Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais)

DALIA SVIDERSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: onomastika (tikrinių žodžių darybos, kilmės, motyvacijos tyrimai). DĖL PRAGMATINĖS LINGVISTINĖS VIETOVARDŽIŲ ANALIZĖS (REMIANTIS MARIJAMPOLĖS APSKRITIES VIETOVARDŽIAIS)1 On Pragmatic Linguistic Analysis of Place Names (Based on the Place Names of Marijampolė County) ANOTACIJA Šis straipsnis – mokslinė pragmatinio vietovardžių tyrimo įžanga su keletu pradėtos analizės rezultatų. Jame remiamasi LKI Vardyno fonduose saugomais unikaliais tarpukario Lietuvos anketų toponimijos duomenimis (Marijampolės apskrities vietovardžiais). Vienos etninės srities vietų vardų analizė pasirinktu aspektu yra ankstesnių vietovardžių tyrimų įprastais darybos ir kilmės požiūriais tąsa. Straipsnyje išdėstytos pagrindinės pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės teorinės ir metodologinės nuostatos, atskleidžiami lietuvių toponimikoje mažai naudoti tyrimo aspektai. Šioje publikacijoje remiamasi ypač įdomia ir vertinga iki šiol nepublikuota „Žemės vardų“ anketų pastabų skilties informacija, leidusia pažvelgti į tiriamąją toponiminę medžiagą per etninės srities kalbos vartotojų patyrimo prizmę. Atliktas tyrimas apibendrintas, pateiktos išvados ir rekomendacijos. ESMINIAI ŽODŽIAI: tarpukario laikotarpis, vietovardžiai, pragmatinė lingvistinė vietovardžių analizė, emocinė vertinamoji konotacija, vaizdinė ekspresinė konotacija, etnokultūrinis konotacinis komponentas, 1 Padėka. Straipsnio autorė nuoširdžiai dėkoja už vertingas pastabas, patarimus, geranoriškumą prof. Rūtai Petrauskaitei, prof. Kazimierui Župerkai ir slaptiesiems straipsnio recenzentams. 166 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) stereotipas, įvardijimo situacija, komunikacinė intencija, perlokucija, adresantas (įvardytojas), adresatas. ANNOTATION The article is a scientific introduction to the pragmatic research of place names presenting several results of the analysis in progress. It relies on unique data of toponymy from the questionnaires of interwar Lithuania stored at the Department of Onomastics in the Institute of the Lithuanian Language (place names from Marijampolė County). The analysis of place names of a single ethnic region from the selected perspective is a continuity of the previous place-name research based on the usual aspects of word-formation and origin. The article presents the major pragmatic theoretical and methodological principles of the linguistic analysis of place names; it reveals the research aspects which have scarcely been used in Lithuanian toponymy. The present publication is based on especially interesting and valuable information from the comments section of the “Land Names” questionnaires, which has not been published before. It enabled to approach the toponymic research material through the prism of experience of language users from a specific ethic region. The research generalizations were formulated; conclusions and recommendations were provided. KEYWORDS: interwar period, place names, pragmatic linguistic analysis of place names, emotional evaluative connotation, visual expressive connotation, ethnic-cultural connotative component, stereotype, naming situation, communicative intention, perlocution, addresser (name-giver), addressee. 0. ĮVADAS Regioninės toponimikos studijose, greta vietų vardų darbovės, semantikos ir kitų specifinių ypatybių, galėtų būti nustatyta ir daugiau bendrųjų lingvistinių – pragmatikos sričiai priskirtinų dalykų. Pragmatinis lingvistinis požiūris į vietų vardus išplėstų toponimikos analizės ribas. Taip pat būtų išsaugotas ir kompleksinis keliaspektis tyrimų aktualumas. Be to, šios studijos patvirtintų arba paneigtų deklaruojamą tam tikrų Lietuvos plotų vietų vardų savitumą, kitoniškumą ar bendrumus, kurių galbūt galėtų būti daugiau nei skirtumų. Tam prireiktų įtraukti į kalbamųjų tyrimų sritį ir kitų plotų toponimiją. Rūta Marcinkevičienė, ko gero, pirmoji šiandienos lietuvių toponimikos tyrimų kontekste atkreipė dėmesį į tai, kad tikrinių žodžių reikšmė panaši į Straipsniai / Articles 167 DALIA SVIDERSKIENĖ apeliatyvų konotacinę reikšmę <...>, ne tiek į pačią reikšmę, kiek į jos užribį, apimančią įvairias vaizdines, funkcines asociacijas ir vertinamuosius elementus (plg. Marcinkevičienė 2000: 137–146). Kauno konotaciją mokslininkė tyrė laisvuoju ir kryptiniu asociaciniu eksperimentu2, taip pat buvo atlikta kontekstinė pasirinktojo vietovardžio analizė. Tiek vienu, tiek kitu metodu atlikto tyrimo duomenys leido kalbininkei daryti išvadą dėl tam tikrų sąsajų tarp vietos vardo vartojimo konteksto ir jo konotacijos buvimo. Šis tyrimas paskatino ir kitas lingvistes – Iloną Sideravičiūtę-Mickienę ir Saulę Juzelėnienę – pasinaudojus elektronine tekstyno analizės programa, atrinkti Palangos ir Nidos miestų kolokatus ir juos suskirsčius pagal kalbos dalis tirti dažnumo požiūriu (Sideravičiūtė-Mickienė, Juzelėnienė 2005: 70–75). Pastaruoju atveju naujų teorinių įžvalgų, regis, neatsirado. Kazimieras Župerka pastebėjo, kad dalykinių stilių tekstuose vietovardžiai turi tik informacinę paskirtį, kitaip yra laisvųjų stilių tekstuose (šnekamojo, meninio, publicistinio) (Župerka 2009: 263–271). Pirmuoju atveju vartojami tiesiogine reikšme, vietų vardai neįgyja konotacijų, antruoju – jų teikiamą pagrindinį turinį gali nusverti papildomoji informacija – vietos įvaizdis. Mokslininko teigimu, vietovardžio aktualizacijoje3 artimai susiję yra du dėmenys: žodis (jo garsinė sudėtis, daryba, semantika) ir tuo žodžiu pavadintos vietos įvaizdis. Aleksandro Vanago teigimu, „hidronimo semantikos tyrinėjimo objektas yra toji specifinė hidronimo reikšmė, kurią hidronimas turėjo susidarymo metu“ (Vanagas 1981: 9), nes „susidarymo metu hidronimai galėjo reikšti, buvo motyvuoti, tiksliau – turėjo labai platų ir konkretų semantinį turinį (nes konotavo, apėmė bruožus, būdingus ir visai objektų rūšiai, ir bruožus, kuriuos dar turėjo tik tas vienas žymimasis objektas)“ (dar žr. ten pat, 6–17). Taigi svarbiausia – ką reiškė žodis virtimo nomina proprium metu [čia ir kitur išretinta mano – D. S.]. Toks požiūris į vieną vietovardžių klasę (hidronimus) tinka analizuojamiems visų klasių (poklasių) vietovardžiams. Išdėstyta vietų vardų tyrimo pragmatinės lingvistikos aspektu įvairovė rodo, kad galimos kelios kalbamųjų onimų tyrimų kryptys, leidžiančios išsiaiškinti: 2 Psicholingvistinio eksperimento metu žmonės pateikia pirmus į galvą atėjusius žodžius duotam žodžiui-stimului. Iš jų paaiškėja, kokias asociacijas jiems sukelia išgirstas, pamatytas ir perskaitytas žodis (dar žr. Marcinkevičienė 2011: 32). 3 Dėl termino žr. Župerka 2009: 263. Šios sąvokos aiškinimas autoriaus pateikiamas ir su priešingu kalbos priemonių vartojimo būdo paaiškinimu (kas daro kalbamąją sąvoką geriau suprantamą): automatizacija – įprastinis vartojimas, o aktualizacija – vartojimas, patraukiantis dėmesį, suvokiamas kaip neįprastas, nepaprastas (dar žr. Župerka 2008: 75). Aktualizacijos sąvoka, anot mokslininko, artima ekspresyvumo, išraiškingumo sąvokoms (ten pat). 168 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) (1) kaip panaudojamas vietos vardas kaip kalbinis ženklas tam tikruose pragmatiniuose kontekstuose, (2) asociacinis vietos vardo eksperimentas ir (3) socialiai suvokto bei užkoduoto tikrinio žodžio reikšmėje pragmatinio jos komponento paieškos. Mūsų atveju aktuali pastaroji tyrimų kryptis. Šiuo atveju tyrimo objektas ir yra pragmatinis komponentas onimo reikšmėje, o pagrindinė tyrimų krypties sąvoka – konotacija. Konotaciją R. Marcinkevičienė apibūdina kaip leksinės reikšmės dalį, papildančią kai kurių žodžių denotatinę reikšmę. Ši konotacija apėpia viską, kas yra daugiau nei įvardijimas, ir parodo kalbėtojo požiūrį į minimą dalyką, o kai kada ir bendraujančių žmonių tarpusavio santykius (Marcinkevičienė 2011: 31). Mokslininkės teigimu, ji būna 1) sisteminė, pastovi, atsispindinti žodynų straipsniuose, ir 2) kontekstinė4. Sisteminę konotaciją, remdamasi Juozo Pikčilingio skirstymu, ji skiria į tris rūšis: a) vaizdinę ekspresinę, b) funkcinę stilistinę ir c) emocinę vertinamąją. Mūsų atveju, atsižvelgus į tiriamos medžiagos specifiką, bus kalbama tik apie dvi pastovios konotacijos rūšis: vaizdinę ekspresinę ir emocinę vertinamąją. „Emocinė vertinamoji konotacija rodo, kaip kalbėtojas vertina žodžiu pavadinamą dalyką“ (ten pat). „Emocinis vertinimas kaip žodžio reikšmės komponentas, vadinamoji konotacinė sema, – ne kalbančiojo tiesioginė emocinė reakcija, o sąmoningas pranešimas apie tokį emocinį santykį vartojant kalboje įtvirtintą, konvencionalizuotą raiškos būdą. Taigi emocinis reikšmės komponentas iš esmės nesiskiria nuo konceptualiųjų, vadinamųjų denotatinių, reikšmės semų“ (Gudavičius 2007: 83–84). Ši konotacijos rūšis gali būti (a) teigiama ir (b) neigiama. Evalda Jakaitienė skiria dvi teigiamas (maloninę, patetinę) ir tris neigiamas (menkinamoji, pajuokiamoji, vulgarioji) kalbamosios konotacijos rūšis (Jakaitienė 1988 48–57; 2010: 162). Pastarosios pažymomis (santrumpomis) nurodomos ir žodynuose prie vienareikšmių bei daugiareikšmių žodžių reikšmių (mūsų atveju malon., menk., vlg.). Vaizdinę ekspresinę konotaciją turintis žodis nusako denotatą vaizdu, kelia įvairias asociacijas (Marcinkevičienė 2011: 30). Šią konotacijos rūšį lemia subjektyvios asociacijos, ji žodynuose pažymomis (santrumpomis) prie žodžių reikšmių nenurodoma. Straipsnio tikslas – išaiškinti pragmatinės prigimties komponentus vietų vardų reikšmėse. Siekiant šio tikslo, neišleistina iš akių topoobjekto įvardijimo situacijos svarba, kurioje akcentuotina adresanto (mūsų atveju įvardytojo) intencija adresato atžvilgiu bei paties adresato reakcijos. 4 Kontekstinė konotacija neatpažįstama iš atskirai paimto žodžio reikšmės, bet išryškėja iš dažnai ar nuolat žodį supančio teksto, jos tyrimo būdai susiję su dažniausiais analizuojamojo žodžio junginiais arba per psicholingvistinį eksperimentą (plg. Marcinkevičienė 2011: 32). Straipsniai / Articles 169 DALIA SVIDERSKIENĖ Siekiant užsibrėžto tikslo, buvo keliami šie uždaviniai: 1) tiriamojoje medžiagoje rasti vietų vardų pavyzdžių, kurių pamatas a) emocinio vertinimo požymį savo reikšmėje turintis žodis, b) vaizdingasis žodis, c) etnokultūrinį konotacinį komponentą savo reikšmėje turintis žodis, ir juos aptarti; 2) tarpkario medžiagoje rasti tam tikromis asociacijomis paremtos reikšmės vietų vardų pavyzdžių ir juos aptarti. Žinant, kad emocinis vertinimas leksiškai reiškiamas trimis būdais: pačia žodžio šaknimi kaip nominacijos pagrindu, darbiniais afiksais ir perkeltiniu žodžių vartojimu (plg. Gudavičius 2007: 85), tenka konstatuoti, kad straipsnio užribyje liko vietų vardai, turintys deminutyvų / pejoratyvų darybai būdingas priesagas. Tiriamoji medžiaga – Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje saugomi unikalūs tarpukario Lietuvos anketų duomenys, t. y. vietovardžių sankaupa lokali­niu principu pagal buvusias apskritis. Šių vietovardžių rinkimas buvo inicijuotas ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Švietimo ministerijos Valstybės archeologijos komisijos, tuo laiku priklausiusios Kauno Vytauto Didžiojo muziejui bei Pavardžių ir vietovardžių keitimo komisijos. Pagal parengtus vietovardžių surašymo lapus, pavadintus Žemės vardai, pradinių mokyklų mokytojai bei girininkai, kurie, vadovaudamiesi specialiai parengta Kazio Alminauskio Instrukcija Lietuvos žemės vardynui surašyti (toliau – Instrukcija), kelerius metus (daugiausiai 1935–1937 m.) užrašinėjo vietovardžius, o užpildytus lapus grąžino minėtai komisijai. Anketos išliko ir šiuo metu saugomos Vardyno fonduose. Iš viso jose užrašyta per 150 000 vienetų vietų vardų5. Tyrimo pagrindu pasirinkti iš gyvosios kalbos užrašyti Marijampolės apskrities vietovardžiai užfiksuoti trylikoje valsčių: Balbieriškio, Gudelių, Igliškėlių, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Krosnos, Liubavo, Liudvinavo, Marijampolės, Prienų, Sasnavos, Šilavoto ir Veiverių. Kiekvienos valsčiaus gyvenamosios vietos vietovardžiams skirta atskira anketa. Pagal tuometinį administracinį suskirstymą vietovardžiai į 640 anketų surašyti iš šių valsčių teritorijai priklausiusių kaimų, viensėdžių, dvarų, bažnytkaimių, palivarkų ir į 17 girininkijų anketų. Iš viso Marijampolės apskrities anketose užrašyta per 5000 vienetų vietovardžių6. 5 Plačiau apie vietovardžių rinkimą iš gyvosios kalbos XX a. ketvirtajame dešimtmetyje žr. Maciejauskienė 2002: 57; 2002a: 104; 2002b: 3–4; LVŽ I XIV–XV. 6 Šio straipsnio vietoje, atsižvelgiant į slaptojo recenzento pastabas dėl vykdomų tyrimų savarankiškumo ir pirmumo nagrinėjant bei publikuojant Marijampolės apskrities Žemės vardų anketų tarpkario medžiagą Lietuvos vietovardžių geoinformacinės duomenų bazės (toliau – bazės; prieiga per internetą http://lvvgdb.lki.lt) atžvilgiu, išsamiai paaiškinamos kalbamųjų tyrimų ištakos, eiga, naujumas, aktualumas, skiriamoji riba tarp jų ir duomenų bazėje pateikiamos informacijos. 170 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) 2001 m. pradžioje, sudarant individualius planus tuometiniame LKI Vardyno skyriuje, šio straipsnio autorei buvo numatyta ir patvirtinta mokslinės studijos, o 2004 m. ir kaip būsimos disertacijos, tema Marijampolės apskrities vietovardžių darybos ir kilmės polinkiai. Svarbiausiais ir įprastais tikrinių žodžių tyrimo požiūriais (darybos, kilmės) planuota analizuoti vieno administracinio vieneto vietovardžius, tarpukariu užrašytus Žemės vardų anketose. 2005 m. iš anketų baigus rinkti Marijampolės apskrities toponiminę medžiagą, pasirodė pirmoji publikacija (žr. Sviderskienė 2005: 91–118). Surinktos medžiagos pagrindu atliekamų tyrimų rezultatai buvo skelbiami recenzuojamuose mokslo leidiniuose ir vėliau, t. y. 2006–2012 m. Visų tarpukariu užrašytų Marijampolės apskrities vietovardžių savarankiškai vykdytų tyrimų rezultatai paskelbti atskiroje publikacijoje (plačiau žr. Sviderskienė 2012: 232–243). Joje pristatyta šio regioninio vietovardžių tyrimo darbų ir kilmės aspektais patirtis ne tik patvirtino atliktų darbų aktualumą, bet ir išryškino pietvakarinio Lietuvos ploto vietovardžių tyrimų neišbaigtumą bei būtinybę juos tęsti. 2013 m. atnaujinus doktorantūros studijas Vytauto Didžiojo universitete su Klaipėdos universitetu, Lietuvių kalbos institutu, Šiaulių universitetu, minėti darbai Dalios Sviderskienės yra tęsiami. Turėta toponiminė medžiaga papildyta vietų vardais, užfiksuotais Marijampolės apskrities girininkijų anketose. Kiek pakeista vykdomų tyrimų kryptis ir pakoreguotas mokslinės temos pavadinimas – Marijampolės apskrities vietovardžių daryba ir motyvacija. Taigi, turint omenyje Aleksandro Vanago keltą mintį dėl toponimų tyrimo nepaprastai glaudžiai susijusiais darybos, kilmės ir semantikos aspektais, minėtais dviem požiūriais iki šiol analizuoti Žemės vardų anketose užrašyti Marijampolės apskrities vietovardžiai ir toliau tiriami, labiau gilinantis į jų semantinę motyvaciją, nei iki šiol to reikalavo tyrimo tema. Visi onimai kvalifikuojami, klasifikuojami remiantis ne tik savos onomastikos praktika, t. y. A. Vanago upių ir ežerų vardų semantinės analizės metodologija, bet ir rusų kalbininkų, etnolingvistų darbais, bandant tinkamai panaudoti kalbinėmis universalijomis laikomas teorines bei praktines nuostatas. Vietovardžių motyvacinė analizė grindžiama topoobjektų įvardijimo principų išskyrimu (dėl jų žr. Sviderskienė 2014: 16–17) ir tyrimu. Toks analizės aspektas regioninės lietuvių toponimikos studijose yra naujas ir perspektyvus. Topoobjektų įvardijimo principų išskyrimas ir tyrimas yra svarbūs daugeliui kalbos mokslo sričių, nes suteikia etnolingvistinę, sociolingvistinę, psicholingvistinę informaciją kalbos santykio su tikrove išaiškinimui, atspindi kalbos pasaulėvaizdį. 2008–2009 m. dabartinių Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės savivaldybių teritorijoms priklausančiu tarpukariu Žemės vardų atitinkamose anketose užrašyti vietovardžiai įtraukti į 2007 m. pradėtą kurti internetinę bazę. Čia jie buvo grupuojami, klasifikuojami, aprašomi numatytais tiek lingvistiniais, tiek internetinei erdvei pritaikytais ir tinkamais kitais aspektais (plačiau žr. Bilkis 2011: 3–10). Neišleistina iš akių tai, kad tarpukario administracinio vieneto (apskrities) ir dabartinių minėtų savivaldybių ribos sutampa iš dalies. Taigi internetinę bazę papildė tik dalis šio straipsnio autorės ištirtos medžiagos (žr. bazės darbams panaudotos mokslinės literatūros sąrašą: prieiga per internetą http://www.lvvggb.lki.lt/vietovardziai/Default.aspx?pid=5). Be to, skiriamoji riba tarp duomenų bazėje skelbiamos Marijampolės apskrities toponimų dalies ir savarankiškai vykdomų regioninių tyrimų akivaizdi. Pirmuoju atveju bazė yra tam tikras toponiminės medžiagos šaltinis, pateikiantis kai kuriais aspektais apdorotą tarpukario anketų medžiagos dalį, standartizuotus atskirų toponimų darybos, kilmės aprašus ir kt. (plačiau žr. Bilkis 2011: 6, 9). Šią medžiagą galima toliau rūšiuoti ir tirti rūpimu aspektu. Antruoju atveju pirminio šaltinio – anketų – tam tikro ploto toponiminė medžiaga šio straipsnio autorės lingvistiškai visapusiškai savarankiškai apdorota: išanalizuota darybos, Straipsniai / Articles 171 DALIA SVIDERSKIENĖ Taigi akivaizdu, kad keliamam straipsnio tikslui įgyvendinti panaudoti vietų vardai sudaro tik menką šio duomenų banko dalį. Straipsnyje vartojami savo kilme mišrūs terminai: tiek lietuviški, tiek turin- tys graikiškos kilmės kamienus – tai atitinka lietuvių toponimikoje jau egzistuojančias tradicijas: vandenvardis – hidronimas; gyvenamosios vietos vardas – oikonimas; pelkėtos vietos vardas – helonimas; kalno vardas – oronimas, lauko, pievos vardas – agronimas, miško vardas – drimonimas; kelio, tako vardas – hodonimas. Prireikus šie keičiami sinonimais vietovardžiai ir toponimai. Kaip jau tapo įprasta visose lietuvių regioninės toponimijos studijose (Mickienė 2001; Endzelytė 2005; Bartkutė 2008), žemės dangos vardams: kalnams, laukų, pievų, miškų, kelių, takų vardams pavadinti vartojamas Petro Joniko pasiūlytas terminas žemėvardžiai (Jonikas 1990: 563). Jį vartojo lietuvių geografas, rašęs ir kalbos klausimais, Stanislovas Tarvydas (Tarvydas: 1958 5, 46), kiti lietuvių kalbininkai (Savukynas 1963: 235; 1971: 168; Razmukaitė 2003: 67), etnologė Auksuolė Čepaitienė (Čepaitienė 2013: 112, 129). Prigijusios tradicijos laikomasi ir šiame straipsnyje. Žvilgsnis į vietų vardus iš pragmatikos pozicijų (nu)lėmė ir kitus, papildomus, straipsnio terminus. Buvo pasirinkti įprasti lietuvių kalbininkų (Čepaitienė 2007; Župerka 2008; Jakaitienė 2010; Ryvitytė 2011) darbuose vartojami terminai: šnekos aktas – kalbos realizacijos procesas, adresantas (mūsų atveju – įvardytojas) ir adresatas⁷, pragmatinė kompetencija – gebėjimas suprasti adresanto (įvardytojo) ketinamą perduoti reikšmę, ilokucija – vieno iš šnekos akto lygmenų turinio komponentas, kuris perteikia adresanto (įvardytojo) komunikacinį tikslą (komunikacinę intenciją), perlokucija – veiksmo poveikis, arba kas pasiekiama tuo, kas pasakyta. Tarpukario vietovardžių pateikėjus ir užrašinėtojus užmarštin nusinešė laikas. Taigi, siekiant išsiaiškinti fonines, vertinamąsias ir kt. vietų vardus lydinčias žinias, informantų (mūsų atveju ir adresatų) reakcijas, belieka pasikliauti išlikusia tarpukario anketų „Pastabų“ skilties informacija. Be šių komentarų, kilmės, motyvacijos aspektais, jau duoda apčiuopiamų rezultatų. Ji yra informatyvi kaip visuma: paaiškėja atskirų vietovardžių poklasių darbo tipų produktyvumas, išryškėja jų panašumai ir ypač skirtumai, sužinomi etninės srities topoobjektų įvardijimo dėsningumai. Gauti regioninės toponimikos tyrimo rezultatai yra vertingi onomastikos mokslui, svarbūs rengiant sintetinį lietuvių toponimikos darbą Lietuvos vietovardžių žodyną, reikšmingi ir baltiškai, ir indoeuropeistikai, jais gali pasinaudoti ir kitų mokslo sričių tyrėjai. Be to, aiškinantis vietovardžių motyvaciją, pragmatinės prigimties komponentus vietų vardų reikšmėse, ypač praverčia iki šiol nepublikuota ir interneto viešojoje prieigoje neskelbta „Pastabų“ ir kitų Žemės vardų anketų skilčių informacija (dėl jos plačiau žr. šio straipsnio 0. Įvadą). 7 Kitaip Birutės Ryvitytės Lingvistinės pragmatikos įvade (2011), kuriame vartojami kalbėtojo ir klausytojo terminai. Dėl pastarųjų vartojimo dar žr. Ingos Hilbig recenziją (Hilbig 2011). 172 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) apibūdinimų, motyvacinių aprašų, t. y. unikalių, autentiškų duomenų apie anketose užfiksuotus vietų vardus, topoobjektų ypatumus, pateikėjo santykį su jais, toponimų analizė vienu ar kitu aspektu (darybos, motyvacijos)8, pretenduojanti į tikslumą, išsamumą, preciziškumą, daugeliu atvejų yra negalima. Be to, studijuoti kalbamuosius aprašus reikštų pažvelgti į tiriamąją toponiminę medžiagą per etninės srities kalbos vartotojų patyrimo prizmę. Šią mūsų nuostatą parem ia ir R. Marcinkevičienės nuomonė: „Iš tiesų ne žodis, o žmogus turi galvoje tam tikrą reikšmę – konceptą, sąvoką ar sampratą, kurią gali išreikšti vienu ar kitu žodžiu. Tik individui vartojant žodžius kyla asociacijos, atsiranda vaizdiniai. Todėl reikšmės reikia ieškoti ne žodyje ar žodyne, bet jo vartosenos kontekste, klausiant pašnekovo ir lyginant savąjį konkretaus žodžio supratimą su išgirsto ar perskaityto žodžio ypatumais“ (Marcinkevičienė 2011: 8). Jelena Berezovič (Jekaterinburgas), vykdydama kompleksinius toponimų tyrimus semantikos, pragmatikos aspektu (Березович 2014: 91), remiasi Svetlanos Tolstajos (Maskva) išdėstytomis nuostatomis, kuriomis tvirtinama, kad ne „plikos“ reikšmės iš žodynų išaiškina vietų vardų semantiką, bet vietovardžių aprašų, komentarų studijos atskleidžia realią vietovardžio atsiradimo (susidarymo) situaciją9 (žr. Толстая 2008: 13–14). S. Tolstaja ir anksčiau yra akcentavusi vietovardžių aprašų, juos lydinčių komentarų svarbą (Толстая 2002: 112–127). Ji teigė: kuo daugiau vietovardis „apipintas“ pasakojimais, tuo daugiau jis pats yra „pasakantis“. Rusų tyrėjų bendra nuomone, vietų vardų aprašuose komentarų varijuojantis pasikartojimas suteikia raktą vietovardžių reikšmių interpretacijoms. Taigi tyrimų objektu tampa ir anketose užfiksuoti aprašai bei komentarai, padėsiantys išsiaiškinti a d r e s a t o poziciją. Kalbamojoje medžiagoje svarbūs išlieka ir pateikėjų išsakyti apibūdinimai, kokiais ypatumais pasižymi įvardijamasis topoobjektas, bei priežasčių, dėl kurių suteikiamas vietai vardas, nusakymas. Lietuvių etnologė, tautosakos, baltų religijos ir mitologijos tyrinėtoja Radvilė Racėnaitė, analizavusi, kaip atsiminimai apie praeitį įtvirtinami skirtinguose sakmių žanruose ir kaip jie sąveikauja su kraštovaizdžiu, rėmėsi Alytaus bei Trakų apskričių Žemės vardų anketų medžiaga (plačiau žr. Racėnaitė 2013: 107–131). Mūsų tyrimo kontekste netrodo bereikšmė jos įžvalga, jog vietų vardų aprašymų, komentarų gausa anketose priklauso nuo surašytojo kilimo 8 Kitose anketų skiltyse pateiktos informacijos nauda jau yra tekę įsitikinti ir anksčiau: skilčių „Žemės paviršiaus rūšis, išvaizda, kokybė“ ir „Upių, upelių ištakų bei žiočių vietos ir jų apibūdinimas“ įrašai pravertė tiksliau nustatant tiriamų vietovardžių darybos būdą, jų pamatinius žodžius, identifikuojant topoobjektus ir pan. (žr. Sviderskienė 2010: 341–353; 2012: 81–98). 9 Ši situacija teoriniuose toponimikos darbuose dar vadinama onomastine. Dėl termino onomastinė situacija žr. TMOI: 220. Straipsniai / Articles 173 DALIA SVIDERSKIENĖ vietos. Tyrėjos pastebėjimas paremtas anketų tituliniame puslapyje pateiktos informacijos duomenimis: kokios apskrities, valsčiaus, bažnytkaimio, kaimo, dvaro vietovardžiai surašyti anketoje, kokie surašytojo duomenys: pavardė, vardas, verslas (mokytojas, –a; girininkas), gimimo vieta valsčiaus ir apskrities tikslumu bei adresas. Pagal tai ir galima spręsti, ar surašytojas savas, ar svetimas. Anot tyrėjos, svetimam žmogui žinios apie vietas ir jų vardus pateikiamos gausesnės: „akivaizdu, kad tokių, kartais net pernelyg gausių topografinių nuorodų yra daugiausia, kai mėginama vieną ar kitą kraštovaizdžio vietą nusakyti svetimam žmogui“ (Racėnaitė 2013: 127). Ši tendencija, rodos, galioja ir mūsų atveju. Ko gero, tokiu būdu siekiama būti tinkamai suprastam, todėl sava kalbinė raiška komentuojama. Be to, kalbamasis dalykas (mūsų atveju topoobjektas) surašytojo menkai pažįstamas ir netinkamai jo įsivaizduojamas. Galima manyti, jog todėl ir siekiama sužadinti analogiškus (kaip ir pateikėjo) informacinius, asociacinius ar pan. procesus surašytojo sąmonėje, kad išgirstas vietos vardas jam „neliktų svetimkūniu, nesupratimo figūra, neįvykusiu dialogu“ (Mykolaitytė 2013: 16). Juk gebėjimas suprasti kito kalbėtojo ketinamą perduoti reikšmę ir yra vadinama pragmatine kompetencija (plg. Ryvitytė 2011: 9). Siekiant užsibrėžto tikslo ir paisant iškeltų uždavinių, straipsnyje tiriamajai medžiagai buvo taikomi: 1) darbybinės analizės metodas, 2) komponentinės analizės metodas, 3) aprašomasis metodas su lyginamojo metodo elementais. Tarpukario medžiagos vienetai pirmiausiai buvo vertinami darb用os aspektu taikant vandenvardžių klasei tirti A. Vanago sudarytą struktūrinį-gramatinį analizės metodą (plačiau žr. Vanagas 1970: 21–27), lengvai pritaikomą ir kitų klasių (poklasių) vietovardžiams analizuoti. Šiuo būdu išsiaiškinus vietų vardų pamatinius žodžius, jų morfologinį ir leksinį statusą, toliau buvo dirbama su Lietuvių kalbos žodynu (antrasis elektroninis leidimas (2013); toliau – LKŽe₂). Konotaciniai pamatinių žodžių skirtumai paaiškėjo iš žodyne pateikiamų pažymų (santrumpų) ir komponentinės šių žodžių reikšmių analizės. Be to, buvo analizuojami tarpukario anketose užfiksuoti vietovardžių aprašymai, pateikėjų komentarai, iš kurių, kaip jau buvo minėta, ir paaiškėjo adresato reakcijos, duomenys apie vietas ir vardus. Vietovardžiai straipsnio skyriuose išdėstomi abėcėlės tvarka. Darbybos formantai galūnių, priesagų vediniuose ir vienas sandas nuo kito dūriniuose atskiriami brūkšneliu. Remiantis publikuotais vandenvardžių šaltiniais¹⁰, vandenų vardai kirčiuojami. Kirčiuojami ir kiti patikimai anketose sukirčiuoti vietų vardai. Jeigu tarpukario duomenimis toponimas nesukirčiuotas arba jo kirčiavimas 10 Oficialūs spausdinti vandenvardžių šaltiniai: Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas (1963; toliau – LUEV) ir Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas (1981; toliau – LHEŽ). 174 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) neaiškus, straipsnyje jis nekirčiuojamas; kartais pabr auki am as kirčiuoto skiemens pagrindas, jeigu priegaidė kelia abejonių. Prie visų vietų vardų pateikiamos įvardijamų objektų ir jų lokalizacijos nuorodos. Jos bei objektų nuorodų sutrumpinimų sąrašai iš naujo sudaromi nebuvo, remtasi jau sudarytais Lietuvos vietovardžių žodyno t. 1 (2008), t. 2 (2014) rašymui. Ieškant pamatinio žodžio vieno ar kito vietovardžio kilmei pagrįsti bei nurodant pamatinių žodžių reikšmes, naudotasi LKŽe₂. Visais atvejais paisyta vietos vardo, bendrinio žodžio, jo reikšmės, vartosenos pavyzdžių (iš gyvosios kalbos, tautosakos ir kt.)11 lokalinio sutapimo. Kildinant vietovardžius iš asmenvardžių, pastarųjų pirmiausia ieškota Lietuvių pavardžių žodyne t. 1, t. 2 (1985, 1989; toliau – LPŽ I, LPŽ II). Šaltinis, parėmęs rekonstruotus asmenvardžius, yra abėcėlinė istorinių asmenvardžių kartoteka, saugoma Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus fonduose (toliau – IAK). Be universalia lingvistikoje laikytinos publikacijų vertės – suteikia naujų žinių apie lietuvių kalbą, prisideda prie nematerialiojo kalbinio paveldo kaupimo, sisteminimo ir sklaidos – numatoma ir savita teorinė (1), praktinė (2), tarpdalykinė (3) šio straipsnio vertė: (1) a) Tiriamosios etninės srities tikrinė leksika galėtų būti puikus stereotipų tyrimo šaltinis. „Stereotipuose yra dalis tiesos – jie atspindi kalboje užfiksuoto pasaulėvaizdžio fragmentą, daro įtaką skirtingų etninių sričių lietuvių bendravimui“ (Papaurelytė, Župerka 2010: 199). b) Užfiksuotų vietų vardų, atsiradusių pagal emocinį vertinimą, visuma galėtų būti tam tikras tiriamojo ploto atstovų moralinių vertybių atspindys. c) Pravardinės kilmės asmenvardžiai, išlikę vietovardžiuose, galėtų paremti nacionalinį charakterį apibūdinančius tyrimus. d) Psicholingvistams, vietovardžių semantikos tyrėjams tokio pobūdžio tyrimai padėtų geriau suprasti lokaliai apibrėžtoje erdvėje (tam tikrame plote) egzistuojančias visuomenės sąmonėje susiklosčiusias simpatijas, nusistatymus, apčiuopti jų susidarymo mechanizmus. e) Tyrimo metu išsiaiškinti vietiniai savitumai, skirtumai, laikotarpio impulsai yra tai, kas atskleidžia žmonių pasaulį. Tikėtina, kad jie pravers tiriant šio ploto gyventojų mentalitetą, savivoką. (2) a) Šiame straipsnyje aptarti ekspresyvius, emociškai nuspalvintus pamatinius žodžius turintys apskrities vietovardžiai galėtų būti tam tikru rezervu 11 Ateityje, tiriant Marijampolės apskrities vietų vardų darybą ir motyvaciją (semantiką), rašytinių šaltinių sąrašas bus papildytas tarmių žodynais: Vito Labučio Daukšių krašto žodynu (2002), Aldono Pupkio Kazlų Rūdos šnektos žodynu t. 1 (2008), t. 2 (2009) ir Zanavykų šnektos žodynu t. 1–3 (2003–2006). Straipsniai / Articles 175 DALIA SVIDERSKIENĖ Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Prienų savivaldybių gatvių, skverų, aikščių vardų ar kitų urbanonimų darbai. b) Vienas kitas teigiamos konotacijos vietos vardas galbūt praverstų parenkant įmonių pavadinimus. c) Aptartoji toponimijos dalis galėtų keletu atvejų praversti ir kuriant socialines, kultūros reklamas. Ypač pietvakariniame Lietuvos plote. Paisant reklamos objekto ir adresato, tikslingai pasirinkus reklamos tekstui sukurti tam tikrą kompoziciją ir stilių, nuo kurių priklauso reklamos paveikumas, kaip raiškos priemonės galėtų būti panaudoti ir keli straipsnyje aptarti tiriamojo ploto vietų vardai. Pateikiant šį siūlymą, remiamasi analogija: reklamos paveikumui jos kūrėjai dažnai laikosi taisyklės: „kuo geriau žinomas asmuo pristato ar rekomenduoja reklamos objektą, tuo daugiau dėmesio adresatas skiria reklamai“ (žr. Gabrėnaitė 2010: 19). Taigi, kiek perfrazavus šią nuostatą, spėjama, kad kalbos etnostilistika12, išlikusi vietovardžiuose, taip pat galėtų reklamoje tarnauti sėkmingam adresato paveikumui. d) Rašytojai plėtotų įvardijimo tradiciją kurdami jau literatūrinį ar publicistinį šio ploto kraštovaizdį. Pavartotas vienas kitas onomastikono elementas (tiek vietos vardas, tiek asmenvardis) padėtų skaitytojui stipriau pajusti komiškas ar ironiškas kūrinio intonacijas. (3) Ateityje, susieti su tautosakos, mitologijos, tikėjimų, papročių, antropologijos, etnologijos ir kitais tyrimais, vietovardžių tyrimai pragmatikos aspektu pastarųjų būtų pagilinti. Ir atvirkščiai – juos parem­tų. Juk patikimiausios išvados gali būti gautos sugretinus kelių mokslo sričių tyrimų rezultatus (plg. Papaurelėtytė, Župerka 2010: 185). 1. VIETŲ VARDAI, PADARYTI IŠ EMOCINIO VERTINIMO POŽYMĮ SAVO REIKŠMĖJE TURINČIŲ ŽODŽIŲ A. Vanagas, tyręs lietuvių hidronimų semantiką, hidroobjektus apibūdinančius vandenų vardus skirstė pagal atsiradimo motyvus (Vanagas 1981: 4–153). Šalia aplinką apibūdinančios motyvacijos, atsiradimo motyvų pagal spalvą, dydį, gylį ir kitą, skyrė ir emocinio vertinimo reikšmės vandenų vardus (ten pat, 115–116). Jo tyrimo duomenimis, iš viso Lietuvoje tokių hidronimų priskaičiuojama per 80 vnt. (0,9 %) (ten pat, 123; Vanagas 1999: 242), tarp kurių 12 Dėl termino žr. Župerka 2013: 183. Šiuo atveju terminas vartojamas siaurąja prasme, turint galvoje pietvakarinio Lietuvos ploto kalbos etnostilistiką. 176 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) teigiamo emocinio vertinimo reikšmės vandenvardžių yra daugiau, negu neigiamo (dar žr. Vanagas 1981: 115). Tiriamajame plote atsiradęs pagal topoobjekto emocinį vertinimą užrašytas vienas upės vardas Laukšč-iōtas Šil. Jis padarytas iš lie. laukstùs, -i ‘nejaukus, ilgus, nykus’ (dar žr. LHEŽ: 183), plg. laukstù Mrj: Per anksti nueisim, tai mum bus dar labai laukstù Brt. Pagal kalbamąjį vertinimą, kiek pavyko pastebėti, užfiksuota ir pora žemėvardžių: Mùdrė, Skaistė. Iš šių pavyzdžių matyti, kad emocinis vertinimas išreikštas metaforiškai. Viena iš Stefano Ulmano skiriamų metaforizacijos tendencijų ir yra antropomorfizmai. Tai žmogaus kūną, dvasią ir veiklą apibūdinantys žodžiai, pavartoti negyvojo pasaulio dalykams (mūsų atveju žemės paviršiaus dangos objektams) pavadinti (dar žr. Ульман 1970; Gudavičius 2007: 165–168)13. Šiuo būdu įvardijant topoobjektus, sužadinamos adresato asociacijos su žmogumi, arba gyvu padaru14. Būdvardžiai, apibūdinantys žmogų (gyvą padarą), yra toliau pateikiamų žemėvardžių nominacijos pamatas: Mùdr-ė dr. Brb: lie. mudrùs, -i ‘šaunus, guvus, žvalus’, plg. Blizga, tviska kamanelės iš šilkelių kaspinėlių, gražus mudrùs žirgužėlis nuo rūtelių vainikėlio Jrb; Skaist-ė pv. Lbv: lie. skaistùs, -i ‘kurio rausvas, šviesus, malonus veidas’, plg. Visa ji kap iš pieno plaukus: skaisti, raudona Vlkv. Mūsų atveju aktualizuojama metafora – VIETA YRA GYVAS PADARAS / ŽMOGUS tiesiog sutapatinant tikslo ir ištakos sričių konceptus ‘vieta’ = ‘gyvas padaras / žmogus’15. Be nominacinės funkcijos, ši metafora atlieka ir apibūdinamąją. Kaip matoma iš pateiktų pavyzdžių, emocinių būsenų raiškai iš visų kalbos dalių buvo pasirinktas būdvardis, orientuotas į objektą, t. y. jį apibūdinantis. Tarpukario anketų medžiagoje užrašyti du žemėvardžiai (Plerva ir Pupučiai), parodantys visuomenės kalbinėje sąmonėje užfiksuotą emocinį vertinimą. Prie jų pamatiniais žodžiais einančių apeliatyvų reikšmių LKŽe₂ nurodomos pažymos (santrumpos) m e n k. ir m a l o n. Pler-va pv. KzR – sietinas su lie. plérti, 13 T. Fedotova (Užbaikalės valstybinis humanitarinis-pedagoginis universitetas) šią metaforos rūšį toponimikoje vadina kognityvine (žr. Федотова 2008: 48, 49). 14 Antropomorfinės metaforos sudaro personifikacijos pagrindą – stilistines figūras, kai negyvojo pasaulio daiktams suteikiamos žmogaus ypatybės ir požymiai (plg. Gudavičius 2009: 117). K. Župerka, remdamasis lietuviškos reklamos tyrinėtojų duomenimis, teigia, kad iš metaforos atmainų reklamoje ypač dažnas yra įasmeninimas (Župerka 2008: 79). 15 Turima medžiaga rodo, kad metafotų ištakos srities reiškiniai taip pat gali būti suvokiami kaip gyvi, galintys būti susiję su tam tikrais veiksmais. Vietovardžiuose Atšlėtė ir Sąkandai tokie požymiai reiškiami veiksmažodžiais atšlėti ir sukąsti: Atšlė-tė up. Ldvn – sietinas su lie. atšlė-ti ‘atremti, priglausti, atlošti į ką, prie ko; kiek prigulti’ (dėl šio vv. darybos ir kilmės aiškinimo dar žr. LHEŽ: 51; LVŽ I 211); Sąkand-aĩ rst. KzR – sietinas su lie. sukąsti, sukanda, sukando ‘suspausti dantis ar dantimis’. Straipsniai / Articles 177 DALIA SVIDERSKIENĖ –sta, plėro menk. „plėstis, skėstis, tižti16. LKŽe₂ duomenimis, iš gyvosios kalbos tiriamame plote iliustracinių sakinių neužrašyta, taigi pateikiamas sakinys iš raštų: Lysvės nuo vandens plėrsta, t. y. išsiplatina. Pupučiai pv. Brb: lie. pupūtis „kas panašus į pupą, apvalutis“. Čia metaforiškai išreikštas motyvacinis vietos vardo požymis, plg. Ale kokia graži, kokia pupūtė Mrj – primena apvalias žmogiškąsias formas. Aptartosios grupės vietovardžių atsiradimo priežastis taikliausiai nusako K. Alminauskio citata iš Instrukcijos: „žmonės ir menkiausią žemės kampelį pavadina savu vardu, kitaip sakant, jį įasmenina ir tuo būdu prie savęs paties priartina“ (Alminauskis 1934: 3). Kitų vietų vardų pamatiniai žodžiai – vulgarizmai, leksikologų priskiriami emotyvams (žr. Jakaitienė 2010: 162). Šie žodžiai turi stiprią neigiamą konotaciją, mūsų atveju pavadinamo topoobjekto (upės ir kalno), atžvilgiu: Mỹž-upis up. Ss: lie. vlg. myžti, -a, -o prk. „čiurkšle tekėti, bėgti, švirkšti“, plg. Kad kirto nagaika [kumele], tik kraujas myža Lp [pagrindinė reikšmė ‘leisti šlapimą, šlapintis’]; Šūd-kalnis kln. Šil: lie. vlg. šūdas „kas niekam tikęs, niekam vertas, labai prastas“ [pagrindinė reikšmė ‘išmatos’]. Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad vietovardžių pamatinis žodis vartojamas šalutine perkeltine reikšme, kuria denotatas ne tik pavadinamas, bet ir vertinamas. Sudurtinis helonimas Šikn-ā-balė plk. KzR padarytas iš lie. vlg. šikna ir geografinio nomenklatūrinio termino balà. Vulgarizmo pagrindinė reikšmė – ‘užpakalis, sėdynė’. Iš jos yra atsiradusi šalutinė tiesioginė (metaforinė, bet ne vertinamoji) reikšmė ‘Mrj kokio daikto storagalys, apačia’. Pastarąją ir vartojamas pirmasis apibrėžiantysis kalbamojo vietovardžio sandas – išplatėjusios formos pelkei pavadinti. Analizuojant vietovardžius, buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad Jūrės girininkijos anketoje greta šio pelkėvardžio (Šiknābalė) užfiksuotas ir kitas helonimas Uodeg-ėlė b. KzR. Balos vardo pamatinis žodis – lie. uodegà ‘žemės, pievos, dirvos, miško siaurėjanti dalis’17. Anketoje rašoma: tai Šiknābalės iškyšulys. Nuo to ir vardas. Šis greta esančių semantiškai susijusių vietų vardų kompleksas sudaro semantinę mikrosistemą18. Vertinant iš tarpukario įvardytojo pozicijų, seman- 16 Dar plg. lie. tižti, tyžta, -o ‘brigzti’, plg. Atsiųlėk takus, kad netižtų Mrj. 17 Dėl tokio balos vardo darybos ir kilmės aiškinimo žr. Bilkis 2008: 98. 18 J. Berezovič, tyrusi mikrosistemas rusų toponimijoje, pastebi, kad jos sudarytos iš dviejų arba keleto toponimų, susijusių įvairaus pobūdžio leksinio sistemiškumo santykiais. Ši kalbininkė skiria 1) taksonominę nominaciją (kada du ar keli greta esantys vandens telkiniai įvardijami pagal tai, kokios rūšies žuvys juose veisiasi, gyvenvietės – pagal gyventojų etninę sudėtį ir pan.), 2) gradacines sistemas, kurios jau yra kur kas gausesnės ir įvairesnės (greta esančių hidroobjektų įvardijimas pagal vandens kokybę, pagal vandens skonį ir pan., kitų topoobjektų – pagal 178 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) tinės mikrosistemos Šiknãbalė – Uodegėlė atsiradimo priežastis – konkretizacija. Kalbamuosius vietos vardus sieja dalies ir visumos – partoniminiai – santykiai. Šiknãbalė reiškia tam tikrą visumą, o iškyšulys Uodegėlė – Šiknãbalės dalį. Toks žodžių santykių tipas kalbininkų vadinamas meronimija ir skiriamas nuo hiponimijos (plačiau žr. Jakaitienė 2010: 114). Konkretizaciją šiuo atveju, matyt, lemia kontekstas, todėl ją galima laikyti kontekstine. Vertėjas Lionginas Pažūsis, kalbėdamas apie konkretizaciją vertime, teigia, kad kontekstinės konkretizacijos imamasi stilistiniais sumetimais: siekiant didesnio aiškumo, gyvumo, vaizdingumo (Pažūsis 2014: 516). Pragmatiniais sumetimais, tikėtina, šiuo atveju konkretizacijos imtasi siekiant, kad adresatui būtų lengviau atpažįstami topoobjektai, vietoj platesnės reikšmės vieno vietos vardo pasirenkami konkretesnės reikšmės du vietovardžiai, sustiprinantys tam tikrą ekspresyvumą. Aišku, galima spėjamai manyti ir kitaip: galbūt kalboje nebuvo alternatyvios tinkamos raiškos priemonės vietos vardui nusakyti, todėl pridėtinė informacija „apimama“ dviejų vardų deriniu. Reikia pažymėti, kad vieni vietų vardai, užrašyti Žemės vardų anketose, yra pagrindiniai, neturintys variantų, gyvojoje kalboje vartotų ir užfiksuotų anketose, kiti – vartojami variantškai. Pastarieji žemėvardžiai anketose užrašyti greta⁽¹⁹⁾, kaip žymintys vieną objektą, su prierašu kitaip arba be jo. Iš keleto pavyzdžių⁽²⁰⁾ nesunku pastebėti, kad vienas vietovardis leksiškai neutralus, o kita jo forma – turi neigiamą emocinę konotaciją⁽²¹⁾. Antroponiminis kilmininkinis vietovardis⁽²²⁾Pauliùko kálnas kln. Klvr, turintis posesyvinę reikšmę ‘Pauliukui priklausantis’, tiriamame plote vartojamas atsiradimo laiką, pagal padėtį erdvėje, pagal dydį ir kt.), 3) tam tikras vietovardžių grupes (šios sudarytos pagal formulę jeigu... tai (если... то), pavyzdžiui, kalno vardas Pečius (Печ) – kalno vardas Kaminas (Труба) ir pan. (plačiau žr. Березович 1991: 75–90). Dar vienas rusų mokslininkės pavyzdys: siekiant parodyti upės priklausomybę tam tikram baseinui, panaudojama foninė informacija: upės Волчьи Воды baseine (vietovardžio šaknis čia turi pejoratyvinę reikšmę, rodančią, kad upės vanduo netinkamas gerti) daugelio upių vardai „druskingi“ [называются Соленными]. Vienos iš jų intako vardas – Карчойи (Горькая). Tokios toponimų sistemos, J. Березович teigimu, labai senos. Senovėje jos atliko bendruomenės požiūriu ne tik estetinę, bet ir žemėlapio funkciją, kurio tada dar nebuvo (žr. ten pat, 86). 19 Tai ir leistų juos, ko gero, tiksliau vadinti gretybėmis, ne variantais, kaip įprasta onomastinėje literatūroje (dėl termino gretybė vartojimo žr. Lubienė 2012: 104). 20 Dėl kitų dviejų variantškai vartojamų vietų vardų Abromýnė || Žýdynė l. Mrj ir Šeldekšnynas || Vėlnia-raistis drp. Vv plačiau žr. 4 straipsnio skyrių. 21 Dėl varijuojančių (leksiškai neutralių ir konotuotų) vietų vardų rusų toponimijoje žr. Березович 1997: 104. 22 Dėl termino žr. Savukynas 1963: 238. Straipsniai / Articles 179 DALIA SVIDERSKIENĖ su gretimine lytimi Tried-a-kalnis. Determinatyvinio23 darinio pirmasis sandas tried- sietinas su pravardinės kilmės asmenvardžiu *Triedžius ar pan., kurio buvimą parem ia tiriamame plote ir kiek toliau užfiksuotos pravardės Trydūtė Pkn, Trydà ūmaus būdo Bb, Triėšlius skubrus, nieko nepadaro iki galo Dmk (Butkus 1995: 425)24. Pravardžių motyvuotės25 rodo, kad jų darybos pamatas – veiksmažodis lie. triėsti, triėdžia, triėdė. Šis veiksmažodis, LKŽe duomenimis, turi tiesioginę reikšmę ‘sir gti vidurių paleidimu, viduriuoti’ || ‘teršti’ ir dvi šalutines perkeltines ‘be reikalo jaudintis, karščiuotis, nekantrauti’ || ‘labai norėti, mėlyti’ ir ‘tuščiai niekus plepėti’. Su pastarosiomis veiksmažodžio triėsti reikšmėmis ir sietini visi aukščiau išvardyti asmenvardžiai. Taigi antrąjį kalno vardą lydi neigiama konotacija, atsiradusi dėl negatyvaus įvardytojo požiūrio į kalno (žemės) savininką Pauliūką, pasižymintį šalutinėmis perkeltinėmis veiksmažodžio triėsti reikšmėmis nusakytais būdo bruožais – charakterio (be reikalo jaudinasi, karščiuojasi, nekantrauja) ir kalbos turinio (tuščiai niekus plepa). Iš pravardinės kilmės asmenvardžių tiriamame plote padaryta ir daugiau žemėvardžių. Motyvacijos požiūriu labai įtikinamas atrodytų jų tiesioginis kilimas iš pravardinių apeliatyvinių asmenų pavadinimų, tačiau iš tikrųjų čia pateikiami vietų vardai kilę pagal modelį žemėvardis ← asmenvardis ← pravardinis apeliatyvinis asmens pavadinimas26. Siekiant išryškinti, į ką kreipiamas dėmesys vertinant asmenį tiriamame plote, toliau skiriamos kelios vietovardžių grupės pagal jų pamatinius žodžius27. 1) Vertinimas dėl fizinių trūkumų: a) dėl kūno sudėjimo: Storkoj-inė pv. KzR: avd. *Storkojis ar pan., plg. lie. stóras, -à ‘raumeningas, stambus’ ir lie. kója ‘viena iš porinių kūno dalių, kuriomis žmogus ar koks kitas padaras eina’, dėl semantikos dar plg. pv. Stalakójis (LPŽ II 795). Pastarojo lietuvių antroponimijos šaltinio duomenimis, Bartninkuose gyveno viena šeima, Marijampolėje – dvi šeimos, turėjusios šią pavardę. Taigi galima manyti, kad pagal tą patį darybinį modelį buvo padarytas ir avd. *Storkojis; b) dėl eisenos: Šlub-iškė dr. Šil: avd. *Šlubis ar pan., plg. avd. Jasius Szlubis 1637 m. (IAK), dar plg. lie. šlùbis, -ė ‘kas šlubas, raišas’; c) dėl regėjimo: Kušl-iškė pv. Ldvn: pvd. Kušlỹs (LPŽ I 1140) ar pan., plg. lie. kušlỹs, -ė; kušlius, -ė ‘kas nepr imato; aklys, spangys, žabalis’; Žvair-ỹnė drb. 23 Dėl termino žr. Urbutis 1978: 173. 24 Dėl lietuvių pravardžių ir prasivardžiavimų dar žr. Butkus 1995: 19–138; Zaikauskas 2004: 5. 25 Konkretūs motyvacijos atvejai nusakomi terminu motyvuotė (žr. Drotvinas 1987: 33). 26 Dėl šio modelio etnoniminės kilmės gyvenamųjų vietų vardų aiškinimo žr. Bilkis 2012: 99–118. 27 Plačiau dėl asmenvardinės kilmės agronimų tiriamame plote žr. Sviderskienė 2010a: 232–243. 180 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) ž. Ss: avd. *Žvairys ar pan., plg. avd. Waliul Zwayris 1610 m. (IAK), dar plg. lie. žvairỹs, –ė ‘kieno žvairos akys, kas žvairakis’. 2) Vertinimas dėl kalbėjimo būdo: Miketón–iškė pv. Lbv: avd. *Miketonis ar pan., plg. lie. mikėti̇s ‘kas mikčioja, miksi, užsikerta kalbėdamas’; Vekč–iškė ar. Klvr: avd. *Vekčius ar pan., plg. lie. vekčioti, –ioja, –iojo ‘mikčioti’; 3) Vertinimas dėl judėjimo ir darbo spartos: Riogl–iškis upl. Mrj: avd. *Rioglys ar pan., plg. Valentinum Roglis 1639 m. (IAK), dar plg. lie. rioglỹs, –ė ‘kas nevikrus, nerangus, grioz­das, kerėpla’ (vandenvardžio reikšmė motyvacijos požiūriu – upelis, tekantis per Riogliui priklausančią žemės plotą)28; Tupikai ž. Brb – greičiausiai iš pvd. Tupikas (LPŽ II 1086), plg. lie. tupikas, –ė Mrj šnek. ‘kas tupinėja vietoje, lėtai dirba, lėtadarbis’; 4) Vertinimas dėl emocijų raiškos: Verksn–iškės pv. Klvr: pvd. Verksnỹs (LPŽ II 1195), plg. lie. verksnỹs, –ė ‘kas nuolat verkia ar greit pravirksta’. Visų šių žemėvardžių pamatiniams žodžiams būdinga neigiama konotacija, slypinti apeliatyvinių asmenų pavadinimų reikšmėse. Įdomus pasirodė tiriamoje medžiagoje pastebėtas asmenvardinės kilmės vedinys Vilkpaul–ynė mš. dalis KzR: avd. *Vilkpaulis ar pan., dėl kurio plg. lie. vil̃kas ir avd. Paũlius (LPŽ II 410; LVKŽ₅ 261). Vieta, greičiausiai, gavo vardą dėl čia gyvenusio asmens / miško dalies savininko asmenvardžio Paũlius. Taigi svarbiausias vietos požymis nusakomas šio sudurtinio onimo Vilkpaulis antruoju sandu –paul–: ‘Pauliaus gyvenamoji vieta / Pauliaus valdoma miško dalis’. Kadangi anketoje jokių papildomų duomenų, komentarų nepateikta, belieka spėjamai manyti, kad pirmasis dūrinio Vilkpaulis dėmuo vilk- perteikia tam tikrą (greičiausiai neigiamą) konotaciją. Tiriant Marijampolės apskrities vietovardžių motyvaciją, taipogi pastebėta, kad ne visi vietų vardai, kurių pamatinis žodis vil̃kas, yra susiję su šiuo gyvūno pavadinimu tiesiogiai, t. y. reiškia jo paplitimo (gyvenimo, buvimo ar pan.) vietas, pavyzdžiui, oronimas Viĩk–a–kalnis kln. Ss. Purviniškės dvaro ir kaimo anketose rašoma, kad ši pakilesnė žemės dangos vieta yra d i r v o s e, kalnelis – s m ė l i o. Iš šių aprašų aiškėja, kad pirmasis dūrinio sandas turi ir vertinamąjį reikšmės komponentą, t. y. konotacinę semą ‘netikras’29. Vertinamąjį reikšmės komponentą, atrodo, turi ir kiti tiriamojo ploto sudurtiniai vietų vardai su „gyvūniniais“ pirmaisiais sandais, pavyzdžiui, oronimas 28 Galbūt neatmestina ir alternatyvi hidronimo Riõgliškis kilmės aiškinimo galimybė – jis galėtų būti kilęs iš lie. riõglinti (–yti), –ina, –ino ‘nerangiai eiti, vilktis’, plg. Kur rioglini tu, rioglỹ? Mrj. 29 J. Lubienės teigimu, „rusų kalbos fitonimų ir mikonimų neigiamas emocinis vertinimas ypač akivaizdžiai perteikiamas būtent vilko pavadinimu, nuodingieji augalai ar grybai vadinami „vilkiniais“ (Lubienė 2012: 111). Straipsniai / Articles 181 DALIA SVIDERSKIENĖ Blus-a-kalnis aukšt. Igl: lie. blusà30; hodonimai Kurap-kelis (< *Kurapk-kelis) kl. Gdl: lie. kurapkà; Rupuž-kelis kl. KzR: lie. rupužė. Aptariamaisiais atvejais konotacinė sema – ‘menkas’. Be to, kaip rodo šie nominaciniai vienetai, visi gyvi padarai (blusa, kurapka, rupužė) yra maži, galbūt dėl to būtent jų pavadinimai pavartoti įvardijimo procese norint nusakyti mažesnes negu įprasta to-poobjektų (aukštumos ir kelių) apimtis. Taigi pastebėtoji daliai vietų vardų dūrinių būdinga neigiama konotacija, susijusi, ko gero, su apibrėžiančiais dūrinių sandais einančių gyvūnų pavadinimų semantika. A. Gudavičiaus teigimu, „gyvūnai kalboje paprastai vertinami neigiamai“ (Gudavičius 2007: 87)31. 2. VIETŲ VARDAI, PADARYTI IŠ VAIZDINGŲ-JŲ ŽODŽIŲ Išraiškingą grupelę sudaro vietovardžiai, padaryti iš veiksmažodžių. Balos vardas Marm-ynė Mrj sietinas su veiksmažodžiu marmėti, marma, -ėjo, pavartotu šalutine perkeltine reikšme ‘blerbėti, plepsėti (verdant); smarkiai virti’, plg. Marma puodas – dar pradės bėgti sriuba Brt [pagrindinė reikšmė ‘su garsu grimzti, skęsti’]. Kalno vardas Ūžkiršč-iai Lbv – sietinas su lie. ūžkiršti, ūžkerta, ūžkirto prk. ‘kertant užversti, uždaryti; užstoti’, plg. Net paprasta akimi galima buvo matyti priešakyje milžiniškus kalnus, kurie užkerta kelią (iš raštų) [pagrindinė reikšmė ‘atskirti dalį nuo visumos’]. Tokio tipo nominacija, tikėtina, siekiama paveikti adresato vaizduotę, sukeliant tam tikrų su garsu (Marmynė) ir vaizdu (Ūžkirščiai) susijusių asociacijų. Tiriamoje medžiagoje buvo atkreiptas dėmesys ir į žemėvardžius, kurių darybos pamatas – ištiktukai, sietini su konotuotais veiksmažodžiais. Pievos vardas Šnikšt-a-pievė KzR – sietinas su lie. šnikšt ‘čekšt, čiaukšt (nupjovimui, nukirtimui žymėti)’, plg. Aš tik šnikšt ir nupjoviau šniūrą Vv. Tokį žemėvardžio darybos pamato pasirinkimą parem ia ir šie lingvistinės geografijos duomenys, paaiškinantys, kokio pločio yra šniūras (lie. šniūras ‘ilgas siauras žemės sklypas, rėžis’), kad vienu užsimojimu jį galima nupjauti / nukirsti: Šniūras – kaip tik akėčia galima pereiti (toks siauras) Brt32. Ištiktukas šni kšt su- 30 Dėl jo darybos ir kilmės aiškinimo dar žr. LVŽ I 523. 31 Lietuvių fitonimų ir mikonimų motyvacijos tyrimai (Gritėnienė 2006; 2010: 163–181; 2013; Lubienė 2012: 99–122; 2013: 52–70) šį pastebėjimą paremia. 32 Etnologės A. Čepaitienės teigimu, žemės plotas buvo skaičiuojamas lysvėmis, užuoganomis (vienu kartu užimamu arti lauko baru), vagomis (10–12 cm pločio), akėčiomis (apie 1 m) (žr. 182 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) sijęs su konotuotu veiksmažodžiu šnikštelėti, –ėja, –ėjo ‘staiga nupjauti <...>’. Taigi veiksmo sukeltas įspūdis kalboje atkuriamas ištiktuku šnikšt. Kalno vardas Zig-lius Prn – sietinas su ištiktuku zig, kuriuo, LKŽₑ₂ duomenimis, apibūdinamos aplinkybės, kokiomis vyksta veiksmas – kartojant nusakomas 1. ėjimas, bėgimas mažais žingsneliais, 2. tabalavimas, švytavimas33. Susiejus kalbamąjį ištiktuką su bendrakamieniu veiksmažodžiu zigȧluoti, –uoja, –avo ‘lakstyti, zagaliuoti’, plg. Kur dabar tep rengiesi zigaluot? Vv, aiškėja, kad šiame plote greičiausiai aktualizuota pagrindinė ištiktuko reikšmė kartojant nusakomam ėjimui, bėgimui mažais žingsneliais žymėti. Taigi topoobjekto įvardijimo procese (galbūt dėl kalno statumo) darybos pamatu pasirinktas ištiktukas zig, matyt, ketinant pabrėžti, paryškinti juo nusakomą veiksmą – bėgimą mažais žingsneliais. 3. VIETŲ VARDAI, PADARYTI IŠ ETNOKULTŪRINĮ KONOTACINĮ KOMPONENTĄ SAVO REIKŠMĖJE TURINČIŲ ŽODŽIŲ „Kai kurie mokslininkai nurodo etimologinę bei etnokultūrinę reikšmes (ar reikšmės dalis), kurios vienų laikomos dalykinės reikšmės, kitų – konotacinės reikšmės dalimis. Pvz., etnokultūrinę reikšmę turi tik tie žodžiai (leksemos), kurie pavadina specifines realijas“ (Lubienė 2009: 21). Pritariant pastarajai nuomonei (etnokultūrinė reikšmė yra konotacinės reikšmės dalis34) ir žvelgiant iš Čepaitienė 2013: 298). Dar plg. lie. akėčios ‘labai siaura žemės juosta’: Rėžis – dvejos akėčios Rm (iliustracinis sakinys iš kito ploto). 33 Iliustracinis sakinys su šiuo ištiktuku žodyne užrašytas iš kito ploto: Tabaluoja kaip mazgas žig, žig, žig Ds. 34 Įdomus ir besisiejantis su etnokultūrine reikšme, arba su konotacinės reikšmės dalimi, yra Vigmanto Butkaus, tyrusio literatūros topografiją, surastas ir aprašytas, kaip jis pats teigia (šiam teiginiui nepritarti neįmanoma), „labai intriguojantis“ Patricko Churos tyrimo fragmentas: „jis Henrio Davido Thoreau knygos Voldenas, arba gyvenimas miške (1854), kurios sudedamoji dalis yra Voldeno planas, analizei, jos aiškinimui greta įprastos literatūrinės analizės pasitelkę matininkystę: ir kaip mokslą, ir kaip praktiką. Sekdamas Thoreau (jo knyga, užrašais, dokumentais), pats matavo Voldeną, jo apylinkes, paraleliai Voldeno, arba gyvenimo miške studijoms, studijavo šių vietų planus, topografinius žemėlapius. Svarbiausios apibendrinamosios Churos tyrimo išvados: k i e k v i e n a s k o n k r e t u s g a m t o s, g a m t i n ė s v i e t o v ė s f a k t a s s i m b o l i z u o j a s i e l o s f a k t ą, vadinasi, kuo įdėmiau studijuosi gamtą (šiuo atveju – per matininkystę), tuo geriau suprasi save, tad Voldeno ir jo apylinkių matavimo darbai Thoreau buvo dvasinis užsiėmimas, pasaulio supratimo būdas, kurį jis „išrašė“ garsiojoje savo knygoje“ Straipsniai / Articles 183 DALIA SVIDERSKIENĖ šių dienų pozicijos, kai modernybė ir industrializacija išstumia iš gyvenimo tam tikrus specifinius tautos gyvensenos reiškinius, skelbti aptariamosios tematikos publikaciją nepaminėjus keleto tarpukariu iš gyvosios kalbos užrašytų vietų vardų su išlikusiais beekvivalenčiais žodžiais35, pavadinančiais minėtas specifines tautos realijas36, kurių nėra kitų tautų kultūroje, būtų neleistina. Šią grupelę sudaro (a) istorinės praeities realijų pavadinimai: mažażemių sklypininkų pavadinimas (išlikęs oikonime) Daržininkai (t. Daržinykai) bk. (Daukšių) dalis Pdvn: lie. daržininkas ‘mažażemis, sklypininkas’ (dar žr. LVŽ II 143–144), (b) mato pavadinimas (išlikęs agronime) Prėntai ar. Ss: lie. preñtas ‘senovės ilgio matas (maždaug 4,5 m); ploto matas (maždaug 18,66 m²)’, plg. Pirkau margą ir devynis prentùs žemės Kt. Dar vienas mato pavadinimas márgas ‘žemės matas’, gausiau išlikęs tiriamojo ploto vietovardžiuose Márgai kln. Igl, Lbv; Marg-ėl̇iai pv. Brb; Marg-ėlis kln. Ldvn, Ss; 2 pv. KzR; Kai̇l-ia-margis kln. KzR; Pūšt-a-margis kln. KzR, čia, kaip tautiniu savitumu pasižyminčios leksikos reprezentantas, gali būti minėtinas tik iš dalies. Margas – žodis kilęs iš vokiečių kalbos morgen – rytas, apskaičiuojamas plotu, kurį galima suarti nuo pusryčių iki pietų (Čepaitienė 2013: 297). Vokiškas margas mažesnis už mūsiškį. Lietuviškas margas – 0,71 ha; senasis karūnos (Lenkijos) margas lygus 0,59 ha (dar žr. Martinkėnas 2011) 37. „Materialusis daiktų pasaulis turi reikšmingą, jo tvarką lemiančią ypatybę. Jis yra proporcingas. Čia vienas daiktas, įrankis, rakandas ar baldas dera su kitu, telpa kitame ar įtalpina kitą“ (Čepaitienė 2013: 295). Šiam etnologės teiginiui neprieštarauja vietos vardas Trainaĩ pv. Prn, padarytas, tikėtina, iš lie. traĩnas ‘vežimo dalis – prie užpakalinio skersplaučio pritvirtintas dvišakas lovelis, į (Butkus 2011: 59). Šią citatą papildo ir kalbininkės Giedrės Čepaitienės pastebėjimas, paremtas Jokūbo Minkeviciaus mintimi: „tauta santykiauja su savo gamta psichologiškai, estetiškai ir etiškai“, o tautos dorovė išplaukianti iš jos natūros ir kultūros simbiozės (cit. iš Čepaitienė 2007: 256). 35 Dėl šio termino žr. Gudavičius 2007: 89; 2009: 93–96. Reginos Kvašytės teigimu, tautiniu savitumu pasižyminčiai leksikai įvardyti įvairių šalių kalbininkai vartoja terminus lakūna, regioninė geografinė leksika, kultūriniai skoliniai, beekvivalente leksika. Lietuvių kalbotyroje tinkamiausiu laikytinas terminas beekvivalente leksika, kalbininkės nuomone, yra sąlygiškas (plačiau žr. Kvašytė 2009: 56–67). 36 Dėl sąvokos realija vartojimo plačiau žr. Maksvytytė 2012: 50–56. 37 Lingvistinės geografijos duomenys tiriamajame plote paliudijo ir kitą, apie metrologiją senovės Lietuvoje rašiusio Vinco Martinkėno (žr. Martinkėnas 2011) paminėtą, mato pavadinimą kartis, kártis ‘toks saikas biriems daiktams seikėti’: Kartį miežių gavau Klvr; Jis du karčius kviečių užsimeta Grš; Jam kartis rugių nešti tik juokai Gdl; Kartį bulvių pasodyk AlksnV; Seniau žmonės javus mieruodavo karčiais Šn. Deja, Marijampolės apskrities vietovardžių inventorius pastarojo, išlikusio tiriamojo ploto toponimijoje, nepaliudijo. 184 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) kurį įleidžiamas pertrauktis; pertrauktis kartu su loveliu’. Šiauliškių k. Žemės vardų anketoje rašoma: vidury pievos šakojasi. Nurodyta priežastis, dėl kurios denotatas buvo pavadintas būtent tokiu vardu, yra aiški ir suprantama: pievos konfiguracija įvardytojui priminė dvišakį lovelį su įleidžiamu pertrauktčiu, kurie „dera pagal formas ar matmenis. Dera tarpusavyje visa žmogaus kuriama ir sukurta aplinka kaip sistema, kurios pagrindinis atskaitos vienetas yra jis pats – žmogus“ (ten pat)38. 4. ASOCIACINIAI IR STEREOTIPINIO VERTINIMO REIKŠMĖS VIETŲ VARDAI J. Berezovič teigimu, prie konotacijų šlyja asociacinis toponimų fonas. Ypatingas ekstralingvistinis kalbamojo komponento statusas sąlygotas tuo, kad šis neturi lingvistinės verifikacijos. Jis gali būti eksplikuotas motyvacijos aktuose, bet ne pačios nominacijos (plg. Березович 2001: 8). Kaip pavyzdį tyrėja pateikia vietų vardus Темнук (ež.), Тёмной (upl.), Бездонное (ež.), Бездонный (tv.), padarytus iš apeliatyvų темный (tamsus) ir бездонный (bedugnis), lydimus pateikėjų komentarų „tamsus ežeras, ten piktosios jėgos vedžioja žmones, po to juos paskandina“; „ten kapinės ir upelis toks niūrus, baisi vieta“; „ten nėra dugno; žmonės kalba, kad ten velniai pasirodo“; „jame senoliai maudytis draudė; baisi vieta, ji be dugno“. Tokio pobūdžio reakcijų pastovumas ir pasikartojimas liudija tai, kad atitinkamos prasmės gali įgyti kalbinių konotacijų statusą (dar žr. ten pat). Regis, tai, kas pasakyta, siejasi ir su Renatos Gžegorčykovos stereotipo samprata. Ji stereotipu laiko nusistovėjusias reikšmes konotacijas, su atitinkamu tikrovės reiškiniu susijusias asociacijas, įtvirtintas kalboje frazeologizmais ir kitais sąlygiškai stabiliais junginiais. Aloyzas Gudavičius, argumentuodamas savo teiginį, kad lingvistikoje stereotipo sąvoka kartais suprantama labai plačiai, ir pateikia pastarąjį kalbininkės stereotipo sampratos pavyzdį (žr. Gudavičius 2007: 156). Mūsų atveju, ko gero, tikslesnė ir labiau besisiejanti su straipsnio tema yra ši žodžio stereotipas reikšmė: ‘visuomenės sąmonėje funkcionuojantis supaprastintas, schematizuotas, emociškai nuspalvintas kokio nors objekto vaizdinys’ (TŽŽ: 704). Ją parem ia ir pavyzdys iš tarpukario anketų medžiagos: Petkeliškių k. anketoje užrašytas durpyno vardas Šeldekšnynas kitaip Vėlniaraistis 38 Kita vertus, galbūt agronomas galėtų būti sietinas su lie. traīnas reikšme ‘medžio gabalas, iš kurio skeliamos skalos, skalmedis’; dėl semantikos dar plg. Klỹnai dr., 2 pv. Brb: lie. klỹnas ‘trikampio pavidalo žemės plotas <...>’ (Vartų k. „Žemės vardų“ anketoje rašoma: išsidalinti smaili sklypeliai laukų). Straipsniai / Articles 185 DALIA SVIDERSKIENĖ (Šeldekšnynas || Vėln-ia-raistis drp. Vv), objekto apibūdinimo skiltyje rašoma neišdžiūstamas durpynas. Pirmasis vardas reiškia šeldekšnių priaugusią vietą, kitas – sietinas su apeliatyvu vėlniais. Antrasis žemėvardis vertinamas pritaikant tam tikrą nesikeičiantį standartinį požiūrį kur velniai, ten sunkumai ir nesėkmės, nekreipiant dėmesio į individualią vietos vardo reikšmę ‘šeldekšnių priaugusi vieta’ (lie. šeldekšnis ‘šaltekšnių šeimos krūmas ar medis (Frangula’). Taigi vietovardžiu Šeldekšnynas parodomas gana stereotipiškas, emociškai nuspalvintas vietos, kuri apibūdinama kaip neišdžiūstama, įsivaizdavimas ir neigiamas vertinimas. „Etninių stereotipų tyrimas yra aktualus, nes su etninėmis grupėmis siejami stereotipai turi įtakos žmonių elgesiui, atspindi konkrečiai bendrijai būdingą pasaulio suvokimą ir nuostatas dėl kitų žmonių“ (Papaurelytė, Župerka 2010: 185). Kitu atveju leksiškai neutralus lauko vardas Abrom-ynė 1. Mrj turi gretiminę lytį Žyd-ynė. Priesagos -ynė vediniai, padaryti iš asmenvardžių, tiriamame plote žymi žmonių gyvenamąsias ar gyventas vietas (plg. Ambrazas 2000: 55). Taigi Abromynė: avd. Abrōmas (LPŽ I 60; LVKŽ, 39) motyvacijos požiūriu – ‘Abromo gyvenamoji vieta’. Gyvojoje kalboje vartojamo kito žemėvardžio Žydynė: lie. žydas, -ė reikšmė – ‘žydų tautybės žmogaus gyvenamoji vieta’ – papildo, patikslina pirmojo vietovardžio reikšmę (‘Abromo, kuris yra žydų tautybės žmogus, gyvenamoji vieta’)39 ir, matyt, parodo įvardytojo požiūrį į kitą, kitokį (kitos tautos, kitos kalbos, kitokių papročių) žmogų, gyvenantį / gyvenusį šioje vietoje. Į jį žiūrima kaip į „svetimą“, nepalankiai (plg. Papaurelytė, Župerka 2010: 199)40. 5. REZULTATŲ APTARIMAS (A), IŠVADOS (B), REKOMENDACIJOS (C) A. Straipsnyje pateikta Marijampolės apskrities anketose XX a. ketvirtajame dešimtmetyje iš gyvosios kalbos užrašytos medžiagos dalis, susijusi su vieno ar kito kaimo aplinka, gyventojais, leido dar kartą41 pastebėti, kad išlikusios anketos, jų autentiški duomenys, yra atskiras svarbus tarpkario palikimo vienetas. 39 1923 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Marijampolės apskrityje gyveno 6,42 % žydų. Kitų apskrities gyventojų tautinė sudėtis buvo tokia: lietuvių – 87,92 %, vokiečių – 3,42 %, lenkų – 1,31 %, rusų – 0,33 %, dar kitų – 0,60 %. Plačiau dėl tiriamojo ploto demografinių duomenų žr. Subačius 2009: 228. 40 Dar plg. kalbininkės Giedrės Čepaitienės pastebėjimą „skirtingos tautos skirtingai traktuoja „savą“ ir „svetimą“ (Čepaitienė 2007: 257). 41 Plg. Sviderskienė 2012a: 240. 186 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) Tyrimas atskleidė tam tikrą šio Lietuvos ploto žodžių fondo dalį, išlikusią vietovardžiuose: ne tik ekspresyvią, paremtą emocijų raiška, bet ir vulgarią, menkinamąją. Straipsnyje buvo prisiminti ir kai kurie tarpukariu užrašyti vietovardžiai, kurių pamatiniai žodžiai (daržininkas, prėntas) drauge su išnykusiomis realijomis bei jas lydinčiomis kultūrinėmis konotacijomis, jau pasitraukę iš aktyviosios vartosenos. Žodžiai mudrūs, skaistūs, apibūdinantys žmogų (gyvą padarą), yra poros tiriamojo ploto vietovardžių nominacijos pamatas. Tai neprieštarauja teiginiui, kad emocinis komponentas teikia žinių apie adresanto (įvardytojo) santykį su vadinamu objektu. Tačiau neišleistina iš akių ir tai, kad suvokdamas tam tikrus žemės dangos paviršiaus objektus kaip jutiminius, adresantas (įvardytojas) mato tarsi daugiau, negu yra iš tikrųjų42. Straipsnyje aptarti keli žemėvardžiai, padaryti iš pravardinės kilmės asmenvardžių. Čia pragmatiniu aspektu ir buvo vertinami būtent šie asmenvardžiai (žemėvardžių pamatiniai žodžiai). Daugelis iš jų padaryti pagal tam tikrą veiksmažodinę ypatybę – veiksmą, veiklos pobūdį (Rioglȳs, Šlūbis, Tupikas ir kt.) ar būseną (Verksnys) iš veiksmažodžių, kurių reikšmė ‘prastai, neaiškiai kalbėti’ (miksėti, veksėti), ‘lėtai, šlubčiojant, nerangiai, judėti’ (riōglinti, šlubūoti, tupinė́ti). Neigiamas vertinimas čia paremtas pajuoka (Kušlys, Vekčius, Žvairys ir kt.) ir menkinimu (Storkojis). Pastarųjų vertinimo atspalvių tiesioginė raiška galėjo atsirasti esant familiariam bendravimo būdui, bendraujant buitinėje aplinkoje. Iš šių asmenvardžių įmanoma spręsti ir apie bendruomenės atstovų tarpusavio santykius. Lygiaverčiais jie, ko gero, nelaikytini – pajuoka ir menkinimas, regis, susiję su „stovinčiais laipteliu žemiau“. Analizuoti pavyzdžiai taip pat parodė, kad tiriamojo ploto atstovai niekina lėtar-darbius. Šis pastebėjimas siejasi su istoriko Petro Kalniaus pastebėjimu: kitų regionų lietuviai, visuotinai pripažindami Suvalkijos gyventojų perdėtą šykštumą, kartu mano, jog tai yra ir gana teigiamas jų bruožas, ekonomiškumas gerąja prasme, kad šis bruožas nulemia suvalkiečių racionalesnį ūkininkavimą, didesnį tvarkingumą ir darbštumą (plačiau žr. Kalnius 2002: 23–52). Taigi tiriamosios etninės srities ir kitų Lietuvos plotų atstovų nuomonės, susijusios su darbštumu, sutampa. Nesklandus bendruomenės narių kalbėjimas „savų“ ne tik nelieka nepastebėtas, bet ir neįvertintas – akivaizdu, neigiamai. „Garsiakalbiai, lėtakalbiai, kalba taupi, tiesi, net stačiokiška“ – apie suvalkiečių (zanavykų) kalbą ir kalbėseną rašo kalbininkas K. Župerka, aiškinęsis, į kokias tarminės kalbėsenos 42 Emotyvais gali būti apibūdinamos ir subjektyviai suvokiamos konkrečios aplinkybės (dėl šio teiginio žr. Jakaitienė 2010: 163). Straipsniai / Articles 187 DALIA SVIDERSKIENĖ apraiškas kreipia dėmesį nekalbininkai ir kokiais metakalbiniais komentarais terminė šneka yra apibūdinama nelingvistiniuose tekstuose (plačiau žr. Žūperka 2006: 178–191). Iš to, kas pasakyta, galima spręsti, kad pačių tiriamojo ploto gyventojų ir kitų etninių sričių atstovų vertinimai, susiję su „garsiakalbiais“ ir „lėtakalbiais“, sutampa tik iš dalies. Tarpukario medžiagos masyve pastebėta semantiškai susijusių helonimų pora Šiknâbalė ir Uodegėlė yra tinkamas pavyzdys tiriant vietovardžius pragmatiniu aspektu. Pragmatika tiria santykius tarp komunikacijos priemonių ir jų vartotojų. Pragmatika ir yra tai, kaip semantiką suvokia klausytojas (plg. Župerka 2008: 42). Taigi įvardytojas atliko tam tikrą kalbinį veiksmą, kurį suprantamu būdu „perdavė“ bendruomenei. Neišleistina iš akių ir kita galimybė: galbūt kalboje nerasta alternatyvios tinkamos raiškos priemonės vietai pavadinti vienu vardu, todėl informacija perteikiama dviejų vardų deriniu. Pastebėta, kad dalis vietų vardų gyvojoje kalboje varijuoja (Abromỹnė || Žydỹnė, Pauliūko kálnas || Triedakalnis, Šeldekšnynas || Vėln araistis), tokiu būdu visapusiškiau išreikšdami tiek denotatinį, tiek konotacinį savo semantikos turinį. Asociaciniai vietų vardai (Abromỹnė || Žydỹnė, Šeldekšnynas || Vėln araistis) neapibūdina denotato, nes padaromi iš koegzistuojančio leksiškai neutralaus vietovardžio pagal jo semantinį panašumą. Taigi šis vietos vardas apibūdina ne topoobjektą, bet kitą vietos vardą pagal jo sukeliamas asociacijas, paremtas stereotipiniu mąstymu. Jeigu vienu iš variantiškai vartojamų vardų išreiškiamas santykis yra tarp denotato ypatybių ir šio vardo, tai kitu, asociaciniu vardu, išreiškiamas santykis yra tarp jo ir minėto koegzistuojančio leksiškai neutralaus vietos vardo. Asociacinis vardas yra tarsi žaismas kitu jo vardu. Jeigu asociacinio vietovardžio pamatas yra koks nors objekto (šiuo atveju raisto) vardas (Vėln araistis : vėln ias, raĩstas), tai kitu vardu įvardintai vietai (Šeldekšnynas : šeldekšnis) tarsi primetamos to objekto ypatybės, kuriomis iš tikrųjų ši nepasižymi. Iš tyrimo išryškėjo subjektyviai emociškai ir kultūriškai svarbių (savi)identifikacijos pavidalų kontūrai. Analizuoti atvejai parodė, kad šiame plote pasireiškia visiems lietuviams būdingas polinkis į paprastai neigiamą emocinį vertinimą43. Galbūt tai iš dalies lėmė tiriamos medžiagos specifika – vietovardžiai užrašyti iš gyvosios kalbos. Šiai prielaidai, atrodo, neprieštarauja ir R. Marcinkevičienės pastebėjimas, kad „stiprus neigiamo vertinimo ir šnekamosios stilistinės konotacijos ryšys <...>“ (Marcinkevičienė 2011: 31). B. Aptarus rezultatus, galima daryti išvadas. Verbalinį poveikį daro vietų vardai, kuriais apeliuojama į adresatą. Tam tikrų leksemų pasirinkimas – ar vardo pamatas yra emotyvas, ar ekspresyvas – tai ir 43 Dėl šio teiginio žr. Gudavičius 2009: 99. 188 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) nulemia topoobjekto įvardijimo intenciją. Kaip žinoma, emotyvai veikia adresato jausmus, ekspresyvai – vaizduotę. Adresato reakcijos išreiškiamos tiesiogiai ir pateikiamos vertinančių komentarų forma, tokiu būdu leidžiančių spręsti apie perlokucinį vietovardžio efektą. Savo denotatiniu pamatu emotyvinė leksika yra situacinė, kadangi emocijos glaudžiai susiję su jas patiriančiu subjektu ir jas sukeliančiu objektu. Taigi ir vietų vardai, kurių darybos pamatas yra emotyvas, laikytini situaciniais. Situaciniai yra ir iš ekspresyvų padaryti vietų vardai, ypač tada, kai situacija taikoma kito tipo situacijai, su pirmąja susijusiai panašumo ir (ar) kitais ryšiais (Marmynė, Ūžkirščiai). Tam tikrų stilistinių figūrų funkciją tiriamojo ploto „kraštovaizdžio tekstuose“ atlieka ne tik vietų vardai Plerva, Šnikštapievė, Ziglius, bet ir antropomorfizuoti vietovardžiai Mùdrė, Pupučiai, Skaištė bei kiti. Tokiu būdu realizuojami įvairūs ilokuciniai adresanto (įvardytojo) sumanymai. Antropomorfinis topoobjektų įvardijimas adresato atžvilgiu neišvengia tikrovės atspindėjimo deformacijų, todėl negali būti pakankamai informatyvus. Siekiant, kad adresatui būtų lengviau atpažįstami topoobjektai, vietoj platesnės reikšmės vieno vietos vardo gali būti pasirinkti konkretesnės reikšmės du vardai, sustiprinantys tiek aiškumą, tiek vaizdingumą (semantiškai susijusių helonimų pora Šiknãbalė ir Uodegėlė). Tyrime pasitelkta vietų vardų grupė, kurios vienetuose užfiksuoti pravardiniai asmenvardžiai, atskleidė etninės srities atstovams būdingą požiūrį į bendruomenės narių būdo, išorės, elgesio bruožus. Varijuojančios žemėvardžių lytys parodė, kad jų koegzistavimas gyvojoje kalboje leidžia tiriamojo ploto bendruomenei geriau suvokti vietovardžių reikšmes, lydimas emocinio, stereotipinio vertinimo, bei dalintis šiomis kompetencijomis tarpusavyje. Iš vietovardžių galima spręsti ir apie stereotipus, palaikomus etninės srities atstovų, nes šie yra pagrįsčiausi. Pragmatinės lingvistinės Marijampolės apskrities vietovardžių analizės rezultatai parodė, kad onimo (vietovardžio) suteikimas galėtų būti kvalifikuojamas kaip kalbinis veiksmas, apibūdinantis įvardytoją. Šis parenka optimalią kalbinę priemonę, tikslingai ją nukreipia adresatui, ketindamas jį efektyviausiai paveikti įvardijimo situacijoje. Tokiu būdu atsiskleidžia įvardytojo pasaulėjauta ir pasaulėžiūra, t. y. jo, kaip tam tikros etninės srities atstovo, kuriam svarbu tai, ką jis daro – įvardija vietas. Tik tuomet jos tampa pažįstamos, apgyvendintos, sutapatintos su konkrečia tautine bendrija ir kultūra. Straipsniai / Articles 189 DALIA SVIDERSKIENĖ C. Ateityje tyrėjo dėmesio lauktų ir kitos pragmatinės požymių sritys. Pavyzdžiui, galima neigiama motyvacijos požymio reikšmė „moteriškas“44 (dėl jo rusų kalboje žr. ППК: 118). Čia neišleistina iš akių, kad „leksinis fonas turi tautinę specifiką“, „skirtingose kalbose ekvivalentiški žodžiai gali kelti skirtingas asociacijas“ (Gudavičius 2009: 101). Specialaus dėmesio laukia ir vietų vardai, padaryti iš lie. gūdas (pavyzdžiui, Gud-ā-pievė pv. Klvr; Gùd-a-raistis pv. Gdl ir kt.). Kadangi gūdas nėra tikrasis etnonimas, geografiškai jis nėra susijęs su kuria nors teritorija, tauta (plg. Karaliūnas 1999: 44), taigi, remiantis vietovardžių aprašais anketose, kiekvienu konkrečiu atveju tektų aiškintis, kada lie. gūdas vartojamas reikšme ‘baltarasis (kartais lenkas ar rusas)’, kada pirmasis dūrinių sandas turi ir vertinamąjį reikšmės komponentą. Ateityje (1) morfopragmatiniu aspektu turėtų būti įvertinti ir vietų vardai, turintys diminutyvų / pejoratyvų darybai būdingas priesagas; (2) kaip vietų vardų koegzistavimas šnekos aktuose priklauso nuo kalbinės situacijos – oficialiosios ir buitinės (ypač oikonimų klasėje); (3) aktuali būtų pragmatinė vietų vardų analizė, paremta kelių nominacinių situacijų, priklausančių skirtingiems sinchroniniams pjūviams, priešpastatymu. Pastarosios analizės rezultatai iš dalies padėtų nustatyti besikeičiančios „onomastinės mados“ požymius (šiuolaikiškumą, kaitą ir pan.). Taigi Marijampolės apskrities vietovardžių inventorizacija pragmatiniu aspektu pradėta. Straipsnyje išdėstyti pastebėjimai yra būtina prielaida išsamesniems toponimijos tyrimams iš aptartos perspektyvos, nes keliamam straipsnio tikslui įgyvendinti panaudoti vietų vardai sudarė tik menką turimo duomenų banko dalį. Kitų Lietuvos plotų vietovardžių analizės įtraukimas į pragmatikos tyrimus ženkliai išplėstų lietuvių toponimikos akiračius ir leistų nagrinėti vietovardžių pragmatinę problematiką platesniu mastu – kitų šalių panašaus pobūdžio tyrimų kontekste. 44 Pavyzdžiui, Bób-a-kalnis mš. dalis Mrj ir kt. 190 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) OBJEKTŲ NUORODŲ IR KITŲ SUTRUMPINIMAI ar. – arimas aukšt. – aukštuma avd. – asmenvardis b. – bala bk. – bažnytkaimis dr. – dirva drb. ž. – dirbama žemė drp. – durpynas ež. – ežeras kl. – kelias kln. – kalnas l. – laukas malon. – maloninis, maloniai menk. – menkinamasis, menkinamai mš. – miškas plk. – pelkė, pelkėta vieta prk. – perkeltinė reikšmė pv. – pieva pvd. – pavardė ršt. – raštas šnek. – šnekamoji kalba tv. – tvenkinys up. – upė upl. – upelis vlg. – vulgarizmas, vulgariai vv. – vietovardis ž. – žemė LOKALIZACIJOS NUORODŲ SUTRUMPINIMAI AlksnV – Alksnėnai (Vilkaviškio r.) Bb – Bābtai (Kaũno r.) Brb – Balbieriškis (Prienų r.) Brt – Bartninkai (Vilkaviškio r.) Dmk – Domeikava (Kaũno r.) Ds – Dùsetos (Zarasų r.) Gdl – Gudėliai (Marijámpolės sav. ter.) Grš – Griškabūdis (Šakių r.) Igl – Igliškėliai (Marijámpolės sav. ter.) Jrb – Jùrbarkas Jrgž – Jùrgežeriai (Kalvarijos sav. ter.) Klvr – Kalvarija (Marijámpolės sav. ter.) Kt – Keturvalakiai (Vilkaviškio r.) KzR – Kazlų Rūda Lbv – Liubāvas (Kalvarijos sav. ter.) Ldvn – Liudvināvas (Marijámpolės sav. ter.) Lp – Léipalingis (Drùskininkų sav. ter.) Mrj – Marijámpolė Pdvn – Padovinỹs (Marijámpolės sav. ter.) Pkn – Pakúonis (Prienų r.) Prn – Prienai Rm – Ramýgala (Pãnevėžio r.) Ss – Sasnava (Marijámpolės sav. ter.) Šil – Šilavótas (Prienų r.) Šn – Šunskai (Marijámpolės sav. ter.) Vlkv – Vilkaviškis Vv – Veiveriai (Prienų r.) Straipsniai / Articles 191 DALIA SVIDERSKIENĖ ŠALTINIAI IAK – Istorinių asmenvardžių kartoteka. Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus fondas. LKŽ2e – Lietuvių kalbos žodynas 1–20, 1941–2002, redaktorių kolegija G. Naktinienė, J. Paulauskas, R. Petrokienė, Z. Šimėnaitė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė, vyr. red. G. Naktinienė, elektroninis variantas (antras elektroninis leidimas). Lietuvių kalbos institutas, 2013. LPŽ – Lietuvių pavardžių žodynas 1–2, autoriai V. Maciejauskienė, M. Razmukaitė, A. Vanagas, atsak. red. A. Vanagas. Vilnius: Mokslas, 1985–1989. LUEV – Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, atsak. red. E. Grinaveckienė. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963. LVKŽ5 – Lietuvių vardų kilmės žodynas, autoriai K. Kuzavinis, B. Savukynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. LVŽ I – Lietuvos vietovardžių žodynas 1, redaktorių kolegija: L. Balode, V. Blažek, G. Blažienė, V. Kardelis, A. Ragauskaitė, S. Temčinas, J. Udolph. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. LVŽ II – Lietuvos vietovardžių žodynas 2, autoriai L. Bilkis, G. Blažienė, M. Norkaitienė, A. Ragauskaitė, M. Razmukaitė, D. Sviderskienė, atsak. red. L. Bilkis. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014. TŽŽ – Tarptautinių žodžių žodynas, atsak. red. A. Kinderys. Vilnius: Alma littera, 2004. LITERATŪRA Alminauskis Kazimieras 1934: Instrukcija Lietuvos žemės vardynui surašyti. Klaipėda: Švietimo ministerija, Valstybės archeologijos komisija. Ambrazas Saulius 2000: Daiktavardžių darybos raida 2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Bartkutė Nerija 2008: Joniškio rajono teritorijos toponimija: daryba ir raidos polinkiai. Daktaro disertacija. Šiaulių universitetas ir Vytauto Didžiojo universitetas. Bilkis Laimutis 2008: Lietuvių helonimų daryba: priesaginiai ir priesagėtieji helonimai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Bilkis Laimutis 2011: Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė. – Gimtoji kalba 8, 3–10. Bilkis Laimutis 2012: Dėl kai kurių lietuvių oikonimų darybos ir kilmės dvejopumo. – Acta Linguistica Lithuanica 66, 99–118. 192 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) Būga Kazimieras 1961: Rinktiniai raštai 3. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Butkus Alvydas 1995: Lietuvių pravardės. Kaunas: Æsti. Butkus Vigmantas 2011: Literatūros topografija: lietuviškoji patirtis ir jos kontekstai. – Colloquia 26, 35–61. Čepaitienė Auksuolė 2013: Gyvenimo etnografija: vietos, struktūros ir laikas. Vilnius: LII leidykla. Čepaitienė Giedrė 2007: Lietuvių kalbos etiketas: semantika ir pragmatika. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Drotvinas Vincentas 1987: Lietuvių kalbos leksika ir frazeologija. Vilnius: LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija. Endzelytė Renata 2005: Šiaurės vidurio Lietuvos vietovardžiai. Daktaro disertacija. Lietuvių kalbos institutas ir Vytauto Didžiojo universitetas. Gabrenaitė Eglė 2010: Autoritetas reklamoje: kreipimosi į adresatą specifika. Tarptautinės konferencijos Pasaulio vaizdas kalboje programa ir pranešimų santraukos, 2010 m. spalio 21–22 d., Šiauliai, p. 18–19. Gritėnienė Aurelija 2006: Augalų pavadinimų motyvacija šiaurės panevėžiškių patarmėje. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Gritėnienė Aurelija 2010: Sudurtiniai augalų pavadinimai su sandais šun- ir kal-. – Leksikografija ir leksikologija 2, 163–181. Gritėnienė Aurelija 2013: Kiaulė, arklys ir ožka liaudiškuose sudurtiniuose augalų varduose. Tarptautinė mokslinė konferencija Tarmės – Europos tautų kultūros paveldas. Prieiga per internetą: http://dialektologija.mruni.eu/wp-content/uploads/2013/05/Konferencijos-tez%C4%97s-Abstracts.pdf [žiūrėta 2013-11-18]. Gudavičius Aloyzas 2007: Gretinamoji semantika. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Gudavičius Aloyzas 2009: Etnolingvistika (Tauta kalboje). Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Hilbig Inga 2011: Birutė Ryvitytė, Lingvistinės pragmatikos įvadas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2011. Prieiga per internetą: http://www.lietuviukalba.lt/index.php/lietuviu-kalba/article/viewFile/132/108 [žiūrėta 2015-05-11]. Jakaitienė Evalda 1988: Leksinė semantika. Vilnius: Mokslas. Jakaitienė Evalda 2010: Leksikologija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Straipsniai / Articles 193 DALIA SVIDERSKIENĖ Jonikas Petras 1990: Asmenvardžiai ir vietovardžiai. Lietuvių enciklopedija 15, 563–564. Kalnius Petras 2002: „Kitokie“ tarp „savų“: Lietuvos etnografinių grupių stereotipai. – Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos 2(11), 23–52. Karaliūnas Simas 1999: Etnonimo gudai kilmė. – Darbai ir dienos 10(19), 7–54. Kvašytė Regina 2009: Tautinės realijos: pavadinimai, terminai ir jų vartojimas. – Terminologija 16, 56–67. Lubienė Jūratė 2009: Leksikologija I: leksinė semantika ir leksikografija. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Lubienė Jūratė 2012: Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos mikonimų motyvacijos sistemoje. – Res Humanitariae 12, 99–122. Lubienė Jūratė 2013: Žvilgsnis į paniabudės pavadinimus. – Tautosakos darbai, 46, 52–70. Maciejauskienė Vitalija 2002: Lietuvių vietovardžiai – visuomenei ir mokslui. – Kalbos kultūra 75, 56–65. Maciejauskienė Vitalija 2002a: „Lietuvos vietovardžių žodynas“: pobūdis ir sandara. – Lituanistica 2(50), 102–117. Maciejauskienė Vitalija 2002b: Koks bus naujasis lietuvių vietovardžių žodynas. – Gimtoji kalba 9, 3–7. Maksvytytė Jūratė 2012: Sąvokų realija ir realijos pavadinimas apibrėžimo problema. – Kalbų studijos 21, 50–56. Martinkėnas Vincas 2011: Matai senovės Lietuvoje. Prieiga per internetą: http://samogitia.mch.mii.lt/ZZ_2011_7/ZZ_2011_7_22_23.pdf [žiūrėta 2015-04-28]. Marcinkevičienė Rūta 2000: Kauno vardo konotacija: vardažodžių semantika. – Kauno istorijos metraštis 2, 137–146. Marcinkevičienė Rūta 2001: Daiktavardžių konotacijos tyrimas tekstynų lingvistikos metodu. – Lituanistica 3(47), 46–57. Marcinkevičienė Rūta 2011: Žodžio reikšmė. Žodynai ir tekstynai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. Mickienė Ilona 2001: Telšių rajono toponimų daryba. Daktaro disertacija. Lietuvių kalbos institutas ir Vytauto Didžiojo universitetas. Mickienė-Sideravičiūtė Ilona, Juzelėnienė Saulė 2005: Palangos ir Nidos miestų konotacijos. – Filologija 10, 70–75. 194 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) Mykolaitytė Aurelija 2013: Kuršių Nerija kultūros atmintyje: Martyno Liudviko Rėzos intertekstai. – Gimtasis kraštas 6, 12–16. Papaurelytė Silvija, Župerka Kazimieras 2010: Lietuvos etninių sričių gyventojų charakterio bruožai kalbos pasaulėvaizdyje. – Kalbos kultūra 83, 185–201. Pažūsis Lionginas 2014: Kalba ir vertimas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Racėnaitė Radvilė 2013: Folklorinė atmintis: retrospektyvus santykis su vieta lietuvių liaudies sakmėse. – Tautosakos darbai 46, 107–131. Razmukaitė Marija 2003: Sudėtiniai Lietuvos oikonimai. – Baltų filologija 12(2), 63–80. Ryvitytė Birutė 2011: Lingvistinės pragmatikos įvadas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Savukynas Bronys 1963: Kilmininkiniai lietuvių vietovardžiai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 6, 235–246. Savukynas Bronys 1971: Kaip padaryti vandenų vardai. – Pergalė 12, 166–169. Sviderskienė Dalia 2005: Marijampolės apskrities Marijampolės valsčiaus vietovardžių darybos ir kilmės polinkiai. – Acta linguistica lithuanica / Lietuvių kalbotyros klausimai 52, 91–118. Sviderskienė Dalia 2010: Dėl kelių Marijampolės apskrities vandenvardžių, papildžiusių ir patikslinusių esamus hidronimijos duomenis. – Baltistica 45(2), 341–353. Sviderskienė Dalia 2010a: Marijampolės apskrities asmenvardinės kilmės agronimų darybos bruožai. – Acta linguistica lithuanica 62–63, 97–127. Sviderskienė Dalia 2012: Marijampolės apskrities agronimų – priesagos -in- vedinių. – Acta Linguistica Lithuanica 66, 81–98. Sviderskienė Dalia 2012a: Tarpukariu užrašytų Marijampolės apskrities vietovardžių tyrimo pradiniai rezultatai ir perspektyvos. – Respectus Philologicus 22(27), 232–243. Sviderskienė Dalia 2014: Dėl Marijampolės apskrities žemėvardžių semantinės motyvacijos (kvalifikavimo ir klasifikavimo problema). Tarp tautinės mokslinės konferencijos Onomastikos dabartis: inovacijos ir tradicijos tezės 2014 m. lapkričio 20–21 d., Vilnius. Prieiga per internetą: http://www.lki.lt/LKI_LT/images/Instituto_darbai/Konferencijos/onomastikos_dabartis_tezes.pdf [žiūrėta 2015-08-14]. Subačius Kęstutis 2009: Marijampolės miestas. Priešistorė, miesto ištakos, istorija, mintys, kūrėjai. Marijampolė: Piko valanda. Straipsniai / Articles 195 DALIA SVIDERSKIENĖ Tarvydas Stanislovas 1958: Lietuvos vietovardžiai. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Urbutis Vincas 1978: Žodžių darybos teorija. Vilnius: Mokslas. Vanagas Aleksandras 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba. Vilnius: Mintis. Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų semantika. – Lietuvių kalbotyros klausimai 21, 4–153. Vanagas Aleksandras 1999: Hidronimai. Lietuvių kalbos enciklopedija, 239–242. Zaikauskas Egidijus 2004: Keiksmų lobyno paslaptys. Kauno diena, kovo 27 d., p. 5. Župerka Kazimieras 2006: Tarminės šnekos komentavimas nelingvistiniuose tekstuose. – Acta humanitarica universitatis Saulensis 1, 178–191. Župerka Kazimieras 2008: Reklamos tekstas: pragmatika, stilius, kalba. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Župerka Kazimieras 2009: Vietovardžių aktualizacija laisvųjų stilių tekstuose. – Acta humanitarica universitatis Saulensis 8, 263–271. Župerka Kazimieras 2013: Dėl kalbos etnostilist ikos objekto. Šiuolaikinės stilistikos kryptys ir problemos: Mokslo straipsnių rinkinys. Vilnius: Edukologija, 183–191. Березович Е. Л. 1991: Семантические микросистемы топонимов как факт номинации. Номинация в ономастике: Вопросы ономастики, 19, 75–90. Березович Е. Л. 1997: О специфике топонимической версии этнокультурной информации. Известия Уральского государственного университета. Гуманитарные науки, 7, 90–106. Березович Е. Л. 2014: О современных семантико-мотивационной реконструкции народной топонимии. Вопросы языкознания, 2, 89–107. ППК – Признаковое пространство культуры, отв. ред. С. М. Толстая. Москва: Индрик, 2002. ТМОІ – Теория и методика ономастических исследований, А. В. Суперанская, В. Э. Сталтмане Н. В. Подольская, А. Х. Султанов, отв. ред. А. П. Непокупный. Москва: Наука, 1986. Толстая С. М. 2002: Мотивационные семантические модели и картина мира. Русский язык в научном освещении 1(3), 112–127. Толстая С. М. 2008: Пространство слова. Лексическая семантика в общеславянской перспективе. Москва: Индрик. 196 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) Ульман С. 1970: Семантические универсалии. Prieiga per internetą: http://www.philology.ru/linguistics1/ullman-70.htm [žiūrėta 2014-08-01]. Федотова Т. В. 2008: Специфика метафорических топонимов в аспекте восприятия мира человеком. Вестник ВГУ, серия: Лингвистика и межкультурная коммуникация 2, 48–51. On Pragmatic Linguistic Analysis of Place Names (Based on the Place Names of Marijampolė County) SUMMARY In addition to word-formation, semantics and other specific characteristics of place names in the studies of regional toponymy, other general linguistic – pragmatic sphere related aspects could be taken into consideration as well. A pragmatic linguistic approach towards place names would expand the boundaries of toponymic analysis. It would also preserve complex multi-aspect research relevance. The diversity of research of place names from the perspective of pragmatic linguistics presented in the article shows that there is a possibility of several directions of research of the onyms under analysis. In this case, a relevant research field is the search for a pragmatic component in the meaning of a socially perceived and encoded proper name. In the present research the research object is a pragmatic component in the meaning of the onym, with connotation as the principal concept of the research field. In order to single out the components of pragmatic nature in the meanings of place names, the importance of the situation of naming a toponym object should be taken into consideration by highlighting the intention of the addresser (in our case – the name-giver) in respect of the addressee as well as the reactions of the addressee him / herself. The research material is unique data of toponymy from the questionnaires of interwar Lithuania which are stored in the Onomastics Department of the Institute of the Lithuanian Language. Whereas a pragmatic linguistic analysis of place names from a single ethnic region is a continuity of the previous research of place names from Marijampolė County recorded during the interwar period in terms of word-formation and origin, the place names from the same county, recorded from the actual language usage, have also been selected as the basis for this research. In pursuance of the goal, the following objectives were raised: 1) to find examples of places names in the research material with a) an emotive word, b) an expressive word, c) a word with an ethnic-cultural connotative component in its meaning as the base word and to discuss them; 2) to identify the examples Straipsniai / Articles 197 DALIA SVIDERSKIENĖ of place names of the meaning based on certain associations in the interwar material and to discuss them. Bearing in mind that an emotional evaluation is lexically expressed in three ways, i.e. the root of the word as the basis of nomination, derivational affixes and the figurative use of words, it should be noted that the places names with the suffixes characteristic of the formation of diminutives / pejoratives remained outside the focus of attention. The descriptions and comments recorded in the questionnaires, which help to identify the addressee’s position, have also been selected as the research object. In the material under analysis the addressee’s position does not only reveal in the descriptions expressed by information providers on the peculiarities of the toponym object being named but also in the description of the conditions under which the place is given its name. To achieve the goal and objectives, the article applied the following methods to the research material: 1) word-formation analysis method; 2) componential analysis method; 3) descriptive method with comparative method elements. The units of interwar material were first evaluated from the perspective of word-formation by applying a structural-grammatical analysis method developed by A. Vanagas for the analysis of the names of water bodies which can also be easily applied to the analysis of the place names of other classes (sub-classes). After identifying the base words of place names and their morphological and lexical status on the basis of this method, the research further focused on the “Dictionary of the Lithuanian Language” (2013). The connotative differences of base words became clear from the abbreviations provided in the dictionary and a componential analysis of the meanings of these words. What is more, the descriptions of place names recorded in interwar questionnaires and the comments of information providers were analysed; as mentioned before, they revealed the addressee’s reactions. In this way, the toponymic material under analysis was evaluated through the prism of experience of the language users from a specific ethnic region. The research revealed a certain part of the fund of words from the specific Lithuanian region surviving in place names: not only expressive, based on the expression on emotions, but also vulgar and pejorative. The article also recalls certain place names recorded in the interwar period with the base words (daržininkas, prēntas) already withdrawn from active usage together with defunct realia and the accompanying cultural connotations. The place names appealing to the addressee make a verbal impact. The choice of certain lexical properties – whether the base word is an emotive or expressive word – determines the intention of naming a toponym object. As it is well known, emotive words appeal to the addressee’s feelings, while expressive words affect his / her imagination. The addressee’s reactions are expressed directly and provided in the form of evaluative comments, thus enabling to decide on the perlocutionary effect of the place name. Emotive lexis is situational by its denotative base because emotions are tightly linked with the subject experiencing them and the object arousing them. Hence, place names with an emotive word as their base word should also be considered situational. 198 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) What is more, the place names formed from expressive words are also situational, especially in cases when the situation is applied to the situation of a different type, which is related to the former by similarity and / or other relations (Marmynė, Užkirščiai). The function of certain stylistic figures in the “landscape texts” of the region under discussion is not only performed by place names Plerwa, Šnikštapievė, Ziglius but also by anthropomorphized place names Mūdrė, Pupučiai, Skaistė and others. In this way, various illocutionary intentions of the addresser (the name-giver) are realised. Anthropomorphic naming of toponym objects from the perspective of the addressee does not escape the deformations of the reflection of reality; thus, it cannot be sufficiently informative. To make toponym objects more easily recognizable to the addressee, two names of a more specific meaning can be selected instead of one place name of a broader meaning in order to strengthen both clarity and picturesqueness (a pair of semantically related helonyms Šiknabalė and Uodegėlė). A group of place names with nick-name related personal names recorded in its units used in the research revealed an approach characteristic of the representatives of the ethnic region towards the traits of personal manners, exterior looks and behaviour of certain community members. The varying forms of place names (Abromynė || Žydynė, Pauliūko kalnas || Triedakalnis, Šeldekšvynas || Vėlniairaistis, etc.) showed that their co-existence in the actual language usage enables the community of the area under analysis to better understand the meanings of place names accompanied by an emotional and stereotypical evaluation and to share these competences among themselves. In addition to the above, place names enable us to decide about stereotypes supported by the representatives of the ethic region because they are most valid. The observations presented in the article are a necessary precondition for more thorough toponymic research from the perspective under discussion because the place names used to achieve the goal raised in the article account for a small share of the available databank only. The inclusion of the analysis of place names from other Lithuanian regions in pragmatic research would substantially expand the horizons of Lithuanian toponymy and enable the analysis of place-name related pragmatic problems on a broader scale – in the context of similar research of other countries. Įteikta 2015 m. spalio 19 d. D A L I A S V I D E R S K I E N Ė Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected], [email protected] Straipsniai / Articles 199