Lietuviško anatomijos vardyno istorijos metmenys

Gintautas ČESNYS Vilniaus universitetas LIETUVIŠKO ANATOMIJOS VARDYNO ISTORIJOS METMENYS Tarptautinio anatomijos vardyno pagrindas — lotynų ir sulotyninti graikų kalbos žodžiai, istoriškai paveldėti arba naujai sukurti antikinių kalbų dvasia. Arabų ir kitokios kilmės pavadinimai yra retos išimtys. Vardyną sudaro daiktavardžiai (ren) ir jų vediniai su priesagomis ir priešdėliais (renalis, retrorenalis), rečiau sudaromi hibridai, pavyzdžiui, iš graikiško ir lotyniško žodžio (lymphonodus). Lotyniškų terminų semantika fiksuoja įvardijamų objektų savybes tam tikru pažinimo etapu, be to, sistema turi būti atvira kaupti moksliniam ateities patyrimui. Dėl pastovumo ir tikslumo lotynų kalba šimtmečius buvo tarptautinė mokslo kalba. Nors XX amžiuje jos reikšmė šiek tiek sumažėjo, vis dėlto ji liko medicinos vardyno branduolys, nuolat papildomas ir tobulinamas. Kita vertus, daiktas ar reiškinys, jų esmė geriau suvokiami tik įvardijus juos gimtąja kalba. Nacionalinių vardynų tradicijos labai skirtingos. Paprasčiausias dalykas — nevargti kuriant savo nomenklatūrą, o vartoti lotynišką, kaip, pavyzdžiui, daro turkai. Deja, šiuo atveju prarandama lotyniškų žodžių junginiuose slypinti semantinė informacija, kuri leidžia suprasti aprašomojo objekto turinį ir kuri būtina terminų loginiam planui įsisavinti. Antra galimybė — pritaikyti lotyniškus terminus prie gimtosios kalbos gramatikos, rašybos ir tarimo. Taip daro tautos, kurių kalbose daug lotynų kilmės žodžių (italai, prancūzai, anglai). Šiuo atveju tarimas labai nutolsta nuo loty- "niško originalo, ir kitos tautos žmogui toks deformuotas terminas esti sunkiau suvokiamas. Trečias variantas — sukurti originalią pavadinimų gimtąja kalba sistemą, dažniausiai verčiant iš lotynų kalbos, bet remiantis liaudies kalbos tradicija. Taip daro artimiausi mūsų kaimynai — latviai, rusai, lenkai, vokiečiai. Nacionaliniai anatomijos vardynai laiduoja sąmoningą lotyniškų žodžių perpratimą. Be to, tai didelis turtas, indėlis į gimtąją kalbą ir apskritai tautos bendrąją kultūrą. 5> Lietuviško anatomijos vardyno ištakomis reikia laikyti Konstantino Sirvydo (1579-1631) trikalbį (lenkų-lotynųlietuvių) žodyną, kurio pirmasis leidimas išėjo apie 1620 m. (žinomas tik defektuotas egzempliorius be antraštinio lapo), fotografuotinis — 1997 m., o labiausiai paplitęs trečiasis Dictionarium trium linguarum — 1642 m., fotografuotinis — 1979 m. Jame užfiksuota gausi paveldėtoji lietuvių kalbos leksika, tarmybės, archaizmai, paties K. Sirvydo naujadarai, tarp jų ir iš medicinos, pvz.: negyvagimis, žinia paraikymo sąnarių (anatomija), karštinė (drugys). Lotyniškas žodyno tekstas leidžia nutiesti tiltą tarp K. Sirvydo epochos ir mūsų dienų, pasverti, kurie medicinos, o ypač anatomijos, pavadinimai seniausi, atėję iš amžių glūdumos, ir kurie — vėlesnių laikų padaras (Butrimaitė 2000). Galima išskirti trejopus K. Sirvydo vartotus žodžius. Pirmąją grupę sudaro į anatomijos vardyną jauge ir iki šiol tebevartojami pavadinimai: viso kūno (kūnas), jo atskirų dalių (galva, kaklas, krūtinė, nugara, pilvas, šonas, ranka, koja), galvos sričių (veidas, smakras, kakta, momuo, pakaušis), galūnių dalių (kirkšnis, šlaunis, blauzda, kelis, petys, alkūnė, delnas, pirštas, nykštys), sistemų ir organų (oda, nagas, plaukas, ausis, burna, lūpa, dantis, gomurys, kaulas, sąnarys, širdis, inkstas, krūtis, bamba). Antrąją grupę sudaro žodžiai, kurių reikšmės laikui bėgant susiaurėjo, praplatėjo arba pakito (plaštaka — dabar ne palma, o manus; smegenys — tik medulla, bet ne gingivae). Trečią grupę sudaro tokie geri, bet anatomijos vardyne neprigiję žodžiai kaip nugarkaulis (prigijęs terminas — slankstelis), bruvis (— antakis), kiaušas (— kaukolė), rietas (— šlaunis), stomuo (- ūgis), jeknos (— kepenys), gysla (— nervas). Pirmuosiuose profesionalios medicininės publicistikos bandymuose Vincas Kudirka (1858-1899) vartojo jau įsišaknijusius anatomijos pavadinimus (plaučiai, krūtinė, burna, dantys, žarnos, širdis, gysla (— vena), inkstai, smegenys, sąnariai), taip pat tarminius (skilvis), gal ir savo sugalvotus, kurie vėliau neprigijo (dirksniai, driksniai, sunkė (— arterija), sunkinis kraujas, gyslinis kraujas ir kt.). Vincas Kudirka (Kudirka 1889, 1895) pirmasis mėgino pavadinti audinius žodžiu auda, atkakliai ieškojo gleivinės, plėvės, dangalo lietuviškų terminų, tačiau ne visai vykusiai visus juos bendrino žodžiu plonė — smegenų plonės, pilvo slidploné, pilvaplonė, plonės aplink širdį, jungplonė (— jun56 ginė), gomurio plonė. Jis kamavosi ir dėl ryklės, gerklų, ir kepenų, kasos pavadinimų, juos tebepainiojo. Įdomios liaukos atitikmens, taip ir neprigijusio, paieškos: seilių, prakaito grumulėlis ar grumutėlis. Nedvejotinas profesionaliojo anatomijos vardyno, kaip pavadinimų sistemos, pradininkas buvo Jonas Basanavičius (1851-1927). Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne yra išlikusi jo ranka rašyta „Anatomijos ir medicinos vardyno medžiaga“, kurioje yra apie 270 anatomijos pavadinimų rusų, lotynų ir lietuvių kalbomis ir kai kurie atitikmenys vokiečių ir lenkų kalbomis. Naudotasi kažkokiu rusišku medicinos terminų žodynu, remtasi iš gimtojo krašto (Pilviškiy, Skriaudžių, Marijampolės) žmonių nugirstais žodžiais ir E Kuršaičio (1806-1884) žodynu (1870, 1883, 1894). Medžiaga greičiausiai rinkta Jonui Basanavičiui jau grįžus į Lietuvą (apie 1908-1912 m.). Žodyno apmatuose yra beveik viso kūno, jo dalių ir organų pavadinimai, paplitę jau nuo K. Sirvydo laikų. Iš naujų tokio pobūdžio lietuviškų žodžių paminėsime J. Basanavičiaus vartotus sudėjimą, pašonę, sprandą, vidurius, pakinkį. Vykusiai vadintos judėjimo aparato bendrybės (griaučiai, antkaulis, kremzlė, raumuo, sausgyslė), su kaulų reljefu ir jungtimis susiję dalykai (vaga, skiauterė, a?tis, siūlė, maumuo, skliautas), kai kurie kaulai (šonkaulis, mentė, noragas, priekalas), splanchnologijos (vidaus organų) objektai (raukšlė, vartai, šnervės, plaučiai, liežuvis, liežuvėlis, stemplė, tulžies pūslė, tiesioji žarna, taukinė, bambos virkštelė, makštis, varpa), kai kurie kūno skysčiai (prakaitas, seilės, tulžis, sėkla). Nuo J. Basanavičiaus greičiausiai prasidėjo ir prieširdžio, miego arterijos, ausies prieangio ir būgnelio vartosena. Įdomu tai, kad kartu su lyties organų pavadinimais pateikiami ir sinonimai, kurie dabar jau skamba vulgariai. Atskirai paminėtinos pastangos sukurti neurologijos terminiją. Jo vartoti terminai mazgas, branduolys, vingis, smegenys, pailgosios smegenys, smegenėlės išliko iki šiol, kita vertus, iš nervų pavadinimų (pridėtinis, veido, liežuvio ir nasrų, liežuvį judinantis, akį judinantis, uoslės, regėjimo, trynukinis, klaidžiojantis) prigijo tik kai kurie ir tai pakitusiu pavidalu. Prie dabartinės vartosenos labai priartėjo tokie J. Basanavičiaus teikti pavadinimai, kaip akies duobė, terpvietis, sėklinės pūsliukės, mergystės plėvutė, plonukės žarnos, pusapskritis kanalas, pilvinė plėvė, širdies plėvės, kryžius. Iš įdomių, bet neprigijusių terminų paminėtini: gyvgyslė (arte57 Bopetucxų ead nds Įrperostim a alanai Lia B endert t: Vapsrikeag Auptnonni frien - geniai Jp ts = ot rs mplai babkes, L Jonas f ny Wiss Befctens op mh ge yor į r Sapolinasų Netas Sony put | Čympėnija delim Abul Deans yr Pins Jc į 4. Tis rea Ak, i i ata y £ A. an) a, “ ja € g Ą Aira: Lele bison, Bs aide” 5, Smad om a Ti ira tar, ti p J Mikey, pir He y Lon 5 aina smh 2, oF ed if T pagerino | ef en [ad] iki fone dig oy los Pnetosimas [p arden fare io J a C0 ie Fay hired; tr Ma Jiudews) = ard Be i 10 af fa QoCerdin) = - ie wt pro grade “ Angžiu Armet. CATA NO ies ~ fay AE 1 pav. J. Basanavičiaus rankraščio faksimilė ria), smegeninė gysliukė (nervus), pasaitas (ligamentum), strėnkaulis (columna vertebrarum), stumplys, subinkaulis (os coccygis), ropė (patella), lankas (clavicula), viliokas (clitoris), mašna (scrotum), perklodai (diaphragma), apynasris (frenulum linguae). Atskirai paminėtinos išauga (processus) ir nervų pynė (plexus), ko gero, tikslesnė negu dabar vartojami atauga ir rezginys. J. Basanavičiui nesisekė parinkti pėdos ir plaštakos, dubenkaulio dalių, smegenų dangalų pavadinimų, vis dar buvo neaiškus gerklės terminas, painiota blužnis ir kasa, daug galvota apie akies sandaros lietuviškus atitikmenis (dar nežinota odenos, ragenos, tinklainės, gyslainės, lęšio, rainelės, junginės). J. Basanavičiui nepavyko išversti cellula, cochlea, concha, ovarium, ductus ejaculatorius, epiglottis ir kitų 58 TT Sis — itione. Yeats, - pe Aids Mang. pry; = feel frulęprygų bt - pala beep vag vals, pra Ka aide | [Hodge Kibngva y Pit. Kūno - pba WDB es - [ly tao [2 we Vera We, 4 2 pav. J. Basanavičiaus žodžių darybos pavyzdys lotyniškų žodžių. Jis labai stengėsi versdamas glandula, siūlė bent kelis vertimo variantus (gelaža, grumulas, žirnukas, virukas), o liauką manė esant tik kiaulių organizme. Vėliau prigijo kaip tik pastarasis pavadinimas. Iš žodyno apmatų ryškėja J. Basanavičiaus terminų darybos principai. Pirmiausia, jis nepiktnaudžiavo priesagos -inis būdvardžiais, dažnai vartojo daiktavardžio kilmininką: veido nervas, lyties intaisos (— organai), paausių gelažionis (— liauka), poliežuvio gelažionis, miego arterija. Antra, jis propagavo daiktavardžių su priešdėliais vedinius: kaklas —pakaklė, kinka —pakinkis, širdis —prieširdis, dantis —tarpdantė ir kt. Pagaliau J. Basanavičius paliko kai kuriuos, matyt, labai įsigalėjusius, sunkiai išverčiamus lotyniškus terminus, kaip kad yra ir dabartiniame anatomijos vardyne: aorta, arterija, nervas, organas, prostata, miologija, osteologija, sindesmologija, splanchnologija. Beje, pastaruosius keturis anatomijos skyrių pavadinimus jis ir gana vykusiai vertė (mokslas apie raumenis, kaulus, sąnarius, vidurius). Dabar prigijusios fascijos J. Basanavičius nepaliko, vietoj jos siūlęs raumenų plėvę. 59 Taigi J. Basanavičius tarytum apvainikavo tą mūsų anatomijos vardyno raidos epochą, kai Lietuvoje nebuvo medicinos aukštosios mokyklos, o terminija rūpinosi pavieniai entuziastai. Labai gyva lietuviško anatomijos, kaip ir apskritai medicinos, vardyno plėtra prasidėjo įkūrus Lietuvos universitetą Kaune. Iš pradžių medicinos studentai mokėsi iš vokiškų ir rusiškų vadovėlių, tad kilo būtinybė rengti vadovėlius gimtąja kalba, taigi ieškoti ir lietuviškų medicinos, pirmiausia — anatomijos, terminų. Juos kūrė ne tik anatomai, bet ir fiziologai, patologai, klinicistai, gamtininkai. Šiuo laikotarpiu nepaprastai ryškiai iškyla žymiausio mūsų okulisto Petro Avižonio (1875-1939) nuopelnai. Nuo mažumės pamėges gimtąją kalbą, bendravęs su Jonu Jablonskiu (1860-1930) ir kitais kalbininkais, parašęs dvi gramatikėles, redagavęs ir vertęs, P. Avižonis sukūrė nepriekaištingą akies vardyną, apie kurį Pranas Skardžius (1899-1975) taip atsiliepė: „Galima drąsiai tvirtinti, kad jis savo srities medicininę terminologiją yra sutvarkęs geriausiai iš visų kitų medicinos sričių. Jis buvo vienintelis medikas, kuris kalbos dalykais, galima sakyti, sirgte sirgo“ (Skardžius 1939: 114). Zymusis akių ligų gydytojas jau nuo 1920 m. įėjo į Terminologijos komisiją, dažnai tardavosi su jos pirmininku Jonu Jablonskiu ir kalbininku Juozu Balčikoniu (1885-1969), ir tai laidavo nepriekaištingą jo rašinių kalbą (Puzinas 1979). Galima skirti du akių anatominės nomenklatūros kūrimo tarpsnius: straipsniu Senatviskieji akių pakitimai (1929) P. Avižonis įtvirtino odeną, rageną, rainelę, vyzdį, stiklakūnį, gyslainę, o garsiajame Akių ligų vadove (1940), išėjusiame jau po autoriaus mirties, pavartojo krumplyną, tinklainę, lęšiuką, vokus, ašarinį ežerą, ašarinį maišelį, akiduobę. Visi šie žodžiai stebėtinai greitai prigijo, tobula jų daryba tebelieka etalonu visiems, kurie rūpinasi ir rūpinsis lietuviška terminija. Kaip nurodė Salezijus Pavilonis (1919-1998), reikšmingiausią vaidmenį tada atliko Jurgis Žilinskas (1885-1957), padedant Anatomijos instituto bendradarbiams (Pavilonis 1993). Jis dalimis paskelbė anatomijos vadovėlio metmenis (Neurologijos paskaitos, 1923; Osteologija ir sindesmologija, 1932; Splanchnologija, 1934). Pirmoje dalyje dar randame tik lotyniškus terminus, o kitose — jau ir lietuviškus, tokius, kurių dauguma vartojama iki šiol. Pažymėtina griežta J. Ži60 linsko ir bendradarbių žodžių darybos sistema. Antai kaulai dažniausiai vadinti sudurtiniais daiktavardžiais (pleištikaulis, kulnikaulis ir kt.), vienoda, tuo pačiu principu pagrįsta buvo ir serozinių plėvių terminų daryba (pilvaplėvė, krūtinplėvė, širdiplėvė), vykusiai vadinti dantys (kandžiai, iltys, kapliai, krūminiai), audiniai (jungiamasis, epitelinis ir kt.), daugeliui sudėtingų pavadinimų vartoti priesagos -inis būdvardžiai, analogiškai vadinti virškinamasis ir kvėpuojamasis aparatai. Į vartoseną tvirtai įaugo vidaus organų ir jų dalių, gerklų kremzlių, liaukų, vamzdinių organų sienelės dangalų pavadinimai. Pažymėtini vykę daiktavardžiai gleivinė, raumeninė, apgalvotas žarnyno suskirstymas. Vis dėlto pirmomis anatomijos mokymo priemonėmis nespėta aprėpti viso vardyno. Liko beveik neliesta sindesmologija, miologija ir neurologija, o ir jau gerokai pažengusioje splanchnologijoje liko spragų: neišvengta nenuoseklumų (kartais pateikti tik lotyniški terminai — isthmus faucium, tunica fibrosa pharyngis ir kt.), per dažnai vartota būdvardžiai vietoj daiktavardžio kilmininko (gomuriniai lankai), pasitaikė tokių nevykusių vertinių, kaip įėjimas į skrandį, išėjimas iš skrandžio (t. y. įskrandis, prievartis), krintančioji (t. y. nusileidžiančioji) dvylikapirštės žarnos dalis. Pasak S. Pavilonio, be reikalo atiduota pirmenybė kepenims prieš jeknas, genitalijų srityse įteisinta gėda. J. Žilinskas cellula vertė narveliu, o ląstelę jau vėliau įvedė biologas Jurgis Elisonas (1889-1964), tarpukaryje parašęs kelis zoologijos vadovėlius. J. Žilinsko teikiamus terminus nevienodai priėmė Vytauto Didžiojo universiteto gamtos ir medicinos autoritetai. Fiziologas Vladas Lašas (1892-1966) ir patologė Janina Mackevičaitė-Lašienė (1897-1993) kaulus ir toliau vadino dviem žodžiais (kaktos, pakaušio, smilkinio kaulas), o skrandį — skilviu, darė savus raumenų pavadinimus, ginčijo kai kuriuos organų pavadinimus (pvz., kepenis). Biologas Pranciškus Šivickis (1882-1968), baigęs mokslus Jungtinėse Amerikos valstijose, anglosaksų pavyzdžiu vartojo sugramatintus lotyniškus pavadinimus, nors jiems jau buvo atitikmenys gimtąja kalba (faringas, laringas, duodenas, uteras, net ekskrecijos duktai, deferentinis duktas ir kt.). Visai nenuostabu, kad šios svetimybės neprigijo, nes, kaip matome, aiškiai prieštaravo lietuviško vardyno ir jo kūrimo tradicijai (Pavilonis 1993). 61 Po Antrojo pasaulinio karo trūko lietuviškų mokymo priemonių, o jas greitai parengti nebuvo jėgų, tad griebtasi versti iš rusų kalbos neblogą Vladimiro Tonkovo (1872-1954) vadovėlį (Tonkovas 1957, 1958). Svarbiausieji jo vertėjai — Salezijus Pavilonis ir Artūras Jurgutis (1909-1967) — pradėjo naują etapą iš pagrindų tvarkant anatomijos vardyną pagal Bazelio nomenklatūrą (B.N.A.). Vertėjai pakeitė arba pataisė kai kuriuos J. Žilinsko terminus (stuburkaulį pakeitė į slankstelį, bevardį kaulą — į dubenkaulį, gėdikaulį — | gaktikaulį, pleištikaulį ir kulnikaulį — į pleištakaulį ir kulnakaulį, naujai sudarė lietuviškus sąnarių ir raiščių pavadinimus, pagal vieną principą sukūrė raumenų terminus. Didžioji pastarųjų dalis buvo gana tikslus lotyniškų pavadinimų vertimas, tik retais atvejais jie įgavo kitą reikšmę (pvz.: galvos sukamasis raumuo — m. sternocleidomastoideus, dvilypis blauzdos r. — m. gastrocnemius, plekšninis r. — m. soleus ir kt.). Pasinaudojus Kauno anatomės Jadvygos Dobrovolskaitės-Tiknienės patirtimi, naujai parengti ir kiti miologijos terminai, kraujo indai pakeisti fiziologo Jono Šopausko (1900-1968) pasiūlytomis kraujagyslėmis, sudaryti arba patikslinti galvos smegenų dalių, branduolių ir nervų pavadinimai (Pavilonis 1993). Šeštojo dešimtmečio pabaigoje pradėjus rinkti medžiagą lietuviškų medicinos terminų žodynui, dar kartą imtasi ir anatomijos vardyno. S. Pavilonis ir A. Vaitilavičius paskelbė straipsnį (Pavilonis, Vaitilavičius 1959), kviečiantį ne tik anatomus, bet ir kalbininkus, ir visą medicinos visuomenę kritiškai vertinti kai kuriuos iki tol siūlytus pavadinimus. Matyt, šios pastangos vėliau įtvirtino ir vadovėliuose, ir dabar pateikiamame vardyne tokius terminus, kaip smegenų gumburas, antgumburis, pagumburis, ausies būgnelis ir skiltelė, nugaros (ne stuburo) smegenys, sėklidė, tarpuplautis, tarpvietė, dvylikapirštės žarnos ir smegenų stormuo (bulbus), pėda (ne letena), antkaulis (ne apykaulis), žiedinis skydo raumuo ir kt. Autoriai iškėlė ir keletą ginčytinų klausimų, į kuriuos iki šiol neatsakyta. Pirmiausia, tai — priešdėlių pair povartojimas. Remdamiesi pažasties, pakinkio, pasmakrės, papilvės analogijomis, autoriai primygtinai siekė lotynišką subversti pa-, o ne po-, kaip kad siūlė ir tebesiūlo kalbininkai. Gal dėl to vėliau originaliame lietuviškame vadovėlyje vyravo priešdėlio pabūdvardžiai: paakinis, pasąnarinis, 62 pasmegeninis, pamentinis, paodinis ir daug kitų. Vėliau jau ieškota kompromiso ir daugeliu atvejų paliktas naujų darinių apačios reikšmei specializuotas priešdėlis po-. Antra, atributinės funkcijos veikiamosios ir neveikiamosios rūšies dalyvio, pastarojo ir daiktavardžio kilmininko svyravimai: jungiancioji ar jungiamoji arterija, kylancioji ar kylamoji aorta, perverianciosios ar perveriamosios, blauzdikaulj maitinancios ar blauzdikaulio maitinamosios arterijos, uodziamasis ar uoslės nervas, kramtomasis ar kramtymo raumuo, virSkinamasis ar virskinimo aparatas ir kt. Trečia, autoriai nedrįso primygtinai teikti s/ésnos ir slėsnokaulių vietoj netikslių ir dviprasmiškų pado ir padikauliy, gal todėl vėliau įsitvirtino pastarieji terminai. Kai kurie S. Pavilonio ir A. Vaitilavičiaus remti pavadinimai vėliau neprigijo. Pavyzdžiui, autoriai plica siūlė versti klostė, o raukšlėmis vadinti tik senatvinius veido pakitimus ir netaisyklingus gleivinės darinius, tačiau prigijo raukšlė, o klostėmis kažkodėl vadinami tik sąnario kapsulės tepalinio dangalo dariniai. Valvula semilunaris buvo siūloma versti delčiniu vožtuvu, tačiau dabar vartojamas pusmėnulinis vožtuvėlis. Autoriai teikė išangę (anus), bet ji liko tik kaip išeinamosios angos sinonimas. Integumentum commune, matyt, autorių pastangomis lietuviškame vadovėlyje buvo verčiamas bendrąja kūno danga, o dabar linkstama į kūno dangalą. Mėgintos vartoti perdangos dabar jau atsisakyta (o gal be reikalo?), paliktas tarptautinis diafragmos pavadinimas. Benusistovintis anatomijos vardynas buvo pritaikytas Paryžiaus nomenklatūrai (P.N.A.) A. Jurgučio Osteologijoje (1965), A. Jurgučio ir kt. vadovėlyje vidurinėms medicinos mokykloms Žmogaus anatomija (1967). Tolesnis vardyno tobulinimo žingsnis buvo žengtas rengiant lietuvišką vadovėlį (Pavilonis ir kt. 1972, 1984), kurio autoriai — žymiausi to meto Lietuvos anatomai Salezijus Pavilonis, Rimvydas Stropus (g. 1936), Kazimieras Tamašauskas (1936-1998) ir Adolfas Urbonas (1922-1995). Rengiant antrą laidą (1984) prisijungė Vytautas Gavelis (g. 1927), Regina Mikėnienė (g. 1931). Tvarkant terminus naudotasi Paryžiaus (1955) nomenklatūra su Niujorko (1960) ir Vysbadeno (1965) pataisomis, 0 antroje laidoje atsižvelgta į Tokijo (1975) pataisas. Svarbiausieji anatomijos terminai pateko į Medicinos terminų žodyną (Astrauskas ir kt., 1980), kurį rengiant dalyvavo ir daug kalbi63