J. A. Pabrėžos geografijos vadovėlio terminai

Robertas GEDRIMAS Šiaulių universitetas J. A. PABRĖŽOS GEOGRAFIJOS VADOVĖLIO TERMINAI Jurgis (vienuolis Ambraziejus) Pabrėža – žymus XIX a. I pusės lietuvių gamtininkas, gydytojas, kunigas, vienuolis, šiandien labiausiai vertinamas kaip lietuvių mokslo terminijos pradininkas. Tai pirmasis lietuvis, pradėjęs mokslo darbus rašyti lietuviškai. Pabrėža, kilęs iš Večių kaimo (Lenkimų parapija, Skuodo valsčius), sąmoningai rašė tik tarniškai, gimtąją šiaurės žemaičių kretingiškių šnekta. Jis savo raštų kalbos nemėgino derinti prie kitų tarmių, nesistengė, kad jo veikalai būtų suprantami visiems Lietuvos žmonėms, kaip kad vėliau darė iš tos pačios parapijos kilęs Simonas Daukantas ar kiti ano meto rašytojai. Kaip teigia G. Subačius, Pabrėža jau galvojo apie bendrinės rašomosios žemaičių kalbos kūrimą ir kaip pagrindą jai paėmė gimtąją šiaurės žemaičių patarmę (Subačius 1996: 43). Vadinasi, ir jo mokslo darbuose vartojami terminai turėjo tapti bendrinės rašomosios žemaičių kalbos leksikos svarbia dalimi. Dėl to Pabrėža terminus kūrė ypač atidžiai ir stengėsi, kad jie atitiktų tarmės dvasią, būtų priimtini jos vartotojams, kitaip sakant, galėtų išsigalėti bendrinėje kalboje. Pabrėža beveik nebuvo išvykęs iš Žemaičių krašto, išskyrus keleirius studijų metus Vilniaus universitete, tuomet vadintame LDK vyriausiąja mokykla1, tad jo kalbos neveikė kitos lietuvių tarmės. Galima sakyti, kad Pabrėžos veikalų kalba yra autentiška to meto žemaičių tarmė. Neabejotinai didžiausi Pabrėžos nuopelnai yra botanikos terminijai. Lietuvių botanikai, dar ir šiomis dienomis, pristigę kokio žodžio augalui pavadinti, kartais akis kreipia į šimtamečius Pabrėžos rankraščius2. Be botanikos, Pabrėža dar labai domėjosi ir geografija. Tai 1 Beveik visi autoriai, kiek plačiau tyrę Pabrėžos biografiją, mano, kad jis Vilniaus universitete studijavęs 1792–1794 m., o Vaclovas Biržiška teigia, kad Pabrėža į Vilniaus universitetą įstojęs tik 1793 m. ir studijavęs iki 1794 m. (plačiau žr. Gidžiūnas 1994: 13). 2 Naujausio Botanikos vardų žodyno (1998) įvade nurodoma, kad vienas iš augalų pavadinimų šaltinių buvo Pabrėžos rankraščiai (BVŽ 1998: 7). 117 rodo du didžiausiai pasaulio atlasai3, išlikę iš jo asmeninės bibliotekos. Viename iš jų Pabrėžos ranka lenkiškai yra surašytos valstybės, kraštai ir jų didžiausi miestai, atlaso gale daugelis valstybių aprašyta smulkiau. Kauno viešojoje bibliotekoje irgi saugomas vienas geografijos veikalas4 iš Pabrėžos asmeninių knygų (žr. Pribušauskaitė 1982: 35). Vis dėlto svarbiausias ir svariausias Pabrėžos domėjimosi geografijos mokslu įrodymas yra jo žemaitiškai rašyta nedidelio formato (166 puslapių) penkių pasaulio dalių politinės ir fizinės geografijos rankraštinė knyga5. Šią knygą visi tyrėjai sutaria laikyti vadovėliu, nes joje yra išdėstyti fizinės ir politinės geografijos pagrindai ir ji veikiausiai buvo skirta naudoti mokykloje. Tiesa, joje mokiniams nėra jokių užduočių ar klausimų. Kiek plačiau ją tyrinėjęs J. Tarvydas teigia, kad tai pirmasis lietuviškas geografijos vadovėlis6 (Tarvydas 1972: 55). Šis veikalas Pabrėžos biografams leidžia teigti, kad 1816 m. įstojęs į Kretingos pranciškonų vienuolyną šio vienuolyno mokykloje, be tiky- 3 Vieną atlasą sudaro penkiadešimt žemėlapių (Atlas von 50 Karten), kitą – aštuoni: viso pasaulio (Mappa Totius Mundi...), Europos, Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (Regni Poloniae Magnique Ducat Lithuaniae...) ir kt. Dabar jie saugomi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius Pabrėžos fonde (F 124–8; F 124–9). 4 [L.] Echard. Dyckonyar geograficzny, czyli Opisanie Królestw... pirmas ir trečias tomai, išleisti Varšuvoje 1783 metais. 5 Šis Pabrėžos rankraštis yra be antraštinio lapo, taigi nežinomas jo pavadinimas, o bibliografijoje vadinamas pagal pirmąsias eilutes: Įžegis. // Geograpyje (Žemiuraszts) ira aprazims žemys [...]. Rankraštis saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje (F 9–3361). 6 Ne visi geografai šią knygą laiko pirmuoju lietuvišku geografijos vadovėliu. S. Vaitekūno Enciklopediniame geografijos žodyne teigiama, kad „1898 m. P. Vilčišis parašė pirmąjį lietuvišką geografijos vadovėlį“ (Vaitekūnas 1994: 215). Čia reikėtų patikslinti: P. Vilčišio Trumpa geografija arba žemės aprašymas (Čikaga, 1898) yra pirmasis spausdintas originalus lietuviškas geografijos vadovėlis. Geografės I. Švarcaitės nuomone, pirmuoju lietuvišku geografijos vadovėliu galima vadinti ir Simono Daukanto Būdą, nes jame daug geografijos terminų (Švarcaitė 1981: 213). Kiti geografai pripažįsta, kad Pabrėža yra seniausio lietuvių geografijos vadovėlio autorius (Kudaba, Bielukas 1976: 207). 118 bos, lotynų kalbos ir gamtos mokslo, Pabrėža dar dėstė geografiją7 (Gidžiūnas 1994: 70). Pabrėžos geografijos vadovėlio sandara paprasta. Knyga prasideda įžanga (Įžegis, p. 1–13), kurioje apibūdinamas geografijos mokslas, nurodomos jos rūšys (geografyje matematycznyzny, fizycznyny, palytycznyji) ir apibrėžiami pagrindiniai terminai. Toliau vadovėlis pagal žemynus suskirstytas į penkias dalis (atskirios). Daugiausia vietos skiriama Europai (Europa, p. 13–113), kitiems žemynams – Azijai (Azya, p. 113–139), Afrikai (Afrykai, p. 139–146), Pietų ir Šiaurės Amerikai (Ameryka, p. 146–162), Australijai (Australije arba Oceanje, p. 162–166) – pusė tiek vietos. Skyriaus pradžioje pateikiami bendrieji duomenys apie žemyną, toliau atskirai aprašomos to žemyno valstybės (plačiau apie knygos sandarą žr. Tarvydas 1972: 55–56). Knygoje nėra nurodyta parašymo data. J. Tarvydas mano, kad vadovėlis parašytas po 1825 m., nes jame minimas Rusijos caras Nikolajus I, kaip tik tais metais pradėjęs valdyti, ir ne vėliau kaip 1830 m., nes nuo tada Pabrėža atsidėjęs vien botanikai (Tarvydas 1972: 56). Matyt, remiantis šia nuomone, bibliografijoje irgi nurodoma, kad Pabrėžos Geografija parašyta po 1825 m. (Kišūnienė 1972: 97). Tačiau Pabrėžos geografijos vadovėlio datavimą leidžia patikslinti dar vienas svarbus faktas. Knygoje yra minimas popiežius Grigalius XVI, tapęs popiežiumi 1831 m., t. y. daug vėliau, nei Rusiją pradėjo valdyti caras Nikolajus I: Poniawojecžio ira Grygaalós XVI. gawa baźniczys Rūnyszkoosys⁸ 63. Vadinasi, Pabrėža ją parašė po 1831 m. Tai patvirtina ir rašybos analizė. G. Subačius, išnagrinėjęs Pabrėžos veikalų rašybos raidą, nustatė, kad ši knyga yra vienas pirmųjų Pabrėžos veikalų, rašytų su priebalsėmis čž, šž ir sudvejintomis balsėmis⁹, ir linksta manyti, kad knyga sukurta apie 1831–1834 metus (Subačius 1996: 42). 7 Kadangi Pabrėža žemaitiškai parengė geografijos vadovėlį, galima manyti, kad jis ir mokiniams geografiją aiškindavęs žemaitiškai (Gidžiūnas 1994: 72). 8 Dėl Pabrėžos rašybos žr. Jonikaitė 1972: 62–65; Subačius 1996: 11–113. 9 Knygos pradžioje šios ypatybės vartojamos daug rečiau, į antrąją knygos pusę jų gausėja, dėl to ir straipsnyje tas pats žodis gali būti nevienodos rašybos. 119 Pabrėža niekur nenurodo, kokiais šaltiniais rėmėsi rašydamas šią knygą. Veikiausiai jis naudojosi lenkiškomis geografijos knygomis, tai rodo tikrinių vardų lenkiškos lytys, pvz., Wataakaa „Italija“ 57 (į tai atkreipė dėmesį ir Tarvydas 1972: 57), taip pat knygoje retesni terminai aiškinami lenkiškai. Ko gero, tai nebuvo vieno kurio veikalo vertimas ar sekimas, nes neaptikta panašaus lenkiško geografijos veikalo, išleisto XVIII a. pab. – XIX a. pr., kuriame taip glaustai būtų aprašytos visų žemynų valstybės. Pabrėžos vadovėlis gal kiek primena K. Wyrwicziaus Geografiją (Wyrwicz 1799). Čia, kaip ir Pabrėžos knygoje, pirmiausia paaiškinami svarbiausieji terminai. Apibrėžimai abiejose knygose formuluojami panašiai, tik Wyrwicziaus juos pateikia klausimų ir atsakymų forma: plg.: Geografijo (:Žemiu-raszts) ira aprasžims žemys, at kóry giwenam 1 ir Co jest geografija? Geografia abo nauka kraiopisarśka jest Opisanie Ziemi (Wyrwicz 1799: 1). Wyrwicziaus Geografija negalėjo būti pagrindinis Pabrėžos šaltinis, nes joje aprašomas tik vienas Europos žemynas. Pabrėža, matyt, naudojosi visais jam prieinamais šaltiniais ir žemaitiškai išdėstė svarbiausias fizinės ir politinės geografijos žinias apie visus pasaulio žemynus. Kalbos mokslo istorijos dėlei reikėtų paminėti, kad pirmajame lietuviškame geografijos vadovėlyje yra išvardytos pagrindinės Europos kalbų grupės, pvz.: Lyižówiu binktorýniu rokóu wyniśtyka 1) biskayskynis; 2) szkockoiryckynis (: celtogaulskynis); 3) cymbryskynis; 4) finskynis; 5) grekynis; 6) totynyszkasis; 7) arnauckynis arba albanskynis; 8) germanskynis; 9) žemaytynis, lytównys, yr tatwyszkasis; 10) stowianskynis; 11) tó r kys zkaa–tatarynis. Apar tu židyszkasis yr Cygonyszkasis 19–20. Kaip matyti, čia į vieną greta su indoeuropiečių kalbų grupėmis pakliuvo ir kitų kalbų šeimų grupės (terminu biskayskynis turbūt vadinama baskų kalba, finskynis – tai finougrų šeimos kalbų grupė ar kalba; tiurkų – tór kyszkaa–tatarynis). Pabrėža nevartojo vieno termino baltų kalbų grupėms pavadinti, o žemaičių tarmė laikoma atskira baltų kalba ir nurodoma pirmoji. Lietuvių kalbotyrai ir geografijos mokslui šis Pabrėžos darbas yra svarbus kaip vienas pirmųjų lietuviškų geografijos terminų kūrimo pavyzdžių. Taip pat neabejotina jo vertė istorinei leksikologijai ir dialektologijai. Deja, lietuvių geografai nepasiekė botanikų pavyzdžio ir 120 juo nesinaudojo kurdami lietuviškus geografijos terminus10. Neparodė Pabrėžos geografijos vadovėliui reikiamo dėmesio ir leksikografai – jo žodžiai nepateko į didįjį Lietuvių kalbos žodyną (LKŽ). Pabrėžos Geografijoje rasta per 250 terminų, iš jų apie 200 yra vienažodžiai. Suprantama, čia vartojami ne vien geografijos terminai, rasta nemažai ir kitų, geografijai artimų, sričių terminų. Aptardamas ekonominę šalies padėtį, autorius neišsiverčia be ekonomikos terminų, aprašydamas šalies karines (sausumos ir jūrų) pajėgas, vartoja karybos, laivininkystės terminus. Taip pat vadovėlyje rasta botanikos, zoologijos (augalų ir gyvūnų pavadinimai), chemijos, kalbotyros, tikybos, architektūros ir kai kurių kitų sričių terminų. Straipsnyje Pabrėžos vadovėlio terminai analizuojami pagal jų šaltinius: 1) paimti iš gyvosios kalbos, 2) pasidaryti savo kalbos žodžių darybos priemonėmis, 3) pasiskolinti iš kitų kalbų. Paprastųjų žodžių terminizavimas Paprastųjų kalbos žodžių vertimas terminais vadinamas terminizavimu. Terminizacija paprastai yra susijusi su didesniu ar mažesniu semantiniu (kartais ir gramatiniu) žodžio modifikavimu ir apibrėžimu. Dažniausiai terminizuojamo žodžio reikšmė yra išplečiama, susiaurinama, apibendrinama ar perkeliama pagal tam tikrą požymį visai kitam dalykui pavadinti (Keinys 1980: 64; Klimavičius 1996: 6). Pabrėža, pirmasis pradėjęs lietuviškai kurti geografijos tekstą, iškart pristigo specialiųjų žodžių pavadinti įvairioms geografijos sąvokoms. Suprasdamas, kad geografija (ypač fizinė) yra ta mokslo sritis, kurios sąvokoms įvardyti galima lengvai ir daug paimti liaudies kalbos žodžių, Pabrėža drąsiai ėmėsi terminizuoti savo tarmės žodžius. Geografijoje vartojama per 80 terminizuotų paprastųjų žodžių (40 proc. visų vienažodžių terminų). 10 Kai kurie geografai (Švarcaitė 1981: 213) Pabrėžai ne visai pagrįstai prikiša, kad jis daugiausia vartojęs savo susikurtus, o ne iš gyvosios kalbos paimtus geografijos terminus. 121 Pabrėža nemažai terminizavo tarmėje vartojamų svetimų žodžių, kurie dabar laikomi barbarizmais (svetimybėmis), pvz.: rieds „valstybinė santvarka, valdžia“ 106, rinkis 88 „apskritis, apygarda“, róbėzė 13 „sienos“, swiets „pasaulis“ 147 (iš šio žodžio daroma ir daugiau terminų, pvz., swietingóms 20). Sudėtinių terminų dėmenimis irgi neretai imamì liaudies kalboje vartojami svetimi žodžiai, pvz.: lęciugs katnu „kalnų grandinė, kalnynas“ 5; beswiety satas „negyvenamosios salos“ 157; lousvijy miestaa „laisvieji miestai“ 76. Pabrėža, matyt, juos suvokė kaip gyvosios kalbos žodžius, nes jie plačiai buvo (kai kurie ir dabar yra) vartojami žemaičių tarmėje. Jų vertimą terminais turime laikyti ne terminų skolinimusi, o terminizacija. Taip pat terminizacijos, o ne skolinimosi rezultatu laikomi ir terminizuoti senieji skoliniai. Pirmiausia Pabrėžos geografijos vadovėlyje terminizuojami ir semantiškai beveik nekeičiami paprastieji žodžiai, susiję su geografine aplinka, klimatu, reiškian tys negyvosios gamtos kūnus ir reiškinius, pvz.: dauba 130, debesys ~ debesys 124, ězèrs 6, jura ar mary 5, kalns 6, kahwa 5, liitós ~ lytus 116, ors 24, ópy ~ upė 6, óula 132, pakalny 151, pawasaris 20, puga 7, sata 4, seklyma „sekluma“ 12, snygis ~ sniegas 133, uksyna ~ ūksena 124, undóu ar wandóu ~ vanduo 5, undenis 77, wies ~ vėjas 7, wasara 20, wietra 7, žyima ~ žiema 21, žemy 1. Visi šie žodžiai yra seni baltiški, kai kurie paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės ir žinomi ne tik žemaičiams, bet ir kitomis tarmėmis šnekantiems žmonėms. Kaip rodo LKŽ, dauguma jų yra daugiareikšmiai. Veikiausiai ne viena reikšmė jie buvo vartojami ir Pabrėžos laikais. Šioje geografijos knygoje terminizuota jų pagrindinė reikšmė. Panašiai paprastuosius žodžius terminizavo ir kiek vėliau už Pabrėžą terminologijos darbą dirbęs kitas žemaitis Laurynas Ivinskis (plačiau žr. Auksoriūtė 1997: 45). Daug senų baltiškų žodžių terminizuota naudingosioms iškasenoms pavadinti, pvz.: auksós 25, dróska 123, gelžys 25, ruudas 125, sydabrós 25, szwyns 41 ir szwęns 123 ~ švinas, waris 25. Reikia paminėti, kad Pabrėža jau vartoja tokius pat kaip ir dabar pasaulio šalių pavadinimus¹: 1 Pavyzdžiui, 1906 m. išleistame J. Jablonskio redaguotame S. Mečiaus geografijos vadovėlyje Trumpas žemės aprašymas vartojami kitokie pavadinimai: rytai, vaka- 122 Daboty reik ketores binktoynes szalis, arba aplinkomus (okolice) swieta: Pytus (:południe meridies ar Sud)¹²; Siaury (:Północ, Septentrio ar Nord); Rìta (:Wschod. Oriens ar Est); Wakara (Zachod. Occidens ar Ouest) 12–13. Tai taip pat terminizuoti gyvosios kalbos žodžiai. Knygoje vartojama keletas terminizuotų liaudies kalbos žodžių ne tik fizinės, bet ir politinės, ekonominės geografijos realijoms pavadinti, pvz.: amataa 26, giwentojee 25, 166, miests 33, ōusts ~ oustas 6, pylys 60, preky 113, szalys 9, valde ~ valdžia 10. Dalis šių žodžių yra senieji skoliniai, pvz.: germanizmas amataa, slavizmas miests. Paprastųjų žodžių terminizavimas yra susijęs su terminų apibrėžimu. Termino reikšmė turi būti tiksliai apibrėžta. Nemažai liaudies geografijos terminų knygos įžangoje (įžegis, p. 1–13) apibrėžiami, t. y. jiems tarsi suteikiamas mokslinio termino statusas, pvz.: sala (:Insula) ira dalys žemys ysz wysu szalu wądenio aplyta 4; ópy ir tay šōrinkyms undyns saldziojy, wagō tekąty 6. Kaip jau minėta, neretai terminizuojamo paprastojo žodžio reikšmė yra išplečiama arba susiaurinama, kartais gyvosios kalbos žodis į terminiją perkeliamas visai kitam dalykui pagal panašumą ar kitą bruožą pavadinti. Tokius terminizuotus žodžius galima laikyti semantiniais dariniais. Nauja terminizuoto žodžio reikšmė su paprastojo žodžio reikšme turi bendrų semų, kurios motyvuoja naująją, terminę, reikšmę. Paprastojo žodžio reikšmė ir termino reikšmė yra nevienodai artimos, tai priklauso nuo to, kiek jos turi bendrųjų semų ir ar jos įeina į reikšmės branduolį, ar į reikšmės periferiją. Jei paprastojo žodžio ir termino reikšmių branduoliai sutampa, tai jos nelaikomos skirtingomis sememomis ir žodynuose neskiriamos, pavyzdžiui, jau minėtų žodžių, reiškiančių įvairius gamtos kūnus ir reiškinius (kalnas, upė, vėtra ir kt.), ir DŽ, ir LKŽ nurodoma viena reikšmė (neskiriamos dvi – paprastoji ir su pažyma geogr.13). riai, žiemiai, vasariai. J. Jablonskis dar ir Mūsų žodynėlyje (1918) nebuvo apsisprendęs, kurie pasaulio šalių pavadinimai tinkamesni, vartoję nonemai sinonimu. 12 Pabrėža šalia naujo termino ar, jo manymu, retesnio žodžio skliausteliuose po dvitaškio, kartais po jungtuko ar, dažnai pateikia lenkišką, rečiau lotynišką ar kitos kalbos atitikmenį arba lietuvišką sinonimą. 13 DŽ tik kalnas turi reikšmę su pažyma geogr., bet nėra skiriama paprastoji pirminė reikšmė; žodžių upė ir vėtra reikšmės šios pažymos neturi. 123 Terminizuodamas žodžius, Pabrėža nevengė įvairių semantinių keitimų. Geografijos vadovėlyje randame paprastųjų žodžių, kurių terminizuota reikšmė yra susiaurinta. Žodžiais versmė, sžaltnis (6) pavadintos upės ištakos, pvz.: pradė ópys vadynas versmė ar sžaltnis 6. Knygos gale šalia žodžio sžaltnis yra pavartotas dar vienas sinonimas werdōlis: sžaltnis (ar werdōlis zrždōlō) 131. Pagrindinė žodžio šaltinis reikšmė yra „vieta, kur iš požeminio vandens gyslos teka vanduo“ (LKŽ XVIII), t. y. vieta, nebūtinai duodanti upei pradžią. O žodžio versmė ketvirtoji reikšmė LKŽ yra „upės ištaka“, iliustraciniai sakiniai pateikiami iš K. Būgos ir M. Daukšos raštų. Verdulis LKŽ laikomas žodžio virdulys fonetiniu variantu ir neskiriama jo reikšmės „šaltinis, versmė“, bet yra pateikiamas šio žodžio vedinys verdulingas „šaltiniuotas“ ir vienas iliustracinis pavyzdys iš Pabrėžos botanikos raštų (LKŽ XVIII). LKŽ duomenys nerodo, kad žodžiai šaltinis ir verdulis būtų vartoti reikšme „upės ištakos“, matyt, juos galima laikyti individualiais Pabrėžos terminais. Pabrėžos vadovėlyje randame ir daugiau terminų, kurių reikšmės LKŽ nėra fiksuotos, matyt, kiti autoriai tokiomis reikšmėmis šių žodžių nevartojo. Galima sakyti, kad tai individualūs Pabrėžos geografijos terminai. Žemaičių tarmės žodžiu troba geografijos vadovėlyje yra pavadinti parlamento rūmai, pvz.: [...] sodietamy ysz karaliaus ir dwejų trobų: ysz kórių pyrmoji sósydeva ysz Senata, atroji ysz Pashu yr Depūtawotojų 43. Terminizuoto paprastojo žodžio ertmė reikšmė „tuščia patalpa, tuščias plotas, tuščia vieta“ (LKŽ II) yra apibendrinta, sukonkretinta – ertmy 105 „teritorija“ (ta pačia reikšme vartojamas terminas ertiby 2). Terminizuodamas paprastojo žodžio vaisius daugiskaitos formą waysey 25, Pabrėža reikšmę labai išplėtė, šiuo žodžiu vadino valstybėje auginamus gyvulius bei augalus ir gaunamas naudingąsias iškasenas (plg. vaisius 8. „turtas“ LKŽ XVII). Geografijos vadovėlyje žodžiu dyržōs 20 vadinamas klimatas ir klimatinė juosta, šalia jo vartojamas ir darinys žemdyržis, pvz.: Dyržōs ar Žemdyržis, klimat 24. Įlankai pavadinti Pabrėža vartojo tris žodžius: atkōta, arba ataka, ar kōlszy jūrny 5. To meto lenkų geografijos knygose irgi buvo vartojami trys terminai, plg.: zatok, odnoga morska, golf (Wyrwicz 1799: 14). Pirmasis žodis atkula retas, matyt, tik šiaurės žemaičių vartojamas 124 mas reikšmė „platesnė upės vieta, kur ji įsiterpia į krantą ir kur vanduo lėčiau beteką; užtakis“. LKŽ šio žodžio vartojimo šaltiniai nurodomi Pabrėžos raštai ir duodami du iliustraciniai sakiniai taip pat iš Pabrėžos tarmės ploto – Plungės ir Salantų (LKŽ I). Kad šį žodį vartotų kiti žemaičiai, nėra duomenų, nerandame šio žodžio ir DūnŽ. Tarmėje (ir Pabrėžos botaniko raštuose) atkula vartojamas kalbant apie upės užtakį, o geografijos vadovėlyje Pabrėža jo reikšmę apibendrino ir juo pavadino jūros įlanką, pvz.: Babelmandeb (:wartaa smerty) jung jūra arabynu šo atkolo arabynu arba jūro raudonomoj 135. Kiti sinonimai, matyt, yra sudaryti susijūreičius į lenkiškus terminus: utaka (= uttaka) yra susidarytas pagal lenk. zatok (su galūne iš veiksmažodžio atiteka), o sudėtinis terminas kólsży jūryny išsiverstas iš lenk. odnoga morska. Sąsiauriui pavadinti žemaičių tarmėje nebuvo jokio žodžio. Pabrėža šiai sąvokai įvardyti terminizavo galūnės vedinį pargniuža 6. Nors šis žodis yra aiškus darinys, vis dėlto galima sakyti, kad Pabrėža jį paėmė gatavą iš gyvosios kalbos, o ne pats išsivedė iš veiksmažodžio pergniaužti, nes jo ne viena reikšmė („perspausti“; „pertempti“; „pusiau per liemenį persmaugti (drabužį)“ LKŽ III) nemotyvuoja termino reikšmės „siauras vandens ruožas tarp žemynų, salų arba tarp žemyno ir salos, jungiantis gretimus vandenynus, jūras ir kitus vandens telkinius“ (Vaitekūnas 1994: 171). O paprastasis žodis pergniauža (ir jo variantas pargniūža) „suplonėjimas, susiaurėjimas tarp dviejų storesnių, platesnių dalių, išmauga“ (LKŽ IX) yra perkeltas sąsiaurio sąvokai pavadinti pagal požymį „susiaurėjimas, suplonėjimas“¹⁴. Sinonimiškai šalia termino pargniuža vartojamas sudėtinis terminas ąksztibe jūryny 6, kuris yra vertinys iš vokiečių kalbos dūrinio Meer enge „sąsiauris“ (vok. Meer „jūra“, Enge „siaurumas, ankštumas“), lenkų vadovėliuose taip pat buvo vartojami du terminai cieśnina, abo przemyśka morska (Wyrwicz 1799: 14). Šalia termino pargniuža kartais vartojamas būdvardis ankštas, pvz.: ąksztó pargniužó Faro di Messina 66. 14 Klaipėdoje leistame laikraštyje „Lietuwiszka Ceitunga“ pergniuža pavartotas taip pat kaip geografijos terminas siauram žemės (ne vandens) ruožui pavadinti – sasmalka (LKŽ IX). 125 Keletas Pabrėžos Geografijoje terminizuotų paprastųjų žodžių, kurių terminizacijos pamatas yra reikšmės perkėlimas, yra vartojama ir kitų autorių, šių terminų reikšmės fiksuotos LKŽ, pvz.: gyre „dykuma“ 140, jōusta „žemės ruožas, turintis vienodą klimatą“ 129, kaps „kraštas, šalis“ 110, žīmie „herbas“ 27. Tik dabar sunku pasakyti, ar Pabrėža bus nusižiūrėjęs į kitus kurdamas šiuos terminus, ar savarankiškai terminizavęs juos tokiomis reikšmėmis. Pasakytina, kad Pabrėža vartoja nemažai įdomių tarmės būdvardžių įvairioms oro sąlygoms apibūdinti, pvz.: į rytus kaytringas buun wasaras, o žīimus darganuotas yr wietringas 130; Wydōtynioji arba Auksztoji Azyje [...] tór sausa yr dydesnioje daliece ašzri ora, kaytringa wasara [...] yr pryky (ar body) žīmo 116. Šie būdvardžiai yra artimai susiję su geografijos terminais. Vieni jų yra išvesti iš terminų, kurie kalbama-jame vadovėlyje net nepavartoti (dargana, kaitra), bet aišku, kad buvo žinomi Pabrėžai. Dalis šių būdvardžių gali būti sudėtinių terminų šalutiniai dėmenys (sausas, darganotas oras). Naujų terminų daryba Suprantama, kad Pabrėža negalėjo savo tarmėje rasti tinkamų žodžių visoms geografijos sąvokoms įvardyti. Beveik neįmanoma rasti žodžių, kuriais būtų galima pavadinti Lietuvos kraštui nebūdingas realijas (pvz., ugnikalnis, vandenynas) arba tik mokslo nustatytas abstrakcijas kategorijas (pvz., platuma, ilguma). Tad Pabrėžai, lietuviškų geografijos terminų kūrimo pradininkui, be savo tarmės žodžių terminizavimo, teko ieškoti ir kitų terminų kūrimo būdų. Jis neskubėjo skolintis ar išsiversti terminą iš kitų kalbų. Pabrėža sėkmingai naudojosi lietuvių kalbos žodžių darybos išgalėmis. Šiame vadovėlyje vartojama apie 40 sudarytų naujų geografijos terminų (20 proc. visų vienažodžių terminų). Kartais yra sudėtinga nustatyti, ar darybiškai skaidus ir tarmėje vartojamas žodis (aiškus darinys) yra terminizuotas, t. y. gatavas paimtas iš tarmės, ar yra pasidarytas kuriuo nors žodžių darybos būdu. Tokiais atvejais atskirti termino šaltinį padeda termino motyvacija. Jei termino reikšmę labiau motyvuoja darybos pamatas, tai jo šaltiniu laikoma žodžių daryba, jei paprastojo žodžio reikšmė – 126 tai terminizacija. Dėl to aiškus galūnės vedinys pargrinda laikomas terminizacijos, o ne darybos rezultatu. Šiame skyriuje neaptariami neoriginalūs, iš kitų kalbų žodžių išsiversti terminai. Jie laikomi vertiniais. Priesagų vediniai. Pabrėžos Geografijoje rasti apie 25 terminai, sudaryti su priesagomis, tai daugiau nei pusė visų darinių. Pabrėža, darydamas naujus terminus, dažniausiai vartojo priesagą -ybė. Didžiausia šios priesagos vedinių dalis yra daiktavardžių abstraktai, pvz.: dalmii̇bė „administracinis suskirstymas“ (: dalmė), ta pačia reikšme vartojamas ir priesagos -mė vedinys daalme 78; darbi̇by „verslas“ (: darbas), pvz.: Galwingóujy d a r b i i b y (Zatrudnieniem) ira Kawone bado-os yr bótasdarbš 119; dwasyszki̇iby „dvasininkija“ (: dvasiškis) 133; gyṁinyby (narodowe) „tautybė“ 11 (: giminė); galwzódiby „žmogžudystė“ 119 (: galvižudys); moksli̇bys¹⁵ (umiejętności) „sugebėjimai, mokėjimai“ 26 (: mokslas); pasiedliby „kolonijos, valdos“ (: pasedła „sodybos vieta, sodyba“ LKŽ IX), pvz.: At pakrašti̇o aukšouto Europyjonis tór pa s i e d l i i b e s 144; žmogžórdliby „žmogžudystė“ (: žnogzurdys „kas nuzurgoja žmogų, žmogžudys“ LKŽ XX). Keletas -ybės vedinių padaryti iš būdvardžių, pvz.: ygli̇iby „ilguma“ 147 (: ilgas); ptatiiby „platuma“ (: platus), pvz.: [Amerika] gól tarp 210–344° l g i b y s, o 56° pyti̇nys lig 80° p t a t i i b y s šiauryns 147; wartauniby „prekyba“ 38 (: vartaunas „besiverčiantis prekyba“). Kitas gana dažnas darybos formantas – priesaga -imas: itapyṁs „intakas“ (: įtapti „įtekėti“ LKŽ XV, pavyzdys tik iš Pabrėžos raštų), šalia sinonimiškai vartojamas tos pačios priesagos vedinys nóutapyṁs (: nutapti „įtekėti“ LKŽ XV), pvz.: kór wiel ópy begas, yr i kyta ópy ar i jūra ipól, ira I t a p y m s ar N ó u t a p y m s 6; padalyjyṁs „administracinis suskirstymas“ 27 (: padalyti); pagiwenyṁs „šalies valdovo būstinė“ (: pagyventi), pvz.: pagiwenyṁs (rezydencya) ciesoriaus 27; sómaanims (przemysł) „pramonė“ 42 (: sumanyti). Visi šie vediniai žymi veiksmo rezultatą ir yra daromi iš priešdėlinių veiksmažodžių. 15 Maždaug tuo pat metu (1832 m.) šis naujadaras panašia reikšme pavartotas ir pirmajame Prūsuose leistame lietuvių laikraštyje Nusidavimai apie Ewangelijos Prasiplatinimą tarp Žydų ir Pagonų (LKŽ VIII). 127 Rasta keletas priesagos -einė vedinių. Retos reikšmės yra šios priesagos vedinys gyveny „žemdirbystė“ 149 (: gyventi „dirbti (apie žemę)“ LKŽ III); boweyne „šalies valdovo būstinė“ 46 (: būti). Kitu priesagų vedinių Pabrėžos Geografijoje rasta po vieną pavyzdį: -umas: svietingóms (Ludność) „gyventojų skaičius“ 20 (: svietas „žmonės“ LKŽ XIV); -ūnė: darbuune „verslas, užsiėmimas“ (: darbas), pvz.: Eskimaa, kóriu darbune ira medziokle, żwejiba yr t. t. 151; -ukas: ligióks „pusiauja­s“ 116 (: lygus). Šiam terminui sudaryti dingstį, matyt, yra davusios kitos kalbos, plg. lot. aequator „lygintojas“, lenk. równik. S. Daukantas taip pat vartojo naujadarą, sudarytą pagal kitas kalbas: lygruba (DLLŽ I 180). Galūnių vediniai. Gana originalus Pabrėžos sukurtas galūnės -a vedinys nóuszuuka „krioklys“ (: nùsóko), pvz.: Cze atsyra szlowinga nóuszuuka (katarakta) Niagary 152. Krioklį Pabrėža šioje knygoje vadina ir kitais terminais: óżkarpis, żeminszukšis 6. Óżkarpis veikiausiai yra terminizuotas liaudies kalbos žodis, o żeminszukšis – dūrinys. Priešdėlių vediniai. Rastas vienas priešdėlio pri- (atitinkamai prie-) vedinys prižemis (Promontorium) 4 „iškyšulys“ (: žemė). Dūriniai. Dūryba – palyginti produktyvus Pabrėžos terminų darybos būdas. Šiuo darybos būdu sukurta apie dešimt terminų, tai ketvirtadalis visų vedinių. Vienas iš originaliausių Pabrėžos naujadarų yra dūrinys ógnakalney (wulkany arba kalnaa ógni yszdómatyjy) 15 (: ugnis, kalnas). Pabrėža šį dūrinį, kaip įprasta žemaičių tarmėje, vartoja su jungiamuoju balsiu -a- (plg. ugnakuras), tokia forma šis žodis, kaip nurodo LKŽ, pateiktas tik A. Kuršaičio žodyne. Su jungiamuoju balsiu -i- pirmąkart žodis ugnikalnis užfiksuotas 1906 m. J. Jablonskio redaguotame J. Mečio Trumpame Žemės aprašyme, A. Piročkinas šio žodžio autorystę priskiria J. Jablonskiui (Piročkinas 2000: 16). Pabrėža žodį ugnakalnis (ugnikalnis) vartojo gerokai prieš J. Jablonskį, tad jo autoriumi reikėtų laikyti Pabrėžą. Kiek keista, bet ugnikalnio nevartojo S. Daukantas, jo didžiajame žodyne randame wulkan, ugnis žiamej’ deganti, wulkanas (DLLŽ III 267). Kiek kitokia yra žodžio pusiasalis istorija. Pabrėža šiai geografijos sąvokai vartojo naujadarus pósiausata, ar pósiausalis (Perinsula) 4 (: pusiau, sala). Žodžio pusiasalis autoriumi irgi laikomas J. Jablonskis (Piročkinas 2000: 16). Pats J. Jablonskis griežtai skyrė žodžių pusia- 128 salis ir pusiasalis „salos vidurys“ reikšmes, tad Pabrėžos nelabai išeitų laikyti geografijos termino pusiasalis „sausuma, iš trijų pusių supama vandens“ autoriumi. Vėliau pusiasalis pusiasalio reikšme buvo vartojamas aušrininkų. S. Daukanto žodyne pateiktas naujadaras pusale. Rusų geografijos terminų raidos tyrėja L. Kutina (1964: 156) rusišką terminą полуостров laiko vertiniu iš vok. Halbinsel. Vadovėlyje vartojama dar keletas sudurtinių terminų, kurių antrasis dėmuo yra daiktavardis: dyjdūris „vandenynas“ 5 (: didis, jūra), pvz.: Dydjurio (oceanum) szaukas ciela prabaga undyns surojy uplejęcziojy żemyn 5; nausodis „kolonija“ 159 (: nauja, soda); pythruksznis „dienovidinis“ 3 (: pietus, brūkšnys); žemdryžis „klimatas“ 115 (: žemė, dryžas „klimatinė juosta“). Taip pat vartojamas vienas kitas dūrinys, kurio antrasis sandas remiasi veiksmažodžiu: žmogžūda „žmogžudystė“ 120 (: žmogus, žudo), žmogžórda 120 (: žmogus, zurdoja „žudo“ LKŽ XIX). Apibendrinant galima pasakyti, kad kurdamas geografijos naujadarus Pabrėža dažniausiai rėmėsi įprastais lietuvių kalbos žodžių darybos dėsniais. Produktyviausias yra priesagų darybos būdas, taip pat matyti sudurtinių žodžių gausėjimo polinkiai terminijoje. Nemažai Pabrėžos naujadarų buvo vykusiai sudaryti. Tai rodo, kad panašius ar net tokius pat naujadarus kūrė vėlesni autoriai, pvz., pusiasalį – aušrininkai, ugnikalnį – J. Jablonskis. Veikiausiai jie nebuvo perimti iš Pabrėžos vadovėlio, nes rankraštis nebuvo spausdintas ir mažai kam žinomas, turbūt jo nebuvo skaitęs ir S. Daukantas, nes jo didžiajame Lenkų–lietuvių kalbų žodyne nerandame nė vieno Pabrėžos geografijos naujadaro. Skolinti terminai Be savo kalbos išteklių, dar vienas terminų šaltinis yra svetimos kalbos. Žodžių skolinimasis yra nevienodo laipsnio. Leksikologijos darbuose skoliniai pagal tai, ar pasiskolinamas visas žodis (ir raiška, ir jo turinys), ar tik jo dalis (išverčiama raiška ar perimama reikšmė), yra skiriami į materialiuosius ir nematerialiuosius skolinius (Barauskaitė 1995: 35). Pabrėžos Geografijoje vartojamus skolintus terminus taip pat galima skirti į materialiuosius, kurie iš kitų kalbų paimti su 129 panašią reiškia ir turiniu, ir į nematerialiuosius, kurie pamorfemiu išsiversti iš kitų kalbų žodžių. Skolinių vadovėlyje vartojama apie 80 (40 proc. visų terminų). Palyginti didelį skolintų terminų nuošimtį lėmė vadovėlio objektas. Svetimiems kraštams, valstybėms ir jų realijoms aprašyti neišsiverčiama be skolintų žodžių. Materialieji skoliniai. Nemažą skolinių dalį Pabrėžos Geografijoje sudaro įvairių valstybių administracinių vienetų pavadinimai, pvz.: Lenkijos, Prancūzijos – departamețs 40, 55; Danijos – diecczyji 103, išnašoje paaiškinama: Dijecczyje (rašoma su j!) cze tón pati znoczy, koú Prawincÿe; Meksikos – distrikts (stambesnis vienetas) 155 ir in-tendencÿe (smulkesnis) 155; Šveicarijos – kantons 69; kitų valstybių – góbernyjy 27, jorydykcyje 38, prawincÿe 37, 51 etc. Taip pat rasta politinės, ekonominės geografijos terminų, pvz.: dakadaa „pajamos“ 26, 84, pabryks 26 ~ fabrikas, religyÿs arba wieras 19 ir wiera 103, stalicźe „sostinė“ 27, vietoj jo kartais pavartojamas sudėtinis terminas miests pyrmótynis 32. Vartojama skolinių laivams pavadinti, pvz.: fregata 26, 78, brygs 78. Visi šie skoliniai yra aplietuvinti – jiems pridėtos žemaitiškos galūnės ir jie kaitomi pagal lietuvių kalbos (atitinkamai žemaičių tarmės) gramatikos taisykles. Pabrėžos vadovėlyje rasta keletas visai neaplietuvintų skolintų terminų, pvz.: alabaster ~ alebastras 41, Geizer ~ geizeris 105, Samum ~ samumas „toks Afrikos vėjas“ 116, 135, pvz.: pÿtu szalie łakee pót wies kaytresis óztroszkÿnatesis wadynams Samum. Tai retai vartojami terminai, reiškiantys Lietuvos kraštui visiškai nebūdingus reiškinius ar objektus, jų geografijos vadovėlyje tėra vos vienas kitas. Pabrėža jiems ne tik nekūrė lietuviškų atitikmenų, bet jų net netaikė prie žemaičių tarmės gramatikos, nepridėjo galūnių ir jų nekaitė. Dabartinėje geografijos terminijoje tas sąvokas irgi pavadina skolinti žodžiai. Nemažai aptariamoje knygoje vartojama skolintų žodžių įvairiems kitų kraštų gyvūnams (a) ir augalams ar jų vaisiams (b) pavadinti: a) bawoolaa 127 (plg. lenk. bawół „buivolas“), hyenas ~ hienos 126, kolibraa ~ kolibriai 149, krokodilee 136, lamas 149, lampartaa 125 (plg. lenk. lampart „leopardas, pantera“), ława „liūtai“ 123, 125, 149, papuugas 127, poowaa ~ povai 126, reniferaa 25, 118 (plg. lenk. renifer „šiaurinis elnias“), stanee „drambliiai“ 126, struśžė ~ 130 stručiai 136, szakale 123 (plg. lenk. szakal), tygrysaa ~ tigrai 123, 149, werbludaa „kupranugariai“ 122, wigonie ~ vikunija „tokio lama“ 149; b) ananasaa 136, china „kininis sarsaparilis, Smilax china“ (BVŽ 1998: 278) 149, daktilee 136 (plg. lenk. daktyl „datulė“), ipekakuuna ~ ipekakvana „toks Centr. ir P. Amerikos krūmas“ 149, kakao ~ kakava 149, manioks 149, sago „sagopalmė; kruopos, gaunamos iš tos palmės krakmolo“ 149, sassafras „toks Š. Amerikos medis, sasapras“ (LBŽ 1938: 312) 149, sassaparilla „sarsaparilis“, plg. vok. Sassaparill (BVŽ 1998: 278) 149, vanilla ~ vanilė 149. Pabrėža nekūrė savų terminų retai vartojamoms sąvokoms, įvairių valstybių administraciniams vienetams pavadinti, egzotizmų nekeitė savais žodžiais. Terminus jiems pavadinti daugiausia skolinosi iš lenkų arba per lenkų kalbą. Nematerialieji skoliniai. XIX a. pradžioje, lituanistinio sąjūdžio metais, buvo ypač vengiama svetimų žodžių. Paprasčiausias būdas kurti naujus terminus buvo pamorfemis žodžių vertimas. Pavyzdžiui, S. Daukanto, didžiausio lietuvių kalbos naujadarų kūrėjo, net 90 proc. sudarytų sudurtinių žodžių pagal sandus atitinka lenkišką prototipą (Subačius 1993: 147). Nemažai vertinių buvo vartojama ir kaimyninių kalbų – rusų (Kutina 1964: 194–204), lenkų (plg. Wyrwicz 1799) geografijos terminijoje. Daugiausia terminų Pabrėža mėgino verstis iš graikų kalbos. Graikišką terminą geografija pamorfemiu vertė žemūraszts 1, bet jį vartojo ne kaip pagrindinį, o tik skliaustuose, pvz.: Geograpye (: žemūraszts) 1. Lenkų geografijos knygose šis graikų kilmės terminas irgi buvo verčiamas, pvz.: Geografia abo nauka kraiopisarska (Wyrwicz 1799: 1). Vadovėlio pradžioje dar pavartojama keletas terminų, padarytų iš šio vertinio, pvz.: žemraszitojee „geografai“ 9; mile žemrašž- nynyny (: Mila geograficzna) 2. Kitą graikišką terminą archipelag „salynas“ vertė keliais terminais: salmary 6, 108 (: sala, mare), tabjuaris 162 (: labai?, jūra), binktūrmary 6 (: binktūrinis?, mare). Tai paties Pabrėžos vertiniai, kiti autoriai, matyt, jų nevartojo, nes nė vieno iš jų nėra LKŽ; S. Daukantas savo žodyne taip pat nenuoda jokio lietuviško atitikmens šiam žodžiui. Valstybės valdymo formai pavadinti šalia skolintų terminų Pabrėža vartojo ir jų vertinius, pvz.: Rieczy 131 paspolito arba Daugivvaldy; Demokratycznynis arba gaujewaldis; Anstokratycznynis arba dydūmenwadis 10. Keletą terminų Pabrėža sudarė versdamas lenkų kalbos terminus, pvz.: jurtarpis „sąsmauka“ 4 (plg. lenk. międzymorze); rąkweykalaa „rankų darbas“ 26 (plg. lenk. rękodzieła); póskaraalós „vicekaralius, karaliaus vietininkas“ 59 (plg. lenk. wicekról). Atskirai minėtini vietų pavadinimai su priesaga -ystė. Kaip teigia S. Ambrazas (2000: 69–70), šie vietų pavadinimai atsirado mūsų raštijos pradžioje dėl slavų įtakos ir jie laikytini vertiniais16. Jų randame ir Pabrėžos vadovėlyje, pvz.: ciesowystny 9; kónygaukštystv 9; ponistv „valstybė“ 9 (plg. lenk. państwo). Vartojama vietų pavadinimų ir su slaviška priesaga -stvo, pvz.: grabstwo 9, laudgrąbstwo 9, wawadztwa 43. Aiškiai veikiamas lenkų kalbos, Pabrėža keliems žodžiams suteikė svetimas reikšmes: žemų „žemynas“ (plg. lenk. ląd „žemė, sausuma, žemynas“), pvz.: Dydesniosses dalis juro nepaskyrtas wadynas Žemiemis (: Lądami) arba dalymis žemvs 3; kótka „(žemės) rutulys“ 5 (plg. lenk. kula ziemska „žemės rutulys“). Iš pastarojo žodžio pasidarytas vertinys póskólkis „pusrutulis“, pvz.: at póskólkió saulielidynió 3. Šiek tiek keista, kad Pabrėža, vartodamas pasaulio dalies pavadinimą, paimtą iš gyvosios kalbos – vakarai, vakarų pusrutulį pavadina vertiniu – saulielidynis, plg. lenk. zachódni, o rytų pusrutulį vadina rytynio 3. Pagrindinis veiksnys, lėmęs Pabrėžos sprendimą verstis terminais, matyt, buvo to meto nuostata – turėti savų terminų. Pasakytina, kad Pabrėža vertinius dažnai vartojo ne kaip pagrindinius terminus, o šalia skolinių. Išvados 1. Pabrėžos geografijos vadovėlis (parašytas po 1831 m.), laikytinas pirmuoju lietuvišku geografijos vadovėliu, liko nespausdintas, tad mažai kam buvo prieinamas paskaityti. Juo pradėtas lietuviškos geografijos terminijos kūrimo darbas nebuvo perimtas vėlesnių auto- 16 LKG šie žodžiai nelaikomi vertiniais (LKG I 402). 132 rių, net S. Daukantas, kalbėjęs ta pačia tarme, su kuriuo Pabrėža palaikė ryšius, nevartojo šių terminų. 2. Kurd amas geografijos terminus, Pabrėža pakankamai proporcingai naudojo šiuolaikinės terminologijos skiriamus pagrindinius terminų šaltinius: 1) gyvosios kalbos leksiką; 2) žodžių darybos išgales; 3) kitų kalbų leksiką. 2.1. Sėkmingai terminizuota specialioji liaudies geografijos leksika; nemažai tarmės žodžių paversta terminais, perkėlus jų reikšmę pagal tam tikrą bruožą kuriai nors geografijos sąvokai pavadinti. 2.2. Naujadarai dažniausiai kurti toms geografijos sąvokoms, kurioms ir vėliau buvo daromi lietuviški žodžiai (dyjuris, plg. vandenynas). Vienas kitas Pabrėžos sukurtas terminas (ognakalis, plg. ugnikalis) prilygo J. Jablonskio naujadarams, kurie dabar yra geografijos terminai. 2.3. Skolintasi daugiausia tie terminai, kurie atspindi svetimų kraštų realijas ir rečiau vartojami, o iš kitų kalbų versti tie terminai, kurie geografijos moksle pakankamai dažni ir neturi atitikmenų žemaičių tarmėje. LITERATŪRA Ambrazas S. 2000: Daiktavardžių darybos raida 2, Vilnius. Auksoriūtė A. 1997: Paprastųjų žodžių terminologizavimas XIX a. (L. Ivinskio Prigimtūmenė). – Lituanistica 3 (31), 44–53. Barauskaitė J. 1995: Leksikologija. – Lietuvių kalba 1, Vilnius, 4–77. BVŽ – Botanikos vardų žodynas. Red. R. Jankevičienė, Vilnius, 1998. DLŽ – Simono Daukanto raštai: Didysis lenkų–lietuvių kalbų žodynas 1–3. Parengė G. Subačius, Vilnius, 1993–1996. DūnŽ – Vitkauskas V. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas, Vilnius, 1976. DŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Red. St. Keinys, Vilnius, 1993. Gidžiūnas V. 1994: Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849), Roma–Vilnius. Jonikaitė Z. 1972: Apie J. Pabrėžos botanikos veikalų rašybą. – Jurgis Pabrėža (1771–1849), Vilnius, 62–65. Keinys St. 1980: Terminologijos abėcėlė, Vilnius. Kišūnienė N. 1972: J. Pabrėžos bibliografija. – Jurgis Pabrėža (1771–1849), Vilnius, 95–114. Klimavičius J. 1996: Nuo liaudies terminijos prie mokslinės. – Terminologija 3, 4–25. Kudaba Č., Bieliu kas K. 1976: Pirmųjų lietuviškųjų geografinių vadovėlių apžvalga. – Geografinis metraštis 14, 207–213. 133 K u t i n a L. 1964: Л. Л. Кутина, Формирование языка русской науки (Терминология математики, астрономии, географии в первой трети XVIII века). Москва – Ленинград. LBŽ – Lietuviškas botanikos žodynas. Red. J. Dagys, Kaunas, 1938. LKG I – Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius, 1965. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas 1–20, Vilnius, 1941–2002. P i r o č k i n a s A. 2000: Jonas Jablonskis – naujų žodžių kūrėjas. – Gimtasis žodis 11, 14–16. P r i b u š a u s k a i t ė A. 1982: Knygos iš Jurgio Pabrėžos asmeninės bibliotekos. – Bibliotekų darbas 4, 35. S u b a č i u s G. 1993: Simono Daukanto Didžiojo lenkų–lietuvių kalbų žodyno naujadarai: individuali žodžių daryba. – Lietuvių algimimo istorijos studijos 4, 135–216. S u b a č i u s G. 1996: Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos žemaičių kalba. – Lietuvių atgimimo istorijos studijos 8, 10–113. Š v a r c a i t ė I. 1981: Lietuviškoji geografinė terminija. – Geografinis metraštis 19, 213–216. T a r v y d a s J. 1972: J. Pabrėža – pirmojo lietuviško geografijos vadovėlio autorius. – Jurgis Pabrėža (1771–1849), Vilnius, 55–62. V a i t e k ū n a s S. 1994: Enciklopedinis geografijos žodynas, Kaunas. W y r w i c z 1799: Geografia czasów teraznieyszych, albo opisanie naturalne y polityczne królestw, państw, stanów wszelakich ...: ku pożytkowi narodowey młodzi przez X. Karola Wyrwicza ... wydana; a teraz na nowo przedrukowana w Wilnie w Drukarni J. K. Mci przy Akademii. THE TERMINOLOGY OF J. A. PABRĖŽA’S GEOGRAPHY TEXTBOOK Summary This article deals with the terminology of the first Lithuanian Geography textbook written by J. A. Pabrėža (1771–1849), a famous Samogitian naturalist and Franciscan Father. Pabrėža created terms by three means: 1) making terms out of folk lexis, 2) derivating neologisms, 3) borrowing terms (from other languages). Pabrėža used many words from his native dialect as terms of geography (kalnys ‘mountain’, ópın ‘river’, sala ‘island’); created suitable terms of geography (darbiiby ‘occupation’, ógnakálnis ‘volcano’, dyðjuris ‘ocean’ etc.); borrowed terms to name various phenomena (geizer ‘geyser’) and used some calques from Greek (žėmiuraszts ‘geography’) and Polish (jurtarpis ‘isthmus, neck’). The book was written in his native Northern Samogitian sub dialect of Kretinga after 1831 but was not published. Robertas GEDRIMAS Gauta 2003-11-12 Šiaulių universitetas P. Višinskio g. 38, LT-5400 Šiauliai E. paštas [email protected] 134