Balto–Slavic: what Meillet was Thinking, or, what “was” Meillet “Thinking”?!

BRIAN D. JOSEPH Ohajo valstijos universitetas Tyrimų sritys: baltų-slavų kontroversija, kalbotyros istorija, Meillet biografija. BALTŲ-SLAVŲ KLAUSIMAS: APIE KĄ GALVOJO MEILLET, ARBA, APIE KĄ MEILLET GALVOJO?! Baltų ir slavų prokalbė: ką manė Meillet, arba ką Meillet spėjo?! ANOTACIJA Antoine Meillet buvo toks rimtas indoeuropeistas, kokių tik yra buvę, tačiau ne viskas, ką jis rašė, yra neginčijama. Jo požiūris į baltų-slavų klausimą, išdėstytas veikale Les dialectes indo-européens (1908 m., 2nd leid. 1922 m.), yra vienas iš tokių atvejų – žr. Szemerényi 1957 – konkrečiai, Meillet teiginys, kad nėra įtikinamų įrodymų, jog indoeuropiečių kalbų šeimoje egzistavo baltų-slavų pogrupis. Šiame straipsnyje nagrinėju, ką Meillet turėjo omenyje sakydamas „indoeuropiečių kalbų tarmė“, kalbėdamas apie baltų-slavų klausimą: pavyzdžiui, kas lėmė maždaug 10 šakų (šakų kaip „tarmių“) susidarymą indoeuropiečių kalbų šeimoje, arba tarmių variaciją pačioje proindoeuropiečių kalboje. Be to, 1922 m. „avant-propos“ Meillet indoeuropiečių vienovę apibūdina kaip „nacionalinio“ pobūdžio, taip iškeldamas klausimą, kuo Meillet suvokimas apie kalbos ir tautos santykį (Moret 2013) reikšmingas galimos baltų-slavų vienovės klausimui. RAKTAŽODŽIAI: Antoine Meillet, baltų-slavų klausimas, tarmė, kalbotyros istorija, indoeuropiečių kalbos, italikų-keltų kalbos, kalba ir tauta, ANOTACIJA Antoine’as Meillet buvo vienas iš svarbiausių indoeuropeistų, tačiau kai kurie jo veikalai yra prieštaringi. Pavyzdžiui, jo nuomonė apie baltų ir slavų prokalbę knygoje Les dialectes indo-européens (1908, antras leidimas 1922) – žr. Szemerényi 1957 – ir ypač Meillet įsitikinimas, jog trūksta įtikinamų įrodymų, patvirtinančių baltų ir slavų prokalbės egzistavimą indoeuropiečių kalbų šeimoje. Šiame straipsnyje aiškinamasi, ką Meillet turėjo omenyje kalbėdamas apie „indoeuropiečių kalbų dialektą“ baltų ir slavų prokalbės kontekste, pavyzdžiui, kas lėmė beveik dešimties šakų (šakas suvokiant kaip dialektus) atsiradimą 40 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Baltų-slavų: ką Meillet mąstė, arba, ką Meillet mąstė?! indoeuropiečių kalbų šeimoje, arba dialektų variacijas pačioje indoeuropiečių prokalbėje. Vėliau, 1922 m. leidimo pratarmėje, Meillet vadina indoeuropiečių kalbų vienovę tautine, pabrėždamas savo suvokime apie kalbos ir tautos santykį (Moret 2013) svarbą, nagrinėjant galimą bendros baltų ir slavų prokalbės egzistavimo klausimą. ESMINIAI ŽODŽIAI: Antoine’s Meillet, baltų ir slavų prokalbė, dialektas, lingvistikos istorija, indoeuropiečių, italų ir keltų prokalbė, kalba ir tauta. 1. ĮVADAS Antoine Meillet (1866–1936), the great French historical linguist, is quite rightly remembered as one of the giants of Indo-European linguistics; he was a student of Ferdinand de Saussure and teacher of Émile Benveniste, so he is part of tradition of scholarship that is among the most important in this field, both in the past and into the present day.1 He was a prolific scholar, authoring some 50 or more books (some in multiple editions and translated into various other languages) and literally hundreds and hundreds of articles. He produced many standard, foundational works on various ancient Indo-European languages and language branches that have been taken seriously by Indo-Europeans for decades and are still relevant, including the following, given with the dates of first editions: (1) a. Aperçu d’une histoire de la langue grecque (1913) b. Altarmenisches Elementarbuch (1913) c. Caractères généraux des langues germaniques (1917) d. Le slav commun (1924) e. Esquisse d’une histoire de la langue latine (1928) f. Dictionnaire étymologique de la langue latine (1932, with A. Ernout) g. La méthode comparative en linguistique historique (1925) h. Introduction à l’étude comparative des langues indo-européennes (1903) Dar vienas toks veikalas, kuriam skirtas šis tyrimas, yra Les dialectes indo-européens (1908; 2nd leid. 1922), į anglų kalbą išverstas Samuelio Rosenbergo (1967) pavadinimu The Indo-European Dialects. Šis paskutinis paminėtas veikalas ypač svarbus, nes parodo, kad ne viskas, ką rašė Meillet, yra nekontroversiška ir daugumos mokslininkų laikoma teisinga, atsižvelgiant į jo poziciją dėl baltų-slavų vienybės. Baltų-slavų grupė yra galima 1 Asmeniškai man didelė garbė pačiam būti šios tradicijos dalimi, nes vienas iš mano mentorių Calvertas Watkinsas studijavo pas Benveniste’ą ilgą laiką šeštajame dešimtmetyje, kai gyveno Paryžiuje. Strāpsniai / Articles 41 BRIAN D. JOSEPH indoeuropiečių šeimos pogrupis, dėl kurio ginčijamasi: ar baltų ir slavų kalbos sudaro pagrįstą pogrupį, ar veikiau yra dvi atskiros šakos didesnėje šeimoje. Meillet poziciją dėl baltų-slavų grupės galima apibendrinti taip: (2) a. nėra įtikinamų įrodymų, kad indoeuropiečių kalbų šeimoje egzistavo baltų-slavų pogrupis, t. y. „baltų-slavų tarmė“ šioje šeimoje b. visi baltų ir slavų kalbų panašumai, kurie galėtų atrodyti kaip reikšmingos bendros inovacijos, iš tiesų yra arba iš indoeuropiečių prokalbės paveldėti bruožai, arba „deux développements parallèles, mais depuis longtemps autonomes“ („du lygiagretūs, tačiau jau seniai savarankiški raidos procesai“). Keletas mokslininkų, ypač Alfredas Sennas, pritarė Meillet pozicijai; žr. ypač Senn 1966. Vis dėlto konkretus Meillet teiginys, kad trūksta įrodymų apie baltų-slavų pogrupį, sulaukė nemažai kritikos. Ypač išsami kritika pateikta Szemerényi 1957, kur kruopščiai įvertinamas kiekvienas Meillet argumentas. Be to, Szemerényi pateikia ir savų argumentų ir galiausiai daro išvadą, kad esama kelių reikšmingų bendrų inovacijų, liudijančių apie priešistorinę baltų-slavų vienybę. Kiti mokslininkai nurodė papildomų tokių inovacijų (pvz., Olander 2009). Atrodo, kad dauguma dabartinių tyrėjų pritaria Szemerényi ir pripažįsta baltų-slavų vienybę, nors kai kurie mokslininkai laikosi Senno požiūrio. Nors baltų-slavų ginčas kelia daugybę įdomių klausimų, susijusių vien su kalbotyra, čia man rūpi, kiek tai įmanoma, išnagrinėti, kokios mintys slypėjo už Meillet pozicijos dėl baltų-slavų grupės, atsižvelgiant į dvi esmines sąvokas: (3) a. indoeuropiečių „tarmės“ samprata, nulėmusi Meillet poziciją dėl baltų-slavų grupės b. Meillet požiūris į „tautą“ ir tai, kaip jis galėjo būti susijęs su jo vertinimu apie baltų-slavų grupę. Exploring the mind of a scholar is a tricky enterprise, but Szemerényi (1957: 103) opened the door to such an undertaking: Palyginimas su kriterijais, laikytais pakankamais italų-keltų vienybei nustatyti (: l’unité italo-celtique n’est pas douteuse, p. 12 of the 2nd ed. of Dial.), įdomiai atskleistų veikiančią mokslininko mintį; stiprus įspūdis, kad vienu atveju pripažįstama bendruomenė, o kitu neigiama, iš tiesų grindžiama ne įrodymais, bet kokiomis nors tolimesnėmis (psichologinėmis) priežastimis. 42 Acta Linguistica Lithuanica xxvi Balto-Slavic: what Meillet was Thinking, or, what was Meillet Thinking?! Taigi mėginu šiek tiek paaiškinti, kokie galėtų būti tie „tolimesni (psichologiniai) pagrindai“. Čia svarstau, kokios „indoeuropiečių tarmės“ ir pačios protoindoeuropiečių kalbos bei „tautos“ sampratos veikė Meillet požiūrį į baltų-slavų grupę. Atrodo, esama tam tikrų prieštaravimų, dėl kurių galima klausti, ką jis iš tiesų galvojo rašydamas tai, ką parašė apie baltų-slavų grupę. Gali būti, kad klausimų liks daugiau negu atsakymų, tačiau, kaip dažnai nutinka, vien pats klausimų kėlimas, regis, kiek praplėstų mūsų supratimą. 2. APIE „INDOEUROPIEČIŲ TARMĖS“ SAMPRATĄ Kalbėdamas apie „tarmę“, Meillet, regis, vartoja kelias galimas sąvokos „dialecte indo-européen“ / „indoeuropiečių tarmė“ interpretacijas. Pirma, ji gali reikšti kalbėsenos formų / kalbinių bendruomenių raidą, lėmusią 10 (arba daugiau ar mažiau, priklausomai nuo Italo-Celtic ir Balto-Slavic) pogrupių / šakų atsiradimą Indo-European šeimoje; pagal šį požiūrį šakos laikomos „tarmėmis“ – tai Proto-Indo-European viduje susidariusius skirtumus įvardijantis terminas, apibūdinantis vėliau atpažįstamais vienetais tapusias atmainas po to, kai prokalbė suskilo į atskiras šakas. Antra, ši sąvoka gali reikšti požymių difuziją arba jų sklaidą, panašią į „bangų teoriją“, po Proto-Indo-European skilimo, peržengiančią kalbinių bendruomenių, iš kurių susidarė atpažįstamos šakos, ribas. Ši samprata itin svarbi, nes panašumų supratimas padeda suvokti Indo-European tarmių raidą, galbūt geriausiai atskiriant „skolinius“ nuo „bendrų inovacijų“. Galiausiai ši sąvoka gali reikšti pačios Proto-Indo-European kalbos variaciją, nesusijusią su grupėmis, iš kurių ilgainiui susiformavo atpažįstami pogrupiai / šakos, bet veikiau primenančią variaciją, šiandien nagrinėjamą kiekybiniuose Labovian tipo variacionistiniuose sociolingvistiniuose tyrimuose.2 2 Tiesa, išlieka klausimas, kaip suderinti inovaciją ir difuziją su tradicinėmis bendrų inovacijų sampratomis. Meillet iš tiesų negalėjo daug pasakyti apie difuziją, nes mūsų supratimas apie šią sritį (pvz., Labovian požiūriu) pažengė tik gerokai po Meillet laikų, tačiau jis vis dėlto turėjo savo supratimą apie tai, kaip difuzija vyksta; vis dėlto čia esama prieštaravimo: nors jis pripažįsta, kad nė viena kalbinė bendruomenė nėra visiškai vienalytė, inovacijos turi plisti, kad taptų kurio nors poaibio, t. y. „tarmės“, dalimi kalbinėje Straipsniai / Articles 43 BRIAN D. JOSEPH Kaip minėta, Meillet savo studijoje apie Indo-European tarmes, regis, taiko visas tris interpretacijas. Pirmąją interpretaciją atitinka tai, kad pačioje knygoje aptariamos skirtingos šakos, pavyzdžiui, Germanic arba Indo-Iranian, ir pogrupių sudarymas, peržengiantis akivaizdžias ribas, pavyzdžiui, Italo-Celtic; Meillet juos vadina „tarmėmis“ (1928: 3). Tačiau aptariami ir požymiai, kurių buvimas arba nebuvimas kerta 10 (ar panašiai) šakų ribas, pavyzdžiui, *o/*a susiliejimas; šį reiškinį jis vadina „lignes d’isoglosses“ („izoglosų linijomis“) – terminu, siejamu su tarmių nustatymu, – arba „lignes dialectales“ („tarmių linijomis“), vartosena, sietina su antrąja interpretacija. Galiausiai, bent jau kalbant apie skiemeninių sonantų raidą (žr. §3 toliau), kurią jis vadina „un fait dialectal de date indo-européenne“ („indoeuropietiško laikotarpio tarminiu reiškiniu“), regis, turima omenyje trečioji interpretacija. 3. MEILLET APIE BALTŲ-SLAVŲ GRUPĘ Taigi Meillet, aptardamas Indo-European tarmes, vartojo tris skirtingas „tarmės“ reikšmes. Verta klausti, ar jis gali būti teisus visais trimis atvejais ir ar visos trys sampratos pagrįstos. Atsakymas, regis, teigiamas, atsižvelgiant į tai, ką žinome apie šias „indoeuropiečių tarmės“ sampratas atitinkančius reiškinius. Pavyzdžiui, Meillet kalba apie Indo-Iranian, Italo-Celtic ir Balto-Slavic; ar jos visos vienodos? Tam tikra prasme taip: jei tokie pogrupiai pagrįsti, kiekvienas jų sudaro tarpinį mazgą tarp Proto-Indo-European ir atitinkamų paliudytų kalbų. Tačiau reikia pripažinti, kad įrodymų požiūriu jie kokybiškai skiriasi. Indo-Iranian atveju, be kalbinių įrodymų, esama daugybės bendros kultūros apraiškų tarp Indic ir Iranian, pavyzdžiui, religijos ir mitologijos bendrybių, kurias rodo bendri dievybių vardai: pavyzdžiui, vedų sanskrito dievai dvyniai, vadinami Nasatya, turi tiesioginį atitikmenį avestos demono 3 varde bendruomenėje. Taigi reikia klausti, ką Meillet laikė „bendra / pasidalyta inovacija“, priešingai požymiui, kuris plinta (kontaktiniu, difuzijos būdu). 3 Tai, kad čia aptariamos vedų būtybės yra dievai, o avestos būtybė – demonas, atspindi zoroastrizmui, religijai, su kuria siejama avesta, būdingą gėrio ir blogio inversiją. Tačiau tokių vardų formos ir kita religinė terminija liudija bendrą Indic ir Iranian kultūrinį paveldą. 44 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Balto-Slavic: what Meillet was Thinking, or, what was Meillet Thinking?! Nāhaiva – ir bendra mitologija.4 Viena vertus, tokių bendros kultūros įrodymų stinga italikų ir keltų kalbose, kita vertus – baltų ir slavų kalbose. Be to, indoeuropiečių kalbose būtina pripažinti daugybę difuzinių pokyčių. Taip neabejotinai yra naujesniais laikais, kaip rodo indoeuropiečių kalbų konvergencija Balkanų kalbų sąjungoje (plg. Sandfeld 1930), tačiau beveik neabejotinai taip buvo ir senovėje bei priešistoriniais laikais; centum/satəm skirties aiškinimas Hock & Joseph (1996/2009: 338–9) yra tinkamas pavyzdys: satəm tipo sibilizacija difuziškai išplito tarp indoeuropiečių prokalbės gomurinių sprogstamųjų priebalsių serijos garsų *k’ *g’ *g’h. Galiausiai, jei tikime, kad prokalbės buvo tikros kalbos, kuriomis kalbėjo tikri žmonės, o tokios pozicijos laikytųsi dauguma, jei ne visi, praktikuojantys istoriniai kalbininkai, turime atsižvelgti į labovišką struktūruotą šių darinių variaciją; žr. Joseph 2006, 2013, kur pateikiama aktualių svarstymų. Pats Meillet puikiai suvokė šį kalbos faktą, kaip rašė (1908: 1): „On ne rencontre nulle part l’unité linguistique complète“ („Niekur nėra visiškos kalbinės vienovės“). Vis dėlto galime klausti toliau: net jei aišku, kad baltų ir slavų kalbos, kad ir kas jos būtų kaip kalbinis darinys, tam tikrais atžvilgiais skiriasi nuo indoiranėnų kalbų, ar šios „dialekto“ reikšmės taikomos nuosekliai? Čia aktualus Meillet požiūris į skiemeninius sonantus: jis labai stengiasi paneigti, kad baltų ir slavų kalbos turi kokią nors bendrą inovaciją, ir iš tiesų pasitelkia prokalbės variaciją. Problema ta, kad indoeuropiečių šakose skiemeninių sonantų raida yra gana įvairi pagal jose atsiradusių balsių kokybę, tačiau baltų ir slavų kalbose balsiai yra lygiagretūs; pavyzdžiui, indoeuropiečių prokalbės *r̥ virto ərə indoiranėnų kalbose, α graikų kalboje, r lotynų kalboje, ur germanų kalbose, ir ir baltų kalbose bei ir slavų kalbose. Meillet pozicija iš esmės yra teiginys, kad indoeuropiečių prokalbėje esama įvairių balsių, ir jis sako (1908: 41–42): „il semble que le timbre de la voyelle accessoire qui se joint à la sonante voyelle ait été fixé dès l’indo-européen, et qu’il y ait là un fait dialectal de date indo-européenne“ („atrodo, kad prie skiemeninio sonanto prisijungiančio pagalbinio balsio tembras buvo nustatytas jau indoeuropiečių (prokalbės) laikotarpiu ir kad čia turime indoeuropiečių epochos dialektinį reiškinį“). Taigi Meillet, regis, remiasi tuo, kas prilygsta prokalbės variacijai. Todėl, nors jokioje kitoje šakoje nėra tiksliai tokios pat baltų ir slavų kalbų raidos, o šis faktas, ypač atsižvelgiant į kitose kalbose matomus balsių kokybės skirtumus, labai primena bendrą 4 Žr., pavyzdžiui, tokius tyrimus kaip Benveniste 1969, Watkins 1995, Mallory and Adams 1997, Frame 2009 ir kitus. Strāipsni / Articles 45 BRIAN D. JOSEPH inovaciją, Meillet balsių kokybės kintamumą priskiria variacijai, kuri, jo manymu, egzistavo indoeuropiečių prokalbės kalbinėje bendruomenėje. Tačiau kalbėdamas apie italikų ir keltų kalbas, Meillet rimtai vertina konkretų lūpinių gomurinių priebalsių pokytį, būdingą kiekvienai iš šių šakų. Tai tolimoji asimiliacija *p...kw į kw... kw, aptinkama keliuose pavyzdžiuose, ypač *penkwe > lotynų quinque (= [kwinkwe]), valų pimp, airių coic. Meillet tai laiko bendra inovacija ir todėl reikšmingu italo-keltų vienovės įrodymu, daugiausia dėl to, kad šis reiškinys unikalus ir neaptinkamas jokioje kitoje indoeuropiečių kalboje.5 Be to, jis laikosi šios nuomonės, nors asimiliacijos yra natūralios6 ir nors lūpiniai gomuriniai priebalsiai iš prigimties yra nestabilūs bei labai žymėti garsai, kurie beveik visose šeimos kalbose, išskyrus anatolų kalbas, galiausiai patiria tam tikrų pokyčių.7 Taigi atrodo, kad Meillet vertinant baltų ir slavų kalbas veikė ir kai kas daugiau. Šis klausimas nagrinėjamas tolesniame skyriuje. 4. KALBA IR TAUTA BEI JŲ REIKŠMĖ ČIA Šiuo metu gali būti svarbios Meillet idėjos apie kalbą ir tautą. 1922 m. leidimo „avant-propos“ Meillet indoeuropiečių vienovę apibūdina kaip „nacionalinę“ („l’unité indo-européenne était une unité nationale“), todėl kyla klausimas, kiek Meillet supratimas apie kalbos ir tautos santykį (žr. Causat 1988, Moret 2013) svarbus galimos baltų ir slavų vienovės klausimui.8 Dauguma Meillet darbų apie „tautą“ ir kalbą buvo parašyti Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu – žr. Meillet 1918a, 1918b, 1919 – ir juose nagrinėti to meto klausimai. Tačiau galima pagrįstai manyti, kad nors raštu jis šių klausimų ėmėsi tik tuo laikotarpiu, apie juos buvo mąstęs ir anksčiau. Juk jis buvo nepaprastai įžvalgus kalbos tyrinėtojas, o jo domėjimasis armėnų kalba, atsispindėjęs jo rašiniuose apie tautą 5 Atkreipkite dėmesį, kad germanų kalboje „penki“ buvo reiškiamas kitaip: *penkwe > *pempe (kaip rodo gotų fimf). 6 Šią asimiliaciją galima laikyti būdu sumažinti garsų, kaip atskirų žodžio segmentų, žymėtumą ir taip padidinti šio pokyčio natūralumą. 7 Gali būti, kad jei anatolų kalbos būtų išlikusios po pirmojo tūkstantmečio pr. Kr., jų labiovelarai būtų vienaip ar kitaip pakitę. Mikėnų graikų kalba paliudija labiovelarus, tačiau pirmojo tūkstantmečio pr. Kr. graikų kalboje labiovelarai smarkiai pakito. 8 Dėkoju Michiel de Vaan už tai, kad atkreipė mano dėmesį į Moret straipsnį. 46 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Balto-Slavic: what Meillet was Thinking, or, what was Meillet Thinking?! o kalbos klausimais, buvo pradėjęs domėtis bent dešimtmečiu anksčiau nei prasidėjo karo metai. Be to, jo idėjas apie „tautą“ galima perkelti iš to, kas jam buvo dabartis, ir pritaikyti jo panašių sąvokų vartojimui tolimoje praeityje. Šiuo požiūriu ypač iškalbinga ši Meillet (1918a: 8) citata: Tauta egzistuoja ten, kur grupė žmonių jaučia ir nori sudaryti atskirą grupę, turinčią savo tradicijas, papročius ir ateities siekius. Niekas taip aiškiai neparodo tautos egzistavimo kaip jai savitos kalbos turėjimas. Tauta yra ten, kur grupė žmonių jaučia poreikį ir trokšta sudaryti atskirą grupę, turinčią savo tradicijas, papročius ir ateities siekius. Niekas taip aiškiai neparodo tautos egzistavimo kaip jai būdingos kalbos turėjimas. Be to, ypač reikšminga atrodo tai, kad teiginys apie „nacionalinę“ indoeuropiečių vienovės prigimtį pateikiamas antrajame Les dialectes indo-européennes leidime, išleistame 1922 m., t. y. po Pirmojo pasaulinio karo sukrėtimų ir po jo kilusio Europos žemėlapio pertvarkymo, taip pat po dviejų imperijų – Austrijos-Vengrijos ir Osmanų – išardymo. Akivaizdu, kad pokariu „tautos“ sąvoka Meillet rūpėjo, kaip rodo jo raštai, todėl nestebina, jog toks teiginys atsirado jo komentare (pateiktame pratarmėje) knygai apie kalbų diferenciaciją indoeuropiečių kalbų šeimoje. Dabar reikia klausti, kaip šie svarstymai taikytini baltų ir slavų kalboms ir teiginiams, išsakytiems prieš pusantro dešimtmečio pirmojoje knygos laidoje. Ar galima manyti, kad Meillet apie tautos ir kalbos sąvokas mąstė dar gerokai prieš pradėdamas apie jas atvirai rašyti? Jei taip, tuomet bet koks jo galimas nerimas dėl baltų ir slavų kalbų lingvistiniais pagrindais – nerimas, kuris galbūt nebuvo visiškai pagrįstas, bet kurį tikriausiai sustiprino tai, kad baltų ir slavų kalbos nėra taip akivaizdžiai susijusios kaip indų ir iranėnų kalbos⁹ – greičiausiai atliepė tai, kad nebuvo jokios bendros kultūros, kurią būtų galima laikyti bendromis „tradicijomis … papročiais … siekiais“. O skirtumas tarp Meillet požiūrio į baltų ir slavų kalbas ir jo požiūrio į italikų ir keltų kalbas – nors ir pastarojoje grupėje nėra bendros kultūros požymių – tas, kad Meillet iš pradžių buvo klasicistas ir turėjo ypač gilų 9 Note in this regard Szemerényi (1959: 103): “Meillet’s thesis [was] that the Aryan unity was obvious but the BS not”. Straipsniai / Articles 47 BRIAN D. JOSEPH lotynų ir italikų kalbų išmanymas (žr. jo 1928 ir 1932 m. darbus apie lotynų kalbą sąraše (1)), leidęs jam įžvelgti ryšį su keltų kalbomis gana gilioje chronologinėje perspektyvoje. 5. IŠVADOS Apibendrinant galima teigti, kad atidus Meillet kalbėjimo apie baltų ir slavų kalbas skaitymas kartu su kitų jo raštų duomenimis leidžia pagrįstai spręsti apie jo interpretaciją lėmusį mąstymą, susijusį su faktais apie panašius abiejose – baltų ir slavų – kalbose aptinkamus požymius. Taigi baltų ir slavų kalbų klausimas, regis, yra ta Meillet mokslinės veiklos sritis, kuri toli gražu nėra aiškiausia iš daugelio jo kitaip labai įžvalgių ir aštrių indoeuropeistikos įžvalgų. Todėl, kaip ir nurodžiau pavadinime, man kyla klausimas, ką gi Meillet manė, leisdamas nelingvistinėms nuostatoms paveikti savo lingvistinius vertinimus. REFERENCES Benveniste Émile 1969: Le vocabulaire des institutions indo-européennes. Paris: Les Éditions de Minuit. Caussat Pierre 1988: Langue et nation. – Histoire Épistémologie Langage 10(2), 195–204. Frame Douglas 2009: Hipota Nestor (Hellenic Studies Series 37). Washington, DC: Center for Hellenic Studies (http://nrs.harvard.edu/urn-3:h?ebook:CHS_Frame.Hipota_Nestor.2009). Hock Hans Henrich, Brian D. Joseph 19961/20092: Language Change, Language History, and Language Relationship. An Introduction to Historical Linguistics. Berlin: Mouton de Gruyter. Joseph Brian D. 2006: On Projecting Variation back into a Proto-Language, with Particular Attention to Germanic Evidence and Some Thoughts on ‘Drift’. – Variation and Reconstruction, ed. by Thomas Cravens. Amsterdam: Benjamins, 103–118. Joseph Brian D. 2013: Demystifying ‘Drift’ – A Variationist Account. – Shared Grammaticalization, with Special Focus on the Transeurasian Languages, ed. by Lars Johanson, Martine Robbeets, and Hubert Cuyckens. Amsterdam: John Benjamins, 43–66. Mallory James P., Adams Douglas Q. 1997: Encyclopedia of Indo-European Culture. London: Fitzroy Dearborn Publishers. 48 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Balto-Slavic: what Meillet was Thinking, or, what was Meillet Thinking?! Meillet Antoine 19081/19222: Les dialectes indo-européens. Paris: Champion. Meillet Antoine 1918a: La langue arménienne. – La voix de l’Arménie, 18, No. 1, 8–11. Meillet Antoine 1918b: Les langues dans l’Europe nouvelle. Paris: Payot. Meillet Antoine 1919: La nation arménienne. Paris: Imprimerie nationale. Moret Sébastien 2013: Emprunts et vigueur des langues et des nations chez Antoine Meillet: les exemples arménien et albanais. – Cahiers de l’ILSL 37, 145–157. Olander Thomas K. 2009: Balto-Slavic Accentual Mobility. Berlin: Mouton de Gruyter. Sandfeld Kristian 1930: Linguistique balkanique. Problèmes et résultats. Paris: Klincksieck. Senn Alfred 1966: The Relationships of Baltic and Slavic. Ancient Indo-European Dialects, ed. by Henrik Birnbaum and Jaan Puhvel. Berkeley: University of California Press, 139–151. Zemėnyi Oswald 1957: The problem of Balto-Slav unity. – Kratylos 2, 97–123. Watkins Calvert W. 1995: How to Kill a Dragon: Aspects of Indo-European Poetics. Oxford: Oxford University Press. Baltų ir slavų prokalbė: ką manė Meillet, arba ką Meillet spėjo?! SANTRAUKA Antoine’as Meillet buvo vienas iš svarbiausių indoeuropeistų, o daugelis jo veikalų, parašytų per ilgą ir produktyvią akademinę karjerą, jau kelis dešimtmečius yra labai vertinami tų indoeuropeistų ir laikomi fundamentaliais šios srities darbais. Tačiau tai nereiškia, kad visi jo darbai laikomi neginčytinais ir pripažinti daugelio mokslininkų. Viena tema, dėl kurios jis buvo ypatingai kritikuojamas, yra jo nuomonė apie baltų ir slavų prokalbę, suformuluota 1908 m. išleistoje knygoje Les dialectes indo-européens ir jos 1922-ųjų antrame leidime, bei jo tvirtas įsitikinimas, jog trūksta įtikinamų įrodymų, patvirtinančių baltų ir slavų prokalbės poprio egzistavimą indoeuropiečių kalbų šeimoje. Nors yra daugybė įdomių grynai lingvistinio pobūdžio klausimų, susijusių su nesutarimu dėl baltų ir slavų prokalbės, kuriuos vertėtų aptarti, šio straipsnio tikslas ne spręsti Straipsniai / Articles 49 BRIAN D. JOSEPH lingvistinio persvarstymo problema, o išnagrinėti, kokios pažiūros į „indoeuropiečių kalbų dialektą“ ir pačią indoeuropiečių prokalbę paveikė Meillet požiūrį. Paaiškėjo, jog esama tam tikrų nenuoseklumų, kurie gali privesti mąstyti taip, kaip mąstė Meillet, rašydamas apie šią prokalbę. Pavyzdžiui, ar aptardamas „dialectes indo-européens“ jis turėjo omenyje dešimties (tikslus skaičius priklauso nuo italų ir keltų ir baltų ir slavų prokalių) šakų (šakas suvokiant kaip „dialektus“) atsiradimą indoeuropiečių kalbų šeimoje, ar dialekto variacijas pačioje indoeuropiečių prokalbėje, t. y. prokalbės variacijas? Be to, dar lieka neaišku, kaip suderinti pokyčius bei jų difuziją su tradicinėmis pažiūromis į bendrą kalbų raidą. Meillet negalėjo plačiau aptarti difuzijos, nes geriau tą sritį (pavyzdžiui, à la Labov) ima suvokti kiek vėliau, tačiau jis numanė, kaip difuzija vyksta. Nenuoseklumų pastebima tada, kai Meillet pripažįsta, jog nėra visiškai vienodų kalbos bendruomenių. Galima teigti, jog pokyčiai turi vykti, kad kalba taptų pogrupio dalimi, t. y. dialektų kalbos bendruomenėje. Tuomet kyla klausimas, ką Meillet nuomone, sudarė „bendrąją kalbų raidą“, priešingą ypatybei, kuri sklinda difuziškai. 1922 m. leidimo pratarmėje Meillet vadina indoeuropiečių kalbų vienovę „tautinę“ („l’unité indo-européenne était une unité nationale“), pabrėždamas savo suvokimo apie kalbos ir tautos santykį svarbumą, nagrinėjant galimą bendros baltų ir slavų prokalbės egzistavimo klausimą. Taigi atidus Meillet požiūrio į baltų ir slavų prokalbę nagrinėjimas bei kitų jo veikalų požymiai leidžia geriau suvokti jo mąstymą, kuriuo vadovaudamasis jis interpretavo baltų ir slavų kalbų panašumą. Įteikta 2017 m. birželio 19 d. BRIAN D. JOSEPH The Ohio State University Department of Linguistics Columbus, Ohio USA 43210 [email protected] 50 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI