Dėl mokslo terminų vienareikšmiškumo supratimo

4 7Te minologija | 2013 | 20 Dėl mokslo e minų iena eikšmiškumo sup a imo S aSyS KeinyS Esminiai žodžiai: e minas, mokslo e minas, e minologija, iena eikšmiškumas Sėdus ašy i šio s aipsnio iš kažku io a min ies užkabo io išni o še- eniškio (nuo Kalnãbe žės) ašy ojo, li e a ū os p o eso iaus, nobe- lininko Česlo o Milošo žodžiai: „<...> pa adin i i užsklęs i paukš į adėse – ai be eik as pa s, kaip u ė i jį isam laikui“ (Milošas 1991: 124). Pasidngojo, kad a min is galė ų ik i pla esnei kalbai apie e minus. Ma pe penkis dešim mečius, ku iuos iesiai esu susisiejęs i su e minais bei e minologija, ne ka ą pasi aikė gi dė i i skai y i, kad e minas u įs bū i ienas i as pa s ne ik isiems a o ojams, be i os ne isam laikui. Tas pa s i aiškos, i eikšmės a ž ilgiu, . y., kaip as paukščio pa adinimas, su ena aiška i iena éikšme. Š ai po a iš daugybės gali- mų o liudijimų. Pi mas. Lygiai p ieš šim ą me ų Lie u ių Mokslo D augijos (anuome inės mūsų Mokslų akademijos) isuo iniame susi inkime žmonių gydy ojas, liaudiškai sakan , – dak a as, Kazys G inius, aiškindamas „Ko galima eika- lau i iš moksliškosios e minologijos?“, pi miausia minėjo: „Kad kiek ienam sup a imui bū ų ienas a das, ienas žodis, nes mokslo e minas ai y a ik as nomen p op ium i p i alo bū i ik ienas“1 (G inius 1914: 432–433). An as liudijimas oks: „Te minas y a asi mažy ė ci a a. Pagal ci a imo aisykles e minas u i išlik i ienos i os pačios eikšmės isuose am ik os žinijos s i ies mokslo kū iniuose“, – aip p ieš eje ą dešimčių me- ų išleis ame Bend osios ilologijos į ade s uden us mokė Mask os Michai- lo Lomonoso o uni e si e o p o eso ius ilologas Ju ijus Roždès en skis (Рождественский 1979: 141). Galima saky i, kad seniai siekiama čia minė ų e mino iena aiškiškumo i iena eikšmiškumo, o ėmus s anda in i ne ik gaminius, be i jų pačių 1 Ci a ų kalba s aipsnyje ne aisy a, ik ku ne ku padė a p iegaidė. 4 8 S asys Keinys | Dėl mokslo e minų iena eikšmiškumo sup a imo bei jų dalių pa adinimus, as siekis pada y as ienu iš s a biausių e mi- nologijos eikala imų. Nes ebina, kad sa o e minologijos da buose ypač ai pab ėžinėjo eikliai nuo p ei o amžiaus ke i o dešim mečio s anda - izacijos ba e da ba ęsi inžinie iai usas Dmi ijus Lo ė (1898–1950), aus  as Eugenas Vius e is (1898–1977) i la is uo pa me u s anda izacijos da bus Rusijoje di bęs E nes as D ezenas (1892–1937). D iejų pi mųjų isų pi mà logika g įs a e mino eo ija gy a po šiai dienai, no s po An- ojo pasaulinio ka o plačiau dalykinę kalbą i e minologiją ėmę iš idaus y inė i kalbininkai, ben jų dalis, ų eikala imų ka ego iškumą ge okai paš elnino. Ma kalba u i pe šim us, o su p okalbėmis pe ūks ančius me ų susida iusią i jos a o ojų sąmonę pe smelkusią bend ą i pàp as ai, i dalykinei kalbai eikšmių i jų eiškimo būdų sis emą, i im i ją p ie- a au i, keis i iš šono p ime amais eikala imais nė a isuomenei, os kalbos a o ojai, naudingas da bas. Tai puikiai su ókė i bemaž uo pa me u, ne upu į anks ėliau, iš eiškė minė ų inžinie ių amžininkas mūsų iloso as i e minologas p o eso ius S asys Šalkauskis (1886–1941). Sa o e minologijos eo ijos s udijoje, anuome paskelb oje p ieška iniame Lo- gos žu nale, o daba pe spausdin oje Raš uose, jis ašė: „<...> i pa ekę į mokslinę e miniją, žodžiai nesus ings a seman iniu a ž ilgiu, o y a palenk  olimesnei e oliucijai, ku i niekados nesibaigia, kol kalba y a gy a au os d asioje“ (Šalkauskis 1991: 43). Na pliojan iek žodžio, iek e mino iena eikšmiškumo dalyką, ne ei- kė ų išleis i iš akių, kad pa ys žodžiai iena ekšmis, iena ekšmiškas i iena eikšmiškùmas nė a iena eikšmiai. Daba inės lie u ių kalbos žodyne nuo an o leidimo ski iamos d i ų žodžių éikšmės pagal ai, a kalbamas dalykas u i, p ma, ik ieną eikšmę, i añ a, – ą pačią eikšmę (DŽ 1972: 934). Regis, kad abi os eikšmės u imos gal oje, kai kalbama a ašoma i apie e minų seman iką. I no s a dijan e minų požymius pap as ai a ben dažniausiai minimas ik ienõs eikšmės u ėjimas, mi- nė oje anks ėliau pa eik oje J. Roždes enskio knygos ci a oje pab ėž as kaip ik o s p a či õ s eikšmės laikymasis (dėl ikslumo čia a ci a a ka ojama o iginalo kalba): «Термин является как бы минимальной ци- татой. По правилам цитирования термин должен сохраняться в одном и том же значении во всех научных сочинениях, принадлежащих к определенной области знания.» Tiesą sakan , okį šio au o iaus ka ego- iškumą nė a leng a sup as i, nes jis ašo ne apie izoliuo ą e miną sa yje, kaip am ik os sis emos iene ą, na į, ne apie e mino eikybą a iksaciją, o apie jo a oseną. 4 9Te minologija | 2013 | 20 Tuos du e minų bū ies a ejus ( iksaciją bei eikybą i a oseną) e - minologijos da be i moksliniuose y inėjimuose nuola e a u ė i p ieš akis. Teikybos i iksacijos da buose, . y. e minų žodynuose, enciklope- dijose, s anda uose i k ., e minas y a a si sus ingdomas, sus aba inamas, pa eikiamà jo eikšmės esmė. Čia leng a jį pa eik i aip, kaip no ima – i iena eikšmį, i be sinonimų, i . . Be gy ybę e minui su eikia a o- ojas, i jis, isų pi ma mokslinio eks o kū ėjas (be jo, ne eikė ų pami š- i i ga ėjo – klausy ojo, skai y ojo), lemia, a e minas a ojamas (i sup an amas) lygiai aip, kaip nus a y a eikėjo a eikėjų, a jo eikšmė kokiu no s požymiu susiau inama, p aplečiama, pe keliama a pa ikslina- ma. Pagaliau juk nemanome, kad eikybininkai, ne kaip isi žmonės, y a neklys an ys isažiniai, ge iau už isus ki us geban ys su ok i i į a dy i e minais žymimus dalykus. Kalbamą dalyką bu o pas ebėjęs S . Šalkauskis i aikliai iš eiškęs aip: „Seman inė e minijos e oliucija anda sa o pag indą ak e, kad kiek ie- nas žodis įgauna sa o iško paspal inimo nuo o kon eks o, ku iame jis y a a ojamas“ (Šalkauskis 1991: 43). O kiek oliau ęsė: „Reik ne aiškiai nusimany i, jog pa i kalbos p igim is isai ne eikalauja aip g iež ai nu- s a y i žodžių p asmę bei eikšmę, kad nebelik ų lais ės sa o iškai a o i ši ie žodžiai pagal ai, kaip o gali eikalau i naujų kon eks ų ypa ybės. Žodžių p asms bei eikšmės sus ingimas geležiniuose, ieną ka ą an isados nus a y o žodyno ėmuose aip su a žy ų lais ą žmogaus min ies eigą, kad in elek ualinė jo inicia y a u ė ų labai nuo o nuken ė i“ (Šal- kauskis 1991: 44). Bū ų galima pamany i, kad ai odo minė ą inžinie ių bei apsk i ai adi- namųjų iksliųjų mokslų i iloso o bei apsk i ai humani a inių mokslų y ėjų požiū io i sup a imo samp iešį, kylan į iš ski ingo ų mokslų objek- o, pobūdžio i po eikių. Tačiau juk iloso ija y a ne ik a ski as mokslas, be i bend oji mokslo me odologija, o aida y a būdinga isoms mokslo s i ims aip pa , kaip i isai būčiai. Nė a išim is i kalba bei jos e minija. Beje, mūsų e minų žodynuose e minai pap as ai pa eikinėjami be a - osenos pa yzdžių, ne e ai sa o a ojamąsias jų eikšms nuok ypas a a mainas nepaaiškin as palieka i mokslo da bų au o iai, ad susigaudy i, kas no ė a okiu e minu p aneš i, enka pa iems skai y ojams a klausy ojams. Reikia pasaky i, jog bend asis eiginys, kad e minai u i bū i iena- eikšmiai, o jų ne iena eikšmiškumas y a e minologijos ýda, ne ieno į ai ių s ičių specialis o y a su okiamas iesmuka, kaip dogmà, i imamas 5 0 S asys Keinys | Dėl mokslo e minų iena eikšmiškumo sup a imo aiky i sai kalbos e minijai. Tačiau okio isiško, absoliu aus, iena eikš- miškumo siekiui nė a kaip p i a i, nes, jį diegian , ek ų da y i didžiulį e minologijos pe e smą i , kaip pi miau minė a, a dy i pe daug laiko nusis o ėjusią i į kalbos a o ojų sąmonę įaugusią į a dijamąją sis emą. A ik ai bū ų no inčių, kad, a kim, e minas šaknis ebū ų a ojamas ik bo anikoje, da augalininkys ėje, i peikiančių kalbininkus, ana omus i ki ų s ičių specialis us, kam šie ą augalų mokslo e miną, pe keldami eikšmę, p i aikė sa o mokslams. Kažin a bū ų leng iau ieniems ki us sup as i, jei žodis aškas e u ė ų ik pap as ojoje kalboje įp as ą eikšmę „ap ali žymelė, dėmelė“ (LKŽ XV 982), o kalbos mokslo, ma ema ikos, izikos, echnikos, spo o i ki iems galams bū ų sugal o i a pasiskolin i is kokie ki okie į a dijimai. Tiesa, kalba į alią u i būdų i p iemonių okiam žodyno pe e smui da y i, ačiau i as žodžių a e minų eikšmės pe kėlimas, p i aikymas aip pa y a ienas iš pačių būdingųjų į a dijimo po eikių enkinimo būdų. Be o, as būdas padeda apsaugo i kalbą nuo naujada ų i a ba a skolinių iš ki ų kalbų an plūdžio, ad y a ekonomiškas kalbai i labai pa ogus a o ojui, nes a o i įp as ą žodį a e miną, kad i kiek pakeis a, p i aiky a ki ai s ičiai eikšme, y a ku kas pap asčiau, negu su ok i i a simin i naują, isai negi dė ą, kalboje nemo y uo ą sko- linį a ba, kaip ne e ai pasi aiko, nebūdingai pada y ą naujada ą. A imesnis ik o ei odosi e mino iena eikšmiškumo eikala imas a , mano sup a imu, iksliau saky i – pageida imas oje s i yje a sis emoje, ku ios e minijos na ys jis y a. Įp as a ka u minė i i a imai susijusias s i is, be a ejai, ku iais ski ingose s i yse a ojami e minai u ė ų lygiai ą pačią eikšmę, egis, y a e i a ne labai e i. Tik iš bėdos čia bū ų ga- lima minė i, pa yzdžiui, iš ana omijos nomenkla ū os a gal ne ienu a e- ju iesiai iš gy osios pap as osios kalbos į kalbo y ą ( isų pi ma one iką, a ba ga samokslį) paim us kalbos pada gų pa adinimus ( u bū niekas ne- gi ų kalbininko, ku is am eikalui im ų suda inė i naujada us a a o i skolinius iš ku ios ki os kalbos. Tačiau uoj pa , a si užmi šęs sa us pa- da gų pa adinimus, ūlas ga samokslininkas su ais pada gais suda y ų ga - sų pa adinimams a oja aplie u in us skolin inius būd a džius den alinis „dan inis“, labialinis „lūpinis“, nazalinis „nosinis“, u ulia inis „liežu ėlinis“ i k . bei skolin us a i inkam eiškinių pa adinimus labializacija, nazaliza- cija i k . Tiesa, ai ki as, e minų iena aiškiškumo, ad ne šio ašinio, be isai nea ski inas, dalykas, nes juk aiška i eikšmė y a d ejybė ienybė- je, d i bū inos o pa ies ženklo pusės, be ku ių jo negalė ų bū i). 5 1Te minologija | 2013 | 20 Te mino paėmimas į ki ą s i į dažniausiai y a susijęs su jo eikšmės p i aikymu, pa ikslinimu a pakei imu. I u bū ne ienu a eju gali kil- i no as okius dalinius (a ski ų s ičių) e minus su ieny i į ieną ben- d iausią eikšmę u in į sa o išką an e minį. Juk odosi aki aizdu, kad iš biologijos pa ekęs į kalbo y ą i kai ku iuos ki us mokslus e minų dėmuo mo ologija pasida ė okiu an e miniu, eiškiančiu „ o mų mokslas“, o ose s i yse i jų šakose a ojami susiau in os pagal i iamą objek ą eikš ms e minai, pa yzdžiui, augalų mo ologija, gy ūnų mo ologija, kalbos (žo džių) mo ologija, k aujo mo ologija, ienažodžiai ci omo ologija „ląs- elės mo ologija“, geomo ologija „žemės mo ologija“ i k . Beje, ben mūsų kalbos áiškinamuosiuose žodynuose, aip pa enciklopedijose įp as- a pa eikinė i ik as a ski ąsias, pagal mokslo s i is išskaidy as, éikšmes. Gal ai pa eina nuo o, kad, odos, da nė a okio bend osios mo ologijos mokslo. Tačiau ski i žodžių éikšmes ai ne u ė ų kliudy i. Bandydami su ok i kalbamus dalykus, pa enkame į bend ųjų mokslo i ki ų pla esnių s ičių e minų (galė ume i okius bend uosius, pap as ai u inčius plačiausią eikšmę e minus adin i esamais, ik ais, an e miniais), aip pa a pmokslinių e minų eikšmės san ykių su a ski ų mokslo s ičių i jų šakų e minų éikšme a eikšmėms s i į, į, ki aip sakan , pla esnės i siau esnės apim ies e minų sąsajas su iena eikšmiškumu bei ne iena- eikšmiškumu. Pa yzdžiui, žodis o ma y a bend asis mokslo, echnikos i meno e minas, ku is plačiausia éikšme y a a ojamas iloso ijoje – „ ik o ės i pažinimo p oceso elemen as, su eikian is pažiniems objek ams a ski umą i apa umą“ (VLE VI 187). A ski ose žmonių eiklos s i yse i šakose šis e minas a ojamas ienas pa s a sudė inių e minų dėmenimi a i inkamai p i aiky a i apib ėž a eikšme, pa yzdžiui, kalbo y oje o ma dažniausiai a ojama d iem – pla esne „ aiškos, iš aiškos“ i siau esne, konk e esne „ly ies“ – eikšmėmis (plg. EWJP 1978: 89; DL 1980: 222–223; KTŽ 1990: 65, 75, 88, 166, 241; Булыгина, Крылов 1990: 557–558). Tiek uo pla esniu, iek siau esniu a ski o a ski os s i ies a šakos e - mino seman ikos ž ilgsniu žiū in , ai, kiek i kokio pla umo eikšmių y a p iski iama a ski am e minui a jų g upei, pa eina i nuo o, kaip y a su okiama bei ski iama e minologinė eikšmė, kokie jos san ykiai su į a dijamąja są oka, jos apim imi bei pačiu į a dijimu i kiek į a dijan a siž elgiama į sis eminius kalbos žodyno polinkius. Ta kim, daba inėje bend inėje kalboje y a įp as a, kad iš asmenų pa adinimų pagal užsiėmi- mą su p iesaga -ys ė iš es i žodžiai i e minai į a dija os s i ies a šakos 5 2 S asys Keinys | Dėl mokslo e minų iena eikšmiškumo sup a imo eo iją i p ak iką (mokslą i e slą), p z.: bi ininkys ė, da žininkys ė, gy- ulininkys ė, jū ininkys ė, o ei ys ė, paukš ininkys ė, žemdi bys ė i k . Tačiau e minologijoje pasi aiko išimčių – šalia miškininkys ės gal dėl pe s ip iai pajus o e mino ne iena eikšmiškumo, gal dėl mokslininkų o umo a abiejų dalykų iš ka o, o gal da dėl ko ki o y a pasida y as mokslo pa a- dinimas miško y a, o iš šio i y ėją žymin is žodis miško y ininkas. P ieš ku į laiką iš biblio ekininkys ės aip pa bu o siūloma a im i mokslo eikš- mę i ą mokslą adin i biblio eko y a a ne biblio ekologija. Tiesą sakan , labai abejo ina, a e a ši aip naujada ais klibin i nusis ojusią į a dijamą- ją kalbos san a ką. Ne eikė ų išleis i iš akių, kad e minų iksacijos da buose gali bū i pa- eikiamos ne isos dedamų e minų eikšmės. Pa yzdžiui, p ieš eje ą dešim mečių ka u su Kazimie u Gai eniu ašomo kalbo y os e minų žodyno eikalu pe žiū ėjęs k ū elę p ieinam kele o kalbų kalbo y os e minų žodynų, bu au nus ebęs, kad kiek ienos kalbos dalies į a dijimas juose aiškinamas ik kaip g ama inė žodžių klasė, be neminimà iek pa sena, ik ku kas kalbos mokslo i p ak ikos da buose dažnesnė, a ski o os klasės žodžio eikšmė. Su a ėme os g upės e minus žodyne pa eik i su d iem eikšmėm (beje, dėl o, išėjus žodynui, ne ieno mūsų kalbi- ninko bu ome pagi i). Tiek e minų žodynai, iek ypač a osena dalyko kalboje odo, kad am ik a e minų dalis u i ne ieną eikšmę. Ypač ai būdinga bend iesiems mokslų i a ski o mokslo e minams. Iš kalbo y os da buose a ojamų e minų labai aki aizdus ne iena eikšmiškumo liudijimas y a pama inis e minas kalba, ku iuo lie u iškai dažniausiai eiškiamà ne ik ga sioji Fe dinando de Sosiū o ejybė langue, pa ole, langage, be i nemažai ki- ų eikšmių. Rusų iloso as i ilologas p o eso ius Aleksiejus Lose as ben- d ųjų e minų daugia eikšmiškumą g ildeno 1978 me ais paskelb ame (1982 me ais pe spausdin ame) s aipsnyje „Ženklo i simbolio eo ijų e minų daugia eikšmiškumas“, ku iame ašė: „Tokie e minai, kaip ženklas, eikšmė, s uk ū a, modelis, simbolis, ski ingų au o ių a osenoje u i dešim is į ai ių eikšmių. Ne eikia many i, kad šioje s i yje u i bū i p i- aloma kokia no s iena ienin elė e minija, ku ia bū ų a me ami ki okie e minologijos p incipai. Vienin elis dalykas, ku io galima iš au o ių ei- kalau i, y a as, kad, naudodamiesi ienokia a ki okia e minų sis ema, iki galo laiky ųsi sa o e minologijos i kas ka ą nesimė y ų nuo sa o p isiim os p ie ku ios no s ki os e minų sis emos“ (Лосев 1982: 220). 5 3Te minologija | 2013 | 20 Be o, esama (nes a bu, a eikybininkų palaimin ų a nepalaimin ų) ne ik bend ųjų, be i dalinių, mokslo i ki ų s ičių k ypčių, s o ių, moky- klų i ne a ski ų au o ių a ojamų, pagaliau ik am ik ų eks ų a jų g upių eikšmių, ku ios u bū dažniausiai apsk i ai nei eikiamos, nei ne eikiamos. Pap asčiausiai, jų esama i pa a ojama isai ne e ai. Apie okias indi idualias sa o a ojamas e minų eikšmes 1971 me ais pe paskai ą „Bend osios semio ikos p oblemos“ Vilniaus uni e si e e kalbėjo p o eso ius Algi das Julius G eimas: „Jeigu a ski iu pi miausia e čių sis- emas, kaip aksiologijas, i e čių unkciona imo o ganizacijas, ku ias pa adinu ideologijomis, ai čia y a mano asmeniška e minologija, i p a- šau neskai y i jos už š en ą žodį. Aš ik no iu pasaky i, kad čia y a pa o- gu a ski i ieną dalyką, bū en , e čių sis emą kaip s a inę sis emą (aš ją adinu aksiologija) nuo e čių sis emos, duo os žmonėms kaip eiklos modelio, ku į aš adinu ideologija. Tai nebū inai a i inka sociologijos da omus ski umus“ (G eimas 1991: 48). Ši žymiausio i mokslo pasauly- je žinomiausio lie u io mokslininko e minologijos pas aba puikiai su in- ka su šio s aipsnio sąmana (sumanymu) i pag indine min imi, kad moks- lo e minų ne eikia sp aus i į siau us, isiems p i alomus isuo inio ie- na eikšmiškumo ėmus, nes e minologijos nuos a ai nė a kaip kokie ka iuomenės s a u ai, o mokslininkai – akli jų ykdy ojai. An aip moks- las nebū ų kū yba, aip pa i kalbos kū ybos daliniñkas. Mokslo kalba u i daug iena eikšmių, daug i ne ienodai sup an amų bei aiškinamų e minų. P iežas ys o į ai ios, ski ingi i eiškimosi būdai. Mano ne u ė a min ies i il ies šiame s aipsnyje ap ėp i gal ne ienos knygos e ą e minų iena eikšmiškumo bei daugia eikšmiškumo p oble- ma iką. Teno ė a o dalyko p oblemiškumą pag ildy i ienos s i ies (moks- lo) pama u i mokslo e minų a o ojams, kū ėjams bei a ky ojams p imin i, kad iek i iamajame, iek p ak iniame e minologijos da be ne isuome inka a o i įsakmiõs eikšmės žodžius eikala imas, d audimas, p i aloma, negalima i kad u bū ne isuome pa ys žinome, a ku is e minas ik ai y a iena eikšmis i juo labiau, a ą pačią i ik ieną eikšmę jis u ės po ku io laiko. Juk mokslo kalba, ad i jos e minai, kin a ka u su mokslo aida, kin a daba kaip i isuome , nes juk, Ro- mualdo G anausko žodžiais iš ašinio „D ylika juod a nių, apie Daukan- ą laks ančių“, „<...> mokslas aip pa y a lais ė, o nežinojimas – ai ge- ležiniai lenciūgai an kaklo i ąžuolinės šiekš os an kojų“ (G anauskas 1995: 272). 5 4 S asys Keinys | Dėl mokslo e minų iena eikšmiškumo sup a imo Li E a ū a DL 1980: Dic ionnai e de linguis ique pa J. Dubois, M. Giacomo, L. Guespin, Ch . Ma cellesi, J.B. Ma cellesi, J.P. Mé el, Pa is: Lib ai ie La ousse. DŽ 1972: Daba inės lie u ių kalbos žodynas. II papildy as leidimas. A s. ed. J. K uopas, Vilnius: Min is. EWJP 1978: Encyklopedia wiedzy o języku polskim. Pod edakcją S . U bańczyka, W ocław–Wa szawa– K aków–Gdańsk: Zakład Na odowy im. Ossolińskich Wydawnic wo. G anauskas R. 1995: Vaka as, paskui y as: Apsakymai i apysakos, Vilnius: Leidybos cen as. G eimas A. J. 1991: Iš a i i iš oli: Li e a ū a, kul ū a, g ožis, Vilnius: Vaga. G inius K. 1914: Apie bo anikos o ganog a ijos lie u iškąją e minologiją. – Lie u ių au a. Kn. 2, d. 3 (1912–1913). Y a i a ski as K. G iniaus da bo a spaudas. KTŽ 1990: Gai enis K., Keinys S . Kalbo y os e minų žodynas, Kaunas: Š iesa. LKŽ XV – Lie u ių kalbos žodynas 15. Vy . ed. K. Ul ydas, Vilnius: Mokslas, 1991. Milošas Č. 1991: Isos slėnis. Ve ė A. Kalėda, Vilnius: Vaga. Šalkauskis S . 1991: Te minologijos eo ija i bend oji iloso ijos e minija. – Raš ai 2. Filoso ijos i pedago- gikos e minija, Vilnius: Min is. VLE VI – Visuo inė lie u ių enciklopedija 6. Vy . ed. A. Račis, Vilnius: Mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as, 2004. Булыгина Т. В., Крылов С. А. 1990: Форма в языкознании. – Лингвистический энциклопедический словарь. Гл. ред. В. Н. Ярцева, Москва: Советская энциклопедия. Лосев А. Ф. 1982: Знак. Символ. Миф: Труды по языкознанию, Москва: Издательство Московского университета. Рождественский Ю. В. 1979: Введение в общую филологию, Москва: Высшая школа. aBoU UndE s andinG HE UnamBiGUi Y oF HE E ms oF sCiEnCE Unambigui y is usually ea ed as one o he impo an ea u es o a e m and qui e o en i is iewed as one o he main equi emen s o e ms. The e o e polysemy o a e m is ea ed as a aul . Howe e , polysemous e ms a e qui e equen in e m eco ding wo ks (special dic iona ies, encyclopaedias, e c.) as well as in scien i ic ex s o a ious domains. This a icle deals wi h he p oblem o unambigui y o e ms o science in espec o science de elopmen and naming sys em o he language. Fi s o all i is no ed ha he wo ds and e ms iena eikšmis (unambiguous) and iena eikšmiškumas (unambigui y) a e no unambiguous hemsel es, because on he one hand hey mean ‘ha ing only one meaning’ and on he o he hand – ‘ha ing he same meaning’. When speaking abou he unambigui y o e ms o en bo h hese meanings a e kep in mind, bu mo e equen ly he oneness o e m meaning is emphasized. The Li huanian philosophe S asys Šalkauskis (1886–1941) who published his wo ks on e minology heo y and p ac ice om 1927 onwa ds ga e a easoned a gumen agains s ic es ain o he meaning o e ms. In his wo k Te minologijos eo ija (Te minology Theo y) Šalkauskis w o e: “<...> i pa ekę į mokslinę e miniją, žodžiai nesus ings a seman iniu a ž ilgiu, o y a palenk i olimesnei e oliucijai, ku i niekados nesibaigia, kol kalba y a gy a au os d asioje” ( ansla ion: “<...> and when wo ds make hei way in o scien i ic e minology hey do no eeze in seman ic espec , bu a e inclined owa ds u he e olu ion which ne e s ops while he language is ali e in he spi i o a na ion”). These wo ds a e e y impo an o he cogni ion o he essence o science and i s language c ea ion. The a icle ejec s an absolu iza ion o unambigui y o scien i ic e ms and a gues ha he main mani es a ion o he exis ence o e ms is no hei ixa ion in 5 5Te minologija | 2013 | 20 dic iona ies o encyclopaedias, bu scien i ic ex s whe e e ms a e used no only in gene al, bu also in pa ial meanings speci ic o pa icula domains and scien i ic schools as well as in some indi idual meanings cha ac e is ic o pa icula scien is s o o some o hei wo ks. This is iewed as a na u al hing o he language and e minology o science, because only e minology heo y and p ac ice which do no es ic he eedom o scien i ic c ea i e wo k can acili a e he de elopmen o scien i ic cogni ion and ensu e he p og ess o science. К ВОПРОСУ О ПОНИМАНИИ ОДНОЗНАЧНОСТИ ТЕРМИНОВ НАУКИ Однозначность обычно считается важной чертой терминов, нередко даже од- ним из основных к ним предъявляемых требований, а многозначность – недо- статком терминологии. Но как в работах по фиксации научных терминов (в спе- циальных словарях, энциклопедиях и т.п.), так и особенно в научных текстах неоднозначные термины не являются редким исключением. В настоящей статье обсуждается проблема однозначности научных терминов в контексте развития науки и номинативной системы языка. С начала обращается внимание на факт неоднозначности самих слов и терми- нов iena ekšmis «однозначный» и iena eikšmiškùmas «однозначность» – 1) имею- щий только одно значение, 2) имеющий тождественное (неизменённое) значение. К терминологии относят оба этих значения, но чаще подчёркивается единствен- ность значения термина. В литовском терминоведении против строгого ограничения значения терминов аргументированно выступил философ и терминолог профессор Стасис Шалкау- скис (S asys Šalkauskis, 1886–1941), с 1927 года включившийся в разработку тео- рии терминологии и создавший словарь философских терминов. В труде по тео- рии терминологии он писал, что после попадания в терминологию науки слова не прекращают семантического развития, которое никогда не оканчивается пока язык остаётся живым в духе народа. Далее в статье показана несостоятельность абсолютизации однозначности науч- ной терминологии, доказывается, что основной сферой существования терминов является не фиксация в словарях или энциклопедиях, а тексты науки, в которых термины используются не только в общих, но и в частных, в том числе свой- ственных для отдельных научных направлений, школ, значениях. Кроме того, термины употребляются и с индивидуальными значениями, характерными как для отдельных учёных, так и отдельным их трудам. Это считается естественным, так как только ненарушающая свободы научного творчества терминология спо- собствует успешному развитию научного познания и самой науки. Gau a 20131112 S asys Keinys Lie u ių kalbos ins i u as P. Vileišio g. 5, LT10308 Vilnius E. paš as e minolo[email p o ec ed]