Tarmės įtaka Mariaus Katiliškio raštų kalbai

J̇INA ŠVABARYTĖ-VALUŽIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: rašytinių šaltinių, tarmių leksikografija ir leksikologija, sociolingvistika. TARMĖS ĮTAKA MARIAUS KATILIŠKIO RAŠTŲ KALBAI Influence of Dialect on the Language of Marius Katiliškis’ Works ANOTACIJA Straipsnyje mokslo visuomenei prienamas rašytojo Mariaus Katiliškio kalbinės pažiūros. Aptariant Katiliškio raštų leksiką ir tarminio kalbėjimo modelius, keliama hipotezė, kad jo tekstai perteikti tarme vakarų aukštaičių šiauliškių, lokaliją, kabine sistema, dialektu. Tarmės ir sunormintos leksikos vartojimas pagreičiui Katiliškio raštuose atspindi bendrinės (standartinės) kalbos įsitvirtinimo laikotarpį. ESMINIAI ŽODŽIAI: vakarų aukštaičių šiauliškių patarmė, tarminė leksika, naujodžio, bendrinė kalba, tarminio kalbėjimo raiška. ANNOTATION Linguistic views of the writer Marius Katiliškis are revisited in the article for the attention of scientific community. During the course of the analysis of lexis of Katiliškis’ works and dialect speech patterns, a hypothesis is formulated that Katiliškis’ texts are written in Western Aukštaitian of Šiauliai local language system, i.e., dialect. The use of dialect lexis together with the standardised one in Katiliškis’ works reflects the period of establishment of the standardised language. KEYWORDS: Šiauliai sub-dialect of the Western Aukštaitian, dialect lexis, neologism, standardised language, expression of dialect speech. ĮVADAS Marius Katiliškis (tikrasis asmenvardis – Albinas Vaitkus, gimė 1914 09 13 Gruzdžiuose, Šiaulių r. – mirė 1980 12 17, palaidotas Lemonte, Čikagos Straipsniai / Articles 155 J A N I N A Š V A M B A R Y T Ė - V A L U Ž I E N Ė priemiestyje) brendo kaip asmenybė ir formavosi kaip rašytojas Šiaurės Lietuvoje, Žagarės apylinkėse. Devynerių metų Albiną tėvai atsivežė į Katiliškių kaimą, kaip sako pats rašytojas, „į laukus“ (ER 38). Augo apsuptas dviejų kalbinių sistemų: mamos Onos Filipavičiūtės, kilusios iš Rokiškio (rytų aukštaičiai uteniškiai), ir tėvo Juozo Vaitkaus bei vieninų gyventojų, kalbančių vakarų aukštaičių šiauliškių patarmės Žagarės šnekta¹. Turbūt dėl įsiklausymo į apylinkių žmonių pasakojimus, į patį tarminio teksto kūrimo ir kalbėjimo aktą Katiliškis save vadino ne rašytoju, bet „pasakoriu“. Literatūrologai jį vertino kaip: „Katiliškis – aukštos klasės menininkas profesionalas“ (Kubilius 1995: 458). Katiliškio raštai yra tarminės kalbos (diskurso) atspindys bendrinės kalbos įsivyravimo, įsitvirtinimo visuomenėje laikotarpiu². Tokia kalbinė situacija nulėmė ir straipsnio tikslą – aptarti Katiliškio raštų leksikos tarmines (fonetines, morfologines, žodžių darybos) ypatybes ir pavyzdžius palyginti su XIX a. pabaigos – XXI a. pradžios tarminė medžiaga. XX a. pab. ir XXI a. pr. kalbinė raiška atsispindi rankraščiame Joniškio šnektų žodyne (trumpinama JŠ), o XIX a. pab. ir XX a. pr. – leidinyje Mato Slančiausko ir jo pagalbininkų pasakojamosios tautosakos rinkinių leksika. Žodynas (trumpinama SŽ). Tam tikslui pasiekti numatyti keli uždaviniai: a) paties rašytojo kalbinių nuostatų prisiminimas, b) raštų tarminės leksikos analizė, c) tarminio kalbėjimo raiškos modelių paieškos. Straipsnis parengtas remiantis straipsnio autorės sudaryto Mariaus Katiliškio raštų žodyno (trumpinama KŽ) rankraštine medžiaga. KŽ leksika rinkta iš romanų: Miškais ateina ruduo (1969), Užuovėja (1990), Išėjusiems negrįžti (1990) ir novelų rinkinio Seno kareivio sugrįžimas (2003)³. Tiriamajai medžiagai atskleisti taikomi aprašomasis, analizės, gretinimo metodai; keliamos kalbinės hipotezės. 1 Apie Katiliškio mamos tarmes įtaką plačiau žr. Tumėnas 2003: 5–10, o apie Žagarės šnektą ir artimą Skaistgirio šnektą išsamiau žr.: Jšpt 16–17, Kairyte 2015: 150–173. 2 Straipsnio autorė mano, kad bk mokymas sustiprėjo daugėjant mokyklų visoje Lietuvos teritorijoje apie 1932–1936 m., o tarminė kalba bk permynė užleido XX a. penktame–šeštame dešimtmetyje. Tokia straipsnio autorės nuomonė sudaryta iš vasaros ekspedicijų, kuriose dalyvaujama nuo 1977 m., o viena iš kalbamųjų temų yra klausimai apie mokyklas, mokytojus ir mokymosi procesą. 3 Romanas Miškais ateina ruduo perleistas 1991 m. Autorė nesprendžia Katiliškio raštų redaktorių įtakos kalbai ir redagavimo principų, nes mano, kad ši tema yra verta atskiro straipsnio. 156 A c t a L i n g u i s t i c a L i t h u a n i c a L X X V I Tarmės įtaka Mariaus Katiliškio raštų kalbai KALBINĖS MARIAUS KATILIŠKIO PAŽIŪROS Autobiografijoje Katiliškis yra išsakęs savo požiūrį į kalbą. Jis rašė: „Kaip susikrovė žodžio sodumas? Nežinau. Greičiausiai kalta mano prigimtis. Būdamas prakeitai negabus svetimoms kalboms, turiu neužmiršti savosios“ (ER 391). Ten pat randame ir kitą sakinį: „Žinau tik retų žodžių, kuriuos gali dr. Petras Jonikas ir dar keletas žino“ (ER 380). Katiliškis, dėl istorinių kataklizmų patekęs į kitą kultūrinę ir kalbinę aplinką, matydamas repatriavusiųjų taikymąsi prie persikėlėlių gyvenimo aplinkos, yra ne kartą skundęsis, kad galimybės jo romanuose pavartotų žodžių skaitytojai nesupranta. Dėl tos priežasties „Tiek ir tiek retų, nuostabių žodžių turiu atidėti, kad garbusis skaitytojas suprastų. Kita tiek redaktoriai ir leidėjai nubraukė, baimindamiesi netekti skaitytojų“ (ER 390). Ar Katiliškis būtų atkreipęs dėmesį į tokį norą apsaugoti skaitančiąją visuomenę nuo savosios ir savitos kalbinės raiškos, jei ne emigracija, telieka tik retorinis klausimas. Į Jūratę Sprindytę yra pastebėjusi vieną Katiliškio ypatybę – „visur nešiodavos bloknotą užrašams, o iš марkinių kišenėlės visada kyšodavo pieštukas.“4 Panašiai sakoma ir apie kalbininkus. Taigi Katiliškis užsirašinėjo įvairius terminius žodžius, posakius, ir tai suprantama, nes rašytojo gyvenama aplinka ir Juozo Balčikonio nuolatinis kreipimasis į tautą kaupti medžiagą didžiajam Lietuvių kalbos žodynui, manau, skatino ir Katiliškį ieškoti kalbinės raiškos gyvies. TARMĖ LEKSIKA MARIAUS KATILIŠKIO RAŠTŲ ŽODYNE Paprastai grožinuose kūriniuose terminai žodžiai vartojami veikėjų charakteristikai nusakyti ir vietiniam koloritui išryškinti. Bet tai būna negausūs leksikos vienetai. Tie, kas yra skaitę Katiliškio kūrybą, be abejo, atkreipė dėmesį į daugybę žodžių, besiskiriančių nuo bendrinės kalbos. Tarmės leksikos vartojimas Katiliškio raštuose visai kitoks, nei dabartinėje literatūroje įprasta. Tarmės atspindžių Katiliškio raštuose šiek tiek galima pastebėti iš vieno kito žodžio fonetinės raiškos, bet dažniausiai tarminės ypatybės atsiskleidžia per morfologines žodžio formas, pagaliau ir pats žodis gali būti vartojamas tik lokalioje aplinkoje. Iš fonetinių ypatybių Katiliškio raštuose pastebimas balso a įterpimas žodžio kamiene, atinkamas ir JŠŽ, pvz.: kazalekas ‘kazlekas’, plg.: 4 Plačiau žr. www.šaltiniai.info/index//details/1264. Straipsniai / Articles 157 J A N I N A Š V A M B A R Y T Ė - V A L U Ž I E N Ė kazalėkas5. Katiliškio nuosekliai vartojama tarminė žodžio forma šilima ‘šiluma’ su trumpuoju balsiu i, vietoj bk balsio u. Jį vartotą liudija pavyzdžiai iš ŠŽ ir iš JŠŽ, plg.: Šilima tokį kaip grinčio, – vidutinė. ŠLSP 271 (ŠŽ 561); šilimas nėr gž. (žr. 1 priedą). Tarminė rašyba aiškiausiai atsispindi žodžio morfologinėse ir darybinėse formose. Šiauliškių patarmės plote vartojama vardažodžio formų su skirtingais kamienais6. Tokių pavyzdžių gausu KtŽ, plg.: kelūta ir kelūtė ‘šiauras, mažai važiuojamas kelis’, kišenė ir kišenius ‘siuvinio ar mezginio vieta rankoms susikišti’, paladė ir paladys ‘baltoji pūkė’, šelma ir šelmis –ė ‘išdykėlis, neklauda, padauža’, šerkšna ir šerkšnas ‘rūko, garų kristalai ant medžių, šarma’. Skirtingų kamienų vardažodžiai vartoti ir daugiau nei prieš šimtą šešiasdešimt metų užrašytuose Mato Slančiausko ir jo pagalbininkų pasakojamosios tautosakos tekstuose, plg. ŠŽ: bitė ir bitis ‘medų nešantis vabzdys’, dysė ir dysa ‘kvėpimas, kvėpavimas’, gyventojis ir gyventojas ‘gyventojas’. Šis kalbinis reiškinys pastebimas ir JŠŽ antratinėse žodžiuose, plg.: akėtojas ‘akėtojas’, artojs ‘artojs’, bitis ‘bitė’, alyva ir alyvas ‘aliejus’, ámžis ir ámžus ‘metai’, árklas ir árklė ‘padargas žemei arti’ (žr. 2 priedą). Katiliškio raštuose aptinkama priesagos –utis vedinių gyvūnų jaunikliams įvardyti, pvz.: šunūtis ‘šunų jauniklis’, žvirblutis ‘žvirblio jauniklis, žvirbliukas’. Šios priesagos vedinių gausu ne tik ŠŽ, bet ir JŠŽ, plg.: laputis ‘lapukas, lapės jauniklis’, varnutis ‘varnų jauniklis’, pėmputis ‘pempės jauniklis, pempukas’. Priesagos –ininkas vediniai rečiau aptinkami Katiliškio raštuose, pvz.: butininkas ‘kariuomenės butų rūpintojas’7. Tokių priesaginių vedinių esama ŠŽ ir JŠŽ, plg.: medininkas ‘miško sargas, eigulys’, puodininkas ‘puodžius’, minčininkas –ė ‘iš Minčių’. Katiliškio raštuose aptinkamas priesagos –inė vedinys ratinė ‘pašiūrė vežimams, rogėms ir kitiems daiktams laikyti’. Bet, kaip galima spręsti iš pavyzdžio, vazūnė ‘talpa vežimams, rogėms, ūkinio padargams, pakinktam ir pan. laikyti’, ratinė Katiliškio vartojama dažniau nei ratinė. KtŽ atspindimos skirtingos tarminės žodžio formos, rodančios, kad rašytojas taip gerai suvokė šnektos sistemą, kad net ir pats galėjo kūriniuose varijuoti žodžio formomis taip, jog kuriamas vaizdas būtų nenubodūs, sodrus ir ryškus. 5 Dėl ribotos straipsnio apimties 1–4 prieduose pateikiama iliustracinių pavyzdžių iš visų trijų šaltinių: iš leidinio Mato Slančiausko ir jo pagalbininkų pasakojamosios tautosakos rinkinių leksika. Žodynas, rankraštinio Katiliškio raštų žodyno ir rankraštinio Joniškio šnektų žodyno. Rasti pavyzdžiai surašyti į lenteles pagal straipsnyje aptariamas tarmines fonetikos, morfologijos ir žodžių darybos ypatybes. 6 Plačiau žr. Lktch 64; Jšpt 35–37. 7 Plg: Jšpt 72–86, 97–105 transkribuotus tekstus. 158 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Tarmės įtaka Mariaus Katiliškio raštų kalbai Žodžio paieškas lydėtų formų kvapnis ir kvaptis ‘kvapas’, pakabus, -i ir pakabūs, -i ‘patogus’, comp. pakabenis, -ė vartojimas. Apie galimybę žodžio šaknyje ar priesagoje įterpti priebalsius (paprastai įterpiami n, s, t) paludyta ir ŠŽ, ir JŠŽ, pl.: lepniai ‘įsidėję, puikuojantis’, pranas ir prastas ‘menkas, skraitas ir skraistas ‘sterblė’, apynasris ir apynastris ‘odiniai diržai arkliui pažaboti’, atsvaitas ‘kas atmuša spindulius’ (žr. 3 priedą). Katiliškio raštuose vyrauja duriniai, sudaryti be jungiamojo balso, plg.: vortinklis ‘voratinklis’, žemlužis, -ė ‘žemaugis’. Tokią durinių darybos tradiciją patvirtina ir ŠŽ pateikti antratiniai žodžiai, plg.: juodgalvis ‘švendra’, mergomėre ‘turinti vaiką mergina’, vortinklis ‘voratinklis’. Rankraščiame JŠŽ duriniai be jungiamojo balso taip pat vyrauja, plg.: žvyrėlis ‘žvyruotas kelias’, greitgrūžnė ‘ankstyvoji kriaušė’, taukarškė ‘varškė sumaišyta su taukais’. Katiliškio neginami duriniai ir su jungiamaisiais balsiais -a-, -i-, ypač tuomet, kai susidarančius priebalsius sunku ištarti, pvz.: rugiagėlė ‘žiemkenčių javų piktžolė mėlynais žiedais, bajoru genties augalas’, rugiagėlė ‘rugiagėlė’, voratinklis ‘1. voro tinklas; 2. prk. kebli padėtis, situacija’, žalitorė ‘gyvatvorė’. ŠŽ taip pat esama tokių durinių, tik jie dažniausiai jungiami balsiu -a- ar -(i)a-, plg.: laukagalė ‘galulaukė, lauko galas’, kiauranosės ‘arpuojant atskirti prasti grūdai su pelais’. Pavyzdžiai rodo, kad tokių sunkiai ištariamų durinių su jungiamaisiais balsiais -a-, -i-, -y- pasitaiko ir JŠŽ, plg.: arklėmėlis ‘arklio mėšlas’, antrakartis ‘antrą kartą sukiamas’, avižanis ‘avių piemuo’, darbymetis ‘derliaus nuėmimo laikas’. Katiliškio raštuose kartais vartojamas to paties durinio variantas su trumpuoju jungiamuoju balsiu -i-, būdingu bendrinei kalbai, ir tarminis variantas su ilguoju balsiu -y-, pvz.: šalimais ir šalÿmais ‘šalia, arti’, aukštinelkas ir aukštinelkas, -a ‘aukštelnikas, -a’, plg. JŠŽ vartojamą aukštinėkas. Panašių durinių, kuriuose vyrauja nevienodo ilgumo jungiamasis balsis -i- ir -y- aptinkama ir ŠŽ, plg.: šalikė ir šalykė ‘pelės ruošė’ (žr. 4 priedą). Romanose ir novelių rinkinyje matyti, kaip vienu atveju rašytoja vartoja tarmes leksikos formas, o kitu – randasi norminių lyčių, pvz.: viensėdis ‘vienkiemis’, sodas ‘sodas, sodnelis’. Katiliškio raštuose kur kas dažniau vartojami nei vienkiemis ‘vienos šeimos ūkio sodyba’ ar sodas ‘žemės plotas, kuriame auga vaismedžiai ir vaiskrūmiai’. Vietoj žodžio kaimas Joniškio šnektose dažnai vartotas sodžius ‘1. kaimas; 2. ‘sodyba’, o jo gyventojas – sodietis, -ė. Šie žodžiai taip pat nuosekliai aptinkami Katiliškio raštuose. NEnigė Katiliškis vartoja ir naujažodžių ar kūrybiškų vedinių (žodžių perdinių). Apie tokių neįprastų darinių darybą bei vartosenos polinkius yra rašiusi Jolanta Vaskelienė. Kalbininkė tyrinėjo novelių rinkinį Seno kareivio sugrįžimas ir aptiko 26 neįprastus darinius. Vaskelienės teigimu, „dariniai paklūsta žodžių darybos taisyklėms, bet yra retos vartosenos ir vargu ar kada nors Straipsniai / Articles 159 JANA ŠVAMBARĖ-VALUŽIENĖ taps aktyviosios leksikos dalimi“ (Vaskelienė 2007: 511). Tokios lek­sos, turin­čios vaizdinę garsi­nę semą, gausu ir kituose Katiliškio romanuose, pvz.: parpi­nas ‘šonkulis’; žabūs ‘kieno ūsa tiesus, panašus į žabus’, žalonis ‘žaliavimas, žalu­ma’; žemkelis ‘tik žiemą įvažinėjamą kelias’. Ktž esama žodžių, kurie visiškai sutampa su Slančiausko bei jo pagalbininkų pasakojamosios tautosakos rinkinių leksikos žodyne pateiktais antratiniais žodžiais, plg.: banka ‘bankas’ (Ausų nesimato – prasmegęs bankas. Už 58. Plg. ŠŽ 81); kanduolas ‘branduolys’ (Grūdas kaip riešuto kanduolas [labai stambus]. Už 124. Plg. ŠŽ 270); kiaudienas ‘pars, metelis’ (Ką toksai kiaudienas gali rasti, bet nėsa kur įmanoma, kur kisle įkanda. Už 220. Plg. ŠŽ 294); kriaučius ‘siuvėjas’ (Kai niekas nelaukia, aš kaip kriaučius pas gagdinę – šmėk ir pristatau. Už 212. Plg. ŠŽ 312); kvit ‘viskas baigta’ (Nesprantu. Ir kvit. IšN 530. Plg. ŠŽ 327); šeimynė ‘samdinė, tarnų kambarys, troba’ (Ką jis sapnavo pirmą naktį Doveko šeimynėj? MAR 111. Plg. ŠŽ 557); šventininkas, -ė ‘šventiniai, šventadienio (drabužiai)’ (Čionai drabužius gali susikabinti šventininkus. MAR 104. Plg. ŠŽ 578); žaliukas, -ė ‘sveikas, stiprus, tvirtas žmogus’ (Dar visa lioba prieš akis, – atsiliepė žaliukė mergina. MAR 102. Plg. ŠŽ 675). Kodėl per daugiau nei šimtą šešiasdešimt metų leksika menkai kito, galima būtų paaiškinti tik tuo, kad bendruomenės atstovai nekeitė gyvenamosios vietos, nuolat gyveno tėvų ir protėvių sodybose ir buvo išsugdę aukštus vertybinius prigimtinės kalbos – tarmės – kriterijus⁸. Taigi Katiliškis tikrai buvo gerai įsiklausęs vietinę šneką ir ją perteikęs savuosius pasakojimus. KATILIŠKIO RAŠTŲ LEKSIKOS VERTINIMAS Katiliškis enciklopediniuose leidiniuose pristomas kaip išeivijos rašytojas. Kalbinės savivokos prasme teiginys kritikuotinas. Mat išeivijos skaitytojams, praėjus beveik 20 metų ir pagaus naujai kartai, Katiliškis darėsi sunku skaityti. Tai rodo ir Čikagos pedagoginio lituanistikos instituto absolventės Astos Veličkaitės diplominis (dabar būtų – bakalauro) darbas Mariaus Katiliškio raštų žodynas9. Veličkaitė įrašė tuos Katiliškio raštų žodžius (jų apie tris šimtus), 8 Plačiau žr.: Dobrowolski 2001: 374–385. 9 Ačiū doc. dr. Stasiui Tumėnui, parvežusiam šį darbą į Lietuvą ir padovanojusiam jį straipsnio autorei. 160 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Tarmės įtaka Mariaus Katiliškio raštų kalbai kurių nėra 1954 m. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne10. Diplominiame darbe yra nemažai terminų žodžių, kurių minėtame žodyne, vieninteliame prieiname užlantes lietuviams, suprantama, nebuvo. Terminai žodžiai vertini kaip skoliniai, beje, vieną priežastį, kad skaityti Katiliškį sunku, įvardijo ir pats rašytojas. Tai – didelis lietuvių noras kalba derintis prie anglų kalbos (ER 380). Kokį vaizdą ir reakciją kėlė Katiliškio raštų leksika Lietuvoje, labai vaizdžiai atspindi Vytauto Almeno prisiminimai. 1969 m. pabaigoje grįžęs iš tremties Joniškio knygyne Almenis nusiperka Katiliškio romaną Miškais ateina ruduo. Prie papuoštos eglutės romaną neatsitraudami skaito visa šeima. Kaip sako Vytautas Almenas, „M. Katiliškio romano „Miškais ateina ruduo“ kiekvienas žodis, sakinys yra lyg koks ratas senobinei skryniai atrakinti, kurios viduje tikrai žinai rasiąs ką nors nepaprasta, nematyta ir slaptinga“ (Almenas 2015: 106). Prisiminimuose išsakyta labai svarbi nuomonė – gėda dėl tarmine kalbos, plg.: „O juk ir aš žinau savo krašto žodžius, net pradėjau rašyti Palatvio lietuvių („skertlivių“) žodinelį kaip „sunelis bei lygiai (kartu)“, „kviečių mitas ir kukurūzai atie (su kukurūzais)“, „krautuvė kietai (uždaryta)“, „ar (bet)“. Tik vieną juos vartoju, lg ir gedijau, kaip koks prastypes monukas, kuris stovėdamas draug būrje pamato ateinantį ǎpesų, išduobtom milinėm kelmėm savo tevą“ (Almenas 2015: 106). Kas tą gėdą įskiepijo? Iš kur ji radosi? Tiek klausimai ateities tyrimams. Prisiminina, kokio dėmesio sulaukė 2013 m. šiaulietiškai išverstas Pedro Lenzo romanas Čia aš varatarius (vertėjai Markus Roduneris ir Rimantas Kmita). Anot Rimanto Kmitos, „Lietuvoje jaučiamas tas bendrinės kalbos spaudimas“, o Šveicarijoje yra susiformavusi tarmės literatūros mada. Taigi grįžtama prie natūralios kalbos, kokia ir rašė Katiliškis. Pateikti leksikos pavyzdžiai ir du skirtingi Katiliškio raštų leksikos vertinimai neabejotinai paremti mintį, kad Katiliškis rašė vieninės šnektos (tarminiu) kalbos variantu. Kalba nesiekta individualizuoti veikėjų, kaip tai paprastai daroma grožiniuose tekstuose. Katiliškio raštuose atsispindi pirmas menkai tirtas bendrinės kalbos periodas, kai norminė leksika, norminiai žodžiai nėra nunugę tarmės leksikos. Galima tik svarstyti: jei Katiliškiui nebūtų reikėję emigruoti, gal ir mes būtume turėję susiformavusią tarmės literatūros kryptį ir ją rašančių kūrėjų grupę?12. 10 Veličkatė leksika rinko iš raštų: Užuǒveja. Čikaga: Terra, 1952; Miškais ateina ruduo. Čikaga: Terra, 1957; Išėjusiems negrįžti. Čikaga: Terra, 1958; Šventadienis už miesto. Čikaga: Terra, 1963. 11 http://www.kulturpolis.lt/dedikuota-klaipeda/rimantas-kmita-kalbos-varatarius/ 12 Berasant straipsnį 2016 m. pasirodė Rimanto Kmitos romanas Pietinia kronikas, parašytas šiaulietiškai. Straipsniai / Articles 161 JANA ŠVAMBARĖ-VALUŽIENĖ TARMINIO KALBĖJIMO MODELIAI MARIAUS KATILIŠKIO RAŠTUOSE Aptarus tarminę leksiką, būtina panagrinėti ir sintaksinę žodžių apsuptį. Mat Katiliškio sakinys, kaip minčių realizavimo priemonė, yra visų kalbos lygmenų adaptacija, kad terminis kalbėjimas (pasakojimas) būtų suprantamas skaitytojams (Aliūkaitė 2008). Katiliškio raštų pasakojimo sintaksinė raiška nėra tyrinėta. Pirmą kartą mėginama aptarti ir išskirti terminio kalbėjimo modelius ir juos struktūriškai pavaizduoti. Pasirinkta tik ta sakinio struktūra, kuri nebūdinga rodo, kad tai Katiliškio rašymo būdas, t. y. svarbu tai, kas išskiria Katiliškį iš kitų rašytojų, pagal ką galima atpažinti Katiliškį kaip rašytoją. Ar tie modeliai atsispindi ir tarminiuose Joniškio šnektų tekstuose, lyginta su diskurso pavyzdžiais iš leidinio Joniškio šnektų pratimai ir tekstai ir pavieniais iliustraciniais sakiniais iš ŠŽ. Vienas iš tokių modelių – sakinio minties smulkinimas, nuoseklus reiškinio aiškinimas. Toks minčių reiškimo būdas, aprašytas lietuvių kalbos sintaksės darbuose, yra dažniausias diskurse. Paprastai pirmiausia pateikiama sakinio dalis, kuri reikalinga papildymo, paaiškinimo (ar gali būti pildyta, paaiškinta). Katiliškis naudoja ir atvirkštinį modelį, kai pirmiausia išvardijama, o paskui apibendrinama, pvz.: Palazdės, pakalnės, kėpiančios mirtelės – visa ten taip tiko tar glėnų, ką tik išspogusių beržo šakelių, nukaišytų pubele ir sustatytų pasieniais. Už 45; Augalatas, status, gerų kraičių nusiūtu mundieriu, kampuoto smakro ir nuknebnios nosies generolas pasiveikino su mūsų lektorium ir vertėju. IŠN 324; Ežiomis, laukų ir pievų takais, keliuotomis ir gatvėmis traukė kaimynai. Už 78. Toks smulkmeniškas pasakojimas labai būdingas diskursui: leidinyje Joniškio 162 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Tarmės įtaka Mariaus Katiliškio raštų kalbai šnekų pratimą ir tekstą įrašytame pasakojime „Ganymas“ pateikia smulkiai aiškina ką ir kaip jai teko ganyti (Įpt 72–7413. Katiliškis labai mėgsta suskaidyti sakinį prasminiais segmentais, kartais klaudamas ir atsakydamas, kartais pasakodamas vientisiniais sakiniais, kurių visuma nusako tam tikrą žmogaus būseną ar elgesį. Ką ji? Pasidiekė su tokiu pakaraila. Dešimtininku, kur pas egulį prisiglaudęs MAR 299. Neretai išskaidytą trumpesniais (vienos ar kelių sakinio dalių) segmentais tekstą suvokiame kaip normą pasakyti mintį tik tada, kai kelis juos sudedame į visumą, plg.: Nekaios savo akėtorbaliu. Neuždirbai. Už 153; Sodžiaus žmo-gus turi savo makalę. Prastą, neapkirptą, tas teisybė. Prastai ir savo mintis dėsto. Už 228; Sodnų griaužti. Žmonėn iškados daryti. Aš jiems. Už 226; O kąs jos!.. Rainuotos, tamsiai rudos. SKS 24; Vaikas kaip iš akies trauktas. Taip į motiną. Ir į tėvą. Už 114. Katiliškio romanuose ir novelių rinkinyje gausu žodinio vertinimo. Anot Aloyzo Gudavičiaus, kalbantajam svarbu ne tik nusakyti, įvardyti realias, bet ir jas emociškai vertinti (Gudavičius 2000: 136; Hanke 195: 93). Sakinių skaidymas turi ir pridūrimo požymį, plg.: Nesuprantu. Ir kit. IšN 530. Bliau su ašarom, bet seju, ir tiek. MAR 18. Pridūrimas, paprastai reiškiamas i(r) viskas, pastebėtas jau minėtame tekste „Ganymas“, „Naginės“, ypač jo daug Slenčiausko žodyno antrinių žodžių iliustraciniuose sakiniuose (Įpt 75, 102; SŽ 2014: 44, 51, 67 ir kt.). Katiliškui, monistinės pasaulėkosos idėjų skleidėjui, itin būdingas griežimas ir lyginimas su tam tikrais gamtos reiškiniais14. Lyginimas tradiciškai nusakomas lyginamaisiais žodžiais kaip, tartum, lyg, pvz.: Puči puči basam ¹³ Dėl straipsnio apimties tarminio teksto pavyzdžių nepateikiama, tik nurodomi leidinio tarinių tekstų puslapiai, kuriuose vyrau aprašyto tarminio modelio sakiniai. ¹⁴ Plačiau apie monistinės pasaulėkosos kontūrus Mariaus Katiliškio prozoje žr. Tūltė 2015: 66–79. Straipsniai / Articles 163 JANA ŠVAMBARĖ-VALUŽIENĖ kojom šlapia žole, kaip sniego gniūžtis, kaip gūžinėjanti žiemos skiautele tame vasaros žalių tirštume. SKS 168; Epūsi žirgini, runpuoti, tartum užsilikęs šerkšnas, sijojo geltonas dukles. SKS 136; Šulinio sirtis lyg gerės kaklas ryškiai skyrėsi žalsvame danguje su žvaigždėmis lyg amerikoniškoj vėliavoj. SKS 232. Joniškio šnektų pratimų ir tekstų pasakojimuose „Ganymas“, „Paparčio žiedas ir žiniuoniai“ taip pat lyginama žodžiais kai, kaip (žr. Įst 72, 83, 84). Yra atvejų, kai lyginimas atskiriamas nuo sakinio. Tuomet minties visuma suvokiama tik iš dviejų sakinių raiškos. Toks palyginimo išskyrimas Katiliškui itin būdingas, pvz.: Jau parnoksl[o] metu jo palūpis pradėjo timčiotis. Lyg tarp parpų kas būtų yla bakstelėjęs – sausų ir karštu nudiegė pasirdžiuose. Už 59; Jau kad miegojau, tai miegojau. Kai ėžys savo kinį. MAR 198. Katiliškio pasakojimas paremtas vientisiniais neišplėstiniais ir išplėstiniais sakiniais, kurie ir vyrauja diskurse. Kur kas rečiau pasitaiko sudėtinių sakinių, iš kurių dažniausiai vartojami prijungiamieji, plg.: Kai ūkvėdęs įsisądavo į retus dantis riešą pyke, išpešta brėdžias ir stirmas, ir, sukęs rankas kelių kišenesna, spoksodavo į dirbančius, tada būdavo velniškai panašus į Suginčių malūnininką. SKS 14; Kai močios nebūdavo troboje, Elija gerą valandą sugaišdavo šalia jos mašinos, tai skautį papėdama, tai numudamas špūlę kaip tikras šelmis. Už 175; Kol ar medienis žambrais ir akėja medines akėčias, nepajuto, kad jau po saulės grąžos. MAR 147; Nepasiteisinsi, kad nemoki su juom apsėti ir bendrai vengio kaimynystės, šitokio prakeikto išmislo, kur ugnį leidžia per abu galu. ĮšN 343. Prijungiamųjų sakinių dažniau vartojama ir pateikiamuose tarminiuose tekstuose leidinyje Joniškio šnektų pratimai ir tekstai. Antai pasakoje „Kraupi istorija“ pateikia dažniausiai mintis reiškia prijungiamaisiais papildinio, rečiau – veiksnio, priežasties, vietos aplinkybių sakiniais (žr. Įst 79–82). 164 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Tamės įtaka Mariaus Katiliškio raštų kalbai Saulius Keturakis, tyręs romaną Miškais eina ruduo kaip medijų sistemą, pastebi, kad „Sakytinis žodis romano herojams tapus tyla, savotiška komunikacijos nebūčiai; atvirkščiai, rašytinis žodis žada dialogo su kita, geidžiamą realybę. [...] Romano personažai tarsi turi galimybę likti „ankstesniuose geruose laikuose““ (Keturakis 2010: 187). Rašytojo tarminio kalbėjimo modeliai perima nusistovėjusią ir nekinamą Katiliškio raštų herojų primityvinės kalbos (savi)raišką. Apibendrinimas Katiliškis, kaip galima spręsti iš paties rašytojo autobiografijos, puikiai mokėjo vakarų aukštaičių šiauliškių patarmės Žagarės šnektą. Tos šnektos leksikos (atskirų žodžių, jų formų), įvairių posakių ar žodžių junginių ne viena yra užsirašęs, klausydamasis vietinių žmonių pasakojimų. Toks Katiliškio, kaip kalbos faktų rinkėjo, polinkis išsiugdytas turint vertybinę kalbėjimo nuostatą: viskas, kas natūraliai pasakojama, yra gražu. Todėl, manyta, žodžių reikėjo natūraliam tarminiam pasakojimui išgauti. Be to, Katiliškis stengėsi atskleisti primirštus žodžius, kurie, perėję XIX a. slenkstį, buvo tebevartojami ir XX a. pradžioje. Neveltui Katiliškis save vadino pasakotoju, sakytume, jis buvo tarminio pasakojimo perteikėjas, gerai įsiklausęs ir į pavienį žodį, ir į jo vietą sakinyje, suvokęs natūralaus (prigimtinio) pasakojimo struktūros ypatumus. Gausi tarminė Katiliškio raštų leksika toli gražu nėra meninė priemonė, norint išskirti ar kaip kitaip charakterizuoti romanų veikėjus. Tarminės leksikos įvairovė rodo ir tai, kad kiekvienas tarmės vartotojas gali kurti tik jam reikalingus, į jokus žodžius įtrauktus, žodžius su visais prasmių niuansais. Lygiai taip laisvai elgiasi ir Katiliškis: vartojamas ar kuriamas žodis paveikus, skaitytojo pastebimas kaip negirdėtas, emocionalus, pagaliau įdomus garsine ir semantine reikšme. Katiliškio raštuose pasakojimas dėstomas arba vientisiniais išplėstiniais sakiniais, arba mintys suskaidomos trumpomis sakinio atkarpomis. Atrodo, kad rašytojas siekia skaitytoją sustabdyti ir akcentuoti kiekvieną žodį, žodžių junginį ar frazę. Dažnai po tokiu suskaidytu sakiniu slypi ir emocinė raiška. Taigi galima sakyti, kad Katiliškio raštai – vietos šnektą (dialektu) parašyti tekstai bendrinės kalbos įsitvirtinimo visuomenėje laikotarpiu. Toks kalbinis variantas menkintas, todėl dialektologams ir kalbos istorikams, o ypač tiems, kas nagrinės bendrinės kalbos rašytinio varianto įsigalėjimo polinkius, Katiliškio raštai bus tas pagrindas, į kurį teks remtis. Straipsniai / Articles 165 JANINA ŠVAMBARĖ-VALUŽIENĖ 1 PRIEDAS. Tarminės leksikos fonetinių kitimų pavyzdžiai. KtŽ SŽ JšŽ Jau varlės arba kazalėko neįbruksi stebulen. Už 88. Arba, duokim, per mišką rudens laike [važiuoji]. Tai pasirenki lepių ar kazalėkų. Už 85. īra i̯ kazalėku. tīreli.* Šmk. Gryčioje gelsva šilima. SKS 107. Šilima tokį kaip grinčio, – vidinė. ŠLP 271 [SŽ 56] ši.limas ṅė.r. Gž. 2 PRIEDAS. Tarminės leksikos morfologinių ypatybių pavyzdžiai. KtŽ SŽ JšŽ Ežiomis, laukų ir papievių takais, keliūtomis ir gatvėmis traukė kaimynai. Už 78; Vos žymi kelėtė papievių bego pasken. Už 95. Bitė su erliu susiderėjo. ŠLP 49; Į dešimtą dieną bites atlekė. ŠLP 181 [SŽ 103] aš i̯ artōīs/i̯ akėtoīs Gž. Kūmas išpuštas kišeniais ir apsėkšniaus usais, o kūma apturiuota rūksniu ant kelių. SKS 40; Kai užvedęs įsikąsdavo į retus dantis riestą pukę, įpieštą bredžiais ir stinorais, ir, sukįs rankas kelnių kišenėna, spoksodavo į dirbančius, tada būdavo velniškai panašus į Suginčių malūnininką. SKS 14. Nu pūstydasė, nu pustyt – jo žmogus kaip neknušt, teip neknušt. ŠLSA 121; jis eidavęs, dvasią gaudavęs. ŠLP 378 [SŽ 173]. nešikūbin da. biti.s kōrū. akūt. Žr. Palazdės, pakalnės, kvepiančios mirtelės – visa ten taip tiko tarp glėnų, ką tik išspragusių beržo šakelių, nukaišytų palubėje ir sustatytų pasieniuos. Už 45; Keliukai gi jau riečiasi švelnia, glėzna žole ir tarp plačių lapų žibuoklės ir palazdžiai visu smarkumu žydi. SKS 130. gyventojis savo vaikus išlaizd mokslus. ŠLSA 297; Viena pusiancijo gyventojas ūnui [...] sakiau. ŠLSA 336 [SŽ 219]). tai.sī.lke su_alįu iškebdau. Dmk.; nenāudodauom to_alīu. Gtč. 166 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Tarmės įtaka Mariaus Katiliškio raštų kalbai KtŽ SŽ JšŽ Girdėjai, šėlma, ir jo jauną, gražią žmogą pavilioja. MAR 409; Kai mocios nebūdo troboje, Elija gerą valandą sugaišdavo šalia jos mašinos, tai skiaučių papėsdams, tai numaudamas špėlę kaip tikras šelmis. Už 175. á.mžis jāu_žmōgui. Įnš.; jāu_nebæ_tas á.mžus. Brn. Jo rudą čiupyna per tą kančios valandą nusidraikė žilumo šerkšna, ir pamažuosi lūpa nutiso iki smakro, kai išgirdo, kad nė vienas vokietis tegul nebando pasprukti į Vakarus kartu su lietuviais. IšN 530; Epušių žirginai, rumputi, tartum užsilikes šerkšnas, sijo geltonas dulkes. SKS 136. á.rklus tuos_medėnus reikėdaua patiēm pasidarit. Lnk.; praūvū vã.ga.su_á kla. Lnǩ. 3 PRIEDAS. Tarminės leksikos vedinių pavyzdžiai. KtŽ SŽ JšŽ Kalė, ir tą šuniutės žindo, bent kol ataka. Už 111. Tas laputis išnešęs jam pades tą sukotėlį. ŠLP 74 [SŽ 33] bėgdau ar tokie panašus i_pė.mpiųs. Vdg. O mums ar neduos? – siek ranka per stalą kaip katinas iš lizdo žvirblutį vienas iš yra. Už 153. Bet, kai nė vieno varnučio neliko, vėl motina su penais pasivėlinus – ponaitis griebęs pačią motiną už sprando. ŠLP 39 [SŽ 64]. mėškutis i(r)_saka. Įnš. Mes jau bevelijame atsilonti į butinykų nužiūrėtas daržines, kur šiaudu vis susigrabysim pas ūkininkus. IšN 315. Dabar tas medininks išsiklausęs – suprants, ką tiedu jo šuneliai šnekėjos. ŠLP 303 [SŽ 364]. mėš tris minė.čininkai á.sam. Įnš. Tas genys supęs ant to puodinko. ŠLP 268 [SŽ 64]. Straipsniai / Articles 167 J A N I N A Š V A M B A R Y T Ė - V A L U Ž I E N Ė KtŽ SŽ JšŽ Sukeltos dukės ir sausas molio kvapnis draskė šnerves ir vertė čiaudėti. SKS 183; Patynus [spurą] delne ir pauosius, svai sieną kauptis plėšė šneres, ir lipė pirštus išgarinta ir sutekta syvų mase. MAR 365. Bet daug tokių yra, kurie lepnai gyvena arba prisimūrijo ir geriausiose vietose laidž randininkus. ŠLSA 296 [SŽ 34]. ta.m_ dviračių blizgučių, nėrà | žinai | tu. _ atšvaistų. Žr. Tavo [Agnes] motina žūri pro langą ir jau darosi kokio pakabnesnio daikto. MAR 253; Apsidairė – kokio nebi[t] pakabnesnio daikto po ranka. Už 90. Turėjęs pačią ir vaikus ir prasnę maršone kumelaitę. ŠLSP 55; dėdina tuo senį labai užmyliėjo ir ožkelę apmainė ant prastos. ŠLSP 123 [SŽ 45]. čopū̄čę [arkliui] už_apinąsre. Dr; laika ji [arklį] už_apinąsre. Sp. Ši pripuolus semantys į skraistą ir nešanti namo. ŠLSA 174; Į jos skraita pasidėjęs galva, o ana ieškanti. ŠLSP 294 [SŽ 51]. 4 PRIEDAS. Tarminės leksikos dūrinių pavyzdžiai. KtŽ SŽ JšŽ Nukąrę nuo skersbalkių siūngaliai, apie vortinkliais, paliko aukštai, ranka nebepasiekiami. Už 34. Daugel yra tokių vietų, kur tik marmalynės – švendrių, juodgalvių, traušių, vilkadalgių ir t. t. – priaugios. ŠLSA 273 [SŽ 253]. kėlė b ū.a gė.rs / kad_i žvīrkelės. Šmk. Aš ir nerūkau, – pasakė žemlūžis vyras baisiai sudraskytu veidu ir runėsta ausim. IšN 492–493. Teip purmonas karaliu darodės, kad Mergoterių mieste yra daktaras ir viską žinas. ŠLSP 251 [SŽ 370]. į̃dėd vaŕškęs / a_kōkōs tauvarškės. Jkš. Ateins lokajos su kinvarpais ir su vortinkliais – pon ką tik gys, o datars jau kažin kur atsidūrė. ŠLP 407 [SŽ 669]. 168 A c t a L i n g u i s t i c a L i t h u a n i c a L X X V I Tamės įtaka Mariaus Katiliškio raštų kalbai KtŽ SŽ JšŽ Rugiagėlių žvaigždės žibėjo balstančių stiebų šepe tyje. MAR 303. Eĩnas laukgalėm namo – šit ir paties tokį aukštą. ŠLSA 173 [SŽ 335]. arklā.mėslų. gražei priŕiņkę,(s). Al. Ji stovi mėlyna visa, tarsi rugiazolė. SKS 26. O už išduotas kiaurones ant našlių minimo, tai už tuos grūdus gaspadoriai šikas pildo iš dubos. ŠLSA 291 [SŽ 295]. pasįsamdìðuom šeimà. an(t)_darbi̇mėčų. Jnn. Rasa siūbavo voratinkliuose. MAR 87; Stebėtinai greitai ji [nuotaiką] liko nubraukta, tartum įkyriai priklęs voratinklis, vėlesis ant akių ir erzines. MAR 87. pėrmà pirmakàṙtīs [pirmo košimo alus] / dãugā antrakàṙtīs [antro košimo alus]. Stnl. Žalituores vietomis išdžiūvo ir nebekarpo perugo. SKS 101. aĩganei bū·dau labā(i) jaunì. Sk. Ganyklos plačiuos šalmais, ir viso plauk gyvūniją edrinėja krūmeluose. IŠN 299–300. Šalmais jaunas sodas. SKS 232. Ir beenant jiems ateina vakaras, o jiems čia priešais didelis miškas, ir čia niekur ane jokio gyventojo, nei kokios pastogės nematis šalikėse. ŠLSA 107. Potam, rods, kaip ponos trys šalykelio ein ir ein apsukui kalno. ŠLSP 155 [SŽ 552]. Gulėjo aukštininkas ir nejudejo, net sąnariai nutirpo. Už 71; Nespėjo peninoj nė dorai sužvoti, ir jau gulėjo aukštynelka, o ant jos, pilvą apžergusi, sėdėjo Zuzana ir laikė priekinės kojas. MAR 145. kàs_tė. nùkrìta aukšti. nàks. Žr. Straipsniai / Articles 169 JANA ŠVAMBAR YTĖ-VALUŽIENĖ VIETOVIŲ PAVADINIMŲ SUTRUMPINIMAI Al. – Alsiai. Brn. – Barūnai. Dmk. – Dameliai. Dnr. – Daunorava. Gšč. – Gaščūnai. Gtč. – Gataučiai. Gžč. – Gažaičiai. Jkš. – Jakiškiai. Jn. – Jauniūnai. Jnš. – Joniškis. Kpl. – Kepaliai. Lnkč. – Linkaičiai. Sk. – Skaistgiris. Stnl. – Staneliai. Stp. – Stupurai. Šmk. – Šimčiai. Vdg. – Vidginai. Žr. – Žiūriai. LITERATŪRA Aliūkaitė Daiva 2008: Tarminio kalbėjimo suprantamumas: apriorinės eilinių bendruomenės narių nuostatos. – Lietuvių kalba 2. Prieiga internete: http://www.lietuviukalba.lt/index.php/lietuviu-kalba/article/view/4 (žiūrėta 2017 04 10). Almanis Vytautas 2015: Tolstančios salos. – Metai 10, 99–117. ER – Egzodo rašytojai, par. A. T. Antanaitis, A. Mickienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. Dobrovolski Kazimierz 2001: Chłopska kultura tradycyjna. – Antropologia kultury. Warszawa: Wydawnictwa uniwersytetu Warszawskiego, 374–384. Gudavičius Aloyzas 2009: Etnolingvistika. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Jšpt – Joniškio šnektų pratimai ir tekstai, ats. red. Janina Švambarytė. Šiauliai: K. J. Vasiliausko įmonė, 2001 (arba CD Joniškio šnektų pratimai ir tekstai. Šiauliai: Dicsens, 2005). JšŽ – Joniškio šnektų žodynas (rankraštis). Handke Kwiryna 1995: Polski język familijny. Warszawa: Slawistyczny ośrodek wydawniczy (SOW) przy Instytucie slawistyki PAN. 170 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Tamės įtaka Marius Katiliškio raštų kalbai Kaikarytė Aušra 2015: Skaigirio šnekos ypatybės. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 3. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 150–173. Keturakis Saulius 2010: Literatūra kaip medijų sistema arba kas yra medija Mariui Katiliškiui? – Logos 64. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 179–189. Kmita Rimantas 2014: Rimantas Kmita: kalbos vatarus. Prieiga internete: http://www.kulturpolis.lt/didikuota-klaipeda/rimantas-kmita-kalbos-vatarus/ (žiūrėta 2016 10 02). KtŽ – Mariaus Katiliškio raštų žodynas (rankraštis). Kubilius Vytautas 1995: XX amžiaus literatūra. Vilnius: Alma littera. Ltch – Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, mokslinė red. Laima Grumadienė, sud. Rima Bacevičiūtė, Audra Ivanauskienė, Asta Leskauskaitė, Edmundas Trumpa, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2004. Macienė Jurgita 2005: Deminutyvų stilistika. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla. Sprindytė Jūratė: Marius Katiliškis. Prieiga internete: http://www.šaltiniai.info/index//details/1264 (žiūrėta 2016 07 10). ŠŽ – Švambarytė-Valužienė Janina 2015: Mato Slančiausko ir jo pagalbininkų pasakojamosios tautosakos rinkinių leksika. Žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Tumėnas Stasys 2003: Dar vienas M. Katiliškio sugrįžimas. – Seno kareivio sugrįžimas. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 5–10. Tūtlytė Rita 2015: Mariaus Katiliškio proza: meniniai monistinės pasaulėvokos kontūrai. – Colloquia 34. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 60–79. Vaskelienė Jolanta 2007: Žodynų nefixuoti dariniai ir funkcijos Mariaus Katiliškio novelių rinkinyje „Seno kareivio sugrįžimas“. – VALODA 2007. Valoda dažādu kultūru kontekstā, Zinātnisko rakstu krājums XVII. Daugavpils universitātes akadēmiskais apgāds “Saule”, 505–512. Veličaitė Asta 1968: Mariaus Katiliškio raštų žodynas. Diplominis darbas (rankraštis). Čikaga. Straipsniai / Articles 171 JANINA ŠVAM BARYTĖ-VALUŽIENĖ Influence of Dialect on the Language of Marius Katiliškis’ Works SUMMARY The article describes linguistic views of writer Marius Katiliškis (real name is Albinas Vaitkus, born on 15 September 1914 in Gruzdžiai, Šiauliai district; died on 17 December 1980 in Lemont, a suburb of Chicago), who comes from Northern Lithuania, Žagarė district, discusses the lexis of Šiauliai sub-dialect of the Western Aukštaitian used in Katiliškis’ works and dialect speech patterns that the writer is known for. The article is compiled with reference to the material of the manuscript of the Glossary of Marius Katiliškis’ Works (abbreviated as KtŽ), compiled by the author of the article. KtŽ lexis is compiled from the novels Miškais ateina ruduo (1969), Užuovėja (1990), Išėjusiems negrįžti (1990) and a collection of short stories Seno kareivio sugrįžimas (2003). Katiliškis had a good command of Žagarė speech: he had heard quite a few stories told in it, collected and noted individual words, their forms and language expressions. Dialect lexis abundant in Katiliškis’ writings indicates that the writer acted as a dialect user, i.e., created words, formed collocations not included into any dictionaries, used various nuances of word meaning. Words used or created by Katiliškis are affective, noticed by the reader as new, emotional, finally interesting in the way of phonic and semantic meaning. In Katiliškis’ writings the story is relayed by using simple and extended sentences or thoughts that are divided into short sentence components. It seems that the writer wishes to halt the reader for a moment and to emphasise every colocation or phrase. Usually, this kind of fragmented sentence also conceals an emotion expression. Katiliškis’ writings, as indicated in the article, are written in local dialect, i.e., dialect language used in 20th century. Up till this day, the development of standard language requires a more in-depth study by linguists focused on various areas of research, and Katiliškis’ writings are texts on which such an investigation should be grounded. Įteikta 2017 m. kovo 2 d. JANINA ŠVAM BARYTĖ-VALUŽIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5. LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] 172 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI