Matematikos terminų žodyno sulaukus

Kostas UŠPALIS MATEMATIKOS TERMINŲ ŽODYNO SULAUKUS Siekiant, kad ir lietuvių kalba būtų lygiavertė šiuolaikinėms kultūringų ir civilizuotų tautų kalboms, reikia, kad mes turėtume ne tik taisyklingą, gerai sutvarkytą bendrinę kalbą – to galbūt užteko šio šimtmečio pradžioje, – bet ir taisyklingą mokslo kalbą. O mokslo kalba juk yra ta pati bendrinė kalba plius mokslo terminija. Todėl, norint išlaikyti mūsų kalbos gyvybingumą ir jos prestižą (ne vien tarp kalbotyros specialistų), reikia sparčiau tvarkyti ir norminti, kai trūksta ir kurti lietuvišką mokslo terminiją. Pabrėžiu lietuvišką, o ne tarptautinę, nes, kai kieno nuomone, nesą reikalo kurti ar norminti lietuviškus terminus. Pakanka paimti tarptautinius (ar dar paprasčiau kitų kalbų) terminus ir pridėti prie jų lietuviškas galūnes bei priesagas. Taip būsią paprasčiau ir moksliškiau (pridurtume – ir į Vakarus greičiau). Kad turėtume lietuvišką mokslo kalbą, reikia, kad kuo daugiau terminų būtų iš tikro lietuviški. Todėl kiekvienas straipsnis ar leidinys apie mokslų terminus, juo labiau terminų žodynas, sukelia didelį susidomėjimą – smalsu, ką naujo jis davė mūsų mokslo kalbos raidai. Seniai nekantriai laukėme “Matematikos terminų žodyno” (MTŽ) pasirodymo. Nors prieš 15 metų atspausdintame “Fizikos terminų žodyne” (FTŽ) yra kai kurie būtiniausiai fizikams matematikos terminai, bet jų nepakanka. Žinome, kad matematikos terminų komisija sukūrė daug naujų lietuviškų terminų ar pakeitė seniau vartotus, todėl rūpėjo kuo greičiau su jais susipažinti. Nesiruošiu rašyti to žodyno recenzijos – nesijaučiau tam kompetentingas. Noriu tik pakalbėti apie kai kuriuos bendrus ar artimus matematikos ir fizikos terminus, aptarti jų vartojimo bendrumus ir skirtumus. Kartais tenka girdėti priekaištų, kodėl toms pačioms sąvokoms reikšti fizikai ir matematikai vartoja skirtingus terminus vertė ir reikšmė (žr. FTŽ ir MTŽ). Negi jie negali susitarti dėl vieno bendro termino. Noriu atsakyti, kad tie skirtingi terminai vartojami sąmoningai ir nesutarimų čia nėra. Vienas terminas vartotinas tik tada, kai 27 sąvokos yra vienodos (t.y. yra ta pati viena sąvoka). Šiuo atveju terminai reikšmė ir vertė vartojami skirtingoms sąvokoms reikšti. Matematikai terminu reikšmė pasako, kokį ar kokios rūšies skaičių (ar kitą matematinį dydį) arba jo didumą jis reiškia. Fizikai terminu vertė pasako, kiek ar kaip fizikinis dydis yra įvertintas pasirinktoje (dažniausiai tarptautinėje) vienetų sistemoje. Pavyzdžiui, fizikas pasakys: “Laisvojo kritimo formulėje dydžio g reikšmė yra laisvojo kritimo pagreitis, o jo vertė 9,81 m/s²”, arba “Planko konstantos h reikšmė fizikoje yra labai didelė, o jos vertė visai mažytė (6,6·10⁻³⁴ J.s)”. Abu tie dydžiai įvertinti eksperimentiškai. Daugelis fizikinių dydžių gali būti įvertinti ir teoriškai – apskaičiuoti naudojant matematikos formules ar modelius. Kai kada išties tos pačios sąvokos gretimose mokslo šakose yra reiškiamos nevienodais terminais. Tada jau sunku išvengti painiavos. Toks pavyzdys yra terminų komponentas ir komponentė vartojimas lietuvių kalboje. Abu jie kilę iš to paties lotyniško žodžio componens (kilm. componentis). Bet vargu ar juos galima laikyti tarptautiniais. Anglai vartoja tik component, vokiečiai tik Komponente, prancūzai – nei vieno, nei kito, o rusai – abu. Abu jie reiškia sudėtinę kieno nors (prietaiso, įrenginio, cheminio junginio ar mišinio) dalį. Pirmąjį dažniausiai vartoja technikai ir chemikai, o antrąjį – matematikai. Fizikams dažnai tame pačiame tekste tenka vartoti abu tuos terminus. Pavyzdžiui, elektromagnetizmo teorijoje lauko stipris apibūdinamas elektromagnetinio lauko tenzoriumi, kurio komponentai (sudedamosios dalys) yra elektrinio lauko stipris ir magnetinio lauko stipris (žr. FTŽ). O minėto tenzoriaus komponentės (irgi jo sudedamosios dalys) yra elektrinio ir magnetinio lauko stiprių vektorių komponentės (MTŽ). Taigi tenka sakyti komponentų komponentės arba komponentai yra komponentės. Norėdami išvengti painiavos, vietoj tų abiejų terminų dažnai vartodavome lietuvišką terminą dedamoji, kurį anksčiau greta komponentės vartojo ir matematikai. Dabar naujajame MTŽ dedamosios atsisakyta, palikta tik komponentė. Galbūt ir pagrįstai. Fizikos terminų komisija, svarstydama tuos dalykus, pastebėjo, kad visuose lietuvių kalbos žodynuose (net mokykliniuose) yra geras skambus lietuviškas žodis sąn- 28 das, kuris kaip tik reiškia sudedamąją kieno nors dalį, dėl to siūlo jį vartoti kaip terminą ir technikams, ir chemikams, ir fizikams, ir matematikams vietoj komponento ir komponentės (arba bent greta jų kaip lietuvišką atitikmenį). Toks trumpas skambus terminas lengvai prigyja ir greitai paplinta. Nėra suderinę fizikai ir matematikai terminų vaizdas ir atvaizdas vartojimo. Kasdieninėje kalboje griežtos ribos tarp tų sąvokų nėra. Fizikoje paprastai vaizdas skiriamas apibūdinti pačiam daiktui, o atvaizdas – jo antrininkui, susidariusiam šviesai atsispindėjus ar jai praėjus pro kokį nors optinį prietaisą (lęšį, žiūroną, fotoaparatą ir kt.). Rengiant FTŽ, pasitarus su Matematikos terminų komisijos atstovais, atvaizdais buvo pavadintos ir grupių teorijos sąvokos, apibūdinančios tam tikrus grupių atstovus (rus. представление, angl. representation). Bet tai buvo beveik prieš 20 metų. Rengiant MTŽ, matematikų nuomonė dėl to termino, matyt, pasikeitė. Dabar MTŽ tie grupių “atvaizdai” atskirti nuo kitų atvaizdžių (rus. отображение, angl. mapping). Tai gana logiškas žingsnis ir turinio, ir terminų vienareikšmiškumo atžvilgiu. Tik gaila, kad to nebuvo padaryta anksčiau, prieš išleidžiant FTŽ. Dabar jau teks nemažą pastangą padėti, kol tuos terminus pasisavins fizikai. Liko neaišku, kaip vadinti Tourier ir Laplace’o atvaizdus (transformantes), kurie labai reikalingi fizikams, o MTŽ jų nėra. Sveikintinas ir atvaizdų atskyrimas nuo vaizdų (rus. образ, angl. image). Bet čia ne viskam galima pritarti. Pavyzdžiui, jeigu daikto atspindys veidrodyje vadinamas veidrodiniu vaizdu, tai visai nesuprantama, kas tada yra atvaizdas. Fizikoje veidrodinis atvaizdas yra pagrindinis atvaizdų pavyzdys. Vargu ar matematikoje tas terminas gali turėti kitokią prasmę. Yra žodžių, kurie, būdami vartojami kaip terminai įvairiose mokslo šakose, turi kitokias prasmes. Pavyzdžiui, modulis fizikoje vartojamas kokiai nors deformacijai apibūdinti (ar įvertinti), technikoje jis reiškia tam tikrą įrenginio ar statinio dalį, o matematikoje (kaip atrodo iš MTŽ) jis turi dar kitų prasmių. Viena iš jų – skaičiaus ar kito dydžio absoliutinis didumas. Tik nesuprantama, kodėl terminai skaičiaus absoliutusis didumas ir skaičiaus modulis pateikti atskirai dve 29 juose lizduose be nuorodos iš vieno į kitą. Fizikai, norėdami išvengti modulio termino daugiareikšmiškumo, vartoja tik absoliutusis skaičiaus didumas arba absoliučioji dydžio vertė, kai kalbama apie dimensinį dydį, įvertintą fizikiniais vienetais. Galima paminėti ir daugiau nedidelių neaiškumų ar nevienodumų, ypač kalbant apie naujus terminus. Štai keletas pavyzdžių. Kuo skiriasi įvertis nuo vertės, sietis nuo jungtumo, likinys nuo rezid(u)mo, matematikų dėjinys nuo fizikų sąnaudos (ypač kai atitikmenys kitomis kalbomis tie patys)? Kodėl svorinis daugiklis, bet funkcijos (ar kreivės) sunkio centras? (Fizikoke kūno sunkis – tai jėga, kuria Žemė traukia tą kūną). Kodėl lietuviškas postūmis (fizikų nevartojamas) sugretinamas su rusišku перенос (fiz. переноса) ir anglišku translation (fiz. slinkimas? Norint pašalinti čia paminėtus ir nepaminėtus nevienodumus ar išsiaiškinti neaiškumus, reikėtų žinoti visų tų terminų apibrėžimus, o tai jau aiškinamųjų žodynų dalykas. Dabar būtų pageidautina kuriame nors matematikos ar lietuvių kalbos leidinyje pateikti bent neaiškiausių, visų pirma naujųjų, terminų apibrėžimus. Manau būtų naudinga bendrus ar artimus fizikos ir matematikos terminus ir jų vartojimą aptarti bendruose fizikos ir matematikos terminų komisijų posėdžiuose, bent pasikviesti į savo posėdžius kitos komisijos atstovų. Atrodo, kad šiek tiek skiriasi matematikų ir fizikų terminų komisijų nuostata į tarptautinių ir lietuviškų terminų vartojimą. Nors matematikai, sudarydami MTŽ, drąsiau kūrė ir pasiūlė daugiau naujų lietuviškų terminų nei fizikai, rengdami FTŽ, vis dėlto jie rečiau negu fizikai lietuviškam terminui teikia pirmenybę nei tarptautiniam. Ypač tai pasakytina apie sudėtinius (rūšinius) terminus. Daugeliu atvejų siūlomas tik tarptautinis terminas, nors turimas visai geras lietuviškas atitikmuo, galbūt jau net vartotas. Pavyzdžiui, teikiami tarptautiniai būdvardžiai (rūšiniai pažyminiai) efektyvusis, ekvivalentiškasis, globalusis, homogeniškasis, horizontalusis, lokalusis, maksimalusis, minimalusis, specifinis, stacionarusis, vertikalusis ir kt., net nepridedant greta lietuviškų atitikmenų (sinonimų) veiksmingasis, lygiavertis (lygiavertiškasis), visuotinis (ar pasaulinis), vienalytis, gulsčiasis, vietinis, mažiausiasis, savitašis, nuostovusis, stačiašis ir pan. Kai kurie tarp- 30 tautiniai žodžiai lietuvių kalboje ėmė vaidinti parazitinį vaidmenį – stumia ar jau išstūmė iš mūsų kalbos gerus savus žodžius. Pavyzdžiui, galima sakyti, kad tarptautiniai horizontalusis, vertikalusis jau išstūmė lietuviškus gulščiasis, stačiasis. Jaunesnioji karta net nebežino jų prasmės, maišo su nuožulnusis, statmenasis, nors prieš karą ir dar ilgokai po karo tie lietuviški žodžiai ir visuomenės, ir mokykloje buvo plačiai vartojami. Kai kurie tarptautiniai terminai vartojami daugiareikšmiškai, o juk vienareikšmiškumas yra svarbiausia gero termino savybė. Pavyzdžiui, optimalus vartojamas prasmėmis “geriausias”, “palankiausias”, “tinkamiausias”, “parankiausias” ir kt.; struktūra vartojama (bent fizikų) prasmėmis “sandara”, “darinys”, “junginys”, “bandinys”, nors visuose žodynuose ji nurodoma tik kaip lietuviško žodžio sandara sinonimas. Fizikos terminų komisija laikosi nuostatos, kad jeigu yra geras lietuviškas terminas, tai jam ir reikia teikti pirmenybę, o ne tarptautiniam (arba bent vartoti lygiagrečiai su tarptautiniu), ypač populiariuose ir mokykliniuose tekstuose. Siūlome tokios nuostatos visur laikytis ir matematikams, ir kitų mokslo šakų terminų tvarkytojams bei vartotojams. 31