė ‘marna dziewczyna’ (ten pat, 147). Šiame apraše randami neapibrėžiamųjų įvardžių su skolintine dalelyte by junginiai by kas; by kuris; by kóks30 (ten pat, 158). 25 LKG I tome nurodomas -ia, -ė kamieno būdvardžių šauksmininkas ir vyriškos, ir moteriškos giminės paradig­mose, pvz.: auksini, -e; mažuti, -e; apýgeri, -e; baltažiedi, -e (LKG I 486, 487); DLKG teikia (i)o kamieno būdvardžio paradigmas dvejopai: su šauksmininku (bet tik kai kuriems vyriškosios giminės būdvardžiams, pvz.: medinis, apýmažis, baltakāklis) ir be šauksmininko (pvz.: gerèsnis, gerèsnė, medìnė, apýmažė, baltakāklė) (DLKG 180, 184)). 26 Laipsnio formų vartojimas be palyginamųjų junginių, kai tiesiog ekspresyviai įvardijama tam tikra ypatybė, vadinamas absoliutine laipsnio formų vartosena, žr. Judžentis 2012: 88–89. „Absoliutiškai vartojamiems būdvardžio laipsniams sinonimiški priesagos -okas ir priešdėlių apý-, po- vediniai (ten pat, 89). Apie juos dar žr. DLKG 195, 196, 224–226. 27 Tokių būdvardžių reikšmės DLKG taip pat aptariamos gramatinės laipsnio kategorijos skyrelyje, plg.: „Neturi laipsnių formų tokie kokybiniai būdvardžiai, kurie jau pačia savo darybos reikšme nusako tam tikrą ypatybės kiekį“ (DLKG 173); čia taip pat nurodoma, kad pasitaikančios priešdėlio po-, apy- darinių aukštesniojo laipsnio formos rodo, kad „šios grupės darinių reikšmės yra artimos gramatinėms laipsnių formų reikšmėms“ (DLKG 225). 28 Diskusiją šiuo klausimu žr. Skardžius 1997: 433–439; 1998a: 706. 29 DLKG žodį tamsta vadina asmeniniu pagrindiniu / mandagumo (DLKG 257, 259), o Albertas Rosinas – subjektyvaus vertinimo participiniu įvardžiu (Rosinas 1996: 38–44). Apie priežastis, dėl kurių vertinys tamsta gali būti suvokiamas kaip daiktavardis, žr. ten pat, 44 p. 30 Šie neapibrėžtumą žymintys samplaikiniai įvardžiai su bi / by populiarūs tarmėse (plg. LKG I 692–693), o pastaruoju metu ir vėl įsigali šnekamojoje bendrinėje kalboje. 206 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Jano Otrębski Gramatyka języka litewskiego (III – 1956, I – 1958, II – 1965): istorija ir dabartis Kai kuriuos OGJL3 skaitytojus gali nustebinti SKAITVARDŽIO skyrius, kuriame žodžiai abù, abi; abùdu, abìdvi31 priskiriami kiekiniams skaitvardžiams32 (ten pat, 164), keleri, kėlerios; abeji, abejos — kuopiniams (liczebniki zbiorowe), o keli, kelios — klausiamiesiems neapibrėžtiesiems kuopiniams skaitvardžiams33 (ten pat, 172, 173). Skaitvardžių skyriuje aptariama kuopiniais daiktavardžiais vadinamų žodžių, tokių kaip penketas, šešetas ir pan. bei keletas34 vartosena (ten pat, 174). Čia aprašomi ir iš skaitvardžių padaryti būdvardžiais laikomi priesagų -opas, -okas, -eriopas, -gubas, -linkas, -lypas, -ergas ir pan. vediniai (ne tik dve-jópas, trejópas, vieneriópas, vienókas, bet ir tūleriópas, -a ‘róžnoraki, róžnorodny’, dvigubas, dvilinkas, dvilýpis, ketvérgis ir pan. (ten pat, 175–176) ar skaitvardinės kilmės prieveiksmiai dviese, añtra, dvėja tiek, antraip, dvėj aip, dùkart, dùsyk ir pan. (ten pat, 177–178). VEIKSMAŽODŽIO aprašas žavi medžiagos variantìškumu: kaip ir visur gramatikoje čia pateikiama ne tik dabartinės lietuvių kalbos duomenų, bet ir įdomių senosios lietuvių kalbos bei tarmių faktų (plg., pavyzdžiui, góti, gója, gójo ‘szybko iść’ (ten pat, 214)), ypatingą dėmesį skiriant Tverėčiaus tarmei (pavyzdžiui, šios tarmės polinkis vartoti trumpas veiksmažodžio formas (plg. išėjo: išė) iliustruojamas pilna padabójau: padabáu, padėjau: padéu asmenavimo paradigma (ten pat, 217)). OGJL3 be nuorodos į tarminę vartoseną pateikiama veiksmažodžio gręsti ‘grozić, odstraszać’, bendrinėje lietuvių kalboje laikomo intranzityviniu, asmenavimo paradigma: grėsiau, grėsei, grėsė, grėsėme, grėsėte (ten pat, 216). J. Otrębskis nuodugniai aptaria veiksmažodžių šaknies balsių kaitos modelius, plg.: málti: mãla, mãlė ir tarm. mãlo bei lėisti: léidžia: léido ir tarm. léi-dė (ten pat, 208–209)). OGJL autorius savitai interpretuoja dabartinę lietuvių 31 DLKG abu, abi, abejì, abejos priskiria teigiamiesiems apibendrinamiesiems įvardžiams (DLKG 257). 32 Abu, abi priskyrimą skaitvardžiui A. Rosinas laikė nepagrįstu: „šių žodžių semantinė analizė rodo, kad jie turi reikšmę ‘visi‘, t.y. pronominalinę reikšmę, ir vartojami tuo atveju, kai aibę sudaro du elementai“ (Rosinas 1995: 47). Šio mokslininko pastebėjimu, lietuvių kalbos gramatiniuose aprašuose retas kalbininkas abu priskiria įvardžiams, iš nedaugelio tokių nurodydamas K. Būgą ir P. Skardžių (Rosinas 2001: 101). Ir iš tiesų, abu, abi priskirtus skaitvardžiams rasime ne tik ankstesniuose (plg., pavyzdžiui, Jonikas 1939: 63, Endzelynas 1957: 142, Senkus 2006: 245, 248, Senn (1966: 214), bet ir dabartiniuose lietuvių kalbotyros darbuose, plg. Smoczyński 2007: 2, Stundžia 2009: 84; 254, Dini 2014: 149. 33 DLKG keleri, kėlerios laiko nežymimaisiais, o keli, kelios — klausiamaisiais bei santykiniais įvardžiais (DLKG 257). Rosinas įvardžius keli, keletas, keleri, keliolika apibūdina kaip žymimuosius suskaičiuojamuosius (Rosinas 1996: 120). 34 DLKG įvardį keletas vadina neapibrėžiamuoju nežymimuoju (DLKG 257); Rosinas jį priskiria žymimiesiems įvardžiams, kurie „išskiriamųjų elementų skaičių nurodo labai neapibrėžtai“ (Rosinas 1996: 119). Straipsniai / Articles 207 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ kalbos būsimojo laiko paradigma35 (ten pat, 205) bei būtojo dažninio laiko kilmė36 (ten pat, 222–224). OGJL3 plačiai aprašoma tariamosios nuosakos (OPTATYVUS) formų įvairovė ir kilmė37 ir sintaksinė (CONDITIONALIS) raiška (ten pat, 230–234). Apibūdinant refleksyvines konstrukcijas (sangrąžos dalelytė si vadinama įvardžiu38) OGJL3 telkiamasi ties sangražinių konstrukcijų vartosena lietuvių ir lenkų (ten pat, 236, 237) bei kitose indoeuropiečių kalbose (ten pat, 239). J. Otrębskis atidus įvairioms modifikacijoms bendrinėje kalboje ir tarmėse bei žodžių kilmės aiškinimui (plg. pastabas apie –si- virsmą į –s- ar –z-, pvz.: pazbārā, ačigulė, ar pastebėjimą, kad panašios modifikacijos lietuvių literatūrinėje kalboje kartais tiesiogiai nebesusiejamos, plg. stvėrti šalia tvėrti ‘chwycić’ kilmės sąsajas su *nu-s(i)-tverti-s(i) ir paribiuose vartojamu nustvėrtis ar susizgribti ‘schwycić się, spostrzec się’, kuris greičiausiai kildintinas iš *su-s(i)-gribti-s(i) : griebti ‘chwycić’ (ten pat, 238)). OGJL autorius pabrėžia siekinio (SUPINUM) vartojimą tik dialektuose (ten pat, 243–244), o BŪDINIAMS aprašyti pasirenka lietuvišką terminą, aiškina jo reikšmę (nurodydamas, kad kitas pavadinimas INFINITIVUS II nebevartojamas), išryškina veiksmažodinę formos (pastebėdamas, kad ji nebūna suaugusi su priešdėliu, neiginiu ar sangrąža) raišką ir prieveiksmines funkcijas39 (ten pat, 244–245). Veiksmažodžio skyriuje J. Otrębskis aptaria PARTICIPIUM NECESSITATIS, pavadindamas juos neveikiamosios rūšies dalyviais40 ir nurodydamas kai kurių priesagos –inas darinių prarastą dalyvinę ir išryškėjusią būdvardinę reikšmę (plg. būtinas, dirbtinas) (ten pat, 273–274). Aprašydamas niekatrosios giminės dalyvius – PARTICIPIA W FORMACH NEUTRUM – OGJL autorius stabteli ir ties esą turima dalelytės reikšme ‘rzekomo, jakoby, niby’41, plg.: Ji, esą, to nežinanti. ‘Ona jakoby tego nie wie.’ (ten pat, 274). 35 Jono Kazlausko nuomonę apie tai, kad J. Otrębskis ją laiko „kelių skirtingų indoeuropietiškųjų kategorijų mišiniu“ žr. Kazlauskas 1968: 366. 36 Su J. Otrębskiu, kildinusiu būtojo dažninio laiko priesagą -dav „iš darybinių iteratyvų būtojo laiko su priesaga -av ir spraustiniu priebalsiu d“, nesutinka Aldona Paulauskienė (žr. Paulauskienė 2006: 61–62, 84). 37 Šį aiškinimą Kazlauskas pavadino neįtikinėtinu (žr. Kazlauskas 1968: 399). 38 Tai įprasta kalbos istorikų darbuose, plg.: „Formos atžvilgiu sangražinis įvardis [...] buvo dvejopas: s(i) ir se“ (Palionis 1967: 140). 39 Būdiniai DLKG aptariami gana panašiai (pabrėžiant prieveiksmiams būdingas funkcijas ir veiksmažodinę formos raišką), tik ne veiksmažodžio, o prieveiksmio skyriuje (DLKG 413–414). 40 DLKG dalyvio aprašui skirto skyriaus pradžioje rasime nuorodą, kad gramatikose prie neveikiamųjų dalyvių skiriama veiksmažodinė reikiamybės forma; nors pagal savo reikšmę tokios formos „sudaro priešpriešą visiems dalyviams“ (DLKG 354–355). 41 Apie sakinio prieveiksmiu (dalelyte) – svetimų žodžių perteikimo rodikliu – virtusį esą(s) žr. Holvoet 2004: 113–114. 208 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Jano Otrębski Gramatyka języka litewskiego (III – 1956, I – 1958, II – 1965): istorija ir dabartis Prieveiksmiai aptariami talpiai ir glaustai, darbyniais ar kilmės lizdais, čia pateikiama retesnės vartosenos pavyzdžių, reikšmės iliustravimui dažnai parenkamas ne vien tik vieno žodžio vertimas (plg. įvardinės kilmės vis ‘čiaglė’; vis dėlto ‘jednak’, konè, kuonè ‘omal (nie)’ pateiktis), bet ir iliustracijos žodžių junginiu ar sakiniu (žr. ten pat, 297–298). Prielinksniai ir priešdėliai aprašomi kartu42 (ten pat, 308–357). J. Otrębskis pateikia skirtingus lenkiškus to paties prielinksnio atitikmenis, pvz.: Kaip dur-nius su̇ grandele ‘Jak dureń z kółeczkiem (ogniwiem)’; Gimė eriukai su̇ šešiomis kojomis ‘Urodziły się jagnięta o sześciu nogach’ (ten pat, 340). Čia aptariami ir įdomesni tarmėse pasitaikantys reduplikacijos atvejai (pvz.: papanurińko, papa-grįžo) (ten pat, 357), gretinama prielinksnių vartosena baltų ir slavų, lietuvių ir lenkų kalbose, pastebimas polinkis lietuvių kalboje vengti prielinksninių samplaikų, paminint tik iš po, iš už, iš anapus (ten pat, 356), svarstoma, kad retesnį nei slavų kalbose prielinksnių vartojimą galėjo nulemta neprielinksninis lietuvių datyvas ir lokatyvas (ten pat, 357). Jungtukai ir dalelytės aptariami skyriuje SPÓJNIKI I PARTYKUŁY (ten pat, 358–370), o jaustukai ir ištiktukai43 – skyriuje WYKRZYKNIKI (žr. ten pat, 371–377). 2.2. 1958: pirmasis tomas Įvadinės pastabos. Garsų mokslas (Wiadomości wstępne. Nauka o głoskach) Šio tomo Pratarmėje skaitytojui išsakomi ne tik OGJL1, bet ir visos Gramatikos sandaros ir sumanymo tikslai bei pateikiami paaiškinimai apie anksčiau išleistą OGJL3 tomą, nurodomi pagrindiniai kalbotyros šaltiniai, kuriais naudojamasi OGJL44, dėkojama gramatiką rašyti paskatinusiems ir pagelbėjusiems (tarp jų ir žmonai Helenai Otrębskai) bei OGJL3 tomą recenzavusiems asmenims (OGJL1 XI–XII). Lietuvių kalba apibūdinama kaip teikianti svarbių duomenų indoeuropiečių kalbų tyrimams bei indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcijai, pagal reikšmingumą indoeuropeistikai įvardijama prilygstanti sanskritui, senajai graikų, lotynų ir gotų kalboms (ten pat, VII). Aptardamas iki tol 42 OGJL2 įvadinėse pastabose aptariamos tokio pasirinkimo priežastys – dabartinis ir istorinis funkcinis prielinksnių ir priešdėlių bei funkcinis prieveiksmių ir prielinksnių panašumas (žr. OGJL2 IX). 43 Dabar įprastas ne vienos (t. y. ne vien tik jaustukų), o dviejų kalbos dalių skyrimas lietuvių kalbos aprašuose sietinas su Jono Jablonskio gramatikos įtaka, plg. joje teiktą pastabą apie būtųjų ištikimų vaizdelaikius – ištiktukus (Jablonskis 1997: 189). 44 J. Otrębskis pabrėžtinai išskiria jam panašiais tikslais artimą J. Endzelīno Ievads baltu filoloģijā (Ryga, 1945) ir E. Fraenkelio Die baltischen Sprachen [...] (Heidelberg, 1950). Straipsniai / Articles 209 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ pasirodžiusias lietuvių kalbos gramatikas (Friedricho Kuršaičio, Kazimiero Jauniaus, Jono Jablonskio aprašomąsias; prūsiškajam kalbos variantui skirtas Augusto Schleicherio, Oskaro Wiedemanno, Augusto Leskieno) J. Otrębskis pabrėžia mokslinės lietuvių kalbos gramatikos poreikį ir prasitaria, kad pirminis jo sumanymas taip pat buvęs aprašomoji dabartinės lietuvių kalbos gramatika, bet darbo eigoje autorius supratęs, kad būtina įtraukti ir lietuvių tarmių, ir senosios raštijos duomenis. Šį tomą sudaro dvi dalys: „Įvadinės pastabos“ ir „Garsų mokslas“. „Įvadinėse pastabose“ aprašoma Lietuvos vardo kilmė, pateikiama būtiniausia informacija apie tarmes (aptariamos pagrindinės ypatybės, nurodomi kai kurių tarminių žodžių atitikmenys literatūrinėje kalboje45, prognozuojamos tarmių ir literatūrinės kalbos vystymosi tendencijos (ten pat, 25–27)) ir svarbiausius senuosius lietuviškus raštus nuo Martyno Mažvydo katekizmo (1547) iki Danieliaus Kleino giesmyno ir maldų knygelių (1666) (ten pat, 28–38), nagrinėjamas lietuvių kalbos santykis su kitomis kalbomis (ten pat, 39–71), pristatomi svarbiausi apie lietuvių kalbą rašyti darbai (gramatikos, žodynai, kiti svarbesni bendrojo ir specialiojo pobūdžio darbai) (ten pat, 72–100). „Garsų mokslo“ dalyje J. Otrębskis aptaria rašmenis ir rašybą (ten pat, 101–110), balsių ir priebalsių tarimą: priegaides ir kirtį (ten pat, 110–148); šioje dalyje skaitytojui pateikiami solidžios apimties ir aprėpties gramatikos skyriai, skirti vokalizmui (ten pat, 149–255) ir konsonantizmui (ten pat, 256–394). Juose matomas išskirtinis autoriaus gebėjimas pastebėti variantiškumus. Iliustracinė medžiaga čia pateikiama bent trimis – literatūrinės, tarmių ir senosios kalbos – lygmenimis, o neretai dar palydima ir gretiminių pavyzdžių kitomis indoeuropiečių kalbomis. 2.3. 1965: antrasis tomas Žodžių daryba (Nauka o budowie wyrazów)46 Vėliausiai pasirodęs OGJL2 tomas skirtas žodžių darybai. Šio tomo įžangoje vėl randama autoriaus padėka H. Otrębskai už didžiulę pagalbą rašant gramatiką, pabrėžiama jos pateiktų faktinių lietuvių kalbos duomenų svarba (OGJL2 VII)). Čia J. Otrębskis prisipažįsta, kad plati tiriamosios medžiagos apimtis, darbas su šaltiniais bei kiti įsipareigojimai pareikalavo net dešimties metų 45 Plg. žemaitiškos ir literatūrinės leksikos atitikmenų sugretinimus: apgerbti – aptvarkyti, vėpūtinis – pusnis, kampas – lankas ir pan. (OGJL1 13–15). 46 Apie OGJL2 žr. Skardžius 1998a: 843–851. 210 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Jano Otrębskio Gramatyka języka litewskiego (III – 1956, I – 1958, II – 1965): istorija ir dabartis OGJL2 parengimui. Pabrėždamas, kad rašydamas OGJL2 nuolat rėmėsi dviem ankstesniais lietuvių kalbos žodžių darybos aprašais – A. Leskiene Die Bildung der Nomina im Litauischen (1891) ir ypač P. Skardžiaus Lietuvių kalbos žodžių daryba (1943), J. Otrębskis nurodo, kad šioje žodžių darybos pateiktyje dėmesį jis stengėsi sutelkti į aptariamų dalykų būklę šiuolaikinėje literatūrinėje lietuvių kalboje, o gausiomis iliustracijomis iš senųjų raštų (ypač iš DP) parodyti dabartinės literatūrinės kalbos faktų ir ankstesnių kalbos duomenų ryšį. OGJL2 pratarmėje autorius viliasi, kad skaitytojas pats suprasiąs, kuo jo darbas skiriasi nuo P. Skardžiaus veikalo, kuriuo jis remiasi (ten pat, VII). Ir iš tiesų, net prabėgomis palyginus P. Skardžiaus ir J. Otrębskio darbus, matyti, kad nors didžioji dalis faktinės medžiagos abiejuose veikaluose ir sutampa, bet bendroji OGJL2 struktūrinė sankloda, papildomos interpretacijos ir hipotezės skaitytojui leidžia pripažinti J. Otrębskio veikalo pranašumą. OGJL2 sudaro trys dalys: pirmoji skirta aptarti reduplikaciniams dariniams (pvz.: pilpinỹtėlis, saussausỹtėlis, gergeris, mažmožis, skan(s)konis, kryžkryžiais, priešpriešais), sąaugoms ir dūriniams (ten pat, 1–28), antroji – priesaginei daiktavardžių ir būdvardžių (ten pat, 29–306), trečioji – veiksmažodžių darybai (ten pat, 307–416). P. Skardžiaus veikale dėmesys dalijamas kiek kitaip: Bendrieji dalykai (žr. Skardžius 1996: 13–25), Vardažodinių kamienų daryba (ten pat, 26–392), Vardažodinė sudėtinių žodžių daryba (ten pat, 393–456), Veiksmažodinė bendraties kamienų daryba (ten pat, 457–555) ir Natūralinė žodžių daryba ir naujadarai (ten pat, 556–606). J. Otrębskio dėstymas racionalesnis ir informatyvesnis, skaitytoją mažiau apkraunantis iš LKŽ kartotekos perkeliamomis tarminėmis nuorodomis. Į OGJL2 iš P. Skardžiaus darbo perkeliami ir senųjų raštų pavyzdžiai47, bet su jais neretai pateikiama ir naujų. Darybinių modelių faktinei medžiagai grupuoti P. Skardžius stengėsi laikytis abėcėlinio, o J. Otrębskis – teminio principo, išryškinančio semantinius niuansus48. Didžioji dalis darinių abiejų autorių 47 Pavyzdžiui, K. Sirvydo žodyno nuorodos, retkarčiais net ir DP pavyzdžiai (OGJL2 231, 233; dar plg. akmenyčia pateiktis J. Otrębskio (ten pat, 258) ir P. Skardžiaus (Skardžius 1996: 357)). Paties J. Otrębskio pastebėti senųjų raštų duomenys dažniausiai teikiami iš DP, šio šaltinio pavyzdžių intensyvumą rodo net pasikeičianti jų žymėjimo nuoroda: įpusėjus OGJL2 tomą vietoj pilnos nuorodos apie šaltinį teikiamas trumpinys „w PD“. Iš kitų senųjų raštų taip pat pateikiama ir P. Skardžiaus neprašytų, plg. pastabą dėl žodžio pl. atū́oriečiai ‘pszenica jara’, fiksuoto jau K. Sirvydo žodyne (OGJL2 19). 48 Plg., pavyzdžiui, priesagos –ena vedinių, reiškiančių kritusį padarą (dvėsena, gaišena, puolena, stipena) ar šios priesagos su papildoma morfema –el- (dvėselena, stipelena, merlena) ir tikro daikto dalių atskyrimo reikšmę turinčių žodžių lūženos, pjūvenos, sviltenos aprašą OGJL2 (177–178) su P. Skardžiaus teikiamu atitinkamų vedinių aprašu (Skardžius 1996: 228, 232). J. Otrębskis labiau išryškina semantinius požymius. Panašaus modelio daiktavardžio darybos pateikimą pagal daiktų grupių pavadinimus galime rasti ir LKG, ir DLKG. Straipsniai / Articles 211 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ darbuose vertinama ir aprašoma panašiai, kai kas J. Otrębskio labiau plėtoja-ma⁴⁹ (pavyzdžiui, priešdėlinė daryba⁵⁰), dažnai papildoma naujais duomenimis ir savaip interpretuojama⁵¹. 3. OGJL GRAMATINIO APRAŠO YPATYBĖS 3.1. Terminija Gramatinio aprašo paprastumo ir universalumo įspūdį OGJL padidina bendriausius dalykus įvardijanti lotyniška terminija, pvz.: neutra, dat. sg., passivum, participium necessitatis, futurum, futurum exactum, genetivus auctoris (linksnių įvardijimui pasitelkiama vien lotyniškoji terminija) ir pan. (OGJL3 37, 234, 235, 273, 275, 281). Aišku, šioje gramatikoje vartojami ir lenkiški gramatinių realijų įvardijimai (pavyzdžiui, kalbos dalys: rzeczownik, przymiotnik, zaimek ir pan.), kurie kartais vartojami pramaišiui su lotyniškais (plg. rodzaju żeńskiego,go, keičiamą lotynišku feminina ar pastarojo trumpiniu f.). Kai kurių lietuvių kalbos gramatikos reiškinių išskirtinumas pabrėžiamas net skyriaus pavadinimui parinktu lietuvišku terminu, plg. jau anksčiau minėtą BŪDINĮ (ten pat, 244). Kai kuriuos lietuvių kalbos gramatiniuose aprašuose vartojamus terminus J. Otrębskis pakeičia jam priimtinesniais, pavyzdžiui, terminas geidžiamoji nuosaka, kuri atitiktų ‘tryb życzenia’ keičiamas į PERMISSIVUS, tariamoji nuosaka ‘coniunctivus’ – į CONDITIONALIS ir pan. (ten pat, 263). Aprašydamas žodžių darybą J. Otrębskis remiasi indoeuropeistikos tradicijoje vartojama žodžių sanklodos terminija, trumpai ją apibūdindamas (plg. dwandwa-m bahuvrīhi tipo pateiktį (OGJL2 8–9, 23)) arba pavadinime pateikdamas ir lietuvišką darybos modelio iliustraciją (plg. žodženia typu aki-pleša (NOMINA AGENTIS), žodženia typu aki-mirka (NOMINA ACTIONIS) (ten pat, 11, 13)). 49 Pavyzdžiui, keršas abiejų autorių darbuose aprašomas kaip -š- priesagos būdvardis (plg. Skardžius 1996: 315; OGJL2 223), bet J. Otrębskio aptariamas šalia reduplikacinių, kaip susidedančių iš dviejų panašios reikšmės pirminių. Kai kas priskiriama skirtingiems darybos tipams, plg.: geležis, žem. gelžis J. Otrębskis aptaria šalia reduplikacinių darinių, kaip įdomius, sudarytus iš dviejų panašios reikšmės pirminių (OGJL2 4), o P. Skardžius aptaria -is vedinių apraše (Skardžius 1996: 51). 50 Daugumos šio darinių tipo, randamo OGJL2, nėra P. Skardžiaus veikale, plg. iš prielinksnių junginių padarytus vedinius, pvz. įnamys, ančtelis ‘brzeg drogi’ ir pan. (OGJL2 19). 51 Plg., pavyzdžiui, prie -bas, -ba vedinių papildomai įtrauktą aiškinimą apie šlubas (:klubas) (OGJL2 230). 212 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Jano Otrębskio Gramatyka języka litewskiego (III – 1956, I – 1958, II – 1965): istorija ir dabartis 3.2. Iliustravimo pobūdis OGJL savitumą lemia platus pavyzdžių spektras: neretai greta pateikiami to meto oficialios literatūrinės lietuvių kalbos ir vartojimo skirtumus rodantys šnekamosios kalbos pavyzdžiai52. Iliustracijoms taip pat vartojami kalbos variantiškumą53 rodantys tarmių54 (Tverečiaus, Pagramančio55, kiek rečiau – kitų56) ir senosios lietuvių raštijos (OGJL galima vadinti ir Daukšos Postilės (1599) kalbą aprašančia gramatika) duomenys, kurie dažniausiai pateikiami su tikslią šaltinio nuorodą57. Lietuvių kalbos gramatinės raiškos reiškinių J. Otrębskis nevengia apžvelgti bendrame indoeuropiečių kalbų fone58. 3.3. Santykis su lietuvių kalbos gramatiniu aprašu tradicija Pirmiausiai pasirodęs OGJL3 neteikė jokių žinių apie bendrąsias šios gramatikos nuostatas ir, aišku, stebino negausiu ankstesnių gramatinių darbų 52 Plg. pilnas ir sutrumpėjusias formas – šauksmininką brālau ir brā (OGJL3 1) ar vietininką kelyjė / kelý, rugiuosė / rugiuõs (ten pat, 21). 53 Plg. dvejopas būdvardžių variacijas: lipnus / lipus, prašnūs / prašūs, kalbnus / kalbus, skaudrus / skaudus, skubrus / skubus ar trejopą veiksmažodžio kosėti esamojo laiko raišką: kosti, kosi, kosėja (OGJL2 61, 363). 54 Plg. šauksmininko formų aptarimą OGJL3 (15 p.), paaiškinimus dėl tarimo māmā (ten pat, 25) ar daiktavardžio velnias šauksmininko formų variantus literatūrinėje kalboje – velnė, vel’ne ir tarminės formos velnỹ (ten pat, 21). 55 Apie šį žemaičių dūnininkų tarmės plotą žr. Jonikas (1939: 2–7). Kad Pagramančio tarmės duomenų šaltiniu J. Otrębškiui buvo P. Joniko Pagramančio tarmė, rodo joje ir OGJL3 aptariamų kalbos vartojimo faktų sutapt ys, pavyzdžiui, sangrąžos dalelytės nukėlimą į žodžio galą konstrukcijose su neiginiu demonstruojantis nemuškias ‘nesimušk’, žr. Jonikas 1939: 66 ir OGJL3 237. Vėliau pasirodžiusiame OGJL1 J. Otrębskis nurodo, kad žemaičių tarmės pavyzdžius (tik kiek supaprastinęs rašybą) teikia remdamasis minėtuoju P. Joniko darbu (OGJL1 13). 56 Plg., pavyzdžiui, nurodomus tarminius Alytaus ir Seinų apskričių (OGJL2 61), Dieveniškių, Ramygalos, Debeikių ir pan. (OGJL3 14) duomenis. 57 OGJL rasime ir abstrakčias (pavyzdžiui, iš Knygos nobāžnystės, Margarita theologica, Bretkūno verstos Biblijos (OGJL3 181, 224, 236) ir konkrečias duomenų iš senųjų raštų nuorodas (pavyzdžiui, iš Knygos nobāžnystės (OGJL2 156), 1600 m. postilės (ten pat, 176), anoniminio 1605 m. katekizmo (OGJL3 181), Chylinskio NT (ten pat, 187), Mažvydo katekizmo, Daukšos katekizmo (ten pat, 231), Sirvydo Dictionarium (ten pat, 357, 361), Sirvydo Punktų sakymų (ten pat, 361)). 58 Plg. pastabą apie tai, kad lietuvių kalbos aukštesniojo laipsnio formos su -esnis, f. -esnė neturi tikslaus atitikmens kitose indoeuropiečių kalbose (OGJL3 127), ar pastabą apie abipusę slavų kalbos genetinę sąsają, aptariant tariamosios nuosakos formas butumbi, dotumbi (ten pat, 231). Straipsniai / Articles 213 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ paminėjimu59. Vėlesniuose tomuose rašytose įžangose J. Otrębski nurodo savo parankinius autorius – A. Leskieną, P. Skardžių, J. Endzeliną, E. Fraenkelį, bet pačiame tekste juos mini labai retai60. Toks modelis gana įprastas klasikinio pobūdžio gramatikose, pateikiančiose tik bendrą naudotos literatūros sąrašą. Tiesa, J. Otrębski skaitytojams šio sąrašo nebespėjo parengti, bet didesnę jo dalį galima numanyti iš OGJL1 esančios lituanistinės literatūros apžvalgos ir pastabų OGJL1, OGJL2 pratarmėse. 4. OGJL VERTINIMAI IR GALIMI ATEITIES DARBAI OGJL galima apibūdinti kaip gana modernią klasikinio stiliaus gramatiką, kurioje ir išsamiai, ir saikingai reprezentuojama įvairi faktinė lietuvių kalbos medžiaga. Racionalus ir neperkrautas gramatinio aprašo stilius, hipotetiškumas ir atsargumas leido OGJL išsilaikyti skaitomai ir aktualiai. J. Otrębski ir jo OGJL sulaukė pagyrų61 ir priekaištų62, ir greičiausiai jos plati apimtis nulėmė tai, kad ji taip ir liko rimčiau nerecenzuota. OGJL buvo, yra ir bus skaitoma pagal poreikį. J. Otrębskio pateikti senosios ir dabartinės lietuvių kalbos duomenys, jų aprašas pasitarnavo rengiant vėlesnius darbus63, jo keltos idėjos ir įžvalgos 59 Tokių paminėjimų OGJL3 tome yra tik keletas: tai nuorodos į D. Kleino, K. Jauniaus, J. Jablonskio darbus (OGJL3 6, 9, 253). 60 Plg. OGJL2 tekste randamą nuorodą į A. Leskieną (OGJL2 387). 61 Antanas Salys J. Otrębskį apibūdino žodžiais „geras, pasižymėjęs lietuvių kalbos specialistas“ (žr. Salys 1985: 29 [nuomonė išsakyta iki 1965]); Jonas Kazlauskas jį įvardijo vienu žymiausių XX a. baltistų (šalia K. Būgos, J. Endzelino, E. Fraenkelio, Ch. Stango), plg. Kazlauskas (1968: 108); Algirdas Sabaliauskas OGJL pavadino tikrai įspūdingu lietuvių kalbos struktūros tyrinėjimu (žr. Sabaliauskas 1982: 150). 62 P. Skardžius, vienas iš daugiausiai J. Otrębskui ir jo gramatikai priekaištų (tiesa, gan padrikų ir smulkmeniškų) turėjusių oponentų, ne visada įstengė nutylėti asmenines nuoskaudas (plg. Skardžius 1998a: 701–708, 741–745, 851) ir kartėlį, kurį ryškiausiai atidengė 1972 m. apie Lietuvių kalbos gramatikos I tomą leidinyje Draugas išspausdintos recenzijos pabaiga: „Taigi visa ši gramatika (t. y. LKG I tomas – J. P.), kad ir nebūdama istorinė tiriamoji, yra labai svarbus gramatinis indėlis lietuvių kalbos mokslui ir tuo pačiu baltistikai ir lyginamajai indoeuropiečių kalbotyrai; prieš ją gerokai išblanks­ta ir J. Otrębskio išleistoji trijų tomų Gramatyka języka litewskiego.“ (Skardžius 1998: 540–541). 63 Plg. Zigmo Zinkevičiaus Lietuvių kalbos istorinėje gramatikoje nuolat pateikiamas OGJL nuorodas (Zinkevičius 1980, 1981). 214 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Jano Otrębskio Gramatyka języka litewskiego (III – 1956, I – 1958, II – 1965): istorija ir dabartis aptariamos64, ginčijamos65, nurodomos ne tik ankstesniuose, bet ir naujausiuose66 lietuvių kalbos gramatiniuose tyrimuose ir / ar jų apžvalgose. Praėjus 50 metų nuo vėliausiai pasirodžiusio OGJL tomo išspausdinimo norėjtųsi turėti OGJL žodžių formų rodykles. Šiuolaikinės techninės galimybės leidžia OGJL pateiktus lietuvių kalbos turtus panaudoti geriau, nei buvo paties J. Otrębskio sumanyta. Elektroninis dvikalbis (lietuvių–lenkų) ar net abipusis (su atvirkštine lietuviško žodžio formos paieška pagal lenkišką atitikmenį) žodžių formų indeksas leistų efektyviai naudotis OGJL siūlomu aprašu67, o kartu būtų ir išsamus dvikalbis žodynas68, suveriantis įvairias žodžių formas69 ir reikšmes70, išryškinantis sinonimines ir / ar antonimines žodžių sąsajas71. Greta visos OGJL žodžių rodyklės aktyvavimo yra dar ir kita – OGJL3 paskelbimo lietuviškai – galimybė: elektroninė publikacija galėtų tapti ir Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomas J. Balčikonio autorizuotas OGJL3 vertimas į lietuvių kalbą. Tiesa, J. Balčikonio parengtoje lietuviškoje OGJL3 versijoje iliustraciniai pavyzdžiai neturi lenkiškų atitikmenų. Tai kartais skatino vertėją elgtis kūrybingai, bet kita vertus – kai kurioms (ypač retesnėms) lietuviškų žodžių reikšmėms apibūdinti tų lenkiškų atitikmenų labai trūksta. 64 Plg. LKG I 487, Mažiulis 1970: 132, 185, Kazlauskas 1968: 127, 176, 198, Paulauskienė 1979: 141, 159. 65 Plg. Kazlauskas 1968: 399, Mažiulis 1970: 54, 210, 220, 228. 66 Pvz.: Ambrazas 2006: 105, 283, 314, 353, 445, 481; Judžentis 2012: 36, 169; Arkadiev, Holvoet, Wiemer 2015: 21, 36. 67 Kaip pavyzdį galima nurodyti P. Skardžiaus Rinktinių raštų rodyklę, gerokai palengvinančią pažintį su šio autoriaus darbais (žr. Skardžius 2013). 68 Tokio projekto pavyzdžiu ir prototipu galima nurodyti Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Skaitmeninės filologijos centre parengtą Thesaurus Latino-Lituanicus Jungtinis lotynų–lietuvių kalbų žodynas nuo XVII iki XXI amžiaus, daugiau žr. http://www.thesaurus.flf.vu.lt/ 69 Pavyzdžiui, žodį vienintelis J. Otrębskis pateikia reikšme ‘samiutki’. Tokią vienintelis ‘vienisąs’ reikšmę jis dar pabrėžia kitais šaknies vien- vediniais: vienui vienas ‘samiuteńki’, vienintėlis, vienėtėlis, vienūtis, vienutėlis, vienutūkas, vienužis, vičvienas, vičvienaitis (OGJL3 131, 132). Ir plg. Lietuvių–lenkų kalbų žodyno nurodomą vienintelis atitikmenį ‘jedyny’ (LLKŽ 540). 70 OGJL teikiami išsamūs lietuviškų pavyzdžių atitikmenys lenkų kalba, pvz.: graudūs, -i ‘kruchy, tkliwy, rzewny, gorzki’ (OGJL3 95); tuščias, -ia ‘próżny, pusty, bezużyteczny’ (ten pat, 93); nurodomos ne tik populiarios, bet ir retesnės (pvz.: bėrnas ‘młodzieniec; kawaler; parobek’ (ten pat, 11), pusėtinas, -a ‘porządny, przyzwoity’ (ten pat, 102)), nublukusios (pvz. šokis (ne vien ‘tanec’, bet ir ‘skok’ = ‘šuolis’ (ten pat, 19)), nykstančios žodžių reikšmės, pvz.: eidinėti ‘chodzić’, eidinińkas ‘dobry piechur’ (ten pat, 272); dial. pagáulūs, -i ‘pojętny’ (ten pat, 110); negeróji ‘nieszczęście’, kreivóji ‘linia krzywa’ ir pan. (ten pat, 111). 71 Plg., pavyzdžiui, iš OGJL aprašo išryškėjančią opus <->rambus antonimiją: opùs, -i ‘wrażliwy, czuły; trudny do gojenia’; [...] rambùs, -i ‘nieczuły, niewrażliwy na bicie’ (OGJL3 97). Straipsniai / Articles 215 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ APIBENDRINIMAS OGJL gali būti vertinama kaip neprarandanti mokslinės vertės. Ši gramatika dabarties kalbą tiriantiesiems, o ypač kodifikuojantiems, rodo būtinybę remtis gyvosios kalbos visuma ir nepamiršti bendro kalbos istorijos išmanymo. Skaitant J. Otrębskio „Lietuvių kalbos gramatiką“ nuolat lydi įspūdis, kad ji buvo rašoma turint tikslą pasidalinti išmanymu ir tai buvo daroma su malonumu. Todėl OGJL galima pavadinti gramatika, kurią įdomu ir malonu skaityti. Lingvistinio aprašo modeliai nuolat keičiasi, per ilgesnį laiką gerokai keičiasi ir požiūris į aprašomąją medžiagą, todėl straipsniu stengtasi atkreipti dėmesį į J. Otrębskio parengto darbo savitumą jo rašymo metu ir aptarti pastebėtus ryškesnius šio ir vėliau išspausdintų gramatinių aprašų modeliavimo ar medžiagos grupavimo / priskyrimo panašumus ir skirtumus. Gramatikos nėra linijinio pobūdžio skaitiniai. Įprastinis skaitytojas gramatikose paprastai ieško tik medžiagos jam rūpimu klausimu. Todėl gramatikoje pateikiamo turinio, o ypač faktinės medžiagos paiešką palengvina dalykinės, žodžių formų ir tikrinių vardų rodyklės. OGJL ypač reikalinga rodyklių dėl iliustracinės medžiagos įvairovės ir apimties, o pavyzdžius lydintys paraleliniai lenkiški atitikmenys leidžia galvoti apie virtualioje erdvėje veikiantį dvikalbį žodyną, kuris tuo pačiu aktualizuotų ir J. Otrębskio gramatinės minties gyvastį. Tokia rodyklė su atitinkamo J. Otrębskio gramatikos puslapio faksimilės atkarpa galėtų išspręsti ir bibliografinę retenybe tampančio OGJL teksto prieigos klausimą. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Ambrazas Vytautas 2006: Lietuvių kalbos istorinė sintaksė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Arkadiev Peter, Holvoet Axel, Wiemer Björn 2015: Introduction Baltic Linguistics: State of the Art. – Contemporary Approaches to Baltic Linguistics (Trends in Linguistics Studies and Monographs), ed. by Peter Arkadiev, Axel Holvoet & Björn Wiemer. Berlin, Boston: De Gruyter Mouton, 1–109. Prieiga internete: http://www.academia.edu/5617002/Baltic_linguistics_State_of_the_art http://www.researchgate.net/publication/281175671_Introduction._Baltic_linguistics_state_of_the_art Dabartinės lietuvių kalbos žodynas 2011: šeštas (trečias elektroninis) leidimas. Kompaktinė plokštelė / redaktorių kolegija: Stasys Keinys (vyr. redaktorius), Laimutis Bilkis, Jonas Paulauskas, Vytautas Vitkauskas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006; internetinė versija http://dz.lki.lt 216 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Jano Otrębskio Gramatyka języka litewskiego (III – 1956, I – 1958, II – 1965): istorija ir dabartis Dini Pietro Umberto 2014: Foundations of Baltic Languages. Vilnius: Vilnius University. DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, ketvirtasis pataisytas leidimas, red. Vytautas Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006 (1994). Endzelīnas Jānis 1957 [1948]: Baltų kalbų garsai ir formos. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Holvoet Axel 2004: Evidencialumo kategorija. – Gramatinių kategorijų tyrimai, red. Axel Holvoet, Loreta Semėnienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 105–120, 168–169. ( = Lietuvių kalbos gramatikos darbai 2.) Jablonskis Jonas (Rygiškių Jonas) 1997 [1922]: Lietuvių kalbos gramatika, trečiasis fotografuotinis leidimas. Vilnius: Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Jonikas Petras 1939: Pagramančio tarmė. Kaunas: Spindulio bendrovės spaustuvė. Judžentis Artūras 2014: Lietuvių kalbos gramatinės kategorijos. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Kazlauskas Jonas 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika. Vilnius: Mintis. Laigonaitė Adelė 1978: Lietuvių kalbos akcentologija. Vilnius: Mokslas. LKE – Lietuvių kalbos enciklopedija, 2-asis patikslintas ir papildytas leidimas, par. Kazys Morkūnas, red. Vytautas Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. LKG I – Lietuvių kalbos gramatika. Fonetika ir morfologija, vyr. red. Kazys Ulvydas. Vilnius: Mintis, 1965. LLKŽ – Lietuvių–lenkų kalbų žodynas, sud. Algis Kalėda, Barbara Kalėdienė, Marija Niedzviecka. Vilnius: Mokslas, 1991. Mažiulis Vytautas 1970: Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (Deklinacija). Vilnius: Mintis. OGJL1 – Otrębsk Jan. Gramatyka języka litewskiego 1: Wiadomości wstępne. Nauka o głoskach. Warszawa: Państwowe wydawnictwo naukowe, 1958. OGJL2 – Otrębsk Jan. Gramatyka języka litewskiego 2: Nauka o budowie wyrazów. Warszawa: Państwowe wydawnictwo naukowe, 1965. OGJL3 – Otrębsk Jan. Gramatyka języka litewskiego 3: Nauka o formach. Warszawa: Państwowe wydawnictwo naukowe, 1956. Palionis Jonas 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a. Vilnius: Mintis. Paulauskienė Aldona 1979: Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos, Vilnius: Mokslas. Straipsniai / Articles 217 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Paulauskienė Aldona 2006: Pirmosios lietuvių kalbos gramatikos. Vilnius: Gimtasis žodis. Rosinas Albertas 1995: Baltų kalbų įvardžiai: morfologijos raida. Vilnius: Vilniaus universitetas. Rosinas Albertas 1996: Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Rosinas Albertas 2001: Mikalojau(s) Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Sabaliauskas Algirdas 1982: Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija. 1940–1980 m. Vilnius: Mokslas. Salys Antanas 1985: Baltų kalbos, tautos ir kiltys. Vilnius: Baltos lankos. Senkus Juozas 2006: Kalbotyros darbai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Senn Alfred 1966: Handbuch der litauischen Sprache 1: Grammatik. Heidelberg: Carl Winter, Universitätsverlag. Skardžius Pranas 1996 [1943]: Rinktiniai raštai 1. Lietuvių kalbos žodžių daryba. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Skardžius Pranas 1997: Rinktiniai raštai 2. Bendrinės kalbos dalykai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Skardžius Pranas 1998: Rinktiniai raštai 3. Bendrinės kalbos kultūra. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Skardžius Pranas 1998: Rinktiniai raštai 4. Moksliniai straipsniai ir studijos. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Skardžius Pranas 2013: Rinktiniai raštai 7. Rodyklės ir bibliografija, par. Eglė Žilinskaitė-Šinkūnienė, Mindaugas Šinkūnas. Vilnius: Vilniaus universitetas. Smoczyński Wojciech 2007: Słownik etymologiczny języka litewskiego. Vilnius: Vilniaus Universitetas. Stundžia Bonifacas 1995: Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo sistema. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Stundžia Bonifacas 2009: Bendrinės lietuvių kalbos akcentologija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Zinkevičius Zigmas 1980: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 1. Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Zigmas 1981: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 2. Vilnius: Mokslas. 218 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Jano Otrębskio Gramatyka języka litewskiego (III – 1956, I – 1958, II – 1965): istorija ir dabartis Jan Otrębski’s Gramatyka języka litewskiego (III – 1956, I – 1958, II – 1965): History and Today SUMMARY The article discusses the process of publishing of a three-volume Lithuanian grammar by a famous Polish linguist Jan Otrębski (1889–1971), the composition of grammatical description, its peculiarities and evaluations. The type of this grammar enables us to create both an index of word forms used in the grammar and an index of their parallel Polish equivalents. A modern electronic word-form index-dictionary would add to the viability of J. Otrębski’s grammatical thought and would be an excellent lexicographical source of Lithuanian-Polish languages and a teaching aid. Such an index with a facsimile segment of a relevant page from J. Otrębski’s grammar would also contribute to the solution of the problem of accessibility of the text of this grammar. Įteikta 2015 m. gegužės 22 d. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] Straipsniai / Articles 219