Keletas L. Ivinskio augalų pavadinimų

Albina AUKSORIŪTĖ Lietuvių kalbos institutas KELETAS L. IVINSKIO AUGALŲ PAVADINIMŲ Nuo seno Lietuvoje augančių augalų pavadinimai mums yra įprasti ir žinomi, botanikos specialistų gana gerai sutvarkyti, tačiau atvežami augalai gana dažnai vadinami aplietuvintu lotynišku pavadinimu, kai nerandama, o kartais ir neieškoma tokio augalo vardo lietuviško pakaito. Šis straipsnelis tęsia straipsnių, išspausdintų Terminologijos nr. 6 ir 8, temą apie gėlių pavadinimus (Vinauskienė 2000: 98–104; Gaivenis 2001: 140–142). Daugiausia šia tema yra rašęs K. Gaivenis ir siūlęs dažniausiai naujai sudarytų lietuviškų augalų vardų (Gaivenis 1997: 46–48; 2001: 140–142). Gerai sudaryti ir motyvuoti naujadarai puikiausiai galėtų pakeisti lotyniškus skolinius, tačiau ne visuomet būtina kurti naujadarus, galima būtų prisiminti ir pirmųjų lietuviškų augalų pavadinimų kūrėjų, tokių kaip J. A. Pabrėža, L. Ivinskis, siūlytus vardus ir kai kuriuos iš jų teikti vartoti. Šiame straipsnelyje aptariami kai kurie XIX a. švietėjo žemaičio Lauryno Ivinskio sukurti augalų, kuriems pavadinti dabar vartojami aplietuvinti lotyniški pavadinimai, vardai. L. Ivinskis savo didžiausio gamtos mokslų darbo Prigimtūmenė antrojoje dalyje Žolėmina pateikė sistematinį grybų ir augalų sąrašą, kuriame įvardijo daugiau kaip 2520 genčių (plačiau žr. Jankevičius, Jankevičienė 1962: 151–163; Auksoriūtė 1998a: 102–110; 1998b: 32–40). Iš šio rankraščio straipsnyje ir duodami L. Ivinskio siūlyti augalų vardai. K. Gaivenis straipsnyje „Keletas pastabų apie sistematikos terminiją“ kai kuriems lotyniškiems skoliniams pakeisti pasiūlė naujadarų: pluoštažiedė (Veltheimia), papartūnas (Pteris), žiedūnėlė (Exacum) (Gaivenis 2001: 141–142). Tačiau toms pačioms gentims pavadinti randame lietuviškų vardų ir L. Ivinskio rankraštyje, pvz.: Weltheimia – žalsviėsis ~ žalsvėsis (:žalsvas + -ėsis), Pteris – plunksneris ~ plunksnerys (:plunksna + -erys), Exacum – sūblas ~ sūblas. Pastarojo L. Ivinskio pavadinimo daryba neaiški: nežinomas pamatinis žodis ir neaiš 95 kus darybos formantas, tačiau pirmųjų dviejų darbą galima atsekti, nors jų motyvacija netiksli. Aiškios darybos ir tiksliai motyvuoti K. Gaivenio pateikti pavadinimai galėtų greičiau įeiti į vartoseną nei neįprasti, daugiau kaip prieš 130 metų L. Ivinskio pateikti augalų vardai. Tačiau kai kurie L. Ivinskio vartoti pavadinimai galėtų pakeisti šiandien vartojamus aplietuvintus lotyniškus vardus. Pvz.: Adiantas (Adiantum) – skarūnis ~ skarūnis (: skarti + -ūnis). Šis papartis turbūt taip pavadintas dėl karpytų lapų. Priesagą -ūnis L. Ivinskis paėmė iš savo gimtosios žemaičių ūnininkų patarmės. Prigimtmėneje jis pateikė gana daug augalų pavadinimų, sudarytų su šia priesaga. Celiozija (Celosia) – (lenk. Grzebionatka, kurzy grzebień), skiauterūnas ~ skiauterūnas (: skiauterė + -ūnas). Tai burnotinių šeimos gėlė, kurios žiedynas panašus į gaidžio skiauterę, taigi sudarant pavadinimą motyvuotai pasirinktas pamatinis žodis ir gana produktyvus darybos formantas. Etionema (Aethionema) – (vok. Steinkresse), antkuolis ~ antkūlis (: ant- + kūlis „akmuo“). Gėlė auginama alpinariumuose, tad motyvacija aiški. Heliotropas (Heliotropium) – (lenk. Tomilek, slońcowkwiat, slonecznica, brodawnik; vok. Sonnenwende), kwepenė ~ kvepenė (: kvepia + -enė). Augalo žiedai kvepia į saulę, tad jam pavadinti labiau motyvuotas būtų L. Ivinskio naujadaras sulėtra, pateiktas LBŽ 1938 (: saulė + -ėtra), tik jis sudarytas su labai reta priesaga -tra, nors ji, pasak P. Skardžiaus, veikiausiai paveldėta iš senovės (Skardžius 1996: 301). Tiarelė (Tiarella) – (lenk. Ciekawka), tasžuklis ~ lašūklis (: lašas + -ūklis). Šio pavadinimo pamatinį žodį L. Ivinskis turbūt paėmė sekdamas lenkų kalbos atitikmeniu (lenk. ciec – „tekėti, lašėti“, cie-ky – „skystas, tekamas, takus“). Priesagos -ūklis vediniai, kaip ir minėtosios -ūnis, būdingi žemaičiams (Vitkauskas 1977: 102–104). 2000, 2001 ir 2002 m. kataloguose „Florexlit pavasaris“ rasta daug reklamuojamų augalų rūšių pavadinimų, kurių gentys įvardijamos lotyniškais skoliniais, neieškoma lietuviškų pakaitų. Kai kuriems iš jų jau L. Ivinskis buvo davęs lietuviškus vardus, tad vertėtų juos prisiminti. Pvz.: Agapantas (Agapanthus < gr. agape – „meilė, pomėgis“, anthos – 96 „žiedas“ BVŽ 1998) – česnakinių (Alliaceae) šeimos iš Pietų Afrikos kilęs stambus ir puošnus augalas, turintis stačius ir tvirtus stiebus, jų žiedynas skėčio pavidalo, lapai siauri, ilgi. Kataloguose nevienodai pateikti šio augalo rūšių pavadinimai: 2000 m. kataloge Agapanthus africanus rūšis pavadinta skėtiniu agapantu, o 2001 m. kataloge tai pačiai rūšiai įvardyti vartojamas terminas afrikinis agapantas (BVŽ – skėtinis agapantas). L. Ivinskis šiam augalui suteikė vardą pākēltis ~ pakeltis (: pakelia + -tis), galbūt jis aptariamą augalą taip pavadino dėl aukščiau virš lapų pakeltų žiedynų. Aroninių (Araceae) šeimos daugiametis augalas italinis aronas (Arum italicum) mėgstamas dėl gražių žalių lapų su kreminės spalvos gyslomis ir originalaus žiedo bei vaisyno. L. Ivinskis jo gentį pavadino razgūtras ~ razgytras (: razgė + -ytras) (lenk. Obrazki, aronek). Šis pavadinimas sudarytas su jau minėta priesaga -tra, o pamatiniu žodžiu paimtas žemaičių vartojamas veiksmažodis razgytis „pintis, painiotis“ (LKŽ XI 1978). Daugiametis žolinis šakniastiebinis augalas kana (Canna) turi nepaprastai gražius žiedus ir lapus, jis žydi visą vasarą. Nužydėjus užsimezga vaisius – dėžutė su didelėmis tamsiai rudomis sėklomis. Jos rūšis indinė kana (Cana indica) dažniausiai auginama gėlynuose, galima auginti ir balkonuose. Šią kaninių (Cannaceae) šeimai prikiriamą gėlę J. A. Pabrėža vadino pypytė LBŽ, o L. Ivinskis jai pavadinti pateikė terminą lėndrielė ~ lendrelė (: lendrė „nendrė“ (DūnŽ 1976: 172) + -ėlė) (lenk. Pociorecznik, kwiatotrzcina, trzcinokwiat), tikriausiai sekdamas lenkiškais atitikmenimis (lenk. trzcina „nendrė“). Kaparinių (Capparaceae) šeimos gėlei kleomei (Cleome), kilusiai iš Pietų Amerikos, L. Ivinskis davė vardą pōnarwis ~ ponarvis (: po- + narvas). Pavadinimo motyvacija neaiški. Kataloguose reklamuojama šio augalo rūšis dygioji kleomė (Cleome spinosa), tai aukštaūgė vasarinė gėlė, kurios žiedai gali būti balti, rožiniai, vyšnios raudonumo arba violetiniai, stiebų viršūnėse susitelkę į daugiažiedes, aukštyn augančias kekes. Gomfrena (Gomphrena) – burnotinių (Amaranthaceae) šeimos saulėmėgė nereikli pievų gėlė, ypač tinka sausoms puokštėms daryti. Vienmetis pūkuotalapis augalas turi ryškiai žalius lapus ir po vieną arba kelias baltas, rausvas ar raudonai violetines žiedų burbuoles 97 ant stačių, tvirtų stiebų. Jai pavadinti Prigimtūmenėje pateiktas vardas sèghuwis ~ segluvys. Daryba neaiški. Dažniausiai auginama dobilinė gomfrena (Gomphrena globosa) BVŽ, tik ši rūšis ne visuose leidiniuose vienodai vadinama, pavyzdžiui, vartojamas verstinis rūšinis dėmuo rutulinė gomfrena (TG 1996: 112). Įvairuoja leidiniuose mig­linių (varpinių) (Poaceae (Gramineae)) šeimos augalo rūšies pavadinimo rašyba: vienur kiaušininis lagūras (BVŽ; TG 1996: 143), kitur kiaušininis laguras (2002 m. „Florexlit pavasaris“). Šios žolės lapai apaugę švelniais plaukeliais, plokšti, trumpas ir tankus žiedynas primena kiškio uodegą. L. Ivinskis aptariamą gentį (Lagurus<gr. lagos – „kiškis“, oyra – „uodega“ BVŽ) pavadinti vartojo neaiškios darybos žodį szièwis ~ šievis. Agavinių (Agavaceae) šeimos daugiamečiam žoliniam augalui kvapiajai tuberozai (Polianthes tuberosa, lot. Polianthes<gr. polios – „balkšvas“, anthos – „žiedas“ BVŽ), dažniausiai auginamai kambariuose, būdingi maloniai kvepiantys žiedai. Prigimtūmenėje pateiktas pavadinimas gausūtvis ~ gausūtvis (: gausus + -ūtvis) (lenk. Wielotka). Pamatinis žodis gali būti pasirinktas arba sekant lenkišką pavadinimą (lenk. wielki „didėlis, didis“), arba dėl gausių jo žiedų, o darybos formantas -ūtvis – neįprastas ir nebūdingas lietuvių kalbai. Agavinių (Agavaceae) šeimos daugiamečiam žoliniam augalui kvapiajai tuberozai (Polianthes tuberosa, lot. Polianthes<gr. polios – „balkšvas“, anthos – „žiedas“ BVŽ), dažniausiai auginamai kambariuose, būdingi maloniai kvepiantys žiedai. Prigimtūmenėje pateiktas pavadinimas gausūtvis ~ gausūtvis (: gausus + -ūtvis) (lenk. Wielotka). Pamatinis žodis gali būti pasirinktas arba sekant lenkišką pavadinimą (lenk. wielki „didelis, didis“), arba dėl gausių jo žiedų, o darybos formantas -ūtvis – neįprastas ir nebūdingas lietuvių kalbai. Budlėjinių (Buddlejaceae) šeimos krūmas budlėja yra kilęs iš Kinijos. Jo rūšis Davido budlėja (Buddleja davidii) auga greitai ir beveik visur, net skurdžioje dirvoje, turi savitą formą ir pailgus, tankius žiedynus. Šio augalo genčiai pavadinti L. Ivinskis teikė terminą sājstris ~ saistris (:? saistė „raišiojo, tvirtino, kabinėjosi“ + -ris). Vardo motyvacija nelabai aiški. Kriptomerija (Cryptomeria<gr. kryptos – „paslėptas, apsaugotas“, meros – „dalis“ BVŽ) – Rytų Azijoje paplitęs taksodinių (Taxodiaceae) šeimos medis, kurio rūšis japoninė kriptomerija (Cryptomeria japonica) auginama ir pas mus. L. Ivinskis gentį įvardijo neaiškios darybos ir motyvacijos žodžiu nèrtis ~ nertys (:? nerti + -tys). Aptartieji augalai įtraukti į Botanikos vardų žodyną, kuriame jiems pavadinti, kaip ir kataloguose, pateikti lotyniški skoliniai. Dar keturių augalų nėra minėtame žodyne, o „Florexlit pavasaryje“ šie augalai taip pat vadinami lotyniškais skoliniais. L. Ivinskis jiems įvardyti Prigimtūmenėje pateikė savo sudarytus pavadinimus. 98 Kardiospermas (Cardiospermum) – vienmetis vijoklinis augalas, kurio dekoratyvios pušliškos širdelės formos plėnelės iki 3 cm skersmens išsilaiko nuo liepos mėn. iki šalnų. Jis tinka balkonams, sienelėms apželdinti, sausoms puokštėms daryti. Šiam augalui pavadinti L. Ivinskis davė gražų lietuvišką vardą – szirdoklė ~ širdoklė (: širdis + -oklė) (lenk. Serdusznik, serduszek). Priesagos -oklis vardažodiniai vediniai yra reti, bendrinei kalbai jie yra šiek tiek pažįstami tik kaip augalų pavadinimai (LKG 1965: 358). Kataloguose reklamuojamos dvi svogūninės gėlės eukomio rūšys: dispalvis eukomis (Eucomis bicolor) ir rudeninis eukomis (Eucomis autumnalis), kurias galima auginti darželiuose. Knygoje „Gėlės mūsų namuose“ aprašyta kita šio augalo rūšis – Eucomis comosa (GMN 2001: 30), kurios nurodytas tik lotyniškas pavadinimas. Tai svogūninis augalas su mėsingų, blyškiai žalių lapų skrotele ir stačiomis, tankiomis žiedų kekėmis, kurios žydi vasaros pabaigoje, o žiemą ši gėlė ilsisi. Aptartojo augalo gentį L. Ivinskis vadino terminu prōplaukis ~ proplaukis (: pro- + plaukas) (lenk. Warkocznica) galbūt sekdamas lenkišku terminu (lenk. warkocz – „kasa“), bet priešdėlio pro- motyvacija neaiški. Švelnioji molucela – vienmetė gėlė, tinkama gėlynuose auginti ir sausoms puokštėms daryti. Prigimtuomenėje šiai genčiai duotas neaiškios darybos vardas dōmetis ~ domėtis (Molucella). Darybos formantą -ėtis būtų galima išskirti, tačiau nežinomas pamatinis žodis. L. Ivinskio siūlytų lietuviškų vardų gražulas galima būtų vadinti kalikarpą (Callicarpa bodineri, plg. gr. kallos – „grožis“, karpos – „vaisius“) – krūmą, sodinamą dėl tankiai augančių, puošnių, gražios spalvos uogų, liekančių ant krūmo net ir lapams nukritus. Aptariamo augalo pavadinimą gražulas ~ gražulas (: gražus + -ulas) L. Ivinskis sudarė su priesaga -ulas, kuri „daugiausia reiškia konkretų veiksmo rezultatą, įrankį ar šiaip kokį daiktą“ (Skardžius 1996: 184). Reikėtų paminėti dar kelias kambarinės gėles, aprašytas knygose Gėlės mūsų namuose ir Kambarinės gėlės, pavadintas aplietuvintais lotyniškais vardais. L. Ivinskis Prigimtuomenėje joms įvardyti pateikė savo sudarytus žodžius. Achimenė (GMN 2001: 26, 34; KG 1997: 130) (Achimenes<gr. a – „ne“, cheinon – „žiema“ BVŽ) – tai gentis, skiriama gesnerijinių (Ges- 99 neriaceae) šeimai, turinti keletą rūšių, žydinčių visų atspalvių rožiniais, purpuriniais, geltonais ir baltais žiedais. Žiemą jų stiebas nudžiūsta, o pavasarį vėl atželia. L. Ivinskis šiai gėlei suteikė pavadinimą žyblonis ~ žyblonis (:? žibliotis „įsidegti“ (LKŽ XX) + -onis) (lenk. Ognipłoń) galbūt sekdamas lenkišku pavadinimu (lenk. ognić się – „degti, liepsnoti; blyksėti“), bet daryba nėra visai aiški. Prigimtūmenėje pateiktas terminas swėtnas ~ švelnas (: švelnus + -as) Cineraria genčiai įvardyti. Minimos genties rūšis knygoje Gėlės mūsų namuose vadinama mišrija cinerarija (GMN 2001: 75). Ji žydi nuo žiemos iki pavasario, dideli lapai auga skrotele, virš jų iškyla ilgai išsilaikantys dideli saulučių tipo įvairių spalvų žiedai. Gardenia jasminoides (KG 1997: 183) rūšis pateikta be rūšinio pažyminio – tik gardenija. Žydi dideliais pilnaviduriais baltais arba kreminiais žiedais, išsimėčiusiais tankiame višžaliame krūmelyje. L. Ivinskis šią gentį vadino žodžiu kūmpotris ~ kumpotris (:? kumpas „lenktas, kreivas“ + -otris). Stefanotis (Stephanotis <gr. stephanos – „vainikas, karūna“, oys, otos – „ausis“ BVŽ) – klemalinių (Asclepiadaceae) šeimos vijoklinis augalas, kuriam pavadinti L. Ivinskis vartojo neaiškių terminą stąpas ~ stapas. Jo rūšis gausiažiedis stefanotis (Stephanotis floribunda) (GMN 2001: 25) pavasarį ir vasarą žydi kekėmis svaigiai kvapių, į žvaigždutes panašių baltų ir rausvų žiedelių, jo lapai apvalaini, blizgantys. Minėtoje knygoje Kambarinės gėlės pateiktas tik lotyniškas šios genties pavadinimas Stephanotis floribunda (KG 1997: 236). Taigi daugiau kaip prieš 130 metų žemaitis Laurynas Ivinskis kai kuriems augalams, kurie šiandien įvairioje literatūroje įvardijami lotyniškais skoliniais, pavadinti vartojo savo sukurtus lietuviškus terminus. Straipsnelyje aptartus L. Ivinskio naujadaru s galima suskirstyti į tris grupeles, vieni jų – neaiškios darybos ir (ar) motyvacijos (sūblas, segluvys, šievis, saistris, nertys, domėtis, stapas), tad kažin, ar šiandien galėtų pakeisti jau vartojamus aplietuvintus lotyniškus pavadinimus. Antrosios augalų vardų grupelės daryba gana aiški, tik netiksli jų motyvacija (žalsvėsis, plunksnerys, antkūlis, kvėpenė, pakeltis, ponarvis, proplaukis, žyblonis, kumpotris), šie pavadinimai įdomūs individualios L. Ivinskio darybos pavyzdžiai. Treti – aiškios darybos ir motyvuoti L. Ivinskio naujadarai (skarūnis, skiauterūnas, saulėtra, 100 lašūklis, širdo klė, gražūlas) – galėtų pakeisti šiandien vartojamus lotyniškus skolinius. Prie šių galima skirti dar du augalų vardus, tik pakeista ir prie bendrinės kalbos pritaikyta forma: razg ytras > raizg ytras ir lendrelė > lendrelė. Tad tiek specialistams botanikams, tiek aptariamos srities vertėjams reikėtų pavartyti L. Ivinskio ar J. A. Pabrėžos rankraščius, kuriuose galima rasti įdomių ir vertingų dalykų, o ne eiti lengviausiu keliu ir skolintis lotyniškus pavadinimus. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Auksoriūtė A. 1998a: Lauryno Ivinskio rankraščiai Krokuvoje. – Terminologija 5. Auksoriūtė A. 1998b: Terminologinis Lauryno Ivinskio palikimas. – Lietuvių kalbotyros klausimai 40. BVŽ 1998: Botanikos vardų žodynas. Sud. R. Jankevičienė, Vilnius. DūnŽ 1976: Vitkauskas V. Šiaurės rytų ūnininkų šnektų žodynas, Vilnius. Gaivenis 1997: Siūlome kelis lietuviškus gėlių pavadinimus. – Kalbos kultūra 69. Gaivenis 2001: Keletas pastabų apie sistematikos terminiją. – Terminologija 8. GMN 2001: Roy Lancaster, Matthew Biggs. Gėlės mūsų namuose, Vilnius. Jankevičius K., Jankevičienė R. 1962: Kai kurie nauji duomenys apie L. Ivinskio darbus lietuviškos botanikos terminijos srityje. – Botanikos klausimai 2. KG 1997: Peter McHoy. Kambarinės gėlės, Vilnius. LBŽ 1938: Lietuviškas botanikos žodynas. Red. J. Dagys, Kaunas. LKG 1965: Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius. LKŽ 1978: Lietuvių kalbos žodynas 11, Vilnius. LKŽ 2002: Lietuvių kalbos žodynas 20, Vilnius. Skardžius P. 1996: Rinktiniai raštai: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius. TG 1996: Halina Heic. Tarp gėlių: balkono gėlės ir stambliejų augalai, Vilnius. Vainauskienė D. 2000: Apie gėlių, jų spalvų pavadinimus ir kitus dalykus. – Terminologija 6. Vitkauskas V. 1977: Šiaurės rytų žemaičių ūnininkų kai kurie morfoneminiai dialektizmai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 17. A FEW OF LAURYNAS IVINSKIS’ NAMES OF PLANTS Summary The paper deals with a few plants, which in various writings are named using Latin borrowings. Laurynas Ivinskis, an educator of the 19ᵗʰ century, in his manu 101 script Prigimtūmenė had named the mentioned plants using Lithuanian neologisms. This article also discusses the names given by Ivinskis. Some of names used by Ivinskis have uncertain formation and motivation (domėtis, nertys, saistris, segluvys, stapas, sūblas, šievis), other names have clear formation, but motivation is inexact/ inaccurate (antkūlis, kvepenė, kumpotris, pakeltis, plunksnerys, ponarvis, proplaukis, razgytras, žalšvesis, žyblonis), and the third group of names have both formation and motivation clear (gražulas, lašūklis, lendrelė, saulėtra, skarūnis, skiauterūnas, širdoklė). The names of the latter group could replace the Latin borrowings used at the present. Albina AUKSORIŪTĖ Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-2055 Vilnius E. paštas [email protected] Gauta 2002-09-16 102