Iš žodžio „mokinys“ istorijos

Vincentas DROTVINAS Vilniaus pedagoginis universitetas IŠ ŽODŽIO MOKINYS ISTORIJOS Man Veliuonos mokiniai gramatolė rašė Iš Antano Juškos „Dainų“ Termino mokinys autorystė paprastai siejama su Jono Jablonskio vardu. Radęs Antano Juškos žodyne pavyzdį Jautis dar mokinys, t. y. jį mokina arti, Jonas Jablonskis pirmasis pradėjęs vartoti šį žodį ne tik „jaučio, pratinamo arti“, bet ir „mokyklą lankančio vaiko ar jaunuolio“ reikšme (žr. toliau). Tačiau mokinio kelias į švietimo terminiją ir dabartinę vartoseną nebuvo toks tiesus ir paprastas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Iš tikrųjų šio termino istorija yra kur kas senesnė ir sudėtingesnė, o drauge ir įdomesnė. Specialaus termino mokslą einančiam vaikui, paaugliui įvardyti prireikė tada, kai jaunimo mokymas buvo pradėtas institucionalizuoti, t. y. kai XVI a. antroje pusėje Lietuvoje pradėjo veikti pirmosios pradinės mokyklos. Kaip žinome, pirmoji mokykla buvo įsteigta 1397 m. prie Vilniaus katedros. Mokyklos buvo steigiamos prie bažnyčių. 1528 m. Vilniaus kapitula ragino steigti prie bažnyčių pradines mokyklas ir laikyti lietuviškai mokančius vikarus, kurių pareiga buvo mokyti vaikus. Tačiau paprastai mokydavo vargonininkai ar zakristijonai, dažnai lenkai, tik kiek pramokę lietuvių kalbos. Pirmųjų mokyklų mokiniai būdavo ir bažnyčios patarnautojai, giedodavo bažnyčios chore ir pan. Mokiniui, kaip ir mokyklai, mokytojui, įvardyti iš pradžių lietuviškų terminų nebuvo. Tad mokinys buvo vadinamas skolintais iš lenkų kalbos žodžiais žakas, žekas, že keli1. Pirmą kartą 1 žėkas lenk. žak „bažnytinės mokyklos mokinys; paauglys giedotojas“, plg. žekelis, lenk. żaczek. Lenkų kalba šį žodį, kaip ir daugelį kitų religijos terminų, yra gavusi per čekų kalbą (plg. žak) iš liaudinės vulgariosios lotynų k. žodžio diacus, diaconus. Žodis жак „bursos mokinys, giedotojas“ yra buvęs senojoje rusų ir ukrainų kalbose (žr. Фасмер Макс. Этимологический словарь русского языка в четырех томах. Том II. Издание второе стереотипное. Москва: Прогресс, 1986, 34). 112 terminą žėkas randame Martyno Mažvydo Katekizme: Hei Welpatis wiſłaky ant ßmaniu suſimilkiet Kunigump ßekump ßmanes tremkiet. Skolinys žėkas plačiai vartotas ir Mažosios Lietuvos XVII–XVIII a. rankraštiniuose bei spausdintuose vokiečių–lietuvių kalbų žodynuose, tiesa, drauge su sinonimais, pavyzdžiui, Schüler žėkas Szu lokas Lexicon Lithuanicum 77; Schüler. Mokintinis, iš. M. Zekas, ko. M. Szulokas, ô. M. ka, ôs. (-ė-ės) F. Clavis Germanico-Lithvana III (495–507) ir pan. Lietuvoje žėkas, kaip matyti iš pavyzdžių, turėjo ir daugiau sinonimų: šalia retesnio škalinis (žr. toliau) buvo paplitę ir kiti žodžiai, kaip studentas, učnius (lenkų uczeń). Simonas Daukantas žodžiu žėkas aiškino hibridą šuilokas, plg. Kožnam vienam pamokslai čia duoti, didžiai pridera, ypačiai šuilokams (žėkams), paskutinį kartą į šuilę (iškalą) einantiems (cit. pagal „Lietuvių kalbos žodyną“ 15, 1993, 323). Čia pridursime, kad Daukantas (taigi XIX a. viduryje) nebuvo suradęs lietuviškų atitikmenų lenkų kalbos žodžiams szkota, szkotaż, szkolnik ir pan.2 Taigi lietuvių rašto paminkluose polonizmas žėkas nebuvo vienintelis šios sąvokos pavadinimas. Būta ir jo lietuviško pakaito mokinys. Anksčiausiai žodis mokinys randamas Konstantino Sirvydo „Trijų kalbų žodyno“ pirmajame leidime: žak / scholasticus, discipulus, zieks mokinis, SD₁ (208), plg. dar žacek / tyro tyrunculis, ziekeiis; żakowski / scholaris, żieku (ten pat). Greičiausiai tai buvo vienas pirmųjų pač ties Sirvydo sukurtų naujadarų. Nors žodžio mokinys darbyba, kaip rodo tolesnė jo istorija, ir desninga, tačiau Sirvydo mokiniui tebūvo lem tas trumpas gyvenimas. Jo nepaplitimą lietuvių kalboje galime matyti iš to, kad jau žodyno 1642 m. leidime vietoj mokinīs terandame szkalinis: szkolny / literarius, Scholasticus, Szkalinis SD₃ (436), Scholasticus (Scholaris, Szkalinis) (518), dėl darybos pamato plg. szka-la: Szkola / Schola, Academia, Szkala SD₁ (179), Szkola / Schola, Szkala SD₃ (436). Čia reikėtų pridurti, kad Sirvydo žodyne yra ir mokinio variantas mokytinis: Kuśnierczyk / tyro huius opificij mokitinis kuśnieriaus SD₁ (69); Malarczyk / tiro huius opificij, mokitinis malariaus SD₁ (76); Vczén / Discipulus. Mokitinis SD₁ (184); Krajamowski vczeń / 2 Didysis lenkų–lietuvių kalbų žodynas 3. Parengė Giedrius Subačius, Vilnius, 1996, 174. 113 Declamator / Mokitinis gracios iškalbos SD3, (128); Vczeń / Diſcipulus. Mokitinis SD3 (453), plg. Kráfomowſtwo / Krafomowſka nauka / Rhetorica, Eloquentia. Gražy kalba / gauſi kalba (ten pat). Mokytinis (mokintinis) fiksuojamas nuo Mažvydo raštų iki pat XX a. vidurio, ypač dažnai randamas XVII–XVIII a. rankraštiniuose ir spausdintuose Mažosios Lietuvos žodynuose, pavyzdžiui, Junger. Pafuntinnis, io. M. Mokintinnis II 503, Lehrling mokintinis Lex (58); F. Pretorijaus Lehrjung Mokintinnis, ęs. (=io.–V. D.) M. II (654), 1728 m. rankraštiniame vokiečių–lietuvių kalbų žodyne (Halleje) Mokintinis (5926), Mokintinis (prirašyta šalia Jungfer, Jumprowa Prowa (13441), Lehrling Mokintinis (15020); J. Brodovskio Lehrjung Mokintinis (762), Jünger Chriſti (discipulus) Mokintinis, Pafuntinis, Jünger in Mokitinė (764); Lehrjung Mokintinis (860), Lehr Mägdelein Mokintinė (860); P. Ruigio Mokitinis, ino, m der Lernende, Schüler, Lehrburſch (89), Jünger, Klauſytojis, ojo m. Mokitinis, nio. II (217), Lehrjung, Mokintinis, nio, m. II (241), plg. taip pat K. G. Milkaus žodyne. Šis žodis perkeltas ir į Nesselmanno „Lietuvių kalbos žodyną“ (1851), randamas ir F. Kuršaičio žodynuose, pavyzdžiui: Jünger, der Lehrling. mokintinis, die J. Christi, Kristaus mokitinei (1870, 672); Lehrling, der, mokintinis, io beim Handwerker, auch burſch (1874, 18); mokitinis, -io Sbst. Lehrling. Schüler, in der Bibel die Jünger Christi, Johannis (1883, 260). Įdomu pažymėti, kad Mažosios Lietuvos XVIII a. rankraštiniame vad. Krauzės žodyne šalia Diſcipel mokintinis (12310), Lehrling mokintinnis (3233) randame taip pat ir žodį mokimys: Jäger Jung. Jiegerjungs mokinnys (278). Tai antrasis, šalia K. Širvydo žodyno, šio žodžio fiksavimas. Vis dėlto mokinys nepaplito, nes neįstengė atsispirti mokin­tinio, mokitinio ir nelietuviškų sinonimų konkurencijai. Todėl vargu ar mokinnys dėl savo nepaplitimo dera šalia veikėjų pavadinimų su būdvardiniu afiksu *-no- kalinys, kurtinys, pasiuntinys, kurie, pasak istorinės žodžių darybos specialistų, buvo plačiai vartojami nuo XVI–XVII a.3 3 A m b r a z a s S. Daiktavardžių darybos raida. Lietuvių kalbos veiksmažodiniai vediniai, Vilnius, 1993, 127–128. 114 Kaip rodo telesnė šio lietuviško termino istorija, mokinys užsikonservavęs dulėjo žodynų puslapiuose praktiškai nežinomas ir nevartojamas nuo XVII a. pirmosios pusės iki XIX a. pabaigos. XIX a. pabaigoje lietuviškas žodis mokinys vėl iškyla prieš mūsų akis. Prie jo atgimimo daug prisidėjo Jonas Jablonskis, radęs šį žodį Antano Juškos lietuvių kalbos žodyne ir jo užrašytose „Lietuviškose dainose“. Štai Jablonskio pateiktoje „Lietuvių kalbos žodyno“ medžiagoje skaitome: mokinys, mokinį 1) Veljūnós, Vilnjaus mokinei (ученики) rašė J. d. 2) apie jautį mokomą arti 3) Jis da tebėr mokinys Šl. онъ ещё состоить въ ученики (darbo dar nemoka, mokos drauge su kitais, nepratęs gerai dirbti, etc.).4 „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekoje bene gausiausias šaltinis yra Antano Juškos dainos: Mokinej gieda, vargonai gaudžia J.d. 1216. Kam tau tu pyragų? Mokiniuj pašerti. Kretingos mokinej gromata raše. J. d. 1560 (Alsėdžiai). Veliūnos mokiniai žinuzes rašė. J. d. 712. Iš Vilniaus mokinej žina papiešė. J. d. 963. Velūnós mokinej taj ma pasakė. J. d. 1012. Plg. dar Su kunigėlejs, su mokinėlejs, su margajs vargonėlejs [palaidosiu]. J. d. 1216. Mokinio atsiradimas šalia Veliuonos suprantamas žinant, kad Veliuonoje veikė viena seniausių Lietuvoje mokyklų, įkurta jėzuitų bene 1579 m. prie bažnyčios, pastatytos 1421 m. Daugiau pavyzdžių iš A. Juškos žodyno: Mokinỹs, mokinia, m.; -nė, -nės, -f. ученикъ, ученица; uczéń, uczenica Kurs mókos mokslą, tas mokinys Jautis dar tas mokinỹs, t. y. jin mokina arti. Mokinys gizelis, kurs pats dar nesiuva. Kup (= Kupiškis). 4 J a b l o n s k i s J. Lietuvių kalbos žodynui medžiaga. Raidės L-M. – Lietuvos mokslų akademija. Rankraščių skyrius. F 99–5. 115 Iš Mykolo Miežinio žodyno (1894): Mokinys, v. mokėtinis, m. ė. f. mačecklis, e, uczeń-, -ica, terminator. ученик. Taigi žodis mokinys XIX a. antroje pusėje buvo jau gana paplitęs: retai vartojamas žodis vargu ar taptų dainos žodžiu. Daiktavardis mokinys greičiausiai buvo gana plačiai žinomas ne tik dainose paminėtose vietovėse, nors, kaip matėme, dar nebuvo spėjęs išstumti žeko ir kitų svetimybių, antra vertus, paplisti jam kiek kliudė ir sinonimiškai vartojamas mokytinis. Tačiau kaip ir kada įsigalėjo žodis mokinys? Paprastai A. Juška užrašinėjo tuos žodžius, kuriuos išgirsdavo iš gyvosios žmonių kalbos. Todėl veikiausiai mokinys buvo pačių žmonių vartotas žodis. Jonas Jablonskis apie žodį mokinys yra rašęs bent du kartus. Pirmą sykį jis „Varpe“ 1904 m. Nr. 1 vartojamą žodį mokytinis taiso žodžiu mokinys, pabrėždamas, kad mokinys yra „paprasčiausias žmonių kalbos žodis“⁵. Antrą sykį Jablonskiui taisyti šį žodį teko bemanant po ketvirčio amžiaus Viktoro Kamantausko žodynėlio recenzijoje⁶. Todėl visi, kas skaitė Jablonskio kalbos taisymus ir kas jų paisė, susidarė pamatuotą išvadą, kad mokinys ne tik Jablonskio įteisintas, bet gal ir sukurtas žodis. Nepriklausomybės metais mokinys įsigalėjo kaip mokyklos terminas ir visuotinai paplito. Mokinio skirtumą nuo mokytinio ir pastarojo žodžio vartojimo inteligentas reikšme yra aptarę ir vėlesni kalbininkai⁷. Dabar mokinys ir bažnyčios kalboje bus išstumęs mokytinį⁸. 5 Jablonskis J. Kalbos dalykai (Rašomosios kalbos kritika). – Rinktiniai raštai 2, Vilnius, 1959, 62. 6 Jablonskis J. Mūsų kalbos žodynėlio dalykai. Atskirį pastebėjimai dėl V. Kamantausko „Trumpo kalbos netaisyklingumų ir barbarizmų žodynėlio“ (Kaunas, 1928). – Ten pat, 485–486. Beje, ten kalbama ir dėl žodžių apaštalas ir mokytinis reikšmių ir vartosenos. 7 „<...> mokytinis, -iai visų pirma Šv. Rašto kalboje yra Kristaus mokinys. Dabar vienur kitur šiuo žodžiu yra vadinamas ir inteligentas“. – Kalbos patarėjas. Paruošė L. Dambrauskas, redagavo A. Salys ir Pr. Skardžius. Kaunas: Lietuvių kalbos draugijos leidinys, 1939, 78. 8 Skardžius P. Naujojo Testamento vertimų lietuvių kalba. – Lituanistikos darbai 4, 1979, 65–110; taip pat jo Rinktiniai raštai 3: Bendrinės kalbos kultūra, Vilnius, 1998, 519–566. 116 Pastaraisiais dešimtmečiais šitokią jo kilmės versiją įtvirtino Jablonskio mokslinio paveldo tyrinėtojas ir, skyrium imant, jo leksikos taisymų populiarintojas Algirdas Sabaliauskas. Jis atkūrė Jablonskio dialogą su Panevėžio apylinkių artoju, iš kurio kalbininkas išgirdo žodį mokinys, vartojamą jaučio, pratinamo arti, reikšme, ir pradėjęs jį vartoti „mokslą einančio, mokyklą lankančio vaiko ar jaunuolio“ reikšme. Anot Sabaliausko, mokinys, kaip ir mokykla, galima sakyti, yra mūsų didžiojo kalbos puoselėtojo Jono Jablonskio žodžiai9. Taigi taisyti mokytinį į mokinį, kaip teigia Arnoldas Piročkinas10, Jablonskiui iš tikrųjų nereikėjo: mokinys buvo dokumentuotas mūsų žodynuose jau kone trys šimtai metų… Jablonskis ne sykį yra citavęs „senį Daukšą“, Sirvydą ir kitus autorius, tačiau ankstyvųjų žodžio mokinys užrašymų galėjo ir nežinoti. Senieji, ypač rankraštiniai, žodynai buvo jam sunkiai prieinami, be to, kaip žinome, pats Jablonskis svarbiausiuoju kalbos taisymų šaltiniu laikė gyvąją, šnekamąją žmonių kalbą. Tad dėl šio vieno žodžio istorijos nežinojimo neturėtume Jablonskiui priekaištauti, juoba jį smerkti ar kėsintis atimti iš jo žodžio mokinio autorystės pirmumo teisę. Juk Jablonskis atskyrė žodžių mokytinis ir mokinys reikšmes, įteisino žodžio mokinys vartoseną, perspėjo dėl netinkamo polinkio vartoti mokytinį „inteligento“ reikšme ir tuo prisidėjo prie žodžio inteligentas įsigalėjimo. Ar mes šiandien žinome visų dabartinėje kalboje vartojamų žodžių pirmuosius užrašymus, jų žodžių reikšmės kaitos vingius ir pan.? Tikrai reikėtų apgailestauti, kad „Lietuvių kalbos žodyne“ (8, 1970, 322) žodžio mokinys istorija pateikta tik nuo A. Juškos žodyno, t. y. nuo XIX a. antrosios pusės. Juk nutylėjus pradinį šio žodžio gyvavimo laikotarpį, pajauninamas kur kas senesnis mūsų kalbos žodis, drauge, kaip ir kitais panašiais atvejais, kiek iškreipiamas žodžio tikrojo gyvenimo vaizdas. Termino mokinys istorija – dar vienas priminimas, kaip mums panašiais atvejais pravertų įvairiopos senųjų autorių, rankraštinių žo- 9 S a b a l i a u s k a s A. Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę, Vilnius, 1994, 226–227; S a b a l i a u s k a s A. Žodžiai keliauja, Kaunas, 1993, 100–102. 10 P i r o č k i n a s A. Jono Jablonskio kalbos taisymai, Kaunas, 1986, 62. 117 dynų leksikos studijos, pagaliau, kaip reikalingas istorinis (senųjų raštų) žodynas ir kiti istorinės leksikologijos tyrimai. FROM THE HISTORY OF THE WORD MOKINYS (PUPIL) Summary It is usually supposed that the term mokinys was first recorded by Antanas Juška in the second half of the 19th century and that it was approved by Jonas Jablonskis. This article provides some data that the word mokinys was already given in the dictionary of Konstantinas Sirvydas in the 17th century and in the manuscript of the dictionary from Lithuania Minor, the so called German-Lithuanian dictionary of Krause in the 18th century. Vincentas DROTVINAS Gauta 2001 10 11 Vilniaus pedagoginis universitetas Ševčenkos g. 31, 2009 Vilnius E. paštas [email protected] 118