Pilypo Ruigio giesmių recepcija: nuo XVIII link XX amžiaus vidurio
Abstract
Straipsnis skirtas Prūsijos Lietuvos kunigo Pilypo Ruigio (Philipp Ruhig, 1675–1749), vieno produktyviausių XVIII a. lietuvių raštijos kūrėjų, himnodiniam palikimui, tiksliau – jo giesmių recepcijai Prūsijos Lietuvos oficialiuosiuose bažnytiniuose evangelikų liuteronų giesmynuose nuo XVIII a. ketvirtojo dešimtmečio iki XX a. vidurio. Pasitelkus mūsų dienas pasiekusius pirminius šaltinius, Ruigio išverstos bei sukurtos giesmės, kurios pirmą kartą buvo paskelbtos Jono Berento giesmyne Iß naujo pérweizdėtos ir pagérintos Giesmû-Knygos (Karaliaučius, 1732), o paskui trauktos ir į vėlesnius, analizuojamos kiekybiniu ir kokybiniu aspektais. Gretinamoji Prūsijos Lietuvos evangelikų liuteronų giesmynų analizė atskleidė, kad Ruigio giesmių skaičius oficialiajame bažnytiniame giesmyne augo laipsniškai: nuo pirmuosiuose vadinamojo Kvanto-Berento giesmyno leidimuose paskelbtų 9 iki vėlesniuose nusistovėjusių 12 tekstų. Šių giesmių tvarumą liudija tai, kad visos jos tapo stabilia lietuviško oficialiojo giesmyno repertuaro dalimi iki pat Antrojo pasaulinio karo išvakarių, t. y. paskutinio Pagerintos giesmių knygos leidimo (Klaipėda, 1936), maža to, dalis jų perimtos į dabartinį evangelikų liuteronų giesmyną Krikščioniškos giesmės (Vilnius, 2007). Analizė taip pat parodė, kad pradedant pirmuoju leidimu šios giesmės buvo daugiau ar mažiau redaguojamos.
Full text
Acta Linguistica Lithuanica
2025, t. 93, p. 1–32
Contents link / Turinio nuoroda
ISSN 2669-218X (online / elektroninis)
PILypo RUIGIO GIESMIŲ RECEPCIJA: NUO XVIII LINK XX AMŽIAUS VIDURIO
The Reception of Hymns by Philipp Ruhig: From the 18th to the mid-20th Century
Skiriama 350-osios Pilypo Ruigio gimimo metinėms
BIRUTĖ TRIŠKAITĖ
Lietuvių kalbos institutas
El. paštas: [email protected]
ORCID ID: https://orcid.org/0000-0003-2286-4080
Mokslinių tyrimų kryptys: XVI–XVIII a. Prūsijos Lietuvos raštija, dvikalbės lietuvių leksikografijos ir rašomosios lietuvių kalbos istorija.
https://doi.org/10.35321/all93-09
ANOTACIJA
Straipsnis skirtas Prūsijos Lietuvos kunigo Pilypo Ruigio (Philipp Ruhig, 1675–1749), vieno produktyviausių XVIII a. lietuvių raštijos kūrėjų, himnodiniam palikimui, tiksliau – jo giesmių recepcijai Prūsijos Lietuvos oficialiuosiuose bažnytiniuose evangelikų liuteronų giesmynuose nuo XVIII a. ketvirtojo dešimtmečio iki XX a. vidurio. Pasitelkus mūsų dienas pasiekusius pirminius šaltinius, Ruigio išverstos bei sukurtos giesmės, kurios pirmą kartą buvo paskelbtos Jono Berento giesmyne Iß naujo pérweizdėtos ir pagérintos Giesmũ-Knygos (Karaliaučius, 1732), o paskui trauktos ir į vėlesnius, analizuojamos kiekybiniu ir kokybiniu aspektais. Gretinamoji Prūsijos Lietuvos evangelikų liuteronų giesmynų analizė atskleidė, kad Ruigio giesmių skaičius oficialiajame bažnytiniame giesmyne augo laipsniškai: nuo pirmuosiuose vadinamojo Kvanto-Berento giesmyno leidimuose paskelbtų 9 iki vėlesniuose nusistovėjusių 12 tekstų. Šių giesmių tvarumą liudija tai, kad visos jos tapo stabilia lietuviško oficialiojo giesmyno repertuaro dalimi iki pat Antrojo pasaulinio karo išvakarių, t. y. paskutinio Pagerintos giesmių knygos leidimo (Klaipėda, 1936), maža to, dalis jų perimtos į dabartinį evangelikų liuteronų giesmyną Krikščioniškos giesmės (Vilnius, 2007). Analizė taip pat parodė, kad pradedant pirmuoju leidimu šios giesmės buvo daugiau ar mažiau redaguojamos.
ESMINIAI ŽODŽIAI: XVIII amžiaus lietuvių raštija, giesmės, Pilypas Ruigys (Philipp Ruhig), Prūsijos Lietuvos oficialusis evangelikų liuteronų giesmynas, Jono Berento (Johann Behrendt) giesmynas Iß naujo pérweizdėtos ir pagérintos Giesmũ-Knygos (1732).
Copyright © 2025 Birutė Triškaitė. Published by the Institute of the Lithuanian Language. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited. // Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atviros prieigos, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, nurodant autorių ir šaltinį.
Received: / Gauta: 2025–10–20. Accepted: / Priimta: 2025–12–17.
1
ABSTRACT
This article is dedicated to the hymnodic legacy of Philipp Ruhig (1675–1749), a priest from Prussian Lithuania and one of the most prolific figures of Lithuanian literature of the 18th century, or more precisely, it is devoted to the reception of his hymns in the official church hymnals of Prussian Lithuania from the fourth decade of the 18th century. Based on primary sources that have survived to this day, the hymns translated and created by Ruhig, which were first published in Johann Behrendt’s hymnal Iß naujo pèrweizdetos ir pagérintos Giesmû-Knygos [Newly Revised and Improved Hymn Books] (Königsberg, 1732), and included in later editions, are analysed in terms of quantity and quality. A comparative analysis of Prussian Lithuanian Evangelical Lutheran hymnals has revealed that the number of Ruhig’s hymns in the official church hymnal grew gradually: from 9 in the first editions of the so-called Quandt-Behrendt hymnal to 12 in later editions. The durability of these hymns is evidenced by the fact that they all became a stable part of the official Lithuanian hymnal until the eve of World War II, i. e., the last edition of Pagerintos giesmių knygos [Improved Hymnal] (Klaipėda, 1936), and some of them were included in the current Evangelical Lutheran hymnal Krikščioniškos giesmės [Christian Hymns] (Vilnius, 2007). The analysis also showed that, starting with the first edition, these hymns were edited to a greater or lesser extent.
KEYWORDS: Lithuanian writings of the 18th century, hymns, Philipp Ruhig, Official Hymn Book for Prussian Lithuania’s Evangelical Lutherans, Johann Behrendt’s hymn book Iß naujo pèrweizdetos ir pagérintos Giesmû-Knygos (1732) [Newly Revised and Improved Hymn Books, 1732].
ĮVADAS
Prūsijos Lietuvos kunigas Pilypas Ruigys (Philipp Ruhig, 1675–1749) – vienas produktyviausių XVIII a. lietuvių raštijos kūrėjų: ne tik originalių ir didžiulio poveikio sulaukusių kalbotyros veikalų autorius, bet ir svarbiausių religinių tekstų vertėjas. Praėjus net trimis šimtmečiams Ruigys šiandien prisimenamas ne tik kaip garsiosios XVIII a. pradžioje Prūsijos Lietuvoje kilusios filologinės polemikos dalyvis, lotyniško traktato apie lietuvių kalbą Meletema (1735) ir vokiškos jo versijos Betrachtung der Littauischen Sprache in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften (1745) autorius, dvikalbio bei dvikrypčio žodyno Littauisch–Deutsches und Deutsch–Littauisches Lexicon (1747) sudarytojas, lietuvių kalbos gramatikos Anfangsgründe einer Littauischen Grammatik (1747) sumanytojas, bet ir kaip giesmių (1732), Biblijos (1735) bei Christiano Langhanseno (1660–1727) postilės (1750) vienas iš vertėjų į lietuvių kalbą.
Karaliaučiaus universitete baigęs teologijos studijas ir 1708 m. ordinuotas kunigu, Ruigys daugiau kaip keturiasdešimt metų tarnavo Valtarkiemyje (vok. Walterkehmen)1. Trečios kartos dvasininkų luomo atstovas savo, kaip ganytojo, pareigą suvokdamas religinį lietuvių ugdymą, be to, skatinamas tuomet vykusių Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo I (Friedrich Wilhelm I, 1688–1740, valdė 1713–1740) inicijuotų reformų bei kultūrinių permainų ir neabejotinai vertindamas savo senelio Katniavos (vok. Kattenau) kunigo Teofilio Šulco (Theophil Schultz, 1629–1673) nuopelnus (žr. 1 pav. ir toliau), Ruigys aktyviai įsitraukė į Karaliaučiaus universiteto teologijos profesoriaus, vyriausiojo rūmų pamokslininko bei būsimojo Prūsijos generalinio superintendento Jono Jokūbo Kvanto (Johann Jacob Quandt,
¹ QPP IV 34r; Arnoldt 1777: 108; ZM V 1528.
2
1686–1772) lituanistinį projektą, taip prisidėdamas prie XVIII a. Prūsijos Lietuvoje kilusio lietuviškos religinės literatūros proveržio.
Neatsitiktinai Ruigys yra vienas iš tų lietuvių raštijos kūrėjų, kurio lituanistinis palikimas sulaukė nemažai tyrėjų dėmesio įvairiais aspektais. Kaip integrali lietuviško oficialiojo bažnytinio evangelikų liuteronų giesmyno (1732) dalis tirtas ir Ruigio himnodinis palikimas². Vis dėlto kol kas nebūta specialių tyrimų, skirtų jo giesmių recepcijai vėlesniuose giesmynuose, todėl šiame straipsnyje aktualinama Ruigio, kaip giesmių vertėjo bei kūrėjo, veikla ir dėmesys telkiamas į jo giesmių funkcionavimą Prūsijos Lietuvos giesmynuose iki maždaug XX a. vidurio, tiksliau – iki 1936 m., kai pasirodė paskutinis iki Antrojo pasaulinio karo evangelikų liuteronų giesmynas Pagerintos giesmių knygos.
Kalbant apie Ruigio giesmių recepciją, pradėti reikėtų nuo to, kad iki galo nevisiškai aiškus tikslus lietuviškuose evangelikų liuteronų giesmynuose publikuotų jo giesmių skaičius. Tai Prūsijos kultūros ir lietuvių raštijos istoriografai nurodo nevienodai. Antai baigiantis XVIII šimtmečiui Trempų kunigas Gotfrydas Ostermejeris (Gottfried Ostermeyer, 1716–1800) pirmojoje lietuviškų giesmynų istorijoje Erste Littauische Liedergeschichte (Karaliaučius, 1793) teigė, kad Ruigys „[g]iesmynui davė 12 giesmių, viena jų originali“ („Zum Gefangbuch hat er 12 Lieder geliefert, von denen eins ein Originaltuck ist“³). Tokį patį Ruigio išverstų ir sukurtų giesmių skaičių praėjus kone pusantro šimto metų nurodė Ansas Bruožis: studijoje Mažosios Lietuvos buvusieji rašytojai ir žymesnieji lietuvių kalbos mylėtojai (1920) jis minėjo, kad Ruigio „versta yra 11 giesmių, be to[,] viena yra pats sutaisęs“⁴. Veikiausiai sekant Ostermejeriu, Vytauto Jurgučio ir Valerijos Vilnonytės paskelbto Ruigio traktato Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas (1986) komentaruose taip pat minima 12 giesmių, iš kurių 11 yra vertimai, o viena originali⁵. O štai Vaclovas Biržiška Aleksandryne (¹1963, ²1990) ne tik įvardijo Ruigio giesmių skaičių, bet netgi paminėjo konkretų giesmyno leidimą, kuriame, jo manymu, visos jos pasirodžiusios: „1732 m. naujam Kvanto-Berento giesmynui pateikė 12 giesmių, iš kurių vieną originaliai parašė, o visas kitas išvertė“⁶. Kita vertus, Prūsijos Lietuvos giesmynų istoriją išsamiai tyrusio Guido Michelinio monografijoje Jono Berento Įpna ujo pėrweizdėtos ir pagerintos Giesmũ Knygos. Mörlino traktato pritaikymas poezijoje (2010) su vokiškais originalais gretinamos 9 Ruigio giesmės⁷, tad taip tarsi suponuojamas visai kitoks jų kiekis. Iš lietuvių raštijos istoriografijai skirtų veikalų duomenys turėjo patekti į informacinius leidinius. Vis dėlto čia minimas Ruigio giesmių skaičius kiek skiriasi: Mažosios Lietuvos
² Plačiau apie Prūsijos Lietuvos giesmynus žr. Michelini 2009, ypač 97–131; 2010. Pilypo Ruigio giesmių, paskelbtų pirmajame vadinamojo Kvanto-Berento giesmyno leidime, santykį su vokiškais originalais žr. Michelini 2010: 162–175.
³ Osterme yer 1793: 259–260; Ostermejeris 1996: 421.
⁴ [Bruožis] 1920: 27.
⁵ Ruigys 1986: 414.
⁶ BrŽA II 21.
⁷ Žr. Michelini 2010: 162–175.
3
enciklopedijoje (2009)⁸, Mažosios Lietuvos enciklopedijos žinyne (2015)⁹, Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (2011)¹⁰ nurodoma 11 Ruigio giesmių.
Šio straipsnio tikslas – remiantis pirminiais šaltiniais įvertinti Ruigio indėlį į Įsruties vyskupo Jono Berento (Johann Behrendt, 1667–1737) parengto giesmių rinkinio Iß naujo pérweizdetos ir pagérintos Giesmû-Knygos (Karaliaučius, ¹1732), arba vadinamojo Kvanto-Berento giesmyno, repertuarą ir aptarti Ruigio giesmių recepciją vėlesnėse oficialiojoje bažnytinio evangelikų liuteronų giesmyno redakcijose bei leidimuose iki XX a. vidurio, dėmesį telkiant į du aspektus: 1) kiek jų skelbta; 2) koks jų redagavimo pobūdis¹¹. Analizė atliekama pasitelkiant istorinį gretinamąjį ir analitinį aprašomąjį metodus.
1. RUIGIO IR AMŽININKŲ LIUDIJIMAI APIE JO LITUANISTINĘ VEIKLĄ (GIESMES)
Ḱvantas, kurio sutelktõs Prūsijos Lietuvos kunigų komandos gretoje rengiant lietuviškus religinius raštus darbavosi Ruigys, savo rankraštinės presbiterologijos Preußische Presbyterologie (iki 1772) straipsnyje apie Valtarkiemio kunigą Ruigį, be svarbiausios biografinės informacijos, teušsiminė apie 1705 m. pasirodžiusį teologinį jo traktatą apie senovės stabus ir tik vieną lituanistinį veiklą – traktatą apie lietuvių kalbą, tačiau nei giesmėms, nei kitiems religiniams tekstams, net Biblijos vertimui, neskyrė nė žodžio (plg. 1 pav.):
1708. Philipp Ruhig. «Reg. Pr uffus. →» 'Cattenau–Prufus. ‖ wurde 1708 ♀ poſt 20. Trin. 3u Schloß ‖ von D[.] Deutſchen ordiniret. Er ist gebo r[en] ‖ in Cattenau 1675. 31. Martij. Wurde ‖ alhie introduciret 1708. D[omi]n[ic a[m] 24. p. Trin. ‖ Hat disputiret P[rae]ſide D[.] Wegner de Scr[iptur]ae S. ‖ 1703. auch ein Tract. editet de idolo omni u[m] ‖ primo 4° 1705. imgleich[en] de Lingua Lituanica. ‖ S. Vorfahr[en] kom[m]en auß Meißen her, da f. ‖ Eltervater George Ruhig Burgermeister ‖ in Liebenwerda, v. deßen Sohn Paul Ruhig ‖ Ingenieur v. Capitain über die Wibranzen in Memel gewesen. ‖ ‘Ein Sohn Philipp Ruhig Paft. vnd Enckel ‖ von Mutter Seiten Theophili Schulzen ‖ beyderseits Pfarrern in Kattenau † 1749. ‖ 5. April. ‖ ſepult[us] ‖ [?]7. April.¹².
⁸ Plg.: „Daug prisidėjo prie 1735 Biblijos ir 1732 Kvanto–Behrendto giesmyno parengimo (jame išsp[ausdinta] 11 R[uigio] sukurtų ir verstų giesmių)“ (MLE IV 143).
⁹ MLEŽ 496. Šio žinyno angliškoje (2014) ir vokiškoje (2018) versijose taip pat minima 11 Ruigio giesmių (MLEŽa 561; MLEŽv 612).
¹⁰ Plg.: „daug prisidėjo rengiant Bibliją (1735) ir J. J. Quandto ir J. Behrendo giesmyną (1732, jame išspausdinta 11 [Ruigio] sukurtų ir verstų giesmių)“ (VLE XX 412).
¹¹ Kiekybiniu aspektu jau analizuotos Petro Gotlybo Milk aus (Peter Gottlieb Mielcke, 1695–1753), Jurbarko (vok. Georgenburg), o vėliau Mielkiemio (vok. Mehlkehmen) kunigo bei Pilypo Ruigio bendradarbio rengiant lietuviškus raštus, giesmes ir jų recepciją XVIII–XX a. pirmosios pusės giesmynuose (žr. Triškaitė 2021: 98–116).
¹² QPP IV 34r. Kvanto rankraščio citatoje rodyklė → rodo, į ką taisyta. Ženklais ¬ ¬ išskiriami vėliau įrašyti žodžiai ar sakiniai (virš eilutės, paraštėje ar antroje tuščioje puslapio grafoje). Gotikiniais rašmenimis rašytame rankraštyje pasitaikantys lotyniško teksto fragmentai (žodžiai ar jų dalys) cituojant perteikiami kursyvu. Plačiau
4
1 paveikslas. QPP IV 34r: Kvantas apie Valtarkiemio kunigą Ruigį rankraščiame veikale Preußische Presbyterologie; GStA PK: XX. HA Hist. StA Königsberg, Hs, Nr. 2, Bd. 4
1708. Pilypas Ruigys, Katniavos prūsas. Ordinuotas dr. Deutscho 1708 m. penktadienį po 20-ojo sekmadienio po Švč. Trejybės Pilies [bažnyčioje]. Jis gimė Katniavoje 1675 m. kovo 31 d. Šičia introdukuotas 1708 m. 24-ąjį sekmadienį po Švč. Trejybės. Vadovaujant dr. Wegneriui 1703 m. disputavo apie Šventąjį Raštą, be to, 1705 m. išleido traktatą apie senovės stabus, 4° [formatu], taip pat apie lietuvių kalbą13. Jo protėviai kilę iš Meiseno, ten jo senelis Jurgis Ruigys buvo Lybenverdos burmistras, o šio sūnus Povilas Ruigys – inžinierius ir šaukinių kapitonas Klaipėdoje. Kunigo Pilypo Ruigio sūnus ir Teofilio Šulco vaikaitis iš motinos pusės, abudu kunigavo Katniavoje14. Mirė 1749 m. balandžio 5 d.15, palaidotas balandžio [?]7 d.
Kitõs Prūsijos presbiterologijos Kurzgefaßte Historische Nachrichten von allen im Königreiche Preußen befindlichen Kirchen und Predigern bei denselben (1757) autorius Friedrichas Pastenacis (1718–1770) tik užsiminė, kad Ruigys, šalia kitų religinių ir kalbinių veikalų, išvertęs keletą giesmių, tačiau konkretaus jų skaičiaus nenurodė:
Er war ein recht fertiger Litthauer, und hat an der Ueberſetzung des A. und N. Teſtaments, welche 1733 heraus gekommen, fleißig gearbeitet. Die ersten eilf Predigten aus M. Langhanſens [Kinder=]Poſtill16 über die Evangelia sind von ihm überſetzet, wie auch einige Lieder. <…>
apie šį po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos tyrėjų dingusiu laikytą ir neseniai į mokslo apyvartą sugrįžusį rankraštinį Kvanto veikalą, svarbų lietuvių raštijos kūrėjų biografijų šaltinį, žr. Triškaitė 2018: 125–176.
13 Kvantas, minėdamas traktatą „de Lingva Lituanica“ (QPP IV 34r), veikiausiai omenyje turėjo Ruigio kalbinį veikalą, kuris iš pradžių, dar iki 1708 m., buvo parašytas lotynų kalba, vėliau pataisytas ir 1735 m. pavadinimu Meletema išsiųstas į Angliją Londone gyvenančiam kraštiečiui Dovydui Vilkui (David Wilke, Wilkins, 1685–1745), siekiant jį ten paskelbti, bet vis dėlto išspausdintas Karaliaučiuje 1745 m. vokiečių kalba pavadinimu Betrachtung der Littauischen Sprache in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften (žr. Zinkevičius 2008: 164–165).
14 Citatos fragmento vertimą plg. Blažienė 2020: 27.
15 Kituose šaltiniuose nurodoma Ruigį mirus 1749 m. balandžio 6 d. (žr. Pastenaci 1757: 109; Arnoldt 1777: 108; BržA II 20; ZM V 1528).
16 Laužtiniuose skliaustuose [ ] pateikta sudurtinio žodžio dalis buvo įrašyta ranka leidinio paraštėje.
5
Anno 1745 gab er eine critische Betrachtung der litthauischen Sprache, und 1747 ein litthaufch=deutsches und deutſch=litthauſches Lexicon heraus, welches das erſte iſt, ſo in Preuffen gedruckt worden. Sein Sohn Paul Friedrich Ruhig, welcher damals Lehrer des litthauſchen Seminarii in Königsberg war, gab auch in eben demselben Jahr eine litthauische Grammatic heraus, welche sein Vater übersehen und verbessert hat¹⁷
Jis buvo tikrų tikriausias lietuvis ir uoliai vertė S[enąjį] bei N[aująjį] Testamentą, kuris pasirodė 1733 m.¹⁸ Išvertė pirmuosius vienuolika pamokslų apie Evangeliją iš m[agistro] Langhanseno Vaikų postilės, taip pat ir kelias giesmes. <...> 1745 m. išleido kritinį lietuvių kalbos tyrinėjimą, o 1747 m. – lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyną, kuris yra pirmasis Prūsijoje išspausdintas žodynas. Jo sūnus Povilas Frydrichas Ruigys, tuometis Lietuvių kalbos seminaro Karaliaučiuje mokytojas, kaip tik tais pačiais metais taip pat išleido lietuvių kalbos gramatiką, kurią peržiūrėjo ir patobulino jo tėvas.
Pats Ruigys apie savo giesmes, kaip ir apie kitų religinių tekstų – Biblijos bei Langhanseno postilės Kinder-Postille – vertimą, yra užsiminęs dviejų kalbinių veikalų pratarmėse: traktate Betrachtung der Littauischen Sprache in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften (Karaliaučius, 1745) ir dvikalbiame bei dvikrypčiame žodyne Littauisch–Deutsches und Deutsch–Littauisches Lexicon (Karaliaučius, 1747). Žodyno pratarmėje Ruigys teigė:
Anno 1723. wurde nebft andern Confratribus zur Ueberſetzung des neuen, und hernach des alten Teſtaments, gezogen. Als solche Arbeit A. 1733. geendiget war, auch einige Lieder, und die erſten eilf Predigten Herrn M. Langhanſens eingeſchickt hatte, fing ich an dieſes Wörterbuch zu fertigen¹⁹.
1723 metais podraug su kitais konfratrais aš buvau patelktas prie Naujo, o paskiau ir prie Seno testamento vertimo. Kai šis darbas 1733 metais buvo baigtas ir buvau jau išsiuntęs kelias giesmes ir pirmuosius vienuolika pono [magistro] Langhanzеno pamokslų, aš pradėjau rašyti šitą žodyną²⁰.
O štai traktato pratarmėje Ruigio rašyta:
<...> durch GOTTes Gnade die neue Ueberſetzung der Bibel und Lieder herfür kam, und auch mir aufgetragen wurde²¹.
¹⁷ Pastenaci 1757: 108–109.
¹⁸ Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš tiesų 1733 m. baigtas versti Senasis Testamentas, tuo tarpu Naujasis Testamentas išleistas jau 1727 m., o visa lietuviška Biblija išspausdinta 1735 m.
¹⁹ Ruhig 1744–05–11: [4r].
²⁰ Ruigys 1986: 384.
²¹ Ruhig 1745: 4.
6
<...> per [D]ievo malonę atėjo metas naujai versti Bibliją ir giesmes, tai buvo ir man pavesta²².
Kaip matyti, Ruigys savo veikalų pratarmėse mini prisidėjęs rengiant trijų žanrų religinių tekstų vertimus: Biblijos (tiek Naujojo, tiek Senojo Testamento), pamokslų ir giesmių. Ruigio formuluotės suponuoja, kad šios veiklos jis ėmėsi bažnytinės vyresnybės pavedimu (greičiausiai pakviestas Kvanto arba Berento). Nei žodyno, nei traktato pratarmėse savo giesmių skaičiaus Ruigys neatskleidė. Lietuvių raštijos istoriografijoje, kaip jau minėta, nurodomas jų kiekis šiek tiek įvairuoja (žr. Įvadą). Tad toliau svarbu išsiaiškinti, ką liudija pirminiai šaltiniai – mūsų dienas pasiekę Prūsijos Lietuvos oficialiojo bažnytinio evangelikų liuteronų giesmyno leidimai bei redakcijos.
2. KIEK RUIGIO GIESMIŲ PUBLIKUOTA OFICIALIAJAME BAŽNYTINIAME PRŪSIJOS LIETUVOS EVANGELIKŲ LIUTERONŲ GIESMYNE?
2.1. Pirma kartą Ruigio giesmės paskelbtos 1732 m. – pirmajame Įsruties vyskupo Berento parengto atnaujinto oficialiojo bažnytinio evangelikų liuteronų giesmyno Jß naujo pèrweizdetos ir pagérintos Giesmū–Knygos leidime, pasirodžiusiame Karaliaučiuje, Johanno Friedricho Reusnnerio spaustuvėje (žr. 2 pav.)²³. Šis ir vėlesni leidimai pasirodė prižiūrint jau minėtam Karaliaučiaus universiteto teologijos profesoriui ir vyriausiajam rūmų pamokslininkui Kvantui. Tai vadinamasis Kvanto–Berento giesmynas. Šio naujo giesmių rinkinio pagrindu imtas trečiasis Danieliaus Kleino (1609–1666) giesmyno Naujos Giesmių Knygos (Karaliaučius, 1666) leidimas, išleistas pavadinimu Naujos pagérintos Giesmiū–Knygos (Karaliaučius, 1705) ir parengtas Frydricho Zigmanto Šusterio (Friedrich Sigismund Schuster, 1671–1750)²⁴. Vadinamasis Kvanto–Berento giesmynas pasirodė dar penkis kartus: ²1735, ³1738, ⁴1740, ⁵1745, ⁶1748 m.
Šis giesmynas iš esmės tęsė ankstesniuose giesmynuose gyvavusią tradiciją įvardyti giesmių kūrėjus, tik jame naujųjų tekstų vertėjai ar autoriai, kitaip nei ankstesniais amžiais gyvenę jų pirmtakai, nurodyti ne pavardėmis, o kriptonimais – tokios skirties priežastį paaiškino pats Kvantas vokiškoje giesmyno pratarmėje: kad mirusių giesmių kūrėjų ir vertėjų vardai nebūtų užmiršti, o gyviesiems kad nekiltų pasididžiavimo pagundų²⁵.
²² Ruigys 1986: 108.
²³ Šiuo metu žinomas tik vienas pirmojo (1732) leidimo šio giesmyno egzempliorius, kuris saugomas Prūsijos kultūros paveldo Valstybinėje bibliotekoje Berlyne (vok. Staatsbibliothek zu Berlin – Preußischer Kulturbesitz; SBB PK: En 9820) (žr. Kaunas 1986: 269; LBP 18, Nr. 135).
²⁴ LB I 45, Nr. 135. Plačiau apie šį giesmyną žr. Michelini 2009: 97–131; 2010.
²⁵ Vienintelis šiandien žinomas pirmojo leidimo egzempliorius (žr. 23 išnašą) yra be jokios pratarmės. Ankstyviausia Kvanto pratarmė žinoma iš antrojo leidimo, žr. Quandt 1735–12–01: [VII–VIII].
7
2 paveikslas. G1732: antraštinis puslapis; SBB PK: En 9820
Tiek pirmajame, tiek vėlesniuose leidimuose Ruigio giesmės žymėtos kriptonimu „P. R. P. W.“, t. y. lot. P[hilippus] R[uhigius], P[astor] W[alterkemensis] (liet. Pilypas Ruigys, Valtarkiemio kunigas) (žr. 3, 4 pav.), tad nesudėtinga jas identifikuoti. Iš šių kriptonimų matyti, kad 1732 m. leidime iš viso paskelbtos 9 Ruigio giesmės. Primintina, kad pirmasis vadinamojo Kvanto-Berento giesmyno leidimas buvo sudarytas iš pagrindinės dalies (G1732 1–358, Nr. 1–301) ir priedo „APPENDIX arba Kittos naujos Giesmės ßwėžey pridėtos“ (G1732 359–408, Nr. 302–335). Ruigio giesmių esama abiejose giesmyno dalyse. Pagrindinėje dalyje randamos šešios jo giesmės²⁶:
1) „Dabar su angelu pulkų“²⁷ (G1732 8–9, Nr. 10),
2) „Jėzus miels atėjo“ (G1732 13–14, Nr. 14),
²⁶ Čia ir toliau jos vardijamos ta tvarka, kuria išdėstytos šiame giesmyno leidime.
²⁷ Skirtinguose giesmynuose Ruigio giesmių pavadinimų (jie sutapo su pirmąja giesmės eilute) rašyba kiek įvairavo, todėl čia ir toliau jie pateikiami dabartine rašyba. Tais atvejais, kai cituojamas konkretus giesmyno leidimas, išlaikoma autentiška rašyba.
8
3 paveikslas. G1732 199: Ruigio išverstos Johanno Francko giesmės „Jesu, meine Freude“ („Jėzau, džiaugsmas mano“) fragmentas; SBB PK: En 9820
3) „Jėzau, mano džiaugsmas“28 (G1732 199–200, Nr. 182) (žr. 3 pav.),
4) „Nesitūžyk taip, širdele“ (G1732 204–206, Nr. 186),
5) „Ak, kaip galim svietą šį mylėti“ (G1732 343–344, Nr. 292),
6) „Ak, gražus dangau“ (G1732 356–357, Nr. 300).
Priede įdėtos dar trys Ruigio giesmės:
7) „Jėzus, mano mielasis“ (G1732 375–376, Nr. 314),
8) „Ką galiu aš, griešnas, veikti“ (G1732 381–382, Nr. 318),
9) „Dangaus saulelė mieliausi[a]“ (G1732 401–403, Nr. 330).
Šiais Ruigio tekstais praturtintas oficialiojo giesmyno repertuaras išplečiant kelias temines giesmių grupes. Pagrindinės dalies pirmosios dvi giesmės pateko į skyrelį „Kalėdų
28 Vėlesniuose leidimuose (ne vėliau kaip nuo 1745 m. pasirodžiusio penktojo leidimo) šios giesmės pradžia buvo pakeista į „Jėzau, džiaugsmas mano“ (plačiau apie tai žr. 4 sk.).
9
giesmės apie Kristaus užgimimą“, dar kitos dvi – į skyrelį „Giesmės palinksmoinimo“, o likusios dvi – atitinkamai į skyrelius „Giesmės apie šūdną dieną ir prikėlimą“ bei „Giesmės apie amžiną dangaus linksmybę“. Priede paskelbtos giesmės priklauso šioms trims teminėms grupėms: „Ant Velykų“, „Giesmės apie griekų išpažinimą“, „Ant vakaro meto“.
Taigi pirminio šaltinio duomenys verčia koreguoti tiek Įvade cituotą Biržiškos teiginį, kad Ruigys „1732 m. naujam Kvanto–Berento giesmynui pateikė 12 giesmių“29, tiek enciklopedijose teikiamą informaciją.
Primintina, kad, be Ruigio, prie šio oficialiojo giesmyno repertuaro plėtros prisidėjo pats jo parengėjas Berentas ir dar keli Prūsijos Lietuvos dvasininkai: tuometis Jurbarko kunigas Petras Gotlybas Milkus, itin aktyvus Kvanto ir Berento talkininkas, ir jo svainis Papelkų kunigas Adomas Frydrichas Šimelpenigis (Adam Friedrich Schimmelpfennig, 1699–1763), taip pat Želvos kunigas Kristijonas Štimeris (Christian Stimer, Stimehr, 1676–1750), Klaipėdos kunigas Abraomas Dovydas Liuneburgas (Abraham David Lüneburg, 1670–1743), Rusnės kunigas Jonas Jokūbas Šperberis (Johann Jacob Sperber, 1679–1741). Iš G1732 pateiktų kriptonimų matyti, kad pirmajame leidime Milkus paskelbė 19 giesmių, Berentas – 18, Šimelpenigis – 15, Štimeris – 4, Liuneburgas ir Šperberis – po vieną. Be to, į G1732 įtrauktos 8 giesmės tuomet jau mirusių kunigų: Katyčių kunigo Jono Andriaus Cezario (Johannes Andreas Caesar, ~1650–1710) ir Pilupėnų kunigo Kristupo Polio (Christoph Poll, ?–1693) – po 3, o Narkyčių kunigo Frydricho Kristupo Rabės (Friedrich Christoph Rabe, 1669–1720) – 2. Pirmajame leidime iš viso paskelbtos 335 giesmės (žr. G1732), iš kurių, pasak Michelini’o, naujų tekstų yra apie aštuonias dešimtis30. Vertinant kiekybiniu aspektu Ruigio indėlis (9 giesmės) 1732 m. leidime nebuvo nei pats didžiausias, nei pats menkiausias: naujųjų giesmių kontekste jo tekstai sudaro maždaug 12 proc., o viso giesmyno – 2,7 proc.
Ligi Ruigio gyvenimo pabaigos (mirė 1749 m. balandžio 6 d., sulaukęs 74-erių) oficialiojo giesmyno leidimuose paskelbtos dar kelios jo giesmės (žr. toliau).
2.2. Praėjus vos trejiems metams nuo pirmojo leidimo pasirodymo, 1735 m. Karaliaučiuje išspausdintas antrasis leidimas31. Šis leidimas buvo papildytas 26 naujomis giesmėmis, kurias įteikė du Prūsijos Lietuvos kunigai: Fabijonas Ulrichas Glazeris (Fabian Ulrich Glaser, 1688–1747), pirmą sykį oficialiajame giesmyne paskelbęs 18 giesmių, ir minėtasis Šimelpenigis, pateikęs dar 8 naujus vertimus. Tuo tarpu Ruigio giesmių skaičius nepakito – jame publikuotos tos pačios 9 giesmės, paskelbtos jau 1732 m. (žr. 1 lentelę ir 4 pav.). Vienintelis skirtumas tas, kad tos trys giesmės, kurios pirmajame leidime buvo įdėtos priede „APPENDIX arba Kittos naujos Giesmės βwžėzey pridėtos“, antrajame jau yra integruotos į pagrindinę giesmyno dalį,
29 BržA II 21.
30 Michelini 2009: 104; taip pat plg. naujausius 1732 m. leidimo tekstus, paskelbtus su vokiškais originalais ir komentarais: Michelini 2010: 67–209.
31 Šiuo metu žinomas vienintelis antrojo (1735) leidimo egzempliorius yra saugomas Čekijos Respublikos nacionalinėje bibliotekoje (ček. Národní knihovna České republiky; NK ČR: 33 K 139) Prahoje. Plačiau apie šį neišlikusiu laikytą leidimą ir neseniai surastą jo egzempliorių žr. Triškaitė 2020: 33–82.
10
4 paveikslas. G1735 394: Ruigio išverstõs Simono Dacho giesmės „Schöner Himmelssaal“ („Ak, gražus dangau“) fragmentas; NK ČR: 33 K 139
prie atitinkamos teminės grupės giesmių (kaip, beje, ir visos kitos šiame priede skelbtos giesmės): giesmė „Jėzus, mano mielasis“ (G1732 375–376, Nr. 314 [App.]) pateko į skyrelį „Giesmės ant Velykų“ (G1735 66–67, Nr. 66), „Ką galiu aš, griešnas, veikti“ (G1732 381–382, Nr. 318 [App.]) – į skyrelį „Apie spavędę, arba Griekų išpažinimą“ (G1735 141, Nr. 133), o „Dangaus saulelė mieliausi[a]“ (G1732 401–403, Nr. 330 [App.]) – į skyrelį „Giesmės vakarais giedamos“ (G1735 321–322, Nr. 273).
2.3. Duomenų apie Ruigio giesmes trečiajame (1738) ir ketvirtajame (1740) vadinamojo Kvanto-Berento giesmyno leidimuose kol kas nesama, nes šiuo metu nežinoma nė vieno išlikusio egzemplioriaus32. Kol nerasta šių leidimų egzempliorių, neįmanu tiksliai pasakyti,
32 Šiedu giesmyno leidimai Lietuvos bibliografijoje registruoti remiantis Kvanto patarmėmis vėlesniuose leidimuose ir ankstesnėmis Karolio Estreicherio, Silvestro Baltramaičio bei Vaclovo Biržiškos bibliografijomis (LB I 46, Nr. 137–138; Quandt 1745–05–01: [IV]; Quandt 1748–03–01: [V]; Quandt 1757–09–04: 3r; Estreicher 1903: 97; taip pat žr. Estreicher 1899: 139; Baltramaitis 1904: 14, Nr. 87, 89; Biržiška 1924: sk. 55, Nr. 158, 161).
11
kada ir kiek į oficialųjį giesmyną įtraukta naujų Ruigio giesmių. Išlikę pirminiai šaltiniai (t. y. giesmynai) ir kai kurių amžininkų (pvz., Kvanto, Ostermejerio) liudijimai leidžia rekonstruoti tokią kiekybinę oficialiojo giesmyno kaitą: G1732 paskelbtos 335 giesmės, G1735 – 360, G1738 – [360], G1740 – [400], G1745 – 409, 1748 – 417³³. Atsižvelgiant į tai, kad antrajame (1735) ir trečiajame (1738) leidimuose bendras giesmių skaičius sutampa, spėtina, kad naujų Ruigio giesmių į giesmyną galėjo patekti tik nuo ketvirtojo (1740).
2.4. Kol kas patikimai tegalima teigti, kad mūsų dienas pasiekusiame penktajame leidime³⁴, pasirodžiusiame Karaliaučiuje 1745 m., jau yra pridėtos trys naujos (t. y. 1732 ir 1735 m. leidimuose neskelbtos) Ruigio giesmės:
10) „Dvasia Dievo tu šventoji“ (G1745 86–88, Nr. 96),
11) „Pabusk dabar, dušele“ (G1745 110, Nr. 120),
12) „Lašelis vynuogėlių“ (G1745 411–412, Nr. 398) (plg. 1 lentelę).
Kitaip tariant, nuo 1735 (o veikiausiai nuo 1740) iki 1745 m., t. y. nuo antrojo (o greičiausiai nuo ketvirtojo) iki penktojo leidimo, vadinamasis Kvanto-Berento giesmynas buvo papildytas dar trimis Ruigio giesmėmis. Šie jo tekstai papildė atitinkamai tris oficialiojo giesmyno temines giesmių grupes: „Apie Šventą Dvasią“, „Apie šventą dieną“, „Apie amžiną dangaus linksmybę“. Šios trys giesmės yra ir šeštajame leidime (žr. G1748 86–88, Nr. 96; G1748 110, Nr. 120; G1748 411–412, Nr. 398 ir 1 lentelę)³⁵. Taigi iki XVIII a. vidurio, tiksliau – penktajame dešimtmetyje, Ruigio giesmių skaičius oficialiajame giesmyne išaugo iki 12.
2.5. Leidžiant naujus oficialiojo giesmyno leidimus ir keičiantis rengėjams bei redaktoriams, Ruigio giesmės ir toliau buvo traukiamos į naujas šio giesmių rinkinio redakcijas ir leidimus. Biržiška teigė, kad: „Jas visas savo giesmyne pakartojo ir Šimelpenigis“³⁶.
Oficialiojo giesmyno repertuaro analizė liudija, kad tiek Adomo Frydricho Šimelpenigio, tiek Karolio Gotardo Keberio (Karl Gotthard Keber, 1756–1835), tiek Frydricho Kuršaičio (Friedrich Kurschat, 1806–1884)³⁷ redakcijose pastoviai skelbta 12 Ruigio giesmių (žr.,
³³ Žr. Triškaitė 2020: 61.
³⁴ Penktojo (1745) leidimo težinomas vienas egzempliorius, jis saugomas Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje Sankt Peterburge (ЛБ 1044) (LB I 46–47, Nr. 139) ir nėra prieinamas. Vis dėlto šį leidimą įtraukti į analizę pavyko pasitelkus jo mikrofilmą, esantį Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (LNB: MF 67–69).
³⁵ Šiuo metu žinomi du šeštojo (1748) leidimo egzemplioriai: vienas saugomas Prūsijos kultūros paveldo Valstybinėje bibliotekoje Berlyne (SBB PK: En 9822) (LBP 18, Nr. 140), o kitas, defektinis, – Vilniaus universiteto bibliotekoje (VUB: Lᵣ 810/1) (LB I 47, Nr. 140).
³⁶ BržA II 21.
³⁷ Plačiau apie vadinamuosius Šimelpenigio, Keberio ir Kuršaičio giesmynus žr. atitinkamai Michelini 2009: 132–153, 181–184, 185–194. Taip pat apie Keberio giesmynų genezę ir kalbą žr. Kabašinskaitė 2001: 13–54.
12
pvz., G[1752]38, G175739 ir 1 lentelę). Visos šios Ruigio giesmės perimtos ir į 1936 m. Klaipėdos krašto evangelikų konsistorijos išleistą giesmyną Pagerintos giesmių knygos – paskutinį Prūsijos Lietuvos oficialiojo evangelikų liuteronų giesmyno leidimą iki Antrojo pasaulinio karo (žr. G1936 ir plg. 1 lentelę).
1 lentelė. Ruigio giesmės ir jų recepcija XVIII–XX a. pirmosios pusės oficialiojo bažnytinio evangelikų liuteronų giesmyno leidimuose
Nr. | Ruigio paskelbtų giesmių pavadinimai (strofų skaičius) | G1732 giesmės eilės Nr., puslapis | G1735 giesmės eilės Nr., puslapis | G1745, G1748 giesmės eilės Nr., puslapis | G[1752], G1757 giesmės eilės Nr., puslapis | G1832 giesmės eilės Nr., puslapis | G1877, G1936 giesmės eilės Nr., puslapis
1. | „Dabar su angelų pulku“ (4 str.) | Nr. 10, p. 8–9 | Nr. 13, p. 11–12 | Nr. 15, p. 12–13 | Nr. 15, p. 12–13 | Nr. 15, p. 14–15 | Nr. 15, p. 12–13
2. | „Jėzus miels atėjo“ (4 str.) | Nr. 14, p. 13–14 | Nr. 17, p. 16 | Nr. 19, p. 16–17 | Nr. 19, p. 16–17 | Nr. 19, p. 16ᶜ | Nr. 19, p. 16–17
3. | „Dvasia Dievo tu šventoji“ (13 str.) | – | – | Nr. 96, p. 86–88 | Nr. 96, p. 86–88 | Nr. 96, p. 91–93 | Nr. 96, p. 86–88⁴⁰
4. | „Pabusk dabar, dušele“ (7 str.) | – | – | Nr. 120, p. 110 | Nr. 120, p. 110 | Nr. 120, p. 119–120 | Nr. 120, p. 110⁴¹
5. | „Jėzau, džiaugsmas mano“⁴² (6 str.) | Nr. 182, p. 199–200 | Nr. 206, p. 229–230 | Nr. 248, p. 252–253 | Nr. 248, p. 252–253 | Nr. 248, p. 288–289 | Nr. 248, p. 252–253⁴³
6. | „Nesitužyk taip, širdele“ (12 str.) | Nr. 186, p. 204–206 | Nr. 212, p. 237–239 | Nr. 256, p. 260–262 | Nr. 256, p. 260–262⁴⁴ | Nr. 256, p. 298–300 | Nr. 256, p. 260–262
7. | „Ak, kaip galim svietą šį mylėti“ (8 str.) | Nr. 292, p. 343–344 | Nr. 324, p. 381–382 | Nr. 387, p. 398 | Nr. 387, p. 398 | Nr. 387, p. 364–465 | Nr. 387, p. 398
8. | „Ak, gražus dangau“ (9 str.) | Nr. 300, p. 356–357 | Nr. 332, p. 394–395 | Nr. 395, p. 408–409 | Nr. 394, p. 406–407 | Nr. 394, p. 475–476 | Nr. 394, p. 406–407⁴⁵
38 Straipsnyje remiamasi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute saugomu giesmyno egzemplioriumi, kuris išlikęs be antraštinio lapo (LLTIB: B 1956). Kvanto pratar m ė pasirašyta 1752 m. rugsėjo 4 d., o drauge su giesmynu įrišto maldyno antraštiniame lape nurodyti 1753 m. Devintajame, t. y. 1757 m., giesmyno leidime esanti Kvanto pr atarmė liudija, kad ankstesnis, t. y. aštuntasis, leidimas pasirodęs 1752 m. (Quandt 1757–09–04: 3r).
39 1757 m. leidimo težinomas vienas egzempliorius, kuris saugomas Rusijos nacionalinėje bibliotekoje Sankt Peterburge (LB I 386–387, Nr. 1099). Šiuo leidimu pavyko pasiremti pasitelkus jo mikrofilmą, esantį Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (LMAVB: Mf 391).
40 Giesmė perimta ir į G2007 (176–177, Nr. 119, 6 str.).
41 Redaguotu pavadinimu „Pabusk, manoji siela“ giesmė perimta į G2007 (237–238, Nr. 165, 5 str.).
42 G1732, G1735: „Jėzau, mano džiaugsmas“.
43 Redaguotu pavadinimu „Jėzau, versme džiaugsmo“ giesmė perimta į G2007 (415–416, Nr. 310, 4 str.).
44 G1757 įrašyta „162“ vietoje „262“.
45 Šiek tiek redaguotu pavadinimu „O, gražus dangau“ giesmė perimta į G2007 (752–753, Nr. 566, 9 str.).
13
9. „Lašelis vynuogelių“ (10 str.)
–
–
Nr. 398,
p. 411–412
Nr. 387⁴⁶,
p. 409–410
Nr. 397,
p. 479–480
Nr. 397,
p. 409–410⁴⁷
10. „Jėzus, mano mielasis“ (10 str.)
Nr. 314,
p. 375–376
[App.]
Nr. 66,
p. 66–67
Nr. 77,
p. 70–71
Nr. 77⁴⁸,
p. 70–71
Nr. 77,
p. 71–73
Nr. 77,
p. 70–71⁴⁹
11. „Ką galiu aš, griešnas, veikti“ (7 str.)
Nr. 318,
p. 381–382
[App.]
Nr. 133,
p. 141
Nr. 156,
p. 148–149
Nr. 156,
p. 148–149
Nr. 156,
p. 165–166
Nr. 156,
p. 148–149⁵⁰
12. „Dangaus saulelė mieliausi[a]“ (9 str.)
Nr. 330,
p. 401–403
[App.]
Nr. 273,
p. 321–322
Nr. 321,
p. 333–334
Nr. 321,
p. 333–334
Nr. 321,
p. 386–387
Nr. 321,
p. 333–334⁵¹
2.6. Dera paminėti ir tai, kad Ruigio giesmės skelbtos ne tik oficialiajame giesmyne. Antai jau minėtas Trempų kunigas Ostermejeris, nors ir kritiškai vertino Ruigio kūrybinį talentą⁵², buvo įtraukęs jo giesmių į savo sudarytą giesmyną Giesmės Šventos Bažnyčioje ir Namėję giedojamos (Karaliaučius, 1781)⁵³. Tiesa, tikslaus jų skaičiaus pasakyti neįmanu, nes kol kas nerastas nė vienas Ostermejerio giesmyno egzempliorius, tačiau iš formuluotės jo veikale Erste Littauische Liedergeschichte akivaizdu, kad mažų mažiausiai dvi⁵⁴, bet tikėtina, kad daugiau.
Visas 12 Ruigio giesmių savajame giesmyne Senos ir naujos krikščioniškos Giesmės (Karaliaučius, 1806)⁵⁵ paskelbė Pilkalnio kantorius Kristijonas Gotlybas Milkus (Christian Gottlieb Mielcke, 1733–1807), Ruigio bendražygio Petro Gotlybo Milkaus sūnus, savo iniciatyva rengdamas naują giesmių rinkinį ir taip oponuodamas dėl giesmių redagavimo principų Ostermejeriui (žr. MG1806 12–13, Nr. 14; 16–17, Nr. 18; 72–73, Nr. 75; 87–89, Nr. 90; 109–110, Nr. 110; 146–147, Nr. 144; 254–255, Nr. 226; 264–266, Nr. 234; 334–336, Nr. 288; 395–396, Nr. 344; 400–401, Nr. 348; 403–405, Nr. 351).
Įdomu yra tai, kad viena Ruigio giesmė pasirodė patraukli ir surinkimininkams: šios religinės bendruomenės raštiją tirianti Inga Strungytė-Liugienė yra nustačiusi, kad Ruigio išversta giesmė „Jėzau, džiaugsmas mano“ (← Johann Franck, „Jesu meine Freude“), nenurodant vertėjo, buvo paskelbta Kristijono Endrikio Mertikaičio sudarytame giesmyne
46 G[1752] įrašyta „Nr. 387“ vietoje „Nr. 397“.
47 Giesmė perimta į G2007 (720–722, Nr. 542, 8 str.).
48 G1757 įrašyta „Nr. 57“ vietoje „Nr. 77“.
49 Giesmė perimta į G2007 (144–145, Nr. 95, 9 str.).
50 Redaguotu pavadinimu „Ką galiu aš, kaltas, veikti“ perimta į G2007 (604, Nr. 458, 7 str.).
51 Redaguotu pavadinimu „Dangui saulelė mieliausia“ perimta į G2007 (581–582, Nr. 440, 4 str.).
52 Oster meyer 1793: 124–128; Ostermejeris 1996: 361–363.
53 Tokį šio veikiausiai neišlikusio giesmyno pavadinimą nurodo pats jo sudarytojas Ostermejeris (Ostermeyer 1793: 153). Plačiau apie Ostermejerio giesmyną žr. Michelini 2009: 154–166.
54 Plg.: „Wer es indeffen wiſſen will, darf die beyden Lieder nur in meinem Gefangbuch nachfehen und mit dem alten Auffatʒ vergleichen“ (Ostermeyer 1793: 128; „Kas vis dėlto norėtų sužinoti daugiau, tepažiūri abi giesmes mano giesmyne ir tepal ygina jas su senąja redakcija“ (Ostermejeris 1996: 363)).
55 Plačiau apie Milkaus giesmyną žr. Michelini 2009: 166–180.
Visokios naujos giesmės arba evangeliški psalmai (Tilžė, 11817; žr. MerG1825 252–254, Nr. 123), tik atkreiptinas dėmesys, kad tai yra Ruigio vertimo variantas, papildytas 7 strofomis56.
Nors nuo XX a. vidurio Lietuvoje funkcionavę ir iki šiol tebefunkcionuojantys evangelikų liuteronų giesmynai ir nėra tiesioginis šio tyrimo objektas, vis dėlto svarbu paminėti, kad Ruigio giesmių tebesama ir dabartiniame evangelikų liuteronų giesmyne Krikščioniškos giesmės (2007), išleistame Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorijos. Tik čia jų jau trečdaliu mažiau – 8 (žr. G2007 ir 1 lentelės komentarus), be to, čia jos smarkiai redaguotos (apie redagavimo pobūdį žr. 4 sk.).
3. RUIGIO GIESMIŲ AUTORYSTĖ
Iš Prūsijos Lietuvos oficialiajame bažnytiniame evangelikų liuteronų giesmyne paskelbtų 12 Ruigio giesmių 11 yra vertimai, o viena giesmė – Sekminių giesmė „Dvasia Dievo tu šventoji“ – originalus kūrinys, parašytas paties Ruigio. Taip teigė dar Ostermეjeris, paskelbęs pirmąją lietuviškų giesmynų istoriją Erste Littauische Liedergeschichte (citatą žr. Įvade)57. Originalioji Ruigio giesmė pirmą kartą paskelbta ne vėliau kaip 1745 m., t. y. penktajame giesmyno leidime (žr. 2 sk.).
Ruigio išverstų 11 vokiškų giesmių autoriai buvo žinomi Baroko epochos kūrėjai: Heinrichas Albertis (1604–1651), Simonas Dachas (1605–1659), Johannas Flittneris (1618–1678), Erasmus Finxas (Francisci, 1627–1694), Johannas Franckas (1618–1677), Paulius Gerhardtas (1607–1676), Peteris (von) Hagenas (Petrus Hagius, 1569–1620), Brandenburgo kunigaikštienė Louise’e Henriette’e (1627–1667), Michaelis Schernackas (1622–1675), Christianas Scriveris (1629–1693) (žr. 2 lentelę). Tarp šių XVI–XVII a. kūrėjų yra du Baroko epochos klasikais tituluojami autoriai – Dachas ir Gerhardtas. Trys iš dešimties – Albertis, Dachas ir Hagenas – priklauso Karaliaučiaus giesmių kūrėjų ratui58. Karaliaučiuje, veikiausiai Dacho paskatintas, religine poezija susidomėjo ir tenykščio universiteto Teisės fakulteto studentas Franckas, po studijų grįžęs į gimtinę59.
Ruigys išvertė dvi Alberčio giesmes, o visų kitų autorių – po vieną. Tarp jų – itin populiari Dacho giesmė „Schöner Himmelssaal“60. Ruigys, regis, buvo pirmasis, į lietuvių
56 Strungytė–Liugienė 2014: 38, 130.
57 Ostermeyer 1793: 125; Ostermեjeris 1996: 362.
58 Iš Tiuringijos kilęs Albertis studijavo Leipcigo ir Karaliaučiaus universitete, o nuo 1631 m. visą likusį gyvenimą tarnavo Karaliaučiaus katedroje vargonininku (plačiau žr. Koch 1973 [1867]b: 191–197); į lietuvių kalbą išverstos 6 jo giesmės (Michelini 2009: 276). Klaipėdoje gimęs Dachas studijavo teologiją ir filosofiją Karaliaučiaus universitete, paskui jame dėstė poetiką, išrinktas rektoriumi, sukūrė daugybę pasaulietinių eilėraščių ir giesmių, yra žinomo kūrinio „Anke von Tharau“ autorius, laikomas vienu reikšmingiausių vokiečių Baroko literatūros atstovų (plačiau žr. Koch 1973 [1867]b: 182–191); į lietuvių kalbą išverstos 27 jo giesmės (Michelini 2009: 279–280). Hagenas gimė Prūsijoje, beveik du dešimtmečius ėjo Karaliaučiaus katedros mokyklos rektoriaus pareigas (plačiau žr. Koch 1973 [1867]a: 275–276); į lietuvių kalbą išverstos 9 jo giesmės (Michelini 2009: 287).
59 Plačiau apie Francką žr. Koch 1973 [1867]b: 378–385; taip pat Michelini 2009: 282.
60 Apie Dacho giesmių recepciją XVIII a. lietuviškuose giesmynuose, ypač Kristijono Gotlybo Milkаus parengtame giesmių rinkinyje, žr. Sidabraitė 2008: 397–409.
15
kalbą išvertęs po Flittnerio ir Scriverio giesmę61. Versdamas giesmes, jis išlaikė originalų sandarą, t. y. vertimų netrumpino (žr. 2 lentelę)62.
2 lentelė. Pilypo Ruigio giesmės, skelbtos XVIII–XX a. pirmosios pusės Prūsijos Lietuvos evangelikų liuteronų giesmynuose
Ruigio giesmių pavadinimai (strofų skaičius)
Ruigio išverstų giesmių vokiškų originalų pavadinimai (strofų skaičius)
Giesmių autoriai
„Ak, gražus dangau“ (9 str.) ← „Schöner Himmelssaal“ (9 str.)63 Simon Dach (1605–1659)
„Ak, kaip galim svietą šį mylėti“ (8 str.) ← „O wie mögen wir doch unser Leben“ (8 str.)64 Heinrich Alberti (1604–1651)
„Dabar su angelų pulku“ (4 str.) ← „Nun laßt uns mit den Engelein“ (4 str.)65 Peter (von) Hagen (1569–1620)
„Dangaus saulė mieliausi[a]“ (9 str.) ← „Der lieben Sonnen Licht und Pracht“ (9 str.)66 Christian Scriver (1629–1693)
„Dvasia Dievo tu šventoji“ (13 str.) – Pilypas Ruigys (1675–1749)
„Jėzau, džiaugsmas mano“ (G1732, G1735: „Jėzau, mano džiaugsmas“) (6 str.) ← „Jesu, meine Freude“ (6 str.)67 Johann Franck (1618–1677)
„Jėzus, mano mielasis“ (10 str.) ← „Jesus, meine Zuversicht“ (10 str.)68 Louise Henriette von Brandenburg (1627–1667)
„Jėzus mielas atėjo“ (4 str.) ← „Unser Heil ist kommen“ (4 str.)69 Heinrich Alberti
61 Žr. Michelini 2009: 282, 301.
62 Nustatant vokiškų originalų autorius ir strofų skaičių remtasi Alberto Friedricho Wilhelmo Fischerio veikalu Kirchenlieder-Lexicon (I–II t., 1878, 1879), be to, pasitelktas ir dabartinis evangelikų liuteronų giesmynas Krikščioniškos giesmės (2007), kuriame prie giesmių nurodomi teksto bei melodijos autoriai ir vertėjai, taip pat pasiremta Guido Michelini’o (2009; 2010) tyrimais. Trys Ruigio verstos giesmės – Alberčio „Unser Heil ist kommen“, Dacho „Schöner Himmelssaal“ ir Hageno „Nun laßt uns mit den Engelein“ – Fischerio veikale neminimos, dėl jų autorystės žr. Koch 1973 [1867]a; 1973 [1867]b; taip pat Michelini 2010: 225–226.
63 Koch 1973 [1867]b: 190.
64 Fischer 1879: 216.
65 Koch 1973 [1867]a: 276; 1973 [1867]b: 257; Wackernagel 1990 [1870]: 333.
66 Fischer 1878: 111.
67 Fischer 1878: 378–379.
68 Fischer 1878: 390–396.
69 Koch 1973 [1867]b: 196, 278.
16
„Ką galiu aš, griešnas, veikti“ (7 str.)
← „Ach was soll ich Sünder machen“ (7 str.)⁷⁰
Johann Flittner (1618–1678)
„Lašelis vynuogelių“ (10 str.)
← „Ein Tröpflein von den Erasmus Finx Reben“ (10 str.)⁷¹
Erasmus Finx (Francisci, 1627–1694)
„Nesitūžyk taip, širdele“ (12 str.)
← „Weg, mein Herz, mit den Gedanken“ (12 str.)⁷²
Paul Gerhardt (1607–1676)
„Pabusk dabar, dušele“ (7 str.)
← „Wohl auf, Herz und Gemüte“ (7 str.)⁷³
Michael Schernack (1622–1675)
4. RUIGIO GIESMIŲ REDAGAVIMO TENDENCIJOS
4.1. Ruigio giesmės pradėtos redaguoti dar iki 1732 m., kai pirmą kartą publikuotos Kvanto-Berento giesmyno pirmajame leidime. Nepakitusi iki pat Antrojo pasaulinio karo išvakarių liko tik Ruigio giesmių sandara, t. y. strofų skaičius (plg. G1732 ir G1936).
Pasak Ostermejerio, Ruigys piktinęsis, kad jo verstos giesmės „Jėzau, džiaugsmas mano“ pradžia buvusi sugadinta: pirmuosiuose Kvanto-Berento giesmyno leidimuose išspausdinta „Jėzau, mano džiaugsmas, ir širdies penukšlas“, dėl to vertėjas kaltinęs giesmyno sudarytoją Berentą ir jo talkininką Milkų⁷⁴. Ir iš tiesų tiek pirmajame, tiek antrajame leidime pateiktas toks vertimas: „IEzau mano Džiaugimas, ir Sȝirdies Penukšlas“ (G1732 199, Nr. 182; G1735 229, Nr. 206). Manytina, kad redaguojant šios giesmės tekstą, vertimas artintas prie vokiško originalo: Francko sukurta giesmė, pirmą kartą pasirodžiusi 1653 m. Johanno Crügerio giesmyne Praxis pietatis melica, prasideda žodžiais „IEßu meine freude / Meines hertẓens weyde“. Vėliau ši vieta buvo pataisyta, tikėtina, taip, kaip iš pat pradžių buvo išvertęs Ruigys. Taisymas matyti penktajame Kvanto-Berento giesmyno leidime: „Jėzau Džiaugsmas mano, kurs man Sȝirdį gano“ (G1745 252, Nr. 248). Tokia vertimo versija pasiekė ir XX a. ketvirtąjį dešimtmetį: „Jėzau, Džiaugsmаs mano, kurs man Sȝirdį gano“ (G1936 252, Nr. 248).
Minėtina, kad Ostermejeris, rašydamas lietuviškų giesmynų istoriją, priekaištų pateikė beveik visoms Ruigio giesmėms: „Jėzus, mano mielasis“, „Dvasia Dievo tu šventoji“, „Pabusk dabar, dušele“, „Nesitūžyk taip, širdele“, „Dangaus saulele mieliausia“, „Ak, kaip galim svietą šį mylėti“, „Ak, gražus dangau“, „Lašelis vynuogelių“⁷⁵. Vertingiausiu Ruigio darbu laikydamas leksikografinį veikalą – dvikalbį žodyną, Ostermejeris kritiškai vertino jo kūrybinį talentą bei vertimus ir teigė, kad jo „poezija nėra gryna, veikiau sustingusi ir nesklandi, tas pats pasakytina ir apie originaliąją giesmę“⁷⁶. Atsižvelgiant į tokį kritišką vertinimą, tikėtina,
⁷⁰ Fischer 1878: 26–27.
⁷¹ Fischer 1878: 162–163.
⁷² Fischer 1879: 340.
⁷³ Fischer 1879: 406.
⁷⁴ Plačiau žr. Ostermeyer 1793: 112–113; Ostermejeris 1999: 356–357.
⁷⁵ Ruigio giesmių vertinimą žr. Ostermeyer 1793: 124–128; Ostermejeris 1999: 361–363.
⁷⁶ Ostermeyer 1793: 260; Ostermejeris 1996: 421.
17
kad perimdamas Ruigio giesmes į savąjį giesmyną Giesmes βwentos Bažnyczioje ir Namej’ giedojamos, jas daugiau ar mažiau taip pat redagavo.
4.2. Gretinamoji 1732 ir 1735 m. leidimuose paskelbtų Ruigio giesmių analizė liudija, kad jų redagavimas iš esmės yra kalbinio pobūdžio. Šiose giesmėse regimi taisymai atitinka bendrąsias G1735 tekstų redagavimo tendencijas⁷⁷.
Daugiausia esama ortografijos taisymų. Antai Kleino lietuvių kalbos gramatikoje Grammatica Litvanica (Karaliaučius, 1653) įtvirtintas diakritinis rašmuo <č> minkštajai afrikatai [č’] žymėti⁷⁸, nuosekliai vartotas G1732, po trejų metų pasirodžiusiame G1735 atkakliai keičiamas į dviraidį rašmenį <cз>, drauge atsisakant ir palatalizaciją žyminčio <i>, t. y. [č’] <č> → <cз>, pvz.: fėdinčiamui G1732 8 → fėdinčzamui G1735 11; krikβčioniβkay G1732 14 → krikβczoniβkay G1735 16; ne kenčiu G1732 199 → ne kenczu G1735 230; tačiau G1732 204, 205 → taczau G1735 238; mylėčiau G1732 206 → myleczau G1735 239; βiós G1732 376 → G1735 βós 67.
Priebalsiams [ž] ir [ž’] žymėti vietoj <з> sistemingai pasitelkiamas rašmuo su diakritiku <ž>, t. y. [ž] ir [ž’] <з> → <ž>, pvz.: Žmones G1732 8 → Žmones G1735 11; Žémės G1732 199 → Žémės G1735 230; Žodij’ G1732 204 → Žodij’ G1735 237. Tiesa, šis rašmuo retkarčiais jau pasitaikydavo G1732.
Taip pat keista afrikatos [dž] rašyba, t. y. <dз> → <dž>, pvz.: fyndžufi G1732 401 → fyndžufi G1735 321; paffidžaugdama G1732 401 → paffidžaugdama G1735 321; faldžey G1732 357 → faldžey G1735 395.
Balsis [eː] vis dažniau atspindimas Kleino sukurtu rašmeniu <ė>, t. y. [eː] <e> → <ė>, pvz.: tewiβkay G1732 199 → tewiβkay G1735 230; tyleti G1732 199 → tylėti G1735 230; paƒleptas G1732 343 → paƒlēptas G1735 382.
Koreguota kai kurių morfologinių formų rašyba. Antai taisyta giedžiamosios nuosakos 3 asmens galūnės rašyba po priebalsės <j>: te ƒmarkauje G1732 199 → te ƒmarkauja G1735 230; te ruƒtauje G1732 199 → te ruƒtūja G1735 230. Taip pat keista su priesaga -ant padarytų esamojo laiko dalyvių rašyba po tos pačios priebalsės: ƒaugojent G1732 199 → ƒaug ojant G1735 229; lojent G1732 199 → lojant G1735 229.
Vis dažniau vartojamas akūtas, kuris žymėjo ne tik platesnį, ilgesnį balsių tarimo pobūdį⁷⁹, bet ir kirčiuotą skiemenį, o dėliojamas ant dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių, kartu suponavo ir tvirtapradę priegaidę, pvz.: gelbti G1732 8 → gélbti G1735 11; Meilės G1732 199 → Meílės G1735 230; gers G1732 204 → gę́rs G1735 237; galim G1732 343 → gálim G1735 381; Pakajaus ‘ramybės’ G1732 402 → Pakājaus G1735 321; ten G1732 357 → tén G1735 395.
Fonetinio lygmens taisymų esama vos vieno kito. Paprastai koreguojami [eː] ir [ie], [oː] ir [uo] mišimo atvejai, atsiradę dėl Prūsijos Lietuvos vakarų aukštaičių patarmėms būdingo
⁷⁷ Išsamiau apie 1735 m. leidime paskelbtų giesmių redagavimo polinkius žr. Triškaitė 2020: 62–67.
⁷⁸ Žr. Klein 1653: 4–5.
⁷⁹ Žr. Klein 1653: 2.
18
supanašėjusio šių garsų tarimo, kitaip tariant, dėl [eː], [oː] dvibalsinimo ir [ie], [uo] vienbalsinimo, pvz.: apgiedints G1732 382 → apgiedints G1735 141; Liėpna G1732 205 → Liėpna G1735 239; nekaddõs G1732 205 → niekaddõs G1735 239; Waldūnui ‘valdovui’ G1732 9 → Waldonui G1735 12.
Pasitaiko morfologijos lygmens korekcijų. Antai taisoma vardažodžių daugiskaitos inesyvo galūnė, pvz.: iness. pl. m. Elgimūfa G1732 8 → Elgimūfe G1735 11; Wargūfa G1732 8 → Wargūfe G1735 11. Tokią taisymų kryptį veikiausiai inspiravo Kleino gramatikoje nustatyta taisyklė, kad moteriškosios giminės daugiskaitos inesyvo formose rašoma –sa, o vyriškosios – –se⁸⁰. Taip pat minėtinas priešdėlio pavedinio keitimas suvediniu: paffigriebijom ‘nusidėjome’ G1732 205 → fu̇ffigriebijom G1735 239. Tiesa, šis taisymas gali būti siejamas ir su stilistiniais motyvais. Prie šio pobūdžio taisymų veikiausiai šliejasi ir toks prieveiksmio pavidalo keitimas, kai atsisakyta netipiškai pridėtos dalelytės g(i): Dėl’ to G1732 8, 9 → Dėl to G1735 11, 12.
Keletą kartų keista leksika: ô G1732 8, 381 → ir G1735 11, 141; Márȯfe G1732 205 → Iurȯfe G1735 239; Patėba G1732 356 → Pagalba G1735 394.
Taisytos G1732 likusios korektūros klaidos, pvz.: Skanũmmo G1732 206 → Skanũmmo G1735 239; Ėkiti G1732 199 → Ėkiti G1735 230. Korektūros riktams, tikėtina, priklauso ir šie atvejai: acc. sg. f. Karaly̆te G1732 344 → Karaly̆te G1735 382; Ranką G1732 375 → Ranką G1735 66; Naktì G1732 403 → Naktì G1735 322; acc. sg. m. Iẽžų G1732 401 → Iẽžų G1735 321.
4.3. Trečiojo (1738) ir ketvirtojo (1740) Kvanto-Berento giesmyno leidimų, kaip minėta, šiuo metu nežinoma nė vieno išlikusio egzemplioriaus, todėl nesama duomenų, kaip Ruigio giesmės juose redaguotos ir ar apskritai redaguotos.
4.4. Naujas redagavimo tendencijas atspindi Ruigio giesmės penktajame (1745) Kvanto-Berento giesmyno leidime. Pirmiausia minėtina tai, kad pastebėta dėsningų atvirkštinių taisymų nei antrajame leidime. Antai dviraidė afrikata <dž> → <dž>, pvz.: Džaugfmas G1732 199, G1735 229 → Džaugfmas G1745 252; Džaugfmui G1732 200, G1735 230 → Džaugfmui G1745 252; Džaugfma G1732 205, G1735 238 → Džaugfma G1745 261; ne geidžiu G1732 204, ne geidžiu G1735 238 → ne geidžiu G1745 261; Kerdžus ‘piemuo’ G1732 204, G1735 238 → Kerdžus G1745 261; atleidž G1732 205, atleidž G1735 238 → atleidž G1745 261; Sudžia ‘teisėjas’ G1732 343, Sudža G1735 382 → Sudža G1745 398; glaudžey G1732 375, G1735 66 → glaudžey G1745 71; didžų G1732 403, G1735 322 → didžų G1745 334. Tokia pati tendencija išlaikoma ir kitais panašiais atvejais, pvz.: Sźlowės G1732 375, G1735 66 → Sźlowės G1745 71; Grožybe G1732 401, G1735 321 → Grozybe G1745 333.
Akūto vartosenoje esama įvairavimo. Viena vertus, G1745 ir toliau tęsiamos G1735 regimos pastangos dėlioti šį diakritiką, paprastai žymintį platesnį, ilgesnį šių balsių tarimą ar kirčiuotą skiemenį, o kartu ir tvirtapradę priegaidę, pvz.: Skarbas ‘turtas’ G1732 199, G1735
⁸⁰ Žr. Klein 1653: 29.
19
230 → Skárbas G1745 252; Darbas G1732 199, G1735 230 → Dárbas G1745 252; Lutas ‘liūtas’ G1732 204, G1735 238 → Lút[as] G1745 251. Kita vertus, užfiksuota priešingų atvejų: durnódams ‘kvailiodamas’ G1732 199, G1735 230 → durnodams G1745 252; begédodams G1732 199, G1735 230 → begiedod[ams] G1745 252; Mónai ‘apgaulė’ G1732 199, G1735 230 → Monai G1745 252.
Kitaip nei ankstesniuose leidimuose, penktajame akivaizdus polinkis atsisakyti akūto veiksmažodžių priesagoje -oti, taip pat cirkumflekso žodžių šaknyje ir priesagose, pvz.: jėbḱoti G1732 204, G1735 238 → jėbkoti G1745 261; kilnóti G1732 13, G1735 16 → kilnoti G1745 17; paƒƒidabóti ‘saugotis’ G1732 204, G1735 238 → paƒƒidaboti G1745 261; kôl G1732 375, G1735 66 → kol G1745 71; nôr G1732 199, G1735 230 → nor G1745 252; apƒaugôt G1732 8, G1735 11 → apƒa[u]got’ G1745 12; žaibôt G1732 199, G1735 230 → žaibot G1745 252.
Nauja šiame leidime ir tai, kad dėsningai pakitusi įvardžių jis ir tu, sakinyje vartojamų vietoj vardų Dievas ir Jėzus, Kristus, rašyba: anksčiau jie paprastai rašyti didžiąja raide, o G1745 visur regėti mažoji, pvz.: Iis G1732 200, G1735 230 → jis G1745 253; Io G1732 204, G1735 238 → jo G1745 260; Iam G1732 401, G1735 321 → jam G1745 333; Į G1732 381, G1735 141 → jį G1745 148; Taw G1732 344, G1735 382 → taw G1745 398; Tawẽs G1732 199, Tawęs G1735 229 → taw[ęs] G1745 252; Tawe G1732 357, Tawę G1735 395 → tawę G1745 409; Tu G1732 356, G1735 395 → tu G1745 409; Tawęƒpi G1732 357, G1735 395 → tawępi G1745 409; Tawim’ G1732 357, G1735 395 → tawim’ G1745 409.
Sudaiktavardėjusias įvardžiuotines būdvardžių ir įvardžių formas linkstama rašyti mažąja raide: Gerruiũ G1732 356, 357, G1735 394, 395 → ger[r]uiũ G1745 408, gerru[ũ] G1745 409; Pikteji G1732 344, G1735 382 → piktieji G1745 398 (šiame pavyzdyje matyti ir <e> keitimas <ie>); Sawujũ G1732 357, G1735 395 → ƒawu[jũ] G1745 409; Smutnujũ ‘liūdnųjų, nusiminusiųjų’ G1732 381, G1735 141 → ƒmutnujũ G1745 148 (plg. būdvardį Sudnoj ‘paskutinio teismo’ G1732 382, G1735 141 → ƒudnoj’ G1745 149).
Redukuotas galūnės stengtasi nuosekliau atspindėti apostrofu, pvz.: Swiets G1732 199, G1735 230 → Swiet’s G1745 252; atƒtôkit G1732 199, G1735 230 → atƒtokit’ G1745 252; dũkit G1732 199, G1735 230 → dũkit’ G1745 252; iƒklút ‘ištrukti, išsigelbėti’ G1732 205, G1735 238 → iƒklút’ G1745 261; priim G1732 205, G1735 239 → priim’ G1745 261; kreipkit G1732 376, G1735 67 → kreipkit’ G1745 71; gywen G1732 382, gywẽn G1735 141 → gywẽn’ G1745 149; užmiegt G1732 402, G1735 321 → užmiegt’ G1745 334. Apostrofas taip pat rašomas dėl skiemenų skaičiaus „išmesto“ balsio vietoje: Prieƒpinks G1732 199, G1735 230 → Prieƒp’nink’s G1745 252.
Kaip ir anksčiau, esama fonetinio lygmens taisymų: koreguoti [ęː] ir [ie], [oː] ir [uo] mišimo atvejai, pvz.: dowanója G1732 8, G1735 11 → dowanoja G1745 13; Nėkai G1732 199, G1735 230 → Niekai G1745 252; paƒilėkt G1732 205, G1735 238 → paƒiliekt G1745 261; Piktieji G1732 344, G1735 382 → piktieji G1745 398; elgũs G1732 344, G1735 382 → elgùs G1745 398; dėƒos G1732 381, G1735 141 → deƒùs G1745 148.
G1745 liudija, kad šiame (o gal jau ir ankstesniame 1740 m.) leidime buvo pataisyta Ruigio giesmės „Jėzau, džiaugsmas mano“ pradžia, dėl kurios redagavimo jis kadaise skundėsi
20
(žr. 4.1 sk.): Iɛӡau mano Dӡaugfmas, ir Sӡirdies Penukblas G1732 199, G1735 229 → Iɛӡau Dӡaugfmas mano, kurs man Sӡirdi gano G1745 252.
Taip pat minima tai, kad šiame leidime esama ir grafikos lygmens pokyčių: veikiausiai dėl spaustuvės galimybių balsis [ɛ·] greta spaudmens <ė> pradedamas pramaišiui žymėti ir <ė>, nors fonetinė vertė lieka ta pati, pvz.: atėjo G1732 13, G1735 16 → atėjo G1745 16.
4.5. Šeštasis (1748), t. y. paskutinis vadinamojo Kvanto–Berento giesmyno, leidimas nedaug kuo skiriasi nuo penktojo (1745), Ruigio giesmėse užfiksuoti negausūs taisymai iš esmės atspindi tuos pačius G1745 taikytus redagavimo principus. Vienas kitas pokytis matyti, regis, tik punktuacijos lygmenyje ar dėliojant pavienius diakritikus.
4.6. Vadinamajame klasikiniame Šimelpenigio giesmyne paskelbtose Ruigio giesmėse naujų ryškesnių redagavimo krypčių taip pat nepastebėta (plg. G1748 ir G[1752], G1757). Vis dėlto čia esama įvairaus pobūdžio pavienių taisymų, pvz., atsisakoma perteklinės sangrąžos dalelytės: nef’ bijokis G1732 204, G1735 238, G1745 260, G1748 260 → nebijokis G[1752] 260, nebijokis’ G1757 260; jungtukas o retkarčiais keičiamas jungtukais bet ar ir: ô wey G1732 204, o wey G1735 238, G1745 260, G1748 260, G[1752] 260 → bet wey G1757 260; ô G1732 204, o G1735 238, G1745 261, G1748 261, G[1752] 261 → ir G1757 261; koreguojamos ir sintaksinės konstrukcijos: Tai dara Dwaſe βwencziama G1732 9, Tai dara Dwaſe βwenczama G1735 12, tai dara Dwaſe βwencзama G1745 13, G1748 13 → tai Darb’s Dwaſės βwentinnancзós G[1752] 13, G1757 13 ir kt.
Dera paminėti, kad Šimelpenigio giesmynuose keičiasi kai kurių spaudmenų grafika, tiksliau – nosinius balsius žymintys spaudmenys su perbrauka keičiami į spaudmenis su „nosine“: <ą> → <ą>, <ę> → <ę> (tačiau su perbrauka lieka kitus du nosinius balsius žymintys spaudmenys <į> ir <ų>), pvz.: Diewą G1732 8, G1735 11, G1745 12, G1748 12 → Diewą G[1752] 12, G1757 12; mielą G1732 8, G1735 11, G1745 12, G1748 12 → mielą G[1752] 12, G1757 12; Mergėlę G1732 13, G1735 16, G1748 16 → Mergėlę G[1752] 17, G1757 17.
4.7. Ruigio giesmėse, publikuotose Keberio 1832 m. išleistame giesmyne, lyginant su XVIII a. antrosios pusės pradžioje dar paties Šimelpenigio redaguotais tekstais, jau matyti svarbių redagavimo naujovių⁸¹. Pirmiausia minėtina tai, kad ryškėja tendencija atsisakyti priebalsių dvigubinimo, žyminčio prieš tai einančio skiemens balso trumpumą, pvz.: dangįʃkaffis G1732 205, G1735 239, G1745 261, G1748 261, G[1752] 261, G1757 261 → dangįʃkafis G1832 300; diddeli G1732 205, G1735 239, G1745 262, G1748 262, G[1752] 262, G1757 [2]62 → dideli G1832 300; labbay G1732 205, G1735 239, G1745 262, G1748 262, G[1752] 262, G1757 [2]62 → labay G1832 300; Meddus G1732 200, G1735 230, G1745 253, G1748 253, G[1752] 253, G1757 253 → Medus G1832 289; mielaffis G1732 8, G1735 11, G1745 12, G1748 12, G[1752] 12, G1757 12 → mielafis G1832 14; tikkrafis G1732 8, G1735 11, G1745 12, G1748 12, G[1752] 12, G1757 12 → tikrafis G1832 14, nors įvairovės vis dar
⁸¹ Apie Keberio giesmyno kalbos ypatybes žr. Kabašinskaitė 2001: 45–47.
21
neišvengiama. Dvigubi priebalsiai gana sistemingai išlaikomi abstraktų priesagose –immas ir –ummas⁸², pvz.: Suffimėgtumas G1732 8, G1735 11, G1745 12, G1748 12, G[1752] 12, G1757 12 → Sufimėgtumas G1832 15.
Taip pat pamažu grįžtama prie priebalsių palatalizacijos žymėjimo raide <i>⁸³, pvz.: mylėčiau G1732 206, mylėčiau G1735 239, G1745 262, G1748 262, G[1752] 262, G1757 [2]62 → mylėčiau G1832 300; Kerdžus G1732 204, G1735 238, Kerdžus G1745 261, G1748 261, G[1752] 261, G1757 261 → Kerdžius G1832 299; Klyftančiųjų G1732 204, Klyftanczjų G1735 238, G1745 261, G1748 261, G[1752] 261, G1757 261 → Klyftancziujų G1832 299; ne geidžiu G1732 204, ne geidžų G1735 238, ne geidzu G1745 261, G1748 261, G[1752] 261, G1757 261 → ne geidžiu G1832 299. Primintina, kad pirmajame Kvanto-Berento giesmyno leidime tam tikrais atvejais, dažniausiai po priebalsės <č>, afrikatos <dž>, sekant Kleino deklaruotomis taisyklėmis, toks priebalsių minkštumą atspindintis ženklas jau vartotas.
Iš kitokio pobūdžio taisymų minėtinas linksnio keitimas: Garbe taw Diewui wiffaday G1732 8, G1735 11, Garbe taw, Diewui wiffaday G1745 12, G1748 12, G1757 12 → Garbe taw, Diewe, wiffaday G1832 14.
Derėtų paminėti ir grafikos lygmens pokytį – balsį [e:] žyminčių spaudmenų kaitą, t. y. <ė> → <ė>, pvz.: Tėwa G1732 8, G1735 11, G1748 12, Tėwą G[1752] 12, G1757 12 → Tėwą G1832 14; Iėzus G1732 13, G1735 16, G1748 16, G[1752] 16, G1757 16 → Iėzus G1832 16(c); norėjo G1732 13, G1735 16, G1748 16, G[1752] 16, G1757 16 → norėjo G1832 16(c); mylėti G1732 14, G1735 16, G1748 17, G[1752] 17, G1757 17 → mylėti G1832 16(c).
4.8. Bene ryškiausias Kuršaičio redagavimo bruožas, atsispindintis Ruigio giesmėse, – dar nuoseklesnis ir radikalesnis dvigubų priebalsių atsisakymas, pvz.: Gerrummo G1732 205, G1735 239, G1745 262, G1748 262, G[1752] 262, G1757 [2]62, Gerrummo G1832 300 → Gerumo G1877 262; prigimmęs G1732 204, G1735 238, G1745 260, G1748 260, prigimmęs G[1752] 260, G1757 260, G1832 299 → prigimęs G1877 260; wiffaday G1732 8, G1735 11, G1745 12, G1748 12, G[1752] 12, G1757 12, G1832 14 → wiffaday G1877 12, nors retkarčiais vis dar prasprūsta ir anksčiau įprastos rašybos atvejų.
Taip pat dar ryžtingiau grįžtama prie sistemingo priebalsių palatalizacijos žymėjimo rašmeniu <i>, pvz.: Žmonių ‘žmonių’ G1732 9, G1735 12, G1745 13, Žmonių G1748 13, G[1752] 13, G1757 13, G1832 15 → Žmonių G1877 13; įsneboti G1732 13, G1735 16, G1745 17, G1748 17, G[1752] 17, G1757 17, G1832 16(c) → įsnebioti G1877 17; krikščioniškay G1732 14, krikščioniškay G1735 16, G1745 17, G1748 17, G[1752] 17, G1757 17, G1832 16(c) → krikščioniškay G1877 17; Awėlų G1732 204, G1735 238, G1745 261, G1748 261, G[1752] 261, G1757 261, G1832 299 → Awėlių G1877 261; Angelėlams G1732 205, G1735
⁸² Kad Keberio giesmyne priesagų –immas, –ummas abstraktai tebėrašomi su dvigubomis priebalsėmis, žr. Kabašinskaitė 2001: 45.
⁸³ Keberio giesmyne minkštumo ženklas įvestas po minkštųjų priebalsių [č’], [dž’], [š’], [ž’] (Kabašinskaitė 2001: 45).
22
238, G1745 261, G1748 261, G[1752] 261, G1757 261, Angėlams G1832 300 → Angėlėliams G1877 261.
Pradedamos vartoti nosines raides ar su cirkumfleksu atitikamų įvardžiuotinių formų priešpaskutiniame skiemenyje, pvz.: acc. sg. f. Sz̄wentaje G1732 13, G1735 16, [βω]entaje G1745 17, βwentaje G1748 17, G[1752] 17, G1757 17, βwentaje G1832 16(c) → βwentaje G1877 17; acc. sg. m. mieląjį G1732 13, G1735 16, G1745 17, G1748 17, G[1752] 17, G1757 17, mieląjį G1832 16(c) → mieląjį G1877 17; gen. pl. Gundintujų G1732 205, G1735 238, G1745 261, G1748 261, G[1752] 261, G1757 261, Gundintujų G1832 299 → Gundintujų G1877 261; gen. pl. Bėdnujų ‘vargingųjų’ G1732 8, G1735 11, G1745 13, B[ẽ]dnujų G1748 13, Bėdnujų G[1752] 13, G1757 13, B[ẽ]dnujų G1832 14 → Bėdnujų G1877 13.
Taisomi [ė] ir [ie] mišimo atvejai, pvz.: teber G1732 204, teb er G1735 237, tebėr G1745 260, teb[ė]r G1748 260, tebėr G[1752] 260, G1757 260, tebėr G1832 299 → tebier G1877 260; praes. 2 sg. wertės G1732 204, G1735 238, wert[ẽ]s G1745 260, wertės G1748 260, wertės G[1752] 260, G1757 260, wertės G1832 299 → werties G1877 260; Ne wienėms Gerrėm’s G1732 204, G1735 238, G1745 261, G1748 261, Ne wienėms Gerrėm’s G[1752] 261, G1757 261, Ne wienėms Gerėm’s G1832 299 → Ne wieni ems Gerėm’s G1877 261; nėkin G1732 205, G1735 238, G1745 261, G1748 261, G[1752] 261, G1757 261, nėkin G1832 299 → niekin G1877 261.
Iš morfologijos lygmens taisymų minėtina, kad Ruigio giesmėje „Jėzus miels atėjo“ priesagos -ėlis vedinys keistas priesagos -ulis vediniu: Pawargelis G1732 13, G1735 16, Pawargėlis G1745 17, G1748 17, G[1752] 17, G1757 17, Pawargelis G1832 16(c) → Pawargulis G1877 17.
4.9. Paskutiniame iki Antrojo pasaulinio karo pasirodžiusiame evangelikų liuteronų giesmyne Pagerintos giesmių knygos, išspausdintame 1936 m. tuomet jau Lietuvos Respublikai priklausiusioje Klaipėdoje, „Lituania“ spaustuvėje, naujų redagavimo krypčių Ruigio giesmėse nematyti. Tik dar nuosekliau laikytasi jau XIX a. taikytų kalbinio redagavimo principų, pvz., ištaisyti ankstesniuose leidimuose prasprūdę priebalsių dvigubinimo (ypač su <<ff>> atvejai ir dar atkakliau dėliotas priebalsių palatalizaciją žymintis rašmuo <i>. Tiesa, Kuršaičio siūlytas darbybinis variantas paůargulis nepriimtas, grįžta prie kadaise vartoto vedinio su priesaga –ėlis – pavargėlis. Žodis marios keistas į marės ir linksniuotas pagal kitą paradigmą. Taip pat peržiūrėta punktuacija: iš naujo nustatytos sakinių ribos, o sakinio viduje – tikslintas jo segmentavimas arba pasirinkti kitokie skyrybos ženklai (pvz., dvitaškis vietoj kabliataškio).
Pasak Domo Kauno, dėl itin didelės apimties (696 giesmės) šis giesmynas vertintas nepalankiai. Be to, tuometė visuomenė nesutarė dėl giesmių kalbos, kuri per kelis šimtmečius jau buvo gerokai atitolusi nuo realiosios vartosenos: vyresnioji tikinčiųjų karta norėjo išlaikyti stabilumą ir nepritarė kalbiniams pokyčiams, tuo tarpu inteligentija reikalavo giesmyno kalbą atidžiai suredaguoti pagal to meto normas, maža to, siūlyta nuo gotikinio šrifto pereiti prie
23
lotyniško⁸⁴. Kaip liudija Dariaus Petkūno tyrimai, Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorija, bendradarbiaudama su Lietuvos evangelikų reformatų konsistorija, siekė parengti ekumeninį giesmyną bendrine kalba, tačiau naują giesmių rinkinį 1942 m. išspausdino tik reformatai⁸⁵.
Nesigilinant į tai, kaip ekumeninio giesmyno rengėjams pavyko realizuoti savo tikslus, kodėl jo neaprėpavo liuteronai, ir neanalizuojant XX a. antrojoje pusėje Lietuvoje bei išeivijoje funkcionavusių evangelikų liuteronų giesmynų, vis dėlto glaustai pasakytina, kad per tris šimtmečius trunkantį Ruigio giesmių gyvavimą intensyviausiai jos redaguotos rengiant dabartinį liuteronų giesmyną Krikščioniškos giesmės (2007): čia Ruigio pavarde paskelbti 8 tekstai yra labiausiai pakeitę pirminį savo pavidalą. Redagavimo pobūdis ne tik kalbinis (t. y. taisyta rašyba, skyryba, leksika, morfologija, sintaksė), bet apima ir meninę raišką, be to, esama ir sandaros pokyčių (t. y. mažintas strofų skaičius). Tarp perimtų giesmių yra ne tik verstinių, bet ir paties Ruigio sukurta giesmė „Dvasia Dievo tu šventoji“, tik gerokai sutrumpinta: iš 13 strofų likusios 6. Pasak naujojo giesmyno rengėjų, siekis išsaugoti kultūrinį lietuviškos himnodijos paveldą ir į giesmių rinkinio repertuarą įtraukti senųjų giesmių, bet drauge atliepti ir dabartinius liuteronų bendruomenės poreikius neišvengiamai vertė senuosius tekstus redaguoti radikaliau: ne tik atsisakyti leksinių ir sintaksinių svetimybių, taip pat archajiškų žodžių bei jų formų, bet ir užtikrinti sklandų eiliavimą laikantis eilėdaros taisyklių, giesmės tekstą derinti prie melodijos, t. y. melodijos ritmiką derinti su natūralia taisyklingos kalbos kirčiu, siekti kuo geresnės tekstų artikuliacijos giedant, o vengiant turinio pasikartojimo mažinti strofų skaičių ir kt.⁸⁶
5. IŠVADOS
1. Pirminiais šaltiniais paremta analizė leido rekonstruoti Ruigio indėlį į oficialiojo bažnytinio evangelikų liuteronų giesmyno repertuaro plėtrą. Viena vertus, ji atskleidė, kad lietuviškas giesmynas Ruigio verstomis ir kurtomis giesmėmis pildytas laipsniškai. Kita vertus, ji patvirtino pirmosios lietuviškų giesmynų istorijos Erste Littauische Liedergeschichte (1793) autoriaus Ostermejerio teiginį, kad lietuviškam giesmynui Ruigys iš viso yra davęs 12 giesmių.
2. Ruigio giesmės, pirmą kartą paskelbtos Berento giesmyne ĮB naujo pėrweizdėtos ir pagėrintos Giesmū-Knygos (Karaliaučius, ¹1732), tapo stabilia lietuviško oficialiojo bažnytinio evangelikų liuteronų giesmyno repertuaro dalimi ir pasiekė ne tik XX a. ketvirtąjį dešimtmetį, bet kai kurios iš jų, tiesa, smarkiai atnaujintu pavidalu, – net mūsų dienas.
⁸⁴ Apie Klaipėdoje 1936 m. ir anksčiau (1930 m.) pasirodžiusių Pagerintų giesmių knygų tuometį vertinimą bei inteligentijos siekius žr. Kaunas 1996: 618–619.
⁸⁵ Plačiau apie prieškar io evangelikų liuteronų pastangas išleisti giesmyną bendrine lietuvių kalba žr. Petkūnas 2012: 7–26; apie liuteronų bei reformatų drauge rengtą ekumeninį giesmyną ir 1942 m. vien reformatų aprobuotą bei išspausdintą giesmių rinkinį žr. Petkūnas 2019: 41–68; apie sovietmečiu pagal bendrinės kalbos normas rengtą giesmyną bei tris jo leidimus (Maldų ir giesmių knygelė ¹1956, Giesmių ir maldų knygelė ²1982, ³1988) žr. Petkūnas 2023: 54–77.
⁸⁶ Išsamiau apie naujojo evangelikų liuteronų giesmyno Krikščioniškos giesmės redagavimo principus žr. Kiseliūnaitė 2012: 59–65.
24
3. Kitaip nei manė Biržiška, pirmajame (1732) vadinamojo Kvanto-Berento giesmyno leidime publikuotos 9 Ruigio giesmės (tai suponavo jau Michelini’o tyrimai). Jos sudarė maždaug 12 proc. naujųjų šio leidimo giesmių. Lygiai tiek pat jų paskelbta ir antrajame (1735). Kol kas nesama duomenų apie Ruigio giesmes trečiajame (1738) ir ketvirtajame (1740) leidimuose, nes šiuo metu nėra žinomas nė vienas šių leidimų egzempliorius. Vis dėlto atlikta analizė atskleidė, kad iki XVIII a. vidurio oficialiojo giesmyno repertuaras papildytas naujomis Ruigio giesmėmis: penktajame (1745) leidime paskelbtos dar 3 jo giesmės, kitaip tariant, bendras jų skaičius išaugo iki 12. Taigi maždaug nuo XVIII a. penktojo dešimtmečio visos šios Ruigio giesmės buvo perspausdinamos iki pat Antrojo pasaulinio karo išvakar ių: paskutiniame Pagerintos giesmių knygos leidime (Klaipėda, 1936) tebėra 12 Ruigio giesmių. Jų esama ir dabartiniame evangelikų liuteronų giesmyne Krikščioniškos giesmės (Vilnius, 2007), tik trečdaliu mažiau – 8, tarp kurių ir originalioji Ruigio giesmė „Dvasia Dievo tu šventoji“, nors ir gerokai sutrumpinta bei suredaguota. Toks beveik tris šimtmečius trunkantis Ruigio giesmių perimamumas liudija jų tvarumą ir aktualumą dabartinei liuteronų bendruomenei.
4. Ruigio giesmės skelbtos ne tik oficialiajame evangelikų liuteronų giesmyne: antai jų publikuota Ostermejerio giesmių rinkinyje Giesmės βwentos Bažnyčioje ir Namėję giedojamos (Karaliaučius, 1781), o visos 12 perimtos į Milk aus Senos ir naujos krikščioniškos Giesmės (Karaliaučius, 1806).
5. Pradedant pirmuoju (1732) Kvanto-Berento giesmyno leidimu Ruigio giesmės buvo daugiau ar mažiau redaguojamos. Šių giesmių redagavimo apžvalga XVIII–XX a. pirmosios pusės giesmynuose atskleidė, kad iš esmės vyravo kalbiniai taisymai. Jie apėmė kelis lygmenis: dažniausiai taisyta ortografija bei punktuacija, bet retkarčiais pasitaikydavo ir fonetikos, morfologijos, leksikos bei sintaksės korekcijų. Kai kuriuos taisymus galėjo skatinti stilistiniai motyvai. Tikėtina, kad aptarti ryškesni Ruigio giesmių taisymo polinkiai atspindėjo ir bendrąsias konkrečių giesmynų redagavimo tendencijas bei ilgainiui kitusias jų redaktorių kalbines nuostatas.
ŠALTINIAI
G1732: Iß naujo pérweizdėtos ir pagerintos Giefmû=Knygos [Newly Revised and Improved Hymn Books] / kurrûſe brangiaûſos fėnos ir naujos Giefmes ſuraßytos / Diewui ant Garbės / ir Prūſû Karalystėje eſantiems Lietuwininkams ant Dubû Ißgânimo / podraug ſu Maldû=Knygomis / kurrûſe ne tiktay fėnos, bet ir naujos Maldos randamos yra, Karalaucźuie, Anno 1732. Ißpaustos Jono Prideriko Reufnero; SBB PK: En 9820. (Internetinis leidinys: Jonas Berentas, Iš naujo perveizdėtos ir pagerintos giesmių knygos, 1732, dokumentinį perrašą ir žodžių formų konkordancijas par. B. Triškaitė, V. Zinkevičius, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2025. Prieiga internete: https://senie jirastai.lki.lt.)
G1735: Iß naujo pérweizdėtos ir pagerintos Giefmû=Knygos [Newly Revised and Improved Hymn Books] / kurrûſe brangiaûſos fėnos ir naujos Giefmes ſuraßytos / Diewui ant Garbės, ir Prūſû Karalystėje eſantiems Lietuwininkams ant Dubû Ißgânimo, podraug ſu
25
Maldū=Knygomis, kurrūfe ne tiktay fėnos, bet ir naujos Maldos randamos yra. Antra Karta išspāu̇tos Karalāučzuje, Mėte 1735. <...>; NK ČR: 33 K 139.
G1745: Iß naujo pérweizdėtos ir pagėrintos Giefmû=Knygos [Newly Revised and Improved Hymn Books] / kurrūfe brangiáufos fėnos ir naujos Giefmes furaßytos, Diewui ant Garbės ir Prufû Karalyftėje eßantiems Lietuwininkams ant Dubû Ißgánimo podraug fu Maldū=Knygomis, kurrūfe ne tiktay fėnos, bet ir naujos Maldos randamos yra. Penkta Karta išßpáuftos Karaláučzuje, Mėte 1745. Raßtais Reufneraus; Rusijos mokslų akademijos biblioteka Sankt Peterburge: Л6 1044; LNB: MF 67–69 (mikrofilmas).
G1748: Iß naujo pérweizdėtos ir pagėrintos Giefmû=Knygos [Newly Revised and Improved Hymn Books], kurrūfe brangiáufos fėnos ir naujos Giefmes furaßytos, Diewui ant Garbės ir Prufû Karalyftėje eßantiems Lietuwininkams ant Dubû Ißgánimo podraug fu Maldū=Knygomis, kurrūfe ne tiktay fėnos, bet ir naujos Maldos randamos yra. Szeßta Karta išßpáuftos, Karaláučzuje, Mėte 1748. Raßtais Karalaus; SBB PK: En 9822.
G[1752]: [Iß naujo pérweizdėtos ir pagėrintos Giefmû=Knygos [Newly Revised and Improved Hymn Books], kurrūfe brangiáufos fėnos ir naujos Giefmes furaßytos, Diewui ant Garbės ir Prufû Karalyftėje eßantiems Lietuwininkams ant Dubû Ißgánimo podraug fu Maldū=Knygomis, kurrūfe ne tiktay fėnos, bet ir naujos Maldos randamos yra. <...>, Karaláuczjuje, Mėte <...>]; LLTIB: B 1956 (def., pavadinimas pateiktas pagal 1748 m. leidimą).
G1757: Iß naujo pérweizdėtos ir pagėrintos Giefmû=Knygos [Newly Revised and Improved Hymn Books], kurrūfe brangiáufos fėnos ir naujos Giefmes furaßytos, Diewui ant Garbės ir Prufû Karalyftėje eßantiems Lietuwininkams ant Dubû Ißgánimo podraug fu Maldū=Knygomis, kurrūfe ne tiktay fėnos, bet ir naujos Maldos randamos yra. Dewintą Karta išßpáuftos, Karaláuczjuje: Raßtais išßpáuftas pas Ioną Endr. Artungą, Mėte 1757; Rusijos nacionalinė biblioteka Sankt Peterburge; LMAVB: Mf 391 (mikrofilmas).
G1832: Iß naujo pérweizdėtos ir pagėrintos Giefmû=Knygos [Newly Revised and Improved Hymn Books], kurrofa brangiáufos fėnos ir naujos Giefmes furaßytos Diewui ant Garbės ir Prufû Karalyftėje eßantiems Lietuwininkams ant Dubû Ißgánimo podraug fu Maldū=Knygomis, kurrofa ne tiktay fėnos, bet ir naujos Maldos randamus yra, Karaláuczjuje: Ißpáuftos karalißkoje Knyg=Drukkawonėjo Artungo. Prieiga internete: www.epaveldas.lt [žiūrėta 2025–10–20].
G1877: Pagėrintos Giefmîų=Knygos [Improved Hymnal], kuriofá brangiáufos fėnos ir naujos Giefmės furaßytos Diewui ant Garbės ir Prufû Karalyftėje eßantiemsiems Lietuwininkams ant Dubû Ißgánimo podraug fu Maldū=Knygomis, kuriofia ne tiktay fėnos, bet ir naujos Maldos randamos yra. Iß Naujo pérweizdėtos per F. Kurßatį, Lietuwininkų Kunigą Karaláuczjuje, Königsberg, 1877. Hartungfche Zeitungs= und Verlags=Druckerei. Prieiga internete: www.epaveldas.lt [žiūrėta 2025–10–20].
G1936: Pagerintos Giefmių Knygos [Improved Hymnal], kuriofe brangiáufos fėnos ir naujos Giefmės furaßytos Diewui ant Garbės ir Lietuwininkams ant Dubių Ißgánymo podraug fu Maldū Knygomis bei nauju trecziosios Dalies Papildymu. Naujai išleido Klaipėdos Krašto
26
Evangelі̆koji Konfistorija 1936 Metais. Spausdinta Įpautuwėje „Lituania“, Klaipėda, Palangos gatvė 23/24. Prieiga internete: www.epaveldas.lt [žiūrėta 2025–10–20].
G2007: Kri̇kščioniškos giesmės [Christian Hymns], sud. L. Fetingis, redakcijos komisija: D. Petkūnas, L. Fetingis, D. Kiseliūnaitė, B. Skirsgilas, Vilnius: Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorija, Lietuvos Biblijos draugija, 2007.
MG1806: Sėnos ir naujos kri̇ɛßcʒoniškos Giesmės [Old and New Christian Hymns], урасʒey Senn iemfiems ant Gėro ƒu didel eis Raßtais ißßpa uƒtos draug ƒu naujom’s Maldū Knygėlėmis, Karaláucz uje: Knygdrukawonej’ Lebrekto Eringo, Mette 1806. Prieiga internete: www.epaveldas.lt [žiūrėta 2025–10–20].
LITERATŪRA
Arnoldt Daniel Heinrich 1777: <…> kurzgefaßte Nachrichten von allen seit der Reformation an den Lutherischen Kirchen in Ostpreußen gefundenen Predigern [Brief Notes on Preachers Who Have Served in Lutheran Churches in East Prussia since the Reformation]. Herausgegeben von Friedrich Wilhelm Benefeldt, Pfarrer in Arnau, Königsberg: bey Gottlieb Lebrecht Hartung.
Baltramaitis S[ilvestras] 1904: Spisok litovskich i drevne-prusskich knig, izdannych c 1553 po 1903 god [The List of Lithuanian and Old Prussian Books Published from 1553 to 1903], <…> izdanie vtoroe, S.-Peterburg: Tipografija V. Bezovrazova i komp.
Biržiška Vaclovas 1924: Lietuvių bibliografija 1: XVI–XVIII amž. [Lithuanian Bibliography 1: The 16th–18th Centuries], Kaunas: Švietimo Ministerijos leidinys.
Blažienė Grasil da 2020: Įmintos ir neįmenamos Povilo Frydricho Ruigio gyvenimo ir kūrybos mįslės. – Pouilas Frydrichas Ruigys, O. Aleknavičienė, G. Blažienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 17–121.
[Bruožis Ansas] Probočių Anūkas 1920: Mažosios Lietuvos buvusieji rašytojai ir žymesnieji lietuvių kalbos mylėtojai [Former Writers and Notable Lovers of the Lithuanian Language in Lithuania Minor], Tilžėje: „Spaudos“ (Pavlovskio) spaustuvė.
BrŽA II: Vaclovas Biržiška, Aleksandrynas. Senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos 2: XVIII–XIX amžiai [Aleksandrynas. Biographies, Bibliographies, and Bio-Bibliographies of Old Lithuanian Authors to 1865 2: The 18th–19th Centuries], Vilnius: Sietynas, ²1990.
Estreicher Karl 1899: Polnische Bibliographie 17: Jahrhundert XV. bis XVIII [Polnish Bibliography 17: The 15th–18th Centuries]. Alphabetisch geordnet von Dr. Karl Estreicher, Univ. Bibliothekar, Krakau: Buchdruckerei der K. K. Jagiellonischen Universität.
Estreicher Karl 1903: Polnische Bibliographie 19: Jahrhundert XV. bis XVIII [Polnish Bibliography 19: The 15th–18th Centuries]. Alphabetisch geordnet von Dr. Karl Estreicher, Univ. Bibliothekar, Krakau: Buchdruckerei der K. K. Jagiellonischen Universität.
27
Fischer Albert Friedrich Wilhelm 1878–1879: Kirchenlieder=Lexicon [Lexicon of Hymns]. Hymnologisch=literarische Nachweisungen über ca. 4500 der wichtigsten und verbreitetsten Kirchenlieder aller Zeiten in alphabetischer Folge nebst einer Uebersicht der Liederdichter. Zusammengeftellt von Albert Friedrich Wilhelm Fischer, Oberpfarrer zu Groß=Ottersleben, Superintendent a. D. <...>, Gotha: Friedrich Andreas Perthes.
Kabašinskaitė Birutė 2001: Karolio Gotardo Keberio giesmynų genezė ir kalba: XIX amžiaus pirmoji pusė [The Origin and Language of Karl Gotthard Keber Hymnals: The First Half of the 19th Century]. – Archivum Lithuanicum 3, 13–54.
Kaunas Domas 1986: Knygotyrinė lituanika VDR bibliotekose. Tėminė literatūros apžvalga pagal 1985.XI.05–XII.20 komandiruotėje surinktą medžiagą [Lithuanian Books in East German Libraries. Thematic Literature Review Based on Material Collected during a Business Trip from 1985.XI.05 to XII.20], Vilnius (mašinraštis).
Kaunas Domas 1996: Mažosios Lietuvos knyga. Lietuviškos knygos raida 1547–1940 [The Book of Lithuania Minor. The Development of Lithuanian Books from 1547 to 1940], Vilnius: Baltos lankos.
Kiseliūnaitė Dalia 2012: Giesmyno „Krikščioniškos giesmės“ (2007) tekstų redakcija: ieškojimai ir rezultatai [The Editing of the Hymnal “Krikščioniškos giesmės” (2007) Texts: Research and Results]. – Res Humanitariae 11, 54–71.
Klein Daniel 1653: GRAMMATICA Litvanica [Lithuanian Grammar] Mandato & Autoritate SERENISSIMI ELECTORIS BRANDENBURGICI adornata, & præviâ Censurâ primum in lucem edita à M. DANIELE Klein / Pastore Tilf. Litu. Præmissa est ad Lectorem Præfatio non minus utilis, quàm necessaria. <...> REGIOMONTI: Typis & sumptibus JOHANNIS REUSNERI, ANNO χωρισ†γονίας cIo. Ioс. LIII. [1653]. (Faksimilinis leidimas: Pirmoji lietuvių kalbos gramatika. 1653 metai, 65–272; su indeksu. Internetinis leidinys: Danielius Kleinas, Grammatica Litvanica, 1653, dokumentinį perrašą ir žodžių formų konkordancijas par. M. Šinkūnas, V. Zinkevičius, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2011. Prieiga internete: https://seniejirastai.lki.lt.)
Koch Eduard Emil 1973 [1867]a: Geschichte des Kirchenlieds und Kirchengesangs der christlichen, insbesondere der deutschen evangelischen Kirche [The History of Hymns and Church Music in the Christian, particularly in the German Evangelical, Church] 2: Erster Haupttheil. Die Dichter und Sänger, Hildesheim, New York: Georg Olms Verlag.
Koch Eduard Emil 1973 [1867]b: Geschichte des Kirchenlieds und Kirchengesangs der christlichen, insbesondere der deutschen evangelischen Kirche [The History of Hymns and Church Music in the Christian, particularly in the German Evangelical, Church] 3: Erster Haupttheil. Die Dichter und Sänger, Hildesheim, New York: Georg Olms Verlag.
LB I: Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba 1: 1547–1861 [The Bibliography of Lithuania. Series A. Books in Lithuanian 1: 1547–1861], Vilnius: Mintis, 1969.
28
LBP: Lietuvos bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba 1: 1547–1861. Papildymai [The Bibliography of Lithuania. Series A. Books in Lithuanian 1: 1547–1861. Supplements], Vilnius: Mintis, 1990.
Michelini Guido 2009: Mažosios Lietuvos giesmynų istorija: nuo Martyno Mažvydo iki XIX a. pabaigos [The History of Hymnals in Lithuania Minor: From Martynas Mažvydas to the End of the 19th Century], Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
Michelini Guido 2010: Jono Berento ĮBnaũjo pērweizdėtos ir pagērintos Giesmũ Knygos. Mörlino traktato pritaikymas poezijoje [Johann Behrendt’s ĮBnaũjo pērweizdėtos ir pagērintos Giesmũ Knygos. The Application of Mörlin’s Treatise in Poetry], Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos leidykla.
MLE IV: Mažosios Lietuvos enciklopedija [The Encyclopaedia of Lithuania Minor] 4: Rahn–Žvižėzeris, Vilnius: Mažosios Lietuvos fondas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009.
MLEŽ: Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinynas [The Concise Encyclopaedia of Lithuania Minor], Vilnius: Mažosios Lietuvos fondas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2015.
MLEŽa: Concise Encyclopaedia of Lithuania Minor, Vilnius: Foundation of Lithuania Minor (USA, Canada), Science & Encyclopaedia Publishing Centre (Lithuania), 2014.
MLEŽv: Preußisch–Litauen. Ein Enzyklopädisches Handbuch [Prussian Lithuania. An Encyclopedic Handbook], Vilnius: Stiftung Kleinlitauen (USA, Canada), Verlagszentrum für Wissenschaft und Enzyklopädien (Litauen), 2018.
Ostermeyer Gottfried 1793: Erste Littauische Liedergeschichte [The First History of Lithuanian Hymns], ans Licht gestellet von Gottfried Ostermeyer, der Trempenschen Gemeine Pastore seniore und der Königl. Deutschen Gesellschaft zu Königsberg Ehrenmitglied, Königsberg: gedruckt mit Dreielfischen Schriften.
Ostemejeris Gotfrydas 1996: Rinktiniai raštai [Selected Works], par. ir išvertė L. Citavičiūtė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.
Pastenaci Friedrich 1757: Kurzgefaßte Historische Nachrichten von allen im Königreiche Preußen befindlichen Kirchen und Predigern bei denselben [Brief Historical Notes on All Churches and Preachers in the Kingdom of Prussia, außerhalb Königsberg, von der Reformation Lutheri an biß auf unsere Zeiten. Herausgegeben von Friedrich Pastenaci, Hospit. Pred. und Rect. zu Gumbinnen, auch Mitglied der Königl. Deutsch. Gesellsch. zu Königsb. in Preußen. Erstes Stück vom Insterburgschen Erzpriefterthum, Königsberg: gedruckt bei I. F. Driest; BN: mf. B19616.
Petkūnas Darius 2012: Prieškario Liuteronų bažnyčios pastangos išleisti giesmyną bendrine lietuvių kalba [Pre-War Attempts of the Lutheran Church to Publish a Hymnal in Modern Lithuanian]. – Res Humanitariae 11, 7–26.
29
Petkūnas Darius 2019: 1942 m. „ekumeninis“ giesmynas ir jo įdiegimo sunkumai [The ‘Ecumenical’ Evangelical Hymnal of 1942 and Challenges to Its Implementation]. – Mokslo ir tikėjimo dialogai. Tiltai. Priedas 49, 41–68.
Petkūnas Darius 2023: The Publication of a modern Lithuanian language Lutheran hymnal in the Soviet period. – Mokslo ir tikėjimo dialogai. Tiltai. Priedas 53, 54–77.
QPP IV: [Johann Jacob Quandt, Preußische Presbyterologie [Prussian Presbyterology], Karaliaučius, iki 1772]; GStA PK: XX. HA Hist. StA Königsberg, Hs, Nr. 2, Bd. 4 (rankraštis, autografas su vėlesniais autoriaus ir kitų asmenų papildymais).
Quandt Johann Jacob 1735–12–01: I. N. I. In Christo hertzlich geliebter Leser! [I. N. I. Dear Reader, Beloved in Christ!] – Iß naujo pérweizdėtos ir pagérintos Gieſmũ=Knygos, kur-rūſe brangiáuſos fénoſ ir naujos Gieſmės ſuraßytos / Diewui ant Garbės, ir Pruſũ Karalyſteje efantiems Lietuwninkams ant Dubû Ißgánimo, podraug ſu Maldũ=Knygomis, kur-rūſe ne tiktay fénoſ, bet ir naujos Maldos randamos yra. Antra Karta ißßpáuſtos Karaláucżuje, Mėte 1735. <...>, [III–X].
Quandt Johann Jacob 1745–05–01: I. N. I. In Christo hertzlich geliebter Leser! [I. N. I. Dear Reader, Beloved in Christ!] – Iß naujo pérweizdėtos ir pagérintos Gieſmũ=Knygos / kur-rūſe brangiáuſos fénoſ ir naujos Gieſmės ſuraßytos, Diewui ant Garbės ir Pruſũ Karalyſteje efantiems Lietuwninkams ant Dubû Ißgánimo podraug ſu Maldũ=Knygomis, kur-rūſe ne tiktay fénoſ, bet ir naujos Maldos randamos yra. Pénkta Karta ißßpáuſtos Karaláucżuje, Mėte 1745. Raßtais Reufneraus, [II–VII].
Quandt Johann Jacob 1748–03–01: I. N. I. In Christo hertzlich geliebter Leser! [I. N. I. Dear Reader, Beloved in Christ!] – Iß naujo pérweizdėtos ir pagérintos Gieſmũ=Knygos, kur-rūſe brangiáuſos fénoſ ir naujos Gieſmės ſuraßytos, Diewui ant Garbės ir Pruſũ Karalyſteje efantiems Lietuwninkams ant Dubû Ißgánimo podraug ſu Maldũ=Knygomis, kur-rūſe ne tiktay fénoſ, bet ir naujos Maldos randamos yra. Szęßtą Karta ißßpáuſtos, Karaláucżuje, Mėte 1748. Raßtais Karalaus, [II–XIII].
Quandt Johann Jacob 1757–09–04: I. N. I. In Christo hertzlich geliebter Leser! [I. N. I. Dear Reader, Beloved in Christ!] – Iß naujo pérweizdėtos ir pagérintos Gieſmũ=Knygos [Newly Revised and Improved Hymn Books], kur-rūſe brangiáuſos fénoſ ir naujos Gieſmės ſuraßytos, Diewui ant Garbės ir Pruſũ Karalyſteje efantiems Lietuwninkams ant Dubû Ißgánimo podraug ſu Maldũ=Knygomis, kur-rūſe ne tiktay fénoſ, bet ir naujos Maldos randamos yra. Dewintą Karta ißßpáuſtos, Karaláucżuje: Raßtais ißßpáuſtas pas Ioną Endr. Artungą, Mėte 1757, 1v–[8r].
Ruhig Philipp 1744–05–11: Vorrede des Autoris [Author’s Preface]. – Littauiſch=Deutſches und Deutſch=Littauiſches Lexicon, Worinnen ein hinlänglicher Vorrath an Wörtern und Redensarten, welche ſowol in der H. Schrift, als in allerley Handlungen und Verkehr der menſchlichen Geſellſchaften vorkommen, befindlich iſt: <...> von Philipp Ruhig, Pfarrern und Seniore zu Walterkehmen, Inſterburgiſchen Hauptamtes, Königsberg: druckts und verlegt I. H. Hartung, 1747.
30
Ruhig Philipp 1745: Betrachtung der Littauischen Sprache, in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften [Research into the Origin, Nature, and Characteristics of the Lithuanian Language]; <...> von Philipp Ruhig, Pfarrern und Seniore zu Walterkehmen, im Hauptamt Insterburg <...>, Königsberg: druckts und verlegts Johann Heinrich Hartung. (Faksimilinìs leidimas: Pilypas Ruigys, Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas, par. V. Jurgutis, V. Vilnonytė, Vilnius: Vaga, 1986, 19–164.)
Ruigys Pilypas 1986: Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas [Research into the Origin, Nature, and Characteristics of the Lithuanian Language]. Lituanistinė biblioteka, par. V. Jurgutis, V. Vilnonytė, vertė V. Jurgutis, K. Egliminas, įvadą parašė V. Mažiulis, Vilnius: Vaga.
Sidabraitė, Žavinta 2008: Die Rezeption der Kirchenlieder von Simon Dach in litauischen Gesangbüchern der Aufklärung [The Reception of Simon Dach’s Hymns in Lithuanian Hymnals of the Enlightenment]. – Simon Dach (1605–1659). Werk und Nachwirken. Frühe Neuzeit 126, Tübingen: Niemeyer, 397–409.
Strungytė–Liugienė Inga 2014: XIX amžiaus pirmosios pusės surinkimininkų giesmynų istorija (genezė ir kalba): daktaro disertacija [The History of the Hymn Books of the First Half of 19th Century ‘Surinkimininkai’ Movement (Genesis and Language): Doctoral Dissertation], Vilniaus universitetas.
Triškaitė Birutė 2018: Rankraštinis Johanno Jacobo Quando palikimas: Prūsijos presbiterologija (prieš 1772) [Johann Jacob Quandt’s Manuscript Heritage: Prussian Presbyterology (before 1772)]. – Archivum Lithuanicum 20, 125–176.
Triškaitė Birutė 2020: Jono Berento giesmyno Iß naujo pérweizdėtos ir pagerìntos Giesmių–Knygos ir maldyno Maldų–Knygélos antrasis leidimas (1735): nežinotas egzempliorius Prahoje [The Second Edition of Johann Behrendt’s Hymn Book Iß naujo pérweizdėtos ir pagerìntos Giesmių–Knygos and Prayer Book Maldų–Knygélos (1735): an Unknown Copy in Prague]. – Archivum Lithuanicum 22, 33–82.
Triškaitė Birutė 2021: Petro Gotlybo Milk aus verstos giesmės Prūsijos Lietuvos oficialiajame evangelikų liuteronų giesmyne: kiekybinis aspektas [The Hymns Translated by Peter Gottlieb Mielcke in the Official Hymn Book for Prussian Lithuania’s Evangelical Lutherans: Quantitative Aspect]. – Acta Linguistica Lithuanica 85, 98–116.
VLE XX: Visuotinė lietuvių enciklopedija [Universal Lithuanian Encyclopaedia] 20: Rėva–Salzuflen, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001.
Wackernagel Philipp 1990 [1870]: Das deutsche Kirchenlied 5: Von der ältesten Zeit bis zum Anfang des XVII. Jahrhunderts [German Hymns 5: From the Earliest Times to the 17th Century], Hildesheim, Zürich, New York: Georg Olms Verlag.
Zinkevičius Zigmas 2008: Mažosios Lietuvos indėlis į lietuvių kultūrą [The Contribution of Lithuania Minor to Lithuanian Culture], Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
31
ZM V: Das „Zwischenmanuskript“ zum Altpreußischen evangelischen Pfarrerbuch 5: Obereigner bis Rzadtki [The ‘Interim Manuscript’ to the Old Prussian Evangelical Presbyterology 5: Obereigner to Rzadtki], auf der Grundlage der Sammlungen von F. Moeller bearb. von W. Müller-Dultz, R. Heling, W. Kranz, Hamburg: Selbstverlag des Vereins [für Familienforschung in Ostund Westpreußen e. V. Quellen, Materialien und Sammlungen zur altpreußischen Familienforschung (QMS)], 2014.
32