Nuo liaudies terminijos prie mokslinės

TERMINOLOGIJA IR DABARTIS Jonas KLIMAVIČIUS NUO LIAUDIES TERMINIJOS PRIE MOKSLINĖS Mokslinė terminija ir liaudies terminija yra labai skirtingos sritys. Tai lemia mokslo, apskritai civilizacijos ir etnikos, liaudies gyvenimo skirtybės ir prieštaros. Tačiau terminologiškai mokslinė terminija ir liaudies terminija yra neperskiriamos. Bent jau Vidurio ir Rytų Europoje. Bet jų sąsaja nėra lygi. Tai vienakryptis vyksmas nuo liaudies terminijos prie mokslinės. Ir tą vyksmą sukelia bei lemia ne pradinis taškas – liaudies terminija, bet mokslinių sąvokų sistemos, paprastai tarptautinės, visuotinės, įvardijimo reikmė. Ne liaudies terminija duoda, o mokslinė terminija rinkdamasi skolinasi. Čia nėra dviejų veikėjų – skolintojos ir skolininko, o tik šaltinis ir sėmėja, kuri savo mokslinių sąvokų sistemos įvardijimo troškuliui numalšinti, kai tinka pagal jos matmenis, savo semtuvais semiasi ir iš šio šaltinio. Beje, ne visoms mokslinės terminijos šakoms tie šaltiniai vienodai gilūs, kartais jų visai nėra. Lietuvių kalbotyros tradicijoje liaudies terminija pirmiausiai kelta kaip mokslinės terminijos svarbiausias šaltinis ir pavyzdys. Kazimieras Būga rankraščių likusioje nebaigtoje J. Elisono “Zoologijos sistematikos terminų žodynėlio” (Kaunas, 1920) recenzijoje rašė: “Visos mokslo šakos turi sau imtis terminus iš šnekamosios kalbos. Ko trūksta šnekamojoje kalboje, tą mokslininkas turi pasidaryti iš esamojo kalbos materijolo gyvosios kalbos pavyzdžių ir taisyklėmis”1. Net neįmanoma įsivaizduoti, kad iš liaudies kalbos neimtų botanika, zoologija, anatomija, fizinė geografija, geologija, meteorologija,žemės ūkio mokslas, net technika. Jos gausiai, kartais net labai kruopščiai ir išradingai ėmė. Bet ir čia pasitaiko, kad nereikalingi skoliniai, vertiniai ar naujadarai stelbia sava, sunkina gyvą bendravimą, pvz.: 1 Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1961. T. 3. P. 783. 4 barsukas (turim sava opšrūs); pelynas, nuolat brukamas vietoj savos mėtelės (: mesti, plg. prametal as “pradaras, uždaras”: pramesti); tri-kažolė – cikorija; diastema – pradanitė; kolika – diegliai; furunkulas – šunvotė (furunculus – furunkulas – šunvotė, o furunculosis – jau tik furunkuliozė – dauginiai furunkulai MedŽ); kariesas – ėduonis; ligos recidyvas – atkrytis; medikamentas – vaistas; krekenos – priešpienis; šnervė (šnervė) – nosiaskylė (nosiaskylė). Juozas Balčikonis apie 1939 m. rašytame straipsnyje “Mūsų kalba ir terminologija” tiesiog minėjo gyvosios kalbos terminus: “Bet kurkas daugiau turim terminų iš pačios gyvosios kalbos, atnešusios mums juos iš senų senovės. --- Maža to, gyvosios kalbos terminai, išėję tiesiog iš mūsų galvojimo dvasios, o ne padirbti nusižiūrėjus į svetimos kalbos kurpalį, yra mums suprantamesni ir aiškesni”². 1946 m. raginime šviesuomenei, mokslininkams “Rinkime gyvąją terminologiją” J. Balčikonis rašė: “Liaudies kalboj yra daug daugiau terminų, negu tūlas iš mūsų galvoja – ne tik iš kasdienio gyvenimo, bet ir iš mokslo srities”³. Gyvosios kalbos terminai, skirstomi teminėmis grupėmis, kartais vadinami vardais, pavadinimais. Yra čia ir nemažų svyravimų. Antano Salio 1937 m. straipsnyje “Mūsų gentivardžiai”, nors vyrauja giminystės santykiai GK 1937 1 14, nors tik “Vedybinė giminystė – affinitas, Schwägerschaft, свойство – kai kas yra bandę vadinti gentystė, bet ji neprigyja”, todėl “Daug geriau čia tinka svainystė <…>“ GK 1937 1 4, paskui vartojama svaininė giminystė ir pusinė giminystė GK 1937 1 5 76, tačiau tik pradžioje pavartota giminystės terminai GK 1937 1 4, o šiaip visur gentivardžiai “Verwandtschaftsnamen, названия родства”. Mat A. Salys vietoj Lietuvoje jau įprastos genties (gentis 1. “pirmykštėje visuomenėje – bendruomenė, susijusi giminyste, papročiais, ūkiu, kalba ir teritorija”: Baltų gentys DŽ₃) ir vėliau vartojo kiltis⁴ (kiltis aiškinimas DŽ₃ – istor. “genčių (ppr. giminiškų) susivienijimas” seniai neatitinka vartosenos, tėra DŽ₁ ir 2 Balčikonis J. Rinktiniai raštai. V., 1978. T. 1. P. 164. 3 Ten pat. P. 194. 4 Salys A. Baltų kalbos, tautos bei kiltys. V., 1955. 5 DŽ2 palikimas]. Dabar gentivardžių Lietuvoje vis dažniau ir visai pagrįstai pagal tautovardžio analogiją vadinamas “genties vardas”, net: augalų gentivardžiai ir rūšivardžiai KK 1979 37 27. Giminystės terminą vartoja Algirdas Sabaliauskas (LKK VIII 12). Jis yra ir baltų kalbų gyvulininkystės terminologijos (LKK XII 7) tyrinėtojas. Tačiau ši liaudies terminija buvo suprantama ir tiriama kaip leksikos teminės grupės, o ne terminų sistemos. Lietuvių kalbotyrai mažai rūpėjo žinomi teoriniai teiginiai: “Liaudies terminijos skiriamąja ypatybe pirmiausia laikoma ją sudarančių vienetų reikšmių ir vartojimo mažesnis griežtumas”5. G. Klepikova teigia, kad liaudies terminija galima tirti dvej a i p: iš vidaus – tarmės rėmuose kaip jos terminų s i s t e m a, iš išorės – kaip visos liaudies kalbos terminų r i n k i n į, kur reiškiasi ir daugiareikšmiškumas, ir sinonimija6. Žiūrint iš vidaus, liaudies ir mokslinė terminija skiriasi ne griežtumo laipsniu, o tik tuo, kad “mokslinėje terminijoje reiškiasi įsisąmonintas ir nuoseklus vienareikšmiškumo siekimas ir sinonimiškumo vengimas”. Šitaip atrodo liaudies terminijos skirtumas nuo mokslinės. Ji puikiai suprato mūsų mokslines terminijos pirmtakai. Povilas Matulionis 1906 m. rašė: “ <…> gyva žmonių kalba, dar dažniau raštai vienu žodžiu tankiai varduoja 2–3 augalus suvis įvairius, ir atvirkščiai: vienas augalas vadinasi keleriopai. – Tokiuose atsitikimuose aš iškėliau vien tus vardus, kurie yra ar plačiau mėniami, ar tikrai jie išreiškia augalo žimas, ar senesnes kilmes, ar reiškiau yra patvirtinti mūsų artimųjų tautų kalbomis: latvių, lenkų, rusų”8. Mokslinė terminija ima iš liaudies terminijos panašiai kaip bendrinės kalbos paprastoji leksika iš tarmių – ne perimama kuri nors viena sistema, bet imama iš viso rinkinio. Mokslinių sąvokų įvardijimo t i k s l u m a s reikalauja esamą žodį t e r m i n i z u o t i – jo reikšmę išplečiant, susiaurinant, apibendrinant ar kitaip m o d i f i k u o j a n t ir atribojant nuo kitų terminų reikšmių. Šiuo požiūriu liaudies termini- 5 К л е п и к о в а Г. П. Славянская пастушеская терминология. М., 1974. С. 30. 6 Ten pat. C. 31. 7 Ten pat. C. 33. 8 M a t u l i o n i s P. Žolynas. V., 1907. P. 3. 6 jos panaudojimas – ne perpylimas iš vieno indo į kitą, o kraujo perpylimas pagal tinkamą grupę, ne perkėlimas iš vienos vietos į kitą, o persodinimas ar įskiepi(jimas). Be to, iš liaudies terminų rinkinio ir kitos medžiagos kuriama mokslinių terminų sistema. Gaila, kad šitai nėra teoriškai pakankamai apmąstyta, dažnai tenkinamasi pastebėjimais, kad kas kokį terminą iš kur pasigavo, paleido, jis prijigo, įsigalėjo arba ne. Dalyko problemiškumą gerai iliudija 1960 m. dramatiškai nuskambėjęs J. Balčikonio straipsnis “Bičių terminologija”9. 1966 m. išėjo LKŽ VII, iš kurio galima įsitikinti, kad nėra pramanas netaisyklingasis variantas medonėšis Pkr, Všn, Užv, Šauk, Jrb, o taisyklingasis medunešis Jnš, Vdn (medunešys Ob) jau 1954 m. buvo DŽ₁. Įvardijimas tikslus, panašūs terminai būdingi ir liaudies terminijai, plg. net ¹ bitkopis 1. “bičių (medaus) kopimas (ėmimas)”, 2. “bičių kopimo laikas” (bitkopis, bičkop(t)is) LKŽ I₂, šienapjūtė, rugiapjūtė, linaraūtė, linamynis, bulviakasis. Jei liaudies terminijoje nėra, o mokslui reikia, įvardijimas nesunkiai patikslinamas, pavyzdžiui, iš gyslos išvedama kraujagyslė ( liaudies kalboje yra vartojamas krãugyslė, žr. LKŽ VI, net arterijos pavadinimas gyvagyslė, žr. LKŽ III) ir limfagyslė (sausgyslė – liaudies, žr. LKŽ XII), iš plėvės – pilvaplėvė ir krūtinplėvė. Ir bičių šeima, jei yra motina, kodėl turėtų būti aklas vertimas? LKŽ XIV šeima 5. “vieno avilio, kelmo bitės”. Dėl ir Mšk pažymėta nj., bet: Tei ma iškada, ka šeimelę buvau padaręs, į ta motina žuvo Jrb. Ir šeimyna 6. Aps, Nmč, S. Dauk – nebe nj. Gali būti avilys bičių, jei tik bitės naminės. Etnologija žino ir: naminių bičių šeima Zoopsich 138, ir žeminių bičių šeima Zoopsich 137, taip pat vapsvų šeima Zoopsich 137, skruzdžių šeima Zoopsich 140, termitų šeima Zoopsich 141. Ir ne tik visuomeninių vabzdžių – gyvūnijos pasaulyje yra daug šeimų variantų nuo izoliuotos monogaminės iki poligaminės šeimos Zoopsich 130. Motininė šeima, sudaryta iš patelės ir jauniklių, labiau paplitusi tarp paukščių, o tėvinė – tarp žuvų ir varliagyvių, <...> Zoopsich 130, taigi yra ir paukščių šeima Zoopsich 131, vilkų šeima Zoopsich 132. Jau 1972 m. DŽ₂ yra šeima 4. “vieno avilio, kelmo bitės”. Kas galėtų 9 Balčikonis J. Min. veik. P. 353 – 354. 7 ginčyti, kad iš tarmių gyvosios terminijos – medaus nešimas ir medunešis tikslesnis ir sistemiškesnis yra medunešis? O bičių šeima, ar būtų iš gyvosios terminijos, ar vertinys, kaip ir motina (gyvojoje terminijoje bitinas, bitinėlis), tiksliausiai įvardija bičių gyvenimą: bičių šeima – “bendrija, kurią sudaro bitės darbininkės, bičių motina ir tranai” LTE II. Tačiau mokslinės terminijos skirtumas nuo liaudies daug didesnis negu liaudies terminijos – nuo mokslinės. Jis nesiriboja nei vienareikšmiškumu, nei mokslinių sąvokų įvardijimo tikslumu ir sistemiškumu. Būtina pridėti dar bent du skirtumus – mokslinė sistema yra tarptautinė ir privalo apibrėžčių. Sąvokų sistemos tarptautiškumas daugelyje mokslo sričių reiškiasi ir terminijos bei nomenklatūros formaliu tarptautiškumu. Botanikos, zoologijos, anatomijos, medicinos terminijos yra lotyniškos, sudarytos pagal tam tikrus tarptautinius kodeksus, tvirtinamos specialistų tarptautinių kongresų. Šių terminų lietuviškieji atitikmenys, tarp kurių, kaip jau pradžioje sakyta, gausu žodžių iš gyvosios terminijos, tėra nacionalinis variantas – moksle jei vartojamas, tai paprastai greta su lotyniškuoju, o vienas – dažniau mokyklinėje ar populiariojoje literatūroje. Sąvokų turinio moksliškumas, pasireiškiantis ne tik loginėmis apibrėžtimis, bet ir daiktų ar reiškinių ir jų sudėties ar sandaros labai ar gana tiksliais matmenimis, lemia tai, kad atitinkami liaudies terminų rinkinio žodžiai vieni gali tikti paprastesnei mokslinei sąvokai įvardyti, kiti gali ir likti tik liaudies ar net, poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais, po tėviškės sutrūnijusiu slenksčiu, o mokslas sudėtingesnei, labai tiksliai sąvokai vartoja tarptautinius terminus. Liaudies kalbos dulkės gerai tinka technikai, kasybai, meteorologijai, net astronomijai ir iš dalies geologijai: rūdos, anglių, kasyklų dulkės, sniego, ledo dulkės, atmosferos, vulkaninės, kosminės, tarpžvaigždinės, radioaktyviosios dulkės, dulkių vėtra, apsauga nuo dulkių, dulkių ūk as, dulkių žiedai, dulkių valymas, dulkių siurblys, dulkių siurbtuvas, dulkių sodintuvas, dulkių rinktuvas, dulkių tuvas, dulkių gaud egis, dulkiema-tis, dulkiatakis, dulkialigė (koniozė), dulkinis kuras, ... Tačiau dulkės tėra tam tikros “dalelės”: dulkės – “smulkiausios (<μm) kietų 8 medžiagų dalelės, pasklidusios ore ir kt. dujose arba nusėdusios ant paviršių” LTE III; dulkių dalelės – “smulkiausios dirvožemio dalelės, kurių skersmuo nuo 0,001 iki 0,05 mm. Būna dar smulkesnių dalelių (mažesnių kaip 0,001 mm skersmens) – dumblo, ir stambesnių, smėlio dalelių – nuo 0,05 iki 3 mm skersmens” FGŽŽ. Bet petrografija, t.y. “mokslas, tiriantis uolienų mineraloginę ir cheminę sudėtį, jų geologinės ypatybės (slūgsojimo sąlygas, paplitimą, kilmę bei kitimą Žemės plutoje ir Žemės paviršiuje)” FGŽŽ, tiksliau – litologija, t.y. petrografijos dalis, tirianti nuosėdines uolienas (magmines ir metamorfines uolienas tiria petrografija), klastinių (nuotrupinių) uolienų klasifikacijoje dulkių neskiria: “Nuosėdinių klastinių ir molingų uolienų struktūros, skiriamos pagal grūdelių dydį – psef itinė struktūra (grūdeliai >1 mm skersmens), psam itinė (1–0,1 mm; pagal kitas klasifikacijas, 1 – 0,05 mm), aleuritinė (0,1 – 0,01 mm; pagal kitas klasifikacijas, 0,05 – 0,005 mm), pelitinė (<0,01mm)” LTE XI 555; psėfitai [gr. psēphos – akmenukas, gargždas] – “klastinės uolienos, susidariusios iš >2 mm (pagal kt. klasifikacijas, >1 mm) skersmens nuotrupų. Gali būti apzulinti rieduliai, gargždas, žvirgždas, žvyras ir neapzulinti luitai, skalda” LTE IX; psamitai [gr. psammitēs – smėlingas] – “smėlingos uolienos, turinčios >50% 0,05 – 2 mm (pagal kt. klasifikacijas, 0,05 – 1 mm) dydžio mineralų ir uolienų nuotrupų. Birūs psamitai vadinami smėliu, sucementuoti – smiltainiu” LTE IX; pelitai [gr. pēlos – molis], molingosios uolienos – “įvairios sudėties klastinės uolienos, susidedančios daugiausia iš <0,01 mm skersmens dalelių. Pelitams priklauso molis, dumblas, argilitas” LTE VIII. Tarp psamitų (smėlio) ir pelitų (molio, dumblo, argilito) įsiterpia aleuritas [gr. aleuron – miltai] – puri 0,01 – 0,1 mm skersmens (smulkesnių už smėlį ir rupesnių už molį) mineralų dalelių sankaupa. Aleuritams priklauso dulkės, dumblas, liosas ir liosiškos uolienos. Sucementuotas aleuritas vadinamas aleurolitu; su vandeniu sudaro tokią masę – dumslą” LTE I. Dulkių ir aleurito mokslinis skirtumas jau aiškus. Tačiau reikia padaryti nukrypimą, nes čia yra puiki proga parodyti, kad ir moksliniam tikslumui galima n ėra, o svarbiausia – jo siekiant kyla ir visai nepageidautinų, sunkių mokslinės ir liaudinės terminijos prieštarų bei 9 mokslinių terminų neapibrėžtumų. Kitaip sakant, siekiant vieno tikslumo pasiekiama ir kito netikslumo. Štai aleuritas (vienaskaita !) yra tarp psamitų (smėlio) ir pelitų(molio, dumblo, argolito), bet aleuritas – tai 1) dulkės, 2) dumblas, 3) liosas; aleuritas – tai ir dumblas (o jis vadinamas dar ir dribsmėliu). Betikslinant tiek prieštarų! Tad ir reikia dar aiškintis, kas yra molis ir smėlis, molis ir dumblas, dumblas ir sapropelis (“supuvęs dumblas”), kas yra liosas. Molis – “nuosėdinė uoliena, sudaryta iš smulkučių dalelių, <...>. Tokios dalelės, patekusios į vandenį, virsta drumzlėmis, <...>. <...>. Jis lengvai įmirksta, pasidaro plastiškas, o įgavęs tokią formą, išlaiko ją ir išdžiūvęs. Atsidūręs giliai po žeme, molis netenka šių savybių – jis virsta molio skalūnu ar kita molinga uoliena” GŽ. “Molio skalūnas vandenyje netyžta” FGŽŽ. Smėlis – “--- Smėlis birus, akytas (akytumas 26 – 49 %). --- Daug aleurito turintis smėlis vadinamas aleuritinguoju (dulkėtuoju), molio – molinguoju, žvirždo – žviržding uoju ir pan. Pagal vyraujančių dalelių dydį smėlis būna labai smulkus, smulkus, vidutinis, stambus, labai stambus (...)” LTE X. Dar yra jų mišiniai – priesmėlis ir priemolis (su savo apibrėžtimis). Taigi purus, bet nebirus aleuritas yra tarp plastiško, tyžtančio, į gabalus susokančio molio ir nuotrupinio – biraus, akyto smėlio, kurio esama ir aleuritingojo. Aleuritas yra 1) dulkės, bet anaiptol ne visokios – yra ir dumblo, smėlio dulkių, ir visai ne nuosėdinių uolienų ir net jokių ne uolienų dulkių. Aleuritas yra 2) dumblas – “smulkios minkštos nuosėdos jūrų, ežerų, upių, tvenkinių dugne. 30 – 50 % jų dalelių yra mažesnio kaip 0,01 mm skersmens. <...>” LTE III; “ežerų, pelkių, jūros arba upių vandenyje nusėdusios molingos dalelės, dažnai įtžiusios nuo vandens ir turinčios organinės medžiagos. Esama įvairių dumblo atmainų: smėlingo, molingo, organinio (žr. sapropelis) ir kt.” GŽ. “Natūraliomis sąlygomis dumblas yra takus, išdžiūvęs įgyja savybių kieto kūno, <...>“ FGŽŽ. Taigi čia jau darosi aišku, kad dulkės – tai tik tam tikra dalelinė s a n d a r a, bet ne medžiagos s u d ė t i s (ir uolienų, ir ne) ir ne s t r u k t ū r a; o aleuritas – tam tikrų uolienų tam tikra s t r u k t ū r a – nuotrupinių uolienų puri, bet nebiri sankaupa, sudrėkusi – tyži, taki, bet neplastiška, išdžiūvusi – trapi, skali, bet nekieta”; aleurito 10 sandara gali būti ne tik nuotrupinės uolienos (dažniausiai), bet ir šiaip molingoji uoliena – dumblas. Tačiau dumblas gali būti ir ne uolienų sudėtis – sapropelis [gr. sapros – supuvęs + gr. pélos – dumblas] – “gėlių vandenų ir pelkių dumblas. Jame yra daug organinių medžiagų. Susidaro daugiausia iš planktoninių ir bentosinių organizmų likučių ir sąnašų (smėlio, molio, kalkių). Turi iki 30 % puvenų, <...>” LTE X¹⁰. Vienoks dumblas yra pelitų struktūros, kitoks – aleuritų. Prieštaros yra ne sąvokų, o tik žodžių: molis skiriasi nuo smėlio, bet yra molingasis smėlis; dumblas yra molingasis ir smėlingasis; dumblas skiriasi nuo dulkių, bet yra ir dumblo dulkės; yra ir smėlio dulkės – sąvokų, jų skirtumų yra daugiau negu žodžių. Aleuritas yra ir 3) liosas [vok. Löss] – “puri, akyta gelsvos spalvos uoliena, sudaryta iš labai smulkių, kaip dulkės, molio, smėlio ir klinčių dalelių” GŽ. “Dulkiškių (0,01 – 0,05 mm skersmens) dalelių jame yra 30 – 55 %, molio (<0,005 mm) 5 – 30 %” LTE VII – lietuviškai tai būtų gal priedulkės, o ne “derlingas lengvas priemolis” VLKŽ II. Sunkiausiai išsprendžiama prieštara yra: dribsėlis ar dumslas? 1947 m. LKŽ II dribsmėlis (neol.) – “?”: Dribsmėly dažnai pasitaiko, kad po kiek laiko drenažas užanka rš. Naujadaras prigijo, įteisintas 1954 m. DŽ I – dribsmėlis – “drimbantis smėlis”. 1956 m. atsiranda kitas naujadaras: пыльный – думслас, о пыльнич песок – дрибсмелис GirFGTŽ. Toliau vartojami abudu, tik vienų skiriami, kitų 10 Vartota ir sapropelio sinonimų: гиттья – gitija, sapropelis, mauras GirFGTŽ, sapropelis, gitija, mauras GŽ. Gitija (šved. gyttja – dumblas, purvas) – “ežerinės nuo­sėdos”, kitaip sapropelis TŽ, TLE I vargu ar gali varžytis su sapropeliu (sapropelis žr. gitiją JKTŽ 286 yra grįžimas atgal). Juoba negali varžytis maūras – 1) “turtingas organinių likučių dumblas, kuris susidaro pelkėjančiose paežerėse arba dumblėjančiuose upių užutekiuose”, 2) “vietinis vandeninių augalų – dumblių – pavadinimas” GŽ: nors dumbliai įvardyti naujadaru (visa žodžių šeima: žaliadumbliai, gelsvadumbliai, melsvadumbliai, rudadumbliai, raudondumbliai, auksadumbliai, menturdumbliai, titnagdumbliai, glitadu dumblis, valkčiadumblis, ilgadumblis, dumbliagrybiai, dumbliȧvabalai), o ne žodžiu maurai (yra tik dumblų gentivardžiai maurenė, maurabragis, mauragimbė, maurakul­is, mauragryškėtė) – tam jis gal ir netiko (tai daugiau plūdžių, plūdenų sąžalynai), žodžio maurai (mãuras) dvireikšmiškumas labai žymus ir, beje, atvirkščias – 1. bot. “vandenų augalas plūdena (Lemna)”, 2. “dumblas, purvas” (visoks, o ne organinis !) LKŽ VII. 11 tapatinami: dùmslas – “vandeniu praskydęs smėlis arba kitos smulkiagrūdės nuosėdos. Jos užblaukia (užneša) šulinius, gręžinius. Smėlingas dumslas dar vadinamas dribsmėliu” GŽ; dùmslas, dribsmėlis – “vandens prisotintas gruntas, dažniausiai smėlis, galintis sklisti ir sliuogti” FGŽŽ (bet sliuogas kitoks – “purvo srautas, t.y. tirpsmo, lietaus ar gruntinio vandens prisotintas nestoras dirvožemio arba grunto sluoksnis (mažiau kaip 1 m storio), slenkantis šlaitu žemyn” FGŽŽ; dar kitoks šėlė [arab. sajl – srovė] – “smarkus, trumpalaikis vandens, purvo, skal dos ir riedulių srautas kalnų upių vagose” EGŽ). Galėjo pakakti vieno dribsmėlio, nors kartais tai ir ne smėlis. Pakankamai ir du, nors iš tikrųjų ir dribsmėlis, ir dùmslas bliau­kia vienodai. Tiesa, dumslas padarytas taisyklingai, motyvuotas labai gerai: dumti 7.// “nešti sąnašas”: Minija į vieną pusę grauž, o į antrą dum Krt. Vanduo per tvanus didelę duobę išdūmė Kal. Šulinys uždumtas, reikia išvalyt Skr (LKŽ II₂). Todėl visai be reikalo naikinamas dribsmėlis, nustumiamas dumslas, doramasi kerėplų: dùmslas, kitaip drimbantysis gruntas, o trivariantis drimbantysis gruntas, slankusis gruntas, dùmslas dar yra dvejopas: “vandens prisotintas, birus gruntas, kuris, kasamas giliau požeminio vandens lygio, praskysta, teka kaip sunkus, klampus skystis ir suardo kasinius. Skiriamas tikrasis ir netikrasis Δ. Tikrasis Δ yra smulkiagrūdis, dulkingas, molingas ar dumblingas smėlis, turintis koloidų. <…>. Todėl šis gruntas d r i m b a, kai hidrodinaminis slėgis nedidelis. <…>. Netikrasis Δ d r i m b a, kai požeminio vandens srauto hidrodinaminis slėgis yra didelis. <…>. Tai įvairaus rupumo smėliai ir žvyr a. <…>” LTE III. Taigi, nors dùkingas, molingas, dumblingas, bet smėlis; drimba, o ne dumia ar slenka, nors netikrasis Δ ir iš žvyro. Todėl teisius DŽ₃, laikydamasis tradicijos: dùmslas žr. dribsmėlis. Dribsmėlio ir dum slo atskyrimas JKTŽ 273, kai rusų, vokiečių ir anglų kalbų atitikmenys sutampa, neatrodo būtinas. Paprastas giedras, skaistus, debesuotas, apsiniaukęs oras, kuriame skraido, laksto, lekioja paukščiai, vabzdžiai ar aitvarai, kaukai, slenka ar stovi debesys, draikosi voratinkliai, moksle yra sudėtinga, visaip struktūruota, pilna visokių reiškinių atmosfera [gr. atmos – oras + sphaira – rutulys] – “Žemės rutulį gaubiantis oro sluoksnis, 12 kuris sukasi kartu su Žeme” GŽ. Tai Žemės atmosfera. Išmatuotas atmosferos slėgis – tai irgi atmosfera, dabar – nesisteminis slėgio vienetas; iš tikrųjų dvi atmosferos: viena – normalioji, arba fizikinė, atmosfera (atm), lygi 760 mm gyvsidabrio stulpelio, kita – techninė atmosfera (at) mažesnės – lygi tolygiai pasiskirsčiusiam 1 jėgos kilogramo (1 kgf, arba kG) slėgiui į plokščią horizontalų 1 cm² paviršių – tai lygu 735,56 mm gyvsidabrio stulpelio, arba 0,968 atm. Žemės atmosfera vertikaliai dalijama į 5 sluoksnius, kurie skiriasi ir tankiu bei temperatūra: troposfera (tankiausia, iki 8 – 17 km, virš Lietuvos – 9,8 – 11,2 km), stratosfera, mezosfera, termosfera, egzosfera (aukščiau kaip 800 km). Yra dar pereinamieji sluoksniai, kur temperatūra mažai keičiasi – tropopauzė, stratopauzė, mezopauzė, termopauzė. Horizontaliai troposferoje vyksta atmosferos cirkuliacija, priklausanti nuo Saulės spinduliuotės netolygaus pasiskirstymo – nuo temperatūrų skirtumo susidaro slėgio skirtumai ir oro masių judėjimas, ir atmosferos turbulencija – oro srautų sukūrinis judėjimas, maišymasis: dinaminė – nuo vėjų ir terminė atmosferos turbulencija, arba konvekcija, sukelianti ir aukštyneigius oro srautus, arba termikus. Čia dažnai keičiasi orai. Tai irgi mokslinis terminas, liaudies – tas pats nediferencijuotas, daugiareikšmis oras. Orai dar naujovė, vartosena dar nenusistovėjusi: погода – orai (tik daugisk.) (klim.) GirFGŽŽ (1956 m.); orai – “žemutinio atmosferos sluoksnio būklė (temperatūra, slėgimas, debesuotumas, krituliai, vėjo kryptis bei stiprumas ir kiti atmosferiniai rodikliai) tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje” GŽ (1972 m.); orai, oras LTĖ VIII (1981 m.); orai FGŽŽ (1987 m.); orai, oras EGŽ (1994 m.). Ar jau tikrai d a u g išskaitiniai orai yra v i e n o je vietoje v i e n u laiku? Mykolo Mikalajūno 1975 m. MeteorŽ dar taip griežtai neteigia, o tik skiria vienos vietos vieną orą ir jų daugį – orus: погода – oras, orai: giedra / giedras oras, vėjuotas oras, lietingas oras, tvankus [troškus] oras, darganas oras, apsiniaukęs oras, palankus oras, skraidomas oras, …, bet balandžio orai, vietos orai, vyraujantieji (-ys) orai, arba sausas oras / sausringi orai, drėgnas oras / drėgni orai, tyrus oras / tykus orai, pasaulio orai / pasaulinis oras: морозная погода – 1. labai šaltas, speiguotas oras, 2. (orų klasifika- 13 cijoje) šálčio orai. Taip yra ir CAvŽ: oras [oro sąlygos] – weather conditions – условия погоды : esamasis oras, būsimasis oras. Tai artima gyvajai kalbai, kur orai vartojami tik daugio prasme: Per dieną keli orai pereina Pv. Jis eina visokiaisis orais – ir gerais, ir blogais Trs (LKŽ VIII). Pasitaikanti vienio daugiskaita yra atsiradusi dėl kitų kalbų poveikio: schlechte Witterung – piktas oras. od. Pl. pikti orai K II 357, per ótrus atėjau – ich bin durch Wind und Wetter hergekommen (NLKŽ VIII). Čia priderėtų ir K. Donelaičio Tuo laukus orai drugni gaivindami glostė. Oro biuras seniai virto orų biuru, orotyra yra tik orų mokslas MeteorŽ, kitaip būti negali. Paprastai yra orų tarnyba, bet prognozės oroda – orų [oro] prognozė MeteorŽ, skry-džio oro prognozė, maršruto oro prognozė, savarankiška tipinio oro prognozė, orientacinė oro prognozė CAvŽ. DŽ₃ ta pačia DŽ₂ oras 4. reikšmė “atmosferos sąlygų būsena tam tikru laiku” su tais pačiais vienaskaitiniais ir daugiskaitiniais pavyzdžiais pateikia kiek kitaip: oras 4. ppr. dgs. Iš tikrųjų Lietuvai skelbiami orai – retai būna vieno-das oras Vilniuje ir Palangoje, visada skiriasi dieną ir naktį, rytą ir vidudienį, tačiau vienoje vietoje vienu laiku tėra oras. Grįžkime prie oro ir atmosferos. Yra atmosferos ozonas, atmosferos slėgimas, atmosferos drumstumas, užterštumas, radioaktyvumas, atmosferos straujymė, atmosferos cirkuliacija, turbulencija, atmosferos elektra, atmosferos optika, fizika, akustika, chemija, bet oro masės, orlaivis, oro balionas, orpūslė, oro kelias, oro transportas, oro vežėjas, oro mūšis, oro desantas. Yra ir atmosferos oras ! Troposfera dalijama į parbio sluoksnį (iki 1,5 km) ir laisvąją atmosferą. Paribio sluoksnyje oro savybės dar priklauso nuo Žemės paviršiaus ypatumų. Jo yra skiriami dar du apatiniai posluoksniai: pažemio – “nuo Žemės paviršiaus iki 2 m aukščio (oro temperatūros, drėgnumo, vėjo greičio didžiausio vertikalaus gradiento sluoksnis” LTE I ir priežemio – “nuo 2 iki 100 m (jame vyksta smarkiausias oro maišymasis – turbulencija)” LTE I (1976 m.). Kitur yra kitaip: pažemio oro sluoksnis, pažemio sluoksnis – “<…>iki 30–50 m, o kartais iki 250 m aukščio. <…>. Apatinė p.o.s. dalis iki 2–2,5 m aukščio (padirvio sluoksnis). <…>” FGŽŽ (1987 m.). Dirva yra ir 2. “dirvožemis” DŽ₃, tačiau padirvys – tik “vieta, pieva palei dirvą”. 14 DŽ3 palaiko pirmąjį variantą, žinoma, žodžio pažemys skirdamas paprastąją ir terminologinę reikšmę: pažemys 1. “erdvė palei žemę”: Kregždės laksto pačiu pažemiu. Pirkėlės langai buvo pažemyje [ir pažemė “pažemys”: Lekia pažemė; pažemiai “pažemys”. Dūmai iš pažemių kyla aukštyn. Jau saulutė pažemiais ridinėjas], 2. geogr. “atmosferos pasluoksnis iki 2 m”: pažemio vėjas, rūkas, oras, o priežemis geogr. “atmosferos pasluoksnis nuo 2 iki 100 m”. Dulkį ir aleurito, oro ir atmosferos priešpriešos rodo liaudies ir mokslinės terminijos apylgį atsiribojimą. Neret as dalykas yra mokslinės terminijos vyravimas, nes tik mokslas, nors reiškiniai egzistavo, juos išsiaiškino, apibrėžė ir įvardijo. Biržų ir Pasvalio krašte nuo seno griūdavo žemė, prasmeg davo namai, gyvuliai, geologai sakosi sen ten girdėję smegdobučių, įdubalių, bet tik užsienio geologija išaiškino reiškinį ir įvardijo – karštas, karstiniai reiškiniai ir karstinį reljefas, nors dabar jau bandoma vartoti ir lietuvišką žodį: karstinė įgriuva, smegdobė FGŽŽ; Gipso sluoksniuose atsiradus tuštumoms, įgriūva žemė, susidaro smegdobės TLE II 226. Lietuvoje nuo amžių pučia brizas, yra morenų, zand­rų, keimų, ozų, varvų, bet tik mokslas pasakė ir apibrėžė, kad tai brizas, morena, zandras, keimas, ozas, varvos. Po kurio laiko randasi kiek ir lietuviškų atitikmenų: Ožas (šved. äs- gūbrys) – “ilgas (iki 30 – 40 km) ir siauras (nuo kelių metrų, kartais iki 2 – 3 km) kalvagūbris arba pylimas iki keliasdešimt metrų aukščio. Dažniausiai susidaręs iš sąnašų, kurios klostėsi ledyno viduje tekančių tirpsmo vandenų slėniuose. Susideda iš fliuvioglacialinio gargždo ir smėlio, pasitaiko riedulių sankaupų.<...>“ FGŽŽ turi lietuvišką atitikmenį ožnugaris GŽ, LTE VIII, TLE III, EGŽ, nors gyvojoje kalboje tai labai retas ir visai kitos reikšmės žodis – “plika vieta ant kalvos, kur beveik neauga žolė” Srd (LKŽ VIII), nors nė vienas Lietuvos ozų ožnugariu nevadinamas. Ir bendrinėje kalboje garsusis Vilniaus Šeškinės ozas niekada nevadinamas ožnugariu, priešingai, yra Ozo gatvė. Todėl ir DŽ3 tą ozo atitikmenį deda ne kaip geografijos terminą: ožnugaris “ozas”. Dar daugiau pastangų dėta, kad švediškos varvos turėtų ne tik atitikmenį, bet ir pakaitą: ленточная глина – juostuotas molis, varvos GirFGŽŽ, várvos, arba juostuotieji moliai GŽ, juostuotieji 15 moliai, várvos LTE V ir várvos – “prieledyninių patvenktinių ežerų nuosėdos”, kitaip juostuotieji moliai LTE XII, juostuotasis molis, varvos TLE II ir várvos, kitaip juostuotasis molis TLE IV; tik juostuotieji moliai FGŽŽ. Tik ar jau galima džiaugtis, ar jau nugalėjo lietuviškas pakaitas? Kodėl taip įvairoja skaičius – juostuotieji moliai, rečiau juostuotasis molis. Iš ko tos juostos? Manding, terminas netikslus. Įsiskaitykime: juostuotieji moliai – “prieledyninių ežerų nuosėdos, susidedančios iš plonų molio ir smulkiagrūdžio smėlio sluoksnelių – nusėdusių ledyninių drumzlių. Pavasarį ir vasarą, tirpstant ledynui, nusėsdavo smėlis, rudenį ir žiemą – molis. Kiekviena sluoksnelių pora sudaro metinę juostą. Iš juostų skaičiaus nustatomas laikas, per kurį susidarė visa juostuotųjų molių storymė; <-->“ FGŽŽ. Ir šved. varv – “ratas, periodiškas grįžimas” GŽ, o ne koks “molis” ar “juostos”. Tai jau veikiau molsmėlio juostos. Tarptautinės mokslo sąvokos nebūtinai turi būti įvardytos tarptautiniais žodžiais ar siaip skoliniais. Lietuvos Skalių kalnelio akmenys (mineralas) yra dolomitas, o iš Estijos įsivežama metamorfinė uoliena skalūnis kukersitas (: Kukersas – Kukruses kaimas Estijoje) vadinama lietuviškai degusis skalūnas. Skalūnas žinomas jau bent nuo 1936 m. (LEnc IV 733). Mokslinė terminija atsiskiria nuo liaudinės šalindama jos terminų daugiareikšmiškumą – ir tarptautiniais terminais: dulkės – aleuritas, oras – atmosfera, ir jos pačios priemonėmis: oras – orai. Atribodamas sąvokas mokslas labai vaisingai naudoja liaudies terminijos rinkinio galimybes. Iš liaudies kalbos ir paprastosios bendrinės kalbos žodžio lijundra dviejų reikšmių – 1. “lietus šąlant, sudarantis apša- lą”: Kur eisi per tokią lijundrą, 2. “lietaus (ar rūko) šąlant apšalas”: Žemė lijundra aptraukta. Kelias slidus – lijundra DŽ₃ (dar ir GirFGTŽ neskirta: ir гололёд – lijundra, ir гололедица – lijundra) meteorologija lijundrai paliko tik pirmąją, bet užtai įvedė dar du terminus: гололёд – lijundra, отложение гололёда – 1. lijundra (procesas), 2. lijundros apšalas [nuogulos], гололедица – prikledis, apledėjęs kelias, pop. [t.y. populiariai] žiemą slidus kelias MeteorŽ. Apšalas bendrinėje kalboje vartojamas ir kaip terminas, ir kaip paprastasis žodis: 1. “ledo sluoksnis nuo lijundros”: <--> , 2. “lijundra”: ap- 16 šalu palyta, 3. “prišalęs prie kokio daikto ledas”: <...> DŽ₃. Siaurai žinotas plikledis 1. “lijundra, apšalas”: Plikledis ant medžiais S. Dauk, 2. I, J “plikas, neapsnigtas ledas” LKŽ X (plikledis 2. turi sinonimą grynledis MŽ, Š, Sn, grynledys Bd, grynledai (Šauk – LKŽ III) tapo plačiai vartojamu terminu: plikledis – “po šlapdribos, lietaus, lijundros arba atodrėkio ant žemės ir kitų paviršių užšalęs ledas, o keliuose – ir transporto priemonių suplūkstas bei nuslidinėtas sniegas” LTE IX. Taigi plikledžio santykis su lijundra yra tik dalinis: plikledis gali būti ne tik nuo lijundros. Kelių plikledis dabar jau įprastesnis net už pop. slidus kelias, nes slidus gali būti ne tik apledijęs, bet ir apsnigtas (ypač ant ledo), ir šlapias kelias. Tik dar kasmet po pirmo plikledžio vis reikia kai kam priminti, kad jei slidus kelias, tai ne plikšala – tada gruntkeliais ratai darda, trinka11. Turbūt reikėtų priminti, kad ledo sluoksnis ant žemės paviršiaus ir įvairių daiktų (laidų, medžių, šakų ir t.t.), susidarantis užšalus lietaus arba rūko lašeliams, kai oro temperatūra nuo 0 iki -3°C yra ne lijundra, kaip teigia FGŽŽ, o apšalas – juk ten pat toliau yra apšalo storis (bet ten yra ir dar vienas netikslumas: “Po atodrėkio ant žemės paviršiaus susidaręs ledas vadinamas plikledžiu” – plikledis pirmiausia yra nuo kritulių, paskiausia – nuo atodrėkio). Kas galėtų tikėti, kad plikledis – tai “drėgmės kondensavimasis ir virtimas ledu ant atšalusių objektų paviršiaus, sudarant plonytę ledo lūobelę”, JKTŽ 178. Meteorologija atriboja reguliarių (sezoninių) potvynių nuo netikėto lietaus poplūdžio (o tvano jai visai neprireikė). Liaudies terminijos sinonimų atranka mokslinių sąvokų sistemai yra bene dar sunkesnis dalykas. Iš sinonimų miglą (sūristėjęs vandens garai ore) – rūkas, ūkas, ūkana, rūkana (= rūkana) SinŽ meteorologija dominante padarė žodį rūkas – “vandens garų kondensacijos produktų (smulkių vandens lašų arba ledo kristalų) sankaupa atmosferos pažemio sluoksnyje. <...>” FGŽŽ. Rūkana ir meteorologijoje yra dvireikšmė, bet antroji reikšmė išplaukia iš pirmosios – 1. “smulkių vandens lašelių arba ledo kristalų sankaupa ore, sumažinanti matomumą atmosferoje (bet ne daugiau kaip iki 1 km; tirštes- 11 Plačiau žr. Klimavičius J. Plikšala // Mūsų kalba. 1987. Nr. 4. P. 43 – 47. 17 nė rūkana, daranti matomumą mažesnį kaip 1 km, vadinama rūku”, 2. “atmosferos dulsuvumas, kurį sukelia ore esančių labai smulkių vandens lašų ir ledo kristalų išsklaidyta šviesa. <...>” LTE IX. Taip ir DŽ: rūkana geogr. 1. “labai silpnas rūkas, kuriame prasčiau matyti per 1–10 km”, 2. “oro dulsuvumas, kurį sukelia rūko lašelių ar ledėkiukų išsklaidyta šviesa” (DŽ₁ iš viso nėra, o DŽ₂ rūkana visai neapibrėžta – “miglotas oras, ūkana, rūkas”). MeteorŽ dvireikšmiškumo (beje, šiuo atveju būdingo ir kitoms kalboms – rus. дымка, vok. Dunst, angl. haze) vengta, bet kažin ar vykusiai: дымка – 1. rūkana; nevart. rūkelis, dūmelis (atmosferos matomumas nuo 1 iki 10 km), 2. ūkanotumas (atmosferos matomumo įvairaus laipsnio pablogėjimas). Mat yra ir ūkana – panaši į rūkaną?.. bet ir skirtinga: ū kana – “optinis reiškinys; saulėtą karštą vasaros dieną žiūrint į horizontą, matyti, kaip nuo įkaitusios žemės kyla garas, ir oras tartum virpa, srūvena ir raibuliuoja. <...>” FGŽŽ, taigi rūkana – atmosferos dulsuvumas, o ū kana – oro raibuliavimas. DŽ₃ ū kana – “šilto garuojančio oro ar kylančio rūko, rūkanos regimas sluoksnis”: ryto, rudens ūkana. DŽ₁, DŽ₂ ū kana – tik “rūkas, migla”. MeteorŽ tai tik šnekamosios kalbos žodis: марево – šnek. 1. ū kana, 2. miražas RLKŽ II марево – 1. miražas, 2. ūkas, ū kana, blanda¹². Ūkas meteorologams – tik šnekos žodis: мгла – 2. šnek. migla, ūkas MeteorŽ, o astronomijai – terminas: ūkas, kosminis ūkas – “tarpžvaigždinių dujų ir dulkių telkinys” AstrŽ (panašiai LTE XI). Taigi bendrinėje kalboje ūkas turi paprastąją ir specialiąją reikšmę: ¹ūkas 1. “ū kana”: <...>, 2. astr. <...> 12 Čia jau visai į šalį – į debesis: blanda “ū kana, apsiniaukimas”: Saulė į blandą leidžiasi, gali būti lietaus DŽ₃; LKŽ II, blandus – net 2. “tamsus, apsiniaukęs, neaiškus”: Blandžios akys Kp. Pats blandumas – vidurnaktis, miego laikas Pl. Panašiai jau ir ū kana – “miglotas, apsiniaukęs oras” – пасмурная погода, Nebelwetter, cloudiness, cloudy weather JKTŽ 158. Bet juk пасмурная погода – apsiniaukęs oras MeteorŽ; nors ir MeteorŽ nukrypta į šalį: пасмурно – apsiniaukę, ūkanota, пасмурность – vien ūkanotumas, пасмурный – apsiniaukęs (dangus), rūškanas (diena, oras); net сумрачный – ūkanotas, rūškanas, nors сумрак – prietema. Rūškanas, rūškanotas tėra “apsiniaukęs” (jei labai, tai, žinoma, ir “tamsus”), o ne “miglotas”, taip pat jau yra bendrinėje kalboje daiktavardis rūškana 1. apsiniaukęs, rūškanas oras” DŽ₃. 18 (DŽ₁, DŽ₂¹ ūkas 2. astr. žr. miglynas; AstrŽ miglynas nė neminimas). Kosminėje erdvėje dulkes sudaro ūką. O ore? Štai čia ir padaryta didžiausia operacija: migla – “oro drumstumas dėl kietų priemaišų (dulkių, dūmų, suodžių).” Tiršta migla, kaip ir rūkas, gali labai sumažinti matomumą <...>. <...>“ LTE VII (panašiai ir FGŽŽ). Gyvojoje kalboje (tarmėse) panašią reikšmę turi rūkas 2. sing. “dulkės”: Dievuliau brangus, kaip buvo, vien rūke gyvenom – šitiek dulkių! Slm. Ant pilko rūbo tai nei pūkas, nei rūkas MI (LKŽ X). Motyvacija, beje, labai aiški – plg. 1. rūkti 3. “kilti dulkėms, dulketi” (tik 6. “garuoti, prakaituoti”) LKŽ XI. Migla ir rūkas – du plačiausiai vartojami sinonimai, bet meteorologijoje seniai tvyro ir garuoja rūkas. MeteorŽ yra ir šlapias rūkas (мокрый туман), bet pažymėta: сухой туман – nevart. sausasis rūkas, o vartotina (sausoj)i migla: мгла – 1. (sausoj)i migla (kietosios priemaišos ore), žinoma, 2. šnek. migla, ūkas. Kiti rūšiniai pavadinimai – dulkių [dulkinė], ūminė migla MeteorŽ, taip pat JKTŽ miglelė 153 žr. dunksą “oro drumstumas – padūmavimas”, дымка, Dunst, haze 149 kelia minčių. Dūmka, kaip jau sakyta, yra 1. rūkana, 2. ūkanotumas (нос дымиться – 2. rūkuoti, migloti) MeteorŽ. Kaip dunksa galėtų būti “drumstumas, padūmavimas”, jei dunksoti – “būti neaiškiai regimam, dūluoti” DŽ₃. Būtų galima terminologų akis atkreipti į tarnybą dūmaka Švnč, Vdš, Rš, Ml “rūkas, migla, ūkana”: Rudenį būna dūmaka Dglš. Tokia ūžėjo dūmaka, kad par du žingsnius nieko nesiregi Tvr. Ryte buvo dūmaka – nei dangaus, nei žemės neseregėjo Tvr (LKŽ II₂). Dėl semantikos plg. dūmuoti 2. Vlkv, V. Piet. “niaukstytis, rūkuoti, blaustis”, apsidūmuoti Ggr, Vdk “apsitraukti migla, apsiniaukti”, padūmuoti 2: Diena tokia ūkanota, dangus padūmavęs Ds. Padūmavę, pajuodavę visi pakraštėliai Alk, uždūmuoti 2. Grv, Trgn “apsitraukti migla”; dūmyti 4. refl. Bsg “blaustis, trauktis”; apsidūmėti “apsiniaukti, apsimigloti”: Apsidūmėjusi, bene lys Šts, dūmėtas 2. Žeml, Srj “miglotas, neaiškus”; dūmsa Brt “apsiblausęs, miglotas oras”, dumcus 1. Brt “tamsus ir miglotas” LKŽ II₂. Šios mikro sistemos analizę galima baigti išvada: didelės liaudies terminijos išgalės ir daug, mokamai mokslinės terminijos imta, 19 kruopščiai terminizuota; šis tas dar problemiška. Mokslas atribojo marias (teoriškai pavadino lagūna – “jūros įlanka, kurią nuo jūros skiria nerija” GŽ) nuo jūros (suskirstė: pakraštinė jūra; uždaroji, pavyzdžiui, Baltija; tarpžemyninė, pavyzdžiui, Viduržemio jūra, beje, joje yra dar kelios jūros: Marmuro, Egėjo, Jonijos, Adrijos, Tirėnų, Ligurijos), atskyrė jūrą nuo ežero (nors politikai gali manyti, kad Kaspija – jūra) ir nuo vandenyno, nors ne viską: yra tik okeanografija, okeanologija, jau ir okeaninė inžinerija JKTŽ 47, yra vandenyno dubuo, bet jūros fizika, jūros geologija, jūrų biologija, jūrų žemėlapiai / jūrlapiai, jūrmylė / jūrų mylia, jūros krantas, jūros lygis, jūros vanduo, jūrų bangos, paprastai jūrų srovės (vandenynų srovės / jūrų srovės GŽ, bet jau vandenynų srovės žl. jūrų srovės FGŽŽ), jūreivis, jūreivystė, jūrininkas. Mokslas atskyrė: žmogaus – skrandis, paukščio – skilvys, o pilvelio ir vėdaro SinŽ jam čia visai neprireikė. Agronomijai dirva tėra 1. “ariama, dirbama žemė, laukas” DŽ₃, o “tinkamas augalams augti paviršinis žemės sluoksnis” yra dirvožemis DŽ₃, taigi yra ir pievos, miško dirvožemis. Yra dirvožemio aeracija, drėgnumas, dirvožemio oras, vanduo, dirvožemio erozija, druskėjimas, jaurėjimas, pustymas, dirvožemio kalkinimas, dirvožemio rūgštingumas, šarmingumas, dirvožemio profilis, horizontas, dirvožemio struktūra, tipas, dirvožemio mokslas – dirvotyra, jos skyrius – dirvodara, yra dirvožemininkas. Kai kam nepatinka mokslinis dirvožemis. Bet jei yra juodžemis, baltžemis, raudonžemis, geltonžemis, rudžemis, pilkžemis, smulkžemis, sūrožemis, druskožemis, molžemis, smėlžemis, tai dirvožemis nukrinta kaip pritvinkęs lašas. Žinoma, nors terminas yra šalna dirvožemio paviršiuje, o praneša, kad bus šalna dirvos paviršiuje, niekam gal nekylą minčių, kad tik arimuose. Į liaudies terminų rinkinio panaudojimo ir nepanaudojimo pavyzdys galėtų būti net ir ne mokslinė terminija, o paprastoji bendrinė kalba, pasiėmusi skolinį grybas, o atmetusi savas tarmybes kremblys ir budė. Kodėl? Tai nėra nei vienintelės, nei retos atvejis, kai paplitęs skolinys nurungė siaurą tarmybę ar jų būrį: tarakonas – kakšlė, prūsokas; karosas – krakė; negė – graužavirba; kurapka – čerekslė; ūkis 20 – duba, butà; kūjis – plaktas, kūgis, pasėkelis, luokas: kočėlas – valkas, velenas; kosti(u)mas – eilutė, karta; metalas – naugė. Sunku įtikinamai teigti, kad kremblys ir budė apskritai būtų atsiradę kaip gimininiai (bendriniai) “grybo” pavadinimai. Variantas 2budis sf. Sdk, Ds, LzP tėra “lakštabudžių šeimos grybas” LKKŽ I₂, [lakštabudiniai (Agaricaceae) – “<...> Dažnesnės yra pievagrybio (Agaricus), žvynabudės (Lepiota), stambiažvynės (Macrolepiota), smulkižvynės (Phaeolepiota), šlakabudės (Cystoderma) genčių rūšys” LTE VI]. Ir platesnis variantas 2budė, būdė turi daug rūšinių reikšmių – 1. Arm “nevalgomas grybas, šungrybis”; Visokios budės pradėjo augt, džgs ir grybai Mrc, 2. Rdm “paniabudė (Phallus impudicus), 4. Tvr, Lz, BB In 19, 29 “kempė, kempinė”: Ar nežinai, kad budė ant medžio auga? Ad; taip pat 2budelė 1. Kžt, Trgn “ūmėdė (Russula)”, budelė MŽ “toks grybas”. Tik 2budė 3. Lkm, Ds, Rš “grybas”: Nemunė – tokia budė Lkm [o nemunė – tai kelmutis bot. “tiltais augantis valgomas rūdas grybas kreivu plaušingu kotu (Armillariella) DŽ₃]. Budžių tiltas Lkm (LKKŽ I₂). Būdingas sakinys: Darbas kaip budė (netvirtas) Ds. Iš tikrųjų grybai yra tvirtieji ir netvirtieji. Budė, budis yra netvirtasis. Kiti net patys pasisako tokie esą: lepšė, težė / ¹težlis 1. “lepšė”, 2. “kazlėkas” LKŽ XVI, glébė / glebe “kazlėkas” LKŽ III, rud-mesė. Kremblys tik 1. B, R, MŽ; Km, Vl “grybas” (krembiai Vžns), 4. Al “bobausis”; kitomis savo reikšmėmis aiškiai pasisako esąs kietas – ne “lepšinis, tižinis, glebinis”, ne “mėsinis”, o “kremzlinis”: 5. Krok “susisukęs, gumbuotas medis” (plg. 2kremlys Grv, Str, Švnč “kotas, kamblys”), 6. prk. Krok “virtas žmogus” LKŽ VI, plg. kremzlė – ne tik 1. “kietas stangrus jungiamasis audinys žmogaus, gyvulio organizme” (ir kremblė, kremslė, ¹kremslys; nors ir kramslė MŽ, W, kramslys 1. B, N, Tv) ir 3. “sausgyslė”, bet ir 2. menk. “nosis”: Kai duosi į kremzlę, net apsiašarosi! Skr, Vai, nustok, ba susiteškęs kremzlės! Dkš, 4. com. niek. Arm “liesas gyvulys” (plg. ir kremblys 2. prk. Vdžg “senas, silpnas žmogus” – ne “lepšinis”, o “sukembėjęs”) – tai nebūtinai perkeltinė reikšmė – plg. kremzliai Ds “ant lauko likę palaidi šiaudagaliai; nuogrėbos, padraikos, pagreb stos”, net krem-slės J(BzF128) “tokia grybų rūšis”, toliau – kremzdėti, krémzda, -ėjo. 21 VlkV, Alk “skrupšėti, skriauzdėti, grukšėti, grikšėti”: Kaip valgai, kremzda grūzdai arba bulvės neišvirusios dantyse J. Bulvės kietos – net kremzda valgant Vrb; krėmsyti žr. kramsėti 2: Neišvirę tavo grybai, dar kremsija kaip žali Srv. Krėmsija bulvės, dar neišvirę Srv; kramsėti2. Rm “grikšėti, trekšėti”: Neišvirus bulvė, kai valgai, kramsi J. Ir būdinga: Man tos grybės kramsis Ps. Ypač: Lepšė niekuomet negal kramset Žml (abejotini reikšmių aiškinimai: kramsėti 1. Nm, Vaižg “su garsu kasnoti, krampsnoti” ir kramsčioti žr. kramčioti 1. “palengva krimsti, kramtyti”, pakramščoti “kiek pakramtyti”, nes: Pakramščiojo biškį žalių bul’bų Lp – labai panašu į “grikšėti, trekšėti”). Todėl DŽ₃, budis, -iės m. yra “koks nors lakštabudinis grybas”, o krembly s – “grybas”: krembliai greitai auga. Liaudies terminijoje yra, Antano Baranausko “Anykščių šilelio” žodžiais tariant, grybai ir šungrybiai vardais nežymėti. Šungrybio (šunagrýbio, šūniagrýbio, šūngrybės) greta papildytų žūniabudė Srj, šūniamenunė Grv, šūnbaravykis Krs žr. šėtonbaravykis LKŽ XV, grybekėsis Rdm, gribšis Rdm (LKŽ III). Slavizmas grybas (variantas grybė neetimologizuotas; gryba veikiausiai iš latv. grība) galbūt ir buvo reikalingas įvardyti gimininginei sąvokai, apimančiai virtuozius kremblius ir minkštąsias budės, tikrinius [vakarų dzūkų tikrìnis – “baravykas” LKŽ XVI], bendrinėje kalboje baravykas arba tikrinis baravykas (Boletus edulis), nes yra ir rudakepuris baravykas (Xerocomus badius), geltonasis baravykas (Suillus variegatus), šilbaravykis 1. “Gyroporus cyanescens”, 2. “smiltyninis baravykas (Gyroporus castaneus)”, net nuodingas šėtonbaravykis (Tylopilus felleus) ir šūninis 1. “netikras” LKŽ XV] kremblius, pumpo-taukšlius, -tauškius, -tekšlius (:¹pumpa 3. “<···> gumbas” LKŽ X), kukur-bezdalius (:kūkuràs “kupra”) / (s)kūz-bezdalius. Mikologija XX a. 8 dešimtmetyje grybus išskiria į atskirą organizmų karalystę Mycetalia, tarpinę tarp augalų ir gyvūnų karalysčių. Mokslinėje terminijoje nėra priešpriešos grybai ir šungrybiai, nėra iš viso šungrybių – grybai (Fungi) yra valgomieji (4 kategorijų – įeina ir žmonių paprastai nevalgomi, menkaverčiai, bet nenuodingi, atseit valgytini) ir nuodingieji grybai. Taigi skirstymas nėra logiškas: ne visi 22 nenuodingi valgomi, o mažiau nuodingi nuvirti ir nupilti valgomi. Šitas skirstymas apima aukštesniuosius grybus, jų yra dvi klasės: 1) aukščiagrybiai (Ascomycetes) – bobausis, briedžiukas, ausūnis, trumas, godūnas, taip pat vadinamieji grybeliai – mieliagrybiai, parazitiniai miltenis, raupėgrybis, įžymusis pelėjūnas (Penicillium); 2) papėdgrybiai, arba suprantamiau buožiagrybiai (Basidiomycetes) – “beveik visi valgomieji grybai, sūngrybiai, pintys, pumpotaukšliai ir poniabudės (=paniabūdės DŽ₃) <...>; <...> rūdys, kūlės, trobāgrybiai” PDŽ II 35 – jie skirstomi į lakštabudinius (kepurėlės apačia iš lakštelių), skylėtbudinius (kepurėlės apačia skylėta), gleiviagrybius ir kt., kurių gentivardžių daug naujadarų: pagal gyvosios kalbos kiaūliabudė, kėlmabudė LKŽ VI – gaibudė, jaunābudė, kreivābudė, kūgiabudė, plaušābudė, skydābudė, šlakābudė, tauriābudė, žvynābudė. Žemesniųjų grybų taip pat yra dvi klasės: 1) progrybai (Archimycetes) – “patys primityviausi vienaląsčiai grybai, neturintys grybienos” TLE I, “kūnas – plikas protoplazmos gumulėlis arba menkai išsivysčiusi grybiena (rizomicelis)” TLE IX; 2) dumbliagrybiai (Phycomycetes) – dumble, vandenyje, ant augalų augantys grybai, “neišauginantys sudėtingų vaisiakūnių” PDŽ II 34 – “grybiena dažniausiai nenariuota, daugiabranduolė” LTE III. Penktoji klasė tarpinė – grybšiai (Fungi imperfecti, arba Deuteromycetes) – “grybiena nariuota, tačiau lytinis dauginimasis neaptiktas” LTE IV. Štai kiek mokslinė sistematika (ir visų liaudies vardais nežymėtų ir net nežinotų grybų įvardijimas) davė naujadarų, ištisų jų eilių su sandais -grybis, -budė (net -grybšis: skylegrybšis žr. skylėgrybis LKŽ XII). Čia apžvelgta ir truputį apsvarstyta didelio žygio nuo liaudies terminijos prie mokslinės (su mokslo kompasais ir keliaženkliais) maža dalis. Pasukus požiūrį priešinga kryptimi – ne ką liaudies terminija davė, o ką mokslinė ėmė, ko neėmė, ką turėjo pati savo, gali kilti pagrįstas klausimas, kaip sėkmingai tą uždavinį atliko. Jei ne viską ėmė, ką galėjo, tai būtų vilties, kad dar gal ims. Svarbiausia – ar liaudies kalbos neslopino, nenugniaužė, ar su ja nesikerta, neįsiveržia drastiškai į jos amžių būvį. Tai atskira tema. Vienas kitas dalykėlis čia minėtinas. Masės įvedimas vietoj svorio nežmoniškai susikirto su gyvąja terminija – visi kasdien matom, kaip tą masę sveria svarstyk- 23 lėmis, ir taip daugelyje kalbų, apie tai kalba jau patys mokslininkai. Kiekvienas fizikas pasakytų, kad ledas, sniegas ne tirpsta, o lydosi, pasidaro ne tirpalas, o lydalas, tačiau meteorologija, geologija čia vartoja tik tirpimą, tirpsmą—nesikerta su gyvąja terminologija. Mokslinė ir paprastoji kalba turėtų taikiai dalytis vartosenos sritis. Kiekvienas mokinukas gali pasijusti mokslininku, kai per geografijos pamoką sužino, kad Lietuvoje kalnų nėra, o tik kalvos, bet lekiant nuo kalniuko į pakalnę jam tas mokslas nė motais. Sutrumpinimai AstrŽ – Astronomijos enciklopedinis žodynas / Sudarė A. Juška. V., 1984. CavŽ – Civilinės aviacijos terminų žodynas / Rengėjai vadovai R. Eriksonienė, J. Klimavičius. V., 1996. DŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: DŽ₁ – I leid., V., 1954. DŽ₂ – II leid., V., 1972. DŽ₃ – III leid., V., 1993. EGŽ – Vaitekūnas S. Enciklopedinis geografijos žodynas. K., 1994. FGŽŽ – Solovjovas V., Karpovas G. Fizinės geografijos žodynas-žinynas. K., 1987. GirFGTŽ – Gudelis V. Geologijos ir fizinė geografijos terminų žodynas. V., 1956. GK – “Gimtoji kalba”. GŽ – Agapovas S., Sokolovas S., Tichomirovas D. Geografijos žodynas. K., 1972. JKTŽ – Gudelis V. Jūros krantotyros terminų žodynas. V., 1993. KK – “Kalbos kultūra”. LEnc – Lietuviškoji enciklopedija. K., 1936, T. 4. LKK – Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1966, T. 8. 1970, T. 12. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas. V., 1968, T. 1, II leid. 1947, T. 2, I leid. 1969, T. 2, II leid. 1956, T. 3. 1962, T. 6. 1966, T. 7. 1970, T. 8. 1976, T. 10. 1978, T. 11. 1981, T. 12. 1986, T. 14. 1991, T. 15. 1995, T. 16. Straipsnyje vartojami ir šio žodyno sutrumpinimai. LTE – Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V., 1976, T. 1. 1977, T. 2. 1978, T. 3. 1978, T. 4. 1979, T. 5. 1980, T. 6. 1981, T. 7. 1981, T. 8. 1982, T. 9. 1983, T. 10. 1983, T. 11. 1984, T. 12. MeteorŽ – Mikალjūnas M. Rusų-lietuvių kalbų meteorologijos terminų žodynas. V., 1975. PDŽ II – Pažinimo džiaugsmas: Gyvoji gamta. V., 1990. RLKŽ II – Rusų-lietuvių kalbų žodynas. V., 1983, T. 2 / Sudarė Ch. Lemchenas. SinŽ – Lyberis A. Sinonimų žodynas. V., 1980. 24 TLE – Tarybų Lietuvos enciklopedija. V., 1985, T. 1. 1986, T. 2. 1987, T. 3. 1988, T. 4. TŽ – Tarptautinių žodžių žodynas. V., 1985. VLKŽ II – Kr ž i n a u s k a s J., S m a g u r a u s k a s S. Vokiečių-lietuvių kalbų žodynas. V., 1992, T. 2. Zoopsich – B a g d o n a s A. Zoopsichologija. V., 1983. Skaitmenys visur žymi metus, numerius (romėniškieji – tomus), puslapius. 25