Keletas S. Daukanto botanikos terminų

Albina AUKSORIŪTĖ KELETAS S. DAUKANTO BOTANIKOS TERMINŲ Atšventėme vieno žymiausių Žemaičių mokslininkų ir rašytojų Simono Daukanto (1793–1864) 200-ąsias gimimo metines. Geriausiai žinomi jo istorijos veikalai „Darbas senųjų lietuvių ir žemaičių“, „Istorija žemaitiška“, „Būdas senovės lietuvių ir žemaičių“ ir kt. S. Daukantas rinko tautosaką, išleido „Pasakas masių“, „Daines žemaičių“, parašė keletą vadovėlių, išleido skaitinių knygelių vaikams. Be minėtų darbų, S. Daukantas dar parengė ir keletą knygelių, kuriose pateikiama praktiškų patarimų valstiečiams. 1847 m. buvo išleisti „Parodymas, kaip apynius auginti“, S. Daukanto verstas iš B. A. Grunardo vokiško leidimo, ir „Pamokymas apie auginimą taboko“, verstas iš D. Strukovo rusiško leidimo. 1848 m., pertvarkęs kalbą, S. Daukantas parengė spaudai Gotlybo Danieliaus Zetegasto „Bičių knygelės“ trečiąjį leidimą. 1849 m. išleistas Hermano Cigros knygelės „Pamokslas apie sodnus, arba daigynus vaisingų medžių“ S. Daukanto vertimas. Tais pačiais metais išėjo jo iš rusų kalbos versta knygelė „Pamokymas, kaip rinkti medines sėklas“ ir „Ugnies knygelė“, kuri buvo išėjusi anksčiau, o S. Daukantas parengė naują leidimą. 1854 m. pasirodė „Sėjamosios pašaro žolės“. S. Daukantas buvo išvertęs dar dvi knygeles, bet jų nepavyko išspausdinti, tai „Pamokslas, kaip girias kirsti, sėti ir diegti dėl al vieno ūkininko“ ir „Gaspadorius“. Savo knygelėse S. Daukantas teikė praktiškų patarimų valstiečiams. Rašydamas apie žemės ūkį, įvairius augalus, jų auginimą, jis vartojo nemažai botanikos terminų. Šiame straipsnelyje aptariama keletas S. Daukanto vartotų augalų pavadinimų iš šių knygelių: „Parodymas, kaip apynius auginti“ (toliau sutrumpintai DAA), „Pamokymas, kaip rinkti medines sėklas“ (DMS) ir „Pamokslas apie sodnus, arba daigynus vaisingų medžių“ (DSD). Daugelis šiose knygelėse randamų augalų pavadinimų yra nuo seno vartojami, pvz.: ąnžulas (ąžuolas) DMS, karktas (karklas) DSD, klewas (klevas) DMS, liepa (liepa) DMS, juodalksnis (juodalksnis) DMS, o belis (obelis) DMS ir kt. Kai kurie S. Daukanto vartoti pavadinimai skiriasi nuo dabartinių botanikos terminų. Daugiausia tai augalų rūšių pavadinimai. 56 S. Daukantas augalų rūšių pavadinimuose vartoja žodžius visurtinis, -ė, ir visurtinasis, pvz.: kaštan's wissórtīnesis (Aesculus hippocastanum; kaštanas visurtin(i)asis) DMS 33; ousis wissórtinis (Fraxinus excelsior; uosis visurtinis) DMS 34; skrobla wissórtīnī (Carpinus betulus; skrobla visurtinė) DMS 36; lazda wissórtīne (Corylus avellana; lazda visurtinė) DMS 41. Visais šiais atvejais S. Daukantas vartoja kalbamą žodį vietoj dabar įprasto būdvardžio paprastasis, -oji. „Lietuvos TSR flore“ (LF) šių augalų rūšys vadinamos taip: paprastasis kaštonas (Aesculus hippocastanum L.) IV 621; paprastasis uosis (Fraxinus excelsior L.) V 158; paprastasis skroblas (Carpinus betulus L.) III 105; paprastasis lazdynas (Corylus avellana L.) III 108. Tačiau aptardamas klevo rūšis, S. Daukantas mini klevą paprastąjį: klevas paprastasis (Acer platanoides) DSD 166. Kad S. Daukanto sudėtiniuose terminuose vartojami dėmenys visurtinis, visurtinasis, įtakos galėjo turėti ir jo amžininkas J. A. Pabrėža. Jurgis Ambroziejus Pabrėža (1771–1849) buvo žemaitis, gimęs dab. Skuodo raj. Večių km. Jo, kaip ir S. Daukanto, gimtasis kaimas buvo netoli Lenkimų miestelio. J. A. Pabrėža domėjosi gamtos mokslais, ypač botanika, medicina. Jo mokslo darbai liko rankraščiuose, tačiau jo veikla buvo reikšminga to meto mokslo raidai. S. Daukantas buvo pažįstamas ir susirašinėjo su J. A. Pabrėža, tad gali būti, kad jis buvo susipažinęs ir su J. A. Pabrėžos botanikos darbais. Viename stambiausių botanikos darbų „Tayslós augumyynis“ J. A. Pabrėža augalų rūšims vadinti vartoja sudėtinių terminų dėmenis visurtinis, -ė ir visurtinasis, -ioji, pvz.: kasztans wysórtyynesis (Aésculus hippocastanum; kaštanas visurtinasis); apynis wysórtyynesis (Húmulus lúpułus; apynis visurtin(i)asis); myžis wysórtyynis (Hórdeum vúlgare; miežis visurtinis); óusis wysórtyynis (Fráximus excelsior; uosis visurtinis); tazda wysórtyynoji (Córýlus avellana; lazda visurtinioji); skrobla wysórtyynoji (Carpinus betulus; skrobla visurtinioji) ir kt. terminai. Terminai su pažyminiu visurtinis, -ė, visurtinasis, -ioji gana dažni J. A. Pabrėžos darbe „Taislius auguminis“, bet ir čia retkarčiais pasitaiko terminų su dėmeniu paprastasis, -oji, pvz.: žalwy paprastooji (Póa trivialis; žalvė paprastoji); bódie paprastooji (Agaricus trivialis; budė paprastoji). Žemaičio Lauryno Ivinskio (1810–1881) kalendoriuose ir kituose raštuose botanikos rūšių terminų su dėmenimis visurtinis, -ė ir visur- 57 tiniasis, -ioji nerasta. L. Ivinskis savo raštuose vartoja sudėtinius botanikos terminus tik su dėmeniu paprastasis, -oji. „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekoje pavyzdžių su žodžiais visurtinis, -ė ir visurtinis, -ioji irgi išrašyta tik iš J. A. Pabrėžos ir S. Daukanto darbų, tad, matyt, tik šie du autoriai tevartojo tokius terminus. Galima spėti, kad šis žodis sudarytas apibūdinti „visur esantiems“ augalams. Reikėtų šiek tiek aptarti ir terminų skrobla visurtinė bei lazda visurtinė pagrindinius dėmenis. LF III pagrindiniu dėmeniu vartojama vyriškosios giminės forma skroblas, pateikiami ir sinonimai skrobla, skoblė, skuoblas, skroblus, džiūsna ir jovaras. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ kaip norma teikiama forma skroblas. LKŽ XII rodo, kad šį medį skrobla vadina Kretingos, Raseinių, Skuodo, Telšių ir Šakių rajonuose. Formą skrobla rasime M. Akelaičio gramatikoje, ją vartojo savo raštuose ne tik S. Daukantas, bet ir J. A. Pabrėža, L. Ivinskis, tačiau pastarasis kaip sinonimą nurodė ir skroblas. „Lietuviškame botanikos žodyne“ (LBŽ), išleistame 1938 m., vartojamas terminas paprastasis skroblas ir pateikiami jau minėti sinonimai. Medis Corylus avellana LBŽ vadinamas riešutiniu lazdynu, pateikiami jo sinonimai lazda, lazdenis, lazdų medis, riešutlazda, lazdų krūmai. Taip pat šį augalą vadina ir P. Matulionis „Žolyne“ (1907). LF III vartojamas terminas paprastasis lazdynas ir pateikiami tie patys sinonimai kaip LBŽ. S. Daukanto vartotas terminas lazda randamas senuosiuose raštuose – K. Sirvydo, P. Ruigio, F. Kuršaičio žodynuose, J. A. Pabrėžos darbuose. L. Ivinskis savo raštuose pateikia ne tik lazda, lazdos medis, bet ir terminą lazdynas. Dabartiniu metu bendrinėje kalboje vartojamas terminas lazdynas, tačiau tarmėse dar gana plačiai tam reikalui vartojamas ir žodis lazda. „Druskininkų tarmės žodyne“ (1988) yra abu šie terminai, o „Šiaurės rytų dünininkų šnektų žodyne“ (1976) (ŠR Dün. Ž) pateikiami pavadinimai laza, lazynas ir lazdynas. LKŽ VII prie termino lazda yra pavyzdžių iš Kelmės, Trakų rajonų ir iš Baltarusijos Varenavo rajono. Tad pavadinimai lazda ir skrobla, matyt, į senuosius raštus atėjo iš gyvosios kalbos ir šiandien dar gana plačiai vartojami. Knygelėje „Parodymas, kaip apynius auginti“ S. Daukantas gana plačiai aprašo apynius, jų auginimą. Jis šį augalą vadina taip pat kaip ir dabar vadinamas – apinius (DAA), tik pateikia kitokį lotynišką pavadinimą – Dioeca pentandria. LBŽ ir LF III aprašoma tik viena apynių rūšis 58 auganti Lietuvoje – paprastasis apynys (Humulus lupulus). Įdomu tai, kad S. Daukantas skiria girinį ir daržinį apynius – „Apinys (Dioecia pentandria) yra dvejoks girinis ir daržinis, tai yra: giroj’ augąns, ar darž’i auginamas“ (DAA 11). S. Daukantas skiria dvi daržinio apynio rūšis: česnakinius, arba vėlybuosius, ir rugpjūtinius, arba ankstyvuosius. Jis paaiškina ir kodėl šitaip vadinami tie apyniai. „Pirmosios weislės apinei yra vadinamis szesznakineis apineis <->, dwók szesznakó. <-> Wielaj Szilo mienesie teiszbrenst, to diel tąqnie jus waden wielibasejs apineis. Antrosios wejslės apinius waden qnkstybasejs arba rugpjūtinejs apineis, jog ligėj só rugejs pribrenst...“ (DAA 13). S. Daukantas rašo, kad šios veislės dar smulkiau skirstomos pagal stiebų ir spurgų spalvą ir formą. Jis mini dar ir trečią apynių veislę, kuri auginama Anglijoje – „<-> yra wejsle, korę waden Cirundo apinejs <->“ (DAA 13), bet plačiau jos neaptaria. Neturint vokiškos B. A. Grunardo knygelės, kurią S. Daukantas vertė, neaišku, ar jis pats išskyrė tokias apynio rūšis, ar tiesiog išvertė ir pateikė B. A. Grunardo klasifikaciją. J. A. Pabrėža pateikia tik vieną apynių rūšį – aapiniis wysórtyynesis (Humulus lúpulus; apynys visurtin iasis), tik aprašydamas mini, kad gali būti apynys laukinis ir sodintas. S. Daukantas skiria dvi klevo rūšis: klewas paprastasis (Acer platonoides; klevas paprastasis) DSD 166 ir klewas jowarinis (Acer Pseudo-Platanus; klevas jovar(in)is) DSD 166. Klevo rūšis Acer platanoides ir dabar vadinama paprastuoju klevu (žr. LF IV 608). Kitaip vadinama antroji S. Daukanto paminėta klevo rūšis – platanalapis klevas (Acer pseudoplatanus) (žr. LF IV 612 ir LBŽ 5). LF IV pateikti šie platanalapio klevo sinonimai: klevas kalninis, baltasis, jovaras, o LBŽ – javoras, jievaras, jovaras, jovarklevis, paklevis. J. A. Pabrėža „Taisliuje auguminiame“ skiria penkias klevo rūšis, o aptariamajai rūšiai pavadinti vartoja terminą klaus (klewas) neteysyoowars (Acer Pseudoplatánus; klevas neteisjovaras). Šiuo atveju jau skiriasi S. Daukanto ir J. A. Pabrėžos vartojami terminai. LBŽ aiškinama, kad platanalapio klevo lapai panašūs į platano lapus, tad suprantama, kodėl taip pavadinta ši klevo rūšis. Žodžiu jovaras vadinamas ne tik platanalapis klevas, bet ir platanas (žr. LKŽ IV 364), tad ir S. Daukantas, matyt, vartojo platano sinonimą jovaras, todėl ir klevą pavadino jovariniu klevu. 59 S. Daukantas vartoja terminą bókas girinis (Fagus sylvatica; bukas girinis) DMS 31. Taip jis vadina paprastąjį buką (Fagus sylvatica) (žr. LF III 112 ir LBŽ 141). J. A. Pabrėžos rankraščiuose ši bukų rūšis taip pat vadinama bóks gyrrynis (Fagus sylvatica; bukas girinis). Vieną medžių rūšį, priklausančią ąžuolinių (Fagaceae) šeimai, S. Daukantas pavadino bókas-kasztan's (Fagus castanea; bukas-kaštanas DMS 32). Matyt, tiesiog pažodžiui jis išvertė lotynišką šio medžio pavadinimą ir susiejo du skirtingų šeimų medžių pavadinimus — bukas priklauso ąžuolinių šeimai, o kaštanas — kaštaninių (Hippocestanaceae) šeimai. Šis medis turi net kelis lotyniškus pavadinimus, J. A. Pabrėža „Taisliuje auguminame“ pateikia du jo lotyniškus pavadinimus: Castānea vesca ir Fagus Castanea ir pavadina šį medį kasztans waalgomasis (kaštanas valgomasis). LBŽ pateiktas tas pats lietuviškas terminas kaip ir J. A. Pabrėžos — valgomásis kaštanas (LBŽ 75). LF yra keturi lotyniški sinonimai (Castanea sativa Mill., Fagus castanea L., Castanea vulgaris Lam., Castanea vesca Gaertn.) ir jau naujas lietuviškas terminas — valgomásis kaštainis (žr. LF III 113). S. Daukantas vartoja terminą winkszna ganiklinė (Ulmus campestris; vinkšna ganyklinė) DMS 33, taip jis vadina guobinių šeimai priklausantį paprastąjį skirpštą (Ulmus foliacea Gilib., Ulmus campestris L., Ulmus glabra Mill.) LF III 125–126. J. A. Pabrėža vartoja tokį pat terminą — winkszna ganiklyyny (Ulmus campestris; vinkšna ganyklinė). LBŽ šis medis vadinamas guoba skirpstas (Ulmus campestris). Ir S. Daukantas, ir J. A. Pabrėža tikriausiai vartoja žodį vinkšna, o ne skirpstas todėl, kad Žemaičiuose šis medis vadinamas vinkšna, o skirpstu vadinamas kitas medis — šaltekšnis (Frangula) (plg. LKŽ XII 917, ŠR Dūn. Ž 329). S. Daukanto knygutėse randame ir tokius terminus, kaip žirmedis arba medžirnis (Robinia; žirmedis, medžirnis) DMS 40 bei baltoje akacijoje (baltoji akacija) DSD 135. S. Daukantas tik vienoje vietoje mini tuos du variantus žirmedis ir medžirnis, o kitur jau rašo tik žirmedis. Įdomus tas jo bandymas sukeistus dūrinio dėmenis pasidaryti kitą žodį. Terminas žirmedis randamas ir J. A. Pabrėžos raštuose: žyr'medis (Robinia). J. A. Pabrėža mini keletą žirmedžio rūšių, vieną iš jų vadina neteys-akacyje (Robinia Pseudoacacia; neteisakacija), dabar šis ankštinių šeimos augalas vadinamas baltažiedžiu vikmedžiu (Robinia pseudoacacia) LF IV 362, vartojamas jo sinonimas baltoji akacija. Kitas 60 ankštinių šeimai priklausantis augalas yra geltonasis žirnmedis (Caragana arborescens) LF IV 368, jo sinonimas — geltonoji akacija. S. Daukantas, kaip ir J. A. Pabrėža, augalui, kurio lotyniškas pavadinimas Robinia, pavadinti vartoja terminą žirnmedis, o ne vikmedis, tad S. Daukantas terminą baltoji akacija (DSD 135) galbūt vartojo kaip žirnmedžio sinonimą. Šiame straipsnelyje aptarta tik dalis S. Daukanto vartotų botanikos terminų. Rašytojas savo knygutėse stengėsi vartoti lietuviškus jau vartojamus ar sudaryti naujus botanikos terminus, daug kur greta pateikdamas ir lotyniškus augalų pavadinimus. Kaip jau minėta, galbūt S. Daukantas buvo susipažinęs su J. A. Pabrėžos botanikos darbais ar net su juo pačiu šnekėjęsis dėl vieno ar kito termino, todėl, matyt, ir pasitaiko nemažai terminų, kuriuos vartojo ir S. Daukantas, ir J. A. Pabrėža. Tačiau pasitaiko ir tokių pavadinimų, kurie skiriasi, pavyzdžiui, J. A. Pabrėža vartoja terminą neteisjovaras klevas, o S. Daukantas — jovarinis klevas. S. Daukanto vartotas terminas šiai klevo rūšiai pavadinti yra geresnis nei J. A. Pabrėžos vartotas. Yra ir priešingų atvejų— J. A. Pabrėža vartojo tinkamesnį terminą valgomasis kaštanas, o S. Daukanto raštuose aptinkamas pažodžiui išsiverstas pavadinimas bukas-kaštanas. Kai kurie augalai dabar kitaip vadinami, negu juos vadino S. Daukantas, bet jo vartoti terminai gana įdomūs ir taisyklingi, pvz.: vinkšna ganyklinė, bukas girinis ir kt. Garsusis žemaitis Simonas Daukantas norėjo padėti valstiečiams ne tik patardamas įvairiais žemės ūkio klausimais, bet ir stengėsi išmokyti juos vartoti taisyklingus terminus, teikdamas savo knygelėse įvairių praktiškų patarimų, jis nepamiršo ir kalbos dalykų. 61