Slaviškos šaknies žodžių vartojimo kitimai Jono Jaknavičiaus „Ewangelie Polskie y Litewskie“ 1647, 1674, 1679, 1690 ir 1705 m. leidimuose

ANŽELIKA METONIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptis: leksika. SLAVIŠKOS ŠAKNIES ŽODŽIŲ VARTOJIMO KITIMAI JONO JAKNAVIČIAUS EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE 1647, 1674, 1679, 1690 IR 1705 M. LEIDIMOSE Alternation of Slavic-root words in Ewangelie Polskie y Litewskie by Jonas Jaknavičius from 1647, 1674, 1679, 1690 and 1705 ANOTACIJA Straipsnyje lyginami penki pirmieji Jono Jaknavičiaus Ewangelie Polskie y Litewskie leidimai. Tiriama, kaip juose kito slaviškos šaknies žodžių vartojimas. Pastebėta, kad J. Jaknavičiaus Ewangelie Polskie y Litewskie esama keliopių žodžių kito atvejų: vėlesniuose leidimuose skoliniai vartojami ne tik vietoj indigenų žodžių, bet ir dėl svetimos kilmės žodžių pozicijoje. Taip pat yra vietų, kur vėlesniuose leidimuose įsigali indigenus žodis, o ne skolinys. ESMINIAI ŽODŽIAI: Jaknavičius, skoliniai, indigenūs žodžiai, leksika, senieji raštai. ANNOTATION In the article first five editions of Ewangelie Polskie y Litewskie by Jonas Jaknavičius are compared. It is analysed how Slavic-root words usage was changing. All cases of alternation of words in Ewangelie Polskie y Litewskie can be classified: 1. Word of foreign origin in later editions of JE is replaced by indigenous word; 2. Indigenous word in later editions is replaced by word of foreign origin; 3. Loanword is replaced by other loanword. KEYWORDS: Jaknavičius, loans, indigenous words, vocabulary, old writings. Straipsniai / Articles 51 ANŽELIKA SMETONIENĖ ĮVADAS Jonas Jaknavičius yra parašęs įvairių religinių giesmių, katekinių knygelių, eilėraščių lotynų kalba, greičiausiai į lietuvių kalbą išvertė kai kurių evangelijų ištraukas Konstantino Sirvydo Punktay sakimas (VLE VII 477), tačiau žymiausias jo darbas yra evangelijų vertimas, išleistas rinkinyje Ewangelie Polskie y Litewskie. Šis rinkinys ypatingas tuo, kad nuo 1647 m., kai buvo išleistas pirmą kartą, jo leidimai buvo kartoti dešimtis kartų dar kelis šimtmečius (Zinkevičius 1988: 269). Šis faktas byloja apie nepaprastą Ewangelie Polskie y Litewskie populiarumą. Vis dėlto, palyginti su kitais lietuvių kalbos seniaisiais raštais, J. Jaknavičiaus evangelijos mažai tyrinėtos. Daugiausiai šio autoriaus darbus nagrinėjo Milda Lučinskienė, 2005 m. parengusi pirmo J. Jaknavičiaus evangelijų leidimo faksimilę su įvadiniais straipsniais, kuriuose pateikiama autoriaus biografija ir literatūrinė veikla, iškeliama vertimo šaltinių problema, aptariama 1647 m. evangelijų kalba (Lučinskienė 2005). Ši mokslininkė jau yra tyrinėjusi 1647 m. ir 1674 m. J. Jaknavičiaus Ewangelie Polskie y Litewskie leidimus: autorė, palyginusi įvairių leidimų grafiką ir ortografiją, priėjo prie išvados, kad 1674 m. leidime buvo mėginta pereiti prie pastovinės rašybos (Lučinskienė 2003) bei taity rytu aukštaičių tarmes formas (Lučinskienė 2001). M. Lučinskienė yra atkreipusi dėmesį ne tik į rašybą ir leksiką J. Jaknavičiaus skirtinguose leidimuose, bet ir į morfologinių formų kaitą. Pastebėta, jog daugiausiai kitas daugiskaitos naudininkas ir postpoziciniai vietininkai (Lučinskienė 198). Taip pat paminėtinas bendras su Artūru Judžentiu šios mokslininkės straipsnis, kuriame aptariamos 1647 m. leidimo vienišinių ir sudėtinių sakinių lyginamosios konstrukcijos (Judžentis, Lučinskienė 2008). Minėtuose M. Lučinskienės tyrimuose jau atkreiptas dėmesys į ortografiją, kai kurias morfologines formas ir ypatybes. Leksika – pats nepastoviausias kalbos klodas, greičiausiai reaguojantis į įvairių žmogaus gyvenimo sričių pasikeitimus. Skoliniai, būdami leksikos dalis, taip pat patiria išorinių veiksnių įtaką, nuo jų priklauso ir skolinimosi intensyvumas (Urbatis 1978: 28). Pirmasis J. Jaknavičiaus Ewangelie Polskie y Litewskie leidimas (toliau JEI), kaip minėta, tradiciškai yra datuojamas 1647 m., nors yra spėjimų, kad pirmasis leidimas galėjęs pasirodyti 1637-aisiais ar net 1635 m. (Lučinskienė 2001: 117–118). Antrasis pasirodė keleri metai po J. Jaknavičiaus mirties – 1674 m. (toliau JEII), trečiasis – 1679 m. (toliau JEIII), ketvirtasis – 1690 m. (toliau JEIV), penktasis – 1705 m. (toliau JEV) ir t. t. Gausūs J. Jaknavičiaus Ewangelie Polskie y Litewskie leidimai yra parankūs tirti kalbos kaitai: tame pačiame tekste, leidžiamame kelių dešimtmečių skirtumu, gali atsispindėti kai kurie kalbos pokyčiai. XVII a. J. Jaknavičiaus evangelijų leidimų, t. y. 1647, 1674, 1679 ir 1690 m., kalba mažai tesikeitė (Lučinskienė 2005: 19), tačiau skirtumų vis dėlto esama. Daugiausia 52 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Slaviškos šaknies žodžių vartojimo kitimai Jono Jaknavičiaus Ewangēlie Polskie y Litewskie 1647, 1674, 1679, 1690 ir 1705 m. leidimuose jų yra antrajame leidime (Lučinskienė 2005: 19) ir nemažai keista būtent leksika (Lučinskienė 2001: 118). Vėlesnių XVII a. leidimų leksika nuo 1674 m. leidimo leksikos jau beveik nesiskiria. Kitas lūžis įvyko 1705 m. leidime. Tradiciškai 1705 m. yra laikomi rytinio raštų kalbos varianto išnykimo riba (Zinkevičius 1988: 276–277) ir tais metais pasirodžius J. Jaknavičiaus evangelijos buvo perrašytos vidiniu raštų kalbos variantu. 1705 m. leidimas buvo pagrindas vėlesniems Ewangēlie Polskie y Litewskie leidimams (Lučinskienė 2005: 19). Turint omenyje J. Jaknavičiaus evangelijų leidimų panašumą ir skirtumus, medžiaga šiam straipsniui buvo renkama iš penkių pirmųjų leidimų: 1647, 1674, 1679, 1690 ir 1705 m. Šio straipsnio objektas yra slavizmai ir slavų šaknies hibridai bei jų vartojimas penkiuose pirmuosiuose Ewangēlie Polskie y Litewskie. Tikslas – nustatyti, kaip kito skolinių vartojimas J. Jaknavičiaus evangelijų vertimuose, t. y. kurie skoliniai toje pačioje pozicijoje buvo keisti kitokiais skoliniais, hibridais, savais žodžiais, ir atvirkščiai, – kurie indigenūs žodžiai buvo pakeisti svetimos kilmės žodžiais, bei nustatyti ryšį tarp šių kitimų ir vertimo šaltinio, skolinių kilmės. Tikslui pasiekti buvo lyginami Ewangēlie Polskie y Litewskie minėtų leidimų tekstai lietuvių kalba su lenkiškuoju originalu, pateikiamu šalia. SLAVIZMŲ SAMPRATA Dėl aiškumo būtina trumpai užsiminti, kurie slavizmai šiame straipsnyje laikomi polonizmais, kurie – skoliniais iš rytų slavų ar neaiškios kilmės skoliniais. Įprasta teigti, kad skoliniai – tai įvairių kontaktų (ekonominių, kultūrinių, politinių ir t. t.) metu iš kalbos donorės į kalbą recipientę perimti kalbos elementai (Jakaitienė 2009: 227), daugiau ar mažiau būdingi visoms kalboms (Sabaliauskas 1990: 268). Skoliniai pagal kilmę skirstomi į skolinius iš kaimyninių kalbų ir iš tolimesnių kalbų per tarpines kalbas, t. y. tarptautinius žodžius. Pastaruoju metu atsiradęs kiek kitoks požiūris į slavizmus: polonizmais vadinami ne tik vakarų slavų skoliniai, į lietuvių kalbą tiesiogiai patekę per lenkų kalbą, bet ir patekusieji per rytų slavus, t. y. kanceliarinę LDK kalbą, kai skolinio morfologinė struktūra ir semantinė visuma yra identiška lenkų kalbos leksiniam vienetui (Kregždys 2014: 195). Šis požiūris aprina ribas tarp tarptautinių žodžių ir slavizmų klasifikacijos dėl skolinių kelio į besiskolinančią kalbą interpretacijos, todėl straipsnyje laikomasi tradicinės nuomonės – skoliniai iš kaimyninių kalbų nagrinėjami pagal paskutinę kalbą, iš kurios skolinys atėjo į kalbą recipientę (Jakaitienė 2009: 231–233). Siekiant glaustumo, plačiau neaprašant kaimyninių slavų kalbų istorijos, galima išskirti tokius lietuvių kalbos slavizmų šaltinius: senoji rusų kalba, tiksliau, jos vakarinis variantas (senausi Straipsniai / Articles 53 ANŽELIKA SMETONIENĖ lietuvių kalbos slavizmai, IX–XI a. (Būga 1958: 351; LKE 503), rusėnų kalba¹ (nuo XV a. vidurio), lenkų kalba (senoji, apimanti XV–XVI a., vidurinioji, vartota iki XVII a., ir dabartinė lenkų kalba), lenkų kalbos tarmės, dabartinė baltarusių kalba ir jos tarmės, ukrainiečių kalba ir jos tarmės. Šiam straipsniui aktualūs yra skoliniai iš rusėnų kalbos, senosios rusų kalbos ir lenkų kalbos (apimančios senąją ir viduriniąją jos laikotarpį). Skoliniai, atėję tiesiogiai iš lenkų kalbos, vadinami polonizmais, iš senosios rusų ir rusėnų kalbos – skoliniais iš rytų slavų. Slavizmai, kurių šaltinis gali būti arba lenkų kalba, arba rytų slavų kalbos, vadinami neaiškios kilmės slavizmais. Tiriant slavizmus neišvengiamai susiduriama su hibridais. Tai žodžiai „be savo, turintys ir kitų kalbų neįprastinių formų“ (LKE 2008: 207). Hibridai paprastai laikomi tarpine grandimi tarp skolinių ir indigenų žodžių (Keinys 1984: 117). J. Jaknavičiaus evangelijose hibridų nedaug, vis dėlto kai kuriais atvejais vartoti apibrėžimą svetimos kilmės žodis yra daug tikslingiau nei slavizmas, nes pastarasis neapima žodžių, turinčių ir lietuvių kalbos darybinį formantą. ŽODŽIŲ KILMŲ ATVEJAI J. Jaknavičiaus Evangelie Polskie y Litewskie 1674, 1679, 1690 ir 1705 m. leidimu tekstuose esama tam tikrų pildymų, kurie lemia svetimos kilmės žodžių skaičiaus skirtumus atskiruose leidimuose. Esminis skirtumas, kad JEI nėra apie 30 eilučių ilgio „Lituanica Confessio“ (JEI 219,1; JEII 219,1; JEIV 225,1; JEV 212,10). 1674 m. prieda ir perikopė, skirta Šv. Juozapui (Lučinskienė 2005: 19). Be to, 1705 m. leidime papildomai įdėta gana ilga malda (JEV 213,6–214,28), kurioje kaip tik gausu svetimos kilmės žodžių. Pirmuose J. Jaknavičiaus evangelijų leidimuose nepasikartojančių svetimos kilmės žodžių aptikta: JEI – 182; JEII – 182; JEIII – 182; JEIV – 184; JEV – 194. Nors pačių svetimos kilmės žodžių kaip vienetų skaičius beveik visuose leidimuose yra vienodas, jų vartojimo dažnumas skiriasi. Šiam straipsniui aktualūs tik 65 atvejai, t. y. tie, kai indigenų žodį vėlesniuose leidimuose toje pačioje pozicijoje 1 Rusėnų kalba tik iš pradžių buvo vartota kaip kanceliarinė, bet jau XV a. viduryje pradėta vartoti plačiai (Temčinas 2012: 47), net religinėse tekstuose, todėl lietuvių kalbotyroje vartojamas terminas kanceliarinė kalba nėra tikslus, nes jis apima tik vieną jos funkciją. Rusėnų kalba neretai vadinamos šios kalbos: vakarų rusų (западнорусский язык), senoji baltarusių (старобелорусский язык), senoji literatūrinė baltarusių (старобелорусский литературный язык), senoji ukrainiečių (староукраинский язык), senoji ukrainiečių knyginė (староукраинский книжный язык) ar net lenkų-baltarusių (język polsko-białoruski) kalba (Мякишев 2008: 16). 54 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Slaviškos šaknies žodžių vartojimo kitimai Jono Jaknavičiaus Ewangelie Polskie y Liteskie 1647, 1674, 1679, 1690 ir 1705 m. leidimuose keičia skolins arba atvirkščiai, ir kai vienas skolins keičiamas kitu. Gana dažnai šalia skolinio skliaustuose pateikiamas savas žodis. Atsižvelgiant į keičiamų žodžių kilmę, visus atvejus galima suskirstyti į tris grupes: 1) svetimos kilmės žodis vėlesniuose leidimuose keičiamas indėniu žodžiu, iš lekinių gretimybių pasirenkamas indėnės žodis (25 atvejai: adna (valanda) JEI 22,20, JEI 161,22 > valanda JEI 25,2, JEI 166,10; akmuo girnos (malnčia) JEI 193,12 > akmuo girnos JEI 199,15; daboti JEI 11,10 > veizdėti JEV 11,21; desetina JEI 105,10 > dešimtine JEV 106,18; kraštai (rubežiai) JEI 152,12 > kraštai JEI 157,10; magistras (mokytojas) JEI 171,11 > mokytojas JEI 177,11; mistras JEI 106,18, JEI 130,9, JEI 119,2 > mokytojas JEV 109,19, JEV 132,3, JEV 120,23; nusidėjusieji (griešnai) JEI 191,14, JEI 191,23 > nusidėjusieji JEI 197,17, JEI 197,23; nusidėjusioji (griešnė) JEI 181,11, JEI 81,24 > nusidėjusioji JEI 187,6, JEI 188,2; pragaras (pekla) JEI 194,16 > pragaras JEI 200,17; rodys (sukalbinėti) JEI 130,3 > sukalbinėti JEI 136,3; slūžyti JEI 112,18, JEI 161,10 > tarnauti JEI 118,13, JEI 166,2; valanda (adna) JEI 27,5 > valanda JEI 29,23; vienas JEI 142,14, JEI 142,16 > teisus JEI 147,14, JEI 147,15; vienas (teisus) JEI 141,26, JEI 142,1 > teisus JEI 147,2, JEI 147,3; viršus (viškos) JEI 40,26 > viršus JEI 44,16; žyvatas (gyvenimas) JEI 185,22 > gyvenimas JEI 192,5); 2) indėnės žodis vėlesniuose leidimuose keičiamas svetimos kilmės žodžiu, iš leksinių gretimybių pasirenkamas svetimos kilmės žodis (14 atvejų: drauginykas JEI 128,17 > tavorius JEI 134,13, tavoričius JEV 130,12; drauginykas JEI 129,13 > tavorius JEI 135,7, tavoričius JEV 136,24, tavorius JEV 131,6; elgetauti (žebravoti) JEI 101,10 > žebravoti JEI 107,1; gailėjimas JEI 66,13 > pakūta JEV 67,13; iškuptas JEI 46,15 > išandžytas JEI 50,18; išdas (skarbas) JEI 178,23, JEI 180,15 > skarbas JEI 184,22, JEI 186,16; metas JEI 88,22 > adna JEV 90,3; meti JEI 43,12 > padaboti JEV 43,24; tolygus JEI 180,11 > padnus JEI 186,13, padnas JEV 180,7; veidas (abrazas) JEI 131,2 > abrazas JEI 137,2; viešpats (gaspadorius) JEI 180,12 > gaspadorius JEI 186,14; žokanas (istymas) JEI 190,5, JEI 196,23 > žokanas JEI 196,10, JEI 202,21); 3) vieni svetimos kilmės žodžiai keičiami kitais svetimos kilmės žodžiais (11 atvejų: abda JEI 34,5 > kriva JEV 34,18; mierūti JEI 87,10 > mieruoti JEV 88,16; padarė JEI 9,19 > gaspada JEV 10,5; padurnykas JEI 110,7 > gaspadorius JEV 111,21; persuna JEI 130,15 > asaba JEV 132,8; prieanykas (prieras) JEI 105,6 > prieanykas JEI 110,19; sėbras JEI 94,8, JEI 95,2 > tavorščius JEV 95,17, JEV 96,13; sugata JEI 88,25 > gatava JEV 90,6; ūskupas JEI 7,8, JEI 172,16 > vyskupas JEI 8,2, JEI 178,13. Šiai grupei priklauso ir žodžių angel as, aniolas, anielas tarpusavio kaita pirmuosiuose penkiuose JE leidimuose, iš viso 15 atvejų). Paminėti atvejai sudaro tik nedidelę JE leksikos dalį, tačiau vien žodžių kitimai, atsižvelgiant į jų kilmę (indėnus <> svetimos kilmės), atskleidžia, jog M. Lučinskienės teiginys, kad daugiausia JE leksika pakito antrajame leidinyje, Straipsniai / Articles 55 ANŽELIKA SMETONIENĖ o po to – 1705 m. (Lučinskienė 2005, 19; Lučinskienė 2001, 118–119), yra visiškai teisingas. Iš visų 65 kitimų atvejų, kai indigenas žodis buvo pakeistas svetimos kilmės žodžiu ar atvirkščiai, vieni svetimos kilmės žodžiai buvo pakeisti kitais svetimos kilmės žodžiais, ir kai atsisakoma leksinių gret ybių, tai įvyko 174 m. leidime arba 1705 m. leidime (išskyrus chatiškus Slaviškos šaknies žodžių vartojimo kitimai Jono Jaknavičiaus Ewangielie Polskie y Litewskie 1647, 1674, 1679, 1690 ir 1705 m. leidimuose Kitimas įvoko JEIJEIOriginalasJEIOriginalasJE VOriginalasslūžti 161,10slūžę 161,8tarnauti 166,2slūžę 166,8tarnauti 160,16slūžę 160,14tolygus 180,11podobnym być 180,12padbnus 186,13podobnym być 186,15padbnas 180,7podobnym być 180,8vienas 142,14wierny 142,10teisus 147,14wierny 147,15teisus 142,16wierny 142,15vienas 142,16wierny 142,12teisus 147,15wierny 147,16teisus 142,17wierny 142,16vyskupas 7,8arcykapan 7,7bySkupas 8,2arcykapan 7,23bySkupas 7,16arcykapan 7,18vyskupas 172,16biskup 130,19bySkupas 178,13biskup 178,14bySkupas 172,18biskup 172,20 Kitimas įvoko JE VJEIOriginalasJEIOriginalasJE VOriginalasabyda 34,5krzywda 34,4abyda 37,13krzywda 37,11krivda 34,18krzywda 34,19dabo 11,10oglądać 11,11dabo 12,13oglądać 11,10veizdėti 11,21oglądać 11,23desetina 105,10dziesięcina 105,10desetina 110,23dziesięcina 111,1dėstinė 106,18dziesięcina 106,21galėjimas 66,13pokuta 66,17galėjimas 72,3galėjimas 72,1pokuta 67,13pokuta 67,5metas 88,22godzina 88,24metas 94,15godzina 94,15adyna 90,3godzina 90,3mėgti 43,12upodobać 43,12mėgti 47,9upodobać 47,7pasidaboti 43,24upodab 43,16mieryti 87,10mierzyć 87,12mieryti 93,4mierzyć 93,4mìeruoti 88,16mierzyć 88,16mistras 108,5nauczyciel 108,6mistras 114,1nauczyciel 113,24mokytojas 109,19nauczyciel 109,19mistras 119,2nauczyciel 119,3mistras 125,4nauczyciel 125,4mokytojas 120,23nauczyciel 120,25mistras 130,9nauczyciel 130,9mistras 136,8nauczyciel 136,8mokytojas 132,3nauczyciel 131,25padare 9,19gospoda 9,19padare 10,18gospoda 10,16gaspada 10,5gospoda 10,6 Stripsniai / Articles 57 ANŽELIKA SMETONIENĖ Kitimas įvyko IEV JEI Originalas JEI Originalas IEV Originalas padvarnas 110,7 gospodar 110,8 padvarnas 115,25 gospodar 116,2 gasparius 111,21 gospodar 11,22 persuna 130,15 osoba 130,16 persuna 136,13 osoba 136,14 asaba 132,8 osoba 132,6 sēbras 94,8 towarzsz 94,8 sēbras (00,1 towarzsz 100,2 tavorščius 95,17 towarzsz 95,17 sēbras 95,2 towarzsz 95,2 sēbras 100,21 towarzsz 100,21 tavorščius 96,13 towarzsz 96,10 sugatauta 88,25 gotowo 89,1 sugatauta 94,18 gotowo 94,19 gatava 90,6 gotowo 90,7 Iš JEI leksinių gretybių JEI parenkamas vienas žodis JEI Originalas JEI Originalas IEV Originalas adna (valanda) 22,20 godzina 22,25 valanda 25,2 godzina 25,1 valanda 23,7 godzina 23,8 adna (valanda) 161,22 godzina 161,23 valanda 166,10 godzina 166,10 valanda 160,24 godzina 160,21 akmuo (melnyčia) 193,12 kamień młynski 193,14 akmuo girnos 199,15 kamień młynski 199,15 girnos 193,2 kamień młynski 193,3 elgetaui (žebravoti) 101,10 żebrać 101,8 žebravoti 107,1 żebrać 106,24 žebravoti 102,18 żebrać 104,18 iždas (skabas) 178,23 skarb 178,21 skabas 184,22 skarb 184,23 skabas 178,18 skarb 178,18 iždas (skabas) 180,15 skarb 180,15 skabas 186,16 skarb 186,17 skabas 180,10 skarb 180,11 įstatymas (żokanas) 196,23 żakon 196,27 żokanas 202,21 żakon 202,22 żokanas 196,8 żakon 196,12 krāati (rubežai) 152,12 granica 152,13 krāsti 157,10 granica 157,11 krāsti 152,5 granica 152,4 magistras (mokytojas) 171,11 nauczyciel 171,17 mokytojas 177,11 nauczyciel 177,11 mokytojas 171,14 nauczyciel 171,19 58 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Slaviškos šaknies žodžių vartojimo kitimai Jono Jaknavičiaus Ewangelie Polskie y Litewskie 1647, 1674, 1679, 1690 ir 1705 m. leidimuose Iš JEI leksinių gretybių JEI pasirenkamas vienas žodisJEIOriginalasJEIOriginalasJEVOriginalasnusidėjusieji (griešnai) 191,14grzeszniki 191,14nusidėjusieji 197,17grzeszniki 197,16nusidėjusieji 191,2grzeszniki 190,26nusidėjusieji (griešnai) 191,23grzeszniki 191,21nusidėjusieji 197,23grzeszniki 197,23nusidėjusieji 191,9grzeszniki 191,7nusidėjusieji (griešnė) 181,1grzesznica 181,1nusidėjusioji 187,6grzesznica 187,5nusidėjusioji 180,22grzesznica 180,23nusidėjusioji (griešnė) 181,24grzesznica 181,24nusidėjusioji 188,2grzesznica 188,1nusidėjusioji 181,17grzesznica 181,18pragaras (pekla) 194,16piekło 194,16pragaras 200,17piekło 200,15pragaras 194,4piekło 194,3prieaukas (prieas) 105,6cudołożnik 105,6prieaukas 110,19cudołożnik 110,21prieaukas 106,14cudołożnik 106,17rodytis (susikalbėti) 130,3radzić 130,3susikalbinėti 136,3radzić 136,3susikalbinėti 131,22radzić 131,20valanda (adna) 27,5godzina 27,6valanda 29,23godzina 29,23valanda 27,23godzina 27,20veidas (obraz) 131,2obraz 131,2obrazas 137,2obraz 137,2obrazas 132,21obraz 132,19vienas (teisus) 141,26wierny 141,24teisus 147,2wierny 147,3teisus 142,4wierny 142,2vienas (teisus) 142,1wierny 141,26teisus 147,3wierny 147,4teisus 142,5wierny 142,4viešpats šeimynos (gospodarus) 180,12gospodarz 180,13gospodorius 186,14gospodarz 186,16gospodarius 180,8gospodarz 180,9viršus (viškos) 40,26ganek 40,24viršus (44,16)ganek 44,13viršus 41,11ganek 41,4zokanas (įstatymas) 190,5zakon 190,4zokanas 196,10zakon (196,10)zokanas 189,17zakon 189,19 Str sería Straipsniai / Articles 59 ANŽELIKA SMETONIENĖ Iš JEI leksinių gretybių JEII parenkamas vienas žodis JEI Originalas JEII Originalas JEV Originalas žyvatas (gyvenimas) 185,22 | žyvot 185,24 | gyvenimas 192,5 | žyvot 192,6 | gyvenimas 185,16 | žyvot 185,18 Kaip matyti lentelėje, iš ėmės visais atvejais lenkiško originalo tekstas neturėjo įtakos lietuviško vertimo žodžių pakeitimams. Tai ypač atsispindi minėtoje žodžių angelas, aniolas, anielas konkurencijoje: lenkų kalboje yra vartojamas tik aniol ir nėra jokio žodžio, kuris galėtų paskatinti lietuviškų anielas ar angelas vartoseną JE, nors šie žodžiai užfiksuoti ne tik antrame ir penktame leidimuose, bet ir trečiame bei ketvirtame (žr. 2 lent.). 2 LENTELĖ. Žodžių angelas, aniolas ir anielas konkurencija JE JEI JEII JEIII JEV JEV angelas 9,25 | angelas 10,23 | angelas 10,23 | aniolas 10,23 | aniolas 10,11; angelas 10,4 | angelas 11,5 | angelas 11,5 | aniolas 11,5 | aniolas 10,17; angelas 10,19 | angelas 11,20 | angelas 11,20 | aniolas 11,20 | aniolas 11,6; angelas 151,8 | angelas 156,7 | angelas 156,7 | aniolas 158,18 | aniolas 151,1; angelas 162,7 | angelas 168,5 | angelas 168,5 | aniolas 171,6 | aniolas 162,17; angelas 162,17 | angelas 168,15 | angelas 168,15 | aniolas 171,15 | aniolas 163,3; angelas 162,27 | angelas 168,23 | angelas 168,23 | aniolas 171,24 | aniolas 163,11; angelas 163,17 | angelas 169,15 | angelas 169,15 | aniolas 172,17 | aniolas 164,3; angelas 163,20 | angelas 169,17 | angelas 169,17 | aniolas 172,19 | aniolas 164,6; angelas 179,25 | aniolas 186,1 | aniolas 186,1 | aniolas 189,19 | aniolas 179,19; angelas 194,22 | aniolas 200,21 | aniolas 200,21 | aniolas 205,16 | aniolas 194,8; anielas 16,25 | anielas 18,17 | anielas 18,17 | angelas 18,16 | aniolas 17,11; aniolas 92,21 | aniolas 98,14 | aniolas 98,14 | aniolas 98,15 | aniolas 94,5; aniolas 136,11 | aniolas 142,9 | aniolas 142,9 | aniolas 144,4 | aniolas 138,3; aniolas 42,3 | angelas 45,23 | angelas 45,23 | angelas 45,22 | aniolas 42,15 A kaipždu, jog tiriamų JE žodžių kaita buvo nulemta ne lenkų kalbos originalo, o grynai lietuvių kalbos procesų arba vėlesnius evangelijų leidinius redagavusių žmonių. Yra tikimybė, kad bent jau svetimos kilmės žodžiai buvo keisti kitais svetimos kilmės žodžiais dėl pastarųjų kilmės, t. y. galbūt skoliniai 60 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Slaviškos šaknies žodžių vartojimo kitimai Jono Jaknavičiaus Ewangielie Polskie y Litewskie 1647, 1674, 1679, 1690 ir 1705 m. leidimuose iš rytų slavų buvo palaipsniui išstumiami polonizmų dėl įsitvirtinusios lenkų kalbos pozicijos. SKOLINIŲ KILMĖ IR JOS ĮTAKA VARTOJIMUI XVII a. lietuvių kalbos istorijoje pasižymėjo tam tikru nuopuoliu: senosiose lietuvių kalbos tekstuose pagausėjo skolinių (Zinkevičius 1988: 276–277). LDK ir iki tol funkcionavo ne viena kalba: bažnytinė slavų, lotynų, lenkų, lietuvių, rusėnų. Pastaroji nuo XV a. pradėta vartoti ne tik kaip kanceliarinė, bet ir religiniuose tekstuose. Vis dėlto po XVII a. pabaigos, kai oficialia kalba tapo lenkų, prasidėjo ypač spartus didikų lenkėjimas ir lietuvių kalbos vartojimo sferų siaurėjimas. Remiantis šiais faktais galima daryti prielaidą, kad JE senosios klodo skoliniai, atėję iš rytų slavų kalbų, buvo palaipsniui stumiami polonizmų. Verta pradėti nuo to, kad atvejų, kai vieni svetimos kilmės žodžiai keičiami kitais svetimos kilmės žodžiais, iš viso yra 26, tačiau kai kurie žodžiai kartojasi, todėl nagrinėtinos tik poros: abyda > krivda; mierÿti > mieruoti; padare > gaspada; padarnÿkas > gaspadorius; persuna > asaba; prierunek (prieras) > prierunek; sėbras > favorčius; sugavÿta > gatava; vÿskupas > byskupas ir an-gelas, aniolas, anielas tarpusavio kaita. Pirmoji pora – sugavÿta > gatava – yra bendrašakniai žodžiai ir kilmės skirtumo čia nėra: Ir nufnte tarnu fawo metu wieczerios kalbet pakwietiemus adnt ataytu / nes iau fugatawita ira wis (JE 88,20–89,1); Ir nufnte tana fawa / adinoy wieczerios kalbet pakwietiemus idant ataytu / nes iau gatava ira wis (JE 90,2–90,7). Veiksmažodžio gatyti, -ija, -ijo ‘ruošti, gaminti’ (LKŽ) ir būdvardžio gatavas, -a ‘baigtas, padarytas, paruoštas’ (LKŽ) vargu ar nustoma, nes jų kalba donorė galėjo būti ir rytų slavų kalbos (rusų готовитъ ‘ruošti, gaminti’ (ГСБМ VII 120; МДЧМ I 187); sen. ru. готовити ‘ruošti; gaminti; ruošti atsargas’ (СДЯ I,1: 573; СРЯ11–17 IV 110; СДЯ11–14 II 375); rusėnų готовый, готовый, готов, готовити 1. ‘paruoštas, sutvarkytas, baigtas’ 2. ‘grynieji pinigai’ (ГСБМ VII 120; СМ I 258; МДЧМ I 187), sen. ru. готовы ‘paruoštas, tinkamas vartoti, naudoti; pasiruošęs’ (СДЯ I,1: 573; СРЯ11–17 IV 111; СДЯ11–14 II 375)), ir lenkų kalba (le. gotowić ‘daryti tinkamą vartoti, naudoti’ (SPol VIII 68); le. gotowy ‘pasiruošęs, paruoštas, baigtas’ (SPol VII 70; SS II 476; SJP XVII)), taigi žodžių skirtumas atsiradęs tik dėl stilistinio pasirinkimo. Kalbėti apie vieno svetimos kilmės žodžio keitimą kitu dėl kilmės taip pat negalima prieras ‘svetimoteris’ (LKŽ) > prierunek ‘paleistuvis, svetimautojas’ (LKŽ) atveju. Daiktavardis prieras yra skolinys iš lenkų kalbos fryjer Straipsniai / Articles 61 ANŽELIKA SMETONIENĖ frjerz ‘paleistuvis, svetimtautis, meilužis’ (Spol VII 136). Jau K. Sirvydo Dictionarium trium linguarum 1620 m. leidime lenkų kalbos daiktavardis fryerz į lietuvių kalbą verčiamas kaip prieras (SDI 32). O prienukas – lietuvių kalbos vedinys iš veiksmažodžio prierauti, -auja, -avo ‘svetimauti, sanguliauti’ (LKŽ), kuris taip pat paliudytas K. Sirvydo žodyne bei M. Mažvydo raštuose. Pats veiksmažodis taip pat yra hibridas. Taigi, daiktavardis prieras yra skolinys iš lenkų kalbos, o prienukas – hibridas su lenkiškos kilmės šaknimi. Daiktavardžius padarė 1. ‘kiemas, sodyba’; 2. ‘nakvynės, užeigos namai, užeiga’ (LKŽ) > gaspada 1. ‘sustojami namai; smuklė; viešbutis’; 2. ‘butas; ūkis, kiemas’ (LKŽ) ir padarykas ‘namų, užeigos, ūkio šeimininkas’ (LKŽ) > gaspadorius 1. ‘ūkio savininkas, namų, kiemo šeimininkas’; 2. ‘dvaro vyresnysis darbininkas, ūkvedys’; 3. ‘pradėtų pjauti rugių pirmutinis mažas pėdelis’ (LKŽ) verta aptarti kartu. Pranas Skardžius teigė, kad skolinio padarė kilmė nėra aiški (Skardžius 1998: 208). Matyt, tokią nuomonę lėmė faktas, kad formaliai skolinio šaltinį galima rasti ir lenkų kalboje (len. podworze, podwórze 1. ‘atvertas plotas prie namo; 2. ‘kiemas’ (Spol XXVI 107; SS VI 285), ir rytų slavų kalbose (rusėnų подворье, подворе, подворье, подворье 1. ‘namas su kiemu ir visais pagalbiniais pastatais’; 2. ‘viešbutis’; 3. ‘kiemas’; 4. ‘kelias, kelionė’ (ГСМ XXV 185); sen. ru. подворье, подворье, подворье 1. ‘namas su kiemu ir kitais pastatais’; 2. ‘dvaras, namas, skirtas laikinai apsistoti’; 3. ‘namas mieste prie cerkvės, skirtas laikinai apsistoti dvasininkams’ (СДЯ II,2: 106; СРЯ11–17 XV 24). Vis dėlto skolinio reikšmės rodo, kad skolintasi buvo iš patarųjų, nes lenkų kalboje podworze nevartojama prasme ‘nakvynės, užeigos namai, užeiga’. Tuo tarpu padarykas galėjo būti paskolintas iš lenkų kalbos (podownik ‘namų, ūkio prižiūrėtojas; dvaro tarnas’ (Spol XXVI 107; SS VI 283)) arba iš rytų slavų (rusėnų подворник 1. ‘namų, ūkio prižiūrėtojas; tarnas’; 2. ‘viešbučio, smuklės šeimininkas’ (ГСМ XV 184), o Wojciechas Smoczyńskis apskritai siūlo šį daiktavardį laikyti priesagos -nykas vediniu iš padarė, nes dabartinės baltarusių kalbos žodynuose nėra aptikta padarykas atitikmens (Smoczyński 2016: 843). Vis dėlto tyrinėjant J. Švabės senųjų slavų kalbų žodynų duomenis, o juose yra žodžių, galėjusių būti padarykas šaltiniu. Tačiau šiuo atveju nėra požymio, kuris galėtų sufleruoti tikslesnę skolinio kilmę. P. Skardžius taip pat nurodo, kad daiktavardis padarykas galėjo būti paskolintas arba iš rytų slavų, arba iš lenkų kalbos (Skardžius 1998: 208). Padarė ir padarykas JEV buvo paeiti skoliniais gaspada ir gaspadorius. ALEW nurodo, kad šių abiejų žodžių kilmė nėra aiški – atitikimų yra ir rytų slavų kalbose, ir lenkų kalboje (ALEW I 298). Esama nuomonių, kad gaspadorius yra rytų slavų kilmės (Skardžius 1998: 132; Smoczyński 2016: 303), o gaspada – skolinys arba iš lenkų, arba iš rytų slavų kalbų (Skardžius 1998: 132; Smoczyński 2016: 303). Vis dėlto slavų kalbų duomenys rodo, kad tiek 62 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Slaviškos šaknies žodžių vartojimo kitimai gaspada, tiek gasporius turi atitikmenį lenkų kalboje ir rytų slavų kalbose (rusų основа 1. ‘namas, ūkis’; 2. ‘sustojami namai, smuklė’; 3. ‘kamarys, patalpa’ (ГСБМ VII 101); основарь, коеснодарь 1. ‘ponas’; 2. ‘ūkio savininkas, namų, kiemo šeimininkas’; 3. ‘valovas’ (ГСБМ VII 105); sen. ru. основа ‘namas, ūkis’ (СРЯ11–17 IV 100); основарь ‘ponas, šeimininkas, valdovas’ (СДЯ I,1: 563; СРЯ11–17 IV 100); le. gospoda ‘viešbutis, smuklė; privatus namas, ūkis; vietovė’ (Spol VII 32; SP XVII); gospodarz 1. ‘namų šeimininkas’; 2. ‘valdovas’; 3. ‘ko nors turėtojas’; 4. ‘mokantis gerai ūkininkauti, tvarkyti’; 5. ‘smuklės, viešbučio šeimininkas’ (Spol VII 49; SP XVII)), todėl vargu ar galima nustatyti skolinių kalbą donorę. Dažniausiai jeigu žodis slavų kalbose yra veldinys (slavų prokalbės *gospoda, *gospodarь (ЭССЯ VII 59–59)), nei skolinio fonetika, nei semantika, nei kiti kriterijai nurodo tikslų skolinio kelio į lietuvių kalbą. Dabartinė lietuvių kalba įprastas daiktavardis vyskupas ‘krikščionių dvasininkas, turintis aukščiausius šventimus’ (LKŽe) yra skolinys iš lenkų kalbos biskupas ‘vyskupas’ (LKŽe) (le. biskup 1. ‘dvasininkas, turintis aukščiausius šventimus’; 2. ‘prižiūrėtojas’; 3. ‘tam tikras kankinimo būdas’ (Spol II 153)) perdirbinys. Ant W. Smoczyńskio v / b kaita lietuvių kalbai įprasta (Smoczyński 2016: 1587). Tai reikštų, kad pirminis skolinio variantas yra paliudytas vėlesniuose leidimuose – JEI, JEII, JEIV ir JEV. Abu poros abyda 1. ‘skriauda, nuoskauda, įžeidimas; 2. ‘gėda’ (LKŽe) > krivda 1. ‘skriauda; 2. ‘ kaltė, kaltybė; 3. ‘netiesus, kreivas kelias (į tikslą), apgaulė’ (LKŽe) nėra dabartinėje lietuvių kalboje nevartotini. Daiktavardis abyda yra atėjęs iš rytų slavų (rusėnų обида ‘skriauda’ (ГСБМ XXI 151; ССМ II 68); sen. ru. обида 1. ‘skriauda, įžeidimas’; 2. ‘ginčas’; 3. ‘nesantaika’ (СДЯ II,1: 502; СРЯ11–17 XII 49)). Senosios lenkų kalbos žodynuose žodžio, galėjusio būti skolinio abyda šaltiniu, nėra. Tokio galimo šaltinio XVI–XVII a. lenkų kalboje nerodo ir kai kurie lietuvių kalbos senieji raštai: palyginus Mikalojaus Daukšos katekizmo ir postilės daiktavardžio abyda vartojimą su lenkišku originalu atitikmenimis matyti, kad visais atvejais taip išverstas daiktavardis krzywda. K. Sirvydo visuose žodyno leidimuose daiktavardžiu abyda paaiškinamas lenkų kalbos žodis przyśka, o Punktuose sakymų, verčiant tekstą į lenkų kalbą, abyda išverstas kaip hańba. Tik dabartinės lenkų kalbos tarme yra žodis, formaliai atitinkantis abyda (le. tarm. obid ‘pasibjaurėjimas’ (SP III 459)), tačiau jo reikšmė neatitinka lietuvių kalbos skolinio reikšmių. O daiktavardžio krivda kilmės nustatymas yra komplikuotas. Visų pirma, galimų skolinio šaltinių yra ir rytų slavų kalbose (rusėnų кривда, кривьда 1. ‘skriauda’; 2. ‘įžeidimas, gėda’; 3. ‘netiesa’; 4. ‘skundas’ (ГСБМ XVI 131; ССМ I 513; МДСУМ I 384); sen. ru. кривда ‘neteisybė; melas’ (СДЯ I,2: 1322; СРЯ11–17 VIII 53)) ir lenkų kalboje (le. krzywda 1. ‘skriauda, neteisybė; Straipsniai / Articles 63 ANŽELIKA SMETONIENĖ 2. ‘ginčas’; 3. ‘netiesa, žeidimas’ (Spol XI 334; SS II 415). Antra, senosiose lietuvių kalbos raštuose vartojamas ne tik krivida, bet ir krivda. Pastarasis apibūdinamas kaip neaiškios kilmės skolinys (Būga 1959: 32; Fraenkel 1962: 300), o krivda – kaip neaiškios kilmės skolinys (Būga 1959: 32; Fraenkel 1962: 300) arba daroma prielaida, kad -i- šiuo atveju yra įterptinis (Skardžius 1998: 168). Jeigu sutinkama su šia prielaida, krivda yra senas skolinys – jis turėjo atkeliauti dar prieš redukciją balsių kitus (plg. *krivda). Šis procesas baigėsi apie XII a. (ИПЯ 67), tad skolinys į lietuvių kalbą atėjo iš senosios rusų kalbos. Taigi, JEI buvo paplitęs skolinys, atėjęs iš rusėnų arba senosios rusų kalbos (abda), o penktajame JE leidime – neaiškios kilmės skolinys arba, jei neturima galimybės, jog šiame žodyje yra b pėdsakų, skolinys iš senosios rusų kalbos. Vienintelė šios grupės veiksmažodžių pora yra mieri, -ija, -ijo 1. ‘matuoti’; 2. ‘taikyti’ (LKŽ) > mieruoti, -uoja, -avo 1. ‘matuoti’; 2. ‘seikėti’; 3. ‘žiūrėti, ar tinka, derinti’; 4. ‘taikyti’ (LKŽ). Pirmasis skolinys galėjo atkeliuoti iš senosios lenkų kalbos arba rytų slavų (rusėnų мерити, мерити 1. ‘matuoti’; 2. ‘žiūrėti, ar tinka, derinti’; 3. ‘taikyti’ (ГСМ XVII 346; sen. ru. мерити 1. ‘matuoti’; 2. ‘žiūrėti, ar tinka, derinti’; 3. ‘riboti’ (СДЯ II,1: 243; СРЯ11–17 IX 100; СДЯ11–14 V 106); le. mierzyć 1. ‘matuoti’; 2. ‘verti’; 3. ‘taikyti’ (Spol XIV 42; SS IV 234). Mieruoti, -uoja, -avo laikytinas hibridu – prie saga -uoti nebūdinga skoliniams iš slavų kalbų. Kaip rodo XVI–XVII a. senieji raštai, šis hibridas vartojamas dažniau nei skolinys mieri, -ija, -ijo: mieruoti, -uoja, -avo yra paliudytas ne tik JE, bet ir DK 142, VlnE 150, SDI 106, SPI 179, SG 57, KN SE 20, ChNT 16, o mieri, -ija, -ijo – tik Mž 517, SDI 10, KN SE 105. Paprastai manoma, kad mieruoti, -uoja, -avo yra lietuvių kalbos vedinys iš miera, mieros 1. ‘matavimo vienetas, matas’; 2. ‘matavimo įrankis’; 3. ‘indas, kurio kas seikėjama, saikas’; 4. ‘senovinio bily saiko talpumo ko nors kiekis’; 5. ‘taurele svaigiesiems gėrimas; mierka’; 6. ‘matmuo’; 7. ‘dūmas, aukštumas, storumas’; 8. ‘tikslas’ (LKŽ) (Skardžius 1998: 450; Fraenkel 1962: 188). Keturiose JE leidimuose vartotą skolinį mieri, -ija, -ijo JE pakeitė labiau paplitęs hibridas. Daiktavardis tavorščius 1. ‘draugas, bičiulis’; 2. ‘poblys, pajūnys’; 3. ‘kelionės draugas, palydovas’ (LKŽ) jau buvo minėtas – jis jau JEI užrašytas vietoj drauginas (JEI 128,17; 129,13). Skolinys tavorščius pakeitė ir daiktavardį sėbras, -ė 1. ‘kas su kitu turi bendrai bites, bičiulis, bitininkas; 2. ‘draugas’; 3. ‘pirkimo ar pardavimo bendras, mainų dalyvis’; 4. ‘pūsininkas’; 5. ‘blogų darbų, blogos kompanijos dalyvis, bendrininkas’ (LKŽ), tik ne 1674 m. leidime, o 1705 m. Daiktavardis sėbras, -ė lietuvių kalboje laikytinas rutenizmu dėl fonetikos (rusėnų сѣбръ, сѣбръ 1. ‘pūsininkas; bendrininkas’; 2. ‘kaimynas, vienos bendruomenės narys’ (МДСМ II 383; СДЯ II,1: 907)). Slavų prokalbės forma rekonstruojama kaip *sębr (ЕСМ V 495; ЭСБМ XIII 135). Pastarosios 64 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Slaviškos šaknies žodžių vartojimo kitimai Jono Jaknavičiaus Ewangiele Polskie y Litewskie 1647, 1674, 1679, 1690 ir 1705 m. leidimuose nosinimas lenkų kalboje neatsispindi, todėl ir lenkų kalbos siabr, siebr ‘wspólnik’ (SS VIII 159) šioje kalboje greičiausiai ir yra rutenizmas. Skolinio tavòrščius kilmė yra aiški: paprastai nurodoma, kad tavòrščius (ir jo perdirbiniai tavòrščias, tavòrkščias, tavòrčius, stavorčius tavorius) yra pasiskolinti iš rytų slavų kalbų (Smoczyński 2016: 136; ALEW II 1084). Tačiau P. Skardžius tavoriščius (taip pat tavorius) ir tavorius atskiria: pastarąjį kildina iš lenkų kalbos towarzysz arba rytų slavų mопаnъ, o skolinį tavòrščius, tavòrčius – iš rytų slavų мовапъ (Skardžius 1998: 278). Skolinių fonetika rodo, kad šių žodžių kilmės atskirimu pagrindo yra. Beje, JEI ir JEII yra vartojamas tavòrčius (JEI 135,7, JEII 135,7), JEIV – tavòrčius (136,4) tavorius (136,24), JEV – tavòrčius (130,12) ir šiuo atveju aktualiose vietose – tavòrščius (95,17). Slavų kalbose atitinkami žodžiai turi daug variantų: rusėnų моваnъ, мавапъ, маванъ, мовапъ, мовапъ, мовапъ 1. ‘draugas, bičiulis’; 2. ‘bendrakleivis’; 3. ‘žmogus, užsiimantis ta pačia veikla’; 4. ‘bendrininkas’; 5. ‘blogų darbų, blogos kompanijos dalyvis, bendrininkas’ (ГСБ XXII 331, 333); sen. ru. мовапъ 1. ‘tas, su kuriuo užsiimama ta pačia veikla’; 2. ‘pagalbininkas; 3. ‘artimas žmogus, bičiulis’; 4. ‘nedidelė miestai ir gyvenvietės, priklausomos nuo centro’ (СДЯ III,2: 969; СРЯ11–17 XXVII 381); le. towarzysz ‘tas, su kuriuo būnama vienoje vietoje, situacijoje; su kuriuo užsiimama ta pačia veikla’ (SJ XVII; SS IX 176). JEV paludyti tavoriščius, tavorius yra atėję iš rytų slavų. Daktavardį persona 1. ‘asmuo’; 2. ‘įžymi asmenybė’ (LKŽė) JEV pakeitė kitas skolinys asaba 1. ‘asmuo, asmenybė’; 2. ‘paveikslas’; 3. ‘veidas, g ymis’ (LKŽė). Yra manoma, kad persona į lietuvių kalbą yra atkeliavęs per rytų slavus (Skardžius 1998: 225; Smoczyński 2016: 46). Slavų kalbose yra paliudytos tokios lytys: rusėnų nepcona, napcona, napcna, nepena, nocna 1. ‘asmuo, žmogus’; 2. ‘b ilinė asmenybė’; 3. ‘figūra’; 4. ‘išvaizda’ (ГСБ XIV 251); ocoba 1. ‘asmuo, žmogus; 2. ‘išvaizda, išorė’; 3. ‘išvaizda, išorė’; 5. ‘b ilinė asmenybė’ (ГСБ XXII 402); sen. ru. nepcona, nepcona, napcna, napcna, nepcna, nocna 1. ‘asmuo, žmogus’; 2. ‘b ilinė asmenybė’; 3. ‘figūra, portretas’; 4. ‘išvaizda, išorė’; 5. ‘vaidmuo’ (СРЯ11–17 XIV 310); ocoba 1. ‘asmuo, žmogus, asmenybė’; 2. ‘titulas’ (СРЯ11–17 XIII 123); le. persona, persona 1. ‘asmuo, žmogus’; 2. ‘viena iš Trejybės’; 3. ‘b ilinė asmenybė’; 4. ‘išvaizda, išorė’ (Spol XXIII 391; SJ XVII); osoba 1. ‘asmuo, žmogus’; 2. ‘išvaizda, išorė’; 3. ‘nuosavybė’; 4. ‘rūšis’; 5. ‘gramatikos terminas’ (Spol XXII 159; SJ XVII). Neaišku, iš kurios slavų kalbos į lietuvių kalbą atkeliavo daiktavardis asaba (Skardžius 1998: 92; Smoczyński 2016: 46; ALEW I 58). Tuo tarpu persona, kuris yra paliudytas JE, greičiausiai yra perimtas iš rytų slavų, nes tik rusėnų ir senojoje rusų kalboje yra žodžiai, kurių vokalizmas visiškai atitinka lietuvių kalbos skolinio vokalizmą. Straipsniai / Articles 65 ANŽELIKA SMETONIENĖ Daugiausiai pirmose penkiose IE leidimuose kito žodžių angelas, aniolas ir anielas vartojimas. Šie žodžiai turi tą pačią reikšmę 1. ‘judaizme, krikščionybėje, islame ir kai kuriose kitose religijose – Dievo pasiuntinys, tarpininkas tarp Dievo ir žmonių’; 2. ‘pk. apie labai gerą žmogų’ (LKŽ). Šių žodžių pakeitimai jau buvo pateikti atskiroje lentelėje (žr. 2 lent.). Pirmose keturiose leidimuose vartojami angelas, aniolas, rečiau – anielas. Tuo tarpu JEV vartojamas tik anio-las, daug rečiau – anielas (pvz.: JEV 63,4). Kaip matyti, reikšmių skirtumo tarp šių skolinių nėra. Vis dėlto penktajame leidime angelas, kuris dabartinėje lietuvių kalboje yra įsitvirtinęs, 1705 m. leidime buvo visiškai išstumtas slavizmo aniolas. ALEW teigiama, kad angelas ir jo variantai anielas, aniolas lietuvių kalboje yra neaiškios kilmės skoliniai (ALEW I 40). Iš esmės slavų kalboje yra visų trijų žodžių atitikmenų: rusėnų анелъ (ГСБМ I 114); анелъ, анелъ (ГСБМ I 124); sen. ru. ангелъ, ангелъ, ангелъ, ангелъ, ангелъ 1. ‘angelas’; 2. ‘šventasis, kurio vardas suteikiamas krikštijant, stojant į vienuolį’ (СРЯ11–17 I 37; СДЯ I,1: 22); le. anioł, anjeł, anioł, angoł, janiol, jenioł, amnioł, anniol, jamioł 1. ‘tarpininkas tarp Dievo ir žmonių’; 2. ‘labai geras žmogus’; 3. ‘angelų atvaizdas’; 4. ‘blogoji dvasia, šėtonas’; 5. ‘artilerijos šovinys, sviedinys’ (Spol I 170; SJ XVII; SS I 38). Vis dėlto pažymėtina, kad XVI a. lenkų kalbos žodyne nurodomi tik anioł, anjeł, vėlesniuose žodynuose – ir angioł. Vis dėlto patarasis į lietuvių kalbą nebūtų perimtas kaip angelas (plg. angios (Skardžius 1998: 87)). Tai byloja, kad bent jau skolinys angelas turėjo atkeliati iš rytų slavų kalbų. Pažymėtina, kad baltarusių (анел), ukrainiečių (анел) ir rusų (анел) kalbose šis žodis likęs iš senosios rusų kalbos, o į pastarąją jis atkeliavo iš senosios slavų kalbos, kur žodis ἀγγελος (plg. rusėnų агелъ) buvo paskolintas iš senosios graikų kalbos (ЭСБМ I 112). Tuo tarpu anielas, aniolas atitikmenų ateities slavų kalbose kiek kitoks. Ленų kalbos anioł, anjeł, anioł ir t. t. pirminis šaltinis taip pat yra senoji graikų kalba, bet žodis iš pradžių perėjo per lotynų, vėliau – senąją čekų kalbą (anjel), iš kurios ir buvo paskolintas į lenkų kalbą. Dabartinės baltarusių kalbos žodis анёл joje yra įsitvirtinęs tik atsiradus literatūrinei baltarusių kalbai, taigi, gana vėlai. Tai skolinys iš lenkų kalbos, paplitęs ir tarmėse (ЭСБМ I 114). Senojoje rusų kalboje tokio daiktavardžio neatinkama, todėl galima daryti prielaidą, kad ir rusėnų анелъ, анелъ yra polonizmas, į šią kalbą patekęs anksčiausiai XIV a. pabaigoje – jau susiformavus rusėnų kalbai ir į ją plūstelėjus polonizmams po 1385 m. Iš pradžių jų atsirado senosios baltarusių kalbos kanceliarijos raštuose, vėliau jie išplito į kitų žanrų tekstus, ypač jei jie buvo verčiami iš lenkų kalbos. Antroji polonizmų bangos pradžia žymima 1569 m. (Булыка 1980: 9). Tačiau rusėnų kalboje nėra žodžio, galėjusio būti aniolas šaltiniu. Galima daryti išvadą, kad angelas lietuvių kalboje yra skolinys iš rytų slavų, aniolas – iš lenkų kalbos, 66 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Slaviškos šaknies žodžių vartojimo kitimai Jono Jaknavičiaus Ewangielie Polskie y Litewskie 1647, 1674, 1679, 1690 ir 1705 m. leidimuose anielas – neaiškios kilmės, nors didesnė tikimybė, kad tai ir polonizmas. Kad pastarieji du žodžiai yra polonizmai, teigė ir P. Skardžius (Skardžius 1998: 87). Išnagrinėjus atvejus, kai vienas svetimos kilmės žodis keičiamas kitu svetimos kilmės žodžiu, paaiškėjo, kad tik keliose vietose skiriasi jų kilmė: skolinys iš rytų slavų pesuna į EV buvo pakeistas neaiškios kilmės skoliniu asaba; JEV įsigalėjo polonizmas anielas, pakeitęs skolinį iš rytų slavų angelas ir neaiškios kilmės skolinį anielas. Tai reikštų, kad lenkų kalbos įsigalėjimas XVII a., kol galiausiai ji tapo oficialia, ir didėjusi slenkėjimas neturėjo įtakos slavizmų vartojimui JE ir akivaizdūs polonizmai neišstūmė senesnių skolinių. Be to, JEV pavartoji slavizmai ir hibridai ne visais atvejais buvo labiau paplitę kituose senosiose raštuose: vyskupas paliudytas AK 32, SDII 17, SPI 19, Q 182, o byskupas – Mž 279 ir DP 120; aba užrašytas DK 55, DP 161, AK 89, SD 150, SPI 35, KN SE 41, ChNT 62, KR 57, BK 36, o krida, krida – BB1 Mž 26, BPII 314, DK 55, PK 84, KN SE 112, ChNT 218, pesuna užfiksuotas DP 187, AK 12, SDI 116, SDII 273, o asaba – BB4 Mž 9. Be JE, prieras ir prieraunakas apskritai dar žinomi tik iš K. Sirvydo žodynų (atitinkamai SDI 32 ir SDI 16). Hibridas mieruoti, -uoja, -avo, kuris pavartotas JEV, yra žymiai dažniau paliudytas senuosiuose lietuvių kalbos raštuose (DK 142, DP 122, SG1 57, SDI 106, SPI 179, KN SE 20, ChNT 16) bei vėlesniuose raštuose nei skolinys mierija, -ijo Mž 517, SDI 10, KN SE 10. Skoliniai gaspad, tavoiričius ir gaspadorius, JEV užėmė daiktavardžių padurę, ėbras (be JE dar paliudytas DP 293, SDI 26, KN SE 21, Q 106) ir padurnykas (taip pat paliudytas (DP 322, SDI 38, SDII 74) vietą, senuosiuose lietuvių kalbos raštuose nėra paliudyti – jie pasirodo vėlesniuose, po 1705 m., raštuose bei dar užrašyti tarmėse. Paprastai įvardijamos dvi pagrindinės sąlygos, kad į kalbą atkeliautų svetimos kilmės žodis – tai poreikis turėti naują žodį (dažniausiai atsiradus naujam reiškiniui / daiktui) ir žmonių dvikalbystė (Чекман 1972: 154; Грега 2003: 23). Pirmoji priežastis JE žodžių kaitai nėra aktuali, taigi slavizmų konkurencijai galėjo turėti įtakos žmonių, kurie prisidėjo jau prie 1674 m. evangelijų leidimo, įtaka, greičiausiai ir jų dvikalbystė. INDĖNIŲ IR SVETIMOS KILMĖS ŽODŽIŲ SANTYKIS JE JE yra 25 atvejai, kai slavizmai vėlesniuose evangelijų leidimuose buvo pakeisti indigenais žodžiais (be pasikartojimų atskirų porų yra 14: daboti buvo pakeistas į veizėti, adyna – į valanda, višoks – į viršus, desėtina – į dešimtine, mistras – į mokytojas, rodytis – į susikalbėti, vienas – į teisus, rubežiai – į kraštai, slūžyti – į tarnauti, magistras – į mokytojas, griešnė (-ai) – į nusidėjusioji (-ieji), Straipsniai / Articles 67 ANŽELIKA SMETONIENĖ Žyvatas – į gyvenimas, melnyčia – į girnos, pekla – į pragaras, ir 14, kai indėginės žodžiai buvo pakeisti svetimos kilmės žodžiais (14 atskirų porų: mėgti – į pasidaboti, iškuoptas – į iškandžytas, galėjimas – į pakūta, metas – į dyna, elgetauti – į žebroti, draugnykas – į tavoryščius / tavoryčius, veidas – į abras, židas – į skarbas, tolygus – į padbonus, viešpatis – į gaspadorius, įstatymas – į zokonas). Į šiuos skaičius įtraukiamos ir leksinės gretybės: JEI nuo kitų skiriasi tuo, kad jame yra vartojamos leksinės gretybės, pavyzdžiui, dyna (valanda) JEI 22,20, elgetauti (žebroti) JEI 101,10 ir t. t., ir jau 1674 m. leidime buvo pasirinkta vartoti arba savakilmių lietuvių kalbos žodį, arba svetimos kilmės. Jau prieš tai aptarti kitų grupių porų rodo, kad visiškai nesvarbu, iš kokios kalbos yra atėję svetimos kilmės žodžiai – tai neturėjo įtakos jų įsitvirtinimui JE. Vėlesni JE leidimų rengėjai vargu ar tikslinai siekė keisti skolinius ir hibridinius indėnies žodžiais, todėl greičiausiai tokie svetimos kilmės žodžiai paprasčiausiai tuo metu dėl vienokios ar kitokios priežasties traukėsi iš vartosenos. Žinoma, jog kai kurie iš šių skolinių buvo vartoti ir kiek vėlesniuose lietuvių kalbos senosiuose raštuose nei JEI (daboti, -oja, -ojo KN SE 37, ChNT 93, PP 27; slūžyti, -ija, -ijo KN SE 132, ChNT 136, PP 31; griešnykas KN SE 169, ChNT 166; rodyti, -ija, -ijo KN SE 112, ChNT 33; rubežius KN SE 209, ChNT 4), bet greičiausiai jų vartojimas XVII a. pradžioje jau nebuvo toks dažnas ir užleido savo vietą indėnies žodžiams. Kiti gi daugiausia žinomi tik iš ankstesnių nei JEI raštų (dyna DP 544; viškos BB1 Moz 6, SDII 61, desina DP 514, AK 73; mitras Mž 263, BB2 Moz 38, DK 9, DP 46, SDI 81, SDII 175; vienas Mž 30, DK 16, PK 18, MP 80; žyvatas DK 58, PK 7, DP 18, AK 12; melnyčia DP 85, SDI 82, SDII 177; pekla DK 92, PK 7, DP 352, SDI 121), todėl natūralu, kad jau 1705 m. JE leidime, o kartais ir ankstesniuose, jų neliko. Kiek kitaip yra su indėnies žodžiais, kuriuos vėlesniuose JE leidimuose pakeitė svetimos kilmės žodžiai: visi lietuviški žodžiai yra įėję į dabartinę vartoseną, t. y. jie nebuvo visiškai išstumti svetimos kilmės žodžių. Esminis klausimas, kaip šie indėnies lietuvių kalbos žodžiai yra paliudyti kituose senuosiuose lietuvių kalbos raštuose. Tai gali atspindėti jų vartojimo tendencijas. Dauguma indėnių lietuvių kalbos žodžių į svetimos kilmės žodžius buvo pakeista jau JEI, t. y. 1674 m., išskyrus mėgti, galėjimas ir metas, kurie pakeisti tik 1705 m. Pastarieji žodžiai yra paliudyti ir ankstesniuose nei 1705 m. senuosiuose lietuvių kalbos raštuose: mėgti Mž 62, PK 107, BP 138, DP 15, SDI 27, SDII 158, SPI 89, KN P 170, ChNT 7; galėjimas PK 144, DK 94, DP 122, MP 57, SDI 130, SPI 122; metas Mž 74, BP 166, BB2 Moz 9, DK 119, PK 15, DP 27, SDI 17, SDII 370, SPI 1, ChNT 20. Likę žodžiai užfiksuoti šal-tiniuose, pasirodžiusiuose iki 1674 m.: iškuoptas BB1 Moz 46, Vln E1, DP 297, SDI 19, SDII 436, SPI 189, KN P 268, ChNT 22; elgetauti DP 272, SDII 540, KN SE 174; draugnykas Mž 325, SDII 445, SPI 213, KN SE 230; veidas 68 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Slaviškos šaknies žodžių vartojimo kitimai Jono Jaknavičiaus Ewangelie Polskie y Litewskie 1647, 1674, 1679, 1690 ir 1705 m. leidimuose Mž 234, VlnE 34, BPI Moz 4, DK 50, PK 57, DP 93, MP 79, SDI 72, SDII 28, SPII 220, ChNT 76; iżdas BP 176, PK 30, MP 132, SDI 166, SDII 404, SPI 54; tolygus SDI 127, SPII 157; viešpatis Mž 438, Vln 30, BPII 213, DK 14, PK 88, DP 114, SDI 38, SDII 378, KN P 269, ChNT 72; įstatymas Mž 29, Vln 9, PK 191, DP 75, SDI 208, SDII 344, SGI 43. Visi šie žodžiai gausiai vartoti raštuose iki 1705 m. ir vėlesniuose (pavyzdžiui, S. Daukanto, K. Donelaičio darbai), vartojami ir iki šiol. Tai reiškia, kad indigenūs žodžiai, palyginti su svetimos kilmės žodžiais, nebuvo mažiau populiarūs ir dėl to pakeisti. Greičiausiai perleidžiant ĮE tekstą vėlgi veikė tik rengėjų kalbiniai polinkiai. APIBENDRINIMAS Palyginus penkis pirmuosius ĮE leidimus išryškėjo, kad yra kiek daugiau atvejų, kai 1647 m. leidime vartotas svetimos kilmės žodis vėliau pakeičiamas indigeniu (iš viso 25 atvejai, be pasikartojimų – 14 porų: adyna (valanda) > va- landa; akmuo giros (melnÿčia) > akmuo giros; dabti > veizėti; desėtina > de- šimtinė; kraštai (rubežiai) > kraštai; magistras (mokytojas) > mokytojas; mistras > mokytojas; nusidejusiej (griešnÿ) > nusidejusiej; nusidejusioji (griešnÿke) > nu- sidejusioji; pragaras (pekla) > pragaras; rodytis (sukalbineti) > sukalbineti; slū- žyti > tarnauti; valanda (adyna) > valanda; vienas > teisu; vienas (teisu) > tei- sus; viršus (viškos) > viršus; žyvatas (gyvenimas) > gyvenimas, be to, vos penkis kartus keitimas įvyko ĮEV, visais kitais atvejais indigenus žodis įsigalėjo jau 1674 m. leidime. Kai vėlesniuose leidimuose indigenus žodžius pakeitė skoliniai, rasta 14 atvejų (draugnikas > tavornis, tavornčius; draugnikas > tavornis, tavornčius, tavornčius; elgetauti (žebroti) > žebroti; galėjimas > pakuta; iškuptas > iškandažytas; iżdas (skabas) > skabas; metas > adyna; mėgti > pasidabti; tolygus > padnus, padnas; veidas (abozas) > abozas; viešpatis (gaspadorius) > gaspadorius; zokonas (įstymas) > zokonas). Šie keitimai taip pat daugiausiai įvyko jau ĮEII. Kiek kitaip svetimos kilmės žodžiai buvo keičiami kitais svetimos kilmės žodžiais (iš viso 26 atvejai): neskaičiuojant angelas, anolas, anelas chaotiškos tarpusavio kaitos (15 atvejų) pirmuosiuose penkiuose ĮE leidimuose, iš 11 likusių porų 7 įvyko tik ĮEV (abyda > krivida; mierly > mieruoti; padarė > gaspadà; padarykas > gaspadorius; persona > asaba; sèras > tavornčius; suga- tavoja > gatava). Visa tai patvirtina, kad daugiausiai J. Jaknavičiaus evangelijų leksika buvo keičiama būtent 1674 m. leidime. 1705 m. daugiausia pakeitė svetimos kilmės leksika – tai gali būti susiję su tuo, kad tuo metu šios evangelijos buvo perrašytos viduriniu raštu kalbos variantu, o jame galėjo būti įsigalėję kitokie skoliniai ir hibridai tam pačiam reiškiniui nusakyti. Kad pačių skolinių (ir hibridų šaknies) kilmė visiškai neturėjo įtakos tokiems pokyčiams, rodo Straipsniai / Articles 69 ANŽELIKA SMETONIENĖ faktas, jog pirmuose penkiuose JE leidimuose tik keliose kitim vietose skiriasi skolinių (ir hibridų šaknies) kilmė. Taigi, lenkų kalbos įsigalėjimas XVII a. neturėjo įtakos slaviškų vartojimų JE ir akivaizdūs naujieji polonizmai neišstūmė senesnių skolinių. Skolinio (ir hibridų šaknies) kilmė taip pat neturėjo įtakos atvejams, kai indėnų lietuvių kalbos žodžiai buvo keičiami svetimos kilmės žodžiais ir atvirkščiai. 1674 m. ir vėlesniuose JE leidimuose indėninis žodis pakeisti skoliniai ir hibridai greičiausiai dėl vienokios ar kitokios priežasties traukė iš vartosenos (tik daboti, -oja, -ojo; slūžyti, -ija, -ijo; gręžnykas; rodyti, -ija, -ijo; rubėžius yra paludyti kiek vėlesniuose lietuvių kalbos senuosiuose raštuose (KN, PP, ChNT), ir užleido savo vietą indigeniems žodžiams, tačiau tai nesusiję su skolinių ir hibridų kilme. Indigenūs lietuvių kalbos žodžiai, kurie 1674 m. (kai kuriais atvejais 1705 m.) buvo pakeisti į svetimos kilmės žodžius, gausiai paludyti kituose senuosiuose raštuose ir XVIII–XIX a. darbuose. Tai reikštų, kad šie žodžiai skaitytojų neturėjo būti neaiškūs ir nebuvo jokios objektyvios priežasties juos keisti skoliniais ar slaviškos šaknies hibridais. Greičiausiai JE vėlesniems leidimams turėjo įtakos jų rengėjų kalba arba požiūris, kad kai kurie skoliniai yra labiau tinkami religiniam tekstui. Kad keimuose nėra logisko kalbinio pagrindo, rodo tokios poros kaip daboti / veizdėti, mėti / padaboti, metas / adyna ir adyna / valanda. Veiksmžodis daboti JEV yra pakeistas į veizdėti, tačiau tame pačiame leidime pasirodo padaboti, užėmęs veiksmažodžio mėti vietą. Daiktavardis adyna dar 1674 m. buvo pakeistas į valanda, o 1705 m. vėl pasirodo vietoje žodžio metas. Turint omenyje, kad aptariams žodžiu kitimų JE atvejams įtakos neturėjo lenkiško originalo tekstas bei skolinių ir hibridų šaknies kilmė, lieka galimybė, kad šie leksikos pakitimai 1674 m. ir 1705 m. leidimuose buvo nulemti vidinių lietuvių kalbos procesų arba vėlesnius evangelijų leidinius redagavusių žmonių. SANTRUMPOS AK – Anoniminis katekizmas. BK – Roberto Bellarmino katekizmas. BB (su teksto nurodais) – Bretkūno Biblija. BP – Bretkūno postilė. DK – M. Daukšos katekizmas. DP – M. Daukšos postilė. ChNT – S. B. Chilinskio Biblijos Naujasis Testamentas. 70 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Slaviškos šaknies žodžių vartojimo kitimai Jono Jaknavičiaus Ewangelie Polskie y Litewskie 1647, 1674, 1679, 1690 ir 1705 m. leidimuose KN – Knyga nobážnės (atitinkamai jos dalims žymėti vartojamos santrumpos: KN G („Psolmai Dovydo“); KN K („Katekizmas“); KN M („Maldos krikščioniškos“); KN SE („Sumos evangelijų“). KR – Jurgio Kasaukio Rožančius švenčiausios Marijos. MP – J. Morkūno postilė. Mž – M. Mažvydo katekizmas. PK – M. Petkevičiaus katekizmas. PP – Pradžia pamokslo SD – K. Sirvydo Dictionarium trium linguarum. SG – S. M. Slavčinskio giesmynas. SP – K. Sirvydo Punktai sakymų. VnE – B. Vilento Epistolas ir Evangelijas. Q – Buv. Karaliaučiaus archyvo rankraštinis (vadinamas A. Krauzės) vokiečių–lietuvių kalbų XVII a. žodynas. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA ALEW I–II – Altlitauisches etymologisches Wörterbuch 1–2. Hamburg: Baar, 2015. Būga Kazys 1958: Rinktiniai raštai 1. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Fraenkel Ernst 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch 1. Heidelberg: Winter. Girdenis Alekas 2001: Pamąstymai apie Leskienės dėsnį ir bendrą giminę. – Kalbotyros darbai 3, 385–386. Grzega Joachim 2003: Borrowings as Word-Finding in Cognitive Historical Onomasiology. – Onomasiology Online 22–42. Prieiga per internetą: http://www1.ku-eichstaett.de/SLF/EngluSW/OnOn.htm. Jakaitienė Evalda 2009: Leksikologija. Vilnius: Vilniaus universitetas. JE – Jaknavičius Jonas 1647¹, 1674², 1679³, 1690⁴, 1705⁵: Ewangelie Polskie y Litewskie. Prieiga per internetą: http://www.lki.lt/seniejirastai/db.php. Judžentis Artūras, Milda Lučinskienė 2008: Lyginamosios konstrukcijos 1647 m. „Ewangelie polskie y litweskie“ vertime. – Baltistica 43(1), 71–89. Straipsniai / Articles 71 ANŽELIKA SMETONIENĖ Keinys Stasys 1984: Lietuvių kalbos hibridai (sąvoka, rūšys ir normiškumas). – Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 113–123. Kregždys Rolandas 2014: Методика и критерии идентификации полонизмов литовского языка. – LingVaria 2(18), 195–217. LE – Lietuvių kalbos enciklopedija. Redaktorius V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas, elektroninis variantas. Prieiga per internetą: http://www.lkz.lt/. Lučinskienė Milda 1998: Morfologinių formų kaita J. J aknavičiaus evangelijų leidimuose – Baltistica, V priedas, 147–151. Lučinskienė Milda 2001: Rytietybių redagavimas Jono Jaknavičiaus „Ewangelie polskie y litewskie“ 1674 metų leidime. – Archivum Lithuanicum 3, 117–128. Lučinskienė Milda 2003: Rašybos norminimo apraškos „Ewangelie polskie y litewskie“ 1647 ir 1674 metų leidimuose. – Acta linguistica Lithuanica 49, 51–59. Lučinskienė Milda 2005: Jono Jaknavičiaus „Ewangelie polskie y litewskie“: dokumentinis leidimas ir kompaktinė plokštelė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Sabaliauskas Algirdas 1990: Lietuvių kalbos leksika. Vilnius: Mokslas. SJP I–VII – Słownik języka polskiego 1–8. Warszawa: 1898–1923. SJP18 – Słownik polszczyzny XVI wieku. Prieiga per internetą: http://sxvi.pl. Smoczyński Wojciech 2016: Słownik etymologiczny języka litewskiego, 2 patikslintas ir papildytas leidimas. Prieiga per internetą: https://dl.dropboxusercontent.com/u/21280621/Smo%D1%81zy%C5%84ski%20W.%20S%C5%82ownik%20etymologiczny%20j%C4%99zyka%20litewskiego.pdf. Sp I–XXV – Słownik polszczyzny XVI wieku 1–35. Wrocław – Warszawa – Kraków – Gdańsk – Łódź, 1966–2011. SS I–XI – Słownik staropolski 1–11. Wrocław – Warszawa – Kraków – Gdańsk – Łódź, 1953–2002. Urb is Vincas 1978: Žodžių darybos teorija, Vilnius: Mokslas. VLE VII – Visuotinė lietuvių enciklopedija 8. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. Zinkevičius Zigmas 1988: Lietuvių kalbos istorija 3: Senųjų raštų kalba. Vilnius: Mokslas. 72 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Slaviškos šaknies žodžių vartojimo kitimai Jono Jaknavičiaus Ewangelie Polskie y Litewskie 1647, 1674, 1679, 1690 ir 1705 m. leid[u]ose Булыка Аляксандр Мікалаевіч 1980: Лексічныя запазычанні ў беларускай мове XIV–XVIII ст. Мінск: Навука і тэхніка. ГСБМ I–XXIII – Гістарычны слоўнік беларускай мовы 1–33. Мінск, 1982–2013. ИГРЯ – Горшкова К. В., Хабураев Г. А. 1981: Историческая грамматика русского языка. Москва: Высшая школа. Чекман В. Н. 1972: К проблеме литовско-белорусских лексических связей. – Baltistica 8(2), 147–156. ЕСУМ I–VI – Етимологічний словник української мови 1–4. Київ: Наукова думка, 1982–2012. МДСМ I–II – Матеріали до словника писемної та книжної української мови 1–2. Київ – Нью-Йорк: Національна академія наук України, 2002–2003. Макшев Владимир 2008: Язык литовского статута 1588 года. Kraków: Lexis. Темчинас Сергєос 2012: О времени и условиях становления русской мовы в качестве литературного языка. – Новае слова ў беларускай мове, 47–52. СДЯ I–III – Словарь древнерусского языка 1–3. Москва: Книга, 1989. СДЯ 11–14 I–IX – Словарь древнерусского языка (XI–XIV вв.) 1–9. Москва: 1988–2012. СРЯ 11–17 I–XXIX – Словарь русского языка XI–XVII вв. 1–29. Москва: Наука, 1975–2011. ССМ I–II – Словник староукраїнської мови XIV–XV ст. 1–2. Київ: Наукова думка, 1977–1978. ЭСБМ I–XII – Этымалагічны слоўнік беларускай мовы 1–13. Мінск: 1978–2010. ЭСЯ I–XXVII – Этимологический словарь славянских языков 1–38. 1974–2012. Straipsniai / Articles 73 ANŽELIKA SMETONIENĖ Alternation of Slavic-root words in Ewangelie Polskie y Litewskie by Jonas Jaknavičius from 1647, 1674, 1679, 1690 and 1705 SUMMARY Ewangelie Polskie y Litewskie (hereinafter referred to as JE) by Jonas Jaknavičius was released numerous times since 1647. First JE edition, as mentioned, is dated 1647 (JE), the second 1674 (JEII), the third 1679 (JEIII), the fourth 1690 (JEIV) and the fifth 1705 (JEV). This is very helpful, because same text, released in several decades, may reflect some changes in a language. The object of the article is Slavic-root words in the first five editions of Ewangelie Polskie y Litewskie. The aim of the article is to determine how usage of loanwords and hybrids was changing in JE during decades: which loanwords or hybrids in same position were changed to other loanwords and hybrids or indigenous Lithuanian words, and vice versa – what indigenous Lithuanian words were replaced with loanwords and hybrids, and determine is there a connection between origin of loanwords and changes in original Polish texts and the alternation of loanwords and hybrids in first five editions of Ewangelie Polskie y Litewskie. To achieve the aim the texts in Lithuanian language in mentioned editions of Ewangelie Polskie y Litewskie were compared with Polish original texts. Although number of words of foreign origin as units in all JE editions is almost the same, there are differences in usage frequencies. Furthermore, in some cases the indigenous word in later editions is replaced by loanword, sometimes on the contrary a single loanword is replaced by indigenous word or even by another loanword. All cases of alternation of words in JE can be classified: 1. Word of foreign origin in later editions of JE is replaced by indigenous word; 2. Indigenous word in later editions is replaced by word of foreign origin; 3. Loanword is replaced by other loanword. The analysis of records in JE leads to the conclusion that there is no connection between origin of loanword and its usage in later (1674, 1679, 1690, 1705) editions of JE. Furthermore, alternation of some words in first five editions of JE wasn’t determined by changes in original Polish texts. Įteikta 2017 m. balandžio 11 d. ANŽELIKA SMETONIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] 74 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI