„Siens“ ‘šienas’ Latvijos vietovardžiuose

ANTA TRUMPA Latvijos universiteto Latvių kalbos institutas ORCID id: orcid.org/0000-0001-6022-0433 Mokslinių tyrimų kryptys: onomastika, semantika, istorinė leksikologija, leksikografija. DOI: doi.org/10.35321/all85-09 SIENS ‘ŠIENAS’ LATVIJOS VIETOVARDŽIUOSE¹ The Lexeme siens ‘hay’ in Latvian Placenames ANOTACIJA Straipsnyje apžvelgiami Latvijos vietovardžiai, kurių pagrindą sudaro leksema siens ‘šienas’. Straipsnio tikslas: ištirti šios grupės vietovardžių motyvacijos tendencijas ir nustatyti, ar mikrotoponimų trumpaamžiškumas būdingas ir vietovardžiams su leksema siens. Straipsnyje nuodugniai nagrinėjami Latvijoje dažni vietovardžiai Siena purvs ‘šieninė pelkė’, nevienodas jų paplitimas Latvijos regionuose ir šio reiškinio priežastys. Konstatuojama, kad daugumos vietovardžių su siens motyvacija yra paprasta – tai yra pievos, pelkės, paežerės, salos, kuriose buvo pjaunamas šienas, tiltai, kuriais buvo vežamas šienas ir pan., savo ruožtu, Siena purvs tipo vietovardžiai suteikia medžiagos nuoseklesniam tyrimui – jų paplitimo arealas liudija apie Latvijos regionams būdingus ūkininkavimo skirtumus, taip pat pažymėtina neretai pasitaikanti metaforinė šių vietovardžių vartosena. Tyrimas rodo, kad pelkių pavadinimai gyvybingesni, palyginti su kitais mikrotoponimais, daugelis pelkių tebevadinamos Siena purvs vardu, nors šienas jose nebepjaunamas. ESMINIAI ŽODŽIAI: Latvijos vietovardžiai, mikrotoponimai, helonimai, vietovardžių motyvacija, vietovardžių gyvybingumas. ANNOTATION This article discusses a group of Latvian placenames based on the lexeme siens ‘hay’. The main objectives are to analyze the main tendencies underlying the motivation of these placenames, and to find out whether the tendency of microtoponyms to rapidly disappear ¹ Straipsnis parengtas pagal Lietuvos Valstybės tyrimų programos projektą „Lietuvių valoda“ (Nr. VPP-IZM-2018/2-0002). Straipsniai / Articles 169 ANTA TRUMPA is typical of this group, too. The article specifically focuses on the widespread toponym Siena purus ‘hay swamp/marsh’, the differences of its distribution in various regions of Latvia and the reasons thereof. The motivation of toponyms containing siens ‘hay’ is usually rather obvious – these names were given to meadows, marshlands or islands where hay was harvested; bridges across which it was being transported, etc. Nevertheless, the toponym Siena purus provides material for more research – its distribution area shows the agricultural traditions differences in various regions of Latvia; besides, it has often been used metaphorically. This study confirms that the names of swamps and marshlands survive longer than other microtoponyms. Several swamps have retained the name Siena purus even though hay is no longer harvested there. KEYWORDS: Latvian placenames, microtoponyms, helonyms, toponym motivation, toponym vitality. 1. ĮVADAS Dar neseniai kaimiškuose Lietuvos regionuose žemdirbystė buvo svarbiausias gyventojų užsiėmimas, tad nenuostabu, kad toponimijoje, ir ypač mikrotoponimijoje, galima rasti įvardijimų su žodžiu siens ‘šienas’. Šio pagrindinio gyvulių pašaro pavadinimas buvo palyginti dažnas ir prieš keletą dešimtmečių teberenkant medžiagą Lietuvos vietovardžių žodyno kartotekai (LVVK), kuri yra svarbiausias šio tyrimo šaltinis. Nors vietovardžiai yra tikrinių žodžių sistemos dalis, kurioje gana dažnai pasitaiko senoviškų kalbos ypatybių, pavyzdžiui, archajiškų skolinių arba mūsų laikais išnykusių paveldėtų leksemų, vis dėlto mikrotoponimija linkusi stipriau kisti. Visą XX a. ir XXI a. pradžioje ypač sparčiai keitėsi pievų, miškų pavadinimai, nyko ir pačios realijos – pievos supelkėjo ar buvo paverstos laukais. Be to, smulkesnių objektų pavadinimai neretai būdavo ir tebėra lokalūs, vartojami tik vienos šeimos. Įvairias nuomones dėl trumpo mikrotoponimų amžiaus jau kone šimtmetį reiškia latvių kalbininkai, būgštaujantys, kad sulig kiekviena žemės reforma prarandama vis daugiau pievų ir kitų nedidelių topoobjektų pavadinimų (Ančītis 1933: 41; Draviņš 1939: 411; Štrausa 2013: 490 ir kt.). Mikrotoponimų išnykimas, žinoma, nėra tik Latvijai būdingas reiškinys. Antai Vokietijos mikrotoponimų įvairovė ženkliai sumažėjo po XX a. septintajame–aštuntajame dešimtmečiais vykusios kaimų teritorijų reorganizacijos (vok. Flurbereinigung), kuomet, stengiantis žemės ūkį padaryti efektyvesnį ir daug mažesnių žemės sklypų sujungus į didesnius, daugybė ankstesnių laukų ir pievų vardų išliko tik archyvinėje medžiagoje bei praėjusį šimtmečių žemėlapiuose (pavyzdžiui, žr.: Bingenheimer 1996: 9; Greve 2016: 4). 170 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Siens ‘šienas’ Latvijos vietovardžiuose Šio straipsnio tikslas: 1) nustatyti, ar mikrotoponimų staigaus mažėjimo tendencija yra būdinga ir Latvijos vietovardžiams su leksema siens, bei įvertinti tiriamųjų vietovardžių amžių ir jų gyvybingumą. Lyginamuoju metodu Latvijos vietovardžių žodyno kartotekos (žr. LVVK) duomenys (kaupti daugiausia XX. a. šeštajame–aštuntajame dešimtmečiais) atskirais atvejais bus gretinami su ankstesnių laikų medžiaga, pavyzdžiui, įvairiais XIX a. bei XX a. pradžios žemėlapiais (pvz.: BTКРИ 1866; KWR 1914–1919) bei šiuolaikiniais duomenynais: Latvijos geoerdvinės informacijos agentūros (LĢIA duomenų bazė, LĢIA žemėlapis), vietovardžių rinkimo talkų bei informantų pasiūlytų vietovardžių (TVDB) duomenų bazių medžiaga; 2) toponimų semantinės analizės metodu ištirti vietovardžių su siens leksinės motyvacijos tendencijas², remiantis vietovardžių rinkėjų ir informantų pateiktais duomenimis, liudijančiais galimą vietovardžių motyvaciją, bei nustatyti, ar ši vietovardžių grupė galėtų atspindėti ankstesnių laikų Latvijai (ar tam tikram jos regionui) būdingus ūkininkavimo ypatumus. Vizualizuojant tiriamųjų vietovardžių paplitimo arealą taikomas kartografavimo metodas. 2. LATVIJOS VIETOVARDŽIŲ SU SIENS ‘ŠIENAS’ LEKSINĖ MOTYVACIJA LVVK duomenimis, žodžio siens sąsaja su įvairiais topoobjektais Latvijos vietovardžiuose nevienoda: didžiąją dalį (102 vietovardžiai iš bendro 134 vietovardžių skaičiaus, arba 77 proc.) vietovardžių su siens sudaro pavadinimas Siena purus ‘šieninė pelkė’, daugiausia juo vadinamos pelkės, bet tokiu pavadinimu taip pat užfiksuota pievų, miškų, namų ir net kaimų. Žodžio siens siejimų su kitų geografinių kategorijų nomenklatūros žodžiais LVVK pasitaiko daug rečiau – 4 pievų pavadinimai Siena pļava ‘šieninė pieva’, 4 objektai Siena sala ‘šieno sala, arba šienkaimis’, 3 kūdros Siena dīķis ‘šieno kūdra’, 3 ežerai tuo pačiu pavadinimu Sienezers ‘šienėžeris’, 2 upės, turinčios vardą Sienupe ‘šienupė’, 1 kelias Siena ceļš ‘šieno kelias’, 1 aikštė Siena laukums ‘šieno aikštė’, 1 tiltas Siena tilts ‘šieno tiltas’ ir kt. (LVVK). ² Mikrotoponimų motyvaciją baltų kalbose pastaraisiais metais tyrė keletas onomastų, šiai temai skyrusių atskirus straipsnius ar skyrius didesnėse studijose, pavyzdžiui, Sanda Rapa (Rapa 2013), Laimutis Bilkis (Bilkis 2019), Dalia Sviderskienė (Sviderskienė 2016, 2017, 2019). Ir kitoms šalims, ypač Vokietijai, būdinga atskiruose regionuose rinkti mikrotoponimus ir juos tirti įvairiais aspektais, įskaitant motyvacijų paiešką (pvz.: Aehnlich, Meineke 2015; Meineke, Tiefenbach 2011). Straipsniai / Articles 171 ANTA TRUMPA 2.1. VIETOVARDŽIŲ SIENA PĻAVA ‘ŠIENINĖ PIEVA’, SIENA TILTS ‘ŠIENO TILTAS’, SIENA CEĻŠ ‘ŠIENO KELIAS’ IR KT. LEKSINĖ MOTYVACIJA Turbūt nereikėtų stebėtis tuo, kad kartotekoje pavadinimas Siena pļava ‘šieninė pieva’ pasitaiko taip retai – tik 4 kartus. Kadangi anksčiau kaime pievos daugiausia būdavo naudojamos gyvuliams šerti, tiksliau, šienui ruošti, tai didžioji pievų dalis, savaime suprantama, ir būdavo šienaujamos pievos, o pavadinimas siena pļava ‘šieninė pieva’, labiausiai tikėtina, buvo laikomas bendriniu žodžiu³. Todėl pievas tikslingiausia būdavo vadinti paryškinant kokį nors kitą jai būdingesnį požymį, pavyzdžiui, pieva Purene ‘puriena’ Pinkiuose (1969) veikiausiai pavadinta dėl šioje pievoje augusių purienų, arba pieva Viļķ gals ‘vilkų galas’ Stienėje, plytėjusi netoli namų, turinčių vardą Vilki ‘vilkai’ (1957). Šieno semantikos vietovardžių motyvacija galėtų būti gana aiški – tai pievos ir pelkės, ežerai, salos, kuriose buvo pjaunamas šienas, tiltai, kuriais šienas buvo vežamas. Vietovardžių kartotekoje užfiksuoti informantų duomenys šias motyvacijos reikšmes patikslina. Antai Siēna ceļš ‘šieno kelias’ Satiniuose tikrai buvo „miško kelias, kuriuo buvo vežamas šienas iš miško pievų“ (1953); Siena sala ‘šieno sala’ || rus. Cенокос, pavadinimas Ezerniekų valsčiaus Ežėzero apylinkėse buvo aiškinamas pagal tai, kad „čia buvo pjaunamas šienas“ (1962, 1979); ganyklos pavadinimas Aknystoje Siena laukums ‘šieno aikštė’ – vieta, „kur po karo buvo valstybinis šieno priėmimo punktas“; ir šio vietovardžio bei jo motyvacijos fiksavimo metu vietiniai tebaterė: „Joāzaņ guļ’is uz s’ina laukumu“ ‘reikia varyti karves šieno aikštėn’ (1979) – taigi matyti, kad ir per 30 metų neišblėsta gyvi prisiminimai apie tam tikrus įvykius ar vietas. Taip pat apie kelių dešimtmečių senumo įvykius liudija ir pavadinimas Siena tilts ‘šieno tiltas, šientiltis’ Alsvikiuose, taip pat Siena tilta gravas ‘šieno tilto griovos’ bei Siena tilta upīte ‘šientilčio upelis’ (LVVK) – „pavadinimas atsiradęs Antrojo pasaulinio karo metais – čia buvęs liūnas, kareiviai į jį sunešę šieno, taip pasistatydami tiltą“ (1972). Žodžių junginys Siena tirgus ‘šieno turgus’ kaip vietovardis yra išlikęs aikščių ir skverų pavadinimuose įvairiuose Latvijos miestuose – Rygoje, Ventspilyje, Liepojoje, Jekabpilyje. Šie vardai primena kadaise buvus gyvą tradiciją šieną pardavinėti specialiai tam skirtose miestų aikštėse. Tiesa, gatvių, aikščių ir ³ Tiesa, ir kitų tautų toponimijoje pasitaiko pievų pavadinimų, kurių pagrindą sudaro apeliatyvai, turintys reikšmę ‘šienas’, pavyzdžiui, baltarusių Сенажа́ць, pieva Gomelio rajone, Сенако́с, pieva Minsko rajone (MiБ 219). 172 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Siens ‘sienas’ Latvijas vietovārdžiuose skverų pavadinimai į Latvijos vietovardžių kartoteką beveik niekada nebūdavo įtraukiami, taigi, tokio vietovardžio kartotekoje nėra, tačiau jis užfiksuotas, pavyzdžiui, išnykusioms Latvijos vietoms skirtoje svetainėje Zuduši Latvija (ZL) ir duomenų bazėje Tautas vietvārdu datubāze (TVDB), į kurią kaimo regionų žmonės gali patys įrašyti jiems pažįstamus vietovardžius. Neaiški tikroji Sātinių apylinkės miško Siēn-kaudzes priedes ‘šieno kaugių pušynas’ (1953; plg. miškas Sienkaudzes priede, Plāķis 1936: 155, 156) vardo motyvacija. Kadangi kortelėje nėra paaiškinimo, galima tik daryti prielaidą, kad pavadinimas arba metaforiškas – šieno stir­tos formą turėjo ten augantys medžiai, arba metonimiškas – kažkur netoli miško laukymėje stirtose būdavo laikomas šienas. Kalnas Ružinos miško pelkėse S‘ina d‘iegl‘is‘ (meža purūš, 1960), matyt, žymi išdegusią miško vietą, kur po gaisro augo žolė ir buvo pjaunamas šienas, taip leidžia manyti viena iš žodžio d‘ēglis reikšmių – ‘išdegusi vieta, degimai’ (ME I 461). 2.2. VIETOVARDŽIŲ SIENA PURVS ‘ŠIENINĖ PELKĖ’ LEKSINĖ MOTYVACIJA IR PAPLITIMAS Kaip jau minėta, tarp vietovardžių su siens Latvijoje daugiausia yra būtent Siena purvs ‘šieninė pelkė’ pavadinimų. Apžvelgiant šiuos vietovardžius pagal objekto kategorijas ir pagal kartotekoje fiksuotą vietovardžių motyvacijos aprašą, pasirodo, kad ne visi geografiniai objektai pavadinimu Siena purvs yra pelkės, kuriose anksčiau buvo pjaunamas šienas, trečdaliu atvejų tokiu vardu buvo vadinamos drėgnos supelkėjusios pievos, neretai plytėjusios upių ar ežerų pakrantėse arba pamiškėse, pavyzdžiui: Siena pūrs Daudzeseje aiškinama kaip „pelkėta pieva“ (1961); Siena pūrvs Dignajoje, „pelkėtos pievos už Mikainės kaimo“ (1961); Siena pūrvs Sinuolėje, „pelkėta miško pieva Kračių sodybos ribose, į šiaurę nuo namų“ (1980); Siena pūrvs Viesienoje, „pelkėta pieva“ (1970); Siena purvs Preiliuose, „pelkėta pieva Jašarės paupio laukuose, rytų pusėje“ (1979). Matyt, paupių pievos yra drėgnos ir primena pelkę, taigi galima daryti prielaidą, kad tokie šlapi šienaujami plotai pejoratyvinės konotacijos nomenklatūriniu žodžiu pelkė būdavo apibūdinami kaip menkesnės kokybės pievos. Pavyzdžiui, panašias metaforinių abstrakcijų apraiškas Latvijos vietovardžių nominacijose yra apžvelgusi Sanda Rapa (Rapa 2013: 54; Rapa 2017: 63). Tačiau gali būti, kad dalis atvejų yra metoniminiai: džiūstantį pelkę tampa pieva arba tokį pavadinimą turinti pieva yra šalia pelkės. Tokius atvejus Latvijos mikrotoponimų kontekste yra aprašę S. Rapa ir Ojaras Straipsniai / Articles 173 ANTA TRUMPA Bušas (Rapa 2017: 67; Bušs 2019: 348). Tai, kad drėgnesni miškai vadinami pelkėmis, tyrime apie Blydenės valsčiaus vietovardžius minėjo ir Valija Dambė (Dambė 2012: 32). Kiek dažniau nei pievos vardu Siena puros vadinamos pelkės. Kartotekoje dažniausiai nėra paaiškinimų arba komentarų, kodėl ta pelkė buvo taip pavadinta, matyt, tai, kad šiose pelkėse pjaunamas šienas, buvo savaime suprantamas dalykas. Retais atvejais aiškinimas vis dėlto pridedamas, pavyzdžiui, pelkės pavadinimas Siena puros Bejoje papildytas pastaba: „pelkė miško vidury prie Krutupės; sausomis vasaromis pjauna šieną“ (1961) arba Siėna pur̃vis pelkė Taurkalnėje, „priešais Penderių vienkiemį, didelė, dalinai nusausinta pelkė, anksčiau čia pjovė šieną“ (1961). Tyrimuose apie augalininkystės istoriją Latvijoje (Gustiņa 2016, Dumpe 1985 ir kt.) esama nuomonės, kad Latvijoje natūralūs žolynai paprastai formuojasi prie upių arba ežerų, o kitos pievos randasi dėl žmonių veiklos, iškertant miškus. Kadangi praėjusiame tūkstantmetyje augalininkystė buvo naudingesnė už gyvulininkystę, tai visos ărti tinkamos teritorijos buvo paverstos laukais, pievoms paliekant sunkiau pasiekiamas vietas – paupius, pelkes (Gustiņa 2016: 66). „Kadangi šieno ūkiuose reikėdavo, šienaudavo visus plotus, kuriuose augo žolė tiek apžėlus ias ežerų pakrantes, tiek nedidelėse pelkėse augančius viksvynus, tiek viržynus“ (Gustiņa 2016: 67–68). Toks ūkininkavimo būdas išliko iki pat XX a. trečiojo–ketvirtojo dešimtmečių, kada „kultivuojant pievas ar naujaisiais metodais apdirbant ganyklas iš jų buvo gaunama daugiau pašarų ir po truputį nyko poreikis jiems skirti kiekvieną žole apaugusį žemės lopinėlį. Tokiu būdu mažiau derlingos pievos po truputį būdavo apleidžiamos, retkarčiais ir apsodinamos mišku.“ (Gustiņa 2016: 68). Ir liaudies dainų medžiaga pagrįstame tautosakininkės Helgos Grasės tyrime apie pievas ir pievose dirbamus darbus įvairiuose Latvijos regionuose minimos per praėjusį amžius šienautos pelkinės pievos. Kaip pripažįsta mokslininkė, latviai pelkines pievas laikė prastomis ir apie jas bei jų pjovėjus atsiliepdavo niekinamai: Ni man tī̀k tā pļaviņa, / Ni pļaviņas pļavējiņi: / Purē bija tā pļaviņa, / Zili meļļi pļavējiņi 28666,3 (Nē man mjela ta pjevēle / Nē tos pievos pļovējēlai / Pelkē buvo ta pjevelē / Pamēlē juodi pjovējai) (Grasė 1937: 169). Tyrinėtoja teigia, kad pelkinės pievos liaudies dainose buvo apdainuojamos visuose Latvijos regionuose, įskaitant Žiemgalą, matyt, taip patvirtindama, kad šiomis, berods, pačiomis prasčiausiomis pievomis iki tam tikro istorinio momento daugiau ar mažiau būdavo naudojamasi visoje Latvijoje. Vis dėlto Kuržemėje, Stendėje, gimęs latvių kalbininkas ir kultūros darbuotojas Karlis Dravinis prisimena, kad „nedidelių pelkių pievomis nelaikė ir taip nevadino. Jei kurią nors iš jų ir nušienaūdavo, tai darydavo ne dėl šieno, bet dėl žolynų, kuriais kimšdavo čiužinius.“ (Draviņš 2000: 179). 174 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Siens ‘sienas’ Latvijas vietovārdījumos Apie tai, kad pelkių šienavimo intensyvumas įvairiose Latvijos vietose tikrai galėjo būti skirtingas, liudija Latvijos vietovardžių žodyno kartotekos (LVVK) medžiaga. 1 PAV. Latvijas vietovardžių Siena purvs ‘šieninė pelkė’ paplitimo arealas⁴ Žemėlapyje (žr. 1 pav.) pažymėjus visus vietovardžius su Siena purvs – tiek pelkes, tiek pievas, tiek kitus objektus – atsiveria informatyvus vaizdas. Paaiškėja, kad šį pavadinimą turintys geografiniai objektai gana kompaktiškai paplitę daugiausia Latvijos rytinėje dalyje – Latgaloje, Sėloje, rytų Vidžemėje ir rytiniame Žiemgalos pakraštyje jie sudaro vientisą arealą. Šį žemėlapį palyginus su svetainėje “Cits ģeogrāfijas skatījums” paskelbtu Latvijos pelkių žemėlapiu (žr. LPK), iš kurio matyti, kad pelkės tankiau ar rečiau išsidėsčiusios visoje Latvijos teritorijoje, konstatuotina, kad vietovardžių Siena purvs paplitimo arealas nerodo pačių pelkių paplitimo Latvijoje – veikiau atspindi ūkinės veiklos ypatumus regionuose. Tiesa, jis rodo, kad Žiemgaloje pelkių iš tiesų esama mažiau. Įdomu tai, kad panašų ryšį tarp regionui būdingo reljefo ir tam tikro objekto kategoriją apibūdinančio konkretaus pavadinimo paplitimo yra konstatavęs O. Bušas, kuris pastebėjo, kad vakarų Žiemgaloje nepasitaiko vietovardžių Putraskalni, mat šiame regione „tiesiog nėra per daug geografinių objektų, kuriuos galima būtų vadinti kalnu.“ (Bušs 2019: 341, 342). Gali būti, kad Latgaloje kaip istoriškai vargingesniame regione pelkėse buvo šienaujama daugiau ir galbūt ilgiau nei kituose Latvijos regionuose, ir tai atsispindi žemėlapyje. ⁴ 1-ą ir 2-ą žemėlapius braižė Edmundas Trumpa. Straipsniai / Articles 175 ANTA TRUMPA Toponimams palyginti buvo sukurtas vietovardžio Purva pļava ‘pelkinė pieva’ žemėlapis (žr. 2 pav.), kurio pagrindą sudaro Latvijos vietovardžių žodyno kartotekos (LVVK) duomenys. Galima matyti, kad šio vietovardžio arealas yra didesnis nei Siena pļava ‘šieninė pelkė’ (plg. 1 pav.), jis apėpia ir Kuršą, išskyrus šiaurės vakarų dalį, vis dėlto esama kai kurių sutapimų – būtent abu vietovardžiai, kaip matyti, retesni Žiemgaloje, dažnesni – Latgaloje. Jų paplitimas taip pat galėtų liudyti, kad Žiemgaloje kaip didesnio derlingumo Latvijos regione pelkėse šienauta išties palyginti rečiau. 2 PAV. Latvijos vietovardžių Purva pļava ‘pelkinė pieva’ paplitimo arealas 3. VIETOVARDŽIŲ SU SIENS ‘ŠIENAS’ GYVYBINGUMAS Kaip minėta, LVVK daugiausia fiksuota Latvijos vietovardžių duomenų iki XX amžiaus 7–tojo dešimtmečio, taigi tai yra apie pusės amžiaus senumo informacija. Vienas iš šio straipsnio tikslų – išsiaiškinti, kiek šie toponimai (daugiausia mikrotoponimai), turintys elementą siens, yra patvarūs, gyvybingi. 2017 m. organizuotoje Latvijos vietovardžių talkoje, kai gyventojai turėjo galimybę į vietovardžių bazę patys įkelti savo artimiausių apylinkių objektų vardus, buvo publikuota maždaug 4000 vietovardžių – tokios akcijos metu tai reiškia daug, bet visų Latvijos vietovardžių atžvilgiu – mažai. Iš tų 4000 vietovardžių leksema siens pasitaikė tik viename vietovardyje – Siena tirgus ‘šieno turgus’ prieplauka Rygoje (TVDB). 176 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Siens ‘šienas’ Latvijas vietovārdоsе Savo ruožtu, Lietuvos georеdvinės informacijos agentūros vietovardžių duomenų bazėje esama 17 vietovardžių su žodžiu siens arba tarminе forma šīns: iš jų 1 Siena ezers ‘šieno ežeras’, 10 objektų su pavadinime esančiu žodžių junginiu Siena purvs ‘šieninė pelkė’ (įskaitant 2 pievas, 4 pelkes, 1 vietovę, 1 kaimą, 1 vienkiemį ir 1 upę), 5 Siena sala ‘šieno sala’, 1 Siena tīrelis ‘šieninė pelkė’ (LĢIA duomenų bazėje). Taigi ši medžiaga, atrodo, patvirtintų prielaidą dėl to, kad mikrotoponimai apskritai yra labai nepastovūs, nes palyginus su prieš penkiasdešimt metų buvusia situacija mūsų laikais vardu Siena purvs ‘šieninė pelkė’ užfiksuotos tik dvi pievos⁵. Vis dėlto pelkių pavadinimai, arba helonimai, laikytini patvaresniais už mikrotoponimus. Remiantis ankstesnių dešimtmečių ir amžių žemėlapiais mėginta nustatyti, ar ši prielaida yra tikra, tiksliau, ar žemėlapiai ją patvirtina. Senieji žemėlapiai, deja, šiuo atveju nebuvo labai naudingi, mat smulkios pelkės, įvardytos kaip Siena purvs (kokias matome Latvijos georеdvinės informacijos agentūros žemėlapyje), ankstesnių laikų kartografinėje medžiagoje pažymėtos, tačiau be pavadinimų. Tokia padėtis fiksuojama bent pastaruosius pusantro šimto metų. Bet kuriuo atveju, mažų pelkių pavadinimai turimuose žemėlapiuose pasirodo tik atėjus skaitmeninei epochai. Pavyzdžiui, Siena purvs Lygatnės valsčiuje, kaip matyti iš LĢIA žemėlapio (žr. 3 pav.), mūsų laikais yra prie geležinkelio linijos tarp Zeltkalnių ir Kazkaļu sodybų. 3 PAV. Siena purvs Lygatnės valsčiuje (LĢIA žemėlapis) Kazkaļu sodyba yra pažymėta jau 1866 m. kariniame topografiniame žemėlapyje (plg. 4 pav.), tačiau pelkė prie jos iš tiesų dar nėra matoma (BTKРИ 1866). Straipsniai / Articles 177 ANTA TRUMPA 4 PAV. Galima Siena purvs vieta 1866 m. žemėlapyje (BTKРПИ 1866) 1914–1919 m. publikuotame Vakarų Rusijos žemėlapyje (žr. 5 pav.) tarp Kazkаjų ir Zeltkalnių sodybų pelkė jau pažymėta, tiesa, be atskiro pavadinimo (KWR 1914–1919). 5 PAV. Siena purvs vieta 1914–1919 m. žemėlapyje (KWR 1914–1919) Tas pats kartojasi ir 1920–1940 m. Latvijos armijos žemėlapyje bei 1963 m. žemėlapyje (žr. 6 pav.) – nedidelė pelkė pažymėta, bet – be pavadinimo (LAK 1920–1940; КГШ 1963). Taigi galima daryti išvadą, kad ankstesniųjų amžių topografiniai šaltiniai nedaug tepraverčia tiriant mikrotoponimus ir ieškant mažesnių pelkių, kurios, matyt, daugiausia buvo naudojamos šienauti, pavadinimų. Apie tai, kad „[...] miškų, pievų, pelkių, laukų ir kitų panašių objektų pavadinimų fiksavimas senuosiuose rašytiniuose ar kartografiniuose šaltiniuose yra didelė retenybė“ yra pastebėjusi ir Renatė Siliniа–Pinkė savo tyrime apie vietovardžius, kurių pagrindą sudaro apelityvas sala (Siliņa–Pinkė 2017: 46). Kiek aiškesnį chronologinį vaizdą galima susidaryti palyginus įvairių metų vietovardžių rinkinius ir publikacijas, pavyzdžiui, enciklopediją Latviešu konversācijas vārdnīca (LKV) ar 1906 m. Vitebsko gubernijos gyvenamųjų vietų sąrašus (Спис.). 178 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Siens ‘šienas’ Latvijos vietovardžiuose 6 PAV. Siena purvs vieta 1920–1940 m. ir 1963 m. žemėlapiuose (LAK 1920–1940; КГШ 1963) Remiantis šiais šaltiniais, galima pastebėti, kad pievų pavadinimai išties, matyt, yra trumpaamžiai: pievos, turinčios pavadinimą Siena purvs, paminėtos Jurio Plakio XX a. ketvirtojo dešimtmečio rinkiniuose, nebefiksuojamos septintajame dešimtmetyje, tačiau vis dėlto esama išimčių – dvi pievos, įtrauktos į šeštojo–septintojo dešimtmečio rinkinius, užfiksuotos ir šiuolaikinėje Latvijos geoerdvinės informacijos agentūros duomenų bazėje, pavyzdžiui, Siēna-pūrs pieva Grundzalėje (1964), labiausiai tikėtina, tai yra ta pati pieva Siena purvs || Priežkalnu pļavas || Stirnu purva pļavas Grundzalės valsčiuje (LGIA duomenų bazėje). Kadangi senųjų šaltinių duomenys turi trūkumų, vis dėlto išlieka neaišku, ar pievų pavadinimų nykimas susijęs su tuo, kad pievų vardai savaime yra nepastvarūs, ar su tuo, kad per pastarąjį šimtmetį kaime stipriai pakito ūkininkavimo būdai ir dėl to smulkesnės pievos, kaip topoobjektai, išnyko kartu su pavadinimais – tokiu atveju visiškai įmanoma, kad ankstesniais amžiais pievų pavadinimų būta patvaresnių. Vietovardžių rinkiniai ir publikacijos tikrai patvirtina tai, kad ilgiau išlieka pelkių pavadinimai ir iš jų atsiradę gyvenamųjų vietų vardai, pavyzdžiui, Siena purvs Barkavoje 1962 m. fiksuotas kaip pelkės pavadinimas, o šiandien LGIA duomenų bazėje paminėtas jau kaip gyvenamoji vieta; beje, šis pelkės pavadinimas Синоныпс (Спис.) paminėtas jau 1906 m. Vitebsko gubernijos gyvenamųjų vietų sąraše. Savo ruožtu, Agluonoje dar dabar tebeegzistuojantis kaimas Sinapūrs tokiu pavadinimu užrašytas jau 1794 m. – „Sinija Pury Starodvorskaja“ (Zeps 453). Gyvenamųjų vietų pavadinimų atsiradimas iš šios semantikos pelkių pavadinimų matomas ir kaimyninėse tautose. Antai Anykščių rajone Lietuvoje esama Šienraiščio kaimo (GP), savo ruožtu, Estijos vietovardžių žodyne yra paminėtas Straipsniai / Articles 179 ANTA TRUMPA Viru [Võru] apylinkės kaimo pavadinimas Heinasoo (heina ‘šienas’ + soo ‘pelkė’) (EKR 89). Matyt, šieninių pelkių naudojimas anksčiau buvo įprastas ne tik Latvijoje, bet ir platesnėje teritorijoje. 4. IŠVADOS Latvijoje paplitusių šieno semantikos vietovardžių motyvacija – pievos ir pelkės, ežerai, salos, kuriose buvo pjaunamas šienas, tiltai, kuriais šienas buvo vežamas ir pan. Iš vietovardžių su leksema siens dažniausias Siena purus ‘šieninė pelkė’. Šių vardų paplitimo arealas atspindi istorinius, su Latvijos regionais susijusius, žemdirbystės ypatumus: Siena purus daugiau paplitęs Latgaloje ir Vidžemės rytuose, mažiausiai – vadinamajame Latvijos aruode Žiemgaloje, – viena vertus, čia pelkių, palyginti su likusia Latvijos teritorija, yra mažiau, kita vertus, šis regionas pasižymi derlingesnėmis žemėmis, todėl ir poreikio šienauti pelkėse, matyt, būta mažiau. Tik dalis vietovardžių Siena purus ‘šieninė pelkė’ iš tiesų įvardija pelkes, kita dalis pavadinimų veikiausiai apibūdina prastos kokybės drėgnas pievas, nors šios iš tiesų kartais būdavo tolokai nuo pelkių. Dar vienas šaltinis – iš helonimų atsiradę oikonimai, pavyzdžiui, Sinapurs, kaimas Agluonoje. Senesniuose žemėlapiuose mažesnių pelkių pavadinimai nėra pažymėti, todėl pagal juos negalima vertinti vietovardžių senumo. Tačiau iš vietovardžių rinkinių ir praėjusių šimtmečių sąrašų galima susidaryti vaizdą: pievų pavadinimų, sulaukusių 100 metų, yra nedaug, nes pievos nėra nuolatiniai objektai, jos gali virsti laukais, apaugti mišku ar virsti pelkėmis, ankstesnėse pievose gali atsirasti pastatų. Įtakos gyvybingumui turi ir kaimo gyventojų skaičiaus mažėjimas. Taigi šių (kaip ir kitų) mikrotoponimų apskritai yra gerokai mažiau nei prieš 50 ar 100 metų. Gali būti, kad ankstesniais amžiais prieš agrarines reformas pievų pavadinimų būta patvaresnių, bet tam įrodyti trūksta duomenų. Nors pelkėse nuolatos nešienaujama, lyginant su pievomis, jau kone šimtmetį pelkės pavadinimus vis dėlto išlaiko ilgėliau. Matyt, taip yra todėl, kad pelkės, lyginant su pievomis, yra ženkliai didesni ir pastovesni geografiniai objektai, jų pavadinimus pažįsta ne tik aplinkinių namų, bet ir didesnių teritorijų gyventojai. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 1953 [ar kiti nurodyti metai]: 1953 m. [arba kitų nurodytų metų] toponimų rinkimo ekspedicijų medžiaga. 180 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Siens ‘šienas’ Latvijas vietvārdzīos A e h n l i c h B a r b a r a , M e i n e k e E c k h a r d (Hrsg.) 2015: Namen und Kulturlandschaften, Leipzig: Leipziger Universitätsverlag. A n c ī t i s K r i š j ā n i s 1933: Aknīstes vietu vārdi. – Filoloģijas materiāli: Profesoram J. Endzelīnam sešdesmitajā dzimšanas dienā veltīts rakstu krājums, Rīga: Ramave, 30–41. B i l k i s L a i m u t i s 2019: Ursprung und Motivation der Helonyme des westlichen Südaukštaiten. – Litauische Orts-, Flurund Gewässernamen im europäischen Kontext, G. Blažienė, L. Bilkis, (Hrsg.) (Schriftenreihe der Gesellschaft für Baltische Studien 2, H. Bichlmeier, S. Brohm, Ch. Schiller (Hrsg.)), Hamburg: Baar–Verlag, 85–123. B i n g e n h e i m e r S i g r i d 1996: Die Flurnamen der Gemeinden um den Wissberg in Rheinhessen, Stuttgart: Franz Steiner Verlag. B u š s O j ā r s 2019: Mozaīka: onīmu un apelatīvu cilme, nozīme, lietojums. Darbu izlase, Rīga: LU Latviešu valodas institūts. D a m b e V a l l i j a 2012: Darbu izlase, Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 27–71. D r a v i ņ š K ā r l i s 1939: Vietu vārdu mūžs. – Ceļi IX, Rīga: Ramaves apgāds, 1939, 407–418. D r a v i ņ š K ā r l i s 2000: Kurzemē aizgājušos laikos, Rīga: Jumava. D u m p e L i n d a 1985: Lopkopība Latvijā 19. gs.–20. gs. sākumā, Rīga: Zinātne. EKR – Eesti kohanimeraamat, Tallinn: Eesti Keele Sihtasutus, 2016. GP – Lietuvos erdvinės informacijos portalas. Prieiga internete: https://www.geoportal.lt/map/ [žiūrėta 2021–06–04]. G r a s e H e l g a 1937: Pļava un pļavas darbi dažādos Latvijas novados: pēc tautas dziesmu materiāliem. – Ceļi VIII, Rīga: Ramaves apgāds, 167–185. G r e v e D i e t e r 2016: Flurnamen in Mecklenburg-Vorpommern mit einem Lexikon der Flurnamenelemente (Flurnamen von A bis Z), Schwerin: Eigenverlag Dieter Greve. G u s t i ņ a L a i m a 2016: Zālāju apsaimniekošanas vēsture Latvijā. – Latvijas Veģetācija 25, Salaspils: Latvijas Valsts mežzinātnes institūts Silava, 65–79. KWR 1914–1919 – Karte des westlichen Russlands, 1914–1919. Prieiga internete: https://vesture.dodies.lv/#m=14/57.15887/25.15848&l=O/KDW [žiūrėta 2021–06–04]. LAK 1920–1940 – Latvijas armijas karte, 1920–1940, 75K. Prieiga internete: https://vesture.dodies.lv/#m=14/57.15887/25.15848&l=O/KDW/LA75 [žiūrēta 2021–06–04]. LGIA duomenų bazė – Latvijas Ģeotelpiskās informācijas aģentūras vietvārdu datubāze. Prieiga internete: https://vietvardi.lgia.gov.lv/vv/to_www.sakt [žiūrėta 2021–06–04]. LGIA žemėlapis – Latvijas Ģeotelpiskās informācijas aģentūras karšu pārlūks. Prieiga internete: http://kartes.lgia.gov.lv/karte/ [žiūrėta 2021–06–04]. Straipsniai / Articles 181 ANTA TRUMPA LKV – Latviešu konversācijas vārdnīca I–XXI, Rīga: Gulbis, 1927–1940. LPK – Latvijas purvu karte. – Portāls Cits ģeogrāfijas skatījums. Prieiga internete: http://neogeo.lv/?p=15574 [žiūrėta 2021–06–04]. LVVK – Latvijas vietvārdu vārdnīcas kartotēka, saugoma LU Latvių kalbos institute. ME – Mīlenbahs Kārlis 1923–1932: Latviešu valodas vārdnīca 1–4, Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns, Rīga: Kultūras fonds. Meineke Eckhard, Tiefenbach Heinrich (Hrsg.) 2011: Mikrotoponyme. Jenaer Symposion, 1. und 2. Oktober 2009, Heidelberg: Winter. Plāķis Juris 1936: Latvijas vietu vārdi un latviešu pavārdi 1, Kurzemes vārdi. – Latvijas Universitātes Raksti. Filoloģijas un filosofijas fakultātes seria, IV sēj, Nr. 1, Rīga: Latvijas Universitāte. Rapa Sanda 2017: Desemantizēšanās latviešu toponīmijā. – Onomastica Lettica 5, Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 62–74. Siliņa-Piņķe Renāte 2017: Par Salām senajā Ļaudonas draudzē. – Onomastica Lettica 5, Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 38–61. Sviderskienė Dalia 2016: Sudurtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija. – Acta Linguistica Lithuanica 75, 243–273. Sviderskienė Dalia 2017: Sudėtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija. – Acta Linguistica Lithuanica 77, 78–102. Sviderskienė Dalia 2019: Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija. – Acta Linguistica Lithuanica 81, 108–138. Štrausa Ilze 2013: Āru vārdi Ukru pagastā (pēc 2003. gada vietvārdu ekspedīcijas materiāliem). VALODA – 2013. Valoda dažādu kultūru kontekstā. Zinātnisko rakstu krājums XXIII, Daugavpils: Daugavpils Universitāte, 486–493. TVDB – Tautas vietvārdu datubāze. Prieiga internete: https://vietvardi.lv/talka/ [žiūrėta 2021–06–04]. Zeps Valdis Jānis 1984: The Placenames of Latgola. A Dictionary of East Latvian Toponyms, Madison, Wisconsin: Baltic Studies Center. ZL – Zudušī Latvija. Prieiga internete: https://www.zudusilatvija.lv/ [žiūrėta 2020–08–02]. БТКРПИ 1866 – Военно-топографическая карта Российской империи, 1866 года. Prieiga internete: https://vesture.dodies.lv/#m=8/57.23448/26.81488&l=O/3V1 [žiūrėta 2020–08–02]. 182 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Siens ‘sienas’ Latvijas vietovārdžiuose КГШ 1963 – Карта Генерального штаба ВС СССР, 1963. Prieiga internete: https://vesture.dodies.lv/#m=14/56.98921/24.32562&l=O/3V1/GE1 [žiūrėta 2020–08–02]. МіБ – Мікратпанамія Беларусі. Матэрыялы, Мінск: Навука і тэхніка, 1974. Спіс. – Список населенных мест Витебской губернии, Витебск: Губернская Типолитография, 1906. The Lexeme siens ‘hay’ in Latvian Placenames S U M M A R Y The current article is focused on at the distribution and vitality of those Latvian placenames that contain the lexeme siens ‘hay’, as well as the main tendencies underlying the motivation of these placenames. Usually this motivation is rather obvious – these names are given to meadows, marshlands or islands where hay is harvested, or to roads and bridges via which it is transported. Among the placenames containing the lexeme siens, the most widespread seems to be Siena purvs ‘hay swamp/marsh’. This name’s distribution area reflects the geographical features of Latvia’s agriculture – the toponym Siena purvs is mostly observed in Latgale and Eastern Vidzeme, but rarely in Zemgale which was a richer region and where it was no necessity to harvest hay in marshlands. The widespread tendency is to use the name Siena purvs for wet, low-quality meadows. In terms of vitality, the placenames with the lexeme siens confirm a general tendency – very few meadow names and similar microtoponyms reach the age of 100 years, because meadows are not very stable objects. They can be turned into fields; they can overgrow with trees, or become flooded and turn into swamps; sometimes houses are built in former meadows. Meanwhile the actual swamps and marshes, even if they are not used for obtaining hay anymore, can retain the reference to hay in their names for more than a century, because a marshland is obviously a larger and more substantial geographic entity than a meadow. Its name is usually known not only by the inhabitants of the nearby farmhouses, but also in a larger area. Įteikta 2021 m. birželio 4 d. A N T A T R U M P A Latvijos universitetas, Latvių kalbos institutas Kalpaka bulvāris 4, LV–1050 Rīga, Latvija [email protected] Straipsniai / Articles 183