Baltic “*balā” ‘mud, bog, marsh’ at the Indo-European Backdrop

VÁCLAV BLAŽEK Masaryko universitetas ORCID id: orcid.org/0000-0002-6797-7188 Tyrimų sritys: baltų ir indoeuropiečių etimologija bei onomastika. DOI: doi.org/10.35321/all87-01 BALTŲ *BALĀ „PURVAS, PELKĖ, RAISTAS“ INDOEUROPIEČIŲ KONTEKSTE Baltų *balā ‘purvas, liūnas, pelkė’ indoeuropiečių kalbų kontekste ANNOTACIJA Šiame straipsnyje baltų terminas *balā „purvas, pelkė, raistas“ analizuojamas žodžių darybos ir etimologijos požiūriu. Ankstesnių etimologijų aptarimas leidžia pasirinkti germanų *pōla ir galbūt žemynų keltų *bolā, visų reiškiančių „bala, pelkė“, kognatus, taip pat naujai siūlomą slavų terminą *ob(v)l̥ „šaltinis, versmė; šulinys“, kaip *n-blo „nepurvinas“ = „skaidrus (vanduo)“. Germanų kalbų atitikmenys suponuoja retą pradinį *b-, kai kurių kalbininkų, būtent Leideno mokyklos atstovų, laikomą „neindoeuropietiškos“ kilmės požymiu. Tikrinama, ar etimonas galėtų būti šaknies *gʷebʰ- „raistas, pelkė“ plėtinys su -l, atitinkantis apofonijos nulinį laipsnį ir Alexanderio Lubotsky’io idėjas. RAKTAŽODŽIAI: baltų, germanų, keltų, slavų, šaltinis, nepurvinas, pelkė. ANOTACIJA Straipsnyje baltiškas terminas *balā ‘purvas, liūnas, pelkė’ analizuojamas žodžių darybos ir etimologijos požiūriu. Aptarus ankstesnes etimologijas, pasirenkami giminiški žodžiai – germanų *pōlair galbūt žemyno keltų *bolā, reiškiantys ‘pelkė, liūnas’, o taip pat naujai pridedamas slaviškas terminas *ob(v)l̥ ‘versmė, šaltinis; šulinys’, kuris analizuojamas kaip *n-blo ‘nepurvinas’ = ‘skaidrus (vanduo)’. Kai kurių kalbininkų, kaip antai Leideno mokyklos atstovų, teigimu, germaniški lyginamieji žodžiai nurodo retą žodžio pradžios *b-, kuri suponuoja „neindoeuropietišką“ kilmę. Remiantis Aleksandro Lubotskio idėjomis, Straipsniai / Articles 11 VÁCLAV BLAŽEK straipsnyje analizuojama, ar šis etimonas galėtų būti nulinio balsių kaitos laipsnio šaknį *gʷebʰ- ‘liūnas, pelkė’ praplečiančio elemento –lpavyzdys. ESMINIAI ŽODŽIAI: baltiškas, germaniškas, keltiškas, slaviškas, versmė, nepurvinas, pelkė. 1. LIUDIJIMAI 1.1. Lietuvių balà „purvas, pelkė, pelkėta vieta; išsiliejęs vanduo, bala“, tarm. taip pat balẽ; vediniai: balýnas „pelkė, raistas“, balỹnė tas pat, balýstas, –à tarm. „purvinas, pelkėtas“, balókšnis „nedidelė purvina vieta, bala, vandens pripildyta duobė, pvz., kelyje“, balótos píevos f. dgs. „purvinos pievos“, liūnabale „pelkėta pieva“. Toponyms: river names Baláitis, Balìnis, Bãlupis; lake names Baluosỹs, Baluõšas, Bãlakampis, Bãlažeris; place names Bãlos, Balalė, Bališkės 2x, Bãliškiai 2x, Bališkiai 2x, Balùškiai 2x, Ažùbalai 12x, Ažùbalis 9x, Pabalaĩ, Užbalaĩ 9x, Užùbalaĩ 17x, cp. Balagãnas, Balagãnai, Bal̃butai, Baldegiãi, Bãlkalnis, and Ėgliabalai, Ozkabalai 3x, Šlapabalė, Veršiõbalis, Vi̇lkabalai 3x (Smoczyński 2018: 86: some of these names may belong to the adj. bãlas ‘white’; ALEW 87). 1.2. Latvių bala „molingas, bemiškis slėnis“, dgs. balas „šlapia, nederlinga žemė“ (ME I: 253), taip pat bḷute „vandens pripildyta duobė“ (ibid.), atitinkantis lietuvių balūtė tą pačią reikšmę (Nevskaja 1977: 18); vedinys: baliņa „bala“ (ibid.). Vietovardžiai: upės pavadinimas Balupe, t. y. „pelkės upė“ (Endzelin 1934: 121); kalno pavadinimas Balates kalns, t. y. „pelkės kalnas“ (Fraenkel 1962–1965: 30). 1.3. Senojoje prūsų kalboje atitinkamas apeliatyvas nežinomas, tėra vietovardžiai, kurie tikriausiai susiję: Ežero pavadinimas Balyngen (1361), atitinkantis lietuvių hidronimą Balinguva; vietovardžiai, pvz., 1409 Balionynen, Balowe, Balositen ~ lietuvių Baluoso ežeras (Gerullis 1922: 15, 232; Toporov 1975: 184; Blažienė 2005: 24), 1782 Balite (Blažienė 2000: 15), Balupiany, 1790 Ballupöhnen ~ lietuvių upių pavadinimai Balùpis, Bãlupis (Przybytek 1993: 18), 1423 Bolausen (Gerullis 1922: 14; Blažienė 2005: 32–33). 1.4. Susijusių baltų hidronimų pėdsakų esama už istorinių baltų kalbų teritorijos ribų, būtent Bãlyn Ukrainos upės Desna baseine, atitinkančiame lietuviško ežero pavadinimą Balinis (Toporov, Trubačev 1962: 176; SHU 32), arba upė Baly upės baseine ¹ Šis žodis paliudytas tik Latvijos–Lietuvos kalbų paribyje. Todėl galima manyti, kad šis latvių žodis yra lietuviškos kilmės (plg. ALEW 87). 12 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Baltic *balā ‘mud, bog, marsh’ at the Indo-European Backdrop Horyń (Trubačev 1968: 227, 249; SHU 32), nors negalima atmesti ir jo slaviškos kilmės. 1.5. Baltų kilmę galima priskirti vienam Šiaurės Rytų Rusijos tarmiškumui balarūžina „bala“ iš aukštutinės Volgos, Vjatkos ir Dono baseinų (plg. Vasmer I: 46 ir Anikin 2008: 127, teikiant pirmenybę pirminei formai su likvidų metateze *baralūžina arba *barolūžina). Vilioja manyti, kad pirminis baltų–rytų slavų junginys *bala-lužina atitinka, pvz., lenkų kaluza < *kalo-luža (Pastrnek 1902: 303), čekų kaluž < *kalo-luža „bala“, pažodžiui „purvina bala“ (Machek 1968: 237), nors galima ir segmentacija kal-uža. 2. BALTŲ *BALĀ ETIMOLOGIZAVIMUI ESAMA MAŽIAUSIAI DVIEJŲ POŽIŪRIŲ 2.1. Baltų terminas *balā „purvas, pelkė, raistas“ paprastai sietas su slavų *bòlto „pelkė“, patekusiu į kai kurias šiuolaikines ne slavų Balkanų kalbas: albanų baltē „purvas, pelkė“; rumunų baltă „purvas, pelkė“; šiuolaikinės graikų βάλτος „pelkė“ (Derksen 2007: 53). Tačiau žodžių darybos požiūriu tikslus slavų *bòlto atitikmuo yra baltų *baltas „baltas“ > lietuvių báltas, latvių bal̃ts „baltas“, senosios prūsų kalbos NL Namūynbalt (Derksen 2015: 80), kuris turėtų būti siejamas su lietuvių bálas „baltas“, latvių bāls „blyškus“; slavų *bēlb „baltas“² (Derksen 2015: 78), toliau su graikų φαλος· λευκός (Hesych.), φαλιός „šviesus, baltomis dėmėmis“ (Call.) ir kt.; gotų *bala, paliudytas, pvz., Ennodius: de equo badio et balane „apie pilką ir bala žirgą“ (Lehmann 1986: 59; Pokorny 1959: 118–119). Šie kognatai suponuoja pradinį *bʰ-. 2.2. Alternatyvus baltų *balā „purvas, pelkė, raistas“ kognatų rinkinys sutampa su juo ir žodžių daryba, ir semantika, o pradžia turėtų būti rekonstruojama kaip ide. *b-, t. y. be aspiracijos. 2.2.1. Vakarų germanų *pōla- (EWAhd 6: cc. 505–507; Kroonen 2013: 398: ne ide.): ² Semantinį ryšį tarp „bala, pelkė, purvas“ ir „baltas“ galima iliustruoti skaidriais slavų pavyzdžiais, tokiais kaip lenkų biel (tarm.), bielaw, baltarusių bel’ „pelkėta pieva“, abu kildintini iš *bělъ „baltas“ (Derksen 2007: 53; ESSJ 2: 180). Straipsniai / Articles 13 VÁCLAV BLAŽEK • Senoji anglų pōl vyr. „bala, pelkė“, vidurio anglų pōl(e) „nedidelis stovinčio vandens telkinys, tvenkinys, ežeras, pelkė“, anglų pool „nedidelis stovinčio vandens telkinys, tvenkinys, ežeras, pelkė, seklus vanduo jūroje“; • Senoji anglų > senoji norvegų pollr vyr. „apvali įlanka, tvenkinys, bala“, islandų, farerų pollur vyr. tas pat, norvegų poll tas pat (> samių norvegų bǫllo „nedidelis apvalus fjordas“), taip pat nornų pǫl, poil vyr. „siaura įlanka, tvenkinys, pelkė“ > manksų poyll (de Vries 1962: 427); • Senoji fryzų pōl vyr. „pelkė, purvina duobė, vandens pripildyta duobė“, naujoji vakarų fryzų poel vyr./mot. „stovintis vanduo, tvenkinys, ežeras, gelmė“; • Senoji žemutinė frankų puol „tvenkinys, pelkė“ (paprastai vietovardžiuose), vidurio olandų, olandų poel vyr. „pelkė, raistas, tvenkinys, stovintys vandenys“; • Vidurio žemutinė vokiečių pōl, pūl vyr. „bala, pelkė“; iš čia danų pöl „bala“, norvegų (Bm./Nn.) pøl vyr. „vandens pripildyta duobė, bala, pelkė“, senoji švedų, švedų pöl tas pat (su daugiskaitos umliautu); • Senoji aukštutinė vokiečių pfuol vyr. (aor. i-kamienis), nuo XI a. glosose: „pelkė, bala, skysto mėšlo duobė; kloaka, lama, palus, volutabrum“, vokiečių Pfuhl vyr. „nedidelis tvenkinys; purvino vandens, skysto mėšlo sankaupa“. Pailgėjusį šaknies balsį vakarų germanų *pōla, priešingą trumpam šaknies balsiui baltų *balā, galima paaiškinti germanų formos vṛddhi daryba. Nepailgėjęs šaknies balsis germanų kalbose gali būti atpažįstamas olandų peel „pelkė, raistas“ < vakarų germanų *pali-. Boutkan & Siebinga (2005: 309) dar pridėjo šiuolaikinės rytų fryzų paller(d) „pelkė, raistas“ < *pall- ir šiuolaikinės islandų pula tas pat < *pul-. Žodžių darybos požiūriu proformos *pōla ir *pali gali sudaryti porą, analogišką šiaurės vakarų germanų *mōra- „pelkėta dirva“ ir germanų *mari- „jūra“ (Udolph 1994: 135; plg. Darms 1978: 158–166). 2.2.2. Kita kalba, skirianti indoeuropiečių skardžiuosius ir skardžiuosius aspiruotuosius sprogstamuosius priebalsius, yra sanskritas. C.C. Uhlenbeck (1898: 99, 97) svarstė ryšį tarp senosios anglų pōl vyr. „bala, pelkė“, senosios aukštutinės vokiečių pfuol „pelkė, bala, skysto mėšlo duobė“, lietuvių balà „purvas, pelkė, pelkėta vieta; išsiliejęs vanduo, bala“ iš vienos pusės ir sanskrito jambāla- „purvas, molis, pelkė“ (Pañcatantra ir kt.) iš kitos. Uhlenbeckas sanskrito žodyje įžvelgė junginį, kurio pirmasis dėmuo turėtų atitikti vedų ³ Senoji anglų kilmė priskirta tokioms salų keltų formoms kaip vidurio valų (XIV a.), valų pwll „duobė, tvenkinys, bala; kasykla“, senosios kornų pol „puteus“, vidurio kornų pol „duobė, šulinys; griovys, fosa“, senosios bretonų NL Pul-Bili, vidurio bretonų pul, poul, bretonų poull „duobė, griovys“; airių poll „duobė, anga žemėje“ (Deshayes 2003: 595). Senoji anglų pull vyr. a-kam./mot. ō-kam. „tvenkinys, įlanka“, su variantu pyll vyr. (a-kam.) „siaura įlanka, upės atšaka, tvenkinys“ > vidurio anglų pil „siaura įlanka“, anglų pill tas pat, tikriausiai yra atgalinis skolinys iš britonų. 14 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Baltic *balā ‘mud, bog, marsh’ at the Indo-European Backdrop jmā- „žemė“. Kita vertus, Kuiperis (1948: 60–61) čia įžvelgė mundų kilmės skolintinį, remdamasis santali jab jab, job job, jobo, jobho „šlapias, drėgnas, apmirkęs“, jobo „teršti, šlapinti, voliotis purve ar vandenyje“, jubhi „pelkėtas, raistingas, klampus“, mundarų jubhi, ho jobe „purvas“, kharijų jobhi „pelkėta žemė“ ir kt. Iš principo galima svarstyti hipotetinį mišrų mundų–indoarijų junginį *jab-bāla, kurio abu dėmenys reiškia daugiau ar mažiau tą patį – „purvą“. Dėmuo *bāla galėtų atspindėti ir *beHlo- / *boHlo, ir *bolo, sutinkant su Lex Brugmannu, arba jo pailgintą vṛddhi variantą. Nors ši idėja patraukli, ji tebėra tik spekuliacija. 2.2.3. Tikėtinesnį giminaitį galima rasti preromaniškame tarmiškume bola „bala, pelkė“, užrašytame Šiaurės Italijos Pjemonte ir Pietų Šveicarijos Tičino kantone, Arbedo vietovėje. Meyer-Lübke (1935: n. 1191b) manė jį esant galų arba ligūrų kilmės ir jo giminaičiais laikė vokiečių Pfuhl bei lietuvių balà. Tačiau ligūrų kalba tikriausiai nebuvo vartojama taip toli nuo Viduržemio jūros pakrantės. Ir Pjemontas, ir Tičinas yra teritorijos, kuriose vartota lepončių kalba. Nepriklausomai nuo keltų4 ar ligūrų kilmės bola, pradinis b gali atspindėti ir ide. *b- & *bh₁-, o šaknies balsis o – tik ide. *ō. 2.2.4. Duridanovas (1969: 19) pasiūlė sieti dakų vietovardį Băλαυσον (Cezarėjos Prokopijus, De Aedificiis 4.4: pilis Skassatena srityje) su senosios prūsų kalbos Bolausen, abu etimologizuojant lietuvių balà „pelkė, raistas“ arba bãlas „baltas“ pagrindu ir lietuvišku darybos sufiksu -aus-, sudarančiu, pvz., lietuviškus hidronimus, tokius kaip Lėtausas, Smukaušis. Alternatyviai Duridanovas svarstė junginį, kurio antrasis dėmuo turėtų būti šaknis *h₂eus- (plg. Pokorny 1959: 90; Kümmel, LIV 275–276), sudaranti tokius hidronimus kaip itališkos upės pavadinimas Ausa (plg. Krahe 1964: 44) arba *Hous-(t-) > senosios prūsų kalbos austo „žiotys“, rusų ustje „upės žiotys“ ir kt. (Pokorny 1959: 784–85). 2.2.5. Dar galima pridėti vieną neatpažintą kognatą – slavų *ob(b)lb „šaltinis, versmė; šulinys“.5 4 Kuryłowiczius (1925: 208) bandė nustatyti kitą keltų giminystės kandidatą kai kuriuose galų-romaniškuose žodžiuose, atspindinčiuose hipotetinį galų pradinį tašką *balko-, rekonstruojamą remiantis tokiomis formomis kaip senosios provansalų balc „drėgnas“, forzeniečių bauché „tvenkinio vilkdalgis“, dofiniečių bauchi „pelkių šienas, naudojamas gyvuliams pakreikti“ (FEW I: 211). Wartburgas (l.c.) papildomai paminėjo rumunų bâlc „pelkė“ ir airių balc „išdžiūvęs molis; pluta, susidaranti dėl karščio žemės paviršiuje“. Kamienas *balko suderinamas su § 2.2 analizuotomis formomis tik tuo atveju, jei kildinamas iš *bl̥Hko- (plg. Zair 2012: 82–84). 5 Slavų kalbose esama gausios šaltinių ir šulinių terminijos: pvz., *ъzbrojb, *ъzтokъ, *ъzvоrъ, *ključь, *kolděžь, *krynica, *oko/*okъno, *ob(b)lb, *pormu, *rod(b)nikъ, *sopotъ, *stublb, *studnbja, *tyме, *virb, *v(b)rělo/*v(b)rоtъкъ/*v(b)rulja, *žerdlo (žr. Udolph 1979). Straipsniai / Articles 15 VÁCLAV BLAŽEK 2.2.5.1. Apeliatyvo funkcija jis pasitaiko tik pietų slavų šakoje ir vakarinės slavų šakos šiaurės vakarinėje periferijoje: Bažnytinėje slavų kalboje (rusų redakcijos) оуболь „φρέαρ, puteum“, t. y. „šulinys“, paliudytas Патерикъ синайский, v. 143 (Sreznevskiј III: 1116): • жена нѣкто хѡлювива оуболь рѣяще u, злобину прѣмногоу копавши, не обрѣте воды („puteum fodit“). Възѧ стҍго (икону) и низьвѣсвивше его въ оуболь, абие скоро вода изиде въ кладязѣ. Nors šiame tekste esama fonetinių ir morfologinių rytų slavų kilmės ypatybių, leksinių rusizmų nėra, todėl galima priimti pietų slavų žodžio оуболь kilmę (plg. Sławski 1971: 445). • Bulgarų văbel (Pazardžikas, Preslavas, šiaurės rytai), vŏbel (Rodopai), vāmbel „šaltinis, versmė, šulinys“ (BER I: 201). • Makedonų jabel „vandens pripildyta duobė, vandens duobė, baseinas, šaltinis“, tarm. jubel „tvenkinys“ (Stamatоski 1973: 78). • Serbų (Juodkalnijos) ȕbao, kilm. ȕbla „žemėje iškasta duobė, iš kurios semiamas vanduo; tam tikros rūšies šulinys“ (Karadžić 1935: 788; Skok III: 533–34); archaj. serbų ub(b)la „piscina receptaculum aquae“: право нис потоком подь оуболь (Daničić 1864: 343); serbų (Kosovo) ubo, ubla „talpos matas (skysčiams)“ (Ele zović 1935: 376). • Serbų > albanų ubël, dgs. ubla „šulinys, šachta, šulinys kalvos šlaite“ (Popović 1960: 378; Sławski 1971: 448; Udolph 1979: 439; Orel 1998: 482, stebėtinai susiejęs albanų žodį su gotų ubils „blogas“). • Polabų *vǫbȧl „šulinys“ rekonstruojamas remiantis tokiais įrašais kaip Wumbȧl & Wůmbȧl „Brunnen“ (Hennig: Vocabularium Venedicum), Wungwool „Der Brunnen“ (Vocabularium et Phraseologicum Vandalicum), Wungwōl (Eccard), Wungwōl „Un puits“ (Pfeffinger) – žr. Polański 1994: 1040. 2.2.5.2. Atsižvelgiant į *ǫb(b)lъ ir jo vedinių toponiminį paplitimą, jis būdingas visoms slavų šakoms: • Graikija: NL Ἄμπλιανη, Ὀμπλού Μονή, Βαμπέλι, Βόμπλο (Vasmer 1941: 24, 80, 136, 190). Albanija: NL Vunbeli – prie Elbasano miesto (Udolph 1979: 440). • Bulgarija: NF Văbela – Luda Kamčijos upės intakas prie Asparuchovo, pietiniame Varnos regiono pakraštyje; NL Văhel – Nikopolio apylinkėse prie Dunojaus, Bulgarijos šiaurėje; Văbela – prie Levočevo, Smoliano regione, Bulgarijos pietuose ir kt. (BER I: 200). • Makedonija: NF Jâbel; NL Jablinje & Jablišta; Vumbel (Udolph 1979: 440–441). 16 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Baltic *balā ‘mud, bog, marsh’ at the Indo-European Backdrop • Juodkalnija: Uba, kilm. Ubla – 2 hidronimai prie Nikšićiaus; NF Uba – prie Boka Kotorskos; Ubliсa – prie Danilovgrado; Ubalac – prie Nikšićiaus; NL Ubalac – prie Podgoricos (Udolph 1979: 440–441). • Kroatija: Ubla – hidronimas Bračo saloje; įlanka Ubli su dviem šaltiniais Lastovo saloje; NF Ombla – prie Dubrovniko (per italų tarpininkavimą). • Slovėnija: NF Ubel (pirmą kartą 1260 m.); NL (Malo, Veliko) Ubelsko, 1402 Vbelczk (Bezlaj II: 282). Slovakija: NL Ubl’a, 1773, 1808 Ubly, Ubla – kaimas prie Humenné miesto (Majtán 1972: 433); NF Ubl’a = Ublianka (Uh upės intakas) – Sninos apylinkės, šiaurės rytų Slovakija ir gretima Ukrainos dalis (Udolph 1979: 441; SHU 577). • Čekija: NL Úblo, 1377 Ubla – kaimas prie Krnovo miesto; Ublo (nuo XV a.) – kaimas prie Vizovicų miesto (Hosák, Šrámek 1980: 628). • Vokietija: NL Wamlitz, 1261 Wammelitz – Rando apylinkės; NF Vamleitz – prie Gusborno miesto; Fammels – prie Tollendorfo miesto; Fummels – prie Teichloseno miesto – visi Hanoverio apylinkėse (Udolph 1979: 441). • Lenkija: NL Wąblany, 1470–1480 Wamblany, Wablani – Opoczno apylinkės pietų vidurio Lenkijoje; FN Ubłiczyn(y) – Hrubieszów apylinkės pietryčių Lenkijoje; NL 1583 Ubliśče – Równe apylinkės pietryčių Lenkijoje iki 1939 m., šiandien Rivnė Vakarų Ukrainoje (Udolph 1979: 441). • Baltarusija: NL Úbel’ – į pietryčius nuo Minsko (Udolph 1979: 441). • Rusija: Ublja – hidronimas buvusių Voronežo ir Kursko gubernijų pasienyje (Udolph 1979: 441). 2.2.5.3. Iki šiol būta kelių bandymų etimologizuoti *qob(ъ)lъ: 2.2.5.3.1. Brückneris (1918: 185) atskyrė pietų slavų formas, kurių pradinį balsį kildino iš *vъ- (kaip ir Miklosichas 1886: 396), nuo polabų wungwool „šulinys“, kurį siejo su čekų úval „slėnio dubuma“ ir lenkų wąwаl < *qvаlb. Kita vertus, Skokas (III: 534) bandė pietų slavų formas sieti su lenkų wąwаl. 2.2.5.3.2. Mladenovas (1941: 85) sprendė, kad *qob(ъ)lъ yra viduriniosios graikų kalbos ἔμβολος adaptacija, tačiau jis reiškė ne „akveduką“, o „dengtą gatvę“ (plg. taip pat Vasmer III: 169, atmetusį šią idėją). 2.2.5.3.3. Georgievas ir kt. (BER I: 200) įžvelgė ryšį su vedų ámbʰa- & ámbu- „vanduo“, abᶦná- „lietaus debesis“; jaunosios avestos apʰra tas pat; armėnų amb & ampᶜ „debesis“; graikų ὄμβρος „lietus“; lotynų imber „lietus“, nors čia refleksai *bʰ ir *b svyruoja. Tą pačią idėją išplėtojo Sławskis (1971: 449), nustatęs darybos sufiksą *-ъlъ, kurį jis taip pat įžvelgė slavų *ogъlъ „kampas“ ~ lotynų angulus tas pat arba slavų *pъkъlъ „derva“ ~ lotynų pix, kilm. picis tas pat (plg. Sławski 1974: 111). Straipsniai / Articles 17 VÁCLAV BLAŽEK 2.2.5.3.4. Rozwadowskis (1948: 238) pripažino pietų slavų–polabų izoglosą su pradiniu prefiksu *ǫ-. Jo idėją išplėtojo Sławskis (1971: 449), svarstęs junginį *ǫ- + *bʰel, kurio slavų tęsinius jis atpažino, pvz., lenkų tarm. bełt „verpetas“, slovėnų bôlt „tarpeklis“ < *bъltъ, prie kurio galima pridėti ukrainiečių bouč „vandens išgraužta gili vieta upės įduboje“ < *bъltjb (ESJ/S 3: 120). 2.2.5.3.5. Ši nauja etimologija remiasi Rozwadowskio ir Sławskio idėjomis, bet jas taip pat modifikuoja. Slavų prefiksas *ǫ- turėjo dvi funkcijas: (1) „į, vidun“; (2) „ne-, be-, neturintis“. (1a) Senoji bažnytinė slavų kalba ǫdolъ vyr., ǫdolь mot. „slėnis“, lenkų wądoł, rusų udol tas pat, plg. senosios bažnytinės slavų kalbos dolъ „slėnis“ (Janyškóvá, ESJS 3: 139; Dunkel, LIPP 2: 224); (1b) slavų *q̑vozъ > serbų-kroatų úvoz „kiemo dalis, kuri yra įvažiavimas vežimams“, čekų úvoz „slėnio dubuma“, lenkų wąwóz „gilus slėnis, išvažinėtas kelias“, plg. slavų *vozъ „vežimas“ (Boryś 2005: 683); (2a) Senoji bažnytinė slavų kalba ǫrodъ „kvailas žmogus, bukagalvis“, rusų uród „suluošintas žmogus“, plg. senosios čekų neródcě „neprotingas arba kvailas žmogus“, senosios bažnytinės slavų kalbos neroditi „apleisti, nepaisyti, nesirūpinti“ (Janyškóvá, ESJS 10: 618; Šarapatková, ESJS 13: 773; Dunkel, LIPP 2: 535); (2b) Senoji bažnytinė slavų kalba ǫtъbъ „duobėtas“ plg. tъlo „dugnas“, taigi „duobėtas“ < „bedugnis“ (Janyškóvá, ESJS 10: 619–620; Dunkel, LIPP 2: 535). Sunku interpretuoti *ǫ slavų *ǫ-b(b)lъ kaip „į, vidun“, nes *b(b)lъ funkcijai nėra tinkamo paaiškinimo.⁶ Atsižvelgiant į neigiamą prefikso *ǫ- funkciją, savarankiška šaknis *b(b)l turėtų būti daugiau ar mažiau antonimiška reikšmei „šaltinis, versmė“. Geras slaviškos formos *b(b)l kognato kandidatas apofonijos nuliniame laipsnyje galėtų būti baltų *balā „purvas, pelkė, raistas“, esančios pilnajame apofonijos (o) laipsnyje. Atsižvelgiant į ankstesnius argumentus, slavų *ǫ-b(b)l° galima analizuoti kaip vėlyvą indoeuropiečių junginį *n-bl° „nepurvinas“, panašų į graikų ἄθολος „ne drumstas, skaidrus“ (Luc. Hist. Conscr. 51), iš θολος „purvas, nešvarumai (ypač vandenyje)“ (Arist. Fr. 311). 6 Galbūt, išskyrus šaknį *bʰleuH- > graikų φλύω „virti, kunkuliuoti“; lotynų fluō, -ere „tekėti, bėgti (apie vandenis), fluvius „upė“ (Schirmer, Kümmel, LIV 90; de Vaan 2008: 228), nors vidinė slavų *b(b)lъ struktūra tebėra neaiški, galbūt *bʰl̥Hu-? 18 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Baltic *balā ‘mud, bog, marsh’ at the Indo-European Backdrop 3. TIKĖTINŲ INDOEUROPIEČIŲ KOGNATŲ SANTRAUKA Apibendrinant, artimiausi baltų *balā „purvas, pelkė, raistas“ kognatai gali būti nustatyti vakarų germanų *pōla- „raistas, pelkė“ su apofoniniais variantais *pali-, *pallo & *pulo, lepončių arba cisalpinų galų (?) *bolā „raistas, pelkė“, hipotetiniame dakų *bal- ir slavų *gъ(v)lb „šaltinis, versmė; šulinys“, interpretuojamame kaip *n-blo „nepurvinas“. 4. HIPOTETINĖS ETIMOLOGIJOS, PAGRĮSTOS ŠAKNIMI *gʷebʰ- „RAISTAS, PELKĖ, PURVAS“, APTARIMAS Nekreipiant dėmesio į abejotiną indoarijų *bāla- „purvas“ egzistavimą, šios giminiškos formos žinomos tik indoeuropiečių Europos šakose. Šis ribotas geografinis paplitimas ir pradinis *b priskiria etimoną kandidatams į ikindoeuropietišką kilmę, ypač Leideno indoeuropiečių mokyklos požiūriu (žr. tiesiogiai Boutkan, Siebinga 2005: 309; Kroonen 2013: 398). Paradoksalu, kad kiti Leideno atstovai pasiūlė sprendimą, pašalinantį pradinio *b- argumentą. Pokalbyje su šio straipsnio autoriumi Alexanderis Lubotsky (taip pat žr. Pronk 2013: 4, nurodantį Lubotsky’io paskaitą ta pačia tema 2012 m. birželio 18 d. Miunsteryje) paminėjo kitą ide. etimoną su pradžia *b, atstovaujamą vedų bāla vyr. „stiprybė“, bálīyān „stipresnis“, báliṣṭha- „stipriausias“; graikų βελτίων ir βέλτερον „geresnis“, βέλτιστος ir βέλτατος „geriausias“; lotynų dē-bilis „silpnas; luošas“; senosios bažnytinės slavų kalbos bol’ii „didesnis“, bolje „daugiau“ (Brugmann 1897: 507, § 553; Pokorny 1959: 96; Šaur & Havlová, ESJS 2: 72). Lubotsky išvedė pradinio *b raidą priebalsių samplaikoje *dbhʰ- > *db- > *b-, o abu priebalsiai išliko pilnojo apofonijos laipsnio formose: senosios bažnytinės slavų kalbos debelьstvo „storis, riebumas; šiurkštumas“, udobelěti & udebelěti „pastorėti“; latvių dàbls, dabl̷s „vešlus, gausus“, be to, senosios prūsų kalbos debīkan „didelis“ arba hetitų dapiš „kiekvienas, visas; daugelis“ be l-plėtinio (ESJS 4: 201–203; Skalka, ESJS 2: 125 paminėjo slavų darybos sufiksą *-elb, sudarantį ir kitus būdvardžius, pvz., *tēželь, *veselь; Pronk 2013: 4). Aspiruotojo *bʰ rekonstrukciją patvirtina tai, kad prieš šį lūpinį priebalsį baltų-slavų kalbose nėra pailgėjusio balsio, o *b suponuotų pailgėjimą, atitinkantį Lex Winterio ir Kortlandto dėsnį. Geras analogiško sprendimo kandidatas yra ide. šaknis *gʷebʰ-: Straipsniai / Articles 19 VÁCLAV BLAŽEK • Armėnų kaw ‘molis’ < *gʷobhō− (Olsen 1999: 24 rekonstruoja *gʷə̯bʰo−, tačiau jos gerklinio priebalsio šaknyje rekonstrukciją palaiko tik slavų *žàba ‘varlė’ < *gʷəbʰā, kur šaknies balsio pailgėjimą galima aiškinti kaip vr̥d̑hī⁷ poveikį); • Protogermanų *kwabban- ‘pelkė, liūnas’⁸ > islandų kvap, kvapi ‘želė, į želę panašūs taukai’, danų arch. kvabe ‘gleivės; medūza’, danų tarm. kvabbe ‘taukus gyvūnas’, norvegų kvabb ‘dumblėta dirva’, nynorsk kvap ‘kas nors šlapia ar žalia’, švedų tarm. kvabb ‘kas nors riebaus ir tiršto’; senosios anglų kalbos *cwabba, rekonstruojama remiantis viduriniąja lotynų (1185) quabba ‘pelkė, liūnas’, viduriniosios anglų kalbos quabbe tas pats, anglų tarm. quab ‘dumblėta vieta’, vakarų fryzų kwabbe, kwab ‘daiktas iš minkštų taukų ar mėsos, labai storas žmogus; jūrinis lynas, kirmėlės rūšis, jūrų medūza; grumstas’, viduriniosios olandų kalbos quappe ‘daugelio žuvų rūšių pavadinimas’, ankstyvosios naujosios olandų kalbos quabbe ‘kai kurių žuvų pavadinimas’, ⁷ Protoslavų *žàba < *gʷəbʰā ir senprūsių gabawo < *gʷobʰeu̯a rodo tokį patį santykį tarp šaknies balsių kaip protoslavų *vědro ‘kibiras, semtuvas’ ir *voda ‘vanduo’ arba protogermanų *wētą- ‘šlapias, drėgnas’ ir *watar- / *watan- ‘vanduo’ (Kroonen 2013: 583). ⁸ Visi žinomi bendriniai žodžiai užrašyti tik po 1000 m. e. Pirmasis paliudijimas galėtų būti nukeltas maždaug 900 metų atgal, jei etnonimas Κοβᾱνδοί iš Cimbrų pusiasalio (dabartinės Jutlandijos) būtų tos pačios kilmės. Jį Ptolemėjas užrašė savo Geographia (2.11.7): Τὴν δὲ παραωκεανῖτιν κατέχουσιν ὑπὲρ μὲν τοὺς Βρουχτέρους οἱ Φρίσιοι μέχρι τοῦ Ἀμισίου ποταμοῦ, μετὰ δὲ τούτους Καῦχοι οἱ μικροὶ μέχρι τοῦ Οὐισούργιος ποταμοῦ· εἶτα Καῦχοι οἱ μείζους μέχρι τοῦ Ἄλβιος ποταμοῦ. ἐφεξῆς δὲ ἐπὶ τὸν αὐχένα τῆς Κιμβρικῆς Ἐξερσονήσου Σάξονες, αὐτὴν δὲ τὴν χερσόνησον ὑπὲρ μὲν τοὺς Σάξονας Σιγούλωνες ἀπὸ δυσμῶν, εἶτα Σαβαλίγγιοι, εἶτα Κοβανδοί, ὑπὲρ οὓς Χάλοι, καὶ ἐπὶ ὑπὲρ τούτους δυσμικώτεροι μὲν Φουνδούσιοι, ἀνατολικώτεροι δὲ Χαροῦδες, πάντων δ’ ἀρκτιώτεροι Κίμβροι. “Vandenyno pakrantėje, virš Brukterių iki Amizijos upės, gyvena frisai, už jų – mažieji kauchai iki Visurgio upės; tada didieji kauchai iki Albio upės; nuo ten iki Cimbrų pusiasalio sąsmaukos – saksai, o pačiame pusiasalyje virš saksų vakaruose – sigulonai, tada sabalingiai, tada kobandai, virš jų – chalai, o dar virš jų vakaruose – fundusijai, rytuose – charudai, o labiausiai į šiaurę – cimbrai.” Prieiga: https://penelope.uchicago.edu/Thayer/E/Gazetteer/Periods/Roman/_Texts/Ptolemy/2/10.html. Jei Κοβανδοί būtų pataisyta į *Κοαβανδοί, juos būtų galima aiškinti kaip *kwabanda− *„žmonės iš pelkių“. Šį aiškinimą bent netiesiogiai galėtų paremti tolesnio etnonimo Χάλοι aiškinimas kaip **„žmonės iš uolų“, atsižvelgiant į gotų acc. sg. hallu ‘uola’, senąjį runų halaz ‘akmuo’, senosios norvegų kalbos hallr ‘akmuo’, senosios anglų kalbos heall tas pats (Lehmann 1986: 174), galbūt sudarantį semantinę opoziciją Κοβανδοί. Tą pačią dalyvinę priesagą galima įžvelgti kituose etnonimuose, pavyzdžiui, Auganzi (Jordanes, Getica 60.2), jei jis atspindi *augandia−, arba Burgundii (Ammianus 18.2.15), Burgundiones (Plinius 4.99), Burgunziones (Jordanes 83.5), kylančiuose iš *burgundja(n)-, *„žmonės su tvirtovėmis“ (žr. Schönfeld, bearb., 1911: 37–38, 55–58). Zeuss (1837: 152) bandymas susieti Κοβανδοί su kitais, regis, nevienalytės kilmės germanų etnonimais Χαῦβοι (Strabo), Aviones (Tacitus), Ὄβιοι (Petrus Patricius), Chaviones ir Chaibones (Mamertinus) lieka neįtikinamas. 20 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Baltic *balā ‘mud, bog, marsh’ at the Indo-European Backdrop taip pat ‘varlė’, šiuolaikinės olandų kalbos kwab, kwabbe ‘įvairių žuvų rūšių pavadinimas’, taip pat ‘gniužulas, guzas, skiltis, žandas; minkšta vandens augalų masė’, rytų olandų quabbe ‘jūrinis lynas, pūgžlys; varlė’, viduriniosios žemutinės vokiečių kalbos quebbe, queb, quobbe, quöbbe ‘pelkė, liūnas’, quappe ‘gėlavandenė žuvis, jūrinis lynas’, senosios aukštosios vokiečių kalbos (XI a.) quappa ‘plačiagalvė žuvis; jūrinis lynas, pūgžlys’, vokiečių Quappe ‘jūrinis lynas’, taip pat ‘įvairių varliagyvių lervos’, ypač ‘buožgalvis’ (EWAhd VII: cc. 10–13; Kroonen 2013: 314 įtikinamai aiškina geminatą per Lex Kluge, išlyginant pirminio n-kamieno paradigmą: *kwabō, gen. *kwappaz; jo šaknies balsio *a projekciją į gerklinio priebalsio *h₁ skiemeninę realizaciją netiesiogiai palaiko tik slavų *žaba ‘varlė’ < *gʷebh̄ā). • Baltų kalbos: senprūsių gabawo ‘rupūžė’ < vakarų baltų *gabau̯ā < baltų prokalbės *gabeu̯ā (Mažiulis 2013: 201) < *gʷobʰ-. • Protoslavų *žaba ‘varlė’, rytų slavų ‘rupūžė’ > senosios bažnytinės slavų kalbos žaba ir žeba (abi Ps.Sin.), bulgarų žába, makedonų žába, serbų-kroatų žȁba, slovėnų žába, slovakų žaba, čekų žába, aukštutinių sorbų, žemutinių sorbų žába, polabų zobó, Pamario slovincų žaba, lenkų żaba, lenkų tarm. ziaba, baltarusių žába, tarm. źjаба, žéba, ukrainiečių, rusų žába (Janyšková, ESJS 19: 1144; Derksen 2008: 553 rekonstruoja ikislavų protformą kaip *gʷeb-eh₂ su automatiniu balsio pailgėjimu prieš *-b pagal Winterio ir Kortlandto dėsnį. Tačiau jis turėtų veikti ir baltų kalbose, o senprūsių gabawo šaknies balsis neabejotinai neatspindi jokio ilgo šaknies balsio). • Baltų ir slavų ‘varlės’ arba ‘rupūžės’ pavadinimas tikriausiai buvo išvestas iš jų aplinkos – pelkės ar liūno – Baltų kalbose pridedant priesagą, o slavų kalboje sudarant vṛddhi darinį. 5. l- PRIESAGOS APTARIMAS Lieka nustatyti l-priesagą. Remiantis Brugmanno apžvalga (1906: 369–370, 374), indoeuropiečių kalbose yra trys priesaginiai plėtiniai, į kuriuos galima atsižvelgti: 5.1. *Rolo-/-ā < *Ro-lo-/-eh₂- (R = šaknis). Gotų slahals ‘mušeika’ ir slahan ‘smogti’ ir kt. (Brugmann 1906: 367); lietuvių draũgalas ‘draugas; svetimautojas’, draugala ‘nuotaka, sugulovė’ ir draũgas ‘partneris, draugas, sąjungininkas’ (Smoczyński 2018: 242; Otrębski 1965: 111); slavų *vъrxolъ ‘viršūnė, smaigalys’ ir *vъrxъ ‘kalva’ arba *gъrbolъ ‘iškilimas’ ir *gъrbъ ‘kupra’ (Sławski 1974: 109). 5.2. *Rālo-/-ā < *Reh₂-lo-/-eh₂-. Straipsniai / Articles 21 VÁCLAV BLAŽEK Graikų σιγηλός, dorėnų σιγᾱλός ‘tylus, nebylus’ ir σιγή, dorėnų σιγᾱ ‘tyla’; lotynų animalis ‘gyvas, gyvybingas’ ir anima ‘kvėpavimas’, ūtilis ‘gyvybinis, gyvybę teikiantis’ ir vīta ‘gyvenimas’ ir kt. (Brugmann 1906: 369). 5.3. *Rolo-/-ā̄. Graikų φειδωλός ‘taupus, taupantis, šykštus’, φειδωλή ‘taupumas’ ir φειδώ ‘taupumas, taupumas, šykštumas’ (Brugmann 1906: 370) < *bheidōi. Atrodo, kad morfologiniu požiūriu suderinamos tik 5.1 ir 5.2 alternatyvos, nes jos atspindi l-plėtinius o ir ā- (= eh₂-) kamienams. 6. JUNGINIO LIKIMAS mediae + mediae aspiratae Šaknis *gᵘeʰbʰ, išplėsta l-priesaga, turėtų sutrumpėti iki *gᵘbʰ-, kuris toliau turėtų netekti aspiracijos ir virsti *gᵘb-, o pagal Alexanderio Lubotskio nuomonę supaprastėti į *b-. Patikrinkime tokio junginio elgseną. Indoeuropiečių kalbose įvairių eilių mediae + mediae aspiratae junginys žodžio viduje įvairiais būdais išliko. Pirmiausia būtina išsamiai išanalizuoti šakas, kuriose mediae ir mediae aspiratae skaidriai atskiriamos: • Vedų instr. pl. padbhís, dat. pl. padbhyās, abl. -instr. du. padbhyām, iš pād- ‘pėda’; plg. jaunosios avestos instr. pl. padə̄bias-ca. Vedų 2 pl. med. aug. áyugdʰvam iš veiksmažodinės šaknies yuj- ‘jungti’ (Macdonell 2000: 51, 410). • Graikų ἐτρίφθην ir τρίβω arba ἐλέχθην ir λέγω, o mikėnų po-pi atspindi *ποσφι < *ποδφι (Lejeune 1972: 69, § 56). • Lotynų affero < *ad-fero ir fero ‘atnešu, nešu’, taip pat adhibeo ‘laikau prie’ ir habeo ‘laikau, turiu, valdau’; umbrų ar̄fertur < *ad-fertor ‘nešėjas’ < *ad-bʰer-, oskų adfust 3 sg. fut. II < *ad-bʰuh₂- (Untermann 2000: 48–49, 248). • Gotų waurhta, runų worʰto, senosios anglų kalbos worhte, saksų, senosios aukštosios vokiečių kalbos wor(a)hta ‘dirbau’ (Antonsen 1975: 45) < bendrų germanų *wurhtō (plg. Ringe 2006: 268) < protogermanų *wurk-dōm < vėlyvosios indoeuropiečių kalbos *ur̥g-dʰōm (plg. Sverdrup 1929: 94–95). Akivaizdu, kad jei antrasis junginio narys buvo skardusis aspiruotas sprogstamasis priebalsis, jis būtų išlikęs net ir pašalinus pirmąjį (neaspiruotą skardųjį) sprogstamąjį priebalsį žodžio pradžioje.⁹ Vienintelė išimtis yra ⁹ Ši išvada pašalina bet kokią indoiranėnų kalbų tęsinio iš hipotetinio darinio *gᵘbʰV̄lo galimybę, nes jis turėtų išsirutulioti į *bV̄lo. Ta pati išvada galioja vedų 22 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Baltic *balā ‘mud, bog, marsh’ at the Indo-European Backdrop germanų kalboje, kur tikėtinas junginys *-kđ buvo pakeistas į *-ht-. Šis junginys negali egzistuoti žodžio pradžioje ir būtų supaprastintas į *t-. Taikant tą patį mechanizmą junginiui *gᵘbʰ, rezultatas turėtų būti bendrų germanų *hᵘp, žodžio pradžioje supaprastintas į *p-. 7. IŠVADOS Apibendrinant, baltų *balā; keltų *bolā;?dakų *bal-; slavų *ǫ-bъlъ iš tiesų galima analizuoti kaip sinonimo *gᵘe bʰ- l-plėtinius, nes šiose šakose skardieji ir skardieji aspiruoti sprogstamieji priebalsiai susilieja. Germanų kalboje, kur jie skiriami, specifinė jų junginio raida tikriausiai veda į p-. Kita vertus, tradiciškai priimtų kognatų eilei, tokiai kaip vedų bálā vns. ‘jėga’, bálīyān ‘stipresnis’, báliṣṭha- ‘stipriausias’; graikų βελτίων ir βέλτερον ‘geresnis’, βέλτιστος ir βέλτατος ‘geriausias’; lotynų dē-bilis ‘silpnas; luošas’; senosios bažnytinės slavų kalbos bol’ii ‘didesnis’, bolьje ‘daugiau’ (žr. § 4), negalima priimti jokio Lubotskio siūlomo analoginio scenarijaus, grindžiamo raida *dbʰ- > *db- > *b-, išskyrus slavų kalbą (žr. 9 išn.). Natūralu, kad alternatyva su pirminiu *b lieka svarstytina ir siūlo du etimonus¹⁰, kurių žodžių daryba yra skaidresnė nei hipotetinių pradinių junginių *gᵘbʰ- ir *dbʰ-. L I T E R A T Ū R A ALEW – Senosios lietuvių kalbos etimologinis žodynas, 1 t.: A–M, 2 t.: N–Ž, vadovaujant W. Hockui ir bendradarbiaujant E. J. Bukev ičiūtei bei Ch. Schilleriui, parengė R. Fecht, A. H. Feulner, E. Hill ir D. S. Wodtko, 3 t.: Rodyklės ir indeksai, vadovaujant W. Hockui ir bendradarbiaujant daugeliui kitų, parengė R. Fecht, Hamburgas: Baar Verlag, 2015. Anikin Aleksandr E. 2008: Russkij ètimologičeskij slovarʹ [Rusų etimologinis žodynas] 2 (b–bdynʹ), Moskva: Rukopisnye pamjatniki drevnej Rusi. bālā-n. ‘jėga’, taip pat graikų βελτίων ‘geresnis’, βέλτιστος ‘geriausias’; lotynų dē-bilis ‘silpnas’: jų negalima kildinti iš pirminės protformos *dbʰ-, nes aspirata turėtų išlikti sanskrite, graikų ir italikų kalbose. Tik senosios bažnytinės slavų kalbos bol’ii ‘didesnis’, bolьje ‘daugiau’, minėti pirmiau, gali būti kildinami iš hipotetinio *dbʰol-, nes slavų kalboje (taip pat baltų, keltų ir kai kuriose kitose šakose) skardieji ir skardieji aspiruoti sprogstamieji priebalsiai susiliejo. ¹⁰ Pirminis *b taip pat vėl įtraukiamas į svarstymą per sanskrito jambāla- ‘dumblas, molis, pelkė’, aptartą § 2.2.2. Straipsniai / Articles 23 VÁCLAV BLAŽEK Antonsen Elmer H. 1975: A Concise Grammar of the Older Runic Inscriptions, Tübingen: Max Niemeyer Verlag. BER – Bălgarski etimologičen rečnik 1, by Vl. Georgiev, Iv. Gălăbov, I. Zaimov, St. Ilčev, Sofija: Izdatel’stvo na Bălgarskata Akademija na Naukite, 1962. Bežaj France 1956–1961: Slovenska vodne imena 1–2, Liubliana: Slovenska akademija znanosti in umetnosti, Razred za filološke in literarne vede, Dela 9. Blažek Václav 2018: Į indoeuropiečių upių ištakas. – Vesper Slavicus. Sborník k nedožitým devadesátinám Prof. Radoslava Večerky, ed. P. Malčík, Praha: Nakladatelství Lidové noviny, 59–80. Blažienė Grasilda 2000: Baltų vietovardžiai Sambijoje. – Hydronymia Europea, Sonderband II, hrsg. von W. P. Schmid, Stuttgart: Franz Steiner Verlag. Blažienė Grasilda 2005: Baltų vietovardžiai Sambijoje. – Hydronymia Europea, Sonderband III, hrsg. von W. P. Schmid, Stuttgart: Franz Steiner Verlag. Boryś Wiesław 2005: Słownik etymologiczny języka polskiego, Krokuva: Wydawnictwo Literackie. Boryś Wiesław 2021: Protoslavų topografinė ir hidrografinė leksika. – Rocznik Slawistyczny 70, 13–54. Boutkan Dirk, Siebinga Sjoerd Michiel 2005: Old Frisian Etymological Dictionary, Leiden, Biggleswade: Brill. Brückner Alexander 1918: Apie etimologijas ir etimologizavimą. II. – Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der Indogermanischen Sprachen 48(3/4), 161–229. Brugmann Karl 1897: Lyginamosios indoeuropiečių kalbų gramatikos metmenys, 1 t.: Įvadas ir fonetika, Strasbūras: Trübner. Brugmann Karl 1906: Lyginamosios indoeuropiečių kalbų gramatikos metmenys, 2 t.: Žodžių formų ir jų vartojimo mokslas, 1 dalis: Bendrieji dalykai. Dūriniai (kompozitai). Vardažodžių kamienai, Strasbūras: Trübner. Daničić Đuro 1864: Serbų literatūros senienų žodynas 3 (R–Č), Belgradas: U Državnoj Štampariji. Darms Georges 1978: Schwäher und Schwager. Hahn und Huhn – vṛddhi daryba germanų kalbose, Miunchenas: Kitzinger. Derksen Rick 2007: Etymological Dictionary of the Slavic Inherited Lexicon (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series), English and Slavic Edition, Bilingual Edition, Leiden, Boston: Brill. 24 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Baltic *balā ‘mud, bog, marsh’ at the Indo-European Backdrop Derksen Rick 2008: Etymological Dictionary of the Slavic Inherited Lexicon (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series), t. 4, Leiden, Boston: Brill. Derksen Rick 2015: Etymological Dictionary of the Baltic Inherited Lexicon, Leiden, Boston: Brill. Deshayes Albert 2003: Bretonų kalbos etimologinis žodynas, Douarnenez: Le Chasse-Marée. De Vaan Michiel 2008: Lotynų ir kitų italikų kalbų etimologinis žodynas, Leidenas, Bostonas: Brill. De Vries Jan 1962: Altnordisches etymologisches Wörterbuch, 2. Aufl., Leiden: Brill. Duridanov Ivan V. 1969: Trakų-dakų studijos, 1 dalis: trakių ir dakų-baltų kalbiniai ryšiai, Sofija: Bulgarijos mokslų akademija. Elezović Gliša 1935: Kosovo–Metohijos tarmės žodynas 2, Belgradas: Zadužbine Veljka Savića i Srpske kraljevske akademije. ESJS – Senosios bažnytinės slavų kalbos etimologinis žodynas 1–20, red. E. Havlová ir kt., Praha: Academia; Brno: Tribun EU, 1989–2021. ESSJ – Ètimologičeskij slovarʹ slovjanskix jazykov [Slavų kalbų etimologinis žodynas], ed. O. N. Trubačev et alii, Moskva: Nauka, 1974. EWAhd – Senosios vokiečių aukštaičių kalbos etimologinis žodynas, 6 t.: māda – pūzza, red. R. Lühr, parengė H. Bichlmeier, M. Kozianka, R. Schuhmann ir L. Sturm, Getingenas: Vandenhoeck & Ruprecht, 2017. FEW – Französischen etymologisches Wörterbuch: eine Darstellung des galloromanischen Sprachschatzes, by W. von Wartburg (1888–1971); J. P. Chauveau (1959–); H. Lüdtke, J. Hubschmid (1916–1995); M. Hoffert, H. E. Keller, J. P. Chambon, Y. Greub (1972–), Basel: Helbing & Lichtenhahn; Basel: Zbinden; Paris: H. Champion; Genève: diff. hors France: Slatkine, 1928–2003. Prieiga: https://apps.atilf.fr/lecteurFEW/index.php/page/view. Gerullis Georg 1922: Die altpreußischen Ortsnamen, Berlin, Leipzig: Walter de Gruyter. Hosák Ladislav, Šrámek Rudolf 1980: Místní jména na Moravě a ve Slezsku [Vietovardžiai Moravijoje ir Silezijoje] 2 (M–Ž): dodatky, doplňky, přehledy, 1. vyd. Praha: Academia. Karadžić Vuk 1935: Serbų kalbos žodynas: paaiškintas vokiečių ir lotynų kalbų žodžiais, Belgradas: u Štampariji Kraljevine Jugoslavije. Krahe Hans 1964: Unsere ältesten Flussnamen, Wiesbaden: Harrassowitz. Straipsniai / Articles 25 VÁCLAV BLAŽEK Kroonen Guus 2013: Etymological Dictionary of Proto-Germanic, Leiden, Boston: Brill. Kuiper Franciscus B. J. 1948: Proto-Munda Words in Sanskrit: Afdeeling Letterkunde Nieuwe Reeks, Amsterdam: N. V. Noord-Hollandsche Uitgevers Maatschappij. Prieiga: https://www.indianculture.gov.in/ebooks/proto-munda-words-sanskrit. Kuryłowicz Jerzy 1925: Apie kelis ikoromaninius žodžius. – Mélanges linguistiques offerts à J. Vendryes par ses amis et ses élèves, Paris: Librairie Ancienne Edouard Champion, 203–216. Lehmann Winfred P. 1986: A Gothic etymological dictionary, Leiden: Brill. Lejeune Michel 1972: Mikėnų ir senosios graikų kalbos istorinė fonetika (Humanizmo tradicija, IX), Paryžius: Klincksieck. LIPP – Indoeuropiečių dalelyčių ir įvardinių kamienų leksikonas 1–2, G. E. Dunkel, Heidelbergas: Winter, 2014. LIV – Lexikon der indogermanischen Verben, 2. Aufl., by M. Kümmel, T. Zehnder, R. Lipp, B. Schirmer, ed. H. Rix, Wiesbaden: Reichert, 2001. Macdonell Arthur A. 2000 [1916]: A Vedic Grammar for Students, Delhi: Motilal Banarsidass. Machek Václav 1968: Čekų kalbos etimologinis žodynas, Praha: Academia. Majtán Milan 1972: Slovakijos gyvenviečių pavadinimai per pastaruosius du šimtus metų, Bratislava: Slovakijos mokslų akademijos leidykla. Mažiulis Vytautas 2013: Prūsų kalbos etimologijos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. ME I–IV – Mühlenbach Karlis, Endzelin Janis 1923–1932: Lettisch-deutsches Wörterbuch 1–4, Riga: Lettisches Bildungsministerium/Lettischer Kultursond. Meyer-Lübke Wilhelm 1935: Romanisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg: Winter. Miklosich Franz 1886: Etymologisches Wörterbuch der slavischen Sprachen, Viena: Braumüller. Mladenov Stefan 1941: Bulgarų literatūrinės kalbos etimologinis ir rašybos žodynas, Sofija: Danov. Olsen Birgit A. 1999: Daiktavardis biblinėje armėnų kalboje: kilmė ir daryba – ypatingą dėmesį skiriant indoeuropietiškajam paveldui (Trends in Linguistics. Studies and Monographs 119), Berlynas, Niujorkas: de Gruyter Mouton. 26 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Baltic *balā ‘mud, bog, marsh’ at the Indo-European Backdrop Orel Vladimir 1998: Albanian Etymological Dictionary, Leiden, Boston, Köln: Brill. Otrębski Jan 1965: Gramatyka języka litewskiego 2. Nauka o budowie wyrazów, Varšuva: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. Pastrnek František 1902: Ivan Ljudvigovič Losb, Složnyja slova vъ polbskomъ jazykъ, St. Peterburg, 1901 [Recenzija]. – Listy filologické 29, 302–304. Pokorny Julius 1959: Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, Bernas, Miunchenas: Francke. Polański Kazimierz 1994: Słownik etymologiczny języka Drzewian polabskich, sąsiuvinis 6, Varšuva: Wydawnictwo Energeia. Popović Ivan 1960: Geschichte der serbokroatischen Sprache, Wiesbaden: Harrassowitz. Pronk Tijmen 2013: Keli indoeuropiečių žodžiai, reiškiantys ‘tankus’, ir jų etimologijos. – Journal of Indo-European Studies 41, 1–19. Przybytek Rozalia 1993: Ortsnamen baltischer Herkunft im südlichen Teil Ostpreußens. – Hydronymia Europaea, Sonderband I, hrsg. von W. P. Schmidt, Stuttgart: Frans Steiner Verlag. Ringe Donald 2006: From Proto-Indo-European to Proto-Germanic, Oxford: University Press. Rozwadowski Jan 1948: Studia nad nazwami wód słowiańskich, Krokuva: Polska Akademia Umiejętności. Schönfeld Moritz, parengė, 1911: Senųjų germanų asmenvardžių ir tautovardžių žodynas pagal klasikinės senovės šaltinius, Heidelbergas: Winter. SHU – Slovnyk hidronimiv Ukrajiny [Ukrainos hidronimų žodynas], red. kolehija A. P. Nepokupnyj, O. S. Stryžak, K. K. Cilujko, Kyjiv: Naukova dumka, 1979. Skok Petar 1971–1973: Kroatų arba serbų kalbos etimologinis žodynas 1–3, Zagrebas: Jugoslavenska Akademija znanosti i umjetnosti. Sławski Franciszek 1971: Bulgarų vъabel: ubel (apie pirminio pradinio ѧ raidą) [Bulgarų vъabel: ubel (apie pirminio pradinio ѧ raidą)]. – Issledovaniya po slavianskomu iazykoznaniyu. Sbornik v chest’ shestidesiatiletiia prof. S. B. Bernsheina [Slavų kalbotyros tyrimai. Straipsnių rinkinys prof. S. B. Bernsteino šešiasdešimtmečiui], ed. E. I. Demina, È. I. Zelenina, Moskva: Nauka, 444–449. Sławski Franciszek 1974: Słownik prasłowiański 1 (A–B), Vroclavas, Varšuva, Krokuva, Gdanskas: Ossolineum. Straipsniai / Articles 27 VÁCLAV BLAŽEK Smoczyński Wojciech 2018: Lithuanian Etymological Dictionary, ed. by A. Holvoet and St. Young with the assistance of W. Browne, Berlin, Bern, Bruxelles, New York, Oxford, Warszawa, Wien: Peter Lang. Sreznevskii Izmail I. 1912: Medžiaga senosios rusų kalbos žodynui pagal rašytinius paminklus 3, Sankt Peterburgas: Tipografija Imperatorskoj Akademii nauk. Stamatоski Trajko 1973: Makedonų onomastinė leksika kaip literatūrinės kalbos šaltinis. – Referati na makedonskite slоvista za VII меѓunaroden slavistički kongres vo Varšava, ed. M. Gǜrčinov i dr., Skopje: Sojuz na društvava za makedonski jazik i literatura na SRM, 75–82. Sverdrup Jakob 1929: Germanų dantinis būtasis laikas. – Norsk Tidsskrift for Sprogvidenskap 2, 5–96. Šul’hač Viktor P. 1998: Protoslavų hidronimų fondas (rekonstrukcijos fragmentas), Kyjivas: Nacional’na akademija nauk Ukrajiny, Instytut ukrajins’koji movy. Toporov Vladimir N. 1975: Prusskij jazyk. Slovar’ A–D, Moskva: Nauka. Toporov Vladimir N., Trubačev Oleg N. 1962: Lingvističeskij analiz gidronimov verhnego Podneprov’ja [Aukštutinio Dniepro regiono hidronimų lingvistinė analizė], Moskva: Izdatel’stvo Akademii nauk SSSR. Trubačev Oleg N. 1968: Nazvanija rek pravoberežnoj Ukrainy [Dešiniojo kranto Ukrainos upių pavadinimai], Moskva: Nauka. Udolph Jürgen 1979: Slavų vandenvardžių ir vandens telkinių pavadinimų studijos. Indėlis į slavų protėvynės klausimą. Beiheft 17, Heidelbergas: Winter. Udolph Jürgen 1994: Namenkundliche Studien zum Germanenproblem, Berlin, New York: Walter de Gruyter. Untermann Jürgen 2000: Wörterbuch des Oskisch–Umbrischen, Heidelberg: Winter. Vasmer Max 1941: Die Slaven in Griechenland, Berlin: Walter de Gruyter. Vasmer Max 1953–1958: Russisches etymologisches Wörterbuch 1–3, Heidelberg: Winter. Zair Nicholas 2012: The Reflexes of the Proto-Indo-European Laryngeals in Celtic, Leiden, Boston: Brill. Zeuss Johann Kaspar 1837: Die Deutschen und die Nachbarstämme, Miunchenas: Lentner. Padėka: autorius norėtų išreikšti savo dėkingumą Haraldui Bichlmeieriui už jo konstruktyvią kritiką: visais klausimais jis buvo teisus. Jis taip pat dėkoja Johnui D. Bengtsonui už anglų kalbos pataisymą. 28 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Baltic *balā ‘mud, bog, marsh’ at the Indo-European Backdrop Baltų *balā ‘purvas, liūnas, pelkė’ indoeuropiečių kalbų kontekste S A N T R A U K A Straipsnyje aptariami artimiausi gimin iški žodžiai baltiškam terminui *balā ‘purvas, liūnas, pelkė’, kurie yra traktuojami kaip sinonimai vakarų germanų *pōlair *pali-, islandų pula, keltų *bōlā ir dakų kalbos toponimui Bălăușov. Šios formos jau anksčiau buvo laikomos baltiškajai formai giminiškais žodžiais. Straipsnyje įvedamas ir slaviškas terminas *g(b)lъ versmė, šaltinis; šulinys’, kuris čia analizuojamas kaip *n-blъ ‘nepurvinas’ = ‘skaidrus (vanduo)’. Germaniška žodžio pradžios *pnurodo retą ide. *b-. Straipsnyje analizuojama, ar šis etnonas galėtų būti nulinio balsių kaitos laipsnio šaknį *gʷebh- ‘liūnas, pelkė’ praplečiančio elemento -lpavyzdys, remiantis Aleksandro Lubotskio idėja apie progresyvinę asimiliaciją žodžio pradžios junginyje, šiuo atveju *gʷbʰ- > *gʷb- > *b-. Atsakymas yra „taip“, tačiau sąlygos yra tokios sudėtingos, kad tradicinė rekonstrukcija su žodžio pradžios *bir pailgėjusiu u̯ardhi dariniu germanų kalbose atrodo priimtinesnė versija. Įteikta 2022 m. birželio 27 d. VÁCLAV BLAŽEK Kalbotyros ir baltistikos katedra, Masaryko universitetas, Nováka 1, CZ-60200 Brno, [email protected] Straipsniai / Articles 29