Vernacular Literature as a Widening Field of Study in Contemporary Dialectology (On the Example of Podhale Region in Poland)

ANNA MŁKODAJ Podhalańska Państwowa Wyższa Szkoła Zawodowa w Nowym Targu, Poland Pagrindinės mokslinių tyrimų temos: kalbotyra, kultūros studijos, dialektologija, švietimas. DOI ŠNEKTOS LITERATŪRA KAIP ŠIUOLAIKINĖS DIALEKTOLOGIJOS TYRIMŲ SRITIES PLĖTRA (LENKIJOS PODHALĖS REGIONO PAVYZDŽIU) Liaudies literatūra kaip besiplečianti studijų sritis šiuolaikinėje dialektologijoje (Lenkijos Podhalės regiono pavyzdys) ANOTACIJA Dialektinė literatūra buvo viena iš dialekto išsaugojimo formų. Nepaisant išskirtinio jos paplitimo Silezijos, kašubų ir Podhalės tarmėse, tiek dialektinė poezija, tiek epika iki šiol lieka už dialektologų akiračio. Dialektinė literatūra, kurios tyrimuose daugiausia dėmesio skiriama fonetikai, fonologijai, sintaksei ir leksikai, taip pat pragmatiniams, kultūriniams ir socialiniams kontekstams, dar nėra sukūrusi savų tyrimo priemonių, galinčių aprėpti šio žanro esmę. Šio straipsnio tikslas – atkreipti dėmesį į būtinybę išplėsti šiuolaikinės dialektologijos tyrimų sritį, įtraukiant šį reiškinį, susijusį su stilistinės įvairovės kūrimu dialekte. Dialektinė literatūra akivaizdžiai liudija, kad dialekte kuriama meninė literatūrinė atmaina arba ji jame aptinkama. Dėl įvairių priežasčių šis procesas labiausiai išplėtotas Podhalėje. RAKTAŽODŽIAI: lenkų dialektologija, šnektos literatūra, tapatybė, folkloras, Podhalės regionas. Straipsniai / Articles 45 ANNA LEKODAJ ANOTACIJA Viena iš tarmės išsaugojimo formų – tarminė literatūra. Nepaisant šio reiškinio išskirtinumo Silezijos, Kašubijos ir Podhalės regionų tarmėse, tiek tarminė poezija, tiek epas vis dar nesulaukė tarmių tyrėjų dėmesio. Nors daug dėmesio skiriama fonetikai, fonologijai, sintaksei ir leksikai, taip pat ir pragmatiniams, kultūriniams ir socialiniams kontekstams, dar nėra sukurta tyrimo įrankių, kuriais būtų galima užfiksuoti šio žanro esmę. Šio straipsnio tikslas – pabrėžti poreikį išplėsti moderniosios dialektologijos tyrimų lauką taip, kad jis aprėptų stilistinės įvairovės kūrimo reikšmę tarmėje. Tarminė literatūra yra akivaizdus meninės-literatūrinės įvairovės kūrimo tarmėje įrodymas. Dėl įvairių priežasčių šis procesas labiausiai pasireiškė Podhalės regione. ESMINIAI ŽODŽIAI: lenkų dialektologija, tarminė literatūra, tapatybė, tautosaka, Podhalės regionas. Dialektologija aprašo leksinę ir gramatinę kalbos diferenciaciją. Tradiciškai ji buvo siejama su geografiniu šio reiškinio aspektu, ypatingą dėmesį skiriant tam tikro kaimo gyventojų kalbai. Šiandien dialektologijos tyrimų laukas apima ir miestų teritorijas, pasižyminčias didele sociologine įvairove (Britain 2010: 127–128). Abiejų aspektų ir krypčių derinys leidžia apibrėžti tarmę kaip savitą kalbos formą, būdingą konkrečiam regionui arba socialinei ar kultūrinei grupei. XIXth ir XXth amžių sandūroje buvo priimti pirmieji vadinamosios tradicinės dialektologijos tyrimų standartai. Viena pagrindinių prielaidų buvo įsitikinimas, kad kiekviena tarmė neatsiejama nuo konkrečios apibrėžtos teritorijos (Auer 2004: 149–150). Todėl dialektologijos tikslas buvo nustatyti ribas tarp kaimyninių tarmių, analizuoti tarmės ypatybių gyvybingumą tam tikros teritorijos gyventojų kalboje (įskaitant jos centrą ir pakraščius) ir, atsižvelgiant į laipsniškus pokyčius, susijusius su gyventojų migracija ar regiono ekonominės bazės struktūriniais pokyčiais, išskirti pagrindines tarmės ypatybes tam tikro regiono gyventojų kalboje (Szmrec sanyi 2014: 81). Tradicinė dialektologija daugiausia dėmesio skyrė kalbinėms ypatybėms, kurios vėliau buvo analizuojamos pagal pirminius ir antrinius požymius, skiriančius konkrečią tarmę nuo bendrinės kalbos. Pagrindinė dialektologų tyrimų sritis buvo gyvoji kaimo gyventojų kalba. Patikimiausiais informantais laikyti seni, iš savo kaimo neišvykę vyrai, kurių kalba buvo laikoma patikimiausiu tam tikrų tarmės ypatybių reprezentacijos šaltiniu (Britain 2010: 129, Chambers and Trudgill 1998: 29). Pagrindinis tyrimo metodas buvo plataus masto klausimynais grindžiama tarmės apklausa, daugiausia dėmesio skiriant tarimui arba leksikai (apklausomis grindžiama dialektologija). Taip buvo sukurti 46 Acta Linguistica Lithuanica LXX Liaudies literatūra kaip šiuolaikinės dialektologijos tyrimų lauko plėtra (Lenkijos Podhalės regiono pavyzdys) monumentalūs veikalai, tokie kaip Alexander John Ellis The Existing Phonology of English Dialects Compared With That of West Saxon Speech (1889). XIXth amžiuje prasidėjęs domėjimasis atskirų tarmių fonetiniais ir leksiniais ištekliais bei galimybė geografiškai nustatyti konkrečius požymius prisidėjo prie tarmių atlasų kūrimo (atlasais grindžiama dialektologija). Ši tyrimų tradicija tebėra gyva. Ji taip pat turi savo atstovų lenkų dialektologijoje (Reich, Woźniak 2004). Dabartinis jos tęsinys matyti dideliuose tarmėmis grindžiamos atskirų Lenkijos regionų leksikografijos projektuose, pavyzdžiui, Podhalėje, Orawoje, Liubelsčiznoje ir Silezijoje (Wyderka 2000–2017; Kąś 2007; Kąś 2015–2018; Pelcowa 2013–2018). Atlasuose ir žodynuose sukaupta medžiaga gali būti tolesnių sinchroninių ir diachroninių tyrimų pagrindas. Šiuolaikinė dialektologija vis daugiau dėmesio skiria tarmių korpusų kūrimui, t. y. „kryptingai sudarytoms, galbūt kompiuterizuotoms ir plačiai reprezentatyvioms natūralios šnekamosios (o kartais ir rašytinės) tarmių medžiagos rinkiniams“ (Anderwald and Szmrecsanyi 2009: 1126). Korpusais grindžiama dialektologija yra ne tik žinių apie atskiras tarmes sinchroniniu ir diachroniniu požiūriu šaltinis, bet ir suteikia galimybę išsamiai tyrinėti tiek kalbotyros, tiek etnografijos srityse. Neabejotinas korpusinės dialektologijos pranašumas – plačių interneto technologinių galimybių panaudojimas, įskaitant galimybę nuolat plėsti duomenų išteklius ir lengvai jais dalytis (Karaś 2015: 83–84). Korpusais grindžiamos dialektologijos naujovė – dėmesio plėtimas į rašytinius tarmių tekstus. Tradicinė dialektologija daugiausia orientavosi į šnekamąją kalbą, tačiau skeptiškai vertino bet kokią rašytinę jos formą. Tuo tarpu laikui bėgant, keičiantis kaimo gyvenimui, rašytinė forma įgyja vis svarbesnį vaidmenį; tai bus aptarta šiame straipsnyje. Tarp tarmiškų tekstų ypatingas dėmesys skiriamas meniniams tekstams, arba tarmių literatūrai. Vakarų Europos šalyse literatūra nacionaline bendrine kalba atsirado vėliau nei tarmėmis parašyti tekstai (Italijoje, Prancūzijoje), o lenkų tarmių literatūra Lenkijoje spausdintą pavidalą įgijo tik XXth amžiuje. Tarmių literatūra gyvavo tik tose tarmėse, kurios atsilaikė prieš intensyvų lenkų kalbos suvienodinimą ir standartizavimą po Antrojo pasaulinio karo. Tradicinės lenkų dialektologijos rėmuose tyrėjai ėmėsi šios srities turėdami konkretų tikslą, kuris lėmė visą tyrimo procesą. Jei tyrėjai norėjo analizuoti terminiją, nusakančią, kaip buvo pagamintas tam tikras įrankis arba kaip žmonės atlikdavo atskirus darbus (žemdirbystės ar tradicinių papročių srityje), jie nagrinėdavo tik šį aspektą. Labiausiai pageidaujamas tyrimo objektas buvo vyresnės kartos atstovas, menantis senus laikus. Todėl tyrimai pirmiausia buvo susiję su Straipsniai / Articles 47 ANNA ŁĘKODAJ rinkdamas kai kuriuos senosios kalbos reliktų pavyzdžius, kurie dėl pokyčių modernioje visuomenėje nebegalėjo patikimai jos apibūdinti. Be to, tyrėjas paprastai būdavo pašalietis iš toli, mokslininkas, dažniausiai atvykęs iš miesto, kuris dėl nežinomų priežasčių atkakliai klausinėdavo apie kai kuriuos vietos kalbos papročius. Surinkęs medžiagą, jis ar ji išvykdavo į nežinomą vietą ir niekada nebegrįždavo pasidalyti tyrimo rezultatais su kaimo gyventojais.1 Be to, vietos kaimo mokyklos negaudavo jokios paramos veiklai, susijusiai su vietinės tarmės puoselėjimu. Tarmių tyrėjai jas tyrinėjo, o pedagogai tuo pat metu stengėsi jas išstumti. Tokie tyrimai Lenkijoje daugiausia buvo atliekami XX amžiuje. Tai buvo laikai, kai tarmė buvo apibrėžiama kaip kaimo šneka. Tuo metu kaime gyvenantys žmonės, ypač vyresnieji, paprastai nevartojo jokios kitos kalbos. Jų kalba buvo tarmė iš būtinybės, o ne pasirinkimo. Tuo metu vyravo nuomonė, kad tarmės nekelia pagarbos. Jos buvo laikomos menko išsilavinimo ir žemo socialinio statuso, o kartais ir „atsilikimo“ požymiu. Tokia su žmogaus kalbėsena siejama stigma nėra retas reiškinys ir neapsiriboja vien lenkakalbe aplinka. Be to, mokyklų sistema kovojo su tarme ir peikė ja kalbančius mokinius. Nacionalinių kalbos normų diegimas, nesudarant galimybės praktikuoti tarmių dvikalbystės, buvo vienas pagrindinių visuotinio pradinio ugdymo tikslų. Manyta, kad tarmės vartojimas trukdo jauniems žmonėms įgyti aukštesnįjį išsilavinimą ir su juo susijusią geresnę gyvenimo kokybę. Tokiomis sąlygomis kaimo jaunimas anksti atsisakydavo šios savo paveldo dalies. Vis dėlto jauni žmonės, baigę mokslus ir perėmę šeimos ūkį, paprastai vėl bent iš dalies imdavo vartoti tarmę. O tie, kurie persikeldavo į miestus, jos visiškai atsisakydavo. Galiausiai ši padėtis iš esmės pasikeitė. Lenkijoje tarmių vartojimo liovimasis buvo susijęs su politine transformacija ir vėlesniais ekonominiais pokyčiais. Tradicinė tarmė apibūdina pasaulį, kuriame žinios apie materialiuosius ir dvasinius gyvenimo aspektus buvo perduodamos iš kartos į kartą. Tuo tarpu pastaraisiais metais kaimo ekonominė struktūra radikaliai pasikeitė. Maži ūkiai tapo nuostolingi. Vis daugiau dėmesio skiriama ganyklų telkimui atrinktų ūkininkų rankose ir konkurencijai žemės ūkio produktų gamybos rinkoje 1 Papildoma problema buvo būtinybė užrašyti fonetiškai, atsižvelgiant į fonologines sistemas ir skirtingų tarmių įvairovę. Tarmė iš tiesų gyvavo tik žodinėje tradicijoje, todėl ne specialistai negalėjo skaityti tokio teksto. 48 Acta Linguistica Lithuanica LXX Vernacular Literature as a Widening Field of Study in Contemporary Dialectology (On the Example of Podhale Region in Poland) privertė keisti technologijas. Buvusią tradicinio šeimos ūkio formą pakeitė modernizuotos žemės ūkio bendrovės, gaminančios maistą didesniu mastu. Šis naujas tikrovės standartizavimas atnešė ir naują bendrinę kalbą. Tarmė buvo neatsiejamai susijusi su kitu pasauliu ir kitu laiku, grįstais kitais principais ir kita vertybių sistema. Dar viena svarbi priežastis, silpninusi tarmės padėtį kaime, buvo esminis platesnės socialinės komunikacijos pokytis, susijęs su kultūros pertvarka ir, konkrečiau, perėjimu iš analoginio etapo į skaitmeninį; šie pokyčiai siejami su (Hopfinger 2009: 295–297). Platus interneto ir socialinių medijų paplitimas paspartino kalbos standartizacijos procesą. Taip pat paspartėjo kultūros globalizacija. Šiuolaikinė mokykla nebesistengia kovoti su tarmėmis, tačiau kasdien jų nebegirdi ir tarp savo mokinių. Kaimo vietovės praranda savo kalbą ir kartu savo tapatybę. Laimei, pirmiau aprašytas reiškinys būdingas ne visoms Lenkijos vietovėms. Esama regionų, kurie vis dėlto išsaugojo kalbinį ir kultūrinį savitumą. Taip nutiko pirmiausia ten, kur vietos tarmei ir kultūriniam savitumui suteikta labai didelė socialinė vertė. Tokie regionai daugiausia yra Silezija, Kašubija, Kurpiai, Spišas, Orawa ir Podhale. Kiekviename iš šių regionų buvo pasirinkti skirtingi keliai, kuriais siekta įtvirtinti visuomenėje įsitikinimą, kad būtina išsaugoti regioninę tapatybę, įskaitant regioninę šnektą. Kiekvienas iš šių kelių galėtų tapti atskiro straipsnio tema, tačiau šiame straipsnyje apsiribosiu Podhale regionu, kurį geriausiai pažįstu ir iš kurio esu kilęs. Podhale yra Lenkijos pietuose, Tatrų kalnų papėdėje. Tai aukščiausi Lenkijos Alpių tipo kalnai, priklausantys Karpatų grandinei. Skurdus dirvožemis ir sudėtingos gamtinės sąlygos prisidėjo prie gyvulininkystės plėtros. Savita gyvulininkystės kultūra susiformavo stipriai veikiama vlachų, kurie su savo bandomis iš Balkanų pusiasalio per Karpatų lanką keliavo į vakarus. Jie paliko pėdsakų ne tik bendrojoje kultūroje, bet ir Lenkijos aukštaičių kalboje. Šimtmečius Podhale, sunkiai pasiekiamas ir pasislėpęs tarp kalnų bei miškų, buvo izoliuotas nuo likusios šalies. Iš šiaurės atkeliaudavo lenkų naujakuriai, kurie iš karalių gaudavo daugybę privilegijų, kirto miškus ir kūrė gyvenvietes. Šimtmečius šie gyventojai gyveno natūralioje izoliacijoje, kūrė savitą kultūrą ir išsaugojo archajišką kalbą. Tik 19th amžiuje į šį kraštą atvyko susidomėję inteligentijos atstovai; jie traukė į Tatrus tyrimų tikslais (geologai, geografai ir gamtininkai), o vėliau – ir dėl palankaus klimato, norėdami pagerinti sveikatą bei pailsėti. Atvykėliai atrado egzotiškus, pusiau laukinius ir pusiau pagoniškus žmones, kurie buvo labai išdidūs ir nepriklausomi, Strajnsia / Articles 49 ANNA ŁEKODAJ nes jie niekada nebuvo patyrę vergijos ar baudžiavos. Dėl šios priežasties amžių sandūroje vietos gyventojai tapo visuotinio susižavėjimo objektu ir savotiška mada. Panašiai ir Tatrų aukštaičių kultūroje žmonės įžvelgė tautinį potencialą, kuris galėtų padėti atkurti lenkų tapatybę paskelbus nacionalinę nepriklausomybę. Todėl tautos vadovai norėjo rūpestingai globoti šią kultūrą ir skirti jai visapusišką dėmesį. Tautinių lyderių susidomėjimo paskatinti, patys aukštaičiai įvertino savo kultūros vertę ir nutarė ją saugoti: pirmiausia įsteigė Aukštaičių asociaciją (1904), o vėliau – Lenkijos aukštaičių aljansą. Tarp naujai įsteigto Aljanso narių taip pat stiprėjo suvokimas, kad būtina švietimo plėtra. Daugelis aukštaičių įgijo universitetinį išsilavinimą ir, nors Podhalėje nerado darbo, skatino jos kultūros raidą. Iš toli atvykę turistai su aukštaičių folkloru pirmiausia susipažindavo per žygius į kalnus. Pagal tuometį vietos paprotį į kalnus keliaujančią grupę lydėdavo gausus aukštaičių vedlių, muzikantų ir pagalbininkų – nešikų – būrys. Kelionės paprastai trukdavo kelias dienas. Vakarais prie laužo svečius linksmindavo aukštaičių pasakojimai, muzika, dainos ir šokiai. Rašytojus labiausiai žavėjo aukštaičių pasakojimai. Pirmieji tekstai, supažindinantys su Podhalės tarme, buvo paskelbti 1889 m. Pirmasis buvo „Sabałos gražioji pasaka“2, kurią parašė rašytojas Henryk Sienkiewicz, vėliau apdovanotas Nobelio literatūros premija. XX a. pradžioje kitas garsus lenkų rašytojas Kazimierz Tetmajer sukūrė apsakymų ciklą Iš uolėtosios Podhalės (1914); dauguma kūrinių parašyti stilizuota Podhalės tarme. Sienkiewicziaus ryšiai su Podhale anksčiau nebuvo niekaip susiję, o Tetmajeris pats ten gimė ir praleido pirmuosius aštuonerius savo gyvenimo metus. Jis mokėjo tarmę ir ją suprato, tačiau ji nebuvo jo gimtoji kalba, nes jis buvo kilęs iš bajorų, o ne aukštaičių šeimos. Todėl nei „Sabałos gražioji pasaka“, nei Tetmajerio apsakymai negali būti laikomi autentiškais tarmės tekstais. Tai tik tarmės stilizacijos arba meninės improvizacijos pavyzdžiai. Susiformavus išsilavinusių vietos aukštaičių sluoksniui, aktyviai įsitraukusiam į regioninės tapatybės judėjimą, imtasi uoliai kurti regioninę literatūrą. Vietiniai Podhalės aukštaičiai pradėjo rašyti savo eilėraščius gimtąja kalba arba tarme. Pirmasis iš jų buvo Andrew Stopka, vietinis kalnietis iš Kościelisko kaimo, esančio Zakopanės papėdėje, perrašęs daugybę savo kaimyno Sabalos pasakojimų. 2 Sabala – garsaus aukštaičių pasakotojo Johno Krzeptowskio (1809–1894), tapusio Podhalės aukštaičių simboliu, pravardė. 50 Acta Linguistica Lithuanica LXX Vernacular Literature as a Widening Field of Study in Contemporary Dialectology (On the Example of Podhale Region in Poland) Stopka taip pat yra originalaus tarmės teksto, plėtojančio Tatrų kalnuose miegančių riterių temą, autorius. Abu tekstai buvo parašyti ir paskelbti XIXth a. pabaigoje. Šiandienos aukštaičių tarmės tyrėjams Stopkos rašiniai yra patikimas žinių apie to meto tarmės formą šaltinis, nors jie neabejotinai pasižymi ryškiu meniniu stiliumi, o juose vartojama tarmė šiek tiek skiriasi nuo kasdienės šnekamosios kalbos. Panašią išvadą galima daryti ir apie kito išsilavinusio Zakopanės aukštaičio Wojciecho Brzegos kūrybą: jis išleido tarme parašytų apsakymų rinkinį, pavadintą Posiady. Apsakymai iš Podhalės (1913), XXth a. pradžioje. Būdamas vietinis aukštaitis, Brzega vartojo savo pirmąją kalbą, arba tarmę. Ir Stopkai, ir Brzegai tarmė buvo pirmoji, gimtoji kalba, o bendrinę lenkų kalbą jie išmoko gerokai vėliau (tikriausiai nelengvai) mokydamiesi mokykloje ir universitete. Jų kūryba padėjo pagrindus regioninei Podhalės raštijai, o Tatrų tarmė jau sulaukė savo literatūros. Iki Antrojo pasaulinio karo pasirodė trys savilaidos aukštaičių tarmės poezijos rinkiniai (Anthony Zachemski Gęśle z jawora 1935 m., Stanislaw Nedza-Kubinec Na nowa perć 1936 m. ir Jan Mazur Z wysokik Tater wiaterny sum 1937 m.). Aukštaičių tarmės eilėraščiai taip pat buvo spausdinami regioniniuose ir nacionaliniuose leidiniuose. 1937 m. Jogailos universitete Krokuvoje buvo sudaryta antologija, pavadinta Poezja młodego Podhala. Joje daugiausia pristatyta jaunųjų aukštaičių autorių, rašiusių tarme, kūryba. Tarp autorių buvo ir universitetų absolventų, ir savamokslių aukštaičių, moterų ir vyrų; išskyrus vieną moterį, visi jie gimė aukštaičių šeimose Podhalėje, o tarmė buvo jų pirmoji kalba. Tik Anna Nowobielska nebuvo kilusi iš Podhalės; vis dėlto būdama dvejų metų ji atvyko ten su motina mokytoja ir vaikystę praleido tarp aukštaičių vaikų, o tai formavo jos kalbėseną ir pasaulėžiūrą. Visą gyvenimą Nowobielska rašė eilėraščius tarme (mirė 1992 m.) ir tapo plačiai žinoma aukštaičių poete. Atvykėlių iš kitų Lenkijos regionų veikiamas, XXth a. prasidėjęs Tatrų literatūrinis judėjimas nuosekliai plėtojosi ir darė įtaką kaimyniniams regionams. Šiandien jau galime kalbėti apie penkias vietinių Tatrų aukštaičių kartas, rašančias ir leidžiančias eilėraščius bei prozą Podhalės tarme. Ši literatūra plačiai pasklido tarp gausios aukštaičių auditorijos. Kadangi Tatrų tarmę, kaip lenkų kalbos tarmę, vidutiniam lenkui suprasti nesunku, 3 Pirmiausia turiu omenyje Josepą Kąśą, monumentaliojo veikalo Iliustruotas Podhalės tarmės ir kultūros leksikonas (nuo 2015 m. išleisto septyniais tomais) autorių. Straipsniai / Articles 51 ANNA ŁEKODAJ o jo rašyba4 remiasi lenkų ortografija, tarmės literatūra yra puikus šaltinis, padedantis pažinti Podhalės aukštaičių mąstyseną ir pasaulį, kuriame jie gyvena. Ankstyvuoju Podhalės literatūrinės tarmės raidos etapu susiformavo dvi pagrindinės kryptys. Pirmoji glaudžiai susijusi su vietinio folkloro tradicijomis: prozos srityje ji siejasi su Podhalėje vartojama liaudies pasaka, vadinama godka, o poezijos – su liaudies dainomis. Šios sąsajos yra ir teminės, ir formalios. Ketureilis rimas būdingas Podhalei ir suformavo pagrindinę aukštaičių poezijos formą. Be to, turinio požiūriu ši kryptis tęsia tradicinius folkloro motyvus ir siužetus. Antrąją kryptį formuoja kūrėjai, įkvėpti šiuolaikinės lenkų prozos ir poezijos laimėjimų, iš kurių jie daugiausia semiasi įkvėpimo. Tai ypač pasakytina apie aukštąjį išsilavinimą įgijusius poetus, išmanančius poetinę techniką. Jų kūryba siekia praplėsti tarmės raiškos galimybes, kad ja būtų galima perteikti turinį, kurio kasdienėje kalboje paprastai nepaliečiama. Jiems taip pat esame dėkingi už įdomius tarmiškus vaizdinius, leidžiančius perteikti turinį, peržengiantį kasdienę gyvenimo aukštaičių kaime patirtį. Paradoksalu, tačiau dėl šios kūrybinės veiklos tarmių poezija dažnai lieka už dialektologijos, daugiausia orientuotos į apibrėžtos stabilios sistemos aprašymą, interesų ribų; tokioje sistemoje kalba yra tiesioginis tikrovės atspindys. Tarmių kūryba, ypač nefolklorinės krypties poezija, kuria tarmės raiškos sritį, kuriai reikia parengti tinkamus tyrimo metodus. Yra keletas priežasčių, kodėl dauguma dialektologų nelaiko tarmiškų tekstų, ypač ne folklorinei krypčiai priskirtinos poezijos, patikimu žinių šaltiniu. 4Podhalės tarmės rašyba – atskiras klausimas. Pagal klasikinį požiūrį tarmė yra gyva kalba, neturinti tekstų. Ši nuostata tebėra taikoma daugeliui kitų lenkų tarmių. Todėl dialektologai naudojosi fonetiniais užrašais. Tačiau šis užrašymo būdas yra hermetiškas, o juo naudotis paprastai gali tik siauras kalbininkų ratas. Aukštaičių tarme rašančiam poetui transkripcijos pagrindu tapo lenkų kalba. Iš pradžių buvo įvesti kai kurie bendri ženklai, turėję žymėti skirtingą atskirų garsų tarimą, tačiau ilgainiui bendruomenės tarpusavio supratimo sumetimais jų atsisakyta. Podhalės tarmės ortografija iki šiol nėra nei nusistovėjusi, nei visuotinai apibrėžta. Kiekvienas autorius rašo taip, kaip jam atrodo tinkama. Vis dėlto šis požiūris paprastai netrukdo atpažinti tarmės. Tam tikros kalbos rašytinės atmainos kūrimas yra ilgalaikis procesas. O ilgiausios Podhalės literatūros tradicijos siekia vos 120 metų. Galbūt toliau plėtojantis šio regiono literatūrai susiformuos vieninga rašyba. Didelę įtaką tam gali turėti prof. Józefo Kąśo rengiamas veikalas Illustrated Lexicon of Dialect and Culture of Podhale. Atsižvelgiant į autoriaus autoritetą, jame vartojama rašyba ilgainiui gali tapti norma. 52 Acta Linguistica Lithuanica LXX Vernacular Literature as a Widening Field of Study in Contemporary Dialectology (On the Example of Podhale Region in Poland) dialektologų. Svarbiausia iš jų susijusi su individualiu autoriaus požiūriu į kalbą. Kai kurie dialektologai mano, kad autoriaus eilėraštis gali atspindėti ir jo paties tarmės sampratą. Pavyzdžiui, jis gali sustiprinti kai kuriuos tarmės bruožus, o kitus susilpninti. Autoriaus tarmė gali būti praeities patirtimi grįsta projekcija arba individuali vizija. Šiuo požiūriu tarmė gali neatitikti vaizdo, sudaryto remiantis iki šiol naudotais tyrimo įrankiais. Tačiau jeigu tarmišką meninę kūrybą laikysime viena iš tarmės gyvavimo formų, nuodugni jos analizė galėtų suteikti daug vertingos informacijos apie individualizuotą tarmės raišką arba vidinę stilistinę stilizaciją. Tarmė, kaip ir bet kuri kalba, turi teisę kurti savo ribose įvairias atmainas: vienos liudija bendrąją kalbos sistemą, kitos – jos vidinius stilistinius darinius. Tarmių literatūra yra viena iš jų. Kita priežastis – įsitikinimas, kad nefolklorinės krypties tarmių literatūra iš esmės yra tarmės svetimybė, tam tikra prasme nenatūralus reiškinys. Ji paprastai siejama su pasaulio vizijos kūrimu, nesuderinamu su tekstuose užfiksuotu tradiciniu folkloru. Ji pateikia kitokią tikrovės vertinimo perspektyvą ir griauna nusistovėjusius stereotipus. Tai savotiška raiška, peržengianti ankstesnes aprašymo taisykles. Vis dėlto gana rizikinga ignoruoti šią kalbinės veiklos formą vien todėl, kad ji neatitinka vientisos tarmės, kaip visumos, vizijos. Šiais laikais matome, kaip kaimo kasdienėje kalboje vis dažniau atsisakoma tarmės (taip pat ir Podhalėje). Tačiau tuo pat metu tarmių literatūra tebesivysto. Leidžiami nauji poezijos rinkiniai; autoriai kasdien vartoja bendrinę lenkų kalbą, o rašydami eilėraščius išlieka ištikimi tarmei. Ilgainiui literatūra gali tapti svarbia, o gal net vienintele tarmės gyvavimo sritimi. Todėl šiandien turėtume išmokti į ją žiūrėti rimtai ir per ją pažinti tarmės vaidmenį bei vietą šiuolaikiniame pasaulyje. REFERENCES Anderwald Lieselotte, Szmrecsanyi Benedikt 2009: Corpus Linguistics and Dialectology. – Handbooks of Linguistics and Communication Science, Lüdeling Anke, Kytö Merja (eds). Walter de Gruyter. Berlin / New York, 1126–1139. Auer Peter 2004: Sprache, Grenze, Raum. – Zeitschrift für Sprachwissenschaft 23, 149–179. Bielatowicz Jan 1937: Poezja młodego Podhala. Kraków: Koło Naukowe Polonistów UJ. Britain David 2010: Dialectology. – Encyclopedia of Linguistics, ed. Malmkjaer Kirsten. London, Routledge. Straipsniai / Articles 53 ANNA MŁKODAJ Brzega Wojciech 1913: Posiady. Opowiadania z Podhala. Kraków: Księgarnia Literacka. Chambers Jack K., Trudgill Peter 1998: Dialectology. Cambridge: Cambridge University Press. Hpofiner Maryla 2009: Rekonfiguracja komunikacji społecznej. – Przegląd Filozoficzno-Literacki 4(25), 393–402. Karaś Halina 2015: Zadania dialektologii w zakresie ochrony ginących gwar. – Gwary Dziś 7, 83–95. Kąś Józef 2003: Słownik gwary orawskiej. Kraków: Wydawnictwo Akademickie. Kąś Józef 2015–2018: Ilustrowany leksykon gwary i kultury Podhala, Bukowina Tatrzańska. Nowy Sącz: Bukowiańskie Centrum Kultury (t. I–II), Małopolskie Centrum Kultury Sokół (t. IV–VII). Mazur Jan 1937: Z wysokich Tater wietrzny sum. Lwów: Książnica Atlas. Młkodaj Anna 2015: Kwietno Pani. O gwarowej poezji Podhala w ujęciu kulturowym. Rabka Zdrój: Wydawnictwo „Zachylina”. Młkodaj Anna 2014: O literackim potencjale gwary podhalańskiej. – Badania dialektologiczne. Stan, perspektywy, metodologia, eds. Sikora Kazimierz, Rak Maciej. Kraków: Księgarnia Akademicka, 181–200. Nędza-Kubiniec Stanisław 1936: Na nową perć. Kościelisko: Związek Podhalan. Zachemski Antoni 1935: Gęśle z jawora. Kraków: Krakowskie Ognisko Związku Podhalan. Pelcowa Halina 2012–2018: Słownik gwar Lubelszczyzny. Lublin: Wydawnictwo UMCS. Przerwa-Tetmajer Kazimierz 1914: Na Skalnym Podhalu. Kraków: Wydawnictwo Literackie. Reichan Jerzy, Woźniak Kazimierz 2004: Polskie atlasy dialektologiczne i etnograficzne. Kraków: Wydawnictwo Lexis. Sienkiewicz Henryk 1889: Sabałowa bajka. – Czas 170(XLI), 1. Zmrecany Benedikt 2014: Methods and Objectives in Contemporary Dialectology. – Slavica Bagensia 12, 81–92. Wyderka Bogusław 2000–2017: Słownik gwar śląskich (vol. I–XVI). Opole: Silesia Progress. 54 Acta Linguistica Lithuanica LXX Vernacular Literature as a Widening Field of Study in Contemporary Dialectology (On the Example of Podhale Region in Poland) Liaudies literatūra kaip besiplečianti studijų sritis šiuolaikinėje dialektologijoje (Lenkijos Podhalės regiono pavyzdys) SANTRAUKA Straipsnyje pabrėžiamas dialektologijos mokslo tyrimų objekto (tam tikrų kaimo vietovių gyventojų kalbos studijų) pokytis, apimantis ir miestų teritorijas su joms būdinga sociologine įvairove. Tai apibūdina dialektą kaip savotišką tam tikram regionui ar socialinei ir kultūrinei grupei būdingą kalbos formą. Be to, aptariama istorinės tradicinės dialektologijos, kurios pagrindinis tyrimo objektas buvo gyvoji kaimo gyventojų kalba (fonetiniai ir leksiniai atskirų dialektų resursai), raida; minimi pagrindiniai tyrimų metodai, tarkim, plačios apimties klausimynai, kuriuos naudojant buvo siekiama ištirti tam tikro dialekto fonetinius ir leksinius ypatumus; remiamasi esminiais darbais. Svarbiausias dėmesys skiriamas šiuolaikinei dialektologijai (korpusų / tekstynų dialektologijai), kurios tikslas – surinkti didelės apimties natūralios (gyvosios) šnekamosios (kartais rašytinės) kalbos medžiagą, leidžiančią atlikti sinchroninius ir diachroninius atskirų dialektų tyrimus, praplečiant juos nuo vien tik šnekamosios kalbos studijų iki tam tikrai parašytų tekstų analizės. Tokių dialektologijos tyrimų apimtį (bent jau Lenkijoje) lėmė politiniai, ekonominiai ir kultūriniai pokyčiai, kitaip tariant, globalizacijos procesai visose žmogaus gyvenimo srityse. Tai susilpnino tarmių pozicijas kaimo vietovėse. Nors globalizacijos procesai vyksta visoje Lenkijoje, šalyje vis dar liko šiais procesais nepaveiktų vietovių, išsaugojusių savo kalbinį bei kultūrinį savitumą (ypač regionuose, kur vietinė tarmė ir kultūra įgijo ypatingą socialinę vertę), – tai Silezija, Kašubai, Kurpiai, Špilas, Orava ir Podhalė. Visi išvardyti regionai išsaugojo savo tapatumą, įskaitant tarmes. Nors kiekvienas iš minėtų regionų yra unikalus ir vertas dėmesio, atliekant tyrimą buvo pasirinktas Podhalės regionas (pasirinkimą lėmė asmeniniai motyvai). Straipsnyje aprašomos pasirinkto regiono geografinės sąlygos, lėmusios kultūros savitumą ir istorinę raidą; minimas šalies lyderių susidomėjimas regionu, dėl ko 1904 m. buvo įkurta Lenkijos kalniečių asociacija, taip pat turimų susidomėjimas regionu, jo gyventojais ir kultūra (ypač tautosaka). Aptariamas dėmesys į pirmuosius tekstus, parašytus Podhalės tarme, – tai Henriko Sinkiewicziaus Sabos pasaka (189) ir Kazimiežo Taterio istorijų serija Iš uolingos Podhalės (1914). Taip pat minimi kiti Podhalės autoriai (vietiniai gyventojai), rašę šio regiono tarme, tarp kurių Andžejus Stopka, Voicechas Bzega, Antonis Zachemskis ir kt. Aprašomos iš šių autorių kūrybos kilusios liaudies literatūros pagrindinės kryptys. Pirmoji kryptis – literatūriniai kūriniai, kuriuos parašyti įkvėpė Podhalės folkloro (pasakų ir dainų) motyvas; antroji kryptis – autorių kūriniai, kuriuos sukūrė paskatino šiuolaikinė lenkų literatūra. Tačiau tarmė poezija iki šiol neatnešė dialektologų dėmesio. Išvardijamos priežastys, dėl kurių kūriniai, parašyti tarmiškai, nesulaukia dialektologų dėmesio. Pagrindinė jų – autoriaus subjektyvus požiūris į kalbą. Konstatuojama, kad ilgainiui liaudies literatūra Straipsniai / Articles 55 ANNA LEKODAJ taps labai svarbi tarmės gyvavimo pasaka, todėl jau šiandien į ją atkreiptinas ypatingas dėmesys, nes per liaudies literatūrą atsiskleidžia tarmės vieta šiuolaikiniame pasaulyje. Įteikta 2018 m. spalio 2 d. ANNA LEKODAJ Podhalańska Państwowa Wyższa Szkoła Zawodowa w Nowym Targu, Poland Ul. Bystra 8, 34-700 Rabka-Zdrój, Poland [email protected] 56 Acta Linguistica Lithuanica LXX