M. Petkevičiaus katekizmo (1598) denominatyviniai veiksmažodžiai

Acta Linguistica Lithuanica 2025, t. 92, p. 1–15 Contents link / Turinio nuoroda ISSN 2669-218X (online / elektroninis) M. PETKEVIČIAUS KATEKIZMO (1598) DENOMINATYVINIAI VEIKSMAŽODŽIAI Denominal Verbs in the Catechism of M. Petkevičius (1598) ANŽELIKA SMETONIENĖ Lietuvių kalbos institutas El. paštas: [email protected] ORCID ID: https://orcid.org/0000-0003-0352-884X Mokslinių tyrimų kryptis: žodžių daryba. https://doi.org/10.35321/all92-08 ANOTACIJA Straipsnyje pristatomas 1598 m. išleisto M. Petkevičiaus katekizmo (PK) denominatyvinių priesaginių veiksmažodžių tyrimas. Šiame šaltinyje rastas 70 tokių veiksmažodžių, jie yra pasiskirstę po keturias denominatyvų kategorijas – padaromosios reikšmės, būsenos atitikimo, būsenos ir dalyvavimo reikšmės. Straipsnyje pristatomas PK denominatyvinių veiksmažodžių priesagų dažnumas, pamatinių žodžių bruožai, apskritai PK denominatyvų darybos tendencijos, akcentuojami sudėtingesni darybos interpretacijos atvejai. ESMINIAI ŽODŽIAI: veiksmažodžiai, denominatyvai, darybos kategorija, priesaga. ABSTRACT The article presents a study of the denominal suffixal verbs in the Catechism of M. Petkevičius (PC) published in 1598. A total of 70 such verbs were found in this source, and they are divided into four categories of denominal verbs: factitive, similative, stative and participatory meanings. The article presents the frequency of PC denominal suffixes, the features of the base words, and the general trends in the derivation of PC denominatives. The paper also focuses on the more complex cases of derivational interpretation. KEYWORDS: denominal verbs, category of derivation, suffix. ĮVADAS Merkelio Petkevičiaus katekizmo (toliau – PK) kalba iki šiol tyrinėta negausiai. Pirmą kartą jis išsamiau nagrinėtas Jono Kruopo (1970), tačiau tai yra bendresnio pobūdžio pastabos. Daugiausia šiam katekizmui dėmesio skiriama kaip reformato šaltiniui (Kuźmina 2002; Copyright © 2025 Anželika Smetonienė. Published by the Institute of the Lithuanian Language. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited. // Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atviros prieigos, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, nurodant autorių ir šaltinį. Received: / Gauta: 2024-08-01. Accepted: / Priimta: 2025-01-24. 1 Pociūtė-Abukev̌ičienė 2005; Niedźwiedź 2008). Pastaruoju metu tiriama PK leksika, dažniausiai skolintinė (Smetonienė 2016; 2017; 2018; 2019a; 2019b), ir priesaginių veiksmažodžių daryba (Smetonienė 2021). Šiame straipsnyje dėmesys skiriamas denom inatyviniams priesaginiams veiksmažodžiams, t. y. vediniams iš vard ažodžių. Nors dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodžių daryba yra tyrinėta, senosios raštijos priesaginiai veiksmažodžiai iki šiol nagrinėjami mažai, šioje srityje daugiausia yra rašę Jurgis Pakerys (2005; 2017; 2019; Arkadiev, Pakerys 2015) ir Dalia Pakalniškienė (2019). D. Pakalniškienė (2019: 10) yra pabrėžusi, kad „įvairių chronologinių sluoksnių darybos kategorijų tyrimai yra aktualūs ir prasmingi kaip pasaulio pažinimo ir kategorizavimo, pasaulio „sutvarkymo“ ir atspindžio kalboje produktai“. Šio straipsnio tikslas – ištirti PK denominatyvinių priesaginių veiksmažodžių darybos kategorijas ir, jeigu tokių esama, išskirti PK ir dabartinės lietuvių kalbos šios srities skirtumus. Šiam tikslui pasiekti iš J. Kruopo sudaryto M. Petkevičiaus katekizmo žodynėlio ir 1939 m. išleisto fotografuotinio šio katekizmo leidimo išrinktos visos priesaginių veiksmažodžių formos ir jų vediniai, liudijantys veiksmažodžio bendratį, esamąjį ir būtąjį kartinį laiką. Veiksmažodžiai apibendrinti (atsiribojama nuo priešdėlinių vedinių, jeigu jų nepriešdėlinių veiksmažodžių formos yra reguliarios, tarp jų nėra esminio reikšmės skirtumo), suskirstyti į deverbatyvus ir denominatyvus. Iš viso PK rasta 70 denominatyvinių priesaginių veiksmažodžių. Kaip minėta, denominatyviniais priesaginiais veiksmažodžiais vadinami vediniai iš daiktavardžių, būdvardžių, įvardžių ir būdvardinės kilmės prieveiksmių. Tradiciškai priesaginiai veiksmažodžiai, išlaikantys priesagą visuose kamienuose, vadinami priesaginiais, o neišlaikantieji – mišriaisiais. Juos dar yra siūlyta atitinkamai vadinti priesaginiais lygiaskiem eniais ir nelygiaskiem eniais veiksmažodžiais (Pakerys 2002: 235–236). Būtent šie abu priesaginių veiksmažodžių morfologiniai tipai ir nagrinėjami šiame darbe. Šiame straipsnyje taikoma sinchroninė žodžių darybos analizė, jos pagrindiniai principai yra suformuluoti Vinco Urbučio (2009 [1978]). Pateikti PK denominatyviniai priesaginiai veiksmažodžiai formaliai ir semantiškai remiasi pamatiniais žodžiais, vedinį ir pamatinį žodį sieja aiški darybos motyvacija. Tais atvejais, kai darybinė motyvacija jau atrodo nutolusi, veiksmažodžiai į straipsnį neįtraukiami, nes jie laikomi sinchroniškai neskaidžiais. Nagrinėjant potencialius darinius ir jų pamatinius žodžius, atsižvelgta ir į papildomus darybos krypties nustatymo kriterijus (dažnumo, kiekybinį) (Urbutis 2009 [1978]: 101). Pagrindinės veiksmažodžio formos, spėjamos pagal dabartinės lietuvių kalbos ir veiksmažodžių darybos sistemą, bet nepaliudytos PK, rašomos laužtiniuose skliaustuose. Verta paminėti, kad dėl teksto glaustumo pateikiamos tik tos vedinių ir pamatinių žodžių reikšmės, kurios vartojamos PK. Kai kuriais atvejais, kad būtų aiškesnis vedinio ryšys su pateikiamu pamatiniu žodžiu, o ne su kitu formaliai galimu, pateikiama veiksmažodžio reikšmė. Atskirai būtina paminėti ir skolinius, tiksliau, slavizmus, mat į juos įmanomas dvejopas požiūris. Kartais sudėtinga atskirti slavizmus ir lietuvių kalbos derivatus iš pasiskolintų vardažodžių, nes kai į lietuvių kalbą iš slavų kalbų yra perimtas veiksmažodis ir jo bendrašaknis vardažodis, gali kilti klausimas, ar darybinis ryšys gali būti užsimezgęs lietuvių kalboje, t. y. 2 į lietuvių kalbą pirmiausia galėjo būti pasiskolintas vard žodis, iš kurio su dariomis lietuviškomis priesagomis išvestas veiksmažodis. Dėl šios priežasties kartais akivaizdžiai skolintos šaknies veiksmažodžiai yra laikomi lygiaverčiais lietuvių kalbos vediniais iš pasiskolintų vard žodžių ir nenagrinėjama kitokia galimybė. Šiame straipsnyje laikomasi kitokios nuomonės. Nagrinėjant slaviškos šaknies veiksmažodžius pirmiausia buvo nustatyti formalieji morfologiniai sandai (priesagos skiriamos analogiškai pagal darybiškai skaidžiuosius lietuvių kalbos veiksmažodžius). Paprastai pasiskolinti iš slavų kalbų veiksmažodžiai turi analogijų slavų kalbose, atitinka slavizmų integravimo sistemą, t. y. perimant slavizmą veiksmažodį ir integruojant jį į lietuvių kalbą, išlaikomas priesagų atliepimas: lenkų, rytų slavų priesagų -ować, -овати (-овать, -авать, -евать) veiksmažodžiai lietuvių kalboje turi priesagą -avoti; lietuvių kalbos veiksmažodžiai su -yti, -ija, -ijo atitinka slaviškuosius veiksmažodžius su priesagomis -ić (-yć), -umu (-bimu), -(i)oti, -(i)oja, -(i)ojo, -ać, -amu (-ауь, -amb, -яmb). Lietuvių kalbos skoliniai veiksmažodžiai, jeigu kartu kalboje funkcionuoja ir bendrašaknis vard žodis, teoriškai gali būti laikomi darybiškai skaidžiais, tačiau pirmiausia būtina ieškoti potencialaus skolinio veiksmažodžio visiškų atitikmenų nagrinėjamo meto slavų kalbose. Vertinant lietuvių kalbos darybos galimybę, būtina atsižvelgti į galimo vedinio darybos kategoriją, kirčiavimą, abiejų žodžių – galimo vedinio ir galimo pamatinio žodžio – reikšmes, jų atėjimo į lietuvių kalbą chronologiją. Atlikus minėtą analizę skoliniams iš slavų kalbų, o ne lietuvių kalbos denominatyvams, buvo priskirti šie veiksmažodžiai: blūdyti (vźbłudit PK 244,21), [-ija], [-ijo]; [bursavoti], [-avoja], -avojo (bursawojo PK 121,4); češtavoti (ciastawok PK 5,9), [-avoja], [-avojo]; čystyti (apcistiti PK 128,26), [-ija], [-ijo]; dėkavoti (dekawot PK 231,17), [-aovoja], -avojo (dekawoima PK 183,21); dūmoti (dumot PK 42,4), -oja (dumoia PK 103,10), -ojo (nudumoiau PK 57,2); gatavyti (prigarawitą PK 111,26), -ija (gatavii PK 51,7), -ijo (gatawiima PK 205,15); [gvoltavoti], -avoja (gwoltawoiami PK 191,13), [-avojo]; hanbyti (honbit PK 142,21), [-ija], [-ijo]; koroti (koros PK 49,22), [-oja], [-ojo]; pakūtavoti (pakutawotumbim PK 147,6), [-avoja], [-avojo]; pūstyti (pustiti PK 73,2), [-ija], [-ijo]; redyti [rediti PK 149,27], [-o], -ė (paredey PK 142,10) ir dar daugelis kitų. PETKEVIČIAUS KATEKIZMO DENOMINATYVŲ DARYBOS KATEGORIJOS Veiksmažodžių priesagų, palyginti su daiktavardžių, yra žymiai mažiau, todėl tos pačios priesagos vediniai gali priklausyti skirtingoms darybos kategorijoms. PK yra keturių darybos kategorijų denominatyvų: padaromosios reikšmės (sekventyvų), būsenos reikšmės (statyvų), būsenos atitikimo ir dalyvavimo reikšmės. Jie sudaryti su priesagomis -(i)auti, -enti, -ėti, -inti, -yti, -(i)oti, -(i)uoti. Daugiausia yra padaromosios reikšmės vedinių. 1.1. Sekventyvai žymi aktyvų veiksmą, kuriuo kas nors sukuriama. Bendroji kategorijos reikšmė yra ‘daryti tai ar tokį, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“ (DLKG 1997 [1994]: 387). Padaromosios reikšmės veiksmažodžiai gali turėti įvairių reikšmės atspalvių, priklausančių nuo 3 pamatinio žodžio, pavyzdžiui, kietinti „daryti kietą“, šlovini „suteikti šlovę“. Šios darybos kategorijos priesaginių veiksmažodžių PK rasta 52, jie sudaryti su priesagomis: • -eti, -i, -ėjo: žymėti (ižīmėt PK 201,15), [žymì], [-ėjo] ‘daryti žymę, ženklinti’ LKŽĖ : žymė ‘išlikęs koks ženklas, pėdsakas; sutartinis dirbtinis daiktas ar vaizdinis ženklas, žymuo ir t. t.’ LKŽĖ; • -inti, -ina, -ino: [artinti], -ina (artiname PK 183,10), [-ino] : arti ‘netoli (vietai žymėti)’ LKŽĖ; bjaurinti (neiszbjaurintų PK 209,6), -ina (biaurina PK 72,25), [-ino] : bjaurus ‘kuris prastos išvaizdos, negražus, nedailus, baisus, šlykštus’ LKŽĖ; dauginti (dauginti PK 116,10), [-ina], [-ino] : daugus ‘kuris didelio kiekio, gausus, apstus; dažnas’ LKŽĖ; daugsinti (dauksink PK 118,8), [-ina], [-ino] : daugus ‘daugus, gausus, apstus’ LKŽĖ; [didinti], [-ina], -ino (padidinimu PK 31,19) : didis ‘žymus savo apimtimi, stambus; subrendęs, suaugęs, vyresnio amžiaus, ir t. t.’ LKŽĖ; drauginti (pridauginti PK 6,24), [-ina], [-ino] ‘jungti į draugę, bendrinti’ LKŽĖ : draugė ‘draugystė, draugavimas; bendruomenė, draugija; vienos kartos draugų būrys ir t. t.’ LKŽĖ; drūtinti (drutinti PK 79,6), [-ina], [-ino] : drūtas ‘storas; turintis daug jėgos, stiprus’ LKŽĖ; gaivinti (gaywindamas PK 75,15), -ina (atgaywina PK 14,18), -ino (gaywinima PK 116,14) : gaivus ‘gaivinamas, gaivus, patvarus, stiprus, gyvas, linksmas, vikrus, mitrus’ LKŽĖ; garbinti (garbink PK 108,21), -ina (garbina PK 80,20), [-ino] : garbė ‘šlovė, pagarba; geras vardas’ LKŽĖ; gausinti (gausindama PK 113,4), [-ina], [-ino] : gausus ‘skalsus; apstus; derlingas; našus; turtingas, talpus’ LKŽĖ; gėdinti (pagedintas PK 241,9), [-ina], [-ino] : gėda ‘negarbė, sarmata’ LKŽĖ; [gražinti], [-ina], -ino (apgražinay PK 129,8) : gražus ‘dailus, darn aus sudėjimo; mielas’ LKŽĖ; [gretinti], -ina (sugriatin PK 238,4), [-ino] : greta ‘šalia, šalimais, grečium, arti vienas kito’ LKŽĖ; kaltinti (kaltindami PK 125,23), [-ina], [-ino] : kaltas ‘ką bloga padaręs, nusikaltęs, nusidėjęs, nusižengęs; vertas, nusipelnęs (bausmės)’ LKŽĖ; kruvinti (sukruwintas PK 164,6), [-ina], [-ino] : kruvinas ‘kraujuotas, sukruvintas, krauju aptekęs, pasruvęs; susijęs su kraujo praliejimu, galvažudiškas, kraugeriškas’ LKŽĖ; liaupsinti (laupsins PK 50,5), [-ina], [-ino] : liaupsė ‘garbė, pagyrimas’ LKŽĖ; lyginti (ligink PK 55,11), [-ina], [-ino] : lygus ‘be įdubimų ir iškilimų, plynas; be šakų, nesakotas ir t. t.’ LKŽĖ; links­minti (linksminti PK 144,5), [-ina], -ino (palinksm inay PK 70,12) : linksmas ‘apimtas džiaugsmo, smagus; žadinantis gerą nuotaiką, džiuginantis ir t. t.’ LKŽĖ; mažinti (mažintusi PK 72,11), [-ina], [-ino] : mažas ‘kuris nedidelio ūgio, aukščio, nedidelių matmenų; nedaug amžiaus turintis, vaiko metų ir t. t.’ LKŽĖ; minkštinti (isminksz tink PK 23,23), [-ina], [-ino] : minkštas ‘pasiduodantis kito kūno spaudimui, lengvai įspaudžiamas; gležnas, lankstus, nestandus ir t. t.’ LKŽĖ; [nartinti], [-ina], -ino (inartinom PK 22,6) : nartus ‘apimtas didelio noro, užsidegimo, greitas, karštas, smarkus; greit įnirštantis, piktas’ LKŽĖ; naujinti (atnawgink PK 63,15), -ina (naugini PK 175,14), -ino (atnauginima PK 201,16) : naujas ‘neseniai atsiradęs, padarytas, įsigytas; dar nevartotas ar mažai tevartotas ir t. t.’ LKŽĖ; [niekinti], [-ina], -ino (iszniekino PK 120,24) : niekas ‘mažai naudingas, mažai reikalingas, prastas, menkos vertės daiktas’ LKŽĖ; [piktinti], -ina (piktina PK 204,25), [-ino] : piktas ‘kuris greit supyksta, vaidingo būdo; apimtas pykčio, supykęs, susierzinęs ir t. t.’ LKŽĖ; platinti (paplatink PK 179,23), [-ina], -ino (paplatinima PK 252,2) : platus ‘didelis per skersį’ LKŽĖ; [raminti], -ina (nusiram ina PK 66,23), 4 [-ino] : ramus ‘nejudantis ar vos judantis; nejudinamas; kuris lėto būdo, nesmarkus ir t. t.’ LKŽ; savinti (pasawinta PK 228,8) [-ina], -ino (pasawinta PK 238,11) : savo ‘nurodant daikto, dalyko, reikalo priklausymą, artumą bet kuriam iš trijų (ppr. veiksmą atliekančių) asmenų (kalbančiajam, klausančiajam arba asmeniui, apie kurį kalbama) ir t. t.’, savas ‘pačiam priklausantis, paties užaugintas, pagamintas, paties esantis, vartojamas; siejamas giminiskų, artimų santykių ir t. t.’ LKŽ; sotinti (pasotinti PK 121,18), [-ina], [-ino] : sotus ‘užtektinai privalgęs, prisisotinęs, pr iėdęs; kurio nedaug tereikia valgyti, maistingas, pasotinantis ir t. t.’ LKŽ; stiprinti (stiprint PK 251,18), -ina (nusistiprina PK 90,4), [-ino] : stiprus ‘turintis daug fizinės jėgos, tvirtas, pajėgus; turintis gerą sveikatą; sugebantis gerai funkcionuoti ir t. t.’ LKŽ; sunkinti (apsunkinkim PK 149,6), [-ina], [-ino] : sunkus ‘daug sveriantis; kuriam atlikti, įsigyti reikia daug jėgų, pastangų ir t. t.’ LKŽ; sveikinti (svevykint PK 146,19), [-ina], [-ino] : sveikas ‘sveikinimo, sveikatos linkėjimo žodis’ LKŽ; šak­ninti (iszak­nint PK 31,10), [-ina], [-ino] : šaknis ‘augalo dalis, kuria jis įsitvirtina žemėje ir maitinasi; ko nors pradžia, pagrindas, šaltinis ir t. t.’ LKŽ; šlovinti (paszławint PK 40,8), -ina (szlowin PK 150,6), -ino (paszlawinimą PK 24,10) : šlovė ‘garbingas išgarsėjimas, visuomenės rodoma pagarba už didelius nuopelnus, darbą, talentą, didelė garbė; geras vardas, reputacija’ LKŽ; [šventinti], -ina (paszwentina PK 124,14), -ino (paszwentinay PK 72,9) : šventas ‘turintis labai kilnų garbingą tikslą; brangus širdžiai, keliantis didžią pagarbą ir t. t.’ LKŽ; tei­sinti (nusiteisinti PK 242,12), [-ina], [-ino] : teisus ‘kuris elgiasi dorai, laikosi moralės normų, nemeluoja, kuriuo galima pasitikėti, teisingas; atitinkantis tiesą, pagrįstas tiesa, moralės reikalavimais ir t. t.’ LKŽ; tikrinti (nutikrintas PK 246,22), [-ina], [-ino] : tikras ‘realus, apčiuopiamas, neapgaulingas; ir natūralus, grynas ir t. t.’ LKŽ; [tolinti], -ina (attolint PK 173,15), -ino : toli ‘atstu (vietai žymėti, kur kas yra, vyksta, darosi, atsitinka arba į kurį einama, judama, slenkama); žymi ilgą laiko tarpą, ilgai trunkantį, į praeitį ar ateitį nutolusį laiką ir t. t.’ LKŽ; tvirtinti (tvirtinki PK 119,4), [-ina], [-ino] : tvirtas ‘atsparus ardančiam išorinių jėgų veikimui, patvarus; turintis daug fizinės jėgos, stiprus, pajėgus; turintis gerą sveikatą ir t. t.’ LKŽ; valninti (walnink PK 69,10), [-ina], -ino (iszwalninay PK 30,15) : valnas ‘nevaržomas, laisvas, nepriklausomas; neuždarytas, galintis laisvai judėti, turintis laisvę’ LKŽ; žeminti (nužiamintą PK 44,15), -ina (nusizi̇amina PK 163,18), [-ino] : žemas ‘turintis nedidelį vertikalų mastą, neaukštas; nesiekiantis įprasto lygio, slėnus ir t. t.’ LKŽ; [ženklinti], -ina (żian­kliname PK 125,16), [-ino] : ženklas ‘buvusi ar atsiradusi žymė; dirbtinė daiktinė ar vaizdinė žymė, žymuo ir t. t.’ LKŽ; • -yti, -ija, -ijo: [dalyti], -ija (daljiesi PK 7,24), -ijo (dalijimu PK 220,21) : dalis ‘tam tikras viso daikto kiekis; kokio nors dalyko sudedamasis elementas ir t. t.’ LKŽ; garb yti (nugarb̌syu PK 80,17), [-ija], [-ijo] : garbė ‘šlovė, pagarba; geras vardas’ LKŽ; pečėtyti (pečietitumbim PK 208,6), [-ija], [-ijo] : pečėtis ‘įrankis ženklui spausti; atspaustas arba įspaustas tuo įrankiu ženklas; antspaudas’ LKŽ; stipryti (sustiprisu PK 194,16), [-ija], [-ijo] : stiprus ‘turintis daug fizinės jėgos, tvirtas, pajėgus; turintis gerą sveikatą; sugebantis gerai funkcionuoti ir t. t.’ LKŽ; • -yti, -o, -ė: [mainyti], maino (mayna PK 48,20), mainė (apmayne PK 133,12) : mainas ‘mainymas, keitimas; permaina, pasikeitimas ir t. t.’ LKŽ; ramyti (nuramis PK 59,17), 5 [ramō], [ramė̄] : ramus ‘nejudantis ar vos judantis; nejudinamas; kuris lėto būdo, nesmarkus ir t. t.’ LKŽė; -oti, -oja, -ojo: dovanoti (apdovanot PK 38,20), -oja (apdovanojie PK 38,14), -ojo (apdovanoio PK 166,20) : dovana ‘dovanotas daiktas; auka ir t. t.’ LKŽė; -oti, -o, -ojo: saugoti (saugoti PK 37,15), [-o], -ojo (sawgaia PK 19,17) : saugus ‘apsaugotas nuo pavojų; atsargus ir t. t.’ LKŽė; -uoti, -uoja, -avo: meluoti (meluota PK 139,27), [-uoja], [-avo] : melas ‘neteisybė, melagystė’ LKŽė. Daugiausia PK sekventyvų yra lygiaskiemeniai priesagos -inti vediniai. Būtent ši priesaga yra būdingiausia šiai kategorijai. Be to, dažniausiai šios kategorijos ir šios priesagos vedinių pamatiniai žodžiai yra būdvardžiai, tokiu atveju vedinių reikšmė visiškai atitinka bendrą darybos kategorijos reikšmę (DLKG 1997 [1994]: 387), pavyzdžiui, links­minti „daryti linksmą“, platinti „daryti platų“. Iš tipiškų būdvardinių sekventyvų atkreiptinas dėmesys į kruvinti, čia yra įvykusi haplologija (kruvinas > kruvin-inti > kruv-inti). Iš daiktavardžių su priesaga -inti yra padaryta mažiau vedinių, jų reikšmės turi įvairesnių reikšmės atspalvių. Daiktavardinių priesagos -inti sekventyvų PK pamatiniai žodžiai dažniausiai yra abstraktai: draugė, garbė, gėda, liaupsė, šlovė. Tokių vedinių reikšmė turi ryškų suteikimo, sukėlimo reikšmės atspalvį, pavyzdžiui, gėdinti „sukelti gėdą“, šlovinti „suteikti šlovę“ . Likusių priesagos -inti sekventyvų reikšmės visiškai atitinka bendrąją kategorijos reikšmę (ženklinti „daryti ženklą“) arba turi ypatingesnių reikšmės atspalvių (šak­ninti „daryti, skatinti, kad augtų šak­nys“). Nors PK yra palyginti nedidelis šaltinis, jame yra paliudyti reti atvejai, kai sekventyvų su priesaga -inti pamatiniai žodžiai yra prieveiksmiai ir įvardis: arti, greta, toli ir savas. Vedinių reikšmės visiškai atitinka bendrąją kategorijos reikšmę, pavyzdžiui, artinti „daryti, kad būtų arti“, savinti „daryti savo, savu“ (DLKG 1997 [1994]: 388). Plačiau pakomentuoti vertėtų -yti, -ija, -ijo vedinius. Dauguma šios priesagos vedinių yra daiktavardiniai (LKG 1971: 261), tačiau, nors rečiau, pasitaiko ir kitokių pamatinių žodžių – būdvardžių. Apskritai tokios priesagos vedinių reikšmės yra beveik identiškos priesagos -inti vedinių reikšmėms. Lietuvių kalbos tarmėse ir senuosiuose lietuvių kalbos raštuose kartais šios dvi priesagos vartojamos paraleliai, tokių atvejų yra ir PK: garbinti / garbyti; stiprinti / stipryti. Dabartinėje lietuvių kalboje įsigyrauja variantas su -inti (pvz., aušinti / aušyti; gesinti / gesyti ir pan.). Taip pat čia verta atkreipti dėmesį į veiksmažodžius valninti ir pecėtyti. Kaip jau minėta, šiame straipsnyje laikomasi nuomonės, kad jeigu lietuvių kalboje akivaizdžiai skolintos šaknies veiksmažodis šalia turi paliudytą skolinį vardąžodį, t. y. potencialų pamatinį žodį, toks veiksmažodis nėra automatiškai laikomas lietuvių kalbos vediniu. Veiksmažodis valninti priskirtinas lietuvių kalbos hibridams dėl akivaizdžios priežasties – priesaga -inti neturi atitikmenų slavų kalbose, kitaip tariant, jis atitinka hibridų apibrėžimą: „Tai žodžiai, be savo, turintys ir kitų kalbų nekaitvybinių morfemų. Hibridai paprastai atsiranda dėl kalkiavimo, skolinių perdirbimo arba per žodžių darybą, vartojant jau pasiskolintas morfemas“ (LKE 2008 6 [1999]: 207). Net jeigu čia įvyko minėtoji priesagų kaita ir valninti yra perdirbinys iš valnyti (šis veiksmažodis PK nepaliudytas), pirma, tradiciškai skolinių perdirbiniai laikomi hibridais, antra, po analizės nustatyta, kad ir veiksmažodis valnyti greičiausiai yra lietuvių kalbos vedinys iš skolinio valnas (< sen. rus. вольный ‘добровольный, совершаемый по собственному желанию; обладающий властью, правом поступать по собственной воле; свободный, не встречающий препятствий; свободный, независимый’ (SRJA III 17); rusėnų вольный ‘вольны, свободны; не вінаваты, апраўданы; незалежны, непадулaдны; дабравольны’ (HSBM IV 165); len. wolny ‘swobodny, niezależny, nieograniczony; taki, z którego ktoś może swobodnie korzystać; posiadający wolność osobistą; itd.’ (SS X 292)). Veiksmažodis pečėtyti galėtų būti pasiskolintas iš slavų kalbų (iš rytų slavų), jeigu būtų atsižvelgiama vien į priesagą, tačiau atitinkamo amžiaus slavų kalbų žodynuose nerasta veiksmažodžių, kurie galėtų duoti būtent pečėtyti – rasti duomenys paremia tik daug kur paliudytą formą pečetavoti (< sen. rus. печатому, печатывати ‘прикреплять, прикладывать печать, запечатывать печатью, скрепив края документа; закрывать, запрещать пользоваться’ (SRJA XVII 36); rusėnų печатовати, печатоватъ ‘прымацоўваць пячaць (да дакумента); апячатоваць; перан. завяршаць, закрываць; пацвярджаць’ (HSBM XXIV 284); plg. len. pieczę­tować ‘opatrуwać pieczęcią’ (SPol XXIV 44)). Taigi, pečėtyti galėtų būti laikomas vediniu iš skolinio pečėtis (< sen. rus. печать ‘знак, символ, след, отпечаток чего-л.; прибор с выпуклыми знаками для оттискивания их на чем-л.; печать, печатка; тж. образно; ‘оттиск печати (печатки), обычно на кусочке воска, свинца, который привешивался, прикреплялся к документу; отпечаток’ (SRJA XVII 36); rusėnų печать, печат, печаць, печат ‘(невеликий металевий або кам’яний предмет з вирізаним на ньому знаком для відбивання на воску, свинці і под. з метою підтвердження змісту документа) печатка, печать; (відбиток цього знака, зроблений на воску, свинці і под. і прикріплений шнуром до документа замість підпису) печать’ (SSM II 143). Dauguma PK lygiaskiemenių sekventyvų yra tipiški lietuvių kalbos šios kategorijos vediniai, kiek neįprasti yra veiksmažodžiai ramyti ir meluoti. Pastarasis veiksmažodis išsiskiria savo pamatiniu žodžiu – DLKG minima, kad priesagų –uoti, –uoja, –avo padaromosios reikšmės vedinių pamatiniu žodžiu dažniausiai eina konkretieji daiktavardžiai (DLKG 1997 [1994]: 388), tačiau meluoti, -uoja, -avo yra išvestas iš abstrakto melas. Galbūt todėl jo reikšmė kiek nutolusi nuo bendrosios kategorijos reikšmės ir yra „sakyti melą“. Kitas veiksmažodis įdomesnis dėl savo formos. Ramyti dabartinėje lietuvių kalboje ir apskritai senuosiuose raštuose nėra dažnas, įprastesnis yra raminti, tačiau žinant, kad yra priesagų –inti / –yti paralelė, toks veiksmažodis yra visiškai tikėtinas, tačiau retas. Iš šios grupės kiek išsiskiria nelygiaskiemeniai sekventyvai – jų yra žymiai mažiau. Dabartinėje lietuvių kalboje labai daug priesagos –ėti ir jos variantų veiksmažodžių jau nebesiejama su jokiais vardžodžiais, vis dėlto darybos opozicija tarp žymėti ir žymė yra ryški, todėl veiksmažodis priskirtas prie darybiškai skaidžių. 1.2. Būsenos vedinių, dar vadinamų statyvais, PK yra 12, jie žymi statišką neapibrėžtos trukmės būseną, susijusią su tuo, kas pasakyta pamatiniu žodžiu. Bendroji kategorijos reikšmė 7 gali būti paaiškinama kaip „būti tam, tokiam; jausti, turėti tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“. Paprastai šios grupės vediniai sudaromi su visomis pagrindinėmis aštuoniomis vardžodėmis priesaginėmis morfemomis (DLKG 1997 [1994]: 393). PK statyvų priesagų taip pat yra įvairių: • –auti, –auja, –avo: [pateikauti], [–auja], –avo (pateikaviman PK 234,20) : pateika ‘palankumas, malonė ir t. t.’ LKŽė; prieštarauti (priestarauti PK 78,25), [–auja], [–avo] : prieštara ‘prieštaravimas, ginčas; sprendimas, kurio viena mintis paneigia kitą mintį, kontradikcija ir t. t.’ LKŽė; [reikalauti], –auja (reykatauja PK 205,25), [–avo] : reikalas ‘atliktinas darbas, uždavinys, interesas; būtinas dalykas, būtinumas, poreikis ir t. t.’ LKŽė; rūstauti (ne rustaut PK 220,19), [–auja], –avo (apsirustawo PK 195,8) : rūstus ‘piktas, žiaurus; šiurkštus, užgaulus ir t. t.’ LKŽė; • –enti, –ena, –eno: gyventi (giwenti PK 71,2), [–ena], [–eno] : gyvas ‘turintis gyvybę, gyvenantis, nemiręs ir t. t.’ LKŽė; • –eti, –i, –ėja: gailėti (gayleti PK 71,11), gaili (gaylis PK 84,15) ir –ėja (nesigayleia PK 164,4), [–ėjo] : gailus ‘gailestingas; pasigailėjimo vertas, graudus, skurdus, verksmingas; liūdnas ir t. t.’ LKŽė; gėdėtis (nęsėgedami PK 82,21), [–isi], [–ėjosi] : gėda ‘negarbė, sarmata’ LKŽė; [norėti], nori (nenorinti PK 133,19), [–ėjo] : noras ‘vidinis traukimas ką daryti, ką gauti, turėti, save patenkinti; galimа apsispręsti, valia ir t. t.’ LKŽė; • –oti, –oja, –ojo: abejoti (abeiotumbim PK 25,6), –oja (neabeioiam PK 214,11), –ojo (abeioimas PK 246,13) : abeja ‘abejojimas’ LKŽė; sieloti (ne sielok PK 59,14), [–oja], [–ojo] : siela ‘vidinis psichinis žmogaus pasaulis, jo sąmonė, jausmai, išgyvenimai; religijoje – nemirtingas nematerialus žmogaus pradas, siejantis žmogų su Dievu; dvasia ir t. t.’ LKŽė; • –uoti, –uoja, –avo: sylvartuoti (ne silwartuor PK 60,16), [–uoja], [–avo] : sylvoartas ‘susikirtimas, rūpestis, širdgėla’ LKŽė; žaliuoti (žáluodams PK 43,17), [–uoja], [–avo] : žalias ‘viena iš pagrindinių spektro spalvų, esanti tarp geltonos ir žydros; tokios spalvos kaip žolė’ LKŽė. Iš 12 PK statyvų tik keturių pamatiniai žodžiai yra būdvardžiai: rūstus, gyvas, gailus, žalias, nors kaip tik statyvai dažniausiai daromi iš būdvardžių. Likusių statyvų pamatiniai žodžiai yra daiktavardžiai abstraktai. Vienas PK statyvas yra mišriojo tipo (norėti), dar vieno esamasis laikas PK įvairoja – yra paliudyta ir nepriesaginė forma gaili, ir priesaginė gailėja. Veiksmažodis žaliuoti, kaip matyti, turi priesagą –uoti, o ši apskritai lietuvių kalboje yra labai dari ir būdinga beveik visoms denominatyvų kategorijoms. Jeigu žaliuoti ir žalias siejami darybiniu ryšiu, vedinio reikšmės gali būti dvi: „daryti žaliam“ ir „būti žaliam“. Ar vedinys yra mutatyvas, ar statyvas, galima daryti išvadą tik iš vedinio reikšmės, o ši atsiskleidžia tik iš konteksto: Tas bus kaip medžias isodintas / ant pawersmiu wisad žaluodams / ir duos waysiu wisokuy ciesu PK 43,17. Kaip matyti iš PK ištraukos, katekizme šis veiksmažodis vartojamas dažniausia reikšme ‘būti žaliam’ LKŽė, taigi, tai yra būsenos vedinys. 1.3. Mažiau nei statyvų yra būsenos atitikimo reikšmės kategorijos vedinių. Daugiausia būsenos atitikimo vedinių daroma iš daiktavardžių, bendroji kategorijos reikšmė yra „atlikti funkcijas to, dirbti tuo, elgtis taip, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“ (DLKG 1997 [1994]: 391), veiksmažodžiai yra intranzityviniai. Dauguma PK būsenos atitikimo vediniai yra padaryti su 8 dariausia šios kategorijos priesaga –(i)auti: karaliauti (karalaut PK 113,10), –auja (karaliauenti PK 207,14), [–auo] : karalius ‘valdovo, monarcho titulas kai kuriuose kraštuose; tą titulą turintis asmuo ir t. t.’ LKŽe; prarakauti (prarakauti PK 160,18), [–auja], –avo (prarakawa PK 178,3) : prarakas ‘ateities reiškinių skelbėjas; dangaus šventasis, Dievo pagalbininkas’ LKŽe; tarnauti (tarnautumbim PK 22,21), –auja (tarnauja PK 227,5), [–avo] : tarnas ‘samdomas namų darbininkas, atliekantis įvairius šeimininko nurodomus darbus, jam patarnaujantis; vergas’ LKŽe; viešpatauti (wieszpataus PK 85,17), [–auja], [–avo] : viešpats ‘bet kokią valdžią turintis žmogus, valdovas; aukščiausioji visagalė esybė, Dievas ir t. t.’ LKŽe. Keli iš minėtų atitikimo reikšmės vedinių yra padaryti iš skolinių karalius ir prarakas. Karalius yra senojo klodo skolinys, jis atkeliavęs iš rytų slavų (plg. sen. rus. король ‘король, правитель’ (SRJA VII 338), rusėnų король ‘кароль, манарх’ (HSBM XVI 21). LKŽ prie jo nenurodoma svetima kilmė, tad bent jau LKŽ ir karaliauti nežymimas kaip hibridas, t. y. nevartotinas dabartinėje lietuvių kalboje, nors formaliai karaliauti nesiskiria nuo prarakauti. Pastarasis veiksmažodis priskiriamas prie hibridų, nes jo pamatinis žodis prarakas ‘pranašas’ į lietuvių kalbą atėjęs jau vėlesniais laikais (< sen. rus. пророкъ ‘предсказатель, предвестник’ (SRJA XX 207); rusėnų пророкъ, пророк ‘прарoк, праказальнік’ (HSBM XXIX 213); len. prorok ‘człowiek posłany przez Boga, przemawiający w Jego imieniu i głoszący Jego wolę’ (SPol XXX 360)) ir prarakauti yra būsenos atitikimo vedinys, šiandien suvokiamas kaip tipiškas hibridas: jo priesaga neturi analogijų slavų kalbose ir neatitinka slavizmų integravimo sistemos (atsižvelgiant į slavų kalbų veiksmažodžius, dėsningai turėtų būti –avoti); jis turi pamatinį žodį skolinį, slavišką šaknį. Vieno veiksmažodžio priskyrimas šiai kategorijai yra probleminis. Priesaga –inti, nors ir reta būsenos atitikimo kategorijai, bet vis dėlto galima, todėl ir veiksmažodis auklinti (vzauklintu PK 239,21), [–ina], [–ino] galėtų jai priklausyti, pamatinis žodis būtų daiktavardis auklė ‘nešiotė, vaikų auklėtoja’ LKŽe. Tačiau DLKG rašoma, kad tokios priesagos būsenos atitikimo veiksmažodžiai yra intranzityviniai, o šiuo atveju veiksmažodis yra tranzityvinis. 1.4. Dalyvavimo reikšmės vedinių PK tera 2: kariauti (kariaut PK 141,17), [–iauja], [–iavo] : karas ‘susikirtimas, rūpestis, širdgėla’ LKŽe; pasnykauti (pasnikaudams PK 88,26), [–auja], [–avo] : pasnykas ‘susilaikymas nuo tam tikrų valgių (ppr. mėsos, seniau ir pieno) religijos nustatytomis dienomis’ LKŽe. Nors veiksmažodis pasnykauti yra hibridas, abu šios kategorijos žodžiai yra tipiški dalyvavimo reikšmės darybos kategorijos vediniai – jie turi priesagą –(i)auti (šios kategorijos veiksmažodžiai daromi tik su priesagomis –(i)auti ir –(i)uoti), jų pamatiniai žodžiai yra daiktavardžiai abstraktai. Glaustai PK denominatyvų darybos kategorijos, jų pamatinių žodžių dažnumas ir priesagų produktyvumas pateikiami lentelėje (žr. lentelę). 9 Lentelė. PK denominatyvų darybos kategorijos: darybos pamato ir priesagų dažnumas Darybos kategorija Darybos pamatas Priesagos padaromosios reikšmės vediniai (51) daiktavardis (1) -ėti (1) būdvardis (29) daiktavardis (8) -inti (41) įvardis (1) prieveiksmis (3) daiktavardis (4) -yti (6) būdvardis (2) daiktavardis (1) -oti (2) būdvardis (1) daiktavardis (1) -uoti (1) būsenos vediniai (12) daiktavardis (3) -auti (4) būdvardis (1) būdvardis (1) -ena (1) daiktavardis (2) -ėti (3) būdvardis (1) daiktavardis (2) -oti (2) būdvardis (1) -uoti (2) daiktavardis (1) būsenos atitikimo reikšmės vediniai (5) daiktavardis (4) –(i)auti (4) daiktavardis (1) -inti (1) dalyvavimo reikšmės vediniai (2) daiktavardis (2) –(i)auti (2) 10 IŠVADOS Daugiausia PK denominatyvinių priesaginių veiksmažodžių priklauso padaromosios reikšmės vedinių kategorijai. Jie sudaro net 73 proc. visų PK vardažodinių veiksmažodžių. Būsenos vediniai sudaro 17 proc. visų PK denominatyvų, būsenos atitikimo – 7 proc., o mažiausia PK vardažodinių vedinių veiksmažodžių kategorija yra dalyvavimo reikšmės – ji tesudaro 3 proc. PK denominatyvai sudaryti beveik su visomis galimomis jų darýboje priesagomis: –(i)auti, –enti, –ėti, –inti, –yti, –(i)oti, –(i)uoti. Nėra tik priesagos –inėti vedinių. Palyginti nedideliame šaltinyje yra paliudyta priesagų –inti ir –yti paralelinių darinių: garbinti / garbyti, stiprinti / stipryti. Šių se­kven­tų reikšmės yra identiškos. Priesagų –inti ir –yti konkurencija se­kven­tų darýboje randama ir kituose XVI–XVII a. lietuvių kalbos raštuose. Dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje įsigalėja vediniai su –inti. Beveik visi PK rasti denominatyvai veiksmažodžiai yra lygias­kemeniai, mišriajam tipui priklauso tik 7 žodžiai: žymėti, žymi, –ėjo; mainyti, maino, mainė; ramyti, ramo, ramė; saugoti, –o, –ojo; gailėti, gaili ir –ėja, –ėjo; norėti, nori, –ėjo; gedėtis, –isi, –ėjosi. Kai kurie iš šių veiksmažodžių tyrėjų jau nebelaikomi darybiškai skaidžiais. Būdvardinių vedinių yra daugiau nei daiktavardinių – vedinių iš daiktavardžių yra 30, iš būdvardžių – 36. 3 veiksmažodžių pamatiniais žodžiais eina prieveiksmiai, 1 – įvardis. Kai kurios PK darybos kategorijos puikiai atspindi ir dabartinei lietuvių kalbai būdingas darybos tendencijas. Paprastai sekven­tų su priesaga –inti pamatiniai žodžiai yra būdvardžiai, PK iš 41 priesagos –inti padaromosios reikšmės veiksmažodžių 29 yra išvesti iš būdvardžių, tokių vedinių reikšmės visiškai atitinka bendrąją kategorijos reikšmę. Iš daiktavardžių su priesaga –inti yra padaryta žymiai mažiau sekven­tų ir jų reikšmės jau turi įvairesnių atspalvių. Daugiausia būsenos atitikimo vedinių šiandien daroma iš daiktavardžių, dariausia šios kategorijos priesaga yra –(i)auti, veiksmažodžiai vediniai yra intranzityviniai – beveik visi PK šios kategorijos veiksmažodžiai denominatyvai atitinka šiuos kriterijus. Kaip ir abu dalyvavimo reikšmės vediniai – abu šios kategorijos žodžiai turi priesagą –(i)auti, o šios kategorijos veiksmažodžiai daromi tik su priesagomis –(i)auti ir –(i)uoti, jų pamatiniai žodžiai yra daiktavardžiai abstraktai. Beje, net kai pamatinis žodis yra skolinys, darybos kategorijai ir jos taisyklėms tai įtakos neturi, pvz., galima palyginti prarakauti : prarakas ir tarnauti : tarnas: abu pamatiniai žodžiai yra daiktavardžiai, žymintys asmenis, kaip ir būdinga būsenos atitikimo kategorijai. PK esama ir kiek retesnių atvejų arba bent jau tokių, kurie prieštarauja dabartinėms tendencijoms. Viena iš ryškesnių – statyvai daugiausia daromi iš būdvardžių, o iš 12 PK statyvų tik keturių pamatiniai žodžiai yra būdvardžiai. Dar galima paminėti meluoti atvejį – priesaga –uoti apskritai yra labai būdinga padaromosios reikšmės kategorijai, tačiau PK tėra vienas šios priesagos vedinys. 11 LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Arkadiev Peter, Pakerys Jurgis 2015: Lithuanian morphological causatives: A corpus-based study. – Voice and Argument Structure in Baltic, ed. by A. Holvoet, N. Nau, Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins, 39–97. DLKG 1997 [1994]: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika [Grammar of the Modern Lithuanian Language], red. V. Ambrazas, 3-iasis patais. leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. HSBM IV: Histaryčny słounik biełaruski̇j movy [Historical Dictionary of the Belarusian Language] 4, red. A. M. Bulyka, Minsk: Navuka i technika, 1984. HSBM XVI: Histaryčny słounik biełaruski̇j movy [Historical Dictionary of the Belarusian Language] 16, red. A. M. Bulyka, Minsk: Belaruskaia navuka, 1997. HSBM XXIV: Histaryčny słounik biełaruski̇j movy [Historical Dictionary of the Belarusian Language] 24, red. A. M. Bulyka, Minsk: Belaruskaia navuka, 2005. HSBM XXIX: Histaryčny słounik biełaruski̇j movy [Historical Dictionary of the Belarusian Language] 29, red. A. M. Bulyka, Minsk: Belaruskaia navuka, 2009. Kruopas Jonas 1970: 1598 m. Merkelio Petkevičiaus katekizmo leksika [Lexicon of the Catechism of Merkelis Petkevičius]. – Lietuvių kalbotyros klausimai 12, 83–154. Kuźmina Dariusz 2002: Katechizmy w Rzeczypospolitej XVI i początku XVII wieku [Catechisms in the Polish–Lithuanian Commonwealth in the 16ᵗʰ and Early 17ᵗʰ Centuries], Warszawa: Stowarzyszenie Bibliotekarzy Polskich. LKG 1971: Lietuvių kalbos gramatika [Lithuanian Grammar] 2, vyr. red. K. Ulvydas, Vilnius: Mintis. LKE 2008 [1999]: Lietuvių kalbos enciklopedija [Lithuanian Language Encyclopedia], sud. K. Morkūnas, red. V. Ambrazas, 2-asis patiksl. ir papild. leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. LKŽe: Lietuvių kalbos žodynas [Lithuanian Language Dictionary] (1–20, 1941–2002), el. variantas, redaktorių kolegija: G. Naktinienė (vyr. redaktorė), J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė; programuotojai: E. Ožeraitis, V. Zinkevičius, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, atnaujinta versija, 2018. Prieiga internete: http://www.lkz.lt. Niedźwiedź Jakub 2008: Jan Kochanowski, poeta Litewski [Jan Kochanowski, Lithuanian Poet]. – Acta historica universitatis Klaipėdensis 16, 179–187. Pakalniškienė Dalia 2019: 1759 metų „Ziwato“ denominatyviniai veiksmažodžiai [Denominative Verbs Attested to in the Old Lithuanian Text “Ziwatas” (1759)]. – Res Humanitariae 26, 8–36. DOI: https://doi.org/10.15181/rh.v26i0.2044. PK 1939: 1598 metų Merkelio Petkevičiaus katekizmas [The 1598 Catechism of Merkel Petkevičius], par. J. Balčikonis. Kaunas: Knygų leidimo komisija. 12 Pakerys Jurgis 2002: Dėl lietuvių kalbos mišriųjų veiksmažodžių kamienų santykių ir darybos [On Lithuanian Mixed Type Verbs: Stem Relations and Derivation]. – Baltistica 37(2), 233–244. DOI: http://dx.doi.org/10.15388/baltistica.37.2.697. Pakerys Jurgis 2005: XVI a. Mažosios Lietuvos spaudinių mišriųjų ir priesaginių veiksmažodžių daryba: daktaro disertacija [Formation of Mixed and Suffixed Verbs in 16th Century Lithuanian Minor Prints: Doctoral Dissertation], Vilnius: Vilniaus universitetas. Pakerys Jurgis 2017: On the development of past habitual from iterative in Lithuanian. – Baltistica 52(2), 295–323. DOI: http://dx.doi.org/10.15388/baltistica.52.2.2324. Pakerys Jurgis 2019: Periphrastic causative constructions in 16th–17th century Lithuanian. – Baltistica 54(2), 287–315. DOI: http://dx.doi.org/10.15388/baltistica.54.2.2342. Pociūtė-Abukevičienė Dainora 2005: Psalmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giesmynuose. XVI a.: nuo Nesvyžiaus katekizmo iki lietuviškųjų Merkelio Petkevičiaus vertimų [Psalms from the Grand Duchy of Lithuania Hymnbooks. 16th Century: From the Nesvyžius Catechism to Merkelis Petkevičius’ Lithuanian Translations]. – Literatura 47(1), 29–43. DOI: https://doi.org/10.15388/Litera.2005.1.8148. Smetonienė Anželika 2016: Veiksmažodiniai daiktavardžiai abstraktai su priesaga -imas / -ymas M. Petkevičiaus katekizme (1598): jų daryba ir vertimas [Verbal Nouns Abstracts with the suffix -imas / -ymas in the Catechism of M. Petkevičius (1598): The Formation and Translation]. – Lietuvių kalba 10, [1–13]. DOI: https://doi.org/10.15388/LK.2016.22589. Smetonienė Anželika 2017: M. Petkevičiaus katekizmo (1598) skoliniai: neaiškios kilmės slavizmai [Borrowings from Petkevičius’ Catechism (1598): Slav icisms of Unclear Origin]. – Lietuvių kalba 11, [1–34]. DOI: https://doi.org/10.15388/LK.2017.22545. Smetonienė Anželika 2018: M. Petkevičiaus katekizmo (1598) absoliutieji sinonimai kitų XVI–XVII a. lietuvių kalbos raštų fone [Absolute Synonyms in the Ontext of Other Lithuanian Writings of the 16th–17th Centuries]. – Acta Linguistica Lithuanica 79, 235–252. Smetonienė Anželika 2019a: Patterns of morphological integration of Slavic loan nouns in Petkevičius’ Catechism (1598) as an indication of their origin and chronology. – Studia z Filologii Polskiej i Słowiańskiej 54, [1–30]. DOI: https://doi.org/10.11649/sfps.1766. Smetonienė Anželika 2019b: PK slaviškos šaknies veiksmažodžiai: skoliniai ir probleminiai atvejai [PC Slavic Root Verbs: Loanwords and Problem Cases]. – Lietuvių kalba 13, [1–12]. DOI: https://doi.org/10.15388/LK.2019.22479. Smetonienė Anželika 2021: M. Petkevičiaus katekizmo (1598) deverbaty vai [Deverbatives in the Catechism of M. Petkevičius (1598)]. – Acta Linguistica Lithuanica 84, 50–66. DOI: https://doi.org/10.35321/all84-03. 13 SPol XXIV: Słownik polszczyzny XVI wieku [Dictionary of the 16th Century Polish Language] 24, red. M. R. Mayenowa, Wrocław, Warszawa, Kraków, Gdańsk, Łódź: Instytut badań literackich, 1996. SPol XXX: Słownik polszczyzny XVI wieku [Dictionary of the 16th Century Polish Language] 30, red. F. Papłowski, Wrocław, Warszawa, Kraków, Gdańsk, Łódź: Instytut badań literackich, 2002. SRJА III: Slovar russkogo jazyka XI–XVII vv. [Dictionary of the XI–XVII Centuries Russian Language] 3, g. red. S. G. Barchudarov, Moskva: Nauka, 1976. SRJА VII: Slovar russkogo jazyka XI–XVII vv. [Dictionary of the XI–XVII Centuries Russian Language] 7, g. red. F. P. Filin, Moskva: Nauka, 1980. SRJА XVII: Slovar russkogo jazyka XI–XVII vv. [Dictionary of the XI–XVII Centuries Russian Language ] 17, g. red. G. A. Bogatova, Moskva: Nauka, 1991. SRJА XX: Slovar russkogo jazyka XI–XVII vv. [Dictionary of the XI–XVII Centuries Russian Language] 20, g. red. G. A. Bogatova, Moskva: Nauka, 1995. SS X: Słownik staropolski [Old Polish Dictionary] 10, red. S. Urbańczyk, Wrocław, Warszawa, Kraków, Gdańsk, Łódź: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 1990. SSM II: Slovynyk staroukrajins’koji movy XIV–XV st. [Dictionary of the Old Ukrainian Language of the 14th–15th Centuries] 2, red. L. L. Gumecka, I. M. Kernyckyj, Kyjiv: Naukova dumka, 1978. Urbutis Vincas 2009 [1978]: Žodžių darybos teorija [Theory of Word Formation], Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Denominal Verbs in the Catechism of M. Petkevičius (1598) SUMMARY The language of Merkel Petkevičius’ Catechism (hereafter – PC), published in 1598, has been little studied in comparison with other sources of the 16th–17th centuries. Moreover, although the derivation of verbs in the present-day Lithuanian language has recently been studied more extensively, the suffixal verbs of the old scripts have not yet received sufficient attention. This article aims to investigate the denominal categories of PC suffixal verbs and, if they are present, to identify the differences between PC and the present-day Lithuanian in this area. For this purpose, all the forms of suffixal verbs and their derivatives, which are indicative of the basic forms of the verb, have been selected from the dictionary of M. Petkevičius’ Catechism compiled by J. Kruopas, as well as from the photostatic edition of the Catechism published in 1939. In total, 70 denominal suffixal verbs selected after derivational analysis are examined in this article. The PC verbs presented here are formally 14 and semantically grounded on the base words, with a clear derivational motivation linking the derivative and the base word. In cases where the derivational motivation already seems to be remote, the verbs have been excluded from the article as they are synchronically indivisible. The analysis revealed that as many as 73 % of all PC verbs are denominal verbs of the factitive meaning. The PC also reveals a variety of denominal suffixes, with only one of the characteristic suffixes of this group of words not attested in the PC. The number of adjectival derivatives is slightly higher than the number of noun derivatives – 30 from nouns and 37 from adjectives. In a relatively short source, five verbs were found whose base words are adverbs and one is a pronoun. In general, the PC derivational categories reflect well the derivational tendencies of the present-day Lithuanian language, with a few exceptions. 15