Skvarbioji būdvardžių priesaga „-inis“, „-ė“

Stasys KEINYS SKVARBIOJI BŪDVARŽDŽIŲ PRIESAGA -INIS, -Ė Dabartinėje bendrinėje kalboje labai dažna yra pasidariusi būdvardžių priesaga -inis, -ė. Kartais rodosi, kad ji segiojama bemaž be jokių varžtų. Tokį tos priesagos aktyvumą smarkiai vis pakursto slavų, germanų, bent kiek gal ir kurios ne kurios kitos kalbos. Tačiau taip buvo ne visuomet. Praeito amžiaus galo ir šio pradžios raštų kalboje tokie itin dažni ir mėgstami buvo būdvardžiai, padaryti su priesaga -iškas, -a. Gausų jų vartojimą irgi daugeliu atvejų sukėlė ir palaikė svetimos kalbos, ypač, matyt, slavų, su savo net garsais artima priesaga -sk-. Štai pirmųjų metų „Varpe“ (1889 m.) buvo rašoma absoliutiszka valdžia 53 (raidėmis sz lenkų pavyzdžiu tuomet žymėta š, šalia pavyzdžio parašyti skaitmenys rodo tų metų „Varpo“ puslapį, kuriame tas pavyzdys pavartotas), demokratizska valdžia 54, dvasiszka spėka 54, ekonomiszkas gyvenimas 53, ekonomiszkas padėjimas 29, ekonomiszkas paspyrimas 71, medegiszka parama 38, militariszkas padėjimas 12, moksliszkas pamatas 36, politiszkas gyvenimas 12, politiszka išmintis 24, politiszka organizacija 55, politiszka valdžia 53, statistiszkai padavimai 14, tautiszka skirtybė 37 ir nemažai kitų. Dabar visi yra įpratę tokiais atvejais sakyti absoliutinė valdžia, demokratinė valdžia, dvasinė jėga, ekonominis gyvenimas (pavyzdžiui, valstybės, krašto, o ekonomiškas gyvenimas dabar tai „taupus gyvenimas“), ekonominė padėtis, ekonominė parama (arba ekonominė pagalba), medžiaginė (bet dažnesnis iš skolinio išsivestas būdvardis materialinė) parama (pagalba), karinė padėtis, mokslinis pamatas, politinis gyvenimas, politinė išmintis, politinė organizacija, politinė valdžia, statistiniai duomenys, tautinis skirtingumas. Įprasto dabartinės kalbos žodžio teisė vietoje tuomet buvo vartojamas žodis tiesa, o būdvardį juridinis, -ė atstojo juridiškas, -a, tad dabartiniai mūsų terminai ekonominės teisės, juridinis asmuo, juridinės teisės, politinės teisės, privatinė arba civilinė teisė yra pakeitę „Varpe“ vartotuosius ekonomiszkos tiesos 87, juridiszkza asaba 53, juridiszkos tiesos 87, politiszkos tiesos 8 53, privatiška arba civiliška tiesa 53. Tai, kad buvo pereita nuo vienos priesagos vedinių prie kitos priesagos žodžių, daug bus lėmę kalbininkų aiškinimai, taisymai. Ir žymiausias dabartinės bendrinės kalbos ugdytojas, neretai jos tėvu vadinamas, J. Jablonskis (1860–1930), ir vėlesni prieškario kalbininkai ne kartą kantriai yra aiškinę kaip tik ką reiškia ir kuriems galams tinka, kuriems netinka būdvardžiai su priesaga -iškas, -a. Pats J. Jablonskis, pirmąją savo gramatiką, išleistą 1901 m. Tilžėje, pavadinęs „Lietuviškos kalbos gramatika“, vėliau viešai pasitaisė, rašydamas, kad lietuviška kalba būtų kokia panaši į tą kalbą, kuria šneka lietuviai, o ne pačių lietuvių vartojama kalba. Tie kalbininkų kalimai į galvą padėjo susiaurinti priesagos -iškas, -a būdvardžių vartojimą (ne vienu atveju dabar net persistengiama – tos priesagos vediniai nebevartojami ir ten, kur labai tiktų), bet atkelė plačiosios vartosenos vartus kitiems, su priesaga -inis, -ė daromiems, būdvardžiams. Šių žodžių reikšmė atsajesnė, ne vienur netgi patyrusiems kalbos taisytojams ar redaktoriams keblu – sunkoka tvirtai įrodyti, kad tikrai toks būdvardis kuriuo atveju netinka, nes neretai galima įžvelgti ar bent sugalvoti kokią naują kitaip nenusakomą reikšmės atspalvį. Daug kur jų nė nedera kalbos klaidomis laikyti, gausėja atvejų, kai pagrečiu vartojamas priesagos -inis, -ė būdvardis ir kuri kita kalbos lytis, tarkim, kad ir daiktavardžio kilmininkas. Tie būdvardžiai, būdami labai skvarbūs, palaipsniui stumia iš vartosenos ne vieną tradicinę, iš prigimties kalbai būdingą lytį, o tai gali turėti nemenkų padarinių kai kurių linksnių vartosenai. Tačiau vis dėlto šie būdvardžiai tinka toli gražu ne visur, kur yra kieno pavartojami. Čia toliau bus aptariamas pluokštelis terminų su kalbamos rūšies būdvardžiais ir bandoma parodyti, kaip jie valstybės gyvenimo ir teisės kalboje galėtų būti vartojami ir kurie jų taisomiems terminams ar šiaip dalykinės kalbos pasakymams netinka. 1. Kas yra konstitucinė pataisa? Kurie ne kurie įstatymų leidėjai ir, matyt, iš jų kalbos besimokantys žurnalistai jau kuris laikas diegia į lietuvių kalbos vartotojų są- 9 monę terminą ne terminą konstitucinė pataisa. Kiekvieną kartą, išgirdus ar pamačius parašytą tą pasakymą, apninka abejonės, kas čia turima galvoje. Jei kalbama apie pačios konstitucijos taisymą (o pastaruoju metu paprastai tam reikalui kalbamas pasakymas ir vartojamas), tai kodėl nesakoma žmoniškai – konstitucijos pataisa? Juk ne iš piršto laužti į „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ įdėti žodžio pataisa reikšmės „pataisomasis pakeitimas, papildymas“ pavyzdžiai konstitucijos, nutarimo pataisa (V., 1993. P. 522). Žodynuose dar galima rasti ir sąrašo, sutarties, rezoliucijos pataisa. Kilmininku čia pasakoma, kas taisoma, kur tos pataisos daromos. Tai mūsų kalbos klasiko J. Jablonskio vadintasis veikiamojo dalyko, arba objekto, kilmininkas, pvz.: Ji marškinius (siuvinį) siuva ir Marškinių siuvimas ją ir namie sulaikė. Tėvas vaikus moko ir Vaikų mokymas nėra laikomas visai lengvu darbu (Jablonskis J. Rinktiniai raštai. V., 1957. T. 1. P. 572–573). Tęsiant tuos žymimojo kalbos ugdytojo gretinimus, būtų galima sakyti: Jie konstituciją taiso ir Konstitucijos taisymas, konstitucijos pataisos. Tokia čia yra, rodos, ir paprastoji logika, ir mūsų kalbos gramatikos abėcėlė – jei taisoma konstitucija, tai ir pataisa bus konstitucijos, plg. taiso ratus, laikrodžius – ratų, laikrodžių taisymas. O ar įmanomas ir, jei įmanomas, ką turėtų reikšti žodžių junginys konstitucinė pataisa? Budvardžiai yra atsa j esni negu daiktavardžiai, jie visuomet išreiškia ypatybę. Žodžio konstitucinis, -ė reikšmę, be abejo, turi ryšių su tuo, ką reiškia pamatinis žodis konstitucija, bet tai, matyt, ne pačios konstitucijos ypatybė. „Lietuvių kalbos žodyne“ to būdvardžio reikšmė nusakyta visai neblogai – „pagrįstas konstitucija, susijęs su ja“ (V., 1962. T. 6. P. 336). Tad konstitucinė pataisa, labai atsietai samprotaujant, galėtų būti kokia konstitucijos pamatu daroma ar gal kaip kitaip su konstitucija susijusi pataisa. Tokiu atveju, aiškus daiktas, taisoma ne pati konstitucija, o kas kita. Pavyzdžiui, pastebėta, kad kuris šiaip įstatymo teiginys nesutinka su konstitucija, tad imamasi jį taisyti taip, kad sutiktų. Tokia pataisa pagrįstai galėtų būti vadinama konstitucine, nes daroma remiantis konstitucija. Tiek parlamentui, tiek ir apskritai teisei toks terminas gali būti reikalingas. 10 Iš to, kas čia sakyta, mielas skaitytojas, be abejo, suprato, kad ir konstitucijos pataisa, ir konstitucinė pataisa yra įmanomi mūsų kalbos pasakymai ar terminai, bet jie turėtų būti skiriami reikšmės atžvilgiu. Kai turima galvoje pačioje konstitucijoje daroma pataisa, visai netinka vartoti termino konstitucinė pataisa, nes tai yra konstitucijos pataisa. Ir visai kas kita, kai konstitucijos pamatu taisomas koks kitas įstatymas ar dar kas nors. Tokią pataisą, aiškus daiktas, tiktų vadinti terminu konstitucinė pataisa. 2. Ne autorinė, o autoriaus teisė Nesenais rusų laikais lietuvių kalboje buvo vartojamas bemaž vien terminas autorinė teisė. Taip buvo įteisinta A. Žiurlio sudarytame, J. Bulavo, K. Jablonskio, J. Žiugždos bei sudarytojo A. Žiurlio redaguotame ir Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Terminologijos komisijos aprobuotame bei praktiniam naudojimui rekomenduotame „Teisinių terminų žodyne“ (V., 1954), kurio 24 p. įdėti terminai autorinė teisė, autorinė teisė į kūrinį, išvestinė autorinė teisė, pradinė autorinė teisė, autorinės teisės objektas, autorinės teisės subjektas. Ten pat įdėti ir terminai autori nis honoraras bei autori nis liudijimas. Terminai autorinė teisė, autorinė sutartis, autorinis atlyginimas vartoti rusų laikų civiliniame bei civilinio proceso kodeksuose, bet žodyno autori nis liudijimas juose pakeistas tebevartojamu terminu autorystės liudijimas. Tiesa, vietomis kodeksuose, įskaitant ir baudžiamąjį, terminologiškai pavartoti ir kilmininko junginiai, pvz.: autoriaus atlyginimas (CK 1985, 547 str.), autoriaus teisės (CK 1985, 519 str. ir kt.), autoriaus ir išradėjo teisės (BK 1983, 142 str.). Būdvardį autori nis, -ė šie terminai, be abejo, bus gavę iš rusiškųjų atitikmenų авторское право, авторский договор, авторский гонорар, авторское свидетельство ir kt. Su šiuo būdvardžiu autorinės teisės terminas įdėtas į J. Petronio, V. Vanago ir A. Zalatoriaus sudarytą „Literatūros terminų žodyną“ (V., 1962. P. 43), jis yra patekęs į pirmąjį norminamojo „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidimą (V., 1954. P. 57; antrajame leidime įdėtas terminas autorinės teisės. – V., 1972. P. 65), aiškinamas „Lietuviškojoje tarybinėje en- 11 ciklopedijoje“ (V., 1976. T. 1. P. 514). Tad Lietuvoje keletą dešimtmečių šis terminas, kur reikia, buvo vartojamas. Tačiau prieškario Nepriklausomoje Lietuvoje buvo aiškinamas terminas autoriaus teisė (žr. Lietuviškoji enciklopedija. K., 1934. T. 2. Sk. 390–391). Autoriaus teisė įdėta ir į išeivijoje išleistą „Lietuvių enciklopediją“ (Bostonas, 1953. T. 1. P. 487). Tose enciklopedijose aiškinamas ir terminas autorių honorarai. Šiuo metu ir Lietuvoje vėl grįžtama prie senesnio ir aiškesnio bei tikslesnio termino autoriaus teisė. Grįžtama neatsitiktinai, nes tokios rūšies pasakymuose kilmininko linksnis lietuviui yra kur kas aiškesnis ir įprastesnis, negu gana miglotas ir nelabai būdingos darybos būdvardis autorinis, -ė. Kilmininkas čia geriau sutinka su bendraisiais mūsų kalbos įvardijimo pamatais ir polinkiais. Tuo pat būdu yra sudaryti įprasti terminai šeimos teisė (plg. rusų семейное право), žmogaus teisės (plg. rusų человеческие права) ir kt. Jei reikėtų, be abejo, būtų vartojami terminai ar terminologiniai žodžių junginiai amatininkų teisė, bajorų teisė, o ne amatininkinė, bajorinė teisė, nes juk niekam, rodos, nebuvo atėję į galvą susidaryti ir vartoti, tarkim, termino skirtybės žmogi­nės teisės. Kalbos atžvilgiu svarstomas šiuo atveju galėtų būti nebent daiktavardžio skaičiaus klausimas, t.y., ar vartotina autoriaus teisė, ar autorių teisė. Šis dalykas gali priklausyti ir nuo to, kaip yra apibrėžiamas terminas autorius. Vartojant terminą autoriaus teisė, aiškus daiktas, dera vartoti ir autoriaus atlyginimas, autoriaus honoraras, galėtų būti ir autoriaus liudijimas (jį remia asmens liudijimas, daktaro diplomas, mokinio pažymėjimas, piliečio pasas, profesoriaus atestatas ir kt.). Be teisės šaką įvardijančio termino autoriaus teisė, kalbai reikalingas ir terminas, kuriuo įvardijamos tokių asmenų laisvės, galimybės. Tam reikalui apibendrinamąją reikšmę paprastai vartojama žodžio teisė daugiskaita taip pat su tą, kam tos teisės priklauso ar kam jos skiriamos, taikomos, žyminčio žodžio kilmininku, t.y. sakoma ir rašoma autoriaus teisės, plg. piliečių teisės, sutuoktinių teisės, vaikų teisės ir kt. Šis terminologinis žodžių junginys bent oficialiojoje dalykinėje kalboje, regis, vartotas visą laiką, tik prastos kalbos leidiniuose ar pokalbiuose tevartotas ir tepavartojamas pasakymas autorinės 12 teisės. Tokio pobūdžio junginiuose įprasta vartoti abiejų skaičių kilmininką (autoriaus teisės ir autorių teisės), nelygu, kas norima pasakyti. Tačiau ir apibendrintai kalbant čia visai gali užtekti vienaskaitos kilmininko. Beje, naujausiuose norminamuosiuose kalbos leidiniuose kalbami terminai su kilmininku dabar ir teikiami, pavyzdžiui, į antrą „Bibliotekininkystės ir bibliografijos terminų žodyno“ sąsiuvinį „Dokumentas. Leidinys. Leidyba“ (V., 1991) įdėti terminai autoriaus teisė (rusų авторское право, anglų copyright, vokiečių Urheberrecht) „civilinės teisės normos, reguliuojančios autorių ir leidėjų santykius“ 13 ir autoriaus teisės ženklas (rusų знак авторского права, anglų copyright sign, vokiečių Verfassersignatur, Verfasserzeichen) „ženklas ©, reiškiantis autoriaus teisę į skelbiamą kūrinį ir žymimas normatyviniu dokumentu nustatyta tvarka“ 13–14. Kaip sinonimas šalia pagrindinio teikiamo termino leidybos sutartis (rusų авторский договор, anglų publishing contract, vokiečių Verlagsvertrag) „autoriaus ir leidėjo sudaroma sutartis spausdinti ir platinti kūrinį ar kūrinius“ 45 šiame žodyne pateiktas ir vartotas terminas autorinė sutartis. Turint galvoje, kad leidybos sutartis yra daug aiškesnis ir skaidresnis (jo reikšmė yra tiesiai susijusi su dėmenų reikšme) terminas, sinonimas autorinė sutartis, būdamas ir kalbos, ir terminologijos reikalavimų atžvilgiu prastesnis, yra pasidaręs nereikalingas. Čia teikiamas ir dabar įprastas terminas autorystės liudijimas 14, nors, kaip jau sakyta, kalbos atžvilgiu sistemiškesnis būtų autoriaus liudijimas. Terminai autoriaus teisė, autoriaus teisės ženklas, autorystės liudijimas, leidybos sutartis aiškinami Lietuvos standarte „Autorystė. Leidyba. Tekstai. Pagrindiniai terminai ir apibrėžimai“. Terminas autoriaus teisė, kaip norminis teikinys, įdėtas ir į trečiąjį „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidimą (V., 1993. P. 837). Tad praktinėje kalbos vartosenoje vis dar neužmiršti terminai autorinė teisė, autorinės teisės, autorinis atlyginimas, autorinis honoraras, autorinė sutartis, būdami mūsų kalbai nebūdingos darybos, pavyzdinei vartosenai negali būti teikiami. Jų vartotojai arba nežino dabar teikiamų ir vartojamų taisyklingų, aiškių terminų, arba laikosi įsikibę į senuosius, pagal svetimą gramatiką sudarytuosius. Lengviau 13 pereiti (tiksliau – grįžti) prie teikiamųjų terminų, be abejo, bus pirmiesiems1. 3. Kas renkama per prezidentinius rinkimus? Daug pasaulyje yra valstybių, kurioms vadovauja prezidentai. Prezidentai, lietuviškai tai – pirmininkai, yra renkami vadovai, tad valstyb ininkai ir viešosios informacijos priemonės dažnokai turi reikalų su tų pareigūnų rinkimais. Be visiems suprantamo, įprasto, mūsų kalbai būdingo pasakymo prezidento rinkimai, tiek žodžiu pasakoma, tiek raštu išspausdinama prezidentiniai rinkimai. Bet būdvardis prezidentinis, -ė mūsų kalbai čia visai netinka – juk tokiu atveju renkamas prezidentas, o ne kas kitas. Tad ir vartotinas jau pažįstamas (žr. straipsnelį apie konstitucijos pataisą) veikiamojo dalyko, arba objekto, kilmininkas, lygiai kaip ir kitais rinkimų atvejais, pvz.: pirmininko rinkimai, popiežiaus rinkimai, seimo rinkimai, teisėjų rinkimai, valdybos rinkimai ir kt. (dėkui Dievui, rodos, dar niekam neatėjo į galvą sakyti popiežiniai, šeiminiai ar teisėjūniai rinkimai). Būdvardinį pasakymą prezidentiniai rinkimai, be abejo, atnešė ir palaiko kurios nors iš labiausiai pastaruoju metu mūsų kalbą veikusių bei tebeveikiančių svetimų kalbų gerbėjai – rusai vartoja президентские выборы, anglai – presidential elections. Bet negalima atmesti, kad bent kuriems ne kuriems vartotojams įtakos čia galėjo ir gali turėti taip pat lenkų (wybory prezydenckie) ar prancūzų (élections présidentielles) kalba. Iš įtakingesniųjų tautų šiuo atveju aiškiai skiriasi tik vokiečiai, pagal savo kalbos papročius vartojantys sudurtinį daiktavardį Präsidentenwahl (f). Vienoda ar panaši ne vienos svetimos kalbos vartosena tūlam rodosi esąs netgi svarus įrodymas, kad ir lietuviams netinka atsilikti, t.y. reikia taip pat regzti mintį, kaip tų svetimųjų rezgama. Bet tai atminties neturinčių ar kokių beždžionių renkamas kelias. Derą gerai įsikalti į galvą, kad vargas tai kalbai, kurios vartotojai ima kalbėti, 1 Dar žr. autoriaus straipsnį „Dėl terminų su būdvardžiu autorinis“, išspausdintą „Tarp knygų“ žurnale (1997 m. Nr. 3. P. 15–16). 14 vadovaudamiesi svetimos ar svetimų kalbų gramatika. Taip elgiantis nesunku savo kalbą visai prarasti arba, kitaip sakant, svetimąją padaryti savą. Lietuvių kalba, turėdama labai išplėtotą daiktavardžių linksnių sistemą ir tuo iš esmės skirdamasi nuo garsųjų Vakarų pasaulio kalbų, daugeliu atvejų vartotojams lengvai leidžia verstis be būdvardžių, t.y. aiškiai ir tiksliai žodžių santykius pasakyti žodžio lytimis – linksniais. Tokia vartosena lietuviams yra vos ne prigimtinė. Mūsų žodis šiuo atžvilgiu yra galingesnis, lankstesnis ir turiningesnis negu anų kalbų žodis. Kad per prezidento rinkimus renkamas prezidentas, lengvai suvokia ir mažas vaikas. O kas ką renka per iš svetimųjų pasigautus prezidentinius rinkimus? To negali suprasti ir suaugęs. Tai gal būtų suprantama lietuvių kalbos besimokančiam anglui, lenkui, rusui ar nelietuviškai mąstančiam tautiečiui, bet ne gerai gimtąją kalbą mokančiam lietuviui. Yra ir daugiau pavyzdinei kalbai netinkamų žodžių junginių, į kuriuos įeina būdvardis prezidentinis, -ė. Grūvant vadinamajai TSRS, labai madingas buvo pasidaręs taip pat sudarytas gąsdinamasis terminas prezidentinis valdymas. Ir dabar prireikus šis terminas vis pavartojamas ne vien kaip praeities atminimas, nes tokių dalykų pasitaiko ar gali pasitaikyti ir kitose valstybėse. Tas prezidentinis valdymas anuomet, aiškus daiktas, buvo nusikaltas pagal rusiškojo termino президентское управление pavyzdį, bet tą patį kitų kalbų sekėjams ir gimtosios „turtintojams“ būtų pasiūlę ir anglai su amerikonais – angliškai tai presidential government. Lietuviškai su tokiais veiksmą reiškiančiais žodžiais yra vartojamas veikėjo kilmininkas, pvz.: kunigaikščio, karaliaus (o ne kunigaikštinis, karalinis!) valdymas, valdžia, vyskupo įžengimas (ingresas), žemaičių kovos ir kt. Tad sakytina ir prezidento valdymas. To pat galo yra ir nelietuvišką kalbėseną mėgstančių žmonių (ypač valdininkų bei žurnalistų) į kalbą diegiami įvardijamieji pasakymai prezidentinė vėliava, prezidentiniai pietūs, prezidentinis lėktuvas ir t.t. Nuolat kalami į žmonių galvas gal ne vienam tokie pasakymai pamažu ima rodytis visai įprasti, nepakeičiami. Nedaug trūksta iki prezidentinės kėdės ar prezidentinio dekreto, nors dar neteko girdėti 15 ti sakant direktorinis kaklaryšis, ministrinė mašina, viršininkinis kabinetas, premjeriniai pusryčiai ar vyskupinė vakarienė. Betgi taip ir nereikia sakyti. Paskirtis bei ypač priklausymas lietuviškai taip pat dažnai reiškiami kilmininku. Kalbamuose pavyzdžiuose jis ir tebus įprastas mūsų kalbai. * Su priesaga -inis, -ė išvestų būdvardžių veržimasis į mūsų kalbą ir įvairiopas jų plitimas bei vartosena yra vienas iš svarbiųjų dabartinės bendrinės kalbos teikybos klausimų. Tai labai platus, prieštaringas, keblus, matyt, dėl to neretai ir ginčijamas klausimas. Šiame straipsnyje keleto vartosenos atvejų apmąstymais tesuėta jį tik pakušinti2. Sutrumpinimai BK – Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamasis kodeksas: Oficialus tekstas su pakeitimais ir papildymais 1983 m. birželio 1 d. Vilnius: Mintis, 1983. 264 p. CK – Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinis kodeksas: Oficialus tekstas su pakeitimais ir papildymais 1985 m. sausio 1 d. Vilnius: Mintis, 1985. 344 p. 2 Senesnis šio straipsnio variantas spausdinamas „Justitios“ žurnale (1997 m. Nr. 3 ir kt.). 16