Toponomastinio sluoksnio struktūra socialinėje-geografinėje Šeimyniškėlių kaimo erdvėje Žemės vardų anketos (1935) duomenimis

DALIA SVIDERSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas ORCID id: orcid.org/0000-0003-3060-4713 Mokslinių tyrimų kryptis: onomastika (tikrinių žodžių darybos, nominacijos, motyvacijos, semantikos tyrimai). DOI: doi.org/10.35321/all88-04 TOPONOMASTINIO SLUOKSNIO STRUKTŪRA SOCIALINĖJE–GEOGRAFINĖJE ŠEIMYNIŠKĖLIŲ KAIMO ERDVĖJE ŽEMĖS VARDŲ ANKETOS (1935) DUOMENIMIS The Structure of Toponymic Layer in the Social-Geographic Space of Šeimyniškėliai Village Based on Land Names Questionnaire (1935) ANOTACIJA Remiantis 97 vienetų toponomastine įvairove pasižymėjusiu Utenos apskrities Anykščių valsčiaus Šeimyniškėlių kaimo Žemės vardų anketos (1935) tikrinės leksikos rinkiniu, atlikta ir straipsnyje pristatoma kompleksinė šios gyvenvietės plote iš gyvosios kalbos užrašytų onimų analizė. Standartizuotuose anketos lapuose užfiksuota apklausos būdu iš pateikėjų gauta ekstralingvistinė informacija apie gyvenvietės struktūrą, kraštovaizdžio detales, vietos gyventojų patirtimi grįstas pastabas, taip pat enciklopediniai duomenys apie regioną, jo teritorinius riboženklius Šeimyniškėlių piliakalnį (Vórutą), Šeimyniškėlių senkapį Kapaničą, Šeimyniškių kaimą, Šventosios baseino upes Ełmę, Vó l upį, Aukštaitijai būdingo gatvinio kaimo linijinių objektų kelių, (skers)gatvelių, kitaip – ulytėlių, nomenklatūros sistemą, leido į apgyventos vietos erdvę pažvelgti tiek „iš vidaus“ (iš įvardytojo pozicijos), tiek „iš išorės“, t. y. įvertinti vietų vardus iš lingvistinės perspektyvos, ir atkurti darnią vietovės bei jos vardų tapatybę, išaiškinti (interpretuoti) kalbinės bendruomenės atstovų vartosenoje aktualizuotą erdvėlaikio turinį, orientacinius prioritetus, komunikacines gaires. Straipsniai / Articles 71 DALIA SVIDERSKIENĖ ESMINIAI ŽODŽIAI: vietų vardų reikšmė vartosenoje, motyvacija, onomastinės įvardijimo priežastys, psichologinės įvardijimo priežastys, daugiasluoksnės toponomastinės struktūros eksplikacija. ANNOTATION Based on the toponymically diverse 97-unit collection of proper names from Šeimyniškėliai village (Anykščiai district, Utena county) found in the Land Names Questionnaire (1935), a complex analysis of onyms collected from the spoken language in the area of the settlement was conducted and is presented in the article. The extralinguistic information on the structure of the settlement and the elements of its landscape collected from the informants in the course of the interview and recorded in the standardized sheets of the questionnaire, also the remarks based on the experience of local residents and the encyclopedic data on the region and its territorial markers Šeimyniškėliai hillfort (Vóruta), Šeimyniškėliai ancient burial site Kapanica, Šeimyniškiai village, the Šventoji River basin rivers Elmė and Vólupis, the nomenclature system of the linear objects, i.e. roads, (by)streets, otherwise known as ūlytėlės, of the so called linear village typical of Aukštaitija region, enabled us to take a glimpse at the space of the inhabited settlement from both “the inside” (the position of the informant) and from “the outside”, i.e., to evaluate place names from a linguistic perspective and to reconstruct a coherent identity of the area and its names, to interpret the content of the space-time expressed in the spoken language of the representatives of the linguistic community, their tentative priorities, and communicative guidelines. KEYWORDS: meaning of place names in language usage, motivation, onomastic reasons of naming, psychological reasons of naming, explication of multilayered toponymic structure. ĮVADAS Kalbotyroje motyvacija paprastai apibrėžiama kaip žodžio ryšys su kitais žodžiais, morfemomis ar pan., nusakančiais žodžio formaliosios sudėties parinkimą ir lemiančiais jo reikšmę (žr. Jakaitienė 1980: 26 kalbant apie bendrinius žodžius), reikiamo tikrinio žodžio parinkimo arba sukūrimo ekstralingvistinė priežastis tam tikram objektui pavadinti (žr. Podołskaja 1978: 87 kalbant apie tikrinius žodžius). Kaip rodo lietuvių toponimikos tyrimų rezultatai (LOFGN 2019, red. Grasilda Blažienė, Laimutis Bilkis; Tamulaitienė 2021 ir kt.), tikrinė leksika linkusi atsinaujinti „pasinaudodama“ esama kalbine visuma ir vardų sukūrimo būdu. Taip radęsi vediniai, dūriniai, sudėtiniai vardai, 72 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Toponomastinio sluoksnio struktūra socialinėje–geografinėje Šeimyniškėlių kaimo erdvėje Žemės vardų anketos (1935) duomenimis didesnės apimties sudėtinės sandaros onimai su prielinksniniais komponentais kalboje turi atramą ir yra motyvuoti. Įvairių semantinių grupių reprezentantų (fitonimų, zoonimų, mikonimų, asmenvardžių, vietovardžių) nominacijos ir motyvacijos tyrimai1 atskleidė grupes sudarančių bendrinės ir tikrinės leksikos vienetų tipiškiausius požymius, būdingiausią motyvaciją, nulemtą tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų priežasčių2. Pastaruoju metu į nominacijos tyrimų lauką patenka ir uždarų apgyventų erdvių topografiniai vienetai bei jų grupės. Veslava Sidaravičienė (2018) ištyrė Vilniaus urbanistinę erdvę su jos autentiška daugiakalbe visuma, kaimo, miesto, sodų bendrijų tikrinę leksiką tyrė Razumovas 2013; Mezenko 2015; 2017; Mezenko, Vasil’eva, Galkovskaja 2017 ir kt. Pastarojo tipo onimija turi atskirą terminą minėtoms teminėms grupėms įvardinti konlokatonimas (lot. conlocationem) ‘gyvenvietės vardas’. Vykdytų tyrimų duomenimis, specifiniams topografiniams objektams gyvenvietės ribose įvardyti būdinga nemažai ypatybių, nustatytų skirtinguose kalbos lygmenyse – leksiniame–semantiniame, nominatyviniame, struktūriniame, gramatiniame, lingvokultūriniame. Požymiai, atskiriantys vienos grupės leksiką nuo kitos, yra šie: vardų diapazonas, atitinkantis skirtingus nominacijos principus, nustatytų modelių produktyvumo laipsnis, struktūrinių (darybinių) vardų tipų skaičius ir santykis, nomenklatūros terminų rinkinys, gyvenviečių gyventojų orientacijos prioritetai ir kt. Išanalizavus apgyventų vietų nominatus teigiama, kad išvardytos topografinių objektų pavadinimų atmainos laikytinos autonomiškomis gyvenvietės viduje esančių pavadinimų kategorijomis, reprezentuojančiomis konlokacijų sektorių (dar žr. Mezenko 2017). Taigi įvairių tipų gyvenvietėse funkcionuojančių topografinių objektų vardų tyrimai turi ateities perspektyvą – panaudoti lyginamuoju aspektu jie suteikia papildomos medžiagos ne tik skirtumams, bet ir bendriesiems polinkiams nustatyti. Dėl savo specifikos konlokacijų sektorius ypač tinkamas antropocentriškai orientuotos lingvistikos objektas, nes kognityvinės krypties rėmuose kalba tyrinėjama drauge su kitomis dedamosiomis: individo reakcija į aplinką, mąstymu, atsiminimais, vaizduote, kas ir leidžia išsiaiškinti, kokį vaidmenį atlieka kalbos formos atspindėdamos šių procesų specifines ypatybes bei gautų rezultatų panaudojimo specifiką (plg. Wulf 2000; Blanár 2004; Selivanova 2012; Wenzel 2014: 384–385; Skorupa 2021; Sviderskienė 2022 ir kt.). Be to, naujausiuose toponimijos tyrimuose kalbos vieneto reikšmės samprata taip pat kito; ji suprantama kaip tam tikros sąvokos, integralios visų sąvokų sistemos dalies, įžodinimas. Daugiasluoksnė sąvokų sistema, jos struktūros ypatybės, nuo kurių 1 Dėl šių tyrimų dar žr. Sviderskienė 2022: 44. 2 Dėl šių priežasčių žr. Butkus 1995: 25; Wenzel 2014: 188. Straipsniai / Articles 73 DALIA SVIDERSKIENĖ ypač priklauso ir nominacijos apibrėžimas, taip pat leidžia suprasti ir paaiškinti vieno ar kito kalbos vieneto parinkimą viso semantinio lauko, kuriam jis priklauso, kontekste. Lietuvių toponimikoje nedidelių teritorinių vienetų vardai vadinami žemėvardžiais³, jie tiriami vykdant regioninius tyrimus, tačiau į detalesnį teritorinio sektoriaus topografinio tyrimo lauką žemėvardžiai dar nebuvo įtraukti. Regioninių tyrimų duomenimis, jie turi erdvinę nuorodą, pasako apie gyvenvietės pobūdį, plėtrą ir teritorijos ekonominį (pa)naudojimą, atspindi tam tikro ploto gamtos ypatumus. Žemėvardžiai leidžia rekonstruoti praėjusio amžiaus turinį, drauge atkurdami tarpukario kaimo žmonijos aktualijas. Teisinga šių onimų samprata suteikia turtingos medžiagos kraštovaizdžio tyrimams, gyventojų ūkinei veiklai, etninei priklausomybei pažinti ir pan. Žemėvardžiai fiksuoja daug terminų, formuojančių šiuos vietų vardus, norminė jų rašyba svarbi tiek kalbotyrai, tiek kartografijai. Be to, kas pasakyta apie priežastis, inspiravusias šį specifinių topografinių objektų gyvenvietės ribose tyrimą, minėtinas ir žemėvardžių praradimo pavojus. Visuotinai pripažįstama, kad žemėvardžiai – ypatingi kalbos ir istorijos dokumentai vardyno, kalbos, istorijos, geografijos ir kitoms mokslo sritims (Waser 2004: 349; Wenzel 2014: 167). Remiantis 97 vietų toponomastine įvairove pasižymėjusiu Utenos apskrities Anykščių valsčiaus Šeimyniškėlių kaimo Žemės vardų anketos⁴ (1935) tikrinės leksikos rinkiniu, toliau straipsnyje aprašyta pavaldı prasminė rekonstrukcijai tarpukario palikimo dalis, suteikusi informacijos, kaip veikia vidinis kalbos mechanizmas, atskleidžiamas tikrinių žodžių, užrašytų gyvenvietėje, sąveiką su visu individo mąstomuoju turiniu. Dabartiniais enciklopediniais duomenimis, Šeimyniškėlių kaimas yra Anykščių seniūnijoje už 1,5 kilometro į šiaurę nuo Anykščių. Vakariniu pakraščiu jis glaudžiasi prie Šventosios upės kairiojo kranto, šiaurės vakariniu – prie upės Variaus. Per kaimą teka upė Eĺmė – Šventosios kairysis intakas, Vėlpuis – kairysis Eĺmės intakas, čia yra ir šių upių santakos. Šeimyniškėlių kaimas ribojasi su Gōjaus, Pavarių, Paelmio, Naujųjų Eĺmininkų kaimais ir Anykščių miestu. Šeimyniškėlių piliakalnis, vadinamas Vōruta, yra šiauriniame Anykščių pakraštyje, prie kelio į Rokiškį, ties Naujųjų Eĺmininkų kaimu (žr. 1 pav.). ³ Dėl žemėvardžio sąvokos apimties žr. Sviderskienė 2020. Mokslo publikacijoje, remiantis Kazio Alminauskio Instrukcija Lietuvos žemės vardynui surašyti (toliau – LŽVI), atskleista termino ra­ dimosi aplinkybės visuotinio vietovardžių surašymo į Lietuvos žemės vardyno anketas 1935–1937 m. situacijos kontekste. ⁴ Toponomastinių žinių teikėjai – Vincas Tuskenis, Anelė Pakštienė, abiejų gimimo vieta – Šeimyniškėliai. Kaip nurodoma anketoje, žinių teikėjai priklausė 40–60 m. amžiaus grupei (anketoje nurodomas pateikėjų amžiaus intervalas metais). 74 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Toponomastinio sluoksnio struktūra socialinėje–geografinėje Šeimyniškėlių kaimo erdvėje Žemės vardų anketos (1935) duomenimis 1 PAV. Dabartinis Šeimyniškėlių kaimo ir Šeimyniškėlių piliakalnio teritorinis išsidėstymas Google žemėlapio duomenimis (žiūrėta 2022–09–08) Piliakalnį 1990–2005 m. tyrinėjo archeologas Gintautas Zabiela5. Šiandien tai plačiausiai tyrinėtas piliakalnis Lietuvoje ir vienas plačiausiai tyrinėtų visame Rytų Pabaltijyje. Šis balno pavidalo pailgas kalnas stūkso tarp dviejų daubų, esančios ketveros viduryje ir atskirtas nuo kitos keteros dalies giliais perk a sais. Piliakalnio šlaitai dabar teturi apie 25 m aukščio, tačiau jie labai statūs. Dendrochronologinių tyrimų duomenimis, piliakalnis buvo įrengtas 1232 metais. Jis siejamas su vienintele žinoma karaliaus Mindaugo pilimi Vóruta6. Šiuo aspektu nuoroda į piliakalnį žvelgiant iš šiandienos perspektyvos veikia ir kaip turistinė (ar net komercinė) atrakcija – traukos centras gyvenamojo pobūdžio vietovėje. Straipsnio tikslas – remiantis tarpusavyje susijusiais kraštovaizdžio ir apgyventos vietovės istoriniais–kultūriniais duomenimis, apklausos būdu 1935 metais gauta ir užrašyta empirinė medžiaga, atlikti detalių iš kalbėjimo užfiksuotos kaimo toponimijos tyrimą: išanalizuoti gyvenvietės ir jos prieigų vardų raišką 5 Plačiau žr. Zabiela 1992; 1992a; 1993. 6 Plačiau žr. straipsnius VLEe. Prieiga internete: https://www.vle.lt/straipsnis/seimyniskiu-pilia-kalnis/; https://www.vle.lt/straipsnis/voruta/ [žiūrėta 2022–09–27]. Straipsniai / Articles 75 DALIA SVIDERSKIENĖ ir reikšmę, gautus išvestinius lingvistinio tyrimo duomenis interpretuoti, paaiškinti vietovės ir jos vardų tapatybę, nusakyti sudėtinių apgyventos vietos dalių tarpusavio išsidėstymą ir ryšį (sandarą) erdvėje. Įgyvendinant tikslą spręstini šie uždaviniai: 1) išanalizuoti anketoje užfiksuotą informaciją apie įvardijamus objektus; 2) įvertinti iš kalbėjimo užrašytus tuometinius situacinius duomenis remiantis pateikėjų pasakytais žodžiais ar teiginiais apie objektus; 3) palyginti juos su senąja ir tarminе leksika, jos semantika, užfiksuota elektroniniame Lietuvių kalbos žodyne (toliau – LKŽe); 4) identifikuoti objektyviausias ir subjektyviausias įvardijimo proceso priežastis; 5) atskleisti įvardijimo požymį (požymius); 6) paaiškinti: a) ką vietovardžiai reiškė (konotavo) vartosenoje, b) kokią informaciją apie objektą perteikė, kokią sąvoką (jos dalį) įvardijo; 7) užrašyti vietovardžių reprezentuojamas onomastinės nominacijos schemas. Tyrimo vertė: tyrimo rezultatų duomenys pravers kalbos duomenų, jų tipų, modelių kaupimui, sisteminimui, įtraukimui į platesnį regioninių tyrimų lauką, įvairaus pobūdžio desingumų, svarbių etimologiniu, etnolingvistiniu, etnogeografiniu, kognityviniu požiūriu, išaiškinimui, suteiks žinių apie vietovės istoriją ir erdvinę raidą, Aukštaitijos etnografinį regioną⁷. Lingvistinio kraštovaizdžio eksplicacijos pavyzdys gali būti panaudotas kaip metodologinis instrumentas ir didesnių teritorinių vienetų bei kitų regionų apgyventų vietų toponimijai tirti. Atliktas detalusis kompleksinis tyrimas padės pritaikyti toponomastikos mokslą praktiškai. Pasinaudojus sklypinės gyvenvietės erdvės organizacijos duomenimis, užfiksuotais anketoje, prireikus galėtų būti patikslinti žemės sklypų plotai, fizinės jų ribos, sudaromos registrinių kultūros paveldo sklypų lokalizacijos kartoschemos savivaldybių teritorijose taip tęsiant kartografavimo tradiciją, paliudytą ir nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu anketose (žr. 2 pav.). Šeimyniškėlių kaimo anketa tik viena iš daugelio šaltinių, pritaikomų ir topografijoje. Straipsnyje pristatomi rytų aukštaičių tarmės anykštėnų šnektos ploto Šeimyniškėlių kaime užrašytų geogeninių ir antropogeninių semantinių grupių reprezentantai. Jų analizei taikytas mokslinis pažinimo metodas (onimų grupavimas į tam tikras grupes remiantis jų panašumais arba skirtumais pagal pasirinktus kriterijus: įvardijamus objektus⁸, kalbos dalis, darybos (nominacijos) pamato leksinį statusą, semantinę ir formaliąją struktūrą, įvardijimo principus ir pan.), vidinės rekonstrukcijos, komponentinės analizės, pragmatinės, kognityvinės interpretacijos, aprašomasis metodai. Anketoje užrašyti vietų vardai vertinti pirmiausia tiriamojo ploto toponiminės sistemos kontekste, prireikus ⁷ 2023-ieji – Aukštaitijos metai. ⁸ Pagal semantines grupes (toliau – SG). 76 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Toponomastinio sluoksnio struktūra socialinėje–geografinėje Šeimyniškėlių kaimo erdvėje Žemės vardų anketos (1935) duomenimis palyginti ir su viso kalbinio ploto reprezentantais, iš gyvosios kalbos užrašytais vietovardžių kartotekoje (toliau – VK). Analizuojant vietų vardus paisoma bendrinės ir tikrinės leksikos vienetų, einančių nominatu pamatų, geografijos, fiksuojamos leksikografiniuose šaltiniuose, keliamo nominacijos ir motyvacijos aiškinimų versijos vykdomos jau atliktų šios srities tyrimų kontekste (dėl visų šaltinių žr. straipsnio gale), laikomasi tų pačių toponimijos tyrimų srityje įprastų ir nusistovėjusių medžiagos pateikimo kriterijų⁹ 2 PAV. Žemės vardų anketojе (1935) užrašytų žemėvardžių išsidėstymo kartoschema Utenos apskrities Anykščių valsčiaus Piktagalio gyvenvietėje, šio kaimo padėtis kitų valsčiaus kaimų ir pasaulio šalių atžvilgiu (LKI Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro archyvo kartoschemos nuotr.) ⁹ Dėl analizės tvarkos ir medžiagos skirstymo dar žr. Sviderskienė 2017: 246–247; 2022: 43–45. Straipsnyje vartojamos santrumpos kaip šaltiniuose, atskirai jos neaiškinamos. Straipsniai / Articles 77 DALIA SVIDERSKIENĖ 1. ĮVARDIJIMAI PAGAL (GEO)OBJEKTŲ YPATYBES 1.1. Tiesioginės nominacijos reprezentantai. 1.1.1. Desubstantyvai. 1.1.1.1. Antriniai dariniai, radęsi onimizacijos būdu geografiniam ar kitam nomenklatūriniam terminui (atitinkamai GNT ir NT; toliau – (G)NT) perėjus į toponimų klasę. Šis onomastinis procesas išreiškiamas bendrąja nominacine schema (G)NT ⇒ toponimas. Toliau straipsnyje paaiškinami atskiri tiriamo ploto toponimijos atvejai, radęsi pagal šią schemą: Dirvū́nas ar. ž., plg. apeliatyvo dirvū́nas tipiškiausią ir šalutinę reikšmes ‘apleista, nedirbama, sužėlusi dirva’, ‘išarta pieva’; įvardijant, tikėtina, aktualizuota šalutinė reikšmė¹¹; Liū́nas ln. (liūliuojąs dumb las)¹², plg. liet. liū́nas ‘linkstanti samanų pluta pelkėje, prie pelkėjančių ežerų ar upių’ ir ‘klampynė, marmalynė’. Prie žemėvardžio Salà ar. ž. anketoje užrašyta informacija, paaiškinanti tokį įvardijamo objekto suvokimą: tarp liūnų ir Šventosios upės [...]. Tai leido suprasti, kad vv. reikšmė vartosenoje buvusi ariamos žemės plotelis, iškilęs tarp liūnų ir upės, plg. liet. salà šalutinę reikšmę ‘ariamos žemės, dirvos plotelis tarp pievų’ || ‘pievėlė viduryje vasarojaus ar rugių lauko’, dar plg. kitame plote užrašytą pievų vardą Sālos su išplėstine objekto nuoroda smėlėtos, apsuptos Varduvos upės (VK¹³). Užfiksuotos dvi šio tipo vv. pluralia tantum formos: Kapaĩ kp.¹⁴ – kapų vieta, plg. liet. kapai tipiškiausią reikšmę ‘vieta, kur laidojami žmonės’; Lãnkos pv. (4 ha; prie Šventosios upės), plg. liet. lankà didelė lygi pieva, dažniausiai prie upės, potvynio metu užliejama vandens¹⁵. 1.1.1.2. Nedidelį erdvės plotą žvelgiant horizontaliąja kryptimi užimančio objekto vardas sudarytas pagal schemą GNT + –elė ⇒ žemėvardis: Brastelė br. (brastelė; 4 metrai per Elmės upelį), plg. brastà ‘negili upės vieta, per kur galima perbristi, pervažiuoti’¹⁶. Nedidelį erdvės plotą žvelgiant vertikaliąja kryptimi ¹⁰ Dėl šio termino žr. Podol’skaja 1978: 95–96; TMOI 37, 40, 42, 48 ir kt. ¹¹ Tam, kad geriau būtų suprantamas įvardytų objektų tarpusavio išsidėstymas ir ryšys gyvenvietės viduje, dar plg. 1,5 ha dydžio arimo vardą Didísaı dirvū́nas, užrašytą anketoje. ¹² Kiti anketos duomenys: linus merkia, yra daug žuvų. ¹³ Mažeikių apskrities Sedos valsčiaus Rimolių k. Žemės vardų anketa. ¹⁴ Anketos duomenimis, 0,2 ha; prie kelio į Anykščius. ¹⁵ Tam, kad geriau būtų suprantamas įvardytų objektų tarpusavio išsidėstymas ir ryšys gyvenvietės viduje, dar plg. pievelės (0,3 ha; tarp Biliūno šilelio ir Šventosios upės) vardą Lankelė (žr. 2.1.1.). ¹⁶ Dar žr. LVŽ I 547–549. 78 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Toponomastinio sluoksnio struktūra socialinėje–geografinėje Šeimyniškėlių kaimo erdvėje Žemės vardų anketos (1935) duomenimis (dubumo prasme) užimančio objekto vardas sudarytas pagal tą pačią schemą: Duobėlė b. (dumblas; 0,1 ha; į šiaurę nuo Šeimyniškėlių k. prie Elmės upelio), plg. duobė ‘iškasta ar šiap įdubusi vieta žemėje; dauba, slėnys, duburys’17. 1.1.1.3. Įvardijant aktualizuota tai, ko yra, kas auga ar pan. tam tikrame gyvenvietės plote. (1) Negyvosios gamtos TG18 reprezentanto pavadinimas (akmuo, dial. kìmsas) + –ynė ⇒ žemėvardis: Akmenynė sklm. [Šventojoje], plg. liet. akmenynė ‘dirva, žemė, kur daug akmenų, akmenuota lauko vieta’, seklumà ‘sekli vieta upėje […]’. Šio vv. apibendrinta reikšmė – sekli vieta su akmenuotu dugnu Šventojoje; Kemšynė (t. Kimšynė) pv. (dumblas), plg. dial. kimšynė = kemšynė ‘kemšų priaugusi vieta’; vv. reikšmė – kemsuota pieva. Augalų TG reprezentanto pavadinimas (kãrklas) + –ynė ⇒ žemėvardis: Karklynė gn., plg. karklynė ‘vieta, priaugusi karklų, karklų krūmai’19; vv. reikšmė – karklų priaugusi ganomoji vieta. (2) Akmeningas, vietomis medžiais apaugęs, nuo kaimo 0,3 km į šiaurę nutęsęs „kalnynas“20 įvardytas Karčkalnis ar. ž., kln. (smėlys su moliu; 3 ha; akmenuota21), plg. liet. kãrtis ‘virtinė eilė’, kálnas. Kita vertus, dėl kalno vardo pirmojo sando karč-, plg. liet. kártis ‘kai kurių gyvulių plaukai ant sprando, karčiai’, dar plg. informaciją apie denotatą anketoje: vietomis medžiais apaugę. Žvelgiant iš kaimo teritorijos perspektyvos į atokiau esantį kalną, kurio viršūš buvo apaugęs retais medžiais, viršukalnė įvardytojui galėjo asocijuotis ir su gyvulio sprando plaukais. Taigi įvardijimo metu, tikėtina, aktualizuotos viršukalnės ypatybės akmeningas [kalnas] arba [kalnas] su medžiais. Žemėvardžio nominacinė schema su motyvuojančia leksema kãrtis (kartis?) – LM + GNT ⇒ žemėvardis (oronimas). Schema su motyvuojančia leksema LM + GNT ⇒ žemėvardis (drimonimas) parodo, kad nedidelis mišk elis įvardytas pagal jo paskirtį tarpkario kaimo žmogaus gyvenime: Pakūrmiškis mš.22, plg. liet. pãkūros ‘malkos, kuras’. Darbos opozicijos žymėtasis narys (medgalių pavadinimas pãkuros) atskleidžia, kad į šį mišką, plytėjusį greta kaimo, buvo vykstama skiedrų, tošių kūrenimui. Taigi Pakūrmiškis – kuro išteklių miškas. 17 Dar žr. LVŽ II 397–403. 18 TG – terminė grupė. 19 Anketoje užrašyta ir daugiau su įvardijama vieta susijusios informacijos: juodžemis; 0,5 ha; į šiaurę nuo Šeimyniškėlių k.; šlapia, paversmis. 20 Liet. kalnynas ‘kalnų virtinė, kalnagūbrių visuma’. 21 Vėlesnės Šeimyniškėlių kaimo anketos (1961) duomenų apie denotatą apraše teigiama, kad Karčkalnis – labai status kalnas, senovėje buvęs ginybinis; kiek mažesnis už Vorutą, prie pat Šventosios upės. 22 Anketos duomenimis, 0,5 ha dydžio; į šiaurės rytus Šeimyniškėlių kaimo 1,5 km. Straipsniai / Articles 79 DALIA SVIDERSKIENĖ 1.1.2. Deadjektyvai. 1.1.2.1. Oronimų SG reprezentantas: Dubė kln. Nors anketoje daugiau informacijos, paaiškinančių duomenų nerasta, pakilumos vardas vertintinas kaip galūnės –ė vedinys. Ši vv. forma, tikėtina, buvo pasirinkta vietai įvardyti dėl fizinių jos ypatybių – įdubusio ar duobėto paviršiaus, plg. liet. dubùs, –i ‘įdubęs, įduobtas, gilus; duobėtas, duburiuotas’. 1.1.2.2. Agronimų SG reprezentantai, padaryti iš įvardžiuotinių būdvardžių. Tarpusavyje jie nėra vienodi. (1) Vienažodžiai onimai, kurių objekto nuoroda (sutrumpėjęs GNT) neeliminuojama iš jų semantikos: Ilgōji pv., papildoma anketos informacija pakraštyje Elmės upelio paaiškina pievos padėtį šioje kraštovaizdžio zonoje – pieva, lygiagreti pakrantės juostai, todėl suprantama, kodėl ji pavadinta Ilgōji, plg. liet. ilgōji, dar plg. ilgas, –a ‘kas tęsiasi į ilgumą, toli (erdvėje)’²⁴; Siaurōji pv. (juodžemis; 0,5 ha; šlapia), plg. liet. siaurōji, dar plg. siauras, –a ‘kuris mažo skersio, pločio’. (2) Dvižodžiai onimai, atitinkantys schemą derinamojo pažyminio junginys ⇔ žemėvardis: Didisai dirvōnas ar. ž. (1,5 ha)²⁵, plg. liet. didisai, dar plg. didis, –ė (–ẽ, –ì, didžia) ‘žymus savo apimtimi, stambus’, dirvōnas ‘išarta pieva’²⁶; dar plg. pakraštys ‘vieta palei kraštą; pakrantė’; Ilgasai liūnas ln. (dumblas; 0,5 ha; nuo Šeimyniškėlių k. į vakarus), plg. liet. ilgasai, plg. ilgas, –a ‘kas tęsiasi į ilgumą, toli (erdvėje)’. Taigi šio helonimo reikšmė – į vakarus nuo kaimo nutįsęs liūnas²⁷. 1.1.3. Deverbatyvas. Užfiksuotas vienas vandenvardžių SG reprezentantas, radęsis iš kryptingo judėjimo horizontaliosios slinkties veiksmažodžio elmėti²⁸: Elmė up.²⁹ (sraunus, akmenuotas [upelis]; 9 km; prie Šeimyniškėlių k. įteka į Šventosios upę). Įvardijimo metu aktualizuotas ir tam tikroje kraštovaizdžio zonoje hidroobjekto ²³ Dar žr. LVŽ II 346–353. ²⁴ Dar žr. LVŽ IV 12–30. ²⁵ Anketos duomenimis, arimas yra gyvenvietės užribyje, prie Niūronių k. ir valdžios miško žemių Nergelio žemėje; aplink pelkė; dėl jo dar žr. LVŽ II 224–242. ²⁶ Tam, kad geriau būtų suprantamas įvardytų objektų tarpusavio išsidėstymas ir ryšys gyvenvietės viduje, dar plg. 1 ha dydžio arimo vardą Dirvōnas: liet. dirvōnas ‘apleista, nedirbama, sužėlusi dirva; išarta pieva’. ²⁷ Dar žr. LVŽ IV 12–30: iš gyvosios kalbos kitu laikotarpiu užfiksuota ir kita gretiminė šio vv. lytis (kirčio variantas) Ilgasai liūnas, Ilgasai liūnas liūn., plk. An. ²⁸ Daugiau dėl šio tipo veiksmažodžių dar žr. Jakulis 2004: 20–21. ²⁹ Dėl šio vandenvardžio dar žr. LUEV 39, 100. 80 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Toponomastinio sluoksnio struktūra socialinėje–geografinėje Šeyniškėlių kaimo erdvėje Žemės vardų anketos (1935) duomenimis sukeltas garsas³⁰, plg. liet. elmėti, elma, –ėjo ‘almėti’, dar plg. almėti ‘bėgti, garmėti’ (Sv), garmėti šalutinė reikšmė ‘su triukšmu bėgti teketi’³¹. Taigi upėvardžio apibendrinta reikšmė vartosenoje – srauni, su triukšmu akmenuota vaga tekanti upė³². 1.2. Netiesioginės nominacijos reprezentantai. 1.2.1. Įvardijimai pagal žemės paviršiaus darinių pobūdį: reljefinį išsikišimą, tam tikrą spalvą (atspalvį), nulemtą dirvožemio kokybės, gabaritiškumą bei kitas erdvines objektų ypatybes. (1) Įvardijant pagal schemą išvestinis GNT + –iškis ⇒ žemėvardis (drimónimas) aktualizuota, koks žemės paviršiaus pobūdis (su iškilimais): Salūkiškis mš.³³, plg. liet. salūkė, dar plg. salà šalutinę reikšmę ‘vienos rūšies žolių ar kitokių augalų plotelis, kupstas’, iliustracinį sakinį, užfiksuotą lokaliai artimame tarmės plote Krūmuos plukės kad žydžia salõm – atsižiūrėt negali Ob (LKŽe), paaiškinantį miško vardo reikšmę vartosenoje: pušimis apaugusią iškilusį žemės paviršiaus plotelių vietą. Kaimiškosios (socialinės) aplinkos reprezentantas (kūgis) + –iškis ⇒ žemėvardis: Kūgiškis ar. ž. (molis; 3 ha) – priesagos –iškis vedinys, plg. liet. kūgis ‘nedidelė sugrėbto šieno ar vasarojaus kupeta’. Įvardijant ariamos žemės plotą molingo žemės darinio paviršius su išsikišusiais nedideliais kūginiais galais kruvoje greičiausiai stimuliavo ir nulėmė tokį objekto suvokimą ir minėtos leksemos pasirinkimą³⁴. Taigi vardu Kūgiškis buvo įvardyta sąvoka žemės kūgių plotas. Apeliatyvinis asmens pavadinimas (žydas) su priesaga –iškiai ⇒ žemėvardis: nuo kaimo teritorijos nutolusio suarto žemės ploto vardas Žydiškiai ar. ž. (priesmėlis; 2 ha; prie Šventosios upės). Anketoje užfiksuoti duomenys suteikia daugiau informacijos apie žemės darinio dirvožemio kokybę bei būvį, plg. [...] nerišlūs, lengvi, purūs juodžemiai ir priesmėliai (LKŽe, žr. priesmėlis). Taigi priesagos –iškiai vedinys, tikėtina, radosi dėl tam tikrų šio ploto žemės paviršiaus ypatybių ³⁰ Šventosios baseino upės, kaip rašė vysk. Antanas Baranauskas, mūsų Anykšta ir mūsų Šventoji siaurai tyki be didžiųjų verpetų (cit. iš Kviklys 1965: 82). ³¹ Tipiškiausia šio žodžio reikšmė ‘bėgti, lėkti, vykti su triukšmu, būriu, krūvomis’. ³² Kitaip LVŽ II 481: čia upėvardis siejamas su liet. elmėti ‘almėti’, plg. almėti ‘sunktis pamažu, varvėti, pūliuoti; pamažu sroventi’ ir aiškinamas, kaip pamažu srovenanti upė. ³³ Anketos duomenimis, smėlys; 3 ha; Prie Niūronių valdžios miško; pušys auga. ³⁴ Plg. iliustracinį sakinį iš LKŽe, užrašytą šiame tarmės plote Kūgelis šieno Šmn. Dar plg. liet. kūgis šalutinę reikšmę ‘krūva žiedų vienoje vietoje, kekė’. Straipsniai / Articles 81 DALIA SVIDERSKIENĖ ir jų keliamų asociacijų – dėl tamsių, siaurų, iškilusių ariamos žemės ruoželių, krūvoje besidriekiančių kraštovaizdžio fone³⁵. Tiriamame plote žydų vadinama ir ‘nutęksta rašalo dėmė, šlakas’ Dbk (LKŽe)³⁶. Duomenų, kad įvardijamas objektas būtų priklausęs žydų tautybės asmeniui, anketoje nepateikiama. Atributinę šių vedinių reikšmę vartosenoje atitinka apibendrinta onomastinės nominacijos schema geografinei tikrovei pavadinti Atr. + N priesaga ⇨ žemėvardis. (2) Galūnės -ė vedinys Degutė ar. ž. (juodžemis; tarp Elmės upelio), užrašytas anketoje, atskleidžia, kad įvardijama ne tiesiogiai, bet per tarpininką, tamsumo ypatybės turėtoją, iš beržų žievių ir smalingų kelmų degamo ratų tepalo pavadinimą liet. degutas, plg. sustabarėjusį žodžių junginį kaip (lyg) degūtas: Juodas kaip degūtas (PŽ 75). (3) Palyginamojo tipo vietų vardai reprezentuojantys mišrųjį gabaritiškumo–formos motyvacijos modelį (toliau – MM): Miestėlis ar. ž., s.³⁷, plg. liet. miestelis, kurio šalutinė reikšmė ‘tam tikros paskirties pastatų grupė’³⁸, salа ‘ariamos žemės, dirvos plotelis tarp pievų’. Tarp balų iškilęs nedidelis ariamos žemės plotelis lyginamas su pastatų grupe. Įvardijant aktualizuotas žemės paviršiaus darinio gabaritiškumas, koreliuojantis su forma. Didumu pasižymintis (2 ha) žemės paviršiaus darinys pavadintas Starkalizdžiu ar. ž., plg. liet. starkalizdis ‘gandro lizdas’. Įvardijimo metu šios leksemos pasirinkimą, lėmė ne tik arimo gabaritiškumo matmuo; ariamos žemės plotas, tikėtina, buvo apskritos for-mos, plokščias ir galimai kiek iškilęs virš įprasto reljefo lygio, tarsi stūksotų kraštovaizdžio fone³⁹. (4) Užrašytas vienas vietos vardas, radęsis pagal schemą nederinamojo pažyminio junginys ⇨ žemėvardis: Ložoriaus sietuvà glm. (3 m gilumo giluma; duobė Elmės upelyje), plg. apeliatyvinį asmens pavadinimą liet. ložorius ‘invalidas, 35 Plg. liet. rūožas ‘juostos pavidalo žemės sklypas, plotas, rėžis’, dar plg. režys, rėžis ‘į vienkiemius neišskirstyto kaimo valstiečiui priklausantis ilgas siauras žemės sklypas’. 36 Kalbininkės, išanalizavusios kito Lietuvos ploto (žemaičių tarmės) tekstus bei jų kontekstus, nustatė, kad žydams priskiriamos neutralios stereotipinės ypatybės, sietinos su išvaizda: tamsaus gymio, aukšti (plačiau žr. Balčiūnienė, Petrošienė 2020: 125). 37 Anketos duomenimis, salelė; juodžemis; 0,5 ha; aplink balos, į vakarus nuo kaimo 0,5 ha [atstumu]. 38 Tipiškiausia apeliatyvo miestelis reikšmė ‘nedidelis miestas’, plg. liet. miestas ‘didelė gyvenamoji vietovė, administracijos, prekybos, pramonės ir kultūros centras’. Dėl liet. miestas dar žr. Sabaliauskas 1990: 231. 39 Plg. Kiokso ji (trobelė) vidury dirvono kaip gandralizdis Žem (LKŽe). Dar plg. Pasmūdų k. anketoje užrašytą ariamos žemės ploto vardą Starkalizdis And, kuris apibūdinamas kaip kalnuotas, nuolaidus į priekį; 15 ha, esantis tarp Ližių, Pienionių ir Pago j ės kaimų; plg. balovardį Starkalizdis (|| Kauk ā zas) b. Utenos aps. Alantos vls. Šunak ojų k. 1935 m. (VK). 82 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Toponomastinio sluoksnio struktūra socialinėje–geografinėje Šeimyniškėlių kaimo erdvėje Žemės vardų anketos (1935) duomenimis ligonis’, avd. Lõzorius (LVKŽ⁵ 222), sietuvà ‘gili, plati upės vieta […]’, dar plg. su-stabarėjusi žodžių junginį kaip lõzorius be kõjų: Vedu berióką – tas eina kap lõzo-rius (invalidas) (PŽ 242), liet. bekõjis, –ė prk. ‘kas negreitai eina’. Tikėtina, kad realūs įvykis galėjo paženklinti įvardijamąjį objektą, tačiau neišleistinos iš akių ir kitos galimos šio vv. radimosi aplinkybės, pasižyminčios išvestinės gilumo / dubumo semantikos ir sąvokos sunkiai einantis, nepaeinantis / sunkiai praeinamas, nepraeinamas, neperbren­damas bendrumu. Kalbinės bendruomenės atstovams užuomina į gerai žinomą Lõzoriaus situaciją⁴⁰, jos konotacinio fono, sujungusio žinomą informaciją apie įvardijamąjį tikrovės fragmentą su situaciniu pažinimo kontekstu, įtaka greičiausiai lėmė naujos reikšmės, tiksliau, sąvokos komponen­to, susiformavimą jau verbalizuotų žinių reinterpretavimo pamatu. 2. ĮVARDIJIMAI PAGAL (GEO)OBJEKTŲ BU-VIMO VIETĄ KAIMO IR JO APYLINKIŲ TERITORIJOJE 2.1. Tiesioginės nominacijos reprezentantai. Visi užrašyti tikrinės leksikos vienetai – desubstantyvai. 2.1.1. Įvardijimai iš bendrinių žodžių. (1) Prie Šventosios upės, kaip rašoma anketoje, plytėjusi ganomoji vieta įvar-dyta Kulys gn. (3 ha), plg. liet. kulỹs ‘kampas || ‘kraštas, gabalas⁴¹. Kampinę kaimo erdvės dalį užėmusios vietos vardo nominacinė schema (G)NT ⇨ žemėvardis. (2) Agronimų SG reprezentantai, priesagos –el– (–eliai, –elė) vediniai, sudaryti pagal schemą (G)NT + –el– ⇨ žemėvardis, Kulẽliai gn. (2 ha); Lankẽlė pv. (pievelė; 0,3 ha)⁴². Priesagų –eliai, –elė vedinių radimąsi paaiškina didesnės apimties „teritoriniai kaimynai“, kurių vardai – neišvestiniai onimai, plg. vv. Kulỹs (3 ha), ⁴⁰ Dėl jos plačiau žr. straipsnį VLEe. Prieiga internete: https://www.vle.lt/straipsnis/lozorius/ [žiūrėta 2022–10–08]. Dėl apeliatyvacijos reiškinio žr. Rutkowski 2007: 29, 60. ⁴¹ Plg. ten pat kaime, paupio ruože užfiksuotą kitą, mažesnį, ganomosios vietos vardą Kulẽliai (žr. 2.1.1.). ⁴² Daugiau anketos duomenų apie denotatą: smėlys, priesmėlis; tarp Biliūno šilelio ir Šventosios upės; versmės kelios trykšta. Straipsniai / Articles 83 DALIA SVIDERSKIENĖ Lañkos (4 ha) (dėl jų atitinkamai žr. 2.1.1. ir 1.1.1.1.). Pastarieji geoobjektai plėtojo tame pačiame Šventosios paupio ruože. (3) Raistavardžio Pakrióklis radimosi aplinkybes paaiškina tai, kas pasakyta apie objektą anketoje – [raistas] prie Šventosios, į šiaurės vakarus nuo kaimo. Tikėtina, kad helonimų SG reprezentanto radimosi pamatas – liet. krioklė ‘smarkus, triukšmingas vandens bėgimas, tekėjimas’. Jo nominacinė schema pa– + (G)NT ⇒ helonimas. (4) Užfiksuotas vandenvardis, kuris vartosenoje funkcionavo kaip vietos priklausymo tam tikrai kraštovaizdžio zonai raiškos reprezentantas. Tai parodo jo nominacinė schema su motyvuojančia leksema võlas – LM + GNT ⇒ vandenvardis: Võlupis up1.43 (upelis 4 km ilgio, Vorutos piliakalnio rytų pusėje), plg. liet. võlas ‘žemės sankasa, žemės volas’. Taigi vandenvardžio reikšmė – upelis, esantis greta žemės sankasos. Sankasos radimasi greta piliakalnio, tikėtina, lėmė vietos topografinę padėtį: nuo sausumos pusės, kaip mažiau saugios vietos, buvo sukastos žemės44. (5) Iš išvestinių apeliatyvų prūdelis ir paupė radosi šie vietos reikšmės žemėvardžiai pagal schemą nederinamojo pažyminio junginys ⇒ žemėvardis: • agronimų SG reprezentantai: Paupės daržai drž. (prie Šventosios upės, į vakarus); Paupės pievos dr., gn., (40 ha; prie Šventosios upės); liet. paupė ‘vieta palei upę, pakrantė’, daržas šalutinė reikšmė ‘nedidelis žemės sklypas’ (plg. tipiškiausią šio apeliatyvo reikšmę ‘žemės sklypas prie sodybos daržovėms’), pievos. • hodonimas: Paupės kėlias kl. (1 km; iš Šeimyniškėlių k. į Gilią brastą per Šventosios upę) – kelias, ėjęs paupe; • oronimas ir • agronimas Prūdelio kalnas kln. (molis, kelmuota; 4 ha); Prūdelio pievelė pv. (juodžemis; 1 ha) radosi iš greta buvusios užtvenktos vietos pavadinimo prūdelis, plg. prūdas ‘tvenkinys’. (6) Iš dūrinių su prielinksniu radosi anketoje užrašyti pievos ir ganyklos vardai žymėjo jų tarpinę erdvinę padėtį atitinkamai tarp vienos rūšies geoobjektų ir tarp vienos rūšies augalų: Tarpūbalai pv. (dumblas; prie Šventosios upės), plg. tarpūbalis ‘vieta tarp balų’; Tarpūliniai gn. (0,5 ha), plg. liet. tarpū, tarp, kurie žymi ko buvimą vietoje, ribojamoje kitų objektų [...] || tam tikru atstumu nutolusius susijusius objektus, dar plg. tárpas ‘daiktus skirianti erdvė, vieta’; liet. línas ‘pluoštinis ir aliejinis augalas (Linum)’. 43 Šis vandenvardis oficialiame Lietuvos vandens vardyne neužfiksuotas. Pastebėta, kad jis išlikęs Šeimyniškėlių k. anketoje užrašytame agronime, plg. greta buvusios pievos vardą Volupėlis, dėl kurio darbybos ir motyvacijos žr. 2.1.2. Dėl kito Lietuvos ploto vandenvardžių, papildžiusių ir patikslinusių esamus lietuvių hidronimijos duomenis Žemės vardų anketų duomenimis, ir dėl tokio pobūdžio faktinių bei lingvistinių duomenų vertės žr. Sviderskienė 2010. 44 Daugiau apie piliakalnių Lietuvoje tipus žr. LE XXII 500. 84 Acta Linguistica LXXXVIII Toponomastinio sluoksnio struktūra socialinėje–geografinėje Šeimyniškėlių kaimo erdvėje Žemės vardų anketos (1935) duomenimis 2.1.2. Įvardijimai iš tikrinių žodžių. (1) Geoobjektų vardai, kurių radimosi pamatas greta kaimo esančių kitų teritorinių vienetų – gyvenamųjų vietų – vardai: • Kaimo vardas Šeimyniškėliai k. An padarytas su priesaga –ėliai pagal schemą gyvenamosios vietos vardas + –ėliai ⇒ oikonimas. Priesaga žymi vėliau susiformavusį bendrasaknį teritorinį vienetą artimoje aplinkoje, plg. Šeimyniškiai k. Šmn (ATSŽ II 301)⁴⁵. Šie oikonimai atskleidžia vietovės erdvinę raidą. Vietų padėtį vienos kitų atžvilgiu, jų erdvines sąsajas su kitomis gyvenvietėmis parodo Šeimyniškėlių kaimo plote užrašyti žemėvardžiai. • Agronimų SG reprezentantai: priesagos –iškė vediniai, sudaryti pagal schemą gyvenamosios vietos vardas + –iškė ⇒ žemėvardis: Paelm iškė ar. ž. (2 km į rytus nuo Šeimyniškėlių k., sueina laukai Šeimyniškėlių k. ir Paelmio vs.) – iš oficialiuose šaltiniuose nefiksuojamo viensėdžio vardo Paelmis, plg. Paelmis k. An (ten pat, 210); Vėjeliškė pv. (netoli Šventosios upės), vv. randasi greičiausiai pagal tą pačią nominacinę schemą iš gyvenvietės vardo, plg. Vėjeliškiai k. Šmn (ten pat, 339). • Hodonimų SG reprezentantai: didesnės apimties kaimo teritorijoje užfiksuoti tikrinės leksikos vienetai, padaryti pagal schemą nederinamojo pažyminio junginys ⇒ žemėvardis: Gōjaus kėlias kl. (iš Šeimyniškėlių k. į šiaurę): Gōjus k. An (ten pat, 88)⁴⁶; Stakių kėlias kl. (1 km): Stakės k. An (ten pat, 288). • Brastos vardo Gylių brasta radimosi aplinkybės paaiškina, įvardijamo objekto suvokimą suprasti padeda užrašyta išplėstinė nuoroda pievos brasta ir tai, kas pasakyta apie objekto lokalizaciją: per Šventosios upę į Gylių k. Paaiškėjo, kad vardo pirmasis sudėtinis dėmuo yra Gylių [kaimo pievos], o antrasis – brasta, plg. kaimo vardą Gyliai Šmn (ten pat, 84), brasta ‘negili upės vieta, per kur galima perbristi, pervažiuoti; klampi pieva’. (2) Geoobjektų vardai iš vandenvardžių. • Upelio vardas, priesagos –elis vedinys Volupėlis, radęsis iš greta tekėjusio kito upėvardžio Vōlupis (dėl jo žr. 2.1.1.) pagal schemą vandenvardis + –elis ⇒ vandenvardis. Įvardijamo objekto suvokimą, santykį su greta tekėjusiu kitu hidrobjektu paaiškina tai, kas apie juos pasakyta anketoje: Volupėlyje vandens būna tik pavasarį. Anketos duomenimis, susijungę Vōlupis ir Volupėlis įteka į Elmę. • Agronimai, priešdėlio pavediniai, randosi iš upės vardo, greta kurios ar kiek tolėliau nuo jos plytėjo įvardijami objektai (dirva su pieva): Paelmis dr. (6 ha; prie Elmės upelio); pv. (juodžemis; 2 ha; toliau nuo Elmės upelio): Elmė up. An (LUEV 39). Jų nominacinė schema pa- + vandenvardis ⇒ žemėvardis. ⁴⁵ Dar žr. Razmukaitė 1998: 39. ⁴⁶ Dar žr. LVŽ II 238. Straipsniai / Articles 85 DALIA SVIDERSKIENĖ Agronimai, radęsi iš kaimo teritorija tekėjusių upelių vardų (objektai buvę greta); jų schema nederinamojo pažyminio junginys ⇒ žemėvardis: Kiauliupio pieva pv. (prie Kiauliupio žemės): *Kiauliupis upl.⁴⁷; Vėlpupio darželiai ar. ž., drž. (0,5 ha): Vėlpupis upl., darželis, plg. daržas. (3) Geoobjektų vardai iš žemevardžių. • Agronimas ir • helonimas, priešdėlio pavediniai, radęsi pagal schemą pa- + žemevardis ⇒ žemevardis: Pakařčkalnė dr., pv. (prie Elmės 0,3 km į šiaurę nuo kaimo): Karčkalnis ar. ž. (žr. 2.2.); Pažalčpievis rst. (į šiaurę nuo kaimo 0,3 km): *Žalčpievis pv.⁴⁸. Priešdėlio vediniai žymi vienų geoobjektų buvimo vietą greta kitų. • Kitos struktūros hodonimų SG reprezentantas, nurodantis judėjimo kryptį kaimo teritorijoje: Kapaničių kelėlis (‖ Karošo kelėlis) kl. An (1 km į rytus nuo kaimo, į Piliakalnį); jo nominacinė schema nederinamojo pažyminio junginys ⇒ žemevardis. Taigi buvusi vv. reikšmė vartosenoje – kelias, vedantis link senųjų kapinių, plg. anketoje fiksuotą vv. Kapanicos (žr. 2.2.). • Užrašytas vienas aprašomojo motyvacijos tipo reprezentantas Galų Dubės ravėlai grv., sudarytas iš prielinksniinės konstrukcijos Galų Dubės ir išvestinio termino ravėlai, atitinkantis schemą prielinksnis junginys + išvestinis GNT ⇒ vandenvardis, plg. liet. galū ‘pažymint vietą kokio daikto gale arba ties galu’, kalno vardą Dubė, užrašytą šio kaimo teritorijoje; liet. ravėlis, plg. rāvas ‘griovys; mažas upelis’. Anketos duomenys du grioveliai įteka į Piestupį; tik pavasarį teka įvardijamo objekto aprašą papildo ir paaiškina jo motyvaciją. (4) Geoobjektų vardai, kurių radimosi pamatas – kultūrinis statinys (kryžius šventajam). Agronimų SG reprezentantai, radęsi dėl objektų padėties kryžiaus Šventam Jonui atžvilgiu: Švęnto Jōno dirvā ar. ž. (netoli prie Piestupio kryžiaus Šventam Jonui) – iš anketoe pateiktos informacijos apie denotatą aiškėja, kad vartosenoje šis onimas kalbos ekonomijos tikslais buvo trumpinamas. Pilna numanoma bei informatyvesnė vv. lytis yra Švęnto Jōno [krŷžiaus] dirvā ar. ž. Anketoe užrašytas dar viena „ekonominė“ vietos vardo forma Švęnto Jōno pieva pv. (Piestupys prasideda iš šios balos-pievos⁴⁹), dar plg. anktesnio vv. užrašymo duomenis anketoje netoli Piestupio yra kryžius Šventam Jonui. Taigi pilna pievos vardo lytis – Švęnto Jōno [krŷžiaus] pieva. ⁴⁷ Dėl bendrašaknių vandenvardžių dar žr. LHEŽ 155. Šis vandenvardis oficialiame Lietuvos vandenų vardyne neužfiksuotas. ⁴⁸ Agronimas neužrašytas Šeimyniškėlių k. anketoje, todėl kaip darybos pamatas pateikiamas su rekonstrukcijos ženklu. ⁴⁹ Per Šeimyniškėlių kaimą teka Piestupÿs, truputis Šventosios kairysis intakas. Upelis teka kalvotomis vietomis, giliu slėniu. Biliūno šilelio dalyje įsirau­sia į giloką griovį, apaugusį pušimis [...] (Kviklys 1965: 90). Dėl šio vandenvardžio dar žr. LUEV 123; LHEŽ 257. 86 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Toponomastinio sluoksnio struktūra socialinėje–geografinėje Šeimyniškėlių kaimo erdvėje Žemės vardų anketos (1935) duomenimis 2.2. Netiesioginės nominacijos reprezentantai. Toponiminės metonimijos⁵⁰ atvejai. Šis toponimų radimosi būdas, ypač būdingas žemėvardžiams. Toponimikoje jis vertinamas kaip viena iš transonimizacijos⁵¹ rūšių, kai artimoje aplinkoje buvusiam objektui perkeliamas kito objekto vardas, tačiau jo reikšmė lieka nepakitusi (schema vietovardis ⇒ vietovardis)⁵². Toliau straipsnyje pateikiami paaiškinti tipiškiausi šį procesą reprezentuojantys atvejai, užrašyti 1935 metų anketoje. Agroobjektui perkeltas kelio galvijams varyti pavadinimas: Išvara pv. (1 ha; pakraštyje Elmės upelio), plg. liet. išvara (išvarà) ‘kelias galvijams varyti į ganyklą, varykla, genetys, išgana’⁵³; Lydimas ar. ž., mš., plg. lydimas ‘iškirstas ar išdegintas plotas miške, kirtimas, skynimas’, dar plg. žmogiškąja patirtimi grįstą paaiškinimą Kur buvo girios, dabartės lydimai paliko (LKŽe). Kaip rodo objekto nuorodos anketoje, tuo pačiu vardu įvardinti ir miškas, ir arimas, plytėjė artimoje aplinkoje⁵⁴; Plėšimas ar. ž. (juodas smėlyys; 6 ha; seniau buvo miškas), plg. plėšimas ‘išartas dirvonas, plėšinys, naujiena’⁵⁵. Įvardijant aktualizuotą žemės ploto tuometę naująją paskirtį: ariama žemė buvusio miško vietoje. Anketoje užfiksuota viena daugiskaitinė senųjų kapinių, kaip rašoma anketoje, vardo forma Kapanicos kp. (3,5 ha), dėl kurios plg. brus. kanaпиця ‘upės vaga; senvagė, vorupė; (dirbtinis) kanalas’ (BRS 377). Vietos vardo ir vertinamosios objekto nuorodos senosios kapinės⁵⁶, kuri neeliminuojama iš vardo semantikos, priklausomybę skirtingoms semantinėms grupėms parodo, kad šis vardas radosi metoniminio perkėlimo būdu. Kitas toponiminės metonimijos atvejis, užfiksuotas VK praėjusio amžiaus antrojoje pusėje, minėtą vv. radimosi versiją paremia: Kapanica – krūmai prie Sénvagės (senosios upelio šakos) (Ukmergės r., Žemaitkiemio apyl., Siesarties k., 1977 m. ekspedicija). Dar daugiau skirtingų laikotarpių duomenų, užrašytų VK lapeliuose, įrodo, kad ⁵⁰ Dėl jos plačiau žr. TMOI 48. ⁵¹ Transonimizacija – lingvistinis procesas, rodantis bet kurios klasės onimo perėjimą į toponimą (antroponimo į toponimą, vieno toponimo į kitą toponimą) (dėl šio termino žr. Podol’skaja 1978: 152). ⁵² Dar žr. TMOI 46–50, 71, 151, 225. ⁵³ Dar žr. LVŽ IV 83. ⁵⁴ Anketoje užrašyta ir daugiau su vieta susijusios informacijos: smėlys; 24 ha; kaimo gyventojų bendrai valdomas miškas; akmenuotas pušynas. ⁵⁵ Dar plg. naujiena ‘naujai išarta žemė; plėšinys, plėšinỹs ‘naujai išartas dirvonas; […]’. ⁵⁶ Plg. kapinės ‘mirusiųjų laidojimo vieta, kapai’, dar plg. liet. sénkapis ‘senas, apleistas kapas’. Dėl archeologinio paminklo Šeimyniškėlių sénkapis žr. https://www.anykstenai.lt/vietoves/vietove.php?i651 [žiūrėta 2022–10–15]. Straipsniai / Articles 87 DALIA SVIDERSKIENĖ gyvojoje kalboje funkcionavo ir kito tipo upių vagų, senvagių, upelių, griovių ar pan. vardai, kurių reikšmė vartosenoje buvo artima objekto nuorodą reprezentuojančio GNT nuorodos reikšmei: Kapanica – sausas griovys į pietus nuo kaimo (Kaišiadorių r., Žiežmarių apyl., Medinių Strevininkų k., 1986 m. talka); Kapanica šaka Levens upėje, apaugus karklais (Pušaloto vls.; PKk kortelė57), dar plg. vandenvardį Kapanica grv., upl. Brb, analizuotą kito ploto regioninės toponimikos tyrimų kontekste, sietą su le. kopanica ‘griovys, kanalas, upės vaga’ (SJP II 464). Agroobjektui perkeltas piliakalnio vardas: Piliakalnis || Vóruta ar. ž. (priemolis; 2 ha; Grimašauskų sklypuose į rytus nuo Šeimyniškėlių k. 1,6 km; Voruta pavadintas neseniai, žmonės tik Piliakalniu vadino; žymu, kad būta piliakalnio, plytgalių ir degėsių randama; ari amas59). Kviklio teigimu, prie Elmės ir Šventosios santakos yra Šeimyniškėlių piliakalnis, esąs tarp dviejų daubų esą siaurame iškyšulyje; piliakalnis nuo kitos iškyšulio dalies atskirtas perkasų. Tebėra išlikusi 4 m aukščio užtvanka ir kiti galingi ano meto įrenginiai. Šlaitai apie 25 m aukščio, kai kur iškyla *60–70* kampu (Kviklys 1965: 89). Žvelgiant iš lingvistinės perspektyvos, dėl vietos vardo plg. liet. piliakalnis ‘kalnas, kur stovi ar stovėjo pilis, pilies kalnas’60; dėl gretiminės šio vardo lyties Vóruta, plg. bendrašaknį bendrinį žodį liet. vórupė ‘senoji upės vaga, senvagė’, vandenvardžius su motyvuojančia leksema vóras Vórupė up. Pabaiskas, Raguvos k., į Žirnajų ež. (LUEV 200), Vorupis upl. Mažeikių aps. Mažeikių vls. Kirkų k. 1935 m. (VK), Vórupė up. Rsn, Vorupė up. Gmb (LHEŽ 392). Pastaruosius vv., remdamasis Viljamu R. Šmolst ygu, A. Vanagas siejo su liet. vóras ‘senas’61. Arimas, buvęs greta duobės, įvardytos pagal jos paskirtį (liet. mólduobė ‘duobė, iš kurios kasamas ar kastas molis, dažnai pribėgusi vandens’), išaugojo pastarosios vardą: Mólduobė ar. ž. (molis; 2 ha; akmenuota). Magazínas ar. ž., plg. magazínas istor. ‘sandėlis laikyti kokioms nors atsargoms’62; dar žr. Kviklys 1965: 89, kur rašoma, kad Šeimyniškėlių kaimo gyventojai verčiasi žvejyba, sielių ruošimu bei plukdymu ir kitais miško darbais. Buvo 57 Kortelė iš PKk kartotekos. Ši kartoteka saugoma Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centre, ji – 1935–1937 m. Pavardžių ir vietovardžių komisijos organizuotos, kalbininkų atliktos gyvenamųjų ir negyvenamųjų vietų vardų surašymo talkos rezultatas. 58 Dėl pastarojo vv. plačiau žr. Sviderskienė 2010: 343. 59 Dėl kultūrinio piliakalnio sluoksnio dar žr. Zabiela 1992; 1992a. 60 Dėl piliakalnių Lietuvoje dar žr. LE XXII 499–504. 61 Dėl Lietuvos piliakalnių amžiaus dar žr. ten pat, 504. 62 Plg. istorinį kontekstą paaiškinančius iliustracinius sakinius, užrašytus tiriamame plote: Visi kaimai nederlingų metų atsargai dar iš rudens supildavo į tam tikras klėtis, vadinamas „magazinais“, visų rūšių grūdų nustatytą kiekį A. Vien. (LKŽė); Visas valsčius magaziną pylė Pn (ten pat). 88 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Toponimastinio sluoksnio struktūra socialinėje–geografinėje Šeimyniškėlių kaimo erdvėje Žemės vardų anketos (1935) duomenimis įruošti miško medžiagos sandėliai. Taigi arimo vardas išsaugojo greta stovėjusio pastato pavadinimą. Anketoje užrašyti duomenys apie denotatą 0,5 km [ilgio]; nuo Niūronių val-džios miško iki Šventosios upės, į šiaurę; skyrė laukus tuora, dabar tvoros neber pa-aiškina du objektus įvardijančio žemėvardžio Priėtuoris siena ir ar. ž. radimosi seką. Seniau Priėtuoris įvardijo vietą prie tvoros, kur stovėjo kaimo riboženklis siena⁶³, plg. liet. tvorà ‘bet kokia užtvara apie kiemą, sodybą, daržą ar kitokį žemės sklypą, prie tipiškiausia vartosenos nuoroda erdvės santykiams reikšti LKŽe: vartojamas nurodant, kad šalia daikto kas yra ar vyksta || vartojamas nurodant, kad kas nors yra, būna kartu su kuo, dar plg. liet. siena šalutinę reikšmę ‘aukšta užtvara, pertvara || vertikalus kieno nors šoninis paviršius’. Hodonimas perėmė hidroobjekto vardą: Maciūko ravėlis kl., plg. avd. Maciūkas (PDBe), liet. ravėlis, plg. rãvas ‘griovys’. Prie kelio plytėję agroobjektai įvardyti tuo pačiu kelio sankasos šlaito vardu: Patrašės pakriūta ar. ž., gn. (nuo Niūronių kelio į šiaurę ir prie kelio), plg. liet. patrasẽ, dar plg. trasà ‘linija, nužymėta vietovėje [...], nustatanti judėjimo ar tiesėjimo kryptį’; fiziografinį terminą pakriūta ‘status, skardingas, yrantis krantas ar kalno šlaitas’. Iš viso anketoje toponiminės metonimijos atvejų užfiksuota per 30 vnt. (su pasikartojančiais vv.). Dėl straipsnio ir spausdintinio leidinio apimties ribojimo likusią šio pogrupio vv. dalį aprašyti atsisakyta. 3. ĮVARDIJIMAI PAGAL RYŠĮ SU ASMENIU (ŽEMĖS, NAMŲ SAVININKU, NAUJAKURIU AR PAN.) Poses yvinės reikšmės Šeimyniškėlių kaimo erdvės toponimijos reprezentantai, kurių įvardijimo pamatas gyvenvietės žmonių asmenvardžiai. • Agronimų SG reprezentantas: darinys, sudarytas pagal schemą adv. + NT ⇒ žemėvardis, Šlėndaržis ar. ž.⁶⁴: pvd. Šlenys (PDBe), daržas. Didesnės apimties darinys, sudarytas pagal schemą nederinamojo pažyminio junginys ⇒ žemėvardis: Sapkauškienės laũkas ar. ž.: avd. Sapkauškienė, plg. pvd. Sapkauškas (PDBe), laũkas. ⁶³ VK duomenimis, siena dažniausiai pavadinami keliai arba ribos, skiriantys gyvenviečių teritorijas vienas nuo kitų, mišką nuo kaimo ir pan. ⁶⁴ Anketoje užrašyta ir daugiau su įvardijama vieta, jos dirvožemiu susijusios informacijos: 1 ha; šilžemis, šalt ažemis, plg. liet. šilžemis ‘dirva su smėlio priemaiša, baltžemis, priesmėlis, šilainė’, šalt ažemis ‘šlapias, negret išylantis, ppr. nederlingas dirvožemis su smėlio ar šlyno diduma; tik linai uždu dera, ne daržo žemė’. Straipsniai / Articles 89 DALIA SVIDERSKIENĖ Tokiu pačiu būdu radosi ir dar keli šio kaimo žemėvardžiai: • helonimas: Šlėnio liūnėlis liūn. (dumblas; 0,1 ha; prie Šventosios upės; vasarą išdžiūsta), plg. pvd. Šlenys (PDBe), liet. liūnėlis, plg. liūnas; • hodonimas (senovinio kaimo kelelis): Karōšo kelelis (‖ Kapanicų kelelis) kl. (1 km į rytus nuo kaimo, į Piliakalnį): pvd. Karōšas (PDBe), liet. kelėlis, plg. kelias. • Kiti linijiniai objektai – gatvelės (ulytėlės65). Šie vardai taip pat sudaryti iš nederinamojo pažyminio junginių, kurių pirmasis narys išreikštas sodybvietės, pro kurią linijinis objektas eina (tęsiasi) tarpukario kaimo erdvėje, savininko (pirmojo naujakurio?) asmenvardžio kilmininku, antrasis dėmuo – gatvelės pavadinimas ūlytėlė, plg. ūlyčia, ūlyčià ‘senovinio kaimo kelias, gatvė’: Grimašausko ūlytėlė skgt.66: pvd. Grimašauskas (PDBe); Kanapeckaičios ūlytėlė gt. (gatvelė; 50 m ilgumo; iš Šeimyniškėlių k. [veda į Piliakalnį; į šiaurės rytus): avd. Kanapeckaičia, plg. pvd. Kanapeckas (PDBe); Navicko ūlytėlė gt. (gatvelė; 200 m ilgumo; nuo kaimo į vakarus; į Šventosios upės pakraštį): pvd. Navickas (PDBe). • Kultūrinio statinio vardas: Karōšo kryžius kryž. (prie vieškelio į Svedasą67), plg. pvd. Karōšas (PDBe), kryžius. APIBENDRINAMOSIOS PASTABOS 1. Šeimyniškėlių kaimo socialinės-geografinės erdvės daugiasluoksnės toponomastinės struktūros eksplikacija parodė, kad šie teritoriniai onimai – vietovės žemėvardžiai – fiksuoja, išlaiko ir atspindi fizinius, geografinius, socialinius, istorinius, kultūrinius faktus tam tikrame visuomenės būvyje, atnešdami aktualizuotą teminę praeities informaciją dabarčiai įvairiais kalbiniais pavidalais, perskaitomais kompleksinės žemėvardžių analizės būdu. 1.1. Tiesioginės nominacijos reprezentantai koreliuoja su kraštovaizdžiu, fizinėmis-geografinėmis reljefo ypatybėmis, informaciją perteikdami atitinkamų geografinių nomenklatūrinių terminų pagalba vietų varduose Dirvōnas, Liūnas ir kt. Nedideli kaimo erdvės plotelį užimančių objektų pavadinimai Brastėlė br., Duobėlė b. sudaryti su priesaga -ėlė iš fiziografinių terminų brastà, duobė. Fizinės objektų ypatybės gyvenvietės viduje žymi paprastųjų ir įvardžiuotinių 65 Kaip rašoma dalykiniame žinyne, Aukštaitijai būdingas tradicinių gyvenviečių tipas – gatviniai kaimai, vyravę nuo XVI iki XX a. vidurio (LEAE 93). Tai patvirtina ir šios anketos duomenys. Kieno sklypų žemė eina ūlytėlės, anketoje nenurodoma. 66 Anketoje objekto nuoroda – skersgatvelė. 67 Plg. oficialią šio vvv. lytį Švedasai mstl. (ATSŽ II 296). 90 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Toponomastinio sluoksnio struktūra socialinėje–geografinėje Šeimyniškėlių kaimo erdvėje Žemės vardų anketos (1935) duomenimis būdvardžių pamatu randasi žemėvardžiai. Galūnės –ė vedinys Dubė, nurodo įdubusį (duobėtą) vietos paviršių. Lygiagrečiai pakrantės juostai plytėjusi pieva įvardyta Ilgōji, į vakarus nuo kaimo nutįsęs liūnas – Ilgasis liūnas, žymus savo apimtimi (1,5 ha) dirvonas – Didisai dirvōnas ir kt. Kryptingo judėjimo horizontaliosios slinkties veiksmažodis elmėti pasirinktas įvardijimo pamatu nusakant sraunios, akmenuota vaga su triukšmu tekančios upės El̄mės ypatybes. Geografinės objektų ypatybės: vietą upėje su akmenuotu dugnu, teritorinę augimvietę, vietą, kurioje yra kemsų, atitinkamai nurodo priesagos –ynė vediniai Akmenynė, Karklynė, Kemsynė. 1.2. Etnolingvistiniu požiūriu svarbią kaimo toponiminės dėlionės dalį sudaro netiesioginės nominacijos reprezentantų sluoksnis. Čia geoobjektų ypatybė išreiškiama per tarpininkus, tipiškiausius tam tikros žemės paviršiaus ypatybės (tamsumo) reiškėjus (žydas, degutas), priklausančius skirtingoms teminėms grupėms. Tai paliudijo priesagos –iškiai, priklausančios ypatybės turėtojų pavadinimų kategorijai, ir galūnės –ė vediniai: Žydiškiai ar. ž., Degutė ar. ž. Priesagos –iškis vediniai Kūgiškis, Salūkiškis įvardija ariamos žemės su išsikišusiais žemės kūgiais ir miško su iškilimais, pušimis apaugusiomis salukėmis plotus. 1.3. Kiti palyginamojo motyvacijos tipo reprezentantai Miestėlis ar. ž., s., Star̄kalizdis ar. ž. taip pat vertintini kaip verbalizuota žmogiškoji pažintinė veikla, išlaikanti ryšį tarp skirtingų pasaulio esybių ir santykį su jomis išreiškianti sukurtuose mišriojo MM varduose: kraštovaizdžio fone iškilusią arimo salelę prilyginant pastatų grupelei miestėliui, didelės, apskritos formos, plokščią žemės paviršiaus darinį – starkalizdžiui. 1.4. Gelmės įvardijimo Lōzoriaus sietuvą procesas, susijęs su gilumo (dubumo) sąvokos išvedimu ir vertinamuoju upės gelmės kategorizavimu. Vartosenoje šis vardas galimai reiškė vietos netinkamumą žmogiškosioms reikmėms – nepraeinamą (neperbrendamą) upės vietą. 2. Gausiausiai tyrimo rezultatų paliudytas vietos reikšmės žemėvardžių sluoksnis. Šie onimai atspindi orientacijos gyvenvietės erdvėje sistemą. 2.1. Žemėvardžiai išsaugojo užfiksuotą informaciją apie vienų topobjektų padėtį kitų atžvilgiu, perduodami ją priešdėliu pa–, prie– (Paėlmis, Pakařčkalnė, Pažalčpievis; Priėtoris) ir atitinkamų išvestinių terminų (paūpė, prūdėlis) pagalba (Paupės daržai, Paupės pievos, Paupės kelias, Prūdėlio kálnas, Prūdėlio pievelė). 2.2. Kitų žemėvardžių struktūroje užfiksuoti vietos žmonių žinomi topografiniai elementai (Kiaūliupis, Vōlupis, Dubė), kuriais vadovaujantis buvo nustatoma vieno ar kito objekto padėtis kaimo viduje ar jo prieigose: Kiaūliupio pieva, Vōlupio darželiai, Galū Dubės ravėliai. 2.3. Vietovardžių santykį erdvėje ir laike reprezentuoja kaimų vardai Šeimyniškiai Šmn ir Šeimyniškėliai An. Šventosios paupio ruože, plytėjusių objektų tarpusavio santykį parodo ganomųjų vietų vardai Kul̄ys ir Kulėliai, Straipsniai / Articles 91 DALIA SVIDERSKIENĖ pievų vardai Laṅkos ir Lankėlė, piliakalnio ruožų tekėjusių upelių vardai Vōlupis ir Volupėlis. Distinktyvinę žemėvardžių funkciją atskleidžia ir antrieji agroobjektų Paupės daržai ir Vōlupio darželiai, išsidėsčiusių skirtinguose kaimo sektoriuose (prie Šventosios ir prie žemių sankasos), dėmenys. 2.4. Su motyvuojančiomis leksemomis kārtis (kartis?), pākūros, vōlas padaryti žemėvardžiai reprezentuoja skirtingą turinį, nulemtą skirtingų prigimtinių įvardijamų objektų ypatybių: kalnas Karčkailnis įvardytas pagal jo viršaus ypatybes (akmeningas, su medžiais, besitęsiantis kaimo erdvėje į šiaurę), miškeliis Pakurmiškis pagal jo paskirtį (kuro išteklių miškas), upelis Vōlupis pagal jo tekėjimo vietą (prie volo). 2.5. Anketoje užfiksuoti keli kalbos ekonomiją liudijantys didesnės apimties aprašomojo tipo vietų vardai Gỿlių [kaimo pievos] brasta br., Švęnto Jōno [kryžiaus] dirvà ar. ž., Švęnto Jōno [kryžiaus] pieva pv. Čia laužtiniuose skliaustuose pažymėta kalbėjime buvusi neverbalizuota vardo dalis; dėl jos praleidimo komunikacinė vardų funkcija nesutriko. 2.6. Iš gyvojoje kalboje funkcionavusių keletos gretiminių vietų vardų lyčių galima gauti skirtingos informacijos. Kelio vardo lytys Karōso kelėlis || Kapaničų kelėlis (galimai vartotos tik kaimo ribose) leido orientuotis skirtingose linijinio objekto atkarpose tiek į Karoso sodybvietę, pro kurią jis ėjo, tiek piliakalnio kryptimi. Minėtina ir kita gyvojoje kalboje koegzistavusių gretiminių lyčių semantinė paskirtis. Piliakalnis Vōruta || Piliākalnis || Šeimyniškėlių piliakalnis įvardijamas siekiant patikslinti šio tikrovės objekto charakteristikas. Žvelgiant plačiąja prasme, gretimines lytis galima apibrėžti ir kaip objekto, turinčio simbolinį krūvį, reikšmingo socialinei grupei, vardo keitimo (kitimo) procesą laike. 2.7. Kelių juostos, kaip ir brastos atkarpą, orientuotos iš gyvenvietės vidaus į išorę, tai parodo vardų struktūriniai elementai – artimiausioje aplinkoje esančių kaimų vardai (Gōjaus kelias, Stakių kelias; Gỿlių brasta). 2.8. Kai kurie žemėvardžiai parodė, kad gyvenvietės erdvė pati savaime yra būdas įvardijamų objektų padėčiai rastis. Prie upės juostos kampinę kaimo teritorijos dalį užėmusi ganomoji vieta įvardyta Kulỹs, o tarpinę erdvinę padėtį tarp vienos rūšies objektų ir tarp vienos rūšies augalų (linų) užėmę agroobjektai įvardyti Tarpūbaliai ir Tarpūliniai. Anketos duomenimis, šaltžemės viena iš šio ploto žemės rūšių, todėl linai čia ir augo. 3. Pose syviniai žemėvardžiai atspindi kaimo aplinkos segmentų ryšį su žmogumi. Jų įvardijimo pamatas – gyvenvietės žmonių asmenvardžiai (Karōsas, Šlenỹs ir kt., tarminė forma Kanapeckaičia). Šie vietovardžiai dažniausiai radęsi socialinės nuosavybės pagrindu, jie išreiškiami pagal vyraujančią nominacinę schemą nederinamojo pažyminio junginys ⇒ žemėvardis. 92 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Toponomastinio sluoksnio struktūra socialinėje–geografinėje Šeimyniškėlių kaimo erdvėje Žemės vardų anketos (1935) duomenimis 4. Tyrimas atskleidė, kad įvardijami socialiai reikšmingi kaimo infrastruktūros objektai. Be minėtų onomastinių ir psichologinių veiksnių, įvardijimo procese svarbią vietą užima ir socialinis rodiklis. Tai lemė prigimtinė analizuotos erdvės apgyventa vieta ypatybė. 5. Pateiktų analizės rezultatų pamatu išryškėjo dar viena svarbi žemėvardžių ypatybė – jie funkcionuoja kaip orientacinė jungtis socialinėje–geografinėje erdvėje. ŠALTINIAI ATSŽ II – Lietuvos TSR administracinio–teritorinio suskirstymo žinynas 2, par. Z. Noreika, V. Stravinskas, Vilnius: Mintis, 1976. BRS – Белорусско–русский словарь [Belorus­sko–russkij slovar’], Москва: Государственное издательство иностранных и национальных словарей [Moskva: Gosudarstvennoe izdatel’stvo inostrannyh i nacional’nyh slovarej], 1962. LE IX – Lietuvių enciklopedija 9, vyr. red. J. Girnius, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1956. LE XXII – Lietuvių enciklopedija 22, vyr. red. J. Girnius, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1960. LEAE – Lietuvos etnologijos ir antropologijos enciklopedija, sud. V. Savoniakaitė, Vilnius: LII leidykla, 2011. LHEŽ – Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20 (1941–2002), red. kolegija G. Naktinienė, J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė, vyr. red. G. Naktinienė, e. variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008 (atnaujinta versija, 2018). Prieiga internete: https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas/. LUEV – Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, atsak. red. E. Grinaveckienė, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963. LVKŽ⁵ – Lietuvių vardų kilmės žodynas, aut. K. Kuzavinis, B. Savukynas, 5-asis patais. ir papild. leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. LVŽ I – Lietuvos vietovardžių žodynas 1 (A–B), red. kolegija L. Balode, V. Blažek, G. Blažienė, V. Kardelis, A. Ragauskaitė, S. Temčinas, J. Udolph, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2008. Straipsniai / Articles 93 DALIA SVIDERSKIENĖ LVŽ II – Lietuvos vietovardžių žodynas 2 (C–F), aut. L. Bilkis, G. Blažienė, M. Norkaitienė, A. Ragauskaitė, M. Razmukaitė, D. Sviderskienė, atsak. red. L. Bilkis, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2014. LVŽ III – Lietuvos vietovardžių žodynas 3 (G–H), aut. V. Adamonytė, L. Bilkis, G. Blažienė, D. Kačinaitė-Vrubliauskienė, M. Norkaitienė, A. Ragauskaitė, M. Razmukaitė, D. Sviderskienė, atsak. red. L. Bilkis, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2018. LVŽ IV – Lietuvos vietovardžių žodynas 4 (I–J), aut. L. Bilkis, G. Blažienė, A. Ragauskaitė, D. Sviderskienė, atsak. red. L. Bilkis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2021. PDBe – Lietuvių kalbos instituto lietuvių kalbos išteklių informacinė sistema „E. kalba“: Pavardžių duomenų bazė. Prieiga internete: http://ekalba.lt/pavardziu-duomenu-baze. PŽ – Klementina Vosilytė 2014: Palyginimų žodynas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. SJP II – Słownik języka polskiego 2 (H–M), Warszawa: Nakładem prenumeratorów i Kasy im. Mianowskiego, 1902. VK – Vietovardžių iš gyvosios kalbos kartoteka, Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro fondas. VLEe – Visuotinė lietuvių enciklopedija, e. variantas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2001–2020. Prieiga internete: https://www.vle.lt. LITERATŪRA Balčiūnienė Asta, Petrošienė Lina 2020: Stereotipinės žydų ypatybės žemaičių tarmės tekstuose. – Res Humanitariae 28, 102–132. Blanár Vincent 2004: Pragmalinguistische Methoden der Namenforschung. – Ein Lehrbuch für das Studium der Onomastik, hrsg. A. Brendler, S. Brendler, Hamburg: Verlag Baar, 153–171. Butkus Alvydas 1995: Lietuvių pravardės. Kaunas: Æsti. Jakaitienė Evalda 1980: Lietuvių kalbos leksikologija, Vilnius: Mokslas. Jakulis Erdvilas 2004: Lietuvių kalbos tekėti, teka tipo veiksmažodžiai, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Kviklys Bronius 1965: Mūsų Lietuva. Krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai 2, kalbos taisytojas F. Kudirka, žemėlapius braižė A. Karnius, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla. 94 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Toponomastinio sluoksnio struktūra socialinėje–geografinėje Šeimyniškėlių kaimo erdvėje Žemės vardų anketos (1935) duomenimis LOFGN – Litauische Orts-, Flurund Gewässernamen im europäischen Kontext, hrsg. G. Blažienė, L. Bilkis, wiss. Red. H. Bichlmeier, Hamburg: Verlag Baar, 2019. LŽVI – Lietuvos žemės vardynas. Instrukcija Lietuvos žemės vardynui surašyti, sud. K. Alminauskis, Klaipėda: Akcinė „Ryto“ bendrovė, 1934. Mezenko Anna M. 2015: Мезенко, Анна М. Хортенсионимы в системе наименований топографических объектов в пределах поселения [Chortensionimy v sisteme naimenovanij topografičeskich objektov v predelach poselenija]. – Этнолингвистика. Ономастика. Этимология [Ėtnolingvistika. Onomastika. Ėtimologija], материалы III Междунар. науч. конф., Екатеринбург, 7–11 сентября 2015 г. [materialy III Meždunar. nauč., konf., Ekaterinburg, 7–11 sentebrja 2015 g.], Екатеринбург: Изд-во Урал. ун-та [Ekaterinburg: Izd-vo Ural. un-ta], 176–178. Mezenko Anna M. 2017: Мезенко, Анна М. Наименования топографических объектов в пределах поселения: сопоставительный аспект [Naimenovanija topografičeskich objektov]. – Вестник Костромского государственного университета [Vestnik Kostromskogo gosudarstvennogo universiteta] 23(S), 113–116. Mezenko Anna M., Vasil’eva Tat’jana I., Galkovskaja Julija M. 2017: Мезенко, Анна М., Васильева, Татьяна Ю., Галковская, Юлия М. Белорусское Поозерье: культура – ономастика – социум [Belorusskoe Poozer’e: kul’tura – onomastika – socium], под науч. ред. А. М. Мезенко [pod nauč. red. A. M. Mezenko], Витебск: ВГУ имени П. М. Машерова [Vitebsk: VGU imeni P. M. Mašerova]. Podol’skaja Natal’ja V. 1978: Подольская, Наталья В. Словарь русской ономастической терминологии [Slovar’ russkoj onomastičeskoj terminologii], отв. ред. А. В. Суперанская [otv. red. A. V. Superanskaja], Москва: Наука [Moskva: Nauka]. Razmukaitė Marija 1998: Lietuvos priesaginiai oikonimai: daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas. Razumov Roman V. 2013: Разумов, Роман В. Особенности современных российских систем виконимов (на примере Некouzского, Первомайского, Рыбинского, Тутаевского районов Ярославской области) [Osobennosti sovremennych rossijskih sistem vikonimov (na primere Nekouzskogo, Pervomajskogo, Rybinskogo, Tutaevskogo rajonov Jaroslavskoj oblasti)]. – Ярославский педагогический вестник [Jaroslavskij pedagogičeskij vestnik] 1, 145–149. Rutkowski Mariusz 2007: Nazwy własne w strukturze metafory i metonimii. Proces deonimizacji, Olsztyn: Wydawnictwo UWM. Sabaliauskas Algirdas 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Mokslas. Straipsniai / Articles 95 DALIA SVIDERSKIENĖ Savukynas Bronys 1963: Kilmininkiniai lietuvių vietovardžiai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 6, 235–246. Selivanova Elena A. 2012: Селиванова, Елена А. Номинация и когниция: новая типология мотивации языковых единиц [Nominacija į kognicija: novaja tipologija motyvacii jazykovych edinic]. – Когниция, коммуникация, дискурс [Kognicija, kommunikacija, diskurs] 3, 64–85. Sidaravičienė Veslava 2018: Multilingualism and unofficial urban place names of Vilnius in the languages of Lithuanian and Polish youth. – Onomastica Uralica 10, 85–96. Skorupa Pavel 2021: Vilnius County Toponyms as Signs of National and Cultural Identity, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Sviderskienė Dalia 2010: Dėl kelių Marijampolės apskrities vandenvardžių, papildžiusių ir patikslinusių esamus hidronimijos duomenis. – Baltistica 45(2), 341–353. Sviderskienė Dalia 2017: Sudėtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija. – Acta Linguistica Lituanica 77, 243–273. Sviderskienė Dalia 2020: Termino žemėvardis klausimu. – Acta Linguistica Lituanica 83, 310–328. Sviderskienė Dalia 2022: Utenos apskrities Anykščių valsčiaus (1935–1937) helonimų motyvacija. – Lituanistica, t. 68, Nr. 1(127), 43–65. Tamулaitienė Dovilė 2021: Pasvarstymai dėl kelių lietuvių upių ir ežerų vardų kilmės. – Acta Linguistica Lituanica 85, 200–218. ТМОИ – Теория и методика ономастических исследований [Teorija į metodika onomastičeskich issledovanij], авт. текста А. В. Суперанская, В. Э. Сталтмане, Н. В. Подольская, А. Х. Султанов, отв. ред. А. П. Непокупный [avt. teksta A. V. Superanskaja, V. Ė. Staltmane, N. V. Podolʹskaja, A. X. Sultanov, otv. red. A. P. Nepokuрnyj], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1986. Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų semantika. – Lietuvių kalbotyros klausimai 21, 4–153. Waser Erika 2004: Flurnamen. – Ein Lehrbuch für das Studium der Onomastik, hrsg. A. Brendler, S. Brendler, Hamburg: Verlag Baar, 349–380. Wenzel Walter 2014: Namen und Geschichte. Ortsund Personennamen im deutsch-westslawischen Sprachkontakttraum als Historische Zeugnisse, hrsg. A. Brendler, S. Brendler, Hamburg: Verlag Baar. 96 Acta Linguistica LXXXVII Toponomastinio sluoksnio struktūra socialinėje–geografinėje Šeimyniškėlių kaimo erdvėje Žemės vardų anketos (1935) duomenimis Wulf Christine 2000: Toponomastik und Sprachkontakt: Eine Untersuchung der slawischen und slawisch–deutschen Toponyme in Schleswig-Holstein, Neumünster: Wachholtz. Zabiela Gintautas 1992: Šeimyniškėlių piliakalnio ir papėdės gyvenvietės tyrinėjimai. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 metais 1, 57–60. Zabiela Gintautas 1992a: Šeimyniškėlių senkapio tyrinėjimai. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 metais 2, 87–88. Zabiela Gintautas 1993: Kur stovėjo Vorutos pilis. – Lietuvos istorijos metraštis: 1991 metai, vyr. red. V. Merkys, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 5–22. The Structure of Toponymic Layer in the Social-Geographic Space of Šeimyniškėliai Village Based on Land Names Questionnaire (1935) SUMMARY To reconstruct the organization of space in the interwar village and the peculiarities of its perception, the article creates a complex analysis algorithm. Referring to the data of proper names recorded in the form of a questionnaire-based survey in 1935 and the information sources confirming the settlement’s infrastructure, landscape and historical period, the article reveals how land names are motivated by the fact of functioning and usage alone. The complex study of the space of Šeimyniškėliai village (and its surroundings) enabled us to understand the configuration of the constituent elements of the toponyms collected in the questionnaire and their relationship (composition) and to interpret the data obtained. 1. One layer of place names was attested to by the secondary representatives of direct naming correlating with relief and directly revealing the physical-geographical landscape properties. It is revealed by the derivatives with the suffix -ynė, such as Akmenynė, Karklynė, Kemsynė, which point to the type of land surface, i.e., places covered with stones, hillocks, willows; the land names based on simple and pronominal adjectives, such as meadow names Ilgōji, Siaurōji, Didisai dirvōnas, etc., describing the segments of the settlement characterized by different properties; the river name Ėlmė which derives from the directional horizontal movement verb elmėti underlining the properties of a rapid river flowing noisily over a stony bed across the village, etc. Straipsniai / Articles 97 DALIA SVIDERSKIENĖ 2. The layer of the representatives of indirect naming constitutes an ethnolinguistically important piece in the toponymic puzzle of the village. In this case, the properties of geo-objects are expressed through intermediaries as the most typical expressers of certain properties (form and darkness respectively), such as kūgis, salūkė (cf. salà) and degūtas, žydas, which belong to different thematic groups and bear the suffixes attributable to the category of property bearers –iškis, –iškiai and the ending –ė: Kūgiškis arable land, Salūkiškis forest, Žydiškiai arable land, Degūtė arable land. Other indirect-naming mixed-motivation model representatives of comparative motivation type, such as Miestėlis arable land, island, Starkalizdis arable land, should also be interpreted as a verbalized human cognitive activity maintaining a connection between different entities of the world and expressing the relationship with them through the given names. The process of naming the depth as Lõzoriaus sietuvà is related to the deduction of the concept of depth (hollowness) and the evaluative categorization of the river depth. In language usage, this name could possibly mean the inappropriateness of the place for human needs, i.e., the impassable (unwaddle) place of the river. 3. The layer of land names expressing the meaning of place is most commonly attested to in research findings. These land names reflect the system of orientation in the space of the settlement: a) there is information on the position of certain topo-objects in respect of others conveyed by means of the prefixes pa-, prie- (Paėlmis, Pakařkalnė, Pažalčpievіs; Priėtvoris); b) the land names formed with motivational lexemes kārtis (kārtis?), pākūros, vôlas represent a different content determined by the different natural properties of the named objects: the hill Karčkalnis is named on the basis of the properties of its top; the forest Pakūrmiškis is named with regard to its purpose, whereas the river Vôlupis is named after the place where it flows; c) the names of pastures Kulỹs and Kulėliai, meadows Larĩkos and Lankėlė, rivers Vôlupis and Volupėlis flowing by the hillfort show the relationship of the objects situated by the Šventõji River; d) certain land names revealed that the space of the settlement is by itself a way for the position of the named objects to emerge (Kulỹs, Tarpūbaliai, Tarpūliniai); e) the topographic elements known to local people were identified in the structure of other land names (Kiaũliupis, Vôlupis, Dubė); these elements were used as a reference point in establishing the position of one or another object inside the village or in its vicinity: Kiaũliupio pieva, Vôlupio darželiai, Galù Dubės ravėliai; f) roads, just like a segment of a ford, are oriented from the inside towards the outside of the settlement; it reveals in their structural elements, i.e., the names of villages situated in the nearest vicinity (Gõjaus kelias, Stakių kelias; Gylių brasta); g) the adjacent forms of the hillfort name Vóruta || Piliãkalnis || Šeimyniškėlių piliakalnis can be defined as the process of change (transformation) of the name of the object carrying a symbolic charge and important to a social group in time. 4. The layer of place names of possessive meaning reflects the relationship between the agrarian segments of the village environment and the person on the basis of social possession (Šlėndaržis, Sapkauskienės laukas, etc.). 98 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Toponomastinio sluoksnio struktūra socialinėje-geografinėje Šeimyniškėlių kaimo erdvėje Žemės vardų anketos (1935) duomenimis Hence, the study revealed yet another important property of land names – they function as a reference point in the social-geographic space. It was determined by the inherent property of the space under analysis as an inhabited place. The place names which are not attested to in contemporary official sources came to the fore in the research: single-homestead settlement name Paėlmìs and three river names (*Kiaũliupis, Vőlupis, Volupėlìs). One of them was reconstructed from the meadow name Kiaũliupio pìeva, which is described in the questionnaire as [a meadow] near Kiauliupis land; according to the questionnaire, there was water in the river Volupėlìs in spring only; after the rivers Vőlupis and Volupėlìs join together, they flow into the river El̃mė. Whereas toponyms are associated with a conserving function, the research demonstrated a collection of interwar nomenclature terms: išvara, lydymas, pakriūta, patrašė, plėšimas, etc. Įteikta 2023 m. sausio 28 d. D A L I A S V I D E R S K I E N Ė Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] Straipsniai / Articles 99