Mintys apie didelį kalbininką ir terminologą Joną Jablonskį 150-tų gimimo metinių proga

8 0 S. Keinys | min ysapiedidelįkalbininkąi  e minologąJonąJablonskį150- ų... Min ys apie didelį kalbininką i e minologą Joną Jablonskį 150- ų gimimo me inių p oga S aSySkEINyS Lie u iųkalbosins i u as Pačiame 1930- ų, Vy au o Didžiojo, me ų gale, g uodžio 30 dieną, u ėjo bū i page biamas Jonas Jablonskis (K. Obelai is, Pe as K iau- šai is, Rygiškių Jonas) sep ynių dešimčių me ų p óga. Tačiau šią s a - bią, galbū lūžinę, žmonių gy enimo sukak į eko minė i be pa ies sukak- u ininko – ų pa me ų asa io 23 dienos, sekmadienio, pa aka ę „didžiau- sias mūsų bend inės kalbos kū ėjas“, „didysis kalbos žmogus“1 išėjo amžino 1 Taip J. Jablonskį apibūdino p adė o leis i bend inės kalbos žu nalo Kalba pi mame sąsiu inyje (p. 5), p a- nešdamas ą liūdną žinią, leidinio edak o ius P . Ska džius. Nuo auka iš Jablonskių šeimos a chy o. Juk jei ne Jablonskio ado ėliai, ne jo nuola- iniai i sumanūs aisymai, ai bū ų ne sunku įsi aizduo i, kokią li e a ū inę kalbą mes u ė- ume daba i kaip ji skambė ų mokykloje i iešajame gy enime. JonasPalionis Te minologija | 2010 | 17 8 1 a ilsio, o asa io 25 dienos pa aka ę, pa ą a budė as Kauno bazilikoje, e- lionis a gulė pan eoniniuose Vy au o p ospek o kapuose ne oli nuo Kazi- mie o Jauniaus, Kazimie o Būgos i ki ų didžiųjų au os žmonių2. J. Jablonskio nuopelnai mūsų kalbai i kalbo y ai y a okie dideli, kad, da gy as būdamas, bu o adinamas ašomosios lie u ių kalbos ( aip anuo- me bu o adinama bend inė kalba) ė u. Taip jis bu o pa adin as 1922 m. K. Būgos anka ašy ame i su Vincu K ė e-Micke ičiumi bei Edua - du Vol e iu pasi ašy ame eikime dėl J. Jablonskio pakėlimo Lie u os uni- e si e o ga bės p o eso iumi (Pi očkinas 1978: 145). Tas ga bingas a das pa a o as i elioniui a min i ski ame an ame Kalbos žu nalo sąsiu iny- je įdė uose bu usio jo mokinio Respublikos P eziden o An ano Sme onos a siminimųb uožuose. Čia ašoma: „J. Jablonskis ne ik mūsų bend inės, ašomosios, kalbos ė as, be i žymiausias lie u ių au os gai in ojas. Vadinasi, jo gy enimas įdomu ne ik kalbininkui, be i poli ikui, mūsų a gimimo y ėjui. P adėjęs da bą, jis ado labai maža lie u ių, au ą susi- p a usių, i da mažiau š iesių žmonių – in eligen ų. Ku -ne-ku 3 jie ži- bu ia o, kaip amsią nak į Š . Jono abalėliai“ (Sme ona 1930: 37). Nė a nė menkiausios abejonės, kad J. Jablonskis bu o, y a i liks d augėjè ų žmonių, ku ie daugiausia y a pada ę Tau os A gimimo laikais kiek ie- nas sa o ba e i isi bend u yž u, a sidėjimu, da bu bei gy enimo auka. Nea si ik inai jis ka u minimas i is g e inamas su A gimimo didžiaisiais. Dak a as neu opa ologas Vik o as Vaičiūnas, poe ės Judi os Vaičiūnai ės ė as, a siminimus p adėjo, minėdamas, kad 1927 m. pi mą ka ą a ež as į Ka o ligoninės Ne ų ligų kliniką, J. Jablonskis „bu o paguldy as į ą pačią pala ą, ku ioj gulėjo 1924 m. a. a. Jonas Basana ičius“ (Vaičiūnas 1930: 66). Gal nea si ik inai p ela ui Jonui Mačiuliui, didžiajam A gimimo dainiui Mai oniui, eko laiky i už elionį gedulo pamaldas. O kapuose, be daugelio ki ų žymių kalbė ojų, a sis eikinimo kalbą pasakė Respublikos P eziden as (Me kelis 1930: 36). J. Jablonskis y a ienas žymiausių mūsų pedagogų (nemažai a ku os ne- p iklausomos als ybės mokslo, kul ū os, poli ikos i ki ų s ičių žmonių didžia osi esą jo mokiniai a s uden ai ne p abėgus dešim ims me ų), spau- dos bend ada bių nuo pa auš os ( ėliau ku į laiką ne da buo ojas), ko o- 2 Po ke i čio šim mečio, būdamas s uden as kalbininkas, p ieš pe sėsdamas į Vilniaus aukinį, kas ka ą nueida au p ie didžiųjų mūsų kalbininkų kapų pa ymo i. Vėliau, naikinan as kapines, jie bu o pe kel i į Pe ašiūnus. 3 ci a ų i pa yzdžių ašyba i kalba s aipsnyje ne aisy a. 8 2 S. Keinys | min ysapiedidelįkalbininkąi  e minologąJonąJablonskį150- ų... ojų už lie u ių kalbos eises i isuomenininkų. Dideli jo nuopelnai mūsų g ožinei li e a ū ai – daug sa o laiko jis sky ė Žemai ės i ki ų ašy ojų kū inių edaga imo, aisymo, a pais i spausdinimo da bams i ūpesčiams. 1893 m. a ykęs di b i Min aujos (la iškai – Jelga os) gimnazijos kla- sikinių kalbų moky oju, J. Jablonskis g ei ai pasida ė žinomas i kaip už- siiman is mokslo da bu žmogus. La ių kalbininkė Ina D u ie ė mono- g a ijoje apie Ka lį Miūlenbachą ašė, kad e as ano me o gimnazijose jaunesnio bend ada bio J. Jablonskio pa yzdys galbū paakino šį la ių pedagogą d ąsiau a i sa o žodį kalbos moksle i kad Jablonskis Miūlen- bachui pa ūpinda o knygų, bu o žinių apie lie u ių kalbos a mes i lie- u ių gy enimą šal inis (D u ie e 1990: 35). Ki a e us, i pa s J. Jablons- kis u ėjo ko pasimoky i iš ku kas gy esnio, spaudos d audimo ne a žo- mo la ių kul ū os gy enimo i kalbos no minimo da bų. Neišleis ina iš gal os, kokiomis klaikiai sunkiomis aplinkybėmis J. Ja- blonskis s ojo į bend inės kalbos kū imo da bus. Sa ų nu au ėlių i s e- imųjų menkinama, niekinama, be jokios p oš ais ės į p ažū į s umiama, nuo kul ū os i mokslo a s um a kalba, au a, ne u in i sa o kalba ne p adžios mokyklos, pe sekiojama i baudžiama dėl be kokio aš o lo y- niškomis aidėmis laikymo i skai ymo, su lenkinamais, usinamais, o- kie inamais asmenų i ie ų a dais. Tokia bu o Lie u os žmonių kasdie- nybė Jablonskio aikys ės i jaunys ės me ais. I jis pa s ieniems Jan Jabloński, ki iems Иван Осипович Яблонскій [I an Osipo ič Jablonskij], gimęs Vladisla o o ( aip uome o icialiai adin as Naumies is) pa apijoje (Pi očkinas 1974: 36–38). Iki Jablonskio kalbos da buo ės auš a jau bu o pabudinusi ne ieno skai y ojo lie u iškumo d asią, paugdžiusi sa o kalbos meilę, pa odžiusi jos s a bumą i eikalingumą isam au os gy enimui, ačiau iš esmės nebu o išėjusi iš socioling is inių kalbos bū ies s a s ymų. J. Jablonskio kalbos mokslo da bai i isa su kalba susijusi eikla u i nemenks ančią e ę, nes p adeda naują, mokslu g indžiamą bend inės kalbos kū imo i aidos a psnį. No s i ge ai pažindamas klasikines kalbas, kad i būdamas XIX a. galo i XX a. p adžios usų is o inės lyginamosios kalbo y os šulų Filypo Fo una o o, Fiodo o Ko šo i ki ų mokinys, iš jų daug išmokęs i jų akin as i i lie u ių kalbą, J. Jablonskis a sidėjo sinch- oniniams kalbos y inėjimams, pa yzdinės bend inės ( ašomosios) kalbos įs a ymo į agą a , aizdingu A noldo Pi očkino pasakymu, kelio pe kalbos džiungles skynimo (Pi očkinas 1978: 14), . y. jos suda ymo, no - minimo, plė ojimo da bams, i a edė ą kalbą į b andos me ą. Iš eisybės Te minologija | 2010 | 17 8 3 nė a okio bend inės kalbos ba o, ku iame J. Jablonskis nebū ų palikęs aiškiai ma omų pėdų. Beje, ne ieno o ba o jis y a pi mas i daugeliu a ž ilgių neaplenk as a y ojas. Į ai a k eipė dėmesį pi mųjų kalbininko mi ies me inių p oga paskelb ame s aipsnyje „J. Jablonskis“ P anas Ska - džius, ašydamas, kad dėl sk a baus kalbos jausmo i gebėjimo „a ski i kalbos pelus nuo g ūdų“ jis „galėjo anksčiau už ki us įž elg i daugybę mūsų kalbos dėsnių i juos p i aikin i bend inei kalbai; dėl o jis pi masis galėjo dė i pama us mūsų e minologijai, sin aksei i apsk i ai aš ų kalbai“ (Ska džius 1931: 9). Taigi J. Jablonskis, be galybės ki ų da bų, pi masis dėjo i mūsų e mi- nologijos pama us. Tiesa, ne ienas u bū pap ieš a au ų, p isimindamas, kad ašy inės mūsų e minologijos – i pačių e minų, i jų sis emų – pa- ma ai bu o im i dė i jau XVI–XVII a., di b a aip pa ėlesnių amžių aš o žmonių. O J. Jablonskis į šį kalbos p ak ikos ba ą s ojo XIX amžiaus gale, . y. p aėjus bemaž puske i o šim mečio nuo Ma yno Maž ydo knygos, ku ios an aš iniame lape pa ašy a: „Ka echismusa p as y Szadei, Makslas skai ima asch a y giesmes del k iksczianis es bei del be neliu iaunu nauiey suguldi as Ka alia cz i VIII dena Meneses Sausia, Me u szgimima Diewa M. D. XLVII. Soli Deo glo ia“. Tad iksliau y a saky i, kad Jablonskis dėjo daba inės bend inės mūsų kalbos e minologijos pa- ma us, iek suda ydamas iš esmės iki šiol nepaki usį sup a imą, kokia u i bū i e minologija, kaip ji ku ina, iš ku im ina, kaip da y ina, iek plė odamas, a kydamas, p i eikus pa s da ydamas į ai ių s ičių e minus i padėdamas ai da y i ki iems. Į e minologijos ba ą J. Jablonskis s ojo nuo pa sa o kalbos da bo p a- džios, nes, dedan daba inės bend inės kalbos, os s a biausios isos au- os ienijamosios bend a imo p iemonės, pama us i ją da an sa o ai- dmeniu bei aiškos galimybėmis lygią su nuo seniau plė ojamomis kalbo- mis, negalima palik i nuošalyje dalykinės kalbos i jos e minologijos kū imo bei obulinimo da bų. Tad nenuos abu, kad jau pi mame „Kalbos dalykų“ an aš e 1892 m. Va pe paskelb ame s aipsnyje, be ko ki o, jis pa odė žodžių i e minų a dy i, a dymas i a dy ojas aisyklingumą, siūlė a o i žodžius aldininkas, i šininkas,p ekyme is, elionis,o ne hi- b idą u ėdninkas, e inį me u gisi skolinį nabašninkas,negalimą edinį ašėjas eikė keis i aisyklingai pada y ais ski ingos eikšmės žodžiais a- šy ojasi aš ininkas, gynė skolin us e minus edak o ius i gube nija, supeikdamas im us jų ie oje a o i ne a lie u iškus ėdy ojas, ėdyba,i 8 4 S. Keinys | min ysapiedidelįkalbininkąi  e minologąJonąJablonskį150- ų... k . (JR IV 12–18). Te minų didysis kalbos ugdy ojas y a p asmingai pa- kei ęs, ne aisydamas isai ne žodyno, o ki us dalykus. Pa yzdžiui, 1927 m. paskelb ame s aipsnyje apie Ūkininkopa a ėjo laik aščio kalbą („I ėl laik aš inės kalbos dalykai“), sin aksės dalykų aisymo dalyje pasakymo impo uo i eisliniaipaukščiaidaly į pakei ė lie u išku būd a džiu a ež i- niai,o bi ininkys ės e miną magazininiai ėmaipada ė aiškesnį i lie u iš- kesnį – sndėliniaia ilio ėmai (JR V 165–167), aip ka u pa odydamas, kad kaimo žmonėms i ne ik jiems eikia ašy i kuo sup an amiau, ad i lie u iškiau. Ne ienas e minas pa aisy as i pasku iniame, 1930 m. mi- nė ame pi mame Kalbos sąsiu inyje paskelb ame, s aipsnyje „Laik aš inės kalbos dalykai“, p z.: d asiškija,d asiškiai(=d asininkai),ka iškiai(=ka- iai),kanoniškos eisės(=kanonų,kanoninės eisės),konko da opildymas (=konko da o ykdymas),labda ingad augija(=labda ių,lãbda osd augi- ja),pa io inisauklėjimas(=pa io iškasauklėjimas),susilaikymasnuobal- sa imo(=nebalsa imas) i k . (JR V 223–225). Sa o kalbos s aipsniuose i s aipsneliuose, ado ėlių i ki ų leidinių ecenzijose pe bemaž ke u ias dešim is me ų J. Jablonskis y a pa aisęs ne ieną ūks an į e minų, šalindamas iš mūsų e minologijos ba ba ybes i ki us ne eikalingus skolinius, hib idus i e inius, neaiškius, neskaid ius i dėl o e minams eikš i ne inkamus a ojamuosius žodžius a nauja- da us, aip pa ne aisyklingai pada y us da inius. Ki a e us, ne mažiau e minų minė uose ašiniuose i ki uose da buose jo pasiūly a i , egis, didžiausia ų siūlini dalis i ai įaugo į mūsų e miniją, ne ienu a eju suda ydama jos b anduolį. Ka u siūlomais e minais i ne iek e omis (kaip dažnai sakoma), kad i s iukomis, be ie omis p i eikus ne pla o- komis pas abomis bei paaiškinimais ašinių skai y ojai moky i im i e mi- nus isų pi ma iš žmonių, . y. gy osios, kalbos a p i eikus da y i aip, kaip ų pačių žmonių įp as a žodžius da y i. O kiek i kokių e minų pa aisy a i pasiūly a gy u žodžiu jo pa a imų a pagalbos p ašiusiems į ai iausiose s i yse di ban iems žmonėms, niekas niekuome nesuskaičiuos. Labai e inga didžiojo mūsų e minologo palikimo dalis y a d augs da bo mokykla. Ma im as i aisingas e minologijos da bas nė a įmano- mas be dalyko pažinimo, ne ge o jo išmanymo i be puikaus kalbos mo- kėjimo, jos d asios ju imo. Dėl o dažniausiai ienas pa s žmogus čia nedaug ką gali nu eik i. Be o, labai naudinga eiksimus e minus plačiau ap a i, pas a s y i, kad jie ik ų ne ik pa inkėjams a suda y ojams. J. Jablonskis bus mėgęs e minų eikalu a is i su ki ų s ičių specialis ais, i su kalbi- Te minologija | 2010 | 17 8 5 ninkais. Tai odo XX amžiaus p adžioje ykę susibū imai dėl ikybos kal- bos, sin aksės i ki ų e minų. Pi mojo pasaulinio ka o (anuome adin o Didžiuoju ka u) me ais Rusijos Vo ònežo mies e eikusių lie u ių ka o pabėgėlių mokyklų (jose bu o dės oma usiškai) lie u iai moky ojai, eng- dami kelią būsimoms lie u iškoms mokykloms, s a s ė i p iiminėjo į ai- ių mokyklos dalykų e minus, engė lie u iškus ado ėlius (i ai da y i agino Jablonskis, pa s pa engęs skai inių knygą Va gomokyklai, mūsų žodynėlį, pa ašęs 1919 m. Vilniuje išleis ą Lie u iųkalbosg ama iką, iš e - ęs a i me ikos ado ėlį). Iš ų s a s ymų daly ių a siminimų ma y i, kad s a biausias eikėjas i ado as bu o moky ojas J. Jablonskis (ž . Mašio as 1930: 48, Žemai is 1956: 34–36; plačiau ž . Pi očkinas 1978: 136–139). Vo òneže i u bū anksčiau nu eik us e minologijos da bus am ik u mas u odo minė asis 1918 m. ame mies e išleis as mūsųžodynėlis. Va - gomokyklos4 p iedėlis, ku į suda ė (žodynėlyje pa ašy a su inko) Rygiškių Jonas ( ai mėgs amiausias po spaudos a ga imo J. Jablonskio slapy a dis). Šiame žodynėlyje, be ki ų žodžių, y a pa eik as ge as pluoš as į ai ių s i- čių e minų. Didžiausia ų e minų dalis i ai įaugo į mūsų bend inę kalbą i y a nuo mokyklos dienų pažįs ami i p i eikus a ojami iš esmės isų Lie u os žmonių. Beje, nemažai ų e minų įsi i ino adinamųjų a p au inių žodžių (i e minų) ie oje. Š ai žiupsnis okių žodynėlio e minų, ku ių anksčiausias a ienas iš anksčiausių šal inių, į ašy ų di- džiajame Lie u iųkalbosžodyne, y a Jablonskio aš o da bai: ak a is „горизонтъ“, n spaudas „печать“, apýskai a „отчетъ“ (Daba pajamųi  išlaidųa p ý s k a i ą  ašau), ašgalis „полюсъ (земли)“, a ėminỹs „вы чи- тае мое“, a im s„вычитаніе ( eiksmas)“, a óg ąža „тропикъ“, a ós ogos „отпускъ (для отдыха), каникулы“, ã š ai as „рефлекторъ“, ã aizdas „портретъ“, bend ó ė „товарищество, общество“, b aižýba „черченіе (me- nas)“, b aižklis „kuo b aižoma, b ėž ukas“, b ėžinỹs „чертежъ“, dabi à „франтъ“, daigýnas „питомникъ“, dalýba „дѣленіе ( eiksmas)“, dalklis „дѣлитель ( eiksmo skaičius)“, dalinỹs „дѣлимое“, dalmuõ „частное ( eiks- mo skaičius)“, daugýba „умноженіе ( eiksmas)“, daugklis „множитель ( eiksmo skaičius)“, dauginỹs „множимое“, deguons(dẽguonį) „кислородъ“, dienó idinis „меридіанъ“, dùjos „газы, газъ“, eil aš is „стихотвореніе“, esm „суть, сущность“, g ýnanglis „углеродъ“, s aiga „учрежденіе“ (moks- lo,da bo s a i g a ),kainó aš is „прейскурантъ“, kū ýba „(dailės) da yba; 4 Va gomokyklai.Bū eliomoky ojų inkinyskalbosmokslo eikalui y a d iem knygomis leis i skai iniai, su- da y i J. Jablonskio. Pi mas leidimas išėjo 1916 m. Pe apilyje. 8 6 S. Keinys | min ysapiedidelįkalbininkąi  e minologąJonąJablonskį150- ų... творчество“ ( au os, liudies k ū ý b a ), ledýnas „глетчеръ“, liemẽnė „жилетъ“, lýginamasis s o is „удѣльный вѣсъ“, lyginỹs „половина уравненія“, mãs as „масштабъ“, núo ada „участокъ“, pasakčia „басня“, pa a à „выдержка, стойкость“, piešinỹs „рисунокъ; очеркъ (Piẽšinį piešia;angliųp i e š i n ỹ s )“,pieš ùkas „карандашъ“, plùnksninė „пеналъ“, pósakis „оборотъ, конструкція (pasakymas)“, pusiujas „экваторъ“, ašmuõ „письменный знакъ“, eiškinỹs „явленіе, выраженіе (Kalbos,elek os éiš - k i n i u s nekiek ienaspas ebi.algeb os e i š k i n ỹ s )“,sndauga „про из- ве деніе ( eiksmo skaičius)“, ssiu inis „тетрадь“, sskai a „счетъ“, sa i- aldýbė „самоуправленіе“, s oka „понятіе“, skai klis „числителъ“ ( up- menoss k a i  k l i s ),skai muõ „цыфра“, spaudinỹs „leidinys, kas spausdi- nama (išspausdin a)“, speig a is „полярный кругъ“, sudė s „сложеніе; со ставъ“, apa ýbė „тождество“, apýba „живопись“, apinỹs „kas apoma, nu apy a“, ep ùkas „кисточка, кисть“, ùpmena „дробь“ ( upmenosp à - p a s  o s i o si d e š i m a  n ė s), a kklis „регуляторъ“, adýba „вѣ дом- ство“ (Kelių a d ý b o j e  a na o), aizduõ ė „воображеніе“, andenlis „во дородъ“, a dklis „знаменатель“ ( upmenos a d  k l i s ),žemýnas „ма терикъ“ i žiedinỹs „гончарное издѣліе“. Ne ukus ne ienas šis e - minas pa eko i į jau pačioje Lie u oje leis us ma ema ikos bei ki ų s ičių ado ėlius, e minų žodynėlius i inkinėlius. Pažin i mūsų daba inės e minologijos kilimui s a bus y a i 1924 m. išleis oje e s inėje Samuelio Smailso knygelėje Pa eigai  iesumas įdė as žodynėlis, ku iame paaiškin a „apie du šim u ne isad pap as ų skai y ojui kalbos žodžių i posakių, a ojamų ši ame i ki uose os ūšies ašinėliuo- se“ (p. 34). Tai daugiausia e ikos e minai i žodžiai. I iš šio žodynėlio čia pa eikiamas aip pa , kaip iš mūsųžodynėlio, pa ink ų e minų pluoš- elis, p z.: asmenỹbė(asmenýbė) „Pe sönlichkei ; ličnos ’“, beýdis,-dė i beýdiškas,-ka „be ýdų, ne u įs ydų, neýdingas“ (Jisbeydis,beydiškas i  isasjogy enimas),do óp očiai,-čių „do os įp očiai (do o ė)“, do ó ė „Si lichkei ; mo alność; n a s ennos ’“, ga b oška (i ga bmyla) „ga - bi a n õ i s ( ga b a n õ is), - ė , ga bės okš ąs žmogus; ga bės godas, ga bės oškimas; eh geizige Mensch, Eh geiz; čes oliubi ec, -liubije“5,  aiga „Ein lüs e ung, Eingebung; nušenije (į eigimas)“, nedo ó ė „un- si lichkei ; niemo alność; bezn a s ennos ’“, núo aika „Gemü ss immung; 5 Beje, į Lie u iųkalbosžodyną neįdė as pačioje ga bė oškos aiškinimo p adžioje i a osenos pa yzdžiuo- se pa a o as žodis ga bianõ is,- ė su ski ybega banõ is; į abu pi mo omo leidimus neįdė a šiame žody- nėlyje pi ma pa eik à ki čia imo ski ybė asmenỹbė. Te minologija | 2010 | 17 8 7 aspoloženije ducha“, pa eiginiñkas,-kė „gebąs (i p a ęs) ei i sa o pa eigas žmogus“ (Pa e i g i n i n k a s žiū i, kad i ki i do ai sa o pa eigas ei ų)6, pa a à „mokėjimas (sugebėjimas) ilgai pa e i (iš e i)“, pó oškis „di- delis ko no as (įsigeidimas)“, p e aiša „Anhänglichkei ; p i iazannos ’“, sn ū a,sn ū is „En hal samkei ; ozde žanije, ozde žnos ’, ozde žan- nos ’ (abs inencija)“, sn a ka „Ve assung, O dnung; s oj, us ojs o“, sa s aba „Selbs beobach ung; samonabliudenije“, ė yniẽ is,- ė „Lands- mann...; soo ečes ennik, -nica; os pa ė y n ė s ( ieno su kuo k aš o) žmogus“, aldýsena „Regie ungs o m; sposob p a lenija“, isúomeninkas, -kė „ isuomenės eikėjas, -ja“, žemiẽ is,- ė „ os pačiõs žemės, ienõs su kuo žemės ( o pa k aš o) žmogus; Landsmann; zemliak, zemec“. Nė a pama o abejo i dėl o, kad p ie isų minė ų abiejų žodynėlių žo- džių pa ekimo į mūsų bend inę kalbą bei jos e minologiją i p igijimo daugiausia y a p isidėjęs J. Jablonskis. Sunkiau nus a y i, ku ie ie žodžiai ik ai y a jo pa ies pada y i. Tačiau ge ai susipažinusiam su kalbininko kalbos i ki ais aš ais žmogui isai aišku ai, kad jis bu o didelis, o anuo- me pa s didysis žodžių meis as. Tai kilo iš nuola inio siekimo ik ai ge ai i plačiai pažin i a mių i šnek ų, au osakos, ge iausių ašy ojų kalbą i dėl o iesiog išski inio ne ik ano, ypač pi mų XX amžiaus de- šim mečių, me o aplinkybėmis kalbos lie u iškumo, adinamosios kalbos d asios, ju imo i uo pačiu, p i aikan Lie u iškoskalbosg ama ikos. a- šy ojamsi skai y ojams ado ėlio (1901 m.) p a a mės žodžius, mokėjimo a ski i daugybę s e imų žodžių i „nemaža eiškinių, ku ie e š e e šia mūsų žmonių kalbą“, ki aip a ian , kalbos šiukšles a ski i nuo g ūdų, nes „g ama ikai ik ai žmonių kalbos g ūdai e eikė ų su a o i“ (K iaušai is 1901: 1). Pas a ajam dalykui labai padėjo ge as ilologinis išsimokslinimas, klasikinių kalbų i ne ienos naujosios kalbos mokėjimas. To kuo didesnio kalbos pažinimo i jos šiukšlių a pažinimo mokslo keliu J. Jablonskis ėjo isą kalbininko gy enimą. Dėl o juo oliau, juo labiau jo a o i i eik- i žodžiai aip p i iko į a dijamoms są okoms žymė i, kad nė a pap as a pasaky i, a ai jo ku gi dė as, a aš uose ap ik as, a pa ies pada y as žodis i e minas. Dauguma jų ne u i indi idualumo žymių, ne aiškūs da iniai nea odo esą naujada ai. O ie žodžiai y a ne ik sudė i į jo pa ies eng us žodynėlius, be i išba s y i gausiuose jo aš o da buose iek dėl kalbos, iek dėl ki ų s ičių i isuomenės gy enimo dalykų, pagaliau ai- 6 Šiame žodyje, ma y , bus su apusios „pa eigos žmogaus“ i daba inio pa eigūno eikšmės. 8 8 S. Keinys | min ysapiedidelįkalbininkąi  e minologąJonąJablonskį150- ų... sy uose, edaguo uose ki ų ašiniuose a gy u žodžiu pasaky i klaususiems a pa a imo p ašiusiems. Kaip aiškiai, pap as ai i gy ai žmonėms ašė J. Jablonskis, puikiai ma y- i iš jo knygely ės Kole aa inas–pasisaugoki e!7, išleis os 1908 m. kaip Vil ies laik aščio p iedas (Me kelis 1931: 24), čia dedamų d iejų iš aukėlių. 1) Kole a y a baisi Azijos liga. Iš Azijos, sa o gim inės, ji ka ais a yks a i į Eu opą i piauna jos žmones. Lie u os žmones ji piauna, iesą sakan , nedažnai, be piauna jau gana senai. Nuo o laiko, kada ji p adėjo lanky i mųsų k aš ą, bus jau a i šim o me ų... (p. 1). 2)Kaippažin ikole osliga? Susi gęs kole a žmogus idu iuoja, jam paleidžia i- du ius. Jo išma os eina is skįs yn i dažnyn. Be o, žmogus ima em i, kojas auko mėšlungis. Sopuliai eina didyn; žmogus nebesi e ia, ėk e ėkia. P a- slenka kelios alandos, i ligonis isai pe simaino: akįs įdumba, nosis smailėja, isas kūnas iš odo labai liesas; oda pamėlynuoja, a šąla. Ligonis okš a ge i, be a sige i negali, nes isa, ką jis įge ia, uojau i iš emia (p. 3). Tik ienas ki as ašybos dalykas (ly ys piauna,mųsų,skįs yn,akįs daba ašomos pjauna,mūsų,skys yn,akys) mokančiam ne in e ne inę- ele oni- nę daba inę „ ašybą“, da p ie eiksmis senai,ku io ie oje daba be eik isi y a p a ę a išmoky i a o i seniai, odo, kad os knygely ės ašy ojo ne iskas ašoma aip, kaip kiek ėliau jis pa s ėmė ašy i i daba moko- ma. O šiaip ai puikiausia i aisyklingiausia šių dienų kalba, no s ašy a p ieš šim ą su i šum me ų. Skai y i Jablonskio ašy us i edaguo us a aisy us eks us y a ienas malonumas – i dalykas aiškus, leng ai sup an- amas, i kalba sklandi, iksli, be nesup an amų žodžių i pasakymų. Jis ge ai pažino kalbos išgales, mokėjo naudo is jos p iemonėmis pa s i , aisydamas ki ų kalbą, ne a žė min ies eiškimo į ai o ės. Gausiuose kalbos ugdomuosiuose s aipsniuose J. Jablonskis ne ik, be ki ų dalykų, aisė ne ykusius e minus, be i pa eiškė bend ų minčių, kokie e minai u i bū i i kaip di b inas e minologijos da bas8. Visų pi ma os min ys kilo iš anks i nusis a y ų pačių bend ųjų kalbos a ky- mo bei ugdymo p incipų, am ik o bend inės, jo e minu – ašomosios, kalbos idealo, . y. sup a imo, kokia a kalba u i bū i, kad, išlikdama ik ai lie u iška, ge iausiai enkin ų isuomenės bend a imo po eikius isais au os i ėliau sa o als ybės gy enimo a ejais. 7 Labai dėkui kolegei Palmi ai Zemle ičiū ei, pa ūpinusiai šio leidinėlio eks ą. 8 Plačiau ž . s aipsnio „Lie u ių e minologijos kū imo apž alga (iki 1940 m.)“, paskelb o Kalbo y os XVIII . (1967 m.), 21—25 p.