Ukrainian Formation in Scientific Heritage of Mikołaj Kruszewski

ZINAIDA PAKHOLOK Lucko žmogaus raidos institutas, Atvirasis tarptautinis universitetas „Ukraina“ ORCID ID: orcid.org/0000-0002-8911-5909 Tyrimų sritys: filologija, filosofija, psichologija, kultūrologija, kraštotyra. DOI: doi.org/10.35321/all86-03 UKRAINIEČIŲ FORMAVIMASIS MIKOŁAJ KRUSZEWSKI MOKSLINIAME PALIKIME Ukrainiečių kalbos formavimasis Mikołajaus Kruševskio moksliniame palikime S A N T R A U K A Straipsnyje pirmą kartą nagrinėjami ukrainiečių kūriniai Mikołajaus Kruszewski moksliniame palikime. Jis gimė lenkų ir vokiečių šeimoje, vaikystę ir paauglystę praleido Ukrainoje, įgijo pradinį išsilavinimą ir patyrė ukrainiečių etnoso, kuris tuo metu neturėjo valstybingumo statuso, įtaką. Ukrainiečiai negalėjo laisvai plėtoti savo kalbos, kultūros ir mokslo, mokyti vaikų gimtąja kalba. Buvo ginčijamasi, ar ukrainiečių kalba yra savarankiška, ar tik rusų kalbos tarmė. Nesileisdamas į polemiką, Kruszewski pasinaudojo Volynėje užrašytais ukrainiečių tikėjimais veikale „Spelis as a form of Russian folk poetry“, taip pat ukrainiečių žodynu, lygindamas jį su kitomis indoeuropiečių kalbomis tyrimuose „Apie „analogiją“ ir „liaudies etimologiją“ („Volksetymologie“)“, „Apie gunos klausimą. Senosios slavų kalbos vokalizmo tyrimas“, „Über die Lautabwechslung“, „An Outline of Linguistic Science“. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Mikołaj Kruszewski, Volynė, 19-ojo amžiaus antroji pusė, ukrainiečių kalba, folkloras, lyginamoji kalbotyra. A N O T A C I J A Šiame straipsnyje pirmą kartą analizuojami ukrainiečių kalbai skirti darbai, kurie sudaro Mikołajaus Kruševskio mokslinį palikimą. Lenko ir vokietės šeimoje gimęs Mikołajus Straipsniai / Articles 89 ZINAIDA PAKHOLOK Kruševskis vaikystę ir paauglystę praleido Ukrainoje, kur įgijo pradinį išsilavinimą. Ukrainiečių etninė grupė, tuo metu neturėjusi savo valstybingumo, jam padarė didelę įtaką. Ukrainiečiai negalėjo laisvai plėtoti savo kalbos, kultūros ir mokslo ir mokyti vaikų savo gimtąja kalba. Diskutuota, ar ukrainiečių kalba yra nepriklausoma kalba, ar rusų kalbos tarmė. Nesivel­damas į polemiką, savo darbe Užkalbėjimai kaip rusų liaudies poezijos forma M. Kruševskis rėmėsi Voluinėje surinktais ukrainiečių tikėjimais, o taip pat ukrainiečių kalbos žodynu, kurį lygino su kitomis indoeuropiečių kalbomis savo darbuose Apie analogiją, Liaudies etimologija, Gunos klausimu: Senųjų slavų vokalizmo tyrinėjimai, Apie garsų kaitą, Kalbotyros apybraiža. ESMINIAI ŽODŽIAI: Mikolajus Kruševskis, Voluinė, XIX a. II pusė, ukrainiečių kalba, folkloras, lyginamoji kalbotyra. 1. ĮVADAS Šiuolaikinė lingvistika, keldama naujas idėjas, naudojasi kalbotyros mokslo atstovų palikimu, nepraradusiu savo vertės globalizuotame pasaulyje. Tokiems mokslininkams priklauso N. V. Kruszewski¹, kuris, taikliu I. A. Baudouin de Courtenay apibūdinimu, „priklausė lingvistams–„filosofams“, t. y. lingvistams, siekiantiems apibendrinimų, siekiantiems atrasti ir suformuluoti bendruosius kalbos gyvenimo dėsnius. Faktinės medžiagos jam taip pat teikė arijoeuropiečių kalbos, […] jis pasižymėjo nepaprastu gebėjimu naudoti faktinius duomenis savo moksliniams apibendrinimams“ (Baudouin de Courtenay 1963: 146)². Būtent I. A. Baudouin de Courtenay pirmasis suvokė N. V. Kruszewski reikšmę mokslui (Baudouin de Courtenay 1888; 1889). Vėliau F. F. Zieliński atkreipė dėmesį į būsimojo lingvisto studento darbą (Zieliński 1897); V. A. Bogorodicki aprašė jo narystę Kazanės lingvistinėje mokykloje (Bogorodicki 1939); M. V. Čerepanovas išanalizavo fonetikos klausimus (Čerepanov 1958); R. Jakobson apibūdino mokslininko vaidmenį plėtojant fonologiją (Jakobson 1960) ir bendrąją kalbotyrą (Jakobson 1965). Monografinio tyrimo autorė D. Radwańska Williams ištyrė N. V. Kruszewski lingvistinę teoriją (Radwańska Williams 1993). Be minėtųjų ¹ Straipsnyje vartojami rusų mokslui tradiciniai dviejų tyrėjų vardai ir tėvavardžiai: Nikolajus Viačeslavovičius Kruszewski ir Ivanas Aleksandrovičius Baudouin de Courtenay. ² Čia cituojamas I. A. Baudouin de Courtenay straipsnio vertimas į rusų kalbą (Baudouin de Courtenay 1888; 1889). 90 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Ukrainian Formation in Scientific Heritage of Mikolaj Kruszewski Beveik visą gyvenimą trukusio N. V. Kruszewski idėjų tyrinėjimo pradininkų darbų pagrindu egzistuoja gausi enciklopedinė, informacinė, mokomoji ir mokslinė literatūra, skirta šiai iškiliai asmenybei (Mikolai Kruszewski 2005). Studijuodamos trumpą N. V. Kruszewski biografiją, paskelbusios epistoliariją (Pakholok 1999; 2000), išvertusios į ukrainiečių kalbą pirmąjį kūrinį (Krushevskii 2002), iš naujo išleidusios Rigvedos himnų vertimus (Krushevskii 2004), sudariusios bibliografinę rodyklę (Mikolai Kruszewski 2005), populiarindamos jo kūrybinį palikimą (PAKHOLOK 2019), atkreipėme dėmesį į kalbininkų, istorikų ir kultūrologų netirtą ukrainietiškąjį turinį. Šio tyrimo temos aktualumą lemia dar vieno mokslininko principų masto aspekto atskleidimas: jis naudojo tuo metu valstybinio statuso neturėjusios ukrainiečių kalbos pavyzdžius, įrodydamas jos priklausymą indoeuropiečių kalbų šeimai. Straipsnio tikslas – ištirti ukrainietiškąjį sluoksnį N. V. Kruszewski mokslinėje veikloje. Tam reikia išspręsti šiuos uždavinius: remiantis archyviniais ir spausdintais šaltiniais atskleisti ukrainietiškojo turinio atsiradimo N. V. Kruszewski darbuose priežastį, aprašyti susidomėjimo ukrainiečių kalba ir kultūra raišką jo darbuose. Tyrimo mokslinis naujumas – iškelta ir išspręsta problema, rodanti, kad rusų kalba ir kultūra N. V. Kruszewski nebuvo vienintelė gyvenamoji aplinka ir koordinačių sistema, nors jam buvo priskirtas rusų mokslo atstovo statusas. 2. TYRIMO METODOLOGIJA Siekiant užtikrinti atliekamo tyrimo patikimumą, pasirinktas trianguliacinis požiūris, suponuojantis problemos – ukrainietiškos medžiagos atsiradimo ir naudojimo N. V. Kruszewski mokslinėje veikloje – nagrinėjimą iš skirtingų perspektyvų. Iš pradžių dėmesys buvo sutelktas į biografinį aspektą. Informacija buvo atrenkama spausdintuose ir archyviniuose šaltiniuose, nagrinėjami oficialūs dokumentai. Vėliau, taikant biografinės analizės metodą, buvo atkuriamas gyvenimo būdas, gyvenamoji aplinka, rekonstruojamos gyvenimo situacijos ir reikšmingiausi laikotarpiai. Su biografiniu aspektu glaudžiai susijęs socialinis aspektas, nes asmenybė visada sąveikauja su žmonėmis ir reflektuoja visuomenės reiškinius. Istorinis metodas, kuris atspindėjo Straipsniai / Articles 91 ZINAIDA PAKHOLOK socialinę-istorinę situaciją ir priežastinius-politinius ryšius, tapo pagrindiniu darbo antrajame etape. Pradėdami tirti lingvisto praktinės veiklos mokslinį aspektą, suvokėme, kad joje įgyvendėjo asmeninis ir visuomeninis pradai, todėl taikėme pažinimo metodus ir būdus: analizę ir sintezę, analogiją, apibendrinimą ir aprašymą. Metodologinės trianguliacijos veiksmingumas grindžiamas aiškiu nagrinėjamo klausimo apibrėžimu, tyrimo etapais ir sistemos kompleksiškumu, kai kiekviena dalis gali papildyti kitą, tačiau negali egzistuoti atskirai. 3. UKRAINIEČIŲ TURINIO ATSIRADIMO PRIEŽASTYS Biografinis aspektas. Lingvisto kilmė susijusi su sena lenkų Kruszewski gimine, siekiančia XV amžių; dalis jos atstovų nuo seno gyveno Volynėje. N. V. Kruševskio tėvas Vaclavas Kruševskis (1808–1878), Abdaneko herbo bajoras, gimė Zaslavlyje Voluinėje, dabar šis miestas vadinamas Iziaslavu. Tapęs kariškiu, jis dalyvavo 1831 metų Lenkijos sukilime, po kurio buvo ištremtas į Kazanę. Tarnybą baigė rotmistro laipsniu. Jo civilinė karjera susiklostė einant miesto viršininko pareigas Ostroge, Ovrūče, Lucke ir Kovelyje. Vaclavo Kruševskio šeimoje visada gyvavo sukilėlių tradicijų atmintis ir vyravo patriotinė atmosfera. N. V. Kruszewski motina Rozalia Notken (1833–1899) gimė Kijeve ir priklausė vokiečių pirklių luomui; ji turėjo giminės dvarą Solotvyno kaime, Kovelio apskrityje, Volynės gubernijoje (Pakholok 2002: VIII–IX). Nikolajus Kruszewski gimė 1851 m. gruodžio 6 (18) d. Lucke ir buvo pakrikštytas Lucko katedrinėje Romos katalikų bažnyčioje – Šv. Petro ir Pauliaus katedroje. Vardą pirmagimiui tėvai parinko pagal bažnytinį kalendorių ir susiejo su miestu, kuris nuo XII amžiaus buvo globojamas šventojo Nikolajaus. N. V. Kruševskio vaikystė prabėgo Lucke, Kovelyje ir Solotvyne, kaip rašė jo amžininkas J. I. Kraševskis, „mūsų linksmojoje ir derlingojoje Voluinėje, kuri, apsisiautusi žaliomis giraitėmis ir paauksuotais laukais, išraižyta upių ir žydrų upelių, ramiai šildosi saulėje, nesirūpindama savo rytdiena, kirsdama žalias giraites, barstydama 92 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Ukrainian Formation in Scientific Heritage of Mikołaj Kruszewski auksinius savo laukų grūdus ir leisdama savo upėms bei tvenkiniams užželti“ (Kraszewski 1978: 153). Žinoma, kad asmenybę sieja ryšys su jos gyvenamąja vieta. Šis ryšys „paslaptingas, bet akivaizdus. Arba taip: neabejotinas, bet paslaptingas. Jį valdo senovės žmonėms žinomas genius loci, vietos genijus, susiejantis intelektinius, dvasinius ir emocinius reiškinius su jų materialia aplinka. Šiuolaikiniam žmogui pagrindiniai kultūrinių jėgų taikymo ir raiškos taškai yra miestai. Jų pavidalą lemia vietos genijus, o požiūris į tai yra grynai subjektyvus“ (Vail 2008: 9). Pagal romėnų mitologiją, kiekvienas vyras turėjo savo genijų, arba dvasią globėją. Galima daryti prielaidą, kad gimimo vieta nulėmė N. V. Kruszewski likimą. Jis brendo po reformų vykusių sparčių socialinių ir ekonominių pokyčių laikotarpiu, kurie atsispindėjo Lucko pavidale: atsirado naujų prekybos ir visuomeninių įstaigų, bankų, akcinių bendrovių ir mokymo įstaigų pastatų. Nepaisant naujų raidos tendencijų, miesto įžymybė ir toliau buvo Liubarto pilis – liudijimas, kad 1320 metais Luckas įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Nikolajus šį faktą žinojo todėl, kad 1862 metais įstojo į pirmąją Lucko apskrities bajorų mokyklos klasę. Ji buvo įsikūrusi šalia Liubarto pilies. Neatmestina, kad senovinis architektūros statinys pažadino Nikolajaus susidomėjimą istorija. N. V. Kruševskio tėvas buvo lenkas, o motina – vokietė; šeimoje buvo kalbama trimis kalbomis: lenkiškai, vokiškai ir rusiškai. Ne kas kitas, o tėvai prisidėjo prie būsimo lingvisto kalbinio pasirengimo, kuris mokykloje buvo tęsiamas mokantis rusų, prancūzų, vokiečių ir lotynų kalbų. Didelę reikšmę mokinių mokymuisi ir ugdymui turėjo turtinga mokyklos biblioteka, kurioje vyravo knygos lenkų ir lotynų kalbomis: religinės, filosofinės, istorijos, geografijos, mechanikos, matematikos, tapybos knygos, taip pat miestų aprašymai, žymių dailininkų biografijos ir grožinė literatūra. Visą mokymosi mokykloje laikotarpį Nikolajus Kruševskis gyveno nuomojamame bute Lucke, o per atostogas grįždavo namo į Solotiviną, nes jo tėvas 1861 metais išėjo į pensiją ir visa šeima iš Kovelo persikėlė į šį kaimą. Voluinėje Nikolajus be išvykų gyveno iki 1866 metų, kai įstojo į Chelmo graikų unitų gimnaziją, o po penkerių metų tapo Varšuvos universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto studentu. Baigęs mokslus, absolventas užėmė senųjų kalbų mokytojo vietą Orenburgo gubernijos Trejybės gimnazijoje ir tik nuo 1878 metų persikėlė į Kazanę. Straipsniai / Articles 93 ZINAIDA PAKHOLOK Kazanės klimatas netiko nei N. V. Kruševskiui, nei jo šeimai. Tai liudija laiškai, adresuoti buvusiam Varšuvos universiteto dėstytojui I. V. Cvetaevui: 1879 m. balandžio 29 d. „Skaičiuoju dienas ir valandas, kad kuo greičiau išvykčiau iš Kazanės: siaubingai pavargau ir visą pavasarį negaluoju“; 1881 m. kovo 9 d. „Vasarą noriu su šeima nuvykti į tėvynę, nepaisydamas to, kad su mažais vaikais gyventi klajoklišką gyvenimą nėra itin patogu“; 1881 m. gegužės 5 d. „Ar neturite Kijevo taryboje tokių pažįstamų, kuriems galėtumėte mane rekomenduoti tuo atveju, jei, gavęs magistro laipsnį [disputas vyks gegužės 17 d.], imčiau ieškoti docento vietos Kijeve? Aš ir mano šeima jau tiek iškentėjome dėl vietos klimato ir taip traukia arčiau tėvynės, kad persikėlimas į Kijevą – didžiausia mano svajonė [...]. Gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje ketinu su šeima išvykti į tėvynę...“; 1884 m. vasario 5 d. „Šiais metais net neteks pailsėti: laukiu šeimos pagausėjimo, todėl negaliu su visa šeima vasarai vykti į kaimą. Manau, vienas nuvažiuosiu porai savaičių“ (Пахолок 1999: 167, 170, 175). Kazanėje N. V. Kruševskio mokytoju ir draugu tapo I. A. Boduenas de Kurtenė, 1881 m. gegužės 7(19) d. laiške A. A. Kotliarevskiui pranešęs: „...jo sveikata silpna, o Kazanės klimatas jam labai kenksmingas. Todėl jis norėtų persikelti į kurį nors kitą universitetinį miestą, ypač į vieną iš pietinių. Jo puoselėjama svajonė – galimybė tarnauti Kijeve, mieste, esančiame arčiausiai jo tėvynės (Volynės gubernijos). Tiesa, jis kartu su manimi dalijasi pirmaprade „polonizmo“ nuodėme; tačiau kartu su manimi laikosi atokiai nuo bet kokios politikos, be to, turi šių pranašumų prieš mane: 1) jis iš dalies yra mažarosis (kilęs iš Volynės gubernijos) ir myli šį kraštą kaip gimtąjį...“ (Бодуэн де Куртенэ 1881а: 4 об.). Socialinis aspektas. N. V. Kruševskis pagal kilmę ir mokslinę veiklą laikomas lenkų ir rusų lingvistu. Tačiau jis gimė ir formavosi Ukrainos teritorijoje, tuo metu neturėjusioje valstybingumo statuso. Ukrainos žemės priklausė dviem imperijoms – Rusijos ir Austrijos. Į Rusijos imperiją įėjo daugiatautė Volynė. Daugumą gyventojų sudarė ukrainiečiai, šalia jų gyveno žydai, rusai, lenkai, vokiečiai, čekai, bulgarai ir karaimai. Tačiau autochtoninis etnosas kūrėsi ne miestuose, o daugiausia kaimo vietovėse. Viena iš tokio apgyvendinimo priežasčių buvo carinės vyriausybės rusifikacinė politika, grindžiama lenkų bajorijos išstūmimu rusais ir valstybės remiama rusų pirklių veikla. Miestų įstaigose raštvedyba buvo tvarkoma rusų kalba. Stačiatikių bažnyčia buvo rusiška (Прищепа 2010: 79–80). 94 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Ukrainian Formation in Scientific Heritage of Mikołaj Kruszewski Ukrainiečių kalbos funkcionavimo ir kultūros padėtis buvo nepaliaujamai kontroliuojama vyriausybės, siekusios jas sunaikinti. Norėdami apibūdinti XIX amžiaus antrosios pusės ukrainofobijos vaizdą, pateiksime ryškiausius pavyzdžius. Taigi 1857 m. atsirado instrukcija Kijevo ir Vilniaus švietimo apygardų globėjams, kad istorijos mokytojais gimnazijose ir apskrities mokyklose būtų išimtinai rusai. 1863 m. birželio 21 d. įtakingo laikraščio „Moskovskije vedomosti“ redaktorius M. N. Katkovas rašė: „Ukraina niekada neturėjo atskiros istorijos, niekada nebuvo atskira valstybė, ukrainiečių tauta yra grynai rusų tauta, vietinė rusų tauta, esminė rusų tautos dalis, be kurios ji negali išlikti tokia, kokia yra […]. Mažarusių kalbos niekada nebuvo ir, nepaisant visų ukrainofilų pastangų, iki šiol nėra“ (Катков 1863: 328). Antiu ukrainietiška reakcija baigėsi Valujevo aplinkraščiu – Rusijos imperijos vidaus reikalų ministro P. A. Valujevo 1863 m. liepos 18 (30) d. įsakymu sustabdyti religinių, mokomųjų ir pradiniam skaitymui skirtų leidinių ukrainiečių kalba spausdinimą. Cenzūra leido tik grožinės literatūros kūrinius. Kitais, 1864, metais liepos 14 d. buvo priimtas Pradžios mokyklos statutas, numatęs mokymą išimtinai rusų kalba. 1869 m. atsirado įstatymas dėl priemokų valdininkams, siunčiamiems į Ukrainą vietos gyventojų rusinimui. Diskriminacinės politikos tąsa tapo imperatoriaus Aleksandro II 1876 m. gegužės 18 (30) d. Vokietijos mieste Bad Ems pasirašytas Emsų įsakas. Įsakas draudė dėstyti, tvarkyti dokumentus, vartoti ukrainiečių kalbą muzikoje ir bažnyčioje per pamokslus, spausdinti ir įvežti iš užsienio ukrainiečių kalba išspausdintas knygas, Rusijos imperijos teritorijoje rengti spektaklius ir koncertus ukrainiečių kalba. Šis žeminantis įsakas nebuvo panaikintas, tačiau nustojo galioti po Pirmosios rusų revoliucijos 1905–1907 m. (Lizančuk 2008: 11–13). Išvardytuose dokumentuose vietoj termino ukrainiečių kalba vartojamas terminas „mažarusiška tarmė“, nes XIX amžiuje juo buvo vadinamas rytų slavų šnektų visumos pavadinimas didžiojoje dabartinės Ukrainos teritorijos dalyje. Rusų kalbotyroje buvo paplitusi koncepcija, pagal kurią XII amžiuje „bendroji rusų kalba“ suskilo į tris tarmes: pietinę mažarusišką, vidurinę (baltarusišką ir pietinę didžiarusišką) ir šiaurinę (šiaurinę didžiarusišką). Rytų slavų kalbų, išskyrus rusų kalbą, atžvilgiu diskutuotina buvo nominacijos problema apibrėžiant kalbą ar tarmę, todėl vyko Straipsniai / Articles 95 ZINAIDA PAKHOLOK įnirtingi ginčai nuo XIX amžiaus antrosios pusės iki XX amžiaus pradžios. Daugelis filologų, ypač S. K. Bulič, Kazanės universiteto absolventas, dirbdamas Peterburgo profesoriumi, įrodinėjo, kad „griežtai moksliniu požiūriu negalima nesutikti su neigiamu požiūriu į teoriją, skelbiančią mažarusišką tarmę savarankiška slavų kalba“ (Bulič 1896: 485). Tačiau dar trimis dešimtmečiais anksčiau žinomas istorikas M. I. Kostomarov gynė ukrainiečių kalbą: „...riba tarp to, ką pavadinti tarme ir ką kalba, nepatikėsite, ponai; pagal tuos pačius požymius jums – tarmė, mums – kalba. Jūs nurodysite į artimus didžiarusių kalbai ypatumus; mes nurodysime į artimus pastarosios ypatumus lenkų kalboje ir paklausime jūsų: kodėl lenkų kalba taip pat nėra tarmė?“ (Kostomarov 1990: 144). Atsižvelgiant į ukrainiečių kalbos padėtį XIX amžiaus antrojoje pusėje, tampa aišku, kad N. V. Kruszewski, gimęs ir gyvenęs Volynėje, negalėjo išmokti ukrainiečių kalbos, tačiau įgijo foninių žinių, girdėdamas šnekamąją kalbą Lucko ir Kovelio gatvėse, turgaus aikštėje prie Lucko apskrities bajorų mokyklos, kasdienybėje Solotvyno kaime. Mokslinis aspektas atsiskleidžia N. V. Kruševskio darbuose naudojant ukrainietišką medžiagą; jis nesileido į polemiką su tyrėjais, o vartojo terminus Малороссия, малороссийское ir малорусское наречие bei su jais susijusias realijas. Lingvisto mokslinis palikimas nedidelis, tačiau tematikos požiūriu įvairus: folkloro tyrimai; lingvistikos skyriai, susiję su fonetika, morfologija, žodžių daryba, etimologija; „Rigvedos“ himnų vertimas. Iš viso anksti miręs mokslininkas spėjo parašyti 15 darbų. Penkiuose iš jų jis pasitelkė ne tik fonines žinias, kurias gavo iš ukrainiečių kalbos vartotojų, bet ir Kazanėje įgytas teorines žinias, todėl šį aspektą aptarsime išsamiau. 4. SUSIDOMĖJIMO UKRAINIEČIŲ KALBA IR KULTŪRA ATSPINDYS Pirmasis N. V. Kruševskio mokslinis veikalas „Užkalbėjimai kaip rusų liaudies poezijos rūšis“ parašytas paskutiniame Varšuvos universiteto kurse, vadovaujant profesoriui M. A. Kolosovui. Šis jaunas mokslininkas buvo Charkivo universiteto absolventas, o jo dėstytojai buvo ukrainiečių filologai ir švietėjai P. A. Lavrovskis ir N. A. Lavrovskis; Charkivo lingvistinės mokyklos įkūrėjas, slavistas ir etnografas A. A. Potebnia. M. A. Kolosovo interesų sritis, suformuota tokių 96 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Ukrainian Formation in Scientific Heritage of Mikołaj Kruszewski šalininkai apėmė senąją slavų kalbą, senąją rusų kalbą ir literatūrą, rusų liaudies kalbą ir žodinę liaudies kūrybą, rytų slavų poetinį meną. Taigi klausimai, susiję su ukrainiečių kalba ir folkloru, jam nebuvo svetimi. Nikolajui Kruševskiui pasiūlyta baigiamojo rašinio tema pateko į M. A. Kolosovo, maniusio, kad „...kalboje glūdinti pasaulėžiūra kiekvienai tautai yra sava ir ypatinga“, interesų sritį (Kolosov 1871: 244). Studentas į mokslinio darbo rašymą žiūrėjo atsakingai. 1875 metų birželio 15(27) dieną laiške buvusiam Varšuvos universiteto dėstytojui I. V. Cvetaevui jis prisiminė: „Rengdamas kandidato disertaciją, susipažinau su rusų liaudies poezija ir apskritai su liaudies epu bei su juo susijusia lingvistika“ (Рахолок 1999: 163). Kruševskis siekė paaiškinti medžiagą, surinktą knygoje „Didžiarusių užkalbėjimai“ (Майков 1869). Analizuodamas 22-ąjį užkalbėjimą, jis bandė atskleisti pirmykščio mąstymo prigimtį: „Kartu su maistu ir gėrimu žmogus priima į save ir meilę, ligą ir pan. Mintis apie tokio mechaninio vieno daikto savybės perėjimo į kitą galimybę, kalbant apie ligas, akivaizdžiai buvo sustiprinta stebėjimu [...]. Visiškai analogiška tam yra mažarusių priemonė, kurią vartoja merginos...“ (Крушевский 1876: 36). Autorius teorinę išvadą pagrindžia pavyzdžiu, paimtu iš „Etnografinės-statistinės ekspedicijos į Vakarų Rusijos kraštą darbų“ (Труды 1872), kuriuose aprašytas maginis veiksmas, per kurį reikėjo „...rasti tokią šaknį, iš kurios kartu auga ąžuolas ir beržas, paimti iš pirmojo ir nuo antrojo po žiupsnelį samanų, padėti ant kairės rankos ir pasakyti: “Щобы ты ся мене так тримав, як той дуб берези”, tai pakartojama tris kartus. Grįžus namo, samanos išdžiovinamos ir, sutrynus į miltelius, duodamos išgerti“ (Крушевский 1876: 36–37). Tyrimo tekste vartojami vietovardžiai „Mažarusija“ ir „Volynės gubernija“. Pavyzdžiui, nagrinėdamas medžioklės užkalbėjimus, autorius remiasi ką tik išleistu „Mažarusių užkalbėjimų rinkiniu“ (Ефименко 1874) ir rašo: „vilkus Mažarusijoje vadina “šv. Jurijaus chortais”“ (Крушевский 1876: 68). Rengdamas kandidato disertaciją, Kruševskis panaudojo savo paties medžiagą, surinktą, matyt, ne vėliau kaip 1874 metais Solotvine, nes darbas datuotas 1875 metų sausio 25 diena. Pradedantis tyrėjas į rašinį įtraukė tris tikėjimus ir aiškiai bei nuosekliai nurodė jų atribuciją: „Jei žinomo individo plauką perverti per rupūžės galvą ir ją užkasti į žemę, kartu su plauko puvimu džiūs ir tas asmuo, nuo kurio galvos jis paimtas, ir galiausiai jis turi mirti. Šį tikėjimą užrašiau Volynės gubernijoje“; Straipsniai / Articles 97 ZINAIDA PAKHOLOK „Volynės gubernijoje užrašiau tokį sapno aiškinimą: jei moteris sapnuos žuvį, ji pastos“; „Sapnuose mėnulis reiškia ištekėjimą. Tokį aiškinimą užrašiau Volynės gubernijoje“ (Крушевский 1876: 4, 35, 40–41). Kaip mokslininkas N. V. Kruszewski susiformavo Kazanėje per aštuonerius metus – nuo 1878 iki 1886 metų. Tuo laikotarpiu jo mokytojas, kolega ir draugas buvo I. A. Baudouin de Courtenay, dėmesį ukrainiečių kalbai skyręs ne tik darbuose „Keletas žodžių apie indoeuropiečių kalbų lyginamąją gramatiką“ (Baudouin de Courtenay 1881) ir „Slavų kalbų pasaulio apžvalga kitų arijoeuropiečių (indogermanų) kalbų kontekste“ (Baudouin de Courtenay 1884), bet ir būrelio, vėliau pavadinto Kazanės lingvistine mokykla, posėdžiuose; fonemos tyrimas tapo jos raidos išeities tašku ir paveikė ne tik garsų problemų tyrimo būdą, bet ir apskritai lingvistinę metodologiją (Jakobson 1960: 1). Pirmaisiais metais Kazanės universitete, būdamas profesoriaus viršetatiniu stipendininku, N. V. Kruševskis ėmėsi tirti ukrainiečių kalbos fonetinius ir morfologinius ypatumus; šiuo tikslu išvertė lietuvių pasaką „Kas moka geriau meluoti?“ į jam žinomą Solotvino kaimo šnektą (Крушевский 1882: 33). Vertimas ir analizė liko nespausdinti mokslininko rankraščiuose, saugomuose Rusijos mokslų akademijos archyvo Sankt Peterburgo filiale. Siekdamas gauti privatdocento vardą, N. V. Kruszewski turėjo pateikti mokslinį darbą ir perskaityti vieną paties pasirinktą paskaitą, o kitą – fakulteto paskirtą. Skaityti jis pasirinko temą, kurią po paskaitos parengė kaip straipsnį „Apie „analogiją“ ir „liaudies etimologiją“ („Volksetymologie“)“ ir išspausdino savo pirmojo mokslinio vadovo M. A. Kolosovo žurnale (Kruszewski 1879). Plėtodamas mintį apie morfologinės asimiliacijos vaidmenį sisteminant kalbos morfologinius elementus, N. V. Kruszewski pateikė lenkų kalbos žodžio žarzęwie (rus. огнище, iš žar) pavyzdį, kuris, panašiai kaip žodžiai su priešdėliu za– (za–lesie), pakito į zarzewie. Toliau jis nurodė: „Lygiai taip pat paaiškinamas ir mažarusiškas залізо vietoj *желізо“ (Kruszewski 1879: 113), tokį asimiliacijos tipą pavadindamas priešdėline. Nagrinėdamas įvairias asimiliacijos rūšis, autorius atkreipė dėmesį į leksinę asimiliaciją ir aprašė ypatingą jos rūšį – asonaciją, kai rečiau vartojamos kaitomo žodžio formos asimiliuojamos prie dažniau vartojamų. Tarp lenkų, rusų ir vieno čekų kalbos pavyzdžių Kruszewski pateikė: „mažarusiškas вівтóрок (kilmininkas вівтóрку) vietoj втóрок“ (Kruszewski 1879: 116). 98 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Ukrainian Formation in Scientific Heritage of Mikolaj Kruszewski Per magistro egzaminą 1880 metų balandžio 10 dieną egzaminuojamasis iš I. A. Boduen de Kurtene gavo dvi raštu pateiktas užduotis iš indoeuropiečių kalbų lyginamosios gramatikos ir sanskrito (Бодуэн де Куртенэ 1880). Pirmąją užduotį sudarė aštuoni klausimai, reikalavę pateikti kaip įrodymą po 5–10 žodžių iš ukrainiečių rašytojo O. Storoženkos apsakymo „Mežigirskio senelis“ (Стороженко 1863). Užduotį jis pradėjo tokia preambule: „Pirmiausia pastebėsiu, kad kalbėdamas apie man pateikto mažarusių apsakymo garsus ir formas pirmiausia turiu omenyje man geriau žinomą mažarusių tarmės Volynės šnektą (tiksliau – Solotvino kaimo, Volynės gubernijos Kovelio apskrities, šnektą)“ (Крушевский 1880: 13). Toliau jis analizavo įvairių kalbos dalių žodžius iš apsakymo ir darė išvadas apie raidžių santykį su garsais. Reiklus egzaminuotojas šį rašytinį atsakymą pripažino patenkinamu. Magistro disertacijoje „Apie gunos klausimą. Senosios slavų kalbos vokalizmo tyrimas“ N. V. Kruszewski išanalizavo ne tik indoeuropiečių vokalizmo atspindį senosios slavų kalbos sistemoje, bet ir nustatė kaitų sąsają su formų daryba bei žodžių daryba. Jo dėmesys buvo nukreiptas į kalboje veikiančių dėsningumų atskleidimą: „Jei kurioje nors formų sistemoje vienos formos turi garsą z, o kitos – s, tai arba pirmosios asimiliuojasi (morfologiškai) prie pastarųjų, arba pastarosios – prie pirmųjų. Plg. rusų literatūrinės kalbos sangrąžą пеку, могу ir liaudišką n’екý mažarusišką móžu n’ек’ош móжеш n’ек’от móже n’ек’ом móжемо n’ек’оте móжете n’екýм móжут“ (Kruszewski 1881: 17). Aprašydamas šaknies –строк– reikšmę, jis pateikė pavyzdžių iš senosios graikų ir sanskrito kalbų, pagal semantiką lygino su žodžiu о–ток, o tada rašė: „Prie šios šaknies, kaip teisingai pastebėjo Baudouin de Courtenay, priklauso ir upės Stryi pavadinimas“ (Kruszewski 1881: 72). Ši upė yra Ukrainos teritorijoje. Pavadinimas „Strijus“ reiškia ne tik dešinįjį Dniestro intaką, bet ir miestą Lvovo srityje; pirmasis rašytinis jo paminėjimas datuojamas XIV amžiumi. Straipsniai / Articles 99 ZINAIDA PAKHOLOK Pirmasis N. V. Kruszewski rašytinio atsakymo Kazanės universiteto magistro egzamine 1880 m. balandžio 10 d. puslapis. Tatarstano Respublikos nacionalinis archyvas, f. 977 Istorijos-filologijos fakultetas, 1160, l. 13. 100 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Ukrainian Formation in Scientific Heritage of Mikolaj Kruszewski Siekdamas padaryti savo idėjas prieinamas Europos mokslininkams, N. V. Kruszewski perdirbo magistro disertacijos įvadą ir savo lėšomis išleido knygą „Apie garsų kaitą“ vokiečių kalba (Kruszewski 1881)³. Nagrinėdamas asimiliacijos pavyzdžius, jis pateikė ukrainiečių veiksmažodžio „могти“ sangražos pavyzdį, kurio rašyboje, kad būtų patogiau vokiečiakalbiam skaitytojui, pavartojo lotynišką abėcėlę (Kruszewski 1881: 24–25). Realiai suvokdamas padėtį, kurioje atsidūrė, 1884 m. gegužės 6 (18) d. jis patikliai rašė Janui Karlovičiui: „...aplinkybės verčia mus dėl duonos rašyti rusiškai, o mokslui reikia vokiškai“ (Пахолок 2000: 228). Veikale opus magna „Kalbos mokslo apybraiža“ N. V. Kruszewski, nagrinėdamas kalbos struktūrą ir dėsnius, pagal kuriuos ji plėtojasi, nepamiršta ukrainiečių kalbinės medžiagos, ypač istorinės fonetikos srityje. Daktaro disertacijoje analizuodamas žodžio волк linksniavimą, jis atkreipė dėmesį į tai, kad ne visada linksnių formos turėjo tą patį garsų junginį šaknyje. Šiai išvadai pagrįsti pateikė dvi formas iš senosios slavų kalbos ir ukrainiečių kalbos: „...artimiausioje didžiarusių tarmei giminingoje mažarusių tarmėje aptinkame junginį voukšalia воуцу-...“ (Kruszewski 1883: 109). Disertantas apibūdino kamieno su užpakalinės eilės priebalsiais sangrąžos sistemą пеку, могу ir, remdamasis Volynės gubernijos tarme, padarė išvadą, kad ukrainiečių kalboje veikia supaprastinimas, analogiškas sanskrito, slovėnų ir serbų kalboms (Kruszewski 1883: 111). N. V. Kruszewski laikėsi įsitikinimo, kad kalboje vyksta sistemų tvarkymo procesas, todėl, nagrinėdamas įvairias kamienų formas, išskyrė tris tipus: netvarkingas, esančias pakeliui į tvarką, ir sutvarkytas. Pirmajam tipui jis priskyrė lenkų ir ukrainiečių kalbų pavyzdžius (ноуа, ноци, нози, ноцу, ногою, у нози) (Kruszewski 1883: 111–112). Skiltyje „Žodžių istorija“ tarp rusų ir prancūzų pavyzdžių tyrėjas pateikė po vieną pavyzdį iš lotynų (sumpsi) ir ukrainiečių (павук) kalbų, kuriose fonetiniu būdu atsirado antriniai garsai (Kruszewski 1883: 126), ir atkreipė dėmesį į garsų kaitą nuolat atkuriamuose žodžiuose: „mažarusiškas піднебенье (dangus), plg. lenkišką rodniebienie“ (Kruszewski 1883: 128). ³ Manome, kad šiame vertime atsispindėjo jo genetinis ryšys su motina, apie kurią archyvinė informacija skurdi ir neleidžia daugiau kalbėti apie jos vaidmenį lingvisto gyvenime. Straipsniai / Articles 101 ZINAIDA PAKHOLOK 5. IŠVADOS Taigi galime apibendrinti tai, kas išdėstyta pirmiau. N. V. Kruszewski gimė lenkų ir vokiečių šeimoje Volynėje, kur vietiniai ukrainakalbiai gyventojai sudarė daugumą. Šiame krašte jis formavosi kaip asmenybė, įgijo pradinį išsilavinimą ir laikė jį gimtuoju. Vėliau, tolimoje Kazanėje, svajojo rasti darbą arčiau namų, ne kartą su šeima vasarą atvykdavo ilsėtis į motinos dvarą. XIX amžiaus antrojoje pusėje ukrainiečių mokykla, spauda, mokslinė literatūra ir teatras buvo uždrausti remiantis Valujevo aplinkraščiu ir Emsų įsaku. Ukrainiečių kalba neturėjo valstybinės kalbos statuso, todėl mokymo įstaigose nebuvo dėstoma. Iš pradžių N. V. Kruszewski šios kalbos žinios buvo foninės. Ukraina tuo metu buvo vadinama Mažąja Rusija. Diskutuota, ar ukrainiečių kalba yra savarankiška, ar tai rusų kalbos tarmė. Labiausiai paplitę buvo terminai „mažarusiška šnekta“ ir „mažarusėniška šnekta“. Kruszewski vartojo šiuos terminus. Mokslininkas ukrainiečių kalbos ir kultūros žinias taikė moksliniais tikslais. Studentų rašinyje „Užkalbėjimai kaip rusų liaudies poezijos rūšis“ jis rėmėsi ukrainietiškaisiais darbais, vartojo vietovardžius „Mažoji Rusija“ ir „Volynės gubernija“, įtraukė tris Solotvyno kaime jo surinktus tikėjimus. Kazanėje N. V. Kruszewski tyrė ukrainiečių kalbos fonetinius ir morfologinius ypatumus; šiuo tikslu išvertė lietuvių pasaką „Kas geriau mokės meluoti?“ į jam žinomą Solotvyno šnektą. Lingvisto domėjimąsi ukrainiečių kalba dalijosi ir palaikė jo mokytojai M. A. Kolosovas ir I. A. Boduen de Kurtene, todėl N. V. Kruszewski savo tyrimuose naudojo ukrainietišką medžiagą, o per magistro egzaminą atliko užduotis pagal ukrainiečių grožinės literatūros tekstą. Darbuose „Apie „analogiją“ ir „liaudies etimologiją“ („Volksetymologie“)“, „Apie gunos klausimą. Senosios slavų kalbos vokalizmo tyrimas“, „Über die Lautabwechslung“, „Kalbos mokslo apybraiža“ N. V. Kruszewski, greta senosios graikų, lotynų, lenkų, rusų, sanskrito, serbų, slovėnų, prancūzų ir čekų kalbų pavyzdžių, pasitelkė ukrainiečių leksiką žodžių darybos, fonetikos ir etimologijos svarstymams bei išvadoms iliustruoti. Ukrainietiškų pavyzdžių nedaug; juos dažnai lydi nuoroda į autoriui gerai žinomą funkcionavimo regioną. 102 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Ukrainian Formation in Scientific Heritage of Mikołaj Kruszewski Ukrainietiška medžiaga N. V. Kruszewski tyrimuose liudija autoriaus lingvistinę erudiciją ir siekį, atskleidus nevalstybinės kalbos potencialą, prilyginti jos lygį kitoms indoeuropiečių kalboms. ЛИТЕРАТУРА Baudouin de Courtenay Jan 1884: Übersicht der slavischen Sprachenwelt im Zusammenhange mit den andern arioeuropäischen (indogermanischen) Sprachen, Leipzig: T. O. Weigel. Baudouin de Courtenay Jan 1888: Mikołaj Kruszewski, ego życie i prace naukowe. – Prace filologiczne 2(3), 837–849. Baudouin de Courtenay Jan 1889: Mikołaj Kruszewski, ego życie i prace naukowe. – Prace filologiczne 3(1), 116–175. Boduen de Kurtene Ivan 1880: Бодуэн де Куртенэ, Иван. Задачи для письменных ответов Н. В. Крушевского по сравнительной грамматике ариоевропейских языков и по санскриту [Zadachi dlya pismennikh otvetov N. V. Krushevskogo ro sravnitel’noi grammatike arioevropeiskikh yazykov i po sanskritu]. Национальный архив Республики Татарстан. – ф. 977 Историко-филологический факультет, 1160, л. 11–12 об. [Natsionalnyi arkhiv Respubliki Tatarstan. – f. 977 Istoriko-filologicheskii fakultet, 1160, l. 11–12 ob.]. Boduen de Kurtene Ivan 1881: Бодуэн де Куртенэ, Иван. Несколько слов о сравнительной грамматике индоевропейских языков [Neskol’ko slov o sravnitel’noi grammatike indoevropeiskikh iazykov]. – Журнал Министерства народного просвещения [Zhurnal Ministerstva narodnogo prosveshcheniia] 213, 269–321. Boduen de Kurtene Ivan 1881a: Бодуэн де Куртенэ, Иван. Письмо А. А. Котляревскому 7(19) мая 1881 года [Pis’mo A. A. Kotliarevskomu 7(19) maja 1881 goda], РНБ ОР. – ф. 386, № 19, л. 4–4 об. [RNB OR. – f. 386, № 19, l. 4–4 ob.]. Boduen de Kurtene Ivan 1963: Бодуэн де Куртенэ, Иван. Николай Крушевский, его жизнь и научные труды. Бодуэн де Куртенэ И. А [Nikolai Krushevskii, ego zhizn’ i nauchnye trudy. Boduen de Kurtene I. A.] – Избранные труды по общему языкознанию [Izbrannye trudy po obshchemu yazykoznaniyu] 1, Москва: Издательство АН СССР [Moskva: Izdatel’stvo AN SSSR] 1, 146–202. Bogoroditskii Vasilii A. 1939: Богородицкий, Василий А. Казанская лингвистическая школа (1878–1939 гг.) [Kazanskaia lingvisticheskaia shkola (1878–1939 gg.)]. – Труды Московского института истории, философии и литературы [Trudy Moskovskogo instituta istorii, filosofii i literatury] 5, 265–294. Straipsniai / Articles 103 ZINAIDA PAKHOLOK Bulich Sergei K. 1896: Булич, Сергей К. Малорусское наречие [Malorusskoe narechie]. – Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона [Entsiklopedicheskiy slovar’ Brokgauza i Efrona] 18–A, 485–487. Cherepanov Mikhail V. 1958: Черепанов, Михаил В. Вопросы фонетики в трудах Н. В. Крушевского: из истории Казанской лингвистической школы [Voprosy fonetiki v trudakh N. V. Krushevskogo: iz istorii Kazanskoi lingvisticheskoi shkoly]. – Ученые записки Глазовского государственного педагогического института им. В. Г. Короленко [Uchenye zapiski Glazovskogo gosudarstvennogo pedagogicheskogo instituta im. V. G. Korolenko] 7, 27–67. Chubinskii Pavel P. 1872: Чубинский, Павел П. Труды этнографическо-статистической экспедиции в Западно-Русский край [Trudy etnografichesko-statisticheskoi ekspeditsii v Zapadno-Russkii krai] 1, Санкт-Петербург: [б. и.] [Sankt-Peterburg: [b. i.]]. Efimenko Petr S. 1874: Ефименко, Петр С. Сборник малороссийских заклинаний [Sbornik malorossiyskikh zaklinaniy]. – Чтения в Императорском Обществе Истории и Древностей Российских при Московском университете [Chteniya v Imperatorskom Obshchestve Istorii i Drevnostey Rossiiskikh pri Moskovskom universitete] 1, 1–70. Jakobson Roman 1960: Kazańska szkoła polskiej lingwistyki i jej miejsce w światowym rozwoju fonologii. – Biuletyn Polskiego Towarzystwa Językoznawczego 19, 1–34. Jakobson Roman 1965: L’importanza di Kruszewski per lo sviluppo della linguistica generale. – Ricerche Slavistiche 13, 3–23. Katkov Mikhail N. 1863: Катков, Михаил Н. Передовая статья [Peredovaia statia]. – Московские ведомости [Moskovskie vedomosti] 136, 326–330. Kolosov Mitrofan A. 1871: Колосов, Митрофан А. Вступительная лекция [Vstupitelnaya lektsiya]. – Варшавские университетские известия [Varshavskie universitetskie izvestiya] 4, 236–251. Kostomarov Nikolai I. 1990: Костомаров, Николай И. Правы ли наши обвинители? (По вопросу об издании книг научного содержания на южнорусском языке) [Pravu li nashi obviniteli? (Po voprosu ob izdanii knig nauchnogo soderzhaniia na iuzhnorusskom iazyke)]. – Український історичний журнал [Ukrainskyi istorychnyi zhurnal] 7, 140–146. Kraszewski Jósef 1978: Latarnia czarnoksięska. Obrazy naszych czasów, Krakow: Wydawnictwo Literackie. 104 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Ukrainian Formation in Scientific Heritage of Mikolaj Kruszewski Krushevskii Nikolai V. 1876: Крушевский, Николай В. Заговоры как вид русской народной поэзии [Zagovory kak vid russkoi narodnoi poezii]. – Варшавские университетские известия [Varshavskie universitetskie izvestiia] 3, 3–69. Krushevskii Nikolai V. 1879: Крушевский, Николай В. Об «аналогии» и «народной этимологии» («Volks etymologie») [Ob «analogii» i «narodnoi etimologii» («Volks etymologie»)]. – Русский филологический вестник [Russkii filologicheskii vestnik] 2(3), 109–120. Krushevskii Nikolai V. 1880: Крушевский Николай В. Письменный ответ по сравнительной грамматике ариеевропейских языков [Pismennyi otvet po sravnitelnoi grammatike arioevropeiskikh yazykov]. Национальный архив Республики Татарстан. – ф. 977 Историко-филологический факультет, 1160, л. 13–15 [Natsionalnyi arkhiv Respubliki Tatarstan. – f. 977 Istoriko-filologicheskii fakultet, 1160, l. 13–15]. Krushevskii Nikolai V. 1881: Крушевский, Николай В. К вопросу о гуне. Исследование в области старославянского вокализма [K voprosu o gune. Issledovanie v oblasti staroslavianskogo vokalizma]. – Русский филологический вестник [Russkii filologicheskii vestnik] 5, 1–109. Krushevskii Nikolai V. 1882: Крушевский, Николай В. Отчет о занятиях сравнительным языкознанием Н. Крушевского за время от 15 декабря 1878 г. по 1 октября 1879 г. [Otchet o zaniatiakh sravnitel’nym iazykoznaniem N. Krushevskogo za vremia ot 15 dekabria 1878 g. po 1 oktiabria 1879 g.] – Известия и ученые записки Императорского Казанского университета [Izvestiia i uchenye zapiski Imperatorskogo Kazanskogo universiteta] 1/2, 32–36. Krushevskii Nikolai V. 1883: Крушевский, Николай В. Очерк науки о языке [Ocherk nauki o iazyke], Казань: Типография Императорского Казанского университета [Kazan’: Tipografiia Imperatorskogo Kazanskogo universiteta]. Krushevskii Nikolai V. 2002: Крушевский, Николай В. Замовляння як вид російської народної поезії [Zamovlіannia yak vyd rosiiskoi narodnoi poezii], Луцьк: Вісник і Кᵒ [Lutsk: Visnyk i Кᵒ]. Krushevskii Nikolai V. 2004: Крушевський, Миколай В. Вісім гімнів Рігведи [Visim himniv Rihvedy], Луцьк: Терен [Lutsk: Teren]. Krushevskii Nikolai V. 2005: Крушевський, Миколай В. Біобібліографічний покажчик [Biobibliiohrafichnyi pokazhchyk], Луцьк: Терен [Lutsk: Teren]. Kruszewski Nikolay 1881: Über die Lautabwechslung, Kasan: Universitatsbuchdruckerei. Straipsniai / Articles 105 ZINAIDA PAKHOLOK Lyzanchuk Vasyl’ V. 2008: Лизанчук, Василь В. Хроніка нищення українства: мови, культури, духовності [Khronika nyshchennia ukrainstva: movy, kultury, dukhovnosti]. – Мандрівець [Mandrivets] 6, 4–24. Maikov Leonid N. 1869: Майков, Леонид Н. Великорусские заклинания [Velikorusskie zaklinaniia]. – Записки Императорского Русского Общества по отделению этнографии [Zapiski Imperatorskogo Russkogo Obshchestva po otdeleniiu etnografii] 2, 417–580. Pakholok Zinaida A. 1999: Пахолок, Зинаида А. Плоды забвения, или Кто зажжет свечу?: письма Н. В. Крушевского И. В. Цветаеву [Plody zabveniia, ili Kto zazhzhet svechu?: pis’ma N. V. Krushevskogo I. V. Tsvetaevu]. – Русский Исторический Вестник [Russkii Istoricheskii Vestnik] 2, 159–182. Pakholok Zinaida A. 2000: Пахолок, Зинаида А. Письма Николая Крушевского к Яну Карловичу [Pis’ma Nikolaja Krushevskogo k Janu Karlovichu]. – Русский Исторический Вестник [Russkii Istoricheskii Vestnik] 3, 221–232. Pakholok Zinaida A. 2002: Пахолок, Зінаїда А. Дебют видатного лінгвіста. Крушевський М. Замовляння як вид російської народної поезії [Debiut vydatnogo lingvista. Krushevsky M. Zamovlannia yak vyd rosiiskoi narodnoi poezii], Луцьк: Вісник і К°, VII–XXXV [Lutsk: Visnyk i K°, VII–XXXV]. Pakholok Zinaida A. 2019: Пахолок, Зінаїда А. Дослідження та популяризація творчості мовознавця з Волині Миколая Крушевського [Doslidzhennia ta populiaryzatsiia tvorchosti movoznavtsia z Volyni Mykolaia Krushevskoho]. – Краєзнавство [Kraieznavstvo] 4, 116–132. Pryshchepa Olena P. 2010: Прищепа, Олена П. Міста Волині у другій половині XIX – на початку XX ст. [Mista Volyni u druhii polovyni XIX – na pochatku XX st.], Рівне: ПП ДМ [Rivne: PP DM]. Radwańska Williams Joanna 1993: A paradigm lost: the linguistic theory of Mikołaj Kruszewski, Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. Storozhenko Oleksa P. 1863: Стороженко, Олекса П. Українські оповідання [Ukrainski opovidannia] 1, Санкт-Петербург: Типография П. А. Кулиша [Sankt-Peterburg: Typografiia P. A. Kulysha], 131–137. Vayl Petr 2008: Вайль, Петр. Гений места [Geniy mesta], Москва: КоЛибри [Moskva: KoLibri]. Zelinskii Faddei F. 1897: Зелинский, Фаддей Ф. О заговорах: история развития заговора и главные его формальные черты [O zagovorakh: istoriia razvitiia zagovora i glavnye ego formalnye cherty]. – Сборник Харьковского историко-филологического общества [Sbornik Kharkovskogo istoriko-filologicheskogo obshchestva] 10, 1–58. 106 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Ukrainian Formation in Scientific Heritage of Mikolaj Kruszewski Ukrainiečių kalbos formavimasis Mikolajaus Kruševskio moksliniame palikime SANTRAUKA Straipsnyje analizuojami Mikolajaus Kruševskio mokslinio palikimo darbai, skirti ukrainiečių kalbai. Šie darbai tiriami trimis aspektais: biografiniu, socialiniu ir moksliniu. Lingvistas gimė Voluinėje lenko ir vokietės šeimoje, kur daugumą sudarė vietinė ukrainiečių populiacija. Jo asmenybę formavosi šiame regione. Voluinę jis laikė savo gimtine. Vėliau, jau dirbdamas tolimojoje Kazanėje, kartu su šeima jis nuolat grįždavo vasaroti į Voluinėje likusius motinos namus. Tuo metu Ukraina neturėjo valstybingumo statuso. Šalis buvo vadinama Mažąja Rusija. Buvo diskutuojama, ar ukrainiečių kalba yra nepriklausoma kalba, ar rusų kalbos tarmė. Dažniausiai vartoti terminai buvo Mažosios Rusijos tarmė ir Mažosios Rusijos tarmė. M. Kruševskis taip pat vartojo šiuos terminus. Mokslininkas pritaikė ukrainiečių kalbos ir kultūros žinias mokslo tikslams. Savo studentiškoje esė Užkalbėjimai kaip rusų liaudies poezijos forma jis rėmėsi ukrainiečių kalbos darbais, vartojo toponimus Mažoji Rusija ir Voluinės provincija ir aptarė Solotvyno kaime paties surinktus žmonių tikėjimus. Gyvendamas Kazanėje, M. Kruševskis studijavo fonetinius ir morfologinius ukrainiečių kalbos požymius. Šiuo tikslu į Solotvyno tarmę jis išvertė lietuvių liaudies pasaką Kas moka geriau meluoti. Magistrantūros egzamino metu jis turėjo atlikti aštuonias Jano Bod<u>u</u>eno de Kurtenė jam duotas užduotis apie apsakymą ukrainiečių kalba. M. Kruševskis rėmėsi ukrainiečių kalbos žodynu, iliustruodamas savo įžvalgas ir išvadas žodžių darybos ir fonetikos srityje, kurias aptarė savo darbuose Apie analogiją, Liaudies etimologija, Gunos klausimu: Senųjų slavų vokalizmo tyrinėjimai, Apie garsų kaitą, Kalbotyros apybraiža. Ukrainietiškas turinys Mikolajaus Kruševskio tyrimuose liudija autoriaus kalbinę erudiciją ir troškimą atskleisti šios nevalstybinės kalbos potencialą, paverčiant ją lygiaverte kitoms indoeuropiečių kalboms. Įteikta 2021 m. gruodžio 24 d. ZINAIDA PAKHOLOK Lutsk Human Development Institute of the Open International University “Ukraine” 43020, Ukraine, Lutsk 5, G. Gongadze Str. [email protected] Straipsniai / Articles 107