Lithuanian–Ukrainian Language Parallels: Etymological Relationship and Typological Similarity

OLEKSANDRA V. POPOVA Pietų Ukrainos nacionalinis pedagoginis universitetas, pavadintas K. D. Ushynsky vardu ORCID id: orcid.org/0000-0002-6244-5473 Tyrimų sritys: anglų ir kinų kalbų mokymas būsimiems vertėjams (mokymo priemonės ir socialinis-politinis kontekstas, skirtas klausymo suvokimo, kalbėjimo, skaitymo ir rašymo gebėjimams ugdyti), vertimo studijos (diskurso analizė, vertimo adekvatumas, vertėjo kompetencija, taktiniai ir strateginiai vertimo klausimai), bendroji lingvistika, lyginamoji lingvistika ir kt. OLGA A. KOPUS Pietų Ukrainos nacionalinis pedagoginis universitetas, pavadintas K. D. Ushynsky vardu ORCID id: orcid.org/0000-0003-1235-2997 Tyrimų sritys: lingvistinės didaktikos problemos, lingvistinė stilistika, kognityvinė lingvistika ir kt. OLEKSANDRA O. MORHUN Pietų Ukrainos nacionalinis pedagoginis universitetas, pavadintas K. D. Ushynsky vardu ORCID id: orcid.org/0000-0003-3382-0155 Tyrimų sritys: anglų ir kinų kalbų mokymas būsimiems vertėjams, vertimo studijos ir kt. DOI: doi.org/10.35321/all91-06 LIETUVIŲ–UKRAINIEČIŲ KALBŲ PARALELĖS: ETIMOLOGINIS SANTYKIS IR TIPOLOGINIS PANAŠUMAS Straipsniai / Articles 147 OLEKSANDRA V. POPOVA, OLGA A. KOPUS, OLEKSANDRA O. MORHUN Lietuvių ir ukrainiečių kalbų paralelės: etimologinis ryšys ir tipologinis panašumas SANTRAUKA Straipsniu siekiama patvirtinti svarbią hipotezę apie atskirų paralelių egzistavimą lietuvių ir ukrainiečių kalbose. Bendrų abiejų kalbų arealinių ribų nebuvimas, kartu su stulbinančiais atitikmenimis įvairiais lygmenimis, rodo išlikusias bendras lingvistines relikvijas iš senųjų kontaktų tarp baltų ir slavų tarmių kalbėtojų laikotarpio. Lietuvių–ukrainiečių izoglosų, neapimančių kitų indoeuropiečių kalbų šeimos baltų ir slavų grupių kalbų, išskirtinumas greičiausiai yra glaudžios lingvistinės sąveikos tarp rytų slavų ir šiuolaikinių lietuvių protėvių rezultatas teritorijoje, kurią apibrėžia aukštupio Dnipro intakų upių tinklas. Kai kurios relikvijos pasirodė esančios atsparios evoliuciniams procesams, todėl jos „išgyveno“ iki mūsų laikų kaip senųjų tarmių palikuonių kalbų dalis. Preliminarus duomenų rinkimas ir lingvistinė analizė rodo, kad labai artimi struktūriniai-etimologiniai atitikmenys pateikiami keliais lietuvių ir ukrainiečių kalbų sistemų lygmenimis, būtent leksikos, žodžių darybos ir teksto (frazės, turinčios genetiškai bendrą sudėtį) lygmenimis. Autoriai prie bendrų inovacijų, kurias įdiegė lietuvių ir ukrainiečių kalbų vartotojų protėviai, raidos įrodymų priskiria tipologiškai labai artimas tekstines analogijas frazeologijos lygmeniu; šios inovacijos tikriausiai grindžiamos bendrais semantiniais-semiotininiais modeliais, sukurtais abiejų etninių grupių bendros kultūrinės patirties kontaktų procese. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: žodynas, žodžių daryba, etimologija, tekstas, frazeologija, lietuvių kalba, ukrainiečių kalba. ANOTACIJA Straipsnyje siekiama patvirtinti svarbią hipotezę dėl atskirų paralelių egzistavimo lietuvių ir ukrainiečių kalbose. Abiejų kalbų bendro paplitimo ploto ribų nebuvimas ir ryškūs atitikmenys skirtinguose kalbų lygmenyse rodo, kad yra išlikusių bendrų kalbos reliktų iš senovės baltų ir slavų tarmėmis kalbėjusių kontaktų epochos. Lietuvių-ukrainiečių izoglosų išskirtinumas, neapimantis kitų indoeuropiečių kalbų šeimos baltų ir slavų kalbų grupių, greičiausiai yra glaudžios rytų slavų ir dabartinių lietuvių protėvių kalbinės sąveikos jų ankstesnėje teritorijoje, ribojamoje Dniepro intakų tinklo upės aukštupyje, rezultatas. Kai kurie reliktai pasirodė esą atsparūs evoliucijos procesams, todėl jie išliko iki šių laikų kaip senųjų tarmių palikuonių kalbų dalis. Preliminarių duomenų rinkimas ir jų lingvistinė analizė rodo, kad itin glaudžios struktūrinės-etimologinės sankirtos reprezentuojamos keliuose lietuvių ir ukrainiečių kalbų sistemų lygmenyse: leksiniame, žodžių darybos ir teksto (genetiškai bendros struktūros frazės). Tipologiškai labai artimus 148 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lithuanian–Ukrainian Language Parallels: Etymological Relationship and Typological Similarity teksto analogus frazeologiniame lygmenyje autoriai priskiria prie bendrų inovacijų, vartotų lietuvių ir ukrainiečių kalbėtojų protėvių, raidos įrodymų, kurie, tikėtina, remiasi bendrais semantiniais–semiotiniais modeliais, sukurtais abiejų etninių grupių bendros kultūrinės patirties kontaktų procese. ESMINIAI ŽODŽIAI: žodynas, žodžių daryba, etimologija, tekstas, frazeologija, lietuvių, ukrainiečių. 1. ĮVADAS 1.1. Sisteminis sutapimas giminingose kalbose paprastai neapsiriboja vienu lygmeniu: kuo didesnis kalbų genetinio giminingumo laipsnis, tuo daugiau jų posistemių atskleidžia vieną organizacijos principą. Ir, žinoma, artimiausias kalbų ryšys lemia jų bendro žodyno specifinę dalį, t. y. ištisų leksinių analogų, turinčių bendrą šaknį ir (arba) afiksus, buvimą jų leksikonuose. Tai matyti romanų kalbų (ypač seniausios jų būklės) ir dviejų arijų grupės šakų – senovės iranėnų ir senovės indoarijų kalbų – pavyzdžiuose; jos rodo didelį gramatinės struktūros ir žodyno artumą. Panaši padėtis susiklostė slavųSlavonic ir baltųBaltic kalbų atveju: jų gramatinės paradigmos, leksika, žodžių morfologija, morfemika (šaknies ir funkcinių morfemų repertuaras), keli žodžių darybos modeliai ir semantika dažnai siejasi kaip „dvyniai“. Tai akivaizdu net iš fonetinės (pvz., dvigarsių kontrakcijos, indoeuropiečių prokalbės *k atspindžio) ir morfologinės raidos rezultatų, kurie šias kalbas atitolino. Šis reiškinys lyginamojoje-istorinėje lingvistikoje tradiciškai aiškinamas remiantis keliomis teorijomis, iš kurių pagrindinės yra: 1) slavų–baltų arba baltų–slavų kalbinės vienybės / prokalbės teorija (apie ją žr. August Schleicher, Reinhold Trautmann, Jan Otrębski, Vladimir Georgiev, Vytautas Mažiulis, Jonas Kazlauskas, Rainer Eckert ir kitų darbuose); 2) slavų kalbų susidarymo iš periferinių baltų tarmių teorija (Vyacheslav Vs. Ivanov, Vladimir N. Toporov, Viktor V. Martynov, Tadeusz Lehr–Spławiński); 3) nepriklausomos protoslavų ir baltų prokalbių vartotojų raidos bei antrinio suartėjimo teorija (Jānis Endzelīns, Oleg N. Trubachev). Be abejo, artimų slavų ir baltų atitikmenų sistema negali būti nagrinėjama supaprastintai ir tiesmukai, nes sisteminį panašumą formuoja keli veiksniai – bendras indoeuropietiškasis paveldas ir bendros inovacijos arealinių kontaktų metu. Ši aplinkybė Straipsniai / Articles 149 OLEKSANDRA V. POPOVA, OLGA A. KOPUS, OLEKSANDRA O. MORHUN pati savaime skatina kalbėti apie dviejų grupių kalbų konvergenciją ir naujų bendrų darinių atsiradimą skirtingais laikotarpiais. Tačiau bendrieji slavų ir baltų leksinių sistemų elementai pasiskirstę netolygiai, t. y. jie dažnai sieja ne visas, o tik atskiras abiejų grupių kalbas. Tai jau yra tiesioginis senųjų indoeuropiečių prokalbės laikotarpio dialektinių santykių, taip pat baltų–slavų sąveikos laikotarpio, rodiklis. Ši sąveika neturėjo „frontalinio“ pobūdžio, apimančio visas tarmes iš karto, bet pasižymėjo lokaliniu specifiškumu, nes paveikė tik dalį protoslavų ir baltų prokalbių tarmių. Senovinio arealinių baltų–slavų kontaktų žemėlapio pėdsakai padeda patikslinti abiejų prokalbių dialektinę diferenciaciją, plg., pavyzdžiui, atskiras izoglosas, siejančias slovėnų kalbą su baltų kalbomis (Bezlaj 1966–1968). Atskirų tokio tipo pavyzdžių taip pat žr.: (Trautmann 1923; Anikin 1998), o naujesnį darbą – (Iliadi 2023 su svarbiomis izoglosų konfigūracijos pastabomis). 2.1. Pažymėtina, kad sisteminį pobūdį rodo ne tik vienetai, susiformavę dviejų prokalbių vartotojų kontaktų laikotarpiu. Visiškai pagrįstai galima kalbėti apie bendrą (ir gana seną!) slavų–baltų paveldą iš dviejų grupių atskirų kalbų sąveikos laikotarpio, plg., pavyzdžiui, izoleksas Pamario slavų, kašubų ir senųjų prūsų kalbose (Labuda 1974; Popowska–Taborska 1991), atskleidžiančias sudėtingą senųjų baltų–slavų santykių pobūdį, taip pat baltarusių–lietuvių leksinių ryšių pavyzdžius (Čekman 1972). Tačiau baltų slavų ir baltų atveju viskas aišku: jų gyvenamosios teritorijos ribojasi, o istorinių kontaktų padarinys buvo bendros jų kalbų inovacijos. Priešingai, lietuvių–ukrainiečių paralelių problemą lemia tai, kad jos egzistuoja kalbose, kurių arealai neturi bendrų sienų, todėl visiškai pagrįstai kyla klausimas apie jų kilmės sąlygas. Kai kurie iš šių panašumų gali siekti seniausių baltų, šiuolaikinės lietuvių kalbos vartotojų protėvių, ir protoslavų, kurių tarmės gerokai vėliau dalyvavo ukrainiečių kalbos tarmių genezėje, kontaktų laikus. Dideliu mastu ši mintis taikytina genetinio šakninių leksemų tapatumo atvejams (ukrainiečių ѝна: lietuvių opà; žr. toliau) arba vediniams iš etimono, aptinkamo tik slavų ir baltų kalbų šakniniame žodyje (plg. ukrainiečių язк–ар: lietuvių ežgys, ežegys; žr. toliau). Tačiau dauguma toliau nagrinėjamų lietuvių–ukrainiečių arba ukrainiečių–lietuvių paralelių įvairiais kalbos lygmenimis, mūsų manymu, atkuria lingvistinės sąveikos rezultatus tarp senųjų rytų slavų gyventojų ir su lietuviais lingvistiškai artimos baltų etninės grupės teritorijoje 150 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lithuanian–Ukrainian Language Parallels: Etymological Relationship and Typological Similarity Aukštutinio Dnipro regione. Turime omenyje laikotarpio kontaktus, kurių viršutinė riba atsispindi senosiose rusų kronikose. Pačią Dnipro slavų ir vienos lietuvių genties šakos bendravimo galimybę netiesiogiai patvirtina ne tik tai, kad ukrainiečių kalbos vienetai (senosios rusų kalbos paveldas) turi tik lietuviškus paralelius. Tai patvirtina ir Dnipro regiono baltų hidroniminis substratas, kurį galima paaiškinti tik lietuvių kalbos duomenimis. Onomastikos literatūroje tokie hidronimai priskiriami „baltų tarmės, priklausiusios rytų lietuvių arba, plačiau, aukštaičių tipui, reliktui“ (Nepokupnyj 1981: 76). Pabrėžiame, kad šių atskirų kontaktų paveldo nustatymo problema dar nebuvo konkrečiai nagrinėta, nors tai būtina baltų ir slavų kalbų lyginamosios-istorinės gramatikos, leksikologijos ir etimologijos interesais; tai pabrėžia siūlomo tyrimo aktualumą. 2. TIKSLAS IR UŽDAVINIAI Pagrindinis siūlomo tyrimo tikslas, mūsų nuomone, yra praktinis bendro lietuvių ir ukrainiečių kalbų lingvistinio paveldo, skiriančio jas nuo kitų baltų ir slavų grupių kalbų, problemos pagrindimas. Nurodytas tikslas pasiekiamas sprendžiant kelis mokslinius uždavinius: 1) nustatyti atskiras etimologines paraleles lietuvių ir ukrainiečių kalbose; 2) nustatyti lietuvių ir ukrainiečių vedinių, sudarytų pagal joms bendrus žodžių darybos modelius (su genetiškai tapačiais afiksais), vientisumą; 3) nustatyti genetiškai tapačius tekstinius vienetus – žodžių junginius, kurių etimologinė sudėtis bendra, o semantika lietuvių ir ukrainiečių kalbose artima (įskaitant frazemų, turinčių etimologiškai tapačius komponentus ir abiem kalboms artimą arba tapačią ideologinę reikšmę, visumą); 4) išskirti tipologiškai bendras lietuvių–ukrainiečių frazeologines paraleles, iliustruojančias artimą semantinį kontūrą. Straipsniai / Articles 151 OLEKSANDRA V. POPOVA, OLGA A. KOPUS, OLEKSANDRA O. MORHUN 3. MEDŽIAGA IR TYRIMO METODOLOGIJA Tyrimo medžiaga buvo išrinkta iš lietuvių ir ukrainiečių kalbų leksikografinių šaltinių (literatūrinės ir tarmiškos leksikos žodynų, frazeologijos žodynų, kiek mažiau – folkloro medžiagos, onomastikos žodynų ir rašytinių paminklų), taikant ištisinę atranką. Siūlomame tyrime taikyti metodai yra šie: etimologinis (leksinių vienetų genezei ir pradinei morfologijai išaiškinti), lyginamasis-istorinis (lyginamų formų genetiniam tapatumui abiejose kalbose nustatyti, bendriems jų raidos keliams suprasti ir prototipams rekonstruoti), taip pat lingvistinės tipologijos metodas (bendriesiems etimologiškai heterogeniškų lietuvių ir ukrainiečių kalbų vienetų struktūros ir semantikos raidos dėsningumams išaiškinti ir dviejų kalbų frazemų semantinio-ideologinio kontūro tipologiniam panašumui aprašyti). Tyrime taikoma analitinė procedūra apskritai grindžiama etimologijoje taikomais moksliniais metodais, diachroninės žodžių darybos darbais ir lyginamąja semasiologija. Jų taikymo logika ir seka išplaukia iš medžiagos nagrinėjimo kitame skyriuje. Čia norėtume pabrėžti kelis metodologiškai svarbius aspektus, atitinkančius pirmiau iškeltus uždavinius. 1. Atskirų ištisų leksinių (šaknies ir afiksinės dalių vienodumo požiūriu) analogų lietuvių ir ukrainiečių kalbose, kuriems nebūdingas atitikimas už abiejų kalbų ribų, buvimas interpretuojamas kaip lingvistinės sąveikos tarp kai kurių senosios rusų kalbos tarmių vartotojų ir jų išsaugotų senųjų baltų, sąlygiškai – aukštaičių tipo, tarmių produktas. Tačiau nereikėtų atmesti galimybės, kad tokios izoleksos atkuria senesnius kai kurių protoslavų ir baltų prokalbės tarmių kalbinius santykius. Siūlomo straipsnio autoriai suvokia, kad kai kurių paralelių arealas laikui bėgant gali šiek tiek išsiplėsti, į mokslinę apyvartą įtraukus naujų kitų abiejų grupių kalbų tarmių duomenų. Pažymėtina, kad izoleksų išskirtinumas yra faktas, kol neįrodyta kitaip. Be to, svarbus diagnostinis išskirtinumo kriterijus yra tai, kad nėra ukrainietiškiems žodžiams tapačių rusiškų analogų, nors jų reikėtų tikėtis, nes aukštutinio Dnipro teritorija taip pat yra rusų tarmių arealas. 2. Bendrų žodžių darybos modelių susidarymą arba jų suaktyvėjimą (atgaivinimą) glaudaus ir ilgalaikio bendravimo metu priskiriame atskirų kalbų kontaktų tarp minėtų kalbų rezultatams. 152 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lithuanian–Ukrainian Language Parallels: Etymological Relationship and Typological Similarity 3. Kontaktų sąlygomis abi senosios tarmės išplėtojo bendrus teksto elementus (ritualinius, mitologinius, teisinius, jei frazeologinius vienetus laikysime archajiškomis teisinėmis normomis) – iš vienarūšių leksemų sudarytus žodžių junginius. Šiam teksto tipui priklausančių pavyzdžių kategorijai priskiriame pastovius posakius su tais pačiais vaizdiniais simboliais, išreikštais baltų ir slavų kalboms genetiškai tapačiais žodžiais. 4. Tam tikra prasme atskirų kontaktų rezultatai gali pasireikšti ir leksemų, frazeologinių vienetų, neturinčių etimologiškai bendro branduolio, tačiau turinčių tipologiškai tapatų arba artimą semantinį modelį, semantikoje. Tikėtina, kad jie susiformavo pagal tam tikrus bendrus semantinius modelius. 4. MEDŽIAGOS ANALIZĖ 4.1. Leksiniai „dvyniai“ (ištisinės leksinės tapatybės) Liet. draũgalas: Ukr. дрyґoлик Liet. draũgalas „draugas, bičiulis“ – vedinys su formantu –alas iš draũgas „draugas“, „bičiulis“ (Smoczyński 2019: 332). Šį lietuvišką žodį ukrainiečių kalboje atitinka šnekamosios kalbos дрyґoлик „bičiulis“, sudarytas su priesaga –ик- iš archajinio kamieno *другол (plg. ir šiuolaikinę pavardę Друґолюк = *Друґол-), kur -ол- (protoslavų –olь) istoriškai atitinka liet. –alas (Sławski 1974: 109). Liet. ilga-: Ukr. довго- (sudurtiniuose žodžiuose) Liet. ilgaburnis „turintis ilgą burną (lūpas)“, „pailgo veido“ (LKŽe1) ~ Ukr. *довгобéрний, rekonstruojamas remiantis šiuolaikine pavarde Довгобéрний (Odesa). Kaip ir visuose kituose čia nagrinėjamuose pavyzdžiuose, abi ukrainietiško sudurtinio žodžio dalys etimologiškai tapačios lietuviškojo dalims. Ukrainietiškas pavyzdys įdomus tuo, kad jame gali būti išlikęs rytų slavų protoslavų *bьrna „lūpa“ refleksas; pagal ESSJ jo geografija ribojasi su pietų slavų kalbomis (ESSJ III 130); Liet. ilgagalvis „ilgagalvis“ ~ Ukr. довгоголовий „tas pats“ (vartojama, pavyzdžiui, nurodant lot. Cenchrus longispinus Fernald = Ценхрус довгоголовий); ¹ Prieinama adresu: https://ekalba.lt/lietuviiu-kalbos-zodynas/ilgaburnis?i=0e187e4a-f7b7-4c3f-bf2c-51218035453e [žiūrėta 2024-08-30]. Straipsniai / Articles 153 OLEKSANDRA V. POPOVA, OLGA A. KOPUS, OLEKSANDRA O. MORHUN Liet. ilgakā̃sis „ilgakasė“ ~ Ukr. tarm. довгокóсий (nors šiuo atveju izoglosų konfigūracija yra kiek sudėtingesnė: lietuvių–ukrainiečių–pietų slavų, plg. serbų, kroatų dugòkos „tas, kurio ilgi plaukai“, bulgarų дългокóс, makedonų долгокос (Sławski, ed., 1979: 264 be ukrainietiško žodžio); liet. ilgavīlnis „ilgaplaukis“ (LKŽe²) ~ ukrainiečių довговóлний „tas pats“. Liet. kìlpa: Ukr. [чóун] Liet. kìlpa „kilpa, gaunama sukryžiavus arba sujungus virvės galus“, „kilpa“, „lenkimas“ (LKŽe³) ~ Ukr. tarm. Podolės [чóун] „kilpa“ pastoviame junginyje зачóунити чóун = užrišti kilpą (apie siūlą su adata) (Brods’ka 1979: 35), plg. protoslavų *čьlpti „pinti“, sietiną su liet. kìlpotì „daryti kilpas“, „susipainioti“, kìlpa „kilpa“ (ESUM VI 337). Liet. nerūnė: Ukr. нерíнь Liet. nerūnė „vandens augalas (Lemanea)“ (LKŽe⁴) ~ Ukr. tarm. Černigovo нерíнь „vandeninė bulvė Sagittária“ (Dialektolohična anketa nr. 57, 2015). V. N. Toporovas pagrįstai sieja lietuvišką žodį, greta kitų giminiškų slavų ir baltų formų, su liet. nérti „nerti“, slavų duobės, įdubos, kūdros pavadinimais, prasidedančiais нор- ir toliau, su indoeuropiečių prokalbės *ner-/*nor- (Toporov 2010a: 204, 205). Ukrainiečių leksema atkartoja protoslavų tarmišką *nerynb, išsaugodama balsį e, kaip ir koreliuojančiame veiksmažodyje *nerti, *nъrǫ, priešingai, pavyzdžiui, rusų норíпа „daugiametis žolinis augalas (Scrophularia nodosa)“. Taigi tai yra visiškas (morfologiniu ir ablauto požiūriais) liet. nerūnė analogas. Dėl priesaginės darybos žr. Sławski 1974: 140–141 (ypač plg. Emile Benveniste tezę apie indoeuropiečių prokalbės –ūn–iā–, baltų bendrinio –ūni– ir toch. –ūne ryšį) (Ambrazas 1993: 149–150; 2000: 159). Liet. nešìkas: Ukr. несéць Liet. nešìkas „nešikas“ (LKŽe⁵) ~ Ukr. tarm. несéць „tas pats“ (ESUM IV 77: tikslaus lietuviško atitikmens nėra). Etimologiškai tapataus ² Available at: https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas/ilgavilnis?i=451f9700-d14a-486b-a658-6125f8dcea8f [žiūrėta 2024-08-30]. ³ Available at: https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas/kilpa?i=07020bef-9484-4c14-a2cb-807382b8beb9 [žiūrėta 2024-08-30]. ⁴ Available at: https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas/ner%c5%abn%c4%97?i=3d5def6d-61b5-46b5-ab5e-420948e212de [žiūrėta 2024-08-30]. ⁵ Available at: https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas/ne%c5%a1ikas?i=ed642f76-f0a3-41cf-a1dc-c250300a7c98 [žiūrėta 2024-08-30]. 154 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lithuanian–Ukrainian Language Parallels: Etymological Relationship and Typological Similarity veiksmažodžio nèšti „nešti“ vediniai: hecmú „tas pats“ (dėl giminiškumo žr.: ESSJ XXV 19–22; Smoczyński 2019: 1114–1115), sudaryti pagal bendrą žodžių darybos modelį su formantu –ikas: -ьсъ. Liet. pusbrolis: senoji ukrainiečių kalba Полбрать Liet. pusbrolis „pusbrolis“ ~ pus- „pusiau-, dalinis-“ + brólis „brolis“ (Lyberis 1971: 618) (pažodžiui – „pusiau brolis“) ~ senoji ukrainiečių kalba Полбрать – Vterinus frater (Лексикон словено-латинский, Epifanijaus Slavineckio ir Arsenijaus Koreckio-Satanovskio) (Leksykony 1973: 486), t. y. „pusiau brolis“. Senojo brolių giminystės laipsnio įvardijimo sistemos liekana (plg. Anatolijaus P. Nepokupnyj mintį, kad „slavai taip pat turėjo tokią pačią [kaip lietuviai ir latviai] „pusiau brolišką“ giminystės įvardijimo sistemą, tačiau ji išnyko, palikdama tik atskiras relikvijas“ (Nepokupnyj 1979: 91); jos atgarsis – ukrainiečių tarmės *nivсestpa, išlikusios šiuolaikinėje pavardėje Півсестрин (Sumai). Senoji lietuvių kalba (?) *šovēj(a)s/*sovēj(a)s: slavų *savějьnikъ Baltų (senosios lietuvių kalbos?) *šovēj(a)s/*sovēj(a)s, kaip ritualinis terminas, rekonstruojamas atsižvelgiant į pavadinimą Covuu: taip vadintas legendinis „pagoniškų tautų kremacijos apeigų steigėjas ir skleidėjas“, apie kurį pasakojama 1261 m. Rusijos kronikos Jono Malalos vertimo nuorašininko padarytame intarpe. Iš esmės tai yra nom. agent. iš veiksmažodžio *šauti/*sauti „durti“, „stumti“, „judinti“, „mesti“ ~ slavų *sovati, *suti, praes. *suję. Plg. frazes liet. šáuti & ugnìs, krósnis, latvių šaut & ugns, krāsns „kišti (stumti) į ugnį, į krosnį“ (Toporov 1985: 102; išsamiau žr. ten pat: 101–104; Toporov 2010b: 386–390). Šio žodžio ukrainietiškas atitikmuo atkuriamas tarmėje (stepių tarmėse) савійнук „kablys (ketaus katilui)“, „duonos kepimo skarda“ (Dialektolohična anketa nr. 17, 2015), pailgėjus šaknies balsiui (*a < *ō), kas slavų šio etimologinio lizdo atstovams reta. Priešingai nei baltų leksemoje, čia pateikiama archajiškesnė, profaniška semantika, skirianti slavų techninį terminą nuo ritualo kalbos: slavų „žarsteklis“, „kepimo lakštas, kepimo skarda“ (= įtaisas, kuriuo daiktas įdedamas į ugnį) ir baltų „kunigas, dedantis ritualinį daiktą į ugnį“. Tačiau lietuvių ir ukrainiečių formų struktūrinė koreliacija rodo paprastesnę pirmosios morfologiją ir antrosios žodžių darybos komplikaciją (priesaginę inovaciją –bn–ikъ), plg. baltų (senosios lietuvių kalbos?) *šovēj(a)s / *sov–ēj(a)s VS protoslavų *sav–ěj–bnьikъ. Straipsniai / Articles 155 OLEKSANDRA V. POPOVA, OLGA A. KOPUS, OLEKSANDRA O. MORHUN Liet. virbū tūorà: Ukr. вербóва тварь Lietuvių kalbos atlasas (liet. Lietuvių kalbos atlasas) skyriuje „Tvorų pavadinimai“, skirtame tvorų ir aptvarų rūšių tarmiškiems pavadinimams, pateikiamas sudėtinis techninis tarmiškas terminas virbū tūorà (Morkūnas, ats. red., 1977: 63), kuris savo etimologine sandara ir semantika „iš virbų, vytelių padaryta tvora“ yra gana artimas ukrainiečių tarmiškam Podolės вербóва тварь „iš virbų nupinta tvora“, plg. ta pačia reikšme вербóва пліть (taip pat ir kaip kolektyvinis daiktavardis „gluosnio virbai“) (Brods’ka 1979: 34). Taigi turime liet. tarmišką virbū tūorà: slavų *vъrb-ova tvarb, kai genetiškai sutampa virbas „vytelė“, „virbas“: *vъrba „gluosnis“, „gluosnio virbas“ (sen. slavų връба, sen. rusų вѧрба ir kt.; Fraenkel 1965: 1259) ir tūorà „aptvaras“, „tvora“, „žabarka“: *tvarb (plg. aukštutinės sorbų kalbos twar „statinys“, „konstrukcija“; ESUM V 530; Smoczyński 2019: 1963). Antrajame pateiktame tvoros pavadinime yra deverbatyvas плїть < praes. плету́ (iš плести́ „pinti“), iš tikrųjų – плетéнь. Liaudies geografinė terminija Ypač verta paminėti keletą labai artimų geografinių nomenklatūros terminų srities paralelių: Lith. bědre, latvių bedre ‘duobė’, ‘pelkė’, ‘slėnis’ (Nevskaja 1977: 19) ~ Ukr. tarm. (Rivnės Polesė) бедра ‘didelė duobė’ (išsamiau žr.: Nepokupnyj 1976: 27–29: kaip polesės–latvių izoglosa; Anikin 1998: 30); Lith. Bér žoras – ežero ir kaimo pavadinimas (Būga 1958: 525: siejamas su béržas ‘beržas’) ~ Ukr. tarm. березар ‘beržynas’ (Iliadi 2013: 169); Lith. č iur kšlė ‘upelis, ‘tekėjimas’ (Nevskaja 1977: 21) ~ Ukr. tarm. чýркало ‘tekėjimas’. Plg. hidronimą Чýркало – tekantis vanduo Ivano Frankivsko srityje; “nad potokiem Czurkalo”, 1792 (Slovnyk 1979: 616); Lith. kaũparas ‘kalva, kauburys’ – vedinys iš kaũpas ‘krūva’, ‘pakiluma’, ‘viršūnė’ (Sławski 1976: 25; Smoczyński 2019: 668), kartu tiksliai atkartojantis ukrainiečių купа ‘krūva’, ‘stirta’, ‘pylimas’ ir tarm. *купор ‘kalva’, ‘pylimas’ etimologinius ir žodžių darybos santykius; pastarasis bendrinėje vartosenoje išnykęs, tačiau epizodiškai užfiksuotas senojoje Poltavos srities mikrotoponimijoje. Ekspresyvi šio žodžio forma (su lūpinio priebalsio skardėjimu) užrašyta Vidurio Ukrainos tarmėse, plg. кубýр ‘krūva’ – taip vadinamas vaikų žaidimas “куча мала” (Hromko 2017: 246) < *купор arba *купир. Lith. –aras ir protoslavų –orb (> –ор–) priesagos yra bendro indoeuropietiško formanto refleksai (Sławski 1976: 25); Lith. Liepora – upė (kairysis Švitinio intakas), Lieporai – kaimo pavadinimas (Būga 1958: 525: siejamas su liépa ‘liepa’) ~ Ukr. *Липар (Лı́парів) – vienas iš kairiojo Netrijaus intako pavadinimų kartu su Lithuanian–Ukrainian Language Parallels: Etymological Relationship and Typological Similarity Лūnīb, -оволо (Slovnyk 1979: 314), panašiai įtrauktas į -ов besibaigiančių toponimų sistemą, todėl gavęs atitinkamą priesagą. Pažymėtina, kad pati baltų–slavų izoglosa yra kiek platesnė: ji peržengia lietuvių–ukrainiečių izoglosos ribas. Mat baltų kalbose, be lietuvių, esama ir prūsiško atitikmens Lepare (kol. ‘liepynas, liepų giraitė’) ~ lipa ‘liepa’ (Nepokupnyj 2002: 23; 2013: 216–218: išryškina kolektyvumo priesagą -or–; taip pat žr. čia pateiktą literatūrą apie pavadinimą), o ukrainietiškas pavyzdys žymėjo antrąjį protoslavų *liparь (kol.) realizacijos polių; iki šiol, kiek mums žinoma, jis buvo užfiksuotas tik slavų pietuose – bulgarų ir serbų toponimijoje, kaip rodo Etymological Dictionary of the Slavonic Languages duomenys (ESSJ XV 118–119); Lith. sraujynė ‘sraunumas’, ‘srauni tėkmė’ (srauja ‘stipri srovė’) (Nevskaja 1977: 85) ~ Ukr. tarm. [струїна] ‘srauni tėkmė’ (Iliadi 2013: 172); Lith. užtakis, užtakỹs ‘įlanka’, ‘ežero ar upės pakrantės vieta, apaugusi žole’, ‘upės vingis’, ‘žema vieta, pavasarį ar po lietaus užliejama vandens’, ‘gili vieta upės vingyje’ (Nevskaja 1977: 93–94) ~ Ukr. tarm. устъой, -и ‘žemuma prie upės, apaugusi žole, obolonė’, Chmelnyckio sritis (Iliadi 2013: 172) < *уз-точь < *ъbъz-točь. Baigdami šios leksemų grupės analizę, manome esant būtina apsistoti ties dar viena paralele. Ji nepriklauso visiškai leksinių paralelių kategorijai, tačiau padeda rekonstruoti slavų kalbų etimoną, kuris, regis, iki šiol čia nebuvo žinomas. Kalbame apie Lith. kūliavà ‘akmeninis slenkstis upėje’ (< kūlis ‘akmuo’), Kūliàvas – upės pavadinimas (Smoczyński 2019: 821) ~ ukrainiečių Куля́вка – kairiojo Smotryčiaus intako pavadinimas Dniestro baseine (Slovnyk 1979: 301). Galbūt Кулява yra oikonimas, Lvivo sritis (ten pat: 288). Nepaisant akivaizdaus ukrainietiško hidronimo ir protoslavų būdvardžio *kul’avъ(jь) formalaus artumo (apie jį žr.: ESSJ XIII 99), vargu ar jie susiję, nes *kul’avъ(jь) refleksai turi reikšmes ‘suluošintas, sužalotas’, ‘šlubas’, ‘plikas’, kurios niekaip neskatina būdvardžio įsitvirtinti geografinio įvardijimo srityje. Greičiau Куля́в susiduriame su specialiu protoslavų *kul’avъ ‘akmuo’, ‘slenkstis’ arba ‘esantis kyšulyje’ (jei kalbame apie gyvenvietę), etimologiškai artimu pirmiau minėtam Lith. kūliavà, turinčiam šaknies ir priesagos variantinį vokalizmą. Taigi galima manyti, kad ukrainiečių toponimijoje išliko menkai slavų kalbose išsilaikiusio etimono vedinys (apie galimus jo ryšius žr.: Smoczyński 2019: 821). Tikslus jo root analogas slavų kalbose būtų *kyl ar *kъl-: balsio ilgumas pačiame lietuviškame žodyje nebūtinai yra pirminis (jį galėjo lemti antrinis ilgėjimas iš pradžių kirčiuotame Straipsniai / Articles 157 OLEKSANDRA V. POPOVA, OLGA A. KOPUS, OLEKSANDRA O. MORHUN skiemenyje, būdingas žemaičių tarmėms; Zinkevičius 1966: 75, 491 (žemėlapis nr. 46); taip pat žr.: Krėgždys 2012: 225), todėl protoslavų *kul- (*kou̯l-) galimi ne tik lietuviškas atitikmuo kūl-, bet ir *kul. Apie visišką leksinį tapatumą kalbėti nereikia, nes lietuviškasis formantas –(i)ava etimologiškai nesusijęs su slavų priesaga -av-, nes yra dviejų formantų –(i)a + –va junginys (žodžių darybos modelis su –(i)ava gana vėlyvas – nuo XVI–XVII a. (Ambrazas 1993: 72)). Genetinis protoslavų –avin atitikmuo lietuvių kalboje yra –ovas(–ė) (žr.: Ambrazas 2000: 180 su nuorodomis), todėl visas lietuviškas atitikmuo būtų *kūlovas arba *kūlovė. Kitos paralelės Atrodo tikslinga pateikti dar keletą pavyzdžių, jau pasirodžiusių etimologinėje literatūroje, tačiau jų, kaip siaurų izoglosų, statusas dar nebuvo aptartas, plg.: Lith. ežǧys, ežėǧys ‘kuojagalvis’ ~ Ukr. tarm. яукар, я зкар ‘kuojagalvis’ (Anikin 1998: 358); Lith. kirtūkas, kertūkas ‘kirstukas’ ~ Ukr. tarm. Užkarpatės черепе́й ‘graužikas Myoxus nitela’ (ESSJ IV 166; Anikin 1998: 168). Palyginkime jį su struktūriškai ir etimologiškai tapačiu, tačiau semantiškai nutolusiu rus. tarm. черепе́й ‘iš stirnos išpjautas gabalas’ (ESSJ IV 166); Lith. opà ‘opa, žaizda’, ‘medžio žievės pažeidimas’, ‘smūgis’ ~ Ukr. tarm. йна ‘gyvūno kailio ruožas, atsiradęs stipriai sudavus lazda’ (Anikin 1998: 351); Lith. skaĩtyti, skaĩtau ‘skaičiuoti, nustatyti kainą; atsiskaityti’, ‘žiūrėti, kreipti dėmesį, vertinti’, latvių skaĩtīt, skaĩtu ‘skaičiuoti, skaityti’ ~ Ukr. tarm. yiмáти, yiмáтися ‘žaisti lyginį ir nelyginį’, ‘nerimauti, ilgai galvoti’ (< protoslavų *čę́tati(s(ę))) (Anikin 1998: 114 su nuorodomis). 4.2. Žodžių darybos paralelės Lith. bė-: Ukr. bez– Abu prielipiniai priešdėliai genetiškai susiję ir galiausiai kildinami iš bendro indoeuropiečių etimono *b(h)eǵh- (Fraenkel 1962: 38; ESSJ II 7–9; Smoczyński 2019: 136). Abiejose kalbose bė-: bez– dalyvauja sudarant semantiškai tapačias leksemas; be to, vartojami sinoniminiai lietuvių ir ukrainiečių nominaliniai junginiai, kuriuose etimologinis ryšys apima ir antrąjį jų dėmenį: Lith. beãkis ‘beakis’ (Baronas 1967: 37) ~ Ukr. безо́кий ‘tas pats’ (Nikovskiј 1927: 29). Šis archajiškas būdvardis vartojamas ne tik ukrainiečių, bet ir 158 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lithuanian–Ukrainian Language Parallels: Etymological Relationship and Typological Similarity kitose slavų kalbose, tačiau lietuviškas žodžių darybos atitikmuo paprastai nepastebimas (žr., pavyzdžiui, ESSJ II 36: *bezokъ(jь)); Lith. bęraũjis ‘bekraujis’ (Baronas 1967: 46) ~ Ukr. безкрі́в’я, безкро́в’я ‘bekraujystė’ (Nikоvskij 1927: 28); Lith. bemeilis (kaip lenk. bezmiłosierny ‘negailestingas’, ‘žiaurus’ atitikmuo (Subačius, par., 1993: 81)) ~ Ukr. Безмил̨ц – šiuolaikinė pavardė < *Безмил (darybos pamatų lygmeniu plg. Lith. meilė ‘meilė’, meilùs ‘meilus, švelnus’: protoslavų *milb; ESSJ XIX 46–47); Lith. besar̃mātis ‘begėdis’ (Lyberis 1971: 112) ~ Ukr. tarm. (vedinys) безсоромíм-но ‘begėdiškai’, ‘įžūliai’ (Želechivs’kij 1886: 22) < *безсоромот-. Dėl Lith. sarm-at– (< *šarm-ata) ir protoslavų *sorm-ot– kamienų tapatumo žr.: (Smoczyński 2019: 1481, taip pat Ambrazas 2000: 29, 32: slavų –otъ, –ota: Lith. –atis, –ata); Lith. bešìrdis ‘beširdis’, ‘bedvasis’ (Lyberis 1971: 113) ~ Ukr. безсéрдий ‘tas pats’ (Hrinčenko 1958: 45; ESUM V 222; su Lith. širdìs ‘širdis’); Lith. bevaldìs ‘bejėgis’, ‘bejėgis’ (Baronas 1967: 36) ~ Ukr. Безволод, Безволодченко – šiuolaikinės pavardės (Charkivas); Lith. bevàlis ‘bebvalis’ (Baronas 1967: 37) ~ Ukr. tarm. безвíль ‘bebvalis’, plg. vedinį su –bje безвíлля ‘valios stoka’, ‘priespauda’, ‘laisvės stoka’ (Nikоvskij 1927: 26); Lith. beveidìs ‘beveidis’ (Baronas 1967: 39) ~ Ukr. безви́дий ‘tas pats’ (Nikоvskij 1927: 25), kitose kalbose – vedinio (novatoriška) forma, plg. rus. Permės tarm. безви́дный ‘neišvaizdus’, ‘nepatrauklus’ (Slovar’ 1966: 182); Lith. bevė́jis ‘bevėjis’ ~ Ukr. tarm. безвíй ‘ramus, bevėjis oras’. Indoeuropiečių etimono lygmeniu plg. Lith. vė́jas ‘vėjas’: protoslavų *vějati (ESUM I 408). Liet. iš–: ukr. з-, с– Šis priešdėlis lietuvių kalboje taip pat turi senesnę ir tarminę formą iš, artimą slavų *jьz; kartu jie kildinami iš protindoeuropiečių *eǵhs (Fraenkel 1962: 188; ESSJ IX 7–8; Smoczyński 2019: 568). Ukrainiečių kalboje protoslavų refleksas *jьz– priešdėlio funkcijoje priklausomai nuo po jo einančio garso pobūdžio reiškiamas kaip з-, с-, (tarm.) iz-, ic–. Dėl šios aplinkybės dažnai neįmanoma formaliai atskirti tęsinių *joz– ir *sъ– (tai pabrėžė Oleg N. Trubačiovas), todėl *jьz– buvimas ukrainiečių žodžiuose toliau grindžiamas jų gramatine semantika (artimumu e-deiksei), kurioje vargu ar esama *sъ– užuominos. Kaip ir vedinių, sudarytų pagal modelį bė-: bėz– (žr. pirmiau), atvejais, toliau pateikiami pavyzdžiai taip pat įdomūs dėl visiško morfologijos etimologinio tapatumo: Straipsniai / Articles 159 OLEKSANDRA V. POPOVA, OLGA A. KOPUS, OLEKSANDRA O. MORHUN Lith. išaiškėti ‘išaiškėti’ (Lyberis 1971: 240) ~ Ukr. з’ясувати(ся) ‘išsiaiškinti’, plg. rus. из-ясниться su sudėtingesne morfologija (-sk-n-); Lith. išbrinkti ‘išbrinkti’, ‘ištinti’, ‘pasidaryti patinusiam’ (ten pat: 243) ~ Ukr. зб́рякнути ‘tas pats’; Lith. išbudinti ‘pažadinti’, ‘žadinti’ (ten pat: 244) ~ Ukr. збудити ‘tas pats’; Lith. iškrūvinti ‘sutepti krauju’, ‘nuleisti kraują’ (ten pat: 257) ~ Ukr. з(не) кровити ‘nuleisti kraują’ (ESUM III 99); Lith. išlakti ‘išlakti’ (Lyberis 1971: 259) ~ Ukr. šnek. зло́кти ‘godžiai gerti’, ‘laižyti’, ‘lakti’. Apie šakninių veiksmažodžių ląkti: tarm. lókamu santykį žr.: Fraenkel 1962: 337–338; ESUM III 282; Smoczyński 2019: 869; Lith. išlenkti ‘lenkti’, ‘išriesti’, ‘išlenkti’, ‘įtempti’ (Lyberis 1971: 259) ~ Ukr. зляка́ти(ся) ‘išsigąsti’, ‘išsigandti’, tarm. зля́ку su semantikos raida ‘lenkti’ → ‘iš baimės susilenkti’ (ESUM III 337: prefiksinių lietuvių ir ukrainiečių formų palyginimo nėra); Lith. išmirti ‘išmirti’ (Lyberis 1971: 262) ~ Ukr. *зме́рти ‘tas pats’, rekonstruojama remiantis vediniu dalyviu зме́рлий ‘miręs’ (Nik ovskij 1927: 321); Lith. išner̃ti ‘išnirti’, ‘iškilti į paviršių’, ‘iškilti plūduriuojant’ (Lyberis 1971: 264) ~ Ukr. tarm. зне́рти, знера́ти ‘išnerti’, ‘iškilti’ (Želechivs’kij 1886: 310; ESUM IV 90), dėl morfologinio pertvarkymo *nereti < *nerti; Lith. išperti ‘plakti’, ‘mušti’, ‘išplėšti’ (Lyberis 1971: 265) ~ Ukr. спéрти ‘užsispirti’, ‘ginčytis’ (Nik ovskij 1927: 735), tarm. спéртися ‘užsispirti’ (ESUM IV 356: lyginama su Lith. per̃ti ‘mušti’) < *jьz-perti(se), kur zis prieš n tapo duslus; Lith. išpinti ‘išpinti’, ‘išausti’ (Lyberis 1971: 266) ~ Ukr. tarm. спя́ти ‘traukti’, ‘dėti’, ‘statyti’ (Želechivs’kij, Nedil’skij 1886: 912; ESUM IV 651: lyginama su Lith. pinti ‘pinti’, ‘sukti’); Lith. iš́tinti ‘atmušti’, ‘iškalti’, ‘plakti’ (Lyberis 1971: 289) ~ Ukr. tarm. стя́ти ‘nukirsti, atskirti ką nors’, ‘nukapoti’ (Želechivs’kij, Nedil’skij 1886: 932). Apie bepriešdėlinių slavų ir baltų formų palyginimą žr. Fraenkel 1965: 1099; ESUM V 702; Smoczyński 2019: 1893. 4.3. Tekstinės etimologinės paralelės Čia pateikiame keletą pastabų apie žodžių junginius, kurių etimologinė sudėtis abiejose kalbose visiškai arba iš dalies sutampa. Be to, semantiniu-ideologiniu požiūriu lietuvių ir ukrainiečių vienetai pasirodo esantys lygiaverčiai. 160 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lithuanian–Ukrainian Language Parallels: Etymological Relationship and Typological Similarity 1. Junginiai, kurių abiejų dėmenų genetinis tapatumas. Tokie pavyzdžiai randami frazeologijoje: Lith. Akys (akyse) aptemo (Galnaitytė et al. 1989: 16): Ukr. в очах темніє (akys: *oko & ap-termo (térnti ‘to darken’): *tbm–bn–ėt); Lith. Akįs į akį (ten pat: 17): Ukr. віч на віч (‘vienas prieš vieną’, ‘akis į akį’) < *о́сь на о́сь; Lith. Akys limpa (ten pat: 20): Ukr. очі злипаються (“Рученьки терпнуть, злипаються веченьки... Боже, чи довго тягти? / З раннього ранку до пізньої ніченьки / Голкою денню верти” Pavlo Hrabovskyi “Seamstress”). Tai yra, Akys limpa (lipti ‘prilipti’, ‘kabintis’): *oči & *lip(nǫ)ti; Lith. Imti į širdį (= priimti į širdį; sieloje (širdyje) kentėti dėl ko nors, dėl ko nors susigraudinti (Galnaitytė et al. 1989: 115): Podolės ukrainiečių tarm. |ún’amu в |серце ‘nerimauti, jaudintis’, ‘sielvartauti dėl ko nors’. маму серце на кого/що – būti nepatenkintam, pykti (V. Užčenko, D. Užčenko 1998: 168). Lith. im̃ti ‘imti’, ‘griebti’ – tikslus struktūrinis-genetinis slavų *ęti, praes. *jьmǫ ‘tas pats’ analogas (ESSJ VI 71; Fraenkel 1962: 184–185; Smoczyński 2019: 556–558); Lith. savo báldu ‘savo protu’, ‘savo nuožiūra’ (Nedaryk savo báldu, pasklaus̃k razumnesnių) su tuo báldu (idioma) ‘tuo tarpu’, ‘per tą laiką’, kurią reikėtų suprasti kaip ‘tuo metu’. Antrasis dėmuo siejamas su Lith. bélsti ‘belsti’ (daužymo, trupinimo idėja): baldóti ‘belsti’, ‘kelti triukšmą’, t. y. ‘smogti’, ‘mušti’ → ‘vienu smūgiu’. Slavų kalbose šį posakį galima lyginti su ukrainiečių tarminiu posakiu [св|оїм |бо́йдом] = на свій розсуд (Hromko 2008: 55), kuriame kinta šaknies vokalizmas: Lith. bald-: slavų *bъld-. Dėl posesyvinio įvardžio savo (vns. kilm. iš savas ‘savas’): slavų *svojь homogeniškumo žr.: Fraenkel 1965: 767; Lith. Už akių (in someone’s absence, in absentia; Galnaitytė et al. 1989: 320): Ukr. tarm. уз очі (Hromko 2008: 24) – tarminis plačiau paplitusio poza очі = už akių, nesant žmogaus, in absentia atitikmuo. Tarm. уз yra senesnio *vъz < senosios rusų вьз raidos rezultatas. Dėl prielinksninės-kaitvardinės konstrukcijos: čia reikia kalbėti apie etimologinę ne tik daiktavardžio, bet ir prielinksnio Lith. už: protoslavų *vъz (ir prielinksnis, ir priešdėlis < PIE *u̯g(h); Jānis Endzelīns laikosi tos pačios nuomonės, plg.: Endzelīns 1971: 413; Smoczyński 2019: 1991–1992); Lith. vakar dùsavãi ant lovelės, o šiandien ant baltos lentelės (LD 1882: 287), tiksliau: Vakar ji alsavo ant lovos, o šiandien ant baltos lentelės (Nevskaja 1982: 118): Ukr. Учора на лі́шку дихала, а ту́пер на бі́лім лутку завмерла, Novoarchangelsko sritis (Dialektolohічna anketa nr. 38, 2015). Ukr. tarm. лумо́к, vns. kilm. –ткá ‘jauna liepa; jaunas Straipsniai / Articles 161 OLEKSANDRA V. POPOVA, OLGA A. KOPUS, OLEKSANDRA O. MORHUN liepos karniena’ tęsia protoslavų *l̥ot–къb < *l̥otъ ‘linas’, ‘liepos šakelė, žievė, karniena’, ‘liepos lazda, kartis’ (ESSJ XVI 152). Čia tymók vartojamas eufemistiškai – ‘iš liepos pagamintas karstas’. Protoslavų žodis *l̥otъ siejamas su e: o kaita – su Lith. lentà ‘lenta’ (ten pat: 152; Smoczyński 2019: 900), o slavų *bělъ (Ukr. білуй) siejamas su Lith. báltas (Fraenkel 1962: 32; ESSJ II 79–81). Taigi vieningas poetinis baltos lentos (karsto, mirties guolio) vaizdinys lietuvių ir ukrainiečių raudų tekstuose įkūnijamas pasitelkiant sinonimines atributines konstrukcijas, kurių sudėtis šiose kalbose yra genetiškai tapati. Dėl lentos pavadinimo, kaip eufemistinio mirties guolio, karsto pavadinimo ukrainiečių kalboje, reikėtų palyginti jį su tarminiu (rytų) posakiu чотири(чтирі) дошки збирати; чотири (чтири) дошки найти (V. Užčenko, D. Užčenko 2013: 182). 2. Frazeologiniai vienetai, kurių vieno dėmens genetinis tapatumas. Šiai pavyzdžių kategorijai taip pat priklauso frazeologiniai vienetai, kurių branduoliniai dėmenys – akies ir širdies pavadinimai – lietuvių ir slavų kalbose yra etimologiškai tapatūs: Lith. Dingti iš akių (Galnaitytė et al. 1989: 76): Ukr. зникнути з очей (Lith. dingti ‘dingti’, ‘prapulti’: Ukr. зні́кну́ти & Lith. iš: Ukr. з) = pasislėpti, pradingti; Lith. Iš (nuo) senų senovės (nuo senų laikų, nuo neatmenamų laikų, nuo senovės; Galnaitytė et al. 1989: 125; Lyberis 1971: 657): Ukr. з давніх давен. Labai artimas tipologinis panašumas: lith. šėnas ‘senas’ + senovė ‘senovė’, ‘senovinis’ su tautologiniu ukrainiečių būdvardžiu давній ‘senas’ + daiktavardžiu *давна ‘senovė’. Lith. Po akių (akimis) (prieš akis, akių akivaizdoje; Galnaitytė et al. 1989: 271): Ukr. на очах (V. Užčenko, D. Užčenko 1998: 121); Lith. Rėžti akį (kristi į akis; Galnaitytė et al. 1989: 282): Ukr. різати око (очі) (ryškiai išsiskirti, būti pastebimam), plg. “Здалеку ця мішанина стилів різала око, псувала архітектурний ансамбль. Але зблизька ті будинки виростали в усій величі й красі” (V. Kucher) (Ногох⁶); Lith. Ryti akimis (ryte ryti ką nors akimis, neatitraukti nuo ko nors akių, įsmeigti žvilgsnį į ką nors; Galnaitytė et al. 1989: 283): Ukr. їсти (жерти) очима (оком) [кого, що] (nepaliaujamai, įdėmiai žiūrėti į ką nors, rodant tam tikrą jausmą; V. Užčenko, D. Užčenко 1998: 120); Lith. Spausti širdį (spausti širdį, sielą (širdį) skauda; Galnaitytė et al. 1989: 290): Ukr. серце стисло (Lith. suspáusti ‘suspausti’, ‘spausti’: Ukr. стискáти, стúснути ‘tas pats’); ⁶ Prieiga internete: https://goroh.pp.ua [žiūrėta 23.08.2024]. 162 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lithuanian–Ukrainian Language Parallels: Etymological Relationship and Typological Similarity Lith. Širdis plyšta (širdis (siela) plyšta į gabalus; Galnaitytė et al. 1989: 306): Ukr. серце крається (žmogus kenčia, kankinasi, nerimauja), (роз)краяти (різати) серце (patirti / sukelti dvasinę kančią; V. Užčenko, D. Užčenko 1998: 167) (plyšti ‘skilti’, ‘perskilti’, ‘sprogti’, ‘plyšti’: крається ‘plyšta’, ‘skyla’, ‘pjaunama’); Lith. Šuns akis turėti (niekam nejausti gėdos prieš akis; nei gėdos, nei sąžinės; Galnaitytė et al. 1989: 308): Ukr. очі у Сірка позичати, очей у Сірка (Рябка) позичати (prarasti gėdos jausmą, orumą; V. Užčenko, D. Užčenko 1998: 122), kur Сірко/Рябко yra apibendrinti pilko ar margo kiemo šuns vardai, dažnai vartojami kaip pravardės. Taigi lietuvių ir ukrainiečių kalbose beveik visiškai sutampa ir frazeologizmo kaip visumos ideologinis turinys, ir jo dėmenų semantika: lith. šuo, šuñs ‘šuo’, ‘šuniškas’: Ukr. Сірко/Рябко = šuo, šuniškas & akis: oko & turėti ‘turėti’, ‘valdyti’, ‘laikyti’: Ukr. позичати ‘pasiimti’, ‘pasiskolinti’; Lith. Varna nenešė kaulo (= jo visai nebuvo; FŽė⁷): Ukr. куди ворон кісток не заносить (V. Užčenko, D. Užčenko 2005: 56, 78). Tačiau, nepaisant bendro įkūnyto mitopoetinio vaizdinio, ukrainietiškas atitikmuo (protoslavų *vornъ, *vorna: Lith. var̃nas, várna) vis dėlto turi šiek tiek kitokią reikšmę: čia, kitaip nei lietuvių kalboje, aktualizuojamas ne įvykio rezultato nebuvimas (visai nebuvo), bet vietos ir krypties neapibrėžtumas. Baigdami turėtume paminėti dar vieną tekstinį atitikmenį, būtent Lith. Perkūno ąžuolu: senosios rusų kalbos (Galicija) Пероуновъ дубъ mitologemoje apie griaustinio dievo (aukščiausiojo slavų ir baltų dievo) ąžuolą; jo vardas lietuvių ir slavų kalbose yra etimologiškai tapatus ir struktūriškai artimas, plg.: Lith. “Perkūno ąžuolu vadinamas Kupiškio valsčiuje Bėdos ganyklose. Didelio ąžuolo kamienas išpuvusiu viduriu. Jis dėl to taip vadinamas, kad yra griausmo sudaužytas” (Balys 1937: 163, 197) kartu su senosios rusų kalbos “А ѿ той горы до Пероунова Дoуба горѣ Скломь. а ѿ Пероунова Дoуба до Бѣлыхъ береговъ” „Lvovo kunigaikščio Levo Danilovičiaus privilegijoje Peremislio vyskupijai“, 1302 (Žalovannaja gramota 1854: 317; apie šį mitologemą išsamiau žr. Ivanov, Toporov 1974: 14–16). Privilegija parašyta kalba, vėliau tapusia kai kurių Ukrainos pietvakarių tarmių pagrindu. ⁷ Prieiga internete: https://www.lietuviuzodynas.lt/frazeologizmai/Varna [žiūrėta 23.08.2024]. Straipsniai / Articles 163 OLEKSANDRA V. POPOVA, OLGA A. KOPUS, OLEKSANDRA O. MORHUN 4.4. Tipologinės analogijos teksto lygmeniu Tipologiškai panašios medžiagos randama laidotuvių apeigų folkloro tekstuose, gydomuosiuose (maginiuose) užkalbėjimuose ir frazeologijoje. 1. Liet. „O mano motinėlei budavoja tėviškėlė baltų lentelių be stiklinų langelių, be durelių: nematysi saulėlės užtekant nei saulėlės nusileidžiant“ (LD 1882: 281): Ukr. Černihivas „Яка твоя доріженька смутна та невесела! / Яка твоя хаточка темна та невидная, / Що ні дверчок, ні оконечка, ні праведного сонечка…“, (Podolia) „Якої ти хатки собі загадав – / Ци ти не мав у чім жити? / Маленької, новенької – Без дверецу і віконечу, / Щоби сонце не загріло і вітер не завіяв, / Без лавочок, без поличок“ (Svenčickyj 1912: 37, 65). Galima pacituoti patarlę su išsamesniu leksiniu rinkiniu, nubrėžiančiu pragmatinį ir simbolinį teksto kontūrą ir konceptualiai prilyginančiu jį lietuviškajam, plg. Lvivas (buvusiame Ravskio rajone) „Мій господарейку. [...] Чи ти не мав собі хатіночки? / А там тобі збудували таку маленькую, що в ній нема ані дверойків, ані віконяйків, що там навіть вітер не завіє, ані сонце не загріє“ (Svenčickyj 1912: 63). Taigi turime labai panašius tekstų kontūrus: liet. [budavoja] & [tėviškėlė baltų lentelių] kaip eufemistinis karsto pavadinimas (= tėviškasis namelis iš baltų lentelių)] & [be langelių] & [be durelių] & [saulelė] VS ukr. [збудували] & [хатка, хаточка, хатинойка] & [Без дверецу, дверчок, дверойків] & [Без віконечу, оконечка, оконяйків] & [сонечко, сонце]. Abu tekstų matricos kai kuriomis detalėmis panašios: 1) saulė, kuri mirusiajam nepateka ir nenusileidžia (lietuvių kalboje) ir nešildo (ukrainiečių kalboje); 2) raudos sąvokas palaikančių pavadinimų vartojimas tik mažybine forma su priesagomis –el– (lietuvių kalboje) VS –к–/–оч–к–/–еч–к–, –ць–, –ой–к– (–яй–к–) (ukrainiečių kalboje). 2. Liet. Ėjo Kristus per ciltų ir nulūžo lieptas ir inkrito Kristaus koja. Nuėjo Kristus sveikas, neskauda koja, taip tegu neskauda Jonui (ligonio vardas arba plaukų spalva). – Kristus ėjo tiltu, skersinis nulūžo ir Kristaus koja įstrigo, Kristus nuėjo sveikas, jo kojos neskaudėjo, tad tegul neskauda Jonui (ligonio vardas arba plaukų spalva) (Balys 1951: 72, no. 477): Ukr.: Ишов Христос, ступив на трость, трость уломалась, кровь угамовалась, цветы цветаеться, кровь угамовається (Efimіenko, ed., 1874: 14). 3. Liet. Ugniaoystas kraujas, paparčio žiedas. Aprimo upė. Tegul šitas kraujas nustos tekėti. – Ugningas kraujas, raudonas paparčio žiedas. Upė nurimo. Tegul šis kraujas nustoja tekėti (Balys 1951: 76, no. 503, Švenčionys): ukr. Вогняна кров, червона напороть. Вгамовалась річка. Нехай буде клята кров, котра тече, Charkivo sritis (Hromko 2008: 42). 4. Atkreipkime dėmesį į lietuvių ir ukrainiečių frazeologinius junginius su fraze рябий кінь („margas arklys“): margas arklys – gana 164 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lithuanian–Ukrainian Language Parallels: Etymological Relationship and Typological Similarity retas kailio atspalvis, todėl pastebimas ir nevienareikšmiškai vertinamas žmonių, plg. lietuvių tikėjimą, kad „mergaitė ištekės, kai jos kelyje pasirodys margas arklys“ (Nepokupnyj 1979: 135). Plg. liet. Nusišauk­si kaip margas arklys (tu prisikviesi nelaimę kaip margas arklys): ukr. tarm. Poltava Побачив рябого коня – завтра празник буде (ten pat: 135), сон рябої кобили – apie nesąmonę. 5. Frazės, kuriose mitopoetinis žolės trypimo kaip gyvenimo įvaizdis: liet. tarm. Dar ilgai žolė mins senis (= senis ilgai trypinės žolę, t. y. „gyvens“): ukr. tarm. Černihivas Йому довго трави не топтати (t. y. jis ilgai negyvens) (Nepokupnyj 1979: 158). Plg. taip pat tarmišką posakį вже мен’і с’візочі дерн’і не топтати = „nesulauksiu pavasario“ (Onyškevyč 1984: 209), (Rytų) скоро не буде роси топтати „žmogui liko nedaug gyventi“ (V. Užčenko, D. Užčenko 2013: 430), (Vakarų) мураву топтати (V. Užčenko, D. Užčenko 2005: 142) = gyventi. 6. Mėnulio kaip raguoto avių piemens įvaizdis mįslėse: liet. Laukas nematuotas, avys neskaitytos, piemuo raguotas – „Laukas beribis, avių nesuskaičiuojama daugybė, piemuo raguotas“; Pie­vos nematuotos, avys neskaičiuotos, piemuo raguotas – „Pievos neišmatuotos, avys nesuskaičiuotos, piemuo raguotas“ (Dangus, žvaigždės ir Mėnulis) (Laurinkienė 2019: 298): ukr. Поне не зміряне, бидло не злічене, пастух рогатий (Mėnulis, dangus ir žvaigždės) (Nomys 1993: 637), Один пастух багато овець пасе (Mėnulis ir žvaigždės); Аж до раночку вночі / Ді­пастух овець лічив. / Вийшло сонечко з-за гаю… / Де вони тепер – не знає (Mėnulis ir žvaigždės) (Zahad­ku⁸). 7. Zoomorfinis Mėnulio, kaip pro vartus žiūrinčio pliko jaučio / jaučio / arklio, įvaizdis (mįslėse): liet. Laukas jautis pro vartus žiūri – „Plikas jautis žiūri pro vartus“ (Mėnulis) (Laurinkienė 2019: 298): ukr. Лисий віл через ворота дивицця (Mėnulis) (Nomys 1993: 637). Plg. liet. laũkas „su balta plika dėme (žyme) kaktoje“; liet. Laukas arklys pro vartus žiūri – „Plikas arklys žiūri pro vartus“ (Mėnulis) (Laurinkienė 2019: 298): ukr. Лисий кінь у ворота загляда (Mėnuo) (Nomys 1993: 637). 8. Zoomorfinis perkūnijos / audros, kaip už kalnų baubiančio jaučio, įvaizdis: liet. Už trijų kalnų jautis baubia (Perkūnija) – „Už trijų kalnų baubia jautis“ (Perkūnija) (Laurinkienė 2019: 299): ukr. Ревнув віл за сто гір, за сто річок, за сто нічок… (Perkūnas, taip pat varpas) (Nomys 1993: 638). ⁸ Prieiga: https://dovidka.biz.ua/zagadki-pro-misyats/ [žiūrėta 2024-08-23]. Straipsniai / Articles 165 OLEKSANDRA V. POPOVA, OLGA A. KOPUS, OLEKSANDRA O. MORHUN 5. IŠVADOS Mums atrodo, kad baltų ir slavų kalbų lyginamojoje gramatikoje gana aiškiai išryškėja skyriaus, apimančio senovinius išskirtinius šių dviejų tarmių grupių santykius kitų grupių fone, kontūrai. Pateikta medžiaga ateityje neabejotinai bus patikslinta arealiniu požiūriu ir visiškai įmanoma, kad kai kurių paralelių geografija išsiplės. Tačiau net ir likę faktai, paimti kartu, labai tikėtina, bus pakankamas pagrindas nurodyto tipo kalbinių kontaktų teorijai plėtoti. Bet kuriuo atveju mes tik nubrėžėme siauresnės baltų–slavų lingvistikos krypties darbo programą, išskirdami perspektyviausius tyrimo aspektus, kurių rezultatai visiškai priklausys nuo surinktų duomenų kiekio ir kokybės. Pavyzdžiui, labai įdomus klausimas, kodėl ukrainietiškos etimologinės lietuviškų vienetų paralelės fiksuojamos ne senovinės rytų slavų ir lietuvių protėvių sąveikos Aukštutiniame Dniepre areale, bet apskritai toli už jo ribų. Užduotis nustatyti etimologinius koreliatus leksiniu lygmeniu rodo tam tikrą teminį atitikmenų „išsiskaidymą“, jų priklausymą daugybei teminių grupių. Tačiau šioje teminėje įvairovėje galima įžvelgti keletą svarbių dalykų. Pirma, tai bendrosios socialinės terminijos elementai (liet. draūgalas: ukr. дру́золик; liet. pusbrolis: sen. ukr. Полбга́ть), antra, verta pabrėžti keletą techninių terminų (sen. lietuvių (?) *sovėj(a)s/*sovej(a)s: slav. *savějьnīkъ; liet. kìlpa: ukr. [чоӯнь]; liet. vìrbū tvoră: ukr. вербо́ва тва́рь), kurie nepriklauso svarbiausiam terminologiniam žodynui (seniausiam pagrindinių amatų ir kitokios terminijos sluoksniui), nes žymi antrines detales, o tai rodo jų vėlyvą datavimą. Trečia, yra nemažai bendrų naujadarų geografinių pavadinimų srityje, galbūt iš dalies atsiradusių dėl kalkinio vertimo (tiek baltų–slavų, tiek slavų–baltų), paremto genetiškai bendra darybine medžiaga (šaknimis, afiksais). Visą bendrų leksinių naujadarų seriją sudaro prefiksiniai dariniai, sukonstruoti pagal vieną modelį (liet. bė-: ukr. без-; liet. iš-: ukr. з-, с-). Semantiškai tai gana marga medžiaga, tačiau ji rodo baltų ir slavų kalbų vienovę vartojant bendrus morfologinės daiktavardžių ir veiksmažodžių darybos būdus. Paralelių gausa (apie ją galima kalbėti net ir remiantis toli gražu neišsamiu žodynų pavyzdžių rinkiniu) rodo ne sporadinį etimologiškai bendrų priešdėlių vartojimą, bet jo sistemingumą; tai taip pat liudija santykinai vėlyvą kontaktų chronologiją, kurios rezultatų vėlesni procesai ar naujovės lietuvių ir ukrainiečių kalbose dar neištrynė. 166 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lithuanian–Ukrainian Language Parallels: Etymological Relationship and Typological Similarity Tekstiniai analogai, rodantys tą pačią etimologinę sudėtį lietuvių ir ukrainiečių kalbose, daugiausia yra frazeologiniai junginiai, pastovūs žodžių junginiai, turintys panašų arba tapatų idėjinį krūvį. Pažymėtina, kad net ribotas frazeologinių junginių, kuriuose dalyvauja du branduoliniai leksiniai vienetai, susiję su kultūrinių asociacijų ir reikšmių sistema (liet. akis: ukr. oko; liet. širdis: ukr. серце), rinkinys atskleidžia ne tik bendrus vėlyvojo baltų–slavų teksto elementus; praktiškai tapatus abiejų kalbų frazių idėjinis turinys (plg. liet. akis į akį: ukr. віч на віч; liet. už akių: ukr. tarm. уз очі; liet. imti į širdį: ukr. іґн’ати в |серце) rodo didelį kultūrinės sąveikos gylį, kuris pasirodė esąs toks reikšmingas, kad išliko iki mūsų dienų (ypač plg. elementarių teisinių normų pavyzdžius: liet. savo baldu: ukr. свoїм |бoудoм). Dažnai tokį stabilumą taip pat galima paaiškinti santykinai vėlyvu kontaktų laikotarpiu (kalbos istorijos mastu tūkstantis ar kiek daugiau metų yra labai santykinė senovė). Tą pačią padėtį patvirtina bendri kitų žanrų tekstų elementai. Lietuvių–ukrainiečių tipologinės analogijos vargu ar atsitiktinės, pirmiausia dėl jų sisteminio pobūdžio, kuris paprastai yra bendros kultūrinės patirties, įskaitant pačius smulkiausius semiotinius niuansus, raiškos, pasitelkiant tapačius semantinius modelius, padarinys. Net siužetu ir įvaizdžiu grindžiami panašūs užkeikimų tekstai, kuriuose pasirodo krikščioniškojo mokymo personažai, abiejose kalbose galėjo anksti atsirasti bendros pagoniškos užkeikimų tradicijos pagrindu ir vėliau taip pat anksti patirti krikščionybės įtaką. Numatomos senovinių baltų–slavų kalbinių santykių, atkurtų lietuvių–ukrainiečių atskirose paralelėse, plėtojimo perspektyvos, tinkamai atsižvelgiant į medžiagą, gali suteikti gausios medžiagos teoriniams apibendrinimams. REFERENCES Ambrazas Saulius 1993: Daiktavardžių darybos raida 1: Lietuvių kalbos veiksmažodiniai vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Ambrazas Saulius 2000: Daiktavardžių darybos raida 2: Lietuvių kalbos vardazodiniai vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Anikin Aleksandr E. 1998: Аникин, Александр Е. Этимология и балто-славянское лексическое сравнение в праславянской лексикографии. Материалы для балто-славянского словаря [Ètimologija i balto-slavjanskoe leksičeskoe sravnenie v praslavjanskoj leksikografii. Materialy dlja balto-slavjanskogo slovarja], вып. [vyp.] 1 (*a– – *go–), Новосибирск: РАН. СО; Институт филологии [Novosibirsk: RAN. SO; Institut filologii]. Straipsniai / Articles 167 OLEKSANDRA V. POPOVA, OLGA A. KOPUS, OLEKSANDRA O. MORHUN Balys Jonas 1937: Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose. – Tautosakos darbai 3, 149–238. Balys Jonas 1951: Liaudies magija ir medicina, Bloomington, Indiana: Lietuvių tautosakos lobynas II. Baronas Jonas 1967: Rusų–lietuvių kalbų žodynas / Русско–литовский словарь [Russko–litovskij slovar’] 1, sudarytas, panaudojant spausdintą ir rankraštinę medžiagą, kurią surinko J. Baronas, par. V. Baronas, V. Galinis, Vilnius: Mintis. Bezlaj France 1966: Einige slovenische und baltische lexische parallelen. – Linguistica 8(1), 63–81. Brods’ka Kateryna A. 1979: Бродська, Катерина А. Усталені вислови в мові народних промислів [Ustaleni vyslovy v movi narodnych promysliv]. – Сборник материалов научной конференции студентов КГПИ им. А. С. Пушкина [Sbornik materialov naučnoj konferencii studentov KGPI im. A. S. Puškina], Кировоград: КГПИ [Kirovograd: KGPI], 33–35. Būga Kazimieras 1958: Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Čekman Valerij N. 1972: Чекман, Валерий Н. К проблеме литовско–белорусских лексических связей [K probleme litovsko–belorusskich leksičeskich svjazei]. – Baltistica 8(2), 147–156. Dialektolohična anketa 2015: Діалектологічна анкета (відповіді) [Dialektolohična anketa (vidpovidi)], укл. Г. В. Громко [ukl. T. V. Hromko], Кіровоград: БВ [Kirovograd: BV]. Efimenko Petr S., ed. 1874: Ефименко, Петр С., ред. Сборник малороссийских заклинаний [Sbornik malorossijskich zaklinanij], Москва: Университетская типография [Moskva: Universitetskaja tipografija]. Endzelīns Jānis 1971: Darbu izlase četros sējumos 1, Rīga: Zinātne. ESSJ II – Этимологический словарь славянских языков. Праславянский лексический фонд [Ėtimologičeskij slovar’ slavjanskich jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 2 (*bez – *bratrъ), ред. О. Н. Трубачёв [red. O. N. Trubačіov], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1975. ESSJ III – Этимологический словарь славянских языков. Праславянский лексический фонд [Ėtimologičeskij slovar’ slavjanskich jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 3 (*bratrъ – *cьrky), ред. О. Н. Трубачёв [red. O. N. Trubačіov], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1976. 168 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lithuanian–Ukrainian Language Parallels: Etymological Relationship and Typological Similarity ESSJ IV – Этимологический словарь славянских языков. Пра­славянский лексический фонд [Ètimologičeskij slovar’ slavjanskich jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 4 (*čaběniti – *děl’a), ред. О. Н. Трубачёв [red. O. N. Trubačìov], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1977. ESSJ VI – Этимологический словарь славянских языков. Пра­славянский лексический фонд [Ètimologičeskij slovar’ slavjanskich jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 6 (*e – *golva), ред. О. Н. Трубачёв [red. O. N. Trubačìov], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1979. ESSJ IX – Этимологический словарь славянских языков. Пра­славянский лексический фонд [Ètimologičeskij slovar’ slavjanskich jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 9 (*jbz – *klenьje), ред. О. Н. Трубачёв [red. O. N. Trubačìov], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1983. ESSJ XIII – Этимологический словарь славянских языков. Пра­славянский лексический фонд [Ètimologičeskij slovar’ slavjanskich jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 13 (*kroměžirь – *kъyžiti), ред. О. Н. Трубачёв [red. O. N. Trubačìov], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1987. ESSJ XV – Этимологический словарь славянских языков. Пра­славянский лексический фонд [Ètimologičeskij slovar’ slavjanskich jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 15 (*lětina – *lokačь), ред. О. Н. Трубачёв [red. O. N. Trubačìov], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1988. ESSJ XVI – Этимологический словарь славянских языков. Пра­славянский лексический фонд [Ètimologičeskij slovar’ slavjanskich jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 16 (*lokadlo – *lъzъvьcь), ред. О. Н. Трубачёв [red. O. N. Trubačìov], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1990. ESSJ XIX – Этимологический словарь славянских языков. Пра­славянский лексический фонд [Ètimologičeskij slovar’ slavjanskich jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 19 (*mę(s)’arb – *morzakъ), ред. О. Н. Трубачёв [red. O. N. Trubačìov], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1992. ESSJ XXV – Этимологический словарь славянских языков. Пра­славянский лексический фонд [Ètimologičeskij slovar’ slavjanskich jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 25 (*neroditi – *novoťьnь(jь)), ред. О. Н. Трубачёв [red. O. N. Trubačìov], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1999. ESUM I – Етимологічний словник української мови 1 (А–Г) [Etymolohičnyj slovnyk ukrajinskoji movy 1 (A–G)], ред. О. С. Мельничук [red. O. S. Mel’nyčuk], Київ: Наукова думка [Kyjiv: Naukova dumka], 1982. Straipsniai / Articles 169 OLEKSANDRA V. POPOVA, OLGA A. KOPUS, OLEKSANDRA O. MORHUN ESUM III – Етимологічний словник української мови 3 (Кора–М) [Etymolohičnyj slovnyk ukrajins'koji movy 3 (Kora–M)], ред. О. С. Мельничук [red. O. S. Mel’nychuk], Київ: Наукова думка [Kyjiv: Naukova dumka], 1989. ESUM IV – Етимологічний словник української мови 4 (Н–П) [Etymolohičnyj slovnyk ukrajins'koji movy 4 (N–P)], ред. О. С. Мельничук [red. O. S. Mel’nychuk], Київ: Наукова думка [Kyjiv: Naukova dumka], 2003. ESUM V – Етимологічний словник української мови 5 (Р–Т) [Etymolohičnyj slovnyk ukrajins'koji movy 5 (R–T)], ред. О. С. Мельничук [red. O. S. Mel’nychuk], Київ: Наукова думка [Kyjiv: Naukova dumka], 2006. ESUM VI – Етимологічний словник української мови 6 (У–Я) [Etymolohičnyj slovnyk ukrajins'koji movy 6 (U–Ja)], ред. О. С. Мельничук [red. O. S. Mel’nychuk], Київ: Наукова думка [Kyjiv: Naukova dumka], 2012. Fraenkel Ernst 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch 1, Heidelberg, Göttingen: Carl Winter and Vandenhoeck & Ruprecht. Fraenkel Ernst 1965: Litauisches etymologisches Wörterbuch 2, Heidelberg, Göttingen: Carl Winter and Vandenhoeck & Ruprecht. FŽe – Frazeologizmų žodynas, par. I. Erm­antytė, O. Kačukauskaitė, G. Naktinienė, Z. Šimėnaitė, A. Vilutytė, red. J. Paulauskas, Lietuvių kalbos institutas, 2001, e. variantas. Available at: https://www.lietuviuzodynas.lt/frazeologizmai. Galnait­ytė Elzė, Pikčilingis Juozas, Sivickienė Marija 1989: Mokyklinis lietuvių–rusų kalbų frazeologijos žodynas, Kaunas: Šviesa. Horox – Горох. Фразеологія [Horoch. Frazeolohija], available online. Available at: https://goroh.pp.ua. Hrinčenko Borys D. 1958: Грінченко, Борис Д. Словарь української мови 1 (А–Ж) [Slovarʹ ukrajins'koji movy 1 (A–Ž)], Київ: Вид-во АН УРСР [Kyjiv: Vyd-vo AN URSR]. Hromko Tetjana V. 2008: Громко, Тетяна В. Діалектологічно-фольклорні матеріали говорок Центральної України [Dialektolohično-fol’klorni materialy hovirok Central’noji Ukrajiny], Кіровоград: БВ [Kirovograd: BV]. Hromko Tetjana V. 2017: Громко, Тетяна В. Матеріали до словника говірок української мови [Materialy do slovnyka hovirok ukrajins'koji movy]. – Наукові записки [Naukovi zapysky], вип. [vyp.] 160, сер. Філологічні науки: Studia semasiological [ser. Filolohični nauky: Studia semasiologica], Кропивницький: РВВ ЦДПУ ім. В. Винниченка [Kropyvnytsky: RVV CDPU im. V. Vinnyčenka], 239–253. 170 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lithuanian–Ukrainian Language Parallels: Etymological Relationship and Typological Similarity Iliadi Oleksandr I. 2013: Іліаді, Олександр І. З ономастичного архіву Інституту української мови НАНУ [Z onomastỹčnoho archyvu Instytutu ukrajinsʹkoji movy NANU]. – Studia linguistica et juridica. 2012–2013: 36. наук. праць / відп. ред. О. І. Іліаді [zb. nauk. pracʹ / vidp. red. O. I. Iliadi], Кіровоград: КІРоЛ [Kirovograd: KIRoL], 137–149. Iliadi Aleksander I. 2023: Slavo-Iranica II: Compound Words with Slav. *slav-, *slux-: Iran. *sraua-, *srauša-, *śrūta- (against Baltic and Germanic Background). Acta Linguistica Lithuanica 89, 39–74. Ivanov Vjačeslav V., Toporov Vladimir N. 1974: Іванов, Вячеслав В., Топоров, Владимир Н. Исследования в области славянских древностей (Лексические и фразеологические вопросы реконструкции текстов) [Issledovanija v oblasti slavjanskich drevnostej (Lek­sičeskie i frazeologičeskie voprosy rekonstrukcii tekstov)], Moskva: Наука [Moskva: Nauka]. Kreǧdys Rolandas 2012: Креждис, Роландас. Данные к реконструкции балто-славянского похоронного обряда: кашуб. donota ‘молоко’ (лексико-семантические параллели балто-славянского ареала) [Dannye k rekonstrukcii balto-slavjanskogo pochoronnogo obrjada: kašub. donota ‘moloko’ (leksiko-semantičeskie paralleli balto-slavjanskogo areala)]. – Studia mythologica slavica 15, 217–230. Labuda Gerard 1974: Ze stosunków językowych kaszubsko-pruskich. – Słowianie w dziejach Europy: studia historyczne ku uczczeniu 75 rocznicy urodzin i 50-lecia pracy naukowej profesora Henryka Łowmiańskiego: tom przygotowany przez Jerzego Ochmańskiego, Poznań: Wydawnictwo Uniwersytetu im. A. Mickiewicza, 75–83. Laurinkienė Nijolė 2019: Лауринкене, Ниоле. Мифологический образ неба в балтийской традиции [Mifologičeskij obraz neba v baltijskoj tradiciji]. – Балто-славянские исследования [Balto-slavjanskie issledovanija] 20: сборник научных трудов– [sbornik naučnych trudov], Москва: ООО «Буки Веди» [Moskva: OOO “Buki Vedi”], 292–316. LD 1882 – Lietuviškos dainos užrašytos par Antaną Juškevičę Velūnos apigardoje iš žodžiu Lietūviu dainininkų ir daininīkiu / Литовскія народныя песни, записанныя Антоном Юшкевичем в окрестностях Велёны со слов литовских певцов и певиц [Litovskija narodnyja pesni, zapisannyja Antonom Juškevičem v okresnostjach Veliony so slov litovskich pevcev i pevic] 3: Daina 1024–1569, Казань, тип. Имп. ун-та [Kazan’, tip. Imp. un-ta]. Leksykonу 1973: Leksykonу E. Slavinеc’koho ta A. Korec’koho–Satanovs’koho (Пам’ятки української мови XVII ст. Серія наукової літератури), підготував до видання В. В. Німчук [Leksykonу Ě. Slavуnec’koho ta A. Korec’koho–Satanovs’koho Straipsniai / Articles 171 OLEKSANDRA V. POPOVA, OLGA A. KOPUS, OLEKSANDRA O. MORHUN (Pamiatky ukrainskoji movy XVII st. Serija naukovoji literatury), pidhotuvav do vydannja V. V. Nimčuk], Kiïv: Naukova dumka [Kyïv: Naukova dumka]. Lyberis Antanas 1971: Lietuvių–rusų kalbų žodynas, red. Ch. Lemchenas, Vilnius: Mintis. LKŽė – Lietuvių kalbos žodynas 1–20 (1941–2002), red. kolegija G. Naktinienė, J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė, vyr. red. G. Naktinienė, e. variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008 (atnaujinta versija, 2018). Available at: https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas/. Morkūnas Kazys, atsak. red., 1977: Lietuvių kalbos atlasas 1: Leksika, Vilnius: Mokslas. Nepokupnyj Anatolij P. 1976: Непокупный, Анатолий П. Балто-севернославянские языковые связи [Balto-severnoslavjanskie jazykovyje svjazi], Киев: Наукова думка [Kiev: Naukova dumka]. Nepokupnyj Anatolij P. 1979: Непокупный, Анатолий П. Балтійські родичі слов’ян [Baltijski rodyči slovjan], Київ: Наукова думка [Kyïv: Naukova dumka]. Nepokupnyj Anatolij P. 1981: Непокупный, Анатолий П. Балтійсько-українські взаємозв’язки і паралелі [Baltijsko-ukrajinski vzajemozv’jazky i paraleli]. – Гідронімія України в її міжмовних і міждіалектних зв’язках [Hidronimija Ukrajiny v iji mižmovnych i miždialektnych zv’jazkach], відп. ред. O. C. Стрижак [vidp. red. O. S. Stryžak], Київ: Наукова думка [Kyïv: Naukova dumka], 65–84. Nepokupnyj Anatolij P. 2002: Непокупный, Анатолий П. Куршско-прусский суффикс собирательности –or–: лит. (жем.) оз. Béržoras и прус. paycoran E 6 ‘Плеяды’ [Kuršsko-prusskij suffiks sobiratel’nosti –or–: lit. (žem.) oz. Béržoras i prus. paycoran E 6 ‘Ple­jady’.] – Jono Kazlausko diena: istorinės gramatikos dalykai. Tarptautinės konferencijos programa ir tezės, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 23–25. Nepokupnyj Anatolij P. 2013: Непокупный, Анатолий П. Балто-слов’янський суфікс збірності –or– / –aȓ [Balto-slovjanskij sufiks zbirnosti –or– / –aȓ]. – Індоєвропейська спадщина в лексиці слов’янських, балтійських, германських і романських мов: семантичні та словотвірні зв’язки і процеси [Indoêvropejs’ka spadščyna v leksyci slovjans’kych, baltijs’kych, germans’kych i romans’kych mov: semantyčni ta slovotvirni zv’jazky i procesy], відп. ред. В. П. Пономаренко [vidр. Red. V. P. Рonomarenko], Київ: Видавничий дім Дмитра Бураго [Kyjiv: Vydavnyčij dim Dmytra Buraho], 208–218. Nevskaja Lidija G. 1977: Невская, Лидия Г. Балтийская географическая терминология (к семантической типологии) [Baltijskaja geografičeskaja terminologija (k semantičeskoj tipologiji)], Москва: Наука [Moskva: Nauka]. 172 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lithuanian–Ukrainian Language Parallels: Etymological Relationship and Typological Similarity Nevskaja Lidija G. 1982: Невская, Лидия Г. Семантика дома и смежных представлений в погребальном фольклоре [Semantika doma i smežnyh predstavlenij v pogrebal’nom folklοre]. – Балто-славянские исследования – 1981 [Balto-slavianskie issledovanija – 1981], отв. ред. В. В. Иванов [otv. red. V. V. Ivanov], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 106–121. Nikоvskij Andrij 1927: Ніковський, Андрій. Словник українсько–російський [Slovnyk ukrajinsko–rosijskyj], Київ: Горнo [Kyjiv: Hornо]. Nomys Matvij T. 1993: Номис, Матвій Т. Українські приказки, прислів’я і таке інше [Ukrajinski prykazky, pryslivja i take inše], упоряд., приміт. та вступна ст. М. М. Пазяка [uporjad., prymit. ta vstupna st. M. M. Pazjaka], Київ: Либідь [Kyjiv: Lybid’]. Opuškevyč Mychajlo J. 1984: Онишкевич, Михайло Й. Словник бойківських говірок 1 (А–Н) [Slovnyk bojkivskych hovirok 1 (A–N)], Київ: Наукова думка [Kyjiv: Naukova dumka]. Popowska–Taborska Hanna 1991: Z rozważań nad językowymi związkami prusko–pomorskimi. – Rocznik Slawistyczny 47(1), 59–67. Sławski Franciszek 1974: Zarys słowotwórstwa prasłowiańskiego. – Słownik prasłowiański 1 (A–B), pod red. F. Sławskiego, Wrocław, Warszawa etc.: Wydawnictwo Polskiej akademii nauk, 43–141. Sławski Franciszek 1976: Zarys słowotwórstwa prasłowiańskiego (ciąg dalszy). Słownik prasłowiański 2 (C–DАVBNOTA), pod red. F. Sławskiego, Wrocław, Warszawa etc.: Wydawnictwo Polskiej akademii nauk, 13–60. Sławski Franciszek, ed., 1979: Słownik prasłowiański 3 (DAVbNЬ–ДОБЬРАТИ), pod red. F. Sławskiego, Wrocław, Warszawa etc.: Wydawnictwo Polskiej akademii nauk. Slovar’ 1966 – Словарь русских народных говоров [Slovar’ russkich narodnych govorov] 2 (Ба–Блазниться) [(Ba–Blaznit’sja)], гл. ред. Ф. П. Филин [gl. red. F. P. Filin], Москва, Ленинград: Наука [Moskva, Leningrad: Nauka]. Slovnyk 1979: Словник гідронімів України [Slovnyk hidronimiv Ukrajiny], Київ: Наукова думка [Kyjiv: Naukova dumka]. Smoczyński Wojciech 2019: Słownik etymologiczny języka litewskiego, współpraca redakcyjna M. Osłon, wydanie drugie, poprawione i znacznie rozszerzone, na prawach rękopisu. Available at: www.rromanes.org/pub/alii/Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego.pdf. Subačius Giedrius, par., 1993: Didysis lenkų–lietuvių kalbų žodynas 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Straipsniai / Articles 173 OLEKSANDRA V. POPOVA, OLGA A. KOPUS, OLEKSANDRA O. MORHUN Svenсickyj Ilarion 1912: Свенціцький, Іларіон. Похоронні голосіння [Pochoronni holosinnja]. – Етнографічний збірник Наукового товариства імені Шевченка [Etnografičnyj zbirnyk Naukovoho tovarystva imeni Ševčenka] 31–32, Львів: Друкарня НТШ [L’viv: Drukarnja NTŠ], 1–129. Toporov Vladimir N. 1985: Топоров, Владимир Н. Мифологизированные описания обряда трупосожжения и его происхождение у балтов и славян [Mifologizirovannye opisanija obrjada truposоžženija i ego proischoždenie u baltov i slavjan]. – Конференция «Балто-славянские этнокультурные и археологические древности. Погребальный обряд»: тезисы докладов [Konferencija “Balto-slavjanskie ètnokul’turnye i archeologičeskie drevnosti. Pogrebal’nyj obrjad”: tezisy dokladov], Москва: Институт славяноведения и балканистики АН СССР [Moskva: Institut slavjanovedenija i balkanistiki AN SSSR], 95–107. Toporov Vladimir N. 2010a: Топоров, Владимир Н. Балтийские и славянские данные о бобре в мифологической перспективе (опыт реконструкции) [Baltijskie i slavjanskie dannye o bobre v mifologičeskoj perspektive (opyt rekonstrukcii)]. – Исследования по этимологии и семантике 4: балтийские и славянские языки [Issledovanija po ètimologii i semantike 4: baltijskie i slavjanskie jazyki] 1, Москва: Языки славянских культур [Moskva: Jazyki slavjanskich kul’tur], 185–240. Toporov Vladimir N. 2010b: Топоров, Владимир Н. К реконструкции одного балтийского ритуального термина [K rekonstrukcii odnogo baltijskogo ritual’nogo termina]. – Исследования по этимологии и семантике 4: балтийские и славянские языки [Issledovanija po ètimologii i semantike baltijskie i slavjanskie jazyki] 2, сер. Opera etymologica. Звук и смысл [ser. Opera etymologica. Zvuk i smysl], Москва: Языки славянских культур [Moskva: Jazyki slavjanskich kul’tur], 386–397. Trautmann Reinhold 1923: Baltisch-Slawisches Wörterbuch, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. Užčenko Viktor D., Užčenko Dmytro V. 1998: Ужченко, Віктор Д., Ужченко, Дмитро В. Фразеологічний словник української мови [Frazeolohičnyj slovnyk sučasnoji ukrajinskoji movy], Київ: Освіта [Kyjiv: Osvita]. Užčenko Viktor D., Užčenko Dmytro V. 2005: Ужченко, Віктор Д., Ужченко, Дмитро В. Фразеологія сучасної української мови: посібник [Frazeolohija sučasnoji ukrajinskoji movy: posibnyk], Луганськ: Альма-матер [Luhans’k: Al’ma-mater]. Užčenko Viktor D., Užčenko Dmytro V. 2013: Ужченко, Віктор Д., Ужченко, Дмитро В. Фразеологічний словник східнослобожанських і степових говірок Донбасу [Frazeolohіčnyj slovnyk schidnoslobožans’kych i stepovych hovirok Donbasu], вид. 6-е, доповн. й переробл. [vyd. 6-e, dopovn. j pererobl.], Луганськ: ЛНУ імені Тараса Шевченка [Luhans’k: LNU imeni Tarasa Ševčenka]. 174 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lithuanian–Ukrainian Language Parallels: Etymological Relationship and Typological Similarity Zahadky – Загадки про місяць [Zahadki pro misjac’], available online. Available at: https://dovidka.biz.ua/zagadki-pro-misyats/. Zinkevičius Zigmas 1966: Lietuvių dialektologija: lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija (su 75 žemėlapiais), Vilnius: Mintis. Žalovannaja gramota 1854: Жалованная грамота Льва Даниловича князя Галицкого епископии Перемыской (1302 года) [Žalovannaja gramota L’va Daniloviča knjazja Galickogo episkopii Peremyskoj (1302 goda)]. – Хрестоматия церковнославянская и древнерусская в пользу учеников высшей гимназии [Chrestomatija cerkovnoslovenskaja i drevnerusskaja v pol’zu učenikov vyššej gimnazii], сост. Я. Головaцкий [sost. J. Golovackij], Виден: Накладом правительства [Viden: Nakladom pravitel’stva], 316–317. Želechivs’kij Jevhenij I. 1886: Желехівський, Євгеній І. Малорусько–німецький словар 1 (А–О) [Malorus’ko–nimec’kij slovar 1 (A–O)], Львів: Друкарня тов. ім. Шевченка [L’viv: Drukarnja tom. im. Ševčenka]. Želechivs’kij Jevhenij I., Nedil’skij Sofron G. 1886: Желехівський, Євгеній І., Недільський, Софрон Г. Малорусько–німецький словар 2 (П–Я) [Malorus’ko–nimec’kij slovar 2 (P–Ja)], Львів: Друкарня тов. ім. Шевченка [L’viv: Drukarnja tom. im. Ševčenka]. Lietuvių ir ukrainiečių kalbų paralelės: etimologinis ryšys ir tipologinis panašumas SANTRAUKA Straipsnis patvirtina svarbią atskirų paralelių egzistavimo lietuvių ir ukrainiečių kalbose hipotezę. Bendrų abiejų kalbų arealo ribų nebuvimas parodė, kad yra išlikę bendrų kalbos reliktų iš senųjų baltų ir slavų tarmių kalbėtojų kontaktų epochos. Lietuvių–ukrainiečių izoglosų savitumas pasirodė esąs rytų slavų ir dabartinių lietuvių protėvių glaudžios kalbinės sąveikos rezultatas teritorijoje, kurią apibrėžia Dniepro aukštupio intakų tinklas. Autoriai pateikė keleto lietuvių ir ukrainiečių kalbų sistemų lygmenų pavyzdžių – leksinio, žodžių darybos ir teksto (genetiškai bendros struktūros frazių). Bandymas identifikuoti etimologines koreliacijas leksiniu lygmeniu rodo tam tikrą teminį atitikmenų „išplitimą“, jų priklausymą keletui teminių grupių. Bendrieji pastebėjimai yra šie: bendrosios socialinės terminijos elementai (liet. draŭgalas: ukr. дрօуголик; liet. pusbrolis: senoji ukrainiečių kalba Полбрать); techniniai terminai (sen. lietuvių (?) *sovėj(a)s/*sovėj(a)s: slavų *savějnikъ; Straipsniai / Articles 175 OLEKSANDRA V. POPOVA, OLGA A. KOPUS, OLEKSANDRA O. MORHUN liet. kilpa: ukr. [чоўн]; liet. virbū̃ tvorà: ukr. вербо́ва тва́рь); bendros naujovės geografinės nomenklatūros srityje, pagrįstos genetiškai įprasta darbyne medžiaga (šaknimis, afiksais), pvz., pagal vieną modelį sudaryti priešdelio vediniai (liet. bė-: ukr. без-; liet. iš-: ukr. з-, c–). Įrodyta, kad frazeologiniai vienetai, pastovieji žodžių junginiai, turintys panašų ar identišką ideologinį krūvį, reprezentuoja tą pačią lietuvių ir ukrainiečių kalbų etimologinę sudėtį (plg. liet. akis į akį: ukr. віч на віч; liet. už akių: ukr. dial. уз очі; liet. imti į širdį: ukr. ї́нтаму в серце). Analogiškus kalbinius vienetus abiejose kalbose galima paaiškinti ir glaudžia kultūrine Lietuvos ir Ukrainos sąveika. Įteikta 2024 m. rugpjūčio 27 d. OLEKSANDRA V. POPOVA The State institution “South Ukrainian National Pedagogical University named after K. D. Ushynsky” 26, Staroporfankijska Str. 65020, Ukraine, Odesa [email protected] OLGA A. KOPUS The State institution “South Ukrainian National Pedagogical University named after K. D. Ushynsky” 26, Staroporfankijoska Str. 65020, Ukraine, Odesa [email protected] OLEKSANDRA O. MORHUN The State institution “South Ukrainian National Pedagogical University named after K. D. Ushynsky” 26, Staroporfankijoska Str. 65020, Ukraine, Odesa [email protected] 176 Acta Linguistica Lithuanica XCI