Kirčio atitraukimas rytų aukštaičių anykštėnų patarmės tekstuose

VILIIJA RAGAΙŠIENĖ Lietuvių kalbos institutas ORCID id: https://orcid.org/0000-0002-5026-4667 Mokslinių tyrimų kryptys: akcentologija, dialektologija, etnolingvistika, leksikografija. DOI: doi.org/10.35321/all83-10 KIRČIO ATITRAUKIMAS RYTŲ AUKŠTAIČIŲ ANYKŠTĖNŲ PATARMĖS TEKSTUOSE Stress Retraction in the Texts of the Eastern Aukštaitian Subdialect of Anykščiai ANOTACIJA Remiantis raštiniais šaltiniais – Leipcige vokiečių kalbininko Franco Špechto leidinyje Litauische Mundarten gesammelt von A. Baranowski publikuotais XIX a. 7–9 deš. tekstais, Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve saugomais XX a. 6–7 deš. anykštėnų šnektų aprašais, XX a. antrojoje pusėje ir XXI a. pradžioje Žanetos Markevičienės ir kt. tyrėjų parengtais tarminiais tekstais – analizuojami kirčio atitraukimo reiškiniai rytų aukštaičių anykštėnų patarmėje. Straipsnyje siekiama kiek galima išsamiau aprašyti kirčio atitraukimo formavimąsi anykštėnų patarmėje, nustatyti, kokie kirčio atitraukimo dėsniai galėjo veikti šiuo laikotarpiu patarmės plote, atskleisti reiškinio arealinį paplitimą, aptarti kirčio atitraukimo pokyčius ir jų priežastis. ESMINIAI ŽODŽIAI: rytų aukštaičių anykštėnų patarmė, kirtis, skiemuo, tarminiai tekstai. ANNOTATION Based on the written sources – the texts from the 1860s–1880s published by German linguist Franz Specht in the publication Litauische Mundarten gesammelt von A. Baranowski in Leipzig, the descriptions of the local dialects of Anykščiai dating to the period of the 1950s–1960s, which are stored in the Dialect Archive of the Geolinguistic Centre at the Institute of the Lithuanian Language, the dialectal texts prepared by Žaneta Markevičienė and other researchers in the second half of the 20th century and the beginning of the 21st Straipsniai / Articles 211 VILIJA RAGAIŠIENĖ century – the article analyses the phenomena of stress retraction in the Eastern Aukštaitian subdialect of Anykščiai. It seeks to describe the formation of stress retraction in the subdialect of Anykščiai in the most detailed manner possible, to determine what laws of stress retraction could be in effect in the area of the subdialect during a given period, to reveal the areal distribution of the phenomenon and to discuss the changes in stress retraction and their causes. KEYWORDS: Eastern Aukštaitian subdialect of Anykščiai, stress, syllable, dialectal texts. ĮVADAS Iš visų rytų aukštaičių patarmių kirčiavimo požiūriu iki šiol, ko gero, mažiausiai tirta yra anykštėnų patarmė. Mokslinėje literatūroje šios patarmės kirčiavimas aptartas gana fragmentiškai. Darbuose, kuriuose galima rasti duomenų apie anykštėnų kirčiavimą, dažniausiai gana glaustai aprašytas tik kirčio atitraukimo pobūdis ir priegaidės (Zinkevičius 1966: 36, 38, 41; LKT 35; LKTCH 144; Markevičienė 2001: 15–18; 2004: 39–45; RARA 36–37; AAT 18). Kirčiavimo požiūriu kalbininkų kiek išsamiau ištirti leidinyje Litauische Mundarten gesammelt von A. Baranowski publikuoti Antano Baranausko gimtajame Anykščių krašte XIX a. 7–9 deš. surinkti tekstai (Stundžia 1989: 434–442; Ragaišienė 2015: 166–210)². Taigi labai trūksta patarmės kirčiavimo sistemos tyrimų, mokslinių publikacijų, skirtų akcentuacijos požymiams ir polinkiams aptarti. Šaltiniai, tikslas, metodai. Tiriamoji medžiaga surinkta iš kelių rašytinių šaltinių – 1920 m. Leipcige vokiečių kalbininko Franco Špėchto išleisto veikalo Litauische Mundarten gesammelt von A. Baranowski (toliau – Litauische Mundarten) pirmajame tome publikuotų anykštėnų tekstų³, XX a. 6–7 deš. parengtų šios patarmės šnektų kalbinių ypatybių aprašų⁴, 1970 m. išleistoje chrestomatijoje Lietuvių kalbos tarmės, 2001 m. Ž. Markevičienės leidinio Aukštaičių tarmių tekstai antrojoje dalyje ir 2004 m. Lietuvių kalbos tarmių chrestomatijoje paskelbtų anykštėnų tarminių tekstų, 2013 m. Ž. Markevičienės, Aurimo Markevičiaus ¹ Nurodomas rankraščio puslapis. ² Šių tekstų analizė paremta gausia A. Baranausko korespondencija Hugo Weberiui (žr. Almanauskis 1930: 60–102). ³ A. Baranauskas, profesoriaudamas Kauno kunigų seminarijoje, apie 1867–1884 m. organizavo savo mokinius tarmių tekstams rinkti. Jų surinktus tekstus nusiuntė vokiečių kalbininkui H. Weberiui. ⁴ Rankraščiai saugomi Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve. 212 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Kirčio atitraukimas rytų aukštaičių anykštėnų patarmės tekstuose ir Vilijos Salienės sudarytos mokomosios knygos Rytų aukštaičiai anykštėnai ir 2020 m. Reginos Rinkauskienės parengto leidinio Anykščių apylinkių tekstai rankraščio. Išvardytuose šaltiniuose pateikti terminiai tekstai apima tris laikotarpius: 1) XIX a. 7–9 deš. Leidinyje Litauische Mundarten paskelbti tekstai iš dviejų parapijų – A. Baranausko rytiečiams ketvirtiesiems (R4) priskirtų Anykščių (305)⁵ ir rytiečių trečiųjų (R3) Subačiaus šnektos (235). Iš šių gyvenamųjų vietovių užrašyta po kelis nedidelės apimties pasakojimus (iš viso 17 p.)⁶. Geografiniu požiūriu tekstai pateikti iš šiaurinio patarmės arealo. 2) XX a. 6–7 deš. Renkant medžiagą Lietuvių kalbos atlasui buvo ištirtos, galima sakyti, visos anykštėnų plotui priklausančios gyvenamosios vietovės (punktai) ir parengti jų terminiai aprašai (žr. 1 pav. ir priedą)⁷. Rankraštinį punkto šaltinį sudaro tirtos vietovės, šnektos kalbinių ypatybių ir pateikėjų pristatymas ir transkribuoti tekstai⁸. Archyve rasti 23 šaltiniai (apie 500 p.) iš 18 punktų (žr. priedą)⁹. Rankraštinių šaltinių medžiagą papildo chrestomatijoje Lietuvių kalbos tarmės skelbiami to paties laikotarpio tekstai iš beveik visų patarmės punktų. Tiriamuoju laikotarpiu įrašytų tekstų galima rasti XXI a. pr. išleistuose leidiniuose. 3) XX a. pab. – XXI a. pr. Ž. Markevičienės, R. Rinkauskienės ir kt. dialektologų parengtuose leidiniuose publikuoti tekstai iš skirtingų tiriamosios patarmės gyvenamųjų vietovių. Tiesa, šio laikotarpio leidiniuose mažokai paskelbta tekstų iš šiaurinės ploto dalies. Pavyzdžiui, Ž. Markevičienės sudarytoje Aukštaičių tarmių tekstų knygoje daugiausia pasakojimų pateikta iš pietinio patarmės arealo, R. Rinkauskienės leidinio Anykščių apylinkių tekstai rankraštyje – iš Anykščių ir gretimų šnektų. Apibendrinant analizuojamuose šaltiniuose paskelbtą medžiagą galima teigti, kad juose rastų duomenų pakanka įvertinti kirčio atitraukimo kaip dėsnio formavimąsi anykštėnų patarmės plote. Juolab kad aptariami šaltiniai palyginti gerai atspindi tiriamos patarmės akcentuacijos ypatybes. ⁵ Skliaustuose nurodomi Lietuvių kalbos atlaso punktų (gyvenamųjų vietovių) numeriai (žr. LKA I 21–30; žr. dar Geržotaitė 2015: 147–149, 156–165). ⁶ Subačiaus šnektos tekstai pateikti vieno informanto, Anykščių – dviejų pateikėjų. ⁷ Rankraščio nėra tik iš Subačiaus (235) punkto. Aloyzas Vidugiris šios šnektos transkribuotus tekstus, įrašytus 6–7 deš., parengė 1984 m. ⁸ Nė viename šios patarmės rankraštyje nepateikti atsakymai į Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos leksikos, fonetikos, morfologijos ir sintaksės klausimus. ⁹ Šią medžiagą papildo 1976 m. Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto studentų užrašyti nedidelės apimties transkribuoti Svedasų (239), Ažuožerių (305) ir Kniitiškių (375) šnektų tekstai. Straipsniai / Articles 213 VILIIJA RAGÃIŠIENĖ Taigi šiame straipsnyje gretinant daugiau nei šimtmečiu besiskiriančių tarmi­nių šaltinių duomenis analizuojami kirčio atitraukimo reiškiniai rytų aukštaičių anykštėnų patarmėje. Tikslas – kiek galima išsamiau aprašyti kirčio atitraukimo formavimąsi anykštėnų patarmėje, aptarti XIX a. antrojoje pusėje – XXI a. pra­džioje veikusius kirčio atitraukimo reiškinius, atskleisti jų arealinį paplitimą pa­ tarmės plote. Kaip žinoma, anykštėnų patarmė dabar priklauso sąlyginio kirčio atitraukimo plotui (LKT 35; LKTCH 153). Joje veikia vadinamasis intensyves­nis sąlyginis kirčio atitraukimas: nuo trumpojo galinio skiemens kirtis atitrau­kiamas į prieš jį einantį ilgąjį skiemenį. Atliekant tyrimą remtasi geolingvistiniu, statistiniu, lyginamuoju ir vidinės rekonstrukcijos metodais. KIRČIO ATITRAUKIMO FORMAVIMASIS: KAITA IR POLINKIAI Iš A. Baranausko pateiktų tekstų matyti, kad XIX a. antrojoje pusėje anykštėnų patarmėje kirčio atitraukimo dėsnis veikęs nevienodai intensyviai. Suba­čius parapi­jos tekstuose kirtis dėsningai atkeliamas iš trumposios galūnės į il­gąjį skiemenį, pvz.: džiáũksmu, gýwi, kàr̃tus, aũkas, koply­tėlas, wìetas, ar̃ti, nãršus, tur̃tus, laũži, žmōna, kir̃wju, laũki, miẽstus, laũkus, wiẽni ir kt. (p. 104–109). Tekstuose rastos tik kelios kirčio neatitraukiančios formos, kurios statistiškai yra nereikšmingos, pvz.: yrà (greta ỹra), arbà, Alkà (p. 104–105). Kitokia situacija šiuo požiūriu buvusi XIX a. 7–9 deš. Anykščių apylinkėse. Čia kirtis nuo trumpojo galinio skiemens į prieš jį einantį ilgąjį skiemenį nebuvo atitraukiamas, pvz.: gwotū, yrà, žmogùs, tur̃tus, t́arpu, žõdžus, baisù, gàitu, patiekà, Szioulus ir kt. (p. 36–47). Tačiau antrinio kirčio žymėjimas specialiu transkripcijos ženklu kai kurių žodžių priešpaskutiniame ilgajame skiemenyje rodo, kad Anykščių šnektoje jau formavosi atitrauktinis kirtis, pvz.: tōkì, wãr̃ti, lĩngwà, knĩgù, kàr̃tus, szwĩntàs, trūmpà, pĩlnì, kàr̃ti, studinùtus, sūnùs, pīr̃ztus, griõusmų ir kt. (p. 36–47)¹⁰. Manoma, kad specialiais ženklais šiais atvejais nurodytas šalutinio kirčio tipas, t. y. „dviviršūnis“ kirtis (Stundžia 1989: 435; Ragaišienė 2015: 174–175; 2018: 182–184)¹¹. Juolab kad pietinėje anykštėnų ploto dalyje ir kaimyninėje ¹⁰ Dėsniui tiriamos šnektose veikiant reguliariai, kirtis šiuose žodžiuose turėtų būti atitraukiamas į priešpaskutinį ilgąjį skiemenį, plg. gaspadorius → gaspadõrius. ¹¹ Dėl termino „dviviršūnis“ kirtis plačiau žr.: Girdenis, Rosinas 1976: 194, 20 išn.; Girdenis 1978: 75–76. 214 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Kirčio atitraukimas rytų aukštaičių anykštėnų patarmės tekstuose uteniškių patarmėje „dviviršūnis“ kirtis išlaikytas iki šiol (Markevičienė 1999: 16; 2001: 15–16)¹². Pateikti tekstai, ko gero, rodo „dviviršūnio“ kirčio Anykščių šnektoje įsigalėjimo tendencijas. Tiriamuose tekstuose labiau paplitusios formos su „dviviršūniu“ kirčiu, pvz.: gār̃di, rūbùs, krõmi, sūnkì ir kt. (p. 36–37). Tikėtina, kad šis kirtis Anykščių apylinkėse A. Baranausko laikais galėjęs būti pakankamai stiprus, t. y. kai kuriais atvejais sunkiai atskiriamas nuo dvikirčių žodžių ir prasidėjusio kirčio atitraukimo¹³. Šią prielaidą iš dalies remia viename iš laiškų H. Weberiui A. Baranausko išsakyta mintis, kad kartais nekirčiuotas žodžio skiemuo yra tarsi kirčiuotas, „tarytum skambėtų kir̃wiù, kir̃wiùs“ (Almanauskis 1930: 95; Stundžia 1989: 435)¹⁴. Dvejopas kirčio žymėjimas tiriamuose tekstuose gali rodyti, kad Anykščių šnektoje priešpaskutinis ilgasis skiemuo – pirmasis „dviviršūnio“ kirčio dėmuo – galėjo būti girdimas ir silpniau, ir stipriau, plg. rõdas / ròd'as (plg.: Stundžia 1989: 435; Girdenis 2003: 263). Stiprus „dviviršūnis“ kirtis ilgainiui galėjo duoti impulsą atitraukti kirtį nuo trumpos galūnės į ilgąjį priešpaskutinį skiemenį, plg. gaspadõrius → gaspadõriùs → gaspadõrius (plg. Ragaišienė 2018: 184). A. Baranausko pateikta medžiaga rodo kirčio atitraukimo kaip dėsnio anykštėnų plote netolygų formavimąsi: Subačiaus parapijos tekstai liudija šį procesą jau pasibaigus, o Anykščių apylinkėse užrašyti pasakojimai – dar tik prasidedant (plg. Ragaišienė 2015: 180–183). Šią prielaidą, kad ir netiesiogiai, remia analogiška reiškinio raida kaimyninėje kupiškėnų patarmėje (Ragaišienė 2018: 181–184, žr. 2 pav.). XX a. 6–7 deš. anykštėnų šnektų rankraštiniai šaltiniai rodo, kad XX a. antrojoje pusėje, nors ir nevienodai intensyviai, kirtis buvo atitraukiamas visame patarmės plote. Remiantis aprašų medžiaga anykštėnų plotas skirtinas į du didesnius arealus, kuriuose reiškinio intensyvumo būta skirtingo. Šiaurinėje ploto dalyje, išskyrus arealą Verksnionys (208) – Svėdasai (239) – Mičiūnys (273), tiriamuoju laikotarpiu kirtis nuo trumposios galūnės į prieš ją einantį ilgąjį skiemenį buvo atitraukiamas gana reguliariai (žr. 1 pav.). ¹² Ž. Markevičienė (2001: 15–16) anykštėnų šnektose ryškiai girdimą priešpaskutinio ilgojo skiemens kirtį vadina šalutiniu. Jolitos Urbanavičienės (2006: 224) nuomone, pirmąjį „dviviršūnio“ kirčio dėmenį galima skirti prie šalutinių kirčių, antrąjį – prie pagrindinių. ¹³ Analog­iška situacija šiandien būdinga kaimyninei uteniškių patarmei (Urbanavičiūtė-Markevičienė, Grinaveckis 1992: 12; Markevičienė 1999: 16; Urbanavičienė 2006: 224). ¹⁴ Kaip žinoma, A. Baranauskas buvo įsitikinęs, kad žodis gali turėti tik vieną kirčiuotą skiemenį (Alminauskis 1930: 95). Straipsniai / Articles 215 VILIJA RAGAİŠIENĖ 1 PAV. Kirčio atitraukimo pobūdis XX a. 6–7 dės. rankraštiniuose šaltiniuose15 Nemažos apimties šių šnektų tekstuose iš viso nerasta neatitrauktinio kirčio atvejų, pvz.: razum.ni, razum.nus (greta razumnų), vaikus, vil.ku, su kariėtu, vietą, rūbus, dienas, kėliṅti, pìr.stus, gàl.va, spȧl.va, trūṁpi, ìlgi, aũ.kšti ir kt. (Rybōkai, 146); jaũna, ūnksti, mérga, ka̋rtu, nebegi.va, per laũkus, viéną, per dienas (Rūkiškis, 270); ìlga, ga̋lva, miñkšta, dùnkčius, ūnksti, diéna, viéni, viéną, lìntas, piẽtus, agūkus, blìnus, piñ̃kus (Andriōniškis, 272) ir kt.¹⁶ Reguliarų kirčio atitraukimą 15 Atkreiptinas dėmesys į 236 ir 237 punktus, pastarųjų metų darbuose priskiriamus anykštėnų patarmei (RAA 63–70). Į straipsnyje teikiamą žemėlapį aptariami punktai neįtraukti. Tiriamųjų laikotarpiu jie buvo priskiriami kupiškėnų patarmei (LKA I 33, 1 žml.). 2014 m. išleistame leidinyje XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas abu punktai taip pat priskirti kupiškėnų patarmei (LTT 187, 109 pav.). 16 Šakninės formų žmogus / žmõgus / žmą̃gus kirtis gali liudyti šnektose esant gretiminį antrosios kirčiuotės variantą. Aptariami atvejai gali būti siejami ir su kirčio atitraukimu, plg. žma.gaũs (Ragaišienė 2018: 186, 27 išn.). Kamiene kirčiuojama forma bai̇sus taip pat gali būti siejama su kirčio atitraukimu, tačiau neatmestina galimybė, kad ji gali būti paveldėta ir iš seno. 216 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Kirčio atitraukimas rytų aukštaičių anykštėnų patarmės tekstuose šiame areale liudija ir chrestomatijoje Lietuvių kalbos tarmės publikuoti tekstai (LKT 295, 302–303), plg. dar Rūkiškio punkte 1964 m. įrašytą tekstą (LKTCH 149). 1965 m. Andríoniškio apylinkėse užrašytuose pasakojimuose taip pat vyrauja formos su atitrauktiniu kirčiu, pvz.: k̇leim̃u, pìr̃ki, mer̃.ga.s, žm̃õ.gus (greta žmà.gaus), žò.džiu / žo·džiu (AAT 77–78). XX a. 6–7 deš. kitokia situacija buvusi areale Verksnió­nys (208) – Svedasaĩ (239) – Mičíonys (273). Rankraštinių šaltinių medžiaga rodo, kad čia vyravo neati­trauktinis kirtis, pvz.: pilnà, čigãnus, ràžu, liẽsvas, viẽdru, in būdàs, bizū­nù, galvà, žmãgus, būdà, u.lìča, grausmù, irà, dikà, lintù, sùnus, klaimì, valdžà, lìn­tàs, vaikùs, daržùs, saldù (Verksnió­nys, 208); varpùs, žmãgus, kardù, vienì, vartùs, kraujù, bėdà, dienà, dienàs, kėlìntà, navìnà, mergàs (Svedasaĩ, 239); rañdį, baltì, švintù, širmà, pìlnà, pìlvù, nuogà, pìlkà, gailù, kūmpì, vienà, žmãgus, bjãurùs, dienàs, šimtùs, su kãčelù, ràžu (Mičió­nys, 273). Tiriamosiose šnektose rasta tik pavienį kirčio atitraukimo pavyzdį, pvz.: blãgi (Verksnió­nys, 208); liẽtus, pẽr pĩetus (Svedasaĩ, 239); rùnkas, var̃tus, dù šimtù (Mičió­nys, 273). Daug sudėtingesnė situacija, regis, buvusi pietinėje anykštėnų ploto dalyje. Tiriamuoju laikotarpiu vienose šnektose kirtis nuo trumpos galūnės į priešpaskutinį ilgąjį skiemenį buvo atitraukiamas retai, kitose – gana dėsningai. Reguliarus kirčio atitraukimas užfiksuotas areale Kurkliai (341) – Kni­tiškiai (375) – Juodáusiai (447). Nedidelės apimties šių šnektų rankraščiuose, galima sakyti, nerasta kirčio neati­traukiančių formų, pvz.: diẽvu, róžu, liẽtus, maišùs, irà, kartù, vienà, ùṅksti, suñki, baltì, baĩsi, tvarkà, vaikùs, juódì, sãisra (Kurkliai, 341); sūnus, lìṅgvi, pìṅkas, pìṅkus, jaũni, pas pónus, dienà, žmónà, ùntrì, baravìkus, maĩšus, ma.kìkla, kálba, liẽtus, užmìga miẽgu, vienì, i.ra (Kni­tiškiai, 375); róžu, ainù, dienà, piẽtus, kviẽtkus (Juodáusiai, 447). XX a. 6–7 deš. buvusį reguliarų kirčio atitraukimą šiose šnektose rodo ir chrestomatijoje Lietuvių kalbos tarmės publikuoti pasakojimai, pvz.: su viẽdru, vienà, pir̃tis, ainì, ainù, par piẽtus (LKT 305, 447). Kirtis gana reguliariai, atrodo, buvo atitraukiamas ir Kiauklių (477) šnektoje, besiribojančioje su silpnojo sąlyginio kirčio atitraukimo plotu, pvz.: pir̃ką, kìrvu, mar̃ti, pìṅkus, rùnka, pìṅki, vaikùs, kapeikàs, žmógus, pas susiẽdus ir kt. Aprašų medžiaga rodo, kad likusioje pietinio ploto dalyje XX a. 6–7 deš. vyravo nereguliarus kirčio atitraukimas. Kirtis nuo trumpos galūnės į prieš ją einantį ilgąjį skiemenį, regis, buvo neati­traukiamas tik Skie­monių (343) šnektoje, pvz.: mergà, žiemà, sausà ir kt.17 Kitose šio arealo šnektose reiškinio intensyvumo būta skirtingo. Anykščių (305), Rubikių (342) ir Dapkūniškių (376) šnektų tekstuose kirtį atitraukiančios formos sudaro beveik 90 proc., pvz.: kiẽmus, rùnkas, 17 Tai patvirtina, kad ir chrestomatijoje Lietuvių kalbos tarmės paskelbtas tekstas. Kirtis iš trumposios žodžio galūnės neati­trauktas į prieš jį einantį ilgąjį skiemenį, pvz.: šeimà, jaũni, numirsù (LKT 306). Straipsniai / Articles 217 VILИJA RAGAİŠIENĖ ỹra, sū.nus, sʼvīr.ní, díenas, līetus, žēdna mēr.ga, su dū.ša (Anykščiai, 305)¹⁸; žmogus (greta žmogaũs), kār.tus, bėdas, rùnka, žiñgsnìs, díenas (Rubikiai, 342); žmogus, žmōna, rōzu, sūnus, rū.bus, bėda, su diédu (Dapkūniškiai, 376)¹⁹. Bālnin-kų, Lyduõkių, Žélvos ir Šešuõlių apylinkėse jos sudaro apie du trečdalius kirčį galinčių atitraukti formų, pvz.: žmōgus (greta žmogũmì), pìnki, sū.nus (greta sū-naũs), kaìtra / šviesà, daržbì, gir̃džiù, pirmà, mergà (Bālninkai, 411); sū.nus, blō.gì, mō.tka, per rùnkas, vièna, žmō.na, skū.ra, pìņkis, šimtus, rū.bus, mergà, razũmni / ainù, ainì, sunkù, mergà, kartù, raitì (Lyduõkiai, 410); nùogi, rū.bus, līetus, rōzus, kaũlus, galvà slōbna, viéni / dungùs, minkà, nėrà (Žélva, 449); gìva, mōtka, vār-du, mėsa, andarõkus / sunkù, skalnà, galvù (Šešuõliai, 448). Analogiški kirčio atitraukimo polinkiai aptariami šnektose paliudyti ir kituose tiriamojo laikotarpio tekstuose (LKT 307–309). Apibendrinant galima teigti, kad XX a. 6–7 deš. rankraštiniai šaltiniai ir kiti tekstai rodo anykštėnų patarmės plote intensyvesnio sąlyginio kirčio atitraukimo dėsnio formavimosi raidą. Taigi šiuo laikotarpiu gretimoje kupiškėnų patarmėje įsitvirtinęs reiškinys toliau ėjo šiaurės pietų kryptimi ir plito anykštėnų plote (plačiau žr. Ragaišienė 2018: 185–187). XX a. pab. – XXI a. pr. tiriamos patarmės plote įrašyti pasakojimai rodo vykstančius, kad ir nedidelius, reiškinio pokyčius (plg. 1 ir 2 pav.). Akivaizdu, kad kirčio atitraukimas vis labiau įsitvirtina šiaurinėje anykštėnų ploto dalyje, tiksliau, areale Verksnionys (208) – Svėdasai (239) – Mičiūnonys (273). Verksnionių punkte rasta daugiau kirčio atitraukimo atvejų nuo trumpojo galinio skiemens į prieš jį einantį ilgąjį skiemenį nei XX a. 6–7 deš. rankraštiniuose šaltiniuose, plg.: vìžas, uñks’ti, jaũna, kavalier’ùs / k’aũlas²⁰, aždun.cù (LKT 147–148)²¹; laĩki, ìra, sà.di, mė.sà, grì.čė / laĩkù, laĩkì, žiemà, ì.ra, blɔ·gà ir kt. (RAA 52–55)²². Svėdasų apylinkėse kirčio atitraukimas dar yra nenusistovėjęs. Dėsnis šioje šnektoje, atrodo, veikia labai netolygiai. 2000 m. užrašytuose tekstuose kirčį atitraukiančios formos sudaro beveik pusę galimų atvejų, pvz.: užmirštù, sàu-gi vietà, vièna, laũkus, pìņki(s) šimtus, gārsus, grì.čė, su grìčų, vārpus²³ / laĩkùs, vièna, su draugù ir kt. (Markevičienė 2001: 63–70). Polinkį atitraukti kirtį rodo ¹⁸ Analogiška vartosena paliudyta ir kituose 7-ajame deš. įrašytuose tekstuose, pvz.: sɔ·di (greta sɔ·di) vaĩkus, susiėdus, laĩkus, jùkus (AAT 67–68). ¹⁹ Anykščių šnektos tekstuose kirtį neatitraukiančių formų rasta kiek daugiau nei Rubikių ir Dapkūniškių punktų. Tiesa, pastarųjų šnektų tarminiai tekstai yra mažesnės apimties nei Anykščių šnektos. ²⁰ Forma pasakojime pavartota tris kartus. ²¹ Skliaustuose nurodomi šaltiniai, iš kurių paimti pavyzdžiai. ²² Abu tekstai Verksnionių apylinkėse įrašyti 1979 m. ²³ Forma tekste pavartota septynis kartus. 218 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Kirčio atitraukimas rytų aukštaičių anykštėnų patarmės tekstuose ir formų su „dviviršūniu“ kirčiu vartojimas, pvz.: nugrįm̃si, laĩkūs, idãmų, lìnksmį, malaišą, duobės ir kt. (Markevičienė 2001: 63–67). 2003 m. įrašytuose pasakojimuose vyrauja kirčio neatitraukiančios formos, pvz.: nelìgà, žiemà, vienì, karštà, ainù, baltà, lintà, gelsvà, gandrù ir kt. (RAA 56–62)²⁴. Šiuose tekstuose aptikta tik pavienių formų su „dviviršūniu“ kirčiu, pvz., žiemà (RAA 56–62). ² PAV. Kirčio atitraukimo pobūdis XX a. pab. – XXI a. pr. tekstuose²⁵ XX a. pab. – XXI a. pr. Anykščių (305) apylinkėse, galima sakyti, jau yra įsigalėjęs atitrauktinis kirtis. Tiriamuose tekstuose rasta mažai žodžių formų, neatitraukiančių kirčio nuo trumposios galūnės į priešpaskutinį ilgąjį skiemenį, pvz.: s³· dbl, slì·vas, gė·les, vìeni, jāuni, uņkšti, gaĩlta, žmò·na, nuveĩnu, sėrgi gėltu, var̃lės / miežùs, aušrà (RAA 71–79); jāuną, su klebš·nu, suprañti, sveĩka gīvà, peñkus, šìrdis, uņkšti / nebegì·và, vaikus (AAT 69–72). Rašytiniai šaltiniai rodo, kad reiškinio kaita XX a. pab. – XXI a. pr. būdinga ir pietinei anykštėnų ploto daliai. Pagal kirčio atitraukimo intensyvumą plotas ²⁴ Švedasų punkte įrašytų tekstų pateikėjai yra vyriausiosios kartos atstovai. ²⁵ Nėra publikuotų tekstų iš žemėlapyje nepažymėtų punktų. Straipsniai / Articles 219 VIL​​IJA RAGA​IŠIENĖ skylą į du didesnius arealus. Gana reguliariai kirtis atitraukiamas vakariniame šio ploto pakraštyje – Kurklių (341) ir Lyduokių (410) šnektose. Pavyzdžiui, Kurklių apylinkėse užrašytuose vyriausiosios kartos atstovų pasakojimuose žodžių formos su galūnėje likusiu kirčiu sudaro apie penktadalį galimų atvejų, pvz.: aini, ąinu, viena, ųksti, laiku, jauni, supranti, žǫdžu, rąndi, šir̃dis, rųbus, pinkės / linksmì, žaizdžù, biednà, šienì, rųbus (Markevičienė 2001: 71–76); aini, žmõna, pįnki, įra, baigù / su dainù, gamtà (RAA 82–85); skąudi, cigž̨nus, pi-nigę̇lus, laiku, su męsa, mɔkįkla, pijɔ̨kus, penki, įra, vienà / įrà, vienà, rųbus, kartų, vardų, miestè (AAT 32–42). Analogiška situacija fiksuojama ir Lyduokių gyvenamosiose vietovėse, pvz.: su vir̃vi, dįki, ąinu, krųva, švięsa, ląuki, run̨ku, kįemu, žaizda, pęilu, spakąina, ąlga, dur̨na, jąuna, jauni, merga / pįnki, kartų, ąinu, un̨ksti, vardų, girtà, varksti, darbi (Markevičienė 2001: 77–86); dalįkus, ąlga, kartųs, sil̨pna, kraįčus, ver̨pju, pįnki, ąinu, bal̨sus, šeima nekalti / vaikųs, žmɔ̨gus (RAA 89–106). Daug sudėtingesnė situacija yra aptariamo ploto rytiniame pakraštyje. Čia sąlyginio kirčio atitraukimo dėsnis veikia nereguliariai (plg. Markevičienė 2001: 15). Skiemenijų (343), Bálninkų (411) ir Žėlvos (449) apylinkių tekstuose rasta palyginti daug kirčio neati­traukimo atvejų. Daugiausia jų aptikta Skiemo­nių šnektoje, kurioje kirtį trumpojoje galūnėje išlaikančios formos sudaro beveik pusę galimų atvejų, pvz.: viena, vieni, įra, nebę̇ra, supranti, žǫdžu, tięsa, dę̇sra.s, kįemus, du kąulu, penki, žmɔ̨gus (greta žma.gąus) / ailės, marčės, ląuki, ląukus, jąuna, bąsius, vaikųs, męsa, laivù, draugės (AAT 48–61). Panašios kirčio atitraukimo tendencijos būdingos Bálninkų (411), pvz.: dur̃ni, valdžė, pįnkus, vardu, vienà, run̨kas, baržda / pukb̨l, pirmà, kartų, ląukus, linksmì, lintàs; Dapkūniškių (376), pvz.: dur̨ni, valdžė, pįnkus / run̨ką; ir Zibalų (448)²⁶, pvz.: grųšė, vįšne, burš̨kus, svagųnus, nąujus, dienas, vienà, biedni / šal̨ta, viršųs, vaikųs, aini, tvarkà, kalbà, kartųs, penki, šnektoms (Markevičienė 2001: 86–93, 106–109)²⁷. Aptariamų šnektų tekstuose gausu formų su „dviviršūniu“ kirčiu, galinčiu liudyti tiek reiškinio įsigalėjimo tendencijas, tiek jo netolygų veikimą sanklodos principu, pvz.: kalbà, dainas, ląuki, šeimà; barždų, šeimų, sniegų, miegi, ląuki, šir̃dis, galvà, šienų; jilgà, kumpi, ląuki, ųksti, biedni ir kt. (Markevičienė 2001: 87–90, 106–109). Pagal kirčio atitraukimo intensyvumą prie šių šnektų šliejasi ir su širvintiškių patarme besiribojantis Kiauklių (477) punktas. Čia labiau paplitusios kirtį ²⁶ Šnekta priklauso Šešuolių punktui. ²⁷ Kai kuriuose Bálninkų punkto tekstuose pasitaiko ir gana reguliarus kirčio atitraukimas, plg.: vįšne, merga, burna, žaizda, dalįkus, rųbus (RAA 85–88). Teksto pateikėjas yra vyriausiosios kartos atstovas, tačiau nežinomi įrašo metai. Neatmetina galimybė, kad jis įrašytas XX a. antrojoje pusėje. 220 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Kirčio atitraukimas rytų aukštaičių anykštėnų patarmės tekstuose atitraukiančios formos, t. y. jos sudaro kiek daugiau nei pusę galimų atvejų, pvz.: vieni, antri, vérki, maišù, viẽna, diẽnas, vìlkus / pirmà, aišù, gíržù, láukė (RAA 112–123). Atkreiptinas dėmesys, kad tiriamuoju laikotarpiu šiose apylinkėse įrašytuose tekstuose rasta mažiau kirtį atitraukiančių formų nei XX a. 6–7 deš. rankraštiniuose šaltiniuose (žr. 1 pav.). Reguliariau kirtį nuo trumposios galūnės į priešpaskutinį ilgąjį skiemenį linkstama atitraukti ir Žélvos (449) apylinkėse. Šioje šnektoje kirčio atitraukimo polinkiai iš esmės nesiskiria nuo kaimyninio Kiauklių (477) punkto. Žélvos punktui priklausančiose gyvenamosiose vietovėse taip pat labiau paplitusios kirtį atitraukiančios formos, pvz.: viẽni, biẽdni, žmõ·na, nelaĩku, su bizù·nu, paliẽku, kártù, diẽnas / vaĩkù(s), maišùs, durnà, jáunà, baĩgù (Markevičienė 2001: 98–102); pìnkì, diẽnas, dùrni, láuki / vaĩkùs, bandà (RAA 107–111). Kirčio atitraukimo dėsnio tvarumu pietinėje anykštėnų ploto dalyje verčia abejoti vidurinės ir jauniausiosios kartos atstovų tekstai. Skiemonių (343) ir Kurklių (341) šnektose XXI a. pradžioje užrašytuose pasakojimuose, ko gero, labiau paliudytos ne kirčio atitraukimo, o koloninio kirčiavimo tendencijos, pvz.: mkì klà, žõ·džù, miẽsti, suvogù·nus, blì·nus, klõldù·nus, diẽna, šõ·kus / vaĩkùs, i rà, šáulùs, rankà, vė̃iklà, šventės, šeimàs, láukė, kalnė, penkì ir kt. (AAT 43–47, 62–66). Įuolab kad kamieno kirtį labiau linkstama apibendrinti žodžių priešpaskutiniame skiemenyje, kurio pagrindą sudaro ilgieji balsiai arba monoftongai ie, uo²⁸. Šis polinkis pastebimas ir pietinėje anykštėnų patarmės dalyje. Tokių vartosenos atvejų nemažai rasta, pavyzdžiui, Žibalų (448) šnektos vyriausiosios kartos atstovų tekstuose, plg.: grù·še, vì·šne, bur·kus, svagù·nus, naũjus, diẽnas, viẽna, biẽdni / šaltà, viršùs, vaĩkùs, aĩni, tvarkà, kalbà, kartùs, penkì. Kad kamiene kirčiuojamos formos gali būti siejamos su morfonologiniu akcentinės paradigmos išlyginimu (koloniniu kirčiu), rodo dar vienas dalykas. Pietinėje anykštėnų ploto dalyje galūnėje linkstama kirčiuoti akūtinio kamieno vienaskaitos įnagininko ir daugiskaitos galininko formas, pvz.: vẽ·žù, vì·rù, lungùs, šõ·nùs, vì·rùs ir kt. (Markevičienė 2001: 16). Jų egzistavimas gali liudyti antrojo akcentinio modelio nario – galūninio tipo – formavimąsi (Ragaišienė 2016: 163). Suprantama, kad nėra galimybių patikimai nustatyti, kurie atvejai sietini su kirčio atitraukimu, o kurie yra atsiradę dėl koloninio kirčio formavimosi. Su koloniniu kirčiavimo tipu pirmiausia, ko gero, sietinas formų, kurių skiemens pagrindą sudaro trumpieji balsiai, kamieno kirtis, pvz.: cepelìnus, su ma.mù·ti, sežù·ni ir kt. (AAT 18). Neabejotina, kad abu reiškiniai yra tarpusavyje susiję ir, ko gero, veikia sanklodos principu. 28 Dviejų kirčiavimo tipų – koloninio ir galūninio – modelis vis labiau įsigali kirčio neatraukiančiose pietų aukštaičių, rytų aukštaičių vilniškių ir kt. aukštaičių patarmėse (Grumadienė 1994: 104; Mikulenienė 1994: 104; Urbanavičienė 2010: 177; Ragaišienė 2016: 163; 2019: 11). Straipsniai / Articles 221 VILIJА RAGĂIŠIENĖ Apibendrinant galima teigti, kad XX a. pab. – XXI a. pr. šaltinių medžiaga liudija anykštėnų patarmės plote vykstančius kirčio atitraukimo kaip reiškinio pokyčius. Vakariniame ploto pakraštyje (areale Anykščiai–Kurkliai–Lyduokiai) kirtis gana reguliariai atitraukiamas nuo trumpojo galinio skiemens į prieš jį einantį ilgąjį skiemenį, rytiniame pakraštyje (areale Svėdasai–Skiemónys–Bálninkai–Kiaukliai) gausu trumpojo galūnėje kirtį išlaikančių formų. APIBENDRINIMAS Gretinamoji XIX a. antrosios pusės A. Baranausko tekstų, XX a. 6–7 dės. šnektų tarminių ypatybių aprašų ir XX a. pab. – XXI a. pr. šaltinių analizė rodo kirčio atitraukimo rytų aukštaičių anykštėnų patarmėje formavimosi raidą ir atskleidžia tiriamuoju laikotarpiu vykstančius šio reiškinio kaitos procesus. Intensyvesnis sąlyginis kirčio atitraukimo dėsnis anykštėnų patarmėje pradėjo formuotis palyginti vėlai ir formavosi netolygiai – šiaurinėje ploto dalyje įsigalėjo ne anksčiau kaip XX a. antrojoje pusėje, pietiniame areale jis iki šiol yra nereguliarus, vertintinas kaip besiformuojantis. Atliktas tyrimas pagrindžia dabartinę lietuvių tarmių kilmės teoriją, pagal kurią pokyčiai, tarp jų ir kirčio atitraukimas, ėjo iš šiaurės pietų kryptimi. Anykštėnų patarmės duomenys remia prielaidą, kad inovacinė kirčio atitraukimo banga XIX a. antrojoje pusėje slinko iš šiaurinės dalies, kurioje jo būta gana reguliaraus, rytinio pakraščio link. Neatmestina galimybė, kad kirčio atitraukimo formavimuisi anykštėnų patarmėje nemažai įtakos galėjo turėti sėlių substratas (Zinkevičius 2006: 30, 73). Nagrinėtuose anykštėnų patarmės šaltiniuose kirtis nuo trumposios galūnės atitraukiamas į prieš ją einantį tiek akūtinį, tiek cirkumfleksinį skiemenį. Ilgųjų skiemenų atitrauktinio kirčio priegaidė yra tvirtagalė (plg.: Kazlauskas 1968: 26; Ragăišienė 2018: 187). Kirčio atitraukimas, kad ir netiesiogiai, gali būti susijęs ir su morfonologiniu akcentinės paradigmos išlyginimu, t. y. koloninio kirčiavimo tipo formavimusi. Tai rodo du dalykai: 1) dažniau kirtį linkstama atitraukti vienaskaitos įnagininko ir daugiskaitos galininko formose; 2) gana reguliariai visame patarmės plote kirtis atitraukiamas nuo trumposios galūnės į priešpaskutinį skiemenį, kurio pagrindą sudaro ilgieji balsiai ir monoftongai ie, uo. Tikėtina, kad abu reiškiniai – kirčio atitraukimas ir koloninis kirtis – yra tarpusavyje susiję ir gali veikti sanklodos principu. 222 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Kirčio atitraukimas rytų aukštaičių anykštėnų patarmės tekstuose LITERATŪRA IR ŠALTINIAI AAT – Anykščių apylinkių tekstai, sud. R. Rinkauskienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2020. Almanauskis Kazimieras 1930: Vyskupo Antano Baranausko laiškai Hugo Weberiui. – Archivum Philologicum 1, 69–102. Geržotaitė Laura 2015: Geolingvistinė Antano Baranausko lietuvių tarmių klasifikacijos analizė. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 4, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 133–165. Girdenis Aleksas 1978: Akcentologinis mažmožis. – Kalbotyra 14(1), 75–76. Girdenis Aleksas 2003: Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Girdenis Aleksas, Rosinas Albertas 1976: Keletas samprotavimų dialektologinės fonetikos klausimais. – Baltistica 12(2), 188–197. Grumadienė Laima 1994: Keletas naujesnių Punsko šnektos linksniavimo ir kirčiavimo ypatybių. – Lietuvių kalbotyros klausimai 34, 97–106. Kazlauskas Jonas 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika (Kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis), Vilnius: Mintis. LKA I – Lietuvių kalbos atlasas 1: Leksika, atsak. red. K. Morkūnas, Vilnius: Mokslas, 1977. LKT – Lietuvių kalbos tarmės: Chrestomatija, sud. E. Grinaveckienė, A. Jonait ytė, K. Morkūnas, B. Vanagienė, A. Vidugiris, Vilnius: Mintis, 1970. LKTCH – Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, sud. R. Bacevičiūtė, A. Ivanauskienė, A. Leskauskaitė, E. Trumpa, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2004. LTT – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė, Vilnius: Briedis, 2014. Markevičienė Žaneta 1999: Aukštaičių tarmių tekstai 1, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Markevičienė Žaneta 2001: Aukštaičių tarmių tekstai 2, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Markevičienė Žaneta 2004: Aukštaičių tarmių pokyčiai. – Kalbotyra 53(1), 39–45. Mikulėnienė Danguolė 1996: Dėl linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo variantų pietinėse aukštaičių tarmėse. – Lietuvių kalbotyros klausimai 36, 148–155. Straipsniai / Articles 223 VILIJA RAGAIŠIENĖ RAA – Rytų aukštaičių anykštėnai, sud. Ž. Markevičienė, A. Markevičius, V. Salienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2013. Ragaišienė Vilija 2015: Aukštaičių kirčiavimo ypatybės Antano Baranausko tekstuose. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 4, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 166–210. Ragaišienė Vilija 2016: Akcentuacijos sistema ir jos pokyčiai. – Lietuvių tarmių kaita XXI a. pradžioje: Lenkijos lietuvių šnektos, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 120–204. Ragaišienė Vilija 2018: Rytų aukštaičių kupiškėnų akcentuacijos sistemos kaita XIX a. 7–9 deš.–XX a. 6–7 deš. – Rytų aukštaičių patarmė: kaita ir pokyčiai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 176–203. Specht Franz 1920: Litauische Mundarten gesammelt von A. Baranowski 1. Texte, Leipzig: Verlag von K. F. Koehler. Ragaišienė Vilija 2019: Daugiaskiemenių daiktavardžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečio vakarų aukštaičių kauniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose. – Lietuvių kalba 13, 1–19. Prieiga internete: http://www.lietuviukalba.lt/index.php/lietuviu-kalba/article/view/268/19. Stundžia Bonifacas 1989: Antanas Baranauskas akcentologas. – Baltistica III (2) priedas, 434–442. Urbanavičienė Jolita 2006: Rytų aukštaičių vilniškių pakraštinių šnektų kirčiavimo ypatumai. – Baltistica 41(2), 219–231. Urbanavičienė Jolita 2010: Svirkų šnektos fonologinė sistema: vokalizmas ir prozodija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Urbanavičiūtė-Markevičienė Žaneta, Grinaveckis Vladas 1992: Lietuvių tarmės: fonetika, morfologija 2, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas. Zinkevičius Zigmas 1966: Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius: Mintis. Zinkevičius Zigmas 2006: Lietuvių tarmių kilmė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 224 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Kirčio atitraukimas rytų aukštaičių anykštėnų patarmės tekstuose PRIEDAS. Tarmių archyvo anykštėnų patarmės rankraštiniai šaltiniai LKA punkto pavadinimas (numeris) Tirtos vietovės pavadinimas29 Tyrimo metai, užrašytojas, šaltinio registracijos numeris Rybokai (146) Rybokai, Miesteliškės, Rokiškio r. 1956, E. Grinaveckienė, D. Gargaitė, reg. nr. 279 Verksnionys (208) Verksnionys, Rokiškio r. 1954, V. Valunta, reg. nr. 208 Švėdasai (239) Švėdasai, Anykščių r. 1954, V. Valunta, reg. nr. 195 Rukiškis (270) Surdegis, Troškūnų r. 1957, A. Kratulis, reg. nr. 393 Andrioniškis (272) Andrioniškis, Anykščių r. 1956, J. Subačiūtė, reg. nr. 310 Andrioniškis (272a) Ramaškonys, Anykščių r. 1964, J. Kaušpėdas, A. Kairytė, reg. nr. 827 Mičionys (273) Mičionys, Anykščių r. 1954, V. Valunta, reg. nr. 205 Anykščiai (305) Liudiškiai, Anykščių r. 1956, A. Satkūnaitė, D. Vytenaitė, reg. nr. 328 Anykščiai (305a) Dabužiai, Anykščių r. 1964, G. Jurkūnaitė, R. Venckutė, reg. nr. 828 Kurkliai (341) Kurkliai, Kovarsko r. 1956, S. Grytė, reg. nr. 317 Kurkliai (341a) Kurkleliai, Anykščių r. 1964, N. Kačiುವsyತė, L. Urbutytė, reg. nr. 829 Rubikiai (342) Rubikiai, Anykščių r. 1956, D. Trumpickas, reg. nr. 313 Rubikiai (342a) Mažeikiškiai, Anykščių r. 1956, M. Naginionytė, G. Kalinskaitė, reg. nr. 314 Skiemоnys (343) Skiemоnys, Anykščių r. 1956, D. Drakickaitė, G. Drakickaitė, reg. nr. 315 Knitiškiai (375) Knitiškiai, Kovarsko r. 1957, S. Jurevičius, A. Vyšniauskas, reg. nr. 396 Dapkūniškiai (376) Dapkūniškiai, Kovarsko r. 1956, G. Leščūtė, reg. nr. 318 Lyduokiai (410) Lyduokiai, Ukmergės r. 1957, V. Gaškaitė, A. Trečiokaitė, reg. nr. 374 Lyduokiai (410a) Kunigiškiai, Anykščių r. Žemaitkiemis, Ukmergės r. 1964, D. Mielytė, R. Stankaitė, V. Čelutkaitė, reg. nr. 831 Balninkai (411) Balninkai, Kovarsko r. 1956, Martikonytė, reg. nr. 319 Juodausiai (447) Juodausiai, Ukmergės r. 1959, Z. Zinkevičius, reg. nr. 566 Šešuoliai (448) Šešuoliai, Ukmergės r. 1957, O. Sedelskytė, A. Bagočiūnaitė, reg. nr. 349 Želva (449) Želva, Ukmergės r. 1957, O. Sedelskytė, A. Bagočiūnaitė, reg. nr. 350 Kiaukliai (477) Kiaukliai, Širvintų r. 1957, O. Sedelskytė, A. Bagočiūnaitė, reg. nr. 348 29 Tirtos vietovės pavadinimas nurodytas toks, koks pateiktas šaltinių registracijos žurnale ir šaltinyje. Straipsniai / Articles 225 VILIJA RAGAIŠIENĖ Stress Retraction in the Texts of the Eastern Aukštaitian Subdialect of Anykščiai SUMMARY Based on the written sources dating from the 1860s–1880s to the early 21st century, the article analyses the phenomena of stress retraction in the Eastern Aukštaitian subdialect of Anykščiai. The aim of the study is to describe the formation of stress retraction in the subdialect of Anykščiai in the most detailed manner possible, to discuss the phenomena of stress retraction which were in effect during a given period and to reveal their areal distribution in the area of the subdialect. The comparative analysis of the sources dating to the periods, which are separated by more than a century, shows the formation of stress retraction in the Eastern Aukštaitian subdialect of Anykščiai and reveals the processes of change of this phenomenon taking place during the period in question. The available data show that a more intensive law of stress retraction started forming in the subdialect of Anykščiai comparatively late and its development was not even – it established itself in the northern part of the area not earlier than the second half of the 20th century; meanwhile, it is still irregular in the southern area and is construed as still forming. This study substantiates the present theory of the origin of Lithuanian dialects, according to which the changes, including stress retraction, moved from the north to the south. The data from the subdialect of Anykščiai support the assumptions that in the second half of the 19th century the innovative wave of stress retraction moved from the north, where it was rather regular, towards the eastern boundary. Stress retraction may be related with the morphological levelling of accentual paradigm, i.e., the formation of columnar (fixed) type accentuation. It is shown by two aspects. First, stress is more commonly retracted in the instrumental singular and accusative plural forms. Second, stress is rather regularly retracted from the short ending into the penultimate syllable formed by long vowels and the monophthongs ie, uo in the whole area of the subdialect. It is likely that both phenomena – stress retraction and columnar stress – are interrelated and may demonstrate the principle of overlapping action. Įteikta 2020 m. lapkričio 19 d. VILIJA RAGAIŠIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vile išio g. 5, LT–10308 Vilnius, Lietuva [email protected] 226 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII