Botanikos vardų žodynas. Sudarė Ramunėlė Jankevičienė

BOTANIKOS VARDŲ ŽODYNAS Sudarė Ramunėlė Jankevičienė. Vilnius: Botanikos instituto leidykla, 1998, 524 p. Lietuviškoji botanikos nomenklatūra ir terminija moksliškai tvarkyti pradėta XIX a. pradžioje. Ypač daug padaręs lietuviškos botanikos terminijos kūrėjas Jurgis (Ambraziejus) Pabrėža parašė platų sisteminį Lietuvos floros vadovą Taislius auguminis ir lotynų–lietuvių kalbų pavadinimų žodyną. Jo darbus tęsęs Laurynas Ivinskis, parašęs dviejų tomų gamtos mokslo veikalą Prigimtūmenė sukūrė daug augalų vardų. Poviliui Matulioniui, pradėjusiam naują etapą su spausdintu Lietuvos augalų žodynu Žolynas (1906–1907 m., 112 p.), rūpėjo „paduoti mūsų tėvynės sužinotų augalų skaitlią, sures­ti kuopon išbarstytas visur – žinias, sutvarkyti ir suderinti jas, teipogi išdraikytus augalų vardavimus kaip žmonių kalboje, teip ir raštuose“ (Matulionis 1906–1907: 3). Jo žodyne surinkta 3000 terminų. Naudotasi žodynais, bet yra nenormintų sinonimų ir variantų. Tolesnis botanikos terminijos žingsnis – Lietuviškas botanikos žodynas (1938 m., 598 + XL p.), kurį sudarė L. Vailionio vadovaujama Botanikos žodyno komisija, redagavo J. Dagys (toliau – LBŽ). Sumanymas išleisti tokį žodyną kilo buvusiam Valstybės prezidentui dr. K. Griniui. Kaip pagrindas buvo paimtas P. Matulionio Žolynas, kur pateikiami ir norminiai vardai, ir visa nenorminių sinonimų įvairovė, o kadangi „turėta tikslo paruošti platesnį ir pilnesnį žodyną“ (LBŽ 1938: VIII), naudotasi ne tik J. Pabrėžos ir L. Ivinskio, bet ir visais turimais spausdintais darbais ir rankraščiais (sąrašas sudaro 13 p.), Lietuvių kalbos žodyno kartotekos medžiaga, J. Jablonskio, K. Būgos, S. Daukanto ir kitų raštais. Kad žodynas taikytųsi prie lietuvių kalbos dvasios, buvo klaus yta kalbininkų doc. dr. P. Skardžiaus ir doc. J. Balčikonio pastabų ar nurodymų. Žodyne rasta daugiau kaip 3300 mokslinių terminų, su tarminiais žodžiais būtų daug daugiau. Norminis mokslinis vardas aiškiai atskirtas nuo tarminių ir kitų sinonimų, kurie lokalizuoti vietovardžių ir kitokiais sutrumpinimais. LBŽ išplėtė P. Matulionio žodyną tiek terminų, tiek kalbų skaičiumi. „Be to, žodynan buvo įtraukta visa eilė svetimų kraštų augalų, kurie arba auginami Lietuvos parkuose, darželiuose, kambariuose ir šiltnamiuose, arba 148 turi didelės praktinės reikšmės, arba plačiai minimi literatūroje, nes teoriniu atžvilgiu yra svarbūs“ (LBŽ 1938: XIII). Pagrindinį LBŽ tekstą sudaro augalų vardynas (lotynų–lietuvių, 1–380 p.; lietuvių–lotynų, 381–532 p.), botaniškoji farmakognozijos nomenklatūra (533–554 p.), augalų sistematikos lentelė (555–566 p.) ir lotynų–lietuvių kalbų rūšių būdvardžių žodynėlis (567–595 p.). Pirmojoje dalyje pagal abėcėlę pateikta lotyniškas vardas su autoriaus pavardės sutrumpinimu, vardo kilmės ir prasmės aiškinimas, lotyniškas šeimos vardas, pagrindinis lietuviškas vardas (nekirčiuotas) ir jo sinonimai iš įvairių šaltinių (vietų ar autorių), sutrumpintai pažymėtų skliaustuose, kaimynų kalbų (vokiečių, rusų, lenkų ir latvių) atitikmenys (kartais, ypač prie rūdžių (Puccinia), bakterijų (Bacterium) pavadinimų, jų terasime užrašytą viena kita kalba), augimo ar auginimo vieta, ypatybės, vartojimas, žydėjimo ir romėniškais skaitmenimis žymimas pribrendimo laikas, pvz.: Q[uer­cus] Robur L. (lot. robur – jėga, stiprybė; turi kietą medieną ir tvirtą kamieną, atsparų audroms) – paprastasis ą[žuolas]. V: Stiel-E[iche], Sommer-E. R: Д[уб] летний. Ln: D[ab] szypułkowy. Lt: Parastais o[zols]. Miškuose, dažnai. Ąžuolo gilės vartojamos kaip kavos surogatas. Mediena duoda tvirtą, patvarią medžiagą įvairiems stalių dirbiniams. Žievė vartojama medicinos reikalams, vaistinėse vad. Cortex Quercus. V. A[cer] platanoides L. – paprastasis k[levas]; medžliepis (Mln, Pet, Al, Pn, Rk, Tr, Uk); medlepis (Kėd, Pn), medlepė (M), medliepis (Kėd, Pn, Šl, Trg), medžialapis (Rk, Z), medžialiepė (Ut, Z), medžlepis (Kos, B). V: Spitz-A[horn]. R: K[лен] обыкновенный. Ln: K[lon] zwyczajny. Lt: Parastā k[ļava]. Lap. miškuose; be to, dažnai auginamas parkuose, sodybose, pakelėse. Klevų mediena duoda gerą medžiagą stalių darbams. Lapai kaimuose vartojami kepalams pakloti duoną kepant. Pavasarinė sula labai cukringa ir mėgiama gerti. IV–V. Kiekvieną taksono vardo kilmę LBŽ stengiasi išnagrinėti žodžio dalimis, nurodant jų reikšmes. Pvz.: Abutilon Avicennae (gr. a – ne, bous – jautis, tilos – viduriavimas); Ocimum Basilicum (gr. okimon – graikų duotas šio augalo vardas, kilęs iš ozo – kvepiu; gr. bazilikon – karaliaus žolė, nes maloniai kvepia). 149 LBŽ aiškinama ir retai sutinkamų rūšinių pažyminių kilmė, pvz.: Negúndo L. (negundo – indiškas, malabariškas medžio vardas); Lántana Camára L. (lot. lentare – lenkti, nes turi lankščias šakas; camara – šio krūmo vardas P. Amerikos aborigenų kalba); T. foenum graecum L. (lot. foenum graecum – graikų šienas, taip šis augalas vadinamas Plinijaus ir Columella raštuose). Tiesa, visų kilmės aiškinimų tikrumas nėra patikrintas, kartais tikrai abejotinas. Į LBŽ įtrauktos ir grybų, bakterijų rūšys (Helminthosporium avenae – avižinis dryžgrybis, Puccinia – Rūdys, Tuburcinia occulta – ruginė pašą, Bacillus – Bacila, Bacterium aceti – actinė bakterija ir pan.). 1998 m. sulaukta naujo Botanikos vardų žodyno (toliau – BVŽ). Jį sudarė R. Jankevičienė, lietuviškus augalų vardus parinko ir tvirtino Botanikos žodyno komisija, kurios pirmininkas 1950–1992 m. buvo J. Dagys, nuo 1993 m. – V. Rašomavičius, nariai įvairiu metu buvo kalbininkai J. Kruopas, K. Gaivenis, A. Auksoriūtė ir kt., žodynas aprobuotas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos. Jo pagrindą sudaro LBŽ, nors vardynas buvo plečiamas ir taisomas, svarstant ir kuriant lietuviškus augalų vardus pagal botanikų, vaistažolių žinovų, kitų teoretikų ir praktikų pateiktus augalų sąrašus. Žodyne rasta beveik 8000 terminų. Žodyną sudaro botanikos vardynas lotynų, lietuvių, vokiečių, anglų ir rusų kalbomis (15–318 p.), augalų vardų rodyklės visomis kalbomis (319–478 p.), lotynų–lietuvių kalbų rūšių epitetų žodynėlis (479–486 p.), lotyniškų augalų vardų autorių sąrašas (487–510 p.) ir žodyne aprašomų augalų sistema (511–522 p.). Įvade aptariamas žodyno rengimas, kokių principų laikomasi pateikiant augalų pavadinimus. Čia susiduriama su pirmąja žodyno kalbos klaida: ne vieną kartą netiksliai pavartotas būdvardis botaninis, -ė, kuris darybos atžvilgiu yra taisyklingas, norminis, bet savo santykine reikšme tinka ne visuose žodžių junginiuose – terminologai jį taiso žodžiais botanikos arba augalų, pvz.: botaninės (=botanikos, augalų) nomenklatūros taisyklės (BVŽ 1998: 6); lietuviškoji botaninė (=botanikos) terminija (7), pig. Botanikos vardų žodynas. Pagrindinėje BVŽ dalyje abėcėlės tvarka pateikiama lotyniškas augalo genties ar rūšies vardas, pirmąkart jį aprašiusio autoriaus pa- 150 vardė (sutrumpintai), santrumpomis ir simboliais – augalo gyvenimo forma ir trukmė, paplitimas, taikomoji reikšmė ir auginimo sąlygos, pvz: Q[uerçus] Robur L. – paprastasis ąžuolas/ Stiel-Eiche, Sommer-Eiche/ pedunculate oak, common oak, English oak/ дуб черешчатый, дуб обыкновенный, дуб летний. – ♀ Miškai. Eur., M. Az. Š. Afr. Liet. papl. ♧, □, ▸ Kult. plant., želd. A[cer] platanoides L. – paprastasis klevas/ Spitzahorn, Faulbaum, Spindelbaum/ Norway maple/ клен остролистный, клен обыкновенный, клен платановидный. – ♀ Miškai. Eur. Liet. papl. ♧, □. Kult. želd. BVŽ neįtraukė kitų – grybų, bakterijų – karalysčių augalų vardų, nes tai yra atskiros sritys. Pastebėta, kad didesnę dalį sudaro nelietuviški Lietuvoje neaugančių augalų vardai, pavyzdžiui, iš daugiau kaip 650 A raidės pavadinimų vos 150 auga mūsų šalyje. Tačiau jokių būdų tai ne žodyno trūkumas – juk jis nepavadintas lietuviškuoju. Apie tai užsimenama Įvade: „[…] surašyti daugelio Lietuvoje visai neaugančių arba tik kartais auginamų dekoratyvinių, vaistinių ir kitų naudingųjų augalų, dažniau kelionių aprašymuose minimų, svarbių augalų geografijai ir kt. disciplinoms, augalų genčių ir rūšių vardai“ (BVŽ 1998: 8). Toks žodynas, supažindindamas su pasaulio augmenija, plečia akiratį. Vardai pateikiami penkiomis kalbomis – nėra latviškų. Naujesnių augalų vardai neretai pateikiami ne visomis kalbomis, kartais yra tik vienas lietuviškas, pvz.: Melissa – melisa/Melisse/balm/мелисса; Blepharostoma – plaukalapė/Haarblattmoos/–/блефаростома; Anki­strodesmus – ankistrodesmas/–/–/–; Scenedesmas – scenedesmas/–/–/– ir kt. Recenzuojamame žodyne dažniausiai pateiktas vienas lietuviškas mokslinis botanikos vardas, bet vokiškų, angliškų ir rusiškų vardų surašyta daug kur po kelis: Blysmus – viksvėnis/Quellried/blysmus, club-rush/блисмус, почочник; Zantedeschia – kalija/Zimmer-Kalla, Zantedeschie/callalily, trumpet lily/белокрыльник, калла ir daug kitų. Nežinia, ar pirmasis norminis, ar jie lygiaverčiai, ar teikiami vien vertimo reikalui. Žodyno Įvade nepasakoma, kodėl BVŽ vienu botanikos vardu aiškinama kilmė, pvz.: Acidanthera (gr. akis, -idos – smaigalys, anthera – dulkinė); Fissidens (lot. fissus – skeltas, dens – dantis); Lactuca (lac, 151 lactis – pienas) ir kt., o kitų ne. Gal daryta atsargiau – saugotasi nepatikimų aiškinimų. Bet BVŽ kartais nurodoma bent kalba, pvz.: Lilium L. (lot. augalo vardas); Luffa Mill. (arab. loofah – augalo vardas). Reikėtų patikslinti kai kurią su kilme susijusią informaciją. Asklepios (= Asklėpios) – ne mitologijos personažas, pirmasis medikas; Asklepijas iš tiesų yra graikų gydymo dievas, gydytojų dievas (ANTŽ 1998). Ginkgo yra ne kiniškas, bet japoniškas medžio vardas (ANTŽ 1998). Galima papildyti: Euryale – ne šiaip graikų mitologijos personažas, o tiksliau – viena iš gorgonių (IMŽ 1999). Plačiau aiškinant taksonų kilmę, BVŽ minimi žmonės, iš kurių pavardžių atsirado augalų vardai. Jie pavadinti natūralistais (K 20, L 187, N 70, S 383), turi būti gamtininkai (taip ir yra E 173), nes natūralistais vadinami menininkai, siekiantys fotografinio tikrovės kopijavimo. Neaišku, kodėl lotyniškų epitetų kirčiavimas pateiktas priede – žodynėlyje, o ne pačiame žodyne. Įprasta žodynuose kirčiuoti visus žodžius, taip patogiau. Reikia sukirčiuoti ir augalų šeimų lotyniškus pavadinimus: DIPSACACEAE (=DIPSACÁCEAE), PINACEAE (=PINÁCEAE), ULVACEAE (=ULVÁCEAE) bei kt. Rūšys galėtų turėti savo papildomą numeraciją. Ne viskas sutvarkyta abėcėlės tvarka, pvz., 183 Bryum, 192 Bryonia – turi būti atvirkščiai. Kai kur rodyklėje supainiota numeracija: nurodyta siningija S 304, kai iš tiesų yra S 305. Ne viskas surašyta sutrumpinimų ir simbolių dalyje: Eur. (A 2); Antarkt. (P 445); bot. (W5); išplit. (V 71); kolekc. (G 17); sukul. (A 250, A 253 ir kt.); pap. (C 616); pašar. (G 167); pusrut. (A 574); neaišku, kas nurodoma simboliu □ (F 31). Priekaištingai sudaryta lietuviškų vardų rodyklė. Didžiausias trūkumas, kad žodyne pateikiant kelis terminus rodyklėje nėra nurodos ž., t. y. visi šie žodžiai rodyklėje surašyti atskirai, nenurodant žiūrėti į vieną ar kitą sinonimą. Nomenklatūra ir jos pakeitimų problemos. BVŽ visi genčių pavadinimai vienažodžiai, išskyrus frazeologinį terminą vandens lelija. Rūšių pavadinimai daugiausia dvižodžiai, nors yra keliolika vienažodžių visiems žinomų vardų: juodalksnis, diemedis, rapsas, kopūstas, ropė, agurotis ir kt. Čia nukrypstama nuo formalių įvardijimo reikalavimų, tačiau ne nuo gyvosios kalbos. LBŽ dar nedrįso – rašė alks- 152 nis juodalksnis, plukė žibuoklė, kopūstas kalafijoras, bajorė rugiagėlė, avietė gervuogė, kryklė vyšnia, ramunė ramunėlis, šilauogė mėlynė, žemuogė braškė ir pan. Formalius reikalavimus BVŽ ryžosi pažeisti ir priedėliniais terminais, pvz.: begonija svyruoklė, palmė nykštukė, beržas keružis, pataisas šarkakojis, aviža netikšė, aguona birulė ir dar apie dešimt. Tą patį pavadinimą turi Chamaerops ir C. humilis – palmė nykštukė, nors antrasis turėtų turėti pažyminį, pavyzdžiui, žemoji, plg. vok. Zwergpalme ir niedrige Z., Schirmpalme, angl. dwarf palm ir African hair palm, helm palm, rus. хамеропс ir х. приземистый, карликовая пальма. Pagal rūšių pavadinimų skalę BVŽ daugiausia rūšių turi viksva – 76 (LBŽ – 51). O po vieną rūšį abiejuose augalų vardynuose turi kelios dešimtys augalų. BVŽ atsirado nemažai lotyniškų vardų pakeitimų. BVŽ Įvade sakoma: „Taksonų apimties ir jų padėties bendrojoje augalų pasaulio sistemoje vertinimo objektyvumas priklauso nuo turimos informacijos kiekio. Papildomi tyrimai anksčiau ar vėliau lems teigiamą rezultatą – nuomonių suderinimą“ (BVŽ 1998: 8). Kai iš rūšies padaroma gentis, pakeičiamas ir lietuviškas vardas, pvz.: D[ryopteris] Linnaeana – trikampialapis papartis (LBŽ) – D. linna-eana ž. Gymnocarpium dryopteris – trikampis papartenis (BVŽ); G[alium] cruciatum – kryžminis lipikas (LBŽ) – G. cruciata ž. Cruciata laevipes – kryžminė kimbara (BVŽ). Iš genties Agropyrum (varputis) LBŽ padarytos dvi – (Agropyron) valkūnas ir (Elytrigia) varputis. Valkūnas kaip tarminis sinonimas nei LBŽ, nei LF II net neįdėtas. LKŽ XVIII nurodyta ketvirtoji valkūno reikšmė „varputis“, vartojamas vakarų dzūkų (Alytuje, Jiezne, Onuškyje ir kitur). Kiekvienas pakeitimas, nors būtų mokslo laimėjimas, yra keblus dalykas. Lietuvių kalba su valkūnu visai gerai išsisuko, kitos dar neradusios skirtingų vardų – ir Agropyron, ir Elytrigia – Queckel couch-grass/житняк, пырей. LBŽ Cydonia (svarainis) dabar padarytos dvi gentys Cydonia – cidonija, Chaenomeles – svarainis (BVŽ). Negerai, kad į lietuvišką vardyną grąžinta visur taisoma svetimybė cidonija. 153 Naujojo žodyno aprašomų augalų sistemoje atsirado netikėtų naujovijų – šeimų pavadinimų pusiau pakeitimų. Pvz.: Brassicaceae (Cruciferae) – bastutiniai (kryžmažiedžiai); Fabaceae (Leguminosea) – pupiniai (ankštiniai); Apiaceae (Umbelliferae) – salieriniai (skėtiniai); Lamiaceae (Labiatae) – notreliniai (lūpažiedžiai); Asteraceae (Compositae) – astriniai (graižžiažiedžiai); Poaceae (Gramineae) – migliniai (varpiniai); Arecaceae (Palmae) – arekiniai (palminiai). Ar siekiant tam tikro sistemiškumo – visas šeimas įvardyti pagal gentis – neprarandama tikslumo ir aiškumo? Bent jau ne botanikų srityje – žemės ūkyje turi išlikti varpiniai ir ankštiniai. BVŽ sakoma: „Žodyne ne buvo tikimasi išspręsti taksonomijos ir sistematikos klausimų“(BVŽ 1989: 8). Lietuviškieji botanikos vardai. Lietuviška specialioji leksika – bent jau botanikos – laikoma pagrindiniu terminijos šaltiniu. Comarum BVŽ be reikalo padaryta sūdras (LKŽ XIV sūdras, -a „kietas, suk-rus“), o LBŽ buvo trindažolė (taip pat P. Matulionio Žolyne). Tradiciniai įsigalėję vardai įtraukiami į įvairius augalų katalogus, enciklopedijas, taip pat į DŽ, tad negalima jų be būtiniausio reikalo keisti. Apie botanikos vardyną daug yra rašęs ilgametis terminologijos darbuotojas K. Gaivenis. Keista, kad į jo pastabas (Gaivenis 1985: 176) BVŽ visiškai neatsižvelgta. Pvz.: 1. Tos pačios genties rūšims pavadinti nereikėtų vartoti artimų pažyminių, pvz.: Carex rostrata – snapuotoji viksva (plg. LBŽ latv. pudeļu grīslis [pudelinė viksva]) ir šiandien pasikeitusį pavadinimą – užpūstais grīslis [išpūstoji viksva] (šis ir kiti latviški pavyzdžiai rinkti interneto puslapyje www.google.lt//latvijas.daba.lv/augi.senes/, taip pat tikrinti pagal norminį enciklopedinį žodyną „Latvijas daba“, 1994–1998) ir C. rhynchophysa – ilgasnapė viksva; Equisetum hyemale – šiurkštusis asiūklis (plg. ziemzaļā kosa [žaliuojantis asiūklis]) ir E. trachyodon – šiurkščiadantis asiūklis ir kt. 2. Vengtini vaizdingi ir sunkiai tapatinami rūšiniai pažyminiai, pvz.: Carex globularis – rutulinė viksva, plg. latv. apaļvārpainais grīslis [apvaliavarpe viksva]; Astragalus danicus – juodadantė kulkšnė, plg. latv. Dānijas tragantzīrnis [Danijos kulkšnė]. Skoliniai ir jų lietuviški atitikmenys. Iš daugiau nei pusantro tūkstančio BVŽ genčių vardų apie pusę tūkstančio sudaro vien tik skoliniai iš lotynų kalbos. BVŽ skoliniais labai viršija LBŽ. Pvz.: 154 BVŽ kana (Canna) – LBŽ indijinė papytė (Canna indica); karagana (Caragana) – žirmedis; karlina (Carlina) – sausažiedis; elimas (Elymus) – smiltyninė rugiaveidė (Elymus arenarius); eugenija (Eugenia) – gvaizdikmedis; ferula (Ferula) – devyndrekis; grimija (Grimmia) – mitršepšė (ir Ivinskio dailenis); liguliarija (Ligularia) – sibirinė liežuvė (Ligularia sibiraca); mesija (Meesia) – dantjunga (Meesea); pasiflora (Passiflora) – mėlynoji kryžiažiedė (Passiflora caerulea); robinija (Robinia) – baltažiedis vikmedis (Robinia Pseudacacea); šerardija (Sherardia) – arvenis (Sherardia arvensis); veisija (Weissia) – žalsvoji balsvenė (Weissia viridula) ir kt. Kartais yra ir atvirkščiai: BVŽ žydrūnis – LBŽ ageratas (Ageratum mexicanum); smaugikas (Celastrus) – celastras lipikas (Celastrus scandens); laumenė – doronikė (Doronicum); lapenis – filokaktas (Phyllocactus); smiltyninis šepetukas (Weingaertneria canescens ž. Corynephorus canescens) – veingertnerija (tik sinonimai smilgaveidė, šepetukas). K. Gaivenio buvo siūlyta keisti svetimus gėlių pavadinimus (Gaivenis 1997: 47–48): Dieffenbachia – difenbachija – ajerinių šeimos augalas, taigi ajerūnė; Sansevieria – sansevjera – jos lapai panašūs į kardus, todėl karduotė; Caladium – kaladis – labai puošniais lapais, todėl keistinas lietuvišku žodžiu lapainis; Haworthia – avortija – dėl lapų margumo tinka vadinti margulė; gėlė Eranthis – erantis – anksti žydintis, taigi pavasariukas; Heliosperma – heliosperma – gr. helios „saulė“, taigi saulukė; Beloperone – beloperonė – jos žiedynai panašūs į spurgus, todėl spurg uotė; Chlorophytum – chlorofitas – su orinių šaknelių kuokšteliais tarsi viksvomis, todėl viksvūnė. Žvilgterėkime į kaimyninių šalių – latviškų, vokiškų augalų vardyną – ten tarptautinių pavadinimų mažiau nei lietuviškame. Latvių, vokiečių botanikos terminus stengiamasi kurti savos kalbos priemonėmis, plg.: Aneura – aneura – bezdzīsl enes [„begyslės“]/Bryum – brija – samtītes [„aksomėliai“: latv. samts „aksomas“]/Birnmoos [„kriaušė“ + „samanos“]; Cephalozia – cefalozija – pumpurzarenes [„pumpuras“ + „šakelė“]/Kopf sproßmoos [„galva“ + „ūgis; atžala“ + „samanos“]; Drepanocladus – drepanė – sirplapes [„pjautuvo pavidalo lapai“]/Sichelmoos [„pjautuvas“ + „samanos“]; Lepidozia – lepidozija – zvīnlapes [„žvynlapės“]/Schuppenzweigmoos [„žvynai“ + „šaka“]; 155 Scopolia – skopolija – lāpstītes [„kastuvėliai“]/ Tollkraut [„pasiutęs; nuostabus“ + „žolė; augalas“]. BVŽ teikiamas alavijas (Aloe), bet liaudinis pavadinimas alijošius populiaresnis (LKŽ I, 1968), todėl geriau būtų minėti abu arba, dar geriau, grįžti prie buvusio alijošiaus. Sinonimiškai duoti vaistinė ramunė ir ramunėlis (kodėl ne ramunėlė?) (Matricaria recutita), valgomasis ridikas ir ridikėlis (Raphanus sativus). Artemisia absinthium – LBŽ kietis metėlė; LF VI kartusis kietis (pelynas); DŽ₄ pelynas žr. metėlė, o BVŽ – kartusis kietis (pelynas yra slavybė). Hyssopus LBŽ buvo juozapas, BVŽ – isopas, juozažolė. Teiktinesnė yra juozažolė (Gaivenis 1990: 79). Ricija (Riccia) taip pat keistina: vietoj jos LBŽ buvo plonė. Retkarčiais susidaro įspūdis, jog botanikos mokslo kalboje atsiranda įvardijimo priemonių trūkumas: sudaromi per daug panašūs vardai – painu, ir kalba skurdinama. Štai Hibiscus rosa-sinensis – kinrožė ir Rosa chinensis – kinė rožė. Galima pamanьti, jog tai tas pats augalas, nors iš tiesų taip nėra. Todėl reikėtų vieną jų patikslinti – LBŽ Hibiscus rosa-sinensis vadinama gražiažiede kinrože. Būtų galima nusižiūrėti nuo kitų kalbų, kurioms priekaištauti negalime: Hibiscus rosa-sinensis – Rosen-Eibisch/ China rose, Chinese hibiscus, shoe flower/ губчук, кумачкая роза; Rosa chinensis – Edel-Rose, Bengal-Rose, chinesische Rose/ Chinese rose, India rose/ роза кумачкая, чайная роза. Ar ne geriausia ir būtų pervadinti – ne kininė, o arbatinė rožė? Ne visada priimtini skiriamųjų požymių neatspindintys reti skolintiniai epitetai, pvz.: sareptinis bastutis (Brassica juncea), gimnodininis glenodinis (Glenodium gymnodinium) ir pan. LBŽ dėti vardai, kurie šiandien nebūtų įtraukti į botanikos vardų sąrašus. Pvz.: LBŽ Viola canina – šunpijonkė – BVŽ turime šuninę našlaitę; LBŽ Bryum – silnyčius – BVŽ brija; LBŽ Carthamus – kriukuzas – BVŽ dygminas. Nepriimtina BVŽ gójasamanė (Pseudoscleropodium), nes gojus yra svetimybė. Žodyne rasta taisytinų terminų: arachis (=žemės riešutas); kokos-palmė (=kokosinė palmė); alyvpalmė (=alyvinė palmė) (TT 1992). Vienažodžiai lotyniški terminai parankūs botanikos mokslui, tačiau kai kurių versti sudurtiniais nereikėtų (Gaivenis 1989: 44) – rapipalmė 156 (=lazdinė palmė); sabalpalmė (=palmė mažylė?); sagopalmė (=saginė palmė). Yra abejotinų sulietuvinimo atvejų, pvz.: Amaryllis – amarilė (=amarilis?); Hawortija – avortija (=hawortija); Marsilea – marsilija (=marsilėja?); Lodoicea – lodoicė (=lodoicėja?). Kirčiavimo ir rašybos klaidos. Šiek tiek rasta kirčiavimo netikslumų: spanguolė (=spańguolė); areka (=arekà); kapāris (=kāparis); bukadyglis (=bukadýglis) maurabragis, plg. gausiadyglis m.; Berchtòldo (=Bèrchtoldo) plūdė (Potamogeton berchtodii). Nesukirčiuoti šie lietuviški ar lotyniški žodžiai: sidabrinis (=sidabrìnis) antūris; Cephaelis, Cuminum; Gigartina; Laminaria, Lyngbya; Mallomonas, Metzgeria, Microcystis; Navicula; Odontoschisma; Phacus, Physcomitrium, Plagiochila, Ptilidium; Riccia, Rivularia; Scapania, Scytonema, Solenostoma, Stauroneis; Vaucheria, Volvox. BVŽ rašybos ir korektūros klaidų rasta nedaug: ilìnas (=ýlinas) nariuotis; naturalistas (=natūralistas); dmbliai (=dumbliai), Jobibara (=Jobibarba) sobolifera. Botanikos nomenklatūra nuolat tikslinama. BVŽ Pratarmėje sakoma, kad „buvo siekiama suvienodinti įvairių sričių specialistų ir mėgėjų vartojamus lietuviškus augalų vardus ir padėti išvengti painiavos“ (5). Išties norėtųsi turėti pastovesnių pavadinimų, daugiau lietuviškų, gyvesnių, lengvesnių. Žinoma, lietuviški turi būti sudaryti pagal lietuvių kalbos taisykles. Atlikti du Sizifo darbai: vienas žodynas brandaus amžiaus, kitas dar jauniklis. LBŽ yra lietuviškesnis, grynesnis, o BVŽ labai trūksta lietuviškų atitikmenų arba pakaitų. BVŽ – tik botanikos mokslui skirtas leidinys, jį studijuojantiems, dėstantiems. Daugybė augalų labai paplitę, naujieji vis plinta, bet neretai yra svetimi savo nelietuviškais vardais. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA ANTŽ 1998: Antikos žodynas, Vilnius. BVŽ 1998: Botanikos vardų žodynas. Sudarė R. Jankevičienė, Vilnius. DŽ₄ 2000: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius. Gaivenis K. 1985: Lietuvos augalų genčių ir rūšių pavadinimai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 24, 176. 157 Gaivenis K. 1989: Mokslo kalbos dalykai. – Kalbos kultūra 56, 43–49. Gaivenis K. 1990: Yzopas arba juozažolė. – Kalbos kultūra 58, 79. Gaivenis K. 1997: Siūlome kelis lietuviškus gėlių pavadinimus. – Kalbos kultūra 69, 46–48. IMŽ 1999: Iliustruotas mitologijos žodynas, Vilnius. LBŽ 1938: Lietuviškas botanikos žodynas. Sudarė Botanikos žodyno komisija, vadovaujama L. Vailionio, red. J. Dagys, Kaunas. LF 1959–1980: Lietuvos TSR flora 1–6, Vilnius. LKŽ I 1968: Lietuvių kalbos žodynas 1, Vilnius. LKŽ XIV 1986: Lietuvių kalbos žodynas 14, Vilnius. LKŽ XVIII 1997: Lietuvių kalbos žodynas 18, Vilnius. Matulionis P. 1906–1907: Žolynas: Lietuvos augalų žodynas ir augalų taislas, Vilnius. TT 1992: Terminologijos taisymai, Vilnius. TŽŽ 2001: Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius. Solvita LABANAUSKIENĖ Gauta 2002-11-04 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-2055 Vilnius E. paštas solv [email protected] 158