Dabartinių baltų kalbų pučiamieji priebalsiai ir afrikatos: akustinių požymių lyginamoji analizė

144 Acta Linguistica Lithuanica LXXV JOLITA URBANAVIČIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: eksperimentinė fonetika, kalbos akustika, fonologija, dialektologija, leksikografija, sociolingvistika. INESE INDRIČĀNE LU Latviešu valodas institūts Mokslinių tyrimų kryptys: eksperimentinė fonetika, kalbos akustika, fonologija, dialektologija. DABARTINIŲ BALTŲ KALBŲ PUČIAMIEJI PRIEBALSIAI IR AFRIKATOS: AKUSTINIŲ POŽYMIŲ LYGINAMOJI ANALIZĖ Fricatives and Affricates of Contemporary Baltic Languages: Comparative Analysis of Acoustic/ Spectral Cues ANOTACIJA Straipsnio tyrimo objektas – lietuvių ir latvių bendrinių kalbų pučiamieji priebalsiai bei afrikatos, kurios lyginamos pagal du akustinius požymius: spektro viršūnių dažnius ir santykinį intensyvumą. Siekiant gauti objektyvius rezultatus abiejų kalbų pučiamieji priebalsiai ir afrikatos Lietuvoje ir Latvijoje buvo analizuoti pagal tą pačią metodiką. Tyrimo tikslas – palyginti dabartinių baltų kalbų pučiamųjų priebalsių ir afrikatų spektro ypatybes, nustatyti, kokią įtaką tiriamųjų priebalsių spektro viršūnių dažniams ir santykiniam intensyvumui daro palatalizacija, balsingumas, priebalsių artikuliacijos būdas bei vieta ir informanto lytis. Nustatyta, kad tiek lietuvių, tiek latvių bendrinėse kalbose priebalsių akustiniai požymiai koreliuoja su tais pačiais kriterijais: spektro viršūnės dažnis – su priebalsių artikuliacija (ypač sibiliacija), palatalizacija (i tipo; tik lietuvių kalboje), informantų lytimi; santykinis intensyvumas – su priebalsių balsingumu ir palatalizacija (i tipo; tik lietuvių kalboje). Straipsniai / Articles 145 Dabartinių baltų kalbų pučiamieji priebalsiai ir afrikatos: akustinių požymių lyginamoji analizė Gauti skirtingi akustinių požymių duomenys leidžia teigti, kad latvių kalbos pučiamieji priebalsiai ir afrikatos pagal spektro viršūnių reikšmes artimesni lietuvių kalbos palatalizuotiems priebalsiams, vadinasi, latvių kalbos priebalsiai yra „minkštesni“ negu lietuvių kalbos nepalatalizuoti priebalsiai. Taip pat nustatyta, kad latvių kalbos pučiamiesiems priebalsiams ir afrikatoms būdingas didesnis santykinis intensyvumas negu analogiškiems (pagal balsingumą, artikuliacijos būdą ir vietą) palatalizuotiems ir nepalatalizuotiems lietuvių kalbos priebalsiams. Tokius tyrimų rezultatus galėjo lemti skirtingas informantų balso skardumas (prigimtinis arba susijęs su nuovargiu) bei nevienodas garso signalo stiprumas įrašymo metu. ESMINIAI ŽODŽIAI: lietuvių bendrinė kalba, latvių bendrinė kalba, pučiamieji priebalsiai, afrikatos, spektro viršūnių dažniai, santykinis intensyvumas. ANNOTATION This current paper deals with the fricatives and affricates of standard Lithuanian and Latvian. In the framework of this research two acoustic cues of these consonants – spectral peak’s frequency and relative intensity – have been examined. The analysis of fricatives and affricates is performed according to one and the same approach both for standard Lithuanian and Latvian. The aim of this study is to compare the fricatives and affricates of contemporary Baltic languages in order to determine the essential spectral differences and the effect of palatalization, voicing, manner and place of articulation, as well as the effect of speaker’s gender displayed by spectral peak’s frequency and relative intensity. The results indicate that the acoustic cues examined in this research reveal similar effects both in standard Lithuanian and Latvian: spectral peak’s frequency is affected by palatalization (in Standard Lithuanian), manner and place of articulation, as well as by speaker’s gender, whereas relative intensity displays the effect of palatalization (in Standard Lithuanian) and voicing. The data obtained in this study show that the spectral peak’s frequency values calculated for the fricatives and affricates of Standard Latvian are more similar to the data of palatalized rather than non-palatalized consonants of corresponding voicing, manner and place of articulation in Standard Lithuanian, i.e., the fricatives and affricates in Standard Latvian seem to be “softer” than the non-palatalized fricatives and affricates in Standard Lithuanian. The relative intensity values for the fricatives and affricates of Standard Latvian are higher in comparison to both the palatalized and non-palatalized consonants of the same voicing, manner and place of articulation in Standard Lithuanian. This could be explained either by a more energetic articulation of these speech sounds for speakers of Standard Latvian or by some differences related to the recording level. KEYWORDS: Standard Lithuanian, Standard Latvian, fricatives, affricates, spectral peak’s frequency, relative intensity. 146 Acta Linguistica Lithuanica LXXV JOLITA URBANAVIČIENĖ, INESE INDRIČĀNE 1. ĮVADAS Pastaraisiais metais suintensyvėjo lietuvių ir latvių kalbų garsyno bendri instrumentiniai tyrimai, atliekami tų šalių teritorijose pagal tą pačią metodiką1. Minėtini Jurio Grigorjevo ir Jurgitos Jaroslavienės straipsniai apie dabartinių baltų kalbų vokalizmą: monoftongų spektrinę struktūrą ir trukmę (Grigorjevs, Jaroslavienė 2015a: 68–92), taip pat monoftongų kokybę (Grigorjevs, Jaroslavienė 2015b: 57–89). Lietuvių ir latvių kalbų konsonantizmą tyrė šio straipsnio autorės Inesė Indričanė ir Jolita Urbanavičienė: buvo analizuoti sprogstamųjų priebalsių spektrai (Indričāne, Urbanavičienė 2015: 51–87) bei trankiųjų priebalsių lokusai pagal lokuso lygčių metodą (Urbanavičienė, Indričāne 2015: 261–293). Abi dabartinės baltų kalbos turi nemažai bendrumų: trumpųjų ir ilgųjų balsių fonologinė opozicija, didelis dvibalsių skaičius, priegaidžių sistema ir kt. Tačiau per daugybę metų lietuvių ir latvių kalbose susiformavo ir esminių skirtumų, kurie lemia skirtingą dabartinių baltų kalbų fonemų inventorių ir fonologines klasifikacijas, pavyzdžiui: latvių kalbai būdingas fiksuotas kirtis, gausus palatalinių priebalsių posistemis, o lietuvių kalbos kirtis laisvas, būdinga antrinė (i tipo) palatalizacija ir fonologinė palatalizuotų vs. nepalatalizuotų priebalsių opozicija ir pan. Tokie sinchroniniai lyginamieji darbai ne tik padeda išryškinti skirtingų kalbų garsinę specifiką, fonologinių klasifikacijų niuansus, skirtingą tų pačių fonologinių elementų funkcinį svorį, bet ir vienos kalbos ypatumus kalbų tipologijos požiūriu. Šio straipsnio tyrimo objektas – lietuvių ir latvių kalbų pučiamieji priebalsiai ir afrikatos. Pučiamaisiais vadinami priebalsiai, kuriuos tariant du kalbos organai taip suartėja, jog tarp jų plūstantis oro srautas sukuria trinties triukšmą, arba frikaciją (Crystal 2008: 199). Būtent šis santykinai ilgas neperiodinės energijos intervalas leidžia pučiamuosius priebalsius priskirti atskirai garsų klasei (Kent, Read 1992: 121). Afrikatas sudaro artikuliacijos vietos požiūriu sutapę sprogstamieji ir pučiamieji priebalsiai (Reetz, Jongman 2009: 16). Afrikatos interpretuojamos kaip tarpinis garsas tarp sprogstamojo priebalsio bei toje pačioje artikuliacijos vietoje tariamo pučiamojo priebalsio (Ladefoged, Maddieson 1998: 90). Afrikatos, kaip ir sprogstamieji priebalsiai, pradedamos tarti nuo uždarumos, kurią nutraukus oras toliau plūsta per suglaustų kalbos padargų plyšį, sukeldamas frikaciją. Todėl ne tik pučiamųjų priebalsių, bet ir afrikatų spektre fiksuojamas 1 Šiuos tyrimus inspiravo 2013–2015 m. Lietuvių kalbos institute vykdytas mokslininkų grupių projektas „Dabartinės baltų kalbos: spektrinės garsų charakteristikos (instrumentinis tyrimas)“ (Nr. MIP-081/2013, vadovė dr. Jurgita Jaroslavienė). Straipsniai / Articles 147 Dabartinių baltų kalbų pučiamieji priebalsiai ir afrikatos: akustinių požymių lyginamoji analizė frikacijos intervalas, tik jis trumpesnis (pučiamųjų priebalsių atveju frikacija faktiškai užima visą pučiamojo priebalsio trukmę). Nors afrikatų spektrinės charakteristikos yra tokios pat kaip balsingumo ir artikuliacijos vietos požiūriu atitinkamų sprogstamųjų ir pučiamųjų priebalsių (Kodzasov, Krivnova 2001: 177), tačiau „diferencijuojant […] afrikatas galima pasiremti visais pučiamųjų priebalsių tyrimo metodais“ (Ambrazevičius, Leskauskaitė 2014: 131). Todėl šiame straipsnyje dvi artimos priebalsių klasės – pučiamieji priebalsiai ir afrikatos – pasirinktos tirti pagal tuos pačius akustinius požymius. Teorinėje literatūroje nurodoma, kad pučiamieji priebalsiai gali būti apibūdinami pagal frikacijos trukmę, jų spektro ypatybes bei intensyvumą ir spektrines formančių pereigų (lokuso lygčių) ypatybes (Reetz, Jongman 2009: 189). Šio straipsnio tikslas – ištirti dabartinių baltų kalbų pučiamųjų priebalsių ir afrikatų spektro ypatybes, išryškinti jų diferencinius skirtumus lietuvių ir latvių kalbose. Šis tikslas skaidytinas į tokius uždavinius: 1) nustatyti lietuvių ir latvių kalbų pučiamųjų priebalsių ir afrikatų spektro viršūnių dažnių vertes; 2) eksperimentiškai išanalizuoti abiejų kalbų pučiamųjų priebalsių ir afrikatų santykinį intensyvumą; 3) palyginti, kokią įtaką pučiamųjų priebalsių ir afrikatų spektro požymiams daro priebalsių palatališkumas, balsingumas, priebalsių artikuliacijos būdas bei vieta. Vyrų ir moterų ištartų priebalsių duomenys analizuoti atskirai, siekiant nustatyti, kokią įtaką priebalsių spektro ypatybėms daro lytis. Tyrimas yra naujas ir aktualus, nes iki šiol nėra paskelbta lyginamųjų lietuvių ir latvių priebalsių akustinių požymių tyrimų, atliktų pagal tą pačią metodiką. Be to, straipsnyje aprašyti priebalsių akustinių požymių tyrimo metodai lietuvių akustinės fonetikos darbuose iki šiol nebuvo naudoti. 2. LIETUVIŲ IR LATVIŲ KALBŲ PUČIAMŲJŲ PRIEBALSIŲ IR AFRIKATŲ ARTIKULIACINĖ KLASIFIKACIJA Dabartinių baltų kalbų tiriamiesiems priebalsiams užrašyti straipsnyje naudojama pasaulyje plačiai paplitusi tarptautinė fonetinė abėcėlė2 (TFA arba IPA – International Phonetic Alphabet), kurią sukūrė Tarptautinė fonetikų asociacija 2 Šiame tyrime naudojami projekto „Dabartinės baltų kalbos: spektrinės garsų charakteristikos (instrumentinis tyrimas)“ (Nr. MIP-081/2013) metu lietuvių ir latvių kalbos priebalsiams pritaikyti TFA rašmenys. 148 Acta Linguistica Lithuanica LXXV JOLITA URBANAVIČIENĖ, INESE INDRIČĀNE (plačiau žr. IPA 2015). Žemiau esančioje lentelėje (žr. 1 lent.) pateikiami tie pučiamieji priebalsiai ir afrikatos, kurių TFA transkripcija skiriasi nuo nacionalinių fonetinių abėcėlių. 1 LENTELĖ. Lietuvių ir latvių kalbų pučiamųjų priebalsių ir afrikatų fonemų rašmenys pagal nacionalines (LTFA ir LVFA) bei tarptautinę (TFA) fonetines abėcėles 3456 LT grafema LTFA fonema TFA fonema LV grafema LVFA fonema TFA fonema v v ʋ1vvv jjjjjʝ ch x x h x x h2hɣ - - - š š ʃ š š ʃ žžʒžžʒ c c ʦc c ʦ č č ʧ č č ʧ dz ʒ ʣ dz ʒ3ʣ dž ǯ ʤ dž ǯ4ʤ Šiame straipsnyje analizuojamos 34 dabartinių baltų kalbų priebalsinės fonemos, kurios pagal artikuliacijos būdą skirstomos į: 1) pučiamuosius priebalsius – 22 fonemos: a) lie. /f, fʲ7, s, sj, z, zj, ʃ, ʃj, ʒ, ʒj, x, xj, ɣ, ɣj/ – 14 fonemų; b) la. /f, v, s, z, ʃ, ʒ, ʝ, x/ – 8 fonemos; 3 Dėl sonantų v ir j skirtingų fonologinių interpretacijų lietuvių ir latvių kalbose žr. 3 skyrelyje. 4 Latvių kalbos priebalsių sistemoje nėra skardžiojo gomurinio priebalsio h, bet grafema h vartojama šiais atvejais: 1) fonemos /x/ pagrindiniam variantui – pučiamajam gomuriniam [x] – žymėti; 2) fonemos /x/ alofonui – rykliniam pučiamajam [h] – žymėti; 3) fonemos /x/ alofonui – palataliniam pučiamajam [ç] – žymėti (LVG 2013: 70). Fonemos /x/ alofonai – ryklinis [h] ir palatalinis [ç] – dažniausiai ištariami dėl anglų ir vokiečių kalbų įtakos. 5 Latvių kalbos nacionalinėje transkripcijoje (LVFA) afrikata dz gali būti žymima tiek dz [dziêsma], tiek ʒ [ʒiêsma] (LVG 2013: 26). 6 Latvių kalbos nacionalinėje transkripcijoje (LVFA) afrikata dž gali būti žymima tiek dž [džèms], tiek ǯ [ǯèms] (LVG 2013: 26). 7 Prie priebalsio rašomas viršutinis modifikuojantis simbolis „j“ tarptautinėje fonetinėje abėcėlėje žymi palatalizuotą priebalsį, pavyzdžiui, [ʦʲ], [ʣʲ]. Straipsniai / Articles 149 Dabartinių baltų kalbų pučiamieji priebalsiai ir afrikatos: akustinių požymių lyginamoji analizė 2) afrikatas – 12 fonemų: a) lie. /ʦ, ʦj, ʣ, ʣj, ʧ, ʧj, ʤ, ʤj/) – 8 fonemos; b) la. /ʦ, ʣ, ʧ, ʤ/ – 4 fonemos. Pagal artikuliacijos vietą tiriamieji baltų kalbų priebalsiai skirstomi į šias klases (žr. Urbanavičienė, Indričāne 2015: 265–267; plg. DLKG 2005: 33– 34; LVG 2013: 58): 1) lūpiniai dantiniai: lie. /f, fʲ/ ir la. /f, v/; 2) dantiniai: lie. /s, sj, z, zj, ʦ, ʦj, ʣ, ʣj/ ir la. /s, z, ʦ, ʣ/; 3) alveoliniai: lie. /ʃ, ʃj, ʒ, ʒj, ʧ, ʧj, ʤ, ʤj/ ir la. /ʃ, ʒ, ʧ, ʤ/; 4) palataliniai: la. /ʝ/; 5) palatalizuoti gomuriniai (palatoveliariniai): lie. /xj, ɣj/; 6) gomuriniai: lie. /x, ɣ/ ir la. /x/. Lietuvių kalbos tiriamųjų priebalsinių fonemų skaičius (22 fonemos) yra beveik dvigubai didesnis nei latvių kalbos (12 fonemų), nes lietuvių kalbai būdingos priebalsių opozicijos pagal balsingumą (duslusis – skardusis) ir pagal palatalizaciją (nepalatalizuotas – palatalizuotas), o latvių kalbai – tik pagal balsingumą. 3. PRIEBALSIŲ v IR j FONOLOGINIS STATUSAS LIETUVIŲ IR LATVIŲ KALBOSE Pagal artikuliacijos būdą lietuvių /ʋ, ʋj, j/ priskirtini sklandiesiems priebalsiams (todėl iš šio tyrimo lauko eliminuoti), o latvių /v, ʝ/ – pučiamiesiems priebalsiams. Instrumentiškai ištirta, kad latvių kalboje skardusis lūpinis dantinis /v/ ir palatalinis /ʝ/ turi kelis tarimo variantus (Čeirane 2011). Kai tariant šiuos priebalsius plyšys tarp kalbos padargų yra mažas, ištariami pučiamieji priebalsiai [v] arba [ʝ] – oro srautas, plūsdamas per ankštumą, sukuria turbulenciją ir suteikia ankštumos priebalsiui triukšminės frikacijos komponentą (žr. LVG 2013: 66). Kai tariant priebalsius /v/ ir /ʝ/ tarp kalbos padargų esti atviresnis plyšys, priebalsiai ištariami be frikacijos, t. y. nepučiamieji, arba aproksimantai [ʋ] ir [j]8 (žr. LVG 2013: 66). Latvių kalboje aproksimantai [ʋ, j] vietoj pučiamųjų [v, ʝ] gali būti ištariami, kai kalbėjimas priblėsęs ar mažiau energingas (LVG 2013: 68; 71). Tautosilabinėje pozicijoje po trumpojo ar ilgojo balsio latvių kalbos priebalsinės fonemos [v, ʝ] patiria visišką arba dalinę vokalizaciją, pvz.: [tɑus] tavs 8 Abi fonemų /v/ ir /ʝ/ realizacijos (pučiamieji [v], [ʝ] ir aproksimantai [ʋ] ir [j]) latvių kalbos tyrimuose apibūdinami terminu „trankusis ankštumos priebalsis“ (la. spraudzenis troksnenis) (plg. Čeirane 2010; Čeirane 2011; Čeirane, Indričāne 2012; Markus, Grigorjevs 2002). 150 Acta Linguistica Lithuanica LXXV JOLITA URBANAVIČIENĖ, INESE INDRIČĀNE ‘tavo’, [sɑus] savs ‘savo’, [dzeinieks] dzejnieks ‘poetas’, [zveinieks] zvejnieks ‘žvejys’; [pɑːrdeveːs] pārdevējs ‘pardavėjas’, [teːs] tēvs ‘tėvas’, [pɑːrminieks] pārmijnieks ‘iešmininkas’; [tus] tuvs ‘arti’ (LVG 2013: 86). Lietuvių kalbos tradicinėje fonetikoje9 (Pakerys 2003) ir akademinėje gramatikoje (DLKG 2005: 33) [j], [ʋ], [ʋj] priskiriami sklandiesiems priebalsiams (sonantams). Tokią [ʋ, ʋj, j] interpretaciją lietuvių kalboje nulėmė ne artikuliacija (kliūties pobūdis yra toks pat kaip ir kitų pučiamųjų priebalsių10), o funkcinės šių priebalsių ypatybės: žodžio gale [ʋ, j] netenka trinties, dar labiau suskardėja ir virsta neskiemeniniais [, ], su priešais einančiais balsiais sudarydami antrinės kilmės dvigarsius, pvz.: [jú·ro.] ‘jūroje’, [kẹ.d·] ‘kėdėje’, [sudiẽ] ‘sudieu’. Iš dviejų pozicinių variantų – pučiamųjų [v, ʝ] ir aproksimantų [ʋ, j] – latvių kalboje kaip fonemos apibendrinti pučiamieji priebalsiai /v, ʝ/ (žr. LVG 2013: 76–77), o lietuvių kalboje – aproksimantai /ʋ, ʋj, j/. Skirtumas tarp aproksimantų [ʋ ʋj] ir pučiamųjų priebalsių [v, vj] sunkiai suvaikomas, nes skardieji pučiamieji priebalsiai dėl specifinės artikuliacijos (tariant skardžiuosius pučiamuosius vienu metu balso trakte ir generuojamas frikatyvinis triukšmas, ir virpa balso stygos, kurios pristabdo oro tekėjimą) linkę virsti aproksimantais11. Priebalsių /ʋ, ʋj, j/ identifikavimo problema lietuvių kalboje nėra iki galo išspręsta ir reikalauja išsamaus instrumentinio (paremto objektyviu artikuliacinių garsų požymių tyrimu) pagrindimo. Šiame straipsnyje laikomasi tradicinės interpretacijos, todėl į pučiamųjų priebalsių tyrimą neįtraukiami lietuvių sonantai /ʋ, ʋj/ (tokiu būdu lietuvių lūpiniai dantiniai /f/ ir /fʲ/ neturi skardžiojo atitikmens) ir /j/, o į latvių kalbos medžiagą įtraukti skardieji pučiamieji /v, ʝ/ (čia egzistuoja /f/ ir /v/ opozicija). 4. FRIKACIJOS SPEKTRAS IR INTENSYVUMAS Balsingumo požiūriu vienodi pučiamieji priebalsiai skiriasi spektro energijos pasiskirstymu spektre ir intensyvumu (Kent, Read 1992: 122). Šių akustinių 9 Naujausiose lietuvių kalbos priebalsių klasifikacijose (žr. Abrazevičius, Leskauskaitė 2014: 167; Pakerys 2014: 91) priebalsiai /v, vj/ laikomi ne sonantais, o skardžiaisiais pučiamaisiais lūpiniais-dantiniais priebalsiais, kurie pagal balsingumą kontrastuoja su atitinkamais dusliaisiais /f, fj/. 10 E. Mikalauskaitė (1975: 41–46) lietuvių /ʋ/, /ʋj/ ir /j/ priskyrė pučiamiesiems, o akademinė Lietuvių kalbos gramatika (LKG 1965: 70) šiuos priebalsius, kaip turinčius didelį kiekį virpesių, neturinčius tono moduliacijos, nesukeliančius priebalsių skardėjimo, laiko tarpiniais tarp pučiamųjų priebalsių ir sonantų. 11 Skardieji pučiamieji priebalsiai pasaulio kalbose yra gana retas reiškinys (Johnson 2003: 122). Straipsniai / Articles 151 Dabartinių baltų kalbų pučiamieji priebalsiai ir afrikatos: akustinių požymių lyginamoji analizė požymių pagrindu teorinėje literatūroje skiriamos dvi pučiamųjų priebalsių grupės: sibiliantai (sibilant) (pavyzdžiui, anglų kalbos alveoliniai pučiamieji priebalsiai /s/, /z/, postalveoliniai pučiamieji priebalsiai /ʃ/, /ʒ/) ir nesibiliantai (non-sibilant) (pavyzdžiui, anglų kalbos lūpiniai dantiniai pučiamieji priebalsiai /f/, /v/, tarpdantiniai pučiamieji /θ/, /ð/ ir ryklinis pučiamasis /h/). Sibiliantai nuo nesibiliantų skiriasi didesne spektro energija ir intensyvumu (Kent, Read 1992: 122): sibiliantai dar vadinami „ryškiaisiais“, o nesibiliantai – „blausiaisiais“ priebalsiais (Ambrazevičius 2011: 37). Ankstesniuose lietuvių ir latvių kalbos fonetikos darbuose nebuvo įprasta priebalsius skirstyti pagal sibiliaciją, t. y. pagal oro srovės nukreipimą į dantis. Naujausiame lietuvių priebalsių akustikos tyrime (žr. Ambrazevičius, Leskauskaitė 2014: 301) sibiliantams priskiriami lietuvių kalbos priebalsiai /s, sj, z, zj, ʃ, ʃj, ʒ, ʒj/ ir afrikatos /ʦ, ʦj, ʣ, ʣj, ʧ, ʧj, ʤ, ʤj/. Latvių kalboje sibiliantais taip pat laikomi pučiamieji ankštumos priebalsiai /s, z, ʃ, ʒ/ ir afrikatos (uždarumos priebalsiai) /ʦ, ʣ, ʧ, ʤ/ (plg. I. Indričānės tyrimus apie latvių kalbos sibiliantus ir nesibiliantus dusliųjų trankiųjų priebalsių grupėse, žr. Indričāne 2012; 2013; 2014). Šiame straipsnyje terminai „sibiliantas“ ir „nesibiliantas“, reikalui esant, taip pat bus vartojami. Ištyrus latvių kalbos prevokalinių skardžiųjų pučiamųjų priebalsių, esančių CVC junginiuose, spektro viršūnės intensyvumą nustatyta, kad šioje grupėje didesnės intensyvumo vidutinės statistinės vertės būdingos dantiniam [z] ir alveoliniam [ʒ], o mažesnės – lūpiniam dantiniam [v] ir palataliniam [ʝ]. Mažiausią vidutinę statistinę intensyvumo vertę turi lūpinis dantinis [v], o didžiausią – alveolinis [ʒ], nors ji mažai skiriasi nuo dantinio [z] intensyvumo vertės. Jei atsižvelgiama į standartinių nuokrypių vertes, dantinį [z] ir alveolinį [ʒ] galima atskirti nuo lūpinio dantinio [v], o palatalinio [ʝ] standartiniai nuokrypiai palyginti dideli, todėl jo verčių diapazonas persidengia tiek su lūpinio dantinio [v], tiek ir su dantinio [z] verčių sritimi (Čeirane 2011: 117–119). Taip pat buvo ištirtas latvių kalbos prevokalinių dusliųjų pučiamųjų priebalsių, esančių CVC junginiuose, spektro viršūnės intensyvumas, intensyvumo vidurkis bei santykinis intensyvumas. Taikant įvairius metodus gauti vienodi rezultatai: didesnio intensyvumo vidutinės statistinės vertės būdingos dantiniam [s] ir alveoliniam [ʃ], o mažesnės – lūpiniam dantiniam [f] ir gomuriniam [x]. Mažiausią vidutinę statistinę intensyvumo vertę visais atvejais turi lūpinis dantinis [f], o didžiausią – alveolinis [ʃ] (skaičiuotas spektro viršūnės intensyvumas) arba dantinis [s] (skaičiuotas intensyvumo vidurkis ir santykinis intensyvumas). Dusliųjų priebalsių grupėje dantinio [s] ir alveolinio [ʃ] intensyvumo vertės taip pat labai panašios. Žemesne intensyvumo verte iš kitų dusliųjų pučiamųjų priebalsių išsiskiria lūpinis dantinis [f], o gomurinio [x] intensyvumo vertė yra artima dantinio [s] ir alveolinio [ʃ] intensyvumo vertėms. Palyginus standartinius nuokrypius, dusliųjų pučiamųjų priebalsių intensyvumo 152 Acta Linguistica Lithuanica LXXV JOLITA URBANAVIČIENĖ, INESE INDRIČĀNE verčių sritys visais atvejais persidengia (žr. Indričāne 2014: 112, 114–115; 1, 4 ir 7 grafikai). Latvių kalbos prevokalinių skardžiųjų pučiamųjų priebalsių tyrimuose (žr. Čeirane 2011; Indričāne 2014: 101–119) nustatytos panašios tendencijos: tiek skardžiųjų, tiek dusliųjų pučiamųjų priebalsių grupėje mažiausią intensyvumą turi lūpinis pučiamasis priebalsis (nesibiliantas), o didžiausią – dantinis arba alveolinis (sibiliantas). Be to, vidutinės statistinės intensyvumo vertės rodo, kad lūpinio dantinio, taip pat palatalinio ir gomurinio pučiamojo priebalsio (nesibilianto) intensyvumas yra mažesnis už dantinio ir alveolinio pučiamojo priebalsio (sibilianto). Taigi šių tyrimų rezultatai atitinka teorinėje literatūroje pateiktas pastabas, pavyzdžiui, dėl sibiliantų ir nesibiliantų intensyvumo skirtumų anglų kalboje12. Lietuvių kalbos priebalsių intensyvumo tyrimų iki šiol atlikta labai mažai. Sigitos Dereškevičiūtės disertacijoje Lietuvių kalbos priebalsių akustinės ypatybės (2013: 138) pateikiama duomenų apie lietuvių kalbos pučiamųjų priebalsių spektro viršūnių dažnius bei energijos susitelkimo sritis: intensyvesnės spektrinės viršūnės būdingos palatalizuotiems priebalsiams (ypač [xj], [ɣj]), aukštesni būdingieji dažniai ir intensyvumas – dusliesiems priebalsiams. Autorės tyrimai taip pat rodo sibiliantų (ypač [ʃ, ʃj, ʒ, ʒj, ʧ, ʧj, ʤ, ʤj]) spektrinės energijos sustiprėjimą (kuris siejamas su dvižidine artikuliacija) ir lūpinių priebalsių energijos telkimosi sričių žemėjimą (susijusį su lūpine artikuliacija). Dabartinių baltų kalbų pučiamųjų priebalsių intensyvumas tiriamas nustatant dominuojančios spektro viršūnės intensyvumo vertę (peak intensity/ amplitude), pučiamojo priebalsio intensyvumo vidurkį (overall noise intensity/ amplitude) arba santykinio intensyvumo (relative intensity/ amplitude) vertes. Pastarasis rodmuo priebalsių akustikos darbuose laikomas itin perspektyviu, nes, pavyzdžiui, leidžia suklasifikuoti visus anglų kalbos pučiamuosius priebalsius pagal artikuliacijos vietą (žr. Jongman et al. 2000: 1252, 1259–1262; Reetz, Jongman 2009: 192; Indričāne 2014: 103). Teorinėje literatūroje nurodoma, kad skardiesiems pučiamiesiems priebalsiams būdingas mažesnis intensyvumas nei jų dusliesiems atitikmenims, nes artikuliuojant skardųjį pučiamąjį priebalsį daugiau 12 Anglų kalbos priebalsių tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, dusliųjų sibilantų /s/, /ʃ/ intensyvumas yra 10–15 dB didesnis už dusliųjų nesibiliantų /f/, /θ/ (Reetz, Jongman 2009: 192). Skardžiojo alveolinio pučiamojo priebalsio /z/ intensyvumas 6 dB viršija dusliojo alveolinio /s/ intensyvumą, o skardžiojo lūpinio dantinio pučiamojo /v/ intensyvumas 13 dB didesnis už dusliojo lūpinio dantinio pučiamojo /f/ intensyvumą. Taip pat matyti, kad balsingumo požiūriu vienodų pučiamųjų priebalsių grupėje sibiliantų intensyvumas yra didesnis nei nesibiliantų: skardžiojo sibilianto /z/ intensyvumas (70 dB) didesnis už skardžiųjų nesibiliantų /v/, /ð/ (66 dB), o dusliųjų sibiliantų /s/, /ʃ/ intensyvumas (64–65 dB) didesnis už dusliųjų nesibiliantų /f/, /θ/ (53–54 dB) (Jongman 1989: 1724; Kent, Read 1992: 122). Straipsniai / Articles 159 Dabartinių baltų kalbų pučiamieji priebalsiai ir afrikatos: akustinių požymių lyginamoji analizė 66), tačiau latvių kalboje, skirtingai nei lietuvių, ši papildoma priebalsių palatalizacija neturi fonologinės reikšmės. Lūpinių priebalsių grupėje lietuvių palatalizuotų priebalsių spektro viršūnės dažnių VSV (tiek pagal vyrų, tiek pagal moterų duomenis) yra mažesnės negu atitinkamų nepalatalizuotų priebalsių VSV, bet didesnės už latvių lūpinių priebalsių spektro viršūnių dažnius. Dusliųjų lūpinių dantinių priebalsių – lie. [f]/ [fj] ir la. [f] – spektro viršūnių dažnių vidutinės statistinės vertės labiau skiriasi tarpusavyje negu kitų priebalsių (žr. 7–8 pav.): lietuvių kalbos palatalizuotam [fj] būdinga gerokai mažesnė spektro viršūnės dažnio vidutinė statistinė vertė nei latvių kalbos priebalsiui [f], vadinasi, latvių kalboje šio priebalsio spektro viršūnė fiksuojama aukštų dažnių srityje, o lietuvių – žemesnių dažnių srityje. Didesni spektro viršūnių dažnių skirtumai taip pat užfiksuoti gomurinių ir palatalizuotų gomurinių (palatoveliarinių) priebalsių pogrupiuose. Kadangi nustatant latvių kalbos priebalsio [x] spektro viršūnių dažnių VSV kartu skaičiuoti ir palatoveliariniai / palataliniai variantai15, užfiksuota latvių kalbos nepalatalizuoto gomurinio priebalsio [x] spektro viršūnės dažnio vertė esti didesnė negu lie. nepalatalizuotų gomurinių [x], [ɣ], tačiau mažesnė negu lie. palatalizuotų gomurinių ir la. palatalinio priebalsio (žr. 7–8 pav.). Lietuvių ir latvių kalbų gomuriniai, lietuvių palatalizuoti gomuriniai ir latvių kalbos palatalinis priebalsis pagal didėjančias spektro viršūnių VSV reikšmes išsidėsto tokia tvarka: lie. gomuriniai [x], [ɣ] < la. gomurinis [x] < lie. palatalizuoti gomuriniai [xj], [ɣj]< la. palatalinis [ʝ] Nors lietuvių kalbos nepalatalizuotų ir palatalizuotų priebalsių spektro viršūnės dažnių VSV kitimo dėsningumai turi daug išimčių, vis dėlto daugeliu atvejų palatalizuotų priebalsių spektro viršūnės fiksuojamos aukštesnių dažnių srityje negu atitinkamų nepalatalizuotų priebalsių, o la. palatalinių priebalsių spektro viršūnės – aukštesnių dažnių negu lie. palatalizuotų priebalsių. 6.1.4. Dusliųjų ir skardžiųjų priebalsių palyginimas Nei lietuvių, nei latvių kalbose priebalsių balsingumas nedaro įtakos spektro viršūnių dažnių vertėms – tyrimo rezultatai rodo, kad dusliųjų priebalsių ir jų skardžiųjų ekvivalentų spektro viršūnių VSV kinta nesistemingai, negalima įžvelgti tam tikrų dėsningumų. 15 Latvių kalboje prieš priešakinės eilės balsius [i], [iː], [e], [eː] ir dvigarsius, prasidedančius komponentais [i] ir [e], pučiamoji fonema /x/ gali būti realizuojama dvejopai: kaip palatoveliarinis alofonas [xj] ir kaip palatalinis alofonas [c] (LVG 2013: 69). 160 Acta Linguistica Lithuanica LXXV JOLITA URBANAVIČIENĖ, INESE INDRIČĀNE 6.1.5. Vyrų ir moterų duomenų palyginimas Tiek lietuvių, tiek latvių kalbos duomenys rodo, kad vyrų ištartiems priebalsiams būdingos žemesnės spektro viršūnių dažnių vertės nei moterų ištartiems atitinkamiems priebalsiams. Vadinasi, spektro viršūnių dažnių vertė susijusi su informanto lytimi. Šiai tendencijai nepaklūsta lietuvių kalbos palatalizuoti priebalsiai [sj], [ʣj] ir nepalatalizuoti priebalsiai [s], [ʣ]16 – šiems vyrų ištartiems priebalsiams būdingos didesnės spektro viršūnių dažnių VSV nei atitinkamiems moterų ištartiems priebalsiams. 6.1.6. Priebalsių artikuliacijos būdo / vietos įtaka priebalsių akustiniams požymiams Spektro energijos susitelkimas tam tikrose dažnių juostose teikia duomenų apie garsų artikuliacines charakteristikas. Jei priebalsio energija susitelkusi 5000–6000 Hz srityje, girdimas aukštas pučiamasis s tipo garsas, jei energija sutelkta 3000–4000 Hz diapazone, girdimas žemas šnypščiamasis, intensyvaus šlamesio š tipo garsas (Kodzasov, Krivnova 2001: 565–566). Remiantis šiais kriterijais lietuvių ir latvių priebalsius pirmiausia galima suskirstyti į nesibiliantus (kurių energija telkiasi ~1000–3000 Hz srityje), t. y. lie. [x], [xj], [ɣ], [ɣj] ir la. [v], [ʝ], [x], bei sibiliantus (kurių spektro viršūnių dažniai sutelkti 3000–6000 Hz diapazone). Sibiliantai dar skirstytini smulkiau į alveolinius priebalsius (jų spektro viršūnės išsidėsčiusios 3000–4000 Hz srityje), t. y. lie. [ʃ], [ʃj], [ʒ], [ʒj], [ʧ], [ʧj], [ʤ], [ʤj] bei la. [ʃ], [ʒ], [ʧ], [ʤ], ir dantinius priebalsius (jų didžiausia spektrinė energija telkiasi 5000–6000 Hz diapazone), t. y. lie. [s], [sj], [z], [zj], [ʦ], [ʦj], [ʣ], [ʣj] ir la. [s], [z], [ʦ], [ʣ]. Iš nesibiliantų išsiskiria gomuriniai lie. [x], [xj], [ɣ], [ɣj] ir la. [x] (prie jų šliejasi ir la. lūpinis dantinis [v]), kurių spektro viršūnės susitelkusios ~1000–3000 Hz diapazone. Vis dėlto priebalsių skirstymas į sibiliantus ir nesibiliantus pirmiausia susijęs ne su spektro energija, o su intensyvumu. Sibiliantams būdingas didesnis intensyvumas, nes juos artikuliuojant oro srovė turi pereiti per kliūtį – dantis. Tiesioginės sąsajos tarp sibiliacijos ir spektrinės energijos nėra, plg.: nesibiliantų 16 Dėl priebalsių [s] ir [ʣ] specifikos galėjo atsirasti ir duomenų paklaida. Paprastai 0–8000 Hz diapazone yra matoma tiktai viena priebalsių [s] ir [ʣ] spektrinė viršūnė. Tiriant platesnį diapazoną (pavyzdžiui, 0–10 000 Hz), gali būti matomos dvi šių priebalsių spektrinės viršūnės (kaip ir [ʃ]). Kadangi vyro balsui būdingi žemesni dažniai, antroji (aukštesnė) spektrinė viršūnė galėjo pasirodyti ir siauresniame 0–8000 Hz diapazone. Tuo tarpu moterų ištartiems garsams būdingi aukštesni dažniai, todėl tiriamiesiems priebalsiams visuomet priskirta pirmosios viršūnės vertė (nes antroji viršūnė 0–8000 Hz diapazone nebuvo matoma). Straipsniai / Articles 161 Dabartinių baltų kalbų pučiamieji priebalsiai ir afrikatos: akustinių požymių lyginamoji analizė lūpinių dantinių lie. [f], [fj] spektro viršūnės susitelkusios 2000–3200 Hz srityje, la. [f] – 4500–7000 Hz srityje, palatalinio la. [ʝ] – ~4000 Hz srityje. Apibendrinant galima teigti, jog spektro viršūnių susitelkimo sritys leidžia diferencijuoti pučiamuosius priebalsius ir afrikatas į tokias artikuliacines grupes: alveoliniai-sibiliantai (jų spektro energija susitelkusi vidutinių dažnių srityje), dantiniai-sibiliantai (jų energija koncentruojasi aukštų dažnių srityje) ir gomuriniai-nesibiliantai (jiems būdingos mažiausios spektro viršūnių VSV). Kitų priebalsių (nesibiliantų) pagal spektro viršūnių dažnius neįmanoma diferencijuoti. 6.1.7. Spektro viršūnės dažnio tyrimo apibendrinimas Tyrimo metu buvo palygintos lietuvių ir latvių kalbų pučiamųjų priebalsių bei afrikatų spektro viršūnės dažnių reikšmės balsingumo, palatalizacijos, artikuliacijos būdo bei vietos ir informantų lyties atžvilgiu. Nustatyta, kad priebalsių balsingumas nedaro įtakos spektro viršūnių dažnių vertėms nei lietuvių, nei latvių kalbose (plg.: S. Dereškevičiūtės (2013: 138) tyrimai rodo, kad lietuvių kalbos skardžiųjų priebalsių energija susitelkusi žemų dažnių srityje palyginti su dusliaisiais jų koreliatais). Dėl palatalizacijos lietuvių kalbos priebalsių spektro viršūnių dažniai paaukštėja, t. y. yra aukštesni nei nepalatalizuotų opozicijų narių dažniai. Lietuvių kalbos pučiamieji priebalsiai ir afrikatos spektro viršūnių dažnių didėjimo tvarka išsidėsto taip: gomuriniai < lūpinis dantinis < alveoliniai/ palatalizuoti gomuriniai < palatalizuotas lūpinis dantinis / palatalizuoti alveoliniai < dantiniai < palatalizuoti dantiniai. Atlikus tyrimą ir palyginus lietuvių ir latvių kalbų nepalatalizuotų, palatalizuotų ir palatalinių pučiamųjų priebalsių ir afrikatų spektro viršūnių dažnius, pastebėtos šios tendencijos: 1) la. [f] būdingi aukštesni spektro viršūnės dažniai nei lie. [f], [fj] (tiek pagal vyrų, tiek pagal moterų duomenis); 2) vyrų duomenimis, la. dantinių priebalsių spektro viršūnės dažniai daugeliu atvejų yra panašūs į lie. nepalatalizuotų dantinių priebalsių (išskyrus [z]); moterų duomenimis, la. dantiniams priebalsiams būdingos aukštesnės spektro viršūnės nei lie. nepalatalizuotiems ir palatalizuotiems dantiniams priebalsiams; 3) la. alveolinių priebalsių (tiek pagal vyrų, tiek pagal moterų duomenis) spektro viršūnių dažniai yra artimi lie. palatalizuotiems alveoliniams priebalsiams (nes la. alveoliniams priebalsiams taip pat būdingas palatališkumas, tačiau jis nėra fonologinis, nes nėra nepalatalizuotų koreliatų, žr. LVG 2013, 64); 162 Acta Linguistica Lithuanica LXXV JOLITA URBANAVIČIENĖ, INESE INDRIČĀNE 4) la. [x] pagal spektro viršūnės dažnių reikšmes užima tarpinę padėtį tarp lie. [x] ir lie. [xj], nes la. [x] kokybė priklauso nuo toliau einančio balsio: jo artikuliacija gali kisti nuo gomurinio iki palatalizuoto gomurinio / palatalinio; 5) la. [v] ir [ʝ] artimiausi lietuvių kalbos priebalsiai – lie. sonantai [ʋ], [ʋj] ir [j] – nebuvo tiriami. Tačiau pastebėta, kad la. [v] spektro viršūnės dažnių reikšmė artimesnė lie. [f], [fj] reikšmėms, o ne la. [f] reikšmei. La. palatalinio priebalsio [ʝ] spektro viršūnės dažnių reikšmė – atvirkščiai: artima la. [ʃ], [ʒ], [ʧ], [ʤ] reikšmėms (t. y. priebalsiams, latvių kalboje turintiems nefonologinį palatalizacijos požymį). Pagal spektro viršūnės dažnių vertes skirtinos tokios lietuvių ir latvių kalbų artikuliacinės priebalsių grupės: a) alveoliniai (sibiliantai): lie. [ʃ], [ʃj], [ʒ], [ʒj], [ʧ], [ʧj], [ʤ], [ʤj] ir la. [ʃ], [ʒ], [ʧ], [ʤ]; b) dantiniai (sibiliantai): lie. [s], [sj], [z], [zj], [ʦ], [ʦj], [ʣ], [ʣj] ir la. [s], [z], [ʦ], [ʣ]. c) gomuriniai (nesibiliantai): lie. [x], [xj], [ɣ], [ɣj] ir la. [x] d) lūpiniai dantiniai / palatalinis (nesibiliantai): lie. [f], [fj] ir la. [f], [v], [ʝ]. Informantų lytis daro įtaką spektro viršūnių dažniams: vyrų ištartiems priebalsiams būdingos žemesnės spektro viršūnės nei moterų ištartiems atitinkamiems priebalsiams. Kadangi priebalsių spektrinės ypatybės susijusios su burnos priešakinės ertmės dydžiu, o šiam daro įtaką balso trakto dydis (kuo priešakinė ertmė didesnė, tuo labiau akustinė energija susitelkia žemesnių dažnių srityje), lauktina, kad vyrų ištartų priebalsių energija koncentruosis žemesnėse srityse negu moterų (plg.: vyrų balso traktas yra ~2,8 cm ilgesnis negu moterų). 6.2. Santykinis intensyvumas 6.2.1. Santykinio intensyvumo nustatymas Santykinis intensyvumas rodo santykį tarp pučiamojo priebalsio arba afrikatos vidutinio intensyvumo ir fonetinę aplinką sudarančio balsio vidutinio intensyvumo per nustatytos trukmės intervalą. Matavimai atlikti garsų analizės programa PRAAT. Vidutinės pučiamųjų priebalsių ir afrikatų intensyvumo vertės (dB (μE)) gautos iš 0,01 s, arba 10 ms, trunkančio intervalo (žr. 9 ir 11 pav.), o balsių intensyvumo vertės gautos iš 0,05 s, arba 50 ms, trunkančio intervalo, esančio apytiksliai balsio viduryje (10 ir 12 pav.). Straipsniai / Articles 163 Dabartinių baltų kalbų pučiamieji priebalsiai ir afrikatos: akustinių požymių lyginamoji analizė vidutinio intensyvumo (μE) nustatymas 9 PAV. Duslusis prevokalinis pučiamasis [s] skiemenyje [sɑs]: 0,01 s, arba 10 ms, trukmės intervalas 10 PAV. Dusliojo prevokalinio pučiamojo [s] fonetinėje aplinkoje esantis balsis [ɑ] (skiemenyje [sɑs]): 0,05 s, arba 50 ms, trukmės intervalas 11 PAV. Duslioji prevokalinė afrikata [ʦ] skiemenyje [ʦɑʦ]: 0,01 s, arba 10 ms, trukmės intervalas 12 PAV. Dusliosios prevokalinės afrikatos [ʦ] fonetinėje aplinkoje esantis balsis [ɑ] (skiemenyje [ʦɑʦ]): 0,05 s, arba 50 ms, trukmės intervalas Santykinis intensyvumas apskaičiuotas pučiamojo priebalsio arba afrikatos vidutinio intensyvumo vertę padalijus iš jo fonetinėje aplinkoje esančio balsio vidutinio intensyvumo vertės. Pavyzdžiui, jei skiemenyje sas [sɑs] prevokalinio dusliojo pučiamojo priebalsio [s] vidutinis intensyvumas 10 ms intervale yra 55,06 dB (μE) (žr. 9 pav.), o balsio [ɑ] vidutinis intensyvumas 50 ms intervale – 73,41 dB (μE) (žr. 10 pav.), santykinis intensyvumas apskaičiuojamas taip: 55,06 dB (μE) : 73,41 dB (μE) = 0,750 dB (μE). Gautos santykinio intensyvumo vertės apdorotos duomenų statistinės analizės programa SPSS: šioje programoje apskaičiuotos santykinio intensyvumo vidutinės statistinės vertės (dB), kuriomis operuojama šiame straipsnyje. 164 Acta Linguistica Lithuanica LXXV JOLITA URBANAVIČIENĖ, INESE INDRIČĀNE 6.2.2. Lietuvių kalbos palatalizuotų ir nepalatalizuotų pučiamųjų priebalsių bei afrikatų palyginimas su latvių kalbos duomenimis Lietuvių ir latvių kalbų pučiamųjų priebalsių bei afrikatų santykinio intensyvumo vidutinės statistinės vertės (VSV) pateiktos 3 lentelėje. 3 LENTELĖ. Lietuvių ir latvių kalbų pučiamieji priebalsiai ir afrikatos: santykinio intensyvumo VSV (dB) CVyrų duomenys Moterų duomenys Lie. La. Lie. La. Pučiamieji priebalsiai [v] 0,788 0,819 [f] 0,648 0,648 0,619 0,608 [fj]0,653 0,630 [s] 0,661 0,779 0,759 0,782 [sj]0,786 0,738 [z] 0,761 0,815 0,783 0,863 [zj]0,766 0,793 [ʃ] 0,699 0,751 0,704 0,752 [ʃj]0,734 0,747 [ʒ] 0,799 0,806 0,816 0,858 [ʒj]0,788 0,810 [ʝ] 0,818 0,852 [x] 0,686 0,712 0,679 0,696 [xj]0,675 0,639 [ɣ] 0,770 0,744 [ɣj]0,802 0,721 Afrikatos [ʦ] 0,701 0,796 0,728 0,818 [ʦj]0,722 0,746 [ʣ] 0,751 0,788 0,765 0,833 [ʣj]0,759 0,774 [ʧ] 0,723 0,785 1,003 0,795 [ʧj]0,765 0,750 [ʤ] 0,766 0,801 0,807 0,837 [ʤj]0,774 0,778 Straipsniai / Articles 165 Dabartinių baltų kalbų pučiamieji priebalsiai ir afrikatos: akustinių požymių lyginamoji analizė Lietuvių ir latvių kalbų pučiamųjų priebalsių ir afrikatų santykinio intensyvumo vidutinės statistinės vertės didėja tokia tvarka: 1) vyrų duomenys: lie. [f]<[fj]<[s]<[xj]<[x]<[ʃ]<[ʦ]<[ʦj]<[ʧ]<[ʃj]<[ʣ]<[ʣj]<[z]<[ʧj]< [zj]<[ʤ]<[ɣ]<[ʤj]<[sj]<[ʒj]<[ʒ]<[ɣj], la. [f]<[x]<[ʃ]<[s]<[ʧ]<[v]=[ʣ]<[ʦ]<[ʤ]<[ʒ]<[z]<[ʝ]; 1) moterų duomenys: lie. [f]<[fj]<[xj]<[x]<[ʃ]<[ɣj]<[ʦ]<[sj]<[ɣ]<[ʦj]<[ʃj]<[ʧj]<[s]<[ʣ]< [ʣj]<[ʤj]<[z]<[zj]<[ʤ]<[ʒj]<[ʒ]<[ʧ], la. [f]<[x]<[ʃ]<[s]<[ʧ]<[ʦ]<[v]<[ʣ]<[ʤ]<[ʝ]<[ʒ]<[z]. Lietuvių kalbos palatalizuotų ir nepalatalizuotų pučiamųjų priebalsių bei afrikatų santykinio intensyvumo VSV palyginimas su latvių kalbos duomenimis matyti 13–14 pav. 13 PAV. Lietuvių kalbos palatalizuotų ir nepalatalizuotų pučiamųjų priebalsių bei afrikatų santykinio intensyvumo VSV (dB) palyginimas su latvių kalbos rezultatais: vyrų duomenys Latvių kalbos priebalsiai Lietuvių kalbos priebalsiai palatalizuoti nepalatalizuoti 166 Acta Linguistica Lithuanica LXXV JOLITA URBANAVIČIENĖ, INESE INDRIČĀNE Lietuvių kalbos pučiamiesiems priebalsiams ir afrikatoms būdingos šiek tiek mažesnės santykinio intensyvumo VSV nei balsingumo ir artikuliacijos požiūriu tokiems pat latvių kalbos priebalsiams (remiantis tiek vyrų, tiek moterų duomenimis). Keletas priebalsių nepatvirtina šios tendencijos: vyrų duomenimis – lie. [fj] > la. [f], bet lie. [f] = la. [f]; moterų duomenimis – lie. [fj], [f] > la. [f]; lie. [ʧ] > la. [ʧ] > lie. [ʧj] (moterų ištarta lietuvių kalbos alveolinė afrikata [ʧ] išsiskiria itin aukštomis santykinio intensyvumo VSV, žr. 14 pav.). Palyginus lietuvių kalbos palatalizuotus ir nepalatalizuotus priebalsius matyti, kad palatalizuotų priebalsių santykinio intensyvumo duomenys dažniau yra aukštesni. Tačiau esama išimčių, plg.: vyrų duomenys – [xj] < [x], [ʒj] < [ʒ]; moterų duomenys – [xj] < [x], [ɣj] < [ɣ], [sj] < [s], [ʧj] < [ʧ], [ʤj] < [ʤ], [ʒj] < [ʒ]. Latvių palatalinis [ʝ] taip pat turi vieną aukščiausių (pagal moterų duomenis) arba patį aukščiausią (pagal vyrų duomenis) intensyvumo rodiklį. Tikėtina, kad ištyrus daugiau duomenų ar pasitelkus kitas analizės programas palatalizacijos ir santykinio intensyvumo koreliacija būtų dar aiškesnė. 14 PAV. Lietuvių kalbos palatalizuotų ir nepalatalizuotų pučiamųjų priebalsių bei afrikatų santykinio intensyvumo VSV (dB) palyginimas su latvių kalbos rezultatais: moterų duomenys Latvių kalbos priebalsiai Lietuvių kalbos priebalsiai palatalizuoti nepalatalizuoti Straipsniai / Articles 167 Dabartinių baltų kalbų pučiamieji priebalsiai ir afrikatos: akustinių požymių lyginamoji analizė 6.2.3. Skardžiųjų ir dusliųjų pučiamųjų priebalsių ir afrikatų palyginimas Tyrimo rezultatai rodo (žr. 13–14 pav, 3 lentelę), kad tiek lietuvių, tiek latvių kalbos skardžiųjų pučiamųjų priebalsių ir afrikatų santykinio intensyvumo VSV paprastai yra didesnis nei jų dusliųjų ekvivalentų. Vadinasi, priebalsių balsingumas daro įtaką santykinio intensyvumo rodmeniui. Iš lietuvių kalbos tiriamosios medžiagos šios tendencijos nepatvirtina vyrų ištartas skardusis palatalizuotas dantinis priebalsis [zj], turintis mažesnę vidutinę statistinę vertę (0,766 dB)) negu duslusis dantinis [sj] (0,786 dB)). Nepalatalizuotų priebalsių pogrupyje išimtį sudaro moterų ištarta skardžioji alveolinė afrikata [ʤ], kurios santykinio intensyvumo vidutinė statistinė vertė (0,807 dB)) yra mažesnė negu dusliosios afrikatos [ʧ] (1,003 dB)). Skardiesiems latvių kalbos priebalsiams taip pat būdingos didesnės santykinio intensyvumo vertės negu dusliesiems jų koreliatams. Išimtis – vyrų ištarta skardžioji dantinė afrikata [ʣ], turinti mažesnę vidutinę statistinę vertę (0,788 dB)) negu atitinkama duslioji afrikata [ʦ] (0,796 dB)). 6.2.4. Vyrų ir moterų duomenų palyginimas Skirtinga lyčių fiziologija, lemianti ilgesnį vyrų balso traktą (plg. vyrų balso trakto ilgis ~16,9 cm, moterų – ~14,1 cm), leidžia tikėtis ir skirtingų santykinio intensyvumo rezultatų. Latvių kalbos priebalsių tyrimo rezultatai patvirtina lauktas tendencijas: aukštesnės santykinio intensyvumo reikšmės dažniau būdingos moterų ištartiems priebalsiams. Tačiau esama ir išimčių, plg.: vyrų ištarti priebalsiai [f], [x] turi aukštesnes santykinio intensyvumo VSV negu atitinkami moterų ištarti priebalsiai. Palyginus lietuvių kalbos to paties pučiamojo priebalsio ar afrikatos vyrų ir moterų duomenis, sisteminių skirtumų nepastebėta. 6.2.5. Priebalsių artikuliacijos būdo / vietos įtaka priebalsių akustiniams požymiams Nei lietuvių, nei latvių kalbose santykinio intensyvumo duomenys neleidžia diferencijuoti pučiamųjų priebalsių ir afrikatų pagal artikuliacijos būdą bei vietą. Tikėtina, kad pagal santykinio intensyvumo duomenis būtų galima atskirti sibiliantus, t. y. „ryškiuosius“ priebalsius (didesnio intensyvumo) nuo nesibiliantų, t. y. „blausiųjų“ (mažesnio intensyvumo) priebalsių. Kalbos akustikos teorija teigia, kad mažiausias intensyvumas būdingas dusliesiems nesibiliantams (pavyzdžiui, -15 dB), o didžiausias intensyvumas – skardiesiems sibiliantams 168 Acta Linguistica Lithuanica LXXV JOLITA URBANAVIČIENĖ, INESE INDRIČĀNE (0 dB); skardžiųjų nesibiliantų ir dusliųjų sibiliantų intensyvumas yra panašus – ~-5 dB (žr. Ambrazevičius 2011: 38). Gauti rezultatai rodo, kad lietuvių ir latvių kalbose vyrų ištartų skardžiųjų pučiamųjų priebalsių ir afrikatų grupėse pagal santykinio intensyvumo vidutines statistines vertes negalima atskirti sibiliantų nuo nesibiliantų, t. y. lietuvių kalbos nepalatalizuotų pučiamųjų priebalsių ir afrikatų [z], [ʒ], [ʣ], [ʤ] grupėje neatsiskiria [ɣ]; lietuvių kalbos palatalizuotų priebalsių [zj], [ʒj], [ʣj], [ʤj] grupėje neatsiskiria [ɣj]; latvių kalbos pučiamųjų priebalsių ir afrikatų [z], [ʒ], [ʣ], [ʤ] grupėje neatsiskiria [v], [ʝ]. Remiantis moterų duomenimis lietuvių kalbos skardžiųjų priebalsių posistemyje galima atsiskirti skardžiuosius nesibiliantus [ɣj] ir [ɣ] nuo skardžiųjų sibiliantų [z], [zj], [ʒ], [ʒj], [ʣ], [ʣj], [ʤ], [ʤj] – nesibiliantams [ɣj] ir [ɣ] būdingos mažesnės santykinio intensyvumo VSV nei sibiliantams. Latvių kalbos skardžiųjų priebalsių posistemyje nuo sibiliantų [z], [ʒ], [ʣ], [ʤ] atsiskiria nesibiliantas [v] – jam būdingos šiek tiek mažesnės santykio intensyvumo VSV (taip pat tik pagal moterų duomenis). Tiek lietuvių, tiek latvių kalbų dusliųjų pučiamųjų priebalsių ir afrikatų grupėje santykinio intensyvumo reikšmės padeda atskirti sibiliantus (turinčius didesnes VSV) nuo nesibiliantų (turinčių mažesnes VSV). Plg.: lietuvių kalbos nepalatalizuotų priebalsių grupėje sibiliantai [s], [ʃ], [ʦ], [ʧ] skiriasi nuo [f], [x] (tiktai pagal moterų duomenis, vyrų ištartų priebalsių [s] ir [x] reikšmės persidengia); lietuvių kalbos palatalizuotų pučiamųjų priebalsių ir afrikatų grupėje sibiliantai [sj], [ʃj], [ʦj], [ʧj] atsiskiria nuo nesibiliantų [fj], [xj] (pagal abiejų lyčių duomenis); latvių kalboje pučiamųjų priebalsių ir afrikatų grupėje sibiliantai [s], [ʃ], [ʦ], [ʧ] pagal santykinio intensyvumo reikšmes atsiskiria nuo nesibiliantų [f], [x] (remiantis abiejų lyčių informantų duomenimis). 6.2.6. Santykinio intensyvumo tyrimo apibendrinimas Lietuvių kalbos pučiamiesiems priebalsiams ir afrikatoms būdingos šiek tiek mažesnės santykinio intensyvumo VSV nei balsingumo ir artikuliacijos požiūriu tokiems pat latvių kalbos priebalsiams. Tokius rezultatus galėjo lemti garso įrašai: nors įrašų techniniai parametrai Lietuvoje ir Latvijoje buvo suvienodinti, įrašymo metu didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į įrašų kokybę (kadangi įrašai buvo naudojami įvairiems garsų akustiniams požymiams tirti17), o ne į garso signalo tolygumą, kuris galėjo svyruoti dėl informanto individualių balso savybių arba dėl nuovargio, atsiradusio ilgai kalbant į diktofoną. Šis garso 17 Įrašai daryti projekto „Dabartinės baltų kalbos: spektrinės garsų charakteristikos (instrumentinis tyrimas)“ (Nr. MIP-081/2013) metu. Straipsniai / Articles 175 Dabartinių baltų kalbų pučiamieji priebalsiai ir afrikatos: akustinių požymių lyginamoji analizė Similar correlations between the acoustic cues examined in this paper and the effect of voicing, manner and place of articulation, as well as the effect of speaker’s gender are observed both in standard Lithuanian and Latvian. However, some differences in the data of the two Baltic languages are also observed. The results show that the fricatives and affricates of Standard Latvian are more similar to the palatalized vs. non-palatalized fri catives and affricates of the same voicing, manner and place of articulation in Standard Lithuanian, i.e., the fricatives and affricates in Standard Latvian seem to be “softer” in comparison to the non-palatalized fricatives and affricates in Standard Lithuanian. It is also observed that the fricatives and affricates of Standard Latvian have a higher relative intensity in comparison to the corresponding fricatives and affricates of Standard Lithuanian. This can be explained either by more energetic articulation of these speech sounds for speakers of Standard Latvian or by some differences related to the recording level. Įteikta 2016 m. gegužės 19 d. JOLITA URBANAVIČIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5 LT-10308 Vilnius Lithuania [email protected] INESE INDRIČĀNE LU Latviešu valodas institūts Akadēmijas laukums 1 LV-1050 Rīga Latvia [email protected]