Amplifikacija kaip stiliaus figūra

Juozas ABARAVIČIUS AMPLIFIKACIJA KAIP STILIAUS FIGŪRA (Pastabos apie apibūdinamuosius požymius) Apie amplifikaciją dabar mažai kur teišgirsi. Ji, gali sakyti, yra tapusi pirmiausia akademinių (retorikos, poetikos, stilistikos ir pan. disciplinų) skaitymų ir nagrinėjimų sąvoka. Lyg ir niekam iš lietuvių filologų nerūpi amplifikacijos kaip termino turinys, apibūdinamieji požymiai, sisteminė priklausomybė, rangas. Lietuvių tyrėjų stilistikos darbuose nerandame jos nagrinėjamos tarp savarankiškų stiliaus figūrų. Antai J. Pikčilingio “Lietuvių kalbos stilistikoje” amplifikacija aptariama kaip kalbos įtaigumo, emfaziės kūrimo priemonė. Čia ji (greta akumuliacijos) nagrinėjama kaip vienas iš stilistinio išvardijimo tipų1. Tik K. Gaivenio ir St. Keinio “Kalbotyros terminų žodyne” ta mintis raiškos priemonė visai teiseitai laikoma stiliaus figūra. Tokia čia teikiama jos kaip termino pirmoji reikšmė. Amplifikacija čia vadinama “1. Stiliaus figūra, kurioje pagrečiui vartojami keli kalbos elementai išpučiui sustiprinti: Žmonės tr i ū s i a, p l ū š a laimei krašto savo (A. Venclova)”.2 O antroji čia teikiama tos sąvokos reikšmė “2. Teksto pailgėjimas, verčiant iš vienos kalbos į kitą (...)” šioms pastaboms neaktuali. Suprantama, minimojo žodyno teikiamas amplifikacijos pavyzdys labai elementarus. Prieš aptariant neelementarias, tipiškesnes, labiau išplėtotas tos stiliaus figūros atmainas, be abejonės, reikia atsiriboti nuo kartais keliamo nerelevantiško, nekonstruktyvaus amplifikacijos požymio – esą ji turinti pabaigos apibendrinamąjį narį. Tuo ji esą skiriasi nuo akumuliacijos, kuri tokio nario neturinti. Toks požiūris, pavyzdžiui, dėstomas kai kuriose vokiečių kalbos stilistikose. Antai W. Fleischerio ir G. Michelio “Dabartinės vokiečių kalbos stilistikoje” sakoma: “Greta paprasto išvardijimo – a k u m u l i a c i j o s yra a m p l i f i- 1 P i k č i l i n g i s J. Lietuvių kalbos stilistika. V., 1971. T. 1. P. 202 – 205. 2 G a i v e n i s K., K e i n y s S. Kalbotyros terminų žodynas. Kaunas, 1990. P. 18. 50 kacija, kuria vadinamas išvardijimas, turintis pabaigos apibendrinamąjį narį³. Analogiškas požiūris atsispindi ir J. Pikčilingio “Lietuvių kalbos stilistikoje” (toliau tik Stilistikoje), kur pavyzdžiais iliustruojamas E. Riesel teiginys, kad tų dviejų išvardijimo tipų skirtumas “esąs visai formalus”: akumuliacija (?) turinti apibendrinamąjį narį, amplifikacija (?) jo neturinti⁴. Čia Stilistikoje (p. 202) apsirikta: sukeisti išvardijimo tipai. O toliau aptariant pavyzdžius jau motyvuotai pabrėžiama: “Čia turėsime akumuliaciją – išvardijamieji grandinės nariai <...> baigiami be apibendrinimo”. Ir kitur: “Čia apibendrinamieji žodžiai yra viskas, visa. Sakiniai sudarys amplifikaciją”⁵. Kai keliamas toks formalus amplifikacijos požymis, nesunku ir suklysti, neatsižvelgti į esmę. O ji kitokia. Beje, ir pačioje Stilistikoje nurodomas esmingas akumuliacijos ir amplifikacijos skirtumas, kurį yra kėlęs prancūzų stilistas A. Albalat ir juo sekdamas M. Meyer’is. Akumuliaciją sudarantis viena paskui kitą einančių detalių gausumas, o amplifikaciją, atvirkščiai, gausumas palyginimų, sudvejin­ų metaforų, varijuotų vaizdų, visokiausių epitetų⁶. Tai jau esmingi požymiai, nors kiek ir nevientisi. Iš tiesų akumuliuojant sutelkiama detalių, kurios vis ką nors nauja pasako, priduria, papildo kuo nors ir pan. O amplifikuojant – plečiamas, stiprinamas minties turinys, net grįžtamai varijuojama ir pan. Akumuliaciją randame M. Martinaicio eilėraštyje “Šąvartynė rastas šeimos albumas”. Vestuvinė nuotrauka. Su naujagimiu. / Pirmi žingsniai. Tai būta mergaitės. / Kiek paaugusi. Balta iki žemės suknelė. / Su gėlėm. Konfirmacija, vyskupas. Ta pati – / jau paauglė, negraži, ilgom kojom. MMartA 23. Tai, galima sakyti, tipiškas akumuliacijos pavyzdys. Nominatyvi- 3 F l e i s c h e r W., M i c h e l G. Stilistik der deutschen Gegenwartssprache. Leipzig, 1975. S. 126. 4 P i k č i l i n g i s J. Min. veik. P. 202; Riesel E. Stilistik der deutschen Sprache. Moskau, 1963. S. 320. 5 P i k č i l i n g i s J. Min. veik., P. 203. 6 Žr. ten pat ir ten cituojamus autorius ir šaltinius. 51 niais sakiniais, suskaidyto sakinio pridur(i)amaisiais dėmenimis ir kitokiais gramatiniais būdais (tai ne esmė) vardijama daug detalių, kurių kiekviena vis “prideda” ką nors nauja, kas matoma, žvelgiant į seną nuotrauką. Ir tas išvardijimas tęsiamas kituose eilėraščio posmuose, nieko nekartojant, grįžtamai nevarijuojant. Dar plg. antrąjį posmą: Mokymasis skambinti. Baleto pamokos. Smuikas, / prispaustas smakru (nuo muzikos neišsišyščiusios krūtys). / Staigus mergaitiškas suvešėjimas. Švelnus / kaklas. Įdėmus žvilgsnis. Akys! Šiek tiek retušuota. / Vyras, kieta apykaklė. Prie altoriaus, su nuometu. (Ten pat). Tie pavyzdžiai gražiai parodo akumuliacijos esmę. Kitokia bus amplifikacijos esmė. Apie ją jau sakyta. Tepraodo ją pavyzdžiai. Mozūrų Jonušo pajūniai šiandieną tartum baslį prariję – atkal-liai apsivaldę ir tylūs, palaidą plepumą kandžiai apsičiaupę. POrinEK 136. Amplifikuojama čia vienarūšėmis ar sinoniminėmis priemonėmis, stiprinančiomis minties turinį, varijuojančiomis ją. Čia randame semantinio paralelizmo, taigi ir raiškos priemonių perteklį (tartum baslį prariję; atkal-liai apsivaldę ir tylūs, palaidą plepumą kandžiai apsičiaupę). Bet nepasakysi, kad iš nemotyvuotas perteklius. Frazeologiniu palyginimu, epitetais (beje, ir metaforiniais) pasakomi jaunojų iš Mozūrų pajūnių elgsenos Trakų pilies menėje tylumo “būdas”, vaizdas nusakomas kiek iš skirtingų pusių, suaktyvinami to, kas vaizduojama, tie “vos, vos” bruoželiai, prasmės atspalviai. Iš to, iš didesnės semantinės visumos aiškėja veikėjų elgsenos motyvacija. Rašytoja P. Orintaitė mėgsta amplifikacijas. Nemaža jų Kęstučio ir Birutės dukters Danutės vestuvių aprašymuose. Dar pora pavyzdžių: Būsimой nuotaka buvo keistai rami: jau viskas vis viena, nesvarbu. Galutinai nuspręsta. Tremties ženklas kakton įbrėžtas – nusmerkta neatsaukiamai... O rodėsi jausmo sklidina, it jaunos suolos taurė. Bet apsitramdžius. POrinEK 129; Tiktai Danutė – nelyginant dievams pašvęsta gailijos auka. Gyvu skobiniu apstingusi, savin įsigūžusi, nieko negerinti, nejaučianti. POrinEK 130. Tuose pavyzdžiuose atsispindi amplifikacijai būdingas minties tu- 52 rinio plėtimas, intensyvinimas, įspūdžio stiprinimas semantiškai artimais kalbos elementais, kuriant saikingą raiškos perteklių. Plg.: Gyvu skobniu apstingusi, savin įsigūžusi, nieko nereginti, nejaučianti ir pan. vaizdo detales. Daugelyje specialių darbų amplifikacija aptariama kaip kalbos, minties turinio plėtimo, sodrinimo būdas (lot. amplificatio – išplėtimas, padidinimas, padauginimas; ret. sustiprinimas; užgriozdinimas nereikalingais žodžiais). Antikoje skirta dalykinė (dalyko), stilistinė ir žodžio amplifikacija. Dalyko amplifikacija buvo susijusi su kalbėjimu apie ką nors įvairiu būdu, siekiant, kad būtų paveiku, įtikima. Tai būta tarsi “padidinamojo retorinės sugestijos stiklo”: sutelkiama prielaidų, argumentų, kuriais siekiama ne mokyti, o paveikti⁷. Ir stilistinę amplifikaciją, vartotą Antikoje, tyrėjai lygina “su teleskopu, kuris didindamas nurodo suvokėjui (odbiorcy) nematomus laukus (obszary) minties ir slypinčių ten reikšmių, svarbiausia emocinių”⁸. O žodžio amplifikacija – tai paprastų posakių plėtimas pavieniais žodžiais ar jų junginiais, kad taptų paveikesni⁹. Daugelyje retorikos ir stilistikos darbų amplifikacijos su apibendrinamųjų narių nė neminimos. Bet šiaip jau kartais nagrinėjama ir specifiškesnių tos stiliau figūros atmainų. Pavyzdžiui, kai kurie tyrėjai nagrinėja amplifikaciją, grindžiamą temos vardininko plėtojimu arba ekspresyviu derinimu¹⁰. Nepulsime visų aptarinėti. Gal apie temos vardininko amplifikavimą šį bei tą reikia pasakyti. Iš tiesų temos vardininkas neretai esti tekste amplifikuojamas, plečiamas, teikiama pagal jo charakteristika. Pvz.: Germas gerumas germas – pirmapradis nebūtas ir užmirštas / neįtikėtinas kaip mėlyna gulbė / įtartinas kaip vidudienio varpas / paslaptingas kaip eglų vakaras <...>JDegPA 24. Ši atmaina kiek 7 Plačiau apie tai žr.: Korolko M. Sztuka retoryki. Przewodnik encyklopedyczny. Warszawa, 1990. S. 74. 8 Žr. ten pat. P. 121. 9 Plačiau apie tai žr. ten pat. P. 121 – 122. 10 Čmykova N., Baskakova L. Gramatičeskij trop i amplifikacija. – Problemy ekspressivnoj stilistiki. Izd-vo Rostovskogo universiteta, 1987. S. 84 – 86. 53 primena žodžio amplifikaciją. Amplifikavimas, emocinis plėtimas ir stiprinimas čia prasideda jau temos vardininko kartojimu. Toliau teikiama “gerumo” įvairiapusė charakteristika, kur stengiamasi ne tiek naujų detalių, ypatybių išvardinti, kiek padaryti bendrąjį vardijimą raiškų, emocingą. Nors čia galima įžvelgti ir akumuliacijos kokį elementą. Dar plg.: Raidės! / Prastutės, lygios vienodos ir smulkios raidės PTarGS 14. Ir čia būdingas temos vardininko kartojimas. O specialiojoje literatūroje, regis, visai nemotyvuotai teigiama, kad amplifikacija nesusijusi nei su kartojimu, nei su elipse, nei su inversija¹¹. Dėl pastarųjų dviejų stiliaus figūrų gal ir neverta ginčytis. Vis dėlto vargu ar kartojimas negali būti amplifikacijos sudedamasis elementas. Juk jis išplečia kalbos turinį, sustiprina jo raiškumą, emocingumą, realijų reiškimosi intensyvumą. Anava kaip J. Marcinkevičiaus poemos “Homo sum” ištraukelėje kartojimas labai gerai perteikia tai, kaip “laiko galeroje prikaustytas” lyrinis subjektas grumiasi su pikta būtinybe. HOMO SUM! / Laiko galeroj prikaustytas, / sunkiai irkluoju, / irkluoju, irkluoju.../ Ir prakaitas žliaugia per veidą, / ir nuogą nugarą čaižo / pikti BŪTINYBĖS botagai, / Tikrai okeanas. / Tikrai okeanas. / Tikrai horizontas. / Tikrai horizontas, / kursai nei artėja, nei tolsta. / Irkluoju, irkluoju / ir sukepusiom lūpom kartoju: / HOMO SUM... JMarcR III 39. Čia jokiu būdu nepasakysi, kad žodžių, jų junginių kartojimas nepadeda amplifikuoti, plėsti, intensyvinti laiko galeros metaforos, sunkaus irklavimo, jo monotoniškumo semantikos. Žmogaus prikaustymo laiko galeroje įspūdis vis stiprėja, nes kartojimai: “sunkiai irkluoju, /irkluoju, irkluoju...”; “Tikrai okeanas. / Tikrai okeanas. / Tikrai horizontas. / Tikrai horizontas, kursai nei artėja, nei tolsta.” sulėtina irklavimo vaizdo “kadrus”, taigi ir piktų BŪTINYBĖS botagų, čaižymo vaizdą. Tie kartojimai padeda laiko galeros metaforą suaugti į aliuzinį visumą – asociatyvų ryšį su 7 – 18 a. prikaustytų vergų, nusikaltėlių, karių irkluojamo burinio karo laivo vaizdu panaudoti pa- 11 Žr.: Š i r i n a L. Amplifikacija v sisteme ekspressivnych sredstv. – Problemy ekspressivnoj stilistiki. 1987. S. 83. 54 naudoti kaip foną dabarties “laiko galeros” vyksmui. Todėl, be abejonės, teisūs tie filologai, kurie teigia, kad, be ko kita, amplifikuojama ir įvairiais pakartojimais: žodžių kartojimų, sinoniminių kartojimų, tropų kartojimų, ryškių esminių požymių dėstymu, argumentuojamąja minties seka ir kitkuo. Toks požiūris, pavyzdžiui, atsispindi S. Krahl’io ir J. Kurz’o “Mažajame stilistikos žodyne”12. Žinoma, mintį amplifikuoti padeda ir kitos stiliaus figūros (laipsniavimas, antitezė, išvardijimas, korekcija), daugelis kitų stiliaus priemonių (epitetai, palyginimai, sinonimai ir t.t.). Čia neturėta tikslo nagrinėti amplifikacijos tipų, atmainų, semantikos, sandaros ir funkcijų įvairovės. Tik pažymėtinos didelės tos stiliaus figūros vaizduojamosios ir paveikumo išgalės. Paveikios, pavyzdžiui, yra tokios jos atmainos, kur regresyviai, retardaciškai išdėstomi neretai semantiškai nedarnūs, prieštaringi komponentai. Kiekvienas toks retardacinis komponentas sulaiko skaitytojo dėmesį, kol pagaliau išaiškėja ir stilistinės visumos prasmė. Plg. dar: V. Braziūno “Apmaudo” ištraukėlę: Nesibaigianti naujakurystė, kraustymasis į atmintį, kur visa ne savo vietoj, suversta ir išblaškyta, nieko nebeįmanoma rasti tarp išmontuotų dienų ir savaičių, sunėšiotų vardų ir nubroz­dintų mėnesių, nepaliaujamai slenkančių niekur. VBrazAL 39. Čia dar nieko nesuprasi, kokia amplifikavimo prasmė, kol atidžiai perskaitysi visą dėmenų virtinę. Būdama tokia semantiškai, struktūriškai ir funkciškai įvairi ir paveiki, amplifikacija negali būti laikoma tik stilistinio išvardijimo atmaina. Ji visiškai savarankiška stiliaus figūra. Sutrumpinimai VBrazAL - V. Braziūnas. Alkanoji linksniuote. V., 1993. JDegPA - J. Degutytė. Purpuru atsišvėrusi. V., 1984. JMarcr III - J. Marcinkevičius. Raštai. T. 3. V., 1982. MMartA - M. Martinaitis. Atrankinta. V., 1996. POrinEK - P. Orintaitė. Erelių kuorai. Kaunas, 1992. RTarGS - P. Tarulis. Gyvas stebuklas. V., 1993. 12 Krahl S., Kurz J. Kleines Wörterbuch der Stilkunde. Leipzig, 1984. S. 10. 55