Konstantino Šakenio „Fizikos“ vadovėlio terminija

Angelė KAULAKIENĖ Lietuvių kalbos institutas KONSTANTINO ŠAKENIO FIZIKOS VADOVĖLIO TERMINIJA 1. Įvadinės pastabos K. Šakenio Fizikos vadovėlis gimnazijoms buvo išleistas 1920 m. Jį sudarė trys dalys, išėjusios atskiromis knygomis: I d. Mechanika — Šilima (142 p.); II d. Magnetas. Elektra (77 p.); III d. Šviesa. Garsas. Energija ir darbas (97 p.). Šio trijų dalių fizikos vadovėlio gimnazijoms nuo 1920 m. iki 1940 m. buvo išleisti 5 leidimai. Fizikos vadovėlį K. Šakenis pradėjo rašyti mokytojaudamas Voroneže, į kurį, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pasitraukė nemažas būrys lietuvių inteligentų. Rašydamas vadovėlį, K. Šakenis dėl fizikos terminų tarėsi su kalbininku J. Jablonskiu, matematikais Z. Žemaičiu, P. Mašiotu, M. Šikšniu, kurie kas savaitę rinkdavosi pas J. Jablonskį svarstyti terminų (Šenavičienė 1982: 87). Pirmąją Fizikos vadovėlio dalį jis parašė Voroneže, o 1918 m. birželio pradžioje, grįžęs į Vilnių ir pradėjęs dėstyti gimnazijoje fiziką, skubiai ėmė rašyti antrąją dalį. Kaip nurodo pats šio vadovėlio autorius, iki Kalėdų ją baigė (Šakenis 1997: 199). Trečiąją dalį parašė 1919 m. tėviškėje Veleniškiuose (Vabalninko valsčius). Netrukus po pirmojo šio vadovėlio leidimo K. Šakenis 1922 m. parengė antrąjį leidimą, kurio pratarmėje rašė: „Rašydamas savo „Fiziką“, norėjau paruošti mokykloms tokį vadovėlį, kuriame mokiniai galėtų rasti sau tik reikalingiausias žinias. Pirmučiausia jau pačios karo sudarytos aplinkybės mus, kaip ir kitas tautas, verste vertė trumpinti dėstomųjų mokyklose dalykų programą. Be to, dar reikalingų pavadinimų ir nusistovėjusių mokslo terminų stoka sudarė daug sunkenybių. Rašiau todėl vadovėlį tik tam, kad užkimšus spragą, kuri atsirado pradėjus kurtis mūsų mokykloms. Šis gi antrasai leidimas išeina jau žymiai papildytas“ (Šakenis 1997: 252). ! Čia ir kitur citatų ir knygų, jų skyrių pavadinimų tekstai pateikiami autentiški. Rašyba ir skyryba netaisyta. 66 K. Šakenio Fizika buvo vienintelis tuo laikotarpiu vadovėlis aukštesniųjų gimnazijos klasių mokiniams. 1916-1919 m. fizikos vadovėlį gimnazijoms parašė ir I. Končius mokytojaudamas Estijoje, kurioje jis gyveno nuo 1915 m. rudens iki 1920 m., Palangos mergaičių gimnazijai persikėlus į Verro miestą, bet vadovėlis nebuvo išspausdintas. Jo 312 puslapių rankraštis saugomas Vilniaus universiteto rankraštyne (Kaulakienė 1994: 18-27). V. Čepinskio Fizikos paskaitos (1923-1926) studentams mažai tiko aukštesniųjų gimnazijos klasių mokiniams. P. Vileišio Populiariškas rankvedis fyzikos, išleistas 1899 m. Šenandore (Pensilvanijos valstija), 1905 m. perspausdintas Vilniuje, ir P. Mašioto, J. Dragašiaus vadovėliai buvo skirti pradinėms mokykloms. Ne vienerius metus dėstęs rusiškai, K. Šakenis, be abejo, kaip ir I. Končius, naudojosi žinomu to meto K. Krajevičiaus vadovėliu ir iliustracijomis (Fizikos istorija 1988: 169). Tačiau, kaip. nurodo J. A. Martišius, K. Šakenio Fizika yra pakankamai originalus veikalas. 1925 m. jis buvo gerai įvertintas Lietuvos universitete Kaune. Be to, kiekvienas leidimas (išleista Vilniuje, Tilžėje, Marijampolėje) buvo papildomas naujomis temomis, istorijos žiniomis, lietuviškais pavyzdžiais (Martišius 1996: 17). K. Sakenio Fizikos vadovėlio visi penki leidimai ir jų mokslinis lygis yra įvertinti ir aptarti pačių fizikų (Fizikos istorija 1988: 170— 172; Martišius 1994: 4-5). Šiame straipsnyje analizuojama tik pirmojo leidimo terminija. Vadovėlis apima visą gimnazijos fizikos kursą. Jo dalis sudaro tokie gana išsamūs skyriai: Įžanga ( I. Fizikos kūnas. II. Kūnų savybės. III. Matai ir saikai); Mechanika (I. Judesys ir jėgos. II. Jėgų sudėtis ir skaidyba. III. Daiktų pusiausvira. IV. Paprasčiausios mašinos. V. Skysčiai. VI. Dujos); Šilima (I. Šilimos veiksniai. II. Kalorimetrija. III. Garai. IV. Meteorologijos dalykai); Magnetas; Elektra (I. Elektrostatika. II. Elektros srovė. III. Elektromagnetija. IV. Oro elektra); Šviesa (I. Įžanga. II. Veidrodžiai ir lęšiai (linzės). III. Spektro mokslas. IV. Optikos prietaisai); Garsas; Energija ir darbas. Kaip matyti iš sandaros, pirmoji dalis skirta mechanikai. Be to, joje pateikti papildomi chemijos ir meteorologijos skyriai. Antroji Fizikos dalis skirta magnetiniams ir elektriniams reiškiniams nagrinėti. Šio67 je dalyje, beje, išdėstomas, kaip nurodo J. A. Martišius (1996: 17), ir tuo metu gana naujas radioaktyvumo reiškinys. Spausdinama duomenų apie pirmąsias telefono ir telegrafo linijas Lietuvoje. Trečiojoje dalyje išdėstytos šviesos, garso, darbo ir energijos temos. Iš anksčiau pateiktų skyrių ar poskyrių matyti, kad dalis jų pavadinimų yra vienažodžiai, pvz.: akis (III 59), ampermetrai (II 40), dydis (19), elektra (11 12), metalai (1 104), molekulės (1 4), regėjimas (III 60), spektras (111 32), spektroskopas (111 38), svarumas (I 6), voltmetrai (11 40) ir t. t. Bene daugiausia skyrių ar poskyrių pavadinimų sudaro dvižodžiai ar keliažodžiai junginiai, pvz.: lyginamasai svoris (1 15); spinduliuojamoji šilima (1 114); sudėtinis judesys (1 21); svorio matai (1 13); katodo spindulių savybės (11 52); magneto elektrinė mašina (11 73); spindulio lūžimas prizmėje (111 25); tolumo matavimas akimis (111 64); elektros krauja laidininkų paviršiuje (11 17); jėgos paliestų daiktų judesys (1 24); kūno vaizdas plokščiame veidrodyje (111 12); svorio matais išreikštas oro slėgimas (I 81); jėgos išreiškimas sandauga iš masės ir greitėjimo (III 83); garų stangrumo kitimas, kintant temperatūrai (1 131); vaizdai kūnų, pastatytų prieš sklaidomuosius lęšius (III 31) ir t. t. Pasitaiko ir tokių skyrių, kurių pavadinimus sudaro tiesiog sakiniai, pvz.: išcentrinė jėga mažina daikto svorį (I 30); kiekvienas darbas išreiškiamas kėlimo darbu ( 111 89); spindulys eina pro kūną apskliaustą dviem lygiagretėm plokštumom (III 24) ir pan. Apskritai daugumos skyrių ar poskyrių kalba aiški, paprasta, suprantama, o terminai tikslūs, taisyklingi. Matyt, tai yra nemažas J. Jablonskio nuopelnas. Kaip nurodo I. Šenavičienė, J. Jablonskis griežtai reikalavo kurti terminus pagal objekto arba sąvokos esmę, neatsižvelgiant į kitų kalbų pavadinimų etimologiją, kartu nebuvo beatodairiško jy lietuvinimo šalininkas ir, anot Z. Žemaičio, darė stebuklus. Atrodė, kad spręsdamas apie terminą, žymusis kalbininkas vadovaujasi kažkokiu ypatingu, tik jam vienam pasiekiamu kalbos dvasios pojūčiu, tiksliai skirdamas gyvus žodžius nuo svetimų lietuvių kalbai, panašiai kaip gero muzikanto ausis visame spektre išskiria netikslią gaidą (Šenavičienė 1982: 87). K. Šakeniui, parenkant reikiamą žodį ar terminą, J. Jablonskio patarimai, be abejo, turėjo įtakos. Štai kaip aiškinamas elektroskopas 68 ir šilimos laidumas: „Yra tai paprastas stiklinis butelis, (stiklinis indas), kurio kamštis privalo būti padarytas iš nelaidininko, pavyzdžiui, kaučuko. Pro kamštį į tą stiklinį butelį įleista metalinė lazdelė a su rutuliuku b. Prie lazdelės galo prilipdyti du šiaudeliai mm, arba du plonučio poperio lapeliai. Jei mes prie rutuliuko b prikišime stiklo lazdelę, patrintą amalgamuota oda, tai tiedu lapeliai tuojau atšoks nuo vienas antro ir sudarys tarp savęs tam tikrą kampą. Mat, iš lazdelės elektra laidininku b a patenka į lapelius, ir tie, vienokia elektra įsielektrinę, nuo vienas antro stengiasi nutolti“ (II 14—15). „Gyvenime mums dažnai tenka pasinaudoti mažu dujų šilimos laidumu. Artinantis žiemai, mes savo kambariuose įstatome languose antrus rėmus, kad kambarys būtų šiltesnis. Šilimą sulaiko netiek antrasai stiklas, kiek oro sluoksnis tarp abejų rėmų. Dažnai tenka girdėti, kad ankštuose batuose labiau kojos nušąla, negu erdvuose, nes erdvuose bus daugiau sušilusio oro, kuris sulaiko šilimą. Artinantis žiemai, jaunus medelius mes stengiamės apraišioti šiaudais, nes šilimą sunkiai praleidžia šiaudai ir tasai oras, kuris yra šiaudų viduje. Tą pat galime pasakyti apie vilnas, plunksnas ir kitokius panašius dalykus, kurių viduje yra oro. Jei tie daiktai bus suslėgti, taip kad juose oro paliks mažiau, tai ir šilimos laidumas padidės“ (I 114). 2. Vadovėlio terminija K. Šakenio Fizikos vadovėlio terminiją sudaro bendrieji, fizikos ir kitų mokslų, artimai susijusių su tuometine fizika, terminai, pvz.: aidas (111 74), akis (111 59), anglis (II 31), ašis (II 60), banga (III 74), darbas (111 91), degimas (1 97), drėgmė (1 134), dumtuvės (1 92), ėjimas (III 5), galas (III 11), galia (III 91), garas (I 136), garsas (III 71), iškrovimas (11 13), jėga (III 85), juosta (III 67), kampas (III 72), ketvirtainis (III 6-7), kiauryma, kiaurymė (111 60), kibirkštis (II 76), kūnas (111 35), lankas (11 51), laukas (11 56), lentelė (11 8), lęšis (III 73— 74), liepsna (111 40), matai (19),medžiaga (111 10-11), mišiniai (I 123), oras (I 87), pagrindas (III 38), petys (I 15), piovinys (III 25), pluoštas (III 17), pryšakis (III 81), ratelis (III 75), regėjimas (III 60), rodyklė (II 40), skaidymas (1 33), skirtumas (1 88), skridinys (1 49), sluoksnis 69 (III 69), spindulys (III 14), srovė (II 71), stipinas (III 14), stulpas (I 61), sudėtis (I 32), svaras (I 13), svirtis (I 49), šalinė (II 34), šešėlis (III 5), šilima (I 11), šviesa (III 50), tarpas (II 52), trenksmas (111 71), vaizdas (111 14), varpelis (II 60), veidrodis (III 10), versmė (II 50), vertė (III 96), virpėjimas (111 69), žaibas (II 76), žiedas (II 71) ir t. t. Beveik visi jie eina rūšinių terminų pagrindiniais dėmenimis, pvz.: akis: ilga a., trumpa a. (111 62); banga: atšokusioji b. (111 74), garso b. (III 74), oro b. (III 81), pagrindinė b. (111 74), pailgos bangos (111 70), rutulinės bangos (111 70), vandens bangos (111 70); drėgmė: absoliuti d. (I 135), absoliuti oro d. (I 134), oro d. (I 134), nuošimtainė d. (I 135), nuošimtainė oro d. (1 134); galas: smailasai g. (111 11), užtrauktasai g. (I 89), užtemimo g. (1119); jėga: atmosferos j. (I 81), atstojamoji j. (111 87), elektros j. (II 75), elektros leidžiamoji j. (II 41), gyvoji j. (III 85), išcentrinė j. (I 29), įtempimo j. (III 76), lygiagretės jėgos (I 38-39), magneto j. (11 3), plieno magneto j. (11 9), poliarizacijos elektros leidžiamoji j. (11 47), skaidomoji j. (1 38), spaudžiamoji j. (1 38), srovės |. (II 29), sudedamosios jėgos (I 36), svorio j. (III 86-87), traukiamoji j. (II 8-9), trinties j. (III 89); kampas: atspindžio k. (III 72), kraštutinis visiškojo vidaus atspindžio k. (111 24), laužiamasis k. (111 25), lūžtamasai k. (III 25), nukrypimo k. (11 10); kibirkštis: elektros k. (11 26); kūnas: diamagnetiniai kūnai (11 57), įelektrintas k. (11 19), neskaidrus k. (III 3), nesvitantis k. (111 13), nuvaizduotasis k. (111 67), paramagnetiniai kūnai (11 57), poliruotieji kūnai (111 44), skaidrus k. (111 3), skystieji kūnai (I 5), slenkantysis k. (III 86-87), sudvejintas k. (III 64), šviesus k. (111 5), švitantis k. (III 4), tamsus k. (IIt 3); lęšis: abipus įgaubtas I. (111 62), abipus iškilas I. (111 62), abipus iškilas lęšis iš kronglaso (III 50), glaudžiamieji lęšiai (III 29), iškilai įgaubtas I. (III 26), iškilai įgaubtas lęšis iš flintglaso (111 50), plokščiai įgaubtas I. (111 26), plokščiai iškilas I. (111 26), sklaidomasis I. (111 31); matai: ketvirtainiai m. (I 10), metriniai m. (19), šeštainiai m. (I 10); medžiaga: neskaidri m. (111 4), skaidrioji m. (111 4); oras: nesutirštintas o. (1 87), paprastasai o. (I 89), praretintas o. (1 88), sutirštintas o. (1 87), tirštas o. (1 90), virpąs o. (III 80); piovinys: skersinis p. (111 25); pluoštas: prasiskiriamas p. (111 17), spindulių p. (111 3); regėjimas: r. abiem akim (111 63); skaičius: apsukų s. (11 57), stygos virpėjimų s. (111 76); skaidymas: jėgos s. (I 33), magneto s. (II 8); skridinys: kilnojamasai s. (1 50), paprastasai 70 s. (I 50); srovė: elektros s. (11 28), įtakos s. (II 65), nuolatinė s. (II 30), poliarizacijos s. (11 47), poliarizuota s. (11 46), staigioji s. (II 28); stulpas: gyvojo sidabro s. (I 61), skysčių s. (I 67), vandens s. (I 79); svirtis: antrosios rūšies s. (I 48), pirmosios rūšies s. (I 49); šešėlis: visiškasis š. (III 5); šilima: slaptoji garavimo š. (1126), slaptoji skystėjimo š. (1122), spinduliuojamoji š. (I 114); šviesa: fosforinė š. (III 50), spalvotoji š. (III 50); vaizdas: apverstas v. (III 57), apverstas kūno v. (III 56), atmustas v. (III 50), kūno v. (III 5), padidintas v. (III 56), pozitingas kūno v. (III 50), tariamasai v. (111 12), tikras v. (III 57); veidrodis: iškilas v. (III 19), plokščias v. (III 11), rutulinis v. (III 13); versmė: elektros v. (II 50), energijos v. (III 94), srovės v. (II 51), šviesos v. (III 6) ir t. t. Tokie pagrindiniais dėmenimis einantys žodžiai paimti tiek iš tarmių, tiek iš senųjų šaltinių — K. Sirvydo, J. Brodovskio, E V. Hako, P. Ruigio, E. Kuršaičio, M. Miežinio, A. Juškos ir kt. žodynų, tiek iš vėlesnių šaltinių, kuriuose buvo fiksuoti liaudies kalbos žodžiai (pvz.: apskaitymas (1119), apsuka (11 66), ašigalis (II 10), audra (II 11), dalelės (I 113), dujos (1 77), greitėjimas (1 20), griausmas (11 76), įšilimas (111 43), įtampa (II 22), įvija (11 68), laipsnis (I 12), linkmė (1 51), matavimas (III 64), nukrypimas (11 10), pabūklas (II 59), paviršius (II 17), plokštelė (II 31), prietaisas (I 85), prisitaikinimas (III 61), purkšlė (191), pusiaujas (II 10), pusiausvira (I 40), reginys (149), rimtis (1 18), rodiklis (I 84), ruožas (III 42), rutulys (III 90), savybės (II 52), sklidimas (XI 69), skonis (1 99), spalva (III 35), statmuo (III 14), stiklinis (II 25), stumeklis (I 86), sudėtis (I 33), suktuvas (II 59), svambalas (1 6), svoris (I 38), šeštainis, -ė (I 10-11), švytuoklė (I 56), trauka (II 3), trikampis (111 24), ūžesys (III 75), vamzdeliai (II 51-52), žemažiūris (III 56), žibintas (III 52), židinys (III 17) ir pan.). Kita vertus, nemaža K. Šakenio terminijos dalis yra naujadarai, jau sudaryti ir vartoti kitų autorių, pvz.: akiniai (III 62), dengiklis (I 136), dėsnis (11 33), grynanglis (I 101), reiškinys (1 3), santykis (II 49), tūris (I 17) ir pan. (žr. Lietuvių kalbos žodynas 1-20, 1941-2002), ar pasiūlyti J. Jablonskio, pvz.: deguonis (197), skaičius (II 57), vienetas (III 95) (Žemaitis 1966: 196, 199). Kai kurių žodžių, vartojamų vadovėlyje, apskritai nėra įtraukta į akademinį Lietuvių kalbos žodyną, pvz.: atstojamoji (1 34), įstrižoji (1 35), įtraukiamybė (III 44), nelaidininkas (II 12), nesuleistuvas (II 58— 71 59), pusiaušešėlis (111 5), pusiaulaidininkas (11 13), pustrečiadeginis (1 101), skleidžiamybė (111 44), stačiakertainis (11 34), žiaubtukai (11 10), žibintėlis (11 32). Nemažai Fizikos vadovėlyje ir skolinty (daugiausia lotynų ir graikų kilmės) terminų, kurie ir šiandien tebevartojami fizikos terminijoje, pvz.: aberacija (111 50), aerostatas (1 85), amplitudė (111 69), analize (III 41), anodas (11 48), aparatas (11 60), centras (1 40), dina (111 84), ekvivalentas (II 45), elektra (11 12), elektrolitas (11 44), elektromagnetas (II 56), elementas (11 31), energija (III 91), ergas (III 91), fizika (I 3), fonografas (111 81), gramas (I 13), gramofonas (111 82), instrumentas (111 80), kalorija (11 49), katodas (11 48), kinematografas (III 67), koeficientas (III 90-91), magnetas (11 11), magnetéjimas (11 6), magnetingumas (11 9), magnetinimas (11 9), masė (111 84), megaergas (III 91), metalas (II 46), mikroskopas (111 53), molekulė (11 9), monochordas (111 77), motoras (11 75), objektyvas (111 54), polius (11 6), potencialas (11 30), prizmė (111 65), reakcija (1 96), sifonas (1 92), skalelė (1 12), solenoidas (11 63), spektras (11 6), spektroskopas (111 38), telefonas (11 68), telegrafas (11 58), teleskopas (111 56), temperatiira (I 110), tonas (III 75) ir t. t. Dalis jų turi kiek kitokią, šiandien neįprastą, fonetinę ar morfologinę forma, pvz.: akumuliatoris (11 48), aliuminijus (11 51), armonija (111 75) ir armoniniai tonai (111 80), cezius (III 37), cilinderis (I 136), ekvatoras (II 10), elektrolizas (11 46), elektromagnetija (11 56), formula (11 40), gelius (111 42), ipotezė (II 64), liné (11 76), litius (111 37), mekanika (111 84), radius (11 55), rubidius (111 37), sekunda (1 19) ir t. t. Kiek mažiau skolinių iš prancūzų, vokiečių ar kt. kalbų, pvz.: aeroplanas (I 85), amalgama (II 12), baterija (11 40), disonansas (111 75), izoliacija (11 13), kamertonas (111 70), kondensatorius (11 24), mašina (111 89), poliarizacija (11 47), rezonansas (III 74), tembras (111 80). Fizikos vadovėlyje galima aptikti tik vieną kitą tiesioginį skolinį iš rusų ar vokiečių kalbų, pvz.: kuparvosas: vario kuparvosas (11 44), šeštarnė (I 52), špulė (II 66), špulelė (11 56), torielius (I 70). K. Šakenis, jausdamas poreikį skirti gimininius ir rūšinius terminus, stengėsi daugiau kurti rūšinių terminų. Tokie gimininiai ir rūšiniai terminai gali sudaryti net tam tikrus lizdus, pvz.: ašis: akies a., pagrindinė a., pagrindinė lęšio a., pagrindinė veidrodžio a., šalutinė a., 72 šalutinė lęšio a., šalutinė veidrodžio a.; darbas: jėgos d., kėlimo d., mašinų d., neigiamasis d., teigiamasis d.; spinduliai: anodo s., apatinieji s., apatinieji žiūrimojo kūno s., atspįstieji s., bespalviai s., cheminiai s., įlūžę s., išėjusieji s., katodo s., lygiagrečiai s., lūžtantys s., prasiskiriami s., puolantys s., Rentgeno s., šildantieji s., šviesos s., tamsieji neregimi s., urano ir torijaus s., viršutinieji s., Voltos lanko s., žiūrimojo kūno s.; varža: elemento v., išorės v., lauko v., srovės wv., vidaus v. ir t. t. Tačiau labai dažnai sudėtinių terminų rūšiniai dėmenys, kuriais eina būdvardžiai ar dalyviai, įvardijami nevienodai: vieni įvardžiuotine forma, kiti paprastąja. Tokius įvairuojančius rūšinius sudėtinių terminų dėmenis galima laikyti variantais, pvz.: banga: atšokusi b. (III 73) ir atšokusioji b. (111 74); jėga: nepaliaujama j.(1 24) ir nepaliaujamoji j. (III 83); staigi j. (I 25) ir staigioji j. (I 25); kūnas: skystasis k. (1 4-5), bet kietas k. ir kietasis k. (I 4), virpantysis k. (III 10) ir virpgs k. (III 16); spinduliai: bespalviai baltieji s. (111 50) ir bespalviai balti s. (111 41), geltoni s. (III 41) ir geltonieji s. (III 41), krentantysis spindulys (III 24) ir krentąs spindulys (111 11), spalvoti s. (III 65) ir spalvotieji s. (III 41), šviesūs s. (III 16) ir šviesieji s. (III 45), šilti s. (111 44) ir šiltieji s. (III 47); šešėlis: pilnasai š. (III 5) ir pilnas š. (III 4). Fizikos vadovėlyje galima aptikti ir kitokio pobūdžio rūšinių dėmenų variantų įvairavimo, pvz.: energija: cheminė e. (111 93) ir chemijos e. (111 93), šilimos e. (III 94) ir šiluminė e. (III 96); kampas: krentamasai k. (111 21), krentamasis k. (111 14), kritimo k. (111 72) ir krentamasis (kritimo) k. (III 10), regejimo arba regimasai k. (111 63); rodiklis: absoliutus lūžimo r. (III 22) ir absoliutinis lūžimo r. (III 22); spinduliai: šuglausti s. ir suglaustiniai s. (111 3); tirštintojas: plokščiasis t. (11 26), plokštusis t. (II 24) ir plokštinis t.(II 24); veidrodis: įgaubtas v. (II 52), įgaubtasai v. (III 59) ir įgaubtinis v. (111 13). Vadinasi, Fizikos vadovėlio terminijai būdingas variantiškumas. Kita jo ypatybė — sinonimija. Galima būtų išskirti tokius sinonimijos pateikimo atvejus. Pirma, kai vienas sinonimų pateikiamas skliausteliuose ar sujungiamas jungtuku arba, pvz.: atvirkščias, neigiamasai, arba negatingas atvaizdas (111 49), bet atvirkščias vaizdas (vadinamasis negatyvas) (111 49); azotas arba gesuonis (I 100) ir azotas (gesuonis) (I 77); elektros galia arba potencialas (II 22), bet elektros galia (potencialas) (II 21); galvanometras arba 73 srovės matuotojas (II 34), bet galvanometrai (srovių matuotojai) (11 34); magneto pasvirimo arba linkties kampas (11 10), bet pasvirimo (linkties) kampas (11 10); paprastasis mikroskopas arba stiklas didintojas (III 52), bet paprastasis mikroskopas (stiklas didintojas) (111 52); spektyvai arba žiūronai (111 56-57), bet spektyvas (žiūronas) (111 56); tariamasai arba menamasai vaizdas (111 12), bet tariamasai (menamasai) vaizdas (111 30); lęšiai (linzės) (III 26), bet lęšiai (lysiai) arba linzės (III 26). Antra, kai vienas iš sinonimų, pateiktas skliausteliuose ar sujungtas jungtuku arba, kitoje vadovėlio vietoje jau nekartojamas, pvz.: įtakos arba antrinė srovė (II 65), bet įtakos srovė (II 66); medžiagos kiekis arba masė (111 84), bet masė (III 84); pozitingas arba teigiamasis (tikrasis) vaizdas (111 49), bet pozitingas kūno vaizdas (III 49); abipus iškilas (pūpsomas) lęšis (111 26), bet abipus iškilas lęšis (111 45); apsuka (įvija) (11 73), bet apsuka (II 66); įtraukiamybė (sugeriamybė) (III 44), bet įtraukiamybė (III 44); ketvirtainis (kvadratas) (III 6), bet ketvirtainis (111 6—7); lauko (išorės) varža (II 37), bet išorės varža (II 37); versmė (šaltinis) (II 49), bet elektros versmė (II 50); visiškasis (pilnasis) vidaus atspindys (111 23), bet visiškasis vidaus atspindys (111 24). Iš minėtųjų sinonimijos pateikimo atvejų išryškėja ir dar viena ypatybė — lietuviško ir tarptautinio termino neekvivalentiškumas, pvz.: ruožtai (linės) (11 52), bet linės (ruožai) (111 41) ir įvija linė (griovelis) (III 81); spindulys (radius) (1 29) ir stipinas (radius) (111 6). Sinonimijos ir variantiSkumo dalykai, susiję su terminų nominacijos jvairavimu, rodo, kad tuometinė fizikos terminija buvo tebekuriama ir pasižymėjo visomis kuriamojo terminijos tarpsnio ypatybėmis (Kaulakienė 1997: 56-62). Nors daugumą minėtų terminų, ypač tų, kuriuos sudaro priesagų ir galūnių vediniai, galima suskirstyti į tam tikras darybos kategorijas: veiksmų, ypatybių, veiksmo rezultato, veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų, vardažodinės ypatybės turėtojų, įrankių, mašinų, prietaisų ar šiaip įvairių priemonių (dažniausiai jais eina dūriniai) pavadinimus. K. Šakenio Fizikos vadovėlyje galima aptikti veiksmų, ypatybių, reiškinių, įrankių pavadinimų, pvz.: apskaitymas (III 9), greitėjimas (III 83-84), įšilimas (111 43), judėjimas (1 18), kietėjimas (1 120), kitimas (I 131), kritimas (1 26), mažėjimas (I 20), nukrypimas (II 10), nutolimas (1 39), prisitaikinimas (111 61), skystėjimas (I 120), suskai74