Jono Jablonskio religijos leksikos taisymai

Te minologija | 2010 | 17 9 3 Jono Jablonskio eligijos leksikos aisymai aUŠRa RIMkU ė Lie u iųkalbosins i u as 150-osiomsJ.Jablonskiogimimome inėms 2010 me ų g uodžio 30 dieną sukanka 150 me ų nuo daba inės ben- d inės lie u ių kalbos ė o Jono Jablonskio (1860–1930) gimimo. Kalbininką galima adin i i lie u ių kalbos e minologijos ė u (Kei- nys 2000: 70). Jis ne ik kū ė, plė ojo bei no mino bend inę kalbą, be i padėjo ku i bei a ky i daugelio mokslo, echnikos i ki ų s ičių, a p jų i eligijos, e miniją. Šiame s aipsnyje apž elgiama kalbininko eik a nuo- monė dėl kai ku ių XX a. p adžios eligijos aš uose a ojamų žodžių. J. Jablonskio palikimas gausus i labai į ai us. Tai ma y i iš jo aš ų. Kalbininkas daug ašė į ai iais ak ualiais isuomenės gy enimo klausimais. Jis daug dėmesio sky ė kalbos, li e a ū os, au os s eika os, š ie imo, spau- dos lais ės, kul ū os, mokslo i ki iems dalykams. No s a ski ų da bų apie eligijos leksiką ( aip pa i apie eligijos e minus) nepa ašė, ačiau eli- gijos leidinių kalbai sky ė nemažai dėmesio. Tai ma y i iš kalbininko s aipsnių apie eligiją, eligijos mokymą, eligijos ado ėlių kalbą XX a. p adžios spaudoje (Vil yje,San a oje,Nep iklausomojojeLie u oje,Lie u o- je,Lie u osmokykloje,Š ie imoda bei k .)1: eligijosmokymasp adeda- mosiosemokyklose(1909), mokykla,poli ikai  eligija(1917), eligijos mokymome odika(1920), eligijosmokymome odikos(1921), aip pa iš ecenzijų: D.ma ynoLiu e ioMažas ka ekizmas2 i D.JonoJokūbo am- bakoPamokslas apieišganymoda adąpi ma24klausimuose umpaisu- glaus aspo am237klausimuoseplačiausišguldy as(1917), Ka ekizmas e angelikų- e o ma ų ikėjimo aikams(1917), Tikybosmokslo ado ėliai (1917), Ka alikų ikyboska ekizmas(1919), mok.SimTau ilos„Mažas Tikybos Mokslas, a ba Ka ekizmas. Do anėlė liaudies mokyklai“ (1921) 1 S aipsniai i ecenzijos išspausdin os Jablonskio aš ų II i IV omuose, skliaus uose nu ody i leidimo me ai. 2 Pa yškin a J. Jablonskio. 9 4 A. Rimku ė | JonoJablonskio eligijosleksikos aisymai i k . Dėmesio e as J. Jablonskio a sakymasįm.Jankaus«Paaiškinimą delD .ma ynoLiu e io„mažoka ekizmo“», skelb as 1917 m. San a oje. Kalbininkas ašo: „no iu, kad i liu e ių ikybos mokslo ado ėliai bū ų ašomi sup an amai, įmanomai i pamokomai – aip, kaip leidžiami a ašomi isų kul ū ingųjų au ų ado ėliai, jei ski iami jie im am aikų mokslo dalykui“ (Jablonskis II 1934: 92)3. Šie žodžiai puikiai odo, kad kalbos eikalai J. Jablonskiui bu o be galo s a būs i kad jis siekė, jog nuo mažumės isuomenė moky ųsi aisyklingos i g ažios gim osios kalbos. XX A. PRADŽIOS RELIGIJOS RAŠTų KALBA XIX a. pabaigoje–XX a. p adžioje eligijos aš uose bu o a ojama daug s e imybių, ad jų kalbą bū inai eikėjo a ky i i a naujin i. Apie ai im a kalbė i spaudoje: auš oje(1883–1886), Va pe(1889–1906), Tė ynės sa ge(1896–1904), Žinyčioje(1900–1902), Vilniausžiniose(1904–1909) i k . Gana plačiai apie eligijos e miniją 1905 m. bi želio 1 (14) d. Vil- niausžiniose(n . 134) išspausdin ame s aipsnyje D asiškos e minologijos klaidos ašė Jonas Ge u is (Jonas Bal očius). Apie šios s i ies e minijos a kymo s a bą ų pačių me ų liepos 23 ( ugpjūčio 5) d. Vilniausžinių 178-ame nume yje, s aipsnyje mųsųbažny inėkalba, ašė i ienas s a - biausių XX a. p adžios lie u ių bažny inės kalbos puoselė ojų i eligijos e minijos no min ojų kunigas Juozas Laukai is: „Pasku iniais keliais me- ais ienas ki as kunigas pamėgino aly i bažny ineją kalbą, be dėl ski - umo e minologijoje kilo nepasikakinimas i kunigijos i žmonių a pe“4 (Laukai is 1905: 4). Religinių eks ų kalbos a kymas ypač suak y ėjo XX a. p adžioje, p a- sidėjus po e ių e o mai. No s senieji, konse a y iai nusi eikę kunigai pik inosi, kad kėsinamasi į, jų manymu, š en us žodžius, okius kaip dūšia, aniuolas,g iekas, spa iednė,pakū a,mūka, i siūlė „ as penkis šim us me ų a o as o mas nely ė as palik i, kada mūsosios, ge ai joms p isižiū ėjus, pasi odo isai ne p ieš kalbos d asią i aisykles pada y os“ (Ju gai is 1907: 389), ačiau Bažnyčios i eligijos aš ų kalba ne enkino o me o in eligen- ijos. Į 1909 m. asa io 9 d. Punske ykusį kunigų pasi a imą dėl Bažny- čios e minijos bu o pak ies as i kalbininkas J. Jablonskis. Tų pačių me- 3 Reikia paminė i, kad ka alikui J. Jablonskiui ūpėjo ne ik ka alikų, be i p o es an ų (liu e onų, e angeli- kų e o ma ų) leidiniai – galbū dėl o, kad jo žmona Kons ancija Ske e y ė-Jablonskienė bu o e angelikė e o ma ė (plačiau ž . Eglės Lukėnai ės-G iciu ienės knygoje Kons ancijosi JonoJablonskiųšeima (Vilnius: Lie u os nacionalinis muziejus, 2009)). 4 ci a ų kalba ne aisoma. Te minologija | 2010 | 17 9 5 ų asa ą jis ka u su Ju giu Šlapeliu, Kazimie u Būga i Juozu Balčikoniu daly a o Juozo Laukaičio su eng ame kalbininkų pasi a ime Seinuose. Čia kalbininkų i kunigų (A. Damb auskas-Jakš as, A. Pe ulis i J. Laukai is) komisija, da adinama Po e ių komisija, galu inai su edaga o po e ių kal- bą. Po e iai paskelb i 1910 m. Vado ožu nale. Zigmas Zinke ičius ašo, kad „iš esmės ai pi masis lie u ių kalbininkų su ažia imas. Tada i su a - ky a s a besnių maldų, aigi i po e ių, kalba, nus a y a bū iniausia bažny- inė e minija. Po e iai bu o, galima saky i, naujai iš e s i aisyklinga, g y- na i g ažia lie u ių kalba“ (Zinke ičius 2000: 179). 1909 m. p adė a po e ių e o ma bu o ęsiama ėliau – 1922 m., kaip ašo Zigmas Zinke ičius, ji suin ensy ėjo, „a odo, kad daugiausia kunigų Juozo Laukaičio, Aleksand o Damb ausko-Adomo Jakš o, gal i ki ų dėka į po e ius bu o į es a nemažai ų azių, ku ias 1909 m. siūlė kalbininkai, be po e ių komisija jas igno a o dėl komp omiso su senąja d asininkija. Šis bei as bu o naujai pakeis a, pa obulin a“ (Zinke ičius 2000: 185). RELIGIJOS LEKSIKOS TAISyMų ATVEJAI P ieš p adedan kalbė i apie J. Jablonskio eligijos e minų aisymus, pas abas i pa a imus, eikia pasaky i, kad kalbininkas jų nesiūlė p imyg- inai. Jis no ėjo, kad „laik aščiai i ašy ojai ais pas ebėjimais-pa aisymais, ku su jais su inka, olesniam laikui i naudo ųsi“ (Jablonskis II 1934: 79). S e imų kalbų žodžių a ojimas i aisymai Bene daugiausiai J. Jablonskis kei ė eliginiuose eks uose a o us nelie- u iškus žodžius (pp . s e imybes), ku ie lie u ių kalboje u ėjo a i ikmenų, pa yzdžiui, lenkybę ab ozas(lenk. ob azek) pakei ė žodžiu pa eikslas, ie oj dūšios(lenk. dusza) siūlė a o isiela5.Ras a i daugiau aisymų:g iekas (b us. грехъ, lenk. g ech) –nuodėmė6,kielikas(lenk. kielich, ok. Kelch) – au ė, ko onė(lenk. ka anie, us. карание) –bausmė, mislis(b us. мысль, lenk. myśl)7 –min is,nabašninkas(lenk. nieboszczyk, b us. нeбoщык) – elionis,p ie elius(b us. пpыяцeль) –bičiulis, sme is(b us. cмepць) – mi - is,s odba(plg. us. cвaдьбa) – es u ės, ie a( us. вepa, lenk. wia a) – 5 J. Jablonskis 1921 m. Lie u osmokykloje(n . 1, p. 36–41) nu odė, kad eikia pasi ink i, ku į žodį – sielaa ėlė – a o i, ad ie oj žodžių junginio ėlėsnemi ingumassiūlė saky i sielosnemi ingumas (Jablonskis IV 1935: 247–248). 6 Nuodėmė–M. Daukšos aš uose a o as žodis. 7 Taisy i i šie eiksmažodžiai: misly i(b us. мыcлiць, lenk. myśleć) –s a s y i, enčia o is(lenk. winczować, b us. вiншaвaць) – uok is,jung is, aip pa būd a dis s ie iškas(plg. lenk. świecki) – pasaulie iškas. 9 6 A. Rimku ė | JonoJablonskio eligijosleksikos aisymai ikėjimas8, zokonas(lenk. zakon, us. зокон) –įs a ymas9 i k . Kaip ma y i iš aisymų, s e imybės keis os XVI–XVII a. aš uose a a mėse a o ais lie u iškais žodžiais. J. Jablonskis ne engė a o i nelie u iškų žodžių, ypač ada, kai jie bu- o plačiai papli ę kalboje a ba kai ai bu o a p au iniai žodžiai. Apie ai ašė i A noldas Pi očkinas JonoJablonskiokalbos aisymuose: „Jei s e imas žodis būda o labai papli ęs, įaugęs į ai iose s e ose, ai jo neguida o“ (Pi očkinas 1986: 10). Todėl J. Jablonskis ne aisė okių senųjų skolinių kaip kunigas,bažnyčia10 i k . Įdomu, kad jis ne aisė i iš sla ų kalbos gau o senojo skolinio g abas(b us. гроб, lenk. g ób), ie oj ku io daba a ojamas ka s as– aip pa skolinys (plg. b us. кopcтa). Ma y , nekei ė, nes g abas eikšme „ ie a numi ėliui laido i, kapas“ bu o a ojamas jau Ma yno Maž ydo aš uose. J. Jablonskio nuomonę apie s e imų kalbų žodžius puikiai ilius uoja žodžio pas o ius11 aisymas. 1912 m. Vil yje išspausdin ame s aipsnyje ašomosioskalbosdalykaikalbininkas, pas ebėjęs, kad a osenoje ėmė plis i šis žodis, ašė: „Pas o iais“ nei P ūsų lie u iai (liu e iai) nei mūsų e angelikai- e o ma ai (kal inai) sa o kunigų ne adina; sa o d asios pie- menis isi jie kunigais e adina. Taip adina jų d asios ado us i lie u iai ka alikai, ų p o es an ų kaimynai. <...>. Nieku gy u negaliu sup as i, kodel Lie u os liu e ių i kal inų kunigus ima daba ieni-ki i mūsų lai- k aščiai – „pas o iais“ adin i“ (Jablonskis 1959: 105). Šiuo me u žodis pas o ius a ojamas kalban apie p o es an ų e angelikų kunigą. Žodžių da ybos p oblemos Jei lie u ių kalboje ( aip pa i a mėse a senuosiuose aš uose) J. Ja- blonskis ne asda o inkamo a i ikmens a pakai alo, emdamasis lie u ių kalbos dėsniais, da yda o jį pa s, odėl šiandien ie oj senų sla iškų sa- ai ės dienų pa adinimų, dažnų o me o eligijos aš uose, a ojame jo suku us aiškios da ybos pa adinimus: pi madienis,an adienis, ečiadienis, ke i adienis,penk adienis,šeš adienis,sekmadienis. Taip ie oj sūdas(b us. cyд),sūdy i(b us. cyдзiць) a si ado eismas, eis i. 8 Žodį ikė i andame M. Maž ydo aš uose. 9 Ku iuose s aipsniuose eik i šie aisymai, nenu odoma. Tai galima a sek i iš Jablonskio aš ų „Jablonskio aisomų kalbos klaidų są ašo“ (Jablonskis V 1936: 259–280) i JablonskioRink inių aš ųII omoal abe inės aisomųjųkalbosdalykų odyklės(Jablonskis 1959: 533–553). 10 Vie oj bažnyčios J. Jablonskis y a siūlęs a o i maldykla,š en o ė (Pi očkinas 1970: 7). 11 Plg. ok. Pas o < lo . pas o –piemuogany ojas, da plg. lenk. pas o , us. пастор. Te minologija | 2010 | 17 9 7 Kalbininko s aipsniuose daug į ai ių ne inkamos da ybos žodžių aisy- mų. Pi miausia minė inas XIX a. pabaigos i XX a. p adžios eligijos aš uose dažnas žodis ypa a, dėl ku io a osenos J. Jablonskis išsakė sa o nuomonę. 1914 m. Vil yje(n . 86 (1034)) išspausdin ame s aipsnyje Šių dienų ašomosioskalbos eikalai, no ėdamas iškel i aikš ėn „kalbos paklai- das i pa agin i laik aš ininkus, <...>, kad os ūšies paklaidų mūsų lai- k aščiuose oliau nebebū ų“12, kalbininkas siūlė ie oj ypa os a o i žmo- gus,asmuo (Jablonskis 1959: 153). J. Jablonskis lenkybę ambona(lenk. ambona), kilusią iš g aikų kalbos (g . ambōn „pakyla“), pakei ė žodžiu sakykla. Įdomu ai, kad jo siūly as žodis pamokslinė( ie oj ne ykusiai pada y o hib ido pamokslinyčiasu nelie u iška p iesaga -inyčia)13 nep igijo. Vie oj minė o hib ido im as a o i žodis sakykla(Jablonskis 1959: 62). Kalbininkas aisė i a dažodžių abs ak us su p iesaga -ybė, ypač uos, ku ie bu o pada y i iš daik a a džių:bedie ybę į bedie ys ę(bedie iškumą), gi uoklybęį gi ybę. Kai 1926 m. s aipsnyje Li e a ū osdalykokalba ie- oj neįp as os da ybos daik a a džio esybė(plg. lo . essen ia) pasiūlė a - o i žodį bū ybė(Jablonskis 1959: 340–341), jis susilaukė nep i a imo. Š ie imoda be1927 m. šio žodžio a oseną gynė kalbininkas P anas Ska - džius – paskelbė s aipsnelį esybėi bū ybė(Ska džius III 1998: 60–61). Žodį ikyba (i jo o mą ikybė) J. Jablonskis kei ė žodžiu ikėjimas (Ja- blonskis I 1933: 56), ačiau žodį ikyba a ojame i šiandien sinonimiškai su žodžiais ikėjimas, eligija. Vie oj d asiškis J. Jablonskis siūlė a o i d asininkas,kunigas. Gana pla- čiai šis siūlymas ap a as 1914 m. Vil yje(Jablonskis 1959: 155–178)14. Minė ina, kad kalbininkas kei ė ne ik žodį d asiškis, be i d asionis(=d a- sininkas). Apie ai jis ašė 1926 m. Š ie imoda be, ap a damas li e a ū os dalykų kalbą (Jablonskis 1959: 359). Daug diskusijų spaudoje sukėlė J. Ja- blonskio siūlymas a o i žodį eligininkas. 1914 m. kalbininkas Vil yje ašė, kad šis žodis jam „iš žmonių kalbos“ žinomas (Jablonskis 1959: 159). Kalbininkas siūlė ne a o i kai ku ių kuopinius pa adinimus eiškiančių edinių su p iesaga -ija, pa yzdžiui, d asiškija(=d asininkai),kunigija (=kunigai)i k . 1914 m. Vil iesp iede išspausdin ame ke u ių dalių s aips- nyje Kalbosdalykaijis ašė: „Lie u iai „nesusip a ę“ nieku , man odosi nesakys ši aip: „Ki i išėjo, pasiliko pa i y ija,pa ikunigija,pa i aikija, 12 Jablonskis 1959: 149. 13 Plačiau ž . Jablonskis IV 1935: 55. 14 Da ž . Ska džius II 1997: 553, Klima ičius 2006: 3–4. 9 8 A. Rimku ė | JonoJablonskio eligijosleksikos aisymai pa imo e ija; <...>.“ Kiek numanau, <...>, mano au iečiai „nesusip a ę“ ši aip epasaky ų: „Ki i išėjo, pasiliko ieni y ai, ienikunigai, ieni aikai, ienosmo e s; <...>“ (Jablonskis 1959: 166). 1914 m. Vil yjeišspausdin ame s aipsnyje Šiųdienų ašomosioskalbos eikalai J. Jablonskis aisė žodį giedo iusdėl sla iškos p iesagos -o ius. Vie oj jo siūlė a o i giedo ojas,giesmininkas(Jablonskis 1959: 153–154). Kalbininkas aisė i o me o spaudoje bei eliginiuose eks uose a o us ne ykusiai pada y us sudu inius žodžius, pa yzdžiui, ie oj die meldys ės iki šiol a ojamas jo pasiūly as žodis pamaldos. Bū a i ki ų siūlymų – 1914 m. Vil yje(n . 154) J. Jablonskis ašė, kad „š en imu“ Pane ėžio apsk i yje ie omis „die meldys ę“ adina (Jablonskis 1959: 152). Tačiau žodis š en imasnep igijo. Ve inių i žodžių eikšmių aisymai Iš J. Jablonskio s aipsnelių kalbos klausimais, ecenzijų i į ai ių aisy- mų ma y i, kad jis engė aklai e s i e minus. Aklus e inius aisyda o. 1921 m. eligijosmokymome odikos ecenzijoje ašė: „Ne eikia isko pa- žodžiui e s i i pe akis, žū bū , nauji žodžiai da y i – bū inai aip, kaip juos y a ki i, ki ų au ų žmonės sa am eikalui pasida ę: e čian eikia ūpin is pi miausia am ik a min is aiškiai iš eikš i, ne ėjai gaudy i i eks o žodžiai isaip kal i – ne aip, kaip juos pa ys žmonės kala au os kalbai“ (Jablonskis IV 1935: 247). J. Jablonskis 1920 m. Š ie imoda be(n . 4) išspausdin ame s aipsnyje DelGam os p adžiamoksliopasi odymo(Kalbosdalykai),ap a damas ado- ėlio kalbos klaidas, mini eiksmažodį e i.Kalbininkas neabejojo, kad e i negalima a o i eikšme „ku i“, i manė, kad okia eikšmė a si ado dėl lenkų kalbos į akos – šios kalbos žodžio wo zyć eikšmės (Jablonskis IV 1935: 223, 1959: 230). Jis siūlė a o i žodžius ku i,da y i i pan. Bū en dėl o J. Jablonskis aisė daik a a džius su ė ėjas15 (lenk. s wo zy- ciel), a inys(lenk. s wo zenie), ė yba(lenk. wó czość), kei ė juos žodžiais kū ėjas i kū inys(Jablonskis 1959: 247), kū yba(Jablonskis 1959: 504). Reikia paminė i, kad J. Jablonskis sky ė žodžių dausai dausos eikšmes. Dausa eiškia „ ojus“, o dausos–„šil ieji k aš ai“ (Jablonskis 1935 IV: 326). Taip pa sky ė žodžių ge ybėi ge umas eikšmes (plačiau ž . Jablonskis V 1936: 50). 15 Ano K. Būgos, „mūsų e i „ wo zyć, scha en“ kilimo y a sa as žodis. <...>, kai e i a ojama lenkiško žodžio „ wo zyć“ eikšme, ada a ojamas ne su e ojas, o su ė ėjas“ (Būga II 1959: 132). Z. Zinke ičiaus manymu, su e ojas „nebu o Maž ydo naujada as. Ma y , ai iš seno lie u ių u ė as žodis“ (Zinke ičius 2000: 76, 123), ačiau LKŽe o nepa i ina – iš gy osios kalbos ( a mių) nepa eikia nei su e ojo, nei su ė ėjo. Te minologija | 2010 | 17 9 9 Ki i aisymai 1925 m. Š ie imoda be išspausdin ame s aipsnyje Kalbai li e a ū a J. Ja- blonskis siūlė aisy i V. K ė ės Ski gailoje a ojamus ne eikalingus kalbai žodžius, a p jų i a mybę pakasynos. Vie oj jos eikė a o i žodžius lai- do u ės,pakas u ės(Jablonskis IV 1935: 327; 1959: 305). 1926 m. Lie u o- jeišspausdin ame s aipsnyje Li e a ū osdalykokalba kalbininkas ie oj a - mėse a ojamo žodžio ap eizdasiūlė saky i ap aizda(Jablonskis 1959: 344). Sky ium minė ini o me o eligijos aš uose dažni eiksmažodžiai a na- šau i, gany ojau i, ku iuos J. Jablonskis laikė „žodyno i iš dalies e imolo- gijos klaidomis“ (Jablonskis 1959: 357) i siūlė a o i auko i,piemenau i, gany ojoda bądi b i,bū igany oju(Jablonskis V 1936: 42). Jis aip pa aisė eiksmažodžius aukau i, a gailo iį auko i,a gailau i(Jablonskis 1959: 153, 359)16 i k . T umpai apž elgus XX a. p adžios eligijos kalbai be galo eikšmingus J. Jablonskio aisymus, aiškiai ma y i pag indinis aisymų p incipas – g y- numas, i lie u inamoji k yp is – s e imybėms ieškoma lie u ių kalbos a i ikmenų, eikiami naujada ai. Kalbininko eligijos e minų likimas aiš- kus – bemaž isi jie a ojami i šiandien. IŠVADOS 1. Jono Jablonskio indėlis į XX a. p adžios eligijos aš ų kalbą y a be galo s a bus. Jis daly a o Po e ių komisijos da be (1909 m.) i ka u su kalbininkais J. Šlapeliu, K. Būga, J. Balčikoniu i kunigais A. Damb aus- ku-Jakš u, A. Pe uliu bei J. Laukaičiu su edaga o s a biausias maldas. 2. Iš J. Jablonskio eligijos leksikos aisymų, skelb ų XX a. p adžios spaudoje, ma y i, kad kalbininkas s e imybes kei ė lie u iškais žodžiais, a o ais senųjų aš ų au o ių (nuodėmė, ikėjimas i k .) a ba a mėse (bi- čiulisi k .), o p i eikus pa s kū ė lie u iškus e minus ( eismas,pi ma- dienis,an adienis i k .), daug dėmesio sky ė ne aisyklingos da ybos žo- džiams: die meldys ę kei ėpamaldomis;pamokslinyčią–sakykla; d asionį, d asiškį–d asininku i k . Kalbininkas ne engė a o i i nelie u iškų žodžių – senųjų skolinių (bažnyčia,kunigas i k .)bei a p au inių žodžių. J. Jablonskis aisė e inius: su ė ėjas–kū ėjas, a inys–kū inysi k ., siūlė ski i kai ku ių žodžių eikšmes (dausa„ ojus“ i dausos„šil ieji k aš ai“ i k .). 16 Žinoma, kalbininkas aisė i iš šių eiksmažodžių pada y us daik a a džius. – Au . pas aba. 100 A. Rimku ė | JonoJablonskio eligijosleksikos aisymai LITERATŪRA Būga K. I–II 1958–1959: ink iniai aš aiI–II. Red. V. Mažiulis, Vilnius. Jablonskis J. I–II 1933–1934: Jablonskio aš aiI–II. Red. J. Balčikonis, Kaunas. Jablonskis J. IV–V 1935–1936: Jablonskio aš aiIV–V: Kalbosdalykai. Red. J. Balčikonis, Kaunas. Jablonskis J. 1959: ink iniai aš ai II. Sud. J. Palionis, Vilnius. Ju gai is M. 1907: Apie kalbos g yninimą i po e ių e o mą. – D augija8, 386–389. Keinys S. 2000: P . Ska džiaus e minologijos s i ies eikla i jos eikšmė. – Te minologija6, Vilnius, 69–77. Klima ičius J. 2006: Kodėld asiškis aisomas, o ka iškis – ne? – Gim ojikalba10, 3–4. Laukai is J. 1905: Mųsų bažny inė kalba. – Vilniausžinios 178, 4. LKŽe I–XX 2005: Lie u iųkalbosžodynas, Vilnius. – www.lkz.l . Pi očkinas A. 1970: JonoJablonskioleksiniai aisymai:apyb aiža, Kaunas. Pi očkinas A. 1986: JonoJablonskiokalbos aisymai, Kaunas. Ska džius P. II–III 1997–1998: ink iniai aš ai II–III, Vilnius. Zinke ičius Z. 2000: Lie u iųpo e iai:kalbosmokslos udija, Vilnius. JONAS JABLONSKIS’ CORRECTIONS OF RELIGIOUS VOCABULARy. ON ThE OCCASION OF 150 yEARS OF JABLONSKIS’ BIRTh 30 Decembe 2010 was he 150 h anni e sa y o he bi h o he a he o s anda d Li huanian Jonas Jablonskis (1860–1930). The a icle o e iews his opinion abou some wo ds used in eligious w i ings a he beginning o 20 h cen u y. The ma e ial o his a icle was collec ed om a icles abou eligion, eligious educa ion and lan- guage o eligion ex books and e iews published in he p ess o his pe iod (Vil is, San a a,Nep iklausomojiLie u a,Lie u a,Lie u osmokykla,Š ie imoda bas, e c.). A he beginning o he 20 h cen u y he need o egula ise and enew he language o Li huanian eligious w i ings a ose. The e we e a ious amendmen s o eligious o- cabula y sugges ed by Jablonskis. he co ec ed loan-wo ds (ab ozas(Pol. ob azek) – pa eikslas(image), dūšia(Pol. dusza) – siela(soul),g iekas(Belo . грехъ, Pol. g ech) – nuodėmė(sin),nabašninkas(Pol. nieboszczyk, Belo . нeбoщык) – elionis (deceased), ie a (Rus. вepa, Pol. wia a) – ikėjimas( ai h)), bo owings o meaning (su ė ėjas(Pol. s wo zyciel) – kū ėjas(c ea o ), a inys(Pol. s wo zenie) – kū inys (c ea ion)), badly o med wo ds (he sugges ed pamaldos ins ead o die meldys ė,sakyklains ead o pamokslinyčia,d asininkasins ead o d asioniso d asiškis), dialec isms (pakasynos– laido u ės,pakas u ės) and o he . Jablonskis did no y o a oid using non-Li huanian wo ds, especially i hey we e commonly used (old bo owings bažnyčia(chu ch),kuni- gas (p ies ), e c.) o in e na ional wo ds. Jablonskis sugges ed di e en ia ing he mean- ings o some wo ds (dausa‘ ojus’ (hea en) and dausos‘šil ieji k aš ai’ (wa m coun ies)). Gau a 2010-12-13 Auš a Rimku ė Lie u ių kalbos ins i u as P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius E. paš as: aus a. [email p o ec ed]