Jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės gimtinės vaizdiniai

LAURA GERŽOTAITĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: baltų kalbų arealiniai tyrimai, dialektologija, geolingvistika, perceptyvioji dialektologija. DOI: https://doi.org/10.35321/a1181-08 JAUNŲJŲ RYTŲ AUKŠTAIČIŲ – KUPIŠKĖNŲ IR UTENIŠKIŲ – KALBINĖS GIMTINĖS VAIZDINIAI Images of Linguistic Homeland of the Young Eastern Aukštaitians of Kupiškis and Utena ANOTACIJA Straipsnyje supažindinama su jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės gimtinės vaizdinių tyrimu. Tiriamoji medžiaga – tyrimo, atlikto taikant perceptyviosios dialektologijos principus, duomenys. Analizė rodo, kad aktyviais tarminio kodo vartotojais save laiko Utenos moksleiviai. Nuo šios raiškos linksta atsiriboti Kupiškio jaunuoliai. Tarminio kodo vartosenos sričių (arba domenų) požiūriu tiriamųjų nuostatos yra panašios. Pieštiniai (mentalininiai) žemėlapiai atskleidžia, kad kalbinę gimtinę su tarmiškumo zonomis labiausiai linksta tapatinti Utenos jaunuoliai. Kurdami aktualiąją distanciją su gretimos patarmės vietovėmis, Kupiškio moksleiviai, matyt, atsiriboja nuo savos kalbinės raiškos. Apklaustų jaunuolių tarminio kodo vaizdiniuose tradicinės tarmės, arba NORM’o, atstovą apibūdinantys požymiai yra ryškūs. Tarmiškai kalbantį žmogų su kaimu asociujuoja tiek Kupiškio, tiek Utenos tiriamieji. Didžiosios Kupiškio moksleivių dalies požiūriu, tarminis kodas yra praeities, vyresniosios kartos kalbinė raiška. Pastariesiems dažniau nei Utenos respondentams šis kodas neatsiejamas dar ir nuo pagarbos kalbai, kultūrai ir kraštui. Utenos moksleivių žemėlapiuose brėžiamos kalbinės gimtinės varianto ribos beveik sutampa su XXI a. 2-ajame dešimtmetyje geolingvistų išskirto rytinio rytų aukštaičių regiolekto ribomis. Į šį kalbinį darinį labai panašus rekonstruotame Antano Baranausko tarmių skirstymo žemėlapyje rytiečių pentujų, arba Zigmo Zinkevičiaus ir Alekso Girdenio tarmių klasifikacijos rytų aukštaičių kupiškėnų, ir juos supančių šeštučių, arba uteniškių, arealas. Straipsniai / Articles 175 LAURA GERŽOTAITĖ Verbalizuotos ir vizualizuotos nuostatos atskleidžia jaunosios rytų aukštaičių kartos santykį su istoriniu objektyvuoju ne tik gimtųjų vietovių, bet ir visos rytinės lietuvių kalbos ploto dalies kalbiniu variantiškumu. ESMINIAI ŽODŽIAI: per­cep­ty­vio­ji dia­lek­to­lo­gi­ja, kal­bi­nė gim­ti­nė, tra­di­ci­nė tar­mė, rytų aukštaičių patarmė, mentalinis žemėlapis, asociatas. ANNOTATION The article presents a research study addressing the images of the linguistic homeland of the young Eastern Aukštaitians of Kupiškis and Utena. The material surveyed in the study consists of the data from the research conducted under the principles of perceptual dialectology. The analysis shows that the school students of Utena consider themselves active users of the dialectal code. Kupiškis youth tend to distance themselves from this self-expression. The subjects share similar attitudes towards the domains of usage of the dialectal code. The drawn (mental) maps reveal that it is the youth of Utena who tend to identify their linguistic homeland with the areas of dialects more often. By establishing an actual distance between themselves and the locations of the neighbouring subdialect, Kupiškis school students possibly dissociate themselves from their own linguistic expression. The attributes that describe the representatives of the traditional dialect, or NORM, are quite clear in the dialectal code images of the young people polled in the study. Both the subjects from Kupiškis and those from Utena tend to associate a person who speaks a dialect with rural areas. In the opinion of the majority of Kupiškis students, a dialectal code is a linguistic expression of the past and the older generation. They consider this code inseparable from respect for language, culture, and land more often than the respondents from Utena. The borders of the variation of the linguistic homeland drawn on the maps of Utena students virtually coincide with the boundaries of the East Eastern Aukštaitian regiolect that geolinguists defined in the second decade of the twenty–first century. This linguistic formation is very similar to the area of the so called Fifth Eastern from the reconstructed map of dialects by Antanas Baranauskas or the Eastern Aukštaitians of Kupiškis under the classification of dialects by Zigmas Zinkevičius and Aleksas Girdenis and the surrounding area of the so called Sixth Eastern or the subdialect of Utena. The verbalised and visualised attitudes reveal the relationship between the young generation of Eastern Aukštaitians and the historical objective linguistic variation both of their birthplaces and of the entire eastern part of the Lithuanian language area. KEYWORDS: perceptual dialectology, linguistic homeland, traditional dialect, Eastern Aukštaitian subdialect, mental map, association. 176 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI Jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės gimtinės vaizdiniai 1. ĮVADAS Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje neapsiribojama tradicinės aprašomosios dialektologijos metodais atliktais ir statišką tarmės vaizdą išryškinančiais tyrimais (Mikulėnienė, Meiliūnaitė 2014; Mikulėnienė, Leskauskaitė, Ragaišienė, Geržotaitė, Birgelienė 2016; Mikulėnienė 2018; Čepaitienė 2018 ir kt.). Suintensyvėjusi tarmių tarpusavio, jų ir bendrinės kalbos bei kitų vietinių kalbos variantų sąveika lemia, kad vartosenoje vis dažniau vartojami ir tarminis, ir bendrinei kalbai artimesnis kalbos variantai. Siekiant visapusiškai įvertinti vienos ar kitos šnektos kalbinį variantiškumą, svarbus tampa ne tik objektyvusis jai būdingųjų kalbinių ypatybių fiksavimas, bet ir subjektyvusis paprastųjų kalbos bendruomenės narių požiūris, lemiantis vieno ar kito kalbinio varianto pasirinkimą (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016: 89–120; 2016a: 17–33; Geržotaitė 2016a: 321–339; Geržotaitė, Čepaitienė 2016: 84–100 ir kt.). Taigi nuostatos yra vienas iš esminių vietos varianto (savi)vertę kuriančių, kartu jo gyvybingumą ir tęstinumą užtikrinančių veiksnių. Naujumas ir aktualumas. Perspektyviojo pobūdžio tradicinių rytų aukštaičių patarmių, ypač kupiškėnų, tyrimų iki šiol beveik nebuvo atlikta. Minėtinas vienintelis Kupiškio moksleivių geolingvistinės kompetencijos tyrimas, atskleidęs gana nuoseklų vietos jaunuolių ribojimąsi nuo savos tarmės raiškos (Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Geržotaitė 2017: 88, 117)¹. Keliais ankstesniais kupiškėnams gretimos rytų aukštaičių anykštėnų patarmės plote atliktais eilinių kalbos vartotojų nuostatų tyrimais siekta kitokių tikslų (Aliūkaitė 2008: 129–142; 2009: 164–179). Šio straipsnio tikslas – remiantis perspektyviosios dialektologijos principais, palyginti Kupiškio ir Utenos gimnazijų tiriamųjų kalbinės gimtinės vaizdinius ir įvertinti kupiškėnų patarmės gyvybingumą. Straipsnio objektas – Kupiškio ir Utenos moksleivių kalbinės gimtinės vaizdiniai. Tiriamieji yra dviejų gimnazijų (15–18 metų) jaunuoliai (informacija apie respondentus žr. lentelėje). ¹ Geolingvistinė paprastųjų kalbos bendruomenės narių kompetencija yra apibrėžiama kaip žinios ir gebėjimai atpažinti kalbos variantiškumą ir jį susieti su tam tikrais geografiniais, socialiniais, kultūriniais arealais (Diercks 2002: 52–53; Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016: 92). Straipsniai / Articles 177 LAURA GERŽOTAITĖ LENTELĖ. Tiriamųjų Kūpiškio, Utenos jaunuolių charakteristika Apklaustus moksleivius galima priskirti vienai amžiaus grupei. Tyrime remiamasi Penelopės Eckert požiūriu, kad amžiaus klasifikacijos pagrindas yra ne tikslı chronologija, o tarpsniai. Tiriamieji pagal kalbinę, kultūrinę, socialinę patirtį ir paauglystės tapatumo tarpsnį priskiriami tai pačiai kartai (Eckert 1997: 151–167; Aliūkaitė 2007: 145). Empirinis tyrimo instrumentas – anoniminė sąmoningųjų nuostatų anketa Tarminio kalbėjimo ir bendrinės kalbos vertinimas, parengta 2014–2016 m. vykdyto projekto Bendrinės kalbos vieta mentaliniame lietuvių kalbos žemėlapyje metu (plačiau žr. Aliūkaitė, Miku­lėnienė 2016: 97–99). Įvadinėje anketos dalyje fiksuojami sociodemografiniai tiriamųjų duomenys: lytis, amžius, kilmės ir gyvenamoji vietos, taip pat pateikiami dialekto kompetencijai ir vartojimo aktyvumui, kalbos variantų distribucijai, arba domenams, skirti klausimai. Pagrindinėje dalyje įtvirtinamas perspektyviosios dialektologijos modelis – tarmės ir bendrinės kalbos lokalizavimas pieštiniuose žemėlapiuose, taip pat tarmiškai ir bendrine kalba kalbančio žmogaus asociatai ir kt. Tiriamąją medžiagą sudaro 187 anketos. Iš jų 119 anketų užpildė Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos moksleiviai 2014–2016 m. vykdyto projekto Bendrinės kalbos vieta mentaliniame lietuvių kalbos žemėlapyje metu². Dalis medžiagos (prototipiniai tarmės ir bendrinės kalbos arealai pieštiniuose žemėlapiuose, tarmiškai ir bendrine kalba kalbančio asmens asociatai) yra paskelbta (plačiau žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Geržotaitė 2017: 78–102, 140, 185, 263). Šiuos duomenis papildo 2018 m. Utenos Adolfo Šapokos gimnazijoje surinktos 68 anketos³. Respondentų savimonėje susiformavę kalbinės gimtinės vaizdiniai išryškinami remiantis šių anketos užduočių duomenimis: 1) aptarus apklaustų vietovių ² Projektas vykdytas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos lėšomis (sutarties Nr. K-5/2014). Projekto vadovė prof. dr. Daiva Aliūkaitė. Plačiau apie jo rezultatus žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Geržotaitė 2017. ³ Kupiškio gimnazijoje užpildytos anketos saugomos Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų institute, Utenos gimnazijoje – Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve. 178 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI Jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės gimtinės vaizdiniai jaunuolių tarminio kodo vartojimo aktyvumui ir paplitimui (arba domenams) skirtų įvadinės anketos dalies klausimų duomenis; 2) išnagrinėjus skirtingų punktų tiriamųjų žemėlapių, kuriuose prašyta pažymėti, kur kalbama tarmiškai, medžiagą⁴; 3) išanalizavus tarmės vartotojo asociatų duomenis. Tiriamosios patarmės tarmių klasifikacijose ir skiriamosios ypatybės. XX a. 7-ojo dešimtmečio Zigmo Zinkevičiaus ir Alekso Girdenio lietuvių tarmių klasifikacijoje rytų aukštaičiai kupiškėnai ir uteniškiai, kaip ir visi aukštaičiai, taria sveikus ie, uo, kaip rytų aukštaičiai siaurina dvigarsių an, am, en, em pirmuosius dėmenis ir buvusius nosinius ą, ę (Girdenis, Zinkevičius 1966: 139–147; Zinkevičius 1969: 365–380; Morkūnas 1977: 33; LKTChr 2004: 29–30). Skiriamoji nedidelę rytų Lietuvos dalį užimančių kupiškėnų patarmės ypatybė šiame skirstyme yra balsių e, ė žodžio gale ir prieš kietąjį priebalsį atliepiamas įvairaus ilgumo a, o uteniškiai jame išskirti pagal nekirčiuotų ė ir ie atliepimą e. (Girdenis, Zinkevičius 1966: 139–147; Zinkevičius 1969: 365–380; Morkūnas 1977: 33) (žr. 1 pav.). Pagal ypatybes, skiriančias Z. Zinkevičiaus ir A. Girdenio klasifikacijos rytų aukštaičius, smulkiau skirstyti XX a. 4-ojo dešimtmečio Antano Salio klasifikacijos aukštaičiai rytiečiai (Salys 1935: 70; 1946: 56). Tuo pačiu kalbiniu pagrindu joje išskirti kupiškėnus atitinkantys aukštaičiai rytiečiai puntininkai viduriniai dadininkai (sakantys dą: da, vietoj dėdė), skirtingu, t. y. pagal nekirčiuoto o tarimą kaip a, arba vadinamąjį žalininkavimą (sakymą ža.ld. vietoj žolė), – uteniškius atitinkantys aukštaičiai rytiečiai puntininkai rytiniai (Salys 1933: 21–34; 1935: 75; 1946: 58–59). Šių dviejų patarmių ploto ribos, kaip matyti iš originalaus žemėlapio ir aprašytų tarmių ribų pagrindu sudaryto A. Salio tarmių žemėlapio, fiksuotos beveik nepakitusios (Geržotaitė 2016b: 85)⁵. Skirtumas tas, kad uteniškių plotas sumažėjęs dalį jo priskyrus A. Salio skirstyme aukštaičiams rytiečiams puntininkams viduriniams rotininkams (sakantiems rō.tas vietoj ratas), arba anykštėnams, ir dzūkams rytiniams, arba Z. Zinkevičiaus ir A. Girdenio išskirtiems rytų aukštaičiams vilniškiams. ⁴ Šioje anketoje žemėlapiai teikti su nurodytomis savivaldybių ribomis ir dalimi jų centru. Perceptyviojoje dialektologijoje taikant žemėlapio techniką (žr. Preston 1989; 1999: xxiii–xl; 1999a: 359–373) tiriamiesiems pateikiami ir tušti (Evans 2002: 76–83), ir, kad būtų lengviau orientuotis, su didžiausių administracinių teritorinių vienetų ribomis (žr. Long 1999: 178), nurodytais didmiesčiais (žr. Dailey–O’Cain 1999: 228) žemėlapiai. ⁵ Vėlesnio laikotarpio žemėlapiuose tarmių ribas pakoregavo kiti mokslininkai, remdamiesi XX a. antrojoje pusėje surinkta medžiaga (Geržotaitė 2016b: 74). Straipsniai / Articles 179 LAURA GERŽOTAITĖ 1 pav. Rytų aukštaičiai kupiškėnai ir uteniškiai lietuvių tarmių klasifikacijose6 XIX a. pabaigos Antano Baranausko Kauno gubernijos tarmių skirstymo pagal tas pačias ypatybes smulkiau dalyti rytiečiai, kurie A. Salio klasifikacijoje 6 Santrumpos žemėlapyje žymi Z. Zinkevičiaus ir A. Girdenio tarmių klasifikacijos rytų aukštaičių kupiškenus (RAK) ir uteniškius (RAU). Kupiškėnus A. Salio skirstyme atitinkamiems aukštaičiams rytiečiams punktinams viduriniams dažniniams priskirtos vietovės yra apibrauktos apskritimais, uteniškius atitinkantiems aukštaičiams rytiečiams punktinams rytiniams – kvadratais. 180 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės gimtinės vaizdiniai vadinį aukštaičiais rytiečiais. Remiantis tais pačiais kriterijais išskirti A. Salio aukštaičių rytiečių punktinius vidurinius didininkus šiem skirstyme atinkančius rytiečiai penktieji, o aukštaičių rytiečių punktinius rytinius – rytiečiai šeštieji (Baranovskij 1898: 50–51, 73). Rytiečių penktųjų tarme, kaip matyti iš A. Baranausko tarmių skirstymo žemėlapio, rekonstruoto atlikus tarmių aprašų analizę, daugiausia kalbėta Kupiškyje ir jo apylinkėse, rytiečių šeštųjų – dar ir A. Salio skirstyme juos atitinkančių aukštaičių rytiečių punktinių vidurinių didininkų (arba kupiškėnų) ploto vietovėse (žr. Geržotaitė 2015: 133–165; 2018: 174–190 (žr. 1 pav.). Šias dvi tarmes apimantis plotas yra labai panašus į XXI a. 2-ajame dešimtmetyje geolingvistų skiriamą besiformuojantį stambesnį kalbinį darinį – rytinį rytų aukštaičių regiolektą (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014: 261; Geržotaitė, Mikulėnienė 2014, XIII žemėlapis ir komentaras). Tiriamosios patarmės XXI a. pradžioje. Naujesni sisteminiai geolingvistiniai tyrimai rodo, kad skiriamoji uteniškių ypatybė beveik nuosekliai išlaikyta visų kartų atstovų kalboje, o kupiškėnų, ypač patarmės ploto pakraščiuose, tiek vidurinės, tiek jaunosios kartos kalboje nėra dėsninga (Aliūkaitė, Bakšienė, Jaroslavienė et al. 2014: 176, 188; Balčiūnienė, Rinkauskienė, Meiliūnaitė 2017: 54–55). Nustatyta, kad kalbinėmis ypatybėmis kupiškėnai panašėja į gretimas stiprias panevėžiškių ir uteniškių patarmes. Uteniškių poveikį rodo tai, kad jos pagrindu fiksuojamas besiformuojantis naujas stambesnis vietinis kalbinis darinys – rytinis rytų aukštaičių regiolektas (su traukos centru Utena) – apima ne tik uteniškių, bet ir aplinkinių patarmių, iš jų ir kupiškėnų, plotus (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014: 261; Geržotaitė, Mikulėnienė 2014, XIII žemėlapis ir komentaras; Mikulėnė, Meiliūnaitė 2017: 169–195). Šį arealą sieja ir naujo darinio stabilumą patvirtina iki pat XXI a. pradžios fiksuojama nuosekli nekirčiuoto o tarimo kaip a vartosena (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014: 261; Geržotaitė 2016b: 190–191). Todėl rytų aukštaičių kupiškėnų ir uteniškių plotuose surinkti nustatų duomenys ne tik papildys tradicinių rytų aukštaičių patarmių subjektyviojo požūdžio tyrimus, bet ir leis susidaryti išsamesnį vietos jaunųjų savimonėje susiformavusį nagrinėjamojo arealo, taigi ir jame vartojamo varianto, vaizdą. Tarmės kalbos pieštinių žemėlapių, asociacijų klasifikavimo ir analizės principai Tyrimo anketoje pateikta žemėlapio (angl. Draw-a-Map) užduotis, arba pirmasis iš penkių Deniso Prestono perceptyviojo tyrimo modelio komponentų, tiesiogiai susijęs su ketvirtąja, arba dialekto atpažinimo (angl. Dialect Identification), užduotimi. Žemėlapio patikslinimai implikuoja dar ir trečiąją, arba variantų taisyklingumo ir patrauklumo vertinimo (angl. “Correct” and “Pleasant”), šio modelio komponentą (plačiau žr.: Preston 198; 199: xxiv–xxx; 199a: 359–373; Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016: 97). Straipsniai / Articles 181 LAURA GERŽOTAITĖ Klasifikuojant ir analizuojant šiuose žemėlapiuose vizualizuotas tiriamųjų kalbines nuostatas remtasi Wilio Dierckso (Diercks 2002: 51–70) įžvalgomis dėl kalbinės gimtinės⁷, realios ir aktualios distancijos⁸ kategorijomis. Norint įvertinti mokslinių geolingvistinės kompetencijos (ne)tikslumą, atsižvelgta tiek į jau atliktų subjektyviojo, tiek į objektyviojo kalbos variantiškumo tyrimų rezultatus (plačiau žr.: Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014: 257–259; Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Geržotaitė 2017, 174–178, 221–225, 248–253). Su žemėlapio užduotimi susijusi tarmiškai kalbančio asmens asociacijų užduoties medžiaga klasifikuota remiantis reikšminiu žodžiu technika (Garrett, Williams, Evans 2005: 37–54). Reikšminiu žodžiu, kaip filtriniu vienetu, parinkta pirmiausia lėmė tradicinės tarmėtyros atstovo samprata (t. y. NORM’o informantą apibūdinantys požymiai: sėslus, vietinis, senas, pagyvenęs, vyresnis, kaimas ir kt.) (Chambers, Trudgill 2004: 28; dar žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014a: 32–33)⁹. Remiantis ankstesniais tarminio sąmoningumo tyrimų rezultatais, reikšminių žodžių tinklas papildytas tokiais filtriniais vienetais kaip tradicija, pagyra ir kt. (plačiau žr.: Aliūkaitė 2008a: 23–45; Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016a, 20–21; Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Geržotaitė 2017: 69–76). Reikšminių žodžių pagrindu išskirtos asocijų grupės apima pirmuosius moksliniuose nurodytus tarmės kalbos asociatyvus. Atliekant kokybinę išskirtų grupių analizę, t. y. norint rekonstruoti sociolingvistinį tarmės atstovo portretą, remtasi visų asociacijų (taigi ir keliopių) medžiaga. 2. TARMĖS KODO VAROSENOS AKTYVUMAS IR SRITYS KUPIŠKIO IR UTENOS JAUNUOLIŲ POŽIŪRIU Duomenų analizė rodo, kad abiejose vietovėse apklausti gimnazistai teigė mokantys tarme (tarmiškai kalbėti) (žr. lentelę). Daugiausia ją mokančių esama tarp uteniškių (73,53 proc.), mažiausiai – tarp Kupiškio (24,37 proc.) tiriamųjų. Paklausti, kokią tarmę moka, jaunieji tyrimo dalyviai dažniausiai nurodė aukštaitičių arba aukštaitiškai, aukštaitišką, rytų aukštaitičių. Vienas kitas Kupiškio 7 Perceptyviosios dialektologijos tyrimuose kalbinė gimtinė (angl. Linguistic Homeland) yra vadinama individo kalbinė aplinka ir yra siejama su tos aplinkos kalbiniais bei erdviniais atstumais (Diercks 2002: 51). 8 Vertinant kalbos variantus ir juos lokalizuojant žemėlapyje skiriama realioji (objektyvioji) ir aktualioji (neatitinkanti geografinių parametrų) distancijos (Diercks 2002: 51; Aliūkaitė 2009: 172). 9 Angl. non-mobile older rural male. Liet. sėslus vyresnio amžiaus kaimo gyventojas (vyras). 182 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės giminės vaizdiniai moksleivis savo atsakymus patikslino, pvz., parašė, kad moka kupišėnų (Kp_M1), kupišėnų tarmę (Kp_M17), kupišėnišką (Kp_M28), kupišėnų (aukštaičių) (Kp_M57), kupišėniškai (Kp_V12) ir pan.¹⁰ Galima tapatinamasi ne su savos, bet kaimyninės rytų aukštaičių panevėžiškių patarme kalbine raiška rodo tai, kad vienas iš Kupiškio tiriamųjų nurodė mokantis biržietišką (Kp_M55) tarmę. Tos pačios nuostatos išryškėjo ne tik tarmės mokėjimo, bet ir jos vartojimo atžvilgiu (žr. lentelę). Iš tiriamųjų atsakymų matyti, kad aktyviai tarmės vartotojais save laiko Utenos moksleiviai. Nuo šios raiškos labiausiai atsiribo­ti linksta Kupiškio jaunoliai. Tokį gimnazistų pasirinkimą galėjo lemti mažesnė jų gimtosios vietos nei urbanizacijos centru laikomos Utenos (savi)vertė (plačiau žr.: Aliūkaitė, Bakšienė, Jaroslavienė et al. 2014: 174; Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Geržotaitė 2017: 77). Šiuos rezultatus papildo atsakymai į domenu teoriją grįstą tyrimo anketos klausimą, kur ir su kuo kalbama tarmiškai (plačiau žr.: Fishman 1972: 15–32; Hagen 1989: 48–61; Aliūkaitė, Valikonė 2012: 7–20)¹¹. Susisteminus duomenis, matyti, kad tarmine kodą abiejų vietovių moksleiviai vartoja tiek su šeima (arba izoliuotame domene), tiek su draugais (solidarumo domene), tiek su mokytojais ir visais kitais gimtųjų vietovių žmonėmis (instrumentiniame viešajame domene) (žr. 2 pav.)¹². 2 PAV. Tarmės vartojimo domenai tiriamuosiuose punktuose jaunųjų požiūriu¹³ ¹⁰ Darbe vartojami tokie vietovių trumpiniai: Kupiškis – Kp, Utena – Ut; M ir V raidės nurodo tirtųjų lytis; skaičiai – anketų numeriai. ¹¹ Skiriami izoliuotieji domenai apima artimą namų aplinką, šeimos narius, solidarumo – draugus, instrumentiniai viešieji – viešas erdves, nepažįstamus asmenis (Hagen 1989: 53; dar žr. Aliūkaitė, Valikonė 2012: 9). ¹² Nustatant tarminės kalbos vartojimo sritis, atsižvelgta į dviejų anketos klausimų atsakymus: Kur kalbama tarmiškai, Su kuo kalbama tarmiškai. ¹³ Pridurtina, kad ne visi moksleiviai, pažymėję, kad kalba tarmiškai, nurodė, kur ir su kuo šį kodą vartoja. Tokie žymėjimai sudaro: kur – 21,01 (su kuo – 15,97) proc. Kupiškio ir 63,24 (61,11) proc. Utenos jaunolių anketose. Straipsniai / Articles 183 LAURA GERŽOTAITĖ Nors tarmiškai kalbama visur ir su visų kartų atstovais, tačiau, kaip matyti iš 2 paveikslo, nevienodu dažnumu. Abiejų vietovių jaunuoliai teigia, kad daugiausia tarmę vartoja su šeimos nariais, giminaičiais namuose (arba izoliuotajame domene). Fiksuotas tarmės vartojimas artimiausioje aplinkoje, atrodo, leistų kalbėti apie optimistines abiejų šnektų gyvavimo perspektyvas. Vis dėlto tik tarp Utenos jaunuolių ryškėja stipresnis polinkis ją išlaikyti. Nuo tarminio kodo daugiausia linkstantys atsiriboti Kupiškio jaunuoliai rečiau tarme raišką renkasi ne instrumentiniame viešajame, bet solidarumo domene. Tokie rezultatai gali būti susiję su įvairių viešų renginių metu tenkančiu didesniu dėmesiu šnektai. Taigi tarminį kodą vienokiu ar kitokiu laipsniu, manytina, vartoja abiejų patarmių atstovai. Utenos jaunuolių šnekta, turimais duomenimis, laikytina gyvybingiausia, o Kupiškio tiriamoji, nors fiksuota visuose domenuose, – nykstančia. 3. TARMĖS KALBOS VAIZDINIAI PĖSTINIUOSE ŽEMĖLAPIUOSE Apartus tarminio kodo vartosenos aktyvumo ir vartosenos sričių (domenų) rezultatus papildo jaunųjų kalbos bendruomenės narių užymėti piešiniai žemėlapiai14. Remiantis jais, skirtini trys kalbinės gimtinės, kaip tarminės zonos, įtraukimo į žemėlapius būdai (žr. 3 pav.). Mažiausiai esama žemėlapių, kuriuose kalbinė gimtinė jaunųjų kalbos vartotojų nurodoma kaip vienintelė tarminė raiška pasižyminti vietovė. Dažniausiai ji žymima kartu su kitomis prototipinėmis tarmiškumo zonomis. Trečiam kalbinės gimtinės įtraukimo į žemėlapius tipui priskirtini dvejopai abiejų vietovių gimnazistų sužymėti žemėlapiai. Vienu atveju gimtoji vietovė žymima žemėlapiuose, kuriuose visas kalbos plotas skaidomas suvokimo izoglosėmis, atskiriančiomis žemaičius ir aukštaičius, žemaičius, aukštaičius, dzūkus ir pan.15. Kitu atveju kalbinė gimtinė su tarmiškumu siejama tada, kai tiriamieji nurodo, kad šiuo kalbos kodu kalbama vieoje Lietuvoje. 14 Žemėlapio užduoties niekaip nesužymėjo 5,04 proc. Kupiškio ir 1,47 proc. Utenos moksleivių. 15 Dėl termino suvokimo izoglosės (angl. Perceptual Isoglosses žr.: Preston 1999a: 361; Aliūkaitė 2009: 165. 184 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės giminės vaizdinai Utena 51,47 % 30,88 % 2,52 % Kupiškis 38,65 % 26,05 % ▥ KG viena ■ KG tarp kitų prototipinių TK zonų ▤ KG ir kitos TK zonos 3 pav. Kalbinė giminė (KG), kaip tarminės kalbos (TK) zona, pietiniuose žemėlapio pusėje tiramųjų punktų jaunųjų požiūriu Plačiau aptartina kalbinės giminės, taigi ir joje vartojamo varianto, vaizdinį bene labiausiai išryškinanti antroji jaunųjų uteniškių ir kupiškėnų žymėtų žemėlapių (t. y. KG tarp kitų prototipinių TK zonų) grupė. 3.1. Utenõs jaunųjų kalbinės giminės vaizdinys. Duomenys rodo, kad daugiau nei pusė Utenõs jaunųjų prototipiuosius tarminę zoną pirmiausia linksta laikyti savo kalbine gimtine (žymėjimai sudaro 54,41 proc. visų šio miesto respondentų anketų) (žr. 4 pav.). Taigi, tiek deklaruodami tarminio kodo vartosenos aktyvumą nuostatas (tarmiškai kalba 60,29 proc.), tiek tapindami savąjį miestą su tarminiu kodu vartosenos zonomis (54,41 proc.), šie mokslieji patvirtina esantys aktyvūs tarminės raiškos atstovai. Iš geografiškai artimesnių ar vos toliau esančių ir, mat, stipriu tarminumu išsiskiriančių Utenõs tiriamųjų nurodytų vietovių minėtinas Panevėžys (45,59 proc.), Zarasai (36,76 proc.), Anykščiai (32,35 proc.), Biržai (30,88 proc.) (žr. 4 pav.). Pridur tina, kad Panevėžys nurodytas ir toje prototipines tarminumo zonas išryškinančių Utenõs mokslėvių žemėlapių dalyje (ji sudaro 17,6 proc. šių respondentų žemėlapių), kurioje jų kalbinė giminė nėra pažymėta. Straipsniai / Articles 185 LAURA GERŽOTAITĖ 4 PAV. Utenos jaunųjų protipiškiausios taršimo zonos Be jau išvardytų vietovių, daugiau nei ketvirtadalis šio miesto moksleivių nurodė kaimyninę Ignaliną, Visaginą (po 27,94 proc.), Molėtus (26,47 proc.), Rokiškį (25 proc.). Straipsnyje analizuojama Kupiškį, kaip tarminės raiškos zona, pažymėjo vos daugiau nei penktadalis (20,59 proc.) Utenos jaunųjų. Taigi jaunųjų uteniškių savimonėje kalbinės gimtinės ribų sistemą grindžia vadinamasis realusis atstumas, t. y. kalbinės gimtinės ribos brėžiamos ties gimtąja ir viena kita kaimynine vietovėmis. Prie šių pridėjus į Utenoje vartojamos kalbinės raiškos poveikio plotą patenkančias jaunųjų nurodytas tolesnes zonas kalbinės gimtinės ribos, galima teigti, beveik sutapę su XXI a. antrajame dešimtmetyje geolingvistų išskirto rytinio rytų aukštaičių regiolekto ribomis (žemėl. Ut_M13 žr. 5 pav.). Iš moksleivių komentarų matyti, kad Utenos ir aplinkių kalbinis kodas vertinamas labiau teigiamai nei neigiamai. Teigiama, kad čia kalbama „aukštaiš-kai, graži tamė […]“ (Ut_M21). Panašios jaunųjų nuostatos fiksuotos ne tik dėl kalbinės gimtinės, bet ir kaimyninių Zarasų, Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Rokiškio, Panevėžio zonų tarminės raiškos, pvz.: aukštaitiškai kalba, kalba gra-ži, netaisling (Ut_M15), aukštaičių, graži (Ut_M35), graži, maloni, taisyklinga (Ut_M37)16. 16 Tiriamųjų komentarų kalba netaisyta. 186 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI Jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės giminės vaizdai Ut_M11 Ut_M13 5 pav. Utenos jaunųjų kalbinės giminės tarp kitų prototinių tarminių zonų žy-mėjimo žemėlapiuose pavyzdžiai Prototipiškiausia tarminė zona po kalbinės giminės šiuose žemėlapiuose žy-mėtas Panevėžys, jaunųjų uteniškių požiūriu, laikytinas viena iš vietovių, ku-riose „labiausiai pabrėžtos tarmės ir savitumas [...]“ (Ut_M05). Pastebima, kad Panevėžyje „[...] keistas kirčiavimas, kaip šiauliečių [...]“ (Ut_M21). Vis dėlto dažniausiai tiriamieji nurodo, kad tiek jų kalbinė giminė, tiek Panevėžys ir kitose vietovėse kalbama tiesiog aukštaitiškai. Straipsniai / Articles 187 LAURA GERŽOTAITĖ 3.2. Kūpiškio jaunolių kalbinės gimtinės vaizdinys. Priešingai nei Utenos, Kūpiškio jaunoliai rytų aukštaičių plote pirmiausia išskyrė Panevėžį (27,73 proc.) ir Biržus (26,89 proc.) (žr. 6 pav.). 6 PAV. Kūpiškio jaunolių protipiškiausios tarškumo zonos Kalbinę gimtinę tarp protipinių tarškumo zonų šie moksleiviai žemėlapiuose žymėjo du kartus rečiau (26,05 proc.) nei jaunieji uteniškiai (plg. 54,41 proc.). Tarp tokių vietovių Kupiškis vietos jaunolių žemėlapiuose dažniau yra neįtraukiamas (49,45 proc.) nei įtraukiamas (26,05 proc.). Taigi nustatų duomenys, matyt, rodo Kupiškio moksleivių polinkį atsiriboti nuo savojo tarminio kodo, kurį, kaip jau minėta, deklaravo vartojanti tik nedidelė dalis (14,29 proc.) apklaustųjų. Be kalbinės gimtinės, Panevėžio ir Biržų, panašus tarškumo laipsnis, Kupiškio moksleivių nuomone, būdingas tik Pasvaliui (22,69 proc.). Straipsnyje nagrinėjama Utena, matyt, vertinama kaip silpnesnio tarškumo zona (žr. 6 pav.). Nors Kupiškio tiriamieji teigia nesantys aktyvūs tarminio kodo vartotojai, savo kalbinę raišką vertina ypač teigiamai (žem. Kp_M68 žr. 7 pav.). 188 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės gimtinės vaizdiniai Kp_M42 Kp_M68 7 pav. Kupiškio jaunolių kalbinės gimtinės tarp kitų prototipinių tarmių zonų žymėjimo žemėlapiuose pavyzdžiai Šių jaunolių žodžiais tariant, kupiškėnų – gražiausia (Kp_M01), kupiškėnų (graži) (Kp_M20), kupiškėnų, netaisyklinga, graži (Kp_M28), graži (Kp_M31), [...] graži, taisyklinga (Kp_M68), [...] labai graži (Kp_V20), [...] graži, Straipsniai / Articles 189 LAURA GERŽOTAITĖ netaisyklinga (Kp_V26), Kupiškio – viena gražiausių (Kp_M70). Kai kada estetinis vietos kalbinio varianto vertinimas (man gražiausia kupiškėnų tarmė [...] dar ir argumentuojamas ([...] nes aš prie jos įpratusi, moku ir suprantu, Kp_M67). Kupiškio kalbinis kodas yra savas kodas, todėl, matyt, yra vertinamas palankiai. Fiksuotas vienas kitas atvejis, kai nuo savo kalbinio varianto yra atsiribojama. Kupiškėnų patarmė, kuri moksleivių žemėlapiuose paprastai yra siejama su pačiu Kupiškiu (žr. Kp_M68 žr. 7 pav.), perkeliama į kaimyninį P (Kp_M23) arba Panevėžį ir Pašvalį (Kp_M17). Tiek tarminio kodo vartosenos aktyvumo, tiek kalbinės gimtinės, kaip tarminės raiškos zonos, žymėjimų žemėlapiuose nuostatas apibendrina vieno iš Kupiškio jaunuolių žodžiai: „[...] Kupiškėnai turi savo tarmę, kuri daugiausia kalbama kaimuose. Neteisinga. Mano nuomone ši tarmė nėra labai graži, tačiau ji yra unikali“ (Kp_M29). Taigi iš abiejų punktų jaunųjų kalbos vartotojų ir vertintojų žymėjimų žemėlapiuose matyti, kad kalbinės gimtinės su tarminę raišką labiausiai linksta sieti aktyvesniais šios raiškos vartotojais save įvardiję Utenos moksleiviai. Kurdami aktualią distanciją su gretimos patarmės vietovėmis, iš jų pirmiausia su Panevėžiu ir kitomis, Kupiškio gimnazistai linksta atsiriboti nuo savo tarminio kodo. Priduria, kad Kupiškio jaunuolių žymėjimų žemėlapiuose analizė labiau nei Utenos respondentų patirtina ankstesniais jaunųjų kalbos vartotojų nustatytų tyrimų išryškėjusią tendenciją su tarminę raišką pirmiausia asocijuoti ne rytų, bet vakarų (pvz., Plungė, Telšiai) ir pietvakarių (pvz., Marijampolė) lietuvių kalbos ploto vietoves (Aliukaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Geržotaitė 2017: 147). 4. TARMĖS KALBOS ATSTOVO PORTRETAS ASOCIACIJŲ DUOMENIMIS Asociacijų duomenys rodo, kad apklaustų gimnazistų vaizdiniuose tarminio kodo, arba NORMo, informantą tradicinės dialektologijos tyrimuose apibūdinants požymiai yra ryškūs. Du iš jų – šio kodo vartotojo siejimas su vieta ir praeitis, vyresniosios kartos raiška – yra svarbiausi abiejų vietovių tyrimams (žr. 8 pav.)17. 17 Šią anketos užduotį praleido 3,36 proc. Kupiškio moksleivių. 190 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės gimtinės vaizdiniai 8 pav. Tarminės kalbos asociatai tiriamųjų vietovių jaunųjų požiūriu Dažniausiai su vieta, kaip matyti iš 8 paveikslo, šio kodo atstovą linksta sieti Utenos (57,35 proc.), rečiau – Kupiškio (38,66 proc.) moksleiviai. Ši asociata rodo iš jaunolių atsakymų išryškėjusios su vieta susijusios regiono, savo ar gimtojo krašto, gimtinės, kilmės kategorijos: su jo gimtuoju kraštu (Ut_M31), su jo kilmės vietove (žemais, aukštais ir t. t.) (Ut_M39), iš kur yra kilęs (Kp_M10), su gyvenamąja vieta (miestu, regionu) (Kp_M14), su savo kraštu (Kp_M25), su savo gimtąja vieta (Kp_M59), su tuo regionu iš kurio jis yra kilęs (Kp_V42). Net 45,59 proc. (iš 57,35 proc.) su vieta tarminę raišką asocijuojančių Utenos tiriamųjų išskyrė kaimą arba kaimietį, pvz.: kaimas arba labai mažas miestelis (Ut_M24), dažnai asocijuojasi su kaimu (Ut_M38), su žmogumi, kilusiu iš kaimo (Ut_V10), su mažo miestelio žmogumi (Ut_V13), su kaimiečiais (Ut_V21). Kaimo požymis (jis verbalizuojamas kaimo, mažesnio miestelio, kaimiečio ir kt. kategorijomis) yra svarbus 24,37 proc. (iš 38,66 proc.) Kupiškio moksleivių, pvz.: su tokiu žmogumi, kuris yra kilęs arba gyvena kaime (Kp_M15), tarmiškai kalbantis žmogus asocijuojasi su kaimiečiu (Kp_M26), su kaimu, kuo kaimas toliau nuo miesto (Kp_M66), su kaime gyvenamąja aplinka (Kp_M68), dažniausiai su „gyliu“ kaimu (Kp_V01). Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, šiuo požymiu paprastai žymima vietos nuoroda. Ji, išskyrus vieną kitą atvejį, yra vertinama neutraliai. Taigi vietos (ne kaimo) požymis abiejų tiriamųjų punktų jaunųjų kalbos vartotojų (Kupiškio – 14,29 proc., Utenos – 11,76 proc.) tarminio kodo vaizdiniuose nėra stipriai siejamas su regioniniu variantiškumu. Tokios nuostatos gali būti susijusios su XXI a. pradžios geolingvistų tyrimais nustatytu tarmiškumo nenelytiškumu, skirtingu jo stiprumu analizuojamame areale (Aliūkaitė, Straipsniai / Articles 191 LAURA GERŽOTAITĖ Baškienė, Jaroslavienė et al. 2014: 174–178, 184–188)18. Tarmine raiška kalbančiojo tapatinimas su kaime gyvenančiu asmeniu, kaimo žmogumi (arba kaimiečiu) gali reikšti ir tam tikrą atsiribojimą. Tokiu atveju tarminį kalbėjimą su vieta sietų gerokai didesnė Kupiškio ir Utenos gimnazistų dalis. Beveik pusė Kupiškio (49,58 proc.) mokinių tarminis kodas asocijuojasi su praeitimi, vyresniąja karta: su senove, su praeitimi (Kp_M20), su mūsų senelių laikais (Kp_M37), su praeities Lietuva (Kp_V45), su amžiumi. Senesni žmonės dažniau kalba tarmiškai (Kp_M27), daugiausia su senesnio amžiaus žmonėmis (Kp_M39). Tarminės raiškos siejimas su 20 amžiumi ir tradicijomis (Kp_V03) ar su senove. Senelių, prosenelių laikais (Kp_V08), tikėtina, rodo Kupiškio jaunųjų nuostatas atsiriboti nuo šio kalbinio varianto (Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitė, Geržotaitė 2017: 117). Šuos asocijatus dar rėčiau vardo Utenos tiriamieji (20,59 proc.), pvz.: sena Lietuva (Ut_M04), su senove (Ut_M14), žmogus kalbantis tarmiškai man asocijuojasi su seneliais, proseneliais, kurie anksčiau taip kalbėdavo (Ut_M02), vyriausio amžiaus žmonės (Ut_M25) (žr. 8 pav.). Glaudžiai tarpusavyje susijusios kelis požymius apimanti asociatų grupė rodo, kad tarminis kodas jauniesiems kalbos bendruomenės nariams, iš jų pirmiausia Kupiškio trianiesiems, yra beveik beįnykstanti ar išnykęs vyresnės kartos, vartojančios ar vartojusios autentišką dialektą, variantas: man tarmiškai kalbantis žmogus asocijuojasi su senove, kaimu, nes jauni žmonės šiais laikais mažai bekalba tarmiškai (Kp_M41), dabar ją su atsimenais ir senais žmonėmis (Kp_V15). Rečiau į gimnazistų tarminės kalbos atstovo vaizdinį įtrauktas pagarbos požymis. Jis daugiausia būdingas Kupiškio jaunoliams (19,33 proc.), pvz.: su savo tarmės saugojimu, dažniausiai tarmiškai kalbantys žmonės, didžiuojasi ja (Kp_M05), su savo kraštą gerbiančiu žmogumi (Kp_M67), toks žmogus atrodo, kad labai myli savo kraštą ir puoselėja jo tradicijas, šneka, tarmę (Kp_M63). Tokios nuostatos gali būti pagrįstos simuliacija, nes šių jaunolių ribojimasis nuo tarminės raiškos yra nuoseklus. Tarmiškai kalbantis žmogus su pagarba kalbai, kultūrai, kraštui rečiau asocijuojasi Utenos (7,35 proc.) mokiniams, pvz.: su žmogumi, kuris nori išsaugoti kuo daugiau Lietuvos kultūros (Ut_M16), su žmogumi, kuris stengiasi puoselėti lietuvių kultūrą (Ut_M29), su žmonėmis kurie myli savo kalbą (Rk_V13). Tradicinėje dialektologijoje įtvirtintą tarminio kodo atstovo portretą dar labiau išryškina kelis asociatus apimantys atvejai, pvz.: su senovės gyvenimu, senesniais žmonėmis (Kp_M13), su kaimu, senais žmonėmis (Kp_M51), su senyvo amžiaus, senų laikų žmonėmis, žmonėmis iš kaimo (Kp_M32), kaimu, senove, žemės 18 Panašūs rezultatus atskleidė Kupiškio ir Anykščių rajonuose atliktas sociologinis tyrimas. Remiantis jais matyti, kad regioninį tapatumą žmonės sieja ir su tarmė, tačiau, jaunimo požiūriu, „aukštiškumas nebepriklauso nuo gyvenamosios vietos“ (Savoniakaitė 2003: 105). 192 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės giminės vaizdiniai ūkiu užsiimančiu žmogumi (Ut_M07), su iš kaimo kilusiu žmogumi, senesniu žmogumi (Ut_M13), su senyvo amžiaus žmogumi, kaimiečiu arba žemaičiu (Ut_M19), su senu žmogumi, ne su jaunimu, iš mažesnio miesto ar kaimo (Ut_M34) ir kt. Šie ir kiti pavyzdžiai rodo, kad aptariamojo kodo asmens vaizdinys respondentų sąmonėje yra labai teigiamas. Kiti požymiai jaunųjų rytų aukštaičių tarminės kalbos vaizdiniuose yra blankūs arba visai yra iš jų eliminuoti. Pavyzdžiui, 8 paveiksle neatsispindintis išsilavinimas tarp abiejų punktų tiriamųjų paminėtas vos kartą ar du. Panašios mokslinių nuostatos fiksuotos ir dėl tarmiškai kalbančio žmogaus siejimo su neįprususiu asmeniu. IŠVADOS Perceptyviosios dialektologijos metodologiniais principais atlikto tradicinių rytų aukštaičių patarmių – kupiškėnų ir uteniškių – plote (arba šiuo metu besiformuojančio rytinio rytų aukštaičių regiolekto areale) esančių vietovių jaunuočių kalbinės giminės vaizdinių tyrimo duomenys leidžia apibendrinti kalbinį šio regiono vaizdą. Duomenų analizė rodo, kad su tarme raiška labiau save linksta sieti Utenos mokslieji. Tarp Kupiškio jaunųjų fiksuojamos atsiribojimo nuo savo kalbinio kodo nuostatos. Tokį jų kalbos vartotojų ir vertintojų požiūrį galėjo lemti gimtosios vietos (savi)vertė. Panašūs rezultatai gauti susisteminus tarminio kodo vartosenos sričių (duomenų) medžiagą. Nors abiejų vietovių mokslieji teigia tarmiškai kalbantys visur ir su visų kartų atstovais (t. y. visuose duomenyse), tarp Utenos respondentų ryškėja stipresnis polinkis išlaikyti savąjį kalbinį variantą. Kupiškiu būdinga kalbinė raiška vietos jaunųjų vertinama tik kaip artimiausios aplinkos (izoliuoto domėno) raiška. Pieštiniai (mentaliniai) žemėlapiai atskleidė, kad kalbinė giminė su tar-miškumo zonomis labiausiai linksta tapatinti Utenos gimnazistai. Kurdami aktualią distanciją su gretimos patarmės vietovėmis, iš jų pirmiausia su Panevėžiu, Kupiškio jaunuoliai, matyt, atsiriboja nuo savo tarminės raiškos. Tarmiškai kalbantį žmogų su kaimu asocijuoja tiek Kupiškio, tiek Utenos tiriamieji. Tarminį kodą kaip vyresniųjų žmonių, praeities kalbinę raišką labiau linksta vertinti Kupiškio jaunieji. Pastariesiems dažniau nei Utenos moksliesiems tarminė raiška yra neatsiejama dar ir nuo pagarbos kalbai, kultūrai ir kraštui. Utenos tiriamųjų žemėlapiuose brėžiamos kalbinės giminės varianto ribos beveik sutampa su XXI a. 2-ajame dešimtmetyje geolingvistų iškirto rytinio rytų aukštaičių regiolekto ribomis. Į šį kalbinį darinį labai panašus rekonstruotame A. Baranausko tarmių skirstymo žemėlapyje rytiečių punktų, arba Straipsniai / Articles 193 LAURA GERŽOTAITĖ Z. Zinkevičiaus ir A. Girdenio tarmių klasifikacijos rytų aukštaičių kupiškėnų, ir juos supančių šeštųjų, arba uteniškių, arealas. Iš verbalizuotų ir vizualizuotų jaunųjų kalbos vartotojų nuostatų išryškėjo variantiškumo vaizdiniai beveik sutampa su istoriniu objektyviuoju ne tik tiriamųjų kalbinės gimties, bet ir visos rytinės lietuvių kalbos ploto dalies kalbiniu variantiškumu. LITERATŪRA Aliūkaitė Daiva 2007: Tarminis kalbėjimas ir bendrinė kalba: objektyviųjų ir subjektyviųjų skirtumų kultūrinė vertė. Daktaro disertacija. Rankraštis. Vilnius: Vilniaus universitetas. Aliūkaitė Daiva 2008: Tarmių ypatybių vertė kultūriniu požiūriu: Lyduokių šnekta. – Respectus Philologicus 13(18)A, 129–142. Aliūkaitė Daiva 2008a: Tarmiškai kalbančio žmogaus stereotipai: apriorinės eilinių kalbos bendruomenės narių nuostatos. – Respectus Philologicus 14(19), 23–45. Aliūkaitė Daiva 2009: Perceptyviniai dialektų tyrimai: mentalinis žemėlapis. – Respectus Philologicus 15(20), 164–179. Aliūkaitė Daiva, Bakšienė Rima, Jaroslavienė Jurgita et al. 2014: Punktų tinklo tankis geolingvistinės skirties aukštaičiai : žemaičiai požiūriu. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. Danguolė Mikulėnienė, Violeta Meiliūnaitė. Vilnius: Briedis, 129–196. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2014: Geolektų ir regioninių dialektų formavimosi ypatumai Lietuvoje. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. Danguolė Mikulėnienė, Violeta Meiliūnaitė. Vilnius: Briedis, 257–262. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2014a: Geolingvistika: ideologija, teorija ir metodai. Pagrindinės sąvokos. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. Danguolė Mikulėnienė, Violeta Meiliūnaitė. Vilnius: Briedis, 29–47. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2016: Perceptyviosios dialektologijos instrumentai ir tyrimų kryptys: variantų arealai mentaliniuose žemėlapiuose (Biržų atvejis). – Acta Linguistica Lithuanica LXXIV, 89–120. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2016a: Lietuvos gimnazistų požiūris: išilavinimas Lietuvos gimnazijų vaizdiniuose. – Verbum 7, 17–33. Prieiga internete: http://www.zurnalai.vu.lt/verbum/article/view/10283 [žiūrėta 2019-09-15]. 194 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės giminės vaizdai Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė, Čepaitienė Agnė, Geržotaitė Laura 2017: Kalbos variantiškumas ir jo vertinimas perceptyviosios dialektologijos požiūriu: variantų ir vietų vaizdiniai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Aliūkaitė Daiva, Valikonė Jolanta 2012: Bendrinės kalbos ir tarmės domenai. – Verbum 3, 7–20. Balčiūnienė Asta, Rinkauskienė Regina, Meiliūnaitė Violeta 2017: Kupiškėnų ir uteniškių pabio šnektų fonetinė kaita XXI a.: Vabalninko, Darsūškių ir Salamiesčio punktų atvejis. – Lituanistica 1(107), 38–60. Baranovskij Antonij [=Барановский Антоний] 1898: Замѣчанія о литовскомъ языкѣ и словарѣ. Санктпетербургъ: Типографія Императорской Академіи Наукъ. Chambers Jack K., Trudgill Peter 2004: Dialectology. Second Edition. Cambridge University Press. Čepaitienė Agnė 2018: XXIa. pradžios aukštaičių patarmių kaita: regioninis aspektas. Daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Dailey-O’Cain Jennifer 1999: The perception of Post-Unification German Regional Speech. – Handbook of Perceptual Dialectology 1. Ed. Dennis Preston. Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 227–242. Diercks Willy 2002: Mental maps. Linguistic-Geographic Concepts. – Handbook of Perceptual Dialectology 2. Ed. Daniel Long, Dennis Preston. Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 51–70. Eckert Penelope 1997: Age as a Sociolinguistic Variable. – Handbook of Sociolinguistics. Ed. Florian Coulmas. Oxford: Blackwell, 151–167. Evans Betsy 2002: Attitudes of Montreal Students towards Varieties of French. – Handbook of Perceptual Dialectology 2. Ed. Daniel Long, Dennis Preston. Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 71–93. Fishman Joshua A. 1972: The Relationship Between Micro- and Macro-sociolinguistics in the Study of Who Speaks What Language to Whom and When. – Sociolinguistics. Eds. John Bernard Pride, Janet Holmes. Harmondsworth: Penguin Books Ltd., 15–32. Garrett Peter, Williams Angie, Evans Betsy 2005: Accessing Social Meanings: Values of Keywords, Values in Keywords. – Acta Linguistica Hafniensia: International Journal of Linguistics 37(1), 37–54. Geržotaitė Laura 2015: Geolingvistinė Antano Baranausko lietuvių tarmių klasifikacijos analizė. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 4, sud. Vilija Ragaišienė, Violeta Meiliūnaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 133–165. Straipsniai / Articles 195 LAURA GERŽOTAITĖ Geržotaitė Laura 2016a: Vartotojo veiksnys: subjektyvusis Lenkojos lietuvių šnektų vaizdas mentaliniuose žemėlapiuose. – Lietuvių tarmių kaita XXI a. pradžioje: Lenkijos lietuvių šnektos, sud. Danguolė Mikulėnienė, Asta Leskauskaitė, Vilija Ragaišienė, Laura Geržotaitė, Nijolė Birgelienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 321–339. Geržotaitė Laura 2016b: Lietuvos tarmių klasifikacijos tyrimas geolingvistiniu aspektu. Daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Geržotaitė Laura 2018: Naujų duomenų Antano Baranausko lietuvių tarmių skirstymo rekonstrukcija. – Linguistica Lettica 26, 174–190. Geržotaitė Laura, Čepaitienė Agnė 2016: Vilkaviškio jaunųjų kalbinė gimtinė: ribos, taisyklingumo ir patrauklumo vertės. – Verbum 7, 84–100. Prieiga internete: http://www.zurnalai.vu.lt/verbum/article/view/1028 [žiūrėta 2019-09-10]. Geržotaitė Laura, Mikulėnienė Danguolė 2014: Geolektų ir regiolektų formavimas Lietuvoje: žemėlapis ir komentarai. – XXIa. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. Danguolė Mikulėnienė, Violeta Meiliūnaitė. Vilnius: Briedis, XIII žemėlapis ir komentaras (sp. įklija). Girdenis Aleksas, Zinkevičius Zigmas 1966: Dėl lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos. – Kalbotyra 14, 139–147. Hagen Anton M. 1989: Frisian and Education in the Netherlands. – Dialect and Education: Some European Perspectives. Eds. Jenny Cheshire, Viv Edwards, Henk Musterman, Bert Weltens. Clevedon: Multilingual Matters, 48–61. LKTChr 2004: Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, sud. Rima Bacevičiūtė, Audra Ivanauskienė, Asta Leskauskaitė, Edmundas Trumpa. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Long Daniel 1999: Geographical Perception of Japanese Dialect Regions. – Handbook of Perceptual Dialectology 1. Ed. Dennis Preston. Amsterdam, Philadelpia: John Benjamins Publishing Company, 177–198. Mikulėnienė Danguolė 2018: Multimodalis tarmétros modelis: vietinės lenkų kalbos variantiškumo Lietuvoje tyrimo galimybės. Prieiga internete: http://www.lenkutarmes.llt.vu.lt/files/mikuleniene_%20tarmetros_modelis.pdf [žiūrėta 2019-10-05]. Mikulėnienė Danguolė, Leskauskaitė Asta, Ragaišienė Vilija, Geržotaitė Laura, Birgelienė Nijolė 2016: Lietuvių tarmių kaita XXI a. pradžioje: Lenkijos lietuvių šnektos. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Mikulėnienė Danguolė (sud. ir aut.), Meiliūnaitė Violeta (sud. ir aut.) 2014: XXIa. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai). Vilnius: Briedis. 196 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės gimtinės vaizdiniai Mikulėnienė Dangolė, Meiliūnaitė Violeta 2017: Tarmiškumo matmuo Lietuvos etnografinių regionų struktūroje. – Naujos regionų tapatybės konstravimas. Integralumas, sumanumas, konkurencingumas, sud. Arūnas Augustinaitis, Jolanta Zabarskaitė, Danguolė Mikulėnienė, Violeta Meiliūnaitė et al. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 169–195. Morkūnas Kazys 1977: Įvadas. – Lietuvių kalbos atlasas 1. Leksa. Vilnius: Mokslas, 7–18. Preston Dennis 1989: Perceptual Dialectology: Nonlinguists’ Views of Areal Linguistics. Dordrecht: Foris. Preston Dennis 1999: Introduction. – Handbook of Perceptual Dialectology 1. Ed. Dennis Preston. Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, xxii–xl. Preston Dennis 1999a: A Language Attitude Approach to the Perception of Regional Variety. – Handbook of Perceptual Dialectology 1. Ed. Dennis Preston. Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 359–373. Salys Antanas 1933: Kelios pastabos tarmių istorijai. – Archivum Philologicum 4, 21–34. Salys Antanas 1935: Lietuvių kalbos tarmės. Rankraščio teisėmis. Kaunas. Salys Antanas 1946: Lietuvių kalbos tarmės. Rankraščio teisėmis. Tiubingenas. Savoniakaitė Vida 2003: Aukštaičiai: „ribų“ sampratos. – Lituanistica 3(55), 101–112. Zinkevičius Zigmas 1969: Apie lietuvių kalbos tarmių skirstymą. – Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija 3(31). Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 365–380. Images of Linguistic Homeland of the Young Eastern Aukštaitians of Kupiškis and Utena SUMMARY The article deals with the images of linguistic homeland of young people from locations within the area of the traditional Eastern Aukštaitian subdialects of Kupiškis and Utena. The material surveyed in the study consts of the data from the research study conducted under the principles of perceptual dialectology. Straipsniai / Articles 197 LAURA GERŽOTAITĖ The images of linguistic homeland embed in the respondents’ consciousness are highlighted on the basis of the data from several tasks presented in the survey: discussion on the frequency of choice and the domains of usage of the dialectal code; exploration of the drawn (mental) maps of dialect language areas, and analysis of the associations of a dialect speaker. The data analysis shows that the school students of Utena tend to identify themselves with dialect expression more often. Kupiškis youth manifest a more pronounced trend of distancing themselves from their own linguistic code. This attitude, which is characteristic of the part of the young members of the language community, might have been the product of the (self-)esteem of their birthplace. A comparable set of results was obtained by arranging the material of the domains of usage of the dialectal code in a structured manner. Even though the students from both locations said they would speak a dialect everywhere and with all generations (which is to say, across all domains), it is the youth of Utena alone that tend to preserve their own linguistic variation. The typical linguistic expression of Kupiškis is considered to be an expression of the immediate environment, i.e. a separate domain. The drawn maps reveal that students from Utena are more inclined to identify their linguistic homeland with dialectal areas. By establishing an actual distance between themselves and the locations of the neighbouring subdialect, Panevėžys in particular, Kupiškis youth possibly dissociate themselves from their own linguistic expression. Both the subjects from Kupiškis and those from Utena tend to associate a person who speaks a dialect with rural areas. The subjects from Kupiškis tend to perceive a dialectal code as an expression of the older generation, i.e. the past. They find this expression an integral part of respect for language, culture, and land more often compared to the students from Utena. The borders of the variation of the linguistic homeland drawn on the maps of the respondents from Utena virtually coincide with the boundaries of the East Eastern Aukštaitian regiolect that linguists defined in the second decade of the twenty-first century. This linguistic formation is very similar to the area of the so called Fifth Eastern from the reconstructed map of dialects by Antanas Baranauskas or the Eastern Aukštaitians of Kupiškis under the classification of dialects by Zigmas Zinkevičius and Aleksas Girdenis and the surrounding area of the so called Sixth Eastern or the subdialect of Utena. The images of variation that emerge from the attitudes of the young language users virtually overlap with the historical objective linguistic variation both of their linguistic homeland and of the entire eastern part of the Lithuanian language area. Įteikta 2019 m. lapkričio 19 d. LAURA GERŽOTAITĖ Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308, Vilnius, Lietuva [email protected] 198 Acta Linguistica Lithuanica LXXI