Metalų terminijos aiškumui ir tvirtybei

Jonas KLIMAVIČIUS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius METALŲ TERMINIJOS AIŠKUMUI IR TVIRTYBEI Metalų terminijos pagrindiniai dalykai yra nusistovėję ir aiškūs. Čia norima pabaigtinai sutvirtinti tik kelių terminų pasirinkimą, patikslinti reikšmes, kad terminologinis aiškumas ir tikslumas būtų visur – ir žodynuose, enciklopedijose, vadovėliuose, ir katedrose, auditorijose, klasėse, ir gamyboje, prekyboje. 1. ketùs Kiekvieną bendrinės kalbos vartotoją ir bent kiek logikos paisantį žmogų stebina reklamuojamos Kauno ketaus liejyklos špižinės viryklės. Visi, ėję vidurinę mokyklą, iš chemijos, fizikos, geografijos žinome tik ketų, šito turėtų ir užtekti – gyvenimas neturi griauti mokyklos pamatų. Tačiau civilizacijos kai kam dar labai trūksta – griauna terminijos normą ir reklama, ir kokia laikraštinė kulinarija: Špižiniame katile įkaitinami riebalai arba aliejus LA 1998 32 22. Daugumas šviesuomenės žino (bent girdėję), kad špižius (variantai špižas, špyžė, spižius, spyžius, spižas, spižė, spyžė) – barbarizmas, lenkybė (turi tarmėse ir reikšmę „ketaus katilas“, net „ketaus dangtis“), pati kilimo iš vokiečių kalbos [lenk. spiż, ryt. prūs. špis, vid. vok. aukšt. (Glocken)spise]. Ar kas nors iš „špižininkų“, špižiaus vartojimą bandančių argumentuoti tarmių vartosena, žino, kad tarmėse – rytų aukštaičių ir žemaičių – yra ir kita lenkybė, pažįstama ir pagal rusų kalbą – čigūnas (čiugūnas), turinti tokias pat reikšmes ir dar reikšmę „geležinkelis“? Barbarizmas vis tiek yra barbarizmas, o ne savas, ne veldinys, tarmėse barbarizmų daug. Apie žodį ketùs 1929 m. savo knygoje „Kalba ir senovė“ yra rašęs žymusis kalbininkas Kazimieras Būga: „Žodžiu ketùs Kuršaitis vadina puodų daromąją geležį (rus. чугун): ketùs das Gusseisen, ketinis puodas K¹ I 573. Vok.–latv. Ulmanio ir Brašės žodyne skaitome: Eisen : gegossenes čuguns ķets 236, Gusseisen lieta dzelze, čuguns 71 (чугун) kets (Bartau, lith. ketùs) 365. Kur tųdviejų žodžių tėvynė?“ K. Būg RR II 139. Nors Būgos klausimas ilgai buvo tiksliai neatsakytas, tačiau pats žodžio ketus lietuviškumas buvo neabejotinas. Jau 1918 m. Voronežė išleistame Rygiškių Jono „Mūsų žodynėlyje“ pirmenybę jam: ketùs, špižas – чугунъ. 1919 m. Kaune KarŽ (rengtas, kiek žinoma, Petro Rusecko) pirmenybę teikia lietuviškam: ketus (špižas) – чугунъ, ketinis (špižinis) – чугунный. 1920 m. TechŽ₁ – taip pat: чугунъ – ketus, špižas (nors lietuviškoje dalyje – abu vienodai). 1939 m. KP vietoj žodžių špižius, špižinis teikia ketùs, -aũs, ketinis, -ė. Tai buvo autoritingiausių normintojų teikinys. 1950 m. Bielefelde LKV irgi: ketus, -aus „geležies rūšis“ (ne: l. spyžius, r. чугунаѕ). DŽ₁ aiškiai rodo kryptį: špižius žr. ketus, o DŽ₂ ir DŽ₃ kodifikuoja griežtai: špižius ntk. (t.y. neteiktinas!) = ketus. 1949 m. TechŽ₂ dar negirė: чугун – ketus (špižius), 1959 m. PolŽ žengia atgal prie barbarizmo: чугун – špižius, 1984 m. PolŽ – pirmyn: чугун – ketus; 1960 m. ChŽ šokią tokią pirmenybę teikia lietuviškam: špižius (=ketus), bet ketus (=špižius) laikomas pagrindiniu, nes čia pateikiamas ir aiškinimas – „Fe ir C lydinys su kitų elementų priemaišomis“; 1997 m. ChŽ₂: špižius ntk. (t.y. neteiktinas) ↗ ketus. Bostono LE – tik ketus (VII 106), MLTE II – tik ketus. Tačiau po ilgos pertraukos ir norminamajai leksikografijai visiškai atmetus barbarizmą špižius enciklopedininkai vėl nuolaidžiauja – ketus, špižius LTE V, TLE II. Latviai, apskritai slavybių gerokai daugiau savo bendrinėje kalboje turintys, čia yra suktelėję į šalį – linkę daugiau vartoti ne ķets, o čuguns. Latvių kalbos tez­aure MELL latv. ķets lygina su liet. ketùs, nurodo vartojamą Liepojos, Kuldigos, Aizputės, Nygrandos apylinkėse. Nors M. Brencė nurodo, kad „ķets (no liet. ketus) no dienvidrietumu Kurzemes (kursiskajām) izloksnēm ir kādreiz pārņemts literārajā valodā un kopš tā laika lietojums kā paralēlforma vārdam čuguns (kr. чугун)“ (M. Brence, Lituānismi latviešu literārajā valodā, – LVKJ I 60), tačiau nei jo skolinimosi iš lietuvių (tarmių!), nei platesnio vartojimo bendrinėje kalboje nepatvirtina faktai. LaKV X pagrindiniu variantu laiko čuguns: ķets sk. (t.y. skaties – žr.) čuguns. Terminu irgi laikomi abu, bet pirmenybė – ne savam žodžiui: ču- 72 guns, kęts MTME. Norminamasis vienatomis visai griežtas: čuguns „dzelzs un oglekļa sakausėjums; kęts“ LVV₁, o kets – nėra! 1964 m. LieLaV₁ daryta priešingai – kaip lietuvių kalboje: spižius žr. ketus, o ketus – kets, čuguns. Tačiau 1977 m. LaLIE₂ kets žr. čuguns [o ir lietuvių kalbos žodynas anachroniškai paslavintas: čuguns – ketus, spižius: ketaus (spižiaus) liejyklą; spižinis (ketinis) katilas; ketaus gabalas, luitas]. 1995 m. LieLaV₂ nėra nuoseklus: ketus – kets, čuguns, bet kėtaus (=ketaũs!) liejyklą – čugunlietuve; lietuvių šnekamajai kalbai čia visai be reikalo prikeliamas spižius sar. (t.y. šnek.) – čuguns, kets. Latv. kets vartosenoje nėra visai retas: LVBV I 1 čuguns – 65x, kets – 8x; LVBV IV čuguns – 1/1, kets – 1/1; LVBV II 1 čuguns – 6/3; LVIBV čuguns – 73, kets – 8. Daugiatomis LVV₂ juodu laiko visai lygiaverčiais: čuguns – „trausls dzelzs un oglekļa sakausėjums; kęts“ ir kets „trausls dzelzs un oglekļa sakausėjums; čuguns“. Liet. ketus ir latv. kets bendrumas ir Ernstui Fraenkeliui, kaip anksčiau Būgai, dar nėra jų kilmės išaiškinimas: „ist die Herkunft der Wörter unklar“ FrnW. Pagaliau Konstantinas Karulis savo LEV I kets ir ketus gretina prie žodžių latv. ķetna (su variantais) „letena“, liet. ketera, gr. kotýle, kótylos „įduba; indas“, lot. catīnus „(molinis) dubuo“, dem. catillus „dubenėlis, lėkštelė“ [per got. katil(u) atėję skoliniai – sen. sl. kotъlo, rus. комел, liet. katilas, latv. katls] – iš indoeuropiečių šaknies *ket- „lenkti, linkti; kreivas, lenktas“. Šitai etimologijai ne prieštarauja, o ją gal dar galėtų papildyti ir remti Kazimiero Gaivenio netikėtas ir paprastas siejimas: „jo pusbroliu galima būtų laikyti nebent tik žodį ketai „sumedėjusi rūplio beržo žievė“ TV I 38 (nesvarbu, kad vartojamas neplačiai: Iš beržo ketų degdavo degutą Skaudvilė. Beržo liemens ketus nuluptus nešės į anglių vietą Skaudvilė. Kėtinis beržas Skaudvilė – LKŽ III). Etimologija gali sustiprinti ir latv. kets poziciją bendrinėje kalboje. Liet. ketus bendrinėje kalboje ir terminijoje privalo likti pirmiausia pagal normos pastovumo principą. Net jeigu kas kada ir įrodytų, kad ketus, kaip spižius, būtų nelietuviškos kilmės, jau nebūtų galima nė galvoti keisti – mokyklos pamatų, kalbos normų niekam nevalia griauti. Špižiaus slaviškumas gerokai aiškus ne tik kal- 73 bininkams ar lenkiškai mokantiems, bet ir paprastiems bendrinės kalbos vartotojams – aktyviesiems, lyderiams, todėl žeidžia tautinio išdidumo jausmą, negali būti prestižiskas. Visada renkamės savą žodį, ypač kai skol inys yra aiškiai jaučiama svetimybė. Net kai reikia rinktis iš dviejų skolinių, renkamės tą, katras bendrinės kalbos vartotojų nėra atpažįstamas kaip aiški svetimybė. Taip bendrinėje kalboje yra german ybė gatvė, o ne slavybė ūlyčia; german ybė spinta (lotyniškos kilmės), o ne slavybė šėpa; german ybė stry kas, o ne slavybė sm čius; german ybė budelis, o ne slavybė kotas (plg. kotavoti); tiurkizmas svogūnas, o ne slavybė cibulis, nors kaip tik šitos slavybės tarmėse plačiausiai vartojamos. Netgi iš dviejų slavybių renkamės tą, katra atrodo ne tokia svetimkalbė ar visai svetima neatrodo: sijonas (itališkos kilmės), o ne spadnyčia (ir ne andarokas); ajeras (tiurkiškos kilmės), o ne totorka; liūtas, o ne levas; smuikas, o ne skripka; groti, o ne grajyti, grajinti; liudyti, o ne sviečyti. Kartais net forma aplietuvinam, kad neatodytų svetima: kišenė (plg. kišti), o ne kešenius; būgnas, o ne būbnas; bijūnas, o ne pivonija. Panašiai renkamės iš dviejų german ybių: griovys (plg. griauti, griovė), o ne grabė; rėmas (plg. remti), o ne romas. Vartojame ir vartosime ketūs, ketinis – tiktai! Jei latviai neišlaikytų savojo ķets, mes liktume vieninteliai baltiškojo ketūs paveldėtojai ir saugotojai. 2. Kaip įsigalėjo alavas, o ne álvas Kalbos istorikai negali atsidžiaugri žodžiu álvas, tik į bendrinę kalbą jis nepateko. Kaltų gal neieškoma, bet esama lyg kokio apmaudo – baltiškas veldinys alvas praganytas, o vartojamas jo slaviškasis giminaitis – skolinys alavas. LKŽ I1, duomenimis, alvas vartotas J. Bretkūno biblijoje ir M. Daukšos katekizme, jo reikšmė nurodoma „švinas“, o LKŽ I2 – „minkštas, sidabro spalvos metalas“ (būtų lyg baltasis alavas – „sidabriškai baltas, minkštas“ LTE I; o švinas – „melsvai pilkas, minkštas“ LTE XI). SD1 otow/Plumbum yra švinas, taip pat – SD3, o SD3 Oblewam co otowem/woskiem/etc. Liquido obduco – Apteiu atawu/ 74 waszku/etc. (beveik kaip DK 77 – álwų yr waszku teia, tik čia ne ala-vas, o alvas!). Tačiau jau ir K. Sirvydo žodyne yra skolinys cina – SD₁ Cyna/ex germ. stannum yra cyna, SD₃ Cyná. Stannum – Cina (=Cina), taip pat SD₃ Kontryfał/cyná przednia/abo Angielska Stānum Anglicanum – Cina iż Anglios tabay giera (SD₁ kontrifalt/plumbum cinereum – neišversta). Alavinės kulkos Mrk rodytų, kad tai – „švinas“. Alavelis Plv, Lš, alavukas Ūd, alupkà Kp, Pn, Mžk, alúpka Grg „piestukas“ taip pat greičiausiai čia rodo glūdint „švino“ reikšmę (plg. vok. „piestukas“ – Bleistift: Blei „švinas“ + Stift „vinutė; kaištis; rašiklis“). LKŽ II₁ cinas – „minkštas sidabro spalvos metalas“, o LKŽ II₂ – 1. „alavo ir švino lydinys“, nors ir vok. Zinn, ir iš vokiečių skolintas lenk. cyna – tik „alavas“. Alavo (ir alavo) reikšmės poslinkis – „švinas“ → „alavas“ – matyt, priklauso nuo metalurgijos pragmatikos. Nors alavas ir cinas yra skirtingi skoliniai, jų reikšmės lietuvių kalboje sutapo (lenkų ołów – „švinas“, o „alavas“ – cyna! K. Būga 1912 m. siejo ir aiškino: liet. álvas = latv. alvs, álva „Zinn“ [t.y. „alavas“ – J. K.] = prūs. alwis K. Būg. RR I 342. Vėliau: liet. álvas „цинк“ (Nesselmann Wb. 5); свинец (Bezzenberger Beitr. zur Gesch. 270); „олово“ = latv. alvs „олово“, olvs = prūs. alwis „свинец“ K. Būg RR II 507 (o prūs. „alavas“ – sc arstis : liet. žem. skárdas K. Būg RR II 684). O K. Būgos „Lietuvių kalbos žodyne“ álvas – Zinn B, Q, plumbum album, олово [о свинец, Blei, plumbum nigrum – švinas] K. Būg RR III 428. LotŽ duomenimis, plumbum, arba plumbum nigrum (Plinius Major), yra „švinas“, o plumbum album (Julius Caesar, Plinius Major), arba p. candidum (Plinius Major) – „alavas“ – greičiausiai „baltasis alavas“; o SD₁ plumbum cinereum – gal „pilkasis alavas“ („Žemesnėje negu 13,2 C temperatūroje baltasis alavas virsta pilkuoju, arba alfa alavu, kuris yra trapus ir lengvai virsta milteliais“ LTE I): lot. cinereus – „peleninis“ (taigi atitinka ir spalva, ir konsistencija). O lotyniškas (ir mokslinis cheminis) „alavo“ pavadinimas stannum Plinijaus laikais reiškė „švino ir sidabro mišinys“, tik vėl. lot., virtęs stagnum – jau „alavas“ (Isidorus Hispalensis, ~570 – 636), nors staniolis – „alavo arba jo lydinių su švinu folija“. 75 K. Būga išsamiai aiškina álvo kilmę: „Jei metalui vardas būtų duotas nuo jo spalvos, tai tuomet jis būtų gretintinas su šiais žodžiais: sva. [t.y. sen vok. aukšt. – J. K.] elo „lohbraun, gelb“ (...): lot. al-bus, gr. ’αλι-φός „baltas“: air. luaide „Blei“ (...)“ K. Būg RR III 428. Beje, „Kalboje ir senovėje“ spalvos motyvacija aiškinama ir švino kilmė: „Sl. svin-bcb (*švein-) // lie. švinas (la. svins) be nebus tik kilęs iš šaknies kwei- „šviesti : švitėti : skr. [t.y. sanskrito – J. K.] çvetáh, f. çvenī „weiss“ P. Persson Beitr. 745?“ K. Būg RR II 259. Pridurtina, kad T. V. Gamkrelidzės ir Viačeslavo Ivanovo naujausioje indoeuropeistikos versijoje tarp indoeuropiečių „baltas; šviesus“ reprezentantų – ir liet. álvas „alavas“ (o ne „švinas“!), prūs. alwis „švinas“ IKI II 783. Beje, reikėtų neužmiršti, kad álvo (matyt, ir kitų metalų pavadinimų) baltiškumo ar net indoeuropietiškumo reliatyvumą puikiai suvokė jau K. Būga: „Kad álvo (ide. olawo-) vardo kilmė ir būtų tikra, tai dar ir tuomet būtų neleistina tvirtinti, kad metalo vardas nėra skolytinis. Iš indoeuropiečių prokalbės aisčiai álvo negalėjo paveldėti, nes tuomet dar tebebuvo akmens (neolito) gadynė ir dar nemokėjo kalti nė vieno metalo TŽ I 407“ K. Būg RR III 428. Taigi M. Daukša vartojo veldinį álvas, o jau K. Sirvydas – skolinius alavas ir cina. J. Bretkūno biblijoje – ir alvas, ir alavas. Alavą K. Būga laiko baltarusišku skoliniu – iš g. [t.y. gudų – J. K.] olovo K. Būg RR III 388. Cina yra lenkybė, o cinas – germanvbė. Vadinasi, gana anksti greta alternatyvos alvas ar alavas atsirado ir kita – alavas ar cinas. R 375 ir K yra cinas (nors dar N: Alwas – Zinn), J – cina. 1919 m. KarŽ alavas – олово, 1920 m. TechŽ, alavas – олово (ir cinas – олово, net олово – cinas, alavas). Nepasiūlė bendrinei kalbai álvo jo etimologas K. Būga, nors jam metalų pavadinimų lietuviškumas rūpėjo – pats, greta metalo, vartojo liet. naugis: Naugiai (metalaï) tuomet dar ne labai pažinta K. Būg RR III 496. Varis esąs vienatinis naugis, kurį pažinę indoeuropiečiai K. Būg RR III 587; pažymėjo S. Daukanto vartoto „plieno“ pavadinimo geišis lietuviškumą (:жестъ) K. Būg RR II 684 (geišis 2. ret. „dalgis“ Grg – LKŽ III). 1933 m. LEnc I vartoja alavą. Tik LKŽ I₁ alavą laiko nevartotinu žodžiu: x alavas (sl.), bet ten – tai „švinas“, o ne áłvas... Lyg ir vėresi vartai 76 alvui, bet neatsivėrė. Paskui vėl 1950 m. Bielefelde Lietuvių tremtinių bendruomenės 5000 egz. tiražu išleistame LKV vietoj alavas (g.) taikamas alvas, bet irgi ne visai nuosekliai, ne visai chemiškai: álvas, cinas (plumbum album), nors cinas jo abėcėlinėje vietoje nepateiktas. Beje, jau 1943 m. LieVoŽ, nors alavas – Zinn (ir cinas – Zinn), bet alvinis – zinnern. Tačiau tašos alvas neturėjo. Nors Bostono LE I alavas – „senas lietuvių skolinys iš lenkiško „olow“. Jo vietoje mūsų chemikai vartoja skolinį iš vok. kalbos – cinas“, iš tikrųjų LE IV – cinas, o alvo – nėra. O Lietuvoje 1949 m. TechŽ₂ олово – alavas. 1960 m. ChŽ₁ cinas žr. alavas. DŽ₁ ir DŽ₂ cinas žr. alavas, o DŽ₃ cinas ntk. = alavas. Tik KPP₁ ir KPP₂ – su „etimologine“ atodaira: cinas – geriau alavas. Tačiau terminijoje neegzistuoja „geriau“. Alvas, priešingai negu ketus, tiesiog neturėjo laimės. Ne vienas toks – liet. žem. uostai (Mažosios Lietuvos uosnai) irgi užleido vietą slaviškai savo bendrybei – skoliniui ūsai. 3. bronza; žalvaris, skaistvaris (švitvaris); misingis; raudonvaris; tombakas Jau 1907 m. SNŽŽ yra bronza – „sulietas varis su alavu“ (1936 m. TŽŽ – „panašus į auksą vario ir alavo lydinys“). 1923 m. STŽŽ bronzos reikšmė supainiota – „vario, cinko ir aliuminio mišinys [lidinys – metalas]“. Keisti lietuvišku žodžiu bronzą bandyta seniai. 1870 m. K I 262 Bronze – gelswas wärias. 1914 m. Jonas Jablonskis vainikas iš bronzos taiso į žalvario karūną J. Jabl R IV 131–132. 1918 m. Rygiškių Jono „Mūsų žodynėlyje“ žalvaris, skaistvaris – бронза. 1919 m. KarŽ žalvaris (skaistvaris) – бронза [nors skaistvaris – ne „bronza“, o красная медь (v. žalvaris), taip pat gelsvarinė dėžutė – латунная коробка (beje, gelsvaris nefiksuotas net LKŽ III); dar ir misinginis aptrauk al as – медная рубашка]. 1924 m. VI skaistvaris – латунь. Bandymas nepavyko, nes žalvaris yra visai kitoks vario lydinys, bet to bandymo liekanų vis dar yra: nors bronzą įteisinta jau 1949 m. TechŽ₂, ir 1959 m. PolŽ₁: бронза – bronza, латунь – žalvaris, o 1960 m. ChŽ₁ skaistvaris – „Cu ir Zn lydinys“ – латунь, желтая медь, 77 tačiau prie bronza – „Cu ir Sn lydinys“ – бронза ChŽ₂, dar pažymima: „kai kas vadina žalvariu“. Pažymima visai ne be reikalo – tai dar vis aktualu. 1958 m. amerikines „Gimtosios kalbos“ pirmajame numeryje P. S. (t.y. Pranas Skardžius) į klausimą: „Ar skaistvaris yra tos pat reikšmės, kaip ir žalvaris?“ atsako: „Paprastai šie žodžiai savo reikšmėmis lig šiol griežčiau nebuvo skiriami; pvz., „Lietuvių kalbos vadove“ [2 sk. minėtas LKV – J. K.] abu šie žodžiai yra lygiareikšmiai ir jais verčiama bronza „vario ir alavo lydinys“ GK 1958 1 16. Ir 1968 m. NdŽ V žalvaris – 1. Messing, 2. Bronze. Lietuvoje taip pat: žalvaris – 1. tech. латунь, 2. (bronza) бронза LRKŽ₁ ir LRKŽ₂; бронза – bronza, žalvaris RLKŽ₁ I, бронза – 1. bronza (istorijoje ir žalvaris) RLKŽ₂ I. Toliau P. S. remiasi DŽ₁: „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ bronza yra „vario lydinys su alavu ir kitais metalais“, o skaistvaris – žalvaris „vario, alavo ir cinko lydinys, misingis“ GK 1958 1 16. Čia P. S. cituodamas dukart netikslus – iš tikrųjų DŽ₁ yra: skaistvaris žr. žalvaris, o prie aiškinimo nėra sinonimo misingis – priešingai: misingis žr. žalvaris, taigi misingis neteikiamas. DŽ₁ klaida: žalvario aiškinime neturi būti „alavo“ (beje, ją kartoja ir LE XXXV – net be „cinko“!). Taigi bronza (ital. bronzo < pers. biring „varis“) yra tarptautinis terminas – pranc. bronze, angl. bronze, vok. Bronze, ček. bronz, lenk. brąz, latv. bronza, est. pronks, rus. бронза. Jokių sinonimų terminas neprivalo. Ir Bostono LE III jau 1954 m. bronza – „vario (Cu) su alavu (Sn) lydinio bendras pavadinimas“: min kšta bronza (94% Cu + 6% Sn), bronza mašinoms (90% Cu + 10% Sn), patrankų bronza (86% Cu + 14% Sn), varpų bronza (80% Cu + 20% Sn), taip pat specialiosios – aliuminio bronza (93% Cu + 7%Al), manganinė bronza (95% Cu + 5%Mn), dar fosforinė bronza, silicio bronza; ypač išsiskiria raudonoji bronza – su cinko priemaiša (nuo 2 iki 7%). 1977 m. LTE II pabrėžia: bronza – „vario lydinys su kt. chem. elementais, išskyrus lydinius su cinku (žalvarį) ir su nikeliu“, gali būti tik „dalis alavo pakeista cinku ir švinu“. Pati seniausia – alavinė bronza; vardijama dar silicinė, aliumininė, švininė, berilinė, chrominė bronza. ChŽ₂ bronza – 1. „Cu (>60%) lydinys su Sn ir kitų elementų priedais“. Visai ne bronza yra auksinė bronza, arba mozaikinis auksas ChŽ₂ – 78 „alavo disulfatas, SnS2, aukso spalvos kristalai“ LTE I (nors 2. „Cu ir Sn lydinys“ ChŽ2). Žalvaris yra „vario ir cinko lydinys“ DŽ, „Cu ir Zn (4–45%), kartasi su kitų elementų priedais, lydinys“ – латунь, желтая медь; brass ChŽ2, „vario lydinys, kurio svarbiausias legiruojantysis elementas yra cinkas“ LTE XII. LTE XII skiria: vienfazis žalvaris (turi iki 39% cinko) ir dvifazis žalvaris – 40–45% Zn, „be cinko, kartais dar turi alavo, aliuminio, švino, nikelio“. Kodėl LE XXXV žalvaris yra „vario ir alavo lydinys“, galima tik speloti (gal supainiojus panašius cheminius simbolius: alavas – Sn, cinkas – Zn). Klausimas, ar bronzos amžius, ar žalvario amžius, sprendžiamas pragmatiškai: pradžioje vartota bronza (prieš tai net varis – kai kur minimas trumpas vario amžius), bet bronzos (kaip ir vario) įrankiams būta per minkštos, todėl greitai radosi žalvaris. Įprasta buvo bronzos amžius – pranc. âge de bronze, angl. the Bronze age, vok. Bronzezeit, lenk. epoka (okres) brązu, latv. bronzas laikmets, rus. бронзовый век. Lietuvoje nusistovi dvivariantis pavadinimas žalvario amžius, bronzos amžius („imta gaminti įrankius iš bronzos ir žalvario“) LTE XII. Žalvaris yra gyvas žodis – LKŽ Kartotekos duomenimis, daugiausia žemaičių, dainose – žalvario varteliai, durelės, tiltelis, dalgelė, net lopšelis – ir aukštaičių (ir žalias varis), žalvarvs – keiksmas „žaltys“. Raštuose žalvaris vartotas žemaičių autorių – L. Ivinskio, S. Daukanto, M. Valančiaus, yra A. Juškos žodyne. SinŽ laiko sinonimais: dominantė žalvaris ir skaistvaris knyg., švitvaris knyg., misingis sv. Tarmybės bendrinėje kalboje neretai virsta knyginiais žodžiais, jei nepaplinta šnekamojoje kalboje. Švitvaris, LKŽ XV duomenimis, yra Mažosios Lietuvos žodis – Lex 61, Q 344, C II 44, N, variantas švitvaras R, MŽ, N. Skaistvaris , LKŽ XII duomenimis, taip pat žinomas iš Mažosios Lietuvos – C II 44, H, R, MŽ, N, taip pat Bt Apr 1, 14, bet ir DP 581, o tikrai rytų aukštaičių forma skaistavaris – SD, 79, 172, SD, 179, 416, Ch 1 Moz 4, 22. Ir dainose plačiai: Žalvarėlis padrebėjo, švitvarėlis paskambėjo KlvD 216. Skaistvario būbnaičiai, vario trimitačiai – tos mane palydės, tos mane palinksmys RD 94. Skaistvario daryba ir motyvacija yra gana aiški – skaistus 1. „žibantis, spindintis“, 2. „kuris ryškios spalvos“ LKŽ XII. 79 Švituvaris darbybiškai greičiausiai siejasi su švitrus 1. „blizgantis, žibantis, šveitrus“ LKŽ XV. F. Kuršaičio žodyne, kuris yra Mažosios Lietuvos leksikografijos viršūnė, matyti visa žodžių žalvaris, švituvaris, skaistvaris ir gelsvas varias vartosena ir nyksena. Nyksenos priežastis – vokiečių kalbos poveikis. Žalvaris fiksuojamas jau kaip gyvojoje vartosenoje nežinomas žodis: [žálwaris, –io, Subst. masc. = misingė, Messing; bei Schl. grünes Erz]. Ir visur Kuršaičio žodyne pirmoji jau misingė: βwitwaris, –io Subst. m. das Messing, in S. L. Flitter [LKŽ XV švituvaris 2. Trg, J, Rp „blizgutis, papuošalas“]; skaistwaris, –io Subst. m. das Messing, eigentlich Glanzkupfer. Jetzt gewöhnlich misingė; Messing, das, misingė. in Schriften auch: βwitwaris. io. skaistwaris. io. Taigi paprastai jau misingė, tik raštuose – ir švituvaris, skaistvaris. Tokia vartosena – Kuršaitis ją fiksuoja, nors skolinių nemėgsta: Bronze, die, gelswas warias (bei Stallup. βpizas), taigi bronzą nori vadinti lietuviškai. Germanizmas misingis (vok. Messing), LKŽ VIII duomenimis, yra, greta švituvario ir skaistvario, matyt, vėliau paplitęs Mažosios Lietuvos „žalvario“ pavadinimas – R 255, ST 465, variantai – misingas N, misingė K, LB 13, pasistūmėjęs į Lietuvą ir plačiau. Misingis netgi temptas į tarptautinio žodžio rangą: 1936 m. TŽŽ misingis (vok.) – „vario ir cinko lydinys, žalvaris“, 1951 m. – „žalvaris (kai kas vadina skaistvariu); vario lydinys su cinku, kartais <...>“. DŽ₁ nedrąsus norminimas – misingis žr. žalvaris (taip pat ir DŽ₂) neužkirto kelio ir 1969 m. TŽŽ dar įsidėti: misingis (vok. Messing) „žalvaris“, todėl DŽ₃ jau griežtai normina: misingis ntk. = žalvaris. Misingis nėra tarptautinis žodis, tik regioninis skolinys – liet. misingis, latv. misiņš, est. messing (ir valge vask), ček. mosaz, lenk. mosiądz. 1943 m. VoLiež Messing – žalvaris, gelton-, skaist-, švituvaris. Geltonvaris LKŽ III fiksuotas iš raštų. Švituvaris bendrinėje kalboje labai mažai vartotas, nedėtas net į DŽ₁, DŽ₂, DŽ₃, nors ChŽ₂ minimas: švituvaris ntk. ↗ žalvaris. Skaistvario likimas bendrinėje kalboje permainingas, galutinai dar gal nepaaiškėjęs. Kol žalvaris buvo sinonimizuojamas su bronza, skaistvariu bandyta keisti misingį: 1919 m. LL mosiądz – skaistvaris; tik ne visi misingio, kaip matėme, kratėsi. Kai chemikai bronzą ir žalvarį 80 atskyrė, skaistvaris liko tik žalvario sinonimu: 1954 m. DŽ, skaistvaris žr. žalvaris, 1957 NdŽ III skaistvaris = žalvaris. Nors 1950 m. LKV priešingai: žalvaris = skaistvaris (ir švitvaris = skaistvaris), tik čia skaistvaris – tai „bronza“: skaistvaris, bronza; bronza – „vario ir alavo lydinys, skaistvaris“. Bet 1958 m. P. S. siūlo: „Tačiau toliau būtų pravartu šiaip skirti: skaistvaris „gelsvas varis, vario ir cinko lydinys, misingis (ang. brass)“ ir žalvaris „raudonas, rausvai rudas varis ir alavo (cino) lydinys, bronza“. Šitoks skirtumas ypač patogus mokslui: tuo būdu tikrai lietuviškai pavadinami ir griežčiau skiriami du visai skirtingi metalai – skaistvaris „misingis“ (cheminis ženklas: CuZn) ir žalvaris „bronza“ (cheminis ženklas: CuSn)“ GK 1958 1 16. Kalbiškai šitaip būtų galima, jei būtų daroma grynoje vietoje, o ne perdaroma vartosena. Ne taip blogai, kad GK P. S. po 8 m. prieštarauja tam, kas jo su kolegomis teikta LKV; blogiausia, kad čia vartosena apverčiama: žalvaris autentiškai visada buvo vadinamasis „misingis“ (kaip tik todėl negalėjo virsti „bronza“) – pats P.S. pripažįsta, kad autoritetingame NdŽ (redaguotame A. Salio) „skaistvaris laikomas žalvario lygmeniu“ GK 1958 1 16. Noras nelaikyti skaistvario ir žalvario „lygmenimis“ kitaip pabandytas realizuoti LE – nors 1962 m. LE XXVII dar įprastai: skaistvaris žr. žalvaris, bet 1966 m. LE XXXV jau siūloma gana įdomiai skirti: raudonasis žalvaris – 85% Cu + 15% Zn, geltonasis žalvaris, arba skaistvaris – 65% Cu + 35% Zn. Į klausimą, ar reikia taip skirti, kalbininkas negali atsakyti. Ar galima? Didelių kliuvinių nebūtų. Nors raudonumo šioje srityje daugoka. Jau minėta raudonoji bronza (su cinko priemaiša) LE IV. Yra ir raudonvaris – „techniškasis (raudonasis) varis“ DŽ₂, DŽ₃, taip pat ChŽ₁, ChŽ₂, PolŽ₂, RLKŽ₁, RLKŽ₂, II. Raudonvaris jau buvo prieš 100 metų M. Miežinio žodyne: raudonvaris, v. varis – latv. kapars, sarkanais varš, lenk. miedź czerwona, rus. медь, красная медь; ten jau yra ir žalvaris – misiņš; mosiądz; желтая медь (ir skaistvaris, v. žalvaris) M. LKŽ XII raudonvarį fiksuoja iš žemaičių – Brs, Šts. Kodėl varis yra dar raudonvaris, jei pats „varis yra raudonai rusvas“ LTE XII? Taip, bet prieš tai būna juodas: „lydomas <...> vario steinas [„nesuoksiduotas sulfidas“ ChŽ₁] atskiriamas nuo šlako ir oksi- 81 duojamas deguonimi – gaunamas juodasis varis, turintis 97,5 – 99% vario“ LTE XII. Kadangi tai yra tarpinis produktas, kokiu juodvariu neįvardijamas, yra tik juodasis varis, „oksiduotasis Cu“ ChŽ₂, „CuO“ ChŽ₂ (panašiai juodasis nikelis „oksiduotas nikelis“ ChŽ₂). Taigi ar ne per daug – raudonoji bronza, raudonvaris ir dar raudonasis žalvaris? O kaip kitomis kalbomis raudonasis žalvaris ir geltonasis žalvaris, arba skaistvaris? Spalvų magija veikia, bet lemti turėtų mokslinis sąvokų skirstymas ir įvardijimas, o ne kalbos išgalės, nes jos tampo į visas puses. Antai net 1983 m. RLKŽ₂ II, nors латунь – žalvaris, bet jau желтая медь (латунь sinonimas! – J. K.) – skaistvaris: mat šalia красная медь – raudonvaris. Taigi skaistvaris ieško vietos, bet neranda. LTE XII prie vienfaz io žalvario minima atmaina, turinti 15 % cinko ir 0,5 % aliuminio – „gražios spalvos, lengvai auksuojamas ir emaliuojamas, iš jo daromi papuošalai, pasižymėjimo ženklai, monetos“, o tik iki 10% cinko turintis žalvaris – tompakas. LTE XI tom pakas (pranc. tombac < malaj. tambaga – varis) – „žalvaris, kuriame yra 72–90% vario ir iki 10% cinko.10 % cinko turintis žalvaris vadinamas pusiau tompaku. Raudonos (kai iki 3% cinko), geltonos (kai 10% cinko) spalvos“. Kai kurie užsienio žodynai nurodo ilgą kilmės virtinę: sanskr. → malaj. → isp. → pranc. →ol. Malajų k. formos įvairuoja – tombaga. tambaga, tembaga. Europos kalbose vyrauja b – pranc. tombac, ital. tombacco, angl. tombac, tombak, lenk. tombak. Rus. томпа́к nurodomas į vok. Tompak, tačiau 1985 m. TŽŽ, pakeitęs 1936, 1951 ir 1969 m. TŽŽ formą tompakas į tombakas, nurodo kaip tik vok. Tombak. Iš pokario tombākas yra jau 1950 m. LKV, PolŽ₂, ChŽ₂, DailŽ. LKŽ XVI tombakas (nei tompakas) nefiksuojamas (nors LKŽ XV támbakas nurodomas iš NdŽ, KŽ, neįkiriuotas – M, L, Rtr., žr. tombakas), tačiau žinomas jau iš 1919 m. LL. NdŽ IV yra tòmbakas ir tòmbākas, taip pat tombakìnis. Tòmbakas „prekystalis“ Plv, be abejo, yra tos pačios kilmės. Rus. томпак – красная латунь, taigi... raudonasis žalvaris (nors raudonasis žalvaris turi 15% cinko, tombakas – tik iki 10%, pusiau tombakas – daugiau kaip 10%)! O 1919 m. LL lenk. tombak – tombakas, raudonvaris (LKŽ XI nefiksuota raudonvaris 2. „tombakas“). Lenk iškuose žodynuose tombak 82 kartais vadinamas sztuczne złoto. Toks, matyt, yra ir vakarų dzūkų dainų tambakinis žiedelis: Už žiedelį tambakinį davė rublį sidabrinį DrskD 245, LTR (Lp) (LKŽ XV). Baigiant būtų galima pridurti, kad paprastojoje kalboje varis (ir varys; Mažosios Lietuvos varas; taip pat jos varias, vartotas ir M. Daukšos bei K. Sirvydo; M. Valančiaus ir M. Slančiausko văriai) reiškia ir elementą, ir jo lydinius – „rausvai gelsvos spalvos metalas (Cu); žalvaris, bronza“ LKŽ XVIII. 4. Ir taurieji, ir brangieji metalai, bet ne tas pat Chemijoje yra taurieji metalai – auksas, platina, iridis, osmis, sidabras, paladis, rodis, rutenis – „chemiškai atsparūs“ DŽ3, tiksliau – nepaprastai atsparūs oksidacijai ir silpnoms (kai kurie – visoms) rūgštims („Auksas yra taurus, neveiklus metalas, negendas nei ore, nei nuo rūgščių ar šarmų“ LE I). Tai gryni metalai. Gryni naudojami chemijos pramonėje, elektrotechnikoje, medicinoje, fotografijos ir kino technikoje. Chemiškai viskas aišku, o kalbiškai – kodėl taurieji? DŽ3 taurus 1. „lemtas, doras“: taurus žmogus, 2. „kilnus“: taurios mintys. LKŽ XV taurus pateikiamas ir iš gyvosios kalbos: 2. „doras, lemtas, valyvas“: Šis sūnus tauresnis už kitus vaikus Tr. Netauri, pikta mergaitė Rm. Mūsų šuo baisiai netaurus (piktas) Vel; 3. „geras, tinkamas, prideramas, toks, kokio reikia“: Neturiu taurios drapanos, negaliu išeit, turiu būt namie Ukm. Yra galūnės abstraktas taura – 3. „nauda, gerumas, dora“: Paršėliai nėjo tauron (nešijo, nesitaisė) Rm. ^ Už tvoros nėr (nėra Vad) tauros SkrT. Yra sud aik tavardė jusi tauróji „gerumas, gerovė“: Iš jo nėr taurosios: serga ir serga Er. Plačią, sakotą semantiką turi veiksmažodžiai tauruoti 1. „gerai augti, tarpti, vešėti“: Rugiai gerai taur uoja Prn. Šįmet gyvuliai gerai taur uoja Dkš [ir taurauti: Jis pats taurauja ir viskas (gyvuliai, medžiai, javai) jo taurauja J. Jabl]; 2. „gerai gyventi, klestėti“: Bepig jam taur uoti, kai pastatė tėvas ant kojų Vvr [ir taurauti: Aš negyvensiu, ale ir tu netaurausi Kš]; 3. impers. „padėti; sektis“: Dabar lietaus pakankamai, o javam labai taur uoja Gdl. Ir jam tenai gerai taur uoja Pkn; 4. „links mintis“: Jaunimas per vestuves taur uoja Prn [ir taurauti 3. „draugauti“: Petras su 83 Jonuku taurauja Ss]. Neatsiejamas čia ir taurintis „keltis (iš miego)“ Vlk ir metatoninis táurinti 1. „gabenti, dėti į kokią vietą“ Ds; 2. // „taisytis, rengtis ką daryti“: Viena višta jau peret taurinas Trgn. Velnias jau taurinas jį praryt (ps.) Mlt; užtaurinti 1. „užkelti, uždėti“ Trgn, Ds; 2. „užlisti, užlipti“ Trgn, Ds ir kt., beje, turintis su būdvardžio taurus sinonimu kilnus susijusią apytikslį reikšmės atliepinį kilnyti 1. „kilnoti“ J; 2. refl. „rengtis, ketinti (kur vykti, ką veikti)“: Aš jau kilnijuos pradėti tą darbą Skr (LKŽ V). Čia pridera, nors ir gerokai nutolęs, taūras, „siejamas su ide. šaknies žodžiais, kurių pirminė reikšmė buvusi „tinti, didėti; stiprus“. Be to, panašių pavadinimų pasitaiko ir semitų kalbose“ LKK 35. Taigi tauriųjų metalų ne cheminė, o paprastoji motyvacinė reikšmė būtų „gerieji metalai“. Gal todėl ir nepavyko inertinių dujų keitimas tauriosiomis – jų gerumas nėra labai akivaizdus. Juvelyrikoje ir kitur dažnai vartojamas terminas brangieji metalai. Beje, skiriasi ne tik vartojimo sritis, bet ir sąvokos turinys bei apimtis: juvelyriniams dirbiniams dažniausiai naudojami ne gryni taurieji metalai (ir ne visi iš jų), „dėl menko stiprumo ir atsparumo dilimui“ LTE V, o juvelyriniai lydiniai – „tauriųjų metalų (aukso, sidabro, platinos, paladžio) lydiniai vienų su kitais ar su jų pakaitalais (dažniausiai variu)“ LTE V. Beje, juvelyriniai lydiniai yra tik specialusis terminas, o šiaip jie vadinami brangiaisiais metalais, nes metalai – „platesne prasme – ir iš jų sudaryti lydiniai“ LTE VII. Grynas auksas – ryškiai geltonas, o per pusę su sidabru – šviesiai geltonas; turintis 20–40% sidabro – žalsvai geltonas; su variu – rausvai geltonas; su platina – balsvas; 583 prabos (reiškia aukso promiles) auksas, turintis 235% vario, 122% nikelio, 60% cinko, vadinamas baltuoju auksu (visai kas kita laikraštinė metafora baltasis auksas „medvilnė“). Brangiųjų metalų motyvacija aiški – plg. brangakmeniai (taip pat pusbrangiai akmenys, brangenybės, brangmedis „riešutmedis, raudonmedis ir kt.“, brangiakailiai žvėreliai. Taigi skiriasi sąvokos daugelyje kalbų – taurieji metalai, rus. благородные металлы, анг. noble (ret. non-reactive) metals, latv. cēlmetāli ir brangieji metalai, rus. драгоценные металлы, англ. pre- 84 cious metals, latv. dārgmetāli. Kai kurios kalbos yra apibendrinusios vieną terminą – vok. Edelmetalle, arba edle Metalle (ir brangakmenis – Edelstein, brangmedis – Edelholz), lenk. metale szlachetne, o pranc. metaux précieux. Tai nėra lengvas skirtumas, todėl verčiant pasitaiko klysti. Lietuviškai ilgai buvo neskiriama – ChŽ₂ tik taurieji metalai. PolŽ₂ ir благородный, ir драгоценный металл – tik taurusis metalas. DŽ₂ yra abejì, bet skirtumas neišryškintas: prie metalas – taurieji metalai (auksas, sidabras, platina ir kt.), prie brangus – brangieji metalai (auksas, sidabras), prie taurus – taurieji (brangieji) metalai; DŽ₃ šiek tiek paryškinta: prie taurus – taurieji (chemiškai atsparūs) metalai. ALChŽ ir noble metal, ir precious metal – tik taurus (! – J. K.) metalas. ChŽ₂, be skirtumo – taurieji metalai, brangieji metalai – благородные металлы, драгоценные металлы; noble metals, precious metals. Įdomu pažymėti beveik netyčia aptiktą (LKŽ XII nefiksuota) K. Almino 1943 m. VoLieŽ bandymą: edel metall – brangusis (skaistusis) metalas. Iš tikrųjų skaistus 8. „doras, taurus“ Mž 84, I, P, Vd (variantai skaistas Mž 333, skaiščas S. Dauk), tai pat skaistinti 3. „kilninti, taurinti“ Vaižg., nuskaistinti 2. „padaryti taurų, kilnų“ J. Balč (LKŽ XII). Beje, ir švitrus 4. „kilnus(?)“ S. Dauk (LKŽ XV). Trumpos norminamosios išvados 1: Bendrinėje kalboje ir terminijoje vartojamas ir vartotinas baltiškasis veldinys ketùs, o ne tarmėse paplitusi aiški slavybė špìžius. Latvių kalba, nors irgi turi išlaikiusi ķets, į bendrinę kalbą plačiai įsileido slavybę čuguns. 2. Baltų ir slavų bendrybė álvas, žinoma nuo seniausių raštų, į bendrinę kalbą nepateko (būta labai pavėluotų bandymų). Joje vartojamas álvo slaviškasis giminaitis – slavybė alavas, irgi žinomas jau iš seniausių raštų. Šiek tiek bandyta vartoti ir lenkybę cina, fiksuotą jau seniausiuose raštuose, ir gal kiek naujesnę vokietybę cinas. 3. Vario ir alavo lydinys įvardytas tarptautiniu skoliniu bronza. Vario ir cinko lydinys terminijoje vadinamas gyvosios kalbos žodžiu, populiariu liaudies dainose – žalvaris, nors bandyta vartoti ir nyks- 85 tančius Mažosios Lietuvos žodžius švitvaris ir skaistvaris (rytų aukštaičių ir senųjų raštų skaistvaris). Ten juos stūmė vokietybė misingis (misingė, misingas), veržėsi net į bendrinę kalbą (tai – regioninis skolinys: latv. misiņš, est. messing (ir valgevenask), ček. mosaz, lenk. mosiadz). Būta siūlymo skaistvariu vadinti geltonąjį žalvarį (65% Cu + 35% Zn). Retesnis terminas raudonvaris „techniškasis (raudonasis) varis“. Raudonvariu bandyta vadinti ir žalvario atmainą tombakas. 4. Chemijoje yra tik taurieji metalai, juvelyrikoje – brangieji metalai. Skiriasi ir sąvokų turinys bei apimtis. Taip skiriama daugelyje kalbų, nors kai kurios apibendrinusios vieną katrą pavadinimą (net „brangieji“). Gauta 1998 09 07 Sutrumpinimai ALChŽ – Talačka V. Anglų-lietuvių kalbų chemijos ir cheminės technologijos žodynas. K., 1994. K. Būg RR – Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958, T. 1. 1959, T. 2. 1961, T. 3. Straipsnyje vartojami ir K. Būg RR sutrumpinimai. ChŽ₁ – Daukšas K. Chemijos žodynas. V., 1960. ChŽ₂ – Chemijos terminų aiškinamasis žodynas / Ats. red. Z. Mačionis. V., 1997. DailŽ – Dailės žodynas. V., 1998. DŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: DŽ₁ – I leid., V., 1954. DŽ₂ – II leid., V., 1972. DŽ₃ – III leid., V., 1993. FrnW – Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Göttingen, 1955–1965. GK – „Gimtoji kalba“. IKI – Гамкрелидзе Т. В., Иванов Вяч. Вс. Индоевропейский язык и индоевропейцы. Тбилиси, 1984, Т.2. J. Jabl R – Jablonskio raštai/ Redagavo J. Balčikonis. K. 1935, T. 4. KarŽ – Kariškas lietuviškai-rusiškas ir rusiškai-lietuviškas žodynėlis. K., 1919. KP – Kalbos patarėjas / Paruošė L. Dambrauskas, redagavo A. Salys ir Pr. Skardžius. K., 1939. KPP – Kalbos praktikos patarimai / Sudarė A. Pupkis: KPP₁ – I leid., V., 1976. KPP₂ – II leid., V., 1985. LA – „Lietuvos aidas“. LaKV – Latviešu konversācijas vārdnīca. Rīga, 1933–1934, 10 sēj. 86 LaLieŽ – Balkevičius J., Kabelka J. Latvių–lietuvių kalbų žodynas. V., 1977. LE – Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1953, T. 1. 1954, T. 3. 1954, T. 4. 1956, T. 7. 1962, T. 27. 1966, T. 35. LEnc – Lietuviškoji enciklopedija. K., 1933, T. 1. LEV – Karulis K. Latviešu etimoloģijas vārdnīca. Rīga, 1992, 1. sēj. LieLaV1 – Bojāte A., Subatnieks V. Lietuviešu–latviešu vārdnīca. Rīga, 1964. LieLaV2 – Balkevičs J., Balode L., Bojāte A., Subatnieks V. Lietuviešu–latviešu vārdnīca. Rīga, 1995. LieVoŽ – Paškevičius J. Lietuviškai vokiškas žodynas. K., 1943. LKL – Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos leksika. V., 1990. LKV – Lietuvių kalbos vadovas /Sudarė Pr. Skardžius, St. Barzdukas, J. M. Laurinaitis. Bielefeld, 1950. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas. V., 1941, T. 1, I leid., 1968, II leid. 1947, T. 2, I leid., 1969, II leid. 1956, T. 3. 1959, T. 5. 1970, T. 8. 1978, T. 11. 1981, T. 12. 1991, T. 15. 1995, T. 16. 1997, T. 18. Straipsnyje vartojami ir šio žodyno sutrumpinimai. LotŽ – Дворецкий И. Х. Латинско-русский словарь. Москва, 1986. LRKŽ – Lyberis A. Lietuvių-rusų kalbų žodynas: LRKŽ1 – I leid., V., 1971. LRKŽ2 – II leid., V., 1988. LTE – Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V., 1976, T. 1. 1977, T. 2. 1979, T. 5. LVBV – Latviešu valodas biežumu vārdnīca. Rīga, 1966, 1. sēj. Tehnika un rūpniecība, 1. d. 1969, 2. sēj. Laikraksti un žurnāli, 1. d. 1971, 4. sēj. Zinātne. LVIBV – Latviešu valodas inversā biežumu vārdnīca. Rīga, 1976. LVKJ – Latviešu valodas kultūras jautājumi. Rīgā, 1965, 1. LVV1 – Latviešu valodas vārdnīca. Rīga, 1987. LVV2 – Latviešu valodas vārdnīca. Rīga, 1973, 2. sēj. 1980, 4. sēj. ME – K. Mülenbacha Latviešu valodas vārdnīca /Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns. Rīgā, 1925–1927, 2. sēj. MLTE – Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V., 1968, T. 2. MTME – Metalų technologija un mašīnu elementi. Rīgā, 1958. NdŽ – Lietuvių rašomosios kalbos žodynas / Sudarė M. Niedermann’as, A. Senn’as, F. Brender’is ir A. Salys. Heidelberg, 1957, T. 3. 1963, T. 4. 1968, T. 5. PolŽ1 – Rusų–lietuvių kalbų politechninis žodynas /Ats. red. A. Novodvorskis. V., 1959. PolŽ2 – Rusų–lietuvių kalbų politechnikos žodynas / Sudarė G. Daugėla. V., 1984. RLKŽ1 – Rusų–lietuvių kalbų žodynas / Paruošė V. Baronas, V. Galinis. V., 1967, T. 1. 87 RLKŽ2 – Rusų–lietuvių kalbų žodynas / Sudarė Ch. Lemchenas. V., 1983, T. 2. SinŽ – Lyberis A. Sinonimų žodynas. V., 1980. SNŽŽ – Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis / Sudarė J. Šlapelis. Tilžė, 1907. STŽŽ – M. ir S. Svetimų ir tarptautinių žodžių žodynėlis. Šiauliai, 1923. TechŽ1 – Maciejauskas J. Techniko žodynėlis. K., 1920. TechŽ2 – Novodvorskis A. Techninis žodynas. K., 1949. TLE – Tarybų Lietuvos enciklopedija. V., 1986, T. 2. TV – Terminologijos vagos. V., 1994, 1. TŽŽ – Tarptautinių žodžių žodynas: K., 1936. V., 1951. V., 1969. V., 1985. VoLieŽ – Vokiškai lietuviškas žodynas / Nauja paruošė K. Alminas. K., 1943. Skaitmenys visur žymi metus, numerius (romėniškieji – tomus), puslapius. 88