Kalbiniai ir loginiai terminų reikalavimai

Kazimieras GAIVENIS KALBINIAI IR LOGINIAI TERMIN U REIKALAVIMAI Kiekvienas terminas turi forma ir turinį. Termino forma — tai žo- dinis įvardijamos sąvokos apvalkalas, o turinys — termininė reikšmė, kurią atspindi apibrėžimas. Termininė reikšmė nesutampa su leksi- ne žodžio reikšme. Struktūriniai abiejų šių reikšmių elementai kal- botyroje dažniausiai vadinami semomis. Pagal išraiškos pobūdį ter- minų semos gali būti skirstomos į turinčias formalią išraišką (ekspli- citines) ir formalios išraiškos neturinčias (implicitines). Pavyzdžiui, termino cukrūs (chemija) daugiskaitos galūnė rodo, kad jis įvardija tam tikrų cheminių medžiagų klasę, nes žodis cukrus ir bendrinėje kalboje, ir kai kurių sričių terminijoje yra vienaskaitinis. Termino pataisiečiai (Lycopodiales) priesaga rodo, kad tai augalų eilės pava- dinimas ir t.t. Tai formalią išraišką turinčios semos. Ir terminizacija (bendrinės kalbos arba tarminių žodžių virtimas terminais), ir transterminizacija (vienos srities terminų virtimas ki- tos srities terminais), ir determinizacija (terminų virtimas netermi- nais) susijusios su žymiais semantiniais pokyčiais. Terminizuotas žo- dis gauna naujų semų. Pavyzdžiui, bendrinės kalbos žodžio kiaulpie- nėleksinė reikšmė susideda iš semų “piktžolė", “geltonžiedė", “me- dinga” ir kt., o termino kiaulpienė (Taraxacum) termininė reikšmė jau turi ir naujų specialių semų, reikalingų šiam augalui apibūdinti sistematiškai ir jam atskirti nuo kitų panašių augalų (pvz., kreisviy ar vanagiy), kaip antai: “Žiedai turi 5 kuokelius”, “žiedadulkės vie- nodo dydžio, apie 30” ir kt. Pastarųjų semų nespecialistai nežino, ir bendrinės kalbos aiškinamuosiuose žodynuose jos didžia dalimi neatsispindi. Terminų apibrėžimai turi atspindėti termininės reikšmės bran- duolio semas. Tik tokiu atveju jie bus moksliški. Tačiau kadangi bran- duolio semų yra daugiau negu paprastai atspindima apibrėžimuose, tai teisingi gali būti ne tik vienas, bet net keli terminų apibrėžimai. Termininė reikšmė neretai formalizuojama ne tik dendrogramo- mis, histogramomis, schemomis, bet atskleidžiama ir vartojant for- 26 mules. Manoma, kad žodžio reikšmės formalizavimas yra vienas iš objektyviausių mokslinių žodžio reikšmės aprašymo būdų!. Formos atžvilgiu terminai dažniausiai skirstomi į vientisinius (vie- nažodžius) ir sudėtinius (keliažodžius) terminus. Vienažodžiai ter- minai yra ne tik pirminiai (paprastieji) žodžiai, bet taip pat ir įvairūs vediniai, sudurtiniai žodžiai, pvz.: asmenuotė (gramatika), baudinys (sportas), deguonis (chemija), garotiekis (technika), jonažolė (bo- tanika) ir kt. Sudėtiniai terminai dažniausiai įvardija įvairias rūšines ir sudėtines sąvokas. Jie gali būti dvižodžiai, trižodžiai ir apskritai daugiažodžiai, pvz.: tikrinis daiktavardis (kalbotyra), naudingųjų is- kasenų sodrinimas (chemija, geologija), neregistruotųjų vertybinių popierių rinka (ekonomika) ir kt. Moksliniuose ir specialiuosiuose tekstuose pasitaiko dar ir ilgesnių, vadinamųjų aprašomųjų sudėti- nių terminų, pvz.: kopūstai po dobilų, įsėtų į vikių ir avižų mišinį žaliajam pašarui (priešsėlio pavadinimas žemės ūkio terminijoje), nacionalinių pajamų sukūrimo, paskirstymo, perskirstymo ir galuti- nio panaudojimo balansas (ekonomika) ir pan. Turinio (arba funkciniu) atžvilgiu terminai skirstomi į rūšinius, gimininius ir kategorinius. Šis skirstymas susijęs su skirtinga termi- nų apimtimi (ekstensija) ir talpa (intensija). Pirmąją ypatybę S.Šal- kauskis vadino #sa, o antrąją — talpa. Jos yra susijusios atvirkščio proporcingumo santykiu: vienai mažėjant, kita — didėja. Didžiausią apimtį turi kategoriniai terminai, mažiausią — rūšiniai. Kiekvienos srities terminiją sudaro tūkstančiai terminų, todėl prak- tiniame terminų tvarkybos darbe svarbus dar ir terminų santykių, jų skirstymo ir klasifikacijos klausimas. Spręsdama terminų turinio ir jų santykių problemą, terminologija pirmiausia remiasi 3 mokslais: konkrečia mokslo (gamybos, sporto ir pan.) sritimi, kalbotyra ir lo- gika. Šios sritys ir sudaro terminologijos teorijos pamatą. Ir S.Šalkauskis, ir E.Wūsteris terminologijos objektą siejo dar ir su ontologija, psichologija, filosofija ir kitais mokslais. Tačiau šios sritys su terminologija vis dėlto turi mažiau sąlyčio taškų, negu su !Jakaitienė E. Leksinė semantika. V.,1988.P18. 27 logika, žodžių daryba, kalbos kultūra ar sociolingvistika. Kanados terminologas EW.Rigs terminologiją stato į vidurį tarp leksikologi- Jos ir koneeptologijos ir jy ryšį iliustruoja tokia schema: () Terminologija( )Konceptologija Kalbiniai terminy reikalavimai Leksikologija Svarbiausi ir daZniausiai minimi kalbiniai terminy reikalavimai yra šie: taisyklingumas, tikslumas, sistemiSkumas, trumpumas, da- rybinis patogumas, emocinis neutralumas ir kt. Kai kuriuos šių rei- kalavimų jau esame aptarę kituose leidiniuose*, todėl šį kartą pla- čiau pakalbėsime apie 3 svarbesnius kalbinius terminų reikalavimus, būtent: taisyklingumą, tikslumą ir darybinį patogumą. Taisyklingumas — vienas svarbiausių terminologijos reikalavimų. Lietuvos Respublikos standarte “Terminologijos principai ir meto- dai” (1115-90), parengtame pagal atitinkamą tarptautinį standartą (ISO 704-87), jis apibūdinamas kaip atitikimas konkrečios kalbos normoms. Taigi taisyklingumas — tai sutikimas su tarties, kirčiavi- mo, rašybos, gramatikos, žodžių darybos ir vartojimo taisyklėmis. Pavyzdžiui, terminas ar jo dėmuo negali būti netaisyklingos darybos (bešaudyklinės staklės, vyrinZinierius), netaisyklingai kirčiuojamas (dozimetras, įkrova, važiūoklė), netaisyklingai rašomas (skersnukis, šašlikas, pusiausvyrumas), netaisyklingai gramatinamas (ekslibris, herbera, jacintas) ir t.t. Terminai dažnai yra sudėtingesnės darybos negu paprastieji Zo- džiai, pvz.: [(Žied) +yn]+ pumpuris(botanika), (pries + [(stipr) + in) + tuv| + is } (technika), {[/ + (magnet + in)] + am) + umas(technika), ([($/uo + 1) + smilg] + ynas} (botanika) ir kt. _— !CynmepaHckas A, Homonsckas H., Bacuupena H. Obmas Munoyors. M., 1989. C.21. | o o 7 "Gaivenis K.Lietuviškų terminų vaizdingumo klausimu//Lietuvių leksikos ir terminologijos problemos.V.,1 991.P.26-31. 28 Žodžių darybos teoretikai žodžių darybos laipsnius kartais dar vadi- na žodžių darybos žingsniais arba aktais. Tiek baltų, tiek slavų ben- drinėse kalbose vidutiniškai esą 3—4 žodžių darybos žingsniai. Ter- minų daryba kartais siekia 5-6 žingsnius. Žinoma, išsamesnis termi- nų darybos laipsniškumo (gelmės) tyrinėjimas jau gali išeiti už sin- chroninės žodžių darybos ribų. Dažniausi netaisyklingų terminų kūrimo atvejai dabar yra šie: 1. Netikslus priešdėlio,priesagos, galūnės, sando ar pamatinio Žo- džio pasirinkimas, nulemtas kitų kalbų žodžių struktūros kopijavi- mo, pvz.: šiltinamosios statybinės medžiagos pavadinimas apši/dyto- jas netaisyklingas ne tik dėl netinkamos priesagos vartojimo, bet ir dėl negerai parinkto pamatinio žodžio (turėtų būti: s7/talas) ir t.t. 2. Netikslus darybos tipo ar kategorijos pasirinkimas, nulemtas pseudoanalogijos principo taikymo. Pavyzdžiui, naujadaras bebrim- vieté padarytas pagal abejotinų darinių augimvieté, kirtimvietė, per- imvieté, radimvietė analogiją ir keistinas taisyklingu naujadaru bebravietė. Negalima sakyti, kad netaisyklingas terminas ugnraat- sparumas padarytas iš žodžių ugnis ir atsparumas (iš tikrųjų jis pa- darytas iš būdvardžio ugniaatsparus, o pastarasis-iš žodžių ugnis ir atsparus). Taigi žodis ugniaatsparumas netaisyklingas todėl, kad ne- taisyklingas jo pamatinis žodis — būdvardis ugniaatsparus. Kalbama- sis vienažodis terminas keistinas sudėtiniu terminu afsparumas ug- niai. 3. Netikslus sudėtinių terminų gramatinių konfigūracijų pasirin- kimas, nulemtas kitų kalbų žodžių junginių struktūros kopijavimo. Pavyzdžiui, visumos ir dalies santykiui nusakyti rusų terminijoje var- tojami “būdvardis + daiktavardis" tipo sudėtiniai terminai, o mūsų terminijoje — kilmininkiniai žodžių junginiai, kaip antai: stabdiné (=stabdžiį) pavara, anteninis (= antėnos) pčrjungiklis ir kt. 4. Iš terminų standartų projektų matyti, kad kirčiuojant lietuviš- kus terminus dažniausiai daroma klaidų nustatant priegaidę, o ne kirčio vietą (pvz., 320 terminų imtyje aptiktos 94 priegaidės pasirin- kimo klaidos ir 10 — kirčio vietos nustatymo klaidų). Priegaidės klai- dos dažniausiai daromos šios: a) netaisyklingai kirčiuojami priešdė- lių vediniai (pvz., sąnaudos, įtvaras, poveržlė ir pan.); b) nepaisoma 29 metatonijos priesaginiuose daiktavardžiuose (pvz., matuoklis, gru- puotė ir pan.); c) netaisyklingai kirčiuojamas antrasis sudurtiniy Zo- džių sandas (pvz., /ūpažiedžiai, šimtakėjis, daugiaslūoksnis ir pan.). 5. Terminų rašybos klaidos dažniausios yra šios: a) j rašymas ten, kur jo nereikia, ir nerašymas ten, kur jo reikia (pvz., he/ijoterapija, t.y. helioterapija, kompjuteris, t.y. kompiuteris, varijantas, t.y. va- riantas ir pan.); b) sudurtinių terminų sandų, taip pat priešdėlio ir šaknies sandūroje rašomi ne visi susidūrę priebalsiai ar balsiai (pvz., žuvies pavadinimas skersnukis, t.y. skerssnukis, būdvardis tarplane- tinis, t.y. tarpplanetinis ir pan.); c) brūkšnelis tarp sudėtinio termi- no dėmenų rašomas ten, kur jo nereikia, arba nerašomas ten, kur reikia, taip pat brūkšnelis tapatinamas su brūkšniu (pvz., si/abinė toninė eilėdara, t.y. silabinė-toninė eilėdara, gydytojas-chirurgas, t.y. gydytojas chirurgas ir pan.); d) astronomijos, geografijos ir kai ku- rių kitų sričių sudėtinių tikrinių pavadinimų dėmenys rašomi ne pa- gal rašybos taisykles (pvz., Didieji Grįžulo ratai, t.y. Didieji GrįŽulo Ratai, Raudonasis kryžius, t.y. Raudonasis Kryžius ir pan.) Tikslumas. Terminų tikslumas pirmiausia sietinas su jų vienareikš- miškumu ir reikšmės apibrėžtumu. Tačiau praktiniame terminų nor- minimo darbe šie dalykai nelengvai pasiekiami. Terminų vienareikš- miškumas formuojamas per nuolatinę nuomonių kovą. Tik nedidelė dalis terminų visų kurios nors srities specialistų kiek ilgesnį laiką suprantami ir vartojami vienodai. Nevienodas terminų supratimas gali tęstis dešimtmečius. Pavyzdžiui, geologijos terminas facija gy- vuoja daugiau kaip 100 metų, bet iki šiol neturi daugmaž vienodo apibrėžimo. Be to, šis terminas vartojamas ne tik geologijos, bet ir geografijos terminijoje, kur jo supratimas ir apibrėžimas jau truputį vėl kitoks. Nevienodai suprantami ir aiškinami taip pat literatūros terminai fabula ir siužetas, kalbotyros terminai Žodis, tranzityvumas, veikslas ir kt. Dažniausiai tai pačios turiningiausios kategorinės sąvokos. Vi- sa tai — apskritai normalus dalykas. Jeigu visi vienos kurios nors srities specialistai terminus suprastų ir apibrėžtų tik vienodai, tai nebūtų jokios mokslo pažangos. Terminijoje egzistuoja ir vadinamasis kategorinis daugiareikšmiš- 30 kumas. Tai toks reiškinys, kai tuo pačiu terminu įvardijamas ir veiks- mas, ir rezultatas (pvz., vertimas — literatūra) arba ir veiksmas, ir veiksmo vieta (pvz., kirtimas — miškininkystė). Tokio terminų ne- tikslumo kai kurių sričių specialistai sėkmingai vengia. Pavyzdžiui, fizikai terminais greitis, dažnis, tankis įvardija konkrečius dydžius, išreikštus tam tikrais vienetais, ir nepainioja jų su ypatybių pavadini- mais. Tuo tarpu kitų sričių specialistai veiksmo rezultatams pava- dinti dažnai be reikalo (ypač dėl kitų kalbų įtakos) terminizuoja veiks- mų pavadinimų daugiskaitą (pvz., išrūkimai, t.y. išrūkos — ekologija, išvarvėjimai, t.y. išvarvos- veterinarija ir pan.). Terminų tikslumas, be abejo, siejasi ir su jų motyvacija. Tačiau negalima sakyti, kad motyvuoti terminai yra tikslūs, o nemotyvuoti — netikslūs. Netiksliais reikėtų laikyti tik klaidinančiai motyvuotus terminus. Tokių terminų dažnai atsiranda dėl kitų kalbų įtakos, pvz.: nepertraukiama (= nenutrūkstama) gamyba (ekonomika), padažnin- tas (= padažnėjęs) kvėpavimas (medicina) ir pan. Be to, terminų tiks- lumo negalima sieti su jų darybos reikšme. Įvairių sričių specialistai labai dažnai tai daro, tvirtindami, kad kuris nors terminas netikslus todėl, jog jo darybos reikšmė neva prieštarauja termininei reikšmei. Tiksliau pasakius, darybos reikšmę jie suvokia kaip svarbiausią ter- mino reikšmės semą. Iš tikrųjų darybos reikšmė savo abstraktumu, galima sakyti, yra tarpinė tarp leksinės ir gramatinės reikšmės. Ši reikšmė išplaukia iš darinio struktūrinių dėmenų, jų santykio. Pa- vyzdžiui, termino pievagrybis (Agaricus) darybos reikšmė yra “pie- voje augantis(pievos) grybas“. Jo leksinė ir termininė reikšmės — daug platesnės ir konkretesnės. Botanikai skiria bent kelias šių gry- by rūšis ir kalba net apie miskinius pievagrybius (Agaricus silvati- cus) ir dirvinius pievagrybius (Agaricus arvensis). Be to, pievose auga dar daug ir kitų grybų, kurie pievagrybiais nevadinami. Taigi darybinė reikšmė dažniausiai yra netikra, apgaulinga žodžio reikš- mė. Apskritai galima teigti, kad terminų tikslumas labiausiai yra su- sijęs su jų semantika. Darybinis patogumas. E. Jakaitienė tvirtina, kad civilizuotų tau- *Jakaitienė E. Ten pat. P. 91. 31 tų kalbose apie 6096 leksikos sudaro dariniai“. Kiti teoretikai sako, kad darinių ir pirminių žodžių santykis priklauso nuo kalbos sinte- tiškumo laipsnio. Analitinėse kalbose pirminių žodžių esą gausiau negu sintetinėse. V. Urbutis tvirtina, kad lietuvių kalboje dariniai turėtų sudaryti ne mažiau kaip 4/5 visos leksikos*. Rusų kalbos A.Ti- chonovo “Žodžių darybos žodyne" (1985) pirminių žodžių ir dari- nių santykis esąs toks: 18118 ir 126690= 1:7“. S. Keinio duomeni- mis, 92,5% grynai lietuviškų bei hibridinių vienažodžių terminų daik- tavardžių, sudėtų į “Rusiškai lietuvišką ekonomikos terminų Zody- na” (V. 1966), yra padaryti iš kitų žodžių (iš viso skaičiavimui imta truputis per 1600 skirtingų žodžių, iš jų pirminių yra apie 120). Apie 90% dariniai sudaro ir “Rusy-lietuviy-angly kalbų skaičiavimo tech- nikos terminų žodyne" (V., 1971) bei “Botanikos terminų žodyne" (V., 1965) pateiktų tokios pat rūšies terminų (iš viso atitinkamai per 1900 ir apie 800 skirtingų žodžių, iš jų pirminių apie 180 ir 120)". Taigi šiaip ar taip dariniai sudaro didžiąją vienažodžių terminų dalį ir svarbu, kad būtų patogu juos daryti. Pamatinis žodis ir darinys laikomi “žodžių darybos pora", kurios žymėtasis narys yra darinys. Ši sąvoka yra tarytum visos žodžių da- rybos ląstelė. Tačiau žodžių darybos procesas nesibaigia žodžių da- rybos pora. Jeigu iš darinių vėl daromi nauji žodžiai, tai atsiranda žodžių darybos grandinės*, pvz.: o— e oo (1) Pav. (1): /eisti-> laidus— laidininkas— puslaidininkis- pus- laidininkinis; stiprus stiprinti stiprintuvas— priešstiprintuvis ir pan. sUrbutis V. Žodžių darybos teorija. V., 1978. P. 62. S MonmnceensB A OcHoBHbie BONpoCkI CJIOB006pa30BaHHA B COBPEMCHHOM pyccKOM JMTEpaTypHOM SI3BIKE. JI., 1987. C.5. 'Keinys S. Priesaginė lietuviškų terminų daryba // Lietuvių terminologija. V., 1975. P. 7. *Moncees A. Ten pat. P.1šl tt. 32 Tokios terminų darybos grandinės gali šakotis, pvz.: L (2) Pav. (2) : iš žodžio geležis padarytas žodis geleZinis, o iš pastaro- jo žodžio — geležinkelis, geležiniai (pančiai); iš žodžio geležinkelis — geležinkelininkas ir t.t. Jeigu iš to paties pamatinio žodžio vėl daromi nauji žodžiai, tai atsiranda žodžių darybos vėduoklės, pvz.: = (3) Pav. (3): vilkas— vilkaūgiis, vilkauoge, vilkduobė, vilkdalgis, vil- kligė ir kt. Terminų darybos vėduoklės dar gali jungtis ir sudaryti terminų darybos kompleksus. Be to, žodžių darybos specialistai kalba ir apie žodžių darybos lizdus. Tiesa, ši sąvoka dažnai suprantama nevieno- dai. Vieni mano, kad tik vienos šaknies žodžiai gali sudaryti lizdą, o kiti sako, kad lizdus gali sudaryti ir visi vieno kurio nors darybos afikso vediniai. Tačiau dažniausiai manoma, kad žodžių darybos liz- dą sudaro giminiškų žodžių, turinčių bendrą šaknį, visuma. Žodžių darybos lizdas yra žodžių darybos procesų rezultatas. Pvz.: — drąsumas drąsus — drąsiai — drąsuolis — drąsėti — drąsėjimas — drąsinti — drąsinimas — drąseika Žodžių darybos lizduose gali išsiskirti dar ir žodžių darybos pa- 33 radigmos — vieno darybos laipsnio žodžių visumos. Kitaip pasakius, tai vėduoklinių lizdų šakos. Vadinasi, ir pačius lizdus galima laikyti didelėmis paradigmomis. Sąvoka “žodžių darybos lizdas", matema- tikų žodžiais tariant, yra atvirkščiai proporcinga sąvokai “žodžių da- rybos tipas”: lizdas — visuma žodžių su bendra šaknimi ir skirtingais afiksais, o tipas — visuma žodžių su bendru afiksu, bet skirtingomis šaknimis. Pavyzdžiui, visi būdvardžiai su priesaga - nis sudaro vieną žodžių darybos tipą, nors jų šaknis gali būti skirtinga: iš daiktavar- džių (medinis: mėdis), būdvardžių (saldinis: saldūs), skaitvardžių (pirminis : pirmas), net raidžių pavadinimų ( tėjinis : tė) ir t.t. V.Ur- butis sako, kad žodžių darybos tipą galima suprasti dvejopai — arba kaip kalboje esančią abstrakčią struktūrinę schemą, pagal kurią su- daromi visi tos pačios darybos reikšmės ir formos dariniai, arba kaip kalbėjime (t.y. šnekoje) esančius pačius tokius darinius, jų visuma’. Žodžių darybos tipą kaip formalią schemą galima įsivaizduoti turint 3 matmenis : 1) darybos reikšmę; 2) pamatinio žodžio leksinį gra- matinį pobūdį ir 3) darybos formantą. Darybinis patogumas — tai termino tinkamumas kurti naujiems, semantiškai ir formaliai nuo jo priklausomiems žodžiams. Didžiau- sia darybine galia lietuvių kalboje pasižymi daiktavardžiai, būdvar- džiai ir veiksmažodžiai. Tačiau tai plačios ir šakotos kalbos dalys, ir terminai daromi ne iš visų jų atšakų. Pavyzdžiui, įrankių pavadini- mai daromi tik iš aktyvaus veiksmo veiksmažodžių. Veiksmų pavadi- nimai su priesaga -imas nedaromi iš mišrinių veiksmažodžių, turin- čių bendratyje priesagą -yti. Veiksmo rezultato pavadinimai su prie- saga -muo (-menys) nedaromi iš priešdėlinių veiksmažodžių. Sudur- tinių terminų darybos būdingiausi ir labai reti atvejai yra tokie: SUrbutis V. Ten pat. P. 246. 34 Dūrinys Dažnas Vidutinis Retas Labai retas (arba negalimas) Daiktavardis + daiktavardis Daiktavardis + būdvardis Būdvardis + daiktavardis Būdvardis + + būdvardis Būdvardis + veiksmažodis Veiksmažodis + daiktavardis Veiksmažodis + P būdvardis Veiksmažodis + veiksmažodis Ir bendrinėje, ir mokslo kalboje veiksmažodžiai daromi ne tik iš veiksmažodžių, bet ir iš vardažodžių. Terminologijoje dažnai prirei- kia iš daiktavardinių veiksmažodžių vėl daryti daiktavardžius. Tokia daryba jau yra nepatogi ir neperspektyvi. Apskritai naujadarų dary- bai naudingiausi trumpi lietuviški žodžiai. Loginiai terminų reikalavimai Logikai sako, kad pavadinimas, arba vardas, — tai kalbos išraiška, 35 žyminti objektą ar objektų klasę". Tačiau ir “objekto”, ir “bendrinio ar tikrinio vardo" sąvokos kalbotyroje ir logikoje nesutampa. Pavyz- džiui, daiktavardis žmonija logikoje laikomas tikriniu (vieniniu) var- du, o kalbotyroje — bendriniu, kuopiniu. Skirsis ir sąvokos “sąvoka" samprata. Be abejo, kad logikai “sąvoką" supras giliau, visapiusiš- kiau, o terminologijai sąvoka turi tik antraeilę reikšmę, nors ir yra standartizuota tarptautiniu standartu (ISO|R 1087 — 1969) : “ bet kuris mąstymo vienetas, išreiškiamas terminu, raidiniu ar kuriuo ki- tu simboliu". Visi terminai reiškia sąvokas. Tačiau yra žodžių, kurie sąvokų ne- reiškia, pvz.: jungtukai, dalelytės, jaustukai ir kt. Antra vertus, ter- minai reiškia ne paprastas, bet specialias kurios nors srities sąvokas. Kiekviena sąvoka turi turinį (vidinių ir išorinių požymių visumą) ir apimtį (visus tos sąvokos požymius turinčių objektų visumą). Kuo platesnis sąvokos turinys, tuo siauresnė jos apimtis. Kitais žodžiais tariant, kuo didesnis požymių skaičius atsispindi sąvokoje, tuo ma- žiau yra objektų, turinčių tuos požymius. Svarbiausi yra du loginiai terminų reikalavimai:sistemišku- mas ir apibrėžimų tikslumas. Pirmasis reikalavimas sietinas su terminų ir juos atitinkančių są- vokų skirstymu bei klasifikacija, o antrasis — su apibrėžimų standar- tizacija. Sąvokų visuma terminologijoje pirmiausia skirstoma kategorijo- mis: daiktai, procesai, įrankiai, ypatybės, dydžiai. Daiktams būdinga formos, dydžio, kilmės, konstrukcijos (sandaros), paskirties, medžia- gos, cheminės sudėties, gamybos būdo, veikimo principo ypatybės. Procesų kategorijos sąvokoms skiriami vyksmo pobūdžio, jo grei- čio, intensyvumo, laiko, atsiradimo priežasties, rezultatų požymiai ir kt. Toks skirstymas kategorijomis, žinoma, dar nėra išsamus ir tikslus. Terminologijoje sąvokos vienos nuo kitų skiriasi pirmiausia ap- imtimi. Pagal ją sąvokų santykiai gali būti keleriopi, būtent: wpledkaitis R. Logikos įvadas. V., 1968.P.128. 36 1) lygiareikšmiškumo (tapatumo), pvz., : “lingvistika” (A) ir “kalbotyra” (B), 2) nuošalės, pvz: “varna” (A) ir “varnénas” (B) © 3) susikirtimo, pvz. “terminas” (A) ir “Yodis” (B) (AB) 4) jeities, pvz: “cyplé” (A) ir “antis” (B) OL Praktinėje terminų tvarkybos veikloje dažniausiai skiriamos dvi sąvokų santykių rūšys: hierarchiniai ir nehierarchiniai santykiai, pvz.: autobusas “ (gimininė sąvoka) ir “dviaukštis autobusas? (rūšinė savoka); “autobusas” (visumos sąvoka) ir “važiuoklė? (dalies sąvo- ka). Nehierarchiniai sąvokų santykiai dažniausiai yra šie: medžiagos — produkto, priežasties — pasekmės ir kt. Jie remiasi ne vidiniais, bet išoriniais sąvokų požymiais. Sąvokų klasifikacija artimai susijusi su jų loginiu skirstymu. Daž- niausiai skiriamos dvi skirstymo rūšys: 1) skirstymas pagal požymio pasikeitimą ir 2) skirstymas pagal požymio buvimą ar nebuvimą. Pas- tarasis skirstymas kitaip dar vadinamas dichotominiu. Tai toks skirs- tymas, kai klasės skirstomos tik į du poklasius. Skirstant sąvokas būtina laikytis tam tikrų taisyklių, būtent: 1) skirstymas turi būti adekvatus; 2) skirstymas turi būti nenutrūkstamas; 3) skirstymo na- riai turi vienas kitą šalinti ir 4) skirstymas turi būti atliekamas vienu pagrindu. Kai nesilaikoma skirstymo taisyklių, atsiranda įvairių ne- sistemiškų sąvokų ir jas atitinkančių terminų.Pavyzdžiui: 1) lakiųjų medžiagų magmoje negalima skirstyti į vandenį, chlorą, fluorą, boro 37 oksidą ir angliarūgštę, nes čia skirstymas atliekamas ne vienu pa- grindu: vieni skirstymo nariai yra cheminiai elementai (pvz., chlo- ras, fluoras), o kiti — junginiai (boro oksidas; angliarūgštė); 2) pa- grindinių antiseptinių medžiagų negalima skirstyti į fenolius, formal- dehidus, halogenus, vandenilio peroksidą, kalio permanganatą, boro rūgštį, sunkiųjų metalų druskas, sulfanilamidus, antibiotikus, nes są- vokos “vandenilio peroksidas”, “kalio permanganatas”, “boro rūgš- tis” yra rūšinės, o “fenoliai”, “formadehidai”, “halogenai” — gimini- nės (čia pažeista skirstymo nenutriikstamumo taisyklė); 3) kėlikliai (technika) negali būti skirstomi į mechaninius, sraigtinius ir hidrau- linius, nes sraigtiniai kėlikliai yra mechaninių kėliklių porūšis ir kt. Sąvokų skirstymas yra artimai susijęs su jų klasifikacija: kiekvie- na klasifikacija kartu yra ir skirstymas, tačiau ne kiekvienas skirsty- mas yra klasifikacija. Logikai pateikia tokį klasifikacijos apibrėži- mą: “Klasifikacija yra toks skirstymas, kuriame (kai — K.G.) objek- tai suskirstomi į klases taip „kad kiekviena klasė kitų klasių atžvilgiu užima pastovią apibrėžtą vietą". Logikoje dažniausiai skiriamos dvi klasifikacijos rūšys — pagalbinė ir pagrindinė (tikroji, natūralioji). Pirmoji klasifikacija padeda rasti objektus kitų objektų tarpe (pa- vyzdžiui, terminų suskirstymas pagal abėcėlę), o antroji — skirsto objektus į klases pagal jų esminius požymius. Tuo tarpu terminologi- joje dažniau vartojamos dvi kitokios klasifikacijos sistemos: hie - rarchinė, kai tarp klasifikuojamų grupių nustatomi pavaldumo santykiai,ir fas etinė, kai klasifikuojama aibė daug kartų dalija- ma įvairiais atžvilgiais. Terminų sistemiškumas kartais suprantamas ir kaip darybos ti- piškumas. Tačiau vis dėlto būtų tiksliau sistemiškumu vadinti termi- nų klasifikacijos ar skirstymo nuoseklumą bei darnumą. Vadinasi, nesistemiški terminai gali būti visiškai taisyklingi ir tikslūs. Apie apibrėžimų tikslumą šiame straipsnyje atskirai nekalbėsi- me, nes jis “ Terminologijos" leidinyje jau buvo aptartas anksčiau??. "Plečkaitis R. Tenpat. P. 91. 2Gaivenis K. Keletas minčių apie terminų standartizaciją// Terminologija. V, 1995. Kn. 2. P. 6-11. 38