Botanikos vardų žodynas. Sudarė Ramunėlė Jankevičienė

BOTANIKOS VARDŲ ŽODYNAS Sudarė Ramunėlė Jankevičienė. Vilnius: Botanikos instituto leidykla, 1998, 524 p. Lietuviškoji botanikos nomenklatūra ir terminija moksliškai tvarkyti pradėta XIX a. pradžioje. Ypač daug padaręs lietuviškos botanikos terminijos kūrėjas Jurgis (Ambraziejus) Pabrėža parašė platų sisteminį Lietuvos floros vadovą Taislius auguminis ir lotyny-lietuviy kalbų pavadinimų žodyną. Jo darbus tęsęs Laurynas Ivinskis, paraSes dviejų tomų gamtos mokslo veikalą Prigimtiimené sukūrė daug augalų vardų. Povilui Matulioniui, pradėjusiam naują etapą su spausdintu Lietuvos augalų žodynu Žolynas (1906-1907 m., 112 p.), rūpėjo „paduoti musų tėvynės sužinotų augalų skaitlią, suresti kuopon išbarstytaš visur — žinias, sutvarkyti ir suderinti jas, teipogi išdraikitus augalu vardavimus kaip žmonių kalboje, teip ir raštuose“ (Matulionis 1906-1907: 3). Jo žodyne surinkta 3000 terminų. Naudotasi žodynais, bet yra nenormintų sinonimų ir variantų. Tolesnis botanikos terminijos žingsnis — Lietuviškas botanikos žodynas (1938 m., 598 + XL p.), kurį sudarė L. Vailionio vadovaujama Botanikos žodyno komisija, redagavo J. Dagys (toliau — LBZ). Sumanymas išleisti tokį žodyną kilo buvusiam Valstybės prezidentui dr. K. Griniui. Kaip pagrindas buvo paimtas P. Matulionio Žolynas, kur pateikiami ir nor-. miniai vardai, ir visa nenorminių sinonimų Įvairovė, o kadangi „turėta tikslo paruošti platesnį ir pilnesnį žodyną“ (LBŽ 1938: VIII), naudotasi ne tik J. Pabrėžos ir L. Ivinskio, bet ir visais turimais spausdintais darbais ir rankraščiais (sąrašas sudaro 13 p.), Lietuvių kalbos žodyno kartotekos medžiaga, J. Jablonskio, K. Būgos, S. Daukanto ir kitų raštais. Kad žodynas taikytųsi prie lietuvių kalbos dvasios, buvo klausyta kalbininkų doc. dr. P. Skardžiaus ir doc. J. Balčikonio pastabų ar nurodymų. Žodyne rasta daugiau kaip 3300 mokslinių terminų, su tarminiais žodžiais būtų daug daugiau. Norminis mokslinis vardas aiškiai atskirtas nuo tarminių ir kitų sinonimų, kurie lokalizuoti vietovardžių ir kitokiais sutrumpinimais. LBŽ išplėtė P. Matulionio žodyną tiek terminų, tiek kalbų skaičiumi. „Be to, žodynan buvo įtraukta visa eilė svetimų kraštų augalų, kurie arba auginami Lietuvos parkuose, darželiuose, kambariuose ir šiltnamiuose, arba 148 turi didelės praktinės reikšmės, arba plačiai minimi literatūroje, nes teoriniu atžvilgiu yra svarbūs“ (LBŽ 1938: XIII). Pagrindinį LBŽ tekstą sudaro augalų vardynas (lotynųlietuvių, 1-380 p.; lietuvių-lotynų, 381-532 p.), botaniškoji farmakognozijos nomenklatūra (533-554 p.), augalų sistematikos lentelė (555-566 p.) ir lotyny-lietuviy kalbų rūšių būdvardžių žodynėlis (567-595 p.). Pirmojoje dalyje pagal abėcėlę pateikta lotyniškas vardas su autoriaus pavardės sutrumpinimu, vardo kilmės ir prasmės aiškinimas, lotyniškas šeimos vardas, pagrindinis lietuviškas vardas (nekirčiuotas) ir jo sinonimai iš įvairių šaltinių (vietų ar autorių), sutrumpintai pažymėtų skliaustuose, kaimynų kalbų (vokiečių, rusų, lenkų ir latvių) atitikmenys (kartais, ypač prie rūdžių (Puccinia), bakterijų (Bacterium) pavadinimų, jų terasime užrašytų viena kita kalba), augimo ar auginimo vieta, ypatybės, vartojimas, žydėjimo ir romėniškais skaitmenimis žymimas pribrendimo laikas, pvz.: O[uercus] Robur L. (lot. robur — jėga, stiprybė; turi kietą medieną ir tvirtą kamieną, atsparų audroms) — paprastasis ą[ąžuolas]. V: StielE[iche], Sommer-E. R: JĮ[y6] netnwmit. Ln: D[ab] szyputkowy. Lt: Parastais o[zols]. Miškuose, dažnai. Ąžuolo gilės vartojamos kaip kavos surogatas. Mediena duoda tvirtą, patvarią medžiagą įvairiems stalių dirbiniams: Žievė vartojama medicinos reikalams, vaistinėse vad. Cortex Ouercus. V. A[cer] platanoides L. — paprastasis k[levas]; medzliepis (Mln, Pet, AI, Pn, Rk, Tr, Uk); medlepis (Kėd, Pn), medlepė (M), medliepis (Kėd, Pn, SI, Trg), medžialapis (Rk, Z), medžialiepis (Ut, Z), medžlepis (Kos, B). V: Spitz-A[horn]. R: K[neH] oObikHOBeHHBII. Ln: K[lon] zwyczajny. Lt: Parasta k[lava]. Lap. miškuose; be to, dažnai auginamas parkuose, sodybose, pakelése. Klevy mediena duoda gera medžiagą stalių darbams. Lapai kaimuose vartojami kepalams pakloti duoną kepant. Pavasarinė sula labai cukringa ir mėgiama gerti. IV-V. Kiekvieną taksono vardo kilmę LBŽ stengtasi išnagrinėti žodžio dalimis, nurodant jų reikšmes. Pvz.: Abutilon Avicennae (gr. a — ne, bous — jautis, tilos — viduriavimas); Ocimum Basilicum (gr. okimon — graikų duotas šio augalo vardas, kilęs iš ozo — kvepiu; gr. bazilikon — karaliaus žolė, nes maloniai kvepia). 149 LBŽ aiškinama ir retai sutinkamų rūšinių pažyminių kilmė, pvz.: Negūndo L. (negundo — indiškas, malabariškas medžio vardas); Lantana Camara L. (lot. lentare — lenkti, nes turi lanksčias šakas; camara — šio krūmo vardas P. Amerikos aborigenų kalba); T. foenum graecum L. (lot. foenum graecum — graikų šienas, taip šis augalas vadinamas Plinijaus ir Columella raštuose). Tiesa, visų kilmės aiškinimų tikrumas nėra patikrintas, kartais tikrai abejotinas. Į LBŽ įtrauktos ir grybų, bakterijų rūšys (Helminthosporium avenae — avižinis dryžgrybis, Puccinia — Rūdys, Tuburcinia occulta — ruginė paiša, Bacillus — Bacila, Bacterium aceti — actinė bakterija ir pan.). 1998 m. sulaukta naujo Botanikos vardų žodyno (toliau — BVZ). Jį sudarė R. Jankevičienė, lietuviškus augalų vardus parinko ir tvirtino Botanikos žodyno komisija, kurios pirmininkas 1950-1992 m. buvo J. Dagys, nuo 1993 m. — V. RaSomavicius, nariai įvairiu metu buvo kalbininkai J. Kruopas, K. Gaivenis, A. Auksoriūtė ir kt., žodynas aprobuotas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos. Jo pagrindą sudaro LBŽ, nors vardynas buvo plečiamas ir taisomas, svarstant ir kuriant lietuviškus augalų vardus pagal botanikų, vaistažolių žinovų, kitų teoretikų ir praktikų pateiktus augalų sąrašus. Žodyne rasta beveik 8000 terminų. Žodyną sudaro botanikos vardynas lotynų, lietuvių, vokiečių, anglų ir rusų kalbomis (15-318 p.), augalų vardų rodyklės visomis kalbomis (319-478 p.), lotyny-lietuviy kalbų rūšių epitetų žodynėlis (479-486 p.), lotyniškų augalų vardų autorių sąrašas (487-510 p.) ir žodyne aprašomų augalų sistema (511-522 p.). Įvade aptariamas žodyno rengimas, kokių principų laikomasi pateikiant augalų pavadinimus. Čia susiduriama su pirmąja žodyno kalbos klaida: ne vieną kartą netiksliai pavartotas būdvardis botaninis, -ė, kuris darybos atžvilgiu yra taisyklingas, norminis, bet savo santykine reikšme tinka ne visuose žodžių junginiuose — terminologai jį taiso žodžiais botanikos arba augalų, pvz.: botaninės (=botanikos, augalų) nomenklatūros taisyklės (BVZ 1998: 6); lietuviškoji botaninė (=botanikos) terminija (7), plg. Botanikos vardų žodynas. Pagrindinėje BVZ dalyje abėcėlės tvarka pateikiama lotyniškas augalo gentics ar rusics varaas, pirmąkart J1 aprašiusio autoriaus pa- vardė (sutrumpintai), santrumpomis ir simboliais — augalo gyvenimo forma ir trukmė, paplitimas, taikomoji reikšmė ir auginimo sąlygos, pvz: Q[uercus] Robur L. — paprastasis ąžuolas/ Stiel-Eiche, SommerEiche/ pedunculate oak, common oak, English oak/ ny6 uepenrdaTHI, Ty6 OOBIKHOBEHHBI, JIYO neTHwmit. — hy Miškai. Eur., M. Az. S. Afr. Liet. papl. ©, O, D Kult. plant., Zeld. A[cer] platanoides L. — paprastasis klévas/ Spitzahorn, Faulbaum, Spindelbaum/ Norway maple/ KJieH OCTpOJIMCTHEIH, KJIEH OOBIKHOBEHHbIH, KJIeH TUIaTaHOBUAHBINA. — fi, Miškai. Eur. Liet. papl. 8, 0. Kult. zeld. BVŽ neįtraukė kitų — grybų, bakterijų — karalysčių augalų vardų, nes tai yra atskiros sritys. Pastebėta, kad didesnę dalį sudaro nelietuviški Lietuvoje neaugančių augalų vardai, pavyzdžiui, iš daugiau kaip 650 A raidės pavadinimų vos 150 auga mūsų šalyje. Tačiau jokiu būdu tai ne žodyno trūkumas — juk jis nepavadintas lietuviškuoju. Apie tai užsimenama Įvade: „[...] surašyti daugelio Lietuvoje visai neaugančių arba tik kartais auginamų dekoratyvinių, vaistinių ir kitų naudingųjų augalų, dažniau kelionių aprašymuose minimų, svarbių augalų geografijai ir kt. disciplinoms, augalų genčių ir rūšių vardai“ (BVŽ 1998: 8). Toks žodynas, supažindindamas su pasaulio augmenija, plečia akiratį. Vardai pateikiami penkiomis kalbomis — nėra latviškų. Naujesnių augalų vardai neretai pateikiami ne visomis kalbomis, kartais yra tik vienas lietuviškas, pvz.: Melissa — melisa/Melisse/ balm/menucca; Blepharostoma — plaukalapė/Haarblattmoos/-/6nedhapocmoma; Ankistrodesmus — ankistrodesmas/—/—/—; Scenedesmas — scenedesmas/—/-/- ir kt. Recenzuojamame žodyne dažniausiai pateiktas vienas lietuviškas mokslinis botanikos vardas, bet vokiškų, angliškų ir rusiškų vardų surašyta daug kur po kelis: Blysmus — viksvenis/Ouellried /blysmus, club-rush/6aucmyc, nomounux; Zantedeschia — kalija/Zimmer-Kalla, Zantedeschie/callalily, trumpet lily /6eaokpoiavruk, kana ir daug kitų. Nežinia, ar pirmasis norminis, ar jie lygiaverčiai, ar teikiami vien vertimo reikalui. Žodyno Įvade nepasakoma, kodėl BVŽ vienų botanikos vardų aiškinama kilmė, pvz.: Acidanthera (gr. akis, -idos — smaigalys, anthera — dulkinė); Fissidens (lot. fissus — skeltas, dens — dantis); Lactuca (lac, 151 lactis — pienas) ir kt., o kitų ne. Gal daryta atsargiau — saugotasi nepatikimų aiškinimų. Bet BVŽ kartais nurodoma bent kalba, pvz.: Lilium L. (lot. augalo vardas); Luffa Mill. (arab. loofah — augalo vardas). Reikėtų patikslinti kai kurią su kilme susijusią informaciją. Asklepios (= Asklėpios) — ne mitologijos personažas, pirmasis medikas; Asklepijas iš tiesų yra graikų gydymo dievas, gydytojų dievas (ANTŽ 1998). Ginkgo yra ne kiniškas, bet japoniškas medžio vardas (ANTŽ 1998). Galima papildyti: Euryale — ne šiaip graikų mitologijos personažas, o tiksliau — viena iš gorgoniy (IMŽ 1999). Plačiau aiškinant taksonų kilmę, BVŽ minimi žmonės, iš kurių pavardžių atsirado augalų vardai. Jie pavadinti natūralistais (K 20, L 187, N 70, S 383), turi būti gamtininkai (taip ir yra E 173), nes natūralistais vadinami menininkai, siekiantys fotografinio tikrovės kopijavimo. Neaišku, kodėl lotyniškų epitetų kirčiavimas pateiktas priede — žodynėlyje, o ne pačiame žodyne. Įprasta žodynuose kirčiuoti visus žodžius, taip patogiau. Reikia sukirčiuoti ir augalų šeimų lotyniškus pavadinimus: DIPSACACEAE (=DIPSACACEAE), PINACEAE (=PINACEAE), ULVACEAE (=ULVACEAE) bei kt. Rūšys galėtų turėti savo papildomą numeraciją. Ne viskas sutvarkyta abėcėlės tvarka, pvz., 183 Bryum, 192 Bryonia — turi būti atvirksčiai. Kai kur rodyklėje supainiota numeracija: nurodyta siningija S 304, kai iš tiesų yra S 305. Ne viskas surašyta sutrumpinimų ir simbolių dalyje: Eur. (A 2); Antarkt. (P 445); bot. (W5); išplit. (V 71); kolekc. (G 17); sukul. (A 250, A 253 ir kt.); pap. (C 616); pasar. (G 167); pusrut. (A 574); neaišku, kas nurodoma simboliu O(F 31). PriekaiStingai sudaryta lietuviškų vardų rodyklė. Didžiausias triikumas, kad žodyne pateikiant kelis terminus rodyklėje nėra nuorodos ž., t. y. visi šie žodžiai rodyklėje surašyti atskirai, nenurodant žiūrėti į vieną ar kitą sinonimą. Nomenklatūra ir jos pakeitimų problemos. BVŽ visi genčių pavadinimai vienažodžiai, išskyrus frazeologinį terminą vandens lelija. Rūšių pavadinimai daugiausia dvižodžiai, nors yra keliolika vienažodžių visiems žinomų vardų: juodalksnis, diemedis, rapsas, kopūstas, ropė, agurotis ir kt. Čia nukrypstama nuo formalių įvardijimo reikalavimų, tačiau ne nuo gyvosios kalbos. LBŽ dar nedrįso — rašė alks152 nis juodalksnis, plukė žibuoklė, kopūstas kalafijoras, bajorė rugiagėlė, avietė gervuogė, kryklė vyšnia, ramunė ramunėlis, šilauogė mėlynė, žemuogė braškė ir pan. Formalius reikalavimus BVŽ ryžosi pažeisti ir priedėliniais terminais, pvz.: begonija svyruoklė, palmė nykštukė, beržas keružis, pataisas šarkakojis, aviža netikšė, aguona birulė ir dar apie dešimt. Tą patį pavadinimą turi Chamaerops ir C. humilis — palmė nykštukė, nors antrasis turėtų turėti pažyminį, pavyzdžiui, žemoji, plg. vok. Zwergpalme ir niedrige Z., Schirmpalme, angl. dwarf palm ir African hair palm, helm palm, rus. xameponc ir x. npu3zemucmbiū, KapAuK08as nanema. Pagal rūšių pavadinimų skalę BVZ daugiausia rūšių turi viksva — 76 (LBŽ — 51). O po vieną rūšį abiejuose augalų vardynuose turi kelios dešimtys augalų. BVŽ atsirado nemažai lotyniškų vardų pakeitimų. BVŽ Įvade sakoma: „Taksonų apimties ir jų padėties bendrojoje augalų pasaulio sistemoje vertinimo objektyvumas priklauso nuo turimos informacijos kiekio. Papildomi tyrimai anksčiau ar vėliau lems teigiamą rezultatą — nuomonių suderinimą“ (BVŽ 1998: 8). Kai iš rūšies padaroma gentis, pakeičiamas ir lietuviškas vardas, pvz.: : D[ryopteris] Linnaeana — trikampialapis papartis (LBZ) — D. linnaeana ž. Gymnocarpium dryopteris — trikampis papartenis (BVZ); G/alium] cruciatum — kryžminis lipikas (LBZ) — G. cruciata Žž. Cruciata laevipes — kryžminė kimbara (BVZ). Iš genties Agropyrum (varputis) LBŽ padarytos dvi — (Agropyron) valkūnas ir (Elytrigia) varputis. Valkūnas kaip tarminis sinonimas nei LBŽ, nei LF II net neįdėtas. LKŽ XVIII nurodyta ketvirtoji valkūno reikšmė „varputis“, vartojamas vakarų dzūkų (Alytuje, Jiezne, Onuškyje ir kitur). Kiekvienas pakeitimas, nors būtų mokslo laimėjimas, yra keblus dalykas. Lietuvių kalba su valkūnu visai gerai išsisuko, kitos dar neradusios skirtingų vardų — ir Agropyron, ir Elytrigia — Ouecke/ couch-grass|xcumnax, nompeiti. LBZ Cydonia (svarainis) dabar padarytos dvi gentys Cydonia — cidonija, Chaenomeles — svarainis (BVZ). Negerai, kad į lietuvišką vardyną grąžinta visur taisoma svetimybė cidonija. 153 Naujojo žodyno aprašomų augalų sistemoje atsirado netikėtų naujovių — šeimų pavadinimų pusiau pakeitimų. Pvz.: Brassicaceae (Cruciferae) — bastutiniai (kryžmažiedžiai); Fabaceae (Leguminosea) — pupiniai (ankštiniai); Apiaceae (Umbelliferae) —salieriniai (skėtiniai); Lamiaceae (Labiatae) — notreliniai (lūpažiedžiai); Asteraceae (Compositea) — astriniai (graižažiedžiai); Poaceae (Gramineae) — migliniai (varpiniai); Arecaceae (Palmae) — arekiniai (palminiai). Ar siekiant tam tikro sistemiSkumo — visas šeimas įvardyti pagal gentis — neprarandama tikslumo ir aiškumo? Bent jau ne botanikų srityje — žemės ūkyje turi išlikti varpiniai ir ankštiniai. BVŽ sakoma: „Žodyne nebuvo tikimasi išspręsti taksonomijos ir sistematikos klausimų“(BVŽ 1998: 8). „Lietuviškieji botanikos vardai. Lietuviška specialioji leksika — bent jau botanikos — laikoma pagrindiniu terminijos šaltiniu. Comarum BVŽ be reikalo padaryta sūdras (LKŽ XIV sūdras, -a „kietas, sukrus“), o LBŽ buvo trindažolė (taip pat P. Matulionio Žolyne). Tradiciniai įsigalėję vardai įtraukiami į įvairius augalų katalogus, enciklopedijas, taip pat į DŽ, tad negalima jų be būtiniausio reikalo keisti. Apie botanikos vardyną daug yra rašęs ilgametis terminologijos darbuotojas K. Gaivenis. Keista, kad į jo pastabas (Gaivenis 1985: 176) BVŽ visiškai neatsižvelgta. Pvz.: 1. Tos pačios genties rūšims pavadinti nereikėtų vartoti artimų pažyminių, pvz.: Carex rostrata — snapuotoji viksva (plg. LBŽ latv. pudelu grislis [pudelinė viksva]) ir šiandien pasikeitusį pavadinimą — uzpūstais grislis [išpūstoji viksva] (Sis ir kiti latviški pavyzdžiai rinkti interneto puslapyje www.google.lt//latvijas.daba.lv/augi.senes/, taip pat tikrinti pagal norminį enciklopedinį žodyną „Latvijas daba“, 1994— 1998) ir C. rhynchophysa —ilgasnapé viksva; Egisetum hyemale — šiurkštusis asiūklis (plg. ziemzala kosa [žaliuojantis asiūklis]) ir E. trachyodon — šiurkščiadantis asiūklis ir kt. 2. Vengtini vaizdingi ir sunkiai tapatinami rūšiniai pažyminiai, pvz.: Carex globularis — rutulinė viksva, plg. latv. apalvarpainais grislis [apvaliavarpė viksva]; Astragalus danicus — juodadantė kulkšnė, plg. latv. Danijas tragantzirnis [Danijos kulkšnė)]. Skoliniai ir jų lietuviški atitikmenys. Iš daugiau nei pusantro tūkstančio BVŽ genčių vardų apie pusę tūkstančio sudaro vien tik skoliniai iš lotynų kalbos. BVZ skoliniais labai viršija LBZ. Pvz.: 154 BVŽ kana (Canna) — LBZ indijiné pypytė (Canna indica); karagana (Caragana) — žirnmedis; karlina (Carlina) — sausaZiedis; elimas (Elymus) — smiltyniné rugiaveidé (Elymus arenarius); eugenija (Eugenia) — gvaizdikmedis; ferula (Ferula) — devyndrekis; grimija (Grimmia) — mitršepšė (ir Ivinskio dailenis); liguliarija (Ligularia) — sibirinė liezuve (Ligularia sibiraca), mesija (Meesia) — dantjunga (Meesea); pasiflora (Passiflora) — mėlynoji kryZiaZiedé (Passiflora caerulea); robinija (Robinia) — baltazZiedis vikmedis (Robinia Pseudacacea); Serardija (Sherardia) — artvenis (Sherardia arvensis); veisija (Weissia) — žalsvoji balsvené (Weissia viridula) ir kt. Kartais yra ir atvirkščiai: BVŽ žydrūnis — LBŽ ageratas (Ageratum mexicanum); smaugikas (Celastrus) — celastras lipikas (Celastrus scandens); laumenė — doronikė (Doronicum); lapenis — filokaktas (Phyllocactus); smiltyninis šepetukas (Weingaertneria canescens ž. Corynephorus canescens) — veingertnerija (tik sinonimai smilgaveidė, šepetukas). K. Gaivenio buvo siūlyta keisti svetimus gėlių pavadinimus (Gaivenis 1997: 47-48): Dieffenbachia — difenbachija — ajerinių šeimos augalas, taigi ajerūnė; Sansevieria — sansevjera — jos lapai panašūs į kardus, todėl karduotė; Caladium -— kaladis — labai puošniais lapais, todėl keistinas lietuvišku žodžiu lapainis; Haworthia — avortija — dėl lapų margumo tinka vadinti margūlė; gėlė Eranthis — erantis — anksti žydintis, taigi pavasariūkas; Heliosperma — heliosperma — gr. helios „saulė“, taigi saulūkė; Beloperone — beloperonė — jos žiedynai panašūs į spurgus, todėl spurguotė; Chlorophytum — chlorofitas — su orinių šaknelių kuokšteliais tarsi viksvomis, todėl viksvūnė. Žvilgterėkime į kaimyninių šalių — latviškų, vokiškų augalų vardyną — ten tarptautinių pavadinimų mažiau nei lietuviškame. Latvių, vokiečių botanikos terminus stengiamasi kurti savos kalbos priemonėmis, plg.: Aneura — aneura — bezdzislenes [„begyslės“ |/Bryum — brija — samtites [„aksomėliai“: latv. samts ,,aksomas®]/Birnmoos [„kriaušė“ + „samanos“]; Cephalozia — cefalozija — pumpurzarenes | „pumpuras“ + „šakelė“ |/Kopfsprofmoos [„galva“ + „ūgis; atžala“ + „samanos]; Drepanocladus — drepanė — sirpjlapes |[„pjautuvo pavidalo lapai“ /Sichelmoos [„pjautuvas“ + ,,samanos‘|; Lepidozia — lepidozija — zvinlapes [,,zvynlapés®|/Schuppenzweigmoos [ „žvynai“ + ,,Saka“]; 155 Scopolia — skopolija — lapstites | „„kastuvėliai“]/Tollkraut [ „pasiutęs; nuostabus“ + „žolė; augalas“). BVŽ teikiamas alavijas (Aloe), bet liaudinis pavadinimas alijošius populiaresnis (LKŽ I, 1968), todėl geriau būtų minėti abu arba, dar geriau, grįžti prie buvusio alijošiaus. Sinonimiškai duoti vaistinė ramune ir ramunėlis (kodėl ne ramunėlė?) (Matricaria recutita), valgomasis ridikas ir ridikėlis (Raphanus sativus). Artemisia absinthium — LBŽ kietis metélé; LF VI kartusis kietis (pelynas); DZ, pelynas zr. metėlė, o BVZ — kartusis kietis (pelynas yra slavybe). Hyssopus LBZ buvo juozapas, BVZ —isopas, juozažolė. Teiktinesnė yra juozažolė (Gaivenis 1990: 79). Ričija (Riccia) taip pat keistina: vietoj jos LBZ buvo plone. Retkarčiais susidaro įspūdis, jog botanikos mokslo kalboje atsiranda įvardijimo priemonių trūkumas: sudaromi per daug panašūs vardai — painu, ir kalba skurdinama. Štai Hibiscus rosa-sinensis — kinrožė ir Rosa chinensis — kininė rožė. Galima pamanyti, jog tai tas pats augalas, nors iš tiesų taip nėra. Todėl reikėtų vieną jy patikslinti — LBŽ Hibiscus rosa-sinensis vadinama gražiažiedė kinrožė. Būtų galima nusižiūrėti nuo kitų kalbų, kurioms priekaištauti negalime: Hibiscus rosa-sinensis — Rosen-Eibisch/ China rose, Chinese hibiscus, shoe flower/ eubuckyc, kumaiickas po3a; Rosa chinensis — Edel-Rose, Bengal-Rose, chinesische Rose/ Chinese rose, India rose/ po3a kumaiickas, yaiinas po3a. Ar ne geriausia ir būtų pervadinti — ne kininé, o arbatinė rožė? Ne visada priimtini skiriamųjų požymių neatspindintys reti skolintiniai epitetai, pvz.: sareptinis bastutis (Brassica juncea), gimnodininis glenodinis (Glenodium gymnodinium) ir pan. LBZ dėti vardai, kurie šiandien nebūtų įtraukti į botanikos vardų sąrašus. Pvz.: LBŽ Viola canina — šunpijonkė — BVŽ turime šuninę našlaitę; LBZ Bryum — silnyčius — BVZ brija; LBZ Carthamus — kriukuzas — BVZ dygminas. Nepriimtina BVZ gojasamané (Pseudoscleropodium), nes gojus yra svetimybe. Žodyne rasta taisytiny terminų: arachis (=Zemés riešutas); kokospalmė (=kokosiné palmė); alyvpalmé (=alyviné palmė) (TT 1992). Vienazodziai lotyniški terminai parankūs botanikos mokslui, tačiau kai kurių versti sudurtiniais nereikėtų (Gaivenis 1989: 44) — rapipalmė 156