Kalbotyros terminai poezijoje

ĮVAIRENYBĖS Skirmantas VALENTAS KALBOTYROS TERMINAI POEZIJOJE Lietaus fonetika ant tavo lūpų (BE 227) A. Nyka-Niliūnas Kalbotyros terminai (tarinys, papildinys, daiktūvardis, linksnis, raidė ir kt), kai jie aptariami poezijoje, kelia skaitytojų nuostabą. Norint paaiškinti tokią vartoseną, eilėraščiai, kuriuose esama šių terminų, kartais pavadinami lingvistine poezija. „Pastangas kurti vadinamąją lingvistinę poeziją rodo (V. Rubavičiaus — S. V.) eilėraščiuose esantys kalbotyros terminai, dirbtinai priklijuoti prie kitų žodžių: jau gelia per raidę; pro gimimų putojančius sakinius..."'. Tačiau lingvistinės poezijos nederėtų susieti su vienokių ar kitokių terminų klijavimu (barba non facit philosophum!) mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirma, pagal tokią logiką eiles, kuriose esama matematikos ar chemijos terminų (pavyzdžių rastume — kad ir ne lietuvių poezijoje), turėtume vadinti „matematine poezija“ ar „chemine poezija“. O tai jau absurdas. Antra, lingvistinė poezija — reiškinys, turintis gana griežtą struktūrą. Jai priklauso ir aiškios etimologijos (žr. žodžių jotvingiai, prūsai, Dubysa ir kt. kilmės aiškinimus S. Gedos „Žalio gintaro vėriniuose“), ir panašių formų kartojimas toje pačioje ar gretimose eilutėse (plg. A. Žukausko Kiek akmenėlių, akmenaičių, akmenyčių, akmuvų). Tai panašu į bandymus kurti savitą, norsirnaivią, gramatiką poezijoje. Beto, itin glaudų poezijos ir gramatikos ryšį matome tada, kai jokių terminų tekste nėra, kada jame glūdi paslėpta kalbos analizė — aliteracijos, anagramos, užmaskuota etimologija. Pastaruosius reiškinius galima pavadinti p o e z ijos lingvistiškumu, į kurį kalbotyros terminai pakliūtų tik tuo atveju, jeigu pavyktų rasti jų vartosenos logiką. Prieš tris dešimtis metų R. Jakobsonas garsųjį straipsnį, kuriame nuodugniai aptarė poezijos ir kalbotyros ryšius, pradėjo O. Mandelštamo eilėmis: H rjarojibibix OKOHUaHHAŪ KOJIOKOJI / Mue B Janu yKa3biBaeT "Kniūkšta P. Rašytojas ir žodis. V., 1981. P. 35. 78 nyTb „Ir veiksmažodžio galūnių varpas / Man tolumoje rodo kelią“. Panašių eilučių randame tiek to paties O. Mandelštamo poezijoje (minimi graikų kalbos veiksmažodžio aoristas, augmentas ir t.t.), tiek ir lietuvių poetų (S. Gedos, Just. Marcinkevičiaus, V. Rubavičiaus ir kt.) eilėse. Vienų poetų kūryboje kalbotyros terminai reti, beveik atsitiktiniai, kitų — dažni, sudarantys minties branduolį. Kodėl poezijoje dažniausiai aptinkami kalbotyros, o ne, sakysim, gamtos mokslų terminai? Galbūt todėl, kad kalba žmogui visada atrodė tuo pačiu metu ir esanti visai šalia, ir paslaptinga esybė. Apie tai kalbama jau Homero kūriniuose, kuriuose užsimenama apie dievų kalbos ir žmonių kalbos žodžius (Iliada XX 72—74, Odisėja X 305—306). Daugeliu atvejų kalbotyros terminų vartoseną galima paaiškinti nesunkiai suvokiamu kalbos ir pasaulio izomorfizmu, t.y. jų struktūriniu tapatumu. Kalba yra struktūra, kurią žmogus sukūrė evoliucijos procese. Tuo pačiu metu žmogus sukūrė ir kitus darinius, pavyzdžiui, gyvenvietes. Egzistuoja ir tokių struktūrų, kurias žmogus yra tik iš dalies sukūręs, pavyzdžiui, kraštovaizdis. Suprantama, kad nei gyvenvietė, nei kraštovaizdis negali būti siejami su kalba tiesiogiai. Gali būti tik lyginamos jų struktūros. Tai nėra fantastika: Kopenhagos lingvistinėje mokykloje sukurtas metodas (glosematika) yra skirtas tyrinėti kalbai, tačiau tinka ir kitos rūšies objektų — miestų ir pan. — struktūrai atskleisti. Tokį universalumą nesunku paaiškinti: kodėl gi žmogus kiekvienam dariniui turėjo išradinėti skirtingas struktūras? Todėl galima kalbėti apie miesto ar kraštovaizdžio gramatiką: mūsų miestą sufantazavo rudens beasmenė gramatika gatvės tatuiruotos reklamom ir moterų šypsenom o mūsų širdy mieloji laikas tik papildinys ir tavo netaisyklingai sukirčiuotos ašaros (EI 29) Imu pušynų, upių, ežerų gramatiką (BM 182) Atrodo, kad kalbotyros terminų vartosena poezijoje apčiuopiamos sistemos nesudaro, todėl tenka sustoti prie kiekvieno autoriaus kūrybos atskirai. Bene ankstyviausius pavyzdžius randame J. Žlabio-Žengės 1927 m. parašytame eilėraštyje „Pavasario gramatika“: Nusviro, Nusviro nuo galvos Daiktavardžiai. 79 Gana! Pavasaris linksniuoja žiedus: — Žiedų, Žiedai, Žiedams. Jai, kai dryko Gelsvų plaukų daiktavardžiai... I] Nusviro didelis O didelis daiktavardis, Apglėbdamas vakarų padangės pusę. bed Ar pameni dar tu, Kai kartą Daiktavardyje buvo žvaigždės. (PG 89--91) Sio keturvéjininko poezijai neabejotinai yra turėjusi įtakos „Keturių vėjų“ maištininkų nuostata, kad poezija ir kalbotyra yra neatskiriami dalykai (šis teiginys nuolat kartojamas visuose minėto leidinio numeriuose). Tarsi šios nuostatos patvirtinimas -- keliais dešimtmečiais vėliau parašytos A. Nykos-Niliūno eilutės, tarp gramatikos ir pasaulio brėžiančios regimą paralelizmą: Galingoji Gramatika, žodyno Imperija, kur viešpatauja Kilnus Veiksmažodis, nutukęs Būdvardis ir nuogas Daiktavardis, Kur telpa visas mūsų Skausmas <...> <...> balandžio Lietaus fonetika ant tavo lūpų, vėjo Sintaksė ir sniego alfabetas, -- Vienintelė būtis prieš laiko Antplūdį <...> (BE 227) 80 Šie A. Nykos-Niliūno nusakyti pasaulio ir gramatikos ryšiai neretai būna tokie glaudūs, kad eilėraštyje prasideda poetinis žodžių skirstymas įkalbos dalis. Kaip ypatingą atvejį galima nurodyti Just. Marcinkevičiaus eilėraštį „Kalbos namai“. Išskirkime tik šias eilutes: Daiktavardžių stogas, veiksmažodžių durys, būdvardžių langai. (BP 43) Ar tai tik metaforos? O jei čia ir metaforos (juk metafora — pažinimo proceso dalelė), ar slypi už jų kokia nors realybė? Iš lygybės daiktavardis = stogas, veiksmažodis = durys, būdvardis = langas galima sudaryti koreliaciją daiktavardis : stogas = veiksmažodis : durys = būdvardis : langas. Atidžiau pažvelgę matome, kad šios lygybės yra pamatuotos: stogas (daiktavardis) — tai, kas tvirta irne juda, durys (veiksmažodis) — tai, kas visą laiką juda (nes jos varstomos), langas parodo, koks yra pasaulis, todėl jis yra būdvardis. Su tokia traktuote, matyt, nesunkiai sutiktų literatūros tyrinėtojai, manantys, kad „išreiškiamas pasaulio modelis yra priklausomas nuo kalbos“ (V. Daujotytė). Ši traktuotė yra plačiai žinoma kaip Sapiro-Whorfo hipotezė, nors dar XVII a. panašias mintis kėlė B. Spinoza, ivrito gramatikoje įžvelgęs atsispindintį ypatingą pasaulį. Todėl ir mintis, kad sąvoka „durys“ turėtų būti reiškiama veiksmažodžiu, negali būti laikoma vien poetine išmone. Prieš keliasdešimt metų B. Lee Whorfas kėlė drąsų klausimą apie netobulą kalbos dalių klasifikaciją Europos kalbose: kodėl žodis žaibas yra daiktavardis, jeigu jis reiškia procesą, o ne daiktą? Just. Marcinkevičiaus klasifikaciją paremia ir šio straipsnio autoriaus atliktas psicholingvistinis eksperimentas. Jo metu 100 studentų (tik tiems, kurie niekada nėra skaitę ar girdėję šio eilėraščio) buvo liepta nustatyti, kuriai kalbos daliai (daiktavardžiui, būdvardžiui, veiksmažodžiui) priklauso šie žodžiai: stogas, durys, langas. Eksperimento dalyviams buvo iškeltos dvi sąlygos: skirstant žodžius, reikia kreipti dėmesį tiktai į daiktų prasmę (o ne į gramatinius rodiklius ar sintaksines pozicijas), tačiau kiekvienai kalbos daliai tegali priklausyti tiktai vienas Žodis. Susumavus rezultatus, paaiškėjo, kad per 2/3 eksperimento dalyvių mano, kad stogas yra daiktavardis, langas — būdvardis, durys — veiksmažodis. Taigi eksperimentuojamieji susintezavo tokį pat tekstą, kokį randame minėtame eilėraštyje. Šiuo atveju poetinė išmonė sutampa su prasmine analize. 6—880 81 Panašų pasaulio ir gramatikos gretinimą randame humoristinėje J. Erlicko poezijoje: O mėnuo — pusdalyvis — kyla, Ir kalbasi žvaigždžių taškai, Kad gero būdo aplinkybės Mane paliko amžinai. r Tiktai kvailutė dalelytė Dalyvių puotoje dainuoja... (R 152) Poezijos terminų gausumas V. Rubavičiaus poezijoje kurį laiką buvo patraukęs ne tik skaitytojų, bet ir literatūros kritikų bei kalbininkų dėmesį. P. Žemgulytė šį poeto kūrybos bruožą apibūdina taip: „V. Rubavičiaus poezijoje dažnai vartojamos raidės, sakinio, gramatikos, metaforos ir kitos sąvokos mūsų sąmonėje turi labai aiškias ribas. Poetas stengiasi praplėsti jas, pavartodamas žodį nauja forma arba neįprastame junginyje („savo beraidėm akim“ ir pan.)“?. Kritikė iškelia įdomų klausimą ir bando į jį atsakyti: „Kodėl V. Rubavičius taip įsikabinęs į kalbos dalykus? Gal kad ne filologas, kad tik dabar susiduria su tuo, ko buvome mokomi aukštojoje mokykloje?“ Norėtųsi paprieštarauti: V. Rubavičiaus kūryboje nerandame tokių kalbotyros terminų, kurie nebūtų žinomi iš vidurinės mokyklos kurso ir todėl visiems suprantami. Taigi toks terminų vartojimas greičiausiai kyla iš poeto nuostatos vaizduoti kalbos pasaulį, o ne iš noro poeziją „sumokslinti“. Kokia terminų vartojimo logika? Pabandykime atsakyti į šį klausimą, remdamiesi rinkiniais „Laiko įtampa“ (1981) ir „Eilinė istorija“ (1985). Dažniausi ir sėkmingiausi bandymai būna tada, kai bandoma susieti kalbos gramatiką su regimojo pasaulio sandara, t.y. kai bandoma įteigti, kad egzistuoja ir pasaulio gramatika: Ši valanda — amžinybės kregždė miestas tyliai kramto migdomąją mėnulio tabletę ir neužmiega — jo gatvių palaidų būriai išdavę gramatines normas veržiasi į mylinčias smegenis kaip pavėlavę vaizdai (LĮ 61) *Žemgulytė P. Ant sėkmės — nesėkmės svarstyklių // Literatūra ir menas. 1986 spalio | 1. P. 6—7. * Ten pat 82 Iš visų gramatikos vienetų didžiausias krūvis V. Rubavičiaus poeziJojetenka linksniui: pateka Ji, iki pat tuštumos išlinksniuodama tavo likimą (LĮ 20) skaudus tavo gyvenimas mano įkalintas sapnas būk tvirtas prakeik sakinių meistriškumą ir ritmą eilinės dienos kur linksniuoja kančią kaip vyno bokalą (LĮį 46) diena iki kraujo rikiuotės taisyklių apmoko pasaulis mus išsprendžia ir išlinksniuoja (El 28) Terminas lifiksnis čia, matyt, suprantamas kaip „visos galimos kokio nors objekto formos“. Įdomu tai, kad antikos tradicijoje š šis terminas (gr. ptosis = lot. casus „kritimas“) buvo suprantamas labai plačiai, pvz. visi laikai, išskyrus esamąjį, taip pat buvo vadinami linksniais. Labai daug dėmesio V. Rubavičius skiria grafiniam (matomajam) kalbos aspektui: mus išskiria paukščių taškai ir kableliai melsvai tolima žuvėdra šauktuku įsminga į tavo pravertas lūpas (El 32) aštrūs gatvių šauktukai palieka ramybėj mūs kūnus (LĮ 90) pavasario lietaus nuplikytos kalvos — ironiškai skaudi skyrybos klaida (LĮ 52) Tuose pavyzdžiuose, kuriuose kalbama apie grafinį kalbos aspektą, labiausiai į akis krinta terminas raidė: vėjas aplinkui raidėjo rūsčiai ir neįskaitomai (EI 49) jų mirtis reikalinga raidei (LĮ 70) 83 kaip vorai kurie tarp dangaus ir muzikos voratinklį mezga — į Jį pateka tuštuma — gims balsės ir priebalsės (LĮ 69) Termino raidė vartosena labai plati. Ji svyruoja nuo aiškios metaforos keletas paukščio raidžių sniege (LĮ 107) mes nuskrisime kai mus užmirš kai tik mus užmirš mes nuplasnosime paraidžiui (LĮ 78) iki visiško absurdo šuo netrukus ir tyliai prabėga apsėstas raidžių (LĮ 75) Terminas raidė (atit. paraidžiui, balsė, priebalsė) pasirodė besąs gajausias. Laikui bėgant, poeto dėmesys kalbotyrai palengva blėso. Knygoje „Dangus ir kitos gamtos jėgos“ randame tik: ir pėdsaką raidė sugrauš kad atminčiai būtų lengviau ir saugiau (D 14) beraidės šypsenos gurkšnis (D 41) skardinė nuriedėjo paraidžiui (D 48) netikėtai su šaknim iš gerklės išplėšia pirmąją balsę (D 58) Galima daryti išvadą, kad eksperimentą su kalbotyros terminais, šokiravusiais skaitytoją, poetas, matyt, baigė. Bandymas buvo įdomus, 84 tačiau nesėkmingas. Nesėkmės priežastis paprasta: terminai priklauso moksliniam stiliui (metakalbos funkcija), tuo tarpu eilėraštis remiasi poetine funkcija. Metakalbos ir poetinė funkcija — priešingi poliai: todėl bent jau mūsų laikais gramatikos nerašomos eilėmis, eilėraščiuose retai aptinkame mokslo terminų. Pabaigoje norėtųsi sustoti prie dviejų S. Gedos eilėraščių. Šio poeto kūryboje lingvistinė mintis neretai būna labai aiškiai išreikšta, O kalbinė analizė, nors ir apipinta poetine išmone bei fantazija, įdomi ir lengvai „pasiduodanti“ struktūriniam apibendrinimui. Tokie yra eilėraščiai l= monas Daukantas, rašantis ,,Biida senovės lietuvių ir žemaičių“: labiausiai vienintelė Daukantas išeitis sielojos emanacijos kad jo akivaizdoje žiniomis jiems žemaičiai būdavo pamatę sustingti Baltijos daiktavardėti jūrą būdvardis visados nieko apstulbdavo nesako ir pradėdavo kamuojasi akmenėti kažkur tarp eiti ir eisianti (ŽGV 42) ir „Pastaba 1985“: Vytautas nebuvo Bložė nei užmiršo: vieno Skomanto daiktavardžio senovės jotvingių tik valstybėj veiksmažodžiai (ŽGV 43) Sugretinę abu eilėraščius, matome aiškiai išsakytą priešpriešą: daiktavardėjantys žemaičiai ir jotvingiai, neturintys 85 daiktavardžių. Tokia priešprieša bus dar geriau suprantama, Jeigu prisiminsime, kad žemaičiai — rytų baltai, 0 jotvingiai vakarų baltai. Taigi, kaip ir Just. Marcinkevičiaus „Kalbos namuose“, turime poetinę klasifikaciją. Tačiau pastaruoju atveju jos nebegalima paremti jokia kalbine medžiaga —tai tik žavi poetinė išmonė. Šios kelios pastabos leidžia daryti išvadą, kad eilėraščiuose kalbotyros terminai, nors savaime nesukurdami lingvistinės poezijos, neretai leidžia apmąstyti supančią žmogų kalbos erdvę. Sutrumpinimai BE — Nyka-Niliūnas A. Būties erozija. V., 1989. BM — Žukauskas A. Benamė meilė. V., 1983. BP — Marcinkevičius Just. Būk ir palaimink. V., 1980. D — Rubavičius V. Dangus ir kitos gamtos jėgos. V., 1988 El“ — Rubavičius V. Eilinė istorija. V., 1985. Ll - Rubavičius V. Laiko įtampa. V., 1981. PG — Žlabys-Žengė J. Pavasarių gramatikos. V., 1992. R — Erlickas J. Raštai ir kt. V., 1987. ŽGV — S. Geda. Žalio gintaro vėriniai. V., 1988. Skaičiai po sutrumpinimo rodo puslapį, iš kurio paimta citata. 86