Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų

NIJOLĖ ČEPENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: leksikologija, skoliniai, germanizmai, leksikografija, etimologija, kalbos istorija, raštija. DOI RELIGINĖ, MITOLOGINĖ LEKSIKA: SKOLINIAI IŠ GERMANŲ KALBŲ Religious, mythological vocabulary: loanwords from Germanic languages ANOTACIJA Straipsnyje nagrinėjama religijos ir mitologijos teminių grupių germanų kalbų kilmės leksika semantikos ir kilmės aspektais. Skoliniai suskirstyti į septynis pogrupius: bažnyčios pastatų ir jų dalių, administracijos, aplinkos; bažnyčios vidaus įrangos, vietų joje; apeigų reikmenų, bažnyčios daiktų; švenčių, apeigų; bažnytinės veiklos, knygų, muzikos instrumentų; asmenų pavadinimai; mitologinė leksika, antgamtinių būtybių pavadinimai. Nustatas germanizmo pamatinis žodis, iš kurio jis kilo, nurodoma skolinio pirminė kilmė. Duodama kitų kalbų atitikmenų. Šalia pateikiamas leksēmų fiksavimas raštijoje nuo XVI a. ir vartojimas gyvojoje kalboje, tarmėse. Aptariama skolinių chronologija. Išaiškinta, kad lietuvių ola vartojamas ne tik reikšme ‘žvėrių ar paukščių urvas, landa’, kaip pateikiama LKŽ, bet Brėkūno Biblijoje jis užfiksuotas dar reikšme ‘palapė (laidi), kripta’. Apibūdinami iš germanizmų sudaryti dariniai. ESMINIAI ŽODŽIAI: religinė, mitologinė leksika, skoliniai, germanizmai, semantika, Prūsijos žodynai, raštija, tarmės. ANNOTATION The article addresses the religious and mythological vocabulary of Germanic origin from the perspective of semantics and origin. Loanwords are divided into seven sub-groups: church buildings and their parts, administration, environment; church interior, places inside it; objects used in rituals, church items; festivals, rituals; church activities, books, musical instruments; names of persons; mythological vocabulary, names of supernatural beings. The base 146 Acta Linguistica Lithuanica LXX Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų word of the Germanism from which it derived is established; the primary origin of the loanword is identified. Equivalents in other languages are presented. The recording of lexemes in the written language dating from the 16th century and their usage in the spoken language and dialects are also provided. The chronology of loanwords is discussed. It was found that Lithuanian olà is not only used in the meaning of ‘a cave, burrow of animals or birds’ as defined in the Dictionary of the Lithuanian Language but also as ‘a chamber (for burial), crypt’ according to Bretkūnas’ Bible. The formats deriving from Germanisms are described as well. KEYWORDS: religious, mythological vocabulary, loanwords, Germanisms, semantics, dictionaries of Prussia, written language, dialects. 1. ĮVADAS Dauguma lietuvių kalbos skolinių iš germanų kalbų, daugiausia vokiečių kalbos, yra materialiosios kultūros žodžiai. Tačiau turima ir nematerialiosios kultūros germanų kilmės ar atėjusių iš germanų kalbų žodžių, nors ir jie dažnai įvardija materialius daiktus. Religijos ir mitologijos teminės grupės skoliniai užfiksuoti jau pirmuosiuose XVI a. raštuose, daugiau Prūsijos. Medžiaga straipsniui rinkta iš lietuvių kalbos senųjų raštų, vėlesnių darbų, Prūsijos lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių žodynų, taip pat iš gyvosios kalbos, tarminių tekstų, šnektų ir tarmių žodynų bei dabartinės bendrinės kalbos. Jame panaudota Lietuvių kalbos žodyno I–XX t. (LKŽ, LKŽe) ir kitų darbų medžiaga (žr. literatūros ir šaltinių sąrašą). Straipsnio tikslas – pateikti ir panagrinėti germanų kalbų kilmės religinę, mitologinę leksiką semantikos, kilmės, chronologijos aspektais, paaiškinti skolinių pirminę kilmę; nurodyti leksemų fiksavimą rašijoje ir vartojimą gyvojoje kalboje, tarmėse; pateikti iš religinės leksikos germanizmų sudarytų darinių. Dabe pateikiami germanų kalbų, daugiausia vokiečių kalbos, kilmės žodžiai, tiesiogiai patekę į lietuvių kalbą; germanų kalbų kilmės žodžiai, galėję patekti į lietuvių kalbą iš kitų kalbų tarpininkių, daugiausia slavų kalbų; ne germanų kalbų pirminės kilmės žodžiai, bet pasiskolinti iš germanų kalbų. Naujienuose religinės leksikos, religijos terminų tyrinėjimuose užfiksuota nedaug germanizmų. Algis Rubinas daktaro disertacijos Lietuvių kalbos religinė leksika ir jos istorija (2002) skyriuje Lietuvių kalbos germanizmai pateikė tik tris germanizmus: kunigas ‘dvasininkas, klebonas’, pūdė ‘krikštamotė’, agendą ‘maldų knyga, ritualas’. Skyriuje Lietuvių kalbos skoliniai randami dar keli skoliniai, autoriaus manymu, atėję per vokiečių kalbą: kardinalas, abatas (aptas) ‘vyrų katalikų vienuolyno viršininkas’, kapucineris ‘pranciškonų ordino vienuolis’, keleris ‘erikas, atskalūnas’. 2012 m. Aušros Rinkutės daktaro disertacijoje 1883–1916 metų katekizmų religinės terminai yra taip pat nedaug vokietybių: kunigas, gizelis ‘mokinys’, podė, pl. podžiai ‘krikšto tėvai’, kagismas Straipsniai / Articles 147 NIJOLĖ ČEPIENĖ ‘katekizmas’, vediniai: kunigystė, kunigaikštystė. Šio straipsnio autorė raštuose, žodynuose, tarmėse rado daugiau religinės leksikos žodžių, kilusių iš germanų kalbų, daugiausia vokiečių kalbos, ar patekusių į lietuvių kalbą iš germanų kalbų, kurie čia bus apžvelgiami. Straipsnyje taikomi diachroniniai ir sinchroniniai tyrimo metodai: lyginamasis istorinis, genetinis, fonetinis ir kiti, remiamasi etimologiniais žodynais, naujaisiais kalbotyros darbais. 2. GERMANŲ KILMĖS RELIGINĖS, MITOLOGINĖS LEKSIKOS SEMANTIKA, KILMĖ, PAPLITIMAS IR VARTOJIMAS Raš toje nuo XVI a. (daugiausia Prūsijos, Mažosios Lietuvos) ir tarmėse užfiksuota germanų kilmės ar pasiskolinta iš germanų kalbų religinės teminės grupės leksika suskirstyta į šešis pogrupius, septintajame pateikta mitologinė leksika. Daugiausia šios teminės grupės germanizmų rasta XVII–XX a. Prūsijoje leistuose vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių žodynuose: Lexicon Lithuanicum, Clavis Germanico-Lithvana, buvusio Karaliaučiaus archyvo rankraščiame (vadinamame A. Krauzės) žodyne, Jokūbo Brodovskio Lexicon Germanico-Lithvanicum et Lithuanico-Germanicum, Pilypo Ruigio Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon, Christiano Gottliebo Mielckės Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch, G. H. F. Nesselmano Wörterbuch der Littauischen Sprache, Friedricho Kursaičio Littauisch-deutsches Wörterbuch ir Deutsch-littauisches Wörterbuch, Aleksandro Kursaičio Lietuvis-kai-vokiškame žodyne. Germanizmai nagrinėjami abėcėline tvarka. Šalia skol inio nurodomi duomenų laukai: gramatinės pažymos, reikšmės, fiksavimas šaltiniuose, paplitimas tarmė, kilmė: pateikiami germanų kilmės pagrindiniai žodžiai, iš kurių skoliniai yra kilę, aiškinama pirminė žodžio kilmė, duodama kitų Europos kalbų atitikmenų; pateikiamos kitų tyrėjų etimologijos. 1) bažnyčios pastatų ir jų dalių, administracijos, aplinkos pavadinimai, pvz.: aptija sf. ‘katalikų vienuolynas su jam priklausančiomis valdomis’, Lex 3a, C I 43 (orig. Apte), Q 13, K I 32, Alm 27; abtija N 2 ( abtie), Alm 23 < v.v.a. abbeteie (eppete); abbetė; plg. v.v. ebedė, Pr.v. Abtey (Lex 3a), n.v.a. Abtei f. ‘abatija, vienuolynas’; s.v.a. abbbatei iš bžn.lat. abbatia (Kluge 202: 11; Lexer I 1; PaulW 11). domskirche sf. ‘katedros bažnyčia’ S. Dauk < n.v.a. Domkirche ‘t. p.’. dresk amar sf. ‘žakristija’ B 361, 1033 (orig. Drezkamara), MŽ II 135, 398, N 155; drėskamare sf. (1) K, Prl 56 ( drėskamare), Alm 45, KŽ, Skr; 148 Acta Linguistica Lithuanica LXX Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų dryskamarē sf. LC 1885, 12 < Pr.v. Drēskamer ‘zakristija, kurioje saugomas bažnyčios turtas, pinigai, vertingi įrankiai’ (Fr I 150, Ziesemer II 107), v.v.a. trēse-kamere f. (dreskamer, dryskamer), s.s. tresocamara (Lexer II 1505; Grimm XXI 163); plg. Baltijos vok. Drähskamer ‘t. p.’, v.ž. drēskamer ‘zakristija’ (Sehwers 1953: 28, 326); vok. Drese kamer, tresekamer f., trisekamer ‘bažnyčios idinė, lobynas; archyvas; zakristija (nuo XV a. pab.)’, s.v.a. tresecamere, dresecamere, v.v.ž. tresecamere f., v.nl. tresecamere; dūrinys iš tresso < lot.–rom. thesaurum ir lot.–rom. camara, camera (Grimm XXI 163; MdW IV 611-612). gemynē sf. (1) ‘apylinkė; bažn. parapija’ N 249, [K], KŽ, gemynē Alm 53, gemyna sf. LC 1878, 42; gėmynē sf. (1) ‘valsčius; parapija’ K, Alm 54, KŽ < Pr.v. gemē ‘bendruomenė; parapija’ (Alm (PrW)) dialektizmo; plg. v.v.ž. gemeine, gemeine f., n. ‘bendras turtas; bendruomenės susirinkimas; (kaimo, parapijos ir kt.) bendruomenė’ (MdW II 53), v.v.a. ge-meinde f. ‘bendrumas, bendruomenė’, s.v.a. gemeindā, n.v.a. Gemeinde f. ‘bendruomenė; bažn. parapija’, → vok. adj. gemein ‘bendras’ (Kluge 2002: 343; Lexer I 839); l. gmina ‘bendruomenė iš vok. gemein, Gemein(d)e (Brückner 1974: 146). kapelē sf. ‘maža bažnytėlė, koplytėlė’ B 795 < v.v.a. kapēlle, kapēle, kappel f. ‘maža bažnyčia, Dievo namai’, n.v.a. Kapelle f. ‘koplyčia, koplytėlė’; vok. iš v.lot. capella ‘koplyčia’; plg. n.nl. kapel (Lexer I 514; Kluge 2002: 468). kirkapis (hbr.) sm. (1) ‘kapai prie kirkės; šventorius’ R I 54, R II 223, MŽ II 298, N 200, K, KŽ, Alm 66, kirkapis KŽ; dūrinys iš germ. kirke ir liet. kapas; plg. n.v.a. Kirchhof m. ‘kapai, kapinės’. kirkē sf. (1) ‘protestantų bažnyčia’ Ndž, BM 177 (Bažnyčios yra trys: bažnyčia katalikų, žydų šulė ir latvių kirkė), Š, KŽ, Krtnž, FrnW, Srj, kirkē (2) ŽŽ (Nm); kirche Š, kirka sf. (1) ‘protestantų bažnyčia’ M. Valanč, M, rš, KŽ, ŽŽ < v.v.ž. kere f. ‘bažnyčia’ (MdW II 449; Lasch 1914: 51), v.v.a. kirche f. ‘(krikščionių) bažnyčia, pastatas; žydų šventykla; tikinčiųjų draugija’, n.v.a. Kirche f. ‘bažnyčia’; plg. n.norv. kirke, n.šv. kyrka, s.fryz. kerke, s.s. kirika, n.nl. kerk; vok. iš vulg. gr. *kyriḱē (Lexer I 580; Kluge 2002: 489). klosteris sm. ‘vienuolynas’ B 313; klostorus (klostorus) Lex 21a (orig. Kloforus), 54a (Kloforus), C I 109 (Klōforus) < Pr.v. Klofter (Lex 21a), v.v.a. klōster n., n.v.a. Kloster n. ‘vienuolynas’; plg. v.v.ž. klōster-, v.nl. clooster, n.nl. klooster, s.v.a. klōstar; vok. pasiskolino iš ankstyv. romanų *clōstrum ‘užsidaręs’, lot. claustrum ‘užraktas, uždarymas; pilis’ (Kluge 2002: 499; Lexer I 1631). kodryna sf. ‘bažnyčios bokšto velėna’ C I 649, N 203, [K]; plg. Pr.v. Koder ‘skuduras, skarmalai; blogi, suplyšę drabužiai’ (Fr I 399), Koder ‘skuduras, skarmalai, skiautė’ (Grimm XI 1569). kōras (kōras) sm. l. ‘bokštas, varpinė’ NT Mt 21,33, B 190, R I 65 (Kōras), R II 180, MŽ I 127, N 205 (Kōras), K (ir kūras), Kld 115, J, V. Kud., dem. Straipsniai / Articles 149 NIOLĖ ČEPIENĖ koratis N 205. 2. ‘bažnyčios priangis’ R II 91 (Kōras), MŽ II 120; kuoras1 sm. 1. ‘bokštas, varpinė’ SD 7, SD³ 8, R I 71 (orig. Kūras), N 205, K, J, Vaižg, FnW, V. Krėv, rš, Pnm, Čk, Klt, dem. kuorelis NS 157, kuoratis RD 35. 2. ‘bažnyčios bokšto viršutinis galas’ Lex 34 (orig. Kūras), C I 628 (Kūras), Q 73, B 44 (Kūras); < Pr.v. kor, kur, kūr ‘choras; paukštinta vieta bažnyčioje chorui, viš­kos’ (Alm (PrW)), kūr (Natu 1937: 18), v.v.a. kōr, kur m. ‘bažnyčios choras, giedotojai chore; katedros kape­lis; perk. dangaus skliautas; vieta danguje kaip Dievo buveinė; angelų sfera’ (Lexer I 1678; Grimm XI 1792), v.v.ž. kōr (Lasch 1914: 95), n.v.a. Chor m. ‘grupė giedotojų; krikščionių bažnyčiose giedotojų vieta prieš altorių; pakyla, scena (protestantų bažnyčiose); plg. n.nl. koor; s.v.a. chōr iš lot. chorus ‘šokis su dainomis, ralis; būrys, pulkas, daugybė’, o šis iš gr. chorós ‘vieta šokiui; grupė šokėjų; kulto giesmė ar kulto šokis Dievybėms’ (Kluge 2002: 171; LLŽ); v.v.ž. kur(e) ‘sargybinis, žvalgas (bokšte)’, kuren ‘sėkant žiūrėti (medžiotojų terminas)’ (MndW II 602). Plg. dar 2 kūras. kunzistōrija sf. (1) ‘centrinė vadovaujanti bažnytinė valdymo įstaiga’ K I 703, Alm 76 < n.v.a. Konsistorium n. ‘t. p.’ dialektizmo; plg. lot. consistorium ‘pasitarimo, susirinkimo vieta’. olà sf. ‘urvas, patalpa (laidoti), kripta’ žr. prie 3. tūrmas2 sm. (2) ‘bokštas, varpinė; gyvenvietė (apie piliakalnį)’ BB 1 Moz 11,4, BB 2 Kar 9,17, BB Teis 9,46, BB 1 Mak 4,60 (acc. pl. Thurmus), BB 2 Kn 26,9, BB 2 Mak 13,5, BB Jdt 1,3, BB Ez 26,4, BB Jer 51,58, BB GG 4,4, BB Bar 6,17, BB Luk 14,28, BB Ezd 3,1, Lex 87a, RB Ps 48,13, C I 583, Q 523, H I 135, H II 211, K, K II 228, Mit V 151, J, Kel, Dor (Klp, orig. tōrms), NdŽ, AL 54, 35 (NTK), Alm 144, KŽ, Smln, Ser; stūrñis sm. (2) ‘varpinė’ K I 555, KŽ < Pr.v. Turm ‘miesto kalėjimas; bokštas’ (Fr II 416), Thurm (Lex 87a), tōrm ‘bokštas, kalėjimas’ (Alm 144), Rt. Pr.v. torm (Mitzka 1919: 126), v.v. turm, torm, v.v.a. turn, turm, sturm; vok. Turm, Thurm ‘bokštas, varpinė; įtvirtinimas; kalėjimas’ iš turem, o šis iš s.pranc. *torn; pastarasis iš lot. turris f. ‘bokštas, pilis, 1 W. Smoczyński kūras laiko neaiškiu žodžiu (Smoczyński 2007: 326). Kūras reikšmė ‘dešimties pėdų guba, rikė’ LKA I 186, žemėl. 109, Irgn, Sk, Lb, Ign, Šnč, Dglš, Lkm, Klt, dem. pl. kuoreliai Pls galbūt reikėtų sieti su vok. kar ‘indas, dubuo; javų matas; aukštas (namo); viena ant kitos sudėtos dėžės; pašūre, stoginė; sunerta šieno ar šiaudų krūva’; plg. s.s. kar, v.v.a. kar, n.v.a. Kar n., dan. kar, šv. kar (Grimm XI 202); v.v.ž. kar, kare n. ‘indas, krepšys’ (MndW II 428), senas keliaujantis žodis (Kluge 2002: 470). J. Brodskio žodyne užfiksuotas iš Biblijos vok. Cor (menūra) ‘(javų) matas’ išverstas liet. Korras (B 315). 2 Pilies ir miesto bokštų apatiniai aukštai buvo naudojami kalėjimams. Todėl šis žodis vartojamas dar reikšme ‘kalėjimas’ BB Apd 5,20, BB Jon 3,24, VlnE 43,5 (loc. pl. turmūſu), VlnE 202,19, VlnE 205,25, ŽCh 71, Lex 87a, R II 162, 351, MŽ II 214, 470, N 110, K, S. Dauk, M, J I 149, L, JD 201, KlvD 144 (Vlkš), BsO 397, BsMt II 166 (Dkš), Sln, Alm 144, LTR (Zp), LTs V 53, KŽ (A 183, 226), DrsŽ, ZŠŽ, Als, Žg, Ūd, Vl. 150 Acta Linguistica Lithuanica LXX Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų aukštas pastatas’; plg. n.šv. torn, n.isl. turn (Grimm XXI 466; Lexer II 1582; Kluge 1957: 798; 2002: 936); v.v.ž. torn, s.s. turn ‘bokštas; kalėjimas’ (MndW IV 580); la. tūornis (Tuhrnis, Turnis) ‘bokštas’ iš v.v.ž. torn, torne, turn ‘t. p.’ (Sehwers 1953: 146, 324); (v.l.) n.l. turma ‘bokštas (naudojamas kalėjimo reikmėms; kalėjimas; pančiai, našta; toks žaidimas’ < v.v.a. turm ‘bokštas’; s.brus. myma ‘kalėjimas’, n.brus. (dial.) mymá ‘t. p.’ (Brückner 1974: 585; LKPŽ 656). 2) bažnyčios vidaus įrangos, vietų joje pavadinimai, pvz.: gangos f. pl. (1) ‘bažnyčioje vieta prie vargonų; visos’ C II 752, K, K I 369, K II 102, Alm 52, FrW, KŽ; gangai sm. pl. NmŽ < Pr.v. Gang ‘laitai’ (R II 157), n.v.a. Gang m. ‘ėjimas, eisena; ėjimo vieta, praėjimas, koridorius; kelias, vískos (bažnyčioje), pakyla’; plg. v.v.a. ganc m. ‘ėjimas; kelias’, s.v.a. gang, s.s. gang, s.ang. gang, s.skand. gangr m., ganga f., s.friz. gang, gong, gung, šv. dial. ganga, n.nl. gang (Kluge 202: 329; Lexer I 734; Grimm IV 1219). kūras sm. (1) (kuras) 1. ‘pakylą, paaukštinta vieta bažnyčioje chorui, kur yra vargonai, visos’ Lex 20a (orig. Kuras), C I 428, B 302, 311 (kuras), K 197 (kūras), K II 102; pl. kūrai (2) Vdk, Žgč, Nm, Kln; kūras (kuras) ‘(vargonų) choras’ Lex 21a, C I 428, Q 110, B 312, Alm 76, ‘būrys, pulkas (angelų)’ C I 428, ‘laitai’ C I 428; kūras sm. 1. ‘paaukštinta vieta bažnyčioje chorui, visos’ B 311, I. Simon, Prk. 2. ‘choras, grupė giedotojų’ B 311, NdŽ; kòras (2) LzŽ, kòras (1) Alm 70. 3. ‘balsas, tonas (tik Biblijoje)’ Bb¹ Ps 120,1, B 698 (orig. Dangaus Kòras); kūras (4) ‘choras; būrys, pulkas (apaštalų, angelų)’ DK 30 (orig. nom. pl. kūrai), 37, 148, DP 38, 543, R I 71 (orig. Kūras), VoK 11, KrtnŽ (kūors), ŠVŽŽ (kūors Vin, Kra, Meds, Žbr; < Pr.v. kor, kur, kūr ‘paaukštinta vieta bažnyčioje chorui, visos; choras’ (Alm (PrW)), v.v.a. kōr m. ‘bažnyčios choras; giedotojų būrys; vieta maldos namuose, kurioje būna giedantys dvasiai’ (Lexer I 1678), n.v.a. Chor m. ‘dainininkai, giedotojai, dainavimas, giedojimas; ratas, būrys, pulkas; krikščionių bažnyčioje giedotojų vieta prieš altorių, protestantų bažnyčioje pakyla, visos, kur giedama ir muzikuojama’; plg. s.v.a. chōr ‘dvasininkų choras bažnyčioje’, n.nl. koor; lot. chorus; gr. χορός; iš reikšmės ‘giedotojas’ krikščionių bažnyčioje kilo reikšmė ‘giedotojų vieta prieš altorių, iš čia ‘vieta bažnyčioje, skirta dvasininkams’ (Kluge 1957: 117; 2002: 171), v.v.ž. kōr (Lasch 1914: 95); la. kūoris iš vok. (Sehwers 1953: 61); l. chór ‘choras; galerija iš gr., lot. choros, chorus’ (Brückner 1974: 182). Plg. 1) kūras. 3) apeigų reikmenų, bažnyčios daiktų pavadinimai, pvz.: abltas sm. ‘kaldaitis, plonas paplotis, iškeptas iš miltų ir vandens’ Q 372 (orig. Abltes), R II 210, MŽ II 368, N 2, 30, [K], K II 98, Alm 23 < Pr.v. Ablatt ‘t. p.’ (Fr I 8; Alm 23); plg. Oblat (C II 161), v.v.a. oblàte, oblāt f., n. ‘komunijos Straipsniai / Articles 151 NIOLĖ ČEPIENĖ paplotėlis, ostija, n.nl. oblat, n.v.a. Oblate f., v.lat. oblata (hostia) (Lexer I 138; Kluge 2002: 661). Plg. dar oblatas. bikerelis sm. dem. ‘kaušelis, taurelė’ SD 116, SD³ 134 < s.s. biker, s.v.ž. bikerį; plg. v.ang. biker, v.v.a. becher m. ‘taurė; kaip mas’, Ryt. Pr.v. bėžr ‘taurė’, n.v.a. Becher m., n.nl. beker; vok. iš v.lat. bicarium n. ‘indas vynui, vandeniui, taurė’ (Kluge 2002: 99; Lexer I 137; Mitzka 1919: 122); la. biķeris iš s.v.ž. bikeri (Sehwers 1953: 12, 326); l. becher (beker), dem. becherek. Urbutis liet. dem. bikerėlis iš *bikeris kartu su la. biķeris laiko tiesioginiu germanizmu (Urbutis 2009: 418). ALEW liet. bikerėlis kil dinamas iš l. becher, kuris per vok. paskolintas iš lot. (ALEW I 113). isopas sm. bot. ‘vaistinis juozapas, yzopas (Hyssopus officinalis), jo sultys; yzopo šakelės bažnyčioje naudojamos kaip šlaktyklė’ Mž 358,5, BB 2 Moz 12,22, BB 3 Moz 14,4, BB 4 Moz 19,18, VlnE 210,12 (orig. instr. sing. İopu), R II 217, rš, P, IA 417 (Isopas), BzF 118; hysopas Mž 538,19 (instr. sing. hyfopu); yzopas Vln¹ 75, Lex 52a, C I 46, 1023, C II 249, 1025, RB Ps 51,8, B 272 (pl. įlopai), 735, 760 (Ẏzopas), 989, R I 51, R II 217, MŽ I 01, MŽ II 288, NT Pvž 9,19, NT Jn 13,29, K (ýzopas), NdŽ, P, TA 417 (Yzopas), BzF 118, Alm 57, LBŽ; izopas (1) NdŽ < Pr.v. İop ‘vaistinis juozapas’ (Lex 52a; C I 1023), Yop (C II 1025), v.v.ž. isop (MndW II 393), v.v.a. isôpe, isôp m. ‘vaistinis juozapas’ (Lexer I 1459), n.v.a. Ysop, Hyssop m. (f.), Isop ‘mažas krūmas su labai kvepiančiais lapais ir violetiniais žiedais (Hyssopus officinalis L)’; plg. ags. ysope f., s.v.a. hyssop m., vėlyv. s.v.a. – ankyv. n.v.a. yzop f.; lot. hyssōpus f., hyssōpum n. (Grimm XX 2575). kelichas sm. ‘(liturginė) taurė’ BB Ps 23,5, BB Ez 23,31, BP I 366, BzB 294 < v.v.a. kelich, kelch m. ‘taurė’; plg. s.v.a. kelih, s.s. kelik, n.v.a. Kelch m. ‘taurė’; vok. iš lot. calix ‘taurė’ (Lexer I 1539; Kluge 2002: 483), v.v.ž. kelk, kellik m. ‘taurė’ (MndW II 440); (s.l., v.l.) n.l. kielich ‘indas, naudojamas apeigoms krikščionių bažnyčioje; taurė ir kt.’ < v.v.a. kelch, s.v.a. kelih, n.v.a. Kelch ‘t. p.’, iš lot. calix ‘taurė, dubuo’; s.brus. кeлuх (кuлuх) ‘(aukojimo) taurė; simbolinis likimo įvardijimas’, n.brus. кéлuх, кéлix ‘didelė, aukšta taurė’ (LKŽ 372). Plg. dar kylikas. kylikas (kilkas, kylkas K) sm. (2) K ‘(liturginė) taurė’ Mž 143, 380, 534 (kilkas), BP I 62, Vln 33,10, Vln 35, Vln 65,23, Vln¹ 36, VlnE 164,23, VlnE 172, VlnE 190,2 (Kilikas), Lex 53a (kilikas), C I 1050, Q 293 (kilikas), B 341, 566, 655, 776, H 55, R I 72, MŽ I 139, N 199, K II 223, KŽ, Alm 66 (kylikas), Rg, Kč (kilikas (1); kilichas sm. RB 116, kylikas Alm 66; < v.v. kilich m. ‘taurė’; plg. v.v.a. kelch, kelich m. (Lexer I 1539), s.s. kelik, s.v.a. kelich (Kluge 1957: 362); v.v.ž. kelik m. ‘gėrimo indas, taurė’ (MndW II 440), n.v.a. Kelch m. ‘taurė’; vok. iš lot. calix ‘taurė’; įvedus krikščionybę, pirmiausia vartojamas tik 152 Acta Linguistica Lithuanica LXX Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų reikšmė ‘religinių apeigų taurė’ (Grimm XI 504); la. ḳeliks ‘indas’ iš v.ž. ḳellik ‘indas gerti, taurė’ (Sehwers 1953: 63). Plg. dar ḳelichas. klingbdelis sm. ‘maišelis pinigams bažnyčioje rinkti’ B 802, 1032 < Pr.v. Klingbüdel ‘piniginei, maišelis su skambučiu ant lazdos rinkti išmaldai pamaldų metu’ (Fr I 378); vietoje vok. ü jau Prūsijos vokiečių tarmėje buvo tariamas garsas i (žr. Čepienė 2006: 211); plg. n.v.a. Klingelbeutel m. ‘krepšis su varpeliu ant ilgos lazdos, naudojamas pamaldų metu aukoms rinkti’. kozoliai sm. pl. ‘kūgio apeiginis drabužis, kamža’ Q 110 < Pr.v. Käsel ‘pamal­dų apdaras, choro marškiniai; platus apsiaustas, patogus švarkas, senas, mielas drabužis; ilgas sijonas iš tankios drobės su gobtuvu’ (Fr I 343); plg. l. kasula ‘marškiniai; abitas, vienuolių drabužis; bažn. antras, viršutinis kunigo apdaras, dėvimas per mišias iš lot. casula ‘paltas su gobtuvu’. miras (mys) sm. ‘kvapus sakai, esantys kai kurių Afrikos ir Arabijos medžių žievėje, vartojami smilkalams’ Mž 195, BB 1 Moz 37,25, BB SalK 7,17, BB GG 5,1 (orig. acc. sing. myrrha), BB Sir 24,1, BB Est 2,2, BB Ps 45,9 (myras), BB Ps 45,9, B 235 (pl. Myrrai), BsMt I 29; mirė sf. R I 88 (mirė), Mž I 70, N 403, K, Alm 87 (mirė), FrnW; plg. Pr.v. Mire, Myrrhen (C II 96), Myrhe (Lex 63), v.v.ž. mire ‘(karčioji) mira’ (MndW III 95), v.v.a. mire, mir m. ‘mira’ iš arabų miren (Lexer I 2158), s.v.a. mura, myra, s.s. myra, ags. myre, n.nl. mire, n.šv. myrra, n.v.a. Myrhe f. ‘mira (sakai); vok. iš lot. murra, myrha, o šis iš gr. mýrrha f., mýra; semitų kilmės žodis; arabų murra sietina su šaknimi maru ‘būti karčiam’; į germanų kalbas pateko per Bibliją (Kluge 1957: 497; 2002: 641); l. mira. E. Fraenkelis, remdamasis P. Skardžiumi, liet. mirà laiko skoliniu iš lenkų kalbos (FrnW). oblōtas sm. (1) ‘komunijos patelis’ C II 161, B 727 (orig. Oblot’s), B 956 (oblotas), N 30, [K], Alm 93 < Pr.v. Oblat ‘t. p.’ (C II 161), v.v.a. oblāte, oblāt f., n. (oflōte) ‘komunijos patelis; kepinio rūšis’; plg. n.v.a. Oblate f. ‘plonas iš miltų ir vandens iškeptas paplotis; bažn. komunijos paplotėlis’, s.v.a. oblāta, ovelāta, n.nl. oblaat, n.šv. oblat; vok. iš v.lot. oblata (hostia) ‘t. p.’ (Lexer II 138; Kluge 2002: 661). Plg. dar obotas. skrynė sf. (2), skrynė (4) 1. ‘katalikų bažnyčioje puošni spintelė altoriaus viduryje ostijai laikyti’ BB 2 Mak 2,5, BB 2 Krn 31,11. 2. ‘aukų dėžė, kasa’ BB Luk 21,2, VlnE 199, Lex 43a (orig. Diewa skrine), H 181, B 596, K I 93, 678, TP 1881, 9, LC 1878, 21, dem. skrynėlė I. 3. ‘laivas (apie biblinį Nojaus įrengtą laivą)’ BB 1 Moz 6,14, B 117 ∆ sudėjimo skrynė bažn. ‘sandoros skrynia’ BB Tes 20,27, BB Joz 4,18, C I 142 (orig. Skryne Suderejimo), B 302, 833, R I 134, Mž I 246, dem. skrynėlė liudijimo (orig. Skrine Liudimo) ‘sandoros skrynia’ BB 2 Moz 26,33); < v.v.ž. schrin ‘skrynia, dėžė; kartas’ (MndW IV 138); v.v.a. schrin m., n. ‘skrynia, dėžė drabužiams, pinigams, brangenybėms, relikvijoms; kartas’ (Lexer II 79), v.nl. scrīne: plg. s.v.a. scrīn(i), s.ang. scrīn, s.fryz. skrīn Straipsniai / Articles 153 NIOLĖ ČEPIENĖ ags. scrīn ‘dėžė, lagaminas, narvas, dėžutė vertingiems daiktams, brangenybėms, relikvijoms’, ang. shrine ‘dėžė; altorius; šventovė’, n.šv. skrin, n.v.a. Schrein m. ‘puošni dėžė kulto daiktams, relikvijoms saugoti; karstas; skrynia; spinta; vok. iš lot. scrinium ‘apvalus indas kam nors laikyti’ (Kluge 1957: 679–680; 2002: 826; Grimm XV 1725); la. skrine, skrīnis ‘dėžė, skrynia (drabužiams, miltams); spinta’ iš v.v.ž. schrin ‘spinta; skrynia; dėžė; stalčius’ (Sehwers 1953: 106; Karulis II 206) ar v.ol. schrin, schrine ‘dėžė, skrynia; stalčius’ (Karulis II 206); (s.l., v.l.) n.l. skrzynia ‘užvožiama dėžė; skrynia ir kt.’ < s.ček. skříňe ‘spinta; dėžė’, iš v.v.a. schrin, s.v.a. scrīni, skrīni ‘dėžė; spinta, iš lot. scrinium ‘apvali dėžė saugoti knygoms, dokumentams’; s.brus. скрыня, скруня ‘dėžė; стачиkампio formos talpykla; slėptuvė; karstas’; n.brus. (dial.) скрыня ‘didelė dėžė; skiau-rė (dėže su skylutėmis gyvoms žuvims laikyti); dėžė miltams, grūdams laikyti; ėdžios’; s.rus. скрыня ‘kaustyta dėžė, skrynia; dėžė su dangčiu’, n.rus. скрыня ‘dėžė, užvožiama dėželė’ (LKPŽ 581–582). P. Skardžius lietuvių skrynią, skrīnę laiko skolinais iš brus. скрыня ar l. skrzynia (Skardžius 1931: 199), o W. Smoczyńskis kildina iš brus. скрыня (Smoczyński 2007: 567). Šio darbo autorė mano, kad lietuvių skrynė kartu su latvių skrīne galėtų būti pasiskolint iš vidurinės vokiečių žemaičių tarmės schrīn ‘dėžė, skrynia, spinta, stalčius’. Dėl priebalsių junginio sk žr. Čepienė 2006: 291–292. tapelis sm. ‘maišelis su skambių aukoms bažnyčioje rinkti’ Q 478, N 89, [K], BzF 189 (orig. tāpel), BS 146, Alm 141, FrW, KŽ; plg. Pr.v. tofel ‘plokštė’ (Alm (PrW)), n.v.a. Tafel f. ‘lenta; plytelė; plokštė’. Plg. dar tobelis. tōbelis sm. (1) 1. ‘maišelis su skambių aukoms bažnyčioje rinkti (Klingsäckel)’ N 107 (Klp), Fr II 403, K, Alm 142, KŽ, Klp. 2. (pa)tobelis ‘bažnyčios tarnas, kuris kaip vertėjas stovėjo po lenta’ FrW → patobelis < Pr.v. Potabel ‘anksčiau [Prūsų] Lietuvoje bažnyčios tarnas, padedantis vokiečių bažnyčios tarnams. Jų tarnyba – skambinti varpais, parūpinti vyno ir komunijos plokštelių, tvarkyti bažnyčią ir jos įrankius ir kt.’ (Fr II 172); plg. patabelis ‘bažnyčios patarnautojas, kuris stovėjo už lentos, vok. Tafel, kaip vertėjas’ (R I 162, MŽ I 296, Alm 97), Pr.v. tōfel ‘lentelė, plokštė’ (Alm 142), n.v.a. Tafel, Elzaso dial. tōfel ‘(pakabin-ta) plokštė, lenta, mušama išgauti garsui, duoti ženklą, naudojama bažnyčiose, vienuolynuose vietoje skambinimo’ (Grimm XXI 13), Pr.v. Tobolize f. ‘kišenė, krepšelis’ (Fr II 403); l. tobola ‘(kelioninis) krepšys, kuprinė, maišelis’ (Brückner 1974: 572), tobōl. Plg. dar tapelis. 4) švenčių, apeigų pavadinimai, pvz.: bērės sf. pl. ‘laidotuvių vaišės, šermenys’ BzF 99, LTR, KŽ < Pr.v. Behre ‘puota laidėms’ (Ziesemer I 530); plg. v.v.ž. bōre ‘nešuva’; bore (MndW I 392); s.frz. bere, s.ang. bǣr, n.v.a. Bahre f. ‘nešuva’ → germ. *ber-a- ‘nešti’ (Kluge 2002: 83); la. bēres ‘(laidotuvių) neštuva’ iš v.v.ž. (Sehwers 1953: 11). 154 Acta Linguistica Lithuanica LXX Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų ilgės sf. pl. (2), ilgės (1) l. ‘Visų Šventųjų šventė (lapkričio 1 d.)’ nuo XVI a. Mažosios Lietuvos žodynuose (Lex 5, orig. Ilges, C I 66, Q 21, B 66, R I 48, MŽ I 96, N 25, [K]), kituose darbuose (JD 210, Mit I 239, Alm 56, FrnW, Bž 507, KŽ (A 185, 307)), On. 2. ‘Vėlinės, Vėlių diena (lapkričio 2 d.)’ S. Dauk; < v.v.ž. higen ‘šventieji’ (Sehwers 1953: 41), v.v.ž. hilligen, de hilgen ‘šventieji’ (Alm 56); plg. v.v.ž. adj. hilich ‘šventas (asmenis ir daiktai)’, de hile geist ‘Šventoji Dvasia’ (MndW II 266–267), n.v.a. heiligen ‘šventieji’, Pr.v. Allerheiligen fest ‘ilgės, Visų Šventųjų šventė’ (Lex 5); la. ilges, ilgi ‘Visų Šventųjų’ iš v.v.ž. (Sehwers 1953: 41). ilgikristis sm. (2) ‘Kūčios (?)’ K I 684³, KŽ, pl. ‘Kūčių dovanos’ KŽ; dūrinys iš v.v.ž. higen ‘šventieji’ ir liet. Kristus, plg. n.v.a. der heilige Christabend. kirvelis sm. ‘parapinė šventė (minint bažnyčios pašventinimą); mugė (ryšium su parapine švente)’ KŽ; plg. Pr.v. Kirms, Kirmes, trumpinai iš vok. Kirchmesse, tam. ‘bažnytinės šventės puota’, Kirmes ‘mugė’ (Fr I 356), frankų kerwa (Grimm XI 835), n.v.a. Kirmes f., v.v.a. kirch-messe f. (kirmes, kirmes) ‘pamal dos, skirtos bažnyčios pašventinimui; mugė’, n.nl. kermis, n.ang. (dial.) kermis, n.pranc. kermesse; vok. Kirmes tikriausiai iš nepaliudyto *Kirchweimesse (Lexer I 1585; Kluge 2002: 490). liktis sf. ‘Grabnyčių šventė; pamaldos, į kurias tikintieji eina su žvakėmis (vasario 2 d.)’ K (Kt), Alm 80, KŽ; liktis sm. N 365 (Tlž), [K] < Pr.v. licht ‘žvakė, šviesa’ (Alm (PrW)), n.v.a. Licht n. ‘šviesa; žiburys; žvakė; Dievas ir Kristus’; plg. v.v.a. adj., s. lieht, v.v. lecht; lîcht n. ‘šviesa, švytėjimas, žibėjimas, žvakė’; v.v.ž. licht, lecht n. ‘šviesa’; → vok. adj. licht ‘šviesus, skaitus’, verb. leuchten ‘švyti, žibėti, šviesti, spindėti, žėbti’ (Lexer I 1906; MndW II 684; Kluge 2002: 574). liktmūšės sf. pl. ‘tok ia krikščionių šventė (vasario 2 d.)’ B 466 (orig. Liktmušes); liktnės sf. pl. (1) ‘Grabnyčių šventė; pamaldos, į kurias tikintieji eina su žvakėmis’ K, LsB 199, Alm 79; liktnės sm. pl. (1) K, KŽ, Alm 79 < Pr.v. lixtmes ‘t. p.’ (Alm (PrW)), dėl liaudies etimologijos perdirinta prie liet. liktis nėti (Alm 80); plg. n.v.a. Lichtmesse, Lichtmeß f. ‘Marijos apvalymo šventė (vasario 2 d.), taip pavadinta dėl tą dieną šventinamų žvakių’ (PaulW 375), v.v.a. lieht-messe f. ‘t. p.’ (Lexer I 1909); germ. liktis ir liet. nėti. 5) bažnytinės veiklos, knygų, muzikos instrumentų ir kt. pavadinimai, pvz.: agenda sf. ‘maldų knyga, ritualas’ DP 456,7, agēndos sf. pl. (2) K I 43, Alm 23; plg. n.v.a. Agende ‘t. p.’, n.nl. agenda, lot. agenda (Kluge 2002: 20). almusina sf. ‘išmalda, dovana’ Lex 5 (orig. almufina), Q 22 (Almufina); aląmusyna sf. (1) C I 73 (Allamufina), N 4, [K], Alm 25 < v.v. almûse, Pr.v. 3 LKŽe neteis ngai pateikiamas 648 puslapis. Straipsniai / Articles 155 NIJOLĖ ČEPENĖ Almōben ‘t. p.’ (Q 22), n.v.a. Almosen ‘išmaldà’; plg. v.v.a. almuosen, s.v.a. alā-muosan, s.s. alamosna, n.nl. almoes; vok. iš bažn. lot. elemōsyna f., o šis iš gr. eleēmosýnē f. ‘gailestis, užuojauta’, vėliau ir ‘išmaldà’ (Lexer I 40; Kluge 2002: 33); 1. elemozina. Plg. dar almūžas. almūžas sm. ‘išmaldà, dovana’ C I 73 (orig. Almufai), N 4, [K], Alm 25 < Pr.v. almus n. ‘t. p.’ (Alm (PrW)), v.v. almūse (Lexer I 40); plg. n.nl. almoes, n.šv. allmos, s.skd. olmusa (Kluge 2002: 33). Plg. dar almina. býbelės sf. pl. (1) ‘Bibliją, Šventas Raštas’ KluD 364, K, Alm 31; býbelis sm. (1) LLCh 158 (orig. gen. sg. Bibelio), N 329 (Rg), NmŽ < Pr.v. bībal ‘Šventas Raštas’ (Ziesemer I 593); plg. v.v.a. bēbel f. ‘knyga, Biblija’, n.v.a. Bibel, bažn.lot. biblia ‘Šventos knygos’ (Lexer I 263; Kluge 2002: 119). býbeliskas adj. ‘būdingas Biblijai’ N 329, K, Alm 31, adv. býbeliskai K → bybelis; plg. n.v.a. bibisch. býbelšprukis sm. ‘Šventojo Rašto žodis’ K I 238, Alm 31 < n.v.a. Bibel-spruch m. ‘t. p.’. býbelšundė sf. ‘laikas, skirtas Biblijos skaitymui’ NmŽ < n.v.a. Bibelstun-de f. ‘t. p.’. decmōnas sm. ‘bažnytpinigi ai, dešimtinė’ B 341, Prel 54 (dēmonas), Alm 43; plg. Pr.v. Decem ‘dešimtinė, mokestis dvasininkui’ (Fr I 135), n.v.a. Kirchendezem ‘t. p.’; v.lot. decimus ‘exactor decimarum’ (Prellwitz 1891: 54). Plg. dar temonas. fīrmeluoti verb. ‘šventinti, konfirmuoti’ K I 49, Alm 50 < n.v.a. firmeln ‘t. p.’; plg. lot. (confirmare ‘sutvirtinti’ (Kluge 2002: 295). gnōda sf. (1) ‘malonė’ N 266, K, Alm 55 < Pr.v. gnōd ‘t. p.’ (Alm (PrW)); plg. n.v.a. Gnade f. ‘malonė, gailestingumas’, v.v.a. ge-nāde, gnāde ‘ramybė; laimė, palaima; Dievo pagalba ir gailestis’ (Lexer I 850). katigmas sm. ‘katekizmas, trumpas krikščionių tikybos išdėstymas klausymu ir atsakymu forma’ C I 222, 425 (orig. Katīgmas), B 85, 178, 300, R II 91, MŽ 119, K. Donel (katigmas), katigmas Q 110, kategimas C I 425, kat-gimas pl. Lex 21, K I 679, K, Prel 61, Alm 64; katìsmas sf. pl. Prel 61 (katis-mos), Alm 64 < Pr.v. katxism, katism, katismen, pl. Katisen (Fr I 345; Alm (PrW)); plg. n.v.a. Katechismus ‘katekizmas’ iš lot. catēchēsmus ‘pamokymas tikėjime’, iš gr. katēchēsis ‘pamokymas’. kērùbas (kerubas) sm. (2) ‘cherubinas, aukščiausiojo rango angelas’ C I 428 (orig. Kēruibas), B 311 (kerub’s), R II 91 (Kērubas), MŽ II 120 (Kērubas), N 197 (Kerubas), K (kērubas), Alm 65 (kerubas) < Pr.v. Cherub (C I 426), n.v.a. Cherub bazn. ‘cherubinas’; plg. hebr. kerub (pl. kerubim) ‘t. p.’; [v.l.] n.l. cherub ‘aukščiausiojo lygmens angelas ir kt.’ iš lot. Cherub, pl. Cherubim, Cherubim ‘Senajame Testamente minimų angelų rangas’, iš gr. χερουβ ‘cherubinas, sparnuota būtybė, sklandanti virš skrynios, kurie saugomos 10-ties Dievo įsakymų 156 Acta Linguistica Lithuanica LXX Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų akmens plokštės, duotos Mozei; angelas, vadeliantis Dievo dangiškąjį vežimą, iš s. hebr. pl. ḵərūbīm (LKPŽ 708). kirkrots sm. ‘bažnyčios taryba, kolegija’ K I 687, kirkrots Alm 67 < n.v.a. Kirchenrat m. ‘t. p.’ dialektizno. kleboningai (hebr.) sm. pl. bažn. ‘dešimtoji pelno ar pajamų dalis, kurią tikintieji turėdavo duoti bažnyčiai, klebonui; dešimtinė’ Lex 23, Q 119; kleboningai C I 453 (orig. Luter-Klebōn-Patobel-Pinningai), B 34; dūriniai iš sl. klebonas ir germ. penigai, pinigai. liuterė sf. ‘liuteronų bažnyčią tikinčiųjų mokama dešimtinė’ B 794 (orig. pl. Lutteres), N 376 (Tlž, Luttere); liuteris sm. N 376 (Rg, orig. Lütteris), liuteriai pl. (1) K, Prl 55, Alm 82; → liuterpingai ‘dešimtinė, bažnytpinigi ai, mokami liuteronų bažnyčiose’; plg. n.v.a. Luther ‘Luteris (asmenvardis)’. Luter–Klebon–Patobel penigai (Luter [penigai], Klebon [penigai] sm. pl. ‘dešimtinė, bažnytpinigi ai, mokami liuteronų bažnyčiose’ Lex 23; dūriniai iš germ. luteris ir penigai; iš sl. klebonas ir germ. penigai; iš germ. patobel ir penigai. pōdženklis (hebr.) sm. (1) ‘krikšto tėvų puošnūs užanspauduoti lapeliai su linkėjimais, į kuriuos įdedama dovana ar pinigai krikštavaikiui’ K II 105 (orig. pōd-ženkļis); dūrinys iš germ. podis ir liet. ženklas; plg. n.v.a. Patenbrief, Patentel ‘t. p.’ (Grimm XIII 1502). psalteras sm. Lex 69, C II 245, Q 398, H (orig. Pſalteras), N 317, Alm 106, KŽ 1. ‘psalmės, psalynas’ BB Ps tit. 1. 2. ‘styginis muzikos instrumentas’ BB 1 Kar 10,12, BB 2 Sam 6,5, BB 1 Kn 14,8, BB Ps 71,22, BB Dan 3,5, BB Iz 5,12, BB Am 5,23, BB Ezd 12,27, BB 1 Sam 10 (Pſalteras), RB 71,22, B 987, ‘smuikas’ R II 283, MŽ II 378; psaltērius (2) K, K II 116, KŽ; psalterius H 108, N 317 (Pſalterus) 1. ‘psalynas’ MŽ 481 (gen. sing. išch Pſalteras), 495 (iſch Pſalteras), psaltērius (2) NdŽ. 2. ‘styginis muzikos instrumentas’ BB Ps 33,2 (ant Pſalterias), BB Ps 57,9, BB Am 6,5, RB Ps 33,2; 57,9, ‘smuikas’ R II 283, MŽ II 378; < Prv. Psalter ‘Psalter’ (Q 398; C II 245), v.v.a. psalter m. ‘psalmių knyga’, n.v.a. Psalter m. ‘psalmių knyga; citra, viduramžių muzikos instrumentas’; vok. iš bažn. lot. psaltērium n. ‘į citrą panašus styginis instrumentas; prk. Dovydo psalmės’, o šis iš gr. psaltērion n. ‘styginis instrumentas’; plg. n.nl. psalter (Lexer II 304; Kluge 2002, 727); 1. psalterz. predikati, -uoja, -avo intr. ‘sakyti pamokslą, viešai išbarti’ C I 221, B 985, N 314, [K], Alm 104, KŽ, (spredekti KŽ, spredikauti Alm 118 → sprede) < Prv. predigen ‘daug kalbėti’ (Alm (PrW)), v.v.a. bredgen, predigen, n.v.a. predigen ‘sakyti pamokslą; prk. skelbti, propaguoti’; vok. iš lot. predicare ‘viešai skelbti’; plg. n.nl. prediken (Lexer I 345); v.v.ž. prediken ‘t. p.’ (Sehwers 1953: 95), predeken ‘sakyti pamokslą’ (MndW III 372). prédika sf. (1) ‘kalba, pamokslas’ BzF 175 (TP 1881, 22), KŽ, Pr, spre-dika Alm 118, FrW, predikis sm. (1) ‘kalba, pamokslas’ TŽ II Straipsniai / Articles 157 NIOLĖ ČEPENĖ 186 (Inšk), LC 1880,27, sprėdikis sm. (1) NdŽ, APh VI 200, FnW, Lnk, Ms, Mžk, NmŽ, sprėkas sm. Alm 118 < v.v.ž. sprėdė ‘pamokslas’; plg. pietų vok. Predig, v.v.a. brede, predie f., s.v.a. prediga, n.v.a. Predigt f. ‘bžn. pamokslas; prk. pamokymas’; vok. iš v.lt. predica ‘viešas pranešimas, pamokslas’ (Kluge 2002: 719; Lexer I 345); la. spredikis ‘pamokslas’ iš vok. (Sehwers 1953: 117). šprūknygės (hibr.) sf. pl. (1) ‘pamokymų, sentencijų rinkinys, katekizmas’ K II 19, NmŽ, šprūngės ‘maldų knygos’ NmŽ; darinys iš germ. šprūkas ir sl. knygos pl., plg. n.v.a. Spruchbuch n. ‘t. p.’. tėmonas sm. (1) ‘bažnytin­gai, dėstinė’ N 93 (Lbgv), [K], Prl 54, Alm 141, KŽ; plg. Pr.v. Decem ‘dėstinė, mokestis dvasininkui’ (Fr I 135), tęsen, tatsen ‘t. p.’ (Alm (PrW)); lot. decem ‘dešimt’. Plg. dar decmonas. 6) asmenų pavadinimai, pvz.: áptas sm. ‘vyrų katalikų vienuolyno viršininkas’ Lex 3a, Q 13 (orig. apts), [K 19], aptas Alm 27; abtas Alm 23 < Pr.v. Abt (Lex 3a), n.v.a. Abt m. ‘abatas, vienuolyno viršininkas’; plg. v.v.a. abbet, abt, s.v.a. abbet, v.nl. apt, abt, n.nl. abt; vok. iš bžn. lot. abbās < gr. abbā iš arm. abbā ‘tėvas’ (Kluge 2002: 11; Lexer I 1); v.v.ž. abbet, abt (MndW I 1). áptienė sf. ‘katalikų vienuolyno viršininkė’ Q 13, B 39 (orig. aptene), K I 33, aptiene Alm 27, abtiene sf. N 2 (abtėne), Alm 23; vedinys iš germ. aptas, abtas. bapstas sm. ‘popiežius’ [K], Alm 29, bapstas N 317 < n.v.a. Bapt m. ‘t. p.’, plg. v.v.a. bābst, bapst, s.v.a. bābes, n.v.a. Papst; vok. pasiskolino iš vėlv. lot. pāpes (taip pat s.pranc. papas); b vietoje p dažnas ankstyvose vok. skoliniuose (Grimm XII 1448; Kluge 2002: 679; Lexer I 107). býblenės (hibr.) sm. (1) ‘Biblijos platin­tojas, išnešiotojas’ LC 182, 48; darinys iš germ. bybele, bybelis ir liet. nešti. bėdelis sm. (1) ‘velnias’ Tr, Pr, Erž; bėdelis Gk, Skr, Krš, Rs, Trg < v.v.ž. bōd(d)el, v.ž. bōdel ‘teismo tarnautojas, budelis’; plg. n.v.a. Büttel, šv. bödel, s.pranc. bedel, s.s. budil (Kluge 1957: 115), v.v.ž. bēdel ‘elgetavimas, prašinėjimas’ (Alm 31), bedeler ‘elgeta’ (MndW I 169). dómproptas sm. ‘katedros vyresnysis kunigas’ K I 302 < n.v.a. Domprobst ‘t. p.’. franciskōnas sm. ‘elgetaujančių katalikų vienuolių ordino narys’ K I 461, franciskonas Alm 51; plg. vok. Franziskaner ‘t. p.’, l. franciskani pl. (Brückner 1974: 127). iškunigis sm. (1) ‘buvęs kunigas; ekskunigas’ NdŽ, LzP; darinys iš germ. kunigas ir liet. prefikso -iš. kāntēris sm. (1) ‘tam tikras protestantų bažnyčios pareigūnas, vargonininkas’ Lex 21, C I 421, B 307, Q 108, N 178, K, Alm 62 < Pr.v. kanter ‘t. p.’ (Riemann III 76; Alm (PrW), Canter (Lex 21), plg. n.v.a. Kanter; Kantor m. 158 Acta Linguistica Lithuanica LXX Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų ‘kantorius, bažnytinio choro dirigentas; giedojas’; n.nl. cantor; vok. iš lot. cantor ‘giedotojas’ (Kluge 2002: 487). kapučėnis sm. ‘katalikų vienuolių ordino, pranciškonų šakos narys; pavadina dėl jų labai smailių kepurių, gobtuvų’ Alm 63, kapučėris, kapčerėris K I 677 < n.v.a. Kapuziner m. bažn. ‘kapucinas’; plg. it. cappuccini, lot. capucinus ‘vienuolis kapucinas, pranciškonų vienuolis’. katilėkas, -ė smob. (2) ‘katalikas, kas išpažįsta katalikybę’ R I 56, R II 91, MŽ I 110, MŽ II 119, LLCh (Žodnelis), K, Prl 26, Alm 64 < Pr.v. katelik ‘t. p.’ (Alm (PrW)); plg. n.v.a. Katholik m. ‘katalikas’; l. katolik, lot. Christianus catholicus, pl. catholici. kėčeris sm. ‘eretikas, atskalūnas’ Alm 64, kėčeris K I 683 < n.v.a. Ketzer m. ‘t. p.’; plg. v.v.a. ketzer, ketzer, kötzer ‘kuris yra neteisingo tikėjimo’; pagal katarų (gr. katharós ‘švarus, doras, skaistus, nekaltas’) manichejų sektą, v.lot. Cathari; vok. iš v.lot. catharus, gr.–lot. catharus (Kluge 2002: 485; Lexer I 1563). kirkversteris sm. ‘bažnyčios viršininkas’ Alm 66, kirkeversteris K I 687 < n.v.a. Kirchenvorsteher m. ‘t. p.’ dialektizmo. kirkpoderis sm. ‘bažnyčios tarnas, vargonininkas, zakristijonas’ B 795; kirkpoderis Q 297 (orig. Kirr=Poders); kirkvederis sn. ‘bažnyčios tarnas’ K I 687, kirkeveris Alm 66 < Pr.v.ž. Kircheder (a=ā) ‘bažnyčios viršininkas, bažnyčios kolegijos arba parapijos tarybos narys’ (Fr I 363–364); plg. n.v.a. Kirchenvater. kleknėrienė sf. ‘varpininko žmona’ K I 555, KŽ → kleknėris. kleknėris sm. (1) ‘varpininkas’ B 591, R II 180, 223, MŽ II 238, 298, Prk, kleknėris Sch 188–189, Prk; kleknorius B 831 (Klenorus); kleknėrė sm. (1) ‘varpininkas’ K, K I 83, Prl 61, KŽ, kleknėrė Alm 67 < Ryt. Pr.v. kleknär, klekner ‘varpininkas’ (Mitzka 1919: 124, Alm (PrW)); plg. v.v.a. glockenäre ‘varpininkas’ (Lexer I 1037), n.v.a. Glöckner ‘t. p.’, s.air. cloc(c) ‘varpelis’, n.nl. klok, n.šv. klocka (Kluge 2002: 362). kocėrus sm. ‘atskalūnas, eretikas’ K¹ 13, Lex 53a (orig. kocer[us]), C I 1054 (Kōcerus), Q 295, B 434, 779, N 203; kocėrius MŽ 338 (acc. pl. Kocerius), DP 535 (kaceris), [K kocierius], KŽ (kocėrius); kōcėrius sm. (1) bažn. ‘klai-datikis, atskalūnas, eretikas’ DP 119, 541 (kacerius), MŽ II 296 (Kōcerus), PG, K I 683 < v.v. katzer m. ‘kuris yra neteisingo tikėjimo, eretikas’ dialektizmo su o, nes Prūsijos ordino kalboje vietoje v.v.a. ilgo atviro â dažnai buvo ilgasis atviras ô; vok. iš v.lot. catarus, gr.–lot. catharus (Lexer I 1563; Ziesemer 1924: 114); plg. Pr.v. Ketzer (C I 1054), v.v.a. ketzer (nuo XII a.), kätzer, közer, n.v.a. Ketzer (Lexer I 1563; Kluge 2002: 485); (s.l., v.l.) n.l. kacer ‘eretikas, atskalūnas; eržilas’ < s.ček. kacir, n.ček. kacíř, kačíř ‘eretikas’, iš v.v. [N.Č. – v.v. taisyta iš v.v.ž., nes v.v.ž. yra ketter] katzer, v.v.a. ketzer, n.v.a. Ketzer ‘t. p.’, iš v.lot. catharus naujų sektų narių įvardijimas; neomanichejininkų sektos narys < gr. (LKPŽ 338–339), l. kacer iš ček. kacieř < vok. Katzer, Ketzer (Brückner 1974: 211). Straipsniai / Articles 159 NIOLĖ ČEPENĖ kunegbuvis (hib.) sm. ‘buvęs kunigas ar klierikas’ Pron, Užv, kunigbuvis BŽ 477; dūriniai iš germ. kunegas, kunigas ir liet. būti. kungas sm. 1. ‘dvasininkas (pr. katalikų)’ DK¹ 30, DK² 32, AK 9,17, AK 66,19 (orig. pl. kungay), KŽ. 2. ‘ponas, viešpats’ S. Dauk; plg. v.v. kunic, kunig, kong ‘karalius; valdovas’, s.v.a. chung (Lexer I 1774), n.šiaur.germ. kung, n.šv. kung (Kluge 1957: 391; 2002: 520); la. kungs ‘ponas’ iš s.v.a. kunig (Sehwers 1953: 61). Plg. dar kunigas. kunigáiktis (1) ‘vyresnysis, vadas, valdovas, kunigas, šventikas’ BB 1 Moz 23,6, BB 1 Moz 36,15, VlnE 22,2 (orig. Kunigajchtis), VlnE 69,21 (Kunigaikštis), DP 3,6, DP 163, DP 167,44 (acc. pl. kunigąszczus), DP 217,17, 67, 571, SD¹ 67, SD³ 27, 137, SP I 47, B 500, S. Dauk (kunigaikštis), R II 389, MŽ II 523 → kunigas. kunigátis sm. (1) ‘jaunas kunigas, vikaras; klierikas’ Šts, Mrc; vedinys iš kunigas. kunigas sm. (3ᵇ), FnW, (kunegas) ‘ponas, viešpats; vadas’ MŽ 396 (orig. Kunigs), 505, C I 908, B 53, 107, 681, 500, 511, 682, KlG 24, R I 70 (Kunigs), MŽ I 135 (Kunigs), K, A 1884, 307, 308, A 1885, 37, K. Būg, rš, KŽ, kūne-gas S. Dauk, dem. kunigėlis B 379, kunigėlis B 499. 2. ‘dvasininkas (pr. katalikų, protestantų)’ MŽ 30, 127, 505, BP I 153, BP II 210, 278, DP 17,27; 75,44; 141,13, MT (Blotno prakalba) 7, MT 38,12, MP 40, 78, VP 26 (kunegas), Ch¹Mr 1,44, AK 97, PK 160, Vln¹⁵⁰, Vln 50,12, Vln 58,9 (Kunigs), VlnE 7,4, VlnE 51,20 (wiraufelskningas), VlnE 199,1 (pl. kunigai), ZEE 204,2 (pl. kunigai), RB it. 1. 4, 12, SD³ 96, 116, SD 84, Lex 67, 68a, SP 69, SG I 35, Q 275 (Dwaronu kunigs), 383, 396 (Kunigs), H 54, B 85, 210 (kunigs), 311, 313, 441, 543, 681, 721, 860, 873, 971, PVG 60 (1712 m.), PVG 93 (1728 m.), PVG 604 (1831 m.), R I 70, MŽ I 135, LLCh 216 (pl. kunigai), 255, K, M. Valanč, VP 26 (kunegas), K. Donel, S. Dauk, Rp 69, BzBk 110 (kunegas), Prl 44, NG 42, Dg 52, J, JV 1038, FnW, Alm 75, Sim, GK 1939, 103, NŽR, KŽ, ŠVŽ (gen. sing. kòngą, Šak, Šal, Vin, Dauk, kòngės Lu), ZŠŽ (Grš, Br, Šk), KzRŽ, ZtŽ, DvŽ, LzŽ, Mrj, Šk, Srj, Ram, Vnv, Gmb, Klp (kunigs), Krš (kunegas), Akm (kònegas), šiaurės panevėžiai (kū.nógs), Dv, Plv, Ss, Šl, Pn, Pln, Zp, Klt, dem. kunigėlis KŽ, DvŽ, kunigėlis KzRŽ; skolinys iš v.v. kunic ‘karalius, valdovas’; plg. v.v.a. künic (Lexer I 1774); s.v.a. kun(i)ng, v.v.ž. kunig, kung ‘karalius, valdovas, viešpats’, s.s. kuning (vėliau kunig, n.nl. koning, n.v.a. König ‘karalius, valdovas’; suom. kuningas, est. kuningas (Kluge 1957: 391; 2002: 519–520; Grim XI 1691); v.v.ž. konink, konnik ‘karalius’ (MdW II 524); pr. konags ‘kunigaikštis, karalius’ taip pat germanizmas (Mažiulis II 242–243 (E 405)). Plg. dar kungas, kunigas, iškunigis, naukunigis, pakunigis, puskūnigis, senkunigis, velniakunigis, viškūnis. 160 Acta Linguistica Lithuanica LXX Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų kūnigė sf. (1) 1. ‘moteris dvasininkė, vaidilutė’ S. Dauk, Pt, kūnigė rš, ‘vienuolyno, šventyklos vyresnioji, viršininkė’ SD³ 138, N 210, A 1884, 63, KŽ. 2. ‘kūnigo (pastoriaus) žmona’ [K (Kt)], KŽ, I. Simon; → kunigas, kunigas. Plg. dar kunigė. kunigėlis sm. (2) ‘vikaras’ NG 60, Sln, Skp, kunigėlis ŠVŽ (Št); vedinys iš kunigas. kunigienė sf. (1) Brž, kunigienė (1) K; OsG 18 ‘kūnigo (pastoriaus) pati’ R I 71 (orig. Kunignė), K, LC 1881, 17, Am 76, KŽ → kunigas. kunigija sf. (2) col. ‘kunigai, jų visuma’ M, J, sp, FrnW, V. Kudr, KŽ, Prn, Bs, Blv, kunigija Am 75, kunigija A 1884, 381, kunigija KŽ. Gmž; vediniai iš kunigas, kuningas. kunigas sm. (2) ‘pastorius’ Prk; vedinys iš kunigas. kuniginkas, -ė smob. (1) ‘kūnigo mokinys, rengiamas įšventinimui’ A 1885, 372, BsV 164, KŽ (orig. kunigininkas), Klp, Prk → kunigas. kuniginis, -ė smob. (2) ‘kas kūno pažiūrų, kūnų šalininkas’ rš, Žem, ZŠŽ (Gr); vedinys iš kunigas. kunigiškas sm. (1) ‘kunigas’ Šv; vedinys iš kunigas. kunigiškis, -ė smob. (2) 1. ‘dvasininkas (pr. katalikų)’ Ch 2 Moz 30,30, Grv. 2. ‘kūno mokinys, rengiamas įšventinimui’ KŽ, Šlu, Prk, kunigiškis N 210, K, KŽ; vediniai iš kunigas, kunas. kunigūkas sm. (2) ‘klierikas’ Jrb; dem. vedinys iš kunigas. kunigūžis sm. (2) ‘protestantų ar liuteronų kunigas’ Am 76, KŽ, ZŠŽ (Įk, Žvr, Šk, Nm), Vdž, Alk, Dkš, Gs, ‘liuteronų kunigas’ KrtnŽ; vedinys iš kunigas. kuningas sm. (³ᵇ) FrnW 1. ‘ponas, viešpats; vadas’ B 99, N 210. 2. ‘dvasininkas (pr. katalikų), klebonas’ C II 204 (orig. Kūnigas), 237 (Kūningas), 647 (Kūnngas), 1121, Q 75 (Kūnngas), 179, R I 70 (Kūnngas), R II 58, 208 (Kūnngas), 276, 282, H II 186, PVG 193 (1748 m.), 362 (1793 m.), MŽ II 23, 78, 277, JV 615, Sln, BzF 52, N 210, K, KŽ (A 1883, 42), Pr 44, Šv, dem. kunigėlis N 210, kunigytis N 210, kunigūžis N 210; < v.v. kuninc, kuning ‘karalius, valdovas’ (Lexer I 1774); plg. s.v.a. kun(i)g, v.v.ž. kunig ‘karalius, valdovas, viešpats’, s.s. kun, n.nl. koning; suom. kunigas (Kluge 1957: 391; 2002: 519–520), v.v.ž. koning, konink ‘karalius’ (MndW II 524); pr. konagis ‘kunigaikštis, karalius’ iš v.v.a. (ar v.v.) künic ‘karalius’, v.v. kunic (kunig) ‘karalius’ (Mažiulis II 242–243 (E 405)). Plg. dar kunigas. kūnigė sf. (1) 1. ‘moteris dvasininkė, vaidilutė’ rš. 2. ‘katalikų vienuolyno vyresnioji, viršininkė’ N 210, KŽ; → kunigas. Plg. dar kunigė. kunigienė R I 71 (orig. Kunignė), N 210 → kunigas. kuningestis sm. ‘kardinalas, katalikų dvasininkas’ Q 109 (orig. Kunningestis, Popezus Kaffes) → kunigas. Straipsniai / Articles 161 NIJOLĖ ČEPIENĖ manìstas sm. ‘menonitas, priklausantis protestantų sektai’ K II 54, Alm 84, KŽ < Pr.v. Manist ‘t. p.’. Menonitai gyveno Prūsijoje, daugiausia Verderyje (Verder), Žemumoje (Niedergen) (Fr II 48); plg. v.v.ž. meniste ‘t. p.’ (MndW III 71), n.v.a. Mennonist, pagal pastorių Meno Simons (1496–1561, Nyderlandai). mukarãi sm. pl. (3ᵇ) ‘senieji vokiečiai, kurie paprastai meldžiasi namie’ ŽŠŽ (Lkš), mūcharai sm. pl. (1) ŽŠŽ (Šsr); mukeris ‘šventėva’ I.Šimon, mūkeris (1) ‘t. p.’ prš, Yl < n.v.a. Mucker m. ‘veidmainis, šventėva, J. F. Budde pietistų pasekėjų XVII a. pravardė’; plg. v.v.a. mücheler m. ‘Meuchler, scarius’ (Kluge 2002: 634–635; Lexer I 2191). nacarėnas, -ė smob. ‘nazarietis’ Alm 90; plg. vok. Naz(ar)ener ‘priklausantis judėjų krikščionių sektai (pirmaisiais mūsų eros amžiais)’, lot. Nazareus iš gr. Nazarēnos ‘Nazarietis, Jėzaus Kristaus prievardis’. naujūngis (hbr.) sm. ‘neseniai išvestas kunigas’ Bv; dūrinys iš germ. kunigas ir liet. naujas. pākūnis sm. (1) ‘protestantų kunigo padėjėjas pasaulietis’ Šs; darinys iš germ. kunigas ir liet. pref. pa-. patōbelis sm. (1) ‘bažnyčios tarnas, varpininkas, zakristijonas’ Lex 43, Q 27, 29, C I 785, 1063, B 308, 591, 795, 831, R I 162, MŽ I 296, LLICH (žodynėlis), N 107, [K], K I 555, KŽ, Alm 97, FnW, Pk, ‘bažnyčios patarnautojas, kuris steovi už lentos, vok. Tafel, kaip vertėjas’ R I 162, MŽ I 296, Alm 97 < Pr.v. Potabel ‘anksčiau [Prūsų] Lietuvoje bažnyčios tarnas, padedantis vokiečių bažnyčios tarnams. Jų tarnyba – skambinti varpais, parūpinti vyno ir komunijos patelėlių, tvarkyti bažnyčią ir jos įrankius, nešti maišelį aukoms rinkti (Klingsäckel), stebėti netropius lankytojus, nepaklusniems uždegti geležinius antkalius (Halseisen), patarnauti pamokslininkams, kai jie išvyksta pas ligonius ar ruošiasi krikštyti; jie taip pat turėjo būti renkant dešimtinę; jų pareiga – prižiūrėti pastatus ir padėti pamokslininkams žemės darbuose’ (Fr II 172). ALEW rašo, kad vok. Potabel (Patabel) galėtų būti pasiskolintas iš liet. patōbelis (ALEW II 741–742). pilgrìmas, -ė smob. (2) ‘keliaujantis maldininkas, keliautojas į šventąsias vietas’ TrpŽ, Š, DŽ pilgrimas, -ė brš, pilgrimas KŽ < Pr.v. Pilgrim, n.v.a. Pilgrim ‘keliaujantis maldininkas’ (Prel 40), s.v.a. pilgrim; plg. v.v.a. bilgerim, pilgerin, s.frz. pelegrin, v.ang. pilgrim; vok. iš v.lot. pelegrinus ‘svetimšalis, keliautojas’ (Kluge 2002: 703), v.v.ž. pelegim(e) ‘t. p.’ (MndW III 315); it. pellegrino iš lot. pōdė sf. (2) ‘krikšto motina’ C II 192, KŽ, Alm 103 (Aukštaitijoje), Pt, FnW, ŽŠŽ, KzRŽ, Š, Įnš, Žml, Vl, Erž, Įrb, Sk; pōdė som. (2) ‘krikštavaikis’ N 294, K, M. Valanč, S. Dauk, BM 400 (Šnt), LMD (Šs), KŽ, Alm 103 (Žemaitijoje), NmŽ, FnW, BM 400, Šnt, LMD (Šs), KrtnŽ (puodė), ŠVŽ (puodė Bks, Med, Lyk), Dr, Kv, Plt, Vkš, Sd, Trk, Ms, Nt, Trk, ‘krikštaduktė’ 162 Acta Linguistica Lithuanica LXXX Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų B 967 < Pr.v. pōde, pōt ‘krikštavėis, krikštavaikis’ (Alm (PrW)); plg. v.v.ž. pade m. ‘krikšto tėvas, krikšto motina, kūmas, kūma’ (MndW III 291), n.v.a. Pate m. ‘krikštavėis; krikštauinis’; f. ‘krikštamotė; krikštaduktė’, lot. pater ‘dvasiškas tėvas, krikštavėis’ (Kluge 2002: 685). precentėris sm. ‘parapinės protestantų bažnyčios vaikų mokytojas’ PVG 413 (1794 m.) < Pr.v. precenter ‘t. p.’ (Alm 105 (PrW)); plg. lot. praecentor ‘dainavedys, solistas, dirigentas’. pūkunėgis (hbr.) sm. (1) 1. ‘liuteronų sakytojas, pamokslininkas, kunigo pareigas atliekantis žmogus’ Grm, Vn. 2. ‘klierikas, turintis diakono šventimus’ Ndž; dūrinys iš germ. kunigas ir liet. pus- rabýneris sm. ‘rabinas, judėjų dvasininkas’ K II 18, Alm 109 < n.v.a. Rabiner ‘t. p.’; plg. hebr. rabbi ‘mano mokytojas’; v.v.a. Rābīn ‘Araber’ (Lexer II 330). sėnukigis (hbr.) sm. (1) ‘senas, senoviško masto kunigas’ Vaižg; dūrinys iš germ. kunigas ir liet. senas velniakūnis (hbr.) sm. ‘kas blogais kėslais persirengęs į kunigus’ BsV 291, S I 165; dūrinys iš germ. kunigas ir liet. velnias vištkunigis (hbr.) sm. pl. (1) ‘kas nebaigęs kunigystės mokslų’ Nį, Skr; dūrinys iš germ. kunigas ir liet. višta 7) mitologinė leksika, antgaminių būtybių pavadinimai, pvz.: bazilikas (basilīkas, bazilīkus) sm. ‘pasakų būtybė, slibinas’ WP 98a,8, SD 8, SD³ 9 (orig. bazyliszek), Bb Iz 11,8, B 189 (Basiliszek), baziliškas Lex 236 (Baziliszek), C I 236, Prl 51 (bazyliszas); plg. v.v.a. basiliske m., basilik (Lexer I 133), n.v.a. Basilisk mit. ‘bazilikas, slinas’, Pr.v. Baliljže (C I 236); n.nl. basilis, n.ang. basilisk; vok. pasakolintas iš lot. basiliscus, o šis iš gr. basilískos ‘mažas karalius’ (Kluge 2002: 94); l. bazyliszek. ALEW liet. baziliskas kildinamas iš lenkų kalbos (ALEW I 100). grális sm. ‘paslaptingas ir stebuklingas indas (duobė, taurė), akmuo (viduramžių vokiečių padavimuose, kūryboje)’ TrpŽ, KŽ, nSŽ; ‘legendinė taurė, iš kurios gėręs Jėzus Kristus per paskutinę vakarienę’ TrpŽ, NSŽ 144 < vok. Gral m. ‘šventenybė (akmuo, taurė ar kt.)’; plg. v.v.a. grāl m. ‘šv. gralis, Kristaus vakarienės dubuo’, s.pranc. graal ‘t. p.’; v.lot. gradalis (Kluge 2002: 367; Grimm VIII 1737; Lexer I 1066). kābalas sm. (1), pr. pl. ‘ateities spėjimas kortomis ir kitokiais būdais’ Vad, Lp, Kt, kabōlai pl. ZtŽ; plg. Pr.v. kābal ‘nemaunai’ (Alm (PrW)), Cabale f. ‘slaptos intrigos, pinklės’ (K I 673), n.v.a. Kabale f. ‘klasta, klastingumas; pinklės’; n.ang. cabal; n.šv. kabal, n.norv. kabale; vok. iš pranc. cabale ‘kabala, judėjų, žydų slaptas mokslas’, o šis iš hebr. qabbālā(h) ‘perdavimas; tradicija’ (Kluge 2002: 457); hebr. qabbala ‘(slapta) tradicija’, s.žyd. kabbālāh ‘būrimas Straipsniai / Articles 163 NIOLĖ ČEPIENĖ iš skaičių, magija, intriga’ (Vasmer II 1986, 149); (v.l.), n.l. kabala, pl. kabaly ‘judėjų filosofinis apokrinis traktatas; būrimas kortomis; būrimas iš ženklų, skaičių; burtų mokomoji knyga; sąmokslas, intriga; rūpesčiai, sunkumai’ < l. jd. qabale ‘paslaptingasis judėjų mokymas’, v.lot. cabala ‘Kabala (išmintis, perduodama rabinų)’, iš v.hebr. qābālāh ‘gavimas, priėmimas; tradicijų perdavimas iš kartos į kartą; paprotinis įstatymas; po Mozės rašyti veikalai; kabala, paslaptingoji išmintis’; n.brus. kabalá ‘rūpesčiai; galvosūkis; apgaulė, niekai’, n.brus. dial. kabalny pl. ‘būrimo kortos’ (LKŽ 337), l. kabala ‘intriga, slaptas mokslas’ < vok. ir it. cabala, o š iš hebr. kabbalah (Brückner 1974: 211). špūkas sm. (1, 3) ‘vaid ok lis, šmėkla, pamėlė’ K II 200, Cp, NdŽ, BzF 185 (Prk), Am 134, FrnW, KŽ, ZŠŽ (Grš, Šk, Ssr, Snt), NmŽ, Šn, Vkv, Nm, Gs, Mrj, Tlž; špūkis, -ė smob. ‘kas naktį vaikščioja, naktibalda, vaiduoklis’, BzF 185 (orig. spūks); špōkas (1) ‘vaidoklis, šmėkla’ ZŠŽ (Snt) < n.v.a. Spuk (Spuch) m. ‘šmėkla, vaiduoklis, pamėlė’, kuris perimtas iš v.v.ž. spok, spök, n. ‘vaiduoklis, šmėkla, niekinga būtybė’; plg. v.n.l. spoke, s.ang. pūca mit. ‘gnomas, bardukas, kaukas, aitvaras, namų dvasia’. Kilmė neaiški (Kluge 2002: 871; MndW IV 335). pracūberoti, -oja, -ojo verb. ‘užburi, užkerėti’ BzF 205 < n.v.a. verzaubern ‘t. p.’. Valhalà sf. ‘senovės skandinavų mitologijoje – dievo Odino rūmai, mūšyje kritusių karių buveinė’ TrpŽ; dėl kilmės plg. vok. Walhall(a) < s.skand. Valhǫll ‘nužudytųjų rūmai’; šiaurės germanų mitologijoje taip vadinama salė, vok. Halle, į kurią ateina kritusieji kovose (Kluge 2002: 970). valkirijos sf. pl. (1) ‘senovės skandinavų mitologijoje – karinės merginos deivės, kurios padėdavo karžygiams mūšiuose, nuesdavo žuvusių karių vėles į Valhalą ir ten per puotas jiems patarnaudavo’ TrpŽ, NSŽ 454; plg. n.v.a. Walküre f. < s.skand. valkyrja ‘pasirenkanti mirusius’, n.šv. valkyria, n.ang. Valkyrie, n.nl. valkure (Kluge 2002: 970). Valpurgijos naktis ‘senovės germanų pagoniška pavasario pradžios šventė naktį iš balandžio 30 d. į gegužės 1 d.; pagal vokiečių prietarus tą naktį ant Brokeno kalno piktosios dvasios ir raganos keldavusios puotą, orgijas; puota, orgija’ TrpŽ, Valpurgija KŽ, NSŽ; plg. vok. Walpurgisnacht ‘Hexennacht’; Walpurg(is) yra germanų šventoji, kilusi iš Anglijos, vokiškai Walt-purc; gegužės 1-osios naktį joja raganos ant Blocksbergo kalno – ryšys tarp pagonų ir šventosios yra motyvuotas tik data; n.nl. Walpurgisnacht, n.ang. Walpurgis Night (Kluge 2002: 971); lot. Valpurgis. 164 Acta Linguistica Lithuanica LXX Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų 3. DĖL ŽODŽIO OLA REIKŠMIŲ IR KILMĖS Bretkūno Biblijoje užfiksuotas žodis ola⁴ sf. ‘urvas, landa, patalpa, kripta’ (BB 1 Moz 23,9 ‘ola laidoti’, BB 1 Kar 18,4, BB 1 Kar 19,9, BB 1 Kar 19,13, BB Ps 142,1, olė BB 1 Kar 18,4, ola BB 1 Sam 24,4, BB 1 Sam 24,11, uola BB 1 Sam 24,4). Olos, kaip paslaptį vartai į požeminį pasaulį, yra daugelio kultų, mitų ir padavimų objektas. Jos buvo laikomos dievų gimimo vietomis, atsiskyrėlių buveinėmis. Kretos ir Mikenų tikėjime buvo daug šventų olų (NSŽ 294–296). Ola vartojamas ne tik reikšme ‘žvėrių ar paukščių urvas, landa’, kaip pateikiama LKŽ, bet ir ‘patalpa, kripta, vieta paslėpti; prieglobstis’. Kriptos buvo ankstyvųjų krikščionių kulto ir laidojimo patalpos katakombose, požeminėse kapinėse. Iš Biblijos sužinome, kad olos buvo su durimis (1 Kar 19,13), didelės (paslėpė olę čia 50 ir ten 50 pranašų (1 Kar 18,4)). Jose buvo laidojama – Antano Rubšio Šventojo Rašto (ŠvR, 1 Moz 23,19) vertime rašoma: Tada Abraomas palaidojo savo žmoną Machpelos lauko oloje, priešais Mamrę {tai yra Hebroną}, Kanaano krašte. Laukas ir ola perėjo iš hetitų į Abraomo nuosavybę kaip kapavietė. Bretkūnas ir jo išverstos Biblijos korektoriai turbūt abejojo, ar išverstų lietuviškų žodžių reikšmė tiksliai atitinka originalo žodį, todėl dažnai prirašomas ola, atitinkantis n.v.a. Höhle f. (Hohl n.), vidurio vokiečių Hohle f. ‘ola, įduba; didelė tuščiavidurė patalpa žemėje’ (Grimm X 714, 715, PaulW 299); plg. vidurinės vokiečių žemaičių tarmės hol n. ‘ola, įduba, tuščiavidurė patalpa; prieglobstis, slėptuvė’, Xv a. Liubeko (Lübeck) miesto vienuolio dominikono Hermanno Kornero kronikoje, vokiečių žemaičių kalba parašytuose raštuose užfiksuota verb. holen ‘ich in eine Höhle, Versteck begeben (leisti, iškeliauti, eiti į olą, slėptuvę)’ (MndW II 285, 288). Lietuvių ola sietinas ir su v.v.a. hol n., m. ‘ola, duobė, kiaurymė, įduba’, v.v.a. hūle f. (hol) ‘ola, prieglobstis, lindynė (Schlupfwinkel)’, [hule BB 1 Moz 19,30], v.v.a. verb. hēln ‘laikyti paslėptyje, slėpti’ (Lexer I 1324, 1381, 1242). Plg. dar giminišką skand. hol (n.v.a. Halle f. ‘prieangis, priestatas iš kolonų’), kurio pagrindinė reikšmė yra ‘uždengtas, paslėptas’; (gotų hulþ-s ‘uola, statinys iš akmenų, salė uolose’); → germ. *hel- ‘slėpti, paslėpti’. Iš v.v.a. verb. hēlen, hēln ‘laikyti paslėptyje, slėpti, paslėpti, slėpti’ (n.v.a. hehlen) kilo v.v.a. helle sf. mit. ‘paslėptas, slaptas požeminis mirusiųjų pasaulis, pragaras; siaura patalpa tarp kronies ir sienos’, v.v.a. halle f. ⁴ Ola užfiksuotas dar VlnE 101,11, DP 488, MP 284, SD³ 76, 85, 155, 281, 291, SD 66, 238, 246, Q 235, B 860, R I 167 (orig. ūla), MŽ I 306 (ūla), A. Baran, J, JD 853, Jrk 25, FrnW, ZŠŽ (Grš, Šk, Br), KzRŽ, Ds, Dkš, Km, Sg, Skp, Rš, dem. olūkė ZŠŽ (Lkš); turimi ir hola ‘duobė, urvas’ SP I 42,6; 42,11; 255,2, BzF 116, FrnW I 516, hala SD¹ 14, BzF 116. ⁵ Plg. dar s.v.a., v.n.l, s.fryz. hol, ang. hole ‘ola, urvas’ (Kluge 1957: 313). Straipsniai / Articles 165 NIJOLĖ ČEPĖNIĖ ‘medinis bokštas, medinės kolonos, trobelė; vieta ruošti ir saugoti druskai’; plg. dar got. halja ‘požeminis mirusiųjų pasaulis’ (Lexer I 232, 1149; Kluge 1957: 283; Grimm X 229). W. Smoczyńskis lietuvių ola laiko neaiškios kilmės žodžiu (Smoczyński 2007: 432). Latv. ala ‘ola, urvas, landa’. J. Sehwers klidina iš v.v.ž. hol ‘ola, skylė, įduba’ (Sehwers 1953: 1). Taigi lietuvių ola ‘urvas, duoba, palėpa, kripta; prieglobstis’, užfiksuotas XVI a. Bretūno Biblijoje, galėtų būti kildinamas ne tik iš vidurinės vokiečių žemaičių tarmės hol n. ‘ola, urvas, tuščia palpa; prieglobstis’, kaip rašė E. Frenkelis, bet ir iš vidurio vokiečių Hohle f. ‘ola, įduba; didelė tuščiavidurė palpa žemėje’; plg. vidurinės vokiečių aukštaičių tarmės hūle (hule, hol) f. ‘urvas, duobė, prieglobstis’. Plg. dar Valhala (prie 2, 7). Antano Rubšio verstame Šventajame Rašte randame skolinį šeolas sm. ‘mirusiųjų buveinė, pragaras’ ŠvR (Moz 37,35; GG 8,6; Job 24,19), kilusį tikriausiai iš hebr. še’ol, kuris turbūt sietinas su n.v.a. Hölle f. ‘požeminis mirusiųjų pasaulis, pragaras’, got. halja, s.v.a. hella ‘minties dievė Hel, jos gyvenamoji vieta’ (Grimm X 174); plg. la. ellē ‘pragaras’ iš v.v.ž. helle (Sehwers 1953: 331–332). Ankstesniuose senuosiuose lietuvių raštuose, turimais duomenimis, žodis šeolas neaptinkamas. XVI a. Bretūno Biblijoje vok. Hölle f. ‘pragaras’ išverstas skoliniu iš lenkų kalbos peklą6. 4. DARINIAI Iš religinės leksikos germanizmų sudaromi nauji žodžiai: vediniai, denominatyvai, dariniai. Ypač dažnai prie germanizmo šaknies pridedamos lietuviškos priesagos -ienė, -ystė, -iškas, -auti. Turima ir sudurtinių žodžių, hibridų, kurių vienas dėmuo yra germanizmas, o kitas – lietuviškas žodis. Daug darinių sudaryta su senuoju germanizmu kunigas. Vediniai, pvz.: aptinė, aptinė sf. ‘katalikų vienuolyno viršininkė’ → aptas, aptas; kunigė, kunigė, kuniginė sf. (1) ‘kunigo (pastoriaus) pati’. Ypač daug vedinių sudaryta iš skolinių kunigas, kunigas: kunė, kunė sf. (1) 1. ‘moteris dvasininkė, vaidilutė; vienuolyno, šventyklos vyresnioji, viršininkė’. 2. ‘kunigo (pastoriaus) žmona’; → kunigas, kunigas; kunigaitis sm. (1) ‘jaunas kunigas, vikaras; klierikas’; kunigystė sf. (2) ‘viešpatystė’ BP II 117, WP 27,13, DP 226, MT 30,31, ‘kunigo pareigos, kunigavimas’ WP 27,13, DP 465, MT 18, Alm 76, FrnW, KŽ, KrtnŽ; kunigystė sf. (2) ‘viešpatystė’ BB Joz 18,7, WP 152,19, DP 542, SP 204, B 684, R I 71, MŽ I 136, PG, ‘kunigo pareigos, 6 LKŽe nepateikiamas žodžio peklą šaltinis iš Bretūno Biblijos. 166 Acta Linguistica Lithuanica LXX Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų kunigavimas’ BB 1 Sam 2,28, DK 94, AK 93, DP 75, MT 18, Ch¹ 312, PK 13, SD³ 96, SD 84, SG I 51, Lex 68a, Q 396, B 721, 810, 96, H 54, R I 71 (orig. Kunigystė), MŽ I 136, A 1885, 35, K, M. Valanč, M, FrnW, J. Bil, J. Šimk, KŽ, ŠVŽŽ (Dauk), kunigystė (2) ‘kunigo pareigos, kunigavimas’ Lex 68a, C II 237, Q 396, H 54, R I 71 (Kunigystė), R II 282, N 210, A 1885, 78, ‘viešpatystė’ R I 71, N 210; cerėvstė sf. ‘erėzija; paklydimas (tikėjime)’ Alm 64; bybeliskas adj. ‘būdingas Biblijai’ N 329, K, Alm 31, adv. bybeliškai K; → Bybelis; plg. n.v.a. biblisch; ketseriskas adj. ‘būdingas kėrei’ K I 683, adv. ketseriškai K I 683; kunigiškas, -a adj. (1), -à (³ᵇ) ‘būdingas dvasininkui (pr. katalikų)’ BB 2 Moz 19,6, DK 14, DP 27, 76, 547, SD³ 96, SD 84, B 96, K, BsMt II 238, M. Valanč, J. Jabl, KŽ, Ggr; kunigiškas, -a R II 282, N 210, A 1885, 81, adv. kunigiškai ‘kaip kunigas’ K, ŽŠ (Nm); kuniginis, -ė adj. (2) ‘dvasininkų (pr. katalikų)’ J. Jabl, KŽ, Šts. Denominatyvai: kunigauti, -auja (-ąna), -avo intr., kunigaut ŽŠ 1. ‘būti kunigu, dvasininku’ MŽ 421, BB Luk 1,8, S. Dauk, BzB 297, FrnW, P. Cvir, J. Jabl, J. Balt, Alm 75, KŽ, DŽ, ŠVŽŽ (Žbr). 2. ‘viešpatauti’ MŽ 421, MT 250, rš; denominatyvas iš kunigas; podžauti, -iauja, -iavo intr. ‘būti podžiu ar pode, kūmauti’ rš, ŽŠ (Jn), apipodžiauti tr. ‘paeiti podžias, kūmas’ ŽŠ (Jn), denominatyvas iš podis; spredikauti verb. intr. ‘sakyti pamokslą’ Alm 118, spredėti KŽ, denominatyvas iš spredika; pilgrinauti, -auja, -avo verb. intr. ‘keliauti į šventas vietas’ BB Iz 23,7, Prel 43 → pilgrimas; plg. v.v.ž. pelegrine ‘pilgrimas’ (Prel 43). Dūriniai: bybelnėšis (hibr.) sm. (1) ‘Biblijos platintojas, išnešiotojas’ LC 1882, 48, dūrinys iš germ. bybele, bybelis ir liet. nešti; iškunigis sm. ‘buvęs kunigas, ekskunigas’ NdŽ, LzP, darinys iš germ. kunigas ir liet. pref. -iš; kirkapis (hibr.) sm. (1) ‘kapai prie kirkės; šventorius’ R I 54, R II 223, MŽ II 298, N 200, K, KŽ, Alm 66, kirkapis KŽ, darinys iš germ. kirke ir liet. kapas; plg. n.v.a. Kirchhof m. ‘kapai, kapinės’; kunegubuis (dial.) sm. ‘buvęs kunigas ar klierikas’ Pron, Užv; kunigubuis BŽ 477, darinys iš germ. kunegas, kunigas ir liet. būti; Luter–Klebon–Patobel penigai (Luter [penigai], Klebon [penigai]) sm. pl. ‘dešimtinė, bažnytpinigiai, mokami liuteronų bažnyčiose’ Lex 23; dūriniai iš germ. luteris ir penigai; iš sl. klebonas ir germ. penigai; iš germ. patobelis ir penigai; põdženklis (hibr.) sm. (1) ‘krikšto tėvų puošnūs užspauduoti lapeliai su linkėjimais, į kuriuos įdedama dovana ar pinigai krikštavaikiui’ K II 105 (orig. põd-ženklis; darinys iš germ. podis ir liet. ženklas; plg. n.v.a. Patenbrief, Patentzel t. p. (Grimm XIII 1502); šprūknešis sf. pl. (1) ‘pamokymų, sentencijų rinkinys, katėkizmas’ K II 199, NmŽ, šprūknešės ‘maldų knygos’ NmŽ, darinys iš germ. šprukas ir liet. knygos pl.; plg. n.v.a. Spruchbuch n. ‘t. p.’. Straipsniai / Articles 167 NIJOLĖ ČEPIENĖ 5. CHRONOLOGINĖS PASTABOS Nedaug religijos srities žodžių užfiksuota pirmuosiuose XVI a. senosiuose raštuose, kiek daugiau jų rasta Bretkūno Biblijoje, pvz.: kunigas (kunegas, kun-gas); turmas ‘bokštas, varpinė’; psalteras (psaltėrius, psalteras) ‘psalmynas; sty-ginis muzikos instrumentas’; miras (miras, myras) ‘kvapūs sakai’; izopas (yzopas, yzapas) ‘vaistinis juozapas (Hyssopus officinalis); yzopo šakelės bažnyčioje kaip šlakstykle’; skryne ‘katalikų bažnyčioje puošni spintelė altoriaus viduryje ostiją laikyti; aukų dėžė, kasa; laiva (apie biblinio Nojaus įrengtą laivą’). Nuo XVII a. skolinių daugėja, ypač Prūsijos vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių žodynuose, pvz.: ablōtas ‘kalėdis’; almūzas ‘išmalda, dovana’; ilgės sf. pl. (2), ilgės (1) ‘Visų Šventųjų šventė (lapkričio 1 d.); kant̄eris ‘tam tikras protestantų bažnyčios pareigas, vargonininkas’; katgismas ‘katekizmas, trumpas krikščionių tikybos išdėstymas klausymų ir atsakymų forma’; kerūbas (kerubas) bān. ‘aukščiausiojo rango angelas’; plg. vok. Cherub, Pr.v. Cherub (C I 426), heb. kerub (pl. kerubin) ‘t. p.’; asirų k’rub ‘milžiniškas paukštis su liūto letenomis ir žmogaus galva, grifas’ (Kluge 1957: 268); kirpėdis ‘bažnyčios tarnas, vargonininkas, zakristijonas, kirkodis; kleboningai sm. pl. bān. ‘dėmtoji pelno ar pajamų dalis, kurią tikintieji turėdavo duoti bažnyčiai, kle-bonui; dešimtinė’; darinys iš sl. klebonas ir germ. penig; kleboningai (orig. Lutter-Klebon-Patbel-Piningai); gángos sf. pl. (1) ‘bažnyčioje vieta prie vargonų; viškos < vok. Gang ‘t. p.’; predikau, -auja, -avo intr. ‘sakyti pamokslą, viešai išbarti’; tapelis ‘maželis aukoms bažnyčioje rinkti’ < Pr.v. tofel ‘plokštė’, plg. Elaso dial. tôfel ‘(pakabinta) plokštė, lenta, mušama išgauti garsui, duoti ženklą, naudojama bažnyčiose, vienuolynuose vietoje skambinimo’, n.v.a. Tafel (Grimm XXI 13). XVII a. randama naujų skolinių, nemažai jų pateikiama Jokūbo Brodowskio žodyne, pvz.: dreskama sf. ‘zakristija’, dreskare, dreskare LC 1885, 12; kapelė ‘maža bažnytėlė, koplytėlė’; klekneris ‘varpininkas’; klingbelis ‘maišelis pinigams bažnyčioje rinkti’; klosteris ‘vienuolynas’; precenteris ‘parapinės protestantų bažnyčios vaikų mokytojas’ PVG 413 (1794 m.); hbr. kirkapis ‘kapai prie kirkės, šventorius’. Nuo XIX a. užfiksuota naujų skolinių G. H. F. Nesselmanno ir ypač F. Kur-šaičio žodynuose, pvz.: bybelis sm., býbelės sf. pl. ‘Biblija’; býbelšprūks ‘Šventojo Rašto žodis’; verb. fīrmeliuoti ‘šventinti, konfirmuoti’; franciškonas ‘elgetaujančių katalikų vienuolių ordino narys’; gnōda ‘malonė’; jerģtēliai interj. ‘Dievuliau, Dievuli’; kapučīneris (kaputsīneris) ‘katalikų vienuolių ordino, pranciškonų ordino šakos narys, pavadinta pagal jų ypač smailius gobtuvus’; liktis sf. (4, 2) ‘Grabnyčių šventė; pamaldos, į kurias tikintieji eina su žvakėmis (vasario 2 d.)’; liturgija ‘viešųjų pamaldų, ypač mišių, tvarka krikščionių 168 Acta Linguistica Lithuanica LXX Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų bažnyčiose < vok. Liturgie ‘t. p.’, plg. n.l. liturgie, bžn.lat. liturgia, gr. leito-urgía (Kluge 2002: 578); próptas ‘klebonas’; rabýneris ‘rabinas’; sprė́dka sf. (1) ‘kalba, pamokslas’, sprė́dka Alm 118, FrW, sprė́ka KŽ, sprė́das sm.; sprūknýtis pl. ‘pamokymų, sentencijų rinkinys, katekizmas’; tōbelis ‘maišelis aukoms bažnyčioje rinkti’. A. Bezenbergeris darbuose pirmiausia pateikė žo-džiai: bėrės sf. pl. ‘laidotuvių vaišės, sermėys’ BzF 9; plg. Pr.v. Behre ‘puota laididems’ (Ziesemer I 530), v.v.ž. bōre ‘neštuvai’ (Sehwers 1953: 11), s.fž. bere ‘neštuvai’, n.v.a. Bahre f., vélės reikšmė ‘neštuvai mirusiam nešti’ (Kluge 2002: 83), v.v.ž. bōrige f. ‘pakėlimas, paėmimas; auka (Hebung, Einnahme)’ (MndW I 397, VI 80); la. bēres ‘neštuvai numirusiam nešti’ iš v.v.ž. bōre ar rytų fryzų bōre ‘neštuvai’ (Karulis I 121); pracuberoti ‘užbūrti, užkerėti’ BzF 205 (Dargužiai), Prė 58 (pracuberots). Daug šios teminės grupės skolinį užfiksuota Aleksandro Kuršaičio keturių tomų lietuvių-vokiečių žodyne, išleistame 1968-1973 m. (grālis sm. ‘paslaptingas ir stebuklingas indas (duobė, taurė), akmuo (viduramžių vokiečių padavimuose, kūryboje); legenda taurė, iš kurios gėręs Jėzus Kristus per paskutinę vakarienę’; ilgkritis sm. (2) ‘Kūčios (?), pl. Kūčių dovanos’; darinys iš v.v.ž. hilgen ‘šventieji’ ir liet. Kristus, plg. vok. der heilige Christabend; kirvelis ‘parapijinė šventė (minint bažnyčios pašventinimą); mugė (ryšium su parapijine švente)’; nacarenas, -ė sm. ‘nazarietis’ Alm 90. 6. IŠVADOS Prūsijos raštije, žodnuose užfiksuota nemažai religinės leksikos skolinių iš germanų kalbų, nes Mažąją Lietuvą krikštijo vokiečiai, jie ilgai valdė šį kraštą. Kadangi vienuolų ordinaidalyvavo tame procese, todėl lietuvių kalboje yra vokiečių kilmės vienuolynų ir vienuolių pavadinimų: aptā ‘katalikų vienuolynas’, klosteris ‘vienuolynas’, kapucinēris ‘katalikų vienuolių ordino, pranciškonų ordino narys, padarita pagal jų ypač smailius gobtuvus’, franciskānas ‘elgetaujančių katalikų vienuolių ordino narys’, kitų dvasininkų pavadinimų, pastatų, bažnyčios apeigų reikmenų, švenčių ir kitų pavadinimų. Pagal kilmę religinė ir mitologinė skolinė leksika yra: 1) skoliniai iš germanų kalbų, daugusia vokiečių kalbos; 2) graikų (pvz., psalteras), lotynų (pvz., skrynē), hebrajų (pvz., kērūbas ‘aukščiausiojo rango angelas’ iš hebr. kerub (pl. kerubim), aramėjų (aptas ‘vienuolyno viršininkas’), senosios prancūzų (pvz., gralis) ir kitų kalbų žodžiai, patekę į lietuvių kalbą iš germanų kalbų. Pirmieji germanų kilmės religinės leksikos žodžiai, užfiksuoti XVI–XVII a. lietuvių raštijoje, kilo daugiausia iš vidurio vokiečių, vidurinės vokiečių aukštaičių tarmės. Mitologinės leksikos yra nedaug, dauguma jos užrašyta tik XIX a. Straipsniai / Articles 169 NIOLĖ ČEPENĖ Kai kurie religinės leksikos skoliniai yra bendri lietuvių ir latvių kalbose. Jie turi atitikmenų kitose Europos kalbose. Lietuvių žodžio olà reikšmė yra ne tik ‘žvėrelių ar paukščių urvas, landa’, kaip pateikiama LKŽ, bet XVI a. Bretkūno Biblijoje jis užrašytas ir reikšme ‘patapa (laidot.), kripta; prieglobstis’, kurio išverstas vokiečių kalbos Höhle f. (vidurio vokiečių dial. Hohle), Hohl n. Lietuvių žodis olà sietinas su v.v.ž. hol n. ‘urvas, ola; prieglobstis’, v.v.a. höle (hole, hol) f. ‘urvas, duobė, prieglobstis’, n.v.a. Hohl n. ‘urvas, gulis, įduba, įdubusi tuščia patalpa’, germanų *hel- ‘paslėpti’, v.v.a. verb. hëlen, hën ‘laikyti paslaptyje, slėpti, paslėpti’, v.v.ž. helen, s.v.a. helan, s.s. helan. Dauguma religinės leksikos germanizmų pateikiama tik lietuvių senuosiuose raštuose, Prūsijoje leistuose žodynuose. Kai kurie religinės leksikos skoliniai vartojami paprastai tik gyvojoje kalboje, tarmėse, pvz.: bėdelis ‘velnias’ Tg, Pr, Erž (biedes Gr, Sk, Krš, Rs, Trg); bybelštundė ‘laikas, skirtas Biblijos skaitymui’ Nmž; n.b. jėrgumano interj. ‘Dieve mano’ Šts, durys iš gem. jergau ir liet. įvardžio mano, plg. jergulis; kantaras ‘giedotojas’ ZŠŽ (Šakių apyl.), plg. kanteris (nuo XVII a.); mukrai3b ‘senieji vokiečiai, kurie paprastai meldžiasi name’ ZŠŽ (Lks), mucharai ZŠŽ (Sr), mūkaris pr. Yl, mukėris ‘šventė’ Prk; podinai sm. pl. 3b ‘krikšto tėvai, podis ir podė’ Šl, Mšk, pōdinai (1) Vkš, Žml, pōdinas sm. (1, 3b) ‘krikštatėvis, podis’ FrnW, Žg, Mšk, Šl, Jnš, Lg, Žml, Pš, Lnk, Ps, dem. podinukas, -ė smob. (2) ‘krikšto vaikas’ Gs, ZŠŽ (Šakių apyl.), vedinys iš podinas, šprūkai pl. ‘maldos’ Nmž. Plačiausiai gyvojoje kalboje palitę žodžiai: kunigas (kūnegas), pōdė ‘krikšto motina; krikštavaikis’, pōdis ‘krikšto tėvas, krikštamotė’, pōdžius ‘krikšto tėvas, podis, pōdžiai sm. pl. ‘krikšto tėvai, podis ir podė’, pōdinas ‘krikštatėvis’, interj. jergulis ‘Dievuliau, Dievulėli’, spridis ‘kaba, pamokslas’, bėdelis (biedes) ‘velnias’. SANT RUMPOS acc. – accusativus, galininkas ags. – anglosaksų ang. – anglų ankstyv. – ankstyvoji aram. – aramėjų bāžn.lot. – bažnytinė lotynų brūs. – baltarusių ček. – čekų dan. – danų dem. – deminutyvas dial. – dialektas est. – estų fryz. – fryzų gen. – genitivus, kilmininkas germ. – germanų got. – gotų gr. – graikų hebr. – hebrajų ibr. – hibridas instr. – instrumentalis, įnagininkas 170 Acta Linguistica Lithuanica LXX Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų isl. – islandų it. – italų l. – lenkų la. – latvių liet. – lietuvių loc. – locativus, vietininkas lot. – lotynų lot.–rom. – lotynų–romanų n.ang. – naujoji anglų n.brus. – naujoji baltarusių n.č. – naujoji čekų nl. – nyderlandų n.l. – naujoji lenkų nom. – nominativus, vardininkas norv. – norvegų n.pranc. – naujoji prancūzų n.rus. – naujoji rusų n.šiar.germ. – naujoji šiaurės germanų n.šv. – naujoji švedų n.v.a. – naujoji vokiečių aukštaičių ol. – olandų orig. – originale pl. – pluralis, daugiskaita plg. – palyginkime pr. – prūsų Pr. – Prūsijos praef. – praefixum, priešdėlis pranc. – prancūzų Pr.v. – Prūsijos vokiečių ryt. – rytų rom. – romanų rus. – rusų s.air. – senoji airių s.brus. – senoji baltarusių s.ček. – senoji čekų s.fryz. – senoji fryzų s.hebr. – senoji hebrajų sing. – singularis, vienaskaita sk. – skirsnis s.l. – senoji lenkų s.pranc. – senoji prancūzų s.rus. – senoji rusų s.s. – senoji saksų s.skand. – senoji skandinavų suom. – suomių s.v.a. – senoji vokiečių aukštaičių s.žd. – senoji žydų šv. – švedų tit. l. – titulinis lapas t. p. – taip pat v.a. – vokiečių aukštaičių v.ang. – vidurinė anglų v.hebr. – vidurinė hebrajų v.l. – vidurinė lenkų v.lot. – vidurinė lotynų v.nl. – vidurinė nyderlandų vok. – vokiečių v.ol. – vidurinė olandų vulg. – vulgarizmas v.v. – vidurio vokiečių v.v.a. – vidurinė vokiečių aukštaičių v.v.ž. – vidurinė vokiečių žemaičių v.ž. – vokiečių žemaičių žd. – žydų LITERATŪRA IR ŠALTINIAI ALEW – Altlettaisches etymologisches Wörterbuch (ALEW). Unter der Leitung von Wolfgang Hock und der Mitarbeit von Elvira-Julia Bukevičiūtė und Christiane Schiller, bearbeitet von Rainer Fecht, Anna Helene Feulner, Eugen Hill und Dagmar S. Wodtko. Band 1. A–M, Band 2. N–Ž, Band 3. Verzeichnisse und Indices. Hamburg: Baar Verlag, 2015. Straipsniai / Articles 171 NIOLĖ ČEPENĖ Alm – Die Germanismen des Litauischen. Teil 1: Die deutschen Lehnwörter im Litauischen von Dr. K. Alminauskis. Kaunas: Šv. Kazimiero d-jos knygynas, [1934]. Alm (PW): W. Ziesemer Preussisches Wörterbuch rankraštis, kurio pasinaudojo K. Alminauskis. B – Lexicon Germanico–Lithuanicum et Lithuanico–Germanicum, dainen ... von Jacobo Brodowski, Praecentore Trempensi. 1713–1744 m. rankraštis, du tomai. Msc. 127, 128. Jokūbas Brodskis. Lexicon Germanico–Lithuanicum et Lithuanico–Germanicum. Rankraštinis XVII amžiaus žodynas. Dokumentinis leidimas su faksimile, perrašų ir žodžių registru. Parengė Vincentas Drotvinas. 3 tomai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2009. BB – Biblia tatai esti Wissas Schwentas Rachtas Lietuwischkai pergulditas per Janą Bretkuną Lietuvos Pleboną Karaliaucziuje (1590 m. rankraščio fotokopija). Brückner Aleksander 1974: Słownik etymologiczny języka polskiego. Warszawa: Wiedza Powszechna. C – Clavis Germanico–Lithvana. (Buv. Karaliaučiaus archyvo dviejų tomų (I Al-lust: Msc 85 in 4⁰; II Maal-Zwölfter: Msc 86 in 4⁰) rankraštis, parašytas tarp 1673 ir 1701 metų.) Clavis Germanico–Lithvana. Rankraštinis XVII amžiaus vokiečių–lietuvių kalbų žodynas. Keturi dalys: I A–E, 1995; II F–L, 1997; III M–S, 1997; IV T–Z, (1997). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Čepenė Nijolė 2006: Lietuvių kalbos germanizmai ir jų fonetinės ypatybės. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. DvŽ – Devenių šnektos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. T. I: A–M, aut. L. Grumadienė, D. Mikulėnienė, K. Morkūnas, A. Vidugiris, 2005; T. 2: N–Ž, aut. D. Mikulėnienė, K. Morkūnas, A. Vidugiris, 2010. Fr – Preussisches Wörterbuch. Ost- und Westpreussische Provinzialismen in alphabetischer Folge von H. Frischbier, 1–2. Berlin: Verlag von Th. Chr. Fr. Enslin, 1882. FnW – Litauisches etymologisches Wörterbuch von Ernst Fraenkel 1–2. Göttingen, 1955–1965. Georges 2004: Lateinisch–Deutsch. Deutsch–Lateinisch. Ausführliches lateinisches Handwörterbuch, Kleines deutsch–lateinisches Handwörterbuch von Karl Ernst Georges. Faksimile und Volltext. Zweite, erweiterte Ausgabe. Directmedia. Berlin. Grimm 2004: Der digitale Grimm. Deutsches Wörterbuch von Jacob und Wilhelm Grimm. Elektronische Ausgabe der Erstbearbeitung. Zweitausendeins. H – Vocabularium Lithuanico–Germanicum et Germanico–Lithuanicum. Darin alle im Neuen Testament und Psalter befindliche Wörter nach dem Alphabet enthalten sind;... 172 Acta Linguistica Lithuanica LXX Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų Ausfertiget von Friederich Wilhem Haack / S. S. Theol. Cultore, zur Zeit Docente im Litthauischen Seminario zu Halle. Halle [1730]. K – Littauisch–deutsches Wörterbuch von Friedrich Kurschat. Halle a. S., 1883. Deutsch–littauisches Wörterbuch von Friedrich Kurschat. Halle, I – 1870, II – 1874. (Skaitmens rodo dis ir puslapius.) Karulis Konstantins 1992: Latviešu etimoloģijas vārdnīca 1–2. Rīga: Avots. Kluge Friedrich 1957, 2002: Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache, 17 Auflage. Berlin: Walter de Gruyter & Co, 1957; Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache, 24 Auflage, Berlin / New York: Walter de Gruyter, 2002. KtnŽ – Juozas Aleksandravičius. Kretingos tarmės žodynas. Lietuvių kalbos institutas, 2011. KzRŽ – Aldonas Pukis. Kazlų Rūdos šnektos žodynas. 1. A–M, 2008; 2. N–Ž, 2009. Lietuvių kalbos institutas. KŽ – Aleksandras Kuršaitis. Lietuviškai-vokiškas žodynas ... Göttingen. I – 1968, II – 1970, III – 1972, IV – 1973. Lasch Agathe 1914: Mittelniederdeutsche Grammatik. Halle a. S.: Verlag von Max Niemeyer. Lex – Lexicon Lithuanicum. (Buv. Karaliaučiaus archyvo XVII a. rankraštis.) Msc. 178⁴. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Lexicon Lithuanicum. Rankraštinis XVII a. vokiečių–lietuvių kalbų žodynas. Parengė V. Drotvinas. Vilnius: Mokslas, 1987. Lexer: Lexer – Wörterbuchnetz. Mittelhochdeutsches Handwörterbuch von Dr. Matthias Lexer. 3 Bde. Leipzig: Verlag von S. Hirzel, 1872–1878. Elektronische Ausgabe. LKA I 1977 – Lietuvių kalbos atlasas. Leksika. Vilnius: Mokslas. LKPŽ – Kregždys Rolandas. Lietuvių kalbos polonizmų žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2016. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas 1–2. Vilnius: Mintis, 1968–1969; 3–6. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956–1962; 7–9. Vilnius: Mintis, 1966–1973; 10–15. Vilnius: Mokslas, 1976–1991; 16–17. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995–1996; 18–19. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997–1999. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20, 1941–2002, elektroninis variantas, redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. red.), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Straipsniai / Articles 173 NJOLĖ ČEPENĖ Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005 (atnaujinta versija, 2008). Prieiga internete: http://www.lkz.lt. LLCh – Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija. Feodalizmo epocha. Red. K. Korsakas ir J. Lebedys. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. LLŽ – Kazimieras Kuzavinis. Lotynų–lietuvių kalbų žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. LŽ – Petras Jonas, Vidugiris Aloyzas. Lazūnų tarmės žodynas. Vilnius: Mokslas, 1985. Mažiulis Vytautas 1993: Prūsų kalbos etimologijos žodynas 2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Mitzka Walter 1919: Ostpreussisches Niederdeutsch nördlich vom Ermland. Marburg: N. G. Elwert’sche Verlagsbuchhandlung. MnW – Mittelniederdeutsches Wörterbuch von Dr. Karl Schiller und Dr. August Lüben, 1–6. Photomechanischer Neudruck. Münster in Westf.: Aschendorffsche Verlagsbuchhandlung, 1875–1881. MŽ – Littauisch–deutsches und Deutsch–littauisches Wörter-Buch, worin das vom Pfarrer Ruhig zu Walterken ehemals herausgegebene war zum Grunde legt, aber mit sehr vielen Wörtern, Redens-Arten und Sprüchwörtern zur Hälfte vermehrt und verbessert worden von Christian Gottlieb Mielcke ... Königsberg 1800. N – Wörterbuch der Litauischen Sprache von G. H. F. Nesselman. Königsberg: Verlag der Gebrüder Bornträger, 1851. Natau Otto 1937: Mundart und Siedelung im nordöstlichen Ostpreußen. Königsberg (Pr) und Berlin W. 35: Ost-Europa Verlag. NŠŽ – Naujasis simbolių žodynas. Vilnius, 2002. PaulW – Deutsches Wörterbuch von Hermann Paul. Hale (Saale): Veb Max Niemeyer Verlag, 1961. Prel – Die deutschen Lehnwörter im Preussischen und Lautlehre der deutschen Lehnwörter im Litauischen von Dr. Walther Prellwitz. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht’s Verlag, 1891. PVG – Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams. Sudarė P. Pakarklis. Vilnius, 1960. Q – buvusio Karaliaučiaus archyvo rankraštinis (vadinamas A. Krauzės) vokiškai lietuviškas XVII a. žodynas. Msc. 83. Autorius nežinomas. 174 Acta Linguistica Lithuanica LXX Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų R – Littauisch–Deutsches und Deutsch–Littauisches Lexicon, Wonnen ein hinlänglicher Vorrath an Wörtern und Redensarten, welche so wol in der H. Schrift, als in allerley Handlungen und Verkehr der menschlichen Gesellschafften vorkommen, befindet ist: Nebst einer historischen Betrachtung der Littauischen Sprache; Wie auch einer gründlichen und erweiterten Gramatik, mit möglichster Sorgfalt, vieljährigem Fleiss, und Beyhülfe der erfahrensten Kenner dieser Sprache gesamlet von Philipp Ruhig ... Königsberg... 1747. Riemann Erhard 1981–2000: Preussisches Wörterbuch. Deutsche Mundarten Ost- und Westpreußens, Band 2, herausgegeben von Erhard Riemann, Band 3–4, hrsg. von Ulrich Tolksdorf, Band 5–6, hrsg. von Reinhard Goltz, Neumünster: Karl Wachholtz Verlag. Rimkutė Aušra 2012: 1883–1916 metų kateizmų religijos terminai. Daktaro disertacija. Rubinas Algis 2002: Lietuvių kalbos religinė leksika ir jos istorija. Daktaro disertacija. Sehwers Johannes 1953: Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen vornehmlich über den deutschen Einfluss im Lettischen. Berlin: in Kommission bei Otto Harrassowitz Wiesbaden. Skardžius Pranas 1931: Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen. Kaunas: Akc. „Spindulio“ b-vės spaustuvė. Smoczyński Wojciech 2007: Słownik etymologiczny języka litewskiego. Wilno: Uniwersytet Wileński, wydział filologiczny. ŠvR – Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis testamentas. Antrasis papildytas leidimas. Vertimas iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų. Lietuvos vyskupų konferencija. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1999. ŠVŽŽ – Vanagienė Birutė. Šiaurės vakarų žemaičių žodynas. Ylakiai, Lenkinė, Mosėdžio, Skuodo, Šačių apylinkių šnektos 1: A–O; 2: P–Ž. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014. Urbutis Vincas 2009: Baltų etimologijos etiudai 2. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Vasmer Max 1986–1987: Этимологический словарь русского языка 1–4. Москва: Прогресс. Ziesemer Walter 1975: Preussisches Wörterbuch. Sprache und Volkstum Nordostdeutschlands 1: A–C, 2: D–Fi. Herausgegeben von Ludwig Erich Schmitt. Hildesheim New York: Georg Olms Verlag. Straipsniai / Articles 175 NIOLĖ ČEPIENĖ ZŠŽ – Zangų šnektos žodynas 1: Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003; 2: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2004; 3: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2006. ZtŽ – Vidurės Aloyzas. Zietelos šnektos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 198. Kitus sutrumpinimus žr. akademiame Lietuvių kalbos žodyne (LKŽ). Religious, mythological vocabulary: loanwords from Germanic languages SUMMARY The loanwords of religious and mythological vocabulary were already recorded in the first Lithuanian texts of the 16th century, in particular those of Prusia, Lithuania Minor. The article addresses the religious and mythological vocabulary of Germanic origin or that which came into Lithuanian from Germanic languages from the perspective of semantics and origin. The base word of the Germanism from which it derived is determined; the primary origin of the loanword is identified. The recording of lexemes in the written language dating from the 16th century and their usage in the spoken language and dialects are also presented. The chronology of loanwords is discussed. The loanwords of religious and mythological vocabulary are divided into seven subgroups: church buildings and their parts, administration, environment; church interior, places inside it; objects used in rituals, church items; festivals, rituals; church activities, books, musical instruments; names of persons; mythological vocabulary, names of supernatural beings. It was found that Lithuanian olà is not only used in the meaning of ‘a cave, burrow of animals or birds’ as defined in the Dictionary of the Lithuanian Language but also as ‘a chamber (for burial), crypt, shelter’ according to Bretkūnas’ Bible. The formations deriving from Germanisms are described as well. Įteikta 2018 m. rugsėjo 6 d. NIOLĖ ČEPIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] 176 Acta Linguistica Lithuanica LXX